21.12.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 337/35

(1)

Reglamentu (EB) Nr. 994/98 Komisija įgaliojama reglamentu nustatyti ribą, kurios neviršijanti pagalba laikoma neatitinkančia visų Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų, ir dėl to jai netaikomas Sutarties 88 straipsnio 3 dalyje numatytas pranešimo reikalavimas.

(2)

Priimdama daugelį sprendimų Komisija taikė Sutarties 87 ir 88 straipsnius, visų pirma išaiškindama Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą „pagalbos“ sąvoką. Savo poziciją dėl de minimis ribos, kurios neviršijančiai pagalbai Sutarties 87 straipsnio 1 dalis netaikoma, Komisija taip pat yra išdėsčiusi pranešime apie de minimis taisyklę valstybės pagalbai (3) ir 2001 m. sausio 12 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 69/2001 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis valstybės pagalbai (4), 2007 m. sausio 1 d. pakeistame 2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1998/2006 dėl Sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis pagalbai (5). Atsižvelgiant į specialias žemės ūkio sektoriuje taikomas taisykles ir į tikimybės, kad šiame sektoriuje net ir labai nedidelė pagalba gali atitikti Sutarties 87 straipsnio 1 dalies kriterijus šiame sektoriuje, lygį, Reglamentas (EB) Nr. 69/2001 šiam sektoriui netaikomas. Tačiau į Reglamento (EB) Nr. 1998/2006 taikymo sritį neįeina žemės ūkio produktų gamybos sektorius.

(3)

Tačiau per daugelį metų Komisijos įgyta patirtis parodė, kad ir labai nedidelio dydžio žemės ūkio sektoriuje suteikta pagalba tam tikromis sąlygomis gali neatitikti Sutarties 87 straipsnio 1 dalies kriterijų, todėl 2004 m. spalio 6 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 1860/2004 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis valstybės pagalbai žemės ūkio ir žuvininkystės sektoriuose (6) buvo nustatytos taisyklės, leidžiančios minėtame sektoriuje teikti de minimis pagalbą. Šis reglamentas, pagal kurį vienai įmonei suteikta bendra de minimis pagalbos suma laikoma neatitinkančia visų Sutarties 87 straipsnio 1 dalies kriterijų, jei per trejus metus neviršija 3 000 EUR tam pačiam pagalbos gavėjui ir neviršija bendros valstybės narės nustatyta sumos bei sudaro 0,3 % metinio žemės ūkio sektoriuje pagamintos produkcijos apimties, taikomas pagrindinei gamybai, žemės ūkio produktų perdirbimui ir pardavimui.

(4)

Atsižvelgiant į žemės ūkio produktų perdirbimo ir pardavimo veiklos bei pramoninės veiklos panašumus, žemės ūkio produktų perdirbimas ir pardavimas patenka į Reglamento (EB) Nr. 1998/2006, kuriuo reglamentuojama de minimis pagalba pramoninei veiklai, taikymo sritį. Todėl ši veikla nepatenka į Reglamento (EB) Nr. 1860/2004 taikymo sritį. Siekiant didesnio aiškumo, reikia panaikinti Reglamentą (EB) Nr. 1860/2004 ir pakeisti jį nauju, tik žemės ūkio produktų gamybos sektoriui taikomu reglamentu.

(5)

Atsižvelgiant į Komisijos patirtį, didžiausia nustatyta 3 000 EUR pagalbos suma tam pačiam pagalbos gavėjui per trejus metus gali būti padidinta iki 7 500 EUR, o 0,3 % metinė žemės ūkio sektoriuje pagamintos produkcijos riba – iki 0,75 %, nes tai nedaro poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai, neiškraipo konkurencijos ar nekelia tokios grėsmės, be to, tokio dydžio suteiktai pagalbai netaikoma Sutarties 87 straipsnio 1 dalis, jei įvykdomos tam tikros sąlygos. Be to, toks padidinimas leidžia sumažinti administracines išlaidas. Skaičiuojant reikia remtis atitinkamos valstybės narės įmonės mokestiniais metais. Jei pasirenkamas trejų metų ataskaitinis laikotarpis, jį reikia taikyti pagal slenkamąjį principą: skiriant naują de minimis pagalbą, reikia nustatyti bendrą visos per atitinkamą mokestinį laikotarpį bei dvejus ankstesnius mokestinius metus skirtos de minimis pagalbos sumą. Didesnė nei 7 500 EUR pagalba negali būti skaidoma į mažesnes dalis siekiant, kad ji patektų į šio reglamento taikymo sritį.

