Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2023 m. spalio 19 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Darbas ne visą darbo dieną – Direktyva 97/81/EB – ETUC, UNICE ir CEEP bendrasis susitarimas dėl darbo ne visą darbo dieną – 4 straipsnio 1 dalis – Ne visą darbo dieną dirbančių darbuotojų nediskriminavimo principas – Pro rata temporis principas – Pilotai – Atlygis už papildomą tarnybinio skrydžio laiką – Vienodų ribinių verčių pilotams, dirbantiems visą darbo dieną, ir pilotams, dirbantiems ne visą darbo dieną, taikymas – Skirtingas požiūris“

Byloje C‑660/20

dėl Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija) 2020 m. lapkričio 11 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2020 m. gruodžio 4 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

MK

prieš

Lufthansa CityLine GmbH

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Arabadjiev, teisėjai T. von Danwitz, P. G. Xuereb, A. Kumin (pranešėjas) ir I. Ziemele,

generalinis advokatas N. Emiliou,

posėdžio sekretorius D. Dittert, skyriaus vadovas,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2022 m. rugsėjo 21 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        MK, atstovaujamo Rechtsanwalt M. Mensching,

–        Lufthansa CityLine GmbH, atstovaujamos Rechtsanwalt C. Schalast,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller, S. Heimerl ir P.‑L. Krüger,

–        Danijos vyriausybės, atstovaujamos J. F. Kronborg,

–        Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos J. Lachowicz ir A. Siwek-Ślusarek,

–        Norvegijos vyriausybės, atstovaujamos I. Thue ir T. Hostvedt Aarthun,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos T. S. Bohr ir D. Recchia,

susipažinęs su 2022 m. gruodžio 1 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1997 m. birželio 6 d. sudaryto Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną (toliau – Bendrasis susitarimas), esančio 1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyvos 97/81/EB dėl Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną, sudaryto tarp UNICE, CEEP ir ETUC (OL L 14, 1998, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 267), priede, 4 straipsnio 1 ir 2 punktų išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant piloto MK ir jo darbdavės oro vežėjos Lufthansa CityLine GmbH (toliau – CLH), vykdančios trumpojo ir ilgojo nuotolio skrydžius, ginčą dėl MK teisės į atlygį už jo išdirbtą papildomą tarnybinio skrydžio laiką.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

3        Bendrojo susitarimo 2 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nustatyta:

„Šis susitarimas taikomas ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams, kurie sudarė darbo sutartį arba kurių darbo santykius apibrėžia kiekvienoje valstybėje narėje galiojantys įstatymai, kolektyvinės sutartys arba praktika.“

4        Bendrojo susitarimo 3 straipsnyje „Sąvokos“ numatyta:

Šiame susitarime [vartojamos šios sąvokos]:

1.      „Darbuotojas, dirbantis ne visą darbo dieną“ – darbuotojas, kurio įprastų darbo valandų skaičius, apskaičiuotas per savaitę arba pagal ne ilgesnį kaip vienerių metų darbo laiko vidurkį, yra mažesnis už panašaus darbuotojo, dirbančio visą darbo dieną, darbo valandas.

2.      „Panašus darbuotojas, dirbantis visą darbo dieną“ – toje pačioje įmonėje visą darbo dieną dirbantis darbuotojas, kuris sudarė to paties tipo darbo sutartį arba palaiko tokius pačius darbo santykius ir atlieka tą patį arba panašų darbą (profesines pareigas), tinkamai atsižvelgiant į kitus motyvus, įskaitant darbo stažą ir kvalifikaciją (įgūdžius). Jeigu įmonėje nėra panašaus darbuotojo, dirbančio visą darbo laiką, lyginama atsižvelgiant į taikytiną kolektyvinę sutartį arba, jei nėra taikytinos kolektyvinės sutarties, lyginama atsižvelgiant į nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis arba praktiką.“

5        Bendrojo susitarimo 4 straipsnio „Nediskriminavimo principas“ 1–3 dalyse numatyta:

„1.      Darbuotojams, dirbantiems ne visą darbo dieną, negali būti sudaromos blogesnės [mažiau palankios] darbo sąlygos, negu panašiems darbuotojams, dirbantiems visą darbo dieną, tik dėl tos priežasties, kad jie dirba ne visą darbo dieną, nebent šis nevienodas požiūris yra objektyviai pagrįstas.

2.      Prireikus taikomas pro rata temporis principas.

3.      Valstybės narės ir (arba) socialiniai partneriai, atsižvelgdami į Europos teisės aktus, nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis ir praktiką, nustato šio straipsnio taikymo priemones.“

 Vokietijos teisė

 TzBfG

6        Direktyva 97/81 į Vokietijos teisę buvo perkelta 2000 m. gruodžio 21 d. Gesetz über Teilzeitarbeit und befristete Arbeitsverträge (Teilzeit- und Befristungsgesetz) (Įstatymas dėl darbo ne visą darbo dieną ir terminuotų darbo sutarčių) (BGBl. 2000 I, p. 1966).

7        Pagal pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Įstatymo dėl darbo ne visą darbo dieną ir terminuotų darbo sutarčių (toliau – TzBfG) 2 straipsnio 1 dalies trečią sakinį „panašus darbuotojas, dirbantis visą darbo dieną“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, yra „[atitinkamos] įmonės visą darbo dieną dirbantis darbuotojas, kuris <...> palaiko tokius pačius darbo santykius ir atlieka tą patį arba panašų darbą“ kaip ir šios įmonės ne visą darbo dieną dirbantis darbuotojas.

8        TzBfG 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Ne visą darbo dieną dirbančiam darbuotojui negali būti sudaromos mažiau palankios darbo sąlygos, palyginti su panašiu visą darbo dieną dirbančiu darbuotoju, vien dėl tos priežasties, kad jis dirba ne visą darbo dieną, nebent šis skirtingas požiūris yra objektyviai pagrįstas. Ne visą darbo dieną dirbančiam darbuotojui turi būti užtikrintas tokio dydžio darbo užmokestis arba kitas dalus piniginis atlygis, kuris būtų proporcingas jo darbo laiko daliai, palyginti su panašaus visą darbo dieną dirbančio darbuotojo darbo laiku.“

9        TzBfG 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad negalima nukrypti nuo, be kita ko, minėtų šio įstatymo nuostatų atitinkamo darbuotojo nenaudai.

 Taikytinos kolektyvinės sutartys

10      Atitinkamiems darbo santykiams taikomos tokios kolektyvinės sutartys (toliau – taikytinos kolektyvinės sutartys):

–       Bendroji kolektyvinė sutartis Nr. 4

11      Bendrosios kolektyvinės sutarties Nr. 4, taikomos CLH pilotų kabinos darbuotojams, 6–8 straipsniuose numatyta:

„6 straipsnis      Darbo laikas

(1)      „Darbo laikas“ – tai laikas, per kurį darbuotojai teikia paslaugas pagal CLH nurodymus. Darbo laiką sudaro:

a)      tarnybinio skrydžio laikas (8 straipsnis);

b)      administracinės užduotys;

c)      laikas, skirtas padėti pradėti darbą naujiems kolegoms, mokymams ir persikvalifikuoti;

d)      sąskaitų faktūrų už pardavimą lėktuve išrašymas;

e)      su aviacijos medicina susiję medicininiai patikrinimai ir skiepai;

f)      budėjimai (= standby), jeigu jie nėra tarnybinio skrydžio laiko dalis;

g)      keleivių (visų pirma vaikų ar sergančių asmenų) stebėsena;

h)      tarnybinės komandiruotės ir kelionės, jeigu jos nėra tarnybinio skrydžio laiko dalis;

i)      operacijos, vykdomos pasibaigus keleivių įlaipinimui ir numatytų sustojimų laikotarpiais;

j)      būtina veikla, kaip tai suprantama pagal 1972 m. sausio 15 d. Betriebsverfassungsgesetz (Įmonių organizavimo įstatymas) (BGBl. 1972 I, p. 13) (tiek, kiek šis straipsnis taikomas CLH pilotų kabinos personalui), ir tokios apimties, kurios reikalaujama.

<...>

(2)

a)      kasdienis darbo laikas (neįskaitant pertraukų), kurio gali būti reikalaujama iš darbuotojo, negali viršyti 14 valandų, kai vykdomi trumpojo nuotolio skrydžiai, nebent atitinkamas darbuotojas su tuo sutinka. Šiuo aspektu budėjimo laikas, jeigu jo nereikia praleisti oro uoste, dalijamas pusiau; neatsižvelgiama į kelionės laiką po skrydžio vykstant į oficialią gyvenamąją vietą;

b)      jei darbuotojas daugiau kaip dvi dienas iš eilės dirba antžeminio aptarnavimo srityje, pagrindinis darbo laikas yra 38,5 darbo valandos per savaitę. Galimas papildomas darbas kompensuojamas papildomu laisvu  laiku iki kito mėnesio pabaigos.

(3)      Darbuotojai įdarbinami remiantis darbo grafikais. Paprastai jie grindžiami keturių savaičių trukmės laikotarpiais ir turi būti paskelbti pakankamai iš anksto. <...>

(4)      Sudarant tvarkaraščius ir skiriant darbuotojus, reikia laikytis taikytinų kolektyvinių sutarčių nuostatų ir, neviršijant pagrįstų galimybių įmonės lygmeniu, visiems darbuotojams ilgesniam nei 12 mėnesių laikotarpiui atitinkamoje darbo vietoje užtikrinti vienodą darbo krūvį – tiek atsižvelgiant į jų atitinkamą darbo kategoriją (skrydžių įgulos nariai ir antžemines aptarnavimo paslaugas teikiantys darbuotojai), tiek į CLH programą ir kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes.

<...>

7 straipsnis      Skrydžio laikas

(1)      Pagal šią bendrąją kolektyvinę sutartį skrydžio laikas apima visą laikotarpį nuo to momento, kai orlaivis, kad pakiltų, pradeda judėti pats ar padedant išorinėms priemonėms, iki to momento, kai sustoja pasibaigus skrydžiui (skrydžio laikas).

(2)      Skrydžių laiko suma (= visų skrydžių laikas) negali viršyti 1 000 valandų per kalendorinius metus.

8 straipsnis      Tarnybinio skrydžio laikas

(1)      Tarnybinio skrydžio laiką, už kurį mokamas atlyginimas, sudaro:

a)      pasirengimo užduočių laikotarpiai nuo reikalaujamo prisistatymo atlikti tarnybinį skrydį momento iki tarnybinio skrydžio pradžios, kaip nustatyta veiklos vadove (VV) arba atskirais atvejais individualiuose nurodymuose;

b)      skrydžio laikas;

c)      darbų užbaigimo užduočių, pasibaigus skrydžio laikui, atlikimo laikotarpiai, kaip apibrėžta VV, arba atskirais atvejais pagal individualius nurodymus, kurių trukmė yra ne trumpesnė kaip 15 minučių, o tolimojo nuotolio skrydžių atvejais – ne trumpesnė kaip 30 minučių;

d)      skrydžio imitavimo mokymo priemonės instruktaže praleistas laikas, įskaitant a ir c punktuose nurodytus laikotarpius; ir

e)      visi kiti laikotarpiai nuo a punkte nurodytų pasirengimo užduočių iki c punkte nurodytų darbų užbaigimo užduočių atlikimo;

f)      į operacijų laikotarpius intervencinių priemonių grandinėje atsižvelgiama 50 %. Į šią intervencinių priemonių grandinę neįtraukiami laikotarpiai nuo atitinkamos operacijos pabaigos iki darbo pradžios arba nuo darbo pabaigos iki šios operacijos pradžios. Šiuo klausimu pažymėtina, kad viena nedarbo diena nėra intervencinių priemonių grandinės pertraukimas.

(2)      <...>

(3)      a) nepertraukiamas tarnybinio skrydžio laikas, kurį darbuotojai dirba nuo vieno poilsio laikotarpio iki kito, yra 10 valandų. Per septynių iš eilės einančių dienų laikotarpį leidžiama keturis kartus iš eilės pratęsti pirmame sakinyje nurodytą tarnybinio skrydžio laiką atitinkamai ne daugiau kaip dviem valandoms arba du kartus iš eilės pratęsti atitinkamai ne ilgesniam kaip keturių valandų laikotarpiui. Pratęsimų suma per septynių dienų iš eilės laikotarpį jokiu būdu negali viršyti aštuonių valandų.

b)      Septynių dienų trukmės laikotarpiai prasideda atitinkamai pirmą dieną 00.00 UTC ir baigiasi paskutinę dieną 24.00 UTC.

(4)      <...>

(5)      Tarnybinio skrydžio laikas neturi viršyti 210 valandų per 30 dienų iš eilės laikotarpį ir 1 800 valandų per kalendorinius metus.“

–       Kolektyvinė sutartis Nr. 6

12      Kolektyvinės sutarties Nr. 6 dėl CLH pilotų kabinos darbuotojų darbo užmokesčių 4 straipsnyje numatyta:

„Atlygis už papildomas tarnybinio skrydžio valandas

(1)      Nuo 106-sios tarnybinio skrydžio valandos per mėnesį (pagal Bendrosios kolektyvinės sutarties Nr. 1 dėl pilotų kabinos darbuotojų (toliau – MTV pilotų kabina Nr. 1) 8 straipsnio 1 dalį) už kiekvieną papildomą tarnybinio skrydžio valandą mokamas 1/100 viso individualaus mėnesinio darbo užmokesčio dydžio atlygis (pagal 3 straipsnį).

(2)      Nuo 121-sios tarnybinio skrydžio valandos per mėnesį (pagal Bendrosios kolektyvinės sutarties Nr. 1 dėl pilotų kabinos darbuotojų 8 straipsnio 1 dalį) už kiekvieną papildomą skrydžio valandą mokamas 1/85 viso individualaus mėnesinio darbo užmokesčio dydžio atlygis (pagal 3 straipsnį).

(3)      Nuo 136-sios tarnybinio skrydžio valandos per mėnesį (pagal Bendrosios kolektyvinės sutarties Nr. 1 dėl pilotų kabinos darbuotojų 8 straipsnio 1 dalį) už kiekvieną papildomą skrydžio valandą mokamas 1/73 viso individualaus mėnesinio darbo užmokesčio dydžio atlygis (pagal 3 straipsnį).

(4)      <...>

(5)      Apskaičiuojant teisę į darbo užmokestį už kiekvieną papildomą skrydžio valandą, kaip nurodyta 1–3 dalyse, kiekvieną mėnesį už kiekvieną visą kalendorinę dieną, kurią nebuvo dirbama dėl CLH reikalaujamų atostogų ar mokymų, darbuotojo naudai papildomai įskaitoma 3,5 tarnybinio skrydžio valandos, tačiau neviršijant 98 skrydžio valandų per mėnesį.“

–       Gairės „Jump“

13      Kito 2014 m. lapkričio 29 d. socialinių partnerių sudaryto kolektyvinio susitarimo „Gairės „Jump“ („Eckpunktepapier „Jump“) III dalies 6 punkte nustatyta:

„Atlygis už papildomas tarnybinio skrydžio valandas

Dėl apmokėjimo už papildomas skrydžio valandas tarpkontinentinių skrydžių „Airbus A 340“ tipo orlaiviuose pagal projektą „Jump“ ribinės vertės nustatomos taip:

Pirmasis lygis: 93 valandos

Antrasis lygis: 106 valandos

Trečiasis lygis: 120 valandos

Kolektyvinės sutarties Nr. 6 4 straipsnio 5 dalyje už kiekvieną visą kalendorinę dieną numatyta mokėti priemoką už 3,1 tarnybinio skrydžio valandą, tačiau neviršijant 87 tarnybinio skrydžio valandų per mėnesį.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

14      Nuo 2001 m. ieškovas pagrindinėje byloje dirbo CLH pilotu ir antruoju pilotu. Nuo 2010 m. jis dirba ne visą darbo dieną, konkrečiai – 90 % visos piloto darbo dienos laiko pagal CLH ir šios įmonės darbo tarybos sudarytą susitarimą. Ieškovo pagrindinėje byloje bazinis (tarifinis) darbo užmokestis, įskaitant darbo priedus, sumažintas 10 %, už tai jam suteikiamos 37 papildomos atostogų dienos per metus. Vis dėlto jo darbo dienomis vykdomų tarnybinio skrydžio valandų skaičius nesumažintas.

15      Pagal taikytinas kolektyvines sutartis tarnybinio skrydžio laikas yra sudedamoji darbo laiko dalis, už kurią mokamas bazinis (tarifinis) darbo užmokestis. Be šio bazinio (tarifinio) darbo užmokesčio, darbuotojui mokamas darbo užmokestis už papildomas skrydžio valandas (toliau – papildomas darbo užmokestis), jei per mėnesį jis išdirbo tam tikrą valandų skaičių ir taip viršijo padidinto darbo užmokesčio mokėjimo ribines vertes. Tam šiose kolektyvinėse sutartyse numatyti „trys paeiliui padidinti valandiniai įkainiai“, didesni už tuos, kuriais remiantis apskaičiuojamas bazinis (tarifinis) darbo užmokestis.

16      Konkrečiau kalbant, šie trys valandiniai įkainiai taikomi apskaičiuojant darbo užmokestį, kiek tai susiję su trumpojo nuotolio skrydžiais, kai atitinkamas darbuotojas išdirba atitinkamai 106, 121 ir 136 tarnybinio skrydžio valandų per mėnesį (toliau – padidinto darbo užmokesčio mokėjimo ribinės vertės). Ilgojo nuotolio skrydžiams taikomos atitinkamai 93, 106 ir 120 tarnybinio skrydžio valandų per mėnesį padidinto darbo užmokesčio mokėjimo ribinės vertės.

17      Vis dėlto taikytinose kolektyvinėse sutartyse nenumatyta sutrumpinti šių padidinto darbo užmokesčio mokėjimo ribinių verčių ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams proporcingai jų ne visos darbo dienos laiko daliai, nes minėtos ribinės vertės pilotams, dirbantiems visą darbo dieną, ir pilotams, dirbantiems ne visą darbo dieną, yra vienodos.

18      Kiek tai susiję su ieškovu pagrindinėje byloje, tam, kad galėtų nustatyti papildomą darbo užmokestį, CLH apskaičiuoja individualias ribines vertes, atsižvelgdama į suinteresuotojo asmens darbą ne visą darbo dieną. Už tarnybinio skrydžio valandas, kurias ieškovas pagrindinėje byloje išdirbo viršydamas šią individualią padidinto darbo užmokesčio mokėjimo ribinę vertę, jam mokamas valandinis atlygis, apskaičiuojamas remiantis baziniu (tarifiniu) darbo užmokesčiu. Tik tuo atveju, kai ieškovo pagrindinėje byloje išdirbtas tarnybinio skrydžio laikas viršija darbuotojams, dirbantiems visą darbo dieną, taikomas ribines vertes, jam išmokamas papildomas darbo užmokestis.

19      Ieškovas pagrindinėje byloje mano, kad turi teisę į papildomą darbo užmokestį, nes jis viršytų padidinto darbo užmokesčio mokėjimo ribines vertes, jeigu jos būtų sumažintos proporcingai atsižvelgiant į jo ne visos darbo dienos laiko dalį, ir reikalauja, kad CLH sumokėtų jau išmokėto darbo užmokesčio ir padidinto darbo užmokesčio, mokamo remiantis sumažintomis padidinto darbo užmokesčio mokėjimo ribinėmis vertėmis už jo išdirbtą papildomą tarnybinio skrydžio laiką, skirtumą. Konkrečiau kalbant, jis prašo sumokėti šį darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio mėn. iki 2018 m. lapkričio mėn. Šiuo klausimu jis tvirtina, kad yra vertinamas ne taip palankiai nei visą darbo dieną dirbantis darbuotojas, kad neatsižvelgiama į pro rata temporis principą ir kad nėra jokios objektyvios priežasties, pateisinančios tokį skirtingą požiūrį. Be to, numatydami papildomą atlygį socialiniai partneriai, jo nuomone, siekė ne atlyginti už ypač didelį darbo krūvį, o tik apsaugoti laisvą darbuotojų laiką.

20      CLH nesutinka, kad turi sumokėti ieškovo pagrindinėje byloje prašomą sumą, nes mano, kad egzistuoja objektyvi priežastis, pateisinanti skirtingą požiūrį į darbuotojus, dirbančius ne visą darbo dieną, ir darbuotojus, dirbančius visą darbo dieną. Papildomas atlygis, kuriuo siekiama atlyginti už ypač didelį darbo krūvį, turi būti mokamas tik viršijus padidinto darbo užmokesčio mokėjimo ribines vertes.

21      Pirmojoje instancijoje Arbeitsgericht München (Miuncheno darbo teismas, Vokietija) patenkino ieškovo pagrindinėje byloje ieškinį. Vis dėlto Landesarbeitsgericht München (Miuncheno apygardos darbo bylų teismas, Vokietija), išnagrinėjęs apeliacinį skundą, šį ieškinį atmetė. Kasaciniame skunde, kurį pastarasis teismas leido pateikti, ieškovas pagrindinėje byloje paliko šį reikalavimą nepakeistą.

22      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl to, ar atsisakymas sumažinti padidinto darbo užmokesčio mokėjimo ribines vertes proporcingai ieškovo pagrindinėje byloje darbo laikui atitinka Bendrojo susitarimo nuostatas.

23      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad Teisingumo Teismo jurisprudencijoje iš principo galima išskirti du skirtingus požiūrius. Pirma, vadovaudamasis pirmuoju požiūriu Teisingumo Teismas 1994 m. gruodžio 15 d. Sprendime Helmig ir kt. (C‑399/92, C‑409/92, C‑425/92, C‑34/93, C‑50/93 ir C‑78/93, EU:C:1994:415, 26 ir paskesni punktai) konstatavo, kad skirtingas požiūris egzistuoja tada, kai darbo santykių pagrindu darbuotojai, dirbantys visą darbo dieną, už tą patį darbo valandų skaičių gauna didesnį bendrą darbo užmokestį, palyginti su darbuotojais, dirbančiais ne visą darbo dieną. Minėto teismo teigimu, toks bendro darbo užmokesčio palyginimas, taikomas pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai, lemtų išvadą, kad darbuotojams, dirbantiems ne visą darbo dieną, nesudaromos „mažiau palankios sąlygos“, nes pilotai, dirbantys ne visą darbo dieną, ir pilotai, dirbantys visą darbo dieną, gauna tokį patį atlygį už ne visą darbo dieną dirbančiam darbuotojui individualiai nustatytas ribines vertes viršijantį tarnybinio skrydžio laiką.

24      Kita vertus, pagal antrąjį požiūrį 2004 m. gegužės 27 d. Sprendime Elsner-Lakeberg (C‑285/02, EU:C:2004:320) Teisingumo Teismas reikalavo, kad, kaip vienodo darbuotojų vyrų ir moterų darbo užmokesčio principo laikymosi tikrinimo metodas, kiekviena darbo užmokesčio sudedamoji dalis būtų nagrinėjama atskirai atsižvelgiant į šį principą, ir kad nebūtų vertinama tik bendrai. Tame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo „mažiau palankų“ požiūrį į ne visą darbo dieną dirbančius darbuotojus, nes jiems papildomų darbo valandų skaičius, suteikiantis teisę į papildomą atlygį, nebuvo sumažintas proporcingai jų darbo laikui.

25      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad jeigu pagrindinėje byloje būtų laikomasi antrojo požiūrio, tai reikštų, kad būtų konstatuotas skirtingas požiūris, atsirandantis dėl to, kad pilotams, dirbantiems ne visą darbo dieną, papildomas atlygis būtų mokamas tik tuomet, kai jie, negaudami papildomo atlygio, išdirbtų tarnybinio skrydžio valandas, patenkančias į pirmojo individualios padidinto darbo užmokesčio mokėjimo ribinės vertės, proporcingai sumažintos jų ne visos darbo dienos darbo daliai, lygio ir fiksuotų padidinto darbo užmokesčio mokėjimo ribinių verčių intervalą.

26      Taigi darbuotojas, dirbantis ne visą darbo dieną, papildomą atlygį gauna ne nuo pirmos valandos, kai viršijamas pirmasis jo individualios padidinto darbo užmokesčio mokėjimo ribinės vertės lygis, o tik tuomet, kai viršijama darbuotojams, dirbantiems visą darbo dieną, taikoma ribinė vertė. Pagal analogiją tai pasakytina apie antrąjį ir trečiąjį ribinių verčių lygius. Atsižvelgiant į tai, kad ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams nustatyta riba, nuo kurios atsiranda teisė, nesumažinama atsižvelgiant į jų individualaus darbo laiko trukmę, šiems darbuotojams kyla neigiamų pasekmių, susijusių su atlikto darbo ir atlygio už šį darbą santykiu, o tai lemia skirtingą požiūrį į šiuos ir visą darbo dieną dirbančius darbuotojus.

27      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad nuo 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo 10 AZR 231/18 paskelbimo jis laikėsi šio antrojo požiūrio.

28      Vis dėlto kiti teismai ir dalis akademikų, formuojančių nacionalinės teisės aiškinimo doktriną, pareiškė abejonių dėl antrojo požiūrio. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad nebegali laikytis nuomonės, jog šiuo klausimu nekyla jokių pagrįstų abejonių.

29      Šiomis aplinkybėmis Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo bylų teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią leidžiama vienodai susieti papildomą atlygį ne visą ir visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams su tokio paties darbo valandų skaičiaus viršijimu, taigi, kuria leidžiama remtis bendru darbo užmokesčiu, o ne papildomo atlygio sudedamąja dalimi, sudaromos mažiau palankios sąlygos ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams, palyginti su panašiais visą darbo dieną dirbančiais darbuotojais, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo <...> 4 straipsnio 1 dalį?

2.      Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:

ar nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią teisę į papildomą atlygį leidžiama padaryti priklausomą nuo sąlygos viršyti tą patį darbo valandų skaičių ne visą ir visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams, suderinama su [Bendrojo susitarimo] 4 straipsnio 1 dalimi ir pro rata temporis (proporcingo laiko) principu, įtvirtintu 4 straipsnio 2 dalyje, jei papildomu atlygiu siekiama atlyginti už ypač didelį darbo krūvį?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo klausimo

30      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Bendrojo susitarimo 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias papildomo darbo užmokesčio mokėjimas vienodai darbuotojams, dirbantiems ne visą darbo dieną, ir panašiems darbuotojams, dirbantiems visą darbo dieną, priklauso nuo to paties tam tikros veiklos, kaip antai piloto atliekamų tarnybinių skrydžių, darbo valandų skaičiaus viršijimo, turi būti laikomos „mažiau palankiomis“ sąlygomis darbuotojams, dirbantiems ne visą darbo dieną, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

31      Pirmiausia reikia nustatyti, ar ginčas pagrindinėje byloje patenka į Bendrojo susitarimo taikymo sritį.

32      Šiuo klausimu iš pačios Bendrojo susitarimo 2 straipsnio 1 dalies formuluotės, pagal kurią šis Bendrasis susitarimas taikomas „ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams, kurie sudarė darbo sutartį arba kurių darbo santykius apibrėžia kiekvienoje valstybėje narėje galiojantys įstatymai, kolektyvinės sutartys arba praktika“, matyti, kad šio susitarimo taikymo sritis apibrėžta plačiai (2022 m. liepos 7 d. Sprendimo Zone de secours Hainaut-Centre, C‑377/21, EU:C:2022:530, 37 punktas).

33      Be to, Bendrojo susitarimo 3 straipsnio 1 dalyje sąvoka „darbuotojas, dirbantis ne visą darbo dieną“ apibrėžiama kaip „darbuotojas, kurio įprastų darbo valandų skaičius, apskaičiuotas per savaitę arba pagal ne ilgesnį kaip vien[ų] metų darbo laiko vidurkį, yra mažesnis už panašaus darbuotojo, dirbančio visą darbo dieną, darbo valandas“.

34      Nagrinėjamu atveju ieškovas pagrindinėje byloje turi su CLH sudarytą darbo sutartį, kuriai taikomos šio sprendimo 10 punkte nurodytos kolektyvinės sutartys. Nors darbuotojo savaitės darbo laikas dėl specifinio jo profesinės veiklos pobūdžio nėra fiksuotas, taip pat neginčijama, kad pagal šią darbo sutartį jis dirba mažiau valandų per metus nei visą darbo dieną dirbantis pilotas, nes, 10 % sumažinus darbo užmokestį, jam suteikiamos 37 dienos papildomų kasmetinių atostogų, siekiant sutrumpinti jo darbo laiką. Taigi ieškovas pagrindinėje byloje turi būti laikomas „darbuotoju, dirbančiu ne visą darbo dieną“, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo 3 straipsnio 1 dalį.

35      Vadinasi, reikia konstatuoti, kad ginčas pagrindinėje byloje patenka į minėto Bendrojo susitarimo taikymo sritį.

36      Antra, aiškinant Bendrojo susitarimo 4 straipsnį, reikia priminti, kad juo siekiama, pirma, skatinti darbą ne visą darbo dieną ir, antra, pašalinti darbuotojų, dirbančių ne visą darbo dieną, ir darbuotojų, dirbančių visą darbo dieną, diskriminaciją (2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo Universiteit Antwerpen ir kt., C‑265/20, EU:C:2022:361, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37      Bendrojo susitarimo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas diskriminacijos draudimas yra tik konkreti bendrojo lygybės principo, kuris yra vienas iš pagrindinių Sąjungos teisės principų, išraiška (2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo Universiteit Antwerpen ir kt., C‑265/20, EU:C:2022:361, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38      Atsižvelgiant į šiuos tikslus, šis straipsnis turi būti suprantamas kaip įtvirtinantis vieną iš Sąjungos socialinės teisės principų, kuris negali būti aiškinamas siaurai (2022 m. liepos 7 d. Sprendimo Zone de secours Hainaut-Centre, C‑377/21, EU:C:2022:530, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

39      Siekiant pašalinti diskriminaciją tarp darbuotojų, dirbančių ne visą darbo dieną, ir darbuotojų, dirbančių visą darbo dieną, pagal minėtą straipsnį draudžiama darbuotojams, dirbantiems ne visą darbo dieną, sudaryti mažiau palankias darbo sąlygas nei atitinkamiems darbuotojams, dirbantiems visą darbo dieną, vien dėl to, kad jie dirba ne visą darbo dieną, nebent skirtingą požiūrį į šiuos darbuotojus galima pateisinti objektyviomis priežastimis (2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo Universiteit Antwerpen ir kt., C‑265/20, EU:C:2022:361, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

40      Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad minėta nuostata siekiama taikyti nediskriminavimo principą darbuotojams, dirbantiems ne visą darbo dieną, tam, kad darbdavys negalėtų nustatyti tokių darbo santykių, siekdamas neleisti šiems darbuotojams pasinaudoti teisėmis, kurias turi darbuotojai, dirbantys visą darbo dieną (šiuo klausimu žr. 2020 m. sausio 22 d. Sprendimo Baldonedo Martín, C‑177/18, EU:C:2020:26, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

41      Dėl klausimo, ar nagrinėjamu atveju papildomas atlygis patenka į Bendrojo susitarimo 4 straipsnio 1 dalyje vartojamą sąvoką „darbo sąlygos“, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad šios sąlygos apima ir susijusias su darbo užmokesčiu (2022 m. balandžio 7 d. Sprendimo Ministero della Giustizia ir kt. (Italijos taikos teisėjų statusas), C‑236/20, EU:C:2022:263, 36 punktas ir 2022 m. liepos 7 d. Sprendimo Zone de secours Hainaut-Centre, C‑377/21, EU:C:2022:530, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

42      Nustatydamos darbo užmokesčio sudedamąsias dalis ir jų dydį kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos darbuotojų, dirbančių ne visą darbo dieną, atžvilgiu turi taikyti Bendrojo susitarimo 4 straipsnyje įtvirtintą nediskriminavimo principą (2022 m. liepos 7 d. Sprendimo Zone de secours Hainaut-Centre, C‑377/21, EU:C:2022:530, 53 punktas).

43      Taigi laikytina, kad papildomą atlygį apima sąvoka „darbo sąlygos“, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo 4 straipsnį.

44      Dėl CLH pilotų, dirbančių visą darbo dieną, ir pilotų, dirbančių ne visą darbo dieną, kaip antai ieškovo pagrindinėje byloje, situacijų panašumo pažymėtina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, siekiant įvertinti, ar asmenys dirba vienodą arba panašų darbą, kaip tai suprantama pagal Bendrąjį susitarimą, vadovaujantis jo 3 straipsnio 2 dalimi ir 4 straipsnio 1 dalimi reikia nustatyti, ar atsižvelgiant į visus aspektus, pavyzdžiui, darbo pobūdį, mokymą pagal programą ir darbo sąlygas, jie gali būti laikomi esančiais panašioje padėtyje (pagal analogiją žr. 2022 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Presidenza del Consiglio dei Ministri ir kt. (Universitetų mokslininkai), C‑40/20 ir C‑173/20, EU:C:2022:985, 101 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

45      Nustačius, jog pagal terminuotas darbo sutartis įdarbinti darbuotojai vykdo tas pačias funkcijas kaip darbuotojai, su kuriais tas pats darbdavys sudarė neterminuotas darbo sutartis, arba užima tas pačias pareigas kaip pastarieji, iš principo reikia laikyti, kad šių dviejų kategorijų darbuotojų padėtis yra panaši (pagal analogiją žr. 2022 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Presidenza del Consiglio dei Ministri ir kt. (Universitetų mokslininkai), C‑40/20 ir C‑173/20, EU:C:2022:985, 102 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

46      Iš tiesų iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad CHL pilotai, dirbantys visą darbo dieną, ir pilotai, dirbantys ne visą darbo dieną, atlieka tą patį darbą ir, be kita ko, vykdo tuos pačius tarnybinius skrydžius, todėl ieškovo pagrindinėje byloje, kaip piloto, dirbančio ne visą darbo dieną, padėtis yra panaši į pilotų, dirbančių visą darbo dieną, padėtį, kaip tai suprantama pagal TzBfG 4 straipsnio 1 dalį, siejamą su šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies trečiu sakiniu, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

47      Galiausiai dėl klausimo, ar egzistuoja skirtingas požiūris į pilotą, dirbantį ne visą darbo dieną, kaip antai ieškovą pagrindinėje byloje, ir į pilotus, dirbančius visą darbo dieną, iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytų atitinkamų darbuotojų darbo užmokesčio sudedamųjų dalių analizės matyti, kad pilotui, dirbančiam ne visą darbo dieną, papildomas atlygis mokamas ne už pirmą valandą, kai viršijamas pirmasis jo individualios padidinto darbo užmokesčio mokėjimo ribinės vertės lygis, o tik tada, kai viršijamas pirmasis pilotams, dirbantiems visą darbo dieną, taikomas padidinto darbo užmokesčio mokėjimo ribinės vertės lygis. Tai pagal analogiją taikoma antrajam ir trečiajam padidinto darbo užmokesčio mokėjimo ribinės vertės lygiams. Taigi, kad gautų šį darbo užmokestį, pilotas, dirbantis ne visą darbo dieną, turi išdirbti tiek pat valandų, kiek ir pilotas, dirbantis visą darbo dieną, ir ši ribinė vertė nėra sumažinama atsižvelgiant į jo individualaus darbo laiko trukmę. Tokiomis aplinkybėmis pilotai, dirbantys ne visą darbo dieną, nepasiekia padidinto darbo užmokesčio mokėjimo ribinių verčių,  nuo kurių toks atlygis mokamas, arba yra gerokai mažesnė tikimybė, kad jie jas pasieks, palyginti su pilotais, dirbančiais visą darbo dieną.

48      Iš tiesų, nors abiem pilotų kategorijoms mokamas valandinis atlyginimas yra lygus, kol pasiekiamos minėtos padidinto darbo užmokesčio mokėjimo ribinės vertės, vis dėlto reikia pažymėti, kad šios vienodos ribinės vertės pilotų, dirbančių ne visą darbo dieną, atveju reiškia daugiau tarnybinio skrydžio valandų, palyginti su pilotais, dirbančiais visą darbo dieną, atsižvelgiant į jų visą darbo laiką, vadinasi, ir didesnį darbo krūvį nei pilotų, dirbančių visą darbo dieną (pagal analogiją žr. 2004 m. gegužės 27 d. Sprendimo Elsner-Lakeberg, C‑285/02, EU:C:2004:320, 17 punktą). Taigi tokia situacija lemia nepalankias pasekmes pilotams, dirbantiems ne visą darbo dieną, kiek tai susiję su jų atlikto darbo ir gaunamo atlygio santykiu.

49      Kadangi darbuotojai, dirbantys ne visą darbo dieną, daug rečiau įvykdo teisės į papildomą atlygį sąlygas, reikia manyti, kad pilotui, dirbančiam ne visą darbo dieną, kaip antai ieškovui pagrindinėje byloje, taikomas skirtingas požiūris, palyginti su panašiais pilotais, dirbančiais visą darbo dieną, o tai draudžiama pagal Bendrojo susitarimo 4 straipsnio 1 dalį, nebent tai pateisinama „objektyvia priežastimi“, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį.

50      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Bendrojo susitarimo 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias papildomo atlygio mokėjimas vienodai darbuotojams, dirbantiems ne visą darbo dieną, ir panašiems darbuotojams, dirbantiems visą darbo dieną, priklauso nuo to paties tam tikros veiklos, kaip antai piloto atliekamų tarnybinių skrydžių, darbo valandų skaičiaus viršijimo, turi būti laikomos „mažiau palankiomis“ sąlygomis darbuotojams, dirbantiems ne visą darbo dieną, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

 Dėl antrojo klausimo

51      Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Bendrojo susitarimo 4 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias papildomo atlygio, vienodai mokamo darbuotojams, dirbantiems ne visą darbo dieną, ir panašiems darbuotojams, dirbantiems visą darbo dieną, mokėjimas priklauso nuo to paties tam tikros veiklos, kaip antai piloto atliekamų tarnybinių skrydžių, darbo valandų skaičiaus viršijimo, siekiant atlyginti už šiai veiklai būdingą ypač didelį darbo krūvį.

52      Siekiant pašalinti diskriminaciją tarp darbuotojų, dirbančių ne visą darbo dieną, ir darbuotojų, dirbančių visą darbo dieną, pagal Bendrojo susitarimo 4 straipsnio 1 dalį draudžiama darbuotojams, dirbantiems ne visą darbo dieną, sudaryti mažiau palankias darbo sąlygas nei atitinkamiems darbuotojams, dirbantiems visą darbo dieną, vien dėl to, kad jie dirba ne visą darbo dieną, nebent skirtingą požiūrį į šiuos darbuotojus galima pateisinti objektyviomis priežastimis.

53      Darbuotojų, dirbančių ne visą darbo dieną, darbo užmokestis turi atitikti darbuotojų, dirbančių visą darbo dieną, darbo užmokestį, su sąlyga, kad taikomas pro rata temporis principas, įtvirtintas Bendrojo susitarimo 4 straipsnio 2 dalyje (2010 m. birželio 10 d. Sprendimo Bruno ir kt., C‑395/08 ir C‑396/08, EU:C:2010:329, 64 punktas).

54      Šiuo atveju iš šio sprendimo 47–49 punktuose pateiktų argumentų matyti, kad taikytinomis kolektyvinėmis sutartimis, pagal kurias papildomas atlygis mokamas remiantis vienodomis padidinto darbo užmokesčio mokėjimo ribinėmis vertėmis, nustatytomis pilotams, dirbantiems ne visą darbo dieną, ir pilotams, dirbantiems visą darbo dieną, ir pagal kurias šis principas netaikomas, nustatomas skirtingas požiūris, draudžiamas pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis, nebent jis pateisinamas „objektyvia priežastimi“.

55      Pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos vertinti faktinių aplinkybių ir taikyti Sąjungos teisės normų konkrečiam atvejui. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atlikti teisinius vertinimus, būtinus pagrindinei bylai išspręsti. Kita vertus, Teisingumo Teismas turi pateikti jam visą informaciją, kuri yra būtina atliekant šį vertinimą (šiuo klausimu žr. 2022 m. kovo 10 d. Sprendimo Landkreis Gifhorn, C‑519/20, EU:C:2022:178, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

56      Šiuo aspektu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes, turės nustatyti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas skirtingas požiūris gali būti laikomas pateisinamu „objektyvia priežastimi“. Atlikdamas šį vertinimą šis teismas turės atsižvelgti į toliau nurodytus argumentus.

57      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją sąvoka „objektyvios priežastys“, kaip ji suprantama pagal Bendrojo susitarimo 4 straipsnio 1 dalį, turi būti aiškinama kaip neleidžianti pateisinti skirtingo požiūrio į darbuotojus, dirbančius ne visą darbo dieną, ir darbuotojus, dirbančius visą darbo dieną, remiantis tuo, kad toks skirtingas požiūris yra numatytas bendroje ir abstrakčioje nacionalinėje normoje, pavyzdžiui, įstatyme ar kolektyvinėje sutartyje (2012 m. kovo 1 d. Sprendimo O’Brien, C‑393/10, EU:C:2012:110, 64 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

58      Atvirkščiai, ši sąvoka reikalauja, kad konstatuotas skirtingas požiūris būtų pateisinamas tiksliais ir konkrečiais veiksniais, kurie apibūdina atitinkamą darbo sąlygą, atsižvelgiant į konkrečias jos taikymo aplinkybes ir remiantis objektyviais ir skaidriais kriterijais tam, kad būtų įvertinta, ar šis skirtingas požiūris atitinka tikrus poreikius, leidžia pasiekti numatytą tikslą ir yra būtinas jam pasiekti. Šios aplinkybės gali išplaukti, be kita ko, iš ypatingo užduočių, kurioms atlikti buvo sudarytos darbo ne visą darbo dieną sutartys, pobūdžio ir joms būdingų savybių arba – tam tikrais atvejais – teisėto valstybės narės socialinės politikos tikslo siekimo (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 1 d. Sprendimo O’Brien, C‑393/10, EU:C:2012:110, 64 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2019 m. spalio 15 d. Nutarties AEAT (Vertikalaus cikliško tipo ne visą darbo dieną dirbančių darbuotojų darbo stažo apskaičiavimas), C‑439/18 ir C‑472/18, EU:C:2019:858, 47 punktą).

59      Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad siekdamos pateisinti pagrindinėje byloje nagrinėjamą skirtingą požiūrį CLH ir Vokietijos vyriausybė remiasi tikslu kompensuoti pilotų sveikatai atliekant tarnybinius skrydžius tenkantį ypač didelį darbo krūvį, taip pat su šiuo tikslu glaudžiai susijusiu tikslu atgrasyti oro transporto bendroves nuo pernelyg dažno naudojimosi tokių pilotų paslaugomis.

60      Pirma, reikia pažymėti, kad, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, taikytinose kolektyvinių sutarčių nuostatose nenurodyta jokios objektyvios priežasties, galinčios pateisinti pagrindinėje byloje nagrinėjamą skirtingą požiūrį, ir kad būtent remdamasis jų bendra struktūra šis teismas mano, jog socialinių partnerių siekiamas tikslas galėtų būti CLH ir Vokietijos vyriausybės nurodytas tikslas, o tai turės patikrinti minėtas teismas.

61      Antra, nors šios šalys nurodė skrydžio veiklai būdingus suvaržymus, kurie vis dėlto sudaro pagrindinę piloto veiklą, per teismo posėdį jos patvirtino, kad taikytinose kolektyvinėse sutartyse numatytos tarnybinio skrydžio valandų ribinės vertės, nuo kurių mokamas padidintas darbo užmokestis, nėra grindžiamos objektyviai nustatytomis vertėmis, mokslo žiniomis ar bendrais eksperimentiniais duomenimis, pavyzdžiui, susijusiais su mėnesinio skrydžio valandų skaičiaus kaupimosi poveikiu. Taigi neatrodo, kad yra objektyvių ir skaidrių kriterijų, leidžiančių užtikrinti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas skirtingas požiūris ir vienodų ribinių verčių taikymas ne visą darbo dieną dirbantiems pilotams ir panašiems pilotams, dirbantiems visą darbo dieną, atitiktų tikrą poreikį pagal šio sprendimo 58 punkte nurodytą jurisprudenciją, o tai turės patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

62      Trečia, pagal šią jurisprudenciją, be to, kad toks skirtingas požiūris turi atitikti tikrą poreikį, jis turi būti tinkamas pasiekti numatytą tikslą ir būtinas jam įgyvendinti. Taip pat šio tikslo turi būti siekiama nuosekliai ir sistemiškai, laikantis jurisprudencijoje nustatytų reikalavimų (šiuo klausimu žr. 2010 m. sausio 12 d. Sprendimo Petersen, C‑341/08, EU:C:2010:4, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2021 m. sausio 21 d. Sprendimo INSS, C‑843/19, EU:C:2021:55, 32 punktą).

63      Dėl klausimo, ar konstatuotas skirtingas požiūris leidžia pasiekti siekiamą tikslą ir ar jis būtinas jam įgyvendinti, kaip tai suprantama pagal minėtą jurisprudenciją, kyla abejonių, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, dėl vienodų ribinių verčių nustatymo pilotams tinkamumo ir nuoseklumo, kad būtų mokamas papildomas atlygis, atsižvelgiant į jų sveikatos apsaugos nuo pernelyg didelio darbo krūvio tikslą. Iš tiesų vienodų ribinių verčių nustatymas iš esmės reiškia, kad neatsižvelgiama į individualų poveikį, galintį kilti dėl darbo krūvio ir ypatingų skrydžio veiklai būdingų suvaržymų. Taip pat neatsižvelgiama į priežastis, kuriomis grindžiamas darbo ne visą darbo dieną institutas, pavyzdžiui, galimai atitinkamo piloto turimus įsipareigojimus, kurie nėra susiję su darbine veikla.

64      Be to, šiomis aplinkybėmis negalima atmesti galimybės, kad, siekiant minėto tikslo, darbo valandų ir poilsio dienų susigrąžinimo sistema ar net darbo valandų per savaitę, o ne per mėnesį, ribinių verčių nustatymas gali būti tinkamesnė ir nuoseklesnė priemonė nei ta, kuri nagrinėjama pagrindinėje byloje.

65      Be to, vienodų ribinių verčių, nuo kurių mokamas papildomas atlygis, nustatymas, o ne ribinių verčių, kurios nustatomos individualiai pagal darbo sutartį, įvedimas sukuria nuoseklumo problemą, atsižvelgiant į tikslą atgrasyti oro transporto bendroves versti pilotus, dirbančius ne visą darbo dieną, dirbti pernelyg daug. Iš tiesų šios bendrovės papildomą atlygį moka tik tada, kai viršijama ribinė vertė, atitinkanti pilotų, dirbančių visą darbo dieną, darbo laiką.

66      Galiausiai, kadangi minėtų nacionalinės teisės aktų priėmimą ir atsisakymą taikyti pro rata temporis principą pagrindinės bylos atveju lėmė ekonominės priežastys, reikia priminti, kad iš jurisprudencijos matyti, jog griežtu personalo valdymu, kurį apima biudžetiniai sumetimai, negalima pateisinti diskriminacijos (šiuo klausimu žr. 2010 m. balandžio 22 d. Sprendimo Zentralbetriebsrat der Landeskrankenhäuser Tirols, C‑486/08, EU:C:2010:215, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

67      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Bendrojo susitarimo 4 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias papildomo atlygio, vienodai mokamo darbuotojams, dirbantiems ne visą darbo dieną, ir panašiems darbuotojams, dirbantiems visą darbo dieną, mokėjimas priklauso nuo to paties tam tikros veiklos, kaip antai piloto vykdomų tarnybinių skrydžių, darbo valandų skaičiaus viršijimo, siekiant atlyginti už su šia veikla susijusį ypač didelį darbo krūvį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

68      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

1.      1997 m. birželio 6 d. sudaryto Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną, pateikto 1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyvos 97/81/EB dėl Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną, kurį sudarė UNICE, CEEP ir ETUC, priede, 4 straipsnio 1 dalis

turi būti aiškinama taip:

nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias papildomo atlygio mokėjimas vienodai darbuotojams, dirbantiems ne visą darbo dieną, ir panašiems darbuotojams, dirbantiems visą darbo dieną, priklauso nuo to paties tam tikros veiklos, kaip antai piloto atliekamų tarnybinių skrydžių, darbo valandų skaičiaus viršijimo, turi būti laikomos „mažiau palankiomis“ sąlygomis darbuotojams, dirbantiems ne visą darbo dieną, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

2.      Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną, pateikto 1997 m. gruodžio 15 d. Direktyvos 97/81 priede, 4 straipsnio 1 ir 2 dalys

turi būti aiškinamos taip, kad:

pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias papildomo atlygio, vienodai mokamo darbuotojams, dirbantiems ne visą darbo dieną, ir panašiems darbuotojams, dirbantiems visą darbo dieną, mokėjimas priklauso nuo to paties tam tikros veiklos, kaip antai piloto vykdomų tarnybinių skrydžių, darbo valandų skaičiaus viršijimo, siekiant atlyginti už su šia veikla susijusį ypač didelį darbo krūvį.

Parašai.

*      Proceso kalba: vokiečių.