–

AB ir NB, atstovaujamų solicitor A. Vasisht, QC R. Husain ir barristers E. Mitchell, G. Capel, R. Toal ir T. Tridimas,

–

Secretary of State for the Home Department, atstovaujamo T. Lindsay,

–

United Nations High Commissioner for Refugees (UK), atstovaujamo solicitor S. Mobley, QC M. Demetriou ir barrister T. Johnston,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos R. Kanitz ir J. Möller,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Ladenburger ir A. Azéma,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (OL L 304, 2004, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 7 t., p. 96) 12 straipsnio 1 dalies a punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant NB ir AB, kurie yra iš Palestinos kilę asmenys be pilietybės, ir Secretary of State for the Home Department (vidaus reikalų ministras, Jungtinė Karalystė) ginčą dėl to, kad jis atmetė NB ir AB pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą.

3

1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 189 t., p. 150, Nr. 2545 (1954)) įsigaliojo 1954 m. balandžio 22 d. Ji buvo papildyta ir iš dalies pakeista 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso, įsigaliojusiu 1967 m. spalio 4 d. (toliau – Ženevos konvencija).

4

Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnyje nustatyta:

„Ši Konvencija netaikoma asmenims, kurie šiuo metu naudojasi kitų Jungtinių Tautų Organizacijos institucijų ar organizacijų, išskyrus Jungtinių Tautų Organizacijos pabėgėlių reikalų vyriausiąjį komisarą, gynyba ar parama.

Jei tokia gynyba ar parama dėl kokios nors priežasties buvo nutraukta galutinai nesureguliavus tokių asmenų padėties pagal atitinkamas Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos priimtas rezoliucijas, šie asmenys ipso facto įgyja šioje Konvencijoje numatytas teises.“

5

1949 m. gruodžio 8 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 302 (IV) dėl pagalbos Palestinos pabėgėliams buvo įsteigta Jungtinių Tautų paramos ir darbų agentūra Palestinos pabėgėliams Artimuosiuose Rytuose (United Nations Relief and Works Agency for Palestine Refugees in the Near East (UNRWA)). Jos užduotis – užtikrinti Palestinos pabėgėlių gerovę ir socialinę raidą.

6

Pagal UNRWA suvestinių teisės įgijimo ir registravimo instrukcijų VII.C ir VII.E punktus UNRWA veiklos teritorija apima penkis rajonus, t. y. Gazos ruožą, Vakarų Krantą (įskaitant Rytų Jeruzalę), Jordaniją, Libaną ir Siriją.

7

Direktyvos 2004/83 3, 10–12, 16, 17 ir 38 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

<…>

<…>

<…>

8

Šios direktyvos 1 straipsnyje nurodyta:

„Šios direktyvos tikslas – nustatyti būtiniausius trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, ir suteikiamos apsaugos pobūdžio [turinio] standartus.“

9

Minėtos direktyvos 2 straipsnio c–e punktuose nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

10

Direktyvos 2004/83 4 straipsnis „Faktų ir aplinkybių įvertinimas“ suformuluotas taip:

„1.   Valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau

pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos

pagrįsti. Valstybės narės pareiga – bendradarbiaujant su prašytoju įvertinti atitinkamą su prašymų susijusią informaciją.

<…>

3.   Tarptautinės apsaugos prašymas įvertinamas individualiai ir atsižvelgiant į:

<…>“

11

Minėtos direktyvos 12 straipsnio „Pabėgėlio statuso nesuteikimas“ 1 dalies a punkte nustatyta:

„Trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės pabėgėlio statusas nesuteikiamas, jei:

12

2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9) 1 ir 50 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

<…>

13

Šios direktyvos 12 straipsnio „Pabėgėlio statuso nesuteikimas“ 1 dalies a punkte nurodyta:

„Trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės pabėgėlio statusas nesuteikiamas, jei:

14

Minėtos direktyvos 40 straipsnyje „Panaikinimas“ nustatyta:

„Valstybių narių, kurioms ši direktyva privaloma, atžvilgiu Direktyva [2004/83] panaikinama nuo 2013 m. gruodžio 21 d. nedarant poveikio valstybių narių pareigoms, susijusioms su direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminu, nustatytu I priedo B dalyje.

Valstybių narių, kurioms ši direktyva privaloma, atžvilgiu nuorodos į panaikintą direktyvą laikomos nuorodomis į šią direktyvą ir aiškinamos pagal II priede pateiktą atitikties lentelę.“

15

2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60) 18 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„tiek valstybės narės, tiek tarptautinės apsaugos prašytojai yra suinteresuoti, kad sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami kuo skubiau, nedarant poveikio tinkamo ir išsamaus nagrinėjimo atlikimui.“

16

Šios direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

<…>

<…>“

17

Minėtos direktyvos 46 straipsnyje numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad prašytojai turėtų teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę, kuria galėtų naudotis teisme, kad galėtų apskųsti:

<…>

3.   Kad būtų laikomasi 1 dalies, valstybės narės užtikrina, jog taikant veiksmingą teisių gynimo priemonę būtų numatytas išsamus ir ex nunc faktinis ir teisinis tarptautinės apsaugos poreikių nagrinėjimas, įskaitant, atitinkamais atvejais, nagrinėjimą pagal Direktyvą [2011/95], bent vykdant apeliacines procedūras pirmosios instancijos teisme.

<…>“

18

Direktyva 2004/83 į Jungtinės Karalystės teisę perkelta Refugee or Person in Need of International Protection (Qualification) Regulations 2006 (2006 m. Taisyklės dėl pabėgėlių ar tarptautinės apsaugos reikalingų asmenų; S. I. 2006/2525, toliau – 2006 m. taisyklės) ir Immigration Rules (the 2006 Regulations) (2006 m. Imigracijos taisyklės).

19

2006 m. taisyklių 2 straipsnyje nurodyta:

„pabėgėlis“ – asmuo, kuriam taikomas Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnis ir netaikomas 7 straipsnis“.

20

Šių taisyklių 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Asmuo nėra pabėgėlis, jeigu patenka į Ženevos konvencijos 1 straipsnio D, E arba F skirsnių taikymo sritį.“

21

2006 m. Imigracijos taisyklių 339AA punktas suformuluotas taip:

„Šis punktas taikomas, jei ministras įsitikina, kad asmeniui turėjo būti arba neturi būti suteiktas pabėgėlio statusas pagal 2006 m. Taisyklių dėl pabėgėlių ar tarptautinės apsaugos reikalingų asmenų 7 straipsnį.“

22

NB kartu su savo vyru ir penkiais nepilnamečiais vaikais, įskaitant AB, kuris turi sunkią negalią, nuo 2015 m. spalio mėn. persikėlė gyventi į Jungtinę Karalystę. Visi šeimos nariai, anksčiau gyvenę Al Bass pabėgėlių stovykloje Libane, yra įregistruoti UNRWA, išskyrus jauniausiąjį H, kuriam nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priėmimo dieną buvo septyni mėnesiai.

23

Savo skundu pareiškėjai pagrindinėje byloje visų pirma siekia, kad jiems būtų suteiktas pabėgėlio statusas remiantis Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsniu, į kurį daroma nuoroda Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkte, ir tvirtina, kad jie, kaip asmenys be pilietybės, jau anksčiau naudojęsi UNRWA apsauga ar parama, gali pagal minėto 1 straipsnio D skirsnio antrą pastraipą ipso facto remtis pabėgėlio statusu, jei ši apsauga ar parama nutrūko dėl priežasties, kurios jie patys negali kontroliuoti ir kuri nepriklauso nuo jų valios („įtraukimo sąlyga“). Šiomis aplinkybėmis pareiškėjai pagrindinėje byloje teigia, kad jiems taikoma ši įtraukimo sąlyga dėl, viena vertus, UNRWA rodomo nepajėgumo, atsižvelgiant į jos misiją, užtikrinti paramą sunkią negalią turintiems vaikams ir, kita vertus, dėl didelės diskriminacijos, kurią AB patyrė Libane dėl savo negalios.

24

Šiuo klausimu jie nurodo, kad Al Bass stovykloje AB neturėjo galimybės gauti jo poreikiams pritaikytų švietimo ar medicinos paslaugų. Dėl savo negalios tiek AB, tiek jo broliai ir seserys buvo įžeidinėjami juos supusioje bendruomenėje, ir tai turėjo neigiamų pasekmių visos šeimos psichinei sveikatai ir gyvenimui. Šią situaciją apsunkino itin blogos gyvenimo sąlygos stovykloje, Libane gyvenančių palestiniečių diskriminacija apskritai bei Libano socialinės ir ekonominės padėties pablogėjimas pastaraisiais metais.

25

Šiomis aplinkybėmis pareiškėjai pagrindinėje byloje, remdamiesi 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimu Abed El Karem El Kott ir kt. (C‑364/11, EU:C:2012:826), teigia, kad didelė diskriminacija, kokią nagrinėjamu atveju patiria AB atsižvelgiant į pirma nurodytas aplinkybes, gali būti laikoma priežastimi, dėl kurios suinteresuotasis asmuo buvo priverstas palikti UNRWA veiklos teritoriją. Jie priduria, kad diskriminacija dėl savavališko atsisakymo užtikrinti neįgaliesiems galimybę gauti sveikatos priežiūros ir švietimo paslaugas gali padaryti didelę žalą ją patiriančiam vaikui ir net patekti į sąvoką „persekiojimas“. Iš tiesų tai, ar yra toks persekiojimas, turi būti vertinama tinkamai atsižvelgiant į ypatingą vaikų pažeidžiamumą, kuris nagrinėjamu atveju padidėjo dėl pablogėjusios padėties Libane, ir į vaiko interesus, kiek tai susiję ne tik su AB, bet ir su jo broliais ir seserimis. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, pareiškėjai pagrindinėje byloje mano, kad išvyko iš Libano, ir dėl objektyvių priežasčių, kurių jie patys negali kontroliuoti, nebegauna UNRWA paramos ar apsaugos.

26

Vidaus reikalų ministras ginčija pareiškėjų pagrindinėje byloje teisę į tai, kad jiems ipso facto būtų suteiktas pabėgėlio statusas. Pripažindamas, jog AB patyrė diskriminaciją dėl negalios, jis teigia, kad ši diskriminacija nesiekia reikalaujamo lygio, kad ją būtų galima laikyti persekiojimu. Be to, jis tvirtina, kad AB gavo pakankamą paramą Libane ir kad toliau ja naudosis į jį grįžęs. Šiuo klausimu vidaus reikalų ministras teigia, kad Al Bass stovykloje veikia ankstyvos intervencijos centras ir už tai yra atsakinga nevyriausybinė organizacija; jo teigimu, šis centras teikia paramą stovykloje gyvenantiems neįgaliems vaikams. Galiausiai jis tvirtina, jog pareiškėjai pagrindinėje byloje nepagrindė to, kad galbūt nebuvo galimybės pasinaudoti tokių nevyriausybinių organizacijų teikiamu švietimu ir parama, todėl ir priežasčių, kurių jie negali kontroliuoti ir dėl kurių negalėjo toliau naudotis UNRWA parama ar apsauga Libane.

27

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog tam, kad būtų galima nustatyti, ar pareiškėjai pagrindinėje byloje, remdamiesi jų nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, gali ipso facto gauti pabėgėlio statusą, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar UNRWA teikiamos apsaugos ar paramos nutraukimas turi būti nagrinėjamas remiantis tik jų išvykimo dieną buvusia padėtimi arba ar tai yra nagrinėjimas, kuris papildomai ar alternatyviai apima galbūt po šios dienos susiklosčiusių aplinkybių vertinimą. Be to, jis kelia klausimą, kam šiomis aplinkybėmis tenka įrodinėjimo pareiga. Galiausiai jis siekia gauti paaiškinimų dėl reikšmingų aplinkybių, galinčių patvirtinti tokį UNRWA teikiamos apsaugos ar paramos nutraukimą.

28

Šiomis aplinkybėmis First-tier Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) (Pirmosios instancijos teismas, Imigracijos ir prieglobsčio bylų skyrius) (Jungtinė Karalystė) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„Ar vertinant, ar UNRWA teikiama apsauga ar parama yra nutrūkusi, kaip tai suprantama pagal Direktyvos [2004/83] 12 straipsnio 1 dalies a punkto antrą sakinį, UNRWA registruotam palestiniečiui be pilietybės, kiek tai susiję su neįgaliems asmenims teikiama pagalba:

29

2020 m. sausio 31 d. Jungtinė Karalystė išstojo iš Europos Sąjungos. Pagal Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos (OL C 384 I, 2019, p. 1) 86 straipsnio 2 dalį Teisingumo Teismas toliau turi jurisdikciją dėl Jungtinės Karalystės teismų prašymų priimti prejudicinį sprendimą, jei prašymas pateiktas iki pereinamojo laikotarpio pabaigos. Pagal šio susitarimo 126 straipsnį šis laikotarpis pasibaigia 2020 m. gruodžio 31 d.

30

Be to, pagal minėto susitarimo 89 straipsnio 1 dalį, kiek tai susiję su minėtais prašymais, iki pereinamojo laikotarpio pabaigos paskelbti Teisingumo Teismo sprendimai ir nutartys ir po šio laikotarpio pabaigos paskelbti tokie sprendimai ir nutartys Jungtinei Karalystei ir jos teritorijoje yra visi.

31

Kadangi šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2020 m. liepos 29 d., Teisingumo Teismas toliau turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl šio prašymo ir jį pateikusiam teismui šis sprendimas privalomas.

32

2021 m. gegužės 25 d. Teisingumo Teismas pateikė šalims ir kitiems suinteresuotiesiems asmenims klausimą, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį, juo paprašė pareikšti nuomonę dėl 2021 m. sausio 13 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Iš Palestinos kilusio asmens be pilietybės pabėgėlio statusas) (C‑507/19, EU:C:2021:3) galimos įtakos atsakymui, be kita ko, į pirmąjį prejudicinį klausimą.

33

Atsakymus į šį klausimą pateikė NB ir AB, vidaus reikalų ministras, Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras ir Europos Komisija. 2021 m. gegužės 25 d. Teisingumo Teismas taip pat pateikė klausimą Jungtinių Tautų vyriausiajam pabėgėlių reikalų komisarui dėl UNRWA teisinių įsipareigojimų, susijusių su pagalbos teikimu negalią turintiems vaikams, ir faktiškai įgyvendintų priemonių, konkrečiai – Libane. Atsakymą į šį klausimą pateikė Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras bei NB ir AB.

34

Prieš atsakant į pateiktus klausimus, pirmiausia reikia priminti, kad pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės (OL C 115, 2008, p. 295) 1 straipsnį Jungtinei Karalystei taikoma leidžianti nukrypti tvarka, apimanti visas priemones, kurių imamasi laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės srityje, ir ji turi galimybę nedalyvauti šios erdvės teisėkūros procedūrose šioje srityje.

35

Nors, kaip nurodyta Direktyvos 2004/83 38 konstatuojamojoje dalyje, Jungtinė Karalystė dalyvavo priimant ir taikant šią direktyvą, ji pasinaudojo šia leidžiančia nukrypti tvarka dėl Direktyvos 2011/95, kuria nuo 2013 m. gruodžio 21 d. panaikinta Direktyva 2004/83.

36

Taigi, kaip nurodyta Direktyvos 2011/95 50 konstatuojamojoje dalyje, Jungtinė Karalystė nedalyvavo priimant šią direktyvą ir ji nėra jai privaloma ar taikoma.

37

Be to, iš Direktyvos 2011/95 40 straipsnio matyti, kad Direktyva 2004/83 nuo 2013 m. gruodžio 21 d. panaikinama tik valstybių narių, kurioms privaloma Direktyva 2011/95, atžvilgiu.

38

Šiomis aplinkybėmis Jungtinei Karalystei ir toliau taikoma Direktyva 2004/83, neviršijant šio sprendimo 29 ir 30 punktuose nurodytų ribų.

39

Antra, taip pat reikia priminti, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2004/83 3, 16 ir 17 konstatuojamųjų dalių, Ženevos konvencija yra tarptautinio teisinio pabėgėlių apsaugos režimo kertinis akmuo ir šios direktyvos nuostatos dėl pabėgėlio statuso suteikimo sąlygų ir dėl jo turinio buvo priimtos siekiant padėti valstybių narių kompetentingoms institucijoms taikyti šią konvenciją remiantis bendromis sąvokomis ir kriterijais (2010 m. birželio 17 d. Sprendimo Bolbol, C‑31/09, EU:C:2010:351, 37 punktas ir 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Abed El Karem El Kott ir kt., C‑364/11, EU:C:2012:826, 42 punktas).

40

Taigi Direktyvos 2004/83 nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į bendrą jos sistemą ir tikslą, laikantis Ženevos konvencijos ir kitų atitinkamų tarptautinių sutarčių, nurodytų SESV 78 straipsnio 1 dalyje. Kaip matyti iš tos pačios direktyvos 10 konstatuojamosios dalies, jas aiškinant taip pat turi būti paisoma Pagrindinių teisių chartijoje pripažintų teisių (2010 m. birželio 17 d. Sprendimo Bolbol, C‑31/09, EU:C:2010:351, 38 punktas ir 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Abed El Karem El Kott ir kt., C‑364/11, EU:C:2012:826, 43 punktas).

41

Trečia, reikia pažymėti, kad Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punktas iš esmės atitinka Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punktą, todėl pastarajai nuostatai skirta jurisprudencija yra reikšminga aiškinant pirmąją nuostatą (pagal analogiją žr. 2021 m. sausio 13 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Iš Palestinos kilusio asmens be pilietybės pabėgėlio statusas), C‑507/19, EU:C:2021:3 37 punktą).

42

Į pateiktus klausimus reikia atsakyti būtent atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta.

43

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto antras sakinys turi būti aiškinamas taip, kad siekiant nustatyti, ar UNRWA teikiamos apsaugos ar paramos teikimas nutrūko, todėl asmuo gali ipso facto siekti gauti „pabėgėlio statusą“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, reikia atsižvelgti tik į reikšmingas aplinkybes, kaip antai susiklosčiusias tuo metu, kai šis asmuo išvyksta iš UNRWA veiklos teritorijos, ar taip pat į aplinkybes, kaip antai susiklosčiusias tuo metu, kai kompetentingos valdžios institucijos nagrinėja prašymą suteikti pabėgėlio statusą arba atitinkamos teisminės institucijos priima sprendimą dėl skundo, pateikto dėl sprendimo atmesti prašymą suteikti tokį statusą.

44

Norint atsakyti į šį klausimą reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto pirmą sakinį trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės pabėgėlio statusas nesuteikiamas, jeigu „jis arba ji patenka į Ženevos konvencijos 1D straipsnio [1 straipsnio D skirsnio], susijusio su apsauga ar pagalba iš Jungtinių Tautų organų ar agentūrų, išskyrus Jungtinių Tautų vyriausiąjį komisarą pabėgėlių reikalams, taikymo sritį“.

45

Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnio pirmoje pastraipoje nurodyta, kad ši konvencija netaikoma asmenims, „kurie šiuo metu naudojasi kitų Jungtinių Tautų Organizacijos institucijų ar organizacijų, išskyrus Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiąjį komisarą“, apsauga ar parama.

46

UNRWA yra Jungtinių Tautų agentūra, įsteigta siekiant apsaugoti palestiniečius kaip „pabėgėlius iš Palestinos“ ir suteikti jiems paramą. Jos įgaliojimai, pratęsti iki 2023 m. birželio 30 d., galioja jos veiklos teritorijoje, kurią sudaro penki rajonai, t. y. Gazos ruožas, Vakarų Krantas (įskaitant Rytų Jeruzalę), Jordanija, Libanas ir Sirija.

47

Taigi kiekvienas asmuo, kaip antai NB ir AB, kuris įregistruotas UNRWA, gali naudotis šios agentūros teikiama apsauga ir parama, kad būtų užtikrinta jo, kaip pabėgėlio, gerovė (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Alheto, C‑585/16, EU:C:2018:584, 84 punktą).

48

Dėl šio specifinio pabėgėlio statuso, suteikto palestiniečiams nurodytose Artimųjų Rytų teritorijose, pabėgėlio statusas Sąjungoje, laikantis Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto pirmo sakinio, kuris atitinka Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnio pirmą pastraipą, nesuteikiamas UNRWA įregistruotiems asmenims (2021 m. sausio 13 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Iš Palestinos kilusio asmens be pilietybės pabėgėlio statusas), C‑507/19, EU:C:2021:3, 49 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

49

Be to, iš Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto antro sakinio, kuris atitinka Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnio antrą pastraipą, matyti, kad, jeigu tarptautinės apsaugos prašymą Sąjungoje pateikęs asmuo nustoja naudotis UNRWA apsauga ar parama, ši išimtis nustoja būti taikoma (2021 m. sausio 13 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Iš Palestinos kilusio asmens be pilietybės pabėgėlio statusas), C‑507/19, EU:C:2021:3, 50 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

50

Taigi Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto antras sakinys taikomas, kai, atskirai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, nustatoma, kad atitinkamas iš Palestinos kilęs asmuo be pilietybės jaučiasi labai nesaugus, o UNRWA, kurios paramos jis paprašė, negali užtikrinti tokių gyvenimo sąlygų, kurios atitiktų šiai agentūrai pavestą misiją, todėl šis asmuo be pilietybės yra priverstas išvykti iš šios agentūros veiklos teritorijos dėl aplinkybių, kurių jis negali kontroliuoti ir kurios nepriklauso nuo jo valios. Jeigu susiklosto tokia situacija, šis asmuo be pilietybės gali ipso facto naudotis šioje direktyvoje numatytomis lengvatomis ir nebūtinai turi įrodyti, kad bijo būti persekiojamas, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio d punktą, išskyrus atvejus, jeigu jam taikoma kuri nors iš šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalies b punkte ar 12 straipsnio 2 ar 3 dalyse įtvirtintų pabėgėlio statuso nesuteikimo sąlygų (2021 m. sausio 13 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Iš Palestinos kilusio asmens be pilietybės pabėgėlio statusas), C‑507/19, EU:C:2021:3, 51 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

51

Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad galimybė ipso facto pasinaudoti minėtoje direktyvoje numatytomis lengvatomis, kaip tai suprantama pagal jos 12 straipsnio 1 dalies a punktą, nereiškia besąlygiškos teisės į pabėgėlio statuso suteikimą. Iš tiesų, nors asmuo, kuris turi teisę ipso facto pasinaudoti Direktyvos 2004/83 numatytomis lengvatomis, nebūtinai turi įrodyti, kad bijo būti persekiojamas, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio c punktą, jis turi, kaip tai padarė pareiškėjai pagrindinėje byloje, pateikti prašymą suteikti pabėgėlio statusą, kurį turi išnagrinėti už tai atsakingos valstybės narės kompetentingos institucijos (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Abed El Karem El Kott ir kt. (C‑364/11, EU:C:2012:826), 75 ir 76 punktus).

52

Vis dėlto, kaip išvados 52 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, nors Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkte konkrečiai nenurodyta, koks laiko momentas yra svarbus kompetentingoms nacionalinės valdžios institucijoms ar teismams vertinant nutrūkusią UNRWA paramą ar apsaugą, tai, kad Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnio pirmoje pastraipoje vartojami žodžiai „kurie šiuo metu naudojasi“, o tos pačios nuostatos antroje pastraipoje – „buvo nutraukta“, reiškia, kad turėtų būti atliekamas vertinimas, ar ši parama ar apsauga iš tikrųjų buvo nutraukta, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punktą.

53

Tokiomis aplinkybėmis toks vertinimas turi būti grindžiamas visų reikšmingų nagrinėjamos situacijos, kaip antai susiklosčiusios tuo metu, kai atitinkami prašytojai išvyko iš UNRWA veiklos teritorijos, aspektų ir veiksnių individualiu vertinimu, kartu atsižvelgiant į aplinkybes, kaip antai susiklostančias tuo metu, kai kompetentingos administracinės institucijos priima sprendimą suinteresuotojo asmens pateikto prašymo suteikti pabėgėlio statusą arba atitinkamos teisminės institucijos priima sprendimą dėl skundo, pateikto dėl sprendimo atsisakyti suteikti pabėgėlio statusą. Turi būti, be kita ko, atsižvelgta į situaciją, jei suinteresuotasis asmuo grįžta į UNRWA veiklos teritoriją, nes nebėra aplinkybių, dėl kurių jis buvo pripažintas pabėgėliu (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Abed El Karem El Kott ir kt., C‑364/11, EU:C:2012:826, 77 punktą ir 2021 m. sausio 13 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Iš Palestinos kilusio asmens be pilietybės pabėgėlio statusas), C‑507/19, EU:C:2021:3, 59 ir 66 punktus).

54

Būtinybė atlikti tokį vertinimą atitinka Direktyvoje 2004/83 nustatytos tvarkos bendrą struktūrą. Šiuo aspektu iš Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 3 dalies a punkto ir jo 5 straipsnio 1 dalies matyti, kad siekiant priimti sprendimą dėl tarptautinės apsaugos prašymo, reikia atsižvelgti į visas reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su kilmės šalimi „sprendimo priėmimo dėl prašymo metu“, ir prireikus į įvykius, atsitikusius po to, kai prašytojas išvyko iš kilmės šalies.

55

Be to, šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip jau yra nusprendęs Teisingumo Teismas, pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalį valstybės narės savo nacionalinę teisę turi pritaikyti taip, kad nagrinėjant šioje nuostatoje nurodytus skundus, bent jau taikant teisių gynimo procedūras pirmosios instancijos teisme, būtų atliktas „išsamus ir ex nunc“ visų faktinių ir teisinių aplinkybių, kuriomis remdamasis jis galėtų įvertinti konkretų atvejį pagal tuo metu esamą situaciją, nagrinėjimas. Kaip jau pažymėjo Teisingumo Teismas, šioje nuostatoje vartojant žodžių junginį „ex nunc“ ir būdvardį „išsamus“ pabrėžiama teismo pareiga atlikti vertinimą, prireikus atkreipiant dėmesį tiek į aplinkybes, į kurias sprendžiančioji institucija atsižvelgė ar turėjo atsižvelgti, tiek į naujas aplinkybes, susiklosčiusias priėmus sprendimą, dėl kurio pateiktas skundas. Taigi teismo turima teisė atsižvelgti į naujas aplinkybes, dėl kurių ši institucija nepareiškė nuomonės, atitinka Direktyvos 2013/32 tikslą, kaip, be kita ko, matyti iš jos 18 konstatuojamosios dalies, kad sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami „kuo skubiau, nedarant poveikio tinkamo ir išsamaus nagrinėjimo atlikimui“ (2021 m. sausio 13 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Iš Palestinos kilusio asmens be pilietybės pabėgėlio statusas), C‑507/19, EU:C:2021:3, 40 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

56

Iš tiesų, kaip rašytinėse pastabose teigia Komisija, net jei praeityje asmuo buvo priverstas išvykti iš UNRWA veiklos teritorijos, kurioje jautėsi labai nesaugus, nėra jokio pagrindo jam ipso facto suteikti pabėgėlio statusą pagal Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto antrą sakinį, jei per tą laiką situacija labai pagerėjo, todėl asmuo nebesijaučia labai nesaugus ir UNRWA vėl gali jam užtikrinti jos misiją atitinkančias gyvenimo sąlygas. Todėl valdžios institucijos ir teismai, turintys priimti sprendimą dėl galimybės ipso facto pasinaudoti pabėgėlio statusu, taip pat turi patikrinti, ar šiuo metu galima grįžti į UNRWA veiklos teritoriją. Jei taip, pagal Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto pirmą sakinį prašytojui neturi būti suteiktas pabėgėlio statusas.

57

Taigi kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos ir teismai turi individualiai įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, kad patikrintų ne tik tai, ar pabėgėlio statuso prašytojų išvykimas iš UNRWA veiklos teritorijos pagal Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto antrą sakinį gali būti pateisinamas, remiantis šio sprendimo 50 punkte nurodyta jurisprudencija, dėl jų nekontroliuojamų ir nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, kurios neleido jiems pasinaudoti UNRWA apsauga ar parama, bet ir tai, ar prašytojai dabar negali pasinaudoti tokia apsauga ar parama dėl atitinkamoje veiklos teritorijoje tariamai prastėjančios situacijos dėl priežasčių, kurių jie negali kontroliuoti ir kurios nepriklauso nuo jų valios.

58

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto antras sakinys turi būti aiškinamas taip, kad siekiant nustatyti, ar UNRWA teikiamos apsaugos ar paramos teikimas nutrūko, todėl asmuo gali ipso facto siekti gauti „pabėgėlio statusą“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, reikia, atliekant individualų vertinimą, atsižvelgti į reikšmingas aplinkybes, kaip antai susiklosčiusias ne tik tuo metu, kai šis asmuo išvyksta iš UNRWA veiklos teritorijos, bet ir tuo metu, kai kompetentingos administracinės institucijos nagrinėja prašymą suteikti pabėgėlio statusą arba atitinkamos teisminės institucijos priima sprendimą dėl skundo, pateikto dėl sprendimo atmesti prašymą suteikti tokį statusą.

59

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto antras sakinys turi būti aiškinamas taip, kad atlikdama analizę, skirtą nustatyti, ar nutrūko UNRWA teikiama apsauga ar parama, todėl atitinkamas asmuo gali ipso facto siekti gauti „pabėgėlio statusą“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jeigu įrodo, kad buvo priverstas išvykti iš UNRWA veiklos teritorijos dėl priežasčių, kurių jis negali kontroliuoti ir kurios nepriklauso nuo jo valios, valstybė narė, jei mano, kad tas asmuo dabar gali grįžti į tą teritorijoje ir joje pasinaudoti šia apsauga ar parama, turi įrodyti, kad taip ir yra.

60

Siekiant atsakyti į šį klausimą, reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2004/83 13 straipsnį valstybės narės suteikia pabėgėlio statusą trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės, kuris priskiriamas prie pabėgėlių pagal šios direktyvos II ir III skyrius.

61

Šiomis aplinkybėmis, siekiant prašytojui suteikti pabėgėlio statusą pagal minėtos direktyvos III skyriuje esančio 12 straipsnio 1 dalies a punkto antrą sakinį, reikšmingi faktai ir aplinkybės turi būti vertinami pagal Direktyvos 2004/83 II skyriuje esantį 4 straipsnį.

62

Visų pirma pagal Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 1 dalį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo skubiau pateikti visą informaciją, reikalingą jo tarptautinės apsaugos prašymui pagrįsti. Be to, bendradarbiaudama su prašytoju valstybė narė turi įvertinti atitinkamą su prašymu susijusią informaciją.

63

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Direktyvos 2004/83 4 straipsnyje numatytas faktų ir aplinkybių vertinimas, kuriuo galima pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, iš esmės atliekamas dviem atskirais etapais. Pirmasis etapas susijęs su faktinių aplinkybių, kurios gali būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, nustatymu, o antrasis etapas – su šių įrodymų teisiniu vertinimu, siekiant nuspręsti, ar, atsižvelgiant į konkrečiu atveju susiklosčiusias aplinkybes, yra įvykdytos esminės sąlygos dėl tarptautinės apsaugos suteikimo, numatytos atitinkamose Direktyvos 2004/83 nuostatose (2014 m. gruodžio 2 d. Sprendimo A ir kt., C‑148/13–C‑150/13, EU:C:2014:2406, 55 punktas).

64

Kalbant apie šį pirmąjį etapą, su kuriuo susijęs antrasis klausimas, pažymėtina, kad nors pagal Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 1 dalį prašytojas privalo kuo greičiau pateikti visą informaciją tarptautinės apsaugos prašymui pagrįsti, Teisingumo Teismas jau yra paaiškinęs, kad siekiant nustatyti ir papildyti reikšmingą prašymo informaciją, valstybių narių valdžios institucijos prireikus turi aktyviai su juo bendradarbiauti, nes šioms institucijoms taip pat dažnai gali būti paprasčiau nei prašytojui gauti tam tikrus dokumentus ir su jais susipažinti (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo M., C‑277/11, EU:C:2012:744, 65 ir 66 punktus).

65

Taigi nagrinėjamu atveju, remiantis Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 1 dalimi, tikrai galima daryti išvadą, kad prašytojai turi pateikti įrodymų, kad iš tikrųjų naudojosi UNRWA apsauga ar parama ir kad ši apsauga ar parama nutrūko. Vis dėlto, jeigu prašytojai gali pateikti įrodymų, kad išvykti iš UNRWA veiklos teritorijos jie iš tikrųjų priversti dėl priežasčių, kurių negalėjo kontroliuoti ir kurios nepriklausė nuo jų valios, be kita ko, dėl to, kad jie jautėsi labai nesaugiai ir UNRWA negalėjo šioje teritorijoje jiems užtikrinti tokių gyvenimo sąlygų, kurios atitiktų jai pavestą misiją, tuomet prireikus valstybė narė turi įrodyti, kad aplinkybės atitinkamoje veiklos teritorijoje per tą laiką pasikeitė, todėl šie asmenys vėl gali gauti UNRWA apsaugą ar paramą.

66

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto antras sakinys turi būti aiškinamas taip, kad atlikdama analizę, skirtą nustatyti, ar nutrūko UNRWA teikiama apsauga ar parama, todėl atitinkamas asmuo gali ipso facto siekti gauti „pabėgėlio statusą“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jeigu įrodo, kad buvo priverstas išvykti iš UNRWA veiklos teritorijos dėl priežasčių, kurių negali kontroliuoti ir kurios nepriklauso nuo jo valios, valstybė narė, jei mano, kad tas asmuo dabar gali grįžti į tą teritorijoje ir joje pasinaudoti šia apsauga ar parama, turi įrodyti, kad taip ir yra.

67

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto antras sakinys turi būti aiškinamas taip, kad siekiant nustatyti, ar UNRWA apsauga ar parama nutrūko, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, todėl tarptautinės apsaugos paprašęs asmuo buvo priverstas išvykti iš šios agentūros veiklos teritorijos, būtina įrodyti, kad UNRWA arba valstybė, kurios teritorijoje ji veikia, ketino savo veiksmais ar neveikimu sukelti žalą šiam asmeniui arba neteikti paramos.

68

Siekiant atsakyti į šį klausimą reikia priminti, kad, kaip jau yra nusprendęs Teisingumo Teismas, norint nustatyti, ar UNRWA parama ar apsauga iš tikrųjų nutrūko, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto antrą sakinį, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos ir teismai turi patikrinti, ar atitinkamo asmens išvykimas pateisinamas jo nekontroliuojamomis ir nuo jo valios nepriklausančiomis priežastimis, kurios priverčia jį palikti šią teritoriją, dėl to jis negali pasinaudoti UNRWA teikiama parama (2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Abed El Karem El Kott ir kt., C‑364/11, EU:C:2012:826, 61 punktas).

69

Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog tiek pagal Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto antrą sakinį, tiek pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnį reikalaujama objektyviai įvertinti, ar UNRWA parama ar apsauga iš tikrųjų nutrūko dėl bet kokios priežasties, nes ši agentūra dėl objektyvių priežasčių arba priežasčių, susijusių su prašytojo individualia padėtimi, nebegali jam užtikrinti tokių gyvenimo sąlygų, kurios atitiktų tai agentūrai pavestą misiją.

70

Taigi atliekant tokį vertinimą nebūtina remtis subjektyviais veiksniais, kaip antai UNRWA arba valstybės, kurios teritorijoje ji veikia, ketinimais. Iš tiesų nustačius tokį reikalavimą Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto taikymo tikslais būtų nepagrįstai susiaurinta šios nuostatos taikymo sritis, taip pat reikšmingai apribota iš Palestinos kilusiems asmenims be pilietybės teikiamos apsaugos apimtis.

71

Žinoma, kaip išvados 74 punkte pažymėjo generalinis advokatas, jei būtų įrodyta, kad UNRWA arba valstybė, kurios teritorijoje ji veikia, savo veiksmais ar neveikimu tyčia sukėlė žalą atitinkamiems asmenims arba tyčia neteikė paramos, toks įrodymas būtų ypač svarbus. Vis dėlto taikant Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto antrą sakinį nebūtina pateikti tokio pobūdžio ketinimo įrodymo.

72

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto antras sakinys turi būti aiškinamas taip, kad siekiant nustatyti, ar UNRWA apsauga ar parama nutrūko, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, todėl tarptautinės apsaugos paprašęs asmuo buvo priverstas išvykti iš šios agentūros veiklos teritorijos, nebūtina įrodyti, kad UNRWA arba valstybė, kurios teritorijoje ji veikia, ketino savo veiksmais ar neveikimu sukelti žalą šiam asmeniui arba neteikti paramos. Taikant šią nuostatą pakanka įrodyti, kad UNRWA parama ar apsauga iš tikrųjų nutrūko dėl bet kokios priežasties, todėl ši agentūra dėl objektyvių priežasčių arba priežasčių, susijusių su to asmens individualia padėtimi, nebegali jam užtikrinti tokių gyvenimo sąlygų, kurios atitiktų tai agentūrai pavestą misiją.

73

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto antras sakinys, siejamas su Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsniu, turi būti aiškinamas taip, kad vertinant sąlygas, reikalingas siekiant patikrinti, ar UNRWA apsauga ar parama nutrūko, todėl asmuo gali ipso facto siekti gauti „pabėgėlio statusą“, kaip tai suprantama pagal šią Direktyvos 2004/83 nuostatą, turi būti atsižvelgta į pilietinės visuomenės subjektų, kaip antai NVO, šiam asmeniui teikiamą paramą.

74

Siekiant atsakyti į šį klausimą, reikia pažymėti, kad tiek Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto antrame sakinyje, tiek Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnyje kalbama tik apie „Jungtinių Tautų organų ar agentūrų, išskyrus Jungtinių Tautų vyriausiąjį komisarą pabėgėlių reikalams“, apsaugą ar paramą ir neminima kitų subjektų, nesusijusių su Jungtinėmis Tautomis, galbūt teikiama parama ar paslaugos.

75

Be to, kaip priminta šio sprendimo 50 punkte, Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto antras sakinys taikomas, kai, atskirai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, nustatoma, kad atitinkamas iš Palestinos kilęs asmuo be pilietybės jaučiasi labai nesaugus, o UNRWA, kurios paramos jis paprašė, negali jam užtikrinti apsaugos ir paramos pagal savo įgaliojimus, todėl šis asmuo be pilietybės yra privestas išvykti iš šios agentūros veiklos teritorijos dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių.

76

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad tiek Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto antrame sakinyje, tiek Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnyje iš esmės kalbama tik apie UNRWA apsaugą ar paramą.

77

UNRWA yra Jungtinių Tautų agentūra, kurią įsteigė Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja ir kurios misija – suteikti apsaugą ir paramą Palestinos pabėgėliams pagal savo įgaliojimus. Atsižvelgiant į UNRWA suteiktą statusą ir pavestą misiją, negali kilti klausimo dėl šios agentūros prilyginimo pilietinės visuomenės subjektams, kaip antai NVO, kurie yra visiškai nuo UNRWA skirtingi subjektai ir kurių padėtis nėra tokia pati kaip UNRWA, nes jie negali suteikti „paramos“ ar „apsaugos“ Ženevos konvencijos ir Direktyvos 2004/83 tikslais.

78

Vis dėlto tai neleidžia abejoti tuo, kad, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, pilietinės visuomenės subjektų, kaip antai NVO, bendradarbiavimas gali būti esminis, kad UNRWA galėtų vykdyti savo misiją. Iš tiesų, atsižvelgiant į didėjančius sunkumus, kilusius UNRWA vykdant savo misiją, bent jau tam tikrose veiklos teritorijos dalyse, praktiškai UNRWA vykdė tokį bendradarbiavimą.

79

Tokiomis aplinkybėmis negalima atmesti galimybės, kad, esant tokiam bendradarbiavimui, į tokių pilietinės visuomenės subjektų, kaip NVO, teikiamą paramą turi būti atsižvelgta vertinant, ar UNRWA apsauga ar parama nutrūko, todėl prašytojai gali ipso facto siekti gauti pabėgėlio statusą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto antrą sakinį.

80

Vis dėlto į bet kokią pilietinės visuomenės subjektų, kaip antai NVO, teikiamą paramą iš tikrųjų turi būti atsižvelgta, jeigu UNRWA su jais palaiko oficialius bendradarbiavimo santykius, kurie yra pastovūs ir kuriems esant padedama UNRWA vykdyti savo įgaliojimus.

81

Taip, be kita ko, yra tuo atveju, kai, kaip savo išvados 83–85 punktuose iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, valstybė, kurios teritorijoje veikia UNRWA, teisėtai NVO pavedė teikti tokią apsaugą ar paramą ir Palestinos pabėgėliai iš tiesų turi teisę į stabilią, o ne vienkartinę atitinkamų NVO teikiamą apsaugą ar paramą.

82

Be to, reikia pridurti, kad, kaip išvados 79 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, šiomis aplinkybėmis valstybės, kurioje veikia UNRWA, vaidmuo taip pat gali būti lemiamas, kad ši agentūra galėtų veiksmingai vykdyti savo įgaliojimus ir užtikrinti, kad atitinkami asmenys gyventų oriai (šiuo klausimu žr. 2021 m. sausio 13 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Iš Palestinos kilusio asmens be pilietybės pabėgėlio statusas), C‑507/19, EU:C:2021:3, 58 ir 62 punktus).

83

Taigi, jeigu Palestinos pabėgėliai turi konkrečią teisę pastoviai gauti atitinkamos valstybės teikiamas švietimo ir sveikatos priežiūros paslaugas, į šią situaciją reikia atsižvelgti visapusiškai vertinant visas reikšmingas aplinkybes pagal Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto antrą sakinį.

84

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto antras sakinys, siejamas su Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsniu, turi būti aiškinamas taip, kad vertinant sąlygas, reikalingas siekiant patikrinti, ar UNRWA apsauga ar parama nutrūko, todėl asmuo gali ipso facto siekti gauti „pabėgėlio statusą“, kaip tai suprantama pagal šią Direktyvos 2004/83 nuostatą, turi būti atsižvelgta į pilietinės visuomenės subjektų, kaip antai NVO, šiam asmeniui teikiamą paramą, jeigu UNRWA su šiais subjektais palaiko oficialius bendradarbiavimo santykius, kurie yra pastovūs ir kuriems esant jie padeda UNRWA vykdyti savo įgaliojimus.

85

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: