(1)

Tarybos direktyvoje 2013/59/Euratomas (3) nustatyti pagrindiniai saugos standartai siekiant užtikrinti apsaugą nuo jonizuojančiosios spinduliuotės apšvitos keliamų pavojų;

(2)

po 1986 m. balandžio 26 d. Černobylio atominės elektrinės avarijos į atmosferą pateko dideli radioaktyviųjų medžiagų kiekiai, kurie keliose Europos šalyse lėmė sveikatos požiūriu reikšmingą maisto ir pašarų užterštumo lygį. Buvo imtasi priemonių užtikrinti, kad tam tikri žemės ūkio produktai į Sąjungą patektų tik pagal bendrą tvarką, kuria siekiama apsaugoti gyventojų sveikatą kartu išlaikant vientisą rinkos pobūdį ir išvengiant prekybos srautų nukreipimo į kitas šalis;

(3)

Tarybos reglamentu (Euratomas) Nr. 3954/87 (4) nustatomi didžiausi leidžiami radioaktyviojo užterštumo lygiai, taikytini po branduolinės ar radiologinės avarijos, kuri gali sukelti arba sukėlė didelį maisto ir pašarų radioaktyvųjį užterštumą. Šie didžiausi leidžiami užterštumo lygiai vis dar atitinka naujausias dabartines tarptautiniu mastu išplatintas mokslines rekomendacijas. Pagrindas, kuriuo remiantis nustatyti šiame reglamente nurodyti didžiausi leidžiami užterštumo lygiai, peržiūrėtas ir aprašytas Komisijos parengtame Radiacinės saugos leidinyje Nr. 105 (ES kriterijai, taikytini po avarijos nustatant apribojimus maisto produktų srityje). Tie lygiai visų pirma grindžiami atskaitos lygiu, kuris yra individualiosios efektinės dozės, gautos į organizmą su maistu patekus radionuklidų, padidėjimas 1 mSv per metus, ir prielaida, kad užteršti yra 10 % per metus suvartotų maisto produktų. Tačiau kūdikiams iki vienerių metų amžiaus taikomos kitokios prielaidos;

(4)

po 2011 m. kovo 11 d. įvykusios Fukušimos atominės elektrinės avarijos Komisijai buvo pranešta, kad tam tikruose Japonijos kilmės maisto produktuose radionuklidų lygis viršijo Japonijoje taikomus maisto produktų užterštumo lygius. Kadangi toks užterštumas galėtų kelti grėsmę Sąjungos žmonių ir gyvūnų sveikatai, vadovaujantis Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinio komiteto, įsteigto Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 178/2002 (5), nuomone buvo priimtos priemonės, kuriomis nustatytos specialios Japonijos kilmės arba iš jos atvežto maisto ir pašarų importo sąlygos;

(5)

reikalinga sistema, pagal kurią Bendrija po branduolinės ar radiologinės avarijos, kuri gali sukelti arba sukėlė didelį maisto ir pašarų radioaktyvųjį užterštumą, galėtų nustatyti produktams, kuriuos ketinama pateikti rinkai, taikytinus didžiausius leidžiamus radioaktyviojo užterštumo lygius ir taip apsaugoti gyventojus;

(6)

geriamasis vanduo, kaip ir kiti maisto produktai, yra nuryjamas tiesiogiai arba netiesiogiai, todėl šis produktas yra viena iš sudėtinių dalių, kurios yra svarbios vertinant bendrą radioaktyviųjų medžiagų poveikį vartotojui. Kalbant apie radioaktyviąsias medžiagas, žmonėms vartoti skirto vandens kokybės kontrolė jau numatyta Tarybos direktyvoje 2013/51/Euratomas (6), išskyrus mineralinį vandenį ir vandenį, kuris vartojamas kaip vaistas. Šis reglamentas turėtų būti taikomas maisto produktams, mažais kiekiais vartojamiems maisto produktams ir pašarams, kurie galėtų būti pateikti rinkai po branduolinės ar radiologinės avarijos, ir jis neturėtų būti taikomas žmonėms vartoti skirtam vandeniui, kuriam taikoma Direktyva 2013/51/Euratomas. Tačiau radiologinės avarijos atveju valstybės narės, norėdamos valdyti žmonėms vartoti skirto vandens vartojimą, gali pasirinkti remtis šiame reglamente nustatytais skystajam maistui taikytinais didžiausiais lygiais;

