–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos L. Aguilera Ruiz,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos S. Pardo Quintillán ir C. Cattabriga,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL L 16, 2004, p. 44; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 272) 6 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant du ginčus: UQ (byla C‑503/19) ir SI (byla C‑592/19) ginčus su Subdelegación del Gobierno en Barcelona (Vyriausybės atstovas Barselonoje, Ispanija) dėl suinteresuotųjų asmenų pateiktų prašymų suteikti ilgalaikio gyventojo statusą atmetimo.

3

Direktyvoje 2003/109 yra II skyrius „Ilgalaikio gyventojo statusas valstybėje narėje“, jame yra šios direktyvos 4–13 straipsniai. Šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės suteikia ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie prieš pat paduodami atitinkamą pareiškimą [prašymą] yra penkerius metus teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje.“

4

Tos pačios direktyvos 5 straipsnyje numatyta:

„1.   Valstybės narės reikalauja, kad trečiųjų šalių piliečiai įrodytų, kad jie patys ir nuo jų priklausomi šeimos nariai turi:

2.   Valstybės narės gali pareikalauti, kad trečiųjų šalių piliečiai tenkintų nacionalinėje teisėje numatytas integracijos sąlygas.“

5

Direktyvos 2003/109 6 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Valstybės narės gali atsisakyti suteikti ilgalaikio gyventojo statusą viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo sumetimais.

Priimdama atitinkamą sprendimą, valstybė narė apsvarsto suinteresuotojo asmens viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo pažeidimo sunkumą ar rūšį, arba tokio asmens keliamą pavojų, taip pat deramai atsižvelgdama į jo buvimo trukmę ir ryšius su gyvenamąja šalimi.“

6

Pagal šios direktyvos 7 straipsnio 3 dalį, jei yra tenkinamos 4 ir 5 straipsniuose numatytos sąlygos ir asmuo nekelia grėsmės, kaip apibrėžta 6 straipsnyje, atitinkama valstybė narė suteikia suinteresuotam trečiosios šalies piliečiui ilgalaikio gyventojo statusą.

7

Tos pačios direktyvos 12 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodyta:

„1.   Valstybės narės gali priimti sprendimą išsiųsti ilgalaikį gyventoją tiktai tuo atveju, jei jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

<…>

3.   Prieš priimdamos sprendimą išsiųsti ilgametį [ilgalaikį] gyventoją, valstybės narės turi atsižvelgti į šiuos veiksnius:

8

Direktyvos 2003/109 III skyrius pavadintas „Gyvenimas kitose valstybėse narėse“. Pagal šiame skyriuje esančią šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalį ilgalaikis gyventojas įgyja teisę gyventi kitos nei ilgalaikio gyventojo statusą jam suteikusios valstybės narės teritorijoje ilgiau kaip tris mėnesius, jei tenkinamos šiame skyriuje nustatytos sąlygos.

9

Minėtos direktyvos 17 straipsnio 1 dalyje, taip pat esančioje tame pačiame skyriuje, nustatyta:

„Valstybės narės gali atsisakyti patenkinti ilgalaikių gyventojų ar jų šeimos narių prašymus dėl leidimo gyventi, jei atitinkamas asmuo kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Priimdamos atitinkamą sprendimą, valstybės narės atsižvelgia į ilgalaikio gyventojo ar jo šeimos nario (narių) viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo pažeidimo sunkumą ar rūšį, ar suinteresuoto asmens keliamą pavojų.“

10

Pagrindinėse bylose taikytinos redakcijos 2000 m. sausio 11 d.Ley Orgánica 4/2000 sobre derechos y libertades de los extranjeros en España y su integración social (Pagrindinis įstatymas 4/2000 dėl užsieniečių teisių ir laisvių Ispanijoje ir jų socialinės integracijos) (BOE, Nr. 10, 2000 m. sausio 12 d., p. 1139, toliau – Pagrindinis įstatymas Nr. 4/2000) yra 31 straipsnis „Laikinas gyvenimas šalyje“. Šio įstatymo 31 straipsnio 7 dalis suformuluota taip:

„Dėl leidimo laikinai gyventi šalyje pratęsimo prireikus patikrinama:

a) ar asmuo turi teistumą, atsižvelgiant į atleidimą nuo bausmės arba lygtinio atleidimo nuo bausmės situacijas, arba ar jam atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas

<…>

Sprendžiant, ar pratęsti leidimą, visų pirma atsižvelgiama į užsieniečio pastangas integruotis, pagrindžiančias šį pratęsimą, kurias reikia įrodyti pateikus autonominio regiono parengtą palankią ataskaitą <…>“

11

Pagrindinio įstatymo Nr. 4/2000 32 straipsnyje reglamentuojamas ilgalaikis gyvenimas šalyje. Šiame straipsnyje nurodyta:

„1.   Ilgalaikis gyvenimas šalyje yra padėtis, leidžianti nuolat gyventi ir dirbti Ispanijoje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir Ispanijos piliečiai.

2.   Teisę gauti ilgalaikį leidimą gyventi šalyje turi asmenys, kurie bent penkerius metus nepertraukiamai laikinai gyveno Ispanijoje ir atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas. Vertinant ilgalaikį gyvenimą šalyje, atsižvelgiama į ankstesnius laikotarpius, kai asmuo nepertraukiamai gyveno kitose valstybėse narėse kaip ES mėlynosios kortelės turėtojas. Gyvenimas šalyje laikomas nepertraukiamu, net jei užsienietis laikinai išvyko iš Ispanijos teritorijos atostogų ar dėl kitų teisės aktuose nurodytų priežasčių.

3.   Užsieniečiai, kurie yra ilgalaikiai gyventojai kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, gali patys prašyti išduoti ilgalaikį leidimą gyventi Ispanijoje ir jį gauti, jeigu dirba pagal darbo sutartį ar savarankiškai arba kitais tikslais teisės aktuose nustatytomis sąlygomis. Tačiau jeigu užsieniečiai, kurie yra ilgalaikiai gyventojai kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, nori išsaugoti pirmojoje valstybėje narėje įgytą ilgalaikio gyventojo statusą, jie gali prašyti leidimo laikinai gyventi Ispanijoje ir jį gauti.

<…>“

12

Pagrindinio įstatymo Nr. 4/2000 įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų 2011 m. balandžio 20 d.Real Decreto 557/2011 por el que se aprueba el Reglamento de la Ley Orgánica 4/2000, tras su reforma por Ley Orgánica 2/2009 (Karaliaus dekretas Nr. 557/2011, kuriuo patvirtinamos Pagrindinio įstatymo Nr. 4/2000, iš dalies pakeisto Pagrindiniu įstatymu Nr. 2/2009, įgyvendinimo taisyklės) (BOE, Nr. 103, 2011 m. balandžio 30 d., p. 43821) 148 straipsnyje numatyta:

„1.   Teisę gauti ilgalaikio gyventojo leidimą turi užsieniečiai, kurie Ispanijos teritorijoje teisėtai ir nepertraukiamai gyveno penkerius metus.

Teisę gauti šį leidimą taip pat turi užsieniečiai, kurie įrodo, kad šiuo laikotarpiu nepertraukiamai gyveno Europos Sąjungoje kaip ES mėlynosios kortelės turėtojai, jeigu jie gyveno Ispanijos teritorijoje dvejus metus iki prašymo pateikimo.

<…>“

13

Pagrindinio įstatymo Nr. 4/2000 įgyvendinimo taisyklių 149 straipsnyje reglamentuojama procedūra, kurios reikia laikytis siekiant gauti ilgalaikio gyventojo leidimą. Šių taisyklių 149 straipsnio 2 dalies f punkte nustatyta, kad kartu su prašymu išduoti tokį leidimą prireikus turi būti pateikiama pažyma apie įtraukimą (neįtraukimą) į įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrą arba prašytojo kilmės šalies institucijų ar šalies (-ių), kurioje (-ose) prašytojas gyveno pastaruosius penkerius metus, institucijų išduotas atitinkamas dokumentas, kuriame turi būti nurodyta, jog asmuo nenuteistas už Ispanijos teisės sistemoje numatytas nusikalstamas veikas.

14

UQ yra trečiosios šalies pilietis, turintis leidimą laikinai gyventi Ispanijoje.

15

2014 m. lapkričio 10 d. jis buvo nuteistas už tai, kad 2014 m. lapkričio 2 d. vairavo apsvaigęs nuo alkoholio; jam skirta bausmė – 40 dienų visuomenei naudingo darbo ir aštuoniems mėnesiams ir dviem dienoms atimta teisė vairuoti.

16

2018 m. vasario 2 d. UQ, kuris tą dieną jau buvo bent penkerius metus teisėtai pragyvenęs Ispanijoje ir turėjo leidimą ten gyventi, pateikė Oficina de Extranjeros de Barcelona (Barselonos Užsieniečių tarnyba, Ispanija) prašymą išduoti ilgalaikio gyventojo leidimą, kaip tai suprantama pagal Pagrindinio įstatymo Nr. 4/2000 32 straipsnį.

17

2018 m. kovo 27 d. Barselonos užsieniečių tarnyba atmetė šį prašymą, motyvuodama tuo, kad UQ turi šio sprendimo 15 punkte nurodytą teistumą. Dėl šio sprendimo UQ pateikė administracinį skundą, 2018 m. liepos 6 d. sprendimu jis taip pat buvo atmestas.

18

UQ apskundė 2018 m. liepos 6 d. sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑503/19 pateikusiam teismui.

19

Šis teismas nurodo, kad įvairių Ispanijos teismų jurisprudencija yra neaiški ir prieštaringa, kiek tai susiję su klausimu, ar vien suinteresuotojo asmens teistumo pakanka tam, kad jam būtų atsisakyta suteikti ilgalaikio gyventojo statusą, ar, priešingai, toks atsisakymas reikalauja kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti faktines aplinkybes, kad būtų nustatyta, ar suinteresuotasis asmuo kelia tikrą, tuo metu esamą ir pakankamai didelę grėsmę vienam iš pagrindinių visuomenės interesų.

20

Vis dėlto, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑503/19 pateikęs teismas, Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) 2018 m. liepos 5 d. sprendime išsklaidė abejones, kilusias dėl neaiškios žemesnės instancijos teismų jurisprudencijos. Tame sprendime Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas), be kita ko, rėmėsi Pagrindinio įstatymo Nr. 4/2000 įgyvendinimo taisyklių 149 straipsnio 2 dalies f punktu ir iš esmės nusprendė, kad vien suinteresuotojo asmens teistumas yra kliūtis jam suteikti ilgalaikio gyventojo statusą. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) taip pat teigė, kad toks aiškinimas neprieštarauja nei Direktyvos 2003/109 nuostatų esmei, nei jų tikslui.

21

Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑503/19 pateikęs teismas abejoja, ar Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) pozicija, kurios jis laikėsi pirmesniame punkte minėtame sprendime, atitinka Direktyvą 2003/109.

22

Antra, jis taip pat abejoja dėl Ispanijos teisės aktų atitikties šiai direktyvai, kiek tai susiję su galimybe pagal minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalį atsisakyti suteikti trečiosios šalies piliečiui ilgalaikio gyventojo statusą dėl viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo priežasčių. Šioje nuostatoje numatyta valstybės narės teisė, bet ne pareiga atsisakyti suteikti ilgalaikio gyventojo statusą remiantis šiomis priežastimis. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑503/19 pateikusio teismo teigimu, tam, kad valstybės narės teisės aktai atitiktų Direktyvą 2003/109, jie turi būti skaidrūs ir suprantami. Vis dėlto Ispanijos Karalystė nepasinaudojo šia galimybe. Pagrindinio įstatymo Nr. 4/2000 įgyvendinimo taisyklių 149 straipsnio 2 dalies f punktas negali būti aiškinamas taip, kad jame numatytas toks atsisakymo pagrindas.

23

Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑503/19 pateikęs teismas pažymi, kad Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) pozicija, kurios jis laikėsi šio sprendimo 20 punkte nurodytame sprendime, lemia, kad trečiosios šalies piliečiui lengviau gauti leidimo laikinai gyventi Ispanijoje pratęsimą nei įgyti ilgalaikio gyventojo statusą. Iš tiesų teistumas nėra absoliuti kliūtis pratęsti leidimą laikinai gyventi šalyje, nes Pagrindų įstatymo Nr. 4/2000 31 straipsnio 7 dalies a punkte numatyta tik tai, kad sprendžiant, ar tokį leidimą pratęsti, teistumas „bus vertinamas“. Šiam teismui kyla klausimas, ar tokia situacija suderinama su Sąjungos teise, nes teistumą turintis trečiosios šalies pilietis būtų atgrasytas pateikti prašymą suteikti ilgalaikio gyventojo statusą ir neribotą laiką liktų laikinas gyventojas.

24

Šiomis aplinkybėmis Juzgado de lo Contencioso-Administrativo no 17 de Barcelona (Barselonos provincijos lygmens administracinis teismas Nr. 17, Ispanija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑503/19 pateikęs teismas, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

25

SI yra trečiosios šalies pilietis. Jis turi leidimą laikinai gyventi Ispanijoje, kur dirba pagal neterminuotą darbo sutartį ir yra įregistruotas socialinės apsaugos sistemoje.

26

2016 m. spalio 17 d.Juzgado de lo Penal no 18 de Barcelona (Barselonos provincijos lygmens baudžiamųjų bylų teismas Nr. 18, Ispanija) nuosprendžiu SI nuteistas 11 mėnesių laisvės atėmimo bausme už 2011 m. lapkričio 30 d. įvykdytą veiką – oficialių dokumentų klastojimą ir suklastotų dokumentų panaudojimą; laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, skaičiuojant nuo 2016 m. spalio 17 d.

27

SI pateikė Vyriausybės atstovui Barselonoje prašymą suteikti ilgalaikio gyventojo statusą. 2017 m. spalio 30 d. sprendimu Vyriausybės atstovas Barselonoje šį prašymą atmetė, motyvuodamas, be kita ko, tuo, kad SI įtrauktas į įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrą. Dėl šio sprendimo jis pateikė administracinį skundą, 2018 m. kovo 13 d. sprendimu jis taip pat buvo atmestas.

28

Taigi SI apskundė 2018 m. kovo 13 d. sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑592/19 pateikusiam teismui.

29

Šis teismas iš esmės pakartoja prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑503/19 pateikusio teismo nurodytą informaciją, apibendrintą šio sprendimo 19 ir 20 punktuose. Jis nurodo, kad jeigu turėtų taikyti Ispanijos teisės aktus, kaip jie išaiškinti šio sprendimo 20 punkte minėtame Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) sprendime, tuomet visiškai negalėtų vertinti SI asmeninės situacijos ir jo integracijos Ispanijoje, šio sprendimo 26 punkte minėtos Juzgado de lo Penal no 18 de Barcelona (Barselonos provincijos lygmens baudžiamųjų bylų teismas Nr. 18) jam skirtos bausmės vykdymo padėties, padarytos nusikalstamos veikos ar kitų aplinkybių, kol suinteresuotasis asmuo neišbrauktas iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro. Vis dėlto šiam teismui kyla abejonių dėl tokio požiūrio atitikties Sąjungos teisei, visų pirma Direktyvai 2003/109.

30

Šiomis aplinkybėmis Juzgado de lo Contencioso-Administrativo no 5 de Barcelona (Barselonos provincijos lygmens administracinis teismas Nr. 5, Ispanija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑592/19 pateikęs teismas, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyvos 2003/109 4 straipsnis ir 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad bet kokio pobūdžio įtraukimas į įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrą yra pakankama priežastis nesuteikti ilgalaikio gyventojo statuso ir nereikia įvertinti gyvenimo šalyje trukmės ir ryšių su šia šalimi?“

31

Visų pirma, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑503/19 pateikęs teismas savo pirmajame, trečiajame ir ketvirtajame klausimuose nurodė Direktyvos 2003/109 17 straipsnį, reikia patikslinti, kad šiame straipsnyje, esančiame šios direktyvos III skyriuje „Gyvenimas kitose valstybėse narėse“, reglamentuojama trečiosios šalies piliečio, įgijusio ilgalaikio gyventojo statusą pirmojoje valstybėje narėje ir norinčio gyventi antrojoje valstybėje narėje, situacija.

32

Taigi šis straipsnis neturi reikšmės esant tokiai situacijai, kokia susiklostė pagrindinėse bylose, kuriose nagrinėjamas valstybės narės atsisakymas suteikti ilgalaikio gyventojo statusą trečiosios šalies piliečiui, teisėtai ir nepertraukiamai išgyvenusiam jos teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo.

33

Tai patikslinus, konstatuotina, kad savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/109 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos valstybės narės teisės normos, kaip jas aiškina kai kurie jos teismai, kuriose numatyta, kad trečiosios šalies piliečiui gali būti atsisakyta suteikti ilgalaikio gyventojo statusą šioje valstybėje narėje vien dėl to, kad jis įtrauktas į įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrą, konkrečiai neišnagrinėjus jo situacijos ir neįvertinus, be kita ko, ar jis kelia grėsmę viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui, taip pat gyvenimo toje valstybėje narėje trukmės ir ryšių su šia valstybe.

34

Šiuo klausimu pirmiausia primintina, kad Direktyvos 2003/109 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta valstybių narių galimybė, o ne pareiga atsisakyti suteikti ilgalaikio gyventojo statusą dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių.

35

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją direktyvos nuostatos turi būti įgyvendintos neginčijamai privalomą galią turinčiais aktais, konkrečiai, tiksliai ir aiškiai, kad būtų tenkinamas teisinio saugumo reikalavimas (žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Komisija / Portugalija, C‑277/13, EU:C:2014:2208, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

36

Vadinasi, siekdama tinkamai įgyvendinti Direktyvos 2003/109 6 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą valstybė narė savo vidaus teisėje turi numatyti galimybę atsisakyti suteikti ilgalaikio gyventojo statusą trečiosios šalies piliečiui dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių ir tai padaryti konkrečiai, tiksliai ir aiškiai, kad būtų įvykdytas teisinio saugumo reikalavimas.

37

Taigi prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai, kurie, vykstant SESV 267 straipsnyje numatytam procesui, vieninteliai yra kompetentingi aiškinti nacionalinę teisę (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 16 d. Sprendimo Gauweiler ir kt., C‑62/14, EU:C:2015:400, 28 punktą ir 2018 m. lapkričio 21 d. Sprendimo De Diego Porras, C‑619/17, EU:C:2018:936, 80 punktą), turi patikrinti, ar Ispanijos teisėje yra norma, turinti šio sprendimo pirmesniame punkte nurodytų savybių.

38

Dėl klausimo, ar tokioje nuostatoje gali būti numatyta, kad vien suinteresuotojo asmens įtraukimas į įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrą yra pakankama priežastis atsisakyti suteikti jam ilgalaikio gyventojo statusą dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių, pasakytina, kad iš pačios Direktyvos 2003/109 6 straipsnio 1 dalies antros pastraipos formuluotės matyti, jog priimant sprendimą dėl atsisakymo reikia atsižvelgti į tam tikras aplinkybes ir įvertinti jų svarbą: pirma, suinteresuotojo asmens padarytos veikos sunkumas ar rūšis, tokio asmens keliamas pavojus ir, antra, jo gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje trukmė ir galimi ryšiai su šia valstybe nare.

39

Tam, kad būtų atsižvelgta į visas šias aplinkybes, reikia įvertinti kiekvieną konkretų atvejį, o tai reiškia, kad negalima atsisakyti suteikti ilgalaikio gyventojo statusą suinteresuotajam asmeniui vien dėl to, kad jis yra įtrauktas į įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrą, kad ir kokia būtų tokio įtraukimo priežastis.

40

Tokį Direktyvos 2003/109 6 straipsnio 1 dalies aiškinimą patvirtina Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, pagal kurią priemonių, kurios pateisinamos viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežastimis, galima imtis, tik jeigu kompetentingoms nacionalinėms valdžios institucijoms įvertinus kiekvieną atvejį atskirai, paaiškėja, kad atitinkamo asmens asmeninis elgesys tuo metu kelia pakankamai didelį pavojų pagrindiniam visuomenės interesui (2018 m. gegužės 2 d. Sprendimo K. ir H. F. (Teisė gyventi šalyje ir įtarimai dėl karo nusikaltimų), C‑331/16 ir C‑366/16, EU:C:2018:296, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

41

Dėl Direktyvos 2003/109 12 straipsnio 3 dalies, kurios formuluotė labai panaši į šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies antros pastraipos formuluotę, buvo nuspręsta, kad sprendimas išsiųsti trečiosios valstybės pilietį, kuris yra ilgalaikis gyventojas, negali būti priimtas vien dėl to, kad jam buvo skirta didesnė nei vienų metų laisvės atėmimo bausmė (2017 m. gruodžio 7 d. Sprendimo López Pastuzano, C‑636/16, EU:C:2017:949, 28 punktas).

42

Darytina išvada, kad valstybės narės kompetentingos institucijos negali automatiškai manyti, kad reikia atsisakyti suteikti trečiosios šalies piliečiui ilgalaikio gyventojo statusą dėl viešosios tvarkos priežasčių, kaip nurodyta Direktyvos 2003/109 6 straipsnio 1 dalyje, vien dėl to, kad jis buvo nuteistas už kokią nors nusikalstamą veiką (pagal analogiją žr. 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo G. S. ir V. G. (Grėsmė viešajai tvarkai), C‑381/18 ir C‑382/18, EU:C:2019:1072, 65 punktą).

43

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus prejudicinius klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2003/109 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos valstybės narės teisės normos, kaip jas aiškina kai kurie jos teismai, kuriose numatyta, kad trečiosios šalies piliečiui gali būti atsisakyta suteikti ilgalaikio gyventojo statusą šioje valstybėje narėje vien dėl to, kad jis įtrauktas į įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrą, konkrečiai neišnagrinėjus jo situacijos ir neįvertinus, be kita ko, ar jis kelia grėsmę viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui, taip pat gyvenimo toje valstybėje narėje trukmės ir ryšių su šia valstybe.

44

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šie teismai. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos valstybės narės teisės normos, kaip jas aiškina kai kurie jos teismai, kuriose numatyta, kad trečiosios šalies piliečiui gali būti atsisakyta suteikti ilgalaikio gyventojo statusą šioje valstybėje narėje vien dėl to, kad jis įtrauktas į įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrą, konkrečiai neišnagrinėjus jo situacijos ir neįvertinus, be kita ko, ar jis kelia grėsmę viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui, taip pat gyvenimo toje valstybėje narėje trukmės ir ryšių su šia valstybe.