–

Feniks sp. z o.o., atstovaujamos radcowie prawni P. Zimmerman ir B. Sierakowski,

–

Azteca Products & Services SL, atstovaujamos advokatės M. Świrgoń,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna, M. Nowak ir K. Majcher,

–

Šveicarijos vyriausybės, atstovaujamos M. Schöll,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wilderspin ir M. Heller ir A. Stobiecka-Kuik,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1) 7 straipsnio 1 punkto a papunkčio išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Feniks sp. z o.o. ir Azteca produktai & Services SL (toliau – Azteca) ginčą dėl Azteca ir Feniks skolininko sudarytos nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, tariamai pažeidusios Feniks teises.

3

Reglamento Nr. 1215/2012 15, 16 ir 34 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

4

Šio reglamento I skyriaus „Taikymo sritis ir apibrėžtys“ 1 straipsnyje numatyta:

„1.   Šis reglamentas taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. <…>

2.   Šis reglamentas netaikomas:

<…>

<…>“

5

Minėto reglamento II skyrių „Jurisdikcija“ sudaro, be kita ko, 1 skirsnis „Bendrosios nuostatos“ ir 2 skirsnis „Speciali jurisdikcija“. 1 skirsnyje įtvirtinto 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Pagal šį reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę.“

6

To paties reglamento II skyriaus 2 skirsnyje įtvirtintas 7 straipsnis suformuluotas taip:

„Asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas:

7

2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (OL L 160, 2000, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 1 t., p. 191) 1 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nustatyta:

„Šis reglamentas taikomas kolektyvinio bankroto byloms, susijusioms su skolininko daliniu ar visišku teisės į turtą netekimu bei likvidatoriaus paskyrimu.“

8

1964 m. balandžio 23 d.ustawa Kodeks cywilny (Civilinis kodeksas) (Dz. U., 1964, Nr. 16, 93 pozicija) redakcijos, taikomos pagrindinėje byloje (Dz. U., 2017, 459 pozicija), (toliau – Civilinis kodeksas) 527 ir paskesniuose straipsniuose reglamentuojamas institutas, vadinamas „actio pauliana“, kuriuo siekiama pripažinti negaliojančiu kreditoriaus atžvilgiu jo skolininko pažeidžiant kreditoriaus teises sudarytą sandorį. Civilinio kodekso 527 straipsnyje numatyta:

„1.   Jeigu dėl skolininko teisinių veiksmų, atliktų pažeidžiant kreditorių teises, trečiasis asmuo gauna turtinės naudos, kiekvienas kreditorius gali reikalauti pripažinti šį veiksmą negaliojančiu jo atžvilgiu, jeigu skolininkas siekė pažeisti kreditorių teises, o trečiasis asmuo žinojo apie tai arba, elgdamasis pakankamai apdairiai, galėjo apie tai žinoti.

2.   Skolininko teisiniai veiksmai laikomi pažeidžiančiais kreditorių teises, jeigu dėl šių veiksmų skolininkas tapo nemokus arba tapo labiau nemokus nei buvo prieš atlikdamas veiksmą.

3.   Jeigu dėl skolininko teisinių veiksmų (atliktų pažeidžiant kreditorių teises) turtinės naudos įgijo asmuo, kurį su skolininku sieja glaudūs ryšiai, daroma prielaida, jog šis asmuo žinojo, kad skolininkas veikė siekdamas pažeisti kreditorių teises.

4.   Jeigu dėl skolininko teisinių veiksmų (atliktų pažeidžiant kreditorių teises) turtinės naudos įgijo įmonė, palaikanti nuolatinius ekonominius santykius su skolininku, daroma prielaida, jog ši įmonė žinojo, kad skolininkas veikė siekdamas pažeisti kreditorių teises.“

9

Šio kodekso 528 straipsnis suformuluotas taip:

„Jeigu dėl skolininko teisinių veiksmų, kuriais pažeidžiamos kreditorių teisės, trečiasis asmuo neatlygintinai įgyja turtinės naudos, kreditorius gali reikalauti pripažinti veiksmą negaliojančiu, net jei šis asmuo nežinojo ir net, elgdamasis pakankamai apdairiai, negalėjo žinoti, kad skolininkas veikė siekdamas pažeisti kreditorių teises.“

10

To paties kodekso 530 straipsnyje numatyta:

„Pirmiau pateiktų straipsnių nuostatos atitinkamai taikomos mutatis mutandis tuo atveju, kai skolininkas veikė siekdamas pažeisti būsimų kreditorių teises. Tačiau jeigu trečiasis asmuo įgijo turtinės naudos atlygintinai, kreditorius gali reikalauti pripažinti veiksmą negaliojančiu tik tuo atveju, jeigu trečiasis asmuo žinojo apie skolininko ketinimą.“

11

Šio kodekso 531 straipsnyje numatyta:

„1.   Skolininko teisinis veiksmas, atliktas pažeidžiant kreditorių teises, pripažįstamas negaliojančiu pareiškiant ieškinį arba prieštaravimą trečiajam asmeniui, kuris dėl šio veiksmo įgijo turtinės naudos.

2.   Jei trečiasis asmuo perdavė gautą naudą, kreditorius gali pareikšti ieškinį tiesiogiai asmeniui, kuriam ši nauda atiteko, jeigu šiam asmeniui buvo žinomos aplinkybės, suteikiančios pagrindą pripažinti skolininko veiksmą negaliojančiu arba jeigu perdavimas buvo neatlygintinis.“

12

Civilinio kodekso 532 straipsnyje nustatyta:

„Kreditorius, kurio atžvilgiu skolininko teisinis veiksmas pripažintas negaliojančiu, gali pirmiau už kitus trečiojo asmens kreditorius reikalauti, kad jo reikalavimai būtų patenkinti iš turto, kuris dėl negaliojančiu pripažinto veiksmo buvo atskirtas nuo skolininko turto arba nebuvo prijungtas prie šio turto.“

13

Šio kodekso 533 straipsnis suformuluotas taip:

„Trečiasis asmuo, kuris gavo turtinės naudos dėl skolininko teisinio veiksmo, atlikto pažeidžiant kreditorių teises, gali būti atleistas nuo pareigos įvykdyti kreditoriaus reikalavimą (kuriuo prašoma pripažinti veiksmą negaliojančiu), jei jis patenkina šio kreditoriaus reikalavimus arba nurodo jo reikalavimui patenkinti pakankamą skolininko turtą.“

14

Coliseum 2101 sp. z o.o. (toliau – Coliseum) (kurios registruotoji buveinė yra Lenkijoje), kaip pagrindinė rangovė, su bendrove Feniks Sp. z o. O. (kuri taip pat įsteigta Lenkijoje), kaip investuotoja, sudarė statybos darbų sutartį, kurios dalykas buvo statybos darbų ranga pagal nekilnojamojo turto Gdanske (Lenkija) investicinį projektą. Siekdama įvykdyti šią sutartį, Coliseum sudarė įvairias sutartis su subrangovais.

15

Kadangi Coliseum neįvykdė savo įsipareigojimų daliai savo subrangovų, Feniks turėjo sumokėti sumas tiems subrangovams pagal Civiliniame kodekse įtvirtintas investuotojų solidariosios atsakomybės normas ir taip tapo Coliseum kreditore iš viso 1396495,48 Lenkijos zlotų (PLN) (apie 336174 EUR) sumai.

16

Pagal sutartis, sudarytas 2012 m. sausio 31 d. ir 30 d. Ščecine (Lenkija), Coliseum pardavė Azteca Products & Services SL, kurios registruotoji buveinė yra Alkoroje (Ispanija), nekilnojamąjį turtą, esantį Ščecine, už 6079275 PLN (apie 1463445 EUR) sumą, tarpusavyje iš dalies įskaičiusi ankstesnius Azteca reikalavimus. Tačiau Azteca privalėjo sumokėti Coliseum1091413,70 PLN (apie 262732 EUR) sumą. Feniks nurodė, kad 2012 m. sausio 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną Coliseum valdybos pirmininkas taip pat buvo ir bendrovės Horkios Gestion SA, kurios buveinė yra Alkoroje, atstovas; pastaroji bendrovė buvo vienintelė Azteca valdybos narė.

17

Kadangi Coliseum nebeturėjo turto, 2016 m. liepos 11 d. remdamasi Civilinio kodekso 527 ir paskesniais straipsniais Feniks pareiškė ieškinį Azteca prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme Sąd Okręgowy w Szczecinie (Šcecino apygardos teismas, Lenkija), prašydama pripažinti ankstesniame punkte nurodytą pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia Feniks atžvilgiu, atsižvelgiant į tai, kad šią sutartį sudarė jos skolininkė, pažeisdama jos teises.

18

Siekdama įrodyti minėto teismo jurisdikciją, Feniks rėmėsi Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies a punktu.

19

Azteca pateikė prieštaravimą, grindžiamą jurisdikcijos neturėjimu. Jos nuomone, tarptautinė jurisdikcija nagrinėti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu turi būti nustatoma pagal bendrąją taisyklę, numatytą Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnio 1 dalyje, Ispanijos teismų naudai. Toks ieškinys negali būti laikomas „byla, kylančia iš sutarčių“, kaip tai suprantama pagal to paties reglamento 7 straipsnio 1 punkto a papunktį.

20

Analizuodamas šį prieštaravimą dėl tarptautinės jurisdikcijos neturėjimo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išdėsto pagrindinius actio pauliana Lenkijos teisėje aspektus, kylančius iš šio sprendimo 8–13 punktuose nurodytų Civilinio kodekso nuostatų, ir pažymi, kad šis veiksmas yra išimtis iš principo, jog kreditorius gali siekti reikalavimų patenkinimo tik savo skolininko turto dydžio ribose. Jis priduria, kad pagal Civilinio kodekso 527 straipsnio 3 dalį tai, kad skolininką ir trečiąjį asmenį sieja glaudus ryšys, leidžia daryti prielaidą, jog šis trečiasis asmuo žinojo, kad sudaręs sandorį, kurį prašoma pripažinti negaliojančiu, skolininkas veikė siekdamas pažeisti savo kreditoriaus teises. Tokia prielaida reiškia, kad tokioje situacijoje kreditorius turi įrodyti tik tai, jog skolininką ir trečiąjį asmenį sieja glaudus ryšys.

21

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Lenkijos teismų tarptautinė jurisdikcija nagrinėti tokį ieškinį, koks jam yra pateiktas, gali būti pateisinama tik remiantis Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunkčiu. Šiuo klausimu jis teigia, kad, nors iš tiesų ši byla nagrinėjama ne tarp statybos darbų sutarties šalių, t. y. Feniks ir Coliseum, o bylos dalykas nėra sudarytos sutarties galiojimo tikrinimas, vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės patikrinti, ar Azteca ir Coliseum sudaryta sutartis galioja Feniks atžvilgiu.

22

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktis taikomas visoms byloms, susijusioms su sutartimi. Kiek tai susiję su nagrinėjama byla, jos sprendimas yra susijęs su Azteca ir Coliseum sudaryta sutartimi, kurią prašoma pripažinti negaliojančia Feniks atžvilgiu.

23

Be to, primindamas, kad Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktis turi būti aiškinamas siaurai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vis dėlto pabrėžia trūkumus, atsirandančius, jo nuomone, dėl šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios jurisdikcijos taisyklės taikymo tuo atveju, kai ieškovas pagal ieškinį dėl kelių sandorių, kuriuos jo skolininkas sudaro su skirtingose valstybėse narėse įsteigtais kontrahentais, pripažinimo negaliojančiais, privalo kreiptis į kiekvienos iš šių skirtingų valstybių narių teismus su atskiru ieškiniu ir taip patirti neproporcingas bylos tikslui išlaidas.

24

Minėto teismo nuomone, nors byloje, kurioje priimtas 1992 m. birželio 17 d. Sprendimas Handte (C‑26/91, EU:C:1992:268), Teisingumo Teismas nusprendė, kad sąvoka „bylos, kylančios iš sutarčių“ neturi būti suprantama kaip apimanti situaciją, kai nėra jokio vieno asmens laisvai prisiimto įsipareigojimo kito asmens atžvilgiu, faktinės aplinkybės toje byloje buvo ypatingos, nes buvo susijusios su tarptautinių sutarčių grandine, kurioje šalių sutartiniai įsipareigojimai galėjo skirtis atsižvelgiant į sutartį.

25

Vis dėlto šiuo atveju vienas iš Lenkijos teisėje įtvirtinto actio pauliana ypatumų yra žinojimas, kurią trečiasis asmuo turi arba gali turėti, kad skolininkas veikia siekdamas pažeisti kreditorių teises, todėl šie kreditoriai gali pareikšti jam reikalavimus.

26

Tokiomis aplinkybėmis Sąd Okręgowy w Szczecinie (Šcecino apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

27

Dviem klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar actio pauliana, kuriuo reikalavimo teisių turėtojas prašo pripažinti negaliojančiu jo atžvilgiu sandorį, tariamai pažeidžiantį jo teises, pagal kurį skolininkas perleido nekilnojamąjį turtą trečiajam asmeniui, yra taikomos Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktyje numatytos tarptautinės jurisdikcijos taisyklės.

28

Kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, prieš Coliseum pradėta vykdymo procedūra buvo nutraukta nesant turto; ši bendrovė šiuo metu yra nemoki.

29

Taigi kyla klausimas, ar ieškinys pagrindinėje byloje patenka į Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo sritį, ar veikiau jis priskirtinas prie bankroto procedūros, reglamentuojamos Reglamentu Nr. 1346/2000, kuris ratione temporis taikytinas pagrindinėje byloje.

30

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas nusprendė, jog reglamentai Nr. 1215/2012 ir Nr. 1346/2000 turi būti aiškinami taip, kad būtų išvengta bet kokio šiuose teisės aktuose įtvirtintų teisės normų sutapimo ir teisės spragų. Taigi ieškiniai, kuriems pagal Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 2 dalies b punktą šis reglamentas netaikomas, nes jie priskiriami prie „bankrot[o], su nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimu susijus[ių] proces[ų] [, kompromisinių susitarimų] ir panaš[ių] byl[ų]“, patenka į Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo sritį. Atitinkamai ieškiniams, kurie nepatenka į Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo sritį, taikomas Reglamentas Nr. 1215/2012 (2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Valach ir kt., C‑649/16, EU:C:2017:986, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

31

Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad ieškinys susijęs su bankroto byla, nes tiesiogiai iš jos išplaukia ir glaudžiai susijęs su turto likvidavimo arba nemokumo administravimo teisme procedūromis (2009 m. vasario 12 d. Sprendimo Seagon, C‑339/07, EU:C:2009:83, 19 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Vis dėlto šioje byloje visiškai neatrodo, kad Feniks pateiktas ieškinys būtų susijęs su turto likvidavimo arba nemokumo administravimo teisme procedūromis. Be to, per posėdį Teisingumo Teisme buvo atsakyta į jo pateiktą klausimą, jog Coliseum nebuvo iškelta jokios bankroto bylos, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

33

Kadangi pagrindinėje byloje pateiktu ieškiniu, grindžiamu Civilinio kodekso 527 straipsniu, siekiama užtikrinti kreditoriaus interesus, o ne padidinti Coliseum turtą, šis ieškinys patenka į sąvoką „civilinės ir komercinės bylos“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 1 dalį.

34

Būtina priminti, kad Reglamentu Nr. 1215/2012 siekiama jurisdikcijos taisyklėmis, kurios turi būti ypač nuspėjamos, suvienodinti nuostatas dėl jurisdikcijos kolizinių normų civilinėse ir komercinėse bylose. Šiuo reglamentu taip pat siekiama teisinio tikrumo tikslo – sustiprinti Europos Sąjungoje įsisteigusių asmenų teisinę apsaugą, sudarant sąlygas ir ieškovui lengvai nustatyti teismą, kuriame jis galėtų iškelti bylą, ir atsakovui numatyti teismą, kuriame jam gali būti iškelta byla (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 14 d. Sprendimo Granarolo, C‑196/15, EU:C:2016:559, 16 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

35

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją Reglamento Nr. 1215/2012 II skirsnyje numatyta bendra jurisdikcijos priskyrimo sistema yra pagrįsta bendrąja taisykle, įtvirtinta jo 4 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią valstybėje narėje nuolatinę gyvenamąją vietą turintiems asmenims, kad ir kokia būtų jų pilietybė, byla keliama tos valstybės teismuose. Tik kaip šios bendrosios atsakovo gyvenamosios vietos teismo jurisdikcijos taisyklės išimtys Reglamento Nr. 1215/2012 II skirsnio 2 skyriuje numatytos kelios specialiosios jurisdikcijos taisyklės, tarp kurių yra šio reglamento 7 straipsnio 1 punkto a papunktis (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 14 d. Sprendimo Granarolo, C‑196/15, EU:C:2016:559, 17 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

36

Kaip matyti iš minėto reglamento 16 konstatuojamosios dalies, minėta jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą.

37

Specialiosios jurisdikcijos taisyklės, numatančios kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, turi būti aiškinamos siaurai ir negalima jų aiškinti plačiau, nei minėtame reglamente aiškiai įtvirtinti atvejai (2016 m. liepos 14 d. Sprendimo Granarolo, C‑196/15, EU:C:2016:559, 18 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38

Dėl Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktyje numatytos specialiosios jurisdikcijos nagrinėti bylas, kylančias iš sutarčių, reikia priminti, kad sąvoka „bylos, kylančios iš sutarčių“ turi būti aiškinama savarankiškai, siekiant užtikrinti vienodą jos taikymą visose valstybėse narėse (2018 m. kovo 7 d. Sprendimo flightright ir kt., C‑274/16, C‑447/16 ir C‑448/16, EU:C:2018:160, 58 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

39

Kaip ne kartą nusprendė Teisingumo Teismas, šios specialiosios jurisdikcijos taisyklės taikymas suponuoja, kad yra nustatyta laisvai prisiimta vieno asmens teisinė prievolė kitam asmeniui, kuria grindžiamas ieškinys (šiuo klausimu žr. 2005 m. sausio 20 d. Sprendimo Engler, C‑27/02, EU:C:2005:33, 51 punktą; 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo ÖFAB, C‑147/12, EU:C:2013:490, 33 punktą ir 2016 m. sausio 21 d. Sprendimo ERGO Insurance ir Gjensidige Baltic, C‑359/14 ir C‑475/14, EU:C:2016:40, 44 punktą).

40

Actio pauliana pagrindas yra reikalavimo teisė, t. y. kreditoriaus asmeninė teisė skolininko atžvilgiu, o tikslas – išlaikyti garantiją, kuri kreditoriui yra skolininko turtas (1990 m. sausio 10 d. Sprendimo Reichert ir Kockler, C‑115/88, EU:C:1990:3, 12 punktas ir 1992 m. kovo 26 d. Sprendimo Reichert ir Kockler, C‑261/90, EU:C:1992:149, 17 punktas).

41

Taigi juo užtikrinami kreditoriaus interesai, visų pirma siekiant vėlesnio priverstinio skolininko įsipareigojimų įvykdymo (1992 m. kovo 26 d. Sprendimo Reichert ir Kockler, C‑261/90, EU:C:1992:149, 28 punktas).

42

Nors šiuo atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą akivaizdu, kad Feniks sumokėjo subrangovams, į kuriuos Coliseum kreipėsi dėl statybos darbų atlikimo pagal nacionalinės teisės nuostatą, kuria nustatoma solidarioji investuotojo ir darbus atliekančių asmenų atsakomybė, vis dėlto ir teisė į turtą, kurią Feniks turi į savo skolininko turtą, ir ieškinys dėl pirkimo–pardavimo sutarties, kurią tas skolininkas sudarė su trečiuoju asmeniu, pripažinimo negaliojančia kyla iš įsipareigojimų, kuriuos Coliseum savanoriškai prisiėmė Feniks atžvilgiu sudarydama sutartį dėl minėtų statybos darbų.

43

Iš tiesų, šiuo ieškiniu kreditorius siekia, kad būtų konstatuota, jog skolininko atliktu turto perleidimu trečiajam asmeniui buvo pakenkta kreditoriaus teisėms, kurios kyla iš sutarties privalomosios galios ir atitinka jo skolininko savanoriškai prisiimtus įsipareigojimus. Taigi šio ieškinio pagrindas iš esmės yra tai, jog buvo nesilaikoma įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė skolininkas kreditoriaus atžvilgiu.

44

Iš to darytina išvada, kad actio pauliana, pareikštas dėl reikalavimų, kylančių iš sudarant sutartį prisiimtų įsipareigojimų, patenka į „bylas, kylančias iš sutarčių“, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 39 punkte nurodytą jurisprudenciją. Taigi tikslinga, kad jurisdikcija būtų nustatoma ne tik pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, bet ir pagal tokį jurisdikcijos pagrindą, kuris leidžiamas pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktį ir kuris, atsižvelgiant į sutartinį kreditoriaus ir skolininko santykių pobūdį, atitinka tiek teisinio tikrumo ir nuspėjamumo reikalavimą, tiek tikslą tinkamai vykdyti teisingumą.

45

Jei būtų kitaip, kreditorius būtų priverstas pareikšti ieškinį atsakovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teisme, o ši vieta, numatyta Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnio 1 dalyje, prireikus gali neturėti jokios sąsajos su skolininko įsipareigojimų kreditoriui įvykdymo vieta.

46

Taigi iš sutarties kylančių reikalavimo teisių turėtojas, kuris ketina pareikšti actio pauliana, gali tai padaryti „atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose“; tokia jurisdikcija leidžiama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktį. Šiuo atveju kreditoriaus ieškinys, kuriuo siekiama apginti savo interesus vykdant iš statybos darbų sutarties kylančius įsipareigojimus, reiškia, kad „atitinkamos prievolės įvykdymo vieta“ pagal šio reglamento 7 straipsnio 1 punkto b papunktį yra ta vieta, kurioje pagal šią sutartį buvo atlikti minėti statybos darbai, t. y. Lenkija.

47

Tokia išvada atitinka jurisdikcijos taisyklių nuspėjamumo tikslą, ypač tai, kad komercinės veiklos subjektas, sudaręs nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, tuo atveju, kai kitos sutarties šalies kreditorius teigia, jog šia sutartimi nepagrįstai varžoma vykdyti šios kitos sutarties šalies įsipareigojimus minėto kreditoriaus atžvilgiu, gali pagrįstai tikėtis, kad ieškinys turi būti pareikštas minėtų įsipareigojimų įvykdymo vietos teismuose.

48

Pirmesniame punkte pateiktos išvados visiškai nepaneigia aplinkybė, kylanti nagrinėjamu atveju iš Civilinio kodekso 531 straipsnio 1 dalies, kad ieškinys buvo pareikštas trečiajam asmeniui, o ne skolininkui. Šiuo klausimu reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktyje numatyta specialios jurisdikcijos taisyklė byloms, kylančioms iš sutarčių, grindžiama ieškinio pagrindu, o ne šalių tapatybe (šiuo klausimu žr. 2018 m. kovo 7 d. Sprendimo flightright ir kt.,C‑274/16, C‑447/16 ir C‑448/16, EU:C:2018:160, 61 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

49

Taigi į prejudicinius klausimus reikia atsakyti taip, kad tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, actio pauliana, kuriuo iš sutarties kylančios reikalavimo teisės turėtojas prašo pripažinti negaliojančiu jo atžvilgiu sandorį, tariamai pažeidžiantį jo teises, kuriuo skolininkas perleido nekilnojamąjį turtą trečiajam asmeniui, yra taikoma Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktyje numatyta tarptautinės jurisdikcijos taisyklė.

50

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti tas teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

Tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, actio pauliana, kuriuo iš sutarties kylančios reikalavimo teisės turėtojas prašo pripažinti negaliojančiu jo atžvilgiu sandorį, tariamai pažeidžiantį jo teises, kuriuo skolininkas perleido nekilnojamąjį turtą trečiajam asmeniui, yra taikomos 2012 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 7 straipsnio 1 punkto a papunktyje numatyta tarptautinės jurisdikcijos taisyklė.