(7)

didžiausi leidžiami radioaktyviojo užterštumo lygiai turėtų būti taikomi Sąjungos kilmės arba iš trečiųjų šalių importuotam maistui ir pašarams atsižvelgiant į branduolinės ar kitos radiologinės avarijos vietą ir aplinkybes;

(8)

pagal Tarybos sprendimą 87/600/Euratomas (7) arba pagal 1986 m. rugsėjo 26 d. Tarptautinės atominės energetikos agentūros (TATENA) konvenciją dėl ankstyvo pranešimo apie branduolinę avariją Komisija yra informuojama apie bet kokią branduolinę avariją arba neįprastai didelius radioaktyvumo lygius;

(9)

siekiant atsižvelgti į tai, kad kūdikių mityba pirmaisiais šešiais mėnesiais gali labai skirtis, ir kad egzistuoja neapibrėžtumas šešių–dvylikos mėnesių amžiaus kūdikių metabolizmo srityje, tikslinga žemesnes didžiausių leidžiamų kūdikių maisto užterštumo lygių ribas taikyti dvylikos pirmųjų gyvenimo mėnesių laikotarpiui;

(10)

siekiant palengvinti taikytinų didžiausių leidžiamų užterštumo lygių pritaikymą, visų pirma atsižvelgiant į aplinkybes, susijusias su branduoline ar kita radiologine avarija, įgyvendinimo reglamentų peržiūros procedūroje turėtų būti numatytas Komisijos konsultavimasis su Sutarties 31 straipsnyje nurodyta ekspertų grupe;

(11)

siekiant užtikrinti, kad maisto produktai ir pašarai, kurių radioaktyvusis užterštumas viršija taikytinus didžiausius leidžiamus lygius, nebūtų teikiami Bendrijos rinkai, jų atitiktis tiems lygiams turėtų būti tinkamai tikrinama;

(12)

siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento nuostatų, susijusių su didžiausių leidžiamų užterštumo lygių taikymo paskelbimu, įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (8); šio reglamento tikslais turi būti taikomas pastarasis reglamentas, nepaisant to, kad jame nėra aiškios nuorodos į Sutarties 106a straipsnį;

(13)

Komisijai turėtų padėti Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatinis komitetas. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tais atvejais, kai tame komitete svarstomi šiuo reglamentu grindžiami įgyvendinimo aktai, jų atstovai turėtų reikiamos patirties ir žinių radiacinės saugos srityje arba galėtų pasitelkti tokios patirties ir žinių turinčius specialistus;

(14)

aktams, kuriais paskelbiamas didžiausių leidžiamų maisto ir pašarų radioaktyviojo užterštumo lygių taikymas, priimti turėtų būti taikoma nagrinėjimo procedūra;

(15)

Komisija turėtų priimti nedelsiant taikytinus įgyvendinimo aktus, kai tinkamai pagrįstais atvejais, susijusiais su tam tikromis radiologinėmis avarijomis, galinčiomis sukelti arba sukėlusiomis didelį maisto ir pašarų radioaktyvųjį užterštumą, yra priežasčių, dėl kurių privaloma skubėti;

(16)

šis reglamentas turėtų būti lex specialis, kuria reglamentuojama įgyvendinimo reglamentų, nustatančių taikytinus didžiausius leidžiamus radioaktyviojo užterštumo po radiologinės avarijos lygius, priėmimo ir vėlesnio dalinio keitimo procedūra. Kai yra akivaizdu, kad Sąjungos kilmės arba iš trečiosios šalies importuojamas maistas ar pašarai gali kelti didelį pavojų žmonių sveikatai, gyvūnų sveikatai arba aplinkai, ir kad šio pavojaus konkrečios (-ių) valstybės (-ių) narės (-ių) taikomomis priemonėmis sėkmingai kontroliuoti neįmanoma, Komisija gali priimti papildomas neatidėliotinas priemones remdamasi Reglamentu (EB) Nr. 178/2002. Komisija turėtų užtikrinti, kad šis reglamentas ir Reglamentas (EB) Nr. 178/2002 būtų įgyvendinami suderintai. Kai įmanoma, taikytini didžiausi leidžiami užterštumo lygiai ir papildomos neatidėliotinos priemonės turėtų būti nustatyti viename įgyvendinimo reglamente, grindžiamame šiuo reglamentu ir Reglamentu (EB) Nr. 178/2002;

(17)

be to, bendros taisyklės, pagal kurias atliekama oficiali kontrolė, siekiant nustatyti, ar laikomasi taisyklių, kuriomis, inter alia, siekiama užkirsti kelią pavojui žmonėms ir gyvūnams, likviduoti šį pavojų arba jį sumažinti iki priimtino lygio, yra nustatytos Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 882/2004 (9);

(18)

rengdama arba peržiūrėdama įgyvendinimo reglamentus Komisija turėtų atsižvelgti, inter alia, į šias aplinkybes: branduolinės ar kitos radiologinės avarijos vietą, pobūdį ir mastą Bendrijoje ar už jos ribų; nustatyto ar numatomo radioaktyviųjų medžiagų patekimo į orą, vandenį ir dirvožemį, taip pat į maisto produktus ir pašarus pobūdį, mastą ir plitimą Bendrijoje ar už jos ribų; nustatyto ar galimo maisto produktų ir pašarų radioaktyviojo užterštumo radiologinę riziką ir atitinkamas apšvitos dozes; užterštų maisto produktų ir pašarų, kurie gali būti pateikti rinkai Bendrijoje, tipą ir kiekį; trečiosiose šalyse nustatytus didžiausius leidžiamus užterštumo lygius, taikomus užterštiems maisto produktams ir pašarams; tokių maisto produktų ir pašarų svarbą užtikrinant pakankamą gyventojų aprūpinimą maisto produktais; vartotojų lūkesčius maisto saugos srityje ir galimus vartotojų mitybos įpročių pasikeitimus, kuriuos lėmė radiologinė avarija;

(19)

tinkamai pagrįstais atvejais bet kuri valstybė narė turėtų turėti galimybę paprašyti leidimo nurodytų jos teritorijoje vartojamų maisto produktų ar pašarų atžvilgiu laikinai nukrypti nuo didžiausių leidžiamų užterštumo lygių. Įgyvendinimo reglamentuose turėtų būti nurodomi maisto produktai ir pašarai, kuriems taikomos tos leidžiančios nukrypti nuostatos, atitinkamos radionuklidų rūšys, taip pat leidžiančių nukrypti nuostatų taikymo geografinė apimtis ir trukmė,

a)

maisto produktuose, kaip nustatyta I priede;

b)

mažais kiekiais vartojamuose maisto produktuose, kaip nustatyta II priede, ir

c)

pašaruose, kaip nustatyta III priede,

a)

pašarai;

b)

gyvi gyvūnai, nebent jie būtų paruošti pateikti rinkai žmonėms vartoti;

c)

augalai prieš nuimant derlių;

d)

vaistai, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/83/EB (10) 1 straipsnio 2 punkte;

e)

kosmetikos gaminiai, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1223/2009 (11) 2 straipsnio 1 dalies a punkte;

f)

tabakas ir tabako gaminiai, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/40/ES (12) atitinkamai 2 straipsnio 1 ir 4 punktuose;

g)

narkotinės ar psichotropinės medžiagos, kaip apibrėžta 1961 m. Jungtinių Tautų bendrojoje narkotinių medžiagų konvencijoje ir 1971 m. Jungtinių Tautų psichotropinių medžiagų konvencijoje;

h)

likučiai ir teršalai;

i)

žmonėms vartoti skirtas vanduo, kaip apibrėžta Direktyvos 2013/51/Euratomas 2 straipsnio 1 punkte;