GENERALINIO ADVOKATO POIARES MADURO IŠVADA,

pateikta 2006 m. sausio 11 d.¹(1)

Byla C-343/04

Land Oberösterreich

prieš

ČEZ, a. s.

(Oberster Gerichtshof (Austrija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Briuselio konvencijos 16 straipsnio 1 punkto a papunkčio aiškinimas – Išimtinė jurisdikcija „daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą bylose“ – Ieškinys dėl atominės elektrinės, esančios kaimynystėje, sutarties šalimi nesančios valstybės teritorijoje, veiklos žalingo poveikio žemės ūkio veiklai nutraukimo“

1.        Bendrai manoma, kad paprastos kasdieninio gyvenimo situacijos iškelia lengvai išsprendžiamus teisinius klausimus. Tačiau taip nėra kaimynų santykiuose. Nors kai kurie kaimynų santykiai yra broliški ir pateisintų patarlę „geriau kaimynas arti, nei brolis toli“(2), reikėtų nepamiršti, kad kaimynystė, kaip kadaise pažymėjo garsus teisininkas, iš esmės „moko negatyvios brolybės: pakęsti savo kaimyną ir nekenkti jam“, nes kaimyną „dažnai yra sunkiau mėgti arba net nejausti jam neapykantos nei savo svetur gyvenantiems giminaičiams“(3). Taigi, kaimynų santykiai dažnai sukelia keblius ir neretai karštus teisinius ginčus.

2.        Šioje byloje dėl Oberster Gerichtshof pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas susidūrė su akivaizdžiai klasikine situacija, kai vieno žemės sklypo savininkas siekia užkirsti kelią tariamam poveikiui, kurį jo nuosavybei daro iš kaimynystėje esančios nuosavybės sklindanti tarša. Tai, kad ne abu nagrinėjami sklypai yra Austrijos teritorijoje ir kad tariama tarša atsiranda dėl atominės elektrinės veiklos, suteikia situacijai tarptautinį pobūdį ir daro ją sudėtingesnę.

3.        Byla bus nagrinėjama pagal 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo(4), iš dalies pakeistą 1978 m. spalio 9 d. Konvencija dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo(5), 1982 m. spalio 25 d. Konvencija dėl Graikijos Respublikos prisijungimo(6), 1989 m. gegužės 26 d. Konvencija dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos prisijungimo(7) bei 1996 m. lapkričio 29 d. Konvencija dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės prisijungimo(8) (toliau – Briuselio konvencija arba Konvencija).

4.        Teisingumo Teismui pateiktu prejudiciniu klausimu iš esmės siekiama sužinoti, ar Austrijos, kur yra žemės sklypai, kuriems tariamai daromas poveikis, teismai turi jurisdikciją pagal Konvencijos 16 straipsnio 1 punkto a papunktį dėl „daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą bylų“ nagrinėti tokį prevencinį ieškinį.

I –    Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, atitinkamos teisės aktų nuostatos ir Teisingumo Teismui pateiktas prejudicinis klausimas

5.        Ieškovei, Austrijos Land Oberösterreich (toliau „ieškovė“ arba „Land Oberösterreich“), Oberösterreich šiaurinėje dalyje priklauso žemės ūkio paskirties sklypas, kuris taip pat naudojamas agronominiams bandymams ir kuriame įkurta žemės ūkio mokykla. Atsakovė yra Čekijos energijos tiekimo įmonė, ČEZ a.s. (toliau – ČEZ), kuri jai nuosavybės teise priklausančioje teritorijoje eksploatuoja Temelino atominę elektrinę, esančią maždaug už 60 km nuo ieškovės nuosavybės.

6.        Land Oberösterreich, kaip nagrinėjamo žemės sklypo savininkė, siekdama jį apsaugoti nuo tariamo poveikio, 2001 m. liepos 31 d. pareiškė ČEZ ieškinį Landesgericht teisme. Iš esmės buvo prašoma ČEZ nurodyti nutraukti ieškovės nuosavybei tariamai daromą jonizuojančiosios spinduliuotės, sklindančios iš teritorijos, kurioje veikia Temelino atominė elektrinė, poveikį tiek, kiek jis viršija tą, kurio būtų galima tikėtis iš pagal šiuo metu pripažįstamą technikos lygį eksploatuojamos atominės elektrinės.

7.        Ieškovė subsidiariai prašė priimti nutartį, kuria atsakovei iš esmės nurodoma nutraukti iš jos žemės sklindančios jonizuojančiosios spinduliuotės keliamą pavojų tiek, kiek šis pavojus viršija pavojų, kurio būtų galima tikėtis dėl pagal šiuo metu visuotinai pripažįstamą technikos lygį eksploatuojamos atominės elektrinės.

8.        Ieškinys Landesgericht Linz teisme buvo pareikštas pagal Austrijos civilinio kodekso (Allgemeines bürgerliches Gesetzbuch, toliau – ABGB) 364 straipsnio 2 dalį, kuri numato, kad „nekilnojamojo turto savininkas gali uždrausti kaimynui daryti poveikį iš jo sklypo atsirandančiomis nuotekomis, dūmais, dujomis, šiluma, kvapais, triukšmu, virpesiais, ir kitokį panašų žalingą poveikį, kiek jis viršija įprastinį vietos lygį ir reikšmingai paveikia įprastinį naudojimąsi nekilnojamuoju turtu. Tiesioginis teršalų išmetimas neturint specialios teisės yra draudžiamas visais atvejais“.

9.        Pagal ABGB 354 straipsnį „nuosavybė yra teisė savo nuožiūra valdyti ir naudoti daiktus ir jais gaunamą naudą bei užkirsti kelią tai daryti kitiems asmenims“. Pagal Austrijos nacionalinę teisę asmuo turi teisę saugoti savo nuosavybę nuo pažeidimo pasitelkdamas actio negatoria, kuris leidžia ieškovui ginčyti kitas daiktines teises į jo nuosavybę ir veiksmingai ją gina nuo bet kokio neteisėto poveikio. Prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, ieškinys dėl kenksmingo poveikio nutraukimo (vadinamasis Immissionsabwehrklage) pagal ABGB 364 straipsnio 2 dalį laikytinas actio negatoria arba Eigentumsfreiheitsklage, skirtu užtikrinti, kad nekilnojamajam turtui nebūtų daromas poveikis.

10.      Ieškovė Landesgericht Linz teisme teigė, kad radioaktyvioji ir jonizuojančioji spinduliuotė laikytina tarša, patenkančia į ABGB 364 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, o vykstant atominės elektrinės bandomajai eksploatacijai sklindanti radiacija ir bet kuriuo atveju dirvožemio užteršimas radioaktyviosiomis medžiagomis, kurį, atrodo, sukelia įprasta elektrinės eksploatacija arba jos veiklos sutrikimai, viršija toje vietoje įprastus lygius ir visam laikui sutrikdo normalų žemės naudojimą gyvenimo, mokymosi ir žemės ūkio tikslams. Todėl ji nusprendė, kad reikalavimai pagal ABGB 364 straipsnio 2 dalį pareikšti Landesgericht Linz teisme ieškinį nutraukti žalingą poveikį yra įvykdyti ir Landesgericht Linz turi jurisdikciją nagrinėti šią bylą pagal Briuselio konvencijos 16 straipsnio 1 punkto a papunktį.

11.      Briuselio konvencijos 16 straipsnio 1 punkto a papunktis numato, kad Susitariančiosios Valstybės, kurioje yra nekilnojamasis turtas, teismai turi išimtinę jurisdikciją „daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą bylose ar nekilnojamojo turto nuomos bylose“.

12.      ČEZ rėmėsi teritorinės jurisdikcijos trūkumu, nes Briuselio konvencija nesuteikia pagrindo nustatyti jurisdikciją tokiose bylose dėl žalingo poveikio nutraukimo kaip Immissionsabwehrklage. Anot atsakovės, tokie ieškiniai priklauso deliktinei teisei ir patenka į Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 punkto taikymo sritį. Ši nuostata numato:

„Susitariančiojoje Valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui byla kitoje Susitariančiojoje Valstybėje gali būti keliama:

<…>

3) dėl dalykų, susijusių su civilinės teisės pažeidimais, deliktu ar tariamu deliktu - vietos, kurioje buvo padarytas pažeidimas, teismuose; <…>“

13.      Ši nuostata nustato specialiąją jurisdikciją bendrosios jurisdikcijos pagal Konvencijos 2 straipsnį, pagal kurį „Susitariančiojoje Valstybėje nuolatinę gyvenamąją vietą turintiems asmenims, kokia bebūtų jų pilietybė, byla keliama tos valstybės teismuose“, atžvilgiu.

14.      Anot atsakovės, 16 straipsnis turi būti aiškinamas ne tik kaip nesuteikiantis jurisdikcijos ieškiniams dėl žalingo poveikio nutraukimo, kiek tai susiję su valstybėmis, nesančiomis Susitariančiomis Valstybėmis, bet ir tiek, kiek pagal tarptautinę viešąją teisę Austrijos teismo priimta nutartis būtų Čekijos Respublikos teritorinio suvereniteto ir jurisdikcijos suvereniteto pažeidimas bei negalėtų būti vykdoma Čekijos Respublikoje.

15.      Landesgericht Linz nepriėmė ieškovės ieškinio. Teismas manė, kad Briuselio konvencijos 16 straipsnio 1 punkto a papunktyje įtvirtinta išimtinė jurisdikcija turi būti aiškinama siaurai. Todėl, anot šio teismo, daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą bylos turi būti aiškinamos taip, kad jos susijusios su bylos dalyką sudarančios nuosavybės ir valdymo apimtimi bei turiniu.

16.      Be to, Landesgericht Linz manė, kad jis negalėtų priimti sprendimo šioje byloje, neišsiaiškinęs, ar įrenginys turi oficialų leidimą ABGB 364 a straipsnio prasme. Pagal šią nuostatą, kuri yra bendrosios taisyklės pagal ABGB 364 straipsnio 2 dalį išimtis, jei „poveikį sukelia iš kasyklos arba oficialų leidimą turinčio įrengimo išmetamos medžiagos ir jei išmetama daugiau nei leistini kiekiai, žemės savininkas teisminio proceso metu turi teisę siekti tik žalos atlyginimo, net jei žalą sukėlė faktoriai, į kuriuos nebuvo atsižvelgta išduodant oficialų leidimą“. Anot Landesgericht Linz, nagrinėti, ar įrenginys turi oficialų leidimą, būtų rimtas Čekijos Respublikos suvereniteto pažeidimas.

17.      Pagal ieškovės apeliacinį skundą apeliacinis teismas panaikino dalį šio sprendimo atmesdamas atsakovės gynybos argumentą dėl jurisdikcijos nebuvimo, remdamasis tuo, kad Briuselio konvencijos 16 straipsnis taip pat apima ieškinius dėl žalingo poveikio nutraukimo, kurie numatyti ABGB 364 straipsnio 2 dalyje.

18.      Dėl šio sprendimo atsakovė pareiškė kasacinį skundą Oberster Gerichtshof, kuris pateikė prašymą Teisingumo Teismui priimti prejudicinį sprendimą tokiu klausimu:

„Ar 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (Briuselio konvencija) 16 straipsnio 1 punkto a papunktyje įtvirtinta formuluotė „daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą bylose“ turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma ir (prevenciniams) ieškiniams dėl veiksmų nutraukimo, kuriais pagal Civilinio kodekso (Allgemeines bürgerliches Gesetzbuch) 364 straipsnio 2 dalį siekiama uždrausti žalingą poveikį iš kaimyninėje valstybėje – kuri nėra Europos Sąjungos narė – esančio žemės sklypo (nagrinėjamu atveju iš Čekijos Respublikoje esančios atominės elektrinės sklindančios jonizuojančiosios spinduliuotės) nekilnojamajam turtui, kurio savininkė yra ieškovė?“

II – Įvertinimas

19.      Skirtingose Europos valstybių vidaus teisinėse sistemose istoriškai išsivystė daug skirtingų teisinių instrumentų, skirtų išspręsti teisines problemas, kylančias iš kaimynystės santykių. Todėl, kai tokie santykiai, kokie nagrinėjami šioje byloje, kurioje kaimynystėje esantis turtas yra skirtingose valstybėse, yra tarptautinio pobūdžio, teisine prasme situacija nuo pat pradžių yra sudėtingesnė dėl jurisdikcijų kolizijos, kurią reglamentuoja Briuselio konvencija.

