7.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 302/1

2.1.1

Per pastaruosius du dešimtmečius laivų statybos apimtys nuolat augo. Dėl greitos technologijų plėtros žymiai sumažėjo vandens transporto išlaidos. Tai padidino pasaulinės prekybos efektyvumą, o laivininkystė tapo pagrindine globalizacijos paskata.

2.1.2

Laivai, žvelgiant iš ekonominių pozicijų, yra mobili investicinė prekė, kuri neimportuojama, o registruojama su vėliava, kurią pasirenka laivo savininkas. Pats produktas nereikalauja didelių rinkodaros pastangų arba platintojų ar aptarnavimo tinklų. Savaime suprantama, kad laivų transportavimo išlaidos taip pat labai mažos. Dėl mažų aptarnavimo mokesčių ir nesančių antidempingo taisyklių laivų statybos rinka ypač priklausoma nuo pasiūlos kainų.

2.1.3

Turėdamas svarbų vaidmenį suteikiant pagrindines transportavimo priemones pasaulinėje prekyboje, kurdamas šiuolaikišką įrangą saugumo ir gynybos reikmėms bei pažangias technologijas su daugybe atšakų į kitas sritis, laivų statybos sektorius laikomas strategiškai svarbia pramonės šaka daugumai industrinių ir industrializuojamų šalių.

2.1.4

Europoje susikūrė įvairiapusiškas tinklas kompanijų, susijusių su laivų gamyba, įskaitant laivų statyklas, laivynų įrangos gamintojus ir gausybę specializuotų paslaugų teikėjų, įsteigusių daugiau nei 350 000 darbo vietų aukštos kvalifikacijos darbuotojams. Šio sektoriaus apyvarta ES sudaro apie 34 mlrd. €. (1).

2.1.5

Tačiau komercinė laivų statyba ES prarado didelę rinkos dalį labiausiai dėl Pietų Korėjos žalingos verslo praktikos ir patiria didelių sunkumų. Nuo 2000 m. naujų užsakymų rinkos dalis (atl. tonomis bruto – cgt) sumažėjo dviem trečdaliais, nuo 19 % 2000 m. iki 6,5 % 2003 m. (2). Padėtis pablogėjo 2003 m. viduryje nukritus kainoms iki žemiausio lygio per 13 metų, tuo pat metu kylant euro kursui laivybos sektoriaus valiutos JAV dolerio, taip pat pagrindinių Azijos konkurentų valiutų atžvilgiu. Ypač pastaraisiais metais stipriai išaugo tarptautinė prekyba, skatinama ypač padidėjusiu Kinijos energijos ir žaliavų poreikiu bei pagamintų prekių eksportu ir importu. Šis padidėjęs poreikis sąlygojo naujus užsakymus naftos tanklaivių, didelių gabaritų krovinių pervežimų ir konteinerinių laivų srityse. Europos laivų statytojai turėjo pelno dėl šio padidėjusio poreikio ir beveik padvigubino užsakymus 2003 m. lyginant su 2002 m. Nepaisant to, jų dalis pasaulio laivų statybos rinkoje nuolat mažėja.

2.1.6

Dramatiška padėtis keliose valstybėse narėse iki 2003 m. vidurio šiek tiek stabilizavosi. Tačiau tai neturi tęstis, ir Europa artimiausiu metu turėtų ieškoti ilgalaikių sprendimų laivų statybos pramonei. Jei ne, Europai gali kilti rimtas pavojus prarasti šį aukštų technologijų sektorių. Patirtis rodo, kad praradus pajėgumus, mažai tikėtina juos vėliau susigrąžinti.

2.2.1

Kaip strategiškai svarbų sektorių laivų statybos pramonę tradiciškai visame pasaulyje labai rėmė vyriausybės. Taip pat Europos Bendrijos vykdoma laivų statybos politika nuo 1970 m. kreipė ypatingą dėmesį į valstybės paramos sąlygų nustatymą. Leistinos paramos ribos laipsniškai buvo sumažintos nuo 28 % nuo sandorio vertės 1987 m. iki 9 % 1992 m., kol galiausiai nuo 2000 m visiškai panaikintos.

2.2.2

1989 m. JAV iniciatyva pradėtos derybos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) kontekste su tikslu nustatyti bendrą tarptautinę tvarką dėl vyriausybių paramos laivų statybai. Šios derybos sėkmingai baigtos 1994 m. ir Sutarties dėl normalių konkurencinių sąlygų komercinės laivų statybos ir remonto pramonėje galutinį aktą pasirašė Europos Bendrijos, Suomija, Japonija, Korėjos Respublika, Norvegija, Švedija ir JAV. Bet kadangi Jungtinėse Amerikos Valstijose nepavyko baigti jos ratifikavimo procedūros, sutartis niekada neįsigaliojo.

2.2.3

Neturėdama tarptautinės sutarties 1998 m. Taryba priėmė naują laivų statybos reglamentą [EB Nr. 1540/98], įtvirtinantį naujas taisykles valstybės paramai, įskaitant visišką vienašališkų paramos priemonių panaikinimą nuo 2000 m. pabaigos. Reglamentas taip pat įpareigojo Komisiją išsamiai ištirti pasaulio laivų statybos rinką ir nustatyti, ar Europos laivų statyklos yra veikiamos antikonkurencinės praktikos.

2.2.4

Jau pirmoje 1999 m. monitoringo ataskaitoje Komisija pateikė Tarybai aiškių įrodymų apie egzistuojančią žalingą verslo praktiką daugiausiai iš Pietų Korėjos pusės – jos laivų statyklos siūlydavo kainas, mažesnes už savikainą. Visos vėlesnės monitoringo ataskaitos (iš viso septynios iki 2003 m.) patvirtino pradinį rezultatą, pateikdamos vis daugiau ir daugiau įrodymų.

2.2.5

Remdamasi tokiais įtikinamais faktais Taryba nuolat reiškė susirūpinimą ir inicijavo dvišales derybas su Pietų Korėja. Po kelių derybų ratų 2000 m. birželio mėn. pasirašyta sutartis Memorandumo dėl pasaulio laivų statybos rinkos forma. Tačiau vėlesnėse derybose Korėjos vyriausybė nesugebėjo įgyvendinti principų, įtvirtintų šioje sutartyje.

2.2.6

Dvišalėms deryboms su Korėja pasibaigus be rezultatų, laivų statybos pramonė 2000 m. spalio mėn. įteikė skundą pagal Prekybos barjerų reglamentą (TBR – [EC 3286/94]).

2.2.7

Komisija 2000 m. pabaigoje ir toliau kategoriškai prieštaravo paramos didinimui. Tačiau jei iki 2001 m. gegužės mėn. derybose su Korėja nebus pasiekta ES tenkinančių rezultatų, Komisija sutiko perduoti šį klausimą į PPO, kad būtų ieškoma sprendimų, kaip pažaboti Korėjos nesąžiningą elgesį. Be to, Komisija pasiūlė laikiną paramos mechanizmą, skirtą atsverti nesąžiningą Korėjos elgesį, kol baigsis procedūra PPO.

2.2.8

Bendrija 2002 m. vasarą galiausiai įgyvendino šią vadinamąją dviejų kelių politiką, pateikdama prašymą PPO ir priimdama sprendimą dėl Laikino apsaugos mechanizmo (TDM – [EC 1177/02]).

2.2.9

2002 m. dar kartą mėginta suvienodinti sąlygas laivų statybos sektoriuje taip pat OECD kontekste, šįkart nedalyvaujant JAV. OECD taryba įsteigė Specialiąją derybų grupę, kuriai pavesta ieškoti naujų šios problemos sprendimo būdų. Iki šiol pasiekta mažai pažangos ir tebesvarstoma, kaip rasti išeitį iš šios padėties.

3.1

Chronologiškai apžvelgiami žingsniai iki LeaderSHIP 2015:

3.2.1

Kol Bendrija laivų statybos sektoriuje daugiausiai koncentravosi į konkurenciją ir prekybos politiką, šios pramonės šakos atstovai pajuto, kad trūksta trečio kertinio akmens – konkurencingumo politikos ir visų trijų politikų sutelkimo. Jie taip pat pripažino, kad ir patys nedavė deramo atsako į konkurencijos iššūkius.

3.2.2

Pasibaigus paramai, šios pramonės šakos atstovai pripažino, kad nei subsidijos, nei nekonkurencingos pramonės protekcionizmas Europos Bendrijai nepriklausančiose laivų statybos šalyse neskatino pažangos. Vis dėlto Pietų Korėjos agresyvią pramonės politiką reikia nedelsiant pažaboti. Tam reikalingi nauji būdai.

3.2.3

Kai 2002 m. pavasarį ES laivų statytojų asociacijos komitetas (CESA) Europos Komisijai pateikė pasiūlymą dėl Leadership 2015 iniciatyvos, iš karto buvo pripažinta projekto vertė kaip sektoriaus ypatingas atsakas į ES ilgalaikę strategiją, apibrėžtą Lisabonos Taryboje. Iš tiesų LeaderSHIP 2015 atspindėjo pagrindinius Lisabonos strategijos elementus.

3.2.4

Turėjo būti parengta bendra strategija, paremta egzistuojančiomis priemonėmis, tačiau naujas elementas tai, kad Komisija kvietė pramonę parengti naują kompleksinį planą. 2002 m. spalio mėn. CESA pateikė LeaderSHIP 2015, Europos laivų statybos ir remonto pramonės ateities gaires.

3.2.5

Europos laivų statytojų tikslas stiprinti pirmavimą pasirinktuose rinkos segmentuose sutvirtinant konkurencingumą inovacijomis ir tyrimais bei plėtra, labiau orientuojantis į vartotojus, optimizuojant gamybą ir gerinant pramonės struktūrą. Anot pramonės atstovų, ES turėtų tiesiogiai skatinti finansavimo ir garantijų modelius, didesnio saugumo ir aplinkosaugos standartus, siekiant užtikrinti naujų aukštos kokybės laivų užsakymus bei išlaikyti ir gerinti Europos intelektinės nuosavybės apsaugą.

3.2.6

Europos ketinimai stiprinti karinio jūrų laivyno sektorių remiasi bendra politika dėl gynybinių priemonių įsigijimo.

3.2.7

Makrotendencijos iki 2015 m. šiame sektoriuje ypač susijusios su įvairiapusiško transporto, vidinių vandens kelių ir trumpųjų nuotolių laivybos plėtra, naujovių diegimu ir tyrimais, ES plėtra, aplinkosaugos ir sveikatos apsaugos normomis bei pažanga įgyvendinant bendrą gynybos politiką. Kadangi tai įtakoja vyriausybinę ir ES politiką, visose šiose srityse Komisija, atsižvelgdama į laivybos pramonę, turėtų aktyviai dalyvauti generuojant naujas idėjas.

3.2.8

Pats laivų statybos sektorius prisiima didelę atsakomybę susitvarkyti savo valdose. Veiklos gairėse atsispindi naujų tipų laivų ir naujos kartos jūrų laivyno įrangos kūrimas, suvienijant efektyvumą, saugumą, komfortą, aplinkosaugą ir specializaciją.

3.2.9

Numatomos dvi papildomos kryptys, susijusios su pramonės struktūra ir pačiomis kompanijomis:

3.3.1

2003 m. pradžioje Aukšto lygio patariamoji grupė, pirmininkaujama komisaro Liikanen, pradėjo diskusijas dėl LeaderSHIP 2015, remiantis CESA gairėmis. Šiai grupei priklausė septyni Europos komisarai, du žinomi Europos parlamento nariai, 10 didžiųjų laivų statyklų vadovų, Laivų įrenginių pramonės asociacijos pirmininkas ir Europos metalo pramonės darbuotojų federacijos generalinis sekretorius.

3.3.2

Patariamoji grupė 2003 m. spalio mėn. paskelbė ataskaitą LeaderSHIP 2015 (3). Joje yra aštuoni skyriai, apimantys visus klausimus, aptartus pramonės atstovų pateiktose gairėse, taip pat paskutinis skyrius dėl poreikio vienyti Europos laivų statybos pramonę. Bendra patariamosios grupės suformuluota išvada yra tokia: „LeaderSHIP yra geras efektyvios Europos pramonės politikos pavyzdys sektoriniu lygiu“.

3.3.3

Šiuose aštuoniuose skyriuose darbo grupė apibūdina laivų statybos sektoriaus ir ES tikslus. Visų pirma, ji pasiūlo šiame sektoriuje suvienodinti sąlygas viso pasaulio mastu vykdant ES prekybos politiką, taikant PPO taisykles ir OECD priemones.

3.3.4

Būtinas glaudus bendradarbiavimas tarp ES ir laivų statybos sektoriaus – kaip pagrindinė plėtros ir novatoriškumo paskata. Atitinkamas Bendrijos reglamentas ne visiškai atsižvelgia į specifinius laivų statybos pramonės ir jos technologijų poreikius.

3.3.5

Tai taip pat galioja plėtojant finansavimo ir garantijų modelius. Esamos priemonės nėra konkurencingos pasaulio rinkoje. Galimybė sukurti ES garantinį fondą (finansavimui prieš ir po prekių pristatymo) turėtų būti analizuojama ieškant glaudesnio bendradarbiavimo su eksporto kredito draudimo kompanijomis dėl atitinkamo perdraudimo.

3.3.6

Laivininkystės infrastruktūros apsaugą modernizuoja Europos jūrų transporto saugos agentūra. Iš tarpininkų, turinčių techninių žinių, turi būti sukurtas jungtinis ekspertų komitetas, patarsiantis Agentūrai ir Komisijai techniniais klausimais. Turėtų būti gerinamas laivų statybos ir remonto kokybės vertinimas, sauga ir kontrolė, siekiant užtikrinti tinkamų kokybės standartų taikymą visame pasaulyje.

3.3.7

Anot darbo grupės, pramonės raginimas labiau bendradarbiauti gynybos srityje gali būti remiamas ES lygiu skatinant bendradarbiavimą tarp laivų statyklų bei tarp laivų statyklų ir tiekėjų, priėjimą prie eksporto rinkų ir pramonės vienijimą. Ketinamos steigti Europos gynybos agentūros užduotis parengti bendrus nacionalinių karinių jūrų laivynų veiklos reikalavimus ir bendras gynybinės įrangos taisykles.

3.3.8

Kadangi Europos laivų statytojai labai priklauso nuo technologinių priemonių, egzistuojantys intelektinės nuosavybės teisių apsaugos instrumentai turi būti pilnai išnaudojami. Reikia kurti informacijos duomenų bazę ir gerinti tarptautines taisykles dėl patentų apsaugos.

3.3.9

Laivų statybos sektorius formaliai įsteigė komitetą, atsakingą už sektoriaus socialinį dialogą (pirmą tokio pobūdžio metalų prekybos srityje), kuriame turi būti akcentuojamos ir analizuojamos naujų kvalifikacinių reikalavimų programos.

3.3.10

Norint pasiekti trokštamų rezultatų, būtina optimali pramonės struktūra. Dinaminis plėtros procesas skatina naujų santykių ir partnerysčių įgyvendinant tam tikrus projektus užmezgimą tarp laivų statyklų ir tiekėjų, turint omeny, kad šiandien tiekėjams tenka 70 – 80 % laivų statyklų produkcijos. Turėtų būti skatinamas vienijimosi procesas, paremtas koncepcija „parama vienijimuisi“.

3.4.1

Komunikatu dėl LeaderSHIP 2015 (4) Komisija transformuoja Aukšto lygio patariamosios grupės veiklą į formalią Bendrijos politiką. Ji dar kartą pabrėžia, kad turi būti įgyvendinti horizontalūs politikos poreikiai atsižvelgiant į specifinius sektoriaus planus. Komisija įvertina kiekvieną skyrių ir patvirtina LeaderSHIP 2015 ataskaitos rekomendacijas.

3.4.2

Komunikate, kuriame pripažįstami laivų statybos ir remonto sektoriaus strateginiai aspektai, Komisija kartu su LeaderSHIP ataskaita patvirtina savo atsakomybę ir bendrą atsakomybę šiose srityse, kurias apima aštuoni patariamosios grupės ataskaitos skyriai:

3.5.1

2003 m. lapkričio 27 d. konkurencingumo taryba aptarė Komisijos komunikatą dėl LeaderSHIP 2015 platesniame pramonės politikos kontekste (6). Taryba pripažino sektoriaus analizės svarbą, siekiant suintensyvinti horizontalią politiką, ir pakvietė valstybes nares bei Komisiją sustiprinti pramonės konkurencingumą, atsižvelgiant ypač į atskirų sektorių poreikius ir specifiškumą.

3.5.2

Aptariant pramonės sektorių klausimus, ypač minėtinos laivų statybos, oreivystės ir tekstilės bei drabužių pramonės sritys.

3.5.3

Tarybos požiūrį nulėmė poreikis gerinti konkurencingumą. Tas pats galioja ir LeaderSHIP 2015.

3.5.4

Įgyvendinant Lisabonos strategiją reikalinga sektoriaus analizė, bendrų sąlygų gerinimas ir atviros bei skaidrios visų pusių atstovų konsultacijos, įskaitant ir socialinį dialogą. Taryba akcentuoja nuolatinių iniciatyvų svarbą šiame kontekste.

3.5.5

Kai dėl LeaderSHIP 2015, Taryba rekomenduoja, kad pramonė ir valdžios įstaigos dėtų ypatingas pastangas, siekiant:

3.5.6

Taryba nori būti reguliariai informuojama apie LeaderSHIP rezultatus ir jos rekomendacijų įgyvendinimą.

4.1

ESRK sutinka, kad Europai reikalinga gyvybinga laivų statybos pramonė ir kad turi būti numatyta speciali sektoriaus strategija.

4.2

Malonu pažymėti, kad pramonei pavyko apibrėžti vieningą programą laikotarpiui iki 2015 m. Šis šiuolaikiško sektoriaus plėtros modelis tinkamai remiasi ES taisyklėmis dėl darnos ir konkurencijos rinkoje.

4.3

Taip pat malonu pastebėti, kad pačios pramonės atstovai ir septyni komisarai priėmė bendras ateities gaires – LeaderSHIP 2015. Šis abipusiškas įsipareigojimas leido Komisijai patvirtinti LeaderSHIP.

4.4

ESRK teigiamai vertina naujus konkurencingumo tarybos planus dėl horizontalios ir pramonės sektorių politikos. LeaderSHIP atvejis rodo, kad pramonės politika gali tiksliai suderinti sektorių ir horizontalių ketinimų reikalavimus.

4.5

ESRK sveikina Tarybos specialias rekomendacijas laivų statybos ir remonto sektoriui. Jos atitinka Komisijos ir pačio sektoriaus LeaderSHIP 2015 rekomendacijas.

4.6

ESRK pritaria laivų statybos pramonės politikos pokyčiui kaip naujų darbo metodų ir naujos pramonės politikos sektoriaus lygmenyje rezultatui. Tai gali pasitarnauti panašioms iniciatyvoms kituose sektoriuose.

4.7

Be to, ESRK mano, kad ne nacionalinės politikos tęstinumas, o bendri požiūriai ir principai bei bendrai derinama veikla ES padės tvirtą pagrindą laivų statybos ir remonto sektoriaus gyvavimui Europoje.

4.8

Europos Sąjungos plėtra suteikia naujų galimybių, nes gali veiksmingai prisidėti stiprinant Europos pozicijas rinkoje, ko negalėtų padaryti ES laivų statyklos iki ES plėtros (7). Būtina visiškai atsižvelgti į taikytinas Bendrijos taisykles.

4.9

LeaderSHIP 2015 gali pasisekti tik tokiu atveju, jei visi dalyvaujantys partneriai veiks vienu metu (pramonės atstovai, Komisija ir tam tikrais atvejais valstybės narės) atsižvelgdami į visus skyrius, kiekviena pusė veikdama tose srityse, už kurias yra atsakinga.

5.1

Siūlomos politikos sėkmė priklauso nuo to, kaip jis bus įgyvendinama. Tolesnės priemonės ypač svarbios, ir tai turi būti skaidrus, gerai kontroliuojamas procesas. Būtina užtikrinti bendradarbiavimą, skaidrumą ir atitinkamą kontrolę. Pritardamas Tarybos išvadoms ESRK visiškai palaiko siūlymą, kad Komisija konkurencingumo tarybai kasmet teiktų atskaitas apie pažangą.

5.2

LeaderSHIP 2015 pagrindinis tikslas yra užtikrinti vienodas galimybes visame pasaulyje. ESRK pabrėžia šios srities politikos kaip visos strategijos kertinio akmens svarbą. Jis visiškai remia dabartinius ketinimus dėl ES prekybos politikos, siekiant efektyvaus tarptautinio susitarimo, užtikrinsiančio discipliną viso pasaulio mastu.

5.3

ESRK pabrėžia, kad kai kurių Azijos laivų statyklų nesąžiningos konkurencijos veiksmai ne tik kelia grėsmę Europos laivų statykloms, bet turėtų kelti nerimą ir Europos laivų įrengimų pramonei. Kai kurių pirmaujančių Azijos laivų statyklų šalių pareiškimai, kad jos koncentruosis vietos rinkoje, turėtų būti rimtas signalas jų tiekėjams.

5.4

Vienodų galimybių kontekste sektoriaus disciplina pačioje ES nėra atskirai minėtina, nors vis dar egzistuoja skirtingi valstybių narių paramos laivų statybos pramonei lygiai ir metodai. Galimybių suvienodinimas viduje ir šio proceso skaidrumas bei kontrolė – aspektai, reikalaujantys ypatingo dėmesio. Kad šis procesas sėkmingai vyktų pagal nustatytas taisykles ir užsibrėžtus tikslus, ESRK pabrėžia, kad Komisija būtinai kontroliuotų, kaip taikomos valstybinės paramos taisyklės, ir galimus nesąžiningus veiksmus.

5.5

Tyrimai, plėtra ir inovacijos yra svarbiausi dalykai, nes Europa vis dar yra idėjų šaltinis laivų statybos sektoriuje visam pasauliui. Tai dar vienas esminis elementas, užtikrinantis sėkmę. Todėl svarbu, kad įvairiomis priemonėmis būtų teikiama efektyvi parama ir jos būtų įgyvendinamos praktikoje. Pramonės atstovai konkrečiais patarimais gali padėti politikos kūrėjams. Bet kuriuo atveju novatoriškų priemonių taikymo procesas turi būti skaidrus.

5.6

Siekiant racionalizuoti laivų finansavimo instrumentus ir nacionaliniu, ir ES lygiu, ESRK manymu, turėtų kuo greičiau pradėti veikti Europos garantinis fondas, kaip siūloma LeaderSHIP. Jo steigimas turėtų būti prioritetas Komisijai. Šis fondas gali prisidėti užtikrinant vienodas galimybes pačioje ES.

5.7

ESRK pritaria tarp laivų statybos pramonės ir Komisijos sudaromam susitarimui dėl šiam sektoriui privalomų aplinkosauginių reikalavimų ir politikos. ES turėtų ir toliau vadovauti saugant jūrų aplinką ir raginti griežtai laikytis atitinkamų tarptautinių normų. Koordinuojant ES veiksmus su Tarptautine jūrų organizacija (IMO) galima pasiekti patenkinamą efektyvumo lygį; remti IMO nustatant pasaulines taisykles.

5.8

Per pastaruosius metus ES pasiekta gerų rezultatų įstatymų leidybos srityje užtikrinant saugią laivybą. Tačiau reikia skirti daugiau dėmesio laivų techninės priežiūros standartams, kas yra siūloma LeaderSHIP.

5.9

ES vis dar turi didelę silpnybę – nepakankamai reikalauja taikyti atitinkamas taisykles dėl laivybos saugos ir apsaugos. Todėl ESRK ypač ragina efektyviai bendradarbiauti Europos pakrančių apsaugos tarnybas.

5.10

Taip pat svarbūs su aplinkosauga susiję tikslai yra trumpųjų nuotolių laivybos stiprinimas ir siekis perkelti pervežimus iš sausumos į jūrą. Norint pasiekti šiuos tikslus, toliau reikia modernizuoti infrastruktūrą, įskaitant uostus ir laivus. Kai dėl šios infrastruktūros valstybinio finansavimo, valdžios įstaigos turi užtikrinti investicijas laikantis ES procedūrų.

5.11

Žmogiškasis faktorius yra esminis elementas ir ESRK sveikina ketinimus intensyvinti šio sektoriaus dialogą, kuriame turi dalyvauti Komisija, darbdaviai ir profsąjungos. Sveikintina, kad būtent laivų statybos sektoriuje įkurtas pirmasis formalus Socialinio sektoriaus dialogo komitetas – tai dar vienas novatoriškumo šiame sektoriuje požymis.

5.12

Socialinis dialogas jau dabar vaisingai prisidėjo prie plataus spektro priemonių taikymo, įskaitant mokymus, naujų kadrų pritraukimą, mokymąsi visą gyvenimą ir prisiderinimą prie pokyčių. Iki šiol įkurtos dvi darbo grupės; vienos tikslas gerinti pramonės įvaizdį, o kitos – identifikuoti naujų kvalifikacijų poreikį laivų statybos sektoriuje.

5.13

Socialinis dialogas taip pat atkreipia dėmesį į didelius skirtumus viso pasaulio darbo našumo srityje.

5.14

ESRK palaiko Europoje vis stiprėjančią tendenciją dėl gamybinės pramonės specialių segmentų, pvz., laivų statybos ir oreivystės sektorių gynybos tikslų, plėtojant bendradarbiavimą tarp civilinės ir gynybos pramonės.

5.15

Šiame kontekste malonu pastebėti, kad LeaderSHIP ragina rengti Europos karinių jūrų laivyno projektus ir bendradarbiauti karinių laivų statyklas. Tačiau lig šiol tam trukdė šalių požiūriai į nacionalinį saugumą ir skirtingos tradicijos. O jei europiečiai neapsispręs glaudžiau bendradarbiauti, toliau didės išlaidos ir iškils pavojus inovacijų ir technologijų diegimui.