(6)

Šis reglamentas neturi būti taikomas pagalbai eksportui arba pagalbai, kuri sudaro palankesnes sąlygas vartoti vietos, o ne importuotus produktus. Visų pirma reglamentas neturėtų būti taikomas pagalbai, skirtai finansuoti prekybos tinklų kitose šalyse kūrimą ar jų veiklą. Pagalba, teikiama dalyvavimo prekybos mugėse, mokymo arba konsultavimo paslaugų išlaidoms dėl naujo arba esamo produkto pristatymo naujoje rinkoje padengti, paprastai nelaikoma pagalba eksportui.

(7)

Pagal Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką Bendrijai priėmus teisės aktus, nustatančius bendrą atitinkamo žemės ūkio sektoriaus rinkos organizavimą, valstybės narės privalo nesiimti jokių nuo tų teisės aktų leidžiančių nukrypti arba jų galiojimui neigiamą poveikį darančių (7) priemonių. Todėl šis reglamentas neturėtų būti taikomas pagalbai, kurios dydis nustatomas pagal rinkoje įsigytų arba į ją pateiktų produktų kainą ar kiekį.

(8)

Siekiant skaidrumo, lygiateisiškumo ir tinkamo de minimis pagalbos ribos taikymo reikėtų, kad visos valstybės narės taikytų tą patį skaičiavimo metodą. Norint palengvinti šį skaičiavimą reikėtų, kad pagalbos sumos, kurios teikiamos ne finansinių subsidijų forma, būtų konvertuojamos į bendrąjį subsidijos ekvivalentą. Apskaičiuojant skaidrių pagalbos formų, išskyrus subsidijas arba dalimis mokamą pagalbą, subsidijos ekvivalentą reikia remtis tokios pagalbos teikimo metu rinkoje galiojančiomis palūkanų normomis. Siekiant, kad valstybės pagalbos teikimo taisyklės būtų taikomos vienodai, skaidriai ir paprastai, įgyvendinant šį reglamentą taikytinomis rinkos palūkanų normomis turėtų būti laikomos orientacinės palūkanų normos, kurias remdamasi objektyviais kriterijais reguliariai nustato Komisija ir kurios skelbiamos Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba internete. Tačiau prie žemiausios normos gali reikėti pridėti papildomus pagrindinius punktus, atsižvelgiant į pateiktas garantijas arba su pagalbos gavėju susijusią riziką.

(9)

Siekiant skaidrumo, lygiateisiškumo ir tinkamo de minimis pagalbos ribos taikymo, šis reglamentas turėtų būti taikomas tik skaidriai de minimis pagalbai. Skaidria pagalba laikytina tokia pagalba, kurios bendrąjį subsidijos ekvivalentą galima iš anksto tiksliai apskaičiuoti neatlikus rizikos įvertinimo. Tiksliai apskaičiuoti galima, pavyzdžiui, subsidijas, palūkanų normų subsidijas ir apribotą atleidimą nuo mokesčių. Pagalba, kurią sudaro lengvatinės paskolos, laikoma skaidria de minimis pagalba, kai bendrasis subsidijos ekvivalentas buvo apskaičiuotas remiantis subsidijos suteikimo metu rinkoje galiojusia palūkanų normomis. Pagalba, kurią sudaro kapitalo įnašai, neturėtų būti laikoma skaidria de minimis pagalba, išskyrus tuos atvejus, kai bendra valstybės kapitalo įnašų suma tam pačiam pagalbos gavėjui yra mažesnė negu nustatyta de minimis riba. Bendrijos gairėse dėl valstybės pagalbos rizikos kapitalo investicijoms į mažąsias ir vidutines įmones skatinti (8) nurodyta pagalba neturi būti laikoma skaidria de minimis pagalba, išskyrus tuos atvejus, kai pagal susijusią rizikos kapitalo schemą kiekvienai tikslinei įmonei numatomas kapitalas neviršija de minimis ribos.

(10)

Būtina užtikrinti garantijų schemų, kurios negali turėti poveikio prekybai ir iškraipyti konkurencijos ir apie kurias turima pakankamai duomenų, galimam poveikiui patikimai įvertinti, teisinį saugumą. Todėl šiuo reglamentu turėtų būti nustatyta nuo garantijos priklausanti riba, pagrįsta individualios paskolos pagrindinės garantijos suma. Ši konkreti riba turi būti apskaičiuota remiantis metodika, kuri naudojama vertinti valstybės pagalbos sumai, įtrauktai į garantijų schemas, pagal kurias padengiamos perspektyvių įmonių paskolos. Ši konkreti riba neturėtų būti taikoma individualiai ad hoc pagalbai, nepatenkančiai į garantijos schemos taikymo sritį, taip pat garantijoms, teikiamoms pagrindiniams sandoriams, kurie nelaikomi paskolomis, pavyzdžiui, garantijos kapitalo sandoriams. Konkreti riba turėtų būti nustatoma pagal tai, kad atsižvelgiant į 13 % ribos normą (galutinis įsipareigojimų nevykdymo santykis), atspindinčią garantijų schemų blogiausią atvejį Bendrijoje, 56 250 EUR sudarančios garantijos bendrasis subsidijos ekvivalentas gali būti prilygintas 7 500 EUR de minimis ribai. Ši konkreti riba turėtų būti taikoma tik ne didesnei nei 80 % pagrindinės paskolos daliai suteikiamoms garantijoms. Taikydamos šį reglamentą ir siekdamos nustatyti bendrąjį garantijos forma suteiktos pagalbos subsidijos ekvivalentą, valstybės narės gali naudoti ir Komisijos patvirtintą metodiką, apie kurią buvo pranešta remiantis Komisijos reglamentu, susijusiu su valstybės pagalbos sritimi, jeigu patvirtinta metodika yra aiškiai skirta atitinkamų garantijų rūšiai ir pagrindinių sandorių rūšiai.

(11)

Šis reglamentas neturi būti taikomas sunkumų patiriančioms įmonėms, apibrėžtoms Bendrijos gairėse dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (9), atsižvelgiant į sunkumus, susijusius su tokioms įmonėms skirtos pagalbos bendrojo subsidijos ekvivalento nustatymu.

(12)

Remiantis principais, reglamentuojančiais pagalbą, apibrėžtą Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje, de minimis pagalba turi būti laikoma skirta tuo momentu, kai įmonė pagal galiojančias nacionalines taisykles įgyja teisę tokią pagalbą gauti.

(13)

Siekiant, kad nebūtų vengiama laikytis nuostatų, susijusių su įvairiose Bendrijos priemonėse nustatytomis didžiausiomis pagalbos sumomis, de minimis pagalbos neturėtų būti leidžiama sumuoti su valstybės pagalba, skiriama toms pačioms reikalavimus atitinkančioms išlaidoms padengti, jei kiekvienu atveju konkrečiomis aplinkybėmis šitaip sumuojant gaunamas pagalbos dydis viršytų Bendrijos teisės aktuose nustatytą dydį.

(14)

Šiuo reglamentu neatmetama galimybė ne šio reglamento pagrindu valstybės narės priimtos priemonės, pavyzdžiui, kapitalo įnašų arba garantijų atveju, nelaikyti valstybės pagalba, apibrėžta Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje, nes tokia priemonė atitinka normaliomis rinkos ekonomikos sąlygomis veiklą vykdančio privataus investuotojo veikimo principus.

(15)

Komisija privalo užtikrinti, kad būtų laikomasi valstybės pagalbos teikimo taisyklių ir visų pirma, kad pagalba, teikiama pagal de minimis pagalbos taisyklę, atitiktų jos teikimo sąlygas. Remdamosi Sutarties 10 straipsnyje nurodytu bendradarbiavimo principu, valstybės narės turėtų palengvinti šios užduoties įgyvendinimą, sukurdamos reikalingą mechanizmą, užtikrinantį, kad bendra pagal minėtą taisyklę suteiktos pagalbos suma neviršytų nei 7 500 EUR ribos vienam pagalbos gavėjui, nei pagal žemės ūkio sektoriaus produkcijos vertę Komisijos nustatytų bendrųjų ribų. Todėl reikėtų, kad valstybės narės, skirdamos de minimis pagalbą, atitinkamai įmonei praneštų apie skirtos pagalbos dydį ir tai, kad pagalba yra de minimis tipo, nurodydamos šį reglamentą. Be to, prieš skirdama pagalbą, valstybė narė turi gauti įmonės deklaraciją apie bet kokią kitą einamaisiais ir dvejais ankstesniais mokestiniais metais jai suteiktą de minimis pagalbą bei nuodugniai patikrinti, ar suteikus naują pagalbą bendra gautos de minimis pagalbos suma neviršija didžiausių pagalbai taikomų ribų. Šių ribų laikymąsi taip pat galima patikrinti naudojantis centriniu registru. Taikant Europos investicijų fondo sukurtas garantijų schemas, pastarasis galėtų sudaryti pagalbos gavėjų sąrašus ir reikalauti, kad valstybės narės pagalbos gavėjus informuotų apie gautą de minimis pagalbą.

(16)

Iš pradžių buvo planuota, kad Reglamentas (EB) Nr. 1860/2004 nustos galioti 2008 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į tai, kad šis reglamentas turėtų įsigalioti iki šios datos, reikėtų išaiškinti jo taikymo poveikį pagal Reglamentą (EB) Nr. 1860/2004 teikiamai valstybės pagalbai žemės ūkio produktų gamybos sektoriaus įmonėms.

(17)

Atsižvelgiant į Komisijos patirtį šioje srityje ir atsižvelgiant į būtinybę nuolat peržiūrėti valstybės pagalbos politiką, reikėtų šio reglamento galiojimo laiką apriboti. Tuo atveju, jei šio reglamento galiojimas baigtųsi jo nepratęsus, valstybėms narėms dėl de minimis pagalbos, kuriai buvo taikomos šios nuostatos, turėtų būti suteikiamas šešių mėnesių pritaikymo laikotarpis,

a)

pagalbą, kurios dydis nustatomas pagal į rinką pateiktų produktų kainą arba kiekį;

b)

pagalbą su eksportu susijusiai veiklai, t. y. pagalbą, tiesiogiai susijusią su eksportuojamais kiekiais, prekybos tinklų kūrimu bei jų veikimu, arba kitomis einamosiomis išlaidomis, susijusiomis su eksporto veikla;

c)

pagalbą, kuria siekiama sudaryti palankesnes sąlygas naudoti vietinius, o ne importuotus produktus;

d)

pagalbą, skirtą sunkumų patiriančioms įmonėms.

1.

žemės ūkio produktų gamybos sektoriaus įmonės – tai įmonės, kurios verčiasi pirmine žemės ūkio produktų gamyba;

2.

žemės ūkio produktai – tai Sutarties I priede išvardyti produktai, išskyrus žuvininkystės ir akvakultūros produktus, patenkančius į Tarybos reglamento (EB) Nr. 104/2000 (10) taikymo sritį.

a)

pagalba, teikiama paskolų pavidalu, laikoma skaidria de minimis pagalba, jei bendrasis subsidijos ekvivalentas buvo apskaičiuotas remiantis subsidijos suteikimo metu rinkoje galiojusiomis palūkanų normomis;

b)

pagalba, teikiama kapitalo įnašų pavidalu, nelaikoma skaidria de minimis pagalba, išskyrus tuos atvejus, kai visa valstybės kapitalo įnašų suma neviršija de minimis ribos;

c)

pagalba, kurią sudaro rizikos kapitalo priemonės, nelaikoma skaidria de minimis pagalba, išskyrus tuos atvejus, kai pagal susijusią rizikos kapitalo schemą numatomas valstybės kapitalas neviršija de minimis ribos;

d)

pagal garantijos schemą teikiama individuali pagalba įmonėms, kurios nėra sunkumus patiriančios įmonės, yra laikoma skaidria de minimis pagalba, kai paskolos dalis, kuriai suteikiama garantija pagal tokią schemą, neviršija 56 250 EUR vienai įmonei. Jei pagrindinės paskolos garantijos dalis sudaro tik šios sumos dalį, laikoma, kad tos garantijos bendrasis subsidijos ekvivalentas atitinka tokią pat 2 dalyje nustatytos didžiausios sumos dalį. Garantija negali būti skirta didesnei nei 80 % pagrindinės paskolos daliai.

i)

prieš pradedant jas įgyvendinti Komisija, pagal savo patvirtintus valstybės pagalbos reglamentuojamuosius dokumentus yra patvirtinusi pagalbos, suteiktos garantijos forma, bendrojo subsidijos ekvivalento apskaičiavimo metodiką, skirtą šiam reglamentui įgyvendinti;

ii)

patvirtinta metodika yra aiškiai skirta su šio reglamento taikymu susijusių garantijų rūšiai ir pagrindinių sandorių rūšiai.

a)

Europos investicijų fondas, remdamasis informacija, kurią jam privalo pateikti finansiniai tarpininkai, kasmet sudaro pagalbos gavėjų sąrašą, kuriame nurodomas ir kiekvieno jų gautos pagalbos bendrasis subsidijos ekvivalentas; Europos investicijų fondas nusiunčia šią informaciją atitinkamai valstybei narei ir Komisijai;

b)

per tris mėnesius nuo Europos investicijų fondo atsiųstos informacijos gavimo dienos atitinkama valstybė narė perduoda šią informaciją galutiniams pagalbos gavėjams;

c)

atitinkama valstybė narė iš kiekvieno pagalbos gavėjo gauna deklaraciją, kurioje nurodoma, kad pagalbos gavėjo gauta visa de minimis pagalba neviršija de minimis ribos. Jei ši riba viršijama, atitinkama valstybė narė turi užtikrinti, kad apie pagalbos priemonę, dėl kurios viršijama riba, būtų pranešta Komisijai arba kad pagalba iš gavėjo būtų išieškota.

a)

apie individualiai suteiktą de minimis pagalbą – dešimt metų nuo pagalbos skyrimo dienos;

b)

apie de minimis pagalbos schemas – dešimt metų, skaičiuojant nuo tos dienos, kai pagal atitinkamą schemą buvo skirta paskutinė individuali pagalba.