20.      Pirmiausia reikia prisiminti, kad šioje byloje nei teigiama, nei yra įrodyta, kad ieškovė kokiu nors svarbiu aspektu skiriasi nuo privačios įmonės. Land Oberösterreich veikia ne valstybės vardu, bet išimtinai kaip žemės sklypo, esančio Oberösterreich šiaurinėje dalyje, kuriame yra žemės ūkio mokykla, savininkė. Tą patį galima pasakyti ir apie ČEZ. Todėl tai, kad didžioji dalis ČEZ akcijų priklauso Čekijos valstybei, nagrinėjamai bylai nėra reikšminga. Vadinasi, akivaizdu, kad šis procesas tarp šalių patenka į Konvencijos taikymo sritį kaip civilinė byla 1 straipsnio prasme(9).

21.      Kitas prejudicinis klausimas yra susijęs su Briuselio konvencijos ir kitų konvencijų, reglamentuojančių jurisdikcijos klausimus dėl žalos atlyginimo specifiniame atominės energetikos sektoriuje, taikymo santykiu(10). Tokios yra 1960 m. Paryžiaus konvencija dėl trečiosios šalies atsakomybės branduolinės energetikos srityje ir 1963 m. Vienos konvencija dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą bei 1988 m. Bendrasis protokolas dėl Vienos konvencijos ir Paryžiaus konvencijos taikymo. Nors Čekijos Respublika prisijungė prie Vienos konvencijos ir Bendrojo protokolo, nei Vienos konvencija, nei Paryžiaus konvencija šioje byloje netaikytinos, nes Austrija nėra prisijungusi nė prie vienos iš jų(11).

22.      Paskutinis prejudicinis klausimas yra susijęs su Konvencijos taikymo sritimi ir yra esminis šiai bylai. Iš tiesų atsakovė šioje byloje neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos Susitariančiojoje Valstybėje tuo metu, kai 2001 m. Austrijoje buvo pradėtas procesas. Čekijos Respublika tapo Europos Sąjungos valstybe nare 2004 m. gegužės 1 dieną(12). Konvencijos 4 straipsnis konkrečiai numato, kad jei atsakovas Susitariančiojoje Valstybėje neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, kiekvienos Susitariančiosios Valstybės teismų jurisdikcija nustatoma pagal tos valstybės teisę. Tačiau 4 straipsnis taip pat šios nuostatos dėl vidaus teisės taikymo netaiko tarptautinės jurisdikcijos atveju byloms pagal išimtinę jurisdikciją, reglamentuojamą 16 straipsnyje(13). Todėl 16 straipsnis tampa svarbiausias, nes jis yra pagal Konvenciją numatytos jurisdikcijos pagrindas, kurios priešingu atveju nebūtų, nes atsakovas neturi gyvenamosios vietos Susitariančiojoje Valstybėje.

23.      Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas neseniai savo sprendime Owusu byloje nusprendė, kad „Briuselio konvencijos taisyklės dėl išimtinės jurisdikcijos <...> taip pat gali būti taikomos teisiniams santykiams, kuriuose dalyvauja tik viena Susitariančioji Valstybė ir viena arba kelios trečiosios valstybės. Pagal Briuselio konvencijos 16 straipsnį taip yra daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą ar nekilnojamojo turto nuomos bylose tarp asmenų, neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos Susitariančiojoje Valstybėje, dėl Susitariančiojoje Valstybėje esančio turto“(14). Kadangi 16 straipsnio 1 punkto a papunktis suteikia Susitariančiosioms Valstybėms bendrą ir vienodą išimtinės jurisdikcijos pagrindą daiktinių teisių bylose, logiška, kad jo taikymas privalo pašalinti prieštaraujančių paralelinių nacionalinių nuostatų dėl jurisdikcijos daiktinių teisių bylose taikymą(15).

24.      Jei Susitariančioji Valstybė, neturinti jurisdikcijos daiktinių teisių bylose 16 straipsnio 1 punkto a papunkčio prasme, galėtų pagrįstai teigti, kad pagal savo nacionalinę teisę ji turi tokią jurisdikciją daiktinių teisių bylose priimti galutinį sprendimą ir, galiausia, tikėtis, kad šis sprendimas bus pripažintas kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, tai lemtų jurisdikcijų koliziją, kurios būtent ir siekiama išvengti 16 straipsnio 1 punkto a papunkčiu. Lygiagrečių kolizinių vidaus teisės nuostatų, suteikiančių išimtinę jurisdikciją daiktinių teisių bylose, taikymas kartu su 16 straipsnio 1 punkto a papunkčiu akivaizdžiai pažeistų Konvencijos veiksmingumą(16). Be to, tai, be abejo, prieštarautų vienodos ir privalomos išimtinės jurisdikcijos pasiskirstymui tarp Susitariančiųjų Valstybių(17) ir teisinio saugumo principui, kuris yra esminis Konvencijos pagrindas(18).

25.      Be to, šios bylos pasekmės būtų ypač nenuspėjamos dėl bet kokio kitokio aiškinimo. Jei Austrijos teismai galėtų priimti sprendimą remdamiesi lygiagrečiomis vidaus teisės nuostatomis, suteikiančiomis tarptautinę jurisdikciją daiktinių teisių bylose, ir jei būtų siekiama jį vykdyti arba pripažinti Čekijos Respublikoje, iškiltų konfliktas dėl šio sprendimo pripažinimo arba vykdymo. Toks konfliktas, susijęs su dviem valstybėmis, kurios abi dabar yra valstybės narės, nepatektų į Bendrijos teisėje pagal Konvenciją ar vėliau pagal Tarybos reglamentą (EB) 44/2001, kuris dabar yra privalomas ir Austrijai, ir Čekijos Respublikai(19), įtvirtintą laisvą sprendimų judėjimą.

26.      Pirmiausia skirsiu dėmesį Konvencijos 16 straipsnio 1 punkto a papunktyje įtvirtintos sąvokos „daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą bylos“ aiškinimui. Antra, nagrinėsiu tokio ieškinio, koks yra Immissionsabwehrklage, klasifikavimo problemą pagal jo turinį ir tikslą, siekdamas nustatyti, ar jis patenka į 16 straipsnio 1 punkto a papunktį. Galiausia nagrinėsiu atlikto kvalifikavimo pasekmes bei iš 16 straipsnio 1 punkto a papunkčio kylančios jurisdikcijos daiktinių teisių bylose ir specialiosios jurisdikcijos bylose, susijusiose su civilinės teisės pažeidimais, deliktu ar tariamu deliktu pagal Konvencijos 5 straipsnio 3 punktą, santykį.

A –    16 straipsnyje įtvirtintos sąvokos „daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą bylos“ aiškinimas

27.      Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę išaiškinti Konvencijos 16 straipsnio 1 punkto a papunktį ir patvirtinti šio išimtinės jurisdikcijos daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą bylose režimo taikymo sritį.

28.      Teisingumo Teismas pripažino, kad, pirma, turi būti vartojama šios sąvokos savarankiška reikšmė. Dėl to būtina nustatyti „daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą bylos“ apibrėžimą, kuris nepriklausytų nuo jokios atitinkamos Susitariančiųjų Valstybių vidaus teisės sąvokos(20), taip, kaip buvo būtina padaryti dėl kitų 16 straipsnyje įtvirtintų išimtinės jurisdikcijos pagrindų(21).

29.      Antra, Teisingumo Teismas pripažino, kad ši sąvoka „negali būti aiškinama plačiau nei būtina, atsižvelgiant į jos tikslą“, nes dėl 16 straipsnio 1 punkto a papunkčio taikymo „šalims atimama teismo pasirinkimo teisė, kurią kitu atveju jos turėtų, todėl tam tikrais atvejais joms gali tekti bylinėtis teisme, kuris nėra nė vienos iš jų valstybėje“
                                              (22).

30.      Todėl atsižvelgti į 16 straipsnio 1 punkto a papunkčiu sukurto išimtinės jurisdikcijos režimo raison d’être yra svarbu aiškinant šią sąvoką ir siekiant apibrėžti jos taikymo sritį. Pirmiausia nagrinėsiu šį aspektą. Toliau, remdamasis šiuo loginiu pagrindu, nagrinėsiu ieškinių in rem ir ieškinių in personam skirtumą, kuris yra esminis aiškinant 16 straipsnio 1 punkto a papunktį ir kuriuo Teisingumo Teismas rėmėsi siekdamas tiksliau apibrėžti jo taikymo sritį.

1.      16 straipsnio 1 punkto a papunktyje įtvirtintos išimtinės jurisdikcijos tikslas

31.      16 straipsnio 1 punkto a papunktyje įtvirtintos išimtinės jurisdikcijos tikslo atžvilgiu Teisingumo Teismas nusprendė: „locus rei sitae (nekilnojamojo turto buvimo vietos valstybės) teismas, atsižvelgiant į jo artumą, yra geriausioje vietoje, kad tinkamai išsiaiškintų aplinkybes ir, kaip įprasta, taikytų valstybės, kurioje yra nekilnojamasis turtas, taisykles bei praktiką“(23). Išimtinės jurisdikcijos pagal 16 straipsnio 1 punkto a papunktį paskirstymas Teisingumo Teismo praktikoje taip pat pateisinamas motyvais, susijusiais su „geru teisingumo vykdymu“(24), „nes daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą bylos dažnai yra susijusios su ginčais, kuriems reikalingas patikrinimas, tyrimas ir ekspertų įvertinimas, kurie turi būti atlikti vietoje“
                                                       (25).

32.      Remdamasis šiuo teleologiniu požiūriu Teisingumo Teismas dar labiau sukonkretino „daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą bylų“ savarankišką reikšmę. Tokia sąvoka apima tik „tas bylas, kuriose siekiama nustatyti nekilnojamojo turto dydį, sudėtį, nuosavybės, valdymo ar kitas daiktines teises į šį turtą ir užtikrinti šių teisių apsaugą jų turėtojams“(26).

33.      Komisija, ČEZ ir Jungtinės Karalystės vyriausybė daugiausia remiasi artumo ir gero teisingumo vykdymo argumentais, kad įrodytų, jog šios bylos sprendimas yra pakankamai akivaizdus. Tai reiškia, kad didžioji dalis tyrimų ir patikrinimų, kuriais siekiama nustatyti, ar Temelino atominė elektrinė skleidžia radioaktyviąją ir jonizuojančiąją spinduliuotę, viršijančią šiuolaikinėse elektrinėse pripažįstamus lygius, šioje byloje turėtų būti atliekami Čekijos Respublikoje, todėl būtų pagrįsta laikyti Immissionsabwehrklage nepatenkančiu į daiktinių teisių bylas pagal 16 straipsnio 1 punkto a papunktį apibrėžimo siaurą aiškinimą(27). Nesutinku su tokia argumentacija dėl dviejų priežasčių.

34.      Pirma, todėl, kad artumo ir gero teisingumo vykdymo argumentai pagrindžia ne vien jurisdikcijos priklausymą Čekijos teismams. Kaip pažymėjo Land Oberösterreich ir Lenkijos vyriausybė, tokie argumentai pagrindžia ir Austrijos teismų jurisdikciją, nes pastarieji yra arčiau turto, kuriam padarytas poveikis, ir todėl gali geriau išanalizuoti galimą taršos įtaką.

35.      Antra, nesu įsitikinęs, kad 16 straipsnio 1 punkto a papunktyje įtvirtintas išimtinės jurisdikcijos daiktinių teisių bylose režimas gali būti paaiškintas vien tik politiniais sumetimais, susijusiais su geru teisingumo vykdymu, ir galiausia valstybės, kurioje yra nekilnojamasis turtas, teismų artumu.

36.      Tokie argumentai tikrai pateisina forum rei sitae (nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teismų jurisdikciją), kaip labiausiai susijusią su bylos faktinėmis aplinkybėmis (nors tai ne visada lengva nustatyti, jei byla susijusi su dviem nuosavybės plotais, kaip kad ši byla), ir todėl pirmiausia tiems teismams suteikiama jurisdikcija. Šio teleologinio nagrinėjimo problema yra ta, kad jo nepakanka išimtiniam tokios jurisdikcijos pobūdžiui paaiškinti. Kitaip tariant, kodėl pagal Konvenciją valstybės, kurioje yra nuosavybė, teismams turėtų priklausyti išimtinė jurisdikcija visų kitų teismų atžvilgiu spręsti dėl nuosavybės, valdymo ir kitų ribotų teisių į nekilnojamąjį turtą bei su tokiais interesais susijusių teisių apsaugos(28)?

37.      Argumentas, kad tyrimas, patikrinimas ir apžiūra neišvengiamai gali būti atliekami tik daikto buvimo vietoje, iš tiesų neatsako į šį klausimą. Juk teismai turi realias galimybes bendradarbiauti, nustatydami bylai reikšmingus faktus toje vietoje, kur yra nekilnojamasis turtas(29). Šie artumo bylos faktinėms aplinkybėms ir gero teisingumo vykdymo argumentai yra pagrįsti praktiniais paprastumo ir galimybių argumentais. Tokių argumentų pakaktų paaiškinti specialiosios jurisdikcijos režimą(30), tačiau ne išimtinę jurisdikciją daiktinių teisių bylose, kuri užkerta kelią visų kitų valstybių teismams nagrinėti tokias bylas, net jei atsakovas turi jose nuolatinę gyvenamąją vietą.

38.      Priežasčių, paaiškinančių jurisdikcijos daiktinių teisių bylose išimtinumą, nagrinėjimas nėra vien tik akademinis klausimas. Atvirkščiai, kaip pripažino Teisingumo Teismas, jis turi lemiamos reikšmės, nustatant tikslią „daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą bylų“ sąvokos reikšmę ir taikymo apimtį ir galiausia nustatant, ar toks ieškinys, koks yra Immissionsabwehrklage, patenka į šios sąvokos taikymo sritį. Mano nuomone, šiame kontekste Teisingumo Teismas turėtų vengti apibrėžti išimtinės jurisdikcijos daiktinių teisių bylose pagal 16 straipsnio 1 punkto a papunktį apimtį remdamasis priežastimis, kurių nepakanka šios jurisdikcijos išimtiniam pobūdžiui pateisinti.

39.      Toks pateisinimas išplaukia ne tik iš praktinių argumentų dėl bylos faktinių aplinkybių artumo bei dėl gero teisingumo vykdymo paprastumo ir galimybių. Jis taip pat yra glaudžiai susijęs su teisės norminiu principu: tradiciniu kiekvienos Susitariančiosios Valstybės suverenitetu kontroliuoti, spręsti ir saugoti privačių asmenų daiktines teises į jos teritorijoje esantį nekilnojamąjį turtą(31). Nuosavybės teisės sritis, susijusi su nekilnojamuoju turtu, yra tipiška sritis, kurioje dėl privalomų politinių ir ekonominių priežasčių nuosavybės buvimo vietos valstybė išsaugo galią priimti teisės aktus, kuri savaime išsiplečia iki išimtinės jurisdikcijos ieškiniams in rem nagrinėti(32). Šio principo pagrindu kiekviena Susitariančioji Valstybė išlaiko jurisdikcijos monopolį 16 straipsnio 1 punkto a papunktyje numatytiems ieškiniams in rem nagrinėti(33).

40.      Mano nuomone, taip pat nepakanka teigti, kaip teigia kai kurie autoriai, kad šis Konvencijos suteiktas jurisdikcijos monopolis yra pateisinamas vien tuo, kad sprendimai daiktinių teisių bylose būtinai turės būti vykdomi valstybėje, kurioje jie yra priimti. Žinoma, tokia „praktinė būtinybė“
                                                       (34) yra reikšminga, tačiau ji yra tik vienas aspektas tarp daugelio sudėtingų 16 straipsnio 1 punkto a papunkčiu suteiktos išimtinės jurisdikcijos raison d’être priežasčių.

41.      Be to, atitinkamame nekilnojamojo turto nuomos kontekste Teisingumo Teismas patvirtino nuosavybės buvimo vietos teismų išimtinę jurisdikciją, net jei a priori sprendimą būtų reikėję vykdyti kitoje valstybėje. Būtent taip yra su su ieškiniais dėl žalos(35), kurie, kaip manė Teisingumo Teismas, patenka į išimtinę jurisdikciją pagal 16 straipsnio 1 punkto a papunktį. Taip yra net tokiais atvejais, kai atsakovas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos turto buvimo vietos Susitariančiojoje Valstybėje ir kai sprendimas turės būti vykdomas ne turto buvimo vietos valstybėje(36).

42.      Taigi, mano nuomone, kadangi kiekviena valstybė paprastai turi išimtinę galią kontroliuoti daiktinių teisių organizavimą, struktūrą ir taikymo sritį bei jų apsaugą, logiška, kad ji turi turėti išimtinę jurisdikciją priimti sprendimus dėl tokių teisių bei įtvirtinti jomis nustatomas ribas ir apribojimus jos teritorijoje esančiam nekilnojamam turtui.

43.      Būtent šia prasme ir reikia suprasti pagrindinį Teisingumo Teismo išaiškinimo dėl savarankiškos daiktinių teisių bylų pagal 16 straipsnio 1 punkto a papunkčio reikšmės teiginį, kad „Susitariančiosios Valstybės, kurioje yra tas (nekilnojamasis) turtas, teismai“, turi išimtinę jurisdikciją tik bylose, kuriose siekiama nustatyti nekilnojamojo turto dydį, sudėtį, nuosavybės, valdymo ar kitas daiktines teises į šį turtą ir užtikrinti šių teisių apsaugą jų turėtojams(37).

2.      Ieškinių in rem ir ieškinių in personam skirtumas

44.      Savarankiška „daiktinių teisių bylų“ reikšmė buvo sukurta ne teisiniame vakuume. Ji yra pagrįsta klasikiniu teisiniu skirtumu tarp ieškinių in rem, t. y. dėl tų ieškinių, kurie 16 straipsnio 1 punkto a papunktyje vadinami „daiktinių teisių bylomis“ ir ieškinių in personam, kurie yra susiję su bylomis dėl asmeninių teisių. Šis skirtumas, kuris yra gerai žinomas Susitariančiosiose Valstybėse, ir galbūt mažiau pažįstamas bendrosios teisės sistemos teisininkams(38), Konvencijai, ypač 16 straipsnio 1 punkto a papunkčiui, turi esminės reikšmės, ir tai akivaizdžiai patvirtino Teisingumo Teismas(39). Pagal pateiktą šį išimtinės jurisdikcijos režimo raison d’être yra labai paranku išsamiau apibrėžti praktinę 16 straipsnio 1 punkto a papunkčiu suteikto jurisdikcijos monopolio taikymo sritį.

45.      Šis skirtumas yra pagrįstas teisės, kuria iš esmės remiamasi ieškinyje, rūšimi. „Ieškiniu in rem 16 straipsnio 1 punkto prasme“ ieškovas teigia, kad „jis turi tiesiogiai su turtu susijusių teisių, kuriomis jis gali remtis prieš visus kitus asmenis“(40). Tiesioginis tokių bylų dalykas yra daiktinė teisė kaip galia daiktui („res“), užkertant kelią bet kokiam neleistinam poveikiui tam daiktui. Kita vertus, ieškiniu in personam ieškovas „tiesiog siekia teisių patvirtinimo“ prieš konkrečius asmenis(41). Tokios teisės gali atsirasti iš skirtingų šaltinių (sutarčių, deliktų, kvazi-sutartinių santykių ir pan.), tačiau bet kuriuo atveju teisė bus tiesiogiai susijusi su šaltinyje nurodomu konkrečiu asmeniu arba asmenimis(42).

46.      Kaip teisėje dažnai pasitaiko, šį skirtumą yra lengviau suformuluoti, nei panaudoti praktikoje. Pavyzdžiui, palyginus dėl delikto kylantį ieškinį in personam ir ieškinį in rem, skirtumas yra sąlygiškai akivaizdus. Ieškinio dėl deliktinės atsakomybės esmė yra pareiga atlyginti žalą ir (arba) nutraukti teisės pažeidėjo elgesiu daromą žalą. Deliktinė atsakomybė yra šios pareigos šaltinis, o ši pareiga, kaip ir kiekviena pareiga, taikoma konkretiems asmenims, būtent teisės pažeidėjui ir pažeidimo aukai. Todėl pažeidimo aukos ieškinys dėl šios pareigos įvykdymo – kompensacijos sumokėjimo arba žalos sustabdymo – būtinai yra nukreiptas prieš konkretų asmenį – skolininką – ir todėl tai ir yra ieškinys in personam. Todėl šis ieškinys vis dar bus laikomas ieškiniu in personam, jei, kaip ir Henkel byloje(43), tai yra prevencinis ieškinys, pareikštas siekiant užkirsti kelią neišvengiamam civilinės teisės pažeidimo (arba delikto) padarymui bei atitinkamai žalos aukai padarymui.

47.      Priešingai, vietoj konkrečios kreditoriaus pareigos ieškinio in rem esmė yra daiktinė teisė kaip tiesioginė galia daiktui, kuria gali būti remiamasi prieš kiekvieną asmenį („erga omnes“). Jei ir galima manyti, kad tokia teisė apima pareigą, tai būtų tiesiog kiekvieno asmens pareiga nesikišti į ją be savininko sutikimo. Daiktinių teisių atveju svarbiausia yra savininko galia daiktui. Asmeninių teisių atveju, atvirkščiai, teisinė pareiga įpareigoja konkrečius asmenis(44).

48.      Todėl ieškiniais in rem dėl nekilnojamojo turto ieškovas remiasi savo daiktine teise, kad būtų nustatyta jos apimtis, turinys, galimi apsunkinimai, servitutai arba kiti apribojimai, kurie gali ją apriboti, ir kad nuosavybė būtų apsaugota nuo bet kokio poveikio, nesuderinamo su iš šios teisės kylančiomis privilegijomis. Ieškiniais dėl asmeninių teisių, atvirkščiai, ieškovas remiasi pareiga, įpareigojančia atsakovą ir kylančia iš konkretaus šaltinio, pavyzdžiui, deliktinės atsakomybės. Būtent iš šio konkretaus santykio, o ne tiesiogiai iš pačios daiktinės teisės, kyla teisinis reikalavimas atlyginti žalą. Kaip nuolat pripažindavo Teisingumo Teismas, tam, kad būtų taikomas 16 straipsnio 1 punkto a papunktis, nepakanka, kad „ieškinys apimtų daiktines teises į nekilnojamąjį turtą arba kad ieškinys būtų susijęs su nekilnojamuoju turtu: ieškinio pagrindas turi būti daiktinė teisė, o ne asmeninė teisė“(45).

49.      Šie du ieškiniai yra visiškai skirtingi, nepaisant to, kad abiem ieškiniais gali būti siekiama, nors ir skirtingais būdais, apsaugoti daiktinę teisę. Sprendimas Bier prieš Mines de Potasse d’Alsace(46) parodo, kokiu būdu ieškiniais in personam, kylančiais iš deliktinės teisės, apsaugoma nuosavybės teisė. Anot Bier, Mines de Potasse į Reiną Prancūzijoje išleido didžiulius kiekius druskų atliekų, kurie turėjo įtakos Bier nuosavybei Nyderlanduose. Bier siekė, kad teismas įpareigotų šią įmonę atlyginti jo nuosavybei padarytą žalą. Neabejotina, kad tai buvo ieškinys in personam. Juo buvo siekiama, kad Mines de Potasse įvykdytų savo pareigą Bier, o konkretus šios pareigos šaltinis buvo deliktinė atsakomybė(47). Kita vertus, ieškinys in rem (kuris nebuvo pareikštas Mines de Potasse byloje) būtų tiesiogiai susijęs su teisių į daiktus (pvz., žemę) atribojimu ir kelio poveikiui, nepateisinamoam jokia teise arba privilegija į šiuos daiktus, užkirtimu.

50.      Iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti, jog tai tėra semantika todėl, kad šie ieškiniai, nors ir kylantys iš deliktinės arba nuosavybės teisės, atrodo, yra tik skirtingos priemonės tam pačiam tikslui pasiekti, kuris galiausiai yra nuosavybės apsauga. Šį įspūdį patvirtina ir tai, kad tokią apsaugą gali suteikti ir bylos dėl uždraudimo. Atrodo, kad tai tėra klausimas, ar pasirinkti draudimą, kuris formaliai kyla iš nuosavybės teisės, ar iš deliktinės teisės.

51.      Tačiau tarp siekiant apsaugoti nekilnojamąjį turtą nuo poveikio pareiškiamų ieškinių in rem ir ieškinių in personam yra esminių skirtumų. Jie atsiranda dėl ilgalaikių teisinių tradicijų skirtumų, išsivysčiusių ir konsoliduotų skirtingų valstybių narių deliktinėje ir nuosavybės teisėje.

52.      Daugumoje Europos teisinių sistemų įmanoma nutraukti poveikį nuosavybei ne tik ieškiniais in personam, bet ir ieškiniais in rem Konvencijos prasme. Šiuo požiūriu gerai žinoma, kad daugumoje kontinentinės Europos teisinių sistemų nuosavybės teisių apsauga gali būti pasiekta ieškiniais, kurių tiesioginis objektas yra daiktai (res) ir teisės į juos. Mano nuomone, būtent tai Teisingumo Teismas ir tvirtina, kai jis prie 16 straipsnio 1 punkto a papunkčio ieškinių aiškiai priskiria ieškinius, kurie „užtikrina šių teisių apsaugą jų turėtojams“(48). Taip yra actio negatoria atveju, kuris yra gerai žinomas Vokietijoje(49), Italijoje(50) ir taip pat, remiantis nutartimi dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Austrijoje, kai žemės savininkas gina savo laisvę iš užsienyje atsirandančio poveikio, kuris galėtų būti prilyginamas servitutui, apsunkinimui ar tiesiog jo nuosavybės teisės apribojimui. Taikant jį konkrečiame daiktinių teisių kaimyninių sklypų atžvilgiu kontekste actio negatoria galiausiai leistų nustatyti, ar galima taip išplėsti nuosavybės teisę į turtą, iš kurio daromas poveikis, kad to pakaktų pateisinti šį poveikį ir iš jo kylantį paveiktojo sklypo nuosavybės teisės apribojimą.

53.      Kitose Europos teisinėse sistemose tokie ieškiniai, kaip antai actio negatoria yra tiesiog nežinomi. Tačiau nekilnojamojo turto apsaugos srityje, jose galima pasiekti tokį patį galutinį rezultatą naudojantis teisiniais institutais, kurie pabrėžia už pažeidimą atsakingo asmens elgesį. Pavyzdžiui, tokiu laikytinas atsakomybės dėl žalingo poveikio(51) institutas. Skirtingose teisinėse sistemose priklausomai nuo kiekvienos iš jų konkretaus socialinio ir kultūrinio konteksto istoriškai išsivystė ekvivalentiški, bet skirtingi teisiniai instrumentai, skirti apsaugoti nuosavybę nuo išorinio poveikio; vienų iš jų dėmesio centras yra pats daiktas ir teisės į jį, o kitų – santykiai tarp konkrečių asmenų, apimant žmonių elgesį, kuris daro tokį poveikį(52).

54.      Todėl, jei, siekiant užkirsti kelią daryti poveikį nuosavybei arba jį nutraukti, yra pareiškiamas ieškinys, nereikia daryti prielaidos, kad tas ieškinys būtinai turi būti laikomas patenkančiu į su civilinės teisės pažeidimais susijusių dalykų sąvoką Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 punkto prasme. Iš esmės tokios pozicijos laikosi ČEZ, Jungtinė Karalystė ir Komisija; aš negaliu su tuo sutikti.

55.      Tokia galėtų būti daugumos teisininkų, mažiau susipažinusių su daugumos Europos teisinių sistemų nuosavybės teise(53), intuityvi pozicija. Gal ir tiesa, kad nuosavybės teisėje, kitaip nei deliktinėje teisėje, yra per daug teisinių apibrėžimų, kuriuos dauguma teisininkų laiko pernelyg archajiškais spręsti problemoms, kylančioms dėl nuosavybės teisės apsaugos nuo žalingo poveikio, daromo iš kaimyninio žemės sklypo. Galbūt būtent pati tradicinė „nuosavybės“, kaip asmens dominavimo daikto atžvilgiu teisinio santykio, koncepcija tampa vis labiau pasenusia sąvoka, kurią pakeičia daugiau tarpasmeninio pobūdžio teisinės sąvokos(54).

56.      Tačiau realybėje Europos valstybių teisinėse sistemose tokios „archajiškos“ nuosavybės teisės teisinės sampratos ir iš jų kylantys ieškiniai dėl poveikio nekilnojamajam turtui, kuris nėra pateisinamas jokia teise į šį turtą, egzistuoja ir yra nusistovėjusios. Negalima nekreipti dėmesio į šią reikšmingą teisinę realybę ir tiesiog padaryti išvados, kad visi ieškiniai, kuriais siekiama apsaugoti nekilnojamąjį turtą nuo poveikio, turėtų būti kvalifikuojami kaip ieškiniai in personam dėl dalykų, susijusių su civilinės teisės pažeidimais, deliktu ar tariamu deliktu pagal Konvenciją.

57.      Briuselio konvencijoje įtvirtintos jurisdikcijų kolizijos taisyklės nėra skirtos Susitariančiųjų Valstybių nuosavybės teisių apsaugos materialinės teisės režimams suderinti. Atvirkščiai, jos skirtos „tik tam“, kad būtų vienodai paskirstyta jurisdikcija tarp Susitariančiųjų Valstybių. Todėl 5 straipsnio 3 punktas suteikia jurisdikciją ieškiniuose in personam dėl žalos atlyginimo arba dėl neišvengiamos žalos užkirtimo(55). Kita vertus, 16 straipsnio 1 punkto a papunktis suteikia jurisdikciją kitokios rūšies ieškiniuose, kurie, atsižvelgiant į jau aprašytą jų tikslą, gali apimti ieškinius dėl nuosavybės teisės apribojimų (pavyzdžiui, servitutai, apsunkinimai arba įstatyminiai nuosavybės apribojimai, dėl kurių galiausia galėtų turėti naudos kitas kaimyninis žemės sklypas) patvirtinimo ir dėl bet kokio su tuo nesuderinamo poveikio nekilnojamajam turtui nutraukimo.

58.      Atsižvelgiant į Konvencijos tikslą paskirstyti jurisdikciją, ji turi gerbti nacionaliniu lygmeniu teisinėse sistemose atliktus net ir netobulus institucinius pasirinkimus dėl nekilnojamojo turto apsaugos reglamentavimo. Visų iš nuosavybės teisės kylančių teisinės gynybos priemonių ir ieškinių dėl žalos priskyrimas prie dalykų, susijusių su civilinės teisės pažeidimais pagal Konvencijos 5 straipsnio 3 punktą, būtų įsikišimas į šiuos pasirinkimus. Toks požiūris reikštų, kad vienoje Susitariančiojoje Valstybėje esančio nekilnojamojo turto savininkai galėtų siekti tokio nekilnojamojo turto apsaugos toje valstybėje nuo poveikio iš kitos valstybės tik tokiu atveju, jei atsakovas turėtų nuolatinę gyvenamąją vietą vienoje iš Susitariančiųjų Valstybių pagal Konvencijos 2, 4 straipsnius ir 5 straipsnio 3 punktą.

59.      Nemanau, kad Teisingumo Teismas turėtų taip kištis į nusistovėjusias teisines tradicijas, susijusias su klausimu, ar nekilnojamąjį turtą nuo poveikio iš kaimyninio sklypo reikia saugoti nustatant įstatyminius nuosavybės teisės apribojimus, ar deliktine teise. Mano nuomone, taikant procesines Konvencijos normas, reikėtų vengti tokio išankstinio nusistatymo vieno iš Susitariančiosiose Valstybėse esamų nuosavybės ir deliktų režimų naudai. Kadangi Konvencijos tikslas tėra paskirstyti jurisdikciją tarp Susitariančiųjų Valstybių, gerbiant skirtingus jų materialinės teisės režimus, aiškinant jos nuostatas ir kvalifikuojant konkrečias nagrinėjamas bylas turi būti visiškai gerbiama Susitariančiųjų Valstybių materialinės teisės normų teisinių sistemų įvairovė.

B –    Ieškinio, koks yra Immissionsabwehrklage, kvalifikavimas

60.      Be abejo, „daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą bylų“ sąvoka turi savarankišką reikšmę. Jos aiškinimas negali būti pagrįstas reikšme, kuri šiai sąvokai yra suteikiama konkrečioje Susitariančiojoje Valstybėje. Be to, kaip pabrėžė Teisingumo Teismas, ši savarankiška reikšmė negali būti aiškinama plačiau, nei būtina forum rei sitae (nekilnojamojo turto buvimo vietos valstybės) išimtinės jurisdikcijos suteikimo pagrindais(56).

61.      Dabar reikia išnagrinėti klausimą, ar toks ieškinys, koks yra Immissionsabwehrklage, patenka į šią daiktinių teisių ieškinių savarankišką reikšmę 16 straipsnio 1 punkto a papunkčio prasme. Tai yra tipiškas tam tikros rūšies ieškinio, šioje byloje Immissionsabwehrklage, kvalifikavimas. Tokio kvalifikavimo keblumas, kaip dažnai atsitinka tarptautinėje privatinėje teisėje, yra tas, kad tai yra ne faktų, o ieškinio, kylančio iš konkrečių nacionalinių įstatyminių nuostatų, kvalifikavimas.

62.      Šiuo požiūriu neabejotina, kad savaime reikšmės neturi tai, jog Austrijoje Immissionsabwehrklage, remiantis nutartimi dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, yra kvalifikuojamas kaip ieškinys in rem.

63.      Norint, kaip reikalaujama, savarankiškai kvalifikuoti, reikia objektyviai išnagrinėti Immissionsabwehrklage turinį ir tikslą, kad būtų nustatytas jo pobūdis. Toks nagrinėjimas turi remtis objektyviu Immissionsabwehrklage apsvarstymu, atsižvelgiant į teisinės sistemos, kuriai jis priklauso, kontekstą. Immissionsabwehrklage turinio ir tikslo įvertinimas padės nustatyti, ar jis atitinka savarankišką ieškinių in rem,
                                                    kaip aprašyta Konvencijos 16 straipsnio 1 punkto a papunktyje, reikšmę ir tikslus(57).

64.      Mano nuomone, galiausiai taip išnagrinėti Immissionsabwehrklage – kaip savo nacionalinės teisės dalį – privalo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Bet kuriuo atveju konkrečiu Immissionsabwehrklage turinio ir tikslo nagrinėjimu, būtinu nustatant, ar jis laikytinas ieškiniu in rem 16 straipsnio 1 punkto a papunkčio prasme, ar ne, taip pat turi būti siekiama atsakyti į svarbiausią šio kvalifikavimo klausimą, t. y. ar šiuo ieškiniu tiesiogiai siekiama nustatyti nuosavybės teisės ribas, atsirandančias dėl kaimyninių sklypų santykių.

65.      Šiuo požiūriu pastebėčiau, kad daugumoje nacionalinių sistemų yra žinomos teisinės nuostatos, kurios a priori įtvirtina įstatyminius žemės sklypo nuosavybės teisės apribojimus dėl taršos iš kaimyninio sklypo(58).

66.      Tokios nuostatos yra tiesiogiai susijusios su nuosavybės teisėms būdingos galios kaimyninių sklypų atžvilgiu apimties teisiniu atribojimu. Todėl, kai teismas nagrinėja pagal tokias nuostatas pareikštą ieškinį, kuriuo siekiama užkirsti kelią taršai, galima pagrįstai laikyti, kad yra tiesiogiai nustatomos nuosavybės teisės ribos: arba apribojant naudojimąsi sklypo, iš kurio kyla tarša, nuosavybės teise, arba apribojant teises į sklypą, kuriam ši tarša daro poveikį, jei pripažįstama, kad pastarasis žemės sklypas turi susitaikyti su tarša(59).

67.      Be to, bet kokie apribojimai, kuriuos teismas gali nustatyti paveiktajam žemės sklypui, pripažindamas, kad jame reikia toleruoti taršą iš kaimyninio sklypo, pastarajam sukurs naudą, nes iki tam tikro lygio leis daryti žalingą poveikį pirmajam sklypui. Toks apsunkinimas, žinoma, nėra servitutas. Tačiau bet kuriuo atveju tai reikštų vieno sklypo nuosavybės teisės apribojimą, kuris galiausia suteikia naudos kitam; ir toks apribojimas tęstųsi nepriklausomai nuo asmenų, kuriems iš tiesų priklauso kaimyniniai žemės sklypai(60).

68.      Jei tai teisinga tokio ieškinio, koks yra Immissionsabwehrklage, pagal ABGB 364 straipsnio 2 dalį atžvilgiu, tuomet vargu ar galima teigti, kad daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą nėra tiesioginis tokios bylos dalykas. Tokiu atveju prašymą dėl prejudicinio sprendimo priėmęs teismas turi kvalifikuoti Immissionsabwehrklage kaip ieškinį in rem 16 straipsnio 1 punkto a papunkčio prasme.

69.      Todėl, atsižvelgdamas į šiuos svarstymus, laikausi nuomonės, kad ieškinys, kuriuo tiesiogiai siekiama apibrėžti įstatyminius nuosavybės teisės apribojimus, kylančius dėl žemės sklypų kaimynystės santykių, ir nutraukti poveikį nekilnojamajam turtui, kuris laikomas nesuderinamu su tokiais apribojimais, turėtų būti laikomas patenkančiu į „nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą bylų“ sąvoką pagal Briuselio konvencijos 16 straipsnio 1 punkto a papunktį. Nacionalinis teismas turi nustatyti, ar taip yra Immissionsabwehrklage pagal ABGB 364 straipsnio 2 dalį atveju.

70.      Kitoks, bet su tuo susijęs klausimas kyla dėl galimo ABGB 364a straipsnio, pagal kurį, jei „poveikį sukelia iš <...> oficialų leidimą turinčio įrenginio išmetamos medžiagos ir jei išmetama daugiau nei pripažįstami lygiai, žemės savininkas teisminio proceso metu turi teisę siekti tik žalos atlyginimo“, taikymo.

71.      Šiame kontekste reikia pabrėžti, kad, pirma, Austrijos teismai pagal Konvencijos 1 straipsnį neturėtų jurisdikcijos nagrinėti jokio administracinio klausimo, susijusio su tokia byla. Todėl klausimai dėl oficialaus leidimo atominės elektrinės veiklai buvimo, turinio ir teisinio poveikio patektų į Čekijos valdžios institucijos, „įgyvendinančios savo viešosios valdžios funkcijas“(61) kompetencijos sritį.

72.      Antra, kompetentingoms valdžios institucijoms pateikus atsakymą į šį klausimą, Austrijos teismas galėtų vertinti oficialų leidimą kaip faktą, į kurį reikia atsižvelgti taikant ABGB 364a straipsnį(62). Dėl to galėtų kilti tokia pasekmė, kad, nors Immissionsabwehrklage pagal ABGB 364 straipsnio 2 dalį būtų laikomas patenkančiu į Konvencijos 16 straipsnio 1 punkto a papunktį, nagrinėjamoje byloje galėtų būti neįgyvendinta sąlyga, kurią ABGB 364a straipsnis įtvirtina dėl nutarties, uždraudžiančios tariamą taršos sklaidą, priėmimo. Man aišku, kad tokiomis aplinkybėmis bet koks alternatyvus ieškinys dėl žalos atlyginimo pagal ABGB 364a straipsnį, be abejo, būtų atmestas kaip akivaizdus ieškinio in personam atvejis, nepatenkantis į išimtinės jurisdikcijos, Austrijos teismams suteiktos Konvencijos 16 straipsnio 1 punkto a papunkčiu, taikymo sritį. Suprantama, kad jeigu šiuo metu į Austrijos teismus kreipiamasi su tokiais ieškiniais dėl žalos atlyginimo, jie gali turėti jurisdikciją nagrinėti juos pagal Tarybos reglamento (EB) 44/2001, kuris dabar yra taikomas ir Austrijoje, ir Čekijos Respublikoje, 5 straipsnio 3 punktą, o ne pagal Konvencijos 16 straipsnio 1 punkto a papunktį.

C –    Immissionsabwehrklage galimo kvalifikavimo kaip patenkančio į išimtinę jurisdikciją pagal 16 straipsnio 1 punkto a papunktį pasekmės

73.      Jeigu nagrinėjamoje byloje abu nekilnojamojo turto sklypai būtų Austrijoje, nekiltų jokių ypatingų problemų dėl galimo Immissionsabwehrklage kvalifikavimo kaip ieškinio, patenkančio į išimtinę Austrijos teismų jurisdikciją pagal 16 straipsnio 1 punkto a papunktį(63).

74.      Tačiau, kadangi ši byla yra susijusi su nekilnojamuoju turtu dviejose skirtingose valstybėse, Immissionsabwehrklage kvalifikavimo kaip ieškinio in rem 16 straipsnio 1 punkto a papunkčio prasme pasekmės yra keblesnės. Nors Austrijos teismai gali teigti turį išimtinę jurisdikciją pagal 16 straipsnio 1 punkto a papunktį nagrinėti ieškinius, kuriais siekiama atriboti ir apsaugoti daiktines teises į jos teritorijoje esančią nuosavybę, nė kiek ne mažiau teisinga yra ir tai, kad Čekijos Respublikos teismai gali teisėtai teigti turį pagal savo vidaus teisę atitinkamą išimtinę jurisdikciją dėl nekilnojamojo turto, iš kurio tariamai yra skleidžiama tarša.

75.      Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje Immissionsabwehrklage yra kvalifikuojamas kaip ieškinys in rem 16 straipsnio 1 punkto a papunkčio prasme, tuomet, mano nuomone, Austrijos teismai turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti tokį ieškinį, nepaisant to, kad Čekijos teismai taip pat gali teisėtai teigti turį jurisdikciją.

76.      Todėl tai mus veda į išimtinių jurisdikcijų kolizijos sritį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ši keista situacija yra loginis absurdas. Tačiau iš tiesų toks absurdas nesusidaro kiekvienoje byloje.

77.      Atsižvelgiant į šį kontekstą, reikia nepamiršti, kad ši situacija, kai du skirtingi teismai gali teisėtai teigti turį išimtinę jurisdikciją in rem ieškinių dėl to paties ieškinio pagrindo ar teisinės problemos srityje, yra pripažįstama ir reglamentuojama Konvencijos 23 straipsnyje. Ši nuostata numato, kad „jeigu bylos priskiriamos išimtinei kelių teismų jurisdikcijai, bet kuris kitas teismas, nei tas, kuriame byla buvo iškelta pirmą kartą, atsisako jurisdikcijos pastarojo teismo naudai“.
                                     

78.      Ši nuostata a priori gali būti taikoma retai dėl valstybės, kurioje yra nekilnojamasis turtas, jurisdikcijos monopolio nagrinėti ieškinius in rem ir taikyti savo nuosavybės teisės režimą vidinės logikos. Tačiau 23 straipsnis gali būti taikomas, jeigu teisine prasme neįmanoma atskirti vieno žemės sklypo nuo kaimyninių sklypų dėl konkrečios nagrinėjamos teisinės problemos turinio arba jeigu nuosavybė yra išsidėsčiusi dviejose valstybėse ir yra nedaloma(64).

79.      Scherrens byloje Teisingumo Teismas netiesiogiai nagrinėjo 23 straipsnio taikymo klausimą(65). Šioje byloje R. O. E. Scherrens teigė, kad pagal bendrą nuomos sutartį jis yra Nyderlanduose (apie dvylika hektarų) ir už septynių kilometrų Belgijoje (penki hektarai) esančios žemės ūkio paskirties žemės nuomininkas. Jo reikalavimą ginčijo nuomotojai. Scherrens pradėjo atskiras bylas Nyderlanduose ir Belgijoje dėl skirtingų žemės plotų, ir Teisingumo Teismo buvo paklausta, ar kiekvienos iš valstybių teismai turi išimtinę jurisdikciją dėl žemės toje valstybėje. Teisingumo Teismas nusprendė, kad „Konvencijos 16 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, jog ginče dėl dviejose Susitariančiosiose Valstybėse esančio nekilnojamojo turto nuomos buvimo kiekvienos iš Susitariančiųjų Valstybių teismai turi išimtinę jurisdikciją dėl nekilnojamojo turto, kuris yra toje valstybėje“(66).

80.      Praktiškai tokiu sprendimu buvo išvengta pripažinti abiejų valstybių teismų išimtinės jurisdikcijos priimti sprendimus dėl viso žemės ploto kolizijos buvimą. Todėl Scherrens byloje 23 straipsnis nebuvo taikytas, nors Komisija tai siūlė. Toks Teisingumo Teismo požiūris yra suprantamas, atsižvelgiant į tai, kad, kaip pastebėjo generalinis advokatas Mancini, skirtingose valstybėse esančius žemės plotus „teisiniais tikslais buvo galima padalyti į atskiras dalis ir todėl jie galėjo patekti į skirtingų nacionalinių teismų jurisdikciją“(67).

81.      Tačiau jei du nekilnojamojo turto sklypai teisiniais tikslais yra nedalomi, susidaro ne tik išimtinės jurisdikcijos kolizija, nepaisant jos išskirtinio pobūdžio, bet taip pat prireikia paprasto sprendimo, o jį numato 23 straipsnis. Šiame kontekste reikia tik apsvarstyti klasikinę situaciją, kurioje būtų ginčijamasi dėl servituto tarp dviejų nekilnojamojo turto sklypų, esančių kaimynystėje, tačiau skirtingose valstybėse, apimties. Dominuojančio sklypo savininkas teigia, kad jo žemė naudojasi įstatymu nustatytu kelio servitutu (pavyzdžiui, leisti patekti iki viešojo kelio) kaimyniniame sklype. Šio kaimyninio sklypo savininkas prieštarauja šiam reikalavimui, susijusiam su teise į jo turtą.

82.      Ieškinys, kuriuo siekiama nustatyti tokio servituto buvimą arba jo apimtį, kvalifikuojamas ne kaip ieškinys in personam, o kaip ieškinys in rem Konvencijos 16 straipsnio 1 punkto a papunkčio prasme. Šį ieškinį nagrinėjantis teismas tiesiogiai spręstų dėl daiktinių teisių kaip galios daiktams. Abiejų žemės sklypų savininkai gali pasikeisti, tačiau servitutas išliks tol, kol tęsis jo pagrindu esanti situacija. Be to, kadangi tokio servituto nustatymas reiškia, kad žemės sklypo, kuriam nustatytas servitutas, nuosavybės teisė bus apribota servitutu, nes juo naudosis „dominuojantis“ žemės sklypas, tai būtų atvejis, kai du nekilnojamojo turto vienetai teisiniais tikslais yra akivaizdžiai nedalomi. Teisine prasme būtų neįmanoma nagrinėti daiktinių teisių į vieną iš šių nuosavybės sklypų, nenagrinėjant daiktinių teisių į kitą nuosavybės sklypą. Mano nuomone, dėl to tokia byla patektų į Konvencijos 23 straipsnio taikymo sritį.

83.      Nagrinėjamoji byla nėra susijusi būtent su servitutais. Bet nagrinėjamu ieškiniu greičiausiai siekiama nustatyti nuosavybės teisės ribas, o to negalima pasiekti neapribojant nuosavybės teisės į kaimyninį žemės sklypą apimties, tuomet reikia pripažinti, kad teisiniais tikslais šie du susiję žemės sklypai iš tikrųjų yra nedalomi.

84.      Žinoma, reikia apsvarstyti ir tai, kad siekiant išvengti išimtinės jurisdikcijos kolizijos, kuriai būtų taikomas 23 straipsnis, ir iš to kylančios galimybės ieškovui pasirinkti teismo vietos valstybę, būtų patogu siaurai aiškinti ieškinių in rem pagal 16 straipsnio 1 punkto a papunktį sąvoką. Tačiau nemanau, kad būtų galima leisti, jog „ieškinių in rem“ sąvokos aiškinimas ir konkrečios ieškinių rūšies kvalifikavimas kaip patenkančios į jos taikymo sritį priklausytų nuo to, kad vėliau būtų atskleidžiama, jog dėl tokio kvalifikavimo susidarytų išimtinės jurisdikcijos kolizijos situacija. Ypač kai atsižvelgiama į tai, kad Konvencijos 23 straipsnis aiškiai numato tokias išimtinės jurisdikcijos kolizijos situacijas ir jas reglamentuoja.

85.      Atsižvelgiant į palankesnės teismo vietos valstybės pasirinkimo (angl. „forum shopping“) problemą, reikia pažymėti, jog pati savaime galimybė pasirinkti teismo vietos valstybę byloje, susijusioje su žemės sklypais, kurie yra nedalomi teisiniais tikslais todėl, kad vienas teismas negali nagrinėti in rem ieškinio dėl vieno žemės sklypo atitinkamai nenagrinėdamas daiktinių teisių į kitą sklypą, nėra bloga(68). Toks teismo vietos valstybės pasirinkimas yra tiesiog pasekmė to, kad tik vienam teismui gali būti leista priimti sprendimą šiuo klausimu, o paprasčiausias kriterijus nuspręsti, kuris teismas turi jurisdikciją, pagal 23 straipsnį yra pirmojo teismo, į kurį buvo kreiptasi, kriterijus.

86.      Taip pat manau, kad siūlomas sprendimas taip pat geriau dera ir su 5 straipsnio 3 punkte įtvirtintu režimu, kaip jį Teisingumo Teismas aiškina jau nuo BierpriešMines de Potasse d’Alsace sprendimo(69). Pagal šį režimą, jei susidaro specialiosios jurisdikcijos kolizija tarp valstybės, kurioje įvyko žalos padarę veiksmai, ir valstybės, kurioje susidarė žalingos pasekmės, teismų, nagrinėjančių ieškinius, susijusius su civilinės teisės pažeidimais, tuomet bylą atsakovui ieškovo pasirinkimu galima pareikšti bet kurios iš šių valstybių teismuose.

87.      Baigdamas norėčiau pareikšti kelias galutines pastabas, susijusias su sąlygomis, pagal kurias nacionaliniai teismai turėtų naudotis jurisdikcija, kurią Konvencija jiems suteikia tokiose bylose kaip ši.

88.      Režimas, pagal kurį nekilnojamojo turto savininkas turi teisę, kad nebūtų daromas poveikis jo nuosavybei, ir teisę pareikalauti nutarties dėl tokio poveikio nutraukimo, laikytinas nuosavybės taisyklės nustatymu. Atvirkščiai, ieškinys dėl žalos remiasi įprasta atsakomybės taisykle, pagal kurią savininkas privalo pakęsti skleidžiamą taršą, bet gali reikalauti kompensacijos pagal civilinės atsakomybės režimą(70). Nuostatos tiek dėl atsakomybės, tiek dėl nuosavybės siekia išspręsti ginčus, susijusius su žalingu poveikiu, ir jos yra skirtingi būdai apsaugoti žemės, kuriai skleidžiama tarša daro poveikį, nuosavybės teisę. Tiesą sakant, nagrinėdamas žalingo poveikio klausimus, iš esmės įstatymų leidėjas arba teisėjas galiausiai turi pasirinkti arba nuosavybės taisyklę, arba atsakomybės taisyklę.

89.      Tačiau atsižvelgiant į Konvencijos kontekstą reikia prisiminti, kad renkamasi ne tarp materialinės teisės problemos teisinių sprendimo būdų, o tarp konkuruojančių jurisdikcijų. Net jei atsakomybės taisyklės taikymas geriausiai išspręstų problemą, susijusią su radioaktyviosios spinduliuotės sklaida tarp valstybių sienų, kaip leidžia manyti sandorio sąnaudų analizė(71), Teisingumo Teismas neturi teisės suteikti pirmenybės tokiam sprendimui, kai jo prašoma išaiškinti Konvencijos nuostatas dėl jurisdikcijų kolizijos. Konvencija nėra pagrįsta noru suvienodinti Susitariančiųjų Valstybių teisinių sistemų materialines normas dėl nekilnojamojo turto apsaugos, priskiriant teisinės gynybos priemones pagal deliktų teisę ir pagal nuosavybės teisę civilinės teisės pažeidimo sąvokai Konvencijos 5 straipsnio 3 punktą prasme. Labiau tikėtina, kad ji yra pagrįsta siekiu koordinuoti skirtingas jurisdikcijas ir skatinti jų bendradarbiavimą.

90.      Todėl geriausias būdas spręsti Konvencijoje įtvirtintos tarptautinės jurisdikcijos problemas tokiose bylose, kokia yra nagrinėjamoji, kylančiose tarp Susitariančiųjų Valstybių, būtent ir yra jurisdikcijos dėl klausimų, susijusių su civilinės teisės pažeidimu, susiejimas su jurisdikcija nagrinėti in rem ieškinius. Jei du kaimyniniai žemės sklypai yra skirtingose Susitariančiosiose Valstybėse, mano nuomone, abiejų valstybių teismai galėtų teigti turį išimtinę jurisdikciją nagrinėti nekilnojamojo turto, esančio atitinkamai jų teritorijose, nuosavybės apribojimus. Panašiai jie abu būtų laikomi kompetentingais nagrinėti bylas dėl civilinės teisės pažeidimų, jei žala atsiranda vienoje valstybėje, o veiksmai, sukėlę tą žalą, atliekami kitoje valstybėje.

91.      Galiausiai jei abu teismai sutiktų nagrinėti tokius skirtingus ieškinius, kylančius iš deliktinės teisės ir iš nuosavybės teisės, atsirastų grėsmė, kad būtų priimti skirtingi sprendimai. Nuostatos dėl lis pendens ir tam tikri veiksmai, numatyti Konvencijos 21 ir 22 straipsniuose, pradėtų veikti, apsaugodami nuo šios grėsmės išsipildymo(72).

92.      Jurisdikcijos nuspręsti dėl nuosavybės ribų ir (arba) dėl deliktinės atsakomybės, susijusios su žalingu poveikiu, daromu nekilnojamajam turtui, esančiam dviejose skirtingose valstybėse, suteikimas kiekvienam iš šių teismų bet kuriuo atveju sukelia problemą dėl vienos valstybės sąnaudų perkėlimo kitai. Iš tiesų, vienintelis teismas, kuriam, kaip pirmajam, į kurį buvo kreiptasi, galiausiai priklauso jurisdikcija išspręsti visą bylos dalyką, galėtų priimti sprendimą neįvertinęs taršos sąnaudų ir naudos valstybėje, kurioje atsiranda tarša, bet atsižvelgdamas tik į sąnaudas, kurias tarša sukelia jo paties valstybėje. Tiek pagal Teisingumo Teismo bylų praktiką dėl konkuruojančios jurisdikcijos deliktų bylose pagal 5 straipsnio 3 punktą, tiek dėl konkuruojančios išimtinės jurisdikcijos pagal 23 straipsnį ši sąnaudų perkėlimo problema yra reali. Tačiau šios problemos sprendimą reikia rasti tuo lygmeniu, kuriame konkrečius sprendimus priima nacionalinis teismas, į kurį pirmą buvo kreiptasi su tokiu ieškiniu.

93.      Šiuo atžvilgiu Konvenciją įkvepianti koordinavimo ir bendradarbiavimo dvasia pažymi pasitikėjimo nacionalinių teismų tarptautiniu vaidmeniu svarbą. Tai ypač svarbu būtent tarptautinio žalingo poveikio, daromo skirtingose valstybėse esančiam nekilnojamajam turtui, bylų kontekste. Tokioje byloje priimamame sprendime ypatingas dėmesys turi būti skiriamas tarptautiniam situacijos pobūdžiui. Tai reiškia, kad nacionalinis teismas, pagal Konvencijos nuostatas turintis jurisdikciją nagrinėti tarptautinę situaciją, turi specialių pareigų, kylančių iš bylos tarptautinio pobūdžio, susijusių būtent su siekiu išvengti minėtos sąnaudų perkėlimo grėsmės.

94.      Visų pirma, tokios pareigos kyla iš to, kad yra nustatytos sprendimų, priimtų pažeidžiant atitinkamų teisinių sistemų, kuriose gali būti siekiama pripažinti šiuos sprendimus, viešąją politiką, pripažinimo ribos(73). Kadangi sprendimas yra susijęs su tokia tarptautine situacija, kaip antai žalingas poveikis keliose valstybėse, sprendimas bus priklausomas nuo jo galios kitose valstybėse ir todėl šiuo atžvilgiu gali iškilti sprendimo pripažinimo užsienyje klausimas. Todėl jurisdikciją nagrinėti bylą turintys Susitariančiųjų Valstybių teismai privalo gerbti pareigas, kylančias iš to, kas galėtų būti laikoma su užsienio valstybės viešosios politikos nuostatomis nesuderinamu sprendimu(74).

95.      Bylų dėl žalingo poveikio keliose valstybėse atveju į šias pareigas visų pirma reikia atsižvelgti pasirenkant tinkamiausią teisinės gynybos priemonę. Jei nacionalinė teisinė sistema leidžia saugoti nuosavybę tiek pagal nuosavybės taisyklę, tiek pagal atsakomybės taisyklę, tokiam pasirinkimui gali būti reikšmingas tarptautinis bylos pobūdis ir galimi sunkumai, susiję su išsamios sąnaudų ir naudos analizės atlikimu. Antra, tas pats klausimas dėl atsižvelgimo į situacijos tarptautinį pobūdį gali būti reikšmingas siekiant rasti pusiausvyrą tarp visų susijusių elementų dėl žalos dydžio įvertinimo arba grėsmės, kad tokia žala gali kilti, įvertinimo.

III – Išvada

96.      Todėl manau, kad į Oberster Gerichtshof pateiktą klausimą Teisingumo Teismas turėtų atsakyti taip:

Ieškinys, kuriuo tiesiogiai siekiama, kad būtų pripažinti
                                          iš santykių dėl kaimyninių žemės sklypų
                                          kylantys teisiniai
                                          nuosavybės teisės apribojimai, ir nutrauktas
                                          su šiais apribojimais nesuderinamas
                                          poveikis
                                          nekilnojamajam turtui, turėtų būti laikomas patenkančiu į „daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą bylų“ sąvoką
                                          1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, iš dalies pakeistos 1978 m. spalio 9 d. Konvencija dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo, 1982 m. spalio 25 d. Konvencija dėl Graikijos Respublikos prisijungimo, 1989 m. gegužės 26 d. Konvencija dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos prisijungimo bei 1996 m. lapkričio 29 d. Konvencija dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės prisijungimo,
                                          16 straipsnio 1 punkto a papunkčio prasme. Nacionalinis teismas turi nustatyti, ar toks yra Immissionsabwehrklage                                          Austrijos civilinio kodekso (Allgemeines Bürgerliches Gesetzbuch) 364 straipsnio 2 dalies prasme.

---

1 – Originalo kalba: portugalų.

---

2 – Saliamonas. Patarlių knyga, XXVII, 10.

---

3 – J. Carbonnier. „Droit Civil, Tome 3, Les Biens“, 19-as pataisytas leidimas, PUF, 2000, Paryžius, p. 276.

---

4 – OL L 299, 1972, p. 32.

---

5 – OL L 304, 1978, p. 1 ir pakeistas variantas p. 77.

---

6 – OL L 388, 1982, p. 1.

---

7 – OL L 285, 1989, p. 1.

---

8 – OL C 15, 1997, p. 1.

---

9 – Pagal šią nuostatą Konvencija netaikoma administracinėms byloms.

---

10 – Briuselio konvencijos 57 straipsnis numato, kad ji „nedaro poveikio“ jokioms konvencijoms, kurios konkrečiose bylose, patenkančiose taip pat ir į Konvencijos sritį, reglamentuoja jurisdikciją.

---

11 – Paryžiaus konvencijos 2 straipsnis įtvirtina pagrindinę taisyklę, kad konvencija „netaikoma branduolinėms avarijoms, kilusioms Susitariančiąja Valstybe nesančios valstybės teritorijoje, arba žalai, padarytai tokioje teritorijoje“. Pagal Vienos konvencijos XI straipsnį „jurisdikcija nagrinėti ieškinius pagal II straipsnį priklauso Susitariančiosios Valstybės, kurios teritorijoje įvyko branduolinė avarija, teismams“.

---

12  – Tuo momentu jai įsigaliojo 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1).

---

13  – Žr. Jenard ataskaitą, OL C 59, 1979, p. 21, kurioje pažymima, kad „vienintelė išimtis dėl vidaus teisės nuostatų dėl jurisdikcijos taikymo yra išimtinės jurisdikcijos (pagal 16 straipsnį) srityje“.

---

14  – 2005 m. kovo 1 d. Sprendimas Owusu (C‑281/02, Rink. p. I‑1383, 28 punktas).

---

15  – Šiuo atžvilgiu žr. Owusu sprendimo 43 punktą, kuris pabrėžia „vienodų jurisdikcijos taisyklių taikymą“, nes „Briuselio konvencijos konkretus tikslas yra numatyti bendras taisykles, pašalinant nepagrįstas nacionalines taisykles“.

---

16 – Tokį „nepažeidimo“ testą Teisingumo Teismas įtvirtino 1990 m. gegužės 15 d. Sprendime Kongress agentur Haagen (C‑365/88, Rink. p. I‑01845, 20 punktas).

---

17 – Dėl Konvencijos įtvirtintos privalomosios jurisdikcijos žr. 2003 m. gruodžio 9 d. Sprendimą Gasser (C‑116/02, Rink. p. I-14693, 72 punktas); 2004 m. balandžio 27 d. Sprendimą Turner (C‑159/02, Rink. p. I‑03565, 24 punktas) ir sprendimo Owusu 37 punktą.

---

18 – Žr. sprendimo Owusu 38–41 punktus.

---

19 – Žr. Tarybos reglamento (EB) 44/2001 66 straipsnio 2 dalį dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų sprendimams, priimtiems po reglamento įsigaliojimo datos, kurių sąlygos, atrodo, nėra tenkinamos, ir todėl tampa netaikomos III skyriaus nuostatos dėl sprendimų pripažinimo ir vykdymo, jei Austrijos teismų jurisdikcija nebuvo „pagrįsta taisyklėmis, kurios atitiko taisykles, nurodytas II skyriuje“.

---

20 – 1990 m sausio 10 d. Sprendimas Reichert and Kockler (C‑115/88, Rink. p. I‑27, 8 punktas) ir 2001 m. balandžio 5 d. Nutartis Gaillard (C‑518/99, Rink. p. I-2771, 13 punktas).

---

21 – Dėl sąvokos „nekilnojamojo turto nuoma“ žr. 1977 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Sanders priešVan Der Putte (73/77, Rink. p. 2383), o dėl sąvokos „bylos dėl patentų registracijos arba teisėtumo“ pagal 16 straipsnio 4 punktą – 1993 m. lapkričio 15 d. Sprendimas Duijnsteeprieš Goderbauer (288/82, Rink. p.  3663).

---

22 – Sprendimo Reichert and Kockler 9 punktas ir 1994 m. birželio 9 d. Sprendimas Lieber (C‑292/93, Rink. p. I‑2535, 12 punktas).

---

23 – Sprendimo Reichert 10 punktas ir jame nurodoma bylų praktika.

---

24 – 1994 m. gegužės 17 d. Sprendimas Webb (C-294/92, Rink. p. I‑1717, 16 punktas) ir sprendimo Sanders 13 punktas.

---

25 – Sprendimo Webb 17 punktas.

---

26 – Sprendimo Reichert and Kockler 11 punktas ir sprendimo Gaillard 15 punktas.

---

27 – Todėl atsakymas į jurisdikcijos problemą šioje byloje būtų paliktas tik Austrijos vidaus teisės nuostatoms dėl civilinės jurisdikcijos pagal Konvencijos 4 straipsnį, atsižvelgiant į 22‑24 punktuose aptartus aspektus.

---

28 – Akademinėje doktrinoje žr., pavyzdžiui, J.-M. Bischof. „Chronique de jurisprudence de la Cour de Justice des Communautés européennes“, Journal du droit international, 1978, p. 392, pažymima, kad išimtinę jurisdikciją pagal 16 straipsnio 1 punkto a papunktį turintys teismai yra ne „geriausioje vietoje“, o „vieninteliai, esantys tinkamoje vietoje“.

---

29 – Taip pat žr. Lieber 21 punktą, kuriame atkreipiamas dėmesys į galimybę „teismui kitoje valstybėje narėje konsultuotis su vietiniu ekspertu būtinai informacijai gauti“.

---

30 – Pavyzdžiui, Henkel sprendimo 46 punkte ir jame cituojamoje bylų praktikoje Teisingumo Teismas paaiškina specialiosios jurisdikcijos pagal Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 punktą režimą būtent remdamasis tais pačiais artumo, gero teisingumo vykdymo ir veiksmingo proceso pagrindais.

---

31 – Šiuo klausimu taip pat žr. E. Pataut.„.Principe de souveraineté et conflits de juridictions (étude de droit international privé“), Paryžius, LGDJ, 1999, p. 251.

---

32 – Konkrečiai dėl 16 straipsnio 1 punkto a papunkčio žr. P. Gothot and D.Holleaux. „La Convention entre les Etats membres de la Communauté économique européenne sur la compétence judiciaire et l’exécution des décisions en matière civile et commerciale“, Journal du droit international, 1971, p. 767, kuriame tvirtinama, kad toks Konvencija suteiktas pasekmių išimtinumas „tient à des considérations de souveraineté et de coïncidence entre les compétences judiciaire et législative“. Taip pat žr. P. Lagarde. „Le principe de proximité dans le droit international privé contemporain“, Recueil des Cours de l’Académie de Droit international, t. 196(I), 1986, p. 51, kuriame pažymima, kad „le principe de souveraineté commande l’application de la loi du for à certains rapports de droit (…) et il accompagne souvent cette revendication de compétence législative d’une revendication correspondante de compétence juridictionnelle exclusive (for de la nationalité, for de la situation de l’immeuble)“.

---

33 – Tai, kad išimtinės jurisdikcijos režimas nagrinėti ieškinius in rem Konvencijoje buvo nustatytas pirmiausia dėl viešosios politikos paskatų, matyti ne tik iš Jenard ataskaitos, OL C 59, 1979, p. 35, bet ir iš kai kurių Teisingumo Teismo sprendimų dėl 16 straipsnio 1 punkto a papunkčio. 1985 m. sausio 15 d. Sprendime Rösler (241/83, Rink. p. 99, 19 punktas) dėl nuomos sutarčių Teisingumo Teismas pripažino, kad „16 straipsnio 1 punktu suteiktos išimtinės jurisdikcijos raison d’être yra tai, kad nuoma yra glaudžiai susijusi su nekilnojamojo turto teise ir naudojimąsi juo reglamentuojančiomis nuostatomis, kurios dažnai yra imperatyvaus pobūdžio“. Vėliau, Lieber sprendimo 20 punkte, Teisingumo Teismas konstatavo, kad „valstybės, kurioje yra turtas, interesas užtikrinti, kad šių nuostatų būtų laikomasi, pateisina išimtinės jurisdikcijos suteikimą šiai valstybei 16 straipsnio 1 punkto a papunkčiu“.

---

34 – Kaip savo nuomonėje byloje ScherrenspriešMaenhout ir kt. (C‑158/87, Rink. p. 3791, p. 3799, 2 punktas) juos aprašė generalinis advokatas Mancini.

---

35 – Kaip sprendime Rösler, 29 punktas.

---

36 – Žr. 2000 m. sausio 27 d. Sprendimą Dansomer (C-8/98, Rink. p. I‑393, 38 punktas), kuriame Teisingumo Teismas pripažino, kad „Konvencijos 16 straipsnio 1 punkto a papunktyje įtvirtinta taisyklė <... >yra taikoma ieškiniui dėl žalos už prastą rūpinimąsi patalpomis ir žalos būstui, kurį fizinis asmuo išsinuomojo kelių savaičių atostogoms, padarymą...“. Tačiau Teisingumo Teismas manė, kad Danijos, kur buvo nuosavybė, teismai turėjo išimtinę jurisdikciją pagal 16 straipsnio 1 punkto a papunktį, nepaisant to, kad sprendimą dėl žalos tikriausiai būtų reikėję vykdyti Vokietijoje, kurioje buvo nuomininko gyvenamoji vieta.

---

37 – Sprendimo Reichert 11 punktas ir sprendimo Gaillard 15 punktas (išskirta mano).

---

38 – Žr. L. Collins. „The Civil Jurisdiction and Judgments Act 1982“, Londonas, Butterworths, 1983, p. 78–79, kur pažymima, kad „formuluotė „daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą bylose ar nekilnojamojo turto nuomos bylose“ nedera su jokiomis nusistovėjusiomis Jungtinės Karalystės nuosavybės teisės sąvokomis“. Bet kuriuo atveju žr. „actio in rem“ sąvoką pagal „English Maritime Law“, nagrinėtą generalinio advokato Tesauro išvadoje byloje Tatry (C‑406/92, Rink. p. I‑5439, 19 punktas).

---

39 – Sprendimų Webb 15 punktas ir Gaillard 19–21 punktai. Visos vėlesnės bylos, kuriose Teisingumo Teismo buvo prašoma išaiškinti 16 straipsnį, buvo susijusios su sąvoka „nekilnojamojo turto nuomos bylos“.

---

40 – Sprendimo Webb 15 punktas. Taip pat žr. sprendimo Gaillard 18–19 punktus.

---

41 – Sprendimo Webb 15 punktas.

---

42 – Žr. Sprendimo Gaillard 18 punktas.

---

43 – 2002 m. spalio 1 d. Sprendimas Henkel (C‑167/00, Rink. p. I‑08111, 46–47 punktai).

---

44 – Žr. Schlosser pranešimą, OL C 59, 1979, 166 punktas, p. 120. Dėl panašaus filosofinio skirtumo žr., pavyzdžiui, J. Bentham. „An introduction to the principles of morals and legislation“ – J. H. Burns ir H. L. A. Hart leidimas, Oksfordas, Clarendon Press, 1996, p. 192–193, kur teigiama, kad „tiek, kiek žmogus tam tikra prasme patiria laimės arba saugumo iš bet kokio objekto, kuris priklauso daiktų rūšiai, toks daiktas laikomas jo nuosavybe <...>: todėl nusikaltimas, kuriuo siekiama bet kaip sumažinti sugebėjimą patirti laimėę arba saugumą iš objekto, kuris priklauso daiktų rūšiai, gali būti laikoma nusikaltimu jo nuosavybei. Ir priešingai, „nusikaltimas, <...> kuriuo linkstama sumažinti sugebėjimą, kurį Jūs kitaip turėtumėte patirti laimę <...> iš asmens <...> konkrečiai susijusio su jumis, gali būti vadinamas nusikaltimu jūsų gyvenimo būklei arba jūsų būklei“.

---

45 – Sprendimų Webb 14 punktas, Lieber 13 punktas ir Gaillard 16 punktas.

---

46 – 1977 m. vasario 3 d. Sprendimas (21/76, Rink. p.  1735).

---

47 – Žinoma, kaip buvo pažymėta Schlosser ataskaitoje, OL C 59, 1979, 163 punktas, p. 120, „ieškiniai dėl žalos, kurie yra pagrįsti daiktinių teisių pažeidimais arba žala nuosavybei, į kurią yra daiktinių teisių, nepatenka į 16 straipsnio 1 punktą“. (Išskirta mano).

---

48 – Sprendimų Reichert 11 punktas ir Gaillard 15 punktas (išskirta mano). Schlosser ataskaitoje, OL C 59, 1979, 166 punktas, p. 120–121 šiuo atžvilgiu pažymima, jog „svarbiausia iš daiktinių teisių prigimties išplaukianti teisinė pasekmė yra ta, kad savininkas turi teisę reikalauti daikto, į kurį jis turi tą daiktinę teisę, iš bet ko, kas neturi ankstesnės teisės į jį“.

---

49 – Žr. Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch) 1004 punktą dėl reikalavimų dėl nušalinimo arba uždraudimo, kuriame teigiama, kad „1) jei nuosavybė paveikiama kitaip, nei ją užvaldant arba užkertant kelią ja naudotis, savininkas gali reikalauti pažeidėjo pašalinti poveikį. Jei numatomas tolesnis poveikis, savininkas gali siekti, kad jis būtų uždraustas. 2) Tokio reikalavimo pareikšti negalima, jei savininkas privalo toleruoti poveikį“.(Neoficialus vertimas).

---

50 – Žr. Italijos civilinio kodekso (Codice civile) 949 straipsnį, įtvirtinantį actio negatoria, pagal kurį „savininkas gali pareikšti ieškinį dėl pripažinimo, kad kiti asmenys į daiktą neturi teisių, jei yra pagrindo manyti, kad jie gali padaryti žalos. Jei trikdoma arba priekabiaujama, savininkas gali reikalauti, kad tai būtų nutraukta...“ (Neoficialus vertimas).

---

51 – Žr. F. Lawson ir B. Rudden. „The Law of Property“, Clarendon Press, Oksfordas, 1982, p. 126.

---

52 – F. Lawson. „A common lawyer looks at the civil law: five lectures delivered at the University of Michigan“, November 16, 17, 18, 19, and 20, 1953, Greenwood Press, Westport, 1977, 143‑iame puslapyje pažymėjo, kad, bendrosios teisės teisininko požiūriu,, žalingo poveikio srityje „galime tikėtis civilinės teisės nuosavybės teisėje rasti daug mūsų deliktinės teisės bruožų“.

---

53 – Žr. A. Gambaro. „ Perspectives on the codification of the law of property, an overview, European Review of Private Law“, t. 5 (1997), p. 497–504, ypač p. 502, kuriame tvirtinama, kad „bendrosios teisės sistemos nelaiko nuosavybės teisių apsaugos problemos nuosavybės teisės dalimi, greičiau nuosavybės teisės yra įgyvendinamos pasitelkiant deliktinę teisę“.

---

54 – Žr. R. Rifkin. „The Age of Access: The New Culture of Hypercapitalism Where All of Life is a Paid-For Experience“, Tarcher/Putnam, Niujorkas, 2000.

---

55 – Žr. sprendimo Henkel 46 ir 47 punktus.

---

56 – Žr. šios išvados 28 ir 29 punktus ir juose nurodomą teismo praktiką.

---

57 – Žr. šios išvados 31 ir paskesnius punktus.

---

58 – Pradėkite nuo ribų, kurias įstatymas nustato nekilnojamajai nuosavybei, žr., pavyzdžiui, Italijos civilinio kodekso 844 straipsnį, kuriame teigiama, kad „1) žemės sklypo savininkas negali uždrausti dūmų, karščio, kvapų, triukšmo, vibracijos bei panašios sklaidos iš kaimyninio žemės sklypo, jei tai neviršija įprastai toleruojamų lygių, atsižvelgiant į vietovės sąlygas. 2) Taikydamas šią nuostatą, teismas turi suderinti gamybos reikalavimus su nuosavybės teisėmis <...>“ (Neoficialus vertimas).

---

59 – Kaip pažymi C. Von Bar. „The Common European Law of Torts“, t. I, Clarendon Press, Oksfordas, 1998, N. 533, p. 551, šios nuosavybės teisės nuostatos yra „skirtos atskirti dvi vienodai teisėtas „absoliučias“ subjektines teises“. Tokios nuostatos „nustato, ką savininkas gali daryti su savo turtu ir ko negali kaimynų atžvilgiu“.

---

60 – Kalbant apie Prancūzijos teisinę sistemą, žr. R. Libchaber. „Le droit de propriété, un modèle pour la réparation des troubles de voisinage“, („Mélanges Christian Mouly“), Paryžius, Litec, 1998, I, p. 421–423, 425, 427 ir 438–439.

---

61 – Žr., pavyzdžiui, 1980 m. gruodžio 16 d. Sprendimą NetherlandspriešRüffer (814/79, Rink. p. 3807, 8 punktas).

---

62 – Žr. 1993 m. balandžio 21 d. Sprendimą Sonntag priešWaidman (C‑172/91, Rink. p. I‑1963, 19‑26 punktai), kuriame Teisingumo Teismas pateikia panašius argumentus.

---

63 – Išties tokio ieškinio kvalifikavimas kaip nepatenkančio į 16 straipsnio 1 punkto a papunkčio taikymo sritį lemtų gan keistą rezultatą, jei atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta būtų kitoje nei Austrija Susitariančiojoje Valstybėje. Tokiu atveju atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismai galėtų turėti bendrąją jurisdikciją priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių, susijusių su dviem žemės sklypais, esančiais kitoje valstybėje, Austrijoje, apribojimo.

---

64 – Apskritai dėl kolizinių nuostatų, susijusių su žemės sklypais, esančiais skirtingose valstybėse, žr. Niboyet. J. „Les conflits de lois relatifs aux immeubles situés aux frontières des États (frontiéres internationales et interprovinciales)“, Révue de droit international et de législation comparée, 1933, p. 468.

---

65 – Ypač žr. generalinio advokato Mancini išvados 3 punktą, p. 3799.

---

66 – Sprendimo Scherrens prieš Maenhout ir kt. 13 ir 16 punktai.

---

67 – Generalinio advokato Mancini išvada Scherrensprieš Maenhout ir kt., 3 punktas, p. 3799. Žinoma, tokio sprendimo trūkumas yra tas, kad kiekvienas teismas galėtų priimti iš esmės prieštaraujančius sprendimus dėl pagrindinio klausimo šioje byloje, nagrinėdamas iš esmės tai, kas laikytina bendra nuoma.

---

68 – Žr. neseną generalinio advokato Ruiz‑Jarabo Colomer išvadą byloje Staubitz-Schreiber (C‑1/04, dar nepaskelbta Rinkinyje, 70 punktas et seq.), kurioje teigiama (72 punkte), kad palankesnės teismo vietos valstybės pasirinkimas (angl. „forum shopping“) „sólo representa una optimización de las posibilidades procesales, fruto de la existencia de foros concurrentes, en la que no hay nada ilícito“.

---

69 – Sprendimo BierpriešMines de Potasse d’Alsace 24–25 punktai. Toliau žr. 1990 m. sausio 11 d. Sprendimą Dumez France and Tracoba (C‑220/88, Rink. p.  I‑49, 10 punktas); 1995 m. kovo 7 d. Sprendimą ShevillpriešPresse Alliance SA (C‑68/93, Rink. p.  I‑415, 20 ir 33 punktai) ir 1995 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Marinariprieš Lloyds Bank and another (C‑364/93, Rink. p. I-2719, 11 punktas).

---

70 – Dėl šio skirtumo, kuris ne visiškai atitinka jau aptartą tradicinį skirtumą tarp ieškinių in rem ir ieškinių in personam, žr. G. Calabresi ir A. Melamed. „Property Rules, Liability Rules, and Inalienability: One View of the Cathedral“, Harvard Law Review, t. 85, 1972, p. 1089, ypač p. 1092.

---

71 – Žr. R. Posner. „Economic Analysis of Law“, 5 leidimas, Aspen Publishing, Niujorkas, 1998, p. 68–71, kuriame teigiama, kad atsakomybės taisyklė turi būti naudojama tuomet, kai yra didelės sandorio sąnaudos, o nuosavybės taisyklė – kai tokios sąnaudos yra mažos. Tokios sandorių sąnaudos yra didelės, jei žalingos išorinės pasekmės, atsirandančios žemės sklype vienoje valstybėje paveikia daug skirtingų žemės sklypų ir asmenų kitoje valstybėje. Taip bus tol, kol „teršėjas“ pagal nuosavybės taisyklę, norėdamas tęsti savo veiklą, privalės „nusipirkti“ „teisę teršti“ iš kiekvieno asmens, kurio nuosavybei padarytas poveikis.

---

72 – Žr. 1987 m. gruodžio 8 d. Sprendimą Gubisch MachinenfabrikpriešPalumbo (144/86, Rink. p. 4861, 8 punktas) ir sprendimo Tatry 32 punktą, kuriuose primenama, jog šių nuostatų raison d’être yra „užkirsti kelią tam, kad skirtingose Susitariančiosiose Valstybėse nebūtų nagrinėjamos paralelinės bylos, ir išvengti dėl to galimos sprendimų kolizijos“.

---

73 – Žr. Konvencijos 27 straipsnio 1 dalį.

---

74 – Ši byla yra susijusi su Konvencija, o ne Tarybos reglamentu (EB) 44/2001, bet prima facie nematau priežasčių nelaikyti, kad nacionaliniai teismai, kuriems šis Reglamentas suteikia jurisdikciją, veikia Bendrijos teisės taikymo srityje tiek, kiek jiems taikomi bendrieji Bendrijos teisės principai, ypač proporcingumo, nediskriminavimo ir veiksmingos teisminės apsaugos principai.