5.16

Jau yra sėkmingų bendradarbiavimo projektų, pvz., tarp Vokietijos ir Nyderlandų (fregatų statyba) bei tarp Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės (pervežimai). Gali būti planuojami nauji projektai bendradarbiaujant su būsima Europos ginkluotės įsigijimų agentūra. Labai svarbus optimalus bendradarbiavimas tarp laivų statyklų išlaikant ir gerinant žinias bei know-how. Pageidautina, kad agentūros būtų klausiama dėl reikiamo inventoriaus, technologijų ir inovacijų karinių jūrų laivų statyklose – taip bus optimizuojamos pirkimo išlaidos skelbiant naujus konkursus. Turint omeny, kad karinių jūrų laivų statyklų klientai yra vyriausybės, reikėtų vengti per didelių subsidijų karinių ir prekybinių laivų gamybai.

5.17

Siekiant ateityje išlaikyti sektorių gyvybingą, svarbiausia reikėtų suvienyti šią pramonės šaką. Tačiau dar teks palaukti, kad įsitikintumėme, kaip šis procesas vyks, turint omeny sudėtingus santykius tarp laivų statyklų ir daugybės tiekėjų.

7.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 302/8

1.1

Prieš nustatant Lisabonos tikslus ir juos nustačius ES susiduria su: (1) rimtomis problemomis dėl Europos įmonių, ypač mažų ir vidutinių įmonių, konkurencingumo ir modernizavimo, (2) rimtu valdžios įstaigų neveiksmingumu ir pernelyg didele biurokratija skatinant verslą, (3) koordinavimo tarp mažas ir vidutines įmones atstovaujančių organizacijų, valdžios įstaigų ir Komisijos, skatinant verslą, trūkumu, (4) koordinavimo tarp nacionalinių mažų ir vidutinių įmonių paramos politikų trūkumu, (5) esminės ilgalaikės mažų ir vidutinių įmonių strategijos nebuvimu valstybėse narėse, (6) rimtomis finansinės paramos įmonėms (ypatingai mažoms ir vidutinėms) iš bankų ir įmonės kapitalo problemomis, (7) aukštomis kreditų mažoms įmonėms palūkanomis ir padidėjusia rizika, ir (8) pastovios politikos dėl mažų ir vidutinių įmonių nebuvimu.

1.2

ES pripažįsta, kad, nors Bendrosios rinkos kūrimas baigtas įstatymų ir taisyklių atžvilgiu, tačiau mažos ir vidutinės įmonės pilnai neįsisavino dabartinės sistemos ir potencialių privalumų, o taip pat pilnai neišnaudoja šio potencialo.

1.3

ES pradeda rimtą kovą prieš tarptautinę konkurenciją, žymią JAV ekonominę ir politinę įtaką (1), kurioje pasiektas labai aukštas konkurencingumas ir produktyvumas, ir prieš Japoniją, Pietryčių Azijos šalis (2), o taip pat kylančias Kinijos, Indijos ir Brazilijos ekonomikas.

1.4

Nedarbas yra pati rimčiausia socialinė ir ekonominė problema su kuria susiduria ES, todėl ji savo pagrindiniu prioritetu nustatė naujų darbo vietų kūrimą, ypatingai mažose ir vidutinėse įmonėse, sudarančiose didžiąją Europos įmonių dalį.

1.5

ES deda didžiules pastangas kelti mokslinių tyrimų ir technologijų lygį, nes supranta, jog pagerėjimas šiuose sektoriuose yra vienintelis būdas garantuoti plėtrą ir progresą, tačiau pasiūlyta strategija ne visuomet duoda laukiamų rezultatų dėl lanksčių mechanizmų stokos ir reglamentavimo pagrindų, skatinančių biurokratiją, mažinančių veiksmingumą ir sukuriančių nereikalingus užlaikymus.

1.6

Reaguojant į šią situaciją, Amsterdamo Taryba (1997 m. birželį) ir specialusis viršūnių susitikimas dėl užimtumo (1997 m. lapkritį Liuksemburge) padėjo pagrindus Augimo ir užimtumo iniciatyvai, o tuo tarpu Ministrų Taryba 98/347/EB (3) ir 2000/819/EB (4) sprendimais – pagrindus organizuotai ir tęstinei paramai Europos verslui, kartu su specialiosiomis programomis, kad sukurti daugiau darbo vietų.

2.1.1

Pagalbos mažoms ir vidutinėms įmonėms priežastis yra ta, kad jos akivaizdžiai lengviau sukuria naujas darbo vietas, kadangi lengviau prisitaiko prie besikeičiančių rinkos sąlygų, lengvai priima sprendimus ir greičiau įgyvendina naujus reikalavimus įmonės viduje. Be to, mažos ir vidutinės įmonės dažniausiai susiduria su problemomis, susijusiomis su steigimu (dėl biurokratijos ir finansinių išteklių trūkumo), inovacinių projektų skatinimu (dėl negalėjimo gauti finansavimo iš bankų ir dėl bankų sistemos, galinčios suteikti panašią paramą, trūkumo naujose valstybėse narėse) ir tarptautinio bendradarbiavimo skatinimu.

2.2.1

Programos biudžetas sudarė €432.56 milijonus iš kurių €168 milijonų ETF Steigimo fondui, €57 milijonai BEĮ ir €198.56 milijonai Mažų ir vidutinių įmonių garantijų fondui. Dėl aukšto Mažų ir vidutinių įmonių garantijų fondo įsisavinimo lygio, €30.56 milijonai šiam fondui buvo pervesti iš BEĮ. Iki 2002 m. gegužės 29 d. arba iki biudžetinių fondų paskyrimo laikotarpio pabaigos, EIF paskyrė pirmines biudžetines lėšas ETF Steigimo fondui ir Mažų ir vidutinių įmonių fondui. Iš viso BEĮ įvairių projektų įgyvendinimui buvo skirta €14.5 milijonai.

2.2.2

Įmonės kapitalo schema (ETF įsteigimo fondas) remia įmonių kapitalo investicijas mažose ir vidutinėse įmonėse, ypatingai jų steigimo ir pradinio gyvavimo etapuose, ir/ar inovacinėse mažose ir vidutinėse įmonėse investuojant į specializuotus įmonių kapitalo fondus.

2.2.2.1

Pagal Bendrą Europos įmonę (BEĮ), ES skiria finansavimą mažoms ir vidutinėms įmonėms naujų transnacionalinių bendrų įmonių steigimui Europos Sąjungoje.

2.2.2.2

Pagal Mažų ir vidutinių įmonių garantijų fondą, ES padengia kaštus, susijusius su EIF garantijomis ir kontragarantijomis, skatinančiomis padidinti paskolas inovacinėms mažoms ir vidutinėms įmonėms. Šis rezultatas pasiekiamas didinant garantinių schemų, veikiančių valstybėse narėse, pajėgumus ir yra susijęs tiek su naujomis, tiek su jau vykdomomis programomis. Fondas padengia iš anksto nustatytą dalį dėl garantijų patirtų nuostolių, ypatingą dėmesį skiriant nematerialiojo mažų ir vidutinių įmonių turto finansavimui.

3.1

Remiantis Komisijos ataskaita iki 2002 m. birželio mėnesio apie 206 mažos ir vidutinės įmonės, dirbančios aukštųjų technologijų srityje (biotechnologijos/gyvybės mokslai ir informacinės technologijos), pasinaudojo parama pagal ETF įsteigimo fondą iš rėmimo programų (6); jos taip pat pasiekė labai gerų rezultatų kuriant darbo vietas. Mažų ir vidutinių įmonių garantijų fondas parėmė 112000 mažesnių įmonių, kuriose užimtumo lygis padidėjo 30 % procentų, kai tuo tarpu BEĮ skyrė paramą mažesniam skaičiui pasiūlymų (buvo priimti tiktai 137 pasiūlymai).

4.1

Komisijos ataskaita (7) dėl šių trijų schemų remiasi tik labai mažu skaičiumi verslo įmonių, o tai reiškia, kad padarytos išvados turi didelę statistinių ar faktinių klaidų tikimybę.

4.2

Per keturių metų laikotarpį nuo 1998 m. (pirmieji metai) iki 2002 (įvertinimo metai) iš ETF Steigimo fondo paramą gavo apie 206 mažų ir vidutinių įmonių. EESRK mano, šis skaičius yra mažas palyginus su adekvačiomis iniciatyvomis Jungtinėse Valstijose, kur dėl panašių priemonių, paremtų aukštos rizikos įmonių kapitalu, padaugėjo besisteigiančių mažų ir vidutinių įmonių ir suklestėjo verslas. Pagal BEĮ buvo įsteigta tik 31 transnacionalinė bendra įmonė ir sukurtos 252 naujos darbo vietos. Toks rezultatas nepateisino lūkesčių. Manoma, kad Mažų ir vidutinio dydžio garantijų fondo rezultatai yra geri.

4.3

Ataskaitoje pateiktos prognozės dėl darbo vietų sukūrimo paramą gaunančiose įmonėse remiasi ankstesniais duomenimis (nuo 2001 m. iki 2002 m. vidurio) ir negali būti laikomos adekvačiomis šioms trims schemoms.

4.4

EESRK neturi tikslių, konkrečių ir pilnų duomenų apie naujai sukurtas darbo vietas (1998-2003 m.), o tai labai apsunkina situacijos įvertinimą ir pozicijų bei išvadų pateikimą. Nepaisant to, EESRK vėl pabrėžia ypatingą dėmesį darbo vietų sukūrimo pastangoms ir kviečia Komisiją, patvirtinus daugiametes programas, tam skirti ypatingai aukštą prioritetą.

4.5

Aukštos rizikos investicijos yra esminės prielaidos inovacinių idėjų, kurios bus transformuotos į verslo įmones ir taps sėkmingais investiciniais projektais, skatinimui. Fenomenali, kaip ši, kai kurių įmonių sėkmė kompensuoja kitų inovacinių įmonių, kuriomis nesusidomima rinkoje, žlugimą.

4.6

Schema visiškai nepaiso tradicinės ekonomikos. Pastoviai remdamasi inovacine veikla, ji pavalstybina mažų ir vidutinių tradicinių verslo įmonių galimybę gauti finansavimą. Inovacija yra labai svarbi priemonė ekonomikos modernizavimui ir konkurencingumo didinimui. Tačiau reikia pabrėžti, kad: (a) Europos verslo įmonės rizikuoja prarasti rinkos dalį dėl nuolatinio tradicinio sektoriaus produktų importo iš žemas kainas turinčių trečiųjų valstybių, (b) nesuteikus paramos tradicinėms mažoms ir vidutinėms įmonėms kyla pavojus, kad prekybos ir distribucijos sektoriuose bus sukurti oligopolijos, kas suduos smūgį visam gamybos procesui ir įtakos darbo vietų gryną praradimą.

4.7

Biurokratijos mažinimas įsteigiant atskiras įstaigas, atsakingas už procedūrų įgyvendinimą, ir nereikalingų dokumentų atsisakymas, tam panaudojant modernias technologijas, yra pagrindiniai reikalavimai mažų ir vidutinių įmonių įtraukimui į atitinkamas programas.

5.1

EESRK remia Komisijos pasiūlyto 2000/819/EB sprendimo pakeitimus.

5.2

Komitetas pritaria Komisijos požiūriui, kad trijų finansinių instrumentų poveikį galima įvertinti tiktai po labai ilgo laiko, tačiau tiki, kad nuo jų įdiegimo praėjo pakankamai laiko išvadoms dėl tam tikrų pakeitimų padaryti, ir kad, esant dabartinei konkurencingai globalizuotai ekonomikai - laikas yra esminis dalykas, nes verslo tendencijoms bei perspektyvoms nuolat keičiasi.

5.3

EESRK supranta, kad 2001 ir 2002 metais aplinka tarptautiniam verslui buvo nepalanki, įmonės kapitalo pasiūla ES buvo sumažėjusi, o didieji bankai nenorėjo skolinti mažoms ir vidutinėms įmonėms. 2002 metais poreikis garantijoms Europoje žymiai išaugo, kadangi didieji bankai pradėjo reikalauti papildomo saugumo dėl aukštų paskolos valdymo rizikos ir kainos. Tokioje situacijoje EESRK mano, kad finansinės priemonės, ypatingai tokios kaip Garantijos fondas, Steigimo fondas, vis dar yra labai naudingos. Taip pat jis siūlo sustiprinti bendradarbiavimą su specializuotais mažais bankais, pagrinde dirbančiais su mažomis ir vidutinėms įmonėmis bei sukurti laksčias komunikacijos sistemas.

5.4

EESRK remia projektus pagal šias tris schemas ir pritaria, kad jos yra reikalingos. Nepaisant to, komitetas mano, kad mažų ir vidutinių įmonių priėjimo prie fondų procesas yra sunkus, biurokratinis ir nelankstus, kadangi dažnai kompanijos susiduria su didelėmis problemomis gaunant informaciją ir susijusiomis su vidinėmis procedūromis.

5.5

EESRK mano, kad Mažų ir vidutinių įmonių garantijų fondas yra ypatingai naudingas ir siūlo žymiai padidinti finansavimą iš šio fondo bei dėti visas pastangas tiesiogiai įtraukti šalis, kurios iki šiol nebuvo įtrauktos (Graikija, Airija ir Liuksemburgas).

5.6

EESRK remia pastangas padidinti Garantijų fondą dėl prisijungusių naujų valstybių narių, kuriose yra tūkstančiai mažų ir vidutinių įmonių, neturinčių galimybių pasinaudoti banko paskolomis ir nesugebančių efektyviai investuoti bei sukurti naujų darbo vietų.

5.7

EESRK mano, kad būtų tikslinga peržiūrėti šios programos biudžetą, atsižvelgiant į naujų valstybių narių poreikius. Dabartinis biudžetas buvo skirtas tik 15, o ne 25 valstybėms narėms, kai tuo tarpu naujų narių poreikiai tikrai bus didesni.

5.8

EESRK ragina Komisiją imtis reikalingų žingsnių toliau plečiant ETF Steigimo fondą, nes jis yra pagrindinė priemonė steigiant mažas ir vidutines įmones ir skiriant pagalbą aukštos rizikos verslo įmonėms, o tai reikalinga vystant mokslo tyrimus ir technologijas, bei kitas mažų ir vidutinių įmonių investicijų schemas, kurios nepriklauso aukštų technologijų sričiai, nors ypatingai domina verslą ir privalo turėti galimybę pasinaudoti visais finansinių priemonių ir instrumentų tipais. Taigi komitetas siūlo:

5.9

EESRK mano, kad ES esantis privatus ir valstybės kapitalas mokslinimas tyrimams ir technologijų vystymui yra nepakankamas didesniems mažų ir vidutinių įmonių informacijos, naujų technologijų ir biotechnologijų sektoriuose poreikiams. Komitetas ragina surasti žymiai didesnes finansines lėšas šiems poreikiams padengti.

5.10

Ten, kur reikalinga, reikėtų apsvarstyti galimybę dėl JAV sėkmingai veikiančių perspektyvių ir lanksčių sistemų įvertinimo ir panaudojimo. Bendradarbiavimo su specializuotais įmonių kapitalo fondais apimtis turėtų būti platesnė ten, kur ir kada yra interesas investicijoms. (8) EESRK kviečia Komisiją šiuo klausimu imtis iniciatyvos.

5.11

EESRK mano, kad reikėtų dėti daugiau pastangų informuojant mažas ir vidutines įmones apie Garantijų fondą ir jo funkcionavimą bei surasti geresnius būdus pasinaudoti ir bendrauti su EIF ir EIB. Atlikti tyrimai parodė, kad dauguma mažų ir vidutinių įmonių nežino, jog ES įsteigė oficialią paramos įmonėms sistemą. Todėl būtina tiesiogiai įtraukti verslo organizacijas (prekybos rūmus, profesines sąjungas, mažų ir vidutinių įmonių organizacijas ir kt.) siekiant pagerinti informacijos sklaidą ir inicijuojant tiesesnį ir veiksmingesnį bendradarbiavimą su mažomis ir vidutinėmis įmonėmis bei greičiau spręsti praktines problemas, susijusias su programų įgyvendinimu.

5.12

EESRK mano, kad prisijungus naujoms valstybėms narėms reikėtų atlikti specialų įvertinimą dėl fondų priėmimo, nes, nors dėmesys į dabartines prisijungiančių valstybių problemas yra atkreiptas, žinoma, kad: a) reali situacija bus ne tokia palanki, kaip pranešama, b) didelė parama bus reikalinga, kurios dydį šiuo metu negalima paskaičiuoti c) bus reikalingas prisitaikymo laikotarpis, kuris sukels rimtą riziką mažoms ir vidutinėms įmonėms.

5.13

EESRK sutinka su Komisijos pasiūlymų anksčiau laiko palaipsniui atsisakyti BEĮ dėl jos dabartinės kritikuojamos struktūros. Tačiau EESRK norėtų pabrėžti, kad jis ir toliau remia transnacionalinių bendrų įmonių įsteigimą, nes mano, jog transnacionaliniai projektai ir verslo įmonės Europoje žymiai atsilieka ir Europoje turi būti pavalstybintos sienos verslui.

5.14

Taip pat reikės apsvarstyti galimybę iš naujo įsteigti BEĮ programą arba panašiu principu paremtą programą, jei ir kai po plėtros transnacionalinėms įmonėms atsiras galimybės steigtis Europoje ir EEE. Todėl reikalinga transnacionalinių įmonių tarp mažų ir vidutinių įmonių paramos politika, kuri padėtų pasiekti šį svarbų tikslą be pernelyg didelės biurokratijos, suvaržančios BEĮ programą ir prisidėjusiai prie jos žlugimo.

5.15

EESRK tiki, kad, remiantis įgyta patirtimi įgyvendinant Šeštą bendrąją mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programą, mažoms ir vidutinėms įmonėms turėtų būti sukurtos nedidelės apimties programos, kadangi šiuo metu jos nėra numatytos daugiametės programos koncepcijoje.

5.16

EESRK supranta, kad nedidelio finansavimo programų įgyvendinimas yra susijęs su aukštais administraciniais kaštais ir dėl to egzistuoja tendencija tokias programas ženkliai apriboti. Tačiau jis pažymi, kad tokių programų uždarymas panaikina mažoms ir vidutinėms įmonėms galimybę gauti paramą, kadangi jos negali pasinaudoti aukšto lygio finansavimo programomis. Dėl šių priežasčių EESRK sutinka su Europos Parlamentu ir ragina Komisiją labai atsargiai priimti sprendimus dėl tokių programų sumažinimo ar panaikinimo, ypatingai dėl to, kad jos akivaizdžiai tenkina mažų ir vidutinių įmonių poreikius. Komitetas mano, kad tuo tikslu Komisijai yra būtina dirbti kartu su verslo organizacijomis.

5.17

EESRK mano, kad Europos Mažų įmonių chartija, kurią priėmė Europos Vadovų Taryba Feiroje (2002 m. birželio 19 d.), yra labai svarbi iniciatyva, ir parengė įvairias nuomones šiuo klausimu. Komitetas norėtų pakartoti, kad chartijos nuostatas reikia įgyvendinti praktikoje, remiantis aiškiomis teisinėmis taisyklėmis.

5.18

EESRK pritaria I priede (veiklos sričių aprašymas) išdėstytiems Mažų ir vidutinių įmonių garantijų fondo finansavimo siekiniams (I priedas, 4(a)(i) punktas), tačiau tiki, kad po rimto ir tvaraus dialogo su mažų ir vidutinių įmonių organizacijų atstovais jie bus išplėsti (pvz., kokybės sistemos, aplinkosauginės studijos, kokybės studijos, techninė ir technologinė parama, technologijų perdavimas).

5.19

EESRK tiki, kad Komisija turi imtis ryžtingesnių ir veiksmingesnių veiksmų sustiprinti inovacines mažas ir vidutines įmones ir sumažinti biurokratijos lygį programose (pvz., atsisakant nereikalingų dokumentų, pagreitinant procedūras ir pan.), kadangi tai turi neigiamas pasekmes ir sukelia nereikalingus vėlavimus.

5.20

EESRK pritaria programų esmei ir tikisi, kad jos ir toliau bus remiamos ir tobulinamos.

7.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 302/12

1.1

2003 m. gruodžio 2 d. Europos Komisija išleido konsultacinį dokumentą pavadinimu „Komisijos komunikatas Tarybai ir Europos Parlamentui dėl mokėjimų vidaus rinkoje naujų teisinių pagrindų“.

1.1.1

Europos Komisija suvokia tarpsieninių mažmeninių mokėjimų eurais srities teisinės ir techninės prigimties trūkumus. Europos Komisija mano, kad šių tarpsieninių trūkumų priežastis yra netinkami Europos Sąjungos lygmens teisiniai pagrindai. Yra priimta nemažai su mokėjimais susijusių teisės aktų, tame tarpe ir reglamentas 2560/2001/EB (1), kuris nustatė vienodo mokesčio už nacionalinius ir tarpsieninius mokėjimus eurais principą, direktyva 97/5/EB (2) dėl elektroninių mokėjimų instrumentų naudotojų apsaugos, tačiau nesama aiškių teisinių pagrindų. Tinkamo vidaus rinkos funkcionavimo būtina prielaida yra galimybė prekėms ir paslaugoms naudoti pigias, veiksmingas ir saugias mokėjimų paslaugas. Komisija pateikia nemažai gairinių principų, kurie yra itin svarbūs ES mokėjimų įstatymų kontekste. Tai toliau pateikiami principai: 1) veiksmingumas kaip pastovus siekinys; 2) saugumas kaip „conditione sine qua non“; 3) konkurencija: prieiga prie rinkų ir lygios sąlygos visiems rinkos dalyviams; 4) klientų (3) apsauga aukštame lygyje; 5) teisinės nuostatos turi būti techniniu atžvilgiu neutralios; 6) mokėjimų įstatymų pertvarka privalo pridėti vertę; 7) būsimo (-ų) teisinio (-ių) instrumento (-ų) prigimtis.

1.2

Komisijos konsultacinis dokumentas yra per sąlyginai ilgą laiką atilikto darbo rezultatas ir skirtas 2004 m. tapti įstatymų leidybos iniciatyva.

1.3

Techninių ir teisinių kliūčių pašalinimu Komisija siekia mokėjimų paslaugų veiksmingumo, konkurencijos lygiomis sąlygomis, tinkamos vartotojų apsaugos, o taip pat teisinio tikrumo visoms mokėjimų procese dalyvaujančioms šalims.

1.4

Komisija pripažįsta Europos Sąjungos bankų daromas pastangas (4). Žinoma, kad Europos mokėjimų taryba buvo įsteigta 2002 m. birželio mėn. Ši institucija priėmė sprendimą dėl bendros euro mokėjimų erdvės plačios darbo programos, kurioje buvo pasiūlymai dėl ženklių Europos Sąjungos mokėjimų paslaugų organizavimo pakeitimų. Svarbiausia, kad šie planai apima sprendimą pirmenybės tvarka įsteigti naują infrastruktūrą (5) kreditiniams pavedimams eurais, kurių sandoriniai kaštai labai nedideli, o greito įvykdymo laikas – daugiausiai trys dienos.

1.5

Komisija mano, kad kapitalo liberalizavimas padeda tarpsieniniams pinigų pavedimams Europos Sąjungoje. Tuo pačiu metu vidaus rinka, ypač mažmeninių mokėjimų atžvilgiu, nėra tokia veiksminga, kaip nacionaliniame lygmenyje. Taip pat esama skirtumų tarp nacionalinių įstatymų ir konvencijų dėl mokėjimų paslaugų vidaus rinkoje. Nauji teisiniai pagrindai turėtų kur reikia pašalinti šias teisines kliūtis bendrai mokėjimų erdvei, ypač jei jos gali tapti kliuviniu visų ES mokėjimų infrastruktūrų ir sistemų tinkamam funkcionavimui, nes, pavyzdžiui, mokėjimo nurodymo atšaukimo taisyklės skiriasi priklausomai nuo pavedimo atlikimo vietos vidaus rinkoje. Sąveika, bendrų techninių standartų naudojimas ir esminių teisinių taisyklių harmonizavimas yra pirmoje vietoje pagal svarbą.

1.6

Mokėjimų paslaugų teikėjams ir naudotojams teisinis netikrumas trukdo atvirai atlikti sandorius arba tampa jų neatlikimo priežastimi. Pavyzdžiui, šią situaciją gerai apibūdina tiesioginio debito sandoriai, kurie dar neegzistuoja ES lygmenyje (žr. 16 priedą). Tai taip pat svarbu pastoviems, pasikartojantiems mokėjimams (pvz.: užsienio laikraščio ar komunalinės paslaugos vasarnamiui pastovus užsakymas kitoje šalyje narėje), kuriems „mokėjimo vietos nustatymas“ negalimas. Kad naudotojai, pavyzdžiui vartotojai ir mažos bei vidutinės įmonės, galėtų pilnai naudotis vidaus rinkos teikiama nauda, tarpsieninės pavedimų paslaugos turi būti tokios pat veiksmingos, kaip ir nacionaliniame lygmenyje. Todėl nauji teisiniai pagrindai turėtų pašalinti spragas ir stiprinti vartotojų pasitikėjimą bei gerovę bendros mokėjimų erdvės vidaus rinkoje srityje.

1.7

Vidaus rinkos vartotojų pasitikėjimas mokėjimų sandoriais yra ypatingai svarbus dėl dažno tarpsieninio matmens, o taip pat, kad pasitikėjimas yra svarbus elektroninės prekybos ES rinkoje panaudojimo galimybių atžvilgiu. Sutarties 153 straipsnis reikalauja vartotojų aukšto lygio apsaugos, kuri yra naujų teisinių pagrindų gairinis principas. Tačiau reikia nagrinėti ir tokios apsaugos kaštus, nes juos vienu ar kitu būdu turės padengti vartotojai.

1.8

Vartotojų apsaugos labui būtina nustatyti aiškius ir naudotojo atžvilgiu draugiškus informacijos reikalavimus prieš ir po mokėjimo sandorio įvykdymo. ES mokėjimų įstatymuose šiuo metu esama nemažai nuostatų šiuo klausimu, kurias reikia peržiūrėti. Vienas iš sunkiausių užduočių yra pasiekti teisingą pusiausvyrą tarp informacijos turinio ir kiekio, kad mokėjimų paslaugos naudotojas skaitydamas tai suprastų ir žinotų šias teises bei pareigas.

1.9

Komisija mano, kad vartotojų apsaugos nuo mokėjimų sandorių neįvykdymo, netinkamo ar neteisėto įvykdymo teisiniai saugikliai taip pat labai svarbūs.

1.10

Komunikato esminė dalis pateikiama 21 priede, kurių kiekvienas kelia konkretų teisinį ir/arba techninį klausimą dėl veiksmingo vidaus rinkos funkcionavimo mokėjimų atžvilgiu.

2.1

Komisijos iniciatyvos sukurti aiškius ir išsamius bendros Europos mokėjimų erdvės teisinius pagrindus siekinys yra remiamas Komiteto. Nėra abejonės, kad mokėjimų vidaus rinkos kliūtys yra nacionalinių teisės sistemų skirtumų išdava. Mokėjimus vidaus rinkoje šiandien vis dar daugiausiai reglamentuoja nacionalinės taisyklės ir/arba konvencijos. Kadangi 98 % visų Europos mažmeninių mokėjimų (6) atliekama šalių viduje, vartotojų paklausa tarpsieniniams mokėjimams ES akivaizdžiai ribota.

2.2

Mokėjimų Europoje atžvilgiu dauguma šalių vidaus rinkų yra itin veiksmingos. Todėl įstatymai turėtų apsiriboti kliūčių tarpsieniniams mokėjimams pašalinimu, kad būtų pasiektas bendras veiksmingumo lygis. Todėl tarpsieninių mokėjimų sistemų tobulinimas neturėtų turėti jokių neigiamų pasekmių esančioms ir veiksmingoms nacionalinėms mokėjimų sistemoms.

2.3

Komisija turėtų pašalinti teisines kliūtis, kurios trukdo sukurti visos ES rinkos konvencijas ir sutartis, o ne įvesti reglamentavimą tų aspektų, kuriuos gali apimti šios konvencijos bei sutartys. Būtina nustatyti teisingą pusiausvyrą tarp savireglamentavimo/koreglamentavimo ir ES įstatymų.

2.4

EESRK (7) mano, kad savireglamentavimas ir koreglamentavimas turi būti remiami. Vis dėlto turi būti nustatytas griežtas reglamentavimas visose srityse, kur savireglamentavimo ir koreglamentavimo priemonės nepasiteisina, nėra tinkamos ar teisingai taikomos.

2.5

Komitetas be abejonės remia vartotojų bendro aukšto lygio apsaugos principą, kuris yra svarbiausias Sutarties siekinys.

2.6

Mokėjimų vidaus rinka privalo būti konkurencinga tarptautiniu lygiu. Jei nauji ES teisiniai pagrindai sąlygos su mokėjimais susijusių kaštų augimą, kyla tikras pavojus, kad mokėjimų verslą vis labiau valdys ES nepriklausantys rinkos dalyviai už Europos ribų, o tai reiškia, kad įstatymas nepasieks užsibrėžtų tikslų.

2.7.

Komitetas nemano, kad būtų norima panaikinti mokėjimus čekiais įvedus naują mokėjimo priemonę, nes atsiskaitymas čekiais vis dar naudojamas kai kuriose valstybėse narėse.

2.8.

Pagal naujus susitarimus būtina užtikrinti, per savireguliaciją, kad kredito ir debeto kortelės, išduotos ir patvirtintos bet kokios valstybės narės pripažintos finansinės institucijos būtų priimamos asinchroniniu perdavimo būdu (ATM) bet kurioje kitoje valstybės narėje.

3.4.1

Lėšų užskaitymo datos nėra tik mokėjimų klausimas. Tiesą sakant, lėšų užskaitymo datos dažnai nėra susijusios su mokėjimų sandoriu, nes gali atsirasti iš bet kokios sąskaitos operacijos.

3.4.2

Kaip Komisija pripažįsta, lėšų užskaitymo datos pirmiausiai yra kainodaros klausimas (t.y. gaminio valdymas arba santykiai su klientais). Gaminio valdymo požiūriu lėšų užskaitymo datos nepriklauso nuo kasos operacijų, kurios naudojamos judėjimui sąskaitoje apskaičiuoti.

3.4.3

Lėšų užskaitymo datos gali skirtis bankuose, tarp to paties banko klientų ar net to paties banko to paties kliento skirtingose operacijose.

3.4.4

Komitetas sveikina idėją lėšų užskaitymo datų atžvilgiu taikyti mokėjimų paslaugų teikėjams skaidrumo reikalavimus. Lėšų užskaitymo datos finansinis poveikis vartotojams turėtų būti mažinamas. Lėšų užskaitymo sistemos konvergencija Europoje turi būti apsvarstyta, bet kadangi nacionalinės sistemos valstybėse narėse skiriasi, konvergenciją galima laikyti vidutinės trukmės tikslu.

3.4.5

Šis konvergencijos procesas turėtų vykti remiantis principu, kad mokėjimo operacijos data turi būti ta pati, kurią atitinkamo mokėjimo paslaugų teikėjo vietoje buvo įvykdytas mokėjimo pavedimas.

3.5.1

Dabartinis reglamentas 2560 nurodo IBAN (8) ir BIC (9), kuriuos skatina ir remia Europos Sąjungos valdžios institucijos, tame tarpe ir ECBS (Europos centrinių bankų sistema). IBAN numeracijos standartas yra priimtas ir puikiai veikia visoje ES, kas patvirtina jo sėkmę. Ši kodavimo sistema nesuteikia portatyvumo. Bankai turėtų mažų mažiausiai garantuoti klientams, kad jie išsaugos sąskaitos numerį, kai pereis į kitą to paties banko skyrių.

3.10.1

Norint klientui užtikrinti teisinį tikrumą, šiame priede vertėtų aptarti „neatšaukiamumo ribos“ apibrėžimą ir pranešimą pagal naudojamą mokėjimų instrumentą. Komitetas remia, kad klientas būtų informuojamas apie neatšaukiamumo sąlygas įvairių naudojamų mokėjimų sistemų ir mokėjimų instrumentų atžvilgiu.

3.10.2

Taip pat reikėtų atsižvelgti, kad klienai ne tik siunčia, bet ir gauna mokėjimus. Itin ilgi atšaukiamumo laikotarpiai galėtų turėti atvirkščią poveikį ir būti nuostolingi klientams, kurie laukių šių mokėjimų.

3.10.3

Be to svarbu skirti klientui leidžiamą atšaukiamumą ir sistemai leidžiamą atšaukiamumą. Aiškumo ir teisinio tikrumo labui mokėjimo nurodymų likvidavimas, kaip bendra taisyklė, neturėtų būti atšaukiamas po įvedimo į sistemą, kaip nurodo likvidavimų galutinumo direktyva.

3.10.4

Komitetas mano, kad atšaukiamumo klausimas yra sudėtingas ir būtinos tolesnės diskusijos. Visgi mokėjimų paslaugos teikėjas turėtų informuoti klientą apie konkretaus mokėjimo neatšaukiamumo ribą.

3.12.1

Komitetas sutinka, kad mokėjimų paslaugų teikėjas būtų atsakingas už tikslų mokėjimo nurodymo įvykdymą bei už sandorio tikslų registravimą, įvykdymą ir kreditavimą į naudos gavėjo sąskaitą. Jis yra atsakingas už jo kontroliuojamą mokėjimų sistemos dalį (technine prasme). Tuo pačiu metu aišku, kad mokėjimų paslaugų teikėjas negali būti atsakingas už civilinės atsakomybės ribų, o ypač jei jis nebuvo nerūpestingas bei neatsargus arba „force majeure“ atveju. Paslaugos tiekėjas turi įrodyti, kad pavedimas buvo teisingai įregistruotas, įvykdytas ir buhalteriškai užregistruotas; šis įsipareigojimas negali būti apribojamas sutartyje.

3.12.2

Komitetas įsitikinęs, kad mokėjimų paslaugų teikėjai galėtų pasiūlyti savo atsakomybę pretenzijų dėl išeinančių iš jų kontrolės klausimų atžvilgiu, tai pateikdami kaip pridėtinės vertės paslaugą. Tai būtų naudinga klientui ir stiprintų konkurenciją.

3.13.1

Mokėjimų kortelėmis atžvilgiu kredito institucijos privalo laikytis rekomendacijos 97/489/EB nuostatų, ypač dėl:

3.13.2

Organizuotos nusikalstamos grupuotės atsakingos už šiuos suklastotus sandorius. 150 eurų riba gali paskatinti klastojimą. Todėl komitetas įsitikinęs, kad turi būti nustatyta su rizika susijusi riba. Kortelės turėtojo atsakomybė anksčiau minėtu atveju turėtų būti išreikšta sutartyje nustatyto kortelės bendro kredito limito procentu. Toks sąžiningas būdas leistų atspindėti tikrą riziką ir kaštus, o tuo pačiu veiksmingiau atgrasytų nuo klastočių, taip sumažinant bendrus kaštus.

3.13.3

Ribotas rekomendacijos 97/489/EB atnaujinimas pagal naujus teisinius pagrindus yra teigiamas žingsnis pirmyn. Komitetas mano, kad šis priedas turėtų būti aiškinamas sąryšyje su galimybėmis naudoti elektroninį parašą, ryšium su el. parašų direktyva.

3.13.4

Galima kelti klausimą, ar mokėjimų paslaugų teikėjas gali įtikinamai įrodyti, jei iš viso gali, kad klientas buvo sandorio, atlikto naudojant techniškai saugų elektroninio mokėjimo instrumentą, autorius. Ypatingai internetinės bankininkystės sandorių atveju atrodo, kad mokėjimų paslaugų teikėjams sunku pateikti tokius įrodymus, nes šiuos sandorius galima atlikti naudojant asmeninius kompiuterius, kurių mokėjimų paslaugų teikėjas negali kontroliuoti.

3.14.1

Visos sumos pervedimo naudos gavėjui principas šiame priede yra pagrindinis. Šis principas plačiai naudojamas remiantis reglamentu 2560/2001 dėl mokėjimų, kuriuos galima atlikti naudojant STP (tiesioginį duomenų apdorojimą), jei atitinkami šalies vidaus mokėjimai padengiami pilnai nenuskaitant naudos gavėjo lėšų.

3.14.2

Be to savireglamentavimą atlieka ir ICP (Tarpbankinė mokėjimų konvencija) (12), kuri šiandien riboja kredito pavedimų eurais sritį. ICP skatina tarpinių bankų, jei naudojami, panaikinimo galimybę, kad sumažinti nuo pervedamos sumos nuskaitomus mokesčius.

3.14.3

Bet kokie teisiniai pagrindai turėtų atsisakyti konkrečių pranešimų formatuose ir sistemose naudojamų techninių terminų (kaip „SHARE“, „BEN“, „OUR“), kurie daugeliu atveju netinkami šalies vidaus kontekste. Komitetas mano, kad nereikėtų kurti papildomų nuostatų direktyvos 97/5/EB pakeitimui. Dabartinės mokesčio parinktys yra tam, kas suteiktų klientų pasirinkimą, kuris kartu yra kliento ir banko suderėtų sąlygų dalis. Reikėtų vengti perdėto supaprastinimo ir pasirinkimo ribojimo, nes šios mokesčio parinktys yra atsakas į rinkos poreikius, kurie išeina už bazinių ES vidaus kredito pavedim instrumentų ribų ir yra būtini remiant įvairius mokėjimų tipus bei nuotolinę prekybą. Komitetas norėtų, kad pati pramonės šaka padidintų taikomų mokesčio parinkčių skaidrumą.

3.14.4

Komitetas ragina, kad Komisija pašalintų neatitikimą tarp numatytosios „OUR“ parinkties, daugelyje šalių narių nesančio mokesčio mechanizmo, ir „SHA“ parinkties, kurią remia reglamentas.

3.15.1

Komitetas primena, kad savireglamentavimo būdu pagal „CREDEURO“ konvenciją Europos mokėjimų tarybai priklausantys Europos bankai susitarė dėl numatytojo 3 banko darbo dienų (po priėmimo datos) kredito pavedimo įvykdymo laiko. Tiesa, šios 3 dienos yra numatytasis laikas, kurį atskiri bankai gali pagerinti. Kadangi įvykdymo laikas yra pagrindinis paslaugos elementas, jo pagerinimas turėtų būti paliktas konkurencijos jėgoms.

3.15.2

Tolesnis įstatymų poreikis turėtų būti svarstomas tik jei šio sektoriaus iniciatyva būtų nesėkminga.

3.16.1

Įstatymus, kuriuos reikia priimti ir/arba teisines kliūtis, kurias reikia pašalinti, tiksliai nustatys Europos mokėjimų taryba (EPC) ir praneš apie tai Komisijai, kai EPC oficialiai patvirtins visos Europos tiesioginio debeto schemą. Visos Europos tiesioginio debeto schemai paremti reikiami teisiniai pagrindai labai priklausys nuo pasirinkto modelio. Todėl komitetas įsitikinęs, kad būtina numatyti glaudų bendradarbiavimą tarp šios pramonės šakos ir įstatymų leidėjo (ET).

3.17.1

Šis priedas nesusijęs su mokėjimų klausimų ir todėl išeina už mokėjimų naujų teisinių pagrindų ribų.

3.17.2

Reglamente mokėjimai grynais pinigais ir negrynais pinigais neturėtų būti diskriminuojami vienas kito atžvilgiu. Yra nemažai reglamentavimo ir techninių kliūčių, trukdančių tarpsieninio grynų pinigų pervežimo raidai, ypač tarp nacionalinių centrinių bankų skyrių vienoje šalyje ir finansų institucijų skyrių kitoje šalyje.

3.17.3

Prieiga prie tarpsieninių Nacionalinio centrinio banko (NCB) paslaugų yra bendros valiutos naudojimo euro zonoje natūralios raidos dalis.

3.17.4

Konkurencija grynų piningų pervežimo sektoriuje turėtų būti puoselėjama euro zonoje, kad maksimizuoti veiksmingumą, tačiau komitetas pasisako dėl poreikio įvesti tarpsieninio grynų pinigų pervežimo licenciją bei nustatyti pakankamas jos taikymo kontrolės priemones.

3.21.1

Komitetui atrodo, kad 21 priede pateikimas klausimas yra 12 priedo klausimo dalis (neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas). Žinoma, būtina pripažinti, kad:

3.21.2

Jei įvyksta mokėjimų tinklo gedimas arba nepasiekiamos tampa mokėjimų priemonės, kaip internetinės bankininkystės tinklalapiai ar kortelių tinklai, klientams, dalyviams ir pardavėjams sunku arba net neįmanoma įrodyti, kad jie negalėjo panaudoti alternatyvių mokėjimo priemonių ir/arba įrodyti savo galimų nuostolių dėl gedimo. Todėl mokėjimų paslaugų teikėjai neturėtų būti atsakingi už mokėjimus, kurie gedimo metu nebuvo įvesti į sistemą. Mokėjimų paslaugų teikėjo atsakomybė yra ribota pagal jo civilinę atsakomybę ir teikėjas turėtų įrodyti, kad ėmėsi visų reikiamų priemonių, kad išvengtų gedimo.

3.21.3

Į nesenai įvykusius el. paštinius „žvejybos“ užpuolimus prieš JK bankus vienas internetinių paslaugų teikėjas sureagavo jo manymu geriausiu būdu - nutraukdamas internetines paslaugas. Paslaugų teikėjas negali tiesiogiai kontroliuoti tokių užpuolimų, nes tarp užpuoliko ir kliento yra tiesioginis el. pašto sąlytis. Mokėjimų paslaugų teikėjai turėtų informuoti savo klientus, jei įmanoma, prieš sistemos išjungimą saugumo sumetimais. Komitetas mano, kad nedera bausti paslaugų teikėją, kuris ėmėsi priemonių tokiu būdu apsaugoti klientus. Dar daugiau, komitetas ragina mokėjimų paslaugų teikėjus būti aktyviais tokio pobūdžio klastočių prevencijos dalyviais.

4.1

Nauji teisiniai pagrindai turėtų atitikti Europos vartotojų politikos strategiją, kurios pagrindinis siekinys yra aukštas bendras vartotojų apsaugos lygis.

4.1.1

Komitetas remia Europos Komisijos pastangas didinti vartotojų pasitikėjimą, teisinį tikrumą ir rinkos veiksmingumą mokėjimų vidaus rinkoje atžvilgiu. Ir toliau teigiamu laikomas savireglamentavimo ir koreglamentavimo būdo, kaip galimybės žengti pirmyn keliose 21 priede nurodytose srityse, svarstymas.

4.2

Pirmenybė turėtų būti teikiama įstatymų leidybos priemonėms, apimančioms 2, 8, 18 ir 19 priedus. Nedelsiant reikia atkreipti dėmesį ypač į priedus dėl Vartotojų informacijos reikalavimų (2), Informacijos apie mokėjimo autorių (8) ir Duomenų apsaugos klausimus (18).

4.3

Būtina numatyti didesnį bendradarbiavimą tarp Komisijos ir bankų pramonės dėl Europos tiesioginio debito schemos įsteigimo (priedas 16), nustatymo kas turi teisę teikti mokėjimų paslaugas (priedas 01), o taip pat ir dėl mokėjimo instrumentų ir komponentų saugumo sertifikavimo (priedas 07).

4.4

Dėl kitų priedų Komitetui atrodo, kad savireglamentavimas ir koreglamentavimas būtų tinkamesnis kelias pasiekti Komisijos tikslą - veiksmingus mokėjimus vidaus rinkoje. Aišku, jei savireglamentavimo priemonės būtų nesėkmingos, reikėtų svarstyti dėl Europos reglamento.

4.5

Analogiškai Komitetas siūlo, kad apskritai pagrindai susitelktų ties skaidrumo vartotojams užtikrinimu bei bandytų kurtis kaip galima daugiau remiantis esančia praktika ir savireglamentavimo taisyklėmis. Pavyzdžiui, nereikia toliau reglamentuoti ten, kur rinka pasiekė įstatymų leidėjo siekinius (pvz., nėra skubaus poreikio atnaujinti Kredito pavedimų direktyvą, kad sutrumpinti įvykdymo laikus). Tačiau tam tikrose srityse bendras būdas yra teisingas sprendimas.

4.6

Pranešimo sritis dažnai yra žymiai platesnė, nei vien mokėjimai, o Komisija turi aiškiau pabrėžti skirtumą tarp komercinių paslaugų ir mokėjimų sistemų. Bet koks įstatymų leidėjo veiksmas turėtų apimti tik pačius mokėjimus, o ne kitų įsipareigojimų įvykdymą.

7.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 302/19

1.1

Šiuo pasiūlymu siūloma kodifikuoti 1973 m. gruodžio 3 d. Tarybos sprendimą 73/391/EEB dėl konsultavimo ir informavimo kreditų draudimo, kreditų garantijų ir finansinių kreditų klausimais tvarkos. Šis sprendimas buvo iš dalies pakeistas Tarybos sprendimu 76/641/EEB ir Ispanijos ir Portugalijos stojimo aktais bei Austrijos, Suomijos ir Švedijos stojimo aktais.

1.2

Sprendimai yra susiję tik su valstybinėmis eksporto kredito garantijomis. Visų pirma jie nustato, kokiomis sąlygomis valstybės narės turi laikytis konsultavimo su kitomis valstybėmis narėmis ir Komisija tvarkos dėl svarstomų užsienio kreditų suteikimo ar garantavimo. Privačiai eksporto kreditų draudimo rinkai šis sprendimas nėra privalomas.

1.3

Pasiūlymu būtų pakeisti įvairius teisės aktus, kurie yra kodifikavimo objektas.

1.4

Pasiūlymu nebūtų keičiama kodifikuojamų teisės aktų esmė. Jis tik sujungia juos į vieną teisės aktą, atliekant tik tokius formalius pakeitimus, kurie reikalingi pačiai kodifikacijai.

2.1

Pasiūlymas pateikiamas atsakant į Komisijos pageidavimą kodifikuoti dažnai besikeičiančius teisės aktus, siekiant aiškumo ir racionalumo.

2.2

Šios nuostatos iki šiol buvo išsklaidytos įvairiuose teisės aktuose. Paieškos, kokios nuostatos galioja, daug kainuoja, o įvairių dokumentų palyginimas atima daug laiko.

2.3

Pasiūlymu siūloma tik sujungti įvairius teisės aktus į vieną teisės aktą, išsaugant jo esmę. Turinio keisti nereikia.

2.4

Pasiūlymas skirtas skaidrumui užtikrinti ir lengvesniam Bendrijos taisyklių supratimui, todėl yra sveikintinas.

2.5

Vis dėlto Komisija kodifikacijos eigoje turėtų atkreipti dėmesį į šiuos punktus:

2.6

Be to, ypatingą dėmesį reikėtų skirti tam, kad būtų užtikrintas vertimų tikslumas, kadangi dėl netikslumų gali kilti teisinių neaiškumų ir teisės aktai gali būti neteisingai taikomi.

7.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 302/20

1.1

1979 m. Tarptautinė Jūrų Organizacija (TJO) patvirtino Saugaus laivų eksploatavimo ir taršos prevencijos tarptautinį valdymo kodeksą (ISM kodeksą), kaip laivybos saugos kultūros ir aplinkosauginės savimonės vystymo skatinimo priemonę. 1994 m. TJO nusprendė padaryti kodeksą privalomu, patvirtindama 1974 m. tarptautinės konvencijos dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje (SOLAS) naują IX skyrių „Saugaus laivų eksploatavimo valdymas“.

1.2

Privalomas kodekso taikymas įsigaliojo dviem etapais. 1998 m. liepos 1 d. jis tapo privalomas įmonėms, tarptautinėse jūrų kelionėse eksploatuojančioms keleivinius laivus, naftos tanklaivius, cheminių medžiagų tanklaivius, dujų gabenimo jūros transporto priemones ir virš 500 tonų bruto svorio piltinių/birių krovinių gabenimo jūros transporto priemones. 2002 m. liepos 1 d. kodeksas tapo privalomas įmonėms, tarptautinėse jūrų kelionėse eksploatuojančioms kitus virš 500 tonų bruto svorio krovininius laivus.

1.3

Reaguodama į „Estonia“ tragediją, ES nusprendė imtis veiksmų, kad būtų anksčiau įgyvendintas ISM kodeksas ro-ro tipo keleiviniams keltams, Bendrijoje naudojamiems tarptautinėse ir vidaus jūrų kelionėse iki 1996 m. liepos mėnesio 1 d. pagal reglamentą (EB) Nr. 3051/95 (1995-12-08) (1). EESRK tiesiogiai su tuo susijusioje savo nuomonėje pritarė pasiūlytam veiksmui ir palaikė Komisijos iniciatyvą. (2).

1.4

Reglamentas buvo taisytas du kartus: a) reglamentu Nr. 179/98 (3), susijusiu su vienodu ISM kodekso dokumentų / Europoje eksploatuojamų keltų sertifikatų įgyvendinimu ir b) reglamentu Nr. 1970/2002 (4), kuriame atsižvelgiama į TJO patvirtintas vėlesnes ISM kodekso pataisas. Reglamentas įsigaliojo 2002 m. lapkričio 26 d.

2.1

Kai reglamentas (EB) Nr. 3051/95 buvo patvirtintas, valstybės narės ir Europos Parlamentas pareiškė, kad ISM kodekso taikymas „ro-ro“ tipo keleiviniams keltams yra prioritetas, tačiau taip pat jis buvo pirma iš daugybės tęstinių saugos jūroje stiprinimo iniciatyvų.

2.2

Pasiūlytas reglamentas yra labiau bendro pobūdžio, jis pakeis reglamentą (EB) Nr.3051/95 ir jo pagrindinis tikslas yra palengvinti teisingą, griežtą ir harmonizuotą kodekso įgyvendinimą visose valstybėse narėse bei stojančiose šalyse. Reglamentas lygiagrečiai išlaikys galiojančias „ro-ro“ tipo keltams taikomas ES ISM taisykles, nepriklausomai nuo jų registracijos šalies ir nuolatinių plaukimo maršrutų į ir iš Europos uostų.

2.3

Reglamentas bus taikomas visoms įmonėms, jūroje eksploatuojančioms vieną ar daugiau šių laivų:

2.4

Pasiūlyto reglamento sfera pagrįsta SOLAS konvencijos IX skyriaus nuostatomis ir taikoma visiems į SOLAS sferą patenkantiems valstybėse narėse registruotiems laivams, net jei jie plaukia vidaus jūrų kelionėse. Nepaisant to, nuostatos bus taikomos tik tiems vidaus jūrų kelionėse plaukiantiems keleiviniams laivams, kurie nutolsta daugiau nei 5 mylias nuo kranto linijos, bet šios taisyklės galios bet kurios šalies registracijai.

2.5

Bet kuri įmonė, eksploatuojanti vieną ar daugiau ankščiau minėtų laivų, turės laikytis saugaus laivų eksploatavimo ir taršos prevencijos (ISM kodeksas) Tarptautinio valdymo kodekso, kuris pateikiamas priedo I dalyje. Valstybės narės turės sutikti su sertifikatų išdavimo proceso gairėmis (administravimo nuostatomis, susijusiomis su ISM kodekso įgyvendinimu), kaip pažymėta priedo II antraštėje.

3.1

ISM kodeksas yra vienas reikšmingiausių TJO žengtų žingsnių saugos jūroje srityje, kadangi jis nustato pagrindus veiksmingam TJO konvencijos įgyvendinimui. EESRK, kaip ir ankstesnėse savo nuomonėse, mano, kad reglamentas Nr. 3051/95 buvo labai reikalingas, nes 2 metais paankstino ISM kodekso įgyvendinimą „ro-ro“ tipo keleivinių laivų atžvilgiu ir išplėtė jo taikymą vidaus jūrų kelionėse plaukiančių laivų atžvilgiu.

3.2

EESRK pažymi, kad tarptautinėse jūrų kelionėse plaukiančius keleivinius bei krovininius laivus eksploatuojančių įmonių atžvilgiu pasiūlyto reglamento siekinys pasiektas, nes įpareigojimas laikytis ISM kodekso kyla iš SOLAS konvencijos. Taip pat ir vidaus jūrų kelionėse plaukiančius „ro-ro“ tipo keleivinius laivus eksploatuojančių įmonių atžvilgiu tikslas pasiektas įgyvendinus reglamentą Nr. 3051/95.

3.3

Komisija iš esmės pasiūlymą grindžia tuo, jog visiškas ISM kodekso ir tiesiogiai susijusių TJO gairių perkėlimas į ES teisę pagerins veiksmingą ISM kodekso įgyvendinimą Bendrijoje. EESRK sutinka su pagrindimu ir visiškai palaiko siekinį, kiek tai susiję su laivais, kuriems jau taikomas ISM kodeksas. Tačiau, dėl pasiūlyto ISM kodekso taikymo kitoms laivų rūšims išplėtimo pridėtinės vertės EESRK pateikia šias pastabas.

3.3.1

ISM kodeksas kilo iš pramonės iniciatyvos kaip savanoriška laivybos kokybės kėlimo priemonė. ISM kodekso privalomo globalaus įgyvendinimo patirtis nuo pirmo 1998 m. etapo, kaip ir tikėtasi, atskleidė kodekso privalumus ir trūkumus. Buvo visuotinai pripažinta, kad visoje jūrų bendruomenėje (laivų registracijos valstybės, klasifikacinės bendrovės ir laivybos įmonės) reikia geresnio kodekso siekinių supratimo, kad būtų gerinami ryšiai tarp tų, kurie išduoda ISM sertifikatus ir nustato ISM kodekso standartus auditorių mokymui. Gero saugos valdymo kertinis akmuo yra įpareigojimas iš viršaus. Saugos jūroje ir taršos prevencijoje galutinius rezultatus lemia visų lygių asmenų įpareigojimai ir motyvacija. Nesuprantant jūrinės dalies, ISM kodeksas būtų įgyvendinamas tik popieriuje, ko ir tikisi skeptikai.

3.3.2

Šiais laikais rizikos įvertinimas yra plačiai naudojamas kaip siekinys ir patikima saugos stiprinimo sumetimų priemonė. Remiantis šiuo požiūriu ir atsižvelgiant į parodytą poreikį, privalomas ISM kodekso taikymas nuolatiniais maršrutais į ir iš ES uostų plaukiantiems keltams visiškai pasiteisino ir pasitvirtino. Remiantis tais pačiais pagrindais, gairių taikymas visiems kitiems vidaus jūrų kelionėse plaukiantiems laivams visiškai teisingai subsidiarumo principo pagrindu buvo paliktas nacionalinių administracijų nuožiūrai. EESRK nežino jokių nacionalinių įstatymų, išplėtusių privalomą ISM kodekso įgyvendinimą kitiems vidinėse jūrų kelionėse plaukiantiems laivams.

3.3.3

ISM kodeksas, skirtas tarptautinėse jūrų kelionėse plaukiantiems laivams, ir todėl sunkiai pasiekiamas administracijoms ir įmonėms, nustato reikšmingus įpareigojimus įmonėms ir jų laivams ir reikalauja laikytis tarptautinių konvencijų bei skatina griežtą pramonės standartų laikymąsi. Be to, išskirtinai vidaus jūrų kelionėse plaukiančių krovininių laivų saugos režimą reglamentuoja nacionaliniai įstatymai ir, netiesiogiai, tokiems laivams gali tekti laikytis režimo, taikomo tarptautinėse jūrų kelionėse plaukiantiems kroviniams laivams.

3.3.4

EESRK, kaip, inter alia, mažų ir vidutinio dydžio įmonių interesų gynėjas Europoje, yra susirūpinęs dėl ISM kodekso privalomo taikymo mažoms ir vidutinėms laivybos įmonėms, išskirtinai užsiimančioms vidaus jūrų kelionėmis. Atsižvelgiant į ankstesnius svarstymus, pasiūlytame reglamente turi būti atsižvelgiama į biurokratinius formalumus ir kodekso taikymo tokių įmonių laivams kaštai, todėl reikės taikymo lankstumo ir/arba išimčių.

4.1.1

EESRK mano, kad dėl praktinių priežasčių išimtys gali būti reikalingos vidaus jūrų kelionėse naudojamų mažų krovininių laivų ir keleivinių laivų atvejais, o ypač kai šiuos laivus eksploatuoja pats savininkas arba jam kontroliuojant.

4.2.1

Anksčiau minėtiems laivams netiesiogiai gali tekti laikytis tarptautinėse jūrų kelionėse plaukiančių laivų režimo. EESRK mano, kad reglamente turi būti aiškiai nustatyti pagrindiniai ISM kodekso, kuris gali būti tiesiogiai susijęs su tokiais laivais, reikalavimai.

4.3.1

EESRK remia sertifikavimo proceso privalomą taikymą, kuris yra pagrindinis svarus pasiūlyto reglamento pagrindimas.

4.3.2

Remiantis 2 ir 6 dalimis, reikia pažymėti, kad atitikties dokumentus ir saugos valdymo sertifikatus atitinkamai taip pat gali išduoti administracija laivo registracijos šalies administracijos prašymu.

4.3.3

EESRK teigia, kad 5 straipsnio 4 ir 9 dalis reikia išaiškinti ir supaprastinti pagal ISM kodekso nuostatas, nes jos įveda nereikalingus apribojimus ir kelia sumaištį.

4.4.1

Saugiklių procedūroje nedalyvauja, nors turėtų, valstybės narės arba registracijos šalys, išdavusios atitikties dokumentą ir kurioms gali reikėti sustabdyti dokumento galiojimą arba jį atšaukti.

4.5.1

Straipsnyje nurodoma ataskaitos forma, kurią nustatys Komisija, bet jis nenustato ataskaitos turinio. Turi būti išaiškinta, ar numatomos atskaitos apie tai, kaip valstybės narės laikosi reglamento, o ypač sertifikavimo procedūrų atžvilgiu, ar ataskaitos kaip įmonės ir jų laivai laikosi nuostatų, ką gali pastebėti registracijos šalies ir uosto kontrolės tarnybos.

4.6.1

Atsižvelgdama į pastabas dėl 3 ir 4 straipsnių, EESRK mano, kad vienerių metų pereinamasis laikotarpis vidaus jūrų kelionėse plaukiančių krovininių laivų ir keleivinių laivų atitikimui yra pakankamas.

5.1

EESRK palaiko viso ISM kodekso ir tiesiogiai susijusių TJO gairių perkėlimą į ES teisę, priimant pasiūlytą naują reglamentą, kuris pakeis reglamentą Nr. 3051/95. Tačiau iš tikro pasiūlyto reglamento sferos išplėtimo pridėtinė vertė gali būti apribota, kadangi tarptautinėse jūrų kelionėse plaukiantys laivai ir vidinėse jūrų kelionėse plaukiantys „ro-ro“ tipo keleiviniai laivai jau atitinka ISM kodeksą.

5.2

EESRK pažymi, kad ISM įgyvendinimo patirtis nuo pirmo 1998 m. etapo atskleidė kodekso privalumus ir trūkumus. Visos į ISM kodekso įgyvendinimą įtrauktos jūrų grupės šalys turėtų visiškai suprasti kodekso siekinius, nes antraip jis būtų įgyvendinamas tik popieriuje. Į ISM kodekso režimą neįtrauktoms įmonėms ir laivams šis poreikis dar akivaizdesnis.

5.3

Iniciatyvą išplėsti ISM kodekso taikymą visiems vidaus jūrų kelionėse plaukiantiems laivams reikia peržiūrėti, siekiant suteikti daugiau lankstumo. Per neapsižiūrėjimą ir neproporcingumą naujoms laivų kategorijoms gali tekti laikytis tarptautinėse jūrų kelionėse plaukiantiems laivams taikomo režimo, kas galbūt pernelyg didele kaina už atitikimą, ypač tais atvejais, kai laivus eksploatuoja jų savininkai arba jiems tiesiogiai tai kontroliuojant. Reglamente pasiūlytą sertifikavimo procedūrą reikia koreguoti, kad nebūtų įvedami nereikalingi apribojimai mažo ir vidutinio dydžio įmonėms, užsiimančioms vidaus jūrų kelionėmis. Vadinasi, išimtys arba alternatyvios nuostatos ISM kodekso pagrindiniams reikalavimams, tiesiogiai susijusių su šiais laivais, gali būti būtinos.

7.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 302/23

1.1

Komisija savo komunikatu (1) dėl jūrų transporto saugumo stiprinimo ir reglamento pasiūlymu 2 dėl laivų ir uostų infrastruktūros saugumo stiprinimo atkreipė dėmesį į laivų ir laivų/uostų sąveikos saugumo problemas ir pasiūlė konkrečius veiksmus, kurie dabar yra įstatymų leidybos procese. Tačiau pasiūlytame reglamente apsiribojama ta uosto dalimi, kuri apima laivų/uostų saveiką, t.y. terminalą.

1.2

EESRK savo nuomone (2) pritarė pasiūlytam veiksmui ir palaikė Komisijos ketinimą kaip antrą papildomų Bendrijos priemonių, kurios apsaugotų uostą ir jo sąveiką su pakrantės teritorija, įgyvendinimo žingsnį.

1.3

Antrasis, dar sudėtingesnis Komisijos iniciatyvos žingsnis pripažįsta visapusiškos uostų saugumo politikos poreikį didesnių uostų plotų, užtikrinančių pagrindinį ryšį su visa transporto grandine ir keleivių srautais, pažeidžiamumo atžvilgiu.

2.1

Pasiūlymas papildo saugumo priemones, kurias įvedė reglamentas dėl laivų ir uostų infrastruktūros saugumo stiprinimo, užtikrinant, kad to tuo būdu visam uostui būtų taikomas saugumo režimas. Direktyva garantuos reikiamus Bendrijos uostų saugumo lygmenis ir užtikrins visus uostų plotus apimančių saugumo priemonių harmonizuotą įgyvendinimą.

2.2

Komisija tvirtina, kad šiuo metu kuriamos numatytos bendros TJO ir TDO priemonės, kaip savanoriško Uostų saugumo praktikos kodeksas, negarantuoja greito reikiamo saugumo režimo nustatymo. Vadinasi, būtini aktyvūs ES veiksmai, geriausiai priimant direktyvą, siekiant įdiegti reikiamą lankstumą.

2.3

Pasiūlyta direktyva leis išlaikyti esančius uostų saugumo režimus, kurie atitinka jos principus ir pagrindinius reikalavimus. Konkrečiau direktyva nustato prievolę vykdyti saugumo įvertinimus, nustatyti saugumo lygmenis, vystyti ir tvirtinti saugumo planus, paskirti atsakingas saugumo valdžios struktūras, paskirti saugumo pareigūnus, steigti saugumo komitetus ir palaikyti priemonių įgyvendinimą.

3.1

Įvykiai ir veiksmai po rugsėjo 11 d. teroro aktų patvirtino spėjimus, kad karas su terorizmu tikrai gali tęstis ilgai. Tragiški 2004 m. kovo 11 d. įvykiai Madride iškėlė į paviršių faktą, kad visą transporto sistemą gali pažeisti teroro aktai ir patvirtino, kad visiškas saugumas gali būti niekada nepasiektas. Savo tiriamojoje nuomonėje dėl transporto apsaugos (3) ir vėlesnėje nuomonėje (4) dėl jūrų transporto saugumo EESRK tvirtino, kad ES tarptautiniu mastu turi vadovauti platesnių saugumo pagrindų plėtrai, kurie spręstų terorizmo priežastis, o ne tik siekti užkirsti jam kelią ar panaikinti jo padarinius.

3.2

Jūrų saugumas, kaip globali problema, susilaukė atitinkamo pasaulinio ir ES dėmesio. Tačiau geležinkelio saugumas yra labiau sprendžiamas per nacionalinio lygmens iniciatyvas, kai tuo tarpu terorizmas kelių ir vidaus vandens kelių transporte sulaukė santykinai mažesnio dėmesio. EESRK pabrėžia, jei kitos transporto rūšys neprisiims savo atsakomybės dalies, „silpniausia grandis“ taps teroristų taikiniu, siekiant įsiskverbti į sistemą. Nerealu tikėtis, kad uostai užpildys kitų transporto rūšių saugumo spragas ir neteisinga užkrauti jiems finansinę naštą.

3.3

EESRK pakartotinai pabrėžia, kad kovos su terorizmu priemonės turi būti apjungtos su priemonėmis, sprendžiančiomis įprastas saugumo problemas (organizuotas nusikalstamumas, piratavimas, klastojimas, kontrabanda ir nelegali imigracija). Tokių saugumo problemų yra didesniuose uostų plotuose ir turėjo būti skubos tvarka sprendžiamos, kaip pageidavo EESRK. Atsižvelgiant į tai, EESRK apgailestauja, kad dauguma ES valstybių narių iki šiol nėra prisijungusios prie konvencijos dėl kovos su neteisėtais veiksmais (SUA) ir jos protokolo ir pabrėžia būtinybę skubiai juos ratifikuoti, kad sustiprintų teisines kovos su terorizmu priemones.

3.4

EESRK (5) palaikė ES veiksmus, kuriais siekiama užtikrinti abipusio bendradarbiavimo suderinimą su JAV, vienodai traktuojant visus iš ES keliaujančius krovinius (konteinerius), ir dvišalius susitarimus perkelti/integruoti į daugiašalį susitarimą, remiamą Pasaulio muitų organizacijos (PMO). Panašūs abipusiai susitarimai turi būti tęsiami su kitais regionais/šalimis, remiantis informacijos mainų sistema. Kur būtina, susitarimai turi užtikrinti techninį bendradarbiavimą ir finansinę pagalbą besivystančioms šalims, kad būtų patobulinta jų uostų saugumo infrastruktūra.

3.5

Pasiūlytų priemonių pagrindai yra panašūs į jau suformuotus uostų infrastruktūros (terminalų) priemonių pagrindus. Reikšmingas naujas veiksnys yra geografinės sferos išplėtimas, kad būtų apimti visi uostų plotai, kuriuos apibrėš valstybės narės pagal JAV vykdomus panašius veiksmus. EESRK mano, jog tikslui labiausiai galėtų padėti reglamento (EB) 725/2004 (6) sferos išplėtimas. Vis dėlto EESRK pripažįsta anksčiau minėto reglamento pilno saugumo režimo greito išplėtimo, siekiant apimti didesnius uostų plotus, suvaržymus ir poreikį suteikti valstybėms narėms, remiantis direktyva, reikiamą lankstumą įgyvendinant atitinkamas priemones, atsižvelgiant į didelę Bendrijos uostų įvairovę ir skirtingą veiklą juose. Lankstumas neturi lemti didelių priemonių ES uostuose skirtumų, kurie gali atsirasti klasifikuojant užsienio uostus kaip „saugius“ arba įtrauktus į juodąjį sąrašą kaip „nesaugius“ dėl nelegalių imigrantų ir teroristų aptikimo, nes tai jie gali lemti rinkos iškraipymą ir sukelti pavojų sklandžiam tarptautinės prekybos srautui.

3.6

EESRK pakartotinai pabrėžia savo požiūrį (7), kad įvykus ES plėtrai, Viduržemio jūra įgyja sustiprintą vaidmenį. Jos artumas sritimis, iš kurių gali kilti potencialios saugumo problemos pabrėžia jūrų transporto saugumo Viduržemio jūros matmems poreikį. EESRK (8) pritarė Europos-Viduržemio jūros transporto tinklo plėtrai ir jūrų saugumo įtraukimui į jo siekinius. Jis sutiko, kad svarbiausia yra, kad Viduržemio jūros partneriai stiprintų saugumo priemones, o Europos ir Viduržemio jūros saugos ir saugumo institutas buvo laikomas pirmu žingsniu šiam tikslui pasiekti.

3.7

Dabartinė direktyvos forma sukoncentruota į administracinius aspektus. Direktyva nenustato harmonizuotų prieduose esančių detalių taikymo procedūrų. Vietoj to ji numato vėlesnių pritaikymų galimybę. EESRK suvokia saugumo už laivų/uostų sąveikos stiprinimo skubą, tačiau pabrėžia, kad būtų išmintingiau kruopščiai išnagrinėti iki šiol tarptautiniame lygmenyje šiuo atžvilgiu pasiektą pažangą, ypač TJO, TDO bei Pasaulio muitų organizacijoje (PMO), ir nustatyti greitas bei aiškias šio tikslo įgyvendinimo gaires.

3.8

EESRK pažymi, kad direktyva nekuria naujų prievolių srityse, kurias jau apima reglamentas (EB) 725/2004 (9), arba jau išplėstuose uostų plotuose. Tačiau jis naudojasi galimybe pakartotinai pabrėžti pagrindinį principą, kad uosto saugumo priemonės turi būti subalansuotos atsižvelgiant į jomis siekiamus tikslus, jų kaštus ir įtaką eismo bei prekybos srautams. Taigi, būtina kruopščiai išnagrinėti jų poreikį bei įvertinti, ar jos tikroviškos ir praktiškai įvykdomos. Priemonės turi gerbti pagrindines teises ir laikytis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos pripažintų principų, kad nebūtų suvaržomos nei asmeninės piliečių žmogaus teisės, nei konstitucinė tvarka, nes priešingu atveju tai padėtų teroristų tikslams. Todėl reikia būti atsargiems, kad išvengtume:

3.9

Papildomų priemonių, kuriomis siekiama apsaugoti žymiai didesnių uostų geografines sritis, būtent prieigų apribojimų, krovinių bei bagažo kontrolės ir asmenų tapatybės nustatymo, atitikties kaštai padidės daugeliui uostų, kadangi plečiant saugumo priemonių taikymą reikės papildomų infrastruktūros, įrangos, darbo jėgos ir mokymų suderinimų. EESRK, primindama savo ankstesnes nuomones dėl saugumo kaštų padengimo, pakartotinai pabrėžia savo siūlymą Komisijai sudaryti ES priemonių įgyvendinimo finansavimo schemą. EESRK konkrečiai tvirtino, kad „nors ir dalis atitikties išlaidų teks vartotojams, teisingumo vardan ES vyriausybės taip pat turi prisiimti dalį kaštų, nes terorizmas yra reakcija į vyriausybių politiką“. Be to, EESRK pakartoja savo raginimą Komisijai dėl bendro poveikio analizės, susijusios su sustiprintų jūros saugumo priemonių finansinėmis pasekmėmis ir prisijungia prie panašaus EP reikalavimo.

3.9.1

Jūrų uostai yra svarbus nacionalinis turtas. Priemonės, kuriomis siekiama apsaugoti visą uosto plotą, logiškai vertinamos kaip bendras viešas interesas. Todėl tokių priemonių valstybiniam finansavimui neturėtų būti taikomos ES sutarties valstybės paramos taisyklių nuostatos. Atsižvelgiant į faktą, kad valstybės narės visgi gali pasirinkti, ar suteikti valstybės paramą tokioms priemonėms ar ne, ES lygmenyje turi būti formuojamas harmonizuotas požiūris, siekiant išvengti konkurencijos iškraipymų. Šis požiūris, kuris taip pat atsižvelgia į uostų infrastruktūros saugumo priemonių finansavimą, turi būti pagrįstas šiais principais:

3.9.2

Uostų saugumo kaštų sąmatas nepaprastai sunku sudaryti. Tačiau, taikant palyginamąjį metodą, manoma, kad dėl geografinių priežasčių uostų saugumo kaštai ES yra didesni nei JAV, nes ES yra daugiau uostų. Jeigu lyginsime, galime numatyti, kad didelių (10) ir mažų uostų atitikties kaštai bus didžiuliai.

3.10

Greitai nereaguojant į naują terorizmo tikrovę galima susilaukti daugiamilijardines sumas kainuojančių uostų uždarymų. Taigi, pavojus saugumui gali tapti netarifine kliūtimi prekybai.

4.1

Geografinio išsidėstymo ir administraciniu atžvilgiu uostai bendrai paėmus yra gerai apibrėžti, o juose vykdoma įvairi veikla. Paprastai uostų ribos apima uosto infrastruktūrą, o ne atvirkščiai, kaip teigiama 2.4 straipsnyje, arba apibrėžiant sąvokas „uostas“ ir „jūrų uostas“ 3 straipsnyje. Apibrėžimas atrodo teigia, kad uosto teritorija yra mažesnis už „uosto infrastruktūros“ teritoriją, kurioje yra papildomos inkarus išmetusių laivų stovėjimo vietos, laukiamosios prieplaukos ir į jūros pusę nukreiptos prieigos. Todėl 2.4 straipsnyje reikalaujama paaiškinti „pirmenybės“ sąvoką.

4.2

Visų pirma, uostų saugumo planas, kaip generalinis planas, turi būti suderinamas su ISPS kodekso ir reglamento (EB) 725/2004 (11) dėl uostų infrastruktūros kriterijų įgyvendinimo procese jau priimtais sprendimais. Jis turi apimti integruotus uostų ribose esančių uosto infrastruktūros saugumo planus. Galiausiai uostui priklausanti infrastruktūra turi veikti kaip uosto skyriai, o jų saugumo planai turi būti viso uosto saugumo plano dalimis, kur būtina koreguoti kur reikia, kad harmonizuoti ir suderintomis su visapusiškais jų siekiniais, o uosto saugumo valdžia turėtų turėti aukščiausią valdžią bei atsakomybę.

4.3

Numatytų uostų saugumo komitetų patariamasis vaidmuo gerins veiksmingą uostų saugumo plano įgyvendinimą. EESRK mano, kad uostų saugumo valdžios struktūros steigs komitetus dar ir uostų apsaugos planų elementų nustatymo tikslu. EESRK palaiko jūrininkų bei uostų darbuotojų atstovų dalyvavimą komitete, siekiant priimti praktiškus sprendimus.

4.4

Kroviniai ir keleiviai, patekę į uostų teritoriją, o galiausiai į uosto infrastruktūros teritoriją, neturi tapti dvigubo patikrinimo objektais. Be to, reikalingas praktiškas požiūris į laivo įgulos, lankytojų ir laivo tiekėjų mobilumą.

4.5

Uostų saugumo priemonių atitikties patikrinimus vienoje valstybėje narėje gali vykdyti kitos valstybės narės saugumo pareigūnai, gavę Europos Komisijos įgaliojimus (17.2 ir 14.3 straipsniai).

5.1

Tragiški 2004 m. kovo 11 d. įvykiai Madride patvirtino būgštavimus, kad visą transporto sistemą gali pažeisti teroro aktai ir įsitikinimą, kad visiškas saugumas niekada nebus užtikrintas.

5.2

EESRK pabrėžia, jei kitos transporto rūšys neprisiims savo atsakomybės dalies, „silpniausia grandis“ taps teroristų taikiniu, siekiant įsiskverbti į sistemą. Nerealu tikėtis, kad uostai užpildys kitų transporto rūšių saugumo spragas ir neteisinga užkrauti jiems finansinę naštą.

5.3

EESRK tvirtai įsitikinęs, kad policijos patruliavimo strategija nėra saugi strategija nesaugiame pasaulyje. Taigi, ES tarptautiniu mastu turi vadovauti saugumo pagrindų plėtrai, kurie spręstų terorizmo priežastis, o ne tik siektų užkirsti jam kelią ar panaikinti jo padarinius.

5.4

EESRK visiškai palaiko pasiūlytą direktyvą dėl saugumo priemonių įgyvendinimo didesniuose uostų plotuose. Pagal pasiūlytą direktyvą valstybių narių įgytas lankstumas neturi lemti didelių priemonių ES uostuose skirtumų, klasifikuojant užsienio uostus kaip „saugius“ arba įtrauktus į juodąjį sąrašą kaip „nesaugius“, nes tai jie gali lemti rinkos iškraipymą ir sukelti pavojų sklandžiam tarptautinės prekybos srautui.

5.5

EESRK pakartotinai pabrėžia, kad kovos su terorizmu priemonės turi būti apjungtos su priemonėmis, sprendžiančiomis įprastas saugumo problemas (organizuotas nusikalstamumas, piratavimas, klastojimas, kontrabanda ir nelegali imigracija).

5.6

Jūrų uostai yra svarbus nacionalinis turtas. Priemonės, kuriomis siekiama apsaugoti visą uosto teritoriją logiškai vertinamos kaip bendras viešas interesas. Todėl tokių priemonių valstybiniam finansavimui neturėtų būti taikomos ES sutarties valstybės paramos taisyklių nuostatos. ES lygmenyje turi būti formuojamas harmonizuotas valstybių narių požiūris į valstybės paramos skyrimą, siekiant išvengti konkurencijos iškraipymo. EESRK pakartoja savo siūlymą Komisijai parengti ES schemą finansuoti, o kur būtina, priemonių įgyvendinimą. Taigi, EESRK mano, kad ekonominiai uostų saugumo matmenys yra svarbiausias tarptautinės prekybos klausimas, kurį ES turėtų spręsti skubos tvarka.

5.7

Uostų teritorijų saugumo priemonės turi užtikrinti pagarbą pagrindinėms teises ir laikytis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos pripažintų principų, kad nebūtų suvaržomos nei asmeninės piliečių žmogaus teisės, nei konstitucinė tvarka.

5.8

EESRK pabrėžia skubų poreikį į ES uostų saugumo politiką įtraukti Viduržemio jūros metmenį, kuris tampa gyvybiškai svarbiu po ES plėtros.

7.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 302/27

1.

2.

3.

4.

5.

6.

1.1

Naudinga energija (1) yra mūsų šiandieninio gyvenimo būdo ir kultūros pagrindas. Tik pakankamas disponavimas ja atvedė mus prie šiuolaikinių gyvenimo standartų: gyvenimo lūkesčiai, apsirūpinimas maistu, bendras gerbūvis ir laisva asmens erdvė didelėse ir pažangos siekiančiose industrinėse tautose leido pasiekti iki tol neregėtą lygį. Be pakankamo energijos tiekimo (apsirūpinimo ja) tokie pasiekimai būtų buvęs neįmanomi.

1.2

Būtinumas apsirūpinti saugia, pigia, nekenksminga aplinkai, nuolat tiekiama naudinga energija yra akcentuojamas Tarybos Lisabonos, Geteborgo ir Barselonos nutarimuose. Remiantis šiais nutarimais Europos Sąjunga energetikos politikoje siekia trijų tarpusavy glaudžiai susijusių ir vienodai svarbių tikslų – būtent, konkurencingumo gynimo ir pagerinimo (1), energijos tiekimo saugos (2) ir aplinkos saugumo – ir jų nuolatinio vystymo.

1.3

Komitetas keliose nuomonėse konstatavo, kad siekiant šių tikslų susiduriama su dideliais sunkumais, ir jau ne kartą dirbo su iškylančiomis energetikos problemomis, jos įvairiais aspektais ir galimais sprendimų būdais (2). Čia reikia pabrėžti Komiteto nuomones dėl Komisijos „Žaliosios knygos“„Į Europos strategijos energijos tiekimo saugumą“ (3) bei „Saugaus ir nuolatinio energijos tiekimo tyrimo poreikio“ (4).

1.4

Jau tose nuomonėse Komitetas pabrėžė, kad energijos tiekimas ir naudojimas yra susijęs su aplinkos tarša, rizika, išteklių eikvojimu bei problematiška priklausomybe nuo užsienio politikos ir nenuspėjamais pavojais, ir kad svarbiausia priemonė aprūpinimo ir kitokiai rizikai sumažinti yra kuo įvairiapusiškesnis ir labiau subalansuotas visų energijos rūšių ir formų naudojimas, įskaitant ir visas pastangas taupant ir racionaliai naudojant energiją. Nuomonėse yra taip pat išdėstyti (5) atskirų metodų, kurie čia nekartojami dėl vietos stokos, privalumai ir trūkumai.

1.5

Nei vienas iš pasirinkimų ir technologijų, kurie galėtų įnešti indėlį į ateities energetiką, nėra techniškai tobuli, neturintys neigiamos įtakos į aplinką; jų nepakanka visiems poreikiams tenkinti, ir nėra galimybės pakankamai numatyti potencialo ilgalaikę perspektyvą. Todėl jokia į perspektyvą žvelgianti ir atsakomybę prisiimanti Europos energetikos politika negali pasikliauti tuo, kad minėtų tikslų prasme pakankamą energijos tiekimą galėtų garantuoti vienos iš nedaugelio energinių medžiagų (nešėjų) panaudojimas. Tokia nuostata taikytina ir kalbant apie būtinumą taupyti energiją bei racionaliai ją naudoti.

1.6

Ilgalaikiai disponuojamas, tausojantis aplinką ir ekonomiškai priimtinas energijos tiekimas nėra užtikrintas nei Europoje nei pasauliniu mastu (6). Raktas galimiems sprendimams gali būti surastas tik ir ateityje vykdant intensyvius energetikos tyrimus ir vystant ją. Moksliniai energetikos tyrimai (7) yra kiekvienos sėkmingos ilgalaikės energetikos politikos strategijos elementas ir būtinas pagrindas. Cituotoje nuomonėje Komitetas tokiam tikslui pasiekti rekomendavo išsamią Europos energetikos tyrimų programą, kurios esminės dalys yra pateiktos jau Šeštojoje F&E bendrojoje programoje bei EURATOM tyrimų ir mokymo programoje, pagal kurią paskirtos F&E sąnaudos turėtų būti žymiai padidintos.

1.7

Be to, Komitetas nurodė, kad energetikos problemos tyrimas turėtų būti globalesnės orientacijos ir apimti žymiai didesnį laikotarpį, nes pokyčiai energetikos pramonėje yra gana lėti, o išmetamų dujų tarša yra ne regioninė, bet globalinė problema, o be to, tikėtina, jog ši problema antroje šio šimtmečio pusėje ir toliau aštrės.

1.8

Tiek resursų apribojimas, tiek taršos problematika (šiltnamio efektą sukeliančios dujos) papildomai apsunkinami prognoze, kad pasaulyje energijos poreikis, kurį lemia gyventojų skaičiaus augimas ir silpnai išsivysčiusių šalių poreikis pavyti stipresnes, iki 2060 metų ko gero padvigubės arba gal net ir patrigubės. Todėl strategija ir vystymo perspektyva turi būti nukreipta toliau už šio horizonto tikslo.

1.9

Komitetas taip pat ir savo trumpojoje nuomonėje dėl natūralių gamtinių resursų nuolatinio naudojimo nurodė, kad ilgalaikiškumo strategija turi apimti ilgesnį laikotarpį.

1.10

Kaip Komitetas jau yra nustatęs, minėtieji teiginiai nėra pakankamai suprantami piliečių tarpe ir viešosiose diskusijose. Veikiau tarp nepakankamo rizikos ir galimybių įvertinimo ir jų pervertinimo yra plati nuomonių gama. Jų spektras siekia nuo tokio požiūrio, jog esą nėra jokios energetikos problemos, iki šiol viskas buvę gerai, o esant poreikiui būtų galima atrasti naujus gamtinių išteklių klodus (kadangi, pvz., jau dešimtmečiais buvo pranašaujama, jog miškai išnyksią, arba buvo tvirtinama, kad naftos ir dujų išteklių pakaksią tik 40 metų), iki tokio tikėjimo, jog pilną energijos poreikį pasaulyje lengvai galima užtikrinti naujomis energijos medžiagomis, jeigu tik į tai būsią sukoncentruojamos visos tyrimų priemonės, o visuomenė atitinkamai prie to prisitaikysianti.

1.11

Dėl to nėra dar pakankamai vieningos globalinės energetikos politikos, ir netgi tarp Europos Sąjungos šalių narių egzistuoja ryškūs pozicijų skirtumai energetikos problemų atžvilgiu.

2.1

Tiek labai sunkių atomo branduolių skilimas (dalijimasis) (fission), tiek ir labai lengvų atomo branduolių sintezė (sąlaja) (fusion) yra procesai, kurių metu – priklausomai nuo reikiamos masės apyvartos– yra atpalaiduojami energijos kiekiai, kurie milijonais kartų viršija cheminiuose procesuose išlaisvintos energijos kiekius.

2.2

Pirmiausia buvo atrasta (apie 1928 m.), kad branduolių sintezė yra iki tol nepaaiškintas saulės ir daugelio žvaigždžių energijos šaltinis. Tokiu būdu branduolių sintezės energija, perduodama saulės spinduliais, yra mūsų gyvybę – tarp kitko ir augalų augimą, fosilinių energinių medžiagų atsiradimą bei regeneracinių energijos formų išgavimą - lemiantis energijos šaltinis.

2.3

Kai tik buvo atrastas branduolių skilimas (1938 m.) ir jų potencialas pripažintas galingu energijos šaltiniu žemėje ir taikiems tikslams, prasidėjo kupinas vilčių ir dinamiškas kūrimas siekiant jį panaudoti.

2.4

Kūrimo procese pasirodė, kad stebėtinai greitai buvo pasiektas tikslas, tuo tarpu viltis įsisavinti praktiškai neribotą energijos šaltinį žemėje iš branduolių sintezės negalėjo būti įgyvendinta iki galo.

2.5

Konkretus abiejų branduolinės energijos formų panaudojimo tikslas (i) gaminti elektrą be šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos ir kartu (ii) tausoti transporto sektoriui svarbių degalų – angliavandenilių (naftos ir gamtinių dujų), kuriuos deginant išsiskiria mažiau CO2 palyginus su angliais, suvartojimą, ir todėl jie vis dažniau skiriami bei jau naudojami elektrai gaminti. (8).

2.6

Branduolio skilimo (dalijimosi) ir branduolio sintezės (sąlajos) procesų pobūdis, eksploatacijos sąlygos, aplinkosaugos ir saugumo aspektai, resursų ištekliai bei disponavimas jais ir t.t. skiriasi vienas nuo kito iš esmės. Visose šiose kategorijose branduolio sintezė turėtų principinius privalumus (žiūrėti 2.11 ir sekančius punktus).

2.7

Branduolio dalijimasis. Branduolio dalijimasis dešimtmečiais yra naudojamas energijai gauti. Branduolio skilimo principu veikiančios elektrinės (jėgainės) jau įnešė svarų indėlį, siekiant išvengti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (CO2) emisijos ir sušvelninant su naftos ir dujų suvartojimu (importu) susijusią priklausomybę. Todėl vėl pradėta diskutuoti apie branduolinę energiją ypač siejant ją su CO2 emisijos mažinimu ir tam numatomais instrumentais (paskatinimais, baudomis). Juos ką tik nagrinėjo Komitetas savo atskiroje nuomonėje (9).

2.8

Branduolio dalijimosi kuras yra ypač sunkių Periodinės lentelės elementų – būtent torio, urano ir plutonio - izotopai (10). Branduolio skilimo metu atsilaisvinę neutronai šių medžiagų atomo branduoliuose sukelia naujus skilimo procesus, ir tokiu būdu vykti su energijos išgavimu susijusi grandininė reakcija, kurios mastas turi būti reguliuojamas. Vykstant reakcijai susidaro radioaktyvūs – iš dalies ilgai išliekantys – skilimo produktai ir aktinoidai, kuriuos tūkstančiais metų būtina laikyti atokiau nuo biosferos. Tai kelia susirūpinimą ir dalį piliečių paskatina visiškai atsisakyti branduolinės energijos naudojimo. Be to, kartu susidaro naujos skylančios medžiagos, tokios kaip plutonis (iš (11)urano), kurias kaip potencialią atominę medžiagą taip pat būtina kontroliuoti.

2.9

Branduolio skilimo reaktoriai veikia pagal „anglies degyklos“ principą. Reakcijos talpykloje uždaromos kelerių metų branduolinio kuro atsargos (jėgainėje pagal dydžio eilę 100 t) ir reguliuojant procesus yra paleidžiamas reikiamas skilimo reakcijų skaičius, kad būtų pasiektas norimas galingumas. Nežiūrint brandžių šių procesų reguliavimo ir saugos užtikrinimo technologijų ir toliau sukauptos energijos grynasis kiekis kelia susirūpinimą. Prie to prisideda ir tas veiksnys, kad atsiranda papildoma šiluma, dėl ko daugumai reaktorių tipų išjungus reaktorių dar ilgėlesnį laiką yra reikalingas intensyvus aušinimas, siekiant išvengti apvalkalų perkaitimo.

2.10

Atsižvelgdamas į tokį susirūpinimą, Komitetas jau savo trumpojoje nuomonėje šiuo klausimu (12) nurodė, kad branduolio skilimo technologijos srityje šiuo metu yra kuriama branduolinių jėgainių ketvirtoji karta. Šiose jėgainėse dabartinių įrenginių aukšti pasyviosios saugos standartai yra optimizuojami ir toliau.

2.11

Branduolio sintezė. Priklausomai nuo reikiamos masės apyvartos branduolio sintezė yra veiksmingiausias žemėje potencialiai naudingas energijos procesas. Branduolinės sintezės reaktoriai yra įrenginiai, skirti branduolinės sintezės kontroliuojamų procesų sukūrimui bei jų metu išlaisvintos energijos panaudojimui – ir būtent veikia kaip nuolatos (13) veikiančios elektrinės, daugiausia pagrindinio poreikio srityje apsirūpinant elektros energija. Kurui bus naudojami sunkieji vandenilio izotopai (žiūrėk žemiau). Helis, nekenksmingos inertinės dujos (14) su naudingu panaudojimu, yra branduolinės sintezės reaktoriaus „pelenai“.

2.12

Vis dėlto branduolinės sintezės reakcijoje – kuri įvyksta tik tuomet, kai dideliu greičiu (15) susiduria vienas su kitu reakcijos komponentai – yra išlaisvinami neutronai, kurie reaktoriaus sienų medžiagose sukelia radioaktyvumą (ir gali pakeisti jų mechanines savybes). Todėl atitinkamos F&E programos tikslas yra sukurti medžiagas, kurių radioaktyvumas (16) jau po šimto metų ar po kelių šimtų metų sumažės iki anglies pelenų radioaktyvumo lygio. Taip atsirastų galimybė didžiąją šių medžiagų dalį vėl panaudoti. Tuo būtų sumažinama ir saugyklos problema.

2.13

Mokslinės ir techninės sąlygos branduolinės sintezės energijai išgauti yra ypatingai reiklios. Iš esmės yra sunkus uždavinys įkaitinti iš vandenilio izotopų (būtent deuterio ir tričio mišinį) susidedančias dujas iki virš 100 milijonų laipsnių temperatūros (čia jos virsta plazma (17)), kad susiduriantys branduoliai turėtų pakankamai didelį greitį, siekiant pageidaujamų branduolinės sintezės procesų. Be to, turi pavykti šią plazmą pakankamai ilgai išlaikyti bei „paimti“susidariusią branduolinę energiją ir ją pateikti naudotis.

2.14

Šie procesai vyksta branduolinės sintezės reaktoriaus degimo kameroje, kur nuolatos paduodamo kuro energijos atsargų (jėgainėje pagal dydžio eilę keletas gramų) - be papildomo padavimo - pakaktų tik keletui minučių energijai atiduoti, todėl jokie nepageidaujami „darbiniai ekskursai“ nėra galimi. Kartu būtent tas faktas, kad kiekviena klaida priveda prie „termobranduolinio“ degimo proceso (18) atvėsimo ir užgesimo yra dar vienas būdingas saugos privalumas.

2.15

Šie neatskiriami saugos aspektai bei galimybė žymiai sumažinti ilgai išsilaikančias radiotoksines atliekas – kuomet skilimo produktai bei ilgaamžiai ir ypač pavojingi komponentai (aktinoidai) branduolinės sintezėje visiškai nesusidaro – ir beveik neribotos resursų atsargos branduolinės sintezės energijos panaudojimą padarytų priimtina ir svarbia nuolatinio ateities energijos tiekimo sudedamąja dalimi ir tokiu būdu prisidėtų prie dabartinių problemų sprendimo.

2.16

Todėl Komitetas jau ir iki šiol parengtose nuomonėse yra nurodęs, kad į branduolinės sintezės energijos panaudojimą nukreipti F&E darbai yra labai svarbus ateities energetikos politikos elementas, Europos integracijos sėkmės pavyzdys ir todėl turi būti ypatingai remiamas F&E pagrindinėse programose bei EURATOM tyrimų ir mokymo programose.

3.1

Pirmieji pamąstymai dėl branduolinės sintezės energijos panaudojimo prasidėjo beveik prieš 50 metų. Tuo tarpu, kai technologija branduolinės sintezės procesams panaudoti ginkluose (vandenilinė bomba) jau kai kuriose valstybėse buvo disponuojama, žingsnis taikiam panaudojimui buvo labai daug žadantis, tačiau kartu ypatingai sunkus ir ilgai trunkantis.

3.2

Dvi dar ir šiandien naudojamos citatos iš to laikmečio ypač aiškiai parodo ir apibūdina jau seniai atpažintą įtampos atmosferą tarp didelių lūkesčių ir sunkiausių fizikinių ir techninių problemų. Iš vienos pusės - H.J. Bhabha 1955 m. atidarant Pirmąją Ženevos branduolinės energijos taikaus panaudojimo konferenciją pasakė: „I venture to predict that a method will be found for liberating fusion energy in a controlled manner within the next two decades.“ (19) Iš kitos pusės - R.F. Post 1956 m. pirmame JAV laisvai leidžiamame apžvalginiame straipsnyje (20) branduolinės sintezės energijos tema rašė: „However, the technical problems to be solved seem great indeed. When made aware of these, some physicists would not hesitate to pronounce the problem impossible of solution“ (21).

3.3

Retrospektyviai galima konstatuoti, kad iš daugybės tada kilusių idėjų realizuoti buvo galima ir tas taip vadinamojo magnetinio „užgrobimo“ koncepcijas, kurios tada pasirodė kaip sėkmę žadantys metodai, atitinkantys keliamus reikalavimus. Vis dėlto prireikė sunkaus, kupino kliūčių ir nesėkmių, tolesnio mokslinio-techninio vystymo ir optimizavimo, kol šį pažinimą buvo galima pritaikyti. Čia kalbama apie TOKAMAK (rusiška santrumpa, reiškianti toroidinę (22) magnetinę kamerą) ir apie stelaratorių STELLARATOR. Abu metodai yra bendros pagrindinės koncepcijos variantai, būtent su pritaikytai struktūrizuotais žiedo formos magnetų laukais, gebančiais karštą plazmą uždaryti pagal reikalaujamas sąlygas.

3.4

Pagrindinį novatorišką vaidmenį čia vaidino Europos Bendrijos projektas JET (Joint European Torus), kurio techninis projektas (23) pateiktas maždaug dvidešimčia metų vėliau (24). Su JET projektu jo eksperimentavimo fazėje pirmą kartą buvo galima faktiškai pasiekti ne tik reikalingas plazmos temperatūras, bet ir paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje, – panaudojus deuterio ir tričio branduolinės sintezės procesą – išlaisvinti vertus paminėti branduolinės sintezės metu kontroliuojamu būdu išgautos energijos kiekius (apie 20 megadžaulių viename eksperimentiniame procese). Tokiu būdu jau beveik pavyko iš plazmos per trumpą laiką išlaisvinti beveik tiek branduolinės sintezės proceso metu išgautos energijos, kiek jos reiktų paduoti šildymo tikslu.

3.5

Šį sėkmingą rezultatą buvo įmanoma pasiekti apjungus visas jėgas Europos Bendrijos branduolinės sintezės tyrimų programoje, vykdomoje pagal EURATOM programą. Jos tinkle, siekdamos bendro identiteto, kartu dirbo įvairios valstybių narių su EURATOM asocijuotos laboratorijos – su savo atitinkama bandymų įranga ir priskirtais darbais, bei joms dalyvaujant JET projekte. Taigi čia Europos tyrimų erdvė jau įgyvendinta pirma laiko ir pademonstruotas jos pajėgumas.

3.6

–Taip sėkmingai yra pasiektas pirmasis pasaulinio branduolinės sintezės tyrimo lemiamas etapas - pademonstruotas branduolinės sintezės plazmos išgavimas ir magnetinis jos uždarymas.

3.7

Be kita ko šiai pažangai būdingas pavyzdinis globalinis bendradarbiavimas, koordinuojamas tokių organizacijų kaip Tarptautinė atominės energetikos agentūra IAEA (Internationale Atom Energie Agentur) ir Tarptautinė energetikos agentūra IEA (Internationale Energie Agentur). Lemiamą indėlį įnešė Europoje atlikti tyrimai. Siekiant tikslo - darbais pasivyti ypač JAV, Europoje atliekami tyrimai šiandien užima tarptautiniu mastu pripažintą pirmaujančią vietą.

3.8

Remiantis jau prieš 17 metų pradėta prezidentų Gorbačiovo ir Reigano (Reagan), o vėliau taip pat ir Miterano (Mitterand) iniciatyva, atsirado planas ITER (25) - sukurti pirmąjį eksperimentinį reaktorių su teigiamu plazmos balansu (tai reiškia, jog iš plazmos branduolinės sintezės būdu žymiai daugiau yra išlaisvinama energijos, negu jai paduodama) - kaip pasaulinį Bendrijos projektą - gal būt kartu jį pastatyti ir eksploatuoti. ITER turi parodyti jėgainių (elektrinių) srityje, kad techniškai ir moksliškai yra įmanoma iš branduolių sintezės (sąlajos) panaudojant degančią plazmą išlaisvinti naudingą energiją.

3.9

Vartojant sąvoką „degimas“ (taip pat vadinamą „termobranduoliniu degimu“) yra suprantama ta būklė, kuomet branduolinės sintezės metu išlaisvinta energija (tiksliau sakant, atsiradusių helio branduolių nešama energija) įneša esminį indėlį, norint tiesiai pasiekti reikiamą ypač aukštą plazmos temperatūrą. Iki šiol gauti eksperimentų rezultatai parodė, kad tai gali būti pasiekta tik su pakankamo dydžio – tai reiškia jau panašiais į jėgaines (elektrines) – įrenginiais. Tai privedė prie ITER dimensijų nustatymo.

3.10

Tokiu būdu programa yra pereinamojoje fazėje tarp tyrimo ir kūrimo, nors griežtas šių abiejų sąvokų atribojimas ir neįmanomas. Norint pasiekti ITER tikslus, iš vienos pusės - būtent reikia galutinai baigti ištirti tuos fizikinius klausimus, kurie yra prieinami tik remiantis ilgesnį laiką degančia branduolinės sintezės plazma. Iš kitos pusės - yra reikalingos techninės statybinės konstrukcinės dalys (kaip pvz., didžiuliai ypač laidūs magnetai, plazmos kaitinimą atlaikanti (26) degimo kamera, agregatai plazmai kaitinti ir t.t.), kurios su panašiomis specifikacijomis ir konstrukcijų dydžiais vėliau bus reikalingos veikiančiam darbiniam reaktoriui. Tai yra pirmasis žingsnis iš fizikos į termobranduolinės jėgainės (elektrinės) technologiją.

3.11

Tarptautinių ITER planavimo darbų rezultatai yra pateikiami aiškinimo duomenų ir išsamių statybos dokumentų bei prototipų ir testuotų modelinių komponentų forma. Jie remiasi visų iki šiol atliktų eksperimentų, kuriuos JET pateikia ne tik kaip Europos, bet ir pasaulinės jungtinės programos flagmaną, patirtimi ir ekstrapoliacija.

3.12

ITER linijiniai išmatavimai (vidurinis didysis plazmos žiedo skersmuo 12 m, degimo kameros tūris apie 1000 cm3) bus dvigubai didesni negu JET projekte. Su ITER – esant dešimt kartų padidintam galingumui (27) – pradžioje bus pagaminta apie 500 MW energijos mažiausiai per 8 minučių degimo trukmę (esant sumažintam galingumui - per neribojamą degimo trukmę).

3.13

ITER statybos apskaičiuoti kaštai (sąmata) siekia apie 5 mlrd. eurų (28).

3.13.1

Statant ITER pagrindinė šių kaštų dalis priemokų forma tektų toms firmoms, kurios gaus užsakymus gaminti ir montuoti įvairias bandomojo įrenginio konstrukcines dalis. Todėl didelė Europos dalis ITER statyboje atneštų pelno Europos pramonei inovacijų ir bendroje technologijų srityje ir tokiu būdu pasitarnautų Lisabonos strategijos tikslams.

3.13.2

Jau praeityje pramonei buvo pasiekta įvairių pozityvių šalutinių produktų (29). Reikia tikėtis, kad ši svarbi papildoma nauda statant ITER bus ypatingai didelio masto.

3.13.3

ITER statybos metu visai branduolinės sintezės programai reikalingos Europos (tai yra, Bendrijos ir valstybių narių) išlaidos būtų 0,2 % mažesnės už galutinės energijos suvartojimo kaštus Europoje.

3.14

Su pradžioje tarp ES, Japonijos, Rusijos ir JAV pradėta ITER partneryste, iš kurios JAV pasitraukė tolesnio permainingo kūrimo eigoje (30) maždaug prieš penkerius metus, bet vėl prisijungė 2003 m., be to prisijungė Kinija ir Korėja, galima buvo paskirstyti ne tik planavimo kaštus ant visų didžiųjų energetikos tyrimo partnerių pečių, bet taip pat buvo ir užtikrinta, kad visi pasaulyje turimi rezultatai suplauks į planavimą.

3.15

Be to, tokiu būdu buvo iškelta projekto - kaip globalinio užmojo globalinei problemai spręsti – reikšmė.

3.16

Bendras ITER kūrimas ir eksploatacija visoms šalims partnerėms suteiks techninių gebėjimų ir žinių (žiūrėkite 5 skyrių), ne tik apie šią naują energijos sistemą, bet ir apie bendras pažangiųjų technologijų inovacijas.

3.17

Technikos vystymesi būtų absoliuti naujiena, jeigu ITER tikslams pastačius tik vieną vienintelį kartą įrenginį, šiame žingsnyje būtų atsisakyta kurti ir išbandyti konkuruojančius ir labai aukšto išsivystymo lygio variantus, kaip tai atsitiko aviacijos, kosminių skrydžių arba skilimo reaktorių srityje.

3.18

Todėl taupymo tikslu atsisakius šios programos, turėtų būti priimtos ypatingai stiprios lydimosios programos, kur atsirastų vietos naujoms idėjoms ir kūrimo riziką švelninantiems koncepcijų variantams (31), kuriuos iš pradžių vis tik reiktų ištirti mažesnėmis kaštų sąnaudomis.

4.1

Maždaug per 20 metų nuo statybos pradžios laukti ir surinkti ITER rezultatai turi pateikti bazinius duomenis pirmosios elektros srovę tiekiančios branduolinės sintezės demonstracinės elektrinės DEMO aiškinimui ir statybai. DEMO statyba galėtų prasidėti po 20 – 25 metų.

4.2

Žiūrint iš šios dienos pozicijų dominuoti turėtų branduolinės sintezės elektrinių, pasižyminčių šiomis savybėmis, koncepcija:

4.3

DEMO jėgainės kūrimui šalia pagrindinių klausimų, tokių kaip energijos išnaudojimas bei degimo trukmę ribojantys procesai, kurie jau turi būti ištirti ir demonstruojami eksperimentiniu reaktoriumi ITER, ir šalia kurių jau turimi ir toliau vystomi reiklūs metodai, taip pat būtina pratęsti bei sustiprinti ir kitų svarbių technologijų kūrimą ir vystymą.

4.4

Tai ypač liečia vidinę kuro degimo cirkuliaciją (tričio išgavimą ir apdorojimą), energijos paėmimą, medžiagų išsilaikymą veikiant plazmai (plazmos ir sienos sąveika) ir neutronams, remontavimo techniką, nuotolinio valdymo tobulinimą bei degimo trukmės pratęsimo ir nepertraukiamumo technologiją iki visiškai nenutrūkstamo degimo proceso. Taip pat ypač svarbus uždavinys yra sukurti tinkamas mažos aktyvacijos - arba tik trumpai suaktyvinamas – struktūrines medžiagas, kurios turi būti tobulinamos remiantis ilgalaikiu išbandymu ir įvertinimu.

4.5

Vis tik būtų klaidinga manyti, kad su DEMO baigtųsi F&E uždaviniai. Technikos istorija rodo, kad intensyvus tyrimas ir vystymas prasidėjo tik tada, kai jau egzistavo pirmasis prototipas.

4.5.1

Technikos istorija taip pat parodo, kad naujos technologijos nauji prototipai dažnai buvo netobuli griozdiški įrenginiai palyginti su žingsnis po žingsnio iš jų išsivysčiusiomis elegantiškomis mašinomis.

4.5.2

Dyzelinių variklių šiuolaikinis tobulinimas vyko beveik 100 metų nuo jų išradimo. Taip pat ir branduolinės sintezės elektrinės turės būti nuolat gerinamos, optimizuojamos ir pritaikomos esamiems reikalavimams.

5.1

Šiuo metu aukščiausiame politiniame lygmenyje nesutariama dėl ITER vietos parinkimo – ar statyti reaktorių Kadaraše (Cadarache) (37) Europoje ar Rokašo-Mure (Rokkasho-Mura) (38) Japonijoje; nuo priimtos išvados priklausys įvairių partnerių tiek finansinis dalyvavimas projekte tiek reikalingos programos parengimas.

5.2

Iki JAV grįžimo ir Kinijos bei Korėjos įstojimo į ITER partnerystę realiai beveik nebuvo abejonės, kad ITER vieta bus Europoje, kadangi tokiu būdu labiausiai būtų užtikrinta, kad ITER – taip pat kaip ir JET – lydės sėkmė.

5.3

Tačiau dabar yra susiklosčiusi nauja situacija, kadangi šiuo metu JAV ir Korėja pasisako už Rokašo-Murą Japonijoje, nežiūrint aiškių ir daugumai priimtinų techninių privalumų Kadarašo vietovėje. Jeigu būtų parinkta pirmoji vietovė, tuomet Europa prarastų savo vedančiąją poziciją ir atsisakytų iki šiol įdėtų investicijų ir darbų vaisių su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis tyrimui ir pramonei.

5.4

Todėl Komitetas pripažįsta, sveikina ir remia Europos Tarybos 2004 m. kovo 25 - 26 d. nutarimą, kuriame įtvirtinama nuostata, kad ji vieningai remia Europos pasiūlymą ITER projektui, ir kuriame ragina Komisiją paspartinti derybas šiuo klausimu, kad projektas kaip galima greičiau būtų pradėtas Europos prašomoje vietovėje.

6.1

Komitetas išdėsto Komisijai poziciją, kad branduolinės sintezės energijos panaudojimas taikiems tikslams savyje turi potencialą esminiam indėliui į energijos aprūpinimo ilgalaikį sprendimą pastovumo, nekenkimo aplinkai ir konkurencingumo prasme.

6.1.1

To priežastis yra šios ateities technologijos potencialūs privalumai, būtent:

6.1.2

Branduolinės sintezės energijos potencialas papildo ypač tas atnaujintinas energetines priemones, kurios pasižymi privalumais lyginant su vėjo ir saulės energija ir nepriklauso nuo oro sąlygų, atskirų metų laikotarpių ar paros laiko veiksnių. Tai pasakytina taip pat ir apie reikalavimus atitinkantį santykį tarp centrinių ir nutolusių nuo centro sistemų.

6.1.3

Todėl Komitetas yra pasisakęs jau keliose nuomonėse (40) už aiškų ir sustiprintą F&E programos rėmimą branduolinės sintezės energijos srityje.

6.2

Komitetas, išreikšdamas pasitenkinimą, konstatuoja, kad - vykdant Europos branduolinės sintezės programą ir jos eksperimentą JET – sėkmingai pasiektas pirmasis lemiamas pasaulinio branduolinės sintezės energijos tyrimo etapas, kuris turėjo būtent pademonstruoti branduolio sintezėje energijos išlaisvinimo fizikinį principą. Tuo buvo sukurtas pagrindas eksperimentiniam reaktoriui ITER, kuriame pirmą kartą turi būti išgauta ir ištirta deganti sintezės plazma, kuri aiškiai sukuria daugiau energijos, negu jai yra paduodama.

6.3

Pagal tai atlikti ilgalaikiai F&E darbai ir reikiamos tam investicijos ypač pasauliniame bendradarbiavime privedė prie to, kad planavimo darbai ir politinės priemonės, skirti eksperimentinio reaktoriaus ITER - kurio išmatavimai panašūs į elektrinių - statybai ir eksploatacijai, būtų subrandinti sprendimams priimti.

6.4

Komitetas pabrėžia novatorišką ir vadovaujantį Europos branduolinės sintezės programos indėlį, be kurio šiandien nebūtų jokio ITER projekto.

6.5

ITER rezultatai savo ruožtu turi pateikti bazinius duomenis pirmosios elektros srovę tiekiančios branduolinės sintezės demonstracinės elektrinės DEMO išaiškinimui ir statybai. DEMO statyba galėtų prasidėti po 20 – 25 metų.

6.6

Komitetas remia Komisiją ir jos pastangas paruošti Europą strategiškai tam, kad Komisija komercinio naudojimo fazėje galėtų užimti tvirtą poziciją ir todėl jau šiandien labiau orientuotų branduolinės sintezės programos dalis ne tiek į ITER, bet į DEMO.

6.7

DEMO kūrimui yra reikalingi atsakymai į pagrindinius klausimus, kurie turi būti ištirti ir pademonstruoti jau su ITER, tačiau yra reikalinga ir tolesnė pažanga sprendžiant kitus svarbius uždavinius, kaip pavyzdžiui - magneto konfigūracijos optimizavimas, medžiagos kūrimas (pvz., pagerinimas esant plazmos redukuotai erozijai, neutronų sukeltiems pakenkimams, indukuoto radioaktyvumo mažėjimo laikas), kuro cirkuliacija, energijos paėmimas, plazmos srovės varomoji jėga ir jos vidinio paskirstymo valdymas, veikimo laipsnis ir komponentų patikimumas.

6.7.1

Komitetas nurodo, kad tokia tolesnė pažanga yra pasiekiama tik turint plačią Europos F&E lydimąją programą, kuri įjungia valstybes nares ir pareikalauja fizikinių ir ypač technologinių eksperimentų tinklo bei didelių prietaisų, kuriais turi būti disponuojama remiant ir papildant ITER projektą.

6.8

Komitetas laiko ypač svarbiu faktoriumi - išlaikyti šiandieninį pakilimą ir priimti šio moksliškai ir techniškai reiklaus ir ilgalaikiam energijos tiekimui ypatingai svarbaus tikslo iššūkį energingai, įsipareigojančiai ir panaudojant reikiamas priemones. Tai yra taip pat rimtas įsipareigojimas vykdyti Lisabonos ir Geteborgo strategijas.

6.8.1

Taip pat būtina visiems energetikos tyrimams, tačiau čia visų pirma branduolinės sintezės programai, ateityje Septintajai F&E bendrajai programai ir EURATOM programai – skirti jų tolimesnei sėkmei užtikrinti reikalingas ir aiškiai didesnes lėšas bei išsemti kitas galimybes ITER finansavimui.

6.8.2

Taip pat būtina pasirūpinti pakankama fizikos ir technikos ekspertų personalo baze, kad pakaktų Europos ekspertų ITER eksploatacijai ir DEMO kūrimui. Komitetas taip pat nurodo į savo trumpą nuomonę (41) šia specialia tema.

6.8.3

Taip pat būtina tai, kad aukštosios mokyklos ir tyrimų centrai liktų įtraukti į tinklą: iš vienos pusės tam, kad paruošti mokslininkų ir inžinierių pamainą su specialiomis reikalingomis žiniomis, o iš kitos pusės, kad dalyvauti su savo ekspertais ir įranga sprendžiant uždavinius, o galiausiai ir dėl to, kad atlikti jungiamosios dalies su civiline visuomene funkcijas.

6.8.4

Pagaliau yra ypač svarbus uždavinys - laiku įsijungti ir rūpintis vis labiau reikalingais Europos pramonės įsipareigojimais dalyvauti šioje įvairių mokslinių ir techninių kūrimų srityje. Tu tarpu kai Europos pramonė ligšiolinėje branduolinės sintezės programoje iš esmės vaidino ypatingai aukštai specializuotų ir reiklių atskirų komponentų kūrėjo ir tiekėjo vaidmenį, - ką ir dabar kaip patirties lobį būtina puoselėti ir išlaikyti – ji, pamažu artėjant prie branduolinės sintezės reaktorių panaudojimo, turėtų labiau įaugti į tokį vaidmenį, kuomet pačiam tenka didesnė savos atsakomybės našta ir dalyvaujama priimant sprendimus.

6.8.5

Numatomos pramonei skirti investicijos, didelės investicinės priemonės ITER statybai ir DEMO vystymui pasitarnaus tiek mokslo stiprinimui, tiek ir – kas dar svarbiau – kompetencijos augimui ir inovacijų daugėjimui reikliausioje techninių naujovių „šalyje“. Tai aiškiai matoma iš daugybės pozityvių ligšiolinės branduolinės sintezės programos šalutinių produktų ir žinių.

6.9

Tarptautiniu požiūriu Europa atsidūrusi prieš daugialypį iššūkį: iš vienos pusės – patvirtinti savo vedantįjį vaidmenį branduolinės sintezės tyrimų srityje ne tik prieš stiprius JAV tyrinėjimus, bet ir prieš augančią trijų ITER partnerių Azijoje jėgą. Iš kitos pusės – būtina kuo geriau išlaikyti ir plėtoti ligšiolinį neturintį pavyzdžio analogo tarptautinį bendradarbiavimą.

6.10

Todėl Komitetas remia Komisiją, kuomet ji ketina priimti šį iššūkį. Jis kreipiasi į Tarybą, Parlamentą ir valstybes nares prisijungti prie to ir neišleisti iš rankų Europos prioritetinės pozicijos šioje svarbioje ateičiai srityje. Tačiau čia yra problemų.

6.11

Iki JAV grįžimo ir Kinijos bei Korėjos įstojimo į ITER partnerystę realiai beveik nebuvo abejonės, kad ITER vieta bus Europoje, kadangi tokiu būdu labiausiai būtų užtikrinta, kad ITER – taip pat kaip ir JET – lydės sėkmė.

6.12

Tačiau dabar yra susiklosčiusi nauja situacija, kadangi šiuo metu JAV ir Korėja pasisako už Rokašo-Murą Japonijoje, nežiūrint aiškių ir daugumai priimtinų techninių privalumų Kadarašo vietovėje. Jeigu būtų parinkta pirmoji vietovė, tuomet Europa prarastų savo vedančiąją poziciją ir atsisakytų iki šiol įdėtų investicijų ir darbo vaisių su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis tyrimui ir pramonei.

6.13

Todėl Komitetas pripažįsta, sveikina ir remia Europos Tarybos 2004 m. kovo 25 - 26 d. nutarimą, kuriame įtvirtina nuostatą, kad jis vieningai remia Europos pasiūlymą ITER projektui, ir kuriame ragina Komisiją paspartinti derybas šiuo klausimu, kad projektas kaip galima greičiau būtų pradėtas Europos prašomoje vietovėje.

6.14

Tai apibendrindamas ir pabrėždamas Komitetas kreipiasi į Tarybą, Parlamentą ir Komisiją imtis iniciatyvų, iš tikrųjų išsemti visas galimybes ir esant reikalui kurti naujas struktūrines tarptautinio darbo pasidalijimo koncepcijas, kad eksperimentinį reaktorių ITER, atsižvelgiant į kertinį strateginį vaidmenį vystant svarbų nuolatinį energijos šaltinį, bet kuriuo atveju būtų galima įrengti Europoje.

7.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 302/35

1.1

Ši GALILEO programa yra didelis iššūkis – ji svarbi Europos Sąjungai, jos nepriklausomybei, jos technologiniams ir moksliniams pajėgumams, jos ekonomikai ir pirmiausia jos kosminės erdvės sektoriui ir jos telekomunikacijų sektoriui. Iš tiesų pastaraisiais metais kosminės erdvės sektoriaus plėtra daugiausiai buvo paremta komercine veikla, susijusia su palydovine telekomunikacija. Sunkumai užgriuvę telekomunikacijų pramonę atitinkamai turėjo rimtų padarinių kosminės erdvės sektoriui, kuris lyginant su mūsų pagrindiniais konkurentais buvo nepakankamai remiamas instituciniu ir politiniu lygmeniu.

1.2

Vėluojanti dėl užtrukusių diskusijų, susijusių su programos „teisingo pelno“ paskirstymu tarp valstybių narių, priklausiančių Europos kosminės erdvės agentūrai taip pat dėl išorinių spaudimų Europai, programa GALILEO pagaliau pasiekė tikro starto fazę po to, kai 2003 m. gegužės 26 d. EKSA taryboje buvo pasirašyta sutartis dėl jos narių atitinkamo finansinio dalyvavimo.

1.3

Lyginant su GPS programa GALILEO turi svarbią ypatybę, kad yra civilinė programa. Šis didelis infrastruktūros projektas turi strateginę svarbą, lemiamą Europai ir jos nepriklausomybei, kaip tai jau ne kartą pabrėžė EESRK, Europos Parlamentas ir Taryba. Jis puikiai derinasi su Lisabonos strategijos tikslais. Būtina ryžtingai pabrėžti tokio masto programos svarbą Europos kūrimo pažangai.

1.4

GALILEO sistema teiks penkias paslaugas:

1.5

Kaip ten bebūtų, būdama civilinė sistema, daugiausia ji bus naudojama kasdieniame gyvenime, ypač transporto srityje. Todėl ji privalės būti pajėgi užtikrinti paslaugos nenutrūkstamumą ir patikimumą, o gedimo atveju, skirtingai nei GPS, galima bus pareikalauti jos teisinės atsakomybės.

1.6

Pagaliau GALILEO tikslumas bus šiek tiek didesnis nei GPS, o svarbiausia ji aprėps visą planetą. Kita vertus, ji turi viso signalo tikrinimo realiu laiku gebėjimą, kas yra gyvybiškai svarbu kai kuriems taikymams, kaip antai civilinei aviacijai.

1.7

Šio pranešimo tikslas – apibendrinti GALILEO programos įgyvendinimo eigą, numatyti perspektyvas ateičiai ir identifikuoti kai kurias abejones, kurių dar esama šiame projekte, kurio vykdymui numatoma mobilizuoti 3,2 milijardus eurų per tris fazes:

—

parengimo fazės įgyvendinimo būklė;

—

tarptautinio bendradarbiavimo plėtotė;

—

perėjimas prie išskleidimo ir eksploatacijos fazių.

—

paskutiniais apibrėžimo stadijos darbais;

—

pagrindine infrastruktūra;

—

su EGNOS, kuri greitu metu bus veiksni;

—

su Europos radijo navigacijos planu.

2.1.3.1

Uždaviniai buvo ypač svarbūs Europos bendrijai, kuriai rūpėjo du tikslai:

2.1.3.2

Diskusijos rutuliojosi aplinkoje paženklintoje istorinio amerikiečių sistemos GPS monopolio, tačiau Europos Bendrijai iš esmės pavyko pasiekti užsibrėžtų rezultatų, tiek dėl dažnių spektro naudojimo sąlygų, tiek dėl bešališko daugiašalio koordinavimo.

2.2.1

Kaip Taryba yra ne kartą pažymėjusi, tarptautinis bendradarbiavimas yra svarbiausias veiksnys, leidžiantis išgauti iš GALILEO programos didžiausią naudą. Beje, savo prašymus pareiškia vis daugiau ir daugiau trečiųjų šalių. Šiuo požiūriu, Komisija taiko tuo pat metu dvišalį ir regioninį požiūrius.

2.2.2

Pirmoji sutartis buvo pasirašyta su Kinija 2003 m. spalio 30 d., derybos pradėtos su Indija ir Izraeliu. Panašių žingsnių imtasi Pietų Korėjoje, Brazilijoje, Japonijoje, Kanadoje, Australijoje, Meksikoje ir Čilėje.

2.2.3

Kai dėl regioninio bendradarbiavimo, dialogas mezgasi su Viduržemio jūros regionu, Lotynų Amerika, Afrika.

2.2.4

Pagaliau pradėtos derybos su valstybėmis, kurios jau turi navigacines satelitines sistemas, – Rusija ir Jungtinėmis valstijomis. Jos yra ypatingai svarbios, nes siekiama užtikrinti techninį suderinamumą ir jų sistemų interoperabilumą su GALILEO. Reikia priminti, kad iš pradžių Jungtinės Valstijos užginčijo pačios GALILEO programos pagrįstumą. Šiaip ar taip šiuo metu svarstomas derinimo mechanizmas turi būti grindžiamas kiekvieno partnerio teisių ir pareigų simetriškumu vienas kito atžvilgiu, kaip antai kalbant apie galimą veto teisės naudojimą.

2.3.1.1

Šį pateikimą koncesijai valdo bendra įmonė. Procedūra pradėta 2003 m. spalį. Buvo įregistruotos keturios kandidatūros ir jos buvo priimtinos. Jos buvo kilusios iš konsorciumų, sudarytų iš pagrindinių partnerių, prie kurių jungėsi būriai asocijuotų bendrovių. Visi kandidatai buvo tos nuomonės, kad būsimoji europinė sistema, galės generuoti dideles komercines pajamas ir todėl vertino, kad gali finansuoti nemažą įnašų dalį iš nuosavo kapitalo.

2.3.1.2

Šis elementas yra juo labiau svarbus, kad Taryba pageidauja, kad įnašai iš Bendrijos fondų neviršytų trečdalio rengimo fazės finansavimo. Pagaliau, antrajam konkursinių derybų etapui buvo atrinkti trys konsorciumai (Alcatel/Alenia/Vinci, EADS/Thalès/Inmarsat, Eutelsat).

2.3.1.3

Buvo identifikuoti trys išteklių šaltiniai:

2.3.2.1

Komisija perdavė Tarybai ir Europos Parlamentui reglamento siūlymą dėl europinės palydovinės radijo navigacinės sistemos valdymo struktūrų. Buvo pasiūlyta sukurti, iš vienos pusės, Priežiūros vadovybę, o iš kitos – apsaugos ir saugumo centrą, kuris būtų tiesiogiai atsakingas Generaliniam sekretoriui/Vyriausiajam atstovui užsienio ir bendros saugumo politikos reikalams. Rezultate turėtų būti sukurta Priežiūros vadovybė, kuri gautų įgaliojimus saugumo srityje. Būtų atsisakyta kurti apsaugos ir saugumo centrą ir krizės atveju sprendimus realiu laiku priimtų pati Taryba.

2.3.2.2

Kitas svarbus su sistemos valdymu susijęs klausimas yra galimos grėsmės privačiam gyvenimui. Reikia priminti, kad GALILEO sistema pati savaime nesudaro jokios grėsmės privačiam gyvenimui, nes negauna jokios informacijos apie savo naudotojus (nėra kylančiojo ryšio). Tačiau informacija, kurią gauna naudotojas gali būti retransliuojama per kitą sistemą – pavyzdžiui, mobiliuosius telefonus, GSM – ir leisti jį lokalizuoti. Atsakomybė už tokį GALILEO teikiamos informacijos naudojimą tenka jokiu būdu ne europinėms programos valdymo struktūroms, bet nacionalinėms institucijoms. Pastarosios turėtų atkreipti dėmesį į nuostatas, kurias jos privalo priimti reguliuojant GALILEO naudojimą ir, jau dabar, – GPS naudojimą.

3.1

Komitetas vertina savanoriškumo poziciją, kurią liudija Komisijos dokumentas dėl projekto, kurio begalinė svarba ir realizavimo sunkumas yra žinomi. Įvertinant tai kaip valią siekti tikslo, kai kuriems klausimams būtina skirti nuolatinį dėmesį:

3.2

Šio didžiulio projekto sėkmę lems aiškiai išreikšta ir griežtai palaikoma Tarybos politinė ir finansinė valia. Įsipareigodama dėl GALILEO, ji išreiškė savo ambiciją, kurią ji puoselėja Europos Sąjungos ir jos kosminės erdvės politikos atžvilgiu.

4.1

Savo išvadoje Komisija, atrodo, išreiškia tam tikrą susirūpinimą ar abejones dėl finansavimo. Šis klausimas yra esminis: jei finansavimas sutriktų, būtų sukompromituota visa programa. EESRK gali tik dar kartą patvirtinti didžiulę strateginę GALILEO projekto svarbą Europos Sąjungai ir jos kosminės erdvės sektoriaus ateičiai kartu ir Europos kūrimo pažangai. EESRK jau ankščiau pabrėžė šią mintį detaliai: nuomonėse dėl Komisijos Žaliosios ir Baltosios knygos dėl Europos erdvės politikos (1). Jis džiaugiasi kartu su Komisija šiuo metu pasieta labai efektyvia jos įgyvendinimo pažanga ir pageidauja, kad rodomo optimizmo neužgožtų paskutinės minutės sunkumai.

7.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 302/38

1.

Pasiūlymo tikslas yra kodifikuoti 1995 m. birželio 19 d. Tarybos direktyvą 95/18/EB dėl geležinkelio įmonių licencijavimo (1).

2.

Bendrijos teisės supaprastinimas ir aiškumas yra labai svarbus Europos tautų potekstėje. Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija todėl pabrėžia poreikį kodifikuoti priimamus įstatymus, kurie dažnai keičiami, bei 1994 m. gruodžio 20 d. sudarė tarpžinybinę sutartį dėl greitesnių procedūrų panaudojimo. Negalimi esminiai pakeitimai, kai teisės aktas kodifikuotas.

3.

Komisijos pasiūlymas atitinka šį reikalavimą ir todėl EESRK neturi jokių prieštaravimų.

7.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 302/39

1.1

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento 1228/2003/EB dėl naudojimosi tinklu tarpvalstybiniams elektros energijos mainams sąlygų („Elektros energijos reglamentas“) tikslas – sukurti vieningą elektros energijos rinką, padidinant tarpvalstybinę prekybą elektros energija. Sąžiningos, kaštais pagrįstos, skaidrios ir tiesiogiai taikomos taisyklės bus įvestos siekiant nustatyti tarpvalstybinio elektros energijos perdavimo kainas ir apibrėžti turimų pajėgumų paskirstymą. Šios taisyklės papildys direktyvos 96/92/EB sąlygas ir jose bus atsižvelgta į struktūriškai panašiose teritorijose veikiančių našių tinklo operatorių palyginimą, kad tarpvalstybiniams sandoriams būtų užtikrintos reikiamos galimybės naudotis perdavimo tinklais.

2.1

Slovėnijos Respublika Komisijai pateikė prašymą įnešti pataisas į Elektros energijos reglamentą, kurios leistų Slovėnijai ir toliau naudoti dabartinę perviršinės paklausos reguliavimo sistemą jungiamosiose linijose su Austrija ir Italija iki 2007 m. liepos 1 d. Šiuo metu pusę atitinkamų dviejų jungiamųjų linijų pajėgumų Slovėnija paskirsto naudodamasi šia sistema. Tiesą sakant, remiantis susitarimu su atitinkamų perdavimo sistemų operatoriais, kitą visų pajėgumų pusę paskirsto atitinkamai Italijos arba Austrijos sistemų operatoriai. Pagal dabartinę Slovėnijos sistemą, jeigu bendra paklausa viršija turimus pajėgumus (perviršinė paklausa), turimi pajėgumai yra paskirstomi proporciniu pagrindu. Pajėgumai yra paskirstomi nemokamai. Sutinkamai su Elektros energijos reglamento nuostatomis, tokia sistema negali būti vertinama kaip nediskriminacinė, rinkos dėsniais pagrįsta sistema. Savo prašymą padaryti išlygą Slovėnija pagrindė tuo, kad Slovėnijos pramonės pertvarkymas dar neužbaigtas, o Slovėnijos elektros energijos gamintojai vis dar prisitaiko prie naujų rinkos sąlygų (dideli investicijų į aplinkos apsaugą kaštai).

3.1

ES Komisijos pasiūlymas yra pagrįstas Europos bendrijos steigimo sutarties 95 straipsniu, kuris įeina į skyrių dėl įstatymų suderinimo. Tačiau faktai – tokie kaip Reglamentas 1228/2003, įsigaliojęs pasibaigus deryboms dėl stojimo ir pasirašius stojimo sutartį, o tai reiškia, kad Slovėnija negalėjo dalyvauti priimant šį dokumentą – visais atvejais patvirtina požiūrį, pagrįsta atitinkama Stojimo sutartimi ir atitinkamu Stojimo aktu.

3.2

Pastarajame yra nuostatų dėl institucijų priimtų sprendimų taikymo, visų pirma dėl tų, derybose dėl kurių naujosios valstybės narės negalėjo dalyvauti ir kurie buvo priimti laikotarpiu tarp Sutarties arba Akto pasirašymo ir faktinio šalies įstojimo 2004 m. gegužės 1 d.

3.3

Laikantis šių nuostatų, reikėtų atsižvelgti į Slovėnijos Vyriausybės prašymą iki 2007 m. liepos 1 d. atidėti Reglamento 6 straipsnio 1 dalies bei Priedo nuostatų, kurios yra tiesiogiai susijusios su šia straipsnio dalimi, taikymą bei atidėti šį Komisijos pasiūlymą.

3.4

Vadovaujantis posakiu „pacta sunt servanda“, atsisakymas gali būti svarstomas tik tuo atveju, jeigu priėmus pasiūlymą būtų padaryta nepataisoma žala visai Europos Sąjungai.

3.5

Tačiau Komisija savo pasiūlyme nurodo, kad pereinamasis laikotarpis praktiškai turėtų turėti labai mažai įtakos vidaus elektros energijos rinkos veikimui. EESRK gali sutikti su šia nuomone. Taip pat sunku teigti, kad prašomu pereinamuoju laikotarpiu Slovėnija galės realizuoti savo potencialą ir tapti kažkuo daugiau nei nereikšmingas regioninis centras vidaus rinkoje.

3.6

Be to, argumentas, kad Reglamentas 1228/2003 buvo priimtas dėl to, kad pagaliau būtų tinkamai sutvarkyta tarptautinė prekyba elektros energija (1) ir kad Slovėnijos prašymas jį pažeistų, galiojimo laikotarpio, taikymo srities ir geografinės vietovės prasme nėra labai svarus, kad prašymas būtų atmestas.

3.7

Netinka šiuo atveju ir pareiškimas, kuris pats savaime yra teisingas, kad sąžininga konkurencija, pavyzdžiui, tarp Europos aliuminio ir plieno gamintojų ir tarp elektros energijos gamintojų, yra viena svarbiausių vienos bendros rinkos sąlygų.

3.8

Kita vertus, galima teigti, kad saugios ir patikimos elektros energijos sistemos užtikrinimas Slovėnijoje ir investicijos į aplinką pereinamuoju laikotarpiu yra tos priežastys, kurios verčia priimti Komisijos pasiūlymą.

3.9

EESRK vis labiau linksta rekomenduoti priimti pasiūlymą, kadangi savo 2001 m. spalio 17 d. nuomonėje (2) dėl Reglamento 1228/2003 apie pasekmes šalims kandidatėms tuo metu jis pareiškė: „…šalių kandidačių elektros energijos ir gamtinių dujų sektorių … infrastruktūra ir valdymo metodai yra nekonkurencingi. Tiesioginė to pasekmė būtų didelis darbo vietų sumažėjimas šių sektorių įmonėse, o dėl to šalyse kandidatėse, ypač tose, kurios neturi tokios socialinės apsaugos sistemos kaip valstybės narės, atsirastų nepakeliama socialinė įtampa. Europos Sąjunga turi pasidalinti su šiomis šalimis patirtimi, kurią ji įgijo šiuo metu Europoje vykstančių liberalizavimo procesų metu, ir skirti finansavimą, siekiant padėti joms modernizuoti savo įmones. Nepakanka vien tik atverti šias naujas rinkas; būtina restruktūrizuoti jų energijos sektorius, kad šalių kandidačių įmonės galėtų konkuruoti tokiomis pat sąlygomis“.

4.1

Argumentai, kuriuos Komisija pateikė savo pasiūlyme leisti Slovėnijai iki 2007 m. liepos 1 d. atidėti reglamento 1228/2003 6(1) straipsnio ir atitinkamų sąlygų, susijusių su perviršinės paklausos reguliavimu, įgyvendinimą yra nepagrįsti, atsižvelgiant į svarbesnius interesus, tokius kaip sąžininga konkurencija.

4.2

Tačiau, apsvarstęs faktus, kada šis Reglamentas buvo priimtas ir derybos dėl stojimo buvo pasirašytos, EESRK mano, kad šie argumentai yra pagrįsti. Suteikus trumpą pereinamąjį laikotarpį, visai Europos Sąjungai nebus padaryta nepataisomos žalos, atvirkščiai: bus užtikrintas saugumas ir patikimumas, ir bus užtikrintos aplinkosaugos investicijos į Slovėnijos sistemą, o savo nuomonėje dėl Reglamento 1228/2003 (3) dėl konkurencijos iš tuometinių šalių kandidačių EESRK rekomendavo ES suteikti šioms valstybėms pagalbą. EESRK mano, kad pakankamai aišku, kad Slovėnija negalėjo dalyvauti derybose dėl Reglamento 1228/2003 patvirtinimo.

4.3

Nepaisydamas Komisijos pasiūlyme, kuris turi būti papildytas arba pritaikytas prie pirmiau nurodytos nuomonės, pateiktų paaiškinimų ir priežasčių, EESRK rekomenduoja priimti pasiūlymą atidėti Reglamento 1228/2003 taikymą iki 2007 m. liepos mėn.

7.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 302/41

—

regioninė plėtra kaip veiksnys reguliuojant globalizacijos procesą per regioninių branduolių kūrimą – efektyvų būdą privilioti firmas į teritoriją ir paskatinti jas likti;

—

verslo socialinė atsakomybė ir „geros praktikos“ įgyvendinimas, kaip dalis koncepcijos, apimančios preventyvias ir kitas pokyčių numatymo bei valdymo priemones;

—

derybos ir socialinis dialogas firmose, siekiant užtikrinti, kad pertvarkymų metu būtų prisiimama socialinė atsakomybė, o firmos vadovybė ir darbuotojai būtų nusiteikę ieškoti sprendimų, kuriuos teigiamai vertintų pati firma, jos darbuotojai ir bendruomenė, tuo būdu subalansuojant socialinius ir ekonominius aspektus;

—

bendri verslininkų, socialinių partnerių, pilietinės visuomenės (universitetai, tyrimų ir inovacijų centrai, asociacijos ir t.t.) ir vietos valdžios organų veiksmai siekiant sukurti tinkamas sąlygas didinti produktyvumą ir gerinti regionų plėtros galimybės; ir

—

pasiūlymas įdiegti „palankiausio regiono“ statusą, taikytiną regionams, kuriems būdingas aukštas socialinės ir užimtumo sanglaudos lygis ir tačiau kuriuose staiga sumažėja kvalifikacijos lygis, kadangi firmos perkelia savo veiklą kitur, o regione nėra jokios alternatyvios ekonominės veiklos palaikyti buvusį užimtumo lygį; šie regionai gautų finansinę paramą, skirtą atkurti vietos ekonominę struktūrą.

1.1

Norint užtikrinti, kad ši iniciatyvinė nuomonė būtų kontekstualizuota ir tinkamai interpretuojama, „pramonės kaita“ buvo apibrėžta kaip „normalus ir tęstinis procesas pramonės sektoriuje, kuris aktyviai reaguoja į dinamiškus pokyčius savo verslo aplinkoje, siekdamas išlaikyti konkurencingumą ir užsitikrinti augimo galimybes“ (2). „Pertvarkymas“ yra „savita pramonės kaitos forma ir reguliariai [yra vertinama kaip] verslo veiklos pertrūkius lemiantis (dažnai priverstinis) prisitaikymas prie sąlygų verslo aplinkoje siekiant atgauti konkurencingumą“ (3). Išankstinis pasirengimas pokyčiams suteikia pagrindą tinkamai valdyti tokius pokyčius, kadangi tuo būdu pertvarkymo procese galima išvengti problemų. Siekiant užtikrinti tinkamą pasirengimą pokyčiams, būtina tirti ir prognozuoti būsimas konkurencijos sąlygas ir rinkos reikalavimus, kad būtų galima laiku pakoreguoti savo veiksmus ir tuo būdu minimalizuoti firmos socialines ir produktyvumo problemas.

1.2

Globalizaciją galima apibūdinti kaip pastangas sustiprinti ir palengvinti prekybos ryšius tarp įvairių šalių, tuo tikslu šalinant prekybos barjerus, mažinant arba panaikinant importo mokesčius ir konsoliduojant tokias tarptautines struktūras kaip ES ir Mercosur. Šio proceso metu kiekvienos šalies vyriausybės siūlo įvairias skatinamąsias priemones, siekdamos privilioti užsienio firmas užsiimti verslu šalies teritorijoje, ir lengvina visų prekybos aspektų internacionalizavimą. Globalizacija taip pat skatina priimti bendras bazines taisykles, kurios turėtų būti apibrėžtos ir gerbiamos visame pasaulyje.

1.3

Ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos politikos tikslas – mažinti dabartinius ekonominius ir socialinius skirtumus tarp šalių narių ir tarp regionų, spartinti augimą ir skatinti labiau subalansuotą plėtrą, padedant nepalankių sąlygų regionams prisitaikyti prie žinių ekonomikos iššūkių; tuo būdu užtikrinamos sąlygos visiems regionams siekti Lisabonos strategijos tikslų.

Konkrečiau kalbant ši politika turėtų būti nukreipta į tokius dalykus: infrastruktūra, aplinka, verslumas, pajamos, tenkančios vienam gyventojui; užimtumo galimybės ir socialinė apsauga; kovos su socialine atskirtimi priemonės; galimybės naudotis naujomis informacinėmis technologijomis; švietimo ir nuolatinio mokymosi galimybės; taip pat geresnis administravimas ir didesnis ekonominių ir socialinių operatorių vaidmuo.

1.4

Gerą termino „branduolys“ (angl. „cluster“) apibrėžimą pateikia Harvardo verslo mokyklos profesorius Michael Porter savo knygoje „Konkurencinis valstybių privalumas“: „geografiškai artima grupė tarpusavyje susijusių bendrovių ir asocijuotų institucijų (universitetų, valstybės institucijų ar prekybos asociacijų), kurias sieja konkurencija ir bendradarbiavimas“.

2.1

Visoje Europoje pripažįstama, kad pramonės kaita yra neišvengiamas globalizacijos ir ilgalaikių pasaulio ekonomikos pokyčių rezultatas; šiems pokyčiams būdingi spartūs, toli siekiantys procesai rinkose ir žmonių elgsenoje, augantis techninis sudėtingumas ir didelis vartotojų dalyvavimas prekių ir produktų kūrimo bei gamybos ir paslaugų teikimo procese.

2.2

Globalizacija yra pasaulinės konkurencijos darbo rinkoje ir produktyvumo srityje varomoji jėga. Tarptautinės kompanijos perorientuoja savo investicijas į šalis, kurios leidžia pasiūlyti mažus darbo jėgos kaštus, tiesioginį patekimą į rinka ir technologinius įgūdžius.

2.3

Auganti konkurencija, senstantys gyventojai ir nauji vartotojų reikalavimai bei standartai formuoja aplinką, kurioje egzistuoja ir toliau egzistuos didelė įtampa ir problemos.

2.4

Europos Sąjunga privalo ryžtingai reaguoti į šias įtampas ir problemas, pasitelkdama priemones, kurios leistų iš anksto pasirengti deindustrializacijai Europoje, t.y. imtis veiksmų siekiant užtikrinti, kad vienu metu nesusidarytų tokios problemos:

Kol kas šie trys dalykai nevyksta tuo pačiu metu, tačiau yra aišku, kad užimtumo ir prekybos balanso situacija iš tiesų blogėja.

2.5

ES sugebės parengti tinkamą atsakymą į šiuos iššūkius tik jeigu pramonės politika bus peržiūrėta taip, kad ji būtų aktyvesnė ir užtikrintų visapusišką, sisteminį skaidrumą, atsižvelgiant į konkrečias pasekmes, kurių turės bet koks sprendimas, įtakojantis Europos pramonės kaštų ir efektyvumo struktūras – tiek kalbant apie horizontaliuosius aspektus, tiek apie konkrečius pramonės sektorius, tokius kaip plieno ir tekstilės pramonė, kartu įvertinant ir plėtros poveikį.

3.1

Mūsų laikų paradoksas yra tas, kad nelygybė išlieka nepaisant to, kad mokslinė ir techninė pažanga leidžia patenkinti visų poreikius, ir egzistuoja rimtas pavojus, kad „naujoji globalinė ekonomika“ gali padidinti šią asimetriją, atsižvelgiant į tai, kad ši ekonomika yra pagrįsta nereglamentuojama konkurencija.

Būtent dėl to regioninė plėtra turi būti vertinama kaip gyvybiškai svarbus instrumentas reguliuoti pačią globalizaciją, skirti daugiau dėmesio žmonių poreikiams, nepaisant jų gyvenamosios vietos, ir suteikti jiems lengvesnę prieigą į prekes, paslaugas ir įvairias galimybes.

3.2

Plėtros procesas turi pasiekti žmones, kad ir kur jie būtų; negalima lengvabūdiškai daryti prielaidos, kad mobilumas, kuriuo asmeninės gerovės gerinimui gali naudotis dalis visuomenės, yra prieinamas visiems; taip nederėtų manyti jau vien dėl to, kad tie, kuriems labiausiai trūksta lėšų, turi mažiausiai galimybių mobilumui.

Regionai privalo nustatyti savo siekius, susijusius su pramonės kaita ir pertvarkymu, aiškiai įvardinti būtinas investicijas ir apibrėžti būtina valstybinio ir privataus sektoriaus bendradarbiavimą, taip pat akcentuoti švietimo ir profesinio rengimo infrastruktūros poreikius.

3.3

EESRK mano, kad regioninių „branduolių“ kūrimas yra efektyviausias būdas privilioti firmas ir pasiekti, kad jos pasiliktų; tai yra vienas svarbiausių regioninio konkurencingumo komponentų ir tuo pačiu ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos varomoji jėga bei priemonė išvengti neigiamų ekonominių, socialinių ir teritorinių pasekmių, kurias gali sukelti pramonės kaita ir pertvarkymai.

Tikėtina, kad toliau nurodyti veiksniai prisideda prie to, kad „branduolių“ sistema sudarytų tinkamas sąlygas firmos pasilikti ir leistų išsaugoti kvalifikuotus specialistus regione:

3.4

Kadangi dabartinio ekonominio klimato sąlygomis firmos konkuruoja pasauliniu mastu, jos linksta link „branduolių“, susijusių su tokių firmų veiklos sfera, kadangi tuo būdu jos gali įgyti konkurencinį pranašumą. Šis pranašumas sietinas su tokiais bendraisiais veiksniais: regiono dirbančiųjų kvalifikacija ir įgūdžiai, administravimo kokybė, teritorinė infrastruktūra, vietos bei regioninės inovacijos ir apskritai regiono gyvenimo kokybė (tam, pavyzdžiui, gali prireikti valstybės intervencijos siekiant sutvarkyti apleistas pramonės zonas). Regioniniai „branduoliai“ gali būti pagrindinis veiksnys stiprinant ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą ir suteikiant motyvaciją firmoms persikelti į besivystančius regionus, su ta sąlyga, kad ES ir vietinės vyriausybės įgyvendins ir finansuos atitinkamas programas, siekdamos suteikti paramą technologinių firmų kūrimui, remti plėtrą, inovacijas bei profesinį rengimą ir skatinti firmų, universitetų, vietos valdžios organų, socialinių partnerių ir pilietinės visuomenės partnerystę.

3.5

Metropolinės zonos, – kaip kultūros ir įvairios veiklos centrai, kuriuose valstybiniai ir privatūs operatoriai bendradarbiauja siekdami rasti sprendimus, susijusius su pokyčiais ir modernia raida, – gali vaidinti itin svarbų vaidmenį sėkmingai kuriant „branduolius“, kadangi šios zonos „žengia priekyje technologinės kaitos proceso, kuris daro įtaką transporto, statybų ir komunalinių paslaugų, informacijos, infrastruktūros valdymo ir kitoms sferoms. Tokia technologinė kaita lemia pramonės pertvarkymus ir darbo jėgos veiklos bei didesnės pridėtinės vertės paslaugų perkėlimą. Ekonominė specializacija turi ir erdvinę išraišką: „branduoliai“ arba įmonių grupės, veikiančios viename tinkle su tyrimų ir inovacijų centrais ir universitetais“ (5).

Pagrindiniai metropolinėms zonoms kylantys iššūkiai taip pat yra susiję su socialinės sanglaudos problemomis, tokiomis kaip atskirtis ir skurdas, kurių sprendimui aiškiai reikalinga svarbiausių Europos metropolinių zonų harmoninga ir subalansuota plėtra, įskaitant ryšius su kaimyninėmis teritorijomis. Nepaisant to, dėl nuoseklių duomenų trūkumo sudėtinga rasti tinkamus sprendimus.

(1) ir (2):

Šie scenarijai apima horizontalią investicijų strategiją, kurią taiko tarptautinės kompanijos. Pirmajame scenarijuje tarptautinės kompanijos visų pirma siekia patekti į naujas rinkas ir išplėsti savo paslaugų tinklą, įskaitant bankų paslaugas ir transporto bei energetikos tinklą. Antrajame tarptautinės kompanijos mėgina išplėsti gamybos pajėgumus paslaugoms ar produktams, kuriuos lengva reeksportuoti.

(3):

Šis scenarijus apima vertikalią delokalizacijos strategiją, kuri turi didesnį poveikį užimtumui.

Šis scenarijus apima firmas, kurių veiklai iš esmės reikia daug darbo jėgos (pvz., tekstilės ir automobilių elektronikos pramonė).

4.4.1

Pramonės pertvarkymo atveju arba kai firma perkeliama kitur, būtina įvertinti turimą infrastruktūrą, įrangą ir žmogiškuosius išteklius ir imtis priemonių į teritoriją pritraukti naujas įmones. Kai kuriais atvejais, kai firma palieka regioną, būtina išvalyti dirbą ir podirvį, kad teritoriją būtų galima panaudoti kitoms reikmėms.

Valstybines lėšas gaunantys investuotojai privalo prisiimti daugiau atsakomybės vietose, ir tai turi būti stebima.

Būtinos bendradarbiavimo sutartys tarp visų šalių siekiant įkvėpti naujos gyvybės regionams, kuriuos itin neigiamai paveikė pramonės kaita.

Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio ekonominis augimas pasižymėjo tuo, kad paslaugų sektorius ėmė dominuoti prieš gamybos pramonės sektorių. Nepaisant to, gyvybiškai svarbu, kad egzistuotų tam tikra tarpusavio priklausomybė ir sąveika tarp šių dviejų sektorių siekianti didinti produktyvumą, plėtoti inovacijas ir gerinti produktų ir paslaugų kokybę.

Kalbant apie pramonės pertvarkymą ir kaitą, ši sąveika yra lemiama, kadangi firmos, kurios pramonės įmonėms teikia paslaugas (tokias kaip tyrimai ir plėtra), paprastai seka paskui šias įmonės, jeigu pastarosios nusprendžia savo veiklą perkelti kitur.

5.

EESRK nuomonėje „Pramonės kaita: dabartinė situacija ir perspektyvos - Bendrasis požiūris“ (6) teigiama, kad Europa turėtų įdiegti „naują paradigmą, kuri skatintų“ pramonės kaitą su žmogišku veidu „ir būtų pagrįsta konkurencingumu, subalansuota plėtra ir socialine bei teritorine sanglauda“. Lisabonos strategijos tikslai yra fonas šiam pareiškimui; atitinkamai Europos Sąjunga specialiai apeliuoja į firmų socialinės atsakomybės jausmą, atkreipdama dėmesį į tokius dalykus kaip profesinio rengimo reikalavimai, geriausia praktika, darbo organizavimas, lygios galimybės, socialinė darna ir subalansuota plėtra.

5.2

Apskritai pripažįstama, kad etiniu požiūriu pagrįsta verslo socialinė atsakomybė gali būti taikoma dviejose pagrindinėse sferose:

darbo sąlygos bei užimtumas; ir

5.3

Toks verslo socialinės atsakomybės skatinimas (ryšium su aukščiau minėtais aspektais) gali būti tinkama priemonė siekiant ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos, jeigu yra pasitelkiamas aktyvus, preventyvinis požiūris į pokyčių ir pertvarkymų valdymą; tai būtų naudinga visoms suinteresuotoms šalims.

6.

Europos socialinis fondas skatina ir remia „gerą praktiką“ pramonės kaitos valdymo srityje. Dubline įsikūrusio Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo Europos pokyčių monitoringo centras (EMCC) reguliariai apžvelgia tokią gerą praktiką, siekdamas skatinti vietos ir regioninio verslo socialinę atsakomybę. Be to, pirmasis Komisijos inicijuotų konsultacijų etapas, pavadintas „Pokyčių numatymas ir valdymas: dinaminis požiūris į socialinius verslo pertvarkymo aspektus“, taip pat leidžia aiškiai nustatyti įvairius su tuo susijusios geros praktikos pavyzdžius.

Apskritai ši praktika apima tokius dalykus:

būtinybė pasirengti spręsti užimtumo problemas, susijusias su galimu pertvarkymu, ir laiku spręsti tokias problemas;

Derybos ir socialinis dialogas yra lemiamas veiksnys, jeigu pertvarkymus norima atlikti socialiai atsakingu būdu; todėl labai svarbu, kad tiek firmos, tiek profesinės sąjungos būtų pozityviai nusiteikę ieškoti sėkmingų pertvarkymo būdų, kurie tiktų pačioms firmoms, darbuotojams ir vietos bendruomenėms. Komisija paskatino tokią gerą praktiką savo direktyvose 98/59/EK, 2001/23/EK, 94/45/EK ir 2002/12/EK, kuriose išdėstytos tam tikros gairės ir reikalavimai. Atkreiptinas dėmesys į 2002 m. Europos lygio iniciatyvą, kurioje pasisakoma už „socialiai atsakingus“ pertvarkymus; tuo pagrindu 2003 m. birželio mėn. buvo parengtos atitinkamos gaires.

Būtina išnagrinėti visus galimus sprendimus, kurie leistų išvengti darbuotojų atleidimo.

6.3

Egzistuoja daug teigiamų geros praktikos pavyzdžių šioje srityje, susijusių su Europos firmomis, kurios prisiima socialinę atsakomybę, įgyvendindamos pramonės kaitą ir pertvarkymo strategijas. Vienas iš daugelio tokių pavyzdžių yra „Arcelor“ plieno grupė, kuri buvo sudaryta susijungus „Arbed“ ir „Aceralia e Usinor“ kompanijoms; atsižvelgiant į perviršinius struktūrinius pajėgumus plieno plokščių gamybos srityje ir siekiant gerinti sinergiją, buvo nuspręsta palaipsniui uždaryti Lježo plieno liejyklą ir sumažinti gamybą Bremene bei Eizenhiutenstade. Įvertindama su tokiomis priemonėmis susijusius darbo vietų praradimus, „Arcelor“ įsipareigojo padėti visiems atitinkamiems darbuotojams, atgaivinti visas kompanijos veiklos paveiktas teritorijas ir prisidėti prie vietos ekonominės struktūros reindustrializacijos su visų suinteresuotų šalių pagalba.

Antra vertus, automobilių pramonės Mezodžiorne (Italija) pertvarkymo proceso atveju galima matyti kas nutinka, kai tokia praktika nėra taikoma – kompanija planavo perkelti dalį savo subrangovinio verslo į užsienį, nenumatydama ir neorganizuodama jokių tinkamų paramos priemonių ar sprendimų tokiu būdu sudariusioms problemoms spręsti.

6.4

Valdžios institucijos turėtų paremti pramonės kaitą, kuri firmoms yra reikalinga, kad jos išliktų konkurencingos; tokia parama turėtų apimti darbuotojų švietimo ir mokymo finansavimą. Atsižvelgiant į tai, būtina imtis priemonių, kurios padėtų skatinti naujų technologijų diegimą. Be to, būtina didinti verslo socialinę atsakomybę ir gerinti socialinę aplinką kuriant daugiau bei geresnių darbo vietų ir užtikrinant aplinkos balansą regionuose, kur toks verslas yra įsikūręs.

7.1

Subalansuota plėtra yra pagrindinis ES tikslas. Svarbiausių ES rengiamų transeuropinių projektų, tokių kaip transporto tinklai ir kitos infrastruktūros, nepakanka norint skatinti subalansuotą plėtrą ir apskritai paskatinti plėtrą nepalankiausių sąlygų regionuose. Išliekantys netolygumai tarp šalių ir regionų gamybos, produktyvumo ir užimtumo srityje kyla iš problemų tokiose pagrindinėse konkurencingumo srityse kaip žmogiškasis ir fizinis kapitalas, aplinkos aspektai, pasirengimas inovacijoms ir regioninis valdymas.

7.2

Pramonės kaitos sukurtos galimybės – dėl jos poveikio (per socialinės sanglaudos instrumentus bei politikas ir Bendrijos struktūrines politikas) ekonominei struktūrai, socialiniams ir moksliniams klausimams, pilietinės visuomenės ir vietos valdžios dalyvavimui – gali labai padėti subalansuotos plėtros procesui. Iš tiesų, įgyvendinant pokyčius būtina, kad tarpusavyje bendradarbiaujantys verslininkai, socialiniai partneriai, pilietinė visuomenė įneštų tam tikras korektūras ir pasitelktų tyrimus, inovacijas ir naują požiūrį. Šiuo atveju siektinas tikslas – padėti regionams išlaikyti ir gerinti savo ekonominių ir socialinių struktūrų balansą.

8.1

Komisija siūlo naują ES ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos politikos modelį, pagrįstą trimis prioritetais:

9.1

EESRK džiaugiasi, kad vasario 17 d. pasirodžiusiame Trečiajame pranešime apie ekonominę ir socialinę sanglaudą išsamiai ir objektyviai pažvelgta į pramonės ir apskritai ekonominės kaitos klausimus.

9.2

Komitetas visiškai remia principus, kurie pagrindžia Trečiojo pranešimo apie sanglaudą strategijas, ir pritaria sąsajai tarp Lisabonos strategijos ir būsimos regioninės politikos, kuri šiame dokumente pateikiama ryšium su programomis, orientuotomis į žinias, ir su nacionalinėmis bei regioninėmis programomis, kuriomis siekiama paspartinti ekonominę neturtingiausių regionų plėtrą. Nepaisant to, Komitetas mano, kad šių priemonių nepakanka, ir norėtų pareikšti susirūpinimą dėl tokių dalykų:

10.1

EESRK mano, kad Komisijos pasiūlymai dėl sanglaudos politikos reformos yra nepakankami ir kad nėra pilnai suvokiamos galimybės tinkamai įgyvendinti pasikeitimus; tokie pasikeitimai ne tik yra neišvengiami – tai yra esminis elementas siekiant skatinti dinamišką ekonomiką ir užsitikrinti stiprų subalansuotos plėtros įgyvendinimo svertą. Aukščiau minėti trūkumai susidarė dėl to, kad nebuvo imtasi pakankamai veiksmų siekiant gauti maksimalią naudą iš susidariusios situacijos ir suderinti tris elementus: Lisabonos strategijos sukurtas galimybes, jos teigiamą požiūrį į pasikeitimus, konkurencingumą ir sanglaudą; Socialinės politikos darbotvarkę, kurios pagrindinis tikslas – identifikuoti pasikeitimus ir iš anksto pasirengti pasikeitimų valdymui; ir Europos užimtumo strategiją, ypač jos dėmesį prisitaikymui.

10.2

EESRK manymu, būtina subalansuoti ekonominius bei socialinius aspektus, o įgyvendinant pramonės kaitą siekti dviejų tikslų: a) užtikrinti ir skatinti visapusiškus socialinius tikslus (mokymas, užimtumas, galimybės ir socialinė apsauga); ir b) užtikrinti verslo išlikimą pasitelkiant konkrečias paramos politikas, – kurios garantuotų pertvarkymus ir konsolidaciją, kaip tokio verslo išlikimo sąlygą, – ir išaugusį konkurencingumą; įgyvendinant tokias politikas būtina imtis integruotų, vieną kitas papildančių veiksmų, kuriuose dalyvautų pagrindiniai operatoriai, t.y. valstybė (nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygiu) ir suinteresuoti verslo subjektai.

10.3

EESRK mano, kad ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos politikos sėkmei užtikrinti gyvybiškai svarbi geresnė koordinacija įgyvendinant dabartines ES plėtros politikas, tuo tikslu pasitelkiant tokias priemones: egzistuojančios direktyvos, skirtos darbuotojų vietai firmų veikloje; socialinis dialogas, apimantis visus pramonės sektorius; reguliarios EESRK Pramonės kaitos konsultacinės komisijos konsultacijos; Europos kaitos monitoringo centras (EMCC); struktūrinių fondų panaudojimas; konkurencijos politika ir veiksmai skatinant verslo socialinės atsakomybės diegimą. Šia prasme būtina, kad visos suinteresuotos šalys būtų pasirengusios kompromisui ir pasiryžusios atitinkamų priemonių įgyvendinimui.

10.4

EESRK nuomone, būtina parengti atitinkamus principus situacijoms, kai pertvarkymai neišvengiami; šie principai suteiktų pagrindą ir paramą gerai praktikai ir numatytų reikalavimą didinti firmų konkurencingumą ir kitus reikalavimus, susijusius su ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos įtvirtinimu.

10.5

EESRK mano, kad, lyginant su JAV, Europos konkurencingumas blogėja dėl to, kad šalys narės nėra įpareigotos laikytis ES bazinių strategijų ir instrumentų (tokių kaip Lisabonos strategija, struktūrinės reformos ir subalansuota plėtra) įgyvendinimo terminų.

Jeigu ši tendencija nesikeis ir toliau, tai Europos Sąjungai iškils pavojus pasaulio galingųjų sąraše iš antros vietos nukristi į trečią vietą (Japonija, Kinija ir Indija jau laukia savo eilės); šito būtina išvengti. Todėl EESRK mano, kad Komisija turi įvesti griežtesnius reikalavimus ir imtis aktyvesnio vaidmens koordinuojant ir prižiūrint efektyvų aukščiau nurodytų strategijų įgyvendinimą. Vienas pagrindinių koordinavimo priemonių galėtų būti komisaro, atsakingo už pramonės kaitos ir veiklos perkėlimo monitoringą, paskyrimas; tai leistų geriau susieti pramonės politiką ir aplinkos apsaugą.

a)

Būtina peržiūrėti strateginę sanglaudos viziją atsižvelgiant į dabartinius ES tenkančius iššūkius ir sukurti naują, stipresnę sanglaudos koncepciją, kuri neapsiribotų finansiniais Struktūrinių ir sanglaudos fondų aspektais ir atsižvelgtų į tokius tikslus:

b)

Būtina pakeisti nuostatą, kad vienam gyventojui tenkantis BVP yra absoliutus kriterijus nustatant regiono tinkamumą, kadangi toks požiūris lemia ne visada teisingus sprendimus įgyvendinant struktūrines politikas. Gerai žinoma, kad santykinė gerovė atsispindi ne tik tokioje šaltoje statistikoje kaip vienam gyventojui tenkantis BVP. Darbuotojų kvalifikacijos lygis, infrastruktūros trūkumai, atstumas nuo Europos ekonominės ir demografinės struktūros centrų – būtent šie veiksniai yra taikytini nustatant regiono tinkamumą.

c)

Būtina įdiegti naują regionų vertinimo kriterijų formą, kad būtų galima parengti naują Europos sanglaudos poreikių žemėlapį.

d)

Kalbant apie teritorinę sanglaudą, būtina pakeisti Bendrijos teritorijos administravimo principus, kad būtų sudarytos sąlygos daugiacentriškai, harmoningai ir subalansuotai plėtrai. Tokio erdvinio planavimo atveju turėtų būti atsižvelgiama į tarpregioninę geografinę ir ekonominę sanglaudą, į Europos teritorinės plėtros modelio kūrimą pasitelkiant vietos, regionines, nacionalines ir Europos institucijas; tai suteiktų pagrindą rengti naujas ekonomines strategijas (investicijų, tyrimų bei plėtros ir socialinės (užimtumo) strategijos).

e)

Būtinas operatyvesnis požiūris į ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos struktūrinių politikų formulavimą, siekiant iš anksto pasirengti ekonominiams pokyčiams apskritai ir pramonės kaitai konkrečiai. Dabartiniai finansinių išteklių limitai (1,2 proc.), kurie buvo dar sumažinti 2007-2013 m. finansinėje perspektyvoje, yra per maži norint patenkinti poreikius; tai varžo veiksmų apimtis, todėl užkertamas kelias greičiau siekti sanglaudos tikslų.

f)

Būtina sutelkti dėmesį į žmogiškuosius išteklius, atitinkamas lėšas skiriant profesinio rengimo kursams mokyklose bei koledžuose ir pačiam profesiniam rengimui, tačiau kartu išlaikant lankstumą, kad būtų galima reaguoti ir į įvairias šalių narių ir regionų problemas.

g)

Speciali parama turi būti teikiama regionams, kuriuose pramonės gamybos struktūros patiria dramatiškus pertvarkymus, ypač išskiriant tuos sektorius ir regionus, kuriuose egzistuoja didelis pavojus prarasti konkurencingumą; būtina pateikti konkrečius pasiūlymus dėl paramos, atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno sektoriaus ypatybes. Ypatingą dėmesį būtina skirti poveikiui, kurį pramonės pertvarkymas turės naujosioms šalims narėms.

h)

Atsižvelgiant į tai būtina įdiegti „palankiausio regiono statuso principą“, kad būtų galima teikti konkrečią finansinę pagalbą skatinant regiono transformaciją. Šiuo atveju itin svarbų vaidmenį vaidina socialinis dialogas, apimantis visas suinteresuotas pusės vietose (firmas, universitetus, tyrimų centrus, vietos valdžios organus, asociacijas, profesines sąjungas ir t.t.). Tuo būdu būtų galima suteikti naujų galimybių ekonominei regiono struktūrai, sukuriant naujas ekonominės veiklos alternatyvas.

i)

Būtina skatinti regioninių „branduolių“ plėtrą vystant informacijos ir komunikacinių technologijų sektorius, kūrybines ekonomines veiklas ir pramones šakas su stipria technologine baze, kad jos padėtų gerinti regionų potencialą ir turimos kvalifikacijos lygį, skatinant regionų gebėjimą pritraukti firmas ir imtis veiksmų, kad jos pasiliktų regione. Tai padėtų užtikrinti, kad pramonė kaita ir pertvarkymas įgalins didinti regioninį konkurencingumą, stiprinti ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą ir gerinti užimtumą.

Gyvybiškai svarbu, kad būtų vykdomi regioniniai tyrimai ir kad kartu su nacionalinėmis ir regioninėmis valdžios institucijomis būtų imamasi veiksmų planuojant, kaip visapusiškai pasinaudoti regiono potencialu „branduolių“ kūrimui.

j)

Regionų pramonės modernizavimo politikų rengimo procese būtina atsižvelgti į ankstesnę teigiamą patirtį įgyvendinant tokias sektorių programas (pvz., „Rechar“, „Resider“ ir „Retext“), siekiant pilnai panaudoti regionų plėtros potencialą.

k)

Komisija privalo ir toliau modernizuoti bei atnaujinti pramonės politiką, siekdama pritaikyti savo taisykles prie naujo pasaulinio konteksto. Šia prasme EESRK pritaria 2004 m. balandžio 20 d. pasiūlymui peržiūrėti pramonės politiką. (7) Ypač svarbu užtikrinti, kad pramonės politika būtų koordinuojama su kitomis Bendrijomis politikomis, ypač aplinkos srityje.

l)

Europa privalo griežtai laikytis ir įgyvendinti TDO taisykles; jeigu nebus nieko daroma siekiant sustabdyti „socialinį ir mokestinį dempingą“ kitose srityse, kuriose rinkos taisyklės netaikomos vienodai, dėl nepakankamo Europos firmų konkurencingumo Europa gali atsidurti ekonominėje krizėje.

m)

Europa turi veikti pasaulyje demonstruodama aukšto lygio techninius, technologinius ir žmogiškuosius įgūdžius, tačiau tam ji privalo peržiūrėti savo paramos tyrimams politiką, ypač žmogiškojo kapitalo atžvilgiu. Apytiksliai iš 14 000 Europos mokslininkų, kurie išvyksta studijuoti į JAV, tik apie 3000 planuoja grįžti į Europą. Tai yra itin rimta situaciją, reikalaujanti imtis neatidėliotinų priemonių. Žingsnis teisinga linkme yra iniciatyva „Regionai – už žinias“ (KnowREG), pagal kurią 2004 m. balandžio 27 d. buvo nuspręsta inicijuoti 14 bandomųjų projektų, skirtų skatinti žinių ekonomiką vietos ir regioniniu lygiu.

n)

Europos Viršūnių Tarybos privalo nustatyti aiškų ryšį tarp konkurencingumo bei žinių visuomenės tikslų ir būsimos regioninės politikos.

7.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 302/49

1.1

Jungtinių Tautų generalinė asamblėja 1990 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 45/158 priėmė konvenciją. Ji įsigaliojo 2003 m. liepos 1 d., kai ją ratifikavo 20 šalių. Iki šiol konvenciją ratifikavo 25 šalys (1). Kaip tokia, ji yra pilnai įvykdoma tarptautinė sutartis, kurią turi patvirtinti šalių pusės.

1.2

Konvencijos tikslas tinkamų įstatymų ir geros nacionalinės praktikos pagalba apsaugoti viso pasaulio žmonių, kurie emigruoja dėl ekonominių ir su darbu susijusių priežasčių, teises ir orumą. Bendras tokių tarptautinių įstatymų dėl migracijos politikos pagrindas turėtų būti demokratijos ir žmonių teisių skatinimas. Konvencija taip pat užtikrina balansą tarp skirtingų situacijų kilmės šalyje ir priimančioje šalyje.

1.3

Ši konvencija yra viena iš septynių tarptautinių Jungtinių Tautų sutarčių dėl žmogaus teisių. Ji pripažįsta kai kurias pagrindines žmogaus teisės, kaip apibrėžta Visuotinė žmogaus teisių deklaracijoje, kurios turi būti garantuotos visiems migrantams darbininkams ir jų šeimoms tarptautiniu mastu. Suprantamu ir universaliu būdu konvencija sistemina darbininkų migrantų ir jų šeimų teises, remiantis vienodo elgesio principu. Konvencija, nustatydama minimalius pilietinių, ekonominių, politinių, socialinių ir užimtumo teisių standartus ir pripažindama, kad migrantai darbininkai turi turėti fundamentalias tarptautinėse taisyklėse apibrėžtas teises, išdėsto tas teises, kurios turi būti garantuojamos imigrantams, esantiems įprastoje ir neįprastoje situacijose.

1.4

Ši konvencija, išplėsdama teisinius imigracijos pagrindus tarptautiniu mastu ir skatindama teisingą elgesį su imigrantais bei siekdama užkirsti kelią nereguliarių imigrantų išnaudojimui, pratęsia ankstesnes TDO (2) konvencijas. Ji nagrinėja migracijos procesą visumoje nuo švietimo, atrankos, išvykimo, tranzito ir gyvenimo užimtumo šalyje iki grįžimo bei įsikūrimo iš naujo gimtojoje šalyje aspektų.

1.5

Atskiros šalys yra atsakingos už migracijos srautų valdymą. EESRK pritaria Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus požiūriui ir palaiko geresnį dvišalį, regioninį ir tarptautinį bendradarbiavimą tarp kilmės šalių ir priimančių šalių. Konvencija nei skatina nei valdo migracijos srautus, tačiau siekia garantuoti visuotinį pagrindinių žmogaus teisių pripažinimą ir įtvirtinti šių teisių apsaugą pasaulio mastu.

1.6

Konvencija svarsto įmanomas migrantų valdymo situacijas skirtingais būdais: ji, taikydama toliau siekiančias legalių imigrantų teises, garantuoja visiems individams pagrindinių žmogaus teisių apsaugą.

1.7

Šios konvencijos pagalba tarptautinė bendruomenė ir Jungtinės Tautos pakartotinai įtvirtino norą pagerinti bendradarbiavimą tarp šalių, kad pavyktų užkirsti kelią ir iš tikrųjų išnaikinti prekybą bei nelegalų imigrantų, esančių neįprastoje situacijoje, užimtumą, o taip pat išplėsti pagrindinių imigrantų žmogaus teisių apsaugą viso pasaulio mastu (3).

2.1

Konvencijos tikslas garantuoti imigrantams darbininkams vienodą elgesį ir tas pačias teisines sąlygas kaip ir nacionaliniams darbininkams Tai reiškia:

2.2

Konvencija taip pat nustato, kad imigrantai turi turėti teisę palaikyti ryšius su jų kilmės šalimi. Tai reiškia:

2.3

Konvencija remiasi pamatiniu principu, užtikrinančiu minimalų apsaugos lygį visiems imigrantams. Nustatydama eilę toli siekiančių legalių imigrantų teisių ir pripažindama keletą pagrindinių neįprastų imigrantų teisių, ji numato dvi galimas situacija,s kuriose gali atsidurti imigrantai darbininkai (įprasti ir neįprasti).

2.4

Konvencija siūlo, kad būtų imtasi iniciatyvos išnaikinti nelegalią imigraciją, pagrinde panaikinant klaidinančią informaciją, kuri naudojama privilioti žmones neįprastai imigracijai, ir paskiriant sankcijas neregistruoja imigrantų prekiautojams ir darbdaviams.

2.5

Ji įsteigia Visų migrantų darbininkų ir jų šeimų narių teisių apsaugos komitetą, sudarytą iš dešimties ekspertų, kuriuos paskiria šalys narės ir kurie prižiūrės kaip taikoma konvencija.

3.1

Tarptautinė imigracija yra didelės ekonominės ir socialinės nelygybės tarp turtingų šiaurės šalių ir besivystančių šalių pasekmė. Didėjant šių dienų pasaulinei ekonomikos sistemai, didėja ir ši nelygybė. Ir kol kas dauguma konvenciją ratifikavusių šalių yra imigrantų kilmės šalys. Europos Sąjungos šalys narės, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Australija, Japonija ir kitos vakarų pasaulio šalys, kurios priima daugiausiai imigrantų (4), iki šiol nėra nei ratifikavusios, nei pasirašiusios (5) šios konvencijos.

3.2

Europos Sąjunga, kuri siekia nustatyti tarptautines taisykles daugelyje sričių (tarptautinėje prekyboje TPO rėmuose, aplinkos apsaugoje per Kioto protokolą ir pan.), taip pat turi užtikrinti, kad pagrindinės imigrantų teisės bus garantuotos tokių tarptautinių normų pagalba.

4.1

Europos Sąjunga yra erdvė, kur žmogaus teisės yra užtikrintos bei apsaugotos, ir kur taikoma didžioji dalis tarptautinių teisinių Jungtinių Tautų instrumentų. Šioje srityje Europos Sąjunga taip pat turi ir savo priemonių, tokių kaip Europos žmogaus teisių konvencija ir Pagrindinių teisių chartija.

4.2

Europos Sąjunga taip pat parengė nemažai teisinių priemonių kovai su diskriminacija (6). Nepaisant to, įvairūs ekspertai, įskaitant ir Europos Rasizmo ir ksenofobijos stebėsenos centrą (7), pateikė pranešimus apie migrantus, kurie buvo diskriminuojami dėl jų darbo sąlygų.

4.3

Nuo Europos Vadovų Tarybos Tampere susitikimo, Europos Sąjunga rengė bendrų įstatymų prieglobsčio ir imigracijos srityse projektus. Tampere susitikimas padėjo stiprų politinį pagrindą, leidžiantį Sąjungai harmonizuoti imigracijos ir prieglobsčio įstatymus ir pagerinti bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis dėl geresnio migracijos srautų valdymo. Be to, Tampere buvo pasiektas sutarimas dėl poreikio garantuoti teisingą elgesį su visais individais ir formuoti politiką, kuri skatintų integraciją bei užkirstų kelią diskriminacijai.

4.4

Komisija parengė daugybę teisinių pasiūlymų, kuriems, deja, Taryboje buvo didelis pasipriešinimas (8). Po keturių metų rezultatai yra menki: priimti įstatymai kelia nusivylimą ir stipriai nutolo nuo Tampere siekinių, Komisijos pasiūlymų, Parlamento nuomonės ir EESRK pozicijos. Dabartinė sistema, naudojama Taryboje priimant sprendimus, leidžia blokuoti pasiūlymus. Tai, sudėjus su kai kurių vyriausybių požiūriu, apsunkina konsensuso pasiekimą.

4.5

Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas kreipėsi į Tarybą, pateikdamas daugybę nuomonių, dėl didesnės atsakomybės ir konstruktyvesnio požiūrio, paremto didesniu bendradarbiavimu, priėmimo. Vis labiau Europos Sąjungai reikia turėti tinkamą vieningą įstatyminę bazę, kuri teisiniu ir skaidriu būdu padėtų valdyti imigraciją.

4.6

EESRK parengė kelių nuomonių projektus (9), kuriuose ragina Europos Sąjungą priimti tokią politiką, kuri užtikrintų, kad ekonominė imigracija būtų vykdoma teisingais legaliais kanalais, o neįprasta imigracija ir nelegali prekyba žmonėmis - sustabdyta.

4.7

Atsižvelgiant į tai kas buvo pasakyta anksčiau, direktyvos dėl imigrantų atvykimo, gyvenimo ir galimybės įsidarbinti sąlygų priėmimas, remiantis Komisijos pasiūlymu (10) ir EESRK nuomone (11), yra labai skubus klausimas.

4.8

Europos Vadovų Taryba Salonikuose pasveikino Komisijos komunikatą dėl imigracijos, integracijos ir užimtumo (12), kuriame ji numato, kad darbo jėgos migracija į Europos Sąjungą ateinančiais metais stipriai didės ir kad dėl to reikės tinkamos įstatyminės bazės, padėsiančios valdyti imigracijos procesą teisiniuose rėmuose. Komisija taip pat teigia, kad bus reikalinga tokia integracijos politika, kuri bus orientuota į migruojančius gyventojus ir kuri sieks pašalinti visas išnaudojimo ir diskriminavimo formas.

4.9

Kai kurie nacionaliniai migracijos įstatymai nėra visiškai suderinti su taikomomis tarptautinėmis žmogaus teisių konvencijomis, o kai kurios Europos direktyvos (pavyzdžiui, dėl šeimos susijungimo) įvairių nevyriausybinių organizacijų ir Europos Parlamento nuomone prieštarauja pagrindinėms žmogaus teisėms. EESRK tiki, kad esančios tarptautinės žmogaus teisių apsaugos konvencijos bei ES Pagrindinių žmogaus teisių chartija turėtų tapti visos Europos įstatyminės struktūros dėl imigracijos pagrindu.

5.1

Dar neseniai Jungtinės Valstijos formavo vienašališką požiūrį į tarptautinius santykių valdymą. Todėl visa Jungtinių Tautų sistema susiduria su rimtomis problemomis. Todėl ir vienintelei šiuo metu egzistuojančiai sistemai, kurioje galima ieškoti daugiašalių tarptautinių konfliktų sprendimo bendradarbiavimo pagrindu, iškilo pavojus.

5.2

Nors ir labai sunkiai, vis gi Europos Sąjunga formuoja savo bendrą užsienio politiką, kurioje Jungtinių tautų vaidmuo bus labai svarbus. Būsimoji Konstitucinė sutartis sustiprins užsienio politikos mandatą kaip vieną iš Bendrijos užduočių.

5.3

Europos Sąjungos išorės santykiai yra paremti daugiašališkumu ir aktyviu kompromisu su Jungtinėmis Tautomis. Neseniai priimtame dokumente (13) Europos Komisija patvirtino kad: „Dabartinis iššūkis, su kuriuo šiandien susiduria JT, aiškus: “pasaulinis valdymas„ išliks silpnas, jeigu daugiašalės institucijos bus nepajėgios užtikrinti veiksmingo savo sprendimų ir normų įgyvendinimo – ar tarptautinės taikos ir saugumo “aukštosios politikos„ sferoje, ar praktiniame įsipareigojimų, priimtų paskutinių JT konferencijų metu socialinėje, ekonominėje ir aplinkos apsaugos srityse, įgyvendinime. Šiuo atžvilgiu ES atsakomybė yra ypatinga. Iš vienos pusės daugiašališkumą ji padarė nuolatiniu išorės santykių principu. Iš kitos pusės jis galėtų ir turėtų būti pavyzdžiu kitiems įgyvendinant tarptautinius įsipareigojimus ir netgi žengiant dar toliau“.

5.4

Globalizacija sudaro naujas galimybes ir naujas problemas pasaulio valdymui (14). Šiuo metu migracija yra pagrindinė problema patiems migrantams bei jų kilmės ir priimančioms šalims. Mums iškyla iššūkis kaip perkelti šias problemas į galimybes kiekvienam gyventojui, migrantams, jų kilmės ir juos priimančioms šalims. Daugiašališkumas ir tarptautinis bendradarbiavimas yra keliai į gerą pasaulinį valdymą, į tarptautinės bendrijos nustatytų ir visuotinai pripažįstamų taisyklių bei įsteigtų institucijų sistemą.

5.5

Kaip 2004 m. sausio 29 d. Europos Parlamente pasakė Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kofi Annan, tarptautinis bendradarbiavimas yra geriausias būdas suvaldyti ateinančiais metais padidėsiančią tarptautinę migraciją. „Tiktai dvišalio, regioninio ir tarptautinio bendradarbiavimo pagalba mes galime tarp šalių siuntėjų ir priėmėjų sustiprinti partnerystę, kuri atspindėtų abiejų šalių interesus; ištirti galimus naujus variantus, kad migracija taptų plėtros varomąja jėga; efektyviai kovoti su kontrabandininkais ir prekeiviais; sutarti dėl bendrų elgesio su imigrantais ir migracijos valdymo standartų“.

5.6

Europa – tai laisvės, demokratijos ir pagarbos žmogaus teisėms erdvė. Siekiant ateityje sustiprinti šias vertybes, visos ES šalys narės turi ratifikuoti tarptautines konvencijas, kurios saugo pagrindines žmogaus teises, o jų teisiniai principai turi būti atspindėti tiek Bendrijos, tiek ir nacionaliniuose įstatymuose.

5.7

Europos Konstitucijos projekto 7 straipsnis pritaria Europos Sąjungos prisijungimui prie Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. EESRK pritaria šiai nuostatai. Taip pat EESRK pritaria Pagrindinių teisių chartijos įsijungimui į Sąjungos konstituciją, kuri sudarys bendrą pagrindą visiems žmonėms Europos Sąjungoje.

5.8

Šios vertybės turi tapti sudėtine Sąjungos tarptautinių santykių dalimi. Europa turi skatinti bendros teisminės institucijos, skirtos pasaulinei pagrindinių visų žmonių, nepriklausomai nuo jų tautybės ir gyvenamosios vietos, teisių apsaugai, įsteigimą, remiantis Jungtinių Tautų parengtomis tarptautinėmis konvencijomis.

6.1

Sutinkamai su parengtomis nuomonėmis dėl Europos imigracijos politikos ir Europos Parlamento nuomone, Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas skatintų Europos Sąjungos šalis nares ratifikuoti Tarptautinę visų darbininkų migrantų ir jų šeimos narių teisių apsaugos konvencija, kurią 1990 m. gruodžio 18 d. patvirtino Generalinė asamblėja sprendimu Nr.45/158, ir kuri įsigaliojo 2003 m. liepos 1 d.

6.2

EESRK kviečia Komisijos pirmininką ir šiuo metu Tarybos pirmininkaujančią šalį imtis būtinų politinių iniciatyvų, padėsiančių užtikrinti, kad šalys narės ratifikuotų šią konvenciją per artimiausius 24