27.4.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 114/64

(1)

Bendrijoje egzistuoja poreikis didinti energijos galutinio vartojimo efektyvumą, valdyti energijos paklausą bei skatinti atsinaujinančios energijos gamybą, nes artimiausią ir vidutinės trukmės laikotarpį yra santykinai nedaug galimybių paveikti energijos tiekimo ir skirstymo sąlygas kuriant naujus pajėgumus arba tobulinant perdavimą bei skirstymą. Taigi ši direktyva prisideda prie tiekimo saugumo didinimo.

(2)

Padidėjus energijos galutinio vartojimo efektyvumui, taip pat sumažėtų pirminės energijos vartojimas, išmetamų CO2 bei kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis ir taip būtų užkertamas kelias pavojingai klimato kaitai. Šių išmetamų dujų kiekis vis didėja, todėl tampa vis sunkiau įgyvendinti Kioto įsipareigojimus. Net 78 % Bendrijos išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio lemia su energetikos sektoriumi susijusi žmonių veikla. Šeštojoje Bendrijos aplinkosaugos veiksmų programoje, patvirtintoje Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 1600/2002/EB (4), nurodoma, kad tolesnis mažinimas yra būtinas siekiant Jungtinių Tautų bendrojoje klimato kaitos konvencijoje nustatyto ilgalaikio tikslo stabilizuoti šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentraciją atmosferoje tokiame lygmenyje, kuris užkirstų kelią pavojingam antropogeniniam poveikiui klimato sistemai. Todėl reikia konkrečios politikos ir priemonių.

(3)

Padidinus energijos galutinio vartojimo efektyvumą, bus galima ekonominiu požiūriu efektyviai panaudoti potencialią ekonomiškai efektyviai sutaupytą energiją. Energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonės galėtų įgyvendinti šį energijos taupymą ir taip padėti Bendrijai sumažinti jos priklausomybę nuo energijos importo. Be to, perėjimas prie efektyviau energiją vartojančių technologijų gali paskatinti, kaip pabrėžiama Lisabonos strategijoje, Bendrijos novatoriškumą ir konkurencingumą.

(4)

Komisijos komunikate dėl Europos klimato kaitos programos pirmojo etapo įgyvendinimo direktyva dėl energijos paklausos valdymo buvo įvardyta kaip viena svarbiausių klimato kaitos kontrolės priemonių, kurių reikia imtis Bendrijos lygiu.

(5)

Ši direktyva atitinka 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (5) ir 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/55/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (6), kurios numato galimybę naudoti energijos gamybos skirstymą ir paklausos valdymą užuot ieškojus naujų tiekimo būdų ir numato užtikrinti aplinkos apsaugą, šitaip sudarant sąlygas valstybių narių valdžios institucijoms, inter alia, skelbti konkursus naujiems pajėgumams arba pasirinkti energijos vartojimo efektyvumo ir paklausos priemones, įskaitant „baltųjų sertifikatų“ sistemas.

(6)

Ši direktyva nepažeidžia Direktyvos 2003/54/EB 3 straipsnio, kuriame reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų, jog visiems namų ūkio pirkėjams ir, kai valstybės narės mano, kad to reikia, – mažoms įmonėms būtų teikiamos universaliosios paslaugos, t. y. kad jos turėtų teisę savo teritorijoje gauti nustatytos kokybės elektros energiją už protingą, lengvai ir aiškiai palyginamą bei skaidrią kainą.

(7)

Todėl šios direktyvos tikslas yra ne tik toliau remti energetinių paslaugų pasiūlą, bet ir sukurti didesnį patrauklumą paklausai. Tad kiekvienos valstybės viešasis sektorius turėtų parodyti pavyzdį investicijose, priežiūroje ir kitose išlaidose energiją vartojantiems įrenginiams, energetinėms paslaugoms ir kitoms energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonėms. Todėl viešasis sektorius turėtų būti skatinamas į investicijas, nusidėvėjimo atskaitymus ir veiklos biudžetus įtraukti energijos vartojimo efektyvumo didinimą. Be to, viešasis sektorius turėtų stengtis naudoti energijos efektyvumo kriterijus viešųjų pirkimų procedūrose, taikydamas praktiką, leidžiamą 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/17/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo (7) ir 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (8), viešojo tiekimo sutartyse bei viešųjų paslaugų sutartyse, taikydamos principą, kuris buvo patvirtintas 2002 m. rugsėjo 17 d. Europos Teisingumo Teismo sprendimu byloje Nr. C-513/99 (9). Atsižvelgiant į tai, kad valstybių narių administracinės struktūros labai skiriasi, skirtingų rūšių priemonių, kurių gali imtis viešasis sektorius, turėtų būti imamasi nacionaliniu, regioniniu ir (arba) vietos lygiu.

(8)

Esama daug būdų, kaip viešasis sektorius gali būti pavyzdžiu; be III ir VI prieduose išvardytų taikomų priemonių viešasis sektorius gali, pvz., inicijuoti bandomuosius energijos efektyvumo projektus ir skatinti darbuotojus efektyviai naudoti energiją. Norint pasiekti laukiamo įvairiapusio tokių veiksmų rezultato, apie juos reikia tinkamai pranešti atskiriems piliečiams ir (arba) įmonėms pabrėžiant išlaidų duodamą naudą.

(9)

Liberalizavus mažmenines rinkas galutiniams elektros energijos, gamtinių dujų, anglies ir lignito, šildymo ir – kai kuriais atvejais – netgi centralizuotai tiekiamos šilumos ir vėsumos galutiniams pirkėjams, beveik visais atvejais padidėjo efektyvumas ir sumažėjo energijos gamybos, transformavimo bei skirstymo kaštai. Liberalizavimas nesukėlė didesnės produktų ir paslaugų konkurencijos, kuri būtų galėjusi paskatinti didesnį energijos galutinio vartojimo efektyvumą.

(10)

Savo 1998 m. gruodžio 7 d. rezoliucijoje dėl energijos vartojimo efektyvumo Europos bendrijoje (10) Taryba patvirtino visos Bendrijos tikslą gerinti energijos galutinio vartojimo intensyvumą kasmet jį didinant vienu procentiniu punktu iki 2010 m.

(11)

Todėl valstybės narės turėtų nustatyti nacionalinius orientacinius rodiklius, skatinančius energijos galutinio vartojimo efektyvumą bei užtikrinančius energetinių paslaugų rinkos nuolatinį augimą ir gyvybingumą, ir tuo būdu prisidėti prie Lisabonos strategijos įgyvendinimo. Nacionalinių orientacinių rodiklių, skatinančių energijos galutinio vartojimo efektyvumą, nustatymas veiksmingai sąveikauja su kitais Bendrijos teisės aktais, kurie, juos pritaikius, prisidės prie šių nacionalinių rodiklių įgyvendinimo.

(12)

Šia direktyva reikalaujama, kad valstybės narės imtųsi veiksmų, o jos tikslų įgyvendinimas priklauso nuo poveikio, kurį tie veiksmai padaro energijos galutiniams vartotojams. Valstybių narių veiksmų galutinis rezultatas priklauso nuo daugelio išorinių veiksnių, įtakojančių vartotojų elgseną energijos vartojimo ir jų noro įgyvendinti energijos taupymo metodus bei naudoti taupiai energiją vartojančius prietaisus požiūriu. Todėl net jeigu valstybės narės įsipareigoja dėti pastangas pasiekti 9 % rodiklį, nacionalinis sutaupymo tikslas yra orientacinio pobūdžio ir teisiškai neįpareigoja valstybių narių jį pasiekti.

(13)

Norėdamos pasiekti jų nacionalinius orientacinius rodiklius, valstybės narės gali nusistatyti didesnį nei 9 % rodiklį.

(14)

Keitimasis informacija, patirtimi ir geriausia praktika įvairiu lygmeniu, įskaitant viešąjį sektorių, yra naudingas gerinant energijos vartojimo efektyvumą. Todėl valstybės narės turėtų sudaryti priemonių, kurių imamasi pagal šią direktyvą, sąrašą ir pagal galimybes peržiūrėti šių priemonių poveikį Energijos efektyvumo didinimo veiksmų planuose.

(15)

Kai energijos vartojimo efektyvumo siekiama technologijos, elgsenos ir (arba) ekonominiais pakeitimais, turėtų būti vengiama padaryti esminį neigiamą poveikį aplinkai ir turėtų būti atsižvelgta į socialinius prioritetus.

(16)

Pasiūlos finansavimas ir paklausos kaštai yra svarbūs energetinėse paslaugose. Todėl fondų, kurių lėšomis būtų remiamas energijos vartojimo efektyvumo didinimo programų vykdymas ir kitos energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonės bei skatinamas energetinių paslaugų rinkos vystymasis, kūrimas gali būti tinkama nediskriminuojamo pradinio finansavimo tokioje rinkoje priemone.

(17)

Didesnį energijos galutinio vartojimo efektyvumą galima pasiekti didinant galimybę naudotis energetinėmis paslaugomis ar kitomis energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonėmis ir didinant jų paklausą.

(18)

Siekiant realizuoti energijos taupymo galimybes tam tikruose rinkos segmentuose, kuriuose energijos vartojimo auditas komerciniais pagrindais paprastai nėra parduodamas, pavyzdžiui, namų ūkiuose, valstybės narės turėtų užtikrinti energijos vartojimo audito teikimo galimybę.

(19)

2000 m. gruodžio 5 d. Tarybos išvadose nurodoma, kad energetinių paslaugų skatinimas sukuriant Bendrijos strategiją yra prioritetinė sritis siekiant padidinti energijos vartojimo efektyvumą.

(20)

Energijos skirstytojai, skirstymo sistemos operatoriai ir mažmeninės prekybos energija bendrovės gali padidinti energijos vartojimo efektyvumą Bendrijoje, siūlydamos energetines paslaugas, kurioms būdingas efektyvus galutinis vartojimas, pvz., patalpų šiluminį komfortą, buitinį karštą vandenį, šaldymą, produktų gamybą, apšvietimą ir varomosios energijos šaltinius. Taip energijos skirstytojų, skirstymo sistemos operatorių ir mažmeninės prekybos energija bendrovių maksimalaus pelno siekis tampa labiau susijęs su siekiu parduoti energetines paslaugas kiek galima didesniam pirkėjų skaičiui užuot siekus parduoti kiek galima didesnį energijos kiekį kiekvienam klientui. Siekdamos užtikrinti lygias galimybes visiems energetinių paslaugų teikėjams, valstybės narės turėtų stengtis vengti konkurencijos iškraipymų šioje srityje; tačiau jos gali šią užduotį perduoti nacionalinei reguliuojančiai institucijai.

(21)

Visapusiškai atsižvelgdamos į energetikos sektoriaus rinkos dalyvių nacionalinę struktūrą ir siekdamos sudaryti palankias sąlygas šioje direktyvoje numatytam energetinių paslaugų ir energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių įgyvendinimui, valstybės narės turėtų turėti galimybę įpareigoti energijos skirstytojus, skirstymo sistemos operatorius arba mažmeninės prekybos energija bendroves, arba tam tikrais atvejais – du ar daugiau šių rinkos dalyvių – teikti tokias paslaugas ir dalyvauti įgyvendinant tokias priemones.

(22)

Susitarimai dėl finansavimo su trečiosiomis šalimis yra novatoriška praktika, kuri turėtų būti skatinama. Tokiais atvejais naudos gavėjas išvengia investavimo kaštų, pasinaudodamas dalimi trečiajai šaliai investavus sutaupytos energijos finansinės vertės tam, kad padengtų trečiajai šaliai investavimo kaštus ir sumokėtų palūkanas.

(23)

Siekiant, kad tarifai ir kitos tinklais perduodamai energijai taikomos taisyklės prisidėtų prie efektyvaus energijos galutinio vartojimo, turėtų būti atsisakyta nepateisinamų skatinamųjų priemonių didinti apimtis.

(24)

Energetinių paslaugų rinkos skatinimas gali būti atliekamas įvairiais būdais, įskaitant nefinansinius būdus.

(25)

Energetinės paslaugos, energijos vartojimo efektyvumo didinimo programos ir kitos energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonės, naudojamos siekiant taupyti energiją, turi būti remiamos ir (arba) įgyvendinamos pasitelkus savanoriškus suinteresuotų subjektų ir valstybių narių paskirtų viešojo sektoriaus įstaigų susitarimus.

(26)

Savanoriški susitarimai, kuriuos apima ši direktyva, turėtų būti skaidrūs ir, jeigu tinka, apimti informaciją bent šiais klausimais: kiekybiniai ir etapais suskirstyti tikslai, stebėsena ir pranešinėjimas.

(27)

Degalų ir transporto sritys yra svarbios energijos vartojimo efektyvumui ir energijos taupymui.

(28)

Apibrėžiant energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones, turėtų būti atsižvelgiama į efektyvumo padidėjimą, kuris pasiekiamas plačiai naudojant ekonomiškai efektyvias technologines naujoves, pavyzdžiui, elektroninį matavimą. Pagal šią direktyvą individualūs skaitikliai konkurencinga kaina apima ir tikslius šilumos matuoklius.

(29)

Siekiant, kad galutiniai vartotojai galėtų priimti labiau pagrįstus sprendimus dėl jų individualaus energijos vartojimo, jiems turėtų būti teikiama tinkamos apimties informacija apie tai bei kita svarbi informacija, pvz., informacija apie prieinamas energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones, lyginamuosius galutinių vartotojų aprašymus ar energiją naudojančios įrangos, kuri gali apimti ir „Veiksnys keturi“ ar panašią įrangą, objektyvias technines specifikacijas. Primenama, kad kai kuri tokia vertinga informacija jau turėtų būti prieinama galutiniams vartotojams pagal Direktyvos 2003/54/EB 3 straipsnio 6 dalį. Be to, vartotojus reikia aktyviai skatinti reguliariai tikrinti skaitiklių rodmenis.

(30)

Bet kokio pobūdžio informacija apie energijos vartojimo efektyvumą turėtų būti plačiai ir tinkama forma, įskaitant sąskaitas, teikiama su tuo susijusioms asmenų grupėms. Ji gali apimti informaciją apie finansines ir teisines struktūras, komunikacijų ir reklamos kampanijas bei plačiai paplitusį keitimąsi geriausia patirtimi visais lygmenimis.

(31)

Priėmus šią direktyvą, 1993 m. rugsėjo 13 d. Tarybos direktyvos 93/76/EEB dėl išmetamųjų anglies dioksido dujų ribojimo gerinant energijos efektyvumą (SAVE) (11) visos svarbiausios nuostatos yra įtrauktos į kitus Bendrijos teisės aktus, todėl Direktyva 93/76/EEB turėtų būti panaikinta.

(32)

Kadangi šios direktyvos tikslų, t. y. energijos galutinio vartojimo efektyvumo didinimo bei energetinių paslaugų rinkos vystymo, valstybės narės negali deramai pasiekti, ir kadangi tų tikslų būtų galima geriau siekti Bendrijos lygmeniu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti.

(33)

Šios direktyvos įgyvendinimui būtinos priemonės turėtų būti priimtos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (12),

a)

nustatant reikalingus orientacinius rodiklius, mechanizmus, skatinamąsias priemones bei institucinį, finansinį ir teisinį pagrindą, skirtą pašalinti esamas rinkos kliūtis bei trūkumus, trukdančius efektyviam energijos galutiniam vartojimui;

b)

sudarant sąlygas energetinių paslaugų rinkos plėtrai ir skatinimui bei kitų energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių pateikimui galutiniams vartotojams.

a)

energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių teikėjams, energijos skirstytojams, skirstymo sistemos operatoriams ir mažmeninės prekybos energija bendrovėms. Tačiau valstybės narės gali netaikyti 6 ir 13 straipsnių mažiems skirstytojams, mažiems skirstymo sistemų operatoriams ir mažoms mažmeninės prekybos energija bendrovėms;

b)

galutiniams pirkėjams. Tačiau ši direktyva netaikoma toms įmonėms, kurių vykdoma veikla priklauso kategorijoms, išvardytoms 2003 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/87/EB, nustatančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą Bendrijoje (13), I priede;

c)

ginkluotosioms pajėgoms, tačiau tik tokiu mastu, kad jos taikymas nesikirstų su ginkluotųjų pajėgų veiklos pobūdžiu ir svarbiausiu tikslu, ir išskyrus medžiagas, naudojamas išimtinai kariniais tikslais.

a)

„energija“ – komerciniu pagrindu prieinama visų formų energija, įskaitant elektros energiją, gamtines dujas (įskaitant suskystintas gamtines dujas), suskystintas naftos dujas, bet kokį šildymui ir vėsinimui naudojamą kurą (įskaitant centralizuotą šildymą ir vėsinimą), akmens anglis ir lignitą, durpes, kurą transportui (išskyrus aviacinį kurą ir jūrų transporto talpyklų kurą) ir biomasę, kaip apibrėžta 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje (14);

b)

„energijos vartojimo efektyvumas“ – sukurto darbo, paslaugų, prekių ar gautos energijos ir energijos sąnaudų santykis;

c)

„energijos vartojimo efektyvumo didinimas“ – energijos galutinio vartojimo efektyvumo didėjimas dėl technologijų, elgsenos ir (arba) ekonominių pokyčių;

d)

„sutaupyta energija“ – sutaupytos energijos kiekis, kuris nustatomas matuojant ir (arba) apskaičiuojant suvartojimą prieš ir po to, kai buvo įgyvendintos viena ar daugiau energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių, tuo pat metu užtikrinant norminimą dėl energijos suvartojimą veikiančių išorės sąlygų;

e)

„energetinė paslauga“ – fizinė nauda, naudingumas ar gerovė, sukuriami sujungus energiją su energetiškai efektyvia technologija ir (arba) veiksmu, kuris gali apimti eksploatavimą, priežiūrą ir kontrolę, būtiną teikiant paslaugą, kuri teikiama pagal sutartį ir buvo įrodyta, kad įprastinėmis sąlygomis dėl jos atsirado patikrinamas ir išmatuojamas ar apskaičiuojamas energijos vartojimo efektyvumo padidėjimas arba pirminės energijos sutaupymas;

f)

„energijos vartojimo efektyvumo mechanizmai“ – vyriausybių arba vyriausybinių įstaigų naudojamos bendrosios priemonės, kuriomis kuriama rėmimo sistema ar skatinamosios priemonės, sudarančios sąlygas rinkos dalyviams teikti ir įsigyti energetines paslaugas ir kitas energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones;

g)

„energijos vartojimo efektyvumo didinimo programos“ – veikla, kuri nukreipiama į galutinių pirkėjų grupes ir kuri paprastai sudaro sąlygas patikrinamam ir išmatuojamam ar apskaičiuojamam energijos vartojimo efektyvumo padidinimui;

h)

„energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonės“ – visi veiksmai, kurie paprastai sudaro sąlygas patikrinamam ir išmatuojamam ar apskaičiuojamam energijos vartojimo efektyvumo didinimui;

i)

„energetinių paslaugų bendrovė“ (EPB) – fizinis ar juridinis asmuo, vartotojo įrenginiui ar vartotojo patalpose teikiantis energetines paslaugas ir (arba) kitas energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones ir tuo būdu prisiimantis tam tikro masto finansinę riziką. Mokėjimas už suteiktas paslaugas (visiškai arba iš dalies) grindžiamas tuo, kiek padidėjo energijos vartojimo efektyvumas ir kiek buvo laikomasi kitų susitartų įvykdymo kriterijų;

j)

„sutartis dėl energijos vartojimo efektyvumo“ – naudos gavėjo ir paslaugos teikėjo (paprastai EPB) susitarimas dėl energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonės, kai į tas priemones investuojama atsižvelgiant į susitartą energijos vartojimo efektyvumo didinimo lygį;

k)

„trečiosios šalies finansavimas“ – susitarimas, kuriame dalyvauja ne tik energijos tiekėjas ir energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonės naudos gavėjas, bet ir trečioji šalis, kuri finansuoja priemonę ir ima iš naudos gavėjo mokestį, lygiavertį daliai sutaupytos energijos, gautos naudojant energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonę. Ši trečioji šalis gali būti arba gali nebūti EPB;

l)

„energijos vartojimo auditas“ – sisteminė procedūra, kurios metu gaunama patikimos informacijos apie pastato ar pastatų grupės, pramoninių procesų ir (arba) įrenginių, paslaugų privačiame arba viešajame sektoriuose energijos naudojimo charakteristikas, ir kuria nustatomos ir apskaičiuojamos ekonomiškai efektyvios energijos sutaupymo galimybės bei pranešami rezultatai;

m)

„energijos taupymo finansiniai instrumentai“ – visi finansiniai instrumentai, pavyzdžiui, fondai, subsidijos, mokesčių grąžinamosios išmokos, paskolos, trečiosios šalies finansavimas, sutartys dėl energijos vartojimo efektyvumo, energijos sutaupymo sutarčių garantijos, energetikos funkcijų perdavimo trečiajai šaliai ir kitos susijusios sutartys, kurias rinkai teikia viešosios arba privačios įstaigos tam, kad iš dalies arba visiškai būtų padengtos pradinės projekto išlaidos įgyvendinant energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones;

n)

„galutinis pirkėjas“ – fizinis ar juridinis asmuo, kuris įsigyja energiją galutiniam vartojimui;

o)

„energijos skirstytojas“ – fizinis ar juridinis asmuo, atsakingas už energijos transportavimą siekiant ją pateikti galutiniams pirkėjams ar skirstymo stotims, parduodančioms energiją galutiniams pirkėjams. Į šį apibrėžimą neįtraukiami elektros energijos ir dujų skirstymo sistemos operatoriai, įtraukti į p punktą;

p)

„skirstymo sistemos operatorius“ – fizinis ar juridinis asmuo, atsakingas už elektros energijos ar gamtinių dujų skirstymo sistemos eksploatavimą, priežiūros užtikrinimą, ir prireikus – už jos plėtrą konkrečioje vietovėje, bei tam tikrais atvejais – už jos sujungimą su kitomis sistemomis bei už tai, kad būtų užtikrinta sistemos ilgalaikė galimybė patenkinti pagrįstą elektros energijos ar gamtinių dujų skirstymo paklausą;

q)

„mažmeninės prekybos energija bendrovė“ – fizinis ar juridinis asmuo, kuris parduoda energiją galutiniams pirkėjams;

r)

„mažas skirstytojas, mažas skirstymo sistemos operatorius ir maža mažmeninės prekybos energija bendrovė“ – fizinis ar juridinis asmuo, kuris skirsto arba parduoda energiją galutiniams pirkėjams ir kuris paskirsto ar parduoda mažiau negu 75 GWh energijos ekvivalento per metus ar yra įdarbinęs mažiau negu 10 asmenų, arba kurio metinė apyvarta ir (arba) bendras metinis balansas neviršija 2 000 000 EUR;

s)

„baltieji sertifikatai“ – sertifikatai, išduodami nepriklausomų sertifikavimo įstaigų, kuriais patvirtinami rinkos dalyvių teiginiai apie energiją, sutaupytą pasitelkus energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones.

—

naudojamos bent dvi priemonės iš VI priede nustatyto sąrašo,

—

valstybės narės prisideda prie šio proceso paskelbdamos energijos vartojimo efektyvumo ir energijos taupymo gaires ir galimu konkursų dėl viešųjų pirkimų vertinimo kriterijumi nustatydamos energijos vartojimo efektyvumą.

a)

pareikalavus, tačiau ne dažniau nei kartą per metus, pateiktų suvestinę statistinę informaciją apie jų galutinius pirkėjus 4 straipsnio 4 dalyje numatytoms institucijoms ar agentūroms arba kitai paskirtai įstaigai, jeigu pastaroji savo ruožtu perduos gautą informaciją pirmosioms institucijoms. Ši informacija turi būti pakankama, kad būtų galima tinkamai parengti ir įgyvendinti energijos vartojimo efektyvumo didinimo programas ir skatinti bei stebėti energetines paslaugas ir kitas energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones. Ji gali apimti istorinę informaciją ir turi apimti dabartinio laikotarpio informaciją apie galutinių vartotojų sunaudojamos energijos kiekį, įskaitant, jei taikytina, apkrovų charakteristikas, pirkėjų segmentaciją ir geografinį jų pasiskirstymą, tuo pat metu išsaugant privataus pobūdžio ar komerciniu požiūriu svarbios informacijos vientisumą ir konfidencialumą, laikantis taikytinų Bendrijos teisės aktų;

b)

susilaikytų nuo veiklos, kuri gali apriboti energetinių paslaugų ir kitų energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių paklausą ir sudaryti kliūčių jų teikimui arba kliudyti energetinių paslaugų ir kitų energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių rinkos plėtrai. Atitinkama valstybė narė imasi būtinų priemonių, kad ten, kur tokia veikla vykdoma, ji būtų nutraukta.

a)

pasirenka vieną ar keletą iš toliau pateikiamų reikalavimų, kurių tiesiogiai ir (arba) netiesiogiai per kitus energetinių paslaugų ar energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių teikėjus turi laikytis energijos skirstytojai, skirstymo sistemos operatoriai ir (arba) mažmeninės prekybos energija bendrovės:

b)

užtikrina, kad egzistuotų arba būtų sukurti savanoriški susitarimai ir (arba) kitos į rinką orientuotos schemos, pvz., baltieji sertifikatai, turintys lygiavertį poveikį vienam arba keliems a punkte nurodytų reikalavimų. Valstybė narė vertina, prižiūri ir toliau palaiko savanoriškus susitarimus, kad užtikrintų, jog jų praktinis poveikis būtų lygiavertis vieno ar daugiau a punkte nurodytų reikalavimų poveikiui.

Todėl savanoriški susitarimai turi turėti aiškiai apibrėžtus ir nedviprasmiškus tikslus, jiems nustatyti stebėsenos ir atskaitomybės reikalavimai, susiję su procedūromis, leidžiančiomis peržiūrėti priemones ir (arba) priimti papildomų priemonių, jei tikslai nepasiekiami arba nepanašu, kad bus pasiekiami. Siekiant užtikrinti skaidrumą, savanoriški susitarimai, prieš pradedant juos taikyti, viešai skelbiami tiek, kad nebūtų pažeistos konfidencialumo nuostatos, o suinteresuotos šalys kviečiamos pateikti savo nuomonę.

a)

esamas faktines kainas ir faktinį energijos suvartojimą;

b)

galutinio pirkėjo dabar suvartojamo energijos kiekio ir energijos, suvartotos per tą patį praėjusių metų laikotarpį palyginimą, pageidautina – grafine forma;

c)

kai tai įmanoma ir naudinga, palyginimą su vidutinio normalaus arba etaloninio tos pačios kategorijos vartotojo suvartojimu;

d)

vartotojų organizacijų, energetikos agentūrų ar panašių įstaigų kontaktinę informaciją, įskaitant tinklapių adresus, kuriuose galima rasti informacijos apie galimas energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones, lyginamuosius galutinių vartotojų apibūdinimus ir (arba) objektyvias energiją naudojančios įrangos technines specifikacijas.

—

pirmąjį EEVP – ne vėliau kaip 2007 m. birželio 30 d.,

—

antrąjį EEVP – ne vėliau kaip 2011 m. birželio 30 d.,

—

trečiąjį EEVP – ne vėliau kaip 2014 m. birželio 30 d.

—

pateikiama išsami ankstesnio EEVP analizė ir vertinimas,

—

pateikiami galutiniai rezultatai, kaip buvo įgyvendinti 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyti energijos taupymo tikslai,

—

pateikiami planai ir informacija dėl papildomų priemonių, skirtų pašalinti esančias arba tikėtinas kliūtis siekiant tikslo, ir numatomo šių priemonių poveikio,

—

taikytoms priemonėms ir numatomam ateityje planuojamų priemonių poveikiui vertinti naudojami ir palaipsniui siekiama kuo daugiau naudoti darniuosius efektyvumo rodiklius ir gaires, atsižvelgiant į 15 straipsnio 4 dalies nuostatas,

—

atsižvelgiama į turimus duomenis ir prognozes.

—

pirmasis EEVP peržiūrimas iki 2008 m. sausio 1 d.,

—

antrasis EEVP peržiūrimas iki 2012 m. sausio 1 d.,

—

trečiasis EEVP peržiūrimas iki 2015 m. sausio 1 d.

—

dėl pirmojo EEVP – iki 2008 m. sausio 1 d.,

—

dėl antrojo EEVP – iki 2012 m. sausio 1 d.,

—

dėl trečiojo EEVP – iki 2015 m. sausio 1 d.