–

QB, atstovaujamo Rechtsanwälte P. Franz, N. Gellert, R. Ghaffari, R. Klinger, K. Meiser ir A. Pacura,

–

Mercedes-Benz Group AG, atstovaujamos Rechtsanwälte M. Ruttloff, U. Soltész, E. Wagner ir N. Wimmer,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir D. Klebs,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Huttunen, M. Noll-Ehlers ir K. Talabér-Ritz,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2007 m. rugsėjo 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/46/EB, nustatančios motorinių transporto priemonių, jų priekabų ir tokioms transporto priemonėms skirtų sistemų, sudėtinių dalių ir atskirų techninių mazgų patvirtinimo pagrindus (OL L 263, 2007, p. 1), iš dalies pakeistos 2009 m. gegužės 7 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 385/2009 (OL L 118, 2009, p. 13) (toliau – Pagrindų direktyva), 18 straipsnio 1 dalies, 26 straipsnio 1 dalies ir 46 straipsnio, siejamų su 2007 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 715/2007 dėl variklinių transporto priemonių tipo patvirtinimo atsižvelgiant į išmetamųjų teršalų kiekį iš lengvųjų keleivinių ir komercinių transporto priemonių (Euro 5 ir euro 6) ir dėl transporto priemonių remonto ir priežiūros informacijos prieigos (OL L 171, 2007, p. 1) 5 straipsnio 2 dalimi, ir SESV 267 straipsnio antros pastraipos išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant QB ir automobilių gamintojos Mercedes-Benz Group AG, buvusios Daimler AG, ginčą dėl QB teisės į žalos atlyginimą ir kompensacijos, kuri jam gali būti mokėtina dėl to, kad jis įsigijo transporto priemonę su dyzeliniu varikliu, kurioje įdiegta programinė įranga, mažinanti šios transporto priemonės dujinių išmetamųjų teršalų recirkuliaciją, atsižvelgiant į išorės temperatūrą, ir neatitinkanti iš Sąjungos teisės kylančių reikalavimų, sumos apskaičiavimo.

3

Pagrindų direktyva buvo panaikinta 2018 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/858 dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų bei tokioms transporto priemonėms skirtų sistemų, komponentų ir atskirų techninių mazgų patvirtinimo ir rinkos priežiūros, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (EB) Nr. 715/2007 ir (EB) Nr. 595/2009 bei panaikinama Direktyva 2007/46/EB (OL L 151, 2018, p. 1), nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. Vis dėlto atsižvelgiant į ginčo pagrindinėje byloje faktinių aplinkybių susiklostymo datą šiai bylai taikoma Pagrindų direktyva.

4

Pagrindų direktyvos 3 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Sistemoms, sudėtinėms dalims, atskiriems techniniams mazgams ir transporto priemonėms taikomi techniniai reikalavimai turėtų būti suderinti bei nurodyti norminiuose aktuose. Šiais norminiais aktais pirmiausia turėtų būti siekiama užtikrinti [aukšto lygio] kelių eismo saugumą, sveikatos apsaugą, aplinkos apsaugą, energijos vartojimo efektyvumą ir užkirsti kelią neteisėtam naudojimui.“

5

Šios direktyvos 1 straipsnyje numatyta:

„Šia direktyva nustatoma suderinta sistema, kurią sudaro į jos taikymo sritį patenkančių visų naujų transporto priemonių ir tokioms transporto priemonėms skirtų sistemų, sudėtinių dalių ir atskirų techninių mazgų patvirtinimui taikomos administracinės nuostatos ir bendri techniniai reikalavimai, siekiant palengvinti transporto priemonių registravimą, pardavimą bei eksploatavimo pradžią Bendrijoje.

<…>

Konkretūs techniniai reikalavimai dėl transporto priemonių konstrukcijos ir veikimo nustatyti šios direktyvos taikymui skirtuose norminiuose aktuose, kurių išsamus sąrašas pateiktas IV priede.“

6

Pagrindų direktyvos 3 straipsnio 5 ir 36 punktuose nustatyta:

„Šioje direktyvoje ir IV priede išvardytuose norminiuose aktuose, nebent juose būtų nustatyta kitaip:

<…>

<…>

7

Pagrindų direktyvos 4 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad gamintojai, kurie kreipiasi dėl patvirtinimo, atitinka šia direktyva nustatytus jų įsipareigojimus.

2.   Valstybės narės patvirtina tik šios direktyvos reikalavimus atitinkančias transporto priemones, sistemas, sudėtines dalis ir atskirus techninius mazgus.

3.   Valstybės narės registruoja arba leidžia parduoti ar pradėti eksploatuoti tik šios direktyvos reikalavimus atitinkančias transporto priemones, sudėtines dalis ir atskirus techninius mazgus.

<…>“

8

Pagrindų direktyvos 8 straipsnio 6 dalyje nustatyta:

„Įgaliotoji institucija nedelsdama praneša kitų valstybių narių įgaliotosioms institucijoms apie savo atsisakymą išduoti transporto priemonės patvirtinimą ar jo paskelbimą netekusiu galios, kartu nurodydama savo sprendimo priežastis.“

9

Pagrindų direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Gamintojas nedelsdamas informuoja EB tipo patvirtinimą suteikusią valstybę narę apie informacijos, esančios informaciniame pakete, pakeitimą. Ta valstybė narė, laikydamasi šiame skyriuje nustatytų taisyklių, nusprendžia, kuri procedūra turi būti taikoma. Jei būtina, valstybė narė, pasikonsultavusi su gamintoju, gali nuspręsti, kad turi būti suteiktas naujas EB tipo patvirtinimas.“

10

Pagrindų direktyvos 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Gamintojas, kuris yra transporto priemonės EB tipo patvirtinimo turėtojas, pateikia atitikties liudijimą kartu su kiekviena pagal patvirtintą transporto priemonės tipą pagaminta komplektine, nekomplektine ar sukomplektuota transporto priemone.

<…>“

11

Pagrindų direktyvos 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Nepažeisdamos 29 ir 30 straipsnių nuostatų, valstybės narės užregistruoja, leidžia parduoti ar pradėti eksploatuoti transporto priemones tik tada, kai jos turi galiojantį atitikties liudijimą, išduotą pagal 18 straipsnį.

<…>“

12

Pagrindų direktyvos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Jeigu EB tipo patvirtinimą suteikusioji valstybė narė nustato, kad atitikties liudijimą turinčios arba atitikties ženklu pažymėtos naujos transporto priemonės, sistemos, sudėtinės dalys ar atskiri techniniai mazgai neatitinka jos suteikto tipo, ji imasi reikiamų priemonių, įskaitant, jei reikia, tipo patvirtinimo paskelbimą netekusiu galios, užtikrinti, kad transporto priemonių, sistemų, sudėtinių dalių ar atskirų techninių mazgų gamyba atitiktų patvirtintojo tipo reikalavimus. Tos valstybės įgaliotoji institucija praneša kitų valstybių narių įgaliotosioms institucijoms apie priemones, kurių buvo imtasi.“

13

Pagrindų direktyvos 46 straipsnyje numatyta:

„Valstybės narės nustato sankcijas, taikomas už šios direktyvos nuostatų, ypač 31 straipsnyje nustatyto arba iš jo kylančio draudimo, ir IV priedo I dalyje išvardytų norminių aktų nuostatų pažeidimus, ir imasi visų būtinų priemonių joms įgyvendinti. Šios nustatytos sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Valstybės narės apie šias nuostatas praneša [Europos] Komisijai ne vėliau kaip 2009 m. balandžio 29 d. ir kuo greičiau – apie jų tolesnius pakeitimus.“

14

Pagrindų direktyvos IX priede pateiktas EB atitikties sertifikato turinys. Šio priedo 0 punkte nurodyta:

„Atitikties sertifikatas – transporto priemonės gamintojo pareiškimas pirkėjui, siekiant jį patikinti, kad įsigyta transporto priemonė atitinka teisės aktus, galiojusius Europos Sąjungoje tuo metu, kai ji buvo pagaminta.

Atitikties sertifikatu taip pat siekiama sudaryti sąlygas valstybių narių kompetentingoms institucijoms atlikti transporto priemonių registraciją nereikalaujant iš pareiškėjo papildomų techninių dokumentų.

<…>“

15

Reglamento Nr. 715/2007 1, 5, 6 ir 17 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

16

Šio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Šiuo reglamentu nustatomi bendri variklinių transporto priemonių (toliau – transporto priemonės) ir pakaitinių dalių, pvz., pakaitinių taršos kontrolės įtaisų, tipo patvirtinimo, techniniai reikalavimai dėl jų išmetamų teršalų.“

17

Šio reglamento 3 straipsnio 10 punkte nustatyta:

„Šiame reglamente ir jo įgyvendinimo priemonėse taikomi tokie apibrėžimai:

<…>

18

Šio reglamento 4 straipsnio 1–3 dalyse nurodyta:

„1.   Gamintojai įrodo, kad visų naujų transporto priemonių, kurios buvo parduotos, registruotos ar pradėtos eksploatuoti Bendrijoje, tipas yra patvirtintas pagal šio reglamento ir jo įgyvendinimo priemonių nuostatas. Gamintojai taip pat įrodo, kad visų naujų pakaitinių taršos kontrolės įtaisų, kurių tipas turi būti patvirtintas ir kurie buvo parduoti ar pradėti eksploatuoti Bendrijoje, tipas yra patvirtintas pagal šio reglamento ir jo įgyvendinimo priemonių nuostatas.

Šie įsipareigojimai apima I priede ir 5 straipsnyje nurodytose įgyvendinimo priemonėse nustatytų išmetamųjų teršalų kiekio ribas.

2.   Gamintojai užtikrina, kad būtų laikomasi tipo patvirtinimo procedūrų, skirtų gamybos atitikčiai, taršos kontrolės įtaisų patvarumui ir eksploataciniam tinkamumui patikrinti.

Be to, gamintojai turi imtis tokių techninių priemonių, kurios užtikrintų, jog, remiantis šio reglamento nuostatomis, pro išmetamąjį vamzdį būtų išmetamas iš tiesų ribotas teršalų ir degalų garavimo išlakų kiekis, visą normalų transporto priemonės veikimo laikotarpį, esant įprastoms eksploatavimo sąlygoms. <…>

<…>

3.   Perkant transporto priemonę pirkėjui pateikiamame dokumente gamintojai turi pateikti anglies dioksido išmetimo ir degalų suvartojimo duomenis.“

19

Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 1 ir 2 dalys suformuluotos taip:

„1.   Gamintojai įrengia transporto priemones taip, kad visos sudedamosios dalys, kurios gali turėti įtakos teršalų išmetimui, būtų suprojektuotos, sukonstruotos ir sumontuotos taip, kad įprastai naudojama transporto priemonė atitiktų šį reglamentą ir jo įgyvendinimo priemones.

2.   Išmetamųjų teršalų kontrolės sistemų veiksmingumą mažinančius valdiklius naudoti draudžiama. Draudimas netaikomas tokiais atvejais:

<…>“

20

Šio reglamento 13 straipsnyje nurodyta:

„1.   Valstybės narės numato sankcijų už šio reglamento nuostatų pažeidimus, kuriuos padaro gamintojai, skyrimo tvarką ir imasi visų priemonių, būtinų jų vykdymui užtikrinti. Nustatytos sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. <…>

2.   Pažeidimų, už kuriuos skiriamos sankcijos, rūšys yra:

<…>

d) valdiklių naudojimas.

<…>“

21

Bürgerliches Gesetzbuch (Civilinis kodeksas, toliau – BGB) 823 straipsnyje numatyta:

„1.   Tas, kas tyčia ar dėl neatsargumo neteisėtai sukėlė pavojų kito asmens gyvybei, kūnui, sveikatai, laisvei, nuosavybei ar kitoms teisėms, privalo atlyginti dėl to padarytą žalą.

2.   Tokia pati pareiga tenka kiekvienam, pažeidžiančiam įstatymą, kuriuo siekiama apsaugoti kitą asmenį. Jei pagal įstatymo turinį galima jį pažeisti ir be kaltės, pareiga atlyginti žalą atsiranda tik kaltės atveju.“

22

Zivilprozessordnung (Civilinio proceso kodeksas, toliau – ZPO) 348 straipsnyje nustatyta:

„1.   Civilinių bylų kolegija priima sprendimą per vieną iš savo narių kaip vienas teisėjas. <…>

<…>

3.   Vienas teisėjas pateikia bylą civilinių bylų kolegijai, kuri sprendžia, ar perimti jos nagrinėjimą, jei:

1) byla kelia ypatingų faktinio ar teisinio pobūdžio sunkumų;

2) byla turi esminę reikšmę arba

3) abi šalys to prašo.

Kolegija perima bylos nagrinėjimą, jeigu įvykdytos pirmo sakinio 1 arba 2 punktuose nurodytos sąlygos. Šiuo klausimu ji nusprendžia priimdama nutartį. Byla negali būti vėl perduota vienam teisėjui.

<…>“

23

2014 m. kovo 20 d. QB iš Auto Y GmbH už 29999 EUR įsigijo naudotą Mercedes-Benz markės automobilį C 220 CDI su euro 5 kartos dyzeliniu varikliu ir 28591 km rida. Ši transporto priemonė, kurią rinkai pateikė automobilių gamintoja Daimler AG, pirmą kartą buvo įregistruota 2013 m. kovo 15 d.

24

Minėtoje transporto priemonėje įdiegta variklio valdymo programinė įranga, sumažinanti išmetamųjų dujų recirkuliaciją, kai lauko temperatūra nesiekia tam tikros ribos, dėl to padidėja išmetamų NOx kiekis. Taigi recirkuliacija yra visiškai veiksminga tik tuomet, kai lauko temperatūra yra ne žemesnė nei ši riba (toliau – temperatūros intervalas). Pagrindinės bylos šalys nesutaria, nuo kurios lauko temperatūros ribos konkrečiai ir kokiu mastu išmetamųjų dujų recirkuliacija sumažinama.

25

QB pareiškė ieškinį Landgericht Ravensburg (Ravensburgo apygardos teismas, Vokietija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, reikalaudamas atlyginti žalą, kurią Mercedes-Benz Group jam sukėlė aptariamoje transporto priemonėje įrengusi pagal Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalį draudžiamus valdiklius.

26

Šiame teisme šalys pagrindinėje byloje nesutaria dėl to, ar aptariamoje transporto priemonėje yra įrengti tokie neteisėti valdikliai, dėl galimos QB teisės į žalos atlyginimą apimties ir dėl galimo kompensacijos už QB naudojimąsi šia transporto priemone išskaitymo iš žalos atlyginimo sumos.

27

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad temperatūros intervalas yra neteisėtas valdiklis, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 715/2007 3 straipsnio 10 punktą ir 5 straipsnio 2 dalį. Iš tiesų aptariamos transporto priemonės išmetamųjų dujų recirkuliacija, taigi, ir išmetamųjų teršalų kontrolės sistemos veiksmingumas, sumažinami jau tuomet, kai lauko temperatūra yra didesnė nei 0 °C, nors ši temperatūra yra viena iš „įprastų ir pagrįstai numatytinų transporto priemonės veikimo ir eksploatavimo sąlygų“, kaip tai suprantama pagal šio 3 straipsnio 10 punktą.

28

Šis teismas taip pat mano, kad iš pirmo žvilgsnio Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta išimtis netaikoma ginčui pagrindinėje byloje, nes valdiklio naudojimą gali pateisinti tik tiesioginė pažeidimų, keliančių konkretų pavojų vairuojant transporto priemonę, grėsmė (2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo CLCV ir kt. (Dyzelinio variklio valdiklis), C‑693/18, EU:C:2020:1040, 114 punktas). Jis abejoja, ar temperatūros intervalas, kuriuo siekiama neleisti susidaryti nuosėdoms variklyje ir taip užkirsti kelią jo nusidėvėjimui, atitinka griežtas šios išimties taikymo sąlygas.

29

Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, QB gali būti pripažinta teisė į žalos atlyginimą pagal BGB 823 straipsnio 2 dalį, kurioje reikalaujama tik neatsargumo. Vis dėlto ši nuostata suponuoja įstatymo, kurio paskirtis – apsaugoti kitus, pažeidimą, o tai pagal Bundesgerichtshof (Federalinis Aukščiausiasis Teismas, Vokietija) jurisprudenciją reiškia, kad ja siekiama bent jau apsaugoti asmenį arba asmenų grupę nuo konkretaus teisinio intereso pažeidimo. Šiuo aspektu pakanka, kad šis įstatymas būtų priimtas siekiant suteikti teisinę apsaugą tam asmeniui ar asmenų grupei, net jeigu jis iš esmės susijęs su bendrojo intereso apsauga. Be to, minėta nuostata reiškia, kad pavojus, nuo kurio įstatymu siekiama apsaugoti, pasireiškia konkrečia žala ir kad konkrečią žalą patyręs asmuo ar asmenys turi patekti į šio įstatymo taikymo asmenims sritį. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar pagal Pagrindų direktyvos 18 straipsnio 1 dalį, 26 straipsnio 1 dalį ir 46 straipsnį, taip pat Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalį siekiama apsaugoti ne tik bendruosius interesus, bet ir privataus asmens, Sąjungos teisės neatitinkančios transporto priemonės pirkėjo, interesus, be kita ko, kai šioje transporto priemonėje įrengtas pagal šią nuostatą draudžiamas valdiklis.

30

Vokietijos jurisprudencijoje ir doktrinoje šie klausimai aiškinami skirtingai. Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) mano, kad Sąjungos teisės aktais, priimtais siekiant suderinti transporto priemonėms taikomus techninius reikalavimus, iš esmės siekiama užtikrinti aukštą kelių eismo saugumo, sveikatos ir aplinkos apsaugos lygį. Be to, pagal Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnį nesiekiama apsaugoti individualaus transporto priemonės pirkėjo ekonominio apsisprendimo teisės.

31

Kai kurie regioniniai teismai, priešingai, mano, kad pagal Pagrindų direktyvos 18 straipsnio 1 dalį, 26 straipsnio 1 dalį ir 46 straipsnį, taip pat Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalį siekiama asmeniškai apsaugoti transporto priemonės pirkėją. Vienas iš atitikties sertifikato tikslų pagal Pagrindų direktyvos IX priedą yra tai, kad transporto priemonės gamintojas šios transporto priemonės pirkėjui užtikrina, kad ji atitinka teisės aktus, galiojusius Sąjungoje tuo metu, kai buvo pagaminta. Šiuo sertifikatu taip pat siekiama supaprastinti administracinę registracijos procedūrą ir palengvinti laisvą prekių judėjimą Sąjungoje.

32

Jeigu būtų nuspręsta, kad šio sprendimo 29 punkte nurodytomis nuostatomis saugomi tik bendrieji teisiniai interesai, o ne konkretūs pirkėjų interesai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be kita ko, klausia, ar pagal veiksmingumo principą galima reikalauti skirti sankcijas už kiekvieną kaltą (dėl neatsargumo padarytą arba tyčinį) automobilių gamintojo veiksmą teikiant rinkai transporto priemones su neteisėtais valdikliais, kaip nurodyta Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnyje, suteikiant pirkėjui galimybę remtis teise į žalos atlyginimą, grindžiama šio gamintojo deliktine atsakomybe.

33

Anot Landgericht Stuttgart (Štutgarto apygardos teismas, Vokietija), BGB 823 straipsnio 2 dalis taikoma remiantis tuo, kad siekiant veiksmingai taikyti Sąjungos teisę reikia atitinkamas Sąjungos teisės nuostatas papildyti civilinės teisės sankcijomis.

34

Tuo atveju, jei QB galėtų naudotis tokia teise į žalos atlyginimą pagal BGB 823 straipsnio 2 dalį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar, siekiant užtikrinti nagrinėjamu atveju taikytinų Sąjungos teisės nuostatų praktinį veiksmingumą, reikia netaikyti kompensacijos už naudojimąsi aptariama transporto priemone išskaitymo iš reikalavimo atlyginti žalą sumos arba taikyti jį ribotai. Šiuo klausimu Vokietijos jurisprudencijoje ir doktrinoje taip pat yra įvairių nuomonių, įskaitant įtaką, kurią tokiam išskaitymui galėtų turėti nepagrįsto praturtėjimo draudimas.

35

Bundesgerichtshof (Federalinis Aukščiausiasis Teismas) mano, jog, pirma, atsižvelgiant į žalos atlyginimą reglamentuojančiuose Vokietijos teisės aktuose įtvirtintą draudimą nepagrįstai praturtėti, žalą patyręs asmuo negali atsidurti geresnėje padėtyje nei ta, kuri būtų susidariusi, jei nebūtų buvę žalą sukėlusio įvykio, ir, antra, iš reikalavimo atlyginti žalą sumos turi būti išskaitoma tik su šiuo įvykiu susijusi nauda, neproporcingai nepalengvinant kaltininko finansinės naštos. Vis dėlto kai kurie regioniniai teismai mano, kad iš reikalavimo atlyginti žalą sumos gali būti išskaitoma kompensacija už naudojimąsi transporto priemone su neteisėtu valdikliu.

36

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris nagrinėja pagrindinę bylą kaip vienas teisėjas, pažymi, kad pagal ZPO 348 straipsnio 3 dalies pirmo sakinio 1 ir 2 punktus tuo atveju, jei byla kelia ypatingų faktinio pobūdžio sunkumų arba turi esminę reikšmę, pirminę jurisdikciją turintis vienas teisėjas privalo perduoti bylą civilinių bylų kolegijai, kuri sprendžia, ar perimti bylos nagrinėjimą. Šiuo aspektu vienas teisėjas neturi jokios diskrecijos. Konkrečiau kalbant, iš Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) jurisprudencijos matyti, kad tuo atveju, kai vienas teisėjas kreipiasi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, prieš tai neperdavęs bylos civilinių bylų kolegijai, kuri sprendžia, ar perimti bylos nagrinėjimą, jis pažeidžia Grundgesetz (Pagrindinis įstatymas (Konstitucija)) 101 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje numatytą pagal įstatymą įsteigto teismo konstitucinį principą.

37

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagal SESV 267 straipsnio antrą pastraipą tokia pareiga perduoti bylą civilinių bylų kolegijai yra draudžiama. 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendime Rittinger ir kt. (C‑492/17, EU:C:2018:1019) Teisingumo Teismas nusprendė, kad vieno teisėjo prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas pagal Sąjungos teisę, neatsižvelgiant į tai, ar laikytasi nacionalinių proceso taisyklių. Vis dėlto Teisingumo Teismas nenagrinėjo klausimo, ar pagal šio 267 straipsnio antrą pastraipą draudžiama nacionalinės teisės nuostata, ribojanti galimybę pateikti tokį prašymą.

38

Tokiomis aplinkybėmis Landgericht Ravensburg (Ravensburgo apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

Jeigu taip:

Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai:

Jeigu taip:

Nepriklausomai nuo atsakymų į pirmąjį–ketvirtąjį prejudicinius klausimus:

Jeigu ne:

Nepriklausomai nuo atsakymų į pirmąjį–šeštąjį prejudicinius klausimus:

39

Generaliniam advokatui pateikus išvadą, Vokietijos vyriausybė ir Mercedes-Benz Group Teisingumo Teismo kanceliarijai atitinkamai 2022 m. liepos 11 d. ir 14 d. pateikė prašymus atnaujinti žodinę proceso dalį pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnį.

40

Grįsdama savo prašymą Mercedes-Benz Group iš esmės tvirtina, kad generalinis advokatas savo išvados 49 punkte klaidingai teigė, jog turėdamas transporto priemonę, neatitinkančią Sąjungos teisės nuostatų aplinkos apsaugos srityje, nes išmetamų dujinių teršalų kiekis viršija nustatytas ribines vertes, šis pirkėjas patiria neturtinę žalą. Iš tiesų nacionalinis teismas nenurodė galimos neturtinės žalos buvimo, ir šalys dėl jos nesiginčijo.

41

Vokietijos vyriausybė savo prašyme iš esmės teigia, kad, pirma, generalinio advokato išvada grindžiama naujomis aplinkybėmis, dėl kurių šalys dar nebuvo pateikusios nuomonės, nes išvadoje daroma nuoroda į Pagrindų direktyvos IX priedą ir jo 0 punktą. Antra, ši vyriausybė ginčija šio 0 punkto galiojimą.

42

Be to, ši vyriausybė nurodo nesutinkanti su generalinio advokato išvada, nes joje neatsižvelgiama į Pagrindų direktyvos ir 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų (OL L 171, 1999, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 4 t., p. 223) santykį. Viena vertus, suteikti vartotojui teisę į žalos atlyginimą dėl paprasčiausios kaltės būtų nesuderinama su bendra šios direktyvos struktūra. Kita vertus, atitikties sertifikatas, kaip jis suprantamas pagal Pagrindų direktyvą, negali būti laikomas lygiaverčiu gamintojo garantijai.

43

Šiuo klausimu primintina, kad, pirma, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statute ir Procedūros reglamente šio statuto 23 straipsnyje nurodytiems suinteresuotiesiems asmenims nenumatyta galimybės pateikti pastabų dėl generalinio advokato išvados (2021 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Prokuratura Rejonowa w Mińsku Mazowieckim ir kt., C‑748/19–C‑754/19, EU:C:2021:931, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

44

Antra, pagal SESV 252 straipsnio antrą pastraipą generalinis advokatas viešame posėdyje visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikia motyvuotą išvadą dėl bylų, kuriose pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statutą jis privalo dalyvauti. Teisingumo Teismo nesaisto nei generalinio advokato išvada, nei ją grindžiantys motyvai. Taigi suinteresuotojo asmens nesutikimas su generalinio advokato išvada, nepaisant to, kokie klausimai joje nagrinėjami, savaime negali būti motyvas, pateisinantis žodinės proceso dalies atnaujinimą (2021 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Prokuratura Rejonowa w Mińsku Mazowieckim ir kt., C‑748/19–C‑754/19, EU:C:2021:931, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

45

Pagal Procedūros reglamento 83 straipsnį Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, gali bet kada nutarti pradėti ar atnaujinti žodinę proceso dalį – pirmiausia, jeigu mano, kad jam nepateikta pakankamai informacijos, arba jeigu baigus žodinę proceso dalį šalis pateikė naują faktą, kuris gali būti lemiamas Teisingumo Teismui priimant sprendimą, arba jeigu nagrinėjant bylą reikia remtis argumentu, dėl kurio suinteresuotieji asmenys nepateikė nuomonės.

46

Vis dėlto nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismas pažymi, kad turi visą būtiną informaciją sprendimui priimti ir kad ši byla neturi būti nagrinėjama remiantis argumentais, dėl kurių suinteresuotieji asmenys nepateikė nuomonės. Galiausiai pasakytina, kad dviejuose šio sprendimo 39 punkte nurodytuose prašymuose atnaujinti žodinę proceso dalį nepateikta jokios naujos aplinkybės, galinčios turėti lemiamos įtakos sprendimui, kurį Teisingumo Teismas turi priimti šioje byloje.

47

Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, mano, kad nereikia atnaujinti žodinės proceso dalies.

48

Septintuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 267 straipsnio antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias bylą nagrinėjantis vienas teisėjas tuo atveju, kai byla turi esminę reikšmę, turi perduoti ją iš trijų teisėjų sudarytai civilinių bylų kolegijai ir pats atsisakyti pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą toje byloje.

49

Mercedes-Benz Group teigia, kad šis klausimas nepriimtinas, nes vykstant procesui dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismas nėra kompetentingas spręsti dėl nacionalinės teisės suderinamumo su Sąjungos teise.

50

Vokietijos vyriausybė teigia, kad Teisingumo Teismo atsakymas į šį klausimą nėra būtinas tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų priimti sprendimą pagrindinėje byloje.

51

Komisijos nuomone, klausimas, ar pagal nacionalinę teisę vienam teisėjui leidžiama pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, neturi reikšmės sprendžiant ginčą šioje byloje, susijusį su teisės į žalos atlyginimą, kuria transporto priemonės pirkėjas remiasi prieš automobilių gamintoją, dėl šioje transporto priemonėje įrengto pagal Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalį draudžiamo valdiklio egzistavimu. Be to, šis klausimas yra hipotetinis, nes iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad tuo metu, kai kreiptasi į Teisingumo Teismą, pagrindinėje byloje nepateikta apeliacinio skundo.

52

Primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo The Department for Communities in Northern Ireland, C‑709/20, EU:C:2021:602, 54 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

53

Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2020 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Dokumentų klastojimas), C‑510/19, EU:C:2020:953, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

54

Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad septintasis klausimas susijęs su SESV 267 straipsnio antros pastraipos išaiškinimu ir kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepaaiškino priežasčių, dėl kurių šios nuostatos išaiškinimas yra būtinas tam, kad jis galėtų išspręsti nagrinėjamą ginčą. Jis tik nurodė, kad gali būti ginčijama vieno teisėjo jurisdikcija pateikti Teisingumo Teismui šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Tačiau konkrečiau nenurodė, kokią įtaką sprendimui dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ar sprendimui, kuriuo baigiamas procesas, turi įtakos galimas procesinis pažeidimas, pasireiškiantis tuo, kad vienas teisėjas kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, neperdavęs pagrindinės bylos nagrinėti teisėjų kolegijai. Konkrečiai kalbant, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad šiame proceso etape būtų pateiktas apeliacinis skundas, kuriame būtų teigiama, kad padarytas šis procesinis pažeidimas.

55

Vadinasi, septintąjį klausimą reikia pripažinti nepriimtinu.

56

Pirma, primintina, kad Reglamento Nr. 715/2007 3 straipsnio 10 punkte „valdiklis“ apibrėžiamas kaip „bet kokia sudedamoji konstrukcijos dalis, registruojanti temperatūrą, transporto priemonės greitį, variklio sukimosi dažnį (min–1), perdavimo mechanizmo veikimą, slėgį kolektoriuje prieš droselinę sklendę arba bet kokį kitą parametrą, kad galėtų įjungti kiekvieną išmetamų teršalų kontrolės sistemos sudedamąją dalį, kuri, esant įprastoms ir pagrįstai numatytinoms transporto priemonės veikimo ir eksploatavimo sąlygoms, mažina išmetamų teršalų kontrolės sistemos veiksmingumą, arba tolygiai keisti jos veikimo parametrus, sulėtinti tos dalies veikimą ar ją išjungti“.

57

Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad dėl šio sprendimo 24 punkte nurodytos programinės įrangos atsirado temperatūros intervalas, dėl kurio išmetamųjų dujų recirkuliacija yra visiškai veiksminga tik tuomet, kai lauko temperatūra yra ne žemesnė nei tam tikra riba. Šiuo aspektu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad išmetamųjų dujų recirkuliacija, taigi, ir išmetamųjų teršalų kontrolės sistemos veiksmingumas, sumažėja jau tuomet, kai lauko temperatūra viršija 0 °C, t. y. temperatūrą, kuri priskiriama prie įprastų ir pagrįstai numatytinų transporto priemonės veikimo ir eksploatavimo sąlygų, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 715/2007 3 straipsnio 10 punktą.

58

Dėl temperatūros intervalo, analogiško aptariamam pagrindinėje byloje, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Reglamento Nr. 715/2007 3 straipsnio 10 punktas, siejamas su šio reglamento 5 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad įtaisas, kuriuo tame reglamente numatytų išmetamųjų teršalų ribinių verčių laikymasis užtikrinamas tik jeigu aplinkos temperatūra yra nuo 15 iki 33 °C ir važinėjama mažesniame nei 1000 metrų virš jūros lygio aukštyje, yra „valdiklis“, kaip jis suprantamas pagal šio 3 straipsnio 10 punktą (2022 m. liepos 14 d. Sprendimo GSMB Invest, C‑128/20, EU:C:2022:570, 47 punktas).

59

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad šalys pagrindinėje byloje nesutaria, nuo kurios lauko temperatūros ribos konkrečiai ir kokiu mastu išmetamųjų dujų recirkuliacija sumažinama. Vis dėlto reikia priminti, kad vykstant SESV 267 straipsnyje numatytai procedūrai, pagrįstai aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo jurisdikcijos atskyrimu, ginčo pagrindinėje byloje faktinių aplinkybių konstatavimas bei vertinimas ir nacionalinės teisės aiškinimas bei taikymas priklauso tik nacionalinio teismo jurisdikcijai (2022 m. liepos 14 d. Sprendimo GSMB Invest, C‑128/20, EU:C:2022:570, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prireikus turi nuspręsti, ar, atsižvelgiant į šio sprendimo 58 punkte nurodytoje jurisprudencijoje pateiktus paaiškinimus, šio sprendimo 24 punkte nurodyta programinė įranga yra „valdiklis“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 715/2007 3 straipsnio 10 punktą.

60

Antra, pagal Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalį draudžiama naudoti išmetamųjų teršalų kontrolės sistemų veiksmingumą mažinančius valdiklius. Vis dėlto numatytos trys šio draudimo išimtys; viena iš jų, kuri, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, vienintelė taikytina nagrinėjamu atveju, įtvirtinta šio 5 straipsnio 2 dalies a punkte. Ji susijusi su atveju, kai „įtaiso būtinumas pateisinamas dėl variklio apsaugos nuo pažeidimo ar avarijos ir jis būtinas saugiam transporto priemonės naudojimui“.

61

Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtinta draudimo naudoti valdiklius, mažinančius išmetamųjų teršalų kontrolės sistemų veiksmingumą, išimtis, todėl šis punktas turi būti aiškinamas siaurai (žr. 2022 m. liepos 14 d. Sprendimo GSMB Invest, C‑128/20, EU:C:2022:570, 50 punktą).

62

Iš pačios šios nuostatos formuluotės matyti, jog tam, kad būtų taikoma joje numatyta išimtis, valdiklio būtinumas turi būti pateisinamas ne tik dėl variklio apsaugos nuo pažeidimo ar avarijos, bet ir dėl saugaus transporto priemonės naudojimo. Iš tiesų, atsižvelgiant į tai, kad minėtoje nuostatoje vartojamas jungtukas „ir“, ji turi būti aiškinama taip, kad joje numatytos sąlygos yra kumuliacinės (2022 m. liepos 14 d. Sprendimo GSMB Invest, C‑128/20, EU:C:2022:570, 61 punktas).

63

Šio reglamento 5 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje numatytas draudimas netektų prasmės ir taptų visiškai neveiksmingas, jeigu gamintojams būtų leidžiama transporto priemonėse įrengti tokius valdiklius, siekiant vienintelio tikslo – apsaugoti variklį nuo užteršimo ir senėjimo (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo CLCV ir kt. (Dyzelinio variklio valdiklis), C‑693/18, EU:C:2020:1040, 113 punktą).

64

Taigi, jeigu tokia programinė įranga, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, turi būti kvalifikuojama kaip valdiklis, ji gali būti pateisinama remiantis šia išimtimi, tik jei nustatoma, kad valdiklis griežtai atitinka būtinumą išvengti tiesioginės variklio pažeidimo ar avarijos rizikos dėl išmetamųjų dujų recirkuliacijos sistemos sudedamosios dalies veikimo sutrikimo, kai toks pažeidimas ar avarija yra tokie rimti, kad dėl jų kyla konkretus pavojus vairuojant transporto priemonę, kurioje įrengtas toks valdiklis (šiuo klausimu žr. 2022 m. liepos 14 d. Sprendimo GSMB Invest, C‑128/20, EU:C:2022:570, 62 punktą).

65

Be to, dėl temperatūros intervalo, kuris yra analogiškas aptariamam pagrindinėje byloje, Teisingumo Teismas yra nusprendęs: nors Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalies a punkte formaliai nenustatytos kitos šioje nuostatoje numatytos išimties taikymo sąlygos, valdiklis, kuris įprastomis eismo sąlygomis turėtų veikti didžiąją metų dalį, kad variklis būtų apsaugotas nuo pažeidimo ar avarijos ir būtų užtikrintas saugus transporto priemonės naudojimas, akivaizdžiai prieštarautų šiuo reglamentu, nuo kurio šioje nuostatoje leidžiama nukrypti tik labai konkrečiomis aplinkybėmis, siekiamam tikslui ir neproporcingai pažeistų patį iš transporto priemonių išmetamų NOx teršalų kiekio ribojimo principą (2022 m. liepos 14 d. Sprendimo GSMB Invest, C‑128/20, EU:C:2022:570, 63 punktas).

66

Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad toks valdiklis negali būti pateisinamas pagal šią nuostatą. Jeigu būtų pripažinta, kad tokiam valdikliui gali būti taikoma šioje nuostatoje numatyta išimtis, ji būtų taikoma didžiąją metų dalį realiomis važiavimo sąlygomis Sąjungos teritorijoje, todėl šio 5 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje nustatytas tokių valdiklių draudimo principas praktiškai galėtų būti taikomas rečiau nei minėta išimtis (2022 m. liepos 14 d. Sprendimo GSMB Invest, C‑128/20, EU:C:2022:570, 64 ir 65 punktai).

67

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atlikti faktinių aplinkybių vertinimą, būtiną siekiant taikyti šio sprendimo 60-66 punktuose primintas sąlygas.

68

Pirmuoju ir antruoju prejudiciniais klausimais, kurie nagrinėtini kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pagrindų direktyvos 18 straipsnio 1 dalis, 26 straipsnio 1 dalis ir 46 straipsnis, siejami su Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinami taip, kad jais saugomi ne tik bendrieji interesai, bet ir pavienio motorinės transporto priemonės pirkėjo interesai gamintojo atžvilgiu, kai šioje transporto priemonėje įrengtas draudžiamas valdiklis, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalį.

69

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šie klausimai grindžiami tuo, jog, šio teismo nuomone, tai, kad pavienis Sąjungos teisės neatitinkančios transporto priemonės pirkėjas įgyvendina BGB 823 straipsnio 2 dalyje numatytą teisę į žalos atlyginimą, reiškia įstatymo, kurio paskirtis – apsaugoti kitus, pažeidimą.

70

Dėl Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalies primintina, kad šiuo reglamentu siekiamas tikslas, kaip matyti iš jo 1 ir 6 konstatuojamųjų dalių, yra užtikrinti aukštą aplinkos apsaugos lygį ir, konkrečiai kalbant, gerokai sumažinti iš dyzelinių transporto priemonių išmetamų NOx kiekį, siekiant pagerinti oro kokybę ir laikytis taršos ribinių verčių (2022 m. liepos 14 d. Sprendimo GSMB Invest, C‑128/20, EU:C:2022:570, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Šio reglamento 5 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje įtvirtintu draudimu naudoti išmetamųjų teršalų kontrolės sistemų veiksmingumą mažinančius valdiklius siekiama būtent apriboti išmetamų dujinių teršalų kiekį ir taip prisidėti prie šiuo reglamentu siekiamo aplinkos apsaugos tikslo (šiuo klausimu žr. 2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Deutsche Umwelthilfe (Motorinių transporto priemonių tipo patvirtinimas), C‑873/19, EU:C:2022:857, 57 punktą).

71

Taigi manytina, kad šia nuostata, kaip ir reglamentu, kuriame ji įtvirtinta, siekiama bendro tikslo užtikrinti aukštą aplinkos apsaugos lygį.

72

Kaip savo išvados 40 punkte pažymėjo generalinis advokatas, būtent siekiant šio bendrojo tikslo Reglamento Nr. 715/2007 4 straipsnio 3 dalyje numatyta gamintojų pareiga pirkėjui perkant transporto priemonę pateikti dokumentą, kuriame nurodyti anglies dioksido išmetimo ir degalų suvartojimo duomenys. Kaip galima teigti remiantis šio reglamento 17 konstatuojamąja dalimi, šia pareiga siekiama, kad priimdami sprendimus dėl transporto priemonių pirkimo vartotojai ir naudotojai gautų objektyvią ir tikslią informaciją apie tai, kiek šios transporto priemonės teršia aplinką.

73

Taigi siekiant atsakyti į pirmąjį ir antrąjį klausimus Reglamentą Nr. 715/2007 reikia vertinti atsižvelgiant į jo kontekstą. Šio reglamento 5 straipsnis turi būti nagrinėjamas ne tik atsižvelgiant į įvairias šio reglamento nuostatas, bet ir į motorinių transporto priemonių tipo patvirtinimą Sąjungoje reglamentuojančius teisės aktus, prie kurių priskiriamas šis reglamentas (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo CLCV ir kt. (Dyzelinio variklio valdiklis), C‑693/18, EU:C:2020:1040, 75 punktą).

74

Pagrindų direktyvos 3 straipsnio 5 punkte motorinės transporto priemonės „EB tipo patvirtinimas“, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, apibrėžiamas kaip „procedūra, pagal kurią valstybė narė patvirtina, kad transporto priemonės, sistemos, sudėtinės dalies ar atskiro techninio mazgo tipas atitinka tam tikras šios [Pagrindų direktyvos] ir [jos] IV arba XI prieduose išvardytų norminių aktų administracines nuostatas ir techninius reikalavimus“. Šio IV priedo „Suteikiant transporto priemonės EB tipo patvirtinimą taikomi reikalavimai“ I dalyje „Neribojamos serijos gamybos transporto priemonių EB tipo patvirtinimui taikomi norminiai aktai“ nurodytas Reglamentas Nr. 715/2007, kiek tai susiję su „[l]engvųjų transporto priemonių išmetam[aisiais] teršalai[s] (Euro 5 ir Euro 6) ir (arba) informacijos prieiga“.

75

Taip pat primintina, kad Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta, jog valstybės narės registruoja arba leidžia parduoti ar pradėti eksploatuoti tik šios direktyvos reikalavimus atitinkančias transporto priemones.

76

Galiausiai Reglamento Nr. 715/2007 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad gamintojai įrodo, jog visos naujos transporto priemonės, kurios buvo parduotos, įregistruotos ar pradėtos eksploatuoti Sąjungoje, buvo patvirtintos pagal šį reglamentą ir jo įgyvendinimo priemones.

77

Iš šio sprendimo 74–76 punktuose nurodytų nuostatų matyti, kad, pirma, transporto priemonėms, patenkančioms į Pagrindų direktyvos taikymo sritį, turi būti suteiktas tipo patvirtinimas ir, antra, šis patvirtinimas gali būti suteiktas, tik jei atitinkamas transporto priemonės tipas atitinka Reglamento Nr. 715/2007 nuostatas, be kita ko, susijusias su išmetamais teršalais, tarp kurių yra šio reglamento 5 straipsnis (2022 m. liepos 14 d. Sprendimo Porsche Inter Auto ir Volkswagen, C‑145/20, EU:C:2022:572, 52 punktas).

78

Be šių gamintojams keliamų reikalavimų, susijusių su EB tipo patvirtinimu, jie taip pat privalo pavieniam transporto priemonės pirkėjui išduoti atitikties sertifikatą. Pagrindų direktyvos 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gamintojas, kuris yra transporto priemonės EB tipo patvirtinimo turėtojas, pateikia atitikties sertifikatą kartu su kiekviena pagal patvirtintą transporto priemonės tipą pagaminta komplektine, nekomplektine ar sukomplektuota transporto priemone.

79

Pagal šios direktyvos 26 straipsnio 1 dalį šis sertifikatas privalomas transporto priemonės registravimo, pardavimo ar eksploatavimo tikslais. Ši pareiga paaiškinama tuo, kad, remiantis Pagrindų direktyvos 3 straipsnio 36 punkte pateikta apibrėžtimi, šis sertifikatas yra „gamintojo išduotas dokumentas, paliudijantis, kad pagal [Pagrindų direktyvą] patvirtintų tipų serijoms priklausanti transporto priemonė atitiko visus norminius aktus jos gamybos metu“.

80

Taip pat pažymėtina, kad Pagrindų direktyvos 46 straipsnio tikslas – vidaus rinkos, kuriai būdinga sąžininga gamintojų konkurencija, sukūrimas ir veikimas, bet šiame straipsnyje minimos sankcijos taip pat turi užtikrinti, kad transporto priemonės pirkėjas turės atitikties sertifikatą, sudarantį jam sąlygas, kaip nurodyta šios direktyvos IX priede, užregistruoti šią transporto priemonę bet kurioje valstybėje narėje, nepateikiant papildomų techninių dokumentų (2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑668/16, EU:C:2018:802, 87 punktas).

81

Įsigijęs transporto priemonę, priklausančią patvirtinto tipo transporto priemonių serijai, taigi turinčiai atitikties sertifikatą, pavienis pirkėjas gali pagrįstai tikėtis, kad, kiek tai susiję su šia transporto priemone, yra laikomasi Reglamento Nr. 715/2007, be kita ko, jo 5 straipsnio, net ir nesant konkrečių sutartinių nuostatų (šiuo klausimu žr. 2022 m. liepos 14 d. Sprendimo Porsche Inter Auto ir Volkswagen, C‑145/20, EU:C:2022:572, 54 punktą).

82

Taigi iš Pagrindų direktyvos nuostatų, nurodytų šio sprendimo 78–80 punktuose, matyti, kad ja įtvirtinamas automobilių gamintojo ir pavienio motorinės transporto priemonės pirkėjo tiesioginis ryšys, kuriuo siekiama pirkėją patikinti, kad ši transporto priemonė atitinka taikytinus Sąjungos teisės aktus. Konkrečiai kalbant, kadangi transporto priemonės gamintojas turi laikytis iš Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio kylančių reikalavimų, pateikdamas atitikties sertifikatą pavieniam šios transporto priemonės pirkėjui, kad ši transporto priemonė galėtų būti įregistruota, parduota ar pradėta eksploatuoti, šis sertifikatas leidžia apsaugoti pirkėją nuo situacijų, kai gamintojas nesilaiko pareigos pateikti rinkai šią nuostatą atitinkančias transporto priemones.

83

Vis dėlto negalima atmesti galimybės, kad iš pradžių už patvirtinimą atsakinga kompetentinga institucija gali patvirtinti transporto priemonės tipą, kuriam taikomas EB tipo patvirtinimas, leidžiantis šią transporto priemonę naudoti kelyje, neišsiaiškinusi, kad įrengta šio sprendimo 24 punkte nurodyta programinė įranga. Pagrindų direktyvoje numatyta situacija, kai transporto priemonės sudedamosios konstrukcijos dalies neteisėtumas, atsižvelgiant, pavyzdžiui, į Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio reikalavimus, paaiškėja tik po šio patvirtinimo. Šios direktyvos 8 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad ši institucija gali atšaukti transporto priemonės patvirtinimą. Be to, iš Pagrindų direktyvos 13 straipsnio 1 dalies pirmo ir trečio sakinių matyti, kad, kai gamintojas informuoja EB tipo patvirtinimą suteikusią valstybę narę apie tipo patvirtinimo dokumentacijoje pateiktos informacijos pakeitimą, ši valstybė narė, pasikonsultavusi su gamintoju, prireikus gali nuspręsti, kad turi būti suteiktas naujas EB tipo patvirtinimas (šiuo klausimu žr. 2022 m. liepos 14 d. Sprendimo Porsche Inter Auto ir Volkswagen, C‑145/20, EU:C:2022:572, 56 punktą). Galiausiai pažymėtina, jog Pagrindų direktyvos 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu EB tipo patvirtinimą suteikusi valstybė narė nustato, kad patvirtinta transporto priemonė neatitinka suteikto tipo, ji imasi reikiamų priemonių, įskaitant, jei reikia, tipo patvirtinimo atšaukimą, užtikrinti, kad transporto priemonių gamyba atitiktų patvirtintojo tipo reikalavimus.

84

Vadinasi, jei neteisėtas valdiklis motorinėje transporto priemonėje aptinkamas po to, kai šiai transporto priemonei buvo suteiktas EB tipo patvirtinimas, dėl to gali būti ginčijamas šio patvirtinimo galiojimas, taigi, ir atitikties sertifikato, skirto patvirtinti, kad ši transporto priemonė, priklausanti patvirtinto tipo serijai, atitiko visus norminius aktus tuo metu, kai buvo pagaminta, galiojimas. Atsižvelgiant į Pagrindų direktyvos 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę, toks neteisėtumas, be kita ko, gali sukurti netikrumą dėl galimybės įregistruoti, parduoti ar pradėti eksploatuoti minėtą transporto priemonę ir galiausiai gali pakenkti transporto priemonės, turinčios neteisėtą valdiklį, pirkėjui.

85

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti: Pagrindų direktyvos 18 straipsnio 1 dalis, 26 straipsnio 1 dalis ir 46 straipsnis, siejami su Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinami taip, kad jais saugomi ne tik bendrieji interesai, bet ir pavienio motorinės transporto priemonės pirkėjo interesai gamintojo atžvilgiu, kai šioje transporto priemonėje įrengtas draudžiamas valdiklis, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalį.

86

Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį ir antrąjį klausimus, nereikia atsakyti į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus.

87

Penktuoju ir šeštuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad pirkėjui atlyginant žalą, padarytą transporto priemonės su įrengtu draudžiamu valdikliu, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalį, pagal ją draudžiama grąžinant šios transporto priemonės pirkimo kainą išskaičiuoti kompensaciją už faktinį naudojimąsi šia transporto priemone, o jei ne, ar draudžiama šią kompensaciją skaičiuoti pagal visą tos pačios transporto priemonės pirkimo kainą.

88

Šiuo klausimu konstatuotina, kad, kaip matyti iš atsakymo į pirmąjį ir antrąjį klausimus, pagal Pagrindų direktyvos 18 straipsnio 1 dalį, 26 straipsnio 1 dalį ir 46 straipsnį, siejamus su Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalimi, saugomi konkretūs pavienio motorinės transporto priemonės pirkėjo interesai gamintojo atžvilgiu, kai šioje transporto priemonėje įrengtas draudžiamas valdiklis, kaip tai suprantama pagal pastarąją nuostatą.

89

Iš šių nuostatų matyti, kad pavienis motorinės transporto priemonės pirkėjas šios transporto priemonės gamintojo atžvilgiu turi teisę į tai, kad transporto priemonėje nebūtų draudžiamo valdiklio, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 5 straipsnio 2 dalį.

90

Be to, kaip iš esmės pažymėta šio sprendimo 80 punkte, pagal Pagrindų direktyvos 46 straipsnį valstybės narės turi nustatyti sankcijas, taikytinas už jos nuostatų nesilaikymą. Šios sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasomosios. Pagal Reglamento Nr. 715/2007 13 straipsnio 1 dalį valstybės narės numato sankcijų už šio reglamento nuostatų pažeidimus skyrimo tvarką. Šios sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasomosios.

91

Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad iš Pagrindų direktyvos 18 straipsnio 1 dalies, 26 straipsnio 1 dalies ir 46 straipsnio, siejamų su Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalimi, matyti, jog valstybės narės turi numatyti, jog motorinės transporto priemonės su draudžiamu valdikliu, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 5 straipsnio 2 dalį, pirkėjas turi teisę iš gamintojo gauti žalos atlyginimą, kai dėl tokio valdiklio pirkėjas patyrė žalą.

92

Nesant Sąjungos teisės nuostatų, reglamentuojančių tokio žalos atlyginimo pirkėjams, įsigijusiems tokią transporto priemonę, tvarką, ją turi nustatyti kiekviena valstybė narė.

93

Vis dėlto veiksmingumo principo neatitinka nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos motorinės transporto priemonės pirkėjui praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga gauti tinkamą žalos, kurią jis patyrė dėl to, kad šios transporto priemonės gamintojas pažeidė Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą, atlyginimą.

94

Atsižvelgiant į tai, primintina, kad nacionaliniai teismai turi įgaliojimus užtikrinti, kad pagal Sąjungos teisės sistemą suteiktų teisių apsauga neleistų nepagrįstai praturtėti tų teisių turėtojams (žr. 2021 m. kovo 25 d. Sprendimo Balgarska Narodna Banka, C‑501/18, EU:C:2021:249, 125 punktą).

95

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar kompensacijos už faktinį naudojimąsi transporto priemone išskaičiavimas užtikrina tinkamą žalos atlyginimą pirkėjui, kai įrodyta, kad jis patyrė žalą dėl to, jog transporto priemonėje įrengtas draudžiamas valdiklis, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalį.

96

Vadinasi, į penktąjį ir šeštąjį klausimus reikia atsakyti: Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad, nesant šios teisės nuostatų šioje srityje, atitinkamos valstybės narės teisėje turi būti nustatytos taisyklės dėl žalos, faktiškai padarytos transporto priemonės su draudžiamu valdikliu, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalį, pirkėjui, atlyginimo, su sąlyga, kad šis atlyginimas atitinka padarytą žalą.

97

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: