1

Apeliaciniu skundu Europos Komisija prašo panaikinti 2015 m. liepos 2 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą France ir Orange / Komisija (T‑425/04 RENV ir T‑444/04 RENV, toliau ‐ skundžiamas sprendimas, EU:T:2015:450), kuriuo šis teismas panaikino 2004 m. rugpjūčio 2 d. Komisijos sprendimo 2006/621/EB dėl valstybės pagalbos, kurią Prancūzija skiria France Télécom (OL L 257, 2006, p. 11; toliau – ginčijamas sprendimas), 1 straipsnį.

2

Bylos aplinkybių santrauka pateikta skundžiamo sprendimo 1–98 punktuose. Nagrinėjant šį apeliacinį skundą svarbi ši informacija.

3

Telekomunikacijos tinklų ir paslaugų operatorė ir teikėja France Télécom SA, pakeitusi pavadinimą į Orange (toliau – FT), buvo įsteigta 1991 m. kaip viešosios teisės reglamentuojamas juridinis asmuo, o nuo 1996 m. gruodžio 31 d. įgijo akcinės bendrovės statusą. Nuo 1997 m. spalio mėn. FT akcijomis prekiaujama biržoje. 2002 m. 56,45 % FT kapitalo priklausė Prancūzijos valstybei, o likusias kapitalo dalis pasidalijo visuomenė (32,25 %), pati FT (8,26 %) ir įmonės darbuotojai (3,04 %).

4

2002 m. pirmąjį ketvirtį FT paskelbė savo 2001 m. finansines ataskaitas. Jose buvo nurodyta 63,5 mlrd. EUR grynoji skola ir 8,3 mlrd. EUR nuostoliai.

5

2002 m. kovo–birželio mėn. reitingų agentūros Moody’s ir Standard & Poor’s (toliau – S & P) pablogino FT reitingą ir sumažino jos perspektyvą iki neigiamos. Konkrečiai kalbant, 2002 m. birželio 24 d.Moody’s pablogino FT trumpalaikio ir ilgalaikio kredito vertinimo reitingą iki paskutinės patikimų investicijų kategorijos pozicijos. Kartu smarkiai smuko ir FT akcijų kursas.

6

Atsižvelgęs į FT finansinę padėtį Prancūzijos ekonomikos, finansų ir pramonės ministras (toliau – ekonomikos ministras) 2002 m. liepos 12 d. dienraštyje Les Échos išspausdintame interviu pareiškė (toliau – 2002 m. liepos 12 d. pareiškimas):

„Mes esame didžiausią akcijų dalį, būtent 55 % kapitalo, turintis akcininkas <…> Valstybė akcininkė elgsis kaip apdairi investuotoja, ir jei [FT] susidurtų su sunkumais, mes imtumėmės atitinkamų priemonių <…> Kartoju, jei France Télécom turėtų finansavimo problemų, o šiandien taip nėra, valstybė priimtų reikalingus sprendimus, kad jos būtų išspręstos. Jūs atgaivinate gandus apie kapitalo didinimą <…> Ne, jokiu būdu! Aš tik sakau, kad laikui atėjus mes imsimės atitinkamų priemonių. Jei to reikės <…>“

7

Tą pačią dieną S & P paskelbė tokį pranešimą spaudai:

„FT gali būti sunkoka refinansuoti įsipareigojimus pagal obligacijas, kurių išpirkimo terminas sueina 2003 m. Tačiau dėl [Prancūzijos] valstybės pareiškimų nutarta palikti FT [patikimų] investicijų [kategorijoje] <…> Prancūzijos vyriausybė, kuriai priklauso 55 % [FT], aiškiai pareiškė [S & P], kad ji elgsis kaip apdairi investuotoja ir priims atitinkamus sprendimus, jei FT susidurtų su sunkumais. [FT] ilgalaikio kredito reitingas mažinamas iki BBB- <…>“

8

2002 m. rugsėjo 12 d. Prancūzijos valdžios institucijos viešai pareiškė, kad pritaria dėl FT pirmininko ir generalinio direktoriaus atleidimo.

9

2002 m. rugsėjo 13 d. FT paskelbė ketvirčio finansines ataskaitas, iš kurių buvo matyti, kad 2002 m. birželio 30 d. jos bendro nuosavo kapitalo deficitas sudarė 440 mln. EUR, o jos grynoji skola siekė 69,69 mlrd. EUR, iš jų 48,9 mlrd. EUR buvo įsiskolinimas pagal obligacijas, kurių padengimo terminas turėjo sueiti 2003–2005 metais. Remiantis tomis pačiomis ataskaitomis, FT apyvarta padidėjo 10 %, palyginti su tuo pačiu 2001 finansinių metų laikotarpiu, veiklos pelnas iki atskaitymų siekė 6,87 mlrd. EUR arba padidėjo 13,3 %, palyginti su ankstesniu pelnu, ir 9,8 %, palyginti su prognozuojamu rezultatu, o veiklos pelnas –3,18 mlrd. EUR, t. y. padidėjo 15 %, palyginti su prognozuotu rezultatu. Pelnas, atėmus finansinės veiklos sąnaudas (1,75 mlrd. EUR), tačiau prieš mokesčius ir palūkanas siekė 718 mln. EUR, neįskaitant vienkartinių sumų, o 2001 m. birželio 30 d. – 271 mln. EUR. Laisvi veiklos pinigų srautai siekė 3,6 mlrd. EUR, t. y. 15 % daugiau nei per pirmąjį 2001 m. pusmetį.

10

2002 m. rugsėjo 13 d. pranešime spaudai dėl FT finansinės padėties Prancūzijos valdžios institucijos pareiškė:

„Patyrusi didelių nuostolių pirmąjį pusmetį, [FT] susidūrė su didžiuliu nuosavo kapitalo trūkumu. Tokia finansinė situacija kenkia [FT] potencialui. Todėl [Prancūzijos] vyriausybė yra pasiryžusi imtis atsakomybės <…> Atsižvelgdamas į naują, dėl finansinės būklės pablogėjimo susidariusią situaciją, [FT pirmininkas ir generalinis direktorius] įteikė [Prancūzijos] vyriausybei atsistatydinimo prašymą, kuriam buvo pritarta. Atsistatydinimas įsigalios po valdybos posėdžio, kuris bus sušauktas artimiausiomis savaitėmis ir per kurį bus pristatytas naujasis pirmininkas <…> Naujasis pirmininkas valdybai turės greitai pateikti sanavimo planą, padėsiantį padengti skolas ir atkurti finansinę [FT] struktūrą, išsaugant jos strateginius privalumus. [Prancūzijos] valstybė suteiks paramą [FT] įgyvendinant šį planą ir prisidės iš esmės didindama [FT] nuosavą kapitalą pagal tokį grafiką ir tokiomis sąlygomis, kokios bus nustatytos atsižvelgiant į situaciją rinkoje. Iki to laiko [Prancūzijos] valstybė, jei to reikės, imsis priemonių, padėsiančių [FT] išvengti bet kokių finansavimo problemų.“

11

Tą pačią dieną Moody’s pakeitė FT skolos perspektyvos vertinimą iš neigiamo į stabilų ir savo pranešime spaudai nurodė:

„Moody's pasitikėjimą sutvirtino [Prancūzijos] vyriausybės pareiškimas, kai ji dar kartą patvirtino savo tvirtą pasiryžimą remti [FT]. Net jei Moody's abejonės dėl bendro finansinės rizikos lygio ir ypač dėl sunkios [FT] likvidumo padėties išliko, Moody's ėmė labiau tikėti tuo, kad Prancūzijos vyriausybė [parems FT], jei [ši] susidurtų su sunkumais grąžindama skolą.“

12

2002 m. spalio 2 d. buvo paskirtas naujas FT pirmininkas ir generalinis direktorius. Pranešime spaudai dėl šio paskyrimo buvo nurodyta:

„[FT] valdybos teikimu Ministrų taryba nusprendė paskirti [naująjį FT pirmininką ir generalinį direktorių] <…> Naujasis pirmininkas nedelsiant imsis [FT] būklės įvertinimo, apie jo rezultatus informuos valdybą artimiausioms savaitėmis ir juo bus grindžiamas sanavimo ir strateginės plėtros planas, padėsiantis sumažinti [FT] skolą, kartu sustiprinant jos privalumus. Šiai veiklai atlikti [naująjį FT pirmininką ir generalinį direktorių] rems valstybė akcininkė, kuri yra pasiryžusi imtis visos jai tenkančios atsakomybės. [Prancūzijos] valstybė teiks paramą įgyvendinant sanavimo veiksmus ir prisidės didinant [FT] nuosavą kapitalą pagal sąlygas, kurios bus apibrėžtos glaudžiai bendradarbiaujant su [FT] pirmininku ir valdyba. Kaip buvo nurodyta, [Prancūzijos] valstybė iki to laiko imsis, jei to reikės, priemonių, padėsiančių [FT] išvengti bet kokių finansavimo sunkumų.“

13

2002 m. lapkričio 19 d. Prancūzijos valdžios institucijos pateikė Europos Bendrijų Komisijai „informacinį pranešimą“, kuriame, pirma, aprašoma tuometinė FT finansinė padėtis pabrėžiant, jog „jos veiklos rezultatai yra labai geri“, antra, pranešama apie jų ketinimus dalyvauti FT pakartotinoje kapitalizacijoje rinkos sąlygomis ir paaiškinama, kokiomis sąlygomis jos prisidės prie FT sanavimo plano. Šiame pranešime Prancūzijos valdžios institucijos, be kita ko, pažymėjo:

„Siekiant suteikti [FT] veikimo laisvę, būtiną atakuoti rinką geriausiomis sąlygomis ir tinkamiausiu momentu, [Prancūzijos] valstybė ketina dalyvauti kapitalo didinime suteikiant akcininko paskolą, kuri virs kapitalu išleidus naujus vertybinius popierius. Šios paskolos dydis bus lygus visoms arba daliai [Prancūzijos] valstybės pasirašymo teisių būsimajame kapitalo didinime ir galės siekti 9 [mlrd. EUR]. Ši paskola bus laikina ir ją bus būtina paversti vertybiniais popieriais. Ja bus galima naudotis tik atsižvelgiant į [FT] poreikius. Be to, už ją bus atlyginama galiojančiomis rinkos sąlygomis, o gautos palūkanos bus įtrauktos į kapitalą.

Norėdama dalyvauti [FT] sanavimo plane [Prancūzijos] valstybė pasitelks Entreprise de recherches et d’activités pétrolières (toliau – ERAP), [Prancūzijos] valstybinę pramonės ir prekybos instituciją, kuri suteiks [FT] akcininko paskolą ir taps svarbiu [FT] akcininku, kai ši paskola pavirs kapitalu. Šios valstybinės įstaigos turto dalyje atsispindės valstybės dalyvavimas [FT], o nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dalyje – įsiskolinimai pagal obligacijas. Pasirinkdama ERAP [Prancūzijos] valstybė išreiškia savo norą aiškiai apibrėžti suteiktą turtą atskiriant jį tam skirtoje struktūroje.“

14

2002 m. gruodžio 4 d. FT valdybos posėdyje naujieji FT vadovai pristatė veiksmų planą Ambition France Télécom 2005 (toliau – planas Ambition 2005), kuriuo padidinant nuosavą kapitalą 15 mlrd. EUR iš esmės buvo siekiama vėl išlyginti FT balansą.

15

Kartu su planu Ambition 2005 buvo paskelbtas 2002 m. gruodžio 4 d. ekonomikos, finansų ir pramonės ministro pranešimas spaudai (toliau – 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimas), kuriame nurodyta:

„Ekonomikos <…> ministras patvirtino, kad [Prancūzijos] valstybė remia [2002 m.] gruodžio 4 d. [FT] valdybos patvirtintą veiksmų planą. 1) [FT] grupė yra darnus ekonominis darinys, kurio rezultatai įspūdingi. Tačiau šiandien [FT] finansinė struktūra yra nestabili, jai trūksta nuosavo kapitalo ir reikia vidutinės trukmės paskolų. Tokia situacija susidarė nepasiteisinus ankstesnėms investicijoms, kurios buvo blogai valdomos ir atliktos per pačią finansinio „burbulo“ ir apskritai rinkos situacijos keitimosi kulminaciją. Tai, kad [FT] savo plėtros negalėjo finansuoti niekaip kitaip, tik skolindamasi, dar labiau apsunkino šią situaciją. 2) [Prancūzijos] valstybė, turinti kontrolinį akcijų paketą, pareikalavo, kad naujieji vadovai atkurtų [FT] finansinę pusiausvyrą išsaugodami grupės vientisumą <…> 3) Pagal vadovų sukurtą veiksmų planą ir investicijų grąžos perspektyvas prie nuosavo kapitalo didinimo 15 mlrd. EUR [Prancūzijos] valstybė prisidės proporcinga jos valdomai bendrovės kapitalo daliai suma, t. y. 9 mlrd. EUR investicija. Taigi valstybė, kaip akcininkė, planuoja elgtis kaip apdairi investuotoja. [FT] turės nustatyti nuosavo kapitalo didinimo sąlygas ir tikslų grafiką. [Prancūzijos] vyriausybė pageidautų, kad ši operacija būtų vykdoma labiausiai atsižvelgiant į atskirų akcininkų ir į akcininkų, dirbančių [FT], situaciją. Siekdama suteikti [FT] galimybę pradėti rinkos operaciją pačiu palankiausiu momentu, [Prancūzijos] valstybė yra pasirengusi investuoti į nuosavą kapitalą, suteikdama [FT] laikinąją akcininko paskolą, už kurią atlyginama rinkos sąlygomis. 4) ERAP <…> privalės pervesti visą [Prancūzijos] valstybės į [FT] investuojamą sumą. [Prancūzijos] valstybės dalį [FT] nuosavo kapitalo didinimo operacijoje ji finansuos iš finansų rinkų paimta paskola.“

16

2002 m. gruodžio 11 ir 12 dienomis FT viena po kitos išleido dvi obligacijų emisijas už bendrą 2,9 mlrd. EUR sumą.

17

2002 m. gruodžio 20 d. ERAP pateikė FT parafuotą ir pasirašytą akcininko paskolos sutarties projektą (toliau – akcininko paskolos pasiūlymas). Ši nepasirašė šio sutarties projekto, ir pasiūlyta akcininko paskola taip ir nebuvo suteikta.

18

2003 m. sausio 15 d. FT pasiskolino išleisdama obligacijų emisijas bendrai 5,5 mlrd. EUR sumai. Valstybė nelaidavo ir negarantavo šių paskolų už obligacijas.

19

2003 m. vasario 10 d. FT prasitęsė dalį 15 mlrd. EUR konsorcinio kredito, kuriam artėjo grąžinimo terminas.

20

2003 m. kovo 4 d. buvo pradėta plane Ambition 2005 numatyta nuosavo kapitalo didinimo operacija. 2003 m. kovo 24 d. FT padidino kapitalą 15 mlrd. EUR. Prancūzijos valstybės dalyvavimas, proporcingas jos valdomai FT kapitalo daliai, siekė 9 mlrd. EUR. 6 mlrd. EUR sumą garantavo bankų konsorciumas, sudarytas iš 21 banko. Ši operacija buvo baigta 2003 m. balandžio 11 d.

21

2002 finansinius metus FT baigė turėdama maždaug 21 mlrd. EUR nuostolių ir beveik 68 mlrd. EUR grynosios skolos. 2003 m. kovo 5 d. FT paskelbtose 2002 finansinių metų ataskaitose buvo užfiksuotas 8,4 % apyvartos, 21,1 % veiklos rezultato prieš amortizaciją ir 30,9 % veiklos rezultato padidėjimas. 2003 m. balandžio 14 d. valstybei priklausė 58,9 % FT kapitalo, iš jų 28,6 % – per ERAP.

22

2002 m. gruodžio 4 d. Prancūzijos Respublika, remdamasi EB 88 straipsnio 3 dalimi ir 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [EB 88] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 2 straipsniu, pranešė Komisijai apie plane Ambition 2005 numatytas finansines priemones, įskaitant akcininko paskolos pasiūlymą.

23

2003 m. sausio 22 d.Bouygues SA ir Bouygues Télécom SA (toliau kartu – Bouygues bendrovės), dvi pagal Prancūzijos teisę įsteigtos bendrovės, iš kurių antroji aktyviai veikia Prancūzijos mobiliojo ryšio rinkoje, pateikė Komisijai skundą dėl tam tikros pagalbos, kurią Prancūzijos valstybė suteikė FT refinansuodama ją. Šis skundas buvo susijęs, pirma, su pranešimu apie Prancūzijos valstybės 9 mlrd. EUR investiciją ir, antra, su 2002 m. liepos 12 d., rugsėjo 13 d. ir spalio 2 d. pareiškimais (toliau – nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai).

24

2003 m. sausio 31 d. raštu Komisija pranešė Prancūzijos Respublikai apie savo sprendimą pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą dėl finansinių priemonių, kurias Prancūzijos valstybė taiko remdama FT (toliau – sprendimas pradėti procedūrą) (OL C 57, 2003, p. 5). Šiame rašte Komisija suinteresuotąsias šalis paragino pateikti pastabas dėl aptariamų priemonių.

25

2004 m. rugpjūčio 3 d. Komisija pranešė Prancūzijos valdžios institucijoms apie ginčijamą sprendimą.

26

Ginčijamo sprendimo 6 skyriuje „Šio sprendimo dalykas“ esančioje 185 konstatuojamojoje dalyje Komisija, be kita ko, nurodė, kad priemonių, apie kurias pranešta, negalima buvo analizuoti „neatsižvelgiant į [Prancūzijos] vyriausybės pareiškimus, skelbtus nuo 2002 m. liepos iki gruodžio mėn.“ Iš tiesų šiais pareiškimais Prancūzijos valdžios institucijos išreiškė ketinimą imtis atitinkamų priemonių, kad būtų išspręstos FT finansinės problemos. Akcininko paskolos projektas yra anksčiau išreikštų valdžios institucijų ketinimų materiali išraiška.

27

Ginčijamo sprendimo 186 konstatuojamoje dalyje Komisija nurodė:

„Šioje byloje Komisija konstatuoja, kad iki pranešime įvardytų 2002 m. gruodžio mėn. priemonių buvo daug nuo [2002 m.] liepos [mėn.] Prancūzijos valdžios institucijų skelbtų pareiškimų ir vykdytų priemonių. Viena vertus, šie pareiškimai ir priemonės padeda geriau suprasti [2002 m.] gruodžio mėn. priemonių priežastis ir reikšmę. Kita vertus, šie pareiškimai ir priemonės turėjo neabejotiną poveikį rinkos ir rinkos dalyvių [ekonominės veiklos vykdytojų] nuomonei apie FT padėtį [2002 m.] gruodžio mėn. Kadangi rinkos dalyvių [ekonominės veiklos vykdytojų] elgesiui turėjo įtakos ir valstybės veiksmai, tai nėra objektyvus parametras, pagal kurį vėliau galima būtų vertinti valstybės elgesį. Tad vertinant, ar [2002 m.] gruodžio mėnesio priemonės turi pagalbos požymių, derėtų atsižvelgti į šiuos išankstinius pareiškimus.“

28

Ginčijamo sprendimo 187 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad Prancūzijos valdžios institucijų pareiškimus ir priemones, nuo 2002 m. liepos mėn. ėjusius vienas po kito, galima analizuoti „kaip visumą, kuriai konkrečiausią formą suteikė [2002 m.] gruodžio mėn. priemonės“.

29

Toliau ginčijamo sprendimo 188–191 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė:

30

Padariusi išvadą, kad FT suteiktas pranašumas labai smarkiai iškraipo arba gali iškraipyti konkurenciją ir gali daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai (ginčijamo sprendimo 198–201 konstatuojamosios dalys), Komisija ginčijamo sprendimo 8 skyriuje „Apdairaus privataus investuotojo, veikiančio rinkos ekonomikos sąlygomis, principas“, atsižvelgdama į visus Prancūzijos valdžios institucijų iki akcininko paskolos pasiūlymo padarytus pareiškimus, išnagrinėjo, ar minėto principo buvo laikomasi (ginčijamo sprendimo 203–230 konstatuojamosios dalys). Iš tiesų šių pareiškimų turinys ir jų poveikis rinkai rodo, kad vyriausybė jau liepos mėn. nusprendė remti FT (ginčijamo sprendimo 203 konstatuojamoji dalis).

31

Remdamasi 2004 m. balandžio 28 d. ataskaita, kurioje buvo konstatuotas neįprastas ir smarkus FT akcijų ir obligacijų vertės padidėjimas dėl 2002 m. liepos 12 d. pareiškimo, taip pat tos pačios dienos S & P pranešimu spaudai ir 2002 m. liepos 22 d.Deutsche Bank ataskaita, Komisija padarė išvadą, kad„šiuos [Prancūzijos valdžios] pranešimus [pareiškimus] rinka įvertino kaip patikimą [Prancūzijos] valstybės įsipareigojimo remti FT strategiją“ (ginčijamo sprendimo 220 ir 221 konstatuojamosios dalys).

32

Ginčijamo sprendimo 222 konstatuojamojoje dalyje Komisija pridūrė, kad šie pareiškimai darė labai didelį poveikį rinkai. Iš tiesų jie padėjo atkurti pasitikėjimą finansų rinkomis ir turėjo lemiamą reikšmę FT vertinimo išlaikymui investicijų kategorijos lygyje. Suprastėjus FT vertinimui akcininko paskolos sutarties sudarymas būtų mažai tikėtinas ir tikrai kainuotų brangiau.

33

Komisijos teigimu, „tai, kad priemonės, apie kurias pranešta [2002 m.] gruodžio mėn., atskirai nagrinėjamos gali sudaryti įspūdį, kad yra visiškai racionalios operacijos, vis dėlto tai nepanaikina fakto, kad ekonomikos operatorių [ekonominės veiklos vykdytojų] elgesį gruodžio mėnesį aiškiai veikė anksčiau, ypač nuo 2002 m. liepos mėn., vyriausybės vykdyti veiksmai ir pareikšti pranešimai [pareiškimai], liudijantys apie [Prancūzijos] valstybės ketinimus išspręsti [FT] finansavimo problemas“ (ginčijamo sprendimo 225 konstatuojamoji dalis). Šia prasme Prancūzijos valdžios institucijų sprendimas dėl FT kapitalo restruktūrizavimo skiriant kredito liniją yra jos pareiškimų įgyvendinimas (ginčijamo sprendimo 226 konstatuojamoji dalis).

34

Komisijos nuomone, neturi lemiamos reikšmės tai, kad 2003 m. balandžio mėn. įvykdytas FT kapitalo didinimas buvo sėkmingas ir kad akcininko paskola taip ir nebuvo suteikta. Taikant apdairaus privataus investuotojo kriterijų reikia remtis informacija, kurią investuotojas turi priimdamas sprendimą investuoti. Be to, kadangi Prancūzijos valdžios institucijų pareiškimai turėjo įtakos rinkai ir ekonominės veiklos vykdytojų elgesiui, vertindama valstybės elgesį Komisija „negali remtis kitų ekonominės veiklos vykdytojų elgesiu ir taikyti lygiagretaus vyksmo principo“. Anot Komisijos, „iš tiesų liepos mėn. padaryti ir vėliau pakartoti [Prancūzijos] valstybės pareiškimai, jog ji imsis visų būtinų priemonių, kad padėtų [FT] išspręsti liepos mėn. kilusias, paskui pasikartojusias finansavimo problemas, iškreipia sutapties testo rezultatus, nes ir šiuo atveju negalima teigti, kad privatūs investuotojai apsisprendė atsižvelgdami vien tik į [FT] situaciją, nesvarbu, ar šie pranešimai [pareiškimai] [yra] valstybės pagalba, ar ne“. Taikant apdairaus privataus investuotojo, veikiančio rinkos ekonomikos sąlygomis, principą, negalima remtis 2002 m. gruodžio mėn. padėtimi rinkoje – logiška būtų remtis „išankstinių pranešimų ir veiksmų nepaveiktos rinkos padėtimi“ (ginčijamo sprendimo 227 konstatuojamoji dalis).

35

Tačiau „atrodytų“, kad, analizuojant nagrinėjamus sprendimus investuoti atsižvelgiant į padėtį, buvusią iki 2002 m. liepos mėn., jais nesilaikoma minėto principo (ginčijamo sprendimo 228 konstatuojamoji dalis). Tuo metu FT ekonominė padėtis buvo sunki ir ji buvo praradusi rinkų pasitikėjimą, o Prancūzijos valdžios institucijos dar nebuvo patvirtinusios jokių priemonių, kad pagerintų FT valdymą ir veiklos rezultatus, nebuvo užsakiusios išsamaus audito, paskyrusios naujos vadovybės nei parengusios jokio įmonės padėties stabilizavimo plano. Šiomis aplinkybėmis „netikėtina, jog apdairus privatus investuotojas būtų nuo 2002 m. liepos mėn. skelbęs pareiškimus, [panašius] į tuos, kokius skelbė Prancūzijos vyriausybė, ekonominiu požiūriu galinčius turėti įtakos jo patikimumui ir reputacijai, o teisiniu požiūriu – netgi priversti nuo tos dienos finansiškai remti [FT], kad ir kas atsitiktų“. Be to, taip elgdamasis investuotojas pats būtų labai rizikingai, be jokio atlyginimo įsipareigojęs FT atžvilgiu. Tačiau net pavyzdinis akcininkas, turintis tą pačią informaciją apie ekonominę FT būklę kaip ir Prancūzijos valdžios institucijos tuo metu, 2002 m. liepos mėn. nebūtų padaręs tokių FT rėmimo pareiškimų, prieš tai neatlikęs išsamaus FT finansinės padėties ir sanavimo priemonių audito, kad susidarytų tikslų vaizdą apie riziką, kurią sukelia tokie veiksmai, ir jos pasiteisinimo tikimybę. Bet kuriuo atveju tokiam pavyzdiniam akcininkui vis tiek būtų reikėję finansų rinkų pagalbos sanuojant FT. Tačiau minėtos rinkos „tuo metu neatrodė linkusios investuoti ar suteikti FT daug kreditų“ (ginčijamo sprendimo 229 konstatuojamoji dalis).

36

Taigi, Komisijos teigimu, „mažai tikėtina, kad tokioje pat padėtyje kaip Prancūzijos vyriausybė esantis atsargus privatus investuotojas 2002 m. liepą būtų skelbęs pranešimus [pareiškimus] apie savo paramą FT, turėdamas galvoje ekonominę jos padėtį ir tai, kad nebuvo aiškios ir išsamios informacijos apie ją“. Dar mažiau tikėtina, kad apdairus privatus investuotojas „būtų skyręs akcininko avansą [paskolą], pats vienas imdamasis labai didelės finansinės rizikos“ (ginčijamo sprendimo 229 konstatuojamoji dalis).

37

Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, Komisija padarė išvadą, kad „rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio apdairaus privataus investuotojo [kriterijaus] nebuvo laikomasi“, „todėl akcininko paskolos suteikimo [pasiūlymu] FT suteiktas pranašumas, išnagrinėtas atsižvelgiant į išankstinius Prancūzijos valdžios institucijų pareiškimus ir veiksmus, yra valstybės pagalba, net jei šio pranašumo dydis [buvo] sunkiai išmatuojamas“ (ginčijamo sprendimo 230 konstatuojamoji dalis).

38

To sprendimo 1 straipsnyje numatyta, kad „2002 m. gruodžio mėn. [Prancūzijos Respublikos] [FT] suteikta paskola 9 mlrd. EUR kredito linijos forma, vertinama kartu su nuo 2002 m. liepos [mėn. padarytais] pareiškimais <…>, yra su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba“.

39

2004 m. spalio 13 d. (byla T‑425/04), 2004 m. lapkričio 5 d. (byla T‑444/04) ir 2004 m. lapkričio 9 d. (byla T‑450/04) Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarija gavo atitinkamai Prancūzijos Respublikos, FT ir bendrovių Bouygues ieškinius, kuriais jos prašė panaikinti visą ginčijamą sprendimą. 2004 m. lapkričio 12 d. (byla T‑456/04) Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo Association française des opérateurs de réseaux et services de télécommunications (Prancūzijos telekomunikacijos tinklų ir paslaugų operatorių asociacija, toliau – AFORS Télécom) ieškinį, kuriuo ji prašė panaikinti to sprendimo 2 straipsnį.

40

2010 m. gegužės 21 d. Sprendimu Prancūzija / Komisija (T‑425/04, T‑444/04, T‑450/04 ir T‑456/04, EU:T:2010:216) Bendrasis Teismas, pirma, panaikino ginčijamo sprendimo 1 straipsnį ir, antra, pripažino, kad nebereikia priimti sprendimo dėl prašymų panaikinti to sprendimo 2 straipsnį.

41

Konkrečiai kalbant, minėto sprendimo 298 punkte Bendrasis Teismas teigė, kad Komisija neįrodė, jog 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimas buvo susijęs su valstybės išteklių pervedimu.

42

Be to, dėl akcininko paskolos pasiūlymo Bendrasis Teismas minėto sprendimo 299 punkte nusprendė: kadangi Komisija ginčijamame sprendime nepakankamai įrodė pasiūlymo suteikiamą pranašumą, Bendrasis Teismas juo labiau negali daryti išvados apie su šiuo pranašumu susijusio valstybės išteklių pervedimo egzistavimą.

43

2010 m. rugpjūčio 4 ir 3 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo atitinkamai bendrovių Bouygues (byla C‑399/10 P) ir Komisijos (byla C‑401/10 P) apeliacinius skundus dėl 2010 m. gegužės 21 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija (T‑425/04, T‑444/04, T‑450/04 ir T‑456/04, EU:T:2010:216).

44

2013 m. kovo 19 d. Sprendimu Bouygues ir Bouygues Télécom / Komisija ir kt. ir Komisija / Prancūzija ir kt. (C‑399/10 P ir C‑401/10 P, toliau – Sprendimas Bouygues, EU:C:2013:175) Teisingumo Teismas panaikino 2010 m. gegužės 21 d. Sprendimą Prancūzija / Komisija (T‑425/04, T‑444/04, T‑450/04 ir T‑456/04, EU:T:2010:216), grąžino bylas T‑425/04, T‑444/04 ir T‑450/04 nagrinėti Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą dėl pateiktų pagrindų ir reikalavimų, dėl kurių Teisingumo Teismas nepriėmė sprendimo, ir atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

45

Pirmiausia Sprendimo Bouygues 76 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad ginčijamame sprendime Komisija nepateikė nuomonės dėl 2003 m. sausio 22 d. bendrovių Bouygues skunde nurodyto argumento, kad patys nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai yra valstybės pagalba. Be kita ko, to sprendimo 73–75 punktuose jis pažymėjo, kad į šiuos pareiškimus buvo atsižvelgta tik tiek, kiek jie buvo objektyviai svarbūs vertinant akcininko paskolos pasiūlymą, ir kad Komisija juos nagrinėjo tik tiek, kiek jie sudarė konstatuotos pagalbos pagrindą.

46

Todėl Sprendimo Bouygues 77 punkte Teisingumo Teismas pripažino, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai 2010 m. gegužės 21 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija (T‑425/04, T‑444/04, T‑450/04 ir T‑456/04, EU:T:2010:216) 128 ir 131 punktuose nusprendė, jog ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje Komisija atsisakė nuo 2002 m. liepos mėn. padarytus pareiškimus pripažinti valstybės pagalba. Aplinkybė, kad bendrovėms Bouyques pateikus skundą Komisija nepateikė nuomonės dėl pačių šių pareiškimų pripažinimo valstybės pagalba, savaime negali būti prilyginama sprendimui, kuriuo atmetami šių skundo pateikėjų kaltinimai.

47

Toliau Sprendimo Bouygues 103 ir 104 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė: kadangi valstybės intervencijos gali būti įvairių formų ir turi būti nagrinėjamos atsižvelgiant į jų pasekmes, negalima atmesti galimybės, kad kelios viena po kitos taikytos valstybės intervencijos SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais turi būti laikomos viena intervencija. Taip gali būti, be kita ko, tada, kai tarp viena po kitos einančių intervencijų, atsižvelgiant į jų eiliškumą, tikslą ir įmonės padėtį šių intervencijų metu, yra toks glaudus ryšys, kad jų neįmanoma atskirti.

48

Sprendimo Bouygues 105 punkte Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tvirtindamas, jog reikėjo nustatyti valstybės biudžeto sumažėjimą arba pakankamai konkrečią ekonominę šiam biudžetui tenkančios naštos, glaudžiai susijusios su konkrečiu pranašumu, kurį lėmė 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimas ar akcininko paskolos pasiūlymas, ir atitinkančios arba atsveriančios jį, riziką, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes pritaikė kriterijų, pagal kurį iškart atmetama galimybė laikyti šias valstybės intervencijas, atsižvelgiant į jų ryšius ir pasekmes, viena intervencija.

49

Galiausiai Teisingumo Teismas nusprendė, kad turi informacijos, kuri būtina siekiant priimti galutinį sprendimą, pirma, dėl prašymo panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį tiek, kiek Komisija byloje T‑450/04 atsisakė pripažinti nuo 2002 m. liepos mėn. padarytus pareiškimus, ir, antra, dėl antrojo pagrindo antros dalies ir trečiojo pagrindo, kuriuos Prancūzijos Respublika ir FT pateikė grįsdamos savo ieškinius bylose T‑425/04 ir T‑444/04, tiek, kiek ši dalis ir šis pagrindas yra susiję su ginčijamame sprendime padaryta išvada apie Prancūzijos valstybės FT suteiktą pranašumą.

50

Dėl pirmos dalies Sprendimo Bouygues 118 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad ieškinio pagrindai byloje T‑450/04, kuriais siekiama, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnis būtų panaikintas tiek, kiek Komisija atsisakė pripažinti valstybės pagalba nuo 2002 m. liepos mėn. padarytus pareiškimus, yra netinkami.

51

Dėl antros dalies Sprendimo Bouygues 129–131 punktuose Teisingumo Teismas, remdamasis kai kuriomis ginčijamo sprendimo 194 ir 196 konstatuojamųjų dalių ištraukomis, padarė išvadą, kad Komisija manė, jog 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimu ir akcininko paskolos pasiūlymu, vertinamais kartu, buvo suteiktas pranašumas, lėmęs įsipareigojimą valstybės ištekliais pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ir kad ši institucija teisingai nagrinėjo šias abi priemones kartu, nes buvo akivaizdu, kad vienos priemonės negalima atsieti nuo kitos.

52

Sprendimo Bouygues 140 ir 141 punktuose Teisingumo Teismas konstatavo, kad sprendimas byloje dar negali būti priimtas dėl Prancūzijos Respublikos ir FT pateiktų antrojo ir trečiojo pagrindų tiek, kiek šie pagrindai susiję su apdairaus privataus investuotojo kriterijaus taikymu, kurį atliko Komisija.

53

Priėmus Sprendimą Bouygues, bylos T‑425/04 RENV, T‑444/04 RENV ir T‑450/04 RENV buvo iš naujo paskirtos nagrinėti Bendrojo Teismo šeštajai išplėstinei kolegijai.

54

2013 m. liepos 22 d. raštu France Télécom pranešė Bendrajam Teismui, kad nuo 2013 m. liepos 1 d. pakeitė savo pavadinimą į Orange.

55

2014 m. birželio 27 d. Bendrojo Teismo šeštosios išplėstinės kolegijos pirmininko nutartimis, pirma, bendrovės Bouygues buvo išbrauktos iš bylos T‑444/04 RENV kaip Komisijos reikalavimų palaikyti įstojusios į bylą šalys ir, antra, byla T‑450/04 RENV buvo išbraukta iš Bendrojo Teismo registro, nes šios bendrovės atsiėmė savo prašymą įstoti į bylą ir atsisakė ieškinio.

56

2014 m. liepos 15 d. Bendrojo Teismo šeštosios išplėstinės kolegijos pirmininko nutartimi bylos T‑425/04 RENV ir T‑444/04 RENV buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.

57

Byloje T‑425/04 RENV Vokietijos Federacinės Respublikos palaikoma Prancūzijos Respublika, o byloje T‑444/04 RENV Orange prašė Bendrojo teismo panaikinti ginčijamą sprendimą ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

58

Komisija šiose bylose prašė atmesti ieškinius kaip nepagrįstus ir priteisti iš Prancūzijos Respublikos ir Orange bylinėjimosi išlaidas. Per 2014 m. rugsėjo 24 d. posėdį Komisija taip pat prašė Bendrojo Teismo atmesti ieškinį byloje T‑444/04 RENV kaip nepriimtiną.

59

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas pirmiausia atmetė byloje T‑444/04 RENV Komisijos pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, motyvuodamas tuo, kad Orange ir toliau turi atsiradusį ir esamą suinteresuotumą panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį.

60

Paskui jis išnagrinėjo prašymą panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį. Atlikdamas tokį nagrinėjimą Bendrasis Teismas, pirma, atmetė pirmuosius ieškinių pagrindus, nes ir vienas, ir kitas buvo grindžiami esminių procedūrinių reikalavimų ir teisės į gynybą pažeidimu. Antra, kartu išnagrinėjo ir pritarė antrajam ir trečiajam ieškinių pagrindams, grindžiamiems teisės klaidomis ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, kiek tai susiję su apdaraus privataus investuotojo kriterijaus taikymu. Dėl šių priežasčių jis panaikino minėtą 1 straipsnį.

61

Pagaliau Bendrasis Teismas nusprendė, kad tokiomis aplinkybėmis nebereikia priimti sprendimo dėl Prancūzijos Respublikos ir Orange reikalavimų panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnį.

62

Galiausiai atsižvelgdamas į tai Bendrasis Teismas nurodė Komisijai padengti jos pačios ir aštuonias dešimtąsias Prancūzijos Respublikos ir Orange patirtų bylinėjimosi išlaidų.

63

Komisija pirmiausia Teisingumo Teismo prašo:

64

Nepatenkinus šių reikalavimų, ši institucija Teisingumo Teismo prašo grąžinti bylas T‑425/04 ir T‑444/04 Bendrajam Teismui ir atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

65

Orange ir savo pagrindiniame reikalavime Prancūzijos Respublika prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

66

Nepatenkinus šio reikalavimo, jei Teisingumo Teismas panaikintų skundžiamą sprendimą, Prancūzijos Respublika prašo grąžinti bylą T‑425/04 RENV Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą dėl ieškinio antrojo pagrindo pirmos dalies ir jo trečiojo ir ketvirtojo pagrindų.

67

Nepatenkinus ir šio reikalavimo, ši valstybė narė Teisingumo Teismo prašo pritarti minėtai daliai ir ieškinio pagrindams ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

68

Grįsdama apeliacinį skundą Komisija nurodo keturis pagrindus, grindžiamus, pirma, pareigos motyvuoti pažeidimu, antra, septyniais atskirais SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimais, trečia, teisminės kontrolės ribų peržengimu, ketvirta, klaidingu ginčijamo sprendimo aiškinimu ar net jo iškraipymu.

69

Orange ginčija pirmojo ir antrojo apeliacinio skundo pagrindų priimtinumą.

70

Orange pažymi, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje, pirma, vienintelėmis Prancūzijos valstybės intervencijomis, kurios gali būti laikomos viena intervencija pripažinta valstybės pagalba, laikomi 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimas ir akcininko paskolos pasiūlymas, antra, kad į nuo 2002 m. liepos mėn. padarytus pareiškimus jame atsižvelgta tik kaip į konteksto elementą. Būtent tokie buvo Komisijos argumentai vykstant procesams Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme.

71

Konkrečiai kalbant, kaip, beje, matyti iš skundžiamo sprendimo 259 punkto, net tada, kai Bendrasis Teismas aiškiai ir konkrečiai paklausė Komisijos dėl šio aspekto, ji netvirtino, jog nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai, panašiai kaip 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimas ir akcininko paskolos pasiūlymas, yra vienos intervencijos, pripažintos valstybės pagalba, sudedamosios dalys.

72

Šiomis aplinkybėmis Orange mano, kad pirmasis ir antrasis apeliacinio skundo pagrindai nepriimtini, nes nurodydama šiuos pagrindus Komisija pateikia naujų argumentų, kuriais kaltina Bendrąjį Teismą nepateikus nuomonės dėl klausimo, ar į minėtus pareiškimus turėjo būti žiūrima kaip į vieną intervenciją.

73

Pakanka pažymėti, kaip matyti iš Prancūzijos vyriausybės pastabų ir skundžiamo sprendimo 255 punkto, kad Bendrajame Teisme Komisija teigė, jog nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai turi būti laikomi sudarančiais vieną FT naudingą intervenciją ir kad teismas aiškiai atsakė į tuos argumentus minėto sprendimo 256–261 punktuose.

74

Šiomis aplinkybėmis Orange nurodytas nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas, susijęs su tuo, kad minėti argumentai apeliaciniame procese yra nauji, turi būti atmestas.

75

Pirmiausia Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas nepaisė Sprendime Bouygues įtvirtintų principų, paskui, kad jis nepakankamai atsakė į jos argumentus, pateiktus per grąžinimo procedūrą, ir galiausiai, kad jo argumentuose yra prieštaravimų.

76

Iš tiesų, kai skundžiamo sprendimo 185–196 punktuose Bendrasis Teismas nurodė teismų praktiką, kurią laikė svarbia, kalbant apie apdairaus privataus investuotojo kriterijų, jis nepaminėjo Sprendimo Bouygues, taigi neišnagrinėjo klausimo, ar tame sprendime buvo patikslinta šio kriterijaus apimtis.

77

Toliau Komisija priduria, kad po grąžinimo procedūros pateiktose pastabose ji paaiškino, dėl kokių priežasčių nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai buvo objektyviai analizuojami kartu su akcininko paskolos pasiūlymu ir buvo su juo susiję chronologiškai, ekonomiškai ir funkcionaliai taip, kad kartu su šiuo pasiūlymu sudarytų vieną intervenciją. Nors skundžiamo sprendimo 255–258 punktuose Bendrasis Teismas analizavo tam tikrus sąvokos „viena intervencija“ aspektus, jis apsiribojo vien semantinių klausimų vertinimu tam, kad išvengtų tikrojo Komisijos argumentų nagrinėjimo.

78

Pagaliau Komisija tvirtina, kad Bendrasis Teismas pats sau prieštaravo, kai teigė, viena vertus, skundžiamo sprendimo 219 ir 222 punktuose, kad norint nustatyti, ar Prancūzijos valstybė elgėsi kaip apdairus rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis investuotojas, reikia atsižvelgti į 2002 m. gruodžio mėn., kai buvo imtasi finansinės paramos priemonių, aplinkybes ir nevertinti su šiomis aplinkybėmis nuo 2002 m. liepos mėn. padarytų pareiškimų, kita vertus, to sprendimo 227 ir 228 punktuose, kad siekdama įvertinti Prancūzijos valstybės elgesio ekonominį racionalumą Komisija galėjo atsižvelgti į visus šias aplinkybes apibūdinančius įvykius, įskaitant tokius pareiškimus.

79

Reikia priminti, kad EB 296 straipsnyje numatyta pareiga motyvuoti yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurį reikia skirti nuo motyvų pagrįstumo, nuo kurio priklauso ginčijamo teisės akto teisėtumas iš esmės (2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Elf Aquitaine / Komisija, C‑521/09 P, EU:C:2011:620, 146 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

80

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Bendrojo Teismo pareiga pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnį ir 53 straipsnio pirmą pastraipą motyvuoti savo sprendimus neįpareigoja šio teismo nuosekliai pateikti detalaus atsakymo į kiekvieną bylos šalių pateiktą argumentą. Taigi motyvavimas gali būti numanomas, jeigu jis leidžia suinteresuotiesiems asmenims suprasti, kuo pagrįstas Bendrojo Teismo sprendimas, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti kontrolę pagal pateiktą apeliacinį skundą (2016 m. kovo 8 d. Sprendimo Graikija / Komisija, C‑431/14 P, EU:C:2016:145, 38 punktas).

81

Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad skundžiamo sprendimo 185–196, 219, 222, 227, 228 ir 258 punktuose pateiktas motyvavimas leidžia suinteresuotiesiems asmenims ir ypač Komisijai suprasti motyvus, kuriais pagrįstas Bendrojo Teismo sprendimas, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti kontrolę pagal šį apeliacinį skundą.

82

Iš tikrųjų, kaip teisingai nurodo Prancūzijos vyriausybė ir Orange, savaime motyvavimo stoka negali būti laikoma nei tai, kad Bendrasis Teismas, skundžiamo sprendimo 185–196 punktuose primindamas teismo praktiką, nepaminėjo Sprendimo Bouygues, nei tai, kad atlikęs išsamią analizę to sprendimo 255–258 punktuose jis atmetė Komisijos kaltinimus.

83

Be to, Komisijos argumentas, kad skundžiamo sprendimo 219–222 punktai prieštarauja jo 227 ir 228 punktams, pagrįstas klaidingu šių punktų suvokimu. Iš tiesų tuose punktuose Bendrasis Teismas tik pažymėjo, kad Komisija negali atsižvelgti vien į nuo 2002 m. liepos mėn. darytus pareiškimus, neatsižvelgusi į kitas analizuojant svarbias aplinkybes.

84

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti pripažintas visiškai nepagrįstu.

85

Trečiajame apeliacinio skundo pagrinde, kurį reikia nagrinėti po pirmojo, Komisija nurodo, kad apdairaus privataus investuotojo kriterijus reikalauja sudėtingo ekonominio vertinimo, kurį atlikdama ji turi plačią diskreciją. Todėl šioje srityje vykdant teisminę kontrolę iš principo reikėtų patikrinti, ar vertinant faktines aplinkybes nepadaryta akivaizdžios vertinimo klaidos. Konkrečiai kalbant, vykdydamas šią kontrolę, Europos Sąjungos teismas neturi pakeisti Komisijos ekonominio vertinimo savuoju.

86

Tačiau skundžiamo sprendimo 235 ir 236 punktuose tvirtindamas, kad šiuo atveju buvo nesvarbu kaip rinka suvokė nuo 2002 m. liepos mėn. padarytus pareiškimus, Bendrasis Teismas, Komisijos nuomone, pakeitė jos atliktą analizę savąja, nors turėjo tik išnagrinėti, ar ginčijamo sprendimo 210, 217 ir 229 konstatuojamosiose dalyse yra padaryta akivaizdi vertinimo klaida.

87

Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, valstybės pagalbos sąvoka, apibrėžta ESV sutartyje, yra teisinio pobūdžio ir privalo būti aiškinama remiantis objektyviais duomenimis. Dėl šios priežasties Sąjungos teismas, atsižvelgdamas tiek į jam pateikto konkretaus ginčo aplinkybes, tiek į Komisijos atliktus techninius ar sudėtingus vertinimus, iš esmės privalo vykdyti visapusišką kontrolę, kiek tai susiję su klausimu, ar priemonė patenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį (2012 m. birželio 21 d. Sprendimo British Aggregates / Komisija, C‑452/10 P, Rink., EU:C:2012:366, 100 punktas).

88

Vis dėlto Teisingumo Teismas nusprendė, kad teisminė kontrolė yra ribojama klausimo, ar priemonė patenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, jei Komisijos vertinimai yra techninio pobūdžio arba sudėtingi (2012 m. birželio 21 d. Sprendimo BNP Paribas ir BNL / Komisija, C‑452/10 P, EU:C:2012:366, 103 punktas).

89

Kai siekdama nustatyti, ar priemonė patenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, Komisija turi taikyti apdairaus privataus investuotojo, veikiančio rinkos ekonomikos sąlygomis, kriterijų, šio kriterijaus taikymas paprastai reiškia, kad Komisija turi atlikti sudėtingą ekonominį vertinimą (šiuo klausimu žr. 2010 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Scott, C‑290/07 P, EU:C:2010:480, 68 punktą).

90

Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai pažymi Prancūzijos vyriausybė ir Orange, pirma, Komisijos kritikuojami Bendrojo Teismo samprotavimai susiję ne su pačiu apdairaus privataus investuotojo kriterijaus taikymu, o su momentu, į kurį Komisija turėjo atsižvelgti atlikdama šį vertinimą, todėl ir su įrodymais, į kuriuos ji turėjo šiuo aspektu atsižvelgti.

91

Antra, net jei kontrolė, kurią šiuo klausimu turi vykdyti Bendrasis Teismas turėjo būti ribota, kaip teigia Komisija, tai nereiškia, kad Bendrasis Teismas turėjo susilaikyti nuo šios institucijos atlikto ekonominio pobūdžio duomenų teisinio vertinimo kontrolės. Iš tikrųjų, nors Bendrasis Teismas neturi savo ekonominiu vertinimu pakeisti Komisijos atlikto vertinimo, pagal dabar jau nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Sąjungos teismas turi ne tik patikrinti nurodytų įrodymų faktinį teisingumą, patikimumą ir nuoseklumą, bet ir nustatyti, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant sudėtingą padėtį, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas (žr., be kita ko, 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo CB / Komisija, C‑67/13 P, EU:C:2014:2204, 46 punktą).

92

Skundžiamo sprendimo 235–248 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo būtent Komisijos atliktą įrodymų, kuriais ji rėmėsi siekdama padaryti išvadą, jog apdairaus privataus investuotojo kriterijų reikėjo taikyti 2002 m. liepos mėn., o ne 2002 m. gruodžio mėn., vertinimą. Šiuo klausimu jis nusprendė, kad tas vertinimas buvo pagrįstas atrankiniu atsižvelgimu į turimus įrodymus ir kad šie įrodymai negalėjo patvirtinti Komisijos padarytų išvadų. Todėl jis nusprendė, kad vertindama Komisija padarė akivaizdžią klaidą.

93

Taigi, atsižvelgiant į šio sprendimo 91 punkte primintą teismo praktiką atlikdamas tokią analizę Bendrasis Teismas, priešingai, nei tvirtina Komisija, neperžengė jam tenkančios kontrolės ribų.

94

Tai reiškia, kad trečiasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

95

Ketvirtajame apeliacinio skundo pagrinde, kurį reikia nagrinėti trečioje vietoje, Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė ginčijamą sprendimą, kai skundžiamo sprendimo 246–248 punktuose nusprendė, pirma, kad paprasčiausi rinkos lūkesčiai negalėjo sukurti įsipareigojimo veikti ir kad Komisija neįrodė, jog tai, kad valstybė nepaisė savo pareiškimų dėl FT, galėjo pakenkti jos reputacijai finansų rinkose. To sprendimo 217 konstatuojamojoje dalyje pateikti atitinkami įrodymai, patvirtinti konkrečiais duomenimis.

96

Antra, ši institucija teigia, kad Bendrasis Teismas taip pat iškraipė faktines aplinkybes, kai nusprendė, jog apdairus investuotojas galėjo padaryti tokių pareiškimų, kaip padarytieji nuo 2002 m. liepos mėn., nors iki 2002 m. gruodžio mėn. pradžios nei Prancūzijos vyriausybė, nei FT neturėjo sanavimo plano ir apytikslių reikalingo kapitalo skaičiavimų. Komisija paaiškina, kad neturėdama informacijos apie savo priemonės finansinę grąžą valstybė negali teigti, jog veikė kaip apdairus privatus investuotojas.

97

Iš SESV 256 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos matyti, jog tik Bendrasis Teismas turi kompetenciją konstatuoti faktines aplinkybes, išskyrus atvejus, kai jo konstatuotų aplinkybių ir tikrovės neatitiktis matyti iš jam pateiktos bylos medžiagos, ir tokias faktines aplinkybes įvertinti (2006 m. balandžio 6 d. Sprendimo General Motors / Komisija, C‑551/03 P, EU:C:2006:229, 51 punktas ir 2011 m. kovo 29 d. Sprendimo ThyssenKrupp Nirosta / Komisija, C‑352/09 P, EU:C:2011:191, 179 punktas).

98

Vadinasi, faktinių aplinkybių vertinimas nėra teisės klausimas, kuriam taikoma Teisingumo Teismo kontrolė, išskyrus Bendrajame Teisme pateiktų įrodymų iškraipymo atvejį (2006 m. gegužės 18 d. Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients / Komisija, C‑397/03 P, EU:C:2006:328, 85 punktas ir 2011 m. kovo 29 d. Sprendimo ThyssenKrupp Nirosta / Komisija, C‑352/09 P, EU:C:2011:191, 180 punktas).

99

Jeigu apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, pagal SESV 256 straipsnį, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmą pastraipą ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punktą ji turi aiškiai nurodyti, kokius įrodymus jis iškraipė ir įrodyti nagrinėjimo klaidas, dėl kurių Bendrasis Teismas, atlikdamas vertinimą, šitaip iškraipė įrodymus (2010 m. birželio 17 d. Sprendimo Lafarge / Komisija, C‑413/08 P, EU:C:2010:346, 16 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Be to, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš bylos medžiagos, nesant reikalo iš naujo įvertinti faktinių aplinkybių ir įrodymų (2011 m. spalio 27 d. Sprendimo Austrija / Scheucher-Fleisch ir kt., C‑47/10 P, EU:C:2011:698, 59 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

100

Nagrinėjamu atveju visų pirma iš skundžiamo sprendimo 246 punkto matyti, kad Bendrasis Teismas atsižvelgė į ginčijamo sprendimo 217 konstatuojamąją dalį, kaip tai teisingai nurodo Prancūzijos vyriausybė.

101

Toliau šio sprendimo 92 punkte buvo pažymėta, kad skundžiamo sprendimo 235–248 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo Komisijos atliktą įrodymų, kuriais ši institucija rėmėsi siekdama padaryti išvadą, jog apdairaus privataus investuotojo kriterijų reikėjo taikyti 2002 m. liepos mėn., o ne 2002 m. gruodžio mėn., vertinimą ir nusprendė, kad šis vertinimas buvo pagrįstas atrankiniu atsižvelgimu į turimus įrodymus ir kad šie įrodymai negali patvirtinti Komisijos padarytų išvadų.

102

Galiausiai reikia konstatuoti, kad pateikdama savo argumentus Komisija nenurodo aiškiai konkrečių elementų, kurie Bendrojo Teismo buvo akivaizdžiai iškraipyti, o ginčija Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą, kad ginčijamame sprendime padarytos išvados teisės požiūriu nėra pakankamai patvirtintos duomenimis, pateiktais jas grindžiant.

103

Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Komisija negali Bendrojo Teismo kaltinti ginčijamo sprendimo ir įrodymų iškraipymu.

104

Tai reiškia, kad ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

105

Antrajame apeliacinio skundo pagrinde Komisija nurodo, kad atribojęs nuo 2002 m. liepos mėn. padarytus pareiškimus nuo 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimo ir akcininko paskolos pasiūlymo Bendrasis Teismas atskyrė rinkų nuraminimą šiais pareiškimais nuo finansinių priemonių didinimo ir taip taikė puantilistinį požiūrį, grindžiamą septyniomis atskiromis teisės klaidomis, kurios taip pat patvirtina SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimus. Šią argumentaciją sudaro septynios dalys.

106

Pirmoje dalyje Komisija teigia, kad skundžiamo sprendimo 219–248 punktuose nustatydamas konkretų momentą, į kurį atsižvelgiant turėjo būti taikomas apdairaus privataus investuotojo kriterijus, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą. Šios institucijos nuomone, toks požiūris prieštarauja Sprendimo Bouygues 103 punktui, pagal kurį kelios viena po kitos SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais taikytos valstybės intervencijos turi būti vertinamos kaip viena intervencija.

107

Iš tikrųjų Teisingumo Teismas ne tik nusprendė, kad keli ne tuo pačiu metu vykstantys įvykiai gali būti vertinami kartu, bet ir pripažino, jog nėra būtina, kad kiekvienu iš šių atvejų būtų ir teikiamas pranašumas, ir pervedami valstybės ištekliai. Pakanka, kad šie elementai egzistuotų klostantis vienam ar kitam įvykiui arba jiems kartu.

108

Taigi negalima daryti išvados, kad apdairaus privataus investuotojo kriterijus susijęs su konkrečiu momentu ar kad šiais valstybės ištekliais lemiamo pranašumo faktas yra išankstinė šio kriterijaus taikymo sąlyga, kaip neteisingai nusprendė Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 202, 203 ir 226 punktuose.

109

Tačiau, be kita ko, ginčijamo sprendimo 222 ir 225 konstatuojamosiose dalyse Komisija paaiškino, kad tai, jog dėl nuo 2002 m. liepos mėn. padarytų pareiškimų FT reitingas liko investicijų kategorijoje, turėjo lemiamos įtakos 2002 m. gruodžio mėn. priemonėms. Tai yra nepertraukiama FT rėmimo procedūra, pradėta 2002 m. liepos mėn. ir įgijusi konkrečią išraišką 2002 m. gruodžio mėn.

110

Antroje dalyje Komisija teigia, kad skundžiamo sprendimo 205 punkte nusprendusi, jog apdairaus privataus investuotojo kriterijus turi būti taikomas tik 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimui ir akcininko paskolos pasiūlymui, vertinamiems kartu, Bendrasis Teismas neatsižvelgė tiek į glaudų nustatyto pranašumo ir šio kriterijaus taikymo ryšį, tiek į Sprendime Bouygues suformuotą teismo praktiką.

111

Iš tiesų, kadangi apdairaus privataus investuotojo kriterijus taikomas siekiant sukompromituoti priemonę, kuria, prima facie, suteikiamas pranašumas, materialioji priemonių, kuriomis suteikiamas pranašumas, nagrinėjimo sritis ir kartu nagrinėjimo sritis laiko atžvilgiu turėtų sutapti su ta, kuriai taikomas šis kriterijus. Todėl, jei pranašumas pasireiškia konkrečiu laikotarpiu, minėtas kriterijus negali būti taikomas tik šio laikotarpio daliai.

112

Nagrinėjamu atveju Sprendimo Bouygues 132–139 punktuose Teisingumo Teismas nustatė, kad pranašumas FT suteiktas dvejopai, t. y. didinant FT finansavimo priemones ir nuraminant rinkas dėl jos pajėgumo vykdyti būsimas prievoles, o šis nuraminimas išplaukia iš nuo 2002 m. liepos mėn. padarytų pareiškimų.

113

Trečioje dalyje Komisija mano, kad skundžiamo sprendimo 227–232 ir 255–261 punktuose semantiškai atskyręs nagrinėtas valstybės priemones nuo konteksto aplinkybių Bendrasis Teismas pažeidė principą, pagal kurį valstybės pagalbos faktas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į pasekmes, o ne į formą ar reikšmę. Komisija teigia, kad iš tikrųjų yra nedidelis semantinis skirtumas tarp valstybės priemonės nagrinėjimo atsižvelgiant į kitą su ja glaudžiai susijusią valstybės priemonę ir abiejų šių priemonių nagrinėjimo kartu.

114

Vis dėlto šiuo atveju nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai ir akcininko paskolos pasiūlymas yra glaudžiai susiję, nes 2002 m. gruodžio mėn. dėl minėtų pareiškimų rinka buvo iškraipyta ir, nesant jų, minėtas pasiūlymas negalėjo būti įgyvendintas ir sukelti pasekmių.

115

Be to, neteisingai aiškinęs ginčijamą sprendimą, Komisijos rašytinius dokumentus ir Sprendimą Bouygues Bendrasis Teismas teigė, pirma, kad iš šių dokumentų nematyti, jog nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai ir akcininko paskolos pasiūlymas yra viena intervencija ir, antra, kad Teisingumo Teismas nusprendė, jog šie pareiškimai nėra Komisijos sprendimo dalykas.

116

Ketvirtoje dalyje Komisija mano, kad Bendrasis Teismas lemiamą reikšmę suteikė konkrečių valstybės FT teikiamos paramos sąlygų tikslinimui, todėl skyrė nepakankamai dėmesio nuo 2002 m. liepos mėn. padarytų pareiškimų pasekmėms, nors tie pareiškimai buvo labai svarbūs. Komisija šiuo klausimu pažymi, jog nebūtina, kad nagrinėjamos priemonės būtų to paties pobūdžio, kad būtų laikomos glaudžiai susijusiomis. Iš tikrųjų Sprendimo Bouygues 132–136 punktuose Teisingumo Teismas rėmėsi šiais pareiškimais ir jų pasekmėmis, kad įrodytų akcininko paskolos pasiūlymo teikiamą pranašumą, o tai rodo, jog nagrinėjant į juos reikėjo atsižvelgti.

117

Penktoje dalyje Komisija primena, kad Sprendimo Bouygues 103 ir 104 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, jog SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais viena intervencija turi būti laikomos kelios viena po kitos einančios valstybės intervencijos, jei, atsižvelgiant į jų eiliškumą, tikslą ir įmonės padėtį šių intervencijų metu, tarp jų yra toks glaudus ryšys, kad jų neįmanoma atskirti.

118

Be to, ji primena, kad to sprendimo 132–136 punktuose Teisingumo Teismas pasiūlė nuo 2002 m. liepos mėn. padarytus pareiškimus objektyviai laikyti akcininko paskolos pasiūlymo analizės konteksto dalimi.

119

Komisija teigia, kad, turint omenyje glaudžius ir neatskiriamus tų pareiškimų ir minėto pasiūlymo ryšius, Teisingumo Teismo Sprendimo Bouygues 103 ir 104 punktuose nustatyti kriterijai nagrinėjamu atveju buvo tenkinami. Iš tiesų, kaip galima teigti remiantis tais punktais, visos viena po kitos einančios intervencijos turėjo būti laikomos viena vienintele intervencija.

120

Be to, Komisija nurodo, kad ginčijamo sprendimo 203–230 konstatuojamosiose dalyse apdairaus privataus investuotojo kriterijų ji taikė visai FT sanavimo procedūrai, konkrečiai nuo šios procedūros pradžios, t. y. nuo 2002 m. liepos 12 d. pareiškimo, nes pastarasis nulėmė visą paskesnę procedūros eigą. Komisija priduria, kad ginčijamo sprendimo 215–218 konstatuojamosiose dalyse ji nustatė, jog nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai kėlė ekonominį ir teisinį pavojų, dėl kurio Prancūzijos valstybės ištekliams galėjo kilti grėsmė.

121

Šeštoje dalyje Komisija nurodo, kad skundžiamo sprendimo 230–232 ir 249–254 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog 2002 m. gruodžio mėn. aptariamų valstybės priemonių seka buvo nutraukta, nes, pirma, vadovavosi klaidinga logika, pagal kurią apdairaus privataus investuotojo kriterijaus nagrinėjimas susiejamas su konkrečiu momentu, t. y. 2002 m. gruodžio 4 d., ir, antra, rėmėsi tokio nutraukimo neįrodančiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurioms įtakos turėjo nuo 2002 m. liepos mėn. padaryti pareiškimai.

122

Vis dėlto dėl lemiamos nuo 2002 m. liepos mėn. padarytų pareiškimų įtakos net privačių subjektų savarankiško sprendimo nebūtų pakakę siekiant paneigti šių pareiškimų ir akcininko paskolos pasiūlymo ryšį.

123

Be to, skundžiamo sprendimo 249–254 punktuose padaryta Bendrojo Teismo išvada, kad 2002 m. gruodžio mėn. įvyko svarbūs pokyčiai, nes iš pradžių paskelbtas įsipareigojimas įgijo konkrečią išraišką, prieštarauja tiek faktiniam Bendrojo Teismo konstatavimui to sprendimo 212–215 punktuose, pagal kurį dėl nuo 2002 m. liepos mėn. padarytų pareiškimų FT buvo suteiktas pranašumas, kuris tęsėsi bent iki 2002 m. gruodžio 17 d., tiek galutiniams Teisingumo Teismo faktiniams konstatavimams, padarytiems Sprendimo Bouygues 133 punkte.

124

Septintoje dalyje Komisija pažymi, kad skundžiamo sprendimo 246 ir 247 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, jog net atsižvelgiant į visą Prancūzijos valstybės intervencijų 2002 m. liepos–gruodžio mėn. eigą galima teigti, kad visus šios procedūros etapus tuo pačiu metu galėtų įgyvendinti rinkos ekonomikos sąlygomis veiklą vykdantis apdairus privatus subjektas, kuris užtikrina, kad prieš prisiimant neatšaukiamą investavimo įsipareigojimą būtų įvykdytos visos reikalingos sąlygos. Taigi, Bendrojo Teismo nuomone, Prancūzijos valstybė, pasinaudodama savo reputacija, bandė paveikti rinkas, kad atgautų jų pasitikėjimą ir ypač siekė išlaikyti FT reitingą tam, kad vėliau galėtų paruošti solidų ir pigesnį įmonės refinansavimą.

125

Komisija mano, kad pateikdamas tokius argumentus Bendrasis Teismas neatsižvelgė į grėsmę reputacijai, kurią kelia neįgyvendintas pareiškimas, ir ypatingą tokį pareiškimą padariusios valstybės padėtį. Iš tiesų ūkio subjektai mažiau tiki atitinkamos valstybės pareiškimais dėl paramos viešosioms įmonėms, jei šie pareiškimai nesukelia pasekmių. Komisija priduria, kad nors ginčijamo sprendimo 219 konstatuojamojoje dalyje ji iš tiesų atsisakė nustatyti valstybės pagalbos faktą remdamasi vien nuo 2002 m. liepos mėn. padarytais pareiškimais, tai nereiškia, jog ji turėjo abejonių dėl žalos Prancūzijos valstybės reputacijai, kuri kiltų, jei ji nepaisytų savo pareiškimų.

126

Šiomis aplinkybėmis Komisija nurodo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų, kai reikalavo, kad valstybės išteklių pervedimas vyktų kartu su pranašumo suteikimu, ir nusprendė, kad grėsmė reputacijai gali kilti tik tuo atveju, kai įsipareigojama valstybės ištekliais.

127

Komisija taip pat pažymi, kad pareiškimams dėl valstybės įsipareigojimo būdinga tai, kad jie turi įtakos ne tik pasitikėjimui valstybe kaip akcininke, bet ir pasitikėjimui valstybe kaip viešąja valdžia, net jeigu ji teigia, kad išreiškia valstybės, kaip akcininkės, nuomonę, nes pareiškimų paisymas yra ir politinio pasitikėjimo klausimas.

128

Galiausiai, Komisijos nuomone, Bendrasis Teismas teisės požiūriu pakankamai nepagrindė skundžiamo sprendimo 247 punkte pateiktų argumentų, kad valstybę, kaip akcininkę, reikia lyginti su globaliu ekonomikos subjektu, vykdančiu veiklą rinkos ekonomikos sąlygomis. Iš tikrųjų apdairaus privataus investuotojo kriterijaus negalima taikyti valstybei kaip globaliam ekonomikos subjektui, nebent tai pateisina ypatingos aplinkybės.

129

Septyniose antrojo pagrindo dalyse pateikiamais argumentais Komisija iš esmės siekia įrodyti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nustatydamas momentą, į kurį atsižvelgdamas turėjo vertinti apdairaus privataus investuotojo kriterijų. Komisija paaiškina, kad šis momentas yra 2002 m. liepos mėn., o ne 2002 m. gruodžio mėn., kaip neteisingai nusprendė Bendrasis Teismas.

130

Pirma, kiek tai susiję su antroje–penktoje dalyse pateiktais Komisijos teiginiais, kad Sprendime Bouygues nustatytas pranašumas susijęs su pareiškimais, padarytais nuo 2002 m. liepos mėn., svarbu pažymėti, jog tokie argumentai neatitinka paties Teisingumo Teismo pateikto ginčijamo sprendimo aiškinimo Sprendimo Bouygues 70–75 ir 126–129 punktuose.

131

Tuose punktuose Teisingumo Teismas konstatavo, kad sprendime nustatytas pranašumas atsirado tik dėl 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimo ir akcininko paskolos pasiūlymo. O iš to sprendimo 132, 134, 136 ir 139 punktų netiesiogiai, bet tikrai aišku, kad Teisingumo Teismas neketino pranašumo sieti su nuo 2002 m. liepos mėn. padarytais pareiškimais, nes jie išplaukia tik iš taip nustatytos pagalbos priemonės konteksto.

132

Taigi Komisijos argumentus reikia atmesti kaip nereikšmingus, nes juos lėmė klaidingas Sprendimo Bouygues suvokimas ir jie neatitinka paties ginčijamo sprendimo turinio (šiuo klausimu žr. Sprendimo Bouygues 79 punktą).

133

Antra, dėl pirmoje dalyje pateiktų argumentų reikia konstatuoti, kad juos taip pat lėmė klaidingas skundžiamo sprendimo supratimas, nes jo 219–222 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, jog apdairaus privataus investuotojo kriterijus turėjo būti taikomas „laikotarpiu, kai buvo imtasi finansinės paramos priemonių“, taigi, nagrinėjamu atveju – „2002 m. gruodžio 4 d. pranešimui ir akcininko paskolos pasiūlymui“.

134

Tad Bendrasis Teismas atkreipė dėmesį į du įvykius, kurie pagal Sprendime Bouygues suformuotą teismo praktiką lemia aptariamą pranašumą, ir neatmetė galimybės, priešingai, nei tvirtina Komisija, kad reikalaujamą nagrinėjimą gali prireikti atlikti atsižvelgiant veikiau į laikotarpį, o ne į konkretų momentą.

135

Iš to aišku, kad pirma dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

136

Šešta dalis taip pat turi būti atmesta, nes ji, pirma, grindžiama tuo pačiu klaidingu skundžiamo sprendimo suvokimu ir, antra, panašu, jog Komisija ginčija tik Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą, kiek tai susiję su klausimu, ar didžioji dalis faktinių aplinkybių, kurios klostėsi nuo 2002 m. liepos mėn. iki 2002 m. gruodžio mėn., rodo, jog valstybės priemonių seka buvo nutraukta.

137

Trečia, reikia konstatuoti, kad septintoje dalyje nurodyti Komisijos argumentai nepriimtini, nes jai siekiama paneigti Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą, jog negalima atmesti galimybės, kad apdairus privatus investuotojas 2002 m. liepos–gruodžio mėn. būtų pasielgęs taip pat kaip Prancūzijos valstybė.

138

Ketvirta, kadangi visus Komisijos argumentus reikia suprasti taip, kad, šios institucijos nuomone, egzistavo neatskiriamas suteiktos pagalbos priemonės ir jos konteksto elementų ryšys ir dėl šio ryšio priemonės tinkamumas atsižvelgiant į apdairaus privataus investuotojo kriterijų turėjo būti vertinamas tada, kai minėtos aplinkybės atsirado, o ne tada, kai buvo priimta ta priemonė (nors šios aplinkybės ir buvo atskirtos nuo minėtos priemonės), reikia pažymėti tai, kas išdėstyta toliau.

139

Pirmiausia iš 2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / EDF (C‑124/10 P, EU:C:2012:318, 85 punktas) matyti, kad į po atitinkamos priemonės priėmimo atsiradusias aplinkybes negali būti atsižvelgta vertinant apdairaus privataus investuotojo kriterijų.

140

Toliau iš to paties sprendimo matyti, kad šis vertinimas turi būti atliktas atsižvelgiant į visas aplinkybes, žinomas tuo metu, kai buvo priimtas sprendimas investuoti (2012 m. birželio 5 d. Sprendimas Komisija / EDF, C‑124/10 P, EU:C:2012:318, 105 punktas).

141

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad sprendimo investuoti priėmimo ir priemonės taikymo momentai nebūtinai sutampa, nes toks sprendimas gali būti priimtas gerokai iki priemonės taikymo (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / EDF, C‑124/10 P, EU:C:2012:318, 105 punktą).

142

Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad baigdamas savarankiškai vertinti faktines aplinkybes Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 222–232 punktuose konstatavo, jog akcininko paskolos pasiūlymas buvo pateiktas tik 2002 m. gruodžio mėn., to sprendimo 234–245 punktuose, kad Prancūzijos vyriausybė neprisiėmė jokių kategoriškų įsipareigojimų 2002 m. liepos mėn., o jo 249–254 punktuose – kad sprendimas finansiškai paremti FT pateikiant akcininko paskolos pasiūlymą buvo priimtas ne 2002 m. liepos mėn., o 2002 m. gruodžio mėn. pradžioje.

143

Šiomis aplinkybėmis, jei 2002 m. liepos mėn. būtų nustatytas kaip momentas, kai turėjo būti vertinamas apdairaus privataus investuotojo kriterijus, vertinant neišvengiamai nebūtų atsižvelgta į aplinkybes, kurios susiklostė nuo 2002 m. liepos mėn. iki 2002 m. gruodžio mėn., kaip teisingai konstatavo Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 230 punkte.

144

Toks rezultatas būtų nesuderinamas su nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, priminta šio sprendimo 91 punkte, pagal kurią vertindama Komisija turi atsižvelgti į visas svarbias aplinkybes.

145

Taigi antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

146

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti apeliacinį skundą.

147

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

148

Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

149

Kadangi Komisija bylą pralaimėjo, o Orange ir Prancūzijos vyriausybė prašė priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas, Komisija turi padengti bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia: