Choose the experimental features you want to try

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Ratifikavimo tvarka

Ratifikavimo tvarka

Ratifikavimas yra paskutinis susitarimo patvirtinimo proceso etapas, kuriuo šalys nurodo savo ketinimą būti saistomos to susitarimo. Pasibaigus ratifikavimo procesui, susitarimas gali būti sudarytas ir oficialiai įsigalioti (dažnai susitarimas gali būti taikomas laikinai, kol bus baigta ratifikavimo procedūra).

Tarptautinių susitarimų, dėl kurių ES vardu derasi Europos Komisija, ratifikavimo tvarka yra nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 218 straipsnyje. Šie susitarimai apima įvairius klausimus, įskaitant:

Taip pat yra specialių sutarčių straipsnių, susijusių su susitarimais su šalimis, kurios nori:

ES sutarties 47 straipsniu ES suteikiamas juridinio asmens statusas. Tai reiškia, kad ji turi galią derėtis ir sudaryti tarptautinius susitarimus pagal:

  • ES sutarties 5 straipsnį (kuriuo apibrėžiamos ES kompetencijos ribos);
  • ES sutarties 2 (kompetencijos pasidalijimas), 3 (išimtinė kompetencija) ir 4 straipsnius (pasidalijamoji kompetencija).

Jeigu tarptautinis susitarimas priklauso išimtinei ES kompetencijai, ES šalims jo nereikia ratifikuoti. Tokiu atveju ratifikavimui reikia Europos Parlamento sutikimo, kad Taryba galiausiai sudarytų susitarimą.

Jeigu susitarimas patenka į ES ir ES šalių pasidalijamąją (kitaip žinomą „lygiagrečiąją“) kompetenciją (vadinamasis „mišrus“ susitarimas), jį turi ratifikuoti ES ir ES šalių nacionaliniai parlamentai. Ratifikavimas nacionaliniu lygmeniu priklauso nuo įvairių aspektų, pavyzdžiui, ar ES šalys turi:

  • vienų ar dvejų rūmų parlamentą;
  • federalinę sistemą, pagal kurią taip pat gali prireikti susitarimo subnacionaliniu lygmeniu, t. y. tarp federacinių žemių (pavyzdžiui, žemių (Vokietijoje ir Austrijoje) ar regionų (Belgijoje).

TAIP PAT ŽR.:

Top