17.12.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 335/1

(1)

Reikia iš esmės pakeisti 1973 m. liepos 24 d. Pirmąją Tarybos direktyvą 73/239/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, veiklos pradėjimu ir vykdymu, derinimo (3), 1978 m. gegužės 30 d. Tarybos direktyvą 78/473/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su Bendrijos bendruoju draudimu, derinimo (4), 1987 m. birželio 22 d. Tarybos direktyvą 87/344/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su teisinių išlaidų draudimu, derinimo (5), 1988 m. birželio 22 d. Antrąją Tarybos direktyvą 88/357/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, apibrėžiančią nuostatas, padedančias veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas (6), 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvą 92/49/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo (trečioji ne gyvybės draudimo direktyva) (7), 1998 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/78/EB dėl draudimo įmonių papildomos priežiūros draudimo grupėje (8), 2001 m. kovo 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/17/EB dėl draudimo įmonių reorganizavimo ir likvidavimo (9), 2002 m. lapkričio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/83/EB dėl gyvybės draudimo (10) ir 2005 m. lapkričio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/68/EB dėl perdraudimo (11). Siekiant aiškumo, šias direktyvas reikėtų išdėstyti nauja redakcija.

(2)

Siekiant palengvinti draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimą ir vykdymą, būtina pašalinti pagrindinius skirtumus tarp valstybių narių įstatymų, kuriais reglamentuojama draudimo ir perdraudimo įmonių veikla. Todėl reikėtų nustatyti teisinę sistemą, pagal kurią draudimo ir perdraudimo įmonės galėtų vykdyti draudimo veiklą visoje vidaus rinkoje, o draudimo ir perdraudimo įmonėms, kurių pagrindinės buveinės yra Bendrijoje, būtų lengviau Bendrijos teritorijoje drausti riziką ir vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.

(3)

Norint, kad vidaus rinka tinkamai veiktų, reikėtų nustatyti suderintas taisykles, susijusias su draudimo grupių priežiūra ir, siekiant apsaugoti kreditorius, su draudimo įmonių reorganizavimo bei likvidavimo tvarka.

(4)

Tam tikros draudimo paslaugas teikiančios įmonės neturėtų būti įtrauktos į šia direktyva nustatomą sistemą dėl savo dydžio, teisinio statuso, pobūdžio (glaudaus ryšio su viešosiomis draudimo sistemomis) ar specifinių jų siūlomų paslaugų. Taip pat pageidautina, kad ši direktyva nebūtų taikoma tam tikroms kai kurių valstybių narių institucijoms, kurių veikla apima labai ribotą sritį ir gali būti vykdoma pagal įstatymus tik tam tikroje teritorijoje arba tam tikrų asmenų atžvilgiu.

(5)

Labai mažos draudimo įmonės, atitinkančios tam tikrus kriterijus, kurių bendrosios pajamos iš draudimo įmokų mažesnės nei 5 mln. EUR, neįtraukiamos į šios direktyvos taikymo sritį. Vis dėlto, kai bus įgyvendinta ši direktyva, visoms draudimo ir perdraudimo įmonėms, jau turinčioms pagal galiojančias direktyvas išduotą leidimą, ir toliau turėtų būti leidžiama vykdyti veiklą. Įmonėms, kurios neįtrauktos į šios direktyvos taikymo sritį, turėtų būti sudarytos sąlygos naudotis pagrindinėmis Sutartyje numatytomis laisvėmis. Tos įmonės turi galimybę prašyti leidimo pagal šią direktyvą, kad galėtų pasinaudoti šioje direktyvoje numatytu vienu leidimu.

(6)

Valstybės narės turėtų turėti galimybę reikalauti, kad draudimo ar perdraudimo veikla užsiimančios įmonės, kurios neįtrauktos į šios direktyvos taikymo sritį, būtų registruojamos. Valstybės narės taip pat gali vykdyti tų įmonių rizikos ribojimu pagrįstą ir teisinę priežiūrą.

(7)

1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvoje 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo (12), 1983 m. birželio 13 d. Septintojoje Tarybos direktyvoje 83/349/EEB, pagrįstoje Sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punktu, dėl konsoliduotos atskaitomybės (13), 1983 m. gruodžio 30 d. Antrojoje Tarybos direktyvoje 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (14), 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (15) ir 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2006/48/EB dėl kredito įstaigų veiklos pradėjimo ir vykdymo (16) nustatytos bendrosios apskaitos, motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės, finansinių priemonių ir kredito įstaigų sričių taisyklės bei tų sričių sąvokų apibrėžtys. Šioje direktyvoje reikėtų taikyti kai kurias iš tose direktyvose nustatytų sąvokų apibrėžčių.

(8)

Norintys užsiimti draudimo ar perdraudimo veikla turėtų iš anksto gauti leidimą. Todėl reikia nustatyti to leidimo išdavimo ir atsisakymo jį išduoti sąlygas bei tvarką.

(9)

Šia direktyva panaikinamose direktyvose nenustatytos jokios taisyklės dėl perdraudimo veiklos, kurią vykdyti draudimo įmonei gali būti išduotas leidimas, apimties. Sprendimą dėl su tuo susijusių taisyklių turi priimti valstybės narės.

(10)

Šioje direktyvoje nuoroda į draudimo ar perdraudimo įmones turėtų apimti priklausomas draudimo įmones ir priklausomas perdraudimo įmones, išskyrus tuos atvejus, kai toms įmonėms taikomos atskiros nuostatos.

(11)

Kadangi ši direktyva yra esminė priemonė kuriant vidaus rinką, draudimo ir perdraudimo įmonėms, kurioms leista veikti jų buveinės valstybėse narėse, turėtų būti leista vykdyti kai kurią arba visą veiklą visoje Bendrijoje, steigiant filialus arba teikiant paslaugas. Todėl reikėtų imtis reikiamų ir pakankamų suderinimo priemonių, kurios leistų pripažinti abiejų pusių leidimų ir priežiūros sistemas, ir taip sudaryti galimybę išduoti vieną leidimą, galiosiantį visoje Bendrijoje, ir taikyti buveinės valstybės narės priežiūros principą.

(12)

2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (Ketvirtoji transporto priemonių draudimo direktyva) (17) nustatytos žalų sureguliavimo atstovų skyrimo taisyklės. Tas taisykles reikėtų taikyti šios direktyvos tikslais.

(13)

Perdraudimo įmonės turėtų vykdyti tik perdraudimo veiklą ir susijusias operacijas. Tokiu reikalavimu neturėtų būti trukdoma perdraudimo įmonei savo klientams teikti statistinius ar aktuarinius patarimus, atlikti rizikos analizę ar tyrimus. Jos taip pat gali atlikti kontroliuojančiosios (holdingo) bendrovės funkcijas ir veiklą, susijusias su finansų sektoriaus veikla, kaip apibrėžta 2002 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/87/EB dėl finansiniam konglomeratui priklausančių kredito įstaigų, draudimo įmonių ir investicinių firmų papildomos priežiūros (18) 2 straipsnio 8 dalyje. Bet kuriuo atveju pagal tą reikalavimą neleidžiama vykdyti nesusijusios bankininkystės ir finansinės veiklos.

(14)

Draudėjų apsaugos tikslais draudimo ir perdraudimo įmonėms taikomi veiksmingi mokumo reikalavimai, kurių pasekmė – veiksmingas kapitalo paskirstymas Europos Sąjungoje. Atsižvelgiant į pokyčius rinkoje dabar taikoma sistema nebetinkama. Todėl reikia nustatyti naują reglamentavimo sistemą.

(15)

Atsižvelgiant į naujausius rizikos valdymo srities įvykius, Tarptautinės draudimo priežiūros institucijų asociacijos, Tarptautinės apskaitos standartų tarybos ir Tarptautinės aktuarų asociacijos veiklą bei naujausius kitų finansų sektorių įvykius, reikėtų nustatyti pagrįstą ekonominį rizikos metodą, skatinantį draudimo ir perdraudimo įmones tinkamai nustatyti ir valdyti savo riziką. Siekiant didesnės darnos, reikėtų nustatyti tam tikras turto ir įsipareigojimų vertinimo taisykles bei technines sąlygas.

(16)

Pagrindinis draudimo ir perdraudimo reglamentavimo ir priežiūros tikslas – tinkama draudėjų ir naudos gavėjų apsauga. Terminas „naudos gavėjas“ apima bet kokį fizinį arba juridinį asmenį, kuriam suteikiama teisė pagal draudimo sutartį. Draudimo ir perdraudimo reglamentavimu ir priežiūra taip pat siekiama finansinio stabilumo ir sąžiningų bei stabilių rinkų; į šiuos tikslus taip pat reikėtų atsižvelgti, tačiau nenukrypti nuo pagrindinio tikslo.

(17)

Tikimasi, kad šioje direktyvoje numatyta mokumo sistema užtikrins dar geresnę draudėjų apsaugą. Bus reikalaujama, kad valstybės narės priežiūros institucijoms suteiktų išteklių, kad jos galėtų įgyvendinti šioje direktyvoje joms nustatytus įpareigojimus. Tai apima visus būtinus pajėgumus, įskaitant finansinius ir žmogiškuosius išteklius.

(18)

Valstybių narių priežiūros institucijos turėtų turėti galimybę naudoti visas reikiamas priemones, kurios būtinos siekiant užtikrinti, kad draudimo ir perdraudimo įmonės Bendrijoje vykdytų įsisteigimo teise ar laisve teikti paslaugas grindžiamą veiklą. Siekiant užtikrinti veiksmingą priežiūrą, visų priežiūros institucijų veiksmų pobūdis, apimtis ir sudėtingumas turėtų atitikti draudimo ar perdraudimo įmonės veiklai būdingą riziką, neatsižvelgiant į atitinkamos įmonės svarbą bendram rinkos finansiniam stabilumui.

(19)

Ši direktyva neturėtų pernelyg apsunkinti mažų ir vidutinių draudimo įmonių. Viena iš priemonių tam tikslui pasiekti yra tinkamas proporcingumo principo taikymas. Tas principas turėtų būti taikomas tiek reikalavimams, taikomiems draudimo ir perdraudimo įmonėms, tiek naudojimuisi priežiūros įgaliojimais.

(20)

Visų pirma ši direktyva neturėtų pernelyg apsunkinti draudimo įmonių, kurios teikia specialias draudimo rūšis arba teikia paslaugas specialioms klientų grupėms, ir turėtų būti pripažįstama, kad tokia specializacija gali būti vertinga veiksmingo ir efektyvaus rizikos valdymo priemonė. Siekiant to tikslo ir tinkamo proporcingumo principo taikymo taip pat reikėtų numatyti nuostatas, pagal kurias įmonėms konkrečiai leidžiama naudoti savo duomenis parametrų kalibravimui standartinės mokumo kapitalo reikalavimo formulės draudimo rizikos moduliuose.

(21)

Šioje direktyvoje taip pat turėtų būti atsižvelgiama į ypatingą priklausomų draudimo ir priklausomų perdraudimo įmonių pobūdį. Kadangi tos įmonės draudžia tik nuo rizikos, kuri siejama su pramonės arba prekybos grupe, kuriai priklauso įmonės, jos turėtų būti atitinkamai traktuojamos atsižvelgiant į proporcingumo principą ir siekiant, kad būtų atsispindėtas jų vykdomos veiklos pobūdis, apimtis ir sudėtingumas.

(22)

Vykdant perdraudimo veiklos priežiūrą turėtų būti atsižvelgiama į ypatingus perdraudimo veiklos aspektus, ypač į jos bendrą pobūdį ir į tai, kad patys draudėjai yra draudimo arba perdraudimo įmonės.

(23)

Priežiūros institucijos turėtų galėti gauti draudimo ir perdraudimo įmonių informaciją, būtiną priežiūros tikslais, įskaitant, prireikus, draudimo ar perdraudimo įmonės viešai skelbiamą informaciją, susijusią su finansinėmis ataskaitomis, publikacijomis ir kitais teisiniais arba norminiais reikalavimais.

(24)

Buveinės valstybės narės priežiūros institucijos turėtų stebėti finansinę draudimo ir perdraudimo įmonių padėtį. Tuo tikslu jos turėtų atlikti reguliarius tikrinimus ir vertinimus.

(25)

Priežiūros institucijos turėtų turėti galimybę atsižvelgti į tai, koks poveikis daromas rizikos ir turto valdymui taikant savanoriškus elgesio ir skaidrumo kodeksus, kurių laikosi susijusios institucijos, sprendžiančios su nereguliuojamomis ar alternatyviomis investicinėmis priemonėmis susijusius klausimus.

(26)

Draudimo sektoriaus kiekybinių reikalavimų tinkamumas grindžiamas mokumo kapitalo reikalavimu. Todėl priežiūros institucijos turėtų galėti nustatyti papildomą kapitalą, kuriuo didinamas mokumo kapitalo reikalavimas tik išimtinėmis aplinkybėmis šioje direktyvoje išvardytais atvejais, po priežiūros proceso. Standartinė mokumo kapitalo reikalavimo formulė turėtų atitikti daugelio draudimo ir perdraudimo įmonių rizikos pobūdį. Tačiau kartais standartinis metodas gali neatitikti labai specifinio įmonės rizikos pobūdžio.

(27)

Papildomo kapitalo nustatymas yra išskirtinis atvejis, nes jis turėtų būti naudojamas tik kaip kraštutinė priemonė, kai kitos priežiūros priemonės yra neveiksmingos arba netinkamos. Be to, terminas „išskirtinis“ turėtų būti suprantamas atsižvelgiant į konkrečią kiekvienos įmonės padėtį, o ne į konkrečioje rinkoje nustatytų papildomo kapitalo sumų skaičių.

(28)

Papildomas kapitalas turėtų būti išsaugomas, kol nebus pašalintos aplinkybės, kuriomis jis buvo nustatytas. Jeigu visapusiškas arba dalinis vidaus modelis pasižymi esminiais trūkumais arba valdymas iš esmės nepakankamas, priežiūros institucijos turėtų užtikrinti, kad atitinkama įmonė imtųsi visų priemonių trūkumams, dėl kurių buvo nustatytas papildomas kapitalas, ištaisyti. Tačiau, kai standartinis metodas neatitinka labai specifinio įmonės rizikos pobūdžio, papildomas kapitalas gali būti nustatomas ir kitais metais.

(29)

Tam tikrus rizikos klausimus galima tinkamai išspręsti tik nustačius valdymo reikalavimus, užuot taikius kiekybinius reikalavimus, susijusius su mokumo kapitalo reikalavimu. Todėl tinkamo draudimo įmonės valdymo ir reglamentavimo sistemos reikmėms ypač svarbi veiksminga valdymo sistema.

(30)

Valdymo sistema apima rizikos valdymo funkciją, atitikties užtikrinimo funkciją, vidaus audito funkciją ir aktuarinę funkciją.

(31)

Funkcija – tai administracinis gebėjimas atlikti konkrečias valdymo užduotis. Konkrečios funkcijos nustatymas netrukdo įmonei laisvai nuspręsti, kaip praktiškai organizuoti tą funkciją, išskyrus atvejus, kai šioje direktyvoje nurodyta kitaip. Tai neturėtų pernelyg apsunkinti įmonių, nes reikėtų atsižvelgti į įmonės veiklos pobūdį, mastą ir sudėtingumą. Todėl turėtų būti galima tas funkcijas patikėti įmonių darbuotojams, prašyti patarimo išorės ekspertų arba užsakyti šias ekspertų paslaugas, kiek tai leidžia ši direktyva.

(32)

Be to, mažesnėse ir paprastesnėse įmonėse vienas asmuo arba organizacinis padalinys turėtų galėti atlikti daugiau nei vieną funkciją, išskyrus vidaus audito funkciją.

(33)

Į valdymo sistemą įtrauktos funkcijos laikomos pagrindinėmis funkcijomis, todėl jos taip pat yra svarbios ir esminės funkcijos.

(34)

Visi asmenys, kurie vykdo pagrindines funkcijas, turėtų būti kompetentingi ir tinkami. Tačiau tik pagrindinę funkciją vykdantiems draudėjams taikomi pranešimo priežiūros institucijai reikalavimai.

(35)

Siekiant įvertinti reikiamą kompetencijos lygį, kaip į papildomus veiksnius turėtų būti atsižvelgiama į įmonei veiksmingai vadovaujančių arba kitas pagrindines funkcijas atliekančių asmenų profesinę kvalifikaciją ir patirtį.

(36)

Visų draudimo ir perdraudimo įmonių verslo strategijose turėtų būti numatytas nuolatinis bendro mokumo poreikių vertinimas, atsižvelgiant į jų specifinės rizikos pobūdį (savo rizikos ir mokumo vertinimas). Tam vertinimui nereikalingas vidaus modelio sukūrimas ir jis nenaudojamas siekiant apskaičiuoti kapitalo reikalavimą, kuris skiriasi nuo mokumo kapitalo reikalavimo ar minimalaus kapitalo reikalavimo. Apie kiekvieno vertinimo rezultatus reikėtų pranešti priežiūros institucijai kartu su informacija, kurią reikia pateikti priežiūros tikslais.

(37)

Siekiant veiksmingai prižiūrėti užsakomąsias funkcijas arba paslaugas, svarbu, kad jas užsakančios draudimo ar perdraudimo įmonės priežiūros institucijos galėtų susipažinti su visais svarbiais užsakomųjų paslaugų teikėjo duomenimis, neatsižvelgiant į tai, ar jis yra reguliuojamas ar nereguliuojamas subjektas, bei turėtų teisę atlikti patikrinimus vietoje. Siekiant atsižvelgiant į rinkos raidą ir užtikrinti, kad būtų laikomasi paslaugų užsakymo sąlygų, priežiūros institucijoms turėtų būti iš anksto pranešama apie ketinimą užsakyti paslaugas, susijusias su esminėmis arba svarbiomis funkcijomis arba veikla. Tuose reikalavimuose turėtų būti atsižvelgiama į bendro forumo veiklą; jie atitinka dabartines bankininkystės sektoriaus ir Direktyvos 2004/39/EB taisykles ir tvarką bei jų taikymą kredito įstaigoms.

(38)

Siekiant užtikrinti skaidrumą, draudimo ir perdraudimo įmonės turėtų bent jau kasmet atskleisti visuomenei, t. y. padaryti prieinamą visuomenei popierine arba elektronine forma nemokamai, esminę informaciją, susijusią su jų mokumu ir finansine padėtimi. Įmonėms reikėtų leisti savanoriškai atskleisti visuomenei papildomą informaciją.

(39)

Reikėtų sudaryti galimybę priežiūros institucijoms ir institucijoms ar įstaigoms, kurios pagal savo funkcijas padeda stiprinti finansinės sistemos stabilumą, keistis informacija. Todėl reikia nustatyti sąlygas, kuriomis būtų galima keistis tokia informacija. Be to, kai informacija gali būti atskleista tik gavus aiškų priežiūros institucijų sutikimą, tos institucijos prireikus turėtų galėti nustatyti, kad toks sutikimas duodamas tik atitikus griežtas sąlygas.

(40)

Reikia skatinti priežiūros konvergenciją ne tik susijusią su priežiūros priemonėmis, bet ir su priežiūros atlikimo tvarka. Svarbus vaidmuo šioje srityje turėtų tekti Europos draudimo ir profesinių pensijų priežiūros institucijų komitetui (angl. CEIOPS), įsteigtam Komisijos sprendimu 2009/79/EB (19), kuris turėtų Europos Parlamentui ir Komisijai nuolat pranešti apie padarytą pažangą.

(41)

CEIOPS informacijos ir pranešimų, susijusių su papildomu kapitalu, tikslas – ne trukdyti jo naudojimui, kuris leidžiamas pagal šią direktyvą, bet prisidėti prie dar aukštesnio skirtingų valstybių narių priežiūros institucijų priežiūros konvergencijos naudojant papildomą kapitalą lygio.

(42)

Siekiant sumažinti administracinę naštą ir išvengti užduočių dubliavimo, priežiūros institucijos bei nacionalinės statistikos institucijos turėtų bendradarbiauti ir keistis informacija.

(43)

Siekiant labiau prižiūrėti draudimo ir perdraudimo įmones bei apsaugoti draudėjus, 2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2006/43/EB dėl teisės aktų nustatyto metinės finansinės atskaitomybės ir konsoliduotos finansinės atskaitomybės audito (20) apibrėžti teisės aktų nustatytą auditą atliekantys auditoriai turėtų būti įpareigoti nedelsiant pranešti apie bet kokius faktus, galinčius stipriai paveikti draudimo ar perdraudimo įmonės finansinę padėtį arba administracinę struktūrą.

(44)

Draudimo įmonės, teikiančios ir gyvybės, ir ne gyvybės draudimo paslaugas, turėtų atskirai valdyti tas veiklos sritis, kad apsaugotų gyvybės draudėjų interesus. Visų pirma tokioms įmonėms reikėtų taikyti tuos pačius kapitalo reikalavimus, kaip ir lygiavertėms draudimo grupėms, sudarytoms iš gyvybės draudimo įmonės ir ne gyvybės draudimo įmonės, atsižvelgiant į didesnes mišraus draudimo įmonių galimybes perduoti kapitalą.

(45)

Finansinė draudimo ir perdraudimo įmonių padėtis turėtų būti vertinama pagal patikimus ekonomikos principus ir optimaliai pasinaudojant finansų rinkų teikiama bei bendrąja vieša informacija apie techninę draudimo įmonių riziką. Visų pirma mokumo reikalavimai turėtų būti grindžiami ekonominiu bendro balanso vertinimu.

(46)

Priežiūros reikmėms taikomi vertinimo standartai, kiek įmanoma, turėtų būti suderinti su tarptautine apskaitos raida, siekiant sumažinti administracinę draudimo ar perdraudimo įmonių naštą.

(47)

Vadovaujantis tuo požiūriu, kapitalo reikalavimai turėtų būti patenkinti nuosavomis lėšomis, nepriklausomai nuo to, ar jie yra pagal balanso ar ne balanso elementus. Kadangi ne visi finansiniai ištekliai visiškai padengia likvidavimo ir einamuosius nuostolius, nuosavas lėšas reikėtų skirstyti į tris pakopas pagal kokybės kriterijus ir atitinkamai sumažinti tinkamą nuosavų lėšų sumą kapitalo reikalavimams patenkinti. Nuosavoms lėšoms taikomi apribojimai turėtų galioti tik nustatant draudimo ir perdraudimo įmonių mokumo būklę ir neturėtų riboti tų įmonių vidaus kapitalo valdymo laisvės.

(48)

Paprastai turtas, nesuvaržytas jokiais numatomais įsipareigojimais, gali padengti dėl neigiamų veiklos svyravimų atsirandančius einamuosius ir likvidavimo nuostolius. Todėl dauguma įsipareigojimus viršijančio turto, įvertinto pagal šioje direktyvoje nustatytus principus, turėtų būti laikoma aukštos kokybės kapitalu (1 pakopa).

(49)

Ne visam įmonės turtui netaikomi apribojimai. Kai kuriose valstybėse narėse kai kurie produktai yra tikslinių lėšų (angl. „ring-fenced funds“) struktūros, pagal kurias vienos grupės draudėjams suteikiamos didesnės teisės į turtą jų fonde. Nors tas turtas įtrauktas į įsipareigojimus viršijančio turto apskaičiavimą nustatant nuosavas lėšas, iš tikrųjų jis negali būti panaudotas rizikai, nesusijusiai su tikslinėmis lėšomis, padengti. Siekiant atitikimo ekonominiam metodui nuosavų lėšų vertinimas turi būti pakoreguotas, kad atspindėtų skirtingą turto, kuris sudaro tikslinių lėšų sistemos dalį, pobūdį. Taip pat mokumo kapitalo reikalavimo apskaičiavimas turėtų atspindėti su tomis tikslinėmis lėšomis susijusio sujungimo arba diversifikacijos sumažinimą.

(50)

Pagal kai kuriose valstybėse narėse šiuo metu taikomą praktiką draudimo bendrovės prekiauja tokiais gyvybės draudimo produktais, kai draudėjai ir naudos gavėjai prisideda prie bendrovės rizikos kapitalo mainais į visą ar dalį pelno, gauto iš įnašų. Tas sukauptas pelnas yra perteklinės lėšos, kurios yra juridinio asmens, kurio jos buvo uždirbtos, nuosavybė.

(51)

Perteklinės lėšos turėtų būti vertinamos laikantis šioje direktyvoje nustatyto ekonominio metodo. Šiuo požiūriu, neturėtų pakakti vien tik nurodyti perteklinių lėšų, įrašytų į įstatymais nustatytą metinę finansinę atskaitomybę, įvertinimą. Vadovaujantis reikalavimais dėl nuosavų lėšų, perteklinėms lėšoms turėtų būti taikomi šioje direktyvoje nustatyti kriterijai dėl lėšų skirstymo į pakopas. Tai reiškia, inter alia, kad tik tos perteklinės lėšos, kurios tenkina priskyrimo 1 pakopai reikalavimus, turėtų būti laikomos 1 pakopos kapitalu.

(52)

Savidraudos ir savidraudos tipo draugijos, kurioms mokami kintamieji įnašai, siekdamos padidinti finansinių išteklių sumą, kuri naudojama nuostoliams dengti, gali reikalauti, kad jų nariai mokėtų papildomus įnašus (reikalavimai sumokėti papildomus narių įnašus). Reikalavimai sumokėti papildomus narių įnašus gali būti svarbus savidraudos ir savidraudos tipo draugijos finansavimo šaltinis, įskaitant atvejus, kai tos draugijos susiduria su neigiamu veiklos svyravimu. Todėl reikalavimai sumokėti papildomus narių įnašus turėtų būti pripažinti papildomomis nuosavomis lėšomis ir atitinkamai naudojami mokumo reikmėms. Visų pirma savidraudos arba savidraudos tipo laivų savininkų draugijų, kurioms mokami kintamieji įnašai ir kurios draudžia tik nuo su jūrine veikla susijusios rizikos, atveju reikalavimų mokėti papildomus narių įnašus taikymas buvo seniai nusistovėjusi praktika, kuriai taikomos specialios išlaidų padengimo priemonės, ir patvirtinta tų reikalavimų nariams suma turėtų būti laikoma geros kokybės kapitalu (2 pakopa). Taip pat kitų savidraudos ir savidraudos tipo draugijų atveju, jei reikalavimai mokėti papildomus narių įnašus yra panašios kokybės, patvirtinta tų reikalavimų nariams suma turėtų būti laikoma geros kokybės kapitalu (2 pakopa).

(53)

Siekiant, kad draudimo ir perdraudimo įmonės galėtų vykdyti savo įsipareigojimus draudėjams ir naudos gavėjams, valstybės narės turėtų reikalauti, kad tos įmonės nustatytų tinkamus techninius atidėjinius. Siekiant geresnio palyginamumo ir skaidrumo, principai ir aktuarinės ir statistinės metodikos, kuriomis grindžiamas tų techninių atidėjinių apskaičiavimas, turėtų būti suderinti visoje Bendrijoje.

(54)

Techninių atidėjinių apskaičiavimas turėtų būti suderintas su turto ir kitų įsipareigojimų vertinimu, rinka bei tarptautine apskaitos ir priežiūros raida.

(55)

Todėl techninių atidėjinių vertė turėtų atitikti sumą, kurią draudimo ar perdraudimo įmonė turėtų mokėti, jei ji tiesiogiai perduotų savo sutartines teises ir įsipareigojimus kitai įmonei. Todėl techninių atidėjinių vertė turėtų atitikti sumą, kurios reikėtų kitai draudimo arba perdraudimo įmonei (referencinė įmonė), kad ji galėtų perimti ir įvykdyti pagrindinius draudimo ir perdraudimo įsipareigojimus. Techninių atidėjinių suma turėtų atitikti pagrindinio draudimo portfelio savybes. Todėl jų skaičiavimams reikėtų naudoti tik atitinkamai įmonei būdingą informaciją, pvz., informaciją, susijusią su reikalavimų tvarkymu ir išlaidomis, nes ta informacija draudimo ir perdraudimo įmonėms padeda geriau įvertinti pagrindinio draudimo portfelio savybes.

(56)

Prielaidos, susijusios su referencine įmone, kuri turėtų perimti ir įvykdyti pagrindinius draudimo ir perdraudimo įsipareigojimus, turėtų būti suderintos visoje Bendrijoje. Visų pirma prielaidos, susijusios su referencine įmone, kuriose apibrėžiama ar ir kokiu mastu reikėtų atsižvelgti į diversifikacijos efektą apskaičiuojant rizikos maržą, turėtų būti analizuojamos kaip įgyvendinimo priemonių poveikio vertinimo dalis ir turėtų būti suderintos Bendrijos lygmeniu.

(57)

Apskaičiuojant techninius atidėjinius turėtų būti galima taikyti pagrįstos interpoliacijos ir ekstrapoliacijos metodus remiantis tiesiogiai nustatoma rinkos verte.

(58)

Numatoma dabartinė draudimo įsipareigojimų vertė turi būti skaičiuojama pagal naujausią ir patikimą informaciją bei tikroviškas prielaidas, atsižvelgiant į finansines draudimo ar perdraudimo sutarčių garantijas ir galimybes, ir ekonomiškai įvertinant draudimo bei perdraudimo įsipareigojimus. Reikėtų taikyti veiksmingas ir suderintas aktuarines metodikas.

(59)

Siekiant atsižvelgti į ypatingą mažų ir vidutinio dydžio įmonių padėtį, reikėtų nustatyti supaprastintus techninių atidėjinių apskaičiavimo metodus.

(60)

Pagal priežiūros tvarką turėtų būti nustatytas nuo rizikos dydžio priklausantis, perspektyviniu skaičiavimu pagrįstas reikalavimas, kuriuo būtų siekiama užtikrinti, kad priežiūros institucijos tiksliai ir laiku įsikištų (mokumo kapitalo reikalavimas), ir minimalus apsaugos lygis, t. y. mažiausia galima finansinių išteklių suma (minimalaus kapitalo reikalavimas). Siekiant vienodo draudėjų apsaugos lygio, abu kapitalo reikalavimai turėtų būti suderinti visoje Bendrijoje. Siekiant, kad gerai veiktų ši direktyva, tarp mokumo kapitalo reikalavimo ir minimalaus kapitalo reikalavimo turėtų būti galimybė imtis atitinkamo lygmens priemonių.

(61)

Siekiant sušvelninti galimą neigiamą finansų sistemos procikliškumo poveikį ir išvengti to, kad draudimo ir perdraudimo įmonės dėl nepalankių procesų finansų rinkose nebūtų priverstos didinti papildomą kapitalą arba parduoti savo investicijų, standartinės mokumo kapitalo reikalavimo formulės rinkos rizikos modulis turėtų apimti simetrinį tikslinimo mechanizmą, atsižvelgiant į vertybinių popierių kainų lygmens pokyčius. Be to, išimtinio finansų rinkų nuosmukio atveju ir tuomet, kai to simetrinio tikslinimo mechanizmo nepakanka, kad draudimo ir perdraudimo įmonės atitiktų mokumo kapitalo reikalavimą, reikėtų numatyti, kad priežiūros institucijoms būtų leidžiama pratęsti laikotarpį, per kurį draudimo ir perdraudimo įmonės turi atkurti tinkamų nuosavų lėšų dydį, kad jos siektų mokumo kapitalo reikalavimą.

(62)

Mokumo kapitalo reikalavimas turėtų atitikti tinkamų nuosavų lėšų sumą, draudimo ir perdraudimo įmonėms leidžiančią padengti didelius nuostolius ir pagrįstai užtikrinti draudėjams ir naudos gavėjams, kad jiems mokėtinos sumos bus išmokėtos.

(63)

Siekiant užtikrinti, kad draudimo ir perdraudimo įmonės nuolatos turėtų tinkamų nuosavų lėšų, leidžiančių patenkinti mokumo kapitalo reikalavimą, atsižvelgiant į jų rizikos pobūdžio pokyčius, tos įmonės bent kartą per metus turėtų apskaičiuoti mokumo kapitalo reikalavimą, nuolatos jį stebėti ir perskaičiuoti, jei rizikos pobūdis iš esmės pasikeičia.

(64)

Siekiant skatinti tinkamą rizikos valdymą ir derinti norminius kapitalo reikalavimus su pramonės veiklos būdais, mokumo kapitalo reikalavimas turėtų būti nustatomas kaip ekonominis kapitalas, kurį draudimo ir perdraudimo įmonės turi turėti, kad užtikrintų, jog jų veiklos žlugimo rizika atsirastų ne dažniau kaip vienu iš 200 atvejų, arba, kad šios įmonės esant mažiausiai 99,5 % tikimybei vis dar galėtų vykdyti savo įsipareigojimus draudėjams ir naudos gavėjams per artimiausius 12 mėnesių. Tas ekonominis kapitalas turėtų būti skaičiuojamas pagal realų tų įmonių rizikos pobūdį, atsižvelgiant į galimų rizikos mažinimo priemonių poveikį ir diversifikacijos efektą.

(65)

Tam, kad visos draudimo ir perdraudimo įmonės galėtų įvertinti savo ekonominį kapitalą, reikėtų nustatyti standartinę mokumo kapitalo reikalavimo apskaičiavimo formulę. Standartinę formulę reikėtų nustatyti pagal modulių metodą, t. y. iš pradžių reikėtų įvertinti atskirą kiekvienos rizikos kategorijos poveikį, o po to juos sudėti. Jei tikrąjį draudžiamos rizikos pobūdį geriau atitinka konkrečios įmonės duomenys, turėtų būti leista juos taikyti, jei tokie duomenys gauti naudojant standartinę metodiką.

(66)

Siekiant atsižvelgti į ypatingą mažų ir vidutinio dydžio įmonių padėtį, reikėtų nustatyti standartine formule pagrįstus supaprastintus mokumo kapitalo reikalavimo apskaičiavimo metodus.

(67)

Iš esmės naujasis rizika pagrįstas metodas neapima kokybinių investicijų apribojimų koncepcijos ir turto tinkamumo kriterijų. Tačiau reikėtų sudaryti galimybę taikyti investicijų apribojimus ir turto tinkamumo kriterijus rizikai, kuri nėra tinkamai įtraukta į standartinės formulės submodulį.

(68)

Pagal į riziką orientuotą požiūrį į mokumo kapitalo reikalavimą, reikėtų sudaryti galimybę tam tikromis sąlygomis taikyti ne standartinę formulę, o dalinį arba visapusišką vidaus modelį tam reikalavimui apskaičiuoti. Siekiant užtikrinti lygiavertę draudėjų ir naudos gavėjų apsaugą, tokie vidaus modeliai iš pradžių turėtų būti patvirtinti pagal suderintus procesus ir standartus.

(69)

Kai tinkamų pagrindinių nuosavų lėšų suma yra mažesnė už minimalaus kapitalo reikalavimą, reikėtų panaikinti draudimo ir perdraudimo įmonių leidimus, kai tos įmonės negali greitai atkurti tinkamų pagrindinių lėšų sumos iki minimalaus kapitalo reikalavimo lygio.

(70)

Taikant minimalaus kapitalo reikalavimą turėtų būti užtikrintas minimalus lygis, žemiau kurio finansinių išteklių suma negalėtų nukristi. Būtina, kad tas lygis būtų apskaičiuojamas pagal paprastą formulę, kuriai taikoma nustatyta žemiausia ir aukščiausia riba, pagrįsta rizika pagrįstu mokumo kapitalo reikalavimu, kad būtų sudarytos sąlygos palaipsniui didinti priežiūros institucijų veiklos galimybes, ir kad jis būtų pagrįstas duomenimis, kuriuos galima patikrinti.

(71)

Draudimo ir perdraudimo įmonės turėtų disponuoti pakankamai kokybišku turtu, kad galėtų įvykdyti visus savo finansinius įsipareigojimus. Visos draudimo ir perdraudimo įmonių investicijos turėtų būti valdomos pagal rizikos ribojimo principą.

(72)

Valstybės narės neturėtų reikalauti, kad draudimo ar perdraudimo įmonės investuotų savo turtą į konkrečias turto grupes, nes toks reikalavimas galėtų būti nesuderinamas su kapitalo judėjimo liberalizavimu, numatytu Sutarties 56 straipsnyje.

(73)

Reikia uždrausti visas nuostatas, pagal kurias valstybės narės gali reikalauti užstatyti turtą, kuriuo padengiami techniniai draudimo ar perdraudimo įmonės atidėjiniai, neatsižvelgiant į tokio reikalavimo formą, jei draudiką perdraudžia draudimo ar perdraudimo įmonė, gavusi leidimą pagal šią direktyvą, arba trečiosios šalies įmonė, jei toje trečiojoje šalyje taikoma lygiavertė priežiūros tvarka.

(74)

Teisinėje sistemoje iki šiol nenustatyti nei išsamūs siūlomo įsigijimo riziką ribojančio vertinimo kriterijai, nei jų taikymo tvarka. Todėl siekiant vertinimo procesui ir jo rezultatams būtino teisinio tikrumo, aiškumo ir nuspėjamumo, reikia tiksliai apibrėžti kriterijus ir riziką ribojančio vertinimo tvarką. Tie kriterijai ir tvarka buvo nustatyti Direktyvoje 2007/44/EB įtvirtintomis nuostatomis. Todėl su draudimu ir perdraudimu susijusias nuostatas reikėtų kodifikuoti ir įtraukti į šią direktyvą.

(75)

Todėl ypač svarbu kuo labiau suderinti tą tvarką ir riziką ribojančius vertinimus visoje Bendrijoje. Tačiau nuostatomis dėl akcijų paketų valstybėms narėms neturėtų būti trukdoma reikalauti, kad priežiūros institucijoms būtų pranešama apie akcijų paketų, neviršijančių tose nuostatose nustatytos ribos, įsigijimą, su sąlyga, kad valstybė narė tuo tikslu nustatytų tik vieną papildomą mažesnę nei 10 % ribą. Tomis nuostatomis taip pat neturėtų būti užkertamas kelias priežiūros institucijoms pateikti bendrąsias gaires, pagal kurias būtų nustatoma, kada tokie akcijų paketai suteikia galimybę daryti esminę įtaką.

(76)

Siekiant didesnio Sąjungos piliečių mobilumo, vis dažniau siūlomas tarpvalstybinis motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas. Siekiant užtikrinti, kad žaliosios kortelės sistema ir motorinių transporto priemonių nacionalinių draudikų biurų susitarimai toliau tinkamai veiktų, reikia nustatyti, kad valstybės narės galėtų reikalauti, jog draudimo įmonės, teikiančios motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo paslaugas jų teritorijoje, bendrai finansuotų nacionalinius biurus bei dalyvautų steigiant garantinį fondą toje valstybėje narėje. Valstybė narė, kurioje teikiamos paslaugos, turėtų reikalauti, kad įmonės, teikiančios motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo paslaugas, paskirtų atstovą jos teritorijoje, kuris rinktų visą reikiamą informaciją, susijusią su žalomis, ir atstovautų atitinkamai įmonei.

(77)

Vidaus rinkos struktūroje draudėjai savo labui turėtų turėti galimybę rinktis iš kuo didesnio Bendrijoje turimo draudimo produktų skaičiaus. Todėl valstybė narė, kurioje yra draudimo rizika, arba valstybė narė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas, turėtų užtikrinti, kad niekas nekliudo prekiauti jos teritorijoje visais draudimo produktais, kuriuos ji siūlo Bendrijoje, jeigu prekyba tais produktais neprieštarauja teisinėms nuostatoms, kuriomis apsaugoma visuotinė gerovė toje valstybėje narėje ir jeigu visuotinė gerovė nėra saugoma buveinės valstybės narės taisyklių.

(78)

Turėtų būti numatyta sankcijų sistema, kuri būtų taikoma, kai valstybėje narėje, kurioje yra rizika, arba valstybėje narėje, kurioje prisiimti įsipareigojimai, draudimo įmonė nesilaiko taikytinų visuotinę gerovę saugančių nuostatų.

(79)

Vidaus draudimo rinkoje vartotojai turi platesnį ir įvairesnį sutarčių pasirinkimą. Tam, kad ta įvairovė ir didesnė konkurencija būtų naudinga, prieš sudarant sutartį ir per visą sutarties galiojimo laiką vartotojams turėtų būti suteikta visa informacija, kurios reikia, kad jie pasirinktų geriausiai jų poreikius atitinkančią sutartį.

(80)

Pagalbos sutartis siūlanti draudimo įmonė turėtų turėti reikiamas priemones, kad galėtų teikti išmokas, kurias siūlo per atitinkamą laikotarpį. Reikėtų nustatyti specialias mokumo kapitalo reikalavimo skaičiavimo nuostatas ir minimalaus kapitalo reikalavimo absoliučią žemiausią ribą, kurią tokia įmonė turėtų atitikti.

(81)

Norint veiksmingai teikti Bendrijos bendrojo draudimo paslaugas, susijusias su veikla, kuri dėl savo pobūdžio ar dydžio tikriausiai bus bendrai draudžiama tarptautiniu mastu, reikėtų kuo mažiau derinimo veiksmų, siekiant išvengti iškreiptos konkurencijos ir taikomų skirtingų nuostatų. Atsižvelgdama į tas aplinkybes, pagrindinė draudimo įmonė turėtų vertinti žalas ir nustatyti techninių atidėjinių sumą. Be to, reikėtų nustatyti specialaus bendradarbiavimo sąlygas Bendrijos bendrojo draudimo srityje tarp valstybių narių priežiūros institucijų bei tarp tų institucijų ir Komisijos.

(82)

Siekiant apsaugoti apdraustus asmenis, reikėtų suderinti nacionalinius teisės aktus, susijusius su teisinių išlaidų draudimu. Kiek įmanoma, reikėtų vengti interesų konfliktų arba sudaryti sąlygas jiems išspręsti, visų pirma susijusius su tuo, kad draudimo įmonė suteikia draudimo apsaugą kitam asmeniui arba suteikia draudimo apsaugą ir asmens teisinėms išlaidoms, ir kuriai nors kitai draudimo grupei. Tuo tikslu įvairiomis priemonėmis galima užtikrinti tinkamą draudėjų apsaugos lygį. Neatsižvelgiant į priimtą sprendimą, žmonių, kurių teisinės išlaidos yra apdraustos, interesai turėtų būti apsaugoti lygiavertėmis priemonėmis.

(83)

Apdraustųjų asmenų ir draudimo įmonių konfliktai dėl teisinių išlaidų turėtų būti sprendžiami pačiu sąžiningiausiu ir greičiausiu būdu. Todėl valstybės narės turėtų nustatyti arbitražo arba panašias garantijas užtikrinančią tvarką.

(84)

Kai kuriose valstybėse narėse privačiu arba savanorišku sveikatos draudimu galima iš dalies arba visiškai pakeisti socialinės apsaugos sistemų teikiamą sveikatos draudimą. Specifinis tokio sveikatos draudimo pobūdis skiria jį iš kitų kompensacinio draudimo rūšių ir gyvybės draudimo tiek, kiek būtina užtikrinti, jog draudėjai galėtų veiksmingai naudotis privačiu ar savanorišku sveikatos draudimu, neatsižvelgiant į jų amžių ar draudimo rizikos pobūdį. Sveikatos draudimo sutarčių pobūdis ir socialiniai padariniai pateisintų valstybės narės, kurioje yra draudimo rizika, priežiūros institucijų reikalavimą sistemingai informuoti apie privataus arba savanoriško sveikatos draudimo bendrąsias ir specialiąsias draudimo liudijimo sąlygas, kad būtų galima patikrinti, ar tokios sutartys yra dalinė ar visapusiška socialinės apsaugos sistemos teikiamo sveikatos draudimo alternatyva. Toks patikrinimas neturėtų būti išankstinė produktų prekybos sąlyga.

(85)

Tuo tikslu kai kurios valstybės narės priėmė specialias teisines nuostatas. Siekiant apsaugoti visuotinę gerovę, turėtų būti galima priimti arba toliau taikyti tokias teisines nuostatas, jeigu jomis nepagrįstai neribojama įsisteigimo teisė arba laisvė teikti paslaugas, susitarus, kad tokios nuostatos turėtų būti taikomos vienodai. Tos teisinės nuostatos savo pobūdžiu gali skirtis atsižvelgiant į sąlygas kiekvienoje valstybėje narėje. Visuotinės gerovės apsaugos tikslą taip pat galima pasiekti reikalaujant, kad privatų arba savanorišką sveikatos draudimą teikiančios draudimo įmonės siūlytų tipinius draudimo liudijimus, atitinkančius įstatymų nustatytų socialinio draudimo programų teikiamus draudimus, kuriuose nurodytos draudimo įmokos būtų lygios arba mažesnės už nustatytą didžiausią dydį, bei dalyvautų nuostolių kompensavimo programose. Taip pat gali būti reikalaujama, kad techninis privataus ar savanoriško sveikatos draudimo pagrindas būtų panašus į techninį gyvybės draudimo pagrindą.

(86)

Priimančiosios valstybės narės turėtų galėti reikalauti, kad visos draudimo įmonės, užsiimančios jų teritorijose privalomuoju draudimu nuo nelaimingų atsitikimų darbe savo pačių rizika, laikytųsi konkrečių jų nacionalinės teisės aktų nuostatų dėl tokio draudimo. Tačiau toks reikalavimas neturėtų būti taikomas finansinės priežiūros nuostatoms, už kurias turėtų išimtinai atsakyti buveinės valstybė narė.

(87)

Kai kurios valstybės narės netaiko jokių netiesioginių mokesčių draudimo sandoriams, o dauguma valstybių narių tiems sandoriams taiko specialius mokesčius ir kitas įnašų formas, įskaitant pridėtinius mokesčius, skirtus kompensacinėms įstaigoms. Tokių mokesčių ir rinkliavų struktūra bei normos valstybėse narėse, kuriose jie taikomi, labai skiriasi. Pageidautina užkirsti kelią visiems esamiems skirtumams, iškreipiantiems valstybių narių konkurenciją teikiant draudimo paslaugas. Iki to laiko, kol tai bus suderinta, taikant mokesčių sistemas ir kitas rinkliavų formas, kurias nustato valstybės narės, kuriose yra draudimo rizika, arba valstybėje narėje, kurioje prisiimama įsipareigojimų, ta problema turėtų būti išspręsta, todėl valstybės narės turi imtis priemonių, kad tokie mokesčiai ir įmokos būtų surenkami.

(88)

Valstybės narės, kurioms netaikomas 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) (21), remiantis šia direktyva turėtų taikyti to reglamento nuostatas, kad nustatytų draudimo sutartims, kurioms taikomas to reglamento 7 straipsnis, taikytiną teisę.

(89)

Siekiant atsižvelgti į tarptautinius perdraudimo aspektus, reikėtų nustatyti sąlygas sudaryti tarptautinius susitarimus su trečiosiomis šalimis, apibrėžiant visose kiekvienos sutarties šalies teritorijoje veikiančių perdraudimo subjektų priežiūros priemones. Be to, reikėtų nustatyti lanksčią tvarką, pagal kurią būtų galima vertinti trečiosios šalies rizikos ribojimo lygiavertiškumą pagal Bendrijos kriterijus, siekiant padėti liberalizuoti trečiųjų šalių perdraudimo paslaugas, steigiantis arba teikiant paslaugas tarpvalstybiniu mastu.

(90)

Dėl specifinio riboto perdraudimo veiklos pobūdžio valstybės narės turėtų užtikrinti, kad draudimo ir perdraudimo įmonės, kurios sudaro riboto perdraudimo sutartis arba vykdo riboto perdraudimo veiklą, galėtų tinkamai nustatyti, matuoti ir valdyti riziką, susijusią su tomis sutartimis ar veikla.

(91)

Reikėtų nustatyti tinkamas specialiosios paskirties įmonių, prisiimančių draudimo ir perdraudimo įmonių riziką, nors jos nėra draudimo ar perdraudimo įmonės, taisykles. Iš specialiosios paskirties įmonės atgautinos sumos turėtų būti atimamos iš perdraudimo ar pakartotinio perdraudimo (retrocesijos) sutarčių.

(92)

Specialiosios paskirties įmonėms, kurioms leidimas suteiktas anksčiau nei 2012 m. spalio 31 d., turėtų būti taikoma specialiosios paskirties įmonei leidimą suteikusios valstybės narės teisė. Tačiau siekiant išvengti reglamentavimo arbitražo naujai tokios specialiosios paskirties įmonės po 2012 m. spalio 31 d. pradėtai veiklai turėtų būti taikomos šios direktyvos nuostatos.

(93)

Atsižvelgiant į vis didėjantį tarpvalstybinį draudimo verslo pobūdį, reikėtų kuo labiau sumažinti valstybių narių tvarkos, susijusios su specialiosios paskirties įmonėmis, kurioms taikomos šios direktyvos nuostatos, skirtumus, atsižvelgiant į jų priežiūros struktūras.

(94)

Turėtų būti vykdoma tolesnė veikla, susijusi su specialiosios paskirties įmonėmis, atsižvelgiant į kituose finansų sektoriuose atliekamą darbą.

(95)

Priemonės, susijusios su draudimo ir perdraudimo įmonių grupės priežiūra, turėtų leisti draudimo ar perdraudimo įmonę prižiūrinčioms institucijoms labiau pagrįstai spręsti apie jos finansinę padėtį.

(96)

Prižiūrint tokias grupes reikėtų tiek, kiek būtina, atsižvelgti į draudimo kontroliuojančiąsias bendroves ir mišrios veiklos draudimo kontroliuojančiąsias bendroves. Tačiau šioje direktyvoje jokiu būdu neturėtų būti nustatyta, kad valstybės narės privalo prižiūrėti kiekvieną tokią įmonę atskirai.

(97)

Nors atskirų draudimo ir perdraudimo įmonių priežiūra išlieka svarbiausias draudimo priežiūros principas, reikia nustatyti, kokios grupės įmonės patenka į priežiūros taikymo sritį.

(98)

Įmonės, visų pirma savidraudos ir savidraudos tipo draugijos, kurioms taikoma Bendrijos ir nacionalinė teisė, turėtų galėti vykdyti koncentraciją arba jungtis į grupes ne kapitalo pagrindu, bet institucinių tvirtų ir tęstinių sutartinių ar kitu esminiu pagrindu užtikrintų ryšių, kurie užtikrina tų įmonių finansinį solidarumą, pagrindu. Jeigu centralizuotai koordinuojant daroma lemiama įtaka, tos įmonės turėtų būti prižiūrimos laikantis tų pačių taisyklių, kurios numatytos kapitalo ryšiais susietoms grupėms tam, kad būtų pasiektas tinkamas draudėjų apsaugos lygis ir užtikrintos vienodos sąlygos grupėms.

(99)

Grupės priežiūra bet kuriuo atveju turėtų būti vykdoma patronuojančios įmonės, kurios pagrindinė buveinė yra Bendrijoje, lygmeniu. Tačiau valstybėms narėms turėtų būti sudarytos galimybės leisti jų priežiūros institucijoms taikyti grupės priežiūrą tam tikrais žemesniais lygmenimis, jei jos mano, kad tai būtina.

(100)

Reikia apskaičiuoti grupei priklausančių draudimo ir perdraudimo įmonių mokumą.

(101)

Konsoliduotą mokumo kapitalo reikalavimą taikant grupei reikėtų atsižvelgti į pasaulinę rizikos diversifikaciją, kuri egzistuoja visose tos grupės draudimo ir perdraudimo įmonėse, siekiant tinkamai atspindėti tos grupės rizikos tikimybę.

(102)

Grupei priklausančios draudimo ir perdraudimo įmonės turėtų galėti prašyti patvirtinti vidinį modelį tiek grupės, tiek pačios įmonės mokumui apskaičiuoti.

(103)

Nors kai kuriose šios direktyvos nuostatose tiesiogiai numatomas CEIOPS tarpininkavimo ar patariamasis vaidmuo, tai neturėtų sutrukdyti CEIOPS tarpininkauti arba patarti taip pat atsižvelgiant į kitas nuostatas.

(104)

Šioje direktyvoje atspindėtas naujoviškas priežiūros modelis, kai pagrindinis vaidmuo tenka grupės priežiūros institucijai pripažįstant ir išsaugant svarbų individualios priežiūros institucijos vaidmenį. Priežiūros institucijų įgaliojimai ir atsakomybė glaudžiai susiję su jų atskaitomybe.

(105)

Visiems draudėjams ir naudos gavėjams nepaisant jų nacionalinės priklausomybės ar gyvenamosios vietos turėtų būti taikomos vienodos sąlygos. Šiuo tikslu kiekviena valstybė narė turėtų užtikrinti, kad visos priemonės, kurių imasi priežiūros institucija remdamasi nacionaliniais tos priežiūros institucijos įgaliojimais, nebūtų laikomi prieštaraujančiais tos valstybės narės arba tos valstybės narės draudėjų ir naudos gavėjų interesams. Visais žalos atlyginimo ir likvidavimo atvejais turtas turėtų būti paskirstytas lygiai visiems susijusiems draudėjams nepaisant jų nacionalinės priklausomybės ar gyvenamosios vietos.

(106)

Reikia užtikrinti, kad nuosavos lėšos būtų tinkamai paskirstytos grupėje ir prireikus užtikrintų draudėjų bei naudos gavėjų apsaugą. Tuo tikslu grupės draudimo ir perdraudimo įmonės turėtų turėti pakankamai nuosavų lėšų, kad atitiktų mokumo kapitalo reikalavimus.

(107)

Visos priežiūros institucijos, dalyvaujančios grupės priežiūroje, turėtų galėti suprasti daromus sprendimus, visų pirma kai tuos sprendimus priima grupės priežiūros institucija. Todėl vienos iš priežiūros institucijų gauta susijusi informacija nedelsiant turėtų būti pasidalyta su kitomis priežiūros institucijomis, kad visos priežiūros institucijos galėtų susidaryti nuomonę, pagrįstą ta pačia susijusia informacija. Jei atitinkamos priežiūros institucijos negali pasiekti susitarimo, siekiant išspręsti šį klausimą reikėtų prašyti kvalifikuoto CEIOPS patarimo.

(108)

Draudimo kontroliuojančiosios bendrovės draudimo ar perdraudimo įmonės, trečiosios šalies draudimo ar perdraudimo įmonės dukterinės draudimo ar perdraudimo įmonės mokumui poveikį gali turėti grupės, kurioje ji dalyvauja, finansiniai ištekliai ir jų paskirstymas toje grupėje. Todėl priežiūros institucijoms turėtų būti suteiktos galimybės prižiūrėti grupę ir draudimo ar perdraudimo įmonės lygmeniu imtis atitinkamų priemonių, kai jos mokumui kyla ar gali kilti pavojus.

(109)

Rizikos koncentracija ir grupės vidaus sandoriai galėtų turėti įtakos finansinei draudimo ar perdraudimo įmonių padėčiai. Todėl priežiūros institucijos turėtų turėti galimybę prižiūrėti tokios rizikos koncentracijos veiksmus ir grupės vidaus sandorius, atsižvelgdamos į kontroliuojamų ir nekontroliuojamų įmonių, įskaitant draudimo kontroliuojančiąsias bendroves ir mišrią veiklą vykdančias draudimo kontroliuojančiąsias bendroves, santykių pobūdį, bei draudimo ar perdraudimo įmonės lygmeniu imtis atitinkamų priemonių, kai jos mokumui kyla ar gali kilti pavojus.

(110)

Grupės draudimo ir perdraudimo įmonės turėtų būti tinkamai valdomos, o šioms valdymo sistemoms turėtų būti taikoma priežiūros tvarka.

(111)

Visoms prižiūrimoms draudimo ir perdraudimo grupėms turėtų būti paskirta grupės priežiūros institucija, būtent viena iš dalyvaujančių priežiūros institucijų. Į grupės priežiūros institucijos teises ir pareigas turėtų būti įtraukti tinkami koordinavimo ir sprendimo įgaliojimai. Tos pačios grupės draudimo ir perdraudimo įmonių priežiūros institucijos turėtų susitarti dėl veiklos koordinavimo.

(112)

Atsižvelgiant į didėjančią grupės priežiūros kompetenciją turėtų būti užtikrinta, kad grupės priežiūros institucijos pasirinkimo kriterijai negalėtų būti savavališkai pažeidžiami. Visų pirma tais atvejais, kai grupės priežiūros institucija bus paskiriama atsižvelgiant į grupės struktūrą ir skirtingose rinkose vykdomos draudimo ir perdraudimo veiklos santykinę svarbą, į grupės vidaus sandorius ir grupės perdraudimus neturėtų būti atsižvelgiama du kartus vertinant jų santykinę svarbą rinkoje.

(113)

Vykdant grupės priežiūrą turėtų dalyvauti visų valstybių narių, kuriose įsteigtos grupei priklausančios įmonės, priežiūros institucijos, kurios sudarytų priežiūros institucijų kolegiją (kolegija). Jos visos turėtų turėti prieigą prie kitų kolegijos priežiūros institucijų turimos informacijos ir turėtų nuolat aktyviai dalyvauti priimant sprendimus. Reikėtų nustatyti institucijų, atsakingų už draudimo ir perdraudimo įmonių priežiūrą, bendradarbiavimą ir jų bendradarbiavimą su institucijomis, atsakingomis už kitų finansų sektorių įmonių priežiūrą.

(114)

Kolegijos veikla turėtų atitikti visų įmonių, kurios sudaro grupę, veiklai būdingos rizikos pobūdį, mastą ir sudėtingumą ir tarpvalstybinį aspektą. Priežiūros institucijų kolegija turėtų būti įsteigiama siekiant užtikrinti, kad kolegiją sudarančių priežiūros institucijų bendradarbiavimo, keitimosi informacija ir konsultavimosi procesai būtų veiksmingai taikomi vadovaujantis šia direktyva. Priežiūros institucijos, vykdydamos kolegijos veiklą, turėtų skatinti atitinkamų savo sprendimų konvergenciją ir glaudžiai bendradarbiauti siekdamos, kad priežiūros veikla visoje grupėje būtų vykdoma laikantis suderintų kriterijų.

(115)

Ši direktyva turėtų nustatyti CEIOPS konsultanto vaidmenį. CEIOPS patarimas susijusiai priežiūros institucijai neturėtų būti privalomas, kai priežiūros institucija priima savo sprendimą. Tačiau priimdama sprendimą susijusi priežiūros institucija turėtų visapusiškai atsižvelgti į tą patarimą ir pateikti paaiškinimą, jei nuo jo nukrypstama dideliu mastu.

(116)

Grupę sudarančios draudimo ir perdraudimo įmonės, kurių pagrindinė buveinė yra ne Bendrijoje, turėtų būti vienodai ir tinkamai prižiūrimos. Todėl reikia nustatyti skaidrias taisykles ir sąlygas visais reikiamais atvejais keistis informacija su trečiųjų šalių institucijomis. Siekiant užtikrinti suderintą trečiosios šalies draudimo ir perdraudimo veiklos priežiūros lygiavertiškumo nustatymo ir vertinimo metodą, turėtų būti numatyta, kad Komisija priimtų privalomą sprendimą dėl trečiosios šalies mokumo tvarkos lygiavertiškumo. Trečiųjų šalių, kurių atžvilgiu Komisija nepriėmė jokio sprendimo, lygiavertiškumo vertinimą turėtų atlikti grupės priežiūros institucija pasikonsultavusi su kitomis susijusiomis priežiūros institucijomis.

(117)

Kadangi nacionaliniai teisės aktai, susiję su reorganizavimo priemonėmis ir likvidavimo tvarka, nėra suderinti, vidaus rinkoje reikėtų užtikrinti abipusį valstybių narių reorganizavimo priemonių ir likvidavimo teisės aktų pripažinimą bei būtiną bendradarbiavimą, atsižvelgiant į tokių priemonių vieningumo, universalumo, koordinavimo ir viešumo būtinybę bei vienodą elgesį su draudimo kreditoriais ir jų apsaugą.

(118)

Reikėtų užtikrinti, kad valstybės narės kompetentingos institucijos priimtos reorganizavimo priemonės, skirtos draudimo įmonės patikimai finansinei būklei išsaugoti ar atkurti arba išvengti, kiek įmanoma, likvidavimo, būtų visiškai veiksmingos visoje Bendrijoje. Tačiau visų tokių reorganizavimo priemonių ir likvidavimo tvarkos padariniai trečiosioms šalims neturėtų būti paveikti.

(119)

Reikėtų atskirti kompetentingas institucijas, susijusias su reorganizavimo priemonėmis bei likvidavimo tvarka, ir draudimo įmonių priežiūros institucijas.

(120)

Apibrėžiant „filialą“ nemokumo tikslais, pagal taikomus nemokumo principus reikėtų atsižvelgti į tai, kad draudimo įmonė yra vienas atskiras juridinis asmuo. Tačiau buveinės valstybės narės teisės aktuose turėtų būti nustatyta, kaip nepriklausomų asmenų, turinčių ilgalaikius įgaliojimus atstovauti draudimo įmonei, turtas ir įsipareigojimai turėtų būti vertinami likviduojant tą draudimo įmonę.

(121)

Reikėtų nustatyti sąlygas, kada likvidavimo tvarka, nepagrįsta nemokumu, o susijusi su draudimo išmokų mokėjimo prioritetų eiliškumu, patenka į šios direktyvos taikymo sritį. Draudimo įmonės darbuotojų reikalavimus, susijusius su darbo sutartimis ir darbo santykiais, turėtų būti įmanoma perleisti nacionalinei darbo užmokesčių garantijų sistemai. Tokius perleistus reikalavimus reikėtų nagrinėti pagal buveinės valstybės narės teisės nuostatas (lex concursus).

(122)

Reorganizavimo priemonės netrukdo pradėti likvidavimo procedūros. Likvidavimą turėtų būti galima pradėti net jei reorganizavimo priemonių nebuvo imtasi arba po to, kai šios priemonės buvo priimtos, ir nutraukti ją, kai susitariama dėl dalinio skolų grąžinimo ar imamasi lygiaverčių priemonių, tarp jų ir reorganizavimo.

(123)

Tik buveinės valstybės narės kompetentingos institucijos turėtų būti įgaliotos spręsti klausimus dėl draudimo įmonių likvidavimo. Sprendimai turėtų galioti visoje Bendrijoje, visos valstybės narės turėtų juos pripažinti. Sprendimai turėtų būti skelbiami pagal buveinės valstybės narės tvarką ir Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Informaciją reikėtų pateikti žinomiems kreditoriams, nuolat gyvenantiems Bendrijoje, kurie turi teisę pareikšti reikalavimus ir pateikti pastabas.

(124)

Likvidavimo procedūrose reikėtų atsižvelgti į visą draudimo bendrovės turtą ir įsipareigojimus.

(125)

Visas likvidavimo procedūrų pradžios, vykdymo ir pabaigos sąlygas turėtų reglamentuoti buveinės valstybės narės teisė.

(126)

Siekiant užtikrinti darnius valstybių narių veiksmus, buveinės valstybės narės ir visų kitų valstybių narių priežiūros institucijoms turėtų būti skubos tvarka pranešta apie likvidavimo pradžią.

(127)

Labai svarbu, kad apdrausti asmenys, draudėjai, naudos gavėjai ir bet kuri žalą patyrusi šalis, turinti teisę pateikti ieškinį tiesiogiai draudimo įmonei dėl žalos, susijusios su draudimo operacijomis, per likvidavimą būtų apsaugoti, o tokia apsauga neturėtų apimti reikalavimų, susijusių ne su draudimo sutartyse nustatytais įsipareigojimais ar draudimo operacijomis, o su atstovo civiline atsakomybe, dėl kurios derėdamasis pagal draudimo sutarčiai ar operacijai taikytinus teisės aktus atstovas nėra atsakingas pagal tokią draudimo sutartį ar operaciją. Siekiant to tikslo valstybėms narėms reikėtų suteikti galimybę pasirinkti iš lygiaverčių metodų, skirtų užtikrinti ypatingą elgesį su draudimo kreditoriais; nė vienas toks metodas neturėtų trukdyti valstybei narei nustatyti skirtingų draudimo žalų kategorijų eiliškumo. Be to, draudimo kreditorių ir kitų privilegijuotų kreditorių, kurių teisės saugomos pagal atitinkamos valstybės narės teisės aktus, apsauga turėtų būti tinkamai subalansuota.

(128)

Pradedant likvidavimą reikėtų panaikinti draudimo įmonės leidimą vykdyti veiklą, išskyrus atvejus, kai leidimas jau buvo panaikintas.

(129)

Per likvidavimo procedūrą kreditoriams turėtų būti suteikta teisė pareikšti reikalavimus arba pateikti pastabas raštu. Kreditorių, nuolat gyvenančių valstybėje narėje, išskyrus buveinės valstybę narę, reikalavimams turėtų būti taikomos tokios pat sąlygos, kaip ir lygiaverčiams reikalavimams, pareikštiems buveinės valstybėje narėje, nepaisant jų tautybės ar gyvenamosios vietos.

(130)

Siekiant apsaugoti teisėtus lūkesčius ir tam tikrų sandorių tikrumą valstybėse narėse, išskyrus buveinės valstybę narę, reikia nustatyti, kokie teisės aktai būtų taikytini reorganizavimo priemonių ir likvidavimo padariniams, susijusiems su nagrinėjamomis bylomis ir atskirais įstatymų įgyvendinimo veiksmais dėl bylų.

(131)

Šiai direktyvai įgyvendinti būtinos priemonės turėtų būti patvirtintos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (22).

(132)

Visų pirma Komisijai reikėtų suteikti įgaliojimus priimti priemones, susijusias su priedų pritaikymu, ir visų pirma priemones, kuriose būtų nustatyti priežiūros įgaliojimai bei būtini veiksmai ir išsamesni reikalavimai šiose srityse: valdymo sistema, informacijos atskleidimas visuomenei, su akcijų paketais susiję vertinimo kriterijai, techninių atidėjinių ir kapitalo reikalavimų apskaičiavimas, investavimo taisyklės ir grupės priežiūra. Komisijai taip pat reikėtų suteikti įgaliojimus priimti įgyvendinimo priemones, pagal kurias trečiosioms šalims laikantis šios direktyvos nuostatų suteikiamas lygiavertiškumo statusas. Kadangi tos priemonės yra bendro pobūdžio ir skirtos iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas, inter alia, ją papildant naujomis neesminėmis nuostatomis, jos turi būti tvirtinamos pagal Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnyje nustatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.

(133)

Kadangi šios direktyvos tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl jų masto bei poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Bendrijos lygiu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti.

(134)

1964 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvos 64/225/EEB dėl įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas apribojimų panaikinimo perdraudimo bei retrocesijos srityse (23), 1973 m. liepos 24 d. Tarybos direktyvos 73/240/EEB panaikinančios įsisteigimo laisvės apribojimus vykdant tiesioginį draudimą, išskyrus gyvybės draudimą (24), 1976 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvos 76/580/EEB, iš dalies keičiančios Direktyvą 73/239/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, veiklos pradėjimu ir vykdymu, derinimo (25), ir1984 m. gruodžio 10 d. Tarybos direktyvos 84/641/EEB, iš dalies keičiančios, pirmiausia dėl pagalbos turistams, Pirmąją direktyvą (73/239/EEB) dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, veiklos pradėjimu ir vykdymu, derinimo (26) nuostatos paseno, todėl jas reikėtų panaikinti.

(135)

Pareiga perkelti šią direktyvą į nacionalinę teisę turėtų galioti tik toms nuostatoms, kurios, palyginti su ankstesnių direktyvų nuostatomis, iš esmės skiriasi. Pareiga perkelti nepakeistas nuostatas numatyta ankstesnėse direktyvose.

(136)

Šia direktyva neturėtų daryti poveikio valstybių narių įsipareigojimams, susijusiems su VI priedo B dalyje nustatytais direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę terminais.

(137)

Komisija peržiūrės esamų draudimo sektoriaus garantinių sistemų tinkamumą ir pateiks tinkamą teisėkūros pasiūlymą.

(138)

2003 m. birželio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/41/EB dėl įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, veiklos ir priežiūros (27) 17 straipsnio 2 dalyje nurodoma į galiojančias teisines nuostatas, taikomas mokumo atsargoms. Tas nuorodas reikėtų išsaugoti siekiant išlaikyti esamą padėtį. Komisija turėtų kuo greičiau atlikti Direktyvos 2003/41/EB peržiūrą pagal jos 21 straipsnio 4 dalies nuostatas. Komisija, remiama CEIOPS, turėtų sukurti tinkamą profesinių pensijų teikimui taikomų su institucijomis susijusių mokumo taisyklių sistemą kartu visapusiškai atspindint esminį draudimo išskirtinumą ir neturėtų iš anksto nuspręsti, kad toms institucijoms taikomos šios direktyvos taisyklės.

(139)

Priimant šią direktyvą keičiamas draudimo bendrovės rizikos pobūdis draudėjo atžvilgiu. Komisija kuo greičiau, bet ne vėliau negu 2010 m. pabaigoje, turėtų pateikti pasiūlymą dėl 2002 m. gruodžio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/92/EB dėl draudimo tarpininkavimo (28) peržiūros atsižvelgiant į šios direktyvos pasekmes draudėjams.

(140)

Būtinos tolesnės plataus masto ES finansų sektoriaus reguliavimo ir priežiūros modelio reformos ir Europos Komisija turėtų jas skubiai pasiūlyti tinkamai atsižvelgdama į 2009 m. vasario 25 d. Jacques de Larosière vadovaujamos ekspertų grupės pateiktas išvadas. Komisija turėtų pateikti teisėkūros pasiūlymą, kuris būtinas siekiant kovoti su nustatytais trūkumais, susijusiais su nuostatomis dėl priežiūros koordinavimo ir bendradarbiavimo tvarkos.

(141)

Būtina siekti CEIOPS patarimo, kaip geriausiai spręsti klausimus dėl sustiprintos grupės priežiūros ir kapitalo valdymo draudimo ar perdraudimo įmonių grupėje. CEIOPS turėtų būti paprašytas suteikti patarimą, kuris padės Komisijai parengti savo pasiūlymus sąlygomis, kurios atitinka aukšto lygio draudėjų (ir naudos gavėjų) apsaugą ir finansinio stabilumo užtikrinimą. Todėl CEIOPS turėtų būti prašoma patarti Komisijai dėl struktūros ir principų, kuriais vadovaujantis ateityje būtų galima parengti šios direktyvos pakeitimus, kurių gali prireikti, kad būtų įgyvendinti pokyčiai, kurie gali būti pasiūlyti. Komisija turėtų pateikti ataskaitą su atitinkamais pasiūlymais Europos Parlamentui ir Tarybai dėl alternatyvios grupės draudimo ir perdraudimo įmonių riziką ribojančios priežiūros tvarkos, kuri stiprina veiksmingą kapitalo valdymą grupėse, jei numatyta tinkama pagalbinė norminė sistema, susijusi su tokios tvarkos įvedimu.

Visų pirma pageidautina, kad grupės paramos tvarka remtųsi patikimu pagrindu, pagrįstu suderintų ir tinkamai pagrįstų draudimų garantinių sistemų egzistavimu, suderinta ir teisiškai įpareigojančia kompetentingų institucijų, centrinių bankų ir finansų ministerijų sistema, susijusia su krizės valdymu, sprendimu ir fiskalinės naštos dalijimusi, kurioje sujungiami priežiūros įgaliojimai ir fiskalinė atsakomybė, teisiškai įpareigojančia tarpininkavimo sprendžiant su priežiūra susijusius ginčus sistema, suderinta ankstyvos intervencijos sistema ir suderinta turto perdavimo, nemokumo bei likvidavimo procedūrų sistema, kurią taikant pašalinamos atitinkamos nacionalinės įmonių arba bendrovių teisės kliūtys turto perdavimui. Savo ataskaitoje Komisija taip pat turėtų atsižvelgti į ilgalaikę diversifikacijos efekto raidą ir riziką, susijusią su buvimu grupės dalimi, centralizuoto grupės rizikos valdymo priemones, grupės vidaus modelių veikimą, sandorių grupės viduje priežiūrą ir rizikos koncentraciją.

(142)

Pagal Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros (29) 34 punktą valstybės narės skatinamos savo ir Bendrijos interesų labui parengti lenteles, kurios kiek įmanoma geriau atspindėtų šios direktyvos ir perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių atitiktį, ir viešai jas paskelbti,

I ANTRAŠTINĖ DALIS

I SKYRIUS

1 SKIRSNIS

2 SKIRSNIS

1 poskirsnis

2 poskirsnis

3 poskirsnis

4 poskirsnis

3 SKIRSNIS

II SKYRIUS

III SKYRIUS

IV SKYRIUS

1 SKIRSNIS

2 SKIRSNIS

3 SKIRSNIS

4 SKIRSNIS

5 SKIRSNIS

6 SKIRSNIS

V SKYRIUS

VI SKYRIUS

1 SKIRSNIS

2 SKIRSNIS

3 SKIRSNIS

1 poskirsnis

2 poskirsnis

3 poskirsnis

4 SKIRSNIS

1 poskirsnis

2 poskirsnis

3 poskirsnis

5 SKIRSNIS

6 SKIRSNIS

VII SKYRIUS

VIII SKYRIUS

1 SKIRSNIS

2 SKIRSNIS

1 poskirsnis

2 poskirsnis

3 SKIRSNIS

1 poskirsnis

2 poskirsnis

4 SKIRSNIS

5 SKIRSNIS

IX SKYRIUS

1 SKIRSNIS

2 SKIRSNIS

X SKYRIUS

II ANTRAŠTINĖ DALIS

I SKYRIUS

1 SKIRSNIS

2 SKIRSNIS

3 SKIRSNIS

4 SKIRSNIS

5 SKIRSNIS

1 poskirsnis

2 poskirsnis

II SKYRIUS

1 SKIRSNIS

2 SKIRSNIS

3 SKIRSNIS

4 SKIRSNIS

5 SKIRSNIS

6 SKIRSNIS

III SKYRIUS

IV SKYRIUS

III ANTRAŠTINĖ DALIS

I SKYRIUS

1 SKIRSNIS

2 SKIRSNIS

3 SKIRSNIS

II SKYRIUS

1 SKIRSNIS

1 poskirsnis

2 poskirsnis

3 poskirsnis

4 poskirsnis

5 poskirsnis

6 poskirsnis

2 SKIRSNIS

3 SKIRSNIS

III SKYRIUS

IV SKYRIUS

V SKYRIUS

IV ANTRAŠTINĖ DALIS

I SKYRIUS

II SKYRIUS

III SKYRIUS

IV SKYRIUS

V ANTRAŠTINĖ DALIS

VI ANTRAŠTINĖ DALIS

I SKYRIUS

1 SKIRSNIS

2 SKIRSNIS

II SKYRIUS

I PRIEDAS

A.

B.

II PRIEDAS

III PRIEDAS

A.

B.

C.

IV PRIEDAS

1.

2.

3.

4.

V PRIEDAS

VI PRIEDAS

A dalis

B dalis

VII PRIEDAS

1.

Bendrijoje vykdomos savarankiškos tiesioginio draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir vykdymo;

2.

draudimo ir perdraudimo grupių priežiūros;

3.

tiesioginio draudimo įmonių reorganizavimo ir likvidavimo.

a)

pagal sutartis vykdomai tokiai gyvybės draudimo veiklai:

b)

pagal sutartis vykdomoms tokioms operacijoms, kai jas prižiūri už privataus draudimo sektoriaus priežiūrą atsakingos institucijos:

c)

operacijoms, susijusioms su žmogaus gyvenimo trukme, kurios yra nurodytos ar numatytos socialinio draudimo teisės aktuose, jeigu jas, remdamosi valstybės narės teisės aktais, savo rizika vykdo ar valdo gyvybės draudimo įmonės.

a)

įmonės metinės pajamos iš draudimo įmokų neviršija 5 mln. EUR;

b)

bendri įmonės techniniai atidėjiniai nuo sumų pagal perdraudimo sutartis ir iš specialiosios paskirties įmonių, kaip nurodyta 76 straipsnyje, neviršija 25 mln. EUR;

c)

jei įmonė priklauso grupei, bendri grupės techniniai atidėjiniai nuo sumų pagal perdraudimo sutartis ir iš specialiosios paskirties įmonių neviršija 25 mln. EUR;

d)

įmonės verslas neapima draudimo arba perdraudimo veiklos, apimančios įsipareigojimus, kredito ir laidavimo draudimo riziką, išskyrus tuos atvejus, kai ji sudaro papildomą riziką, kaip apibrėžta 16 straipsnio 1 dalyje;

e)

įmonės verslas neapima perdraudimo veiklos, viršijančios 0,5 mln. EUR jos pajamų iš draudimo įmokų arba 2,5 mln. EUR jos techninių atidėjinių nuo sumų pagal perdraudimo sutartis ir iš specialiosios paskirties įmonių arba sudarančios daugiau negu 10 % jos pajamų iš draudimo įmokų arba daugiau negu 10 % jos techninių atidėjinių nuo sumų pagal perdraudimo sutartis ir iš specialiosios paskirties įmonių.

a)

per paskutinius trejus metus iš eilės nebuvo viršyta jokia 1 dalyje nustatyta suma; ir

b)

nenumatoma, kad per ateinančius penkerius metus bus viršytos 1 dalyje nustatytos sumos.

1.

kapitalo išpirkimo operacijoms, kaip apibrėžta pagal kiekvienos valstybės narės teisės aktus;

2.

taupymo ir savidraudos institucijų, kurių išmokų dydis priklauso nuo turimų išteklių ir kuriose narių įnašų dydis nustatomas pagal vienodą tarifą, operacijoms;

3.

operacijoms, kurias atlieka juridinio asmens teisių neturinčios organizacijos, siekdamos savo narių savidraudos, nemokant draudimo įmokų ir nesudarant draudimo techninių atidėjinių; arba

4.

eksporto kredito draudimo operacijoms, vykdomoms valstybės sąskaita arba valstybei garantuojant, arba kai draudikas yra pati valstybė.

a)

pagalba teikiama atsitikus su kelių transporto priemone susijusiai avarijai arba gedimui, kai avarija arba gedimas įvyksta draudimo apsaugą suteikusios įmonės valstybės narės teritorijoje;

b)

atsakomybė už pagalbą apsiriboja šiomis operacijomis:

c)

pagalbos neteikia įmonė, kuriai yra taikoma ši direktyva.

1.

Danijoje Falck Danmark;

2.

Vokietijoje šioms pusiau valstybinėms institucijoms:

3.

Airijoje the Voluntary Health Insurance Board;

4.

Ispanijoje Consorcio de Compensación de Seguros.

1.

taupymo ir savidraudos institucijų, kurių išmokų dydis priklauso nuo turimų išteklių ir kuriose visų narių įnašų dydis nustatomas pagal atitinkamą vienodą tarifą, operacijoms;

2.

operacijoms, kurias vykdo organizacijos, išskyrus 2 straipsnyje nurodytas įmones, kurių tikslas – mokėti išmokas samdomiesiems ar savarankiškai dirbantiems asmenims, priklausantiems įmonei ar įmonių grupei arba kuriai nors profesijai ar profesijų grupei, mirties ar išgyvenimo atveju, arba nutraukus veiklą ar sumažėjus veiklos apimčiai, neatsižvelgiant į tai, ar su tokiomis operacijoms susijusius įsipareigojimus matematiniai atidėjiniai dengia visuomet ir visiškai, ar ne;

3.

pensijų draudimo įmonių vykdomai su pensijomis susijusiai veiklai, nurodytai įstatyme „Darbuotojai. Pensijų įstatymas (TyEL)“ ir kituose susijusiuose Suomijos teisės aktuose, jeigu:

1.

organizacijoms, kurios įsipareigoja mokėti išmokas tik mirties atveju, o tokių išmokų dydis neviršija vidutinių vieno asmens laidojimo išlaidų arba išmokos mokamos natūra;

2.

Vokietijos „Versorgungsverband deutscher Wirtschaftsorganisationen“, jeigu ji savo įstatuose nepakeičia savo veiklos apimties;

3.

Ispanijos „Consorcio de Compensación de Seguros“, jeigu nebus pakeista jos įstatuose nurodyta jos veikla ar veiklos apimtis.

1.

draudimo įmonė – tiesioginio gyvybės arba ne gyvybės draudimo įmonė, kuri yra gavusi leidimą pagal 14 straipsnį;

2.

priklausoma draudimo įmonė – draudimo įmonė, kurios savininkė yra finansų įmonė (išskyrus draudimo ar perdraudimo įmonę arba draudimo ar perdraudimo įmonių grupę pagal 212 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas) arba ne finansų įmonė, kai tokios draudimo įmonės tikslas – drausti išimtinai įmonės ar įmonių, kurioms ji priklauso, arba įmonės ar įmonių grupės, kurios narė ji yra, riziką;

3.

trečiosios šalies draudimo įmonė –įmonė, kuriai reikėtų leidimo draudimo įmonės veiklai vykdyti pagal 14 straipsnį, jei jos pagrindinė buveinė būtų Bendrijoje;

4.

perdraudimo įmonė – įmonė, gavusi leidimą vykdyti perdraudimo veiklą pagal 14 straipsnį;

5.

priklausoma perdraudimo įmonė – perdraudimo įmonė, kurios savininkė yra finansų įmonė, (išskyrus draudimo ar perdraudimo įmonę arba draudimo ar perdraudimo įmonių grupę pagal 212 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas) arba ne finansų įmonė, kai tokios perdraudimo įmonės tikslas – perdrausti išimtinai įmonės ar įmonių, kurioms ji priklauso, arba įmonės ar įmonių grupės, kurios narė ji yra, riziką;

6.

trečiosios šalies perdraudimo įmonė –įmonė, kuriai reikėtų leidimo perdraudimo įmonės veiklai vykdyti pagal 14 straipsnį, jeigu jos pagrindinė buveinė būtų Bendrijoje;

7.

perdraudimas – bet kuri iš šių veiklos rūšių:

8.

buveinės valstybė narė – bet kuri iš šių valstybių narių:

9.

priimančioji valstybė narė – valstybė narė, išskyrus buveinės valstybę narę, kurioje yra draudimo arba perdraudimo įmonės filialas arba kurioje ji teikia paslaugas; gyvybės ir ne gyvybės draudimo atveju valstybė narė, kurioje teikiamos draudimo paslaugos, reiškia atitinkamai valstybę narę, kurioje prisiimtas įsipareigojimas ir valstybę narę, kurioje yra rizika, jei tą įsipareigojimą vykdo arba riziką draudžia kitoje valstybėje narėje esanti draudimo įmonė ar filialas;

10.

priežiūros institucija –nacionalinė valdžios institucija ar nacionalinės valdžios institucijos, pagal įstatymus ar kitus teisės aktus įgaliotos prižiūrėti draudimo ar perdraudimo įmones;

11.

filialas – draudimo arba perdraudimo įmonės atstovybė arba filialas, esantis valstybės narės, išskyrus buveinės valstybę narę, teritorijoje;

12.

įmonės padalinys – jos pagrindinė buveinė arba bet kuris jos filialas;

13.

valstybė narė, kurioje yra draudimo rizika – bet kuri:

14.

valstybė narė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas – valstybė narė, kurioje yra:

15.

patronuojanti įmonė – patronuojanti įmonė, apibrėžta Direktyvos 83/349/EEB 1 straipsnyje;

16.

dukterinė įmonė – dukterinė įmonė, apibrėžta Direktyvos 83/349/EEB 1 straipsnyje, įskaitant jos pačios dukterines įmones;

17.

glaudus ryšys – ryšys tarp dviejų ar daugiau fizinių ar juridinių asmenų, pasireiškiantis kontrole arba dalyvavimu, arba kai du ar daugiau fizinių ar juridinių asmenų yra kontrolės santykiais nuolat susiję su vienu ir tuo pačiu asmeniu;

18.

kontrolė – santykiai tarp patronuojančios ir dukterinės įmonės, kaip nustatyta Direktyvos 83/349/EEB 1 straipsnyje, arba panašūs santykiai tarp bet kurio fizinio ar juridinio asmens ir įmonės;

19.

grupės vidaus sandoris– visos operacijos, kuriose draudimo ar perdraudimo įmonė, vykdydama sutartinę arba nesutartinę ir su mokėjimu susijusią arba nesusijusią prievolę, tiesiogiai arba netiesiogiai pasikliauna kitomis tos pačios grupės įmonėmis ar bet kuriuo fiziniu arba juridiniu asmeniu, kurį su tos grupės įmonėmis sieja glaudūs ryšiai;

20.

dalyvavimas – įmonėje tiesiogiai ar kontrolės būdu turima 20 % ar daugiau balsavimo teisių ar įmonės kapitalo nuosavybė;

21.

akcijų paketas –įmonėje tiesiogiai ar netiesiogiai turimos akcijos, sudarančios 10 % ar daugiau kapitalo ar balsavimo teisių arba leidžiančios daryti esminę įtaką tos įmonės valdymui;

22.

reguliuojama rinka – bet kuri iš šių rinkų:

23.

nacionalinis draudikų biuras – nacionalinis draudikų biuras, kaip apibrėžta Direktyvos 72/166/EEB 1 straipsnio 3 dalyje;

24.

nacionalinis garantinis fondas – institucija, nurodyta Direktyvos 84/5/EEB 1 straipsnio 4 dalyje;

25.

finansų įmonė – bet kuris iš toliau išvardytų subjektų:

26.

specialiosios paskirties įmonė (SPĮ) – įeinanti į kitų juridinių asmenų sudėtį arba ne, išskyrus veikiančią draudimo ar perdraudimo įmonę, kuri prisiima draudimo ar perdraudimo įmonių riziką ir kuri visiškai finansuoja tokios rizikos tikimybę pajamomis, gautomis išleidus skolos vertybinius popierius, arba naudodama bet kokią kitą finansavimo priemonę, kai skolintojų arba finansavimo priemonės teikėjo teisė atgauti paskolintas lėšas priklauso nuo tokios įmonės perdraudimo įsipareigojimų;

27.

didelės rizikos yra:

Jeigu draudėjas priklauso įmonių grupei, kuriai rengiama konsoliduota finansinė atskaitomybė pagal Direktyvos 83/349/EEB nuostatas, pirmos pastraipos c punkte išdėstyti kriterijai taikomi remiantis konsoliduota finansine atskaitomybe.

Valstybės narės gali priskirti profesionalių asociacijų, bendrųjų įmonių arba laikinų susivienijimų draudžiamą riziką pirmos pastraipos c punkte nurodytai kategorijai;

28.

užsakomosios paslaugos – paslaugos pagal bet kokia forma sudarytą draudimo ar perdraudimo įmonės ir prižiūrimo arba neprižiūrimo paslaugų teikėjo susitarimą, pagal kurį tas paslaugų teikėjas tiesiogiai arba per kitą paslaugų teikėją teikia paslaugas arba vykdo veiklą, kurią kitu atveju vykdytų pati draudimo ar perdraudimo įmonė;

29.

valdymo sistemos „funkcija“ –vidaus gebėjimas atlikti praktines užduotis; valdymo sistema apima rizikos valdymo funkciją, atitikties užtikrinimo funkciją, vidaus audito funkciją ir aktuarinę funkciją;

30.

draudimo rizika – nuostolių rizika arba rizika, susijusi su nepalankiais draudimo įsipareigojimų vertės pokyčiais, kurių priežastis – netinkamos kainų nustatymo ir atidėjinių sudarymo prielaidos;

31.

rinkos rizika – nuostolių arba nepalankių finansinės padėties pokyčių rizika, atsirandanti tiesiogiai ar netiesiogiai dėl turto, įsipareigojimų ir finansinių priemonių rinkos kainų lygių svyravimo ir nepastovumo;

32.

kredito rizika – nuostolių arba nepalankių finansinės padėties pokyčių rizika, atsirandanti dėl vertybinių popierių emitentų, sandorio šalių ir visų skolininkų, kurie turi įtakos draudimo ir perdraudimo įmonėms, mokumo būklės pokyčių ir pasireiškianti sandorio šalies įsipareigojimų nevykdymo rizikos, skirtumo rizikos (angl. spread risk) arba rinkos rizikos koncentracijos forma;

33.

operacinė rizika – nuostolio, atsirandančio dėl netinkamų arba nepavykusių vidaus procesų, darbuotojų ar sistemų arba išorės įvykių, rizika;

34.

likvidumo rizika – rizika, kad draudimo ir perdraudimo įmonės nesugebės realizuoti investicijų ir kito turto, kad įvykdytų savo finansinius įsipareigojimus suėjus terminui;

35.

koncentracijos rizika – visos rizikos pozicijos, kuriose nuostolių tikimybė yra pakankamai didelė, kad keltų grėsmę draudimo ir perdraudimo įmonių mokumui ar finansinei būklei;

36.

rizikos mažinimo priemonės – visos priemonės, kuriomis naudodamosi draudimo ir perdraudimo įmonės gali perduoti visą riziką ar jos dalį kitai šaliai;

37.

diversifikacijos efektai – draudimo ir perdraudimo įmonių ir grupių prisiimtos rizikos sumažėjimas, susijęs su jų veiklos diversifikavimu, kai nepalankus vienos rizikos poveikis gali būti kompensuojamas palankesniu kitos rizikos poveikiu, kai tos rizikos nėra visiškai susiję;

38.

tikimybių pasiskirstymo prognozė – matematinė funkcija, pagal kurią nustatoma išsamaus tarpusavyje nesuderinamų ateities įvykių rinkinio išsipildymo tikimybė;

39.

rizikos matas – matematinė funkcija, pagal kurią tam tikra tikimybių pasiskirstymo prognozė įvertinama pinigų suma ir kuri monotoniškai didėja didėjant prisiimtos rizikos, kuria grindžiama ta tikimybių pasiskirstymo prognozė, lygiui.

a)

bet kokia įmonė, kurios pagrindinė buveinė steigiama tos valstybės narės teritorijoje; arba

b)

bet kokia draudimo įmonė, kuri, gavusi leidimą pagal 1 dalį, nori išplėsti savo veiklą vykdydama visus vienos draudimo grupės arba draudimo grupių draudimus ir imtis kitų grupių draudimo, kuriam ji dar neturi leidimo.

a)

jos susijusios su pagrindine rizika;

b)

jos susijusios su objektu, kuris draudžiamas nuo pagrindinės rizikos; ir

c)

jos įtraukiamos į pagrindinės rizikos draudimo sutartį.

a)

pagrindinė rizika susijusi tiktai su pagalba asmenims, kurie susiduria su problemomis kelionės metu, išvykę iš savo namų arba iš savo įprastinės gyvenamosios vietos; arba

b)

draudimas susijęs su ginčais arba rizika, atsirandančiais dėl jūros laivų naudojimo arba su tuo susijusiais.

a)

jei ji yra draudimo įmonė, vykdytų tik draudimo veiklą ir tiesiogiai su ja susijusias operacijas bei neužsiimtų jokia kita komercine veikla;

b)

jei ji yra perdraudimo įmonė, vykdytų tik perdraudimo ir su tuo susijusių operacijų veiklą; tas reikalavimas gali apimti ir kontroliuojančiosios (holdingo) bendrovės funkcijas ir veiklas, susijusias su finansinio sektoriaus veiklomis, apibrėžtomis Direktyvos 2002/87/EB 2 straipsnio 8 dalyje;

c)

pateiktų veiklos planą pagal 23 straipsnį;

d)

turėtų tinkamų pagrindinių nuosavų lėšų, kurios atitiktų minimalaus kapitalo reikalavimo absoliučią žemiausią ribą, numatytą 129 straipsnio 1 dalies d punkte;

e)

pateiktų įrodymų, kad ir toliau turės tinkamų nuosavų lėšų, reikalingų mokumo kapitalo reikalavimui patenkinti, kaip numatyta 100 straipsnyje;

f)

pateiktų įrodymų, kad ir toliau turės tinkamų pagrindinių nuosavų lėšų, reikalingų minimalaus kapitalo reikalavimui patenkinti, kaip numatyta 128 straipsnyje;

g)

pateiktų įrodymų, kad galės laikytis valdymo sistemos, nurodytos IV skyriaus 2 skirsnyje;

h)

vykdydama ne gyvybės draudimo veiklą, praneštų visų atstovų žalų sureguliavimo reikalams, paskirtų pagal Direktyvos 2000/26/EB 4 straipsnį kiekvienoje valstybėje narėje, išskyrus valstybę narę, kurioje yra prašoma išduoti leidimą, vardą ir pavardę arba pavadinimą ir adresą, jeigu draudžiamoji rizika priskiriama šios direktyvos I priedo A dalies 10 grupei, išskyrus vežėjo civilinę atsakomybę.

a)

turi tinkamų pagrindinių nuosavų lėšų, kurios atitinka gyvybės draudimo įmonių minimalaus kapitalo reikalavimo absoliučią žemiausią ribą ir ne gyvybės draudimo įmonių minimalaus kapitalo reikalavimo absoliučią žemiausią ribą, kaip nurodyta 129 straipsnio 1 dalies d punkte;

b)

įsipareigoja ir toliau vykdyti minimalius finansinius įsipareigojimus, nurodytus 74 straipsnio 3 dalyje.

a)

turi tinkamų pagrindinių nuosavų lėšų, kurios atitinka gyvybės draudimo įmonių minimalaus kapitalo reikalavimo absoliučią žemiausią ribą ir ne gyvybės draudimo įmonių minimalaus kapitalo reikalavimo absoliučią žemiausią ribą, kaip nurodyta 129 straipsnio 1 dalies d punkte;

b)

įsipareigoja ir toliau vykdyti minimalius finansinius įsipareigojimus, nurodytus 74 straipsnio 3 dalyje.

a)

rizikų arba įsipareigojimų, kuriuos atitinkama draudimo ar perdraudimo įmonė siūlo padengti, pobūdį;

b)

perdraudimo susitarimų, kuriuos perdraudimo įmonė siūlo sudaryti su persidraudžiančiomis įmonėmis, rūšis;

c)

pagrindinius perdraudimo ir pakartotinio perdraudimo (retrocesijos) principus;

d)

minimalaus kapitalo reikalavimo absoliučią žemiausią ribą sudarančius pagrindinių nuosavų lėšų elementus;

e)

išlaidų, susijusių su pradinėmis administracinėmis paslaugomis ir verslą užtikrinančiomis organizacinėmis priemonėmis, sąmatą; finansinius išteklius, numatytus toms išlaidoms padengti, ir, jeigu draudžiamos rizikos, įtrauktos į I priedo A dalies 18 grupę, draudimo įmonės turimus išteklius, kurie bus naudojami teikiant žadėtą pagalbą.

a)

numatomas balansas;

b)

būsimo mokumo kapitalo reikalavimo įverčiai, kaip numatyta VI skyriaus 4 skirsnio 1 poskirsnyje, parengti remiantis a punkte nurodytu numatomu balansu ir vadovaujantis tų įverčių apskaičiavimo metodu;

c)

būsimo minimalaus kapitalo reikalavimo įverčiai, kaip numatyta 128 ir 129 straipsniuose, parengti remiantis a punkte nurodytu numatomu balansu ir vadovaujantis tų įverčių apskaičiavimo metodu;

d)

finansinių išteklių, kuriuos ketinama panaudoti techniniams atidėjiniams, minimalaus kapitalo reikalavimui ir mokumo kapitalo reikalavimui padengti, sąmata;

e)

ne gyvybės draudimo ir perdraudimo atveju taip pat pateikiama:

f)

gyvybės draudimo atveju taip pat pateikiamas planas, kuriame nurodoma išsami tiesioginės veiklos, prisiimto perdraudimo ir perduoto perdraudimo pajamų ir išlaidų sąmata.

a)

toje valstybėje narėje leidimą gavusios draudimo ar perdraudimo įmonės dukterinei įmonei;

b)

toje valstybėje narėje leidimą gavusios patronuojančios draudimo ar perdraudimo įmonės dukterinei įmonei; arba

c)

įmonei, kurią kontroliuojantis fizinis arba juridinis asmuo taip pat kontroliuoja toje valstybėje narėje leidimą gavusią draudimo ar perdraudimo įmonę.

a)

Bendrijoje leidimą gavusios kredito įstaigos arba investicinės įmonės dukterinei įmonei;

b)

Bendrijoje leidimą gavusios patronuojančios kredito įstaigos arba investicinės įmonės dukterinei įmonei; arba

c)

įmonei, kurią kontroliuojantis fizinis arba juridinis asmuo taip pat kontroliuoja Bendrijoje leidimą gavusią kredito įstaigą arba investicinę įmonę.

a)

įstatymų ir kitų teisės aktų, taip pat bendrųjų rekomendacijų draudimo reguliavimo srityje tekstai;

b)

bendrieji kriterijai ir metodai, įskaitant pagal 34 straipsnio 4 dalį sukurtas priemones, naudojami priežiūros procese, kaip nustatyta 36 straipsnyje;

c)

bendra statistinė informacija apie pagrindinius riziką ribojančios sistemos taikymo aspektus;

d)

informacija apie šioje direktyvoje numatytų pasirinkimo galimybių įgyvendinimą;

e)

priežiūros tikslai ir informacija apie priežiūros institucijų funkcijas bei veiklą.

a)

įvertinti įmonių taikomą valdymo sistemą, jų vykdomą veiklą, mokumo vertinimo principus, rizikas, su kuriomis susiduriama, rizikos valdymo sistemas, taip pat įmonių kapitalo struktūrą, poreikius ir valdymą;

b)

priimti bet kokius tinkamus sprendimus, kurių reikia įgyvendinant priežiūros teises ir pareigas.

a)

nustatyti 1 dalyje nurodytos informacijos, kurią jų reikalavimu turi pateikti draudimo ir perdraudimo įmonės toliau nurodytais laikotarpiais, pobūdį, apimtį ir formą:

b)

gauti visą informaciją apie tarpininkų sudarytas sutartis arba su trečiosiomis šalimis sudarytas sutartis;

c)

reikalauti informacijos iš išorės ekspertų, pavyzdžiui, auditorių ir aktuarų.

a)

kokybiniai ar kiekybiniai duomenys arba bet koks tinkamas jų derinys;

b)

praeities, dabarties ar ateities duomenys arba bet koks tinkamas jų derinys;

c)

vidaus ar išorės šaltinių duomenys arba bet koks tinkamas jų derinys.

a)

ji turi atspindėti atitinkamos įmonės veiklos pobūdį, mastą ir sudėtingumą ir visų pirma tai veiklai būdingą riziką;

b)

ji turi būti prieinama, visais atžvilgiais išsami, palyginama ir laikui bėgant turi išlikti nuosekli; ir

c)

ji turi būti aktuali, patikima ir suprantama.

a)

valdymo sistemos reikalavimų, įskaitant savo rizikos ir mokumo įvertinimą, kaip nustatyta IV skyriaus 2 skirsnyje;

b)

techninių atidėjinių reikalavimų, kaip nustatyta VI skyriaus 2 skirsnyje;

c)

kapitalo reikalavimų, kaip nustatyta VI skyriaus 4 ir 5 skirsniuose;

d)

investavimo taisyklių, kaip nustatyta VI skyriaus 6 skirsnyje;

e)

nuosavų lėšų kokybės ir kiekio reikalavimų, kaip nustatyta VI skyriaus 3 skirsnyje;

f)

jeigu draudimo ar perdraudimo įmonė naudoja visapusišką ar dalinį vidaus modelį, tikrinama nuolatinė atitiktis VI skyriaus 4 skirsnio 3 poskirsnyje nustatytiems visapusiško ir dalinio vidaus modelių reikalavimams.

a)

priežiūros institucija padaro išvadą, kad draudimo ar perdraudimo įmonės rizikos pobūdis smarkiai skiriasi nuo prielaidų, kuriomis grindžiamas mokumo kapitalo reikalavimas, apskaičiuotas taikant standartinę formulę pagal VI skyriaus 4 skirsnio 2 poskirsnį, ir:

b)

priežiūros institucija padaro išvadą, kad draudimo ar perdraudimo įmonės rizikos pobūdis smarkiai skiriasi nuo prielaidų, kuriomis grindžiamas mokumo kapitalo reikalavimas, apskaičiuotas taikant visapusišką ar dalinį vidaus modelį pagal VI skyriaus 4 skirsnio 3 poskirsnį, nes tam tikra kiekybinė rizika nėra tinkamai įvertinta, o modelis per tinkamą laikotarpį nebuvo patobulintas taip, kad geriau atspindėtų esamą rizikos pobūdį; arba

c)

priežiūros institucija padaro išvadą, kad draudimo ar perdraudimo įmonės valdymo sistema smarkiai skiriasi nuo IV skyriaus 2 skirsnyje nustatytų standartų, dėl tų skirtumų ji negali tinkamai nustatyti, apskaičiuoti, stebėti ir valdyti kylančios ar galinčios kilti rizikos ir apie ją pranešti ir nepanašu, kad pritaikius kitas priemones per tinkamą laikotarpį smarkiai sumažėtų esamų trūkumų.

a)

paslaugų teikėjas turi bendradarbiauti su draudimo ar perdraudimo įmonės priežiūros institucijomis užsakomųjų paslaugų arba veiklos srityje;

b)

draudimo ir perdraudimo įmonės, jų auditoriai ir priežiūros institucijos turi veiksmingą prieigą prie duomenų, susijusių su užsakomosiomis paslaugomis arba veikla;

c)

priežiūros institucijoms turi būti užtikrinta veiksminga galimybė patekti į paslaugų teikėjo veiklos patalpas ir galimybė naudotis tomis prieigos teisėmis.

a)

jų profesinė kvalifikacija, žinios ir patirtis būtų tinkama patikimam ir riziką ribojančiam valdymui užtikrinti (kompetencija); ir

b)

jie būtų geros reputacijos ir sąžiningi (tinkamumas).

a)

rizikos prisiėmimo ir atidėjinių sudarymo;

b)

turto ir įsipareigojimų valdymo;

c)

investicijų, visų pirma išvestinių priemonių ir panašių įsipareigojimų atvejais;

d)

likvidumo ir koncentracijos rizikos valdymo;

e)

operacinės rizikos valdymo;

f)

perdraudimo ir kitų rizikos mažinimo priemonių.

a)

parengti ir įgyvendinti vidaus modelį;

b)

išbandyti ir patvirtinti vidaus modelį;

c)

įforminti vidaus modelį ir bet kokius vėlesnius jo pakeitimus dokumentais;

d)

analizuoti vidaus modelio veikimą ir rengti suvestines jo veikimo rezultatų ataskaitas;

e)

teikti administraciniam, valdymo ar priežiūros organui informaciją apie vidaus modelio veikimą, nurodant tobulintinas sritis, ir apie pastangų tobulinant anksčiau nustatytas silpnąsias vietas pažangą.

a)

bendri mokumo poreikiai, atsižvelgiant į specifinį įmonės rizikos pobūdį, patvirtintas priimtinas rizikos ribas ir verslo strategiją;

b)

nuolatinė atitiktis VI skyriaus 4 ir 5 skirsniuose nustatytiems kapitalo reikalavimams ir VI skyriaus 2 skirsnyje nustatytiems techninių atidėjinių reikalavimams;

c)

reikšmė to, kaip atitinkamos įmonės rizikos pobūdis skiriasi nuo prielaidų, kuriomis grindžiamas mokumo kapitalo reikalavimas, kaip nustatyta 101 straipsnio 3 dalyje, apskaičiuotas taikant standartinę formulę pagal VI skyriaus 4 skirsnio 2 poskirsnį arba taikant dalinį ar visapusišką vidaus modelį pagal VI skyriaus 4 skirsnio 3 poskirsnį.

a)

koordinuoti techninių atidėjinių skaičiavimą;

b)

užtikrinti, kad techniniams atidėjiniams skaičiuoti būtų naudojama tinkama metodika ir modeliai bei daromos tinkamos prielaidos;

c)

įvertinti duomenų, naudojamų skaičiuojant techninius atidėjinius, tinkamumą ir kokybę;

d)

palyginti tiksliausius įverčius ir patirtį;

e)

informuoti administracinį, valdymo ar priežiūros organą apie techninių atidėjinių skaičiavimo patikimumą ir tinkamumą;

f)

prižiūrėti techninių atidėjinių skaičiavimą 82 straipsnyje nustatytais atvejais;

g)

pareikšti nuomonę apie bendrą rizikos prisiėmimo politiką;

h)

pareikšti nuomonę apie perdraudimo susitarimų tinkamumą; ir

i)

prisidėti prie veiksmingo 44 straipsnyje nurodytos rizikos valdymo sistemos įgyvendinimo, visų pirma kiek tai susiję su rizikos modeliavimu, kuriuo grindžiamas VI skyriaus 4 ir 5 skirsniuose nustatytų kapitalo reikalavimų skaičiavimas, ir prie 45 straipsnyje nurodyto vertinimo.

a)

iš esmės pablogėtų atitinkamos įmonės valdymo sistemos kokybė;

b)

nepagrįstai padidėtų operacinė rizika;

c)

pablogėtų priežiūros institucijų galimybės stebėti, ar įmonė laikosi savo įsipareigojimų;

d)

nukentėtų draudėjams teikiamų paslaugų tęstinumas ir kokybė.

a)

41, 44, 46 ir 47 straipsniuose nurodytų sistemų elementus, visų pirma sritis, kurioms turi būti taikoma draudimo ir perdraudimo įmonių turto ir įsipareigojimų valdymo bei investavimo politika, kaip nurodyta 44 straipsnio 2 dalyje;

b)

44 ir 46–48 straipsniuose nurodytas funkcijas;

c)

42 straipsnyje nustatytus reikalavimus ir funkcijas, kurioms tie reikalavimai taikomi;

d)

sąlygas, kurioms esant galima naudotis užsakomosiomis paslaugomis, visų pirma tomis, kurias tiekia paslaugų tiekėjai iš trečiųjų šalių.

a)

įmonės verslo ir veiklos rezultatų aprašymas;

b)

valdymo sistemos aprašymas ir vertinimas, ar ji atitinka įmonės rizikos pobūdį;

c)

atskiras kiekvienos rizikos kategorijos rizikos pozicijos, koncentracijos, mažinimo ir jautrumo rizikai aprašymas;

d)

atskiri turto, techninių atidėjinių ir kitų įsipareigojimų vertinimo pagrindo ir metodų aprašymai, taip pat visų svarbiausių pagrindo ir metodų, naudojamų juos vertinant finansinėse ataskaitose, skirtumų paaiškinimas;

e)

kapitalo valdymo sistemos aprašymas, įskaitant bent šiuos aspektus:

a)

informaciją apie vidutinį kiekvienos įmonės papildomą kapitalą ir priežiūros institucijų nustatytos papildomo kapitalo sumos, išreikštos mokumo kapitalo reikalavimo procentu, pasiskirstymą per praėjusius metus; ši informacija atskirai parodoma taip:

b)

kiekvienu a punkte nustatyto atskleidimo atveju informaciją apie papildomo kapitalo, nustatyto pagal atitinkamai 37 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktus, proporcijas.

a)

visoms valstybėms narėms kartu informaciją apie toliau nurodytų įmonių bendrą papildomo kapitalo, išreikšto mokumo kapitalo reikalavimo procentu, pasiskirstymą:

b)

kiekvienai valstybei narei atskirai informaciją apie tos valstybės narės visų draudimo ir perdraudimo įmonių papildomo kapitalo, išreikšto mokumo kapitalo reikalavimo procentu, pasiskirstymą;

c)

kiekvienu a ir b punktuose nurodyto atskleidimo atveju informaciją apie papildomo kapitalo, nustatyto pagal atitinkamai 37 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktus, proporcijas.

a)

atskleidus tokią informaciją įmonės konkurentai įgytų nepagrįstai didelį pranašumą;

b)

dėl įsipareigojimų draudėjams ar santykių su kitomis sandorio šalimis įmonė turi laikytis slaptumo ar konfidencialumo.

a)

kai nustatoma, jog nesilaikoma minimalaus kapitalo reikalavimo, ir priežiūros institucijos mano, kad įmonė nesugebės pateikti pagrįsto trumpalaikio finansinio plano, arba šios institucijos per vieną mėnesį po to, kai buvo nustatytas nesilaikymas, negauna tokio plano;

b)

kai nustatoma, jog nesilaikoma mokumo kapitalo reikalavimo, ir priežiūros institucijos per du mėnesius po to, kai buvo nustatytas nesilaikymas, negauna pagrįsto padėties atkūrimo plano.

a)

yra įsisteigęs arba jo veikla yra reglamentuojama ne Bendrijoje; arba

b)

yra fizinis arba juridinis asmuo, kuriam netaikoma priežiūra pagal šią direktyvą, 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvą 85/611/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais (KIAVPS), derinimo (32), Direktyvą 2004/39/EB arba Direktyvą 2006/48/EB.

a)

siūlomo įsigyjančio asmens reputaciją;

b)

bet kokio asmens, kuris vadovaus draudimo ar perdraudimo įmonės verslui po siūlomo įsigijimo, reputaciją ir patirtį;

c)

siūlomo įsigyjančio asmens finansinį patikimumą, visų pirma draudimo ar perdraudimo įmonėje, kurios akcijų paketą siūloma įsigyti, vykdomos ir numatomos vykdyti veiklos rūšies atžvilgiu;

d)

tai, ar draudimo arba perdraudimo įmonė galės nuolat laikytis šia direktyva ir atitinkamais atvejais kitomis direktyvomis, būtent Direktyva 2002/87/EB grindžiamų riziką ribojančių reikalavimų, visų pirma, ar grupės, kurios dalimi ji taps, struktūra sudaro sąlygas veiksmingai priežiūrai vykdyti, priežiūros institucijoms veiksmingai keistis informacija ir apibrėžti priežiūros institucijų atsakomybės pasiskirstymą;

e)

tai, ar esama tinkamo pagrindo įtarti, kad siekiant įgyvendinti siūlomą įsigijimą vykdomas arba įvykdytas ar buvo bandomas įvykdyti pinigų plovimas ar teroristų finansavimas, kaip apibrėžta 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/60/EB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui (33) 1 straipsnyje, ar kad siūlomas įsigijimas gali padidinti jų pavojų.

a)

kitoje valstybėje narėje arba kitame sektoriuje nei tas, kuriame siūloma įsigyti akcijų paketą, leidimą vykdyti veiklą gavusi kredito įstaiga, draudimo ar perdraudimo įmonė, investicinė įmonė ar valdymo įmonė, kaip apibrėžta Direktyvos 85/611/EEB 1a straipsnio 2 punkte (KIPVPS valdymo įmonė);

b)

kitoje valstybėje narėje arba kitame sektoriuje nei tas, kuriame siūloma įsigyti akcijų paketą, leidimą vykdyti veiklą gavusios kredito įstaigos, draudimo ar perdraudimo įmonės, investicinės įmonės ar KIPVPS valdymo įmonės patronuojanti įmonė; arba

c)

kitoje valstybėje narėje arba kitame sektoriuje nei tas, kuriame siūloma įsigyti akcijų paketą, leidimą vykdyti veiklą gavusią kredito įstaigą, draudimo ar perdraudimo įmonę, investicinę įmonę ar KIPVPS valdymo įmonę kontroliuojantis fizinis arba juridinis asmuo.

1.

sustabdyti teisę naudotis atitinkamomis balsavimo teisėmis; arba

2.

pripažinti bet kokį balsavimą negaliojančiu arba galimybę jį anuliuoti.

1.

tikrinti, ar laikomasi sąlygų, reguliuojančių draudimo ar perdraudimo veiklos pradėjimą, ir palengvinti tokios veiklos stebėjimą, ypač techninių atidėjinių, minimalaus kapitalo reikalavimo, mokumo kapitalo reikalavimo ir valdymo sistemos stebėjimą;

2.

taikyti sankcijas;

3.

administraciniuose skunduose dėl priežiūros institucijų sprendimų;

4.

teisminiuose procesuose pagal šią direktyvą.

a)

keistis informacija toje pačioje valstybėje narėje esančioms kelioms priežiūros institucijoms, kai jos vykdo savo priežiūros funkcijas;

b)

keistis informacija priežiūros funkcijas vykdančioms priežiūros institucijoms su visais kitais toliau nurodytais toje pačioje valstybėje narėje esančiais subjektais:

c)

pateikti įstaigoms, administruojančioms priverstinio likvidavimo procedūras arba garantinius fondus, informacijos, reikalingos jų funkcijoms vykdyti.

a)

institucijomis, atsakingomis už įstaigų, dalyvaujančių likviduojant draudimo įmones, perdraudimo įmones ir jų bankroto bei kituose panašiuose procesuose, priežiūrą;

b)

institucijomis, atsakingomis už asmenų, kuriems patikėta atlikti įstatymų numatytus draudimo įmonių, perdraudimo įmonių, kredito įstaigų, investicinių įmonių ir kitų finansų įstaigų auditus, priežiūrą;

c)

draudimo įmonių ar perdraudimo įmonių nepriklausomais aktuarais, vykdančiais teisinę tų įmonių priežiūrą, ir įstaigomis, atsakingomis už tokių aktuarų priežiūrą.

a)

informacija turi būti naudojama pirmoje pastraipoje nurodytai priežiūrai arba teisinei priežiūrai vykdyti;

b)

gautai informacijai turi būti taikomas 64 straipsnyje nustatytas profesinės paslapties įpareigojimas;

c)

jeigu informacijos šaltinis yra kitoje valstybėje narėje, tos informacijos negalima atskleisti be aiškaus ją suteikusios priežiūros institucijos sutikimo ir, jei tinka, tokia informacija gali būti atskleidžiama tik tiems tikslams, kuriems ta institucija davė sutikimą.

a)

informacija turi būti skirta pirmoje pastraipoje nurodytai pažeidimų aptikimo ir tyrimo veiklai vykdyti;

b)

gautai informacijai turi būti taikomas 64 straipsnyje nustatytas profesinės paslapties įpareigojimas;

c)

jeigu informacijos šaltinis yra kitoje valstybėje narėje, tos informacijos negalima atskleisti be aiškaus ją suteikusios priežiūros institucijos sutikimo ir, jei tinka, tokia informacija gali būti atskleidžiama tik tiems tikslams, kuriems ta institucija davė sutikimą.

1.

centriniams bankams ir kitoms panašias funkcijas atliekančioms pinigų institucijoms;

2.

jeigu tinka, kitoms valdžios institucijoms, atsakingoms už mokėjimų sistemų priežiūrą.

a)

esminis įstatymų ar kitų teisės aktų, kuriais nustatomos leidimų išdavimą reguliuojančios sąlygos arba kurie konkrečiai reglamentuoja draudimo ir perdraudimo įmonių veiklą, pažeidimas;

b)

neigiamas poveikis nenutrūkstamai draudimo ar perdraudimo įmonės veiklai;

c)

atsisakymas pareikšti nuomonę apie finansinę atskaitomybę arba sprendimas pareikšti sąlyginę nuomonę;

d)

mokumo kapitalo reikalavimo nesilaikymas; arba

e)

minimalaus kapitalo reikalavimo nesilaikymas.

a)

įmonės, gavusios leidimus vykdyti gyvybės draudimo veiklą, taip pat gali gauti leidimą vykdyti ne gyvybės draudimo veiklą ir prisiimti riziką, priskirtą I priedo A dalyje nurodytoms 1 ir 2 grupėms;

b)

įmonės, gavusios leidimus prisiimti tik I priedo A dalyje nurodytoms 1 ir 2 grupėms priskirtą riziką, gali gauti leidimą vykdyti gyvybės draudimo veiklą.

a)

Graikijoje leidimus gavusios įmonės - 1981 m. sausio 1 d.;

b)

Ispanijoje ir Portugalijoje leidimus gavusios įmonės - 1986 m. sausio 1 d.;

c)

Austrijoje, Suomijoje ir Švedijoje leidimus gavusios įmonės - 1995 m. sausio 1 d.;

d)

Čekijoje, Estijoje, Kipre, Latvijoje, Lietuvoje, Vengrijoje, Maltoje, Lenkijoje, Slovakijoje ir Slovėnijoje leidimus gavusios įmonės - 2004 m. gegužės 1 d.;

e)

Bulgarijoje ir Rumunijoje leidimus gavusios įmonės - 2007 m. sausio 1 d.;

f)

visos kitos įmonės – 1979 m. kovo 15 d.

a)

sąlyginį savo gyvybės draudimo ar perdraudimo veiklos minimalaus kapitalo reikalavimą, apskaičiuotą taip, lyg atitinkama įmonė vykdytų tik tą veiklą, remdamosi atskiromis 6 dalyje nurodytomis ataskaitomis; ir

b)

sąlyginį savo ne gyvybės draudimo ar perdraudimo veiklos minimalaus kapitalo reikalavimą, apskaičiuotą taip, lyg atitinkama įmonė vykdytų tik tą veiklą, remdamosi atskiromis 6 dalyje nurodytomis ataskaitomis.

a)

sąlyginį gyvybės draudimo veiklos minimalaus kapitalo reikalavimą;

b)

sąlyginį ne gyvybės draudimo veiklos minimalaus kapitalo reikalavimą.

a)

turtas įvertinamas suma, už kurią gerai informuotos ir ketinančios sudaryti sandorį šalys galėtų juo apsikeisti sąžiningos konkurencijos sąlygomis;

b)

įsipareigojimai įvertinami suma, už kurią gerai informuotos ir ketinančios sudaryti sandorį šalys sąžiningos konkurencijos sąlygomis galėtų juos perleisti viena kitai arba apmokėti.

1.

visas išlaidas, kurios bus patirtos vykdant draudimo ir perdraudimo įsipareigojimus;

2.

infliaciją, įskaitant išlaidas ir su infliacija susijusias draudimo išmokas;

3.

visas išmokas draudėjams ir naudos gavėjams, įskaitant draudimo ir perdraudimo įmonių planuojamą savo nuožiūra išmokėti būsimo draudiko pelno dalį, neatsižvelgiant į tai, ar tos išmokos užtikrintos sutartimis, išskyrus išmokas, kurioms taikoma 91 straipsnio 2 dalis.

a)

aktuarines ir statistines metodikas 77 straipsnio 2 dalyje nurodytam tiksliausiam įverčiui apskaičiuoti;

b)

atitinkamą nerizikingų palūkanų normų struktūrą pagal terminą, kurią reikia naudoti 77 straipsnio 2 dalyje nurodytam tiksliausiam įverčiui apskaičiuoti;

c)

aplinkybes, kurioms esant apskaičiuojami visi techniniai atidėjiniai, arba kaip tiksliausio įverčio ir rizikos maržos suma, ir metodus, taikytinus tuo atveju, kai apskaičiuojami visi techniniai atidėjiniai;

d)

metodus ir prielaidas, naudotinus rizikos maržai apskaičiuoti, įskaitant tinkamų nuosavų lėšų sumos, būtinos tam, kad draudimo ir perdraudimo įmonės galėtų lengviau vykdyti įsipareigojimus, apskaičiavimą, taip pat kapitalo sąnaudų normos kalibravimą;

e)

veiklos kryptis, pagal kurias draudimo ir perdraudimo įsipareigojimai turi būti suskirstyti į segmentus siekiant apskaičiuoti techninius atidėjinius;

f)

standartus, kurių reikia laikytis, kad būtų užtikrintas duomenų, naudojamų apskaičiuojant techninius atidėjinius, tinkamumas, išsamumas bei tikslumas, ir specifines aplinkybes, kurioms esant tiksliausią įvertį reikėtų apskaičiuoti naudojant aproksimacijas, taip pat į kiekvieną atvejį atsižvelgiant atskirai;

g)

metodikas, naudotinas 81 straipsnyje nurodytam sandorio šalies įsipareigojimų nevykdymo patikslinimui, siekiant nustatyti tikėtinus nuostolius dėl sandorio šalies įsipareigojimų nevykdymo, apskaičiuoti;

h)

prireikus, supaprastintus techninių atidėjinių apskaičiavimo metodus ir būdus siekiant užtikrinti, kad a ir d punktuose nurodyti aktuariniai ir statistiniai metodai būtų proporcingi draudimo ir perdraudimo įmonių, įskaitant savidraudos principu veikiančias draudimo ir perdraudimo įmones, patiriamos rizikos pobūdžiui, mastui ir sudėtingumui.

1.

turto ir įsipareigojimų, įvertintų pagal 75 straipsnį ir 2 skirsnį, perviršis;

2.

subordinuoti įsipareigojimai.

a)

neapmokėtas akcinis kapitalas ar pradinis fondas, kurio nepareikalauta įmokėti;

b)

akredityvai ir garantijos;

c)

bet kokie kiti teisiškai įpareigojantys draudimo ir perdraudimo įmonių įsipareigojimai.

a)

kiekvieno papildomų nuosavų lėšų elemento sumą; arba

b)

kiekvieno papildomų nuosavų lėšų elemento sumos nustatymo metodą; tuo atveju pagal tą metodą nustatytos sumos priežiūros institucijų patvirtinimui skiriamas specialus laikotarpis.

a)

atitinkamų sandorio šalių statusą, susijusį su jų pajėgumu ir noru mokėti;

b)

lėšų atgaunamumą, atsižvelgiant į lėšų elemento teisinį statusą, taip pat visas sąlygas, dėl kurių būtų užkirstas kelias tam, kad lėšų elementas būtų sėkmingai apmokėtas arba pareikalauta jį įmokėti;

c)

bet kokią informaciją apie ankstesnių draudimo ir perdraudimo įmonių reikalavimų įmokėti tokias papildomas nuosavas lėšas rezultatus, jei ta informacija galima patikimai naudotis siekiant įvertinti būsimų reikalavimų rezultatus.

a)

priežiūros institucijos patvirtinimo pagal 90 straipsnį kriterijus;

b)

dalyvavimo, kaip apibrėžta 212 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje, finansų ir kredito įstaigose siekiant nustatyti nuosavas lėšas, vertinimą.

a)

draudimo ir perdraudimo įmonių dalyvavimą:

b)

subordinuotus reikalavimus ir priemones, nurodytus Direktyvos 2006/48/EB 63 straipsnyje ir 64 straipsnio 3 dalyje, kuriuos draudimo ir perdraudimo įmonės turi šios dalies a punkte apibrėžtų subjektų, kuriuose jos dalyvauja, atžvilgiu.

a)

elemento lėšos naudojamos arba gali būti pareikalauta iš jų dengti visus einamuosius nuostolius, taip pat nuostolius likvidavimo atveju (nuolatinis prieinamumas);

b)

likvidavimo atveju nuostoliams dengti naudojama visa elemento lėšų suma ir neleidžiama elemento turėtojui grąžinti lėšų tol, kol nėra įvykdomi visi kiti įsipareigojimai, įskaitant draudimo ir perdraudimo įsipareigojimus draudėjams ir naudos gavėjams pagal draudimo ir perdraudimo sutartis (subordinacija).

a)

elementui netaikomi reikalavimai ar paskatos išpirkti nominaliąją sumą (išpirkimo paskatų nebuvimas);

b)

elementui netaikomi privalomi fiksuoti mokesčiai (privalomų priežiūros išlaidų nebuvimas);

c)

elementui netaikomi jokie suvaržymai (suvaržymų nebuvimas).

1.

perteklinės lėšos, kurioms taikoma 91 straipsnio 2 dalis, priskiriamos 1 pakopai;

2.

akredityvai ir garantijos, kuriuos nepriklausomas patikėtinis valdo patikos pagrindu draudimo kreditorių naudai ir kuriuos teikia pagal Direktyvą 2006/48/EB turinčios teisę veikti kredito įstaigos, priskiriami 2 pakopai;

3.

bet kokie būsimieji reikalavimai, kuriuos savidraudos ar savidraudos tipo laivų savininkų draugijos, kuriose mokami kintamieji įnašai, draudžiančios tik I priedo A dalies 6, 12 ir 17 grupėse išvardytų rūšių riziką, gali pateikti savo nariams ir pagal kuriuos per ateinančius 12 mėnesių reikia sumokėti papildomus įnašus, priskiriami 2 pakopai.

a)

nuosavų lėšų elementų, įskaitant 96 straipsnyje nurodytus elementus, kurie laikomi atitinkančiais 94 straipsnyje nustatytus kriterijus, sąrašą, kuriame pateiktas tikslus kiekvieno nuosavų lėšų elemento ypatybių, lėmusių jų priskyrimą tam tikrai pakopai, aprašymas;

b)

metodus, kuriuos turi naudoti priežiūros institucijos, tvirtindamos nuosavų lėšų elementų, kurie neįtraukiami į a punkte nurodytą sąrašą, suskirstymą ir vertinimą.

a)

1 pakopai priskirtų tinkamų nuosavų lėšų elementų proporcija būtų didesnė už vieną bendros tinkamų nuosavų lėšų sumos trečdalį;

b)

3 pakopai priskirtų tinkamų lėšų elementų suma būtų mažesnė už vieną bendros tinkamų nuosavų lėšų sumos trečdalį.

a)

kiekybinės ribos, nurodytos 98 straipsnio 1 ir 2 dalyse;

b)

patikslinimai, kuriuos reikėtų atlikti atsižvelgiant į tuos nuosavų lėšų elementus, kurie negali būti perleidžiami ir gali būti panaudoti tik nuostoliams, kylantiems dėl tam tikros įsipareigojimų grupės arba dėl tam tikros rizikos, padengti (tikslinės lėšos (angl. „ring-fenced funds“)).

a)

ne gyvybės draudimo riziką;

b)

gyvybės draudimo riziką;

c)

sveikatos draudimo riziką;

d)

rinkos riziką;

e)

kredito riziką;

f)

operacinę riziką.

a)

pagrindinio mokumo kapitalo reikalavimo, kaip nustatyta 104 straipsnyje;

b)

operacinės rizikos kapitalo reikalavimo, kaip nustatyta 107 straipsnyje;

c)

patikslinimo dėl galimybės padengti nuostolius techniniais atidėjiniais ir atidėtaisiais mokesčiais, kaip nustatyta 108 straipsnyje.

a)

ne gyvybės draudimo rizika;

b)

gyvybės draudimo rizika;

c)

sveikatos draudimo rizika;

d)

rinkos rizika;

e)

sandorio šalies įsipareigojimų nevykdymo rizika.

a)

draudimo įsipareigojimų nuvertėjimo ar neigiamo vertės pokyčio rizika, atsirandanti dėl draudimo įvykių laiko, dažnumo bei sunkumo svyravimų ir dėl žalos atlyginimo laiko bei sumos (ne gyvybės draudimo įmokų ir rezervo poreikio rizika);

b)

draudimo įsipareigojimų nuvertėjimo arba neigiamo vertės pokyčio rizika, atsirandanti dėl labai netikslių kainodaros ir atidėjinių nustatymo prielaidų, susijusių su kraštutiniais arba išimtiniais įvykiais (ne gyvybės katastrofų rizika).

a)

draudimo įsipareigojimų nuvertėjimo arba neigiamo vertės pokyčio rizika, atsirandanti dėl mirtingumo koeficiento lygio, tendencijų ar nepastovumo pokyčių, kai dėl padidėjusio mirtingumo koeficiento padidėja draudimo įsipareigojimų vertė (mirtingumo rizika);

b)

draudimo įsipareigojimų nuvertėjimo arba neigiamo vertės pokyčio rizika, atsirandanti dėl mirtingumo koeficiento lygio, tendencijų ar nepastovumo pokyčių, kai dėl sumažėjusio mirtingumo koeficiento padidėja draudimo įsipareigojimų vertė (ilgaamžiškumo rizika);

c)

draudimo įsipareigojimų nuvertėjimo arba neigiamo vertės pokyčio rizika, atsirandanti dėl invalidumo, ligų ir sergamumo lygio, tendencijų ar nepastovumo pokyčių (invalidumo ir sergamumo rizika);

d)

draudimo įsipareigojimų nuvertėjimo arba neigiamo vertės pokyčio rizika, atsirandanti dėl pasikeitusio draudimo ar perdraudimo sutarčių aptarnavimo išlaidų lygio, jo tendencijų ar nepastovumo (gyvybės draudimo išlaidų rizika);

e)

draudimo įsipareigojimų nuvertėjimo arba neigiamo vertės pokyčio rizika, atsirandanti dėl anuitetų tikslinimo koeficientų lygio, jo tendencijų ar nepastovumo, sukeltų teisinės aplinkos ar apdrausto asmens sveikatos būklės pokyčių (tikslinimo rizika);

f)

draudimo įsipareigojimų nuvertėjimo arba neigiamo vertės pokyčio rizika, atsirandanti dėl draudimo liudijimų galiojimo pabaigos, nutraukimų, atnaujinimo ir atsisakymų koeficientų lygio ar kintamumo pokyčių (galiojimo pabaigos rizika);

g)

draudimo įsipareigojimų nuvertėjimo arba neigiamo vertės pokyčio rizika, atsirandanti dėl labai netikslių kainodaros ir atidėjinių sudarymo prielaidų, susijusių su kraštutiniais arba išimtiniais įvykiais (gyvybės katastrofų rizika).

a)

draudimo įsipareigojimų nuvertėjimo arba neigiamo vertės pokyčio riziką, atsirandančią dėl draudimo ar perdraudimo sutarčių aptarnavimo išlaidų lygio, tendencijų ar nepastovumo pokyčių;

b)

draudimo įsipareigojimų nuvertėjimo ar neigiamo vertės pasikeitimo riziką, atsirandančią dėl draudimo įvykių laiko, dažnumo bei sunkumo svyravimų ir dėl žalų atlyginimo laiko bei sumos tuo metu, kai nustatomi atidėjiniai;

c)

draudimo įsipareigojimų nuvertėjimo ar neigiamo vertės pasikeitimo riziką, atsirandančią dėl labai netikslių kainodaros ir atidėjinių nustatymo prielaidų, susijusių su didelių epidemijų protrūkiais ir neįprasto rizikos susikaupimo tokiomis ekstremaliomis aplinkybėmis.

a)

turto, įsipareigojimų ir finansinių priemonių vertės svyravimas dėl palūkanų normų struktūros pagal terminą arba palūkanų normų nepastovumo (palūkanų normų rizika);

b)

turto, įsipareigojimų ir finansinių priemonių vertės svyravimas dėl pasikeitusių nuosavybės vertybinių popierių rinkos kainų ar jų kintamumo (nuosavybės vertybinių popierių rizika);

c)

turto, įsipareigojimų ir finansinių priemonių vertės svyravimas dėl pasikeitusių nekilnojamojo turto rinkos kainų ar jų kintamumo (turto rizika);

d)

turto, įsipareigojimų ir finansinių priemonių vertės svyravimas dėl pasikeitusios kredito vertės skirtumo (angl. credit spreads) ar jos nepastovumo nerizikingų palūkanų normų struktūros pagal terminą atžvilgiu (skirtumo rizika (angl. spread risk));

e)

turto, įsipareigojimų ir finansinių priemonių vertės svyravimas dėl pasikeitusio valiutos keitimo kurso ar jo nepastovumo (valiutos kurso rizika);

f)

papildoma draudimo ar perdraudimo įmonės rizika, atsirandanti dėl nepakankamos turto portfelio diversifikacijos arba dėl didelės atskiro vertybinių popierių emitento ar susijusių emitentų grupės įsipareigojimų nevykdymo rizikos (rinkos rizikos koncentracija).

a)

standartinė formulė pagal 101 ir 103–109 straipsnių nuostatas;

b)

visi submoduliai, būtini arba tiksliau apibrėžiantys riziką, įtrauktą į atitinkamus 104 straipsnyje nurodytus rizikos modulius, ir visi tolesni jų atnaujinimai;

c)

metodai, prielaidos ir standartiniai parametrai, kuriuos reikia taikyti apskaičiuojant kiekvieną pagrindinio mokumo kapitalo reikalavimo, nustatyto 104, 105 ir 304 straipsniuose, rizikos modulį arba submodulį, simetrinis tikslinimo mechanizmas ir atitinkamas laikotarpis, išreikštas mėnesių skaičiumi, kaip nurodyta 106 straipsnyje, ir derama 304 straipsnyje nurodyto metodo integravimo koncepcija užtikrinant pagal standartinę formulę nustatomo mokumo kapitalo reikalavimą;

d)

koreliacijos parametrai, įskaitant prireikus IV priede nustatytus parametrus, ir tų parametrų atnaujinimo procedūros;

e)

jei draudimo ir perdraudimo įmonės taiko rizikos mažinimo metodus, metodai ir prielaidos, pagal kuriuos reikia vertinti atitinkamos įmonės rizikos pobūdžio pokyčius bei koreguoti mokumo kapitalo reikalavimo apskaičiavimą;

f)

kokybiniai kriterijai, kuriuos turi atitikti e punkte nurodyti rizikos mažinimo metodai, siekiant užtikrinti, kad rizika būtų veiksmingai perduota trečiajai šaliai;

g)

metodai ir parametrai, pagal kuriuos turi būti vertinamas 107 straipsnyje nustatytas operacinės rizikos kapitalo reikalavimas, įskaitant 107 straipsnio 3 dalyje nurodytą procentinį dydį;

h)

metodai ir patikslinimai, būtini siekiant, kad būtų atspindėtos mažesnės draudimo ir perdraudimo įmonių rizikos diversifikacijos galimybės, susijusios su tikslinėmis lėšomis;

i)

metodas, pagal kurį turi būti apskaičiuojamas 108 straipsnyje nustatytas patikslinimas dėl galimybės padengti nuostolius techniniais atidėjiniais ir atidėtaisiais mokesčiais;

j)

gyvybės, ne gyvybės ir sveikatos draudimo modulių standartinių parametrų poaibiai, kuriuos įmonė gali pakeisti jai būdingais specifiniais parametrais, kaip nustatyta 104 straipsnio 7 dalyje;

k)

standartiniai metodai, pagal kuriuos draudimo ar perdraudimo įmonė apskaičiuoja j punkte nurodytus įmonei būdingus specifinius parametrus, ir visi naudojamų duomenų išsamumo, tikslumo bei tinkamumo kriterijai, kuriuos turi atitikti duomenys, norint gauti priežiūros institucijos patvirtinimą;

l)

supaprastinta specifinių submodulių ir rizikos modulių apskaičiavimo formulė ir kriterijai, kuriuos draudimo ir perdraudimo įmonės, įskaitant priklausomas draudimo ir perdraudimo įmones, turi atitikti, norėdamos gauti teisę taikyti kiekvieną iš tų supaprastintų apskaičiavimo formulių, kaip nustatyta 109 straipsnyje;

m)

metodas, kuriuo reikia vadovautis 212 straipsnyje apibrėžtų susijusių įmonių atveju nustatant mokumo kapitalo reikalavimą, visų pirma 105 straipsnio 5 dalyje nurodytą nuosavybės vertybinių popierių rizikos submodulį, atsižvelgiant į galimą šių susijusių įmonių vertės svyravimo, atsirandančio dėl tų investicijų strateginio pobūdžio, ir poveikio, kurį daro dalyvaujančios įmonės susijusioms įmonėms, sumažėjimą.

a)

vienam ar daugiau pagrindinio mokumo kapitalo reikalavimo rizikos modulių ar submodulių, kaip nustatyta 104 ir 105 straipsniuose;

b)

operacinės rizikos kapitalo reikalavimui, kaip nustatyta 107 straipsnyje;

c)

108 straipsnyje nurodytam patikslinimui.