TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS

2022 m. rugsėjo 7 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2003/109/EB – Trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statusas – Taikymo sritis – Trečiosios valstybės pilietis, turintis teisę gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį – 3 straipsnio 2 dalies e punktas – Apsigyvenimas tiktai laikinais pagrindais – Savarankiška Sąjungos teisės sąvoka“

Byloje C‑624/20

Dėl Rechtbank Den Haag, zittingsplaats Amsterdam (Hagos apylinkės teismas, posėdžiaujantis Amsterdame, Nyderlandai) 2020 m. lapkričio 24 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo tą pačią dieną, pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

E. K.

prieš

Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid

TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas K. Lenaerts, pirmininko pavaduotojas L. Bay Larsen, kolegijų pirmininkai A. Arabadjiev, C. Lycourgos, I. Jarukaitis, N. Jääskinen, I. Ziemele (pranešėja) ir J. Passer, teisėjai F. Biltgen, P. G. Xuereb, N. Piçarra, L.S. Rossi, A. Kumin, N. Wahl ir O. Spineanu-Matei,

generalinis advokatas J. Richard de la Tour,

posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2021 m. gruodžio 7 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–	E. K., atstovaujamos advocaten E.C. Gelok ir H. Lichteveld,

–	Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M.K. Bulterman, A. Hanje ir C.S. Schillemans,

–	Danijos vyriausybės, atstovaujamos J. Nymann‑Lindegren, M. Søndahl Wolff ir L. Teilgård,

–	Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir R. Kanitz,

–	Europos Komisijos, atstovaujamos C. Cattabriga, E. Montaguti ir G. Wils,

susipažinęs su 2022 m. kovo 17 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL L 16, 2004, p. 44; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 272) 3 straipsnio 2 dalies e punkto išaiškinimo.

Šis prašymas pateiktas pagal SESV 20 straipsnį nagrinėjant teisę gyventi Nyderlanduose turinčios Ganos pilietės E. K. ir Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (teisingumo ir saugumo valstybės sekretorius, Nyderlandai) ginčą dėl pastarojo sprendimo atmesti E. K. prašymą išduoti ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

Direktyvos 2003/109 4, 6 ir 12 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„(4)	Trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai valstybių narių gyventojai, integracija yra esminis elementas skatinant ekonominę ir socialinę sanglaudą, kurią [EB sutartis] nurodo pagrindiniu Bendrijos tikslu.

<…>

(6)

Pagrindinis kriterijus, kad būtų suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas, turi būti gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė. Gyvenama turi būti teisėtai ir nuolat [nepertraukiamai], kad būtų galima parodyti, jog žmogus įsitvirtino toje šalyje. Reikėtų numatyti prielaidas tam tikram lankstumui, [o tai] leistų atsižvelgti į tokias aplinkybes, dėl kurių asmeniui gali tekti laikinai išvykti iš tos teritorijos.

<…>

(12)

Norint sukurti autentišką dokumentą dėl ilgalaikių gyventojų integracijos į tą visuomenę, kurioje jie gyvena, su ilgalaikiais gyventojais įvairiausiais ekonominiais ir socialiniais klausimais turi būti elgiamasi šioje direktyvoje atitinkamomis nustatytomis sąlygomis lygiai taip pat, kaip ir su valstybės narės piliečiais.“

Šios direktyvos 3 straipsnis „Taikymo sritis“ suformuluotas taip:

„1. Ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, teisėtai gyvenantiems valstybėje narėje.

2. Ši direktyva netaikoma trečiųjų šalių piliečiams, kurie:

<…>

yra apsigyvenę tiktai laikinais pagrindais, pavyzdžiui, pagal „au pairs“ programą ar kaip sezoniniai darbuotojai, arba kaip darbuotojai, pasiųsti paslaugos tiekėjo [teikėjo] tarpvalstybiniam paslaugų teikimui, arba patys teikdami tarpvalstybines paslaugas, arba tais atvejais, kai jų leidimas gyventi yra oficialiai apribotas;

<…>“

5	Minėtos direktyvos 4 straipsnio „Buvimo trukmė“ 1 dalyje numatyta: „Valstybės narės suteikia ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie prieš pat paduodami atitinkamą pareiškimą yra penkerius metus teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje.“

Tos pačios direktyvos 5 straipsnyje „Ilgalaikio gyventojo statuso įgijimo sąlygos“ nurodyta:

„1. Valstybės narės reikalauja, kad trečiųjų šalių piliečiai įrodytų, kad jie patys ir nuo jų priklausomi šeimos nariai turi:

pastovių ir reguliarių išteklių, kurių pakanka patiems išsilaikyti ir išlaikyti savo šeimos narius, nesikreipiant į atitinkamos valstybės narės socialinės pagalbos sistemą. Valstybės narės įvertina tokių išteklių pobūdį ir reguliarumą, [taip pat] gali atsižvelgti į minimalų atlyginimo ir pensijų lygį, iki pareiškimo ilgalaikio gyventojo statusui gauti, pateikimo;

b)	sveikatos draudimą, apimantį visas rizikas, kurios paprastai numatomos tos valstybės narės piliečių draudime.

2. Valstybės narės gali pareikalauti, kad trečiųjų šalių piliečiai tenkintų nacionalinėje teisėje numatytas integracijos sąlygas.“

Nyderlandų teisė

Vreemdelingenwet 2000

Ginčui pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2000 m. lapkričio 23 d.Wet tot algehele herziening van de Vreemdelingenwet (Vreemdelingenwet 2000) (Įstatymas dėl Užsieniečių įstatymo naujos redakcijos (2000 m. Užsieniečių įstatymas; Stb., Nr. 495, 2000)) 8 straipsnyje nurodyta:

„Užsienietis turi teisę teisėtai gyventi Nyderlanduose:

<…>

e)	kaip Sąjungos pilietis, jeigu jo gyvenimas Nyderlanduose pagrįstas teisės aktais, priimtais remiantis SESV arba Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimu.“

Šio įstatymo 45b straipsnis suformuluotas taip:

„1. Prašymas išduoti ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES atmetamas, kai prieš pat prašymo pateikimą užsienietis:

a)	turi laikiną teisę gyventi šalyje pagal 14 straipsnyje nurodytą leidimą laikinai gyventi šalyje;

b)	turi oficialiai ribotą teisę gyventi šalyje;

c)	šalyje gyvena turėdamas ypatingą privilegijuotą statusą;

d)	šalyje gyvena turėdamas 28 straipsnyje nurodytą leidimą laikinai gyventi šalyje, kuris nebuvo suteiktas pagal 29 straipsnio 1 dalies a arba b punktą;

e)	šalyje gyvena turėdamas pagal 28 straipsnį išduotą leidimą laikinai gyventi šalyje, kuris pagal 29 straipsnio 2 dalį buvo suteiktas užsieniečiui, turinčiam 28 straipsnyje nurodytą leidimą gyventi šalyje, kuris nebuvo suteiktas pagal 29 straipsnio 1 dalies a arba b punktą.

2. Nepažeidžiant šio straipsnio 1 dalies, prašymas išduoti ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES gali būti atmestas tik tuo atveju, jei užsienietis:

a)	penkerius metus nepertraukiamai ir prieš pat prašymo pateikimą neturėjo leidimo teisėtai gyventi šalyje, kaip nurodyta 8 straipsnyje, atsižvelgiant į 3 dalį;

b)	per a punkte nurodytą laikotarpį šešis mėnesius iš eilės arba iš viso dešimt mėnesių ar ilgiau gyveno už Nyderlandų ribų;

c)	savarankiškai arba skaičiuojant kartu su šeimos nariu, pas kurį jis gyvena, neturi pakankamo savarankiško ir nuolatinio pragyvenimo šaltinio;

d)	buvo nuteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu už nusikaltimą, už kurį gali būti skiriama trejų arba daugiau metų laisvės atėmimo bausmė, arba jam buvo skirta [Wetboek van Strafrecht (Baudžiamasis kodeksas)] 37a straipsnyje nustatyta priemonė;

e)	kelia grėsmę nacionaliniam saugumui;

f)	nėra apsidraudęs pakankamu sveikatos draudimu, padengiančiu jo arba jo išlaikomų šeimos narių gydymo išlaidas;

g)	neišlaikė egzamino, numatyto [Wet inburgering (Įstatymas dėl integracijos)] 7 straipsnio 1 dalies a punkte, arba negavo šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies c punkte nurodyto diplomo, pažymėjimo ar kito dokumento.

3. Apskaičiuojant 2 dalies a punkte nurodytą laikotarpį neatsižvelgiama į buvimą šalyje, kaip jis suprantamas pagal 1 dalį, ir į buvimą šalyje, kaip jis suprantamas pagal 2 dalies b punktą, išskyrus buvimą šalyje studijų ar profesinio mokymo tikslais: atsižvelgiama į pusę šio laikotarpio.

4. Administracijos nutarimu arba juo remiantis gali būti patvirtintos 1 ir 2 dalių taikymą reglamentuojančios taisyklės.“

Vreemdelingenbesluit 2000

Ginčui pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2000 m. lapkričio 23 d.Besluit tot uitvoering van de Vreemdelingenwet 2000 (Vreemdelingenbesluit 2000) (Nutarimas dėl Užsieniečių įstatymo įgyvendinimo (2000 m. nutarimas dėl užsieniečių; Stb. 2000, Nr. 497)), 3.5 straipsnyje nustatyta:

„1. Teisė gyventi šalyje pagal įprastą terminuotą leidimą gyventi šalyje būna laikina arba neterminuota.

2. Laikina teise gyventi šalyje laikoma teisė, įgyjama pagal leidimą gyventi, suteikiamą kartu su apribojimu, susijusiu su:

a)	gyvenimu šalyje kaip šeimos nariui, kai atitinkamas asmuo: 1) turi teisę laikinai gyventi šalyje arba 2) turi leidimą laikinai gyventi šalyje gavęs prieglobstį;

b)	sezoniniu darbu;

c)	laikinu perkėlimu grupės viduje;

d)	tarpvalstybiniu paslaugų teikimu;

e)	pameistryste;

f)	studijomis;

g)	darbo pagal darbo sutartį ar savarankiško darbo paieška;

h)	mainais pagal sutartį arba ne;

i)	medicininiu gydymu;

j)	laikinais humanitariniais tikslais;

k)	laukdamas prašymo pagal [Rijkswet op het Nederlanderschap (Nyderlandų pilietybės įstatymas)] 17 straipsnį.

3. Vykdant įsipareigojimus pagal sutartis ar privalomus tarptautinės teisės organizacijų sprendimus, ministro nutarimu gali būti nustatyti atvejai, kai, nukrypstant nuo šio straipsnio 2 dalies, suteikiama neterminuota teisė gyventi šalyje.

4. Jeigu leidimas gyventi šalyje yra susietas su kitokiu apribojimu nei išvardytieji 2 dalyje, jis yra neterminuotas, nebent jį išduodant būtų numatyta kitaip.“

Ginčas pagrindinėje byloje ir prejudiciniai klausimai

10	Ieškovė pagrindinėje byloje E. K. yra Ganos pilietė. Jos sūnus, gimęs 2002 m. vasario 10 d., yra Nyderlandų pilietis. 2013 m. rugsėjo 9 d. E. K. pagal SESV 20 straipsnį gavo leidimą gyventi Nyderlandų teritorijoje su nuoroda „Sąjungos piliečio šeimos narys“.

2019 m. vasario 18 d. E. K., remdamasi nacionalinės teisės aktais, kuriais į nacionalinę teisę perkelta Direktyva 2003/109, pateikė prašymą išduoti ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES. Teisingumo ir saugumo valstybės sekretorius šį prašymą atmetė ir, be kita ko, konstatavo, kad teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį yra laikina ir kad dėl šios priežasties jai negali būti išduotas prašomas leidimas gyventi šalyje. Dėl šio sprendimo E. K. pateiktas skundas buvo pripažintas nepagrįstu.

12	E. K. pareiškė ieškinį dėl šio sprendimo dėl atmetimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme – Rechtbank Den Haag, zittingsplaats Amsterdam (Hagos apylinkės teismas, posėdžiaujantis Amsterdame, Nyderlandai).

Šiam teismui visų pirma kilo klausimas, ar pagal SESV 20 straipsnį įgyta teisė gyventi šalyje yra laikina. Kalbant konkrečiai, kyla klausimas, viena vertus, ar teisė gyventi šalyje gali būti laikoma „laikina“, jei nustatoma, kad ši teisė baigsis konkrečią iš anksto žinomą dieną, ir, kita vertus, ar teisės gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį laikinas ar nelaikinas pobūdis gali būti siejamas su šią teisę turinčio trečiosios šalies piliečio ketinimu, nes E. K., be kita ko, pareiškė norą ilgam laikui įsikurti Nyderlandų Karalystės teritorijoje. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad E. K. ir teisingumo ir saugumo valstybės sekretorius nesutaria dėl to, ar nustatyti, ar teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį yra laikino, ar nelaikino pobūdžio, priklauso valstybių narių kompetencijai, o gal, priešingai, sąvoka „laikina teisė gyventi šalyje“ turi būti vienodai aiškinama Sąjungos lygmeniu. Galiausiai tam teismui kilo klausimas, ar Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 2 dalies e punktas buvo teisingai perkeltas į Nyderlandų teisės sistemą.

Šiomis aplinkybėmis Rechtbank Den Haag, zittingsplaats Amsterdam (Hagos apylinkės teismas, posėdžiaujantis Amsterdame) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.	Ar valstybės narės turi kompetenciją nustatyti, ar teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį yra laikino, ar nelaikino pobūdžio, o gal tai turi būti apibrėžta Sąjungos teisėje?

Jeigu taikomas Sąjungos teisės aiškinimas, ar taikant Direktyvą 2003/109 reikia atskirti įvairias išvestines teises gyventi šalyje, kurias pagal Sąjungos teisę turi trečiųjų valstybių piliečiai, įskaitant [pagal 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančią Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančią [d]irektyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, 2004, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46)] Sąjungos piliečio šeimos nariui suteikiamą išvestinę teisę gyventi šalyje ir SESV 20 straipsnyje įtvirtintą teisę gyventi šalyje?

3.	Ar SESV 20 straipsnyje įtvirtinta teisė gyventi šalyje, kuri pagal savo pobūdį priklauso nuo to, ar yra priklausomumo santykis tarp trečiosios šalies piliečio ir Sąjungos piliečio, ir todėl yra baigtinė, yra laikino pobūdžio?

Jeigu teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį yra laikino pobūdžio, ar Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 2 dalies e punktą šiuo atveju reikia aiškinti taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos tik nacionalinėje teisėje numatyti leidimai gyventi šalyje neleidžia įgyti ilgalaikio gyventojo statuso, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2003/109?“

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl pirmojo klausimo

Pirmiausia primintina, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, pagal nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrą, įtvirtintą SESV 267 straipsnyje, Teisingumo Teismas nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris leistų išspręsti nagrinėjamą ginčą. Į tai atsižvelgdamas Teisingumo Teismas prireikus turi performuluoti jam pateiktus klausimus (2022 m. balandžio 7 d. Sprendimo Avio Lucos, C‑176/20, EU:C:2022:274, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

16	Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį siekia išsiaiškinti, ar nustatyti, ar teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį yra laikino pobūdžio, priklauso valstybių narių kompetencijai, o gal, priešingai, „tai turi būti apibrėžta Sąjungos teisėje“.

Vis dėlto iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų matyti, kad šis klausimas pateiktas siekiant nustatyti, ar E. K., kuri turi teisę gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, padėtis patenka į Direktyvos 2003/109 taikymo sritį, be kita ko, atsižvelgiant į šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalies e punktą.

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 2 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip, kad jame nurodyta gyvenimo šalyje „tiktai laikinais pagrindais“ sąvoka yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kuri visų valstybių narių teritorijoje turi būti aiškinama vienodai.

Reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimų matyti, kad, kai Sąjungos teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę, norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, jos reikšmė visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai (2012 m. spalio 18 d. Sprendimo Singh, C‑502/10, EU:C:2012:636, 42 punktas ir 2018 m. balandžio 12 d. Sprendimo A ir S, C‑550/16, EU:C:2018:248, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Nors Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 2 dalies e punkto formuluotėje nepateikta žodžių junginio „kurie <…> yra apsigyvenę tiktai laikinais pagrindais“ apibrėžtis, šioje direktyvoje taip pat nedaroma jokios nuorodos į valstybių narių teisę dėl šio žodžių junginio reikšmės. Vadinasi, taikant šią direktyvą šis žodžių junginys turi būti laikomas savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kurią visų valstybių narių teritorijoje reikia aiškinti vienodai (pagal analogiją žr. 2012 m. spalio 18 d. Sprendimo Singh, C‑502/10, EU:C:2012:636, 43 punktą).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 2 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip, kad jame nurodyta gyvenimo šalyje „tiktai laikinais pagrindais“ sąvoka yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kuri visų valstybių narių teritorijoje turi būti aiškinama vienodai.

Dėl antrojo ir trečiojo klausimų

Antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 2 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip, kad jame nurodyta gyvenimo šalyje „tiktai laikinais pagrindais“ sąvoka apima trečiosios šalies piliečio gyvenimą pagal SESV 20 straipsnį valstybės narės, kurios pilietybę atitinkamas Sąjungos pilietis turi, teritorijoje.

23	Pirmiausia reikia priminti, kad Direktyvos 2003/109 3 straipsnyje nustatyta šios direktyvos taikymo sritis.

Nors šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, teisėtai gyvenantiems valstybės narės teritorijoje, jo 2 dalyje nustatyta, kad į direktyvos taikymo sritį nepatenka tam tikros gyvenimo šalyje rūšys. Kalbant konkrečiai, tos pačios direktyvos 3 straipsnio 2 dalies e punkte numatyta, kad ji netaikoma trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra apsigyvenę tiktai laikinais pagrindais, pavyzdžiui, pagal „au pairs“ programą ar kaip sezoniniai darbuotojai arba kaip darbuotojai, pasiųsti paslaugos teikėjo tarpvalstybinėms paslaugoms teikti, arba patys teikia tarpvalstybines paslaugas, arba tais atvejais, kai jų leidimas gyventi yra oficialiai apribotas.

Šiuo aspektu pirmiausia reikia priminti, kad trečiosios šalies piliečio gyvenimas valstybės narės teritorijoje pagal SESV 20 straipsnį atitinka Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 1 dalyje numatytą sąlygą; šioje nuostatoje numatyta, kad ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, teisėtai gyvenantiems valstybėje narėje.

Dėl klausimo, ar trečiosios šalies pilietis, kuriam suteiktas leidimas gyventi valstybės narės teritorijoje pagal SESV 20 straipsnį, vis dėlto nepatenka į Direktyvos 2003/109 taikymo sritį pagal jos 3 straipsnio 2 dalies e punktą, reikia priminti, kad šioje nuostatoje nurodyti du skirtingi atvejai, t. y. viena vertus, trečiųjų šalių piliečių, kurie yra apsigyvenę tiktai laikinais pagrindais, atvejis ir, kita vertus, trečiųjų šalių piliečių, kurių leidimas gyventi šalyje yra oficialiai apribotas, atvejis (2012 m. spalio 18 d. Sprendimo Singh, C‑502/10, EU:C:2012:636, 38 punktas).

Dėl pirmojo atvejo, kuris vienintelis yra šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalykas, reikia pažymėti, kad nei Direktyvos 2003/109 3 straipsnyje, nei jokioje kitoje nuostatoje nėra nurodyta, ką reiškia gyvenimo šalyje „tiktai laikinais pagrindais“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal šio straipsnio 2 dalies e punktą.

Kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekste vartojamų žodžių įprastą reikšmę, bet ir į teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus ir kontekstą (šiuo klausimu žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Maïstrellis, C‑222/14, EU:C:2015:473, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Atitinkamos nuostatos genezė taip pat gali suteikti reikšmingos informacijos ją aiškinant (šiuo klausimu žr. 2020 m. birželio 25 d. Sprendimo A ir kt. (Vėjo jėgainės Alteryje ir Nevelėje), C‑24/19, EU:C:2020:503, 37 punktą).

29	Pirma, reikia pažymėti, kad Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 2 dalies e punkte numatyta, kad ši direktyva netaikoma trečiųjų šalių piliečiams, „kurie <…> [atitinkamos valstybės narės teritorijoje] yra apsigyvenę tiktai laikinais pagrindais“.

Atsižvelgiant į šių žodžių reikšmę bendrinėje kalboje, dėl šios sąlygos reikia išnagrinėti, ar šį gyvenimą šalyje pateisinanti priežastis nuo pat gyvenimo šalyje pradžios reiškia, kad jis turėjo būti tiktai trumpalaikis. Iš tiesų, kaip jau nusprendė Teisingumo Teismas, laikini pagrindai, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 2 dalies e punktą, a priori nerodo, kad trečiosios šalies pilietis siekia ilgam laikui įsikurti valstybių narių teritorijoje (šiuo klausimu žr. 2012 m. spalio 18 d. Sprendimo Singh, C‑502/10, EU:C:2012:636, 47 punktą).

Tokį pažodinį Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 2 dalies e punkte nurodyto žodžių junginio „kurie <…> yra apsigyvenę tiktai laikinais pagrindais“ aiškinimą iliustruoja toje nuostatoje pateiktas tokio pobūdžio gyvenimo šalyje atvejų sąrašas. Iš tiesų kaip pavyzdžiai konkrečiai nurodyti trečiosios šalies piliečio gyvenimo pagal „au pairs“ programą ar kaip sezoninių darbuotojų arba kaip darbuotojų, pasiųstų paslaugos teikėjo tarpvalstybiniam paslaugų teikimui, arba kaip tarpvalstybinių paslaugų teikėjų atvejai.

Tokių gyvenimo šalyje atvejų bendras objektyvus požymis – jų trukmė yra griežtai ribota ir jie yra trumpalaikiai, todėl neleidžia trečiosios šalies piliečiui ilgam laikui įsikurti atitinkamos valstybės narės teritorijoje (šiuo klausimu žr. 2012 m. spalio 18 d. Sprendimo Singh, C‑502/10, EU:C:2012:636, 48 ir 50 punktus).

Be to, tokį argumentą patvirtina Pasiūlymo dėl Tarybos direktyvos dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (COM(2001) 127 final) aiškinamasis memorandumas, susijęs su šio pasiūlymo 3 straipsnio 2 dalies d punktu, kuris iš esmės atitinka Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 2 dalies e punktą. Remiantis šiuo aiškinamuoju memorandumu, minėto pasiūlymo 3 straipsnio 2 dalies d punkte konkrečiai nurodytų kategorijų asmenys neįsikuria ilgam laikui atitinkamos valstybės narės teritorijoje.

Taigi reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 2 dalies e punkto formuluotę ir genezę, gyvenimo šalyje „tiktai laikinais pagrindais“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, apima bet kokį gyvenimą valstybės narės teritorijoje, kuris grindžiamas tik pagrindais, kurie, remiantis jų objektyviu požymiu, reiškia, kad jo trukmė yra griežtai apribota ir jis yra trumpalaikis ir neleidžia atitinkamam trečiosios šalies piliečiui ilgam laikui įsikurti tos valstybės narės teritorijoje.

35	Reikia konstatuoti, kad trečiosios šalies piliečio gyvenimui valstybės narės teritorijoje pagal SESV 20 straipsnį nebūdingas šis objektyvus požymis.

Šiuo aspektu reikia priminti, jog iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį trečiosios šalies piliečiui, kuris yra Sąjungos piliečio šeimos narys, kaip antai E. K., suteikiama tik esant labai specifinėms situacijoms, kai, nepaisant to, kad netaikoma su trečiųjų šalių piliečių teise gyventi šalyje susijusi antrinė teisė ir kad šis Sąjungos pilietis nepasinaudojo teise laisvai judėti, atsisakius suteikti tokią teisę, tas Sąjungos pilietis faktiškai privalėtų išvykti iš Sąjungos teritorijos apskritai ir iš jo būtų atimta galimybė veiksmingai naudotis pagrindinėmis šio statuso suteikiamomis teisėmis (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo Chavez‑Vilchez ir kt., C‑133/15, EU:C:2017:354, 63 punktą ir 2020 m. vasario 27 d. Sprendimo Subdelegación del Gobierno en Ciudad Real (Sąjungos piliečio sutuoktinis), C‑836/18, EU:C:2020:119, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Taigi tam, kad dėl tokio atsisakymo būtų galima paneigti Sąjungos pilietybės veiksmingumą, tarp šio trečiosios šalies piliečio ir Sąjungos piliečio, jo šeimos nario, turi egzistuoti toks priklausomumo santykis, dėl kurio, nepripažinus šiam trečiosios šalies piliečiui teisės gyventi Sąjungos teritorijoje, tas Sąjungos pilietis būtų priverstas jį lydėti ir apskritai išvykti iš šios teritorijos (šiuo klausimu žr. 2020 m. vasario 27 d. Sprendimo Subdelegación del Gobierno en Ciudad Real (Sąjungos piliečio sutuoktinis), C‑836/18, EU:C:2020:119, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, teisės gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį pripažinimas turi būti vertinamas būtent atsižvelgiant į atitinkamo trečiosios šalies piliečio ir Sąjungos piliečio, jo šeimos nario, priklausomumo santykio intensyvumą, nes atliekant tokį vertinimą turi būti atsižvelgta į visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo Chavez‑Vilchez ir kt., C‑133/15, EU:C:2017:354, 71 punktą; 2018 m. gegužės 8 d. Sprendimo K. A. ir kt. (Šeimos susijungimas Belgijoje), C‑82/16, EU:C:2018:308, 72 punktą ir 2020 m. vasario 27 d. Sprendimo Subdelegación del Gobierno en Ciudad Real (Sąjungos piliečio sutuoktinis), C‑836/18, EU:C:2020:119, 56 punktą).

Šiuo aspektu vertindamas, ar yra toks vaiko, Sąjungos piliečio, ir vieno iš jo tėvų, trečiosios šalies piliečio, priklausomumo santykis, Teisingumo Teismas nusprendė, kad reikia atsižvelgti į šio vaiko globos klausimą ir į tai, ar vienas iš tėvų, trečiosios šalies pilietis, yra teisiškai, finansiškai arba emociškai atsakingas už tą vaiką (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo O ir kt., C‑356/11 ir C‑357/11, EU:C:2012:776, 56 punktą ir 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Rendón Marín, C‑165/14, EU:C:2016:675, 51 punktą). Tokio vaiko amžius, fizinis ir emocinis išsivystymas, emocinio ryšio su vienu iš tėvų, Sąjungos piliečiu, ir kitu iš tėvų, trečiosios šalies piliečiu, laipsnis ir grėsmė, kurią išsiskyrimas su pastaruoju keltų šio vaiko raidai, taip pat buvo laikomi reikšmingomis aplinkybėmis (2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo Chavez‑Vilchez ir kt., C‑133/15, EU:C:2017:354, 71 punktas).

Dėl to, ar tarp pilnamečių asmenų egzistuoja priklausomumo santykis, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nors iš tiesų suaugęs asmuo iš esmės gali gyventi nepriklausomai nuo savo šeimos narių, tokio priklausomumo santykio pripažinimas tarp dviejų suaugusiųjų, tos pačios šeimos narių, taip pat įmanomas išimtiniais atvejais, kai atitinkamas asmuo niekaip negali būti atskirtas nuo savo šeimos nario, nuo kurio jis priklauso (šiuo klausimu žr. 2018 m. gegužės 8 d. Sprendimo K. A. ir kt. (Šeimos susijungimas Belgijoje), C‑82/16, EU:C:2018:308, 65 punktą ir 2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo Subdelegación del Gobierno en Toledo (Šeimos nario gyvenimas šalyje – Nepakankami ištekliai), C‑451/19 ir C‑532/19, EU:C:2022:354, 56 punktą).

Taigi reikia konstatuoti, jog trečiosios šalies piliečio teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, kaip Sąjungos piliečio šeimos nario, pateisinama tuo, kad toks gyvenimas šalyje yra būtinas, kad šis Sąjungos pilietis galėtų veiksmingai naudotis pagrindinėmis šio statuso suteikiamomis teisėmis tol, kol tęsiasi priklausomumo santykis su šiuo trečiosios šalies piliečiu. Nors tiesa, kad toks priklausomumo santykis paprastai išnyksta laikui bėgant, iš esmės jis nėra trumpalaikis. Taigi gyvenimo valstybės narės teritorijoje pagal SESV 20 straipsnį priežastis negali trukdyti atitinkamam trečiosios šalies piliečiui ilgam laikui įsikurti tos valstybės narės teritorijoje. Iš tiesų tokį gyvenimą šalyje pateisinantis santykis, kurio pagrindinės ypatybės buvo nurodytos šio sprendimo 37–40 punktuose, gali trukti ilgą laiką, konkrečiu trečiosios šalies piliečio, vieno iš Sąjungos piliečio vaiko tėvo, atveju – iki vaiko pilnametystės ar net ilgiau, jei nustatomos tai pateisinančios aplinkybės.

42	Tokiomis aplinkybėmis negalima konstatuoti, kad trečiosios šalies piliečio gyvenimas valstybės narės teritorijoje pagal SESV 20 straipsnį yra gyvenimas šalyje „tiktai laikinais pagrindais“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 2 dalies e punktą.

43	Antra, šį aiškinimą, grindžiamą Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 2 dalies e punkto formuluote ir geneze, patvirtina šia direktyva siekiami tikslai.

Kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, iš minėtos direktyvos 4, 6 ir 12 konstatuojamųjų dalių matyti, kad pagrindinis šios direktyvos tikslas yra trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai valstybių narių gyventojai, integracija (2012 m. balandžio 26 d. Sprendimo Komisija / Nyderlandai, C‑508/10, EU:C:2012:243, 66 punktas; 2012 m. spalio 18 d. Sprendimo Singh, C‑502/10, EU:C:2012:636, 45 punktas ir 2019 m. spalio 3 d. Sprendimo X (Ilgalaikiai gyventojai – Pastovūs, reguliarūs ir pakankami ištekliai), C‑302/18, EU:C:2019:830, 29 punktą).

Pagal suformuotą jurisprudenciją, kaip matyti iš Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalies, siejamos su jos 6 konstatuojamąja dalimi, tokią integraciją visų pirma lemia šioje nuostatoje nurodyta penkerių metų teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė, kuri parodo, kad suinteresuotasis asmuo įsitvirtino atitinkamoje valstybėje narėje, taigi, ir tai, kad jis ilgam įsikūrė jos teritorijoje (šiuo klausimu žr. 2019 m. spalio 3 d. Sprendimo X (Ilgalaikiai gyventojai – Pastovūs, reguliarūs ir pakankami ištekliai), C‑302/18, EU:C:2019:830, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

46	Šiuo aspektu, kaip iš esmės pažymėta šio sprendimo 41 punkte, trečiosios šalies piliečio gyvenimo valstybių narių teritorijoje pagal SESV 20 straipsnį trukmė gali būti ilga – gerokai ilgesnė nei Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas laikotarpis.

Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad trečiosios šalies piliečiui, turinčiam teisę gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, turi būti išduotas leidimas dirbti, kad jis galėtų išlaikyti savo vaiką, kuris yra Sąjungos pilietis, nes priešingu atveju iš vaiko būtų atimta galimybė veiksmingai naudotis pagrindinėmis su šiuo statusu susijusiomis teisėmis (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 8 d. Sprendimo Ruiz Zambrano, C‑34/09, EU:C:2011:124, 45 punktą). Toks darbo vykdymas atitinkamos valstybės narės teritorijoje ilgą laiką gali dar labiau sustiprinti šio trečiosios šalies piliečio įsitvirtinimą.

48	Trečia, minėto aiškinimo niekaip nepaneigia nagrinėjamos nuostatos kontekstas.

Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad šio sprendimo 42 punkte pateiktu aiškinimu nepaneigiama Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 2 dalies e punkto bendra struktūra, nes tam, kad trečiosios šalies pilietis, turintis teisę gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, gautų ilgalaikio gyventojo statusą, jis turi atitikti minėtos direktyvos 4 ir 5 straipsniuose numatytas sąlygas. Trečiosios šalies pilietis turi ne tik teisėtai ir nepertraukiamai gyventi atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus prieš pat pateikiant atitinkamą prašymą, bet ir įrodyti, kad jis pats ir nuo jo priklausomi šeimos nariai turi pastovių ir reguliarių išteklių, kurių pakanka pačiam ir savo šeimos nariams išlaikyti, nesikreipiant į šios valstybės narės socialinės pagalbos sistemą, taip pat sveikatos draudimą, apimantį visas rizikos rūšis, kurios paprastai numatomos tos valstybės narės piliečių draudime. Be to, ši valstybė narė gali reikalauti, kad trečiųjų šalių piliečiai tenkintų jų nacionalinėje teisėje numatytas integracijos sąlygas (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Iida, C‑40/11, EU:C:2012:691, 38 ir 39 punktus).

Be to, Nyderlandų ir Vokietijos vyriausybės, be kita ko, iš esmės teigė, kad, atsižvelgiant į išvestinį trečiosios šalies piliečio turimos teisės gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį pobūdį, šis gyvenimas šalyje, nors hipotetiškai buvo teisėtas ir nepertraukiamas penkerius metus, negali pateisinti ilgalaikio leidimo gyventi šalyje pagal Direktyvą 2003/109 išdavimo. Šiems argumentams negalima pritarti.

Žinoma, SESV nuostatomis, susijusiomis su Sąjungos pilietybe, nesuteikiama jokios savarankiškos teisės trečiųjų šalių piliečiams. Teisės, kurios gali būti suteikiamos tokiems piliečiams, yra ne savarankiškos minėtų piliečių teisės, bet išvestinės iš teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos pilietis. Šių išvestinių teisių tikslas ir pateisinimas grindžiamas išvada, kad atsisakius jas pripažinti gali būti, be kita ko, pažeista Sąjungos piliečio teisė laisvai judėti ir gyventi Sąjungos teritorijoje (šiuo klausimu žr. 2020 m. vasario 27 d. Sprendimo Subdelegación del Gobierno en Ciudad Real (Sąjungos piliečio sutuoktinis), C‑836/18, EU:C:2020:119, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Vis dėlto tokia aplinkybė neturi reikšmės nustatant, ar gyvenimo šalyje „tiktai laikinais pagrindais“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 2 dalies e punktą, apima trečiosios šalies piliečio gyvenimą pagal SESV 20 straipsnį valstybės narės, kurios pilietybę atitinkamas Sąjungos pilietis turi, teritorijoje.

53	Iš tiesų, viena vertus, šios direktyvos 3 straipsnyje nedaroma skirtumo pagal tai, ar atitinkamas trečiosios šalies pilietis teisėtai gyvena Sąjungos teritorijoje pagal savarankišką teisę, ar pagal išvestinę teisę, įgyjamą dėl teisių, kuriomis naudojasi atitinkamas Sąjungos pilietis.

54	Be to, tokio skirtumo nematyti ir iš kitų minėtos direktyvos nuostatų, ypač jos 4 straipsnio 1 dalies, kurioje daroma nuoroda į trečiosios šalies piliečio penkerių metų prieš pat pateikiant atitinkamą prašymą teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo valstybių narių teritorijoje trukmę.

Kita vertus, pagal Sąjungos teisę trečiosios šalies piliečiui pripažįstamos teisės gyventi valstybės narės teritorijoje išvestinis pobūdis nebūtinai reiškia, kad dėl tokios teisės suteikimo priežasčių šis trečiosios šalies pilietis negali ilgam laikui įsikurti tos valstybės narės teritorijoje. Taigi pakanka priminti, kad, kaip pažymėta šio sprendimo 41 punkte, priklausomumo santykis, kuriuo grindžiama trečiosios šalies piliečio išvestinė teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, iš esmės nėra trumpalaikis, o gali trukti ilgą laiką.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti: Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 2 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip, kad jame nurodyta gyvenimo šalyje „tiktai laikinais pagrindais“ sąvoka neapima trečiosios šalies piliečio gyvenimo pagal SESV 20 straipsnį valstybės narės, kurios pilietybę atitinkamas Sąjungos pilietis turi, teritorijoje.

Dėl ketvirtojo klausimo

57	Atsižvelgiant į atsakymą į antrąjį ir trečiąjį klausimus, nereikia atsakyti į ketvirtąjį klausimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso 3 straipsnio 2 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip, kad jame nurodyta gyvenimo šalyje „tiktai laikinais pagrindais“ sąvoka yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kuri visų valstybių narių teritorijoje turi būti aiškinama vienodai.

Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 2 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip kad jame nurodyta gyvenimo šalyje „tiktai laikinais pagrindais“ sąvoka neapima trečiosios šalies piliečio gyvenimo pagal SESV 20 straipsnį valstybės narės, kurios pilietybę atitinkamas Sąjungos pilietis turi, teritorijoje.

Parašai.

( *1 ) Proceso kalba: nyderlandų.