1

Savo apeliaciniu skundu Club Hotel Loutraki AE, Vivere Entertainment AE, Theros International Gaming, Inc., Elliniko Casino Kerkyras, Casino Rodos, Porto Carras AE ir Kazino Aigaiou AE prašo panaikinti 2015 m. sausio 8 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Club Hotel Loutraki ir kt. / Komisija (T‑58/13, nepaskelbtas Rink., toliau – skundžiamas sprendimas, EU:T:2015:1), kuriuo jis atmetė jų ieškinį dėl 2012 m. spalio 3 d. Europos Komisijos sprendimo C(2012) 6777 final dėl valstybės pagalbos SA 33988 (2011/N) – Graikija – Išimtinių teisių eksploatuoti 13 azartinių žaidimų galiojimo pratęsimo tvarka ir išimtinė licencija eksploatuoti 35000 video loterijos terminalų dešimties metų laikotarpiu Organismos Prognostikon Agonon Podosfairou AE (OPAP) (futbolo rezultatų prognozių organizacija) (toliau – ginčijamas sprendimas) – panaikinimo.

2

1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias (SESV 108 straipsnis) straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), kuris galiojo ginčijamo sprendimo priėmimo dieną, 4 straipsnyje „Pirminis pranešimo patikrinimas ir Komisijos sprendimai“ nustatyta:

„1.   Komisija iš karto patikrina gautą pranešimą. Nepažeisdama 8 straipsnio, Komisija priima sprendimą pagal 2, 3 arba 4 dalis.

2.   Jeigu po pirminio patikrinimo Komisija nustato, kad pranešime nurodyta priemonė nėra pagalba, ji savo išvadą pateikia priimtame sprendime.

3.   Jeigu po pirminio patikrinimo Komisijai nekyla jokių abejonių dėl pranešime nurodytos priemonės suderinamumo su [vidaus] rinka, tiek kiek minėtoji priemonė priskiriama [SESV 107 straipsnio 1 dalies] taikymo sričiai, Komisija nusprendžia, kad minėtoji priemonė suderinama su [vidaus] rinka (toliau – sprendimas nepateikti prieštaravimų). Šiame sprendime nurodoma išimtis, kuri buvo taikyta pagal Sutartį.

4.   Jeigu po pirminio patikrinimo Komisijai kyla abejonių dėl pranešime nurodytos priemonės suderinamumo su vidaus rinka, ji nusprendžia pradėti bylos procesą [procedūrą] pagal [SESV 108 straipsnio 2 dalį] (toliau – sprendimas pradėti formalaus tyrimo procedūrą).

5.   Šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse išvardyti sprendimai priimami per 2 mėnesius. Minėtasis laikotarpis prasideda gavus išsamų pranešimą. Pranešimas laikomas išsamiu, jeigu per du mėnesius po jo arba papildomos informacijos pateikimo Komisija neprašo pateikti daugiau informacijos. Laikotarpis gali būti pratęstas, jeigu tam pritaria Komisija ir suinteresuota valstybė narė. Prireikus Komisija gali nustatyti trumpesnius terminus.

<…>“

3

To reglamento 7 straipsnyje „Komisijos sprendimai užbaigti formalaus tyrimo procesą [procedūrą]“ įtvirtinta:

„1.   Nepažeidžiant 8 straipsnio formalaus tyrimo procesas užbaigiamas [procedūra užbaigiama] priimant sprendimą 2–5 straipsniuose nustatyta tvarka.

2.   Jeigu Komisija nustato, kad esant reikalui po suinteresuotosios valstybės narės padaryto pakeitimo pranešime nurodyta priemonė nėra pagalba, priimdama sprendimą ji pateikia tokią išvadą.

3.   Jeigu Komisija nustato, kad esant reikalui suinteresuotosios valstybės narės padarytas pakeitimas nekelia abejonių dėl pranešime nurodytos priemonės suderinamumo su [vidaus] rinka, ji priima sprendimą dėl pranešime nurodytos priemonės atitikimo [vidaus] rinka (toliau – teigiamas sprendimas). Sprendime nurodoma, kokia išimtis buvo taikyta pagal Sutartį.

4.   Komisija priimdama teigiamą sprendimą gali nustatyti sąlygas, pagal kurias pagalba gali būti laikoma atitinkančia [vidaus] rinką, ir gali nustatyti sprendimo vykdymo kontrolei būtinus įsipareigojimus (toliau – sąlyginis sprendimas).

5.   Jeigu Komisija nustato, kad pranešime nurodyta pagalba prieštarauja [vidaus] rinkai, ji nusprendžia, kad minėtoji pagalba negali būti įgyvendinta (toliau – neigiamas sprendimas).

6.   Šio straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalyse išvardyti sprendimai priimami iš karto, kai pašalinamos 4 straipsnio 4 dalyje nustatytos abejonės. Komisija pagal galimybes stengiasi priimti sprendimą per 18 mėnesių po formalaus tyrimo proceso [procedūros] pradžios. Šis terminas gali būti pratęstas Komisijos ir suinteresuotosios valstybės narės bendru susitarimu.

<…>“

4

Minėto reglamento 13 straipsnio „Komisijos sprendimai“ 1 dalyje numatyta:

„Galimos neteisėtos pagalbos patikrinimas užbaigiamas priimant sprendimą pagal 4 straipsnio 2, 3 arba 4 dalis. Jeigu priimami sprendimai pradėti formalaus tyrimo procesą [procedūrą], bylos svarstymas užbaigiamas priimant sprendimą pagal 7 straipsnį. Jeigu valstybė narė nevykdo įsakymo pateikti informaciją, minėtasis sprendimas priimamas remiantis turima informacija.“

5

Septyni kazino, turintys licenciją vykdyti veiklą Graikijoje, šioje valstybėje narėje organizuoja azartinius žaidimus ir eksploatuoja lošimo automatus.

6

2011 m. gruodžio 1 d. Graikijos institucijos pranešė Komisijai apie dvi OPAP naudai taikomas priemones. Pirmoji priemonė buvo susijusi su išimtinės licencijos valdyti 35000 vaizdo loterijos terminalų (toliau – VLT) 10 metų laikotarpį, kuris baigsis 2022 m. (toliau – VLT susitarimas), suteikimu OPAP už 560 mln. EUR mokestį. Antroji priemonė buvo susijusi su tuo, kad, pasirašant 2000 m. Graikijos valstybės ir OPAP susitarimo priedą, 10 metų – nuo 2020 iki 2030 m. – pratęsiamos išimtinės teisės, kurios anksčiau buvo suteiktos OPAP, organizuoti trylika azartinių lošimų bet kokiomis priemonėmis (toliau – priedas).

7

Apeliantės, išskyrus Kazino Aigaiou, 2012 m. balandžio 4 d. pateikė Komisijai skundą, kuriame jos teigė, jog VLT susitarimu OPAP suteikta su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba. Jų manymu, Graikijos valstybė, jeigu būtų suteikusi kelias licencijas ir paskelbusi tarptautinį konkursą, galėjo gauti didesnę kainą nei minėtame susitarime numatyta 560 mln. EUR suma. Be to, OPAP pajamos būtų buvusios kur kas mažesnės, jeigu ji būtų veikusi laisvos konkurencijos sąlygomis.

8

Ginčijamajame sprendime Komisija manė, kad VLT susitarimas ir priedas negali būti laikomi pranašumu, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Nors Komisija šias priemones įvertino atskirai, kadangi apie jas buvo pranešta bendrai ir jomis tai pačiai įmonei dėl panašios veiklos išimtinės teisės buvo suteiktos tuo pat metu, net ir atsižvelgdama į paskelbtą OPAP privatizavimą, kuris turėjo būti vykdomas netrukus, ji šias priemones analizavo bendrai.

9

Komisija konstatavo, kad nors 560 mln. EUR suma, kurią OPAP turėjo sumokėti, yra kur kas mažesnė nei VLT susitarimo dabartinė grynoji vertė, OPAP už priedą mokama suma, įskaitant Graikijos renkamą 5 % mokestį nuo bendrųjų lošimų pajamų laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 13 d. ir 2030 m. spalio 12 d., yra didesnė nei grynoji dabartinė vertė.

10

Ši institucija taip pat pažymėjo, kad vis dėlto OPAP pagal priedą sumokėtos pernelyg didelės kainos nepakanka, siekiant užtikrinti, jog vidutiniškai 560 mln. EUR suma būtų didesnė nei VLT susitarimo grynoji dabartinė vertė arba būtų jai lygi. Todėl Komisija ir Graikijos institucijos laiškuose sutarė, kad pastarosios turi įsipareigoti nustatyti papildomą mokestį OPAP iš VLT gaunamų bendrųjų lošimų pajamų, kurios papildytų pradinę 560 mln. EUR sumą.

11

Šiomis sąlygomis Komisija padarė išvadą, kad susitarimai, apie kuriuos buvo pranešta, nesuteikia pranašumo OPAP, todėl jie nesudaro valstybės pagalbos, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

12

Apeliantės 2013 m. sausio 29 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė ieškinį, kuriuo prašo panaikinti ginčijamą sprendimą.

13

Grįsdamos savo ieškinius, jos rėmėsi keturiais pagrindais. Pirmasis pagrindas buvo susijęs su SESV 108 straipsnio 2 dalies pažeidimu ir piktnaudžiavimu įgaliojimais, nes Komisija nepradėjo formalaus tyrimo procedūros, nors vertindama priemones, apie kurias pranešta, ji patyrė didelių sunkumų. Antruoju ir trečiuoju pagrindais apeliantės teigė, kad buvo pažeistas SESV 296 straipsnis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 41 ir 47 straipsniai ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, nes Komisija ginčijamo sprendimo nekonfidencialioje versijoje neatskleisdama pagrindinių ekonominių duomenų pažeidė savo pareigą nurodyti motyvus. Ji taip pat pažeidė apeliančių teises į gerą administravimą ir veiksmingą teisminę apsaugą. Ketvirtas pagrindas buvo susijęs su SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes Komisija neteisėtai išnagrinėjo dvi priemones, apie kurias buvo bendrai pranešta.

14

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė visą apeliančių ieškinį ir priteisė iš jų bylinėjimosi išlaidas.

15

Apeliantės Teisingumo Teismo prašo:

16

Komisija ir OPAP Teisingumo Teismo prašo:

17

Pirmąjį pagrindą sudaro dvi dalys. Pirmojo pagrindo pirma dalimi apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą nusprendus, jog Komisija neprivalėjo pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytos formalaus tyrimo procedūros, nepaisant jos padarytų išvadų iki Graikijos institucijoms 2012 m. rugpjūčio 7 d. prisiimant įsipareigojimą nustatyti papildomą rinkliavą nuo OPAP gaunamų bendrųjų lošimų pajamų, kurios papildo VLT susitarime numatytą 560 mln. EUR sumą. Šiuo klausimu, pirmiausia, pažymėtina, kad Komisijos diskrecija nuspręsti pradėti formalaus tyrimo procedūrą yra ribota ir kad pirminiu patikrinimu neturi būti kišamasi į šią procedūrą.

18

Antra, apeliantės teigia, kad iš SESV 108 straipsnio 2 ir 3 dalių ir Reglamento Nr. 659/1999 4, 7 ir 13 straipsnių matyti, kad pirminis patikrinimas yra priemonių, apie kurias pranešta, prima facie vertinimas, kuris, kaip paaiškėjo baigus šį patikrinimą, aiškiai nėra nei pagalba, nei suderinama pagalba. SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatyta formalaus tyrimo procedūra siekiama įvertinti priemones, kurios prima facie neatitinka vidaus rinkos.

19

Apeliančių manymu, kadangi vykdydama pirminį patikrinimą ir prieš įvykstant deryboms dėl papildomo mokesčio Komisija padarė išvadą, kad VLT susitarimas suteikia pranašumą OPAP, ji, vadovaudamasi Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 4 dalimi, privalėjo pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą formalaus tyrimo procedūrą. Nuspręsdamas, kad šioje byloje Komisija neturi tokios pareigos, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

20

Savo pirmojo pagrindo antroje dalyje apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą, kad jis neatliko bendro tyrimo dėl, pirmiausia, Komisijos ir Graikijos institucijų susirašinėjimo dažnumo, antra, dėl jo turinio ir, galiausiai, dėl pirminio patikrinimo trukmės. Bendras šių aplinkybių tyrimas būtų leidęs įrodyti, kad tirdama priemones, apie kurias pranešta, Komisija patyrė didelių sunkumų.

21

Konkrečiai kalbant, jos teigia, pirma, kad vertinant priemones, apie kurias buvo pranešta, iškilusių klausimų techninis pobūdis, kurį Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 50 punkte siekdamas įrodyti, jog Komisijos ir Graikijos institucijų susirašinėjimas negalėjo būti laikomas labai dažnu ar intensyviu, nėra tinkamas kriterijus, nes, atsižvelgiant į rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio apdairaus privataus investuotojo kriterijaus pobūdį, vertinimas visais atvejais yra techninis.

22

Antra, sudėtingiems skaičiavimams, atliktiems vykdant pirminį patikrinimą, trūko aiškumo, nes kai kurie iš jų buvo kelis kartus pakartoti, ir remiantis jais buvo nustatytas papildomas mokestis, kuris iš dalies pakeitė priemones, apie kurias iš pradžių buvo pranešta. Taigi, Komisijos ir Graikijos institucijų susirašinėjimas nebuvo grynai informacinio ar aiškinamojo pobūdžio.

23

Trečia, pati dešimties mėnesių pirminio patikrinimo trukmė liudijo, kad buvo iškilę didelių sunkumų.

24

Komisija ir OPAP ginčija apeliančių argumentus. Konkrečiai kalbant, Komisija mano, kad pirmasis pagrindas yra visiškai nepriimtinas, nes juo apeliantės tik pakartoja pirmojoje instancijoje pateiktus argumentus. Pati OPAP teigia, kad pirmojo pagrindo antra dalis yra nepriimtina, nes apeliantės Teisingumo Teismo prašo įvertinti faktus.

25

Kalbant apie tariamą visišką pirmojo pagrindo nepriimtinumą, pažymėtina, kad, priešingai, nei teigia Komisija, apeliantės ne tik pakartoja pirmojoje instancijoje pateiktus argumentus, bet ir ginčija Bendrojo Teismo skundžiamo sprendimo 47–62 punktuose atliktą Sąjungos teisės taikymą.

26

Iš tiesų, pagal Teisingumo Teismo praktiką pirmojoje instancijoje nagrinėti teisės aspektai gali būti iš naujo aptariami nagrinėjant apeliacinį skundą, nes jeigu šalis negalėtų taip grįsti savo apeliacinio skundo Bendrajame Teisme pateiktais pagrindais ir argumentais, apeliacinis procesas netektų dalies prasmės (2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimas Ispanija / Komisija, C‑192/13 P, EU:C:2014:2156, 45 punktas).

27

Dėl pirmojo pagrindo antros dalies priimtinumo pažymėtina, kad šio sprendimo 21–23 punktuose nurodytais argumentais apeliantės, kaip teisingai nurodo OPAP, prašo Teisingumo Teismo iš naujo įvertinti faktus. Kadangi Teisingumo Teismas neturi kompetencijos atlikti tokio patikrinimo, šie reikalavimai turi būti atmesti kaip nepriimtini.

28

Be to, nors grindžiant šio pagrindo antrą dalį šio sprendimo 20 punkte pateikti argumentai, jog Bendrasis Teismas esą neatliko įvairių veiksnių, kuriuos kritikavo apeliantės, bendro tyrimo, yra priimtini, jie paremti klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu. Iš tiesų, Bendrasis Teismas, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 60–62 punktų, atliko bendrą šių skirtingų veiksnių patikrinimą.

29

Darytina išvada, kad minėto pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

30

Kiek tai susiję su pirmojo pagrindo pirmoje dalyje nurodytų argumentų pagrįstumu, pirmiausia reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatyta procedūra yra privaloma, kai vertindama, ar valstybės pagalba suderinama su vidaus rinka, Komisija patiria didelių sunkumų. Taigi Komisija, priimdama palankų sprendimą dėl pagalbos, gali apsiriboti SESV 108 straipsnio 3 dalyje nustatyta pirminio patikrinimo stadija tik tuo atveju, jei po pirmojo patikrinimo gali įsitikinti, kad ta pagalba suderinama su bendrąja rinka. Tačiau jei po pirmojo patikrinimo Komisija padaro priešingą išvadą arba jei per šį patikrinimą nesugebėjo įveikti visų sunkumų, kilusių dėl šios pagalbos suderinamumo su vidaus rinka vertinimo, ji privalo surinkti visas reikalingas nuomones ir pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą (žr. 2011 m. spalio 27 d. Sprendimo Austrija / Scheucher-Fleisch ir kt., C‑47/10 P, EU:C:2011:698, 70 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

31

Kadangi didelių sunkumų sąvoka yra objektyvi, jų buvimo faktas turi būti nustatytas atsižvelgiant ne vien į Komisijos pasibaigus pirminiam patikrinimui priimto akto priėmimo aplinkybes, bet ir į vertinimus, kuriais rėmėsi Komisija (žr. 2011 m. spalio 27 d. Sprendimo Austrija / Scheucher-Fleisch ir kt., C‑47/10 P, EU:C:2011:698, 71 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

32

Iš to darytina išvada, kad sprendimo nepateikti prieštaravimų teisėtumas, pagrįstas Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 3 dalimi, priklauso nuo to, ar, atliekant pirminį pagalbos, apie kurią buvo pranešta, patikrinimą, Komisijos turėtos informacijos ir įrodymų vertinimas galėjo sukelti didelių abejonių dėl tos priemonės suderinamumo su vidaus rinka, nes esant tokių abejonių turi būti pradėta formalaus tyrimo procedūra, kurioje gali dalyvauti šio reglamento 1 straipsnio h punkte nurodytos suinteresuotosios šalys (2011 m. spalio 27 d. Sprendimo Austrija / Scheucher-Fleisch ir kt., C‑47/10 P, EU:C:2011:698, 72 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

33

Paprastai tokie pat principai turi būti taikomi, kai Komisija dar abejoja dėl paties nagrinėjamos priemonės priskyrimo prie pagalbos, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (2005 m. gegužės 10 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑400/99, EU:C:2005:275, 47 punktas).

34

Tačiau atsižvelgiant į procedūros, numatytos SESV 108 straipsnio 2 dalyje, pradėjimo teisines pasekmes, kai priemonės laikomos nauja pagalba, jei suinteresuotoji valstybė narė teigia, jog šios priemonės nėra pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, Komisija, remdamasi tos valstybės šiame etape pateikta informacija, turi pakankamai nuodugniai išnagrinėti šį klausimą, net jeigu tikrinimo rezultatai leidžia padaryti negalutines išvadas. Laikantis ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto valstybių narių ir institucijų lojalaus bendradarbiavimo principo ir siekiant, kad nebūtų pernelyg uždelsta procedūra, pati valstybė narė, mananti, kad nagrinėjamos priemonės nėra pagalba, turi kuo anksčiau pateikti Komisijai tokią nuomonę pagrindžiančią informaciją, kai tik Komisija dėl jų į ją kreipiasi. Jeigu ši informacija leidžia išsklaidyti abejones, jog nagrinėjamos priemonės neturi pagalbos požymių, Komisija negali pradėti procedūros pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį (2005 m. gegužės 10 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑400/99, EU:C:2005:275, 48 punktas).

35

Atsižvelgdama į SESV 108 straipsnio 3 dalies tikslą ir jai nustatytą pareigą laikytis gero administravimo principo, Komisija gali, be kita ko, pradėti dialogą su pranešimą pateikusia valstybe ar su trečiaisiais asmenimis, kad vykstant pirminiam patikrinimui įveiktų galinčius iškilti sunkumus. Taigi ši galimybė reiškia, kad Komisija gali pritaikyti savo poziciją pagal pradėto dialogo rezultatus ir šis pritaikymas negali a priori būti aiškinamas kaip įrodantis didelius sunkumus (2013 m. birželio 13 d. Sprendimo Ryanair / Komisija, C‑287/12 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:395, 71 punktas).

36

Taigi, Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 2 dalimi, gali teisėtai priimti sprendimą, kuriame konstatuodama, kad nėra valstybės pagalbos, ji atsižvelgia į valstybės narės įsipareigojimus (šiuo klausimu žr. 2013 m. birželio 13 d. Sprendimo Ryanair / Komisija, C‑287/12 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:395, 72 punktas).

37

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, priešingai, nei teigia apeliantės, tai, jog Komisija vykstant pirminiam patikrinimui ir iki derybų dėl papildomo mokesčio manė, kad VLT susitarimas suteikia pranašumą OPAP, niekaip jos negalėjo įpareigoti pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 4 dalį pradėti formalaus tyrimo procedūros, numatytos SESV 108 straipsnio 2 dalyje, nes patirtus sunkumus dar buvo galima įveikti pradedant dialogą su pranešančiąja valstybe ir pirmiausia, kaip yra šioje byloje, remiantis Graikijos valstybės prisiimtais įsipareigojimais.

38

Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad Bendrasis Teismas, nuspręsdamas, kad Komisija remdamasi Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 2 dalimi galėjo teisėtai priimti ginčijamą sprendimą, prieš tai atsižvelgęs į Graikijos institucijų prisiimtus įsipareigojimus ir po išsamaus tyrimo padaręs išvadą, kad vertindama priemones, apie kurias buvo pranešta, Komisija nepatyrė didelių sunkumų, nepadarė teisės klaidos, kurią nurodo apeliantės.

39

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

40

Antruoju pagrindu apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nuspręsdamas, jog tam tikrų duomenų trūkumas ginčijamajame sprendime neleidžia daryti išvados, kad Komisija savo sprendimą nepakankamai motyvavo, kaip tai suprantama pagal SESV 296 straipsnį, arba pažeidė teisę į veiksmingą teisminę gynybą. Jos teigia, kad Komisija ginčijamajame sprendime neatskleidė beveik jokių ginčijamų ekonominių duomenų, tarp jų ir tų, kuriais remiantis buvo atlikti skaičiavimai ir grindžiamas papildomas mokestis. Todėl joms buvo sutrukdyta nurodyti akivaizdžią Komisijos vertinimo klaidą, o Bendrasis Teismas negalėjo patikrinti ekonominių duomenų teisingumo ir Komisijos atliktų skaičiavimų tikslumo.

41

Konkrečiai kalbant, jos negalėjo patikrinti, ar suma, kurią OPAP pervedė kaip atlygį už priemones, apie kurias buvo pranešta, atitiko kainą, kurią būtų pasirengęs sumokėti normaliomis rinkos konkurencijos sąlygomis veikiantis privatus investuotojas.

42

Apeliantės taip pat teigia, kad Komisijos pareiškimai, jog OPAP už priedą, kuriame nustatytas atlygio dydis neleido atsirasti jokiam pranašumui, turėtam sumokėjus mažesnę už VLT susitarimą mokamą kainą, sumokėjo „pernelyg didelę kainą“, negali būti teisminės kontrolės dalykas.

43

Komisija ir OPAP ginčija apeliančių argumentus ir mano, pirmiausia, kad antrasis pagrindas yra nepriimtinas, nes apeliantės šiuo klausimu tik pakartojo pirmojoje instancijoje pateiktus argumentus.

44

Dėl antrojo pagrindo nepriimtinumo pakanka pažymėti, kad, priešingai, nei teigia Komisija, apeliantės ne tik pakartoja pirmoje instancijoje pateiktus argumentus, bet ir ginčija Bendrojo Teismo skundžiamo sprendimo 73–76 punktuose nustatytą Sąjungos teisės aiškinimą ar taikymą.

45

Dėl šio pagrindo nagrinėjimo iš esmės, pirmiausia, pažymėtina, kad kai ieškovas prašo panaikinti sprendimą nepateikti prieštaravimų, iš esmės jis ginčija tai, kad Komisijos sprendimas dėl nagrinėjamos pagalbos buvo priimtas šiai institucijai nepradėjus formalaus tyrimo procedūros, taip pažeidžiant jo procesines teises. Siekdamas, kad jo prašymas panaikinti būtų patenkintas, ieškovas gali nurodyti bet kokį pagrindą, kuriuo galima įrodyti, kad vertinant informaciją ir įrodymus, kuriuos Komisija turi pirminiu priemonės, apie kurią pranešta, patikrinimo etapu, turėjo kilti abejonių dėl jos suderinamumo su vidaus rinka. Remiantis tokiais argumentais negalima nei pakeisti skundo dalyko, nei jo priimtinumo sąlygų. Atvirkščiai, būtent abejonės dėl šio suderinamumo yra įrodymas, kuris turi būti pateiktas siekiant įrodyti, kad Komisija privalėjo pradėti formalaus tyrimo procedūrą, numatytą SESV 108 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalyje (žr. 2011 m. spalio 27 d. Sprendimo Austrija prieš Scheucher-Fleisch ir kt., C‑47/10 P, EU:C:2011:698, 50 punktą).

46

Be to, motyvai, kuriuos reikalaujama nurodyti pagal SESV 296 straipsnį ir Chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punktą, turi atitikti nagrinėjamo akto pobūdį ir pateikti aiškią ir vienareikšmę aktą priėmusios institucijos argumentaciją, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti, kuo pagrįsta priimta priemonė, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolę (žr. 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Elf Aquitaine / Komisija, T‑521/09, EU:C:2011:620, 147 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

47

Motyvavimo reikalavimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes. Nereikalaujama, kad motyvuojant būtų nurodytos visos faktinės ir teisinės aplinkybės, nes nustatant, ar akto motyvai atitinka SESV 296 straipsnio reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į jų formuluotę, bet ir kontekstą ir į visas nagrinėjamą klausimą reglamentuojančias teisės normas (žr., pavyzdžiui, 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Elf Aquitaine / Komisija, C‑521/09 P, EU:C:2011:620, 150 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

48

Tačiau motyvų nenurodymo negalima pateisinti SESV 339 straipsnyje nustatyta pareiga saugoti profesinę paslaptį. Pagal teismo praktiką pareiga saugoti verslo paslaptis negali būti aiškinama taip plačiai, kad reikalavimas motyvuoti netektų esmės (šiuo klausimu žr. 1985 m. kovo 13 d. Sprendimo Nyderlandai ir Leeuwarder Papierwarenfabriek / Komisija, 296/82 ir 318/82, EU:C:1985:113, 27 punktą).

49

Galiausiai, reikia priminti, kad Chartijos 47 straipsnio pirmoje pastraipoje reikalaujama, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turėtų teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Iš tiesų Chartijos 47 straipsniu iš naujo patvirtinamas veiksmingos teisminės gynybos principas, o pats veiksmingos teisminės kontrolės egzistavimas, skirtas Sąjungos teisės nuostatų laikymuisi užtikrinti, neatsiejamas nuo teisinės valstybės egzistavimo (2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Abdida, C‑562/13, EU:C:2014:2453, 45 punktas ir 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Schrems, C‑362/14, EU:C:2015:650, 95 punktas).

50

Šioje byloje Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 73 punkte pažymėjo, kad „[ginčijamo] sprendimo nekonfidencialioje versijoje buvo neatkleista daug ekonominių duomenų ir kad nesant prieigos prie šių duomenų negalima patikrinti Komisijos padarytų skaičiavimų tikslumo“.

51

Vis dėlto šio sprendimo 74 ir 75 punktuose jis laikėsi nuomonės, kad „Komisijos argumentai aiškiai išplaukia iš [ginčijamo] sprendimo nekonfidencialios versijos, su kuria apeliantės galėjo susipažinti“, nes šioje versijoje „buvo aiškiai nurodyta metodika, kuria Komisija vadovavosi šioje byloje“.

52

Šiuo klausimu Bendrasis Teismas minėto sprendimo 74 punkte pažymėjo, kad šioje versijoje Komisija:

53

Skundžiamo sprendimo 76 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad „ieškovės nepatikslino neatskleistų duomenų svarbos šioje byloje. Jos nepateikė paaiškinimų dėl šių duomenų svarbos nei siekiant suprasti Komisijos svarstymus, nei plėtojant pagrindus, susijusius su pareiga pradėti formalaus tyrimo procedūrą (pirmasis pagrindas) ir bendru VLT susitarimo ir priedo (ketvirtasis pagrindas) tyrimu. Apeliantės taip pat nepatikslino, kokius kitus pagrindus būtų norėjusios plėtoti grįsdamos šį skundą, jeigu jos būtų galėjusios susipažinti su neatskleistais duomenimis.“

54

Skundžiamo sprendimo 77 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad šiomis aplinkybėmis „ekonominių duomenų neatskleidimas [ginčijamo] sprendimo nekonfidencialioje versijoje nekliudo apeliantėms suprasti Komisijos svarstymų, neatima iš jų galimybės užginčyti šio sprendimo Bendrajame Teisme ir neužkerta kelio atlikti jo teisminės kontrolės šioje byloje“.

55

Taigi, iš Bendrojo Teismo padarytų išvadų ir vertinimų matyti, kad ginčijamo sprendimo nekonfidencialioje versijoje buvo nurodyti aiškūs ir nedviprasmiški Komisijos svarstymai ir jos naudota metodika, kas leido suinteresuotiesiems asmenims, įskaitant apeliantes, susipažinti su šiais pateisinimais, o Bendrajam Teismui vykdyti jų kontrolę.

56

Dėl klausimo, ar atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes buvo reikalinga motyvuose nurodyti minėtoje versijoje neatkleistus duomenis, šio sprendimo 33 ir 45 straipsniuose buvo pažymėta, kad apeliantės gali pasiremti bet kokiu pagrindu, kuris įrodytų, jog priemonės, apie kurią buvo pranešta, pirminio patikrinimo stadijoje Komisijos turimos informacijos ir duomenų vertinimas turėjo kelti abejonių šioje byloje, kiek tai susiję su ginčijamų priemonių kvalifikavimu kaip pagalbos, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Taigi apeliantės savo argumentais Bendrajame Teisme turėjo siekti ne ginčyti ginčijamo sprendimo pagrįstumą, bet būtent įrodyti tokių abejonių ir, vadinasi, didelių sunkumų, kurių Komisija patyrė kvalifikuodama VLT susitarimą ir priedą kaip valstybės pagalbą, buvimo faktą.

57

Taigi, kaip skundžiamo sprendimo 76 punkte taip pat pažymėjo Bendrasis Teismas, apeliantės nei pirmojoje instancijoje, nei Teisingumo Teisme nenurodė, kiek neatkleisti duomenys buvo svarbūs įrodant, jog Komisija ginčijamas priemones kvalifikuodama kaip valstybės pagalbą, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, patyrė didelių sunkumų. Savo argumentais apeliantės iš tikrųjų tik ginčija ginčijamo sprendimo pagrįstumą.

58

Šiomis aplinkybėmis neįrodyta, nei kad Komisija ginčijamo sprendimo nekonfidencialioje versijoje neatskleisdama ekonominių duomenų pažeidė jai tenkančią pareigą nurodyti motyvus, nei kad šis neatskleidimas pažeidė apeliančių teisę į veiksmingą teisminę gynybą.

59

Šiomis aplinkybėmis antrasis pagrindas atmestinas kaip nepagrįstas.

60

Trečiuoju pagrindu apeliantės pirmiausia teigia, kad taikant SESV 107 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad Komisija, atlikdama skirtingų priemonių bendrą patikrinimą, nustatytų, ar tos priemonės daro poveikį tai pačiai rinkai. Šiuo klausimu jos nurodo pavojų, kad atliekant bendrą patikrinimą neatskleidžiamas konkurencijos iškraipymo bent vienoje rinkoje, jeigu ji būtų vertinama atskirai, buvimo faktas.

61

Antra, jos pažymi, kad tokiu mokėjimų kompensavimu, koks buvo atliktas vykdant bendrą patikrinimą, gali būti sukeliamas toks pat konkurentų pašalinimo iš rinkos poveikis kaip ir kainomis, pritaikytomis tam, kad konkurentas būtų išstumtas iš rinkos.

62

Trečia, apeliantės Bendrąjį Teismą kaltina tuo, kad jis, siekdamas padaryti išvadą dėl priemonių, apie kurias buvo pranešta, bendro vertinimo teisėtumo, skundžiamo sprendimo 87 punkte pasirėmė neaiškia veiklų, kurios numatytos tiek priede, tiek ALV susitarime, „panašumo“ samprata. Pirmiausia, vienintelis dalykas, kuris sieja šias veiklas – tai joms būdingas atsitiktinumo elementas. Antra, šių veiklų skirtumai buvo pabrėžti generalinio advokato Y. Bot išvadoje byloje, kurioje priimtas 2009 m. rugsėjo 8 d. Sprendimas Liga Portuguesa de Futebol Profissional et Bwin International (C‑42/07, EU:C:2009:519). Galiausiai, „panašumo“ samprata negali būti sulyginta su „pakeičiamumo“ samprata.

63

Ketvirta, ginčydamos Bendrojo Teismo skundžiamo sprendimo 91 ir 92 punktuose padarytą galutinę išvadą, jog priemonių, apie kurias buvo pranešta, bendras patikrinimas yra teisėtas vien dėl to, kad jos įgyvendinamos tokiomis pačiomis ekonominėmis aplinkybėmis, apeliantės pažymi, jog ši samprata turi būti apibrėžta objektyviai, o ne taip, kad pranešančioji valstybė narė galėtų ją pakeisti taip, kaip ji nori.

64

Penkta, jos pažymi, kad nors atlygis buvo sumokėtas už abi priemones tuo pat metu, bendras vertinimas negali būti atliekamas dėl priemonių, kurios taikomos skirtingais laikotarpiais.

65

Galiausiai, šešta, apeliantės mano, kad kryžminių subsidijų praktika nesusieja VLT rinkos ir lošimo automatų su priede numatytais trylika žaidimų, nes lėšos mokamos tik sprendžiant logistinio pobūdžio uždavinius ir nereiškia, kad toks pervedimas apima prašymo perleidimą.

66

OPAP ir Komisija ginčija apeliančių argumentus. Konkrečiai Komisija mano, kad visas trečiasis pagrindas yra nepriimtinas, nes apeliantės neturėjo teisės Bendrajame Teisme ginčyti ginčijamo sprendimo pagrįstumo.

67

Teisingumo Teismas turi įvertinti, ar šios bylos aplinkybėmis tinkamas teisingumo vykdymas pateisina trečiojo apeliacinio skundo pagrindo atmetimą iš esmės, prieš tai nepriėmus sprendimo dėl Komisijos pateikto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 24 d. Sprendimo Fresh Del Monte Produce / Komisija ir Komisija / Fresh Del Monte Produce, C‑293/13 P ir C‑294/13 P, EU:C:2015:416, 193 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

68

Darytina išvada, kad šiuo atveju taip yra. Iš tiesų, kadangi Bendrasis Teismas, rūpindamasis proceso ekonomija, skundžiamo sprendimo 85 ir 86 punktuose taikė principus, išplaukiančius iš 2002 m. vasario 26 d. Sprendimo Taryba / Boehringer (C‑23/00 P, EU:C:2002:118, 52 punktas), proceso ekonomijos sumetimu taip pat pateisinama, kad Teisingumo Teismas nagrinėtų trečiąjį pagrindą iš esmės prieš tai neišnagrinėjęs nepriimtinumo pagrindo.

69

Šiuo klausimu primintina, kad Komisija ginčijamajame sprendime tik išnagrinėjo klausimą, ar VLT susitarimu ir priedu OPAP buvo suteiktas ekonominis pranašumas, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Kadangi ji manė, kad šiuo atveju taip nebuvo, ji neišnagrinėjo kitų šioje nuostatoje numatytų kriterijų.

70

Šiuo atžvilgiu primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką ekonominio pranašumo suteikimo sąlyga apima įsikišimus, kurie, kad ir kokia būtų jų forma, gali tiesiogiai ar netiesiogiai suteikti įmonėms pranašumą arba kurie turi būti laikomi ekonomine nauda, kurios įmonė gavėja nebūtų gavusi normaliomis rinkos sąlygomis (2013 m. gegužės 8 d. Sprendimo Libert ir kt., C‑197/11 ir C‑203/11, EU:C:2013:288, 83 punktas).

71

Vadovaujantis ta pačia logika, sąlygos, kurias turi atitikti priemonė, kad ją apimtų sąvoka „pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nėra tenkinamos, jei įmonė, kuriai skirta priemonė, galėjo gauti tą pačią naudą kaip ir ta, kuri jai suteikiama valstybės ištekliais, esant aplinkybėms, kurios atitinka normalias rinkos sąlygas (2013 m. sausio 24 d. Sprendimo Frucona Košice / Komisija, C‑73/11 P, EU:C:2013:32, 70 punktas).

72

Vis dėlto frazė „normalios rinkos sąlygos“, kaip tai suprantama pagal minėtą nusistovėjusią teismo praktiką, turi būti aiškinama kaip susijusi su sąlygomis, reglamentuojančiomis valstybės narės ekonomiką, kai ji neįsikiša kai kurių įmonių naudai (šiuo klausimu žr. 2015 m. vasario 5 d. Sprendimo Graikija / Komisija, C‑296/14 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2015:72, 34 punktą).

73

Taigi, iš šios teismo praktikos negalima išvesti bendros pareigos Komisijai prieš bet kokį galimo ekonominio pranašumo suteikimo vienai ar kelioms įmonėms tyrimą apibrėžti rinką ar rinkas, kurioms buvo padarytas poveikis valstybės įsikišimu, dėl kurio vykdomas patikrinimas pagal SESV 107 straipsnį.

74

Iš tiesų, kadangi SESV 107 straipsnio 1 dalimi siekiama užkirsti kelią tam, kad dėl valstybės išteklių juos gavusi įmonė gavėja nebūtų palankesnėje finansinėje padėtyje nei jos konkurentės (2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / EDF, C‑124/10 P, EU:C:2012:318, 90 punktą), Komisija, kai tai įmanoma, gali tiesiogiai įvertinti, ar dėl nagrinėjamos valstybės priemonės jos gavėjo finansinė situacija gali tapti palankesnė nei jų nustatytiems konkurentams ar tipiškiems konkurentams.

75

Be to, tiek, kiek siekdama kvalifikuoti valstybės įsikišimą kaip valstybės pagalbą, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, Komisija tiria, ar šiuo įsikišimu siekiama sudaryti palankesnes sąlygas naudos gavėjui, taigi, jos gavėjo finansinę situaciją padaryti palankesnę nei jo konkurentų, niekas iš principo nedraudžia, kad tuomet, kai keletas valstybės įsikišimų daro poveikį tos pačios įmonės finansinei padėčiai, Komisija turėtų teisę juos, kai tai tinkama, nagrinėti bendrai.

76

Šioje byloje Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 92 ir 93 straipsniuose konstatavo, kad VLT susitarimas ir priedas buvo priimti tuo pat metu dėl vieno ir to paties OPAP privatizavimo sandorio, kad apie juos Komisijai buvo pranešta bendru pranešimu ir kad mokesčiai, kuriuos OPAP privalėjo sumokėti už abiejų kategorijų išimtinių teisių suteikimą, turėjo būti sumokėti avansu tuo pat metu.

77

Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad apeliantės neįrodė, jog Komisijai vykdant bendrą VLT susitarimo ir priedo analizę buvo padaryta teisės klaidų. Konkrečiai kalbant, apeliančių argumentuose nenurodytos priežastys, dėl kurių OPAP finansinė padėtis būtų buvusi kitokia, jeigu ji tuo pat metu mokėdama tuos pačius abu mokesčius būtų sumokėjusi visą tą pačią sumą, kurią sudarytų VLT susitarimo ir priedo (atskirai) skirtingos procentinės dalys.

78

Tai reiškia, kad trečiasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

79

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti apeliacinį skundą.

80

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

81

Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

82

Kadangi apeliantė pralaimėjo bylą, o OPAP ir Komisija prašė priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas, apeliantė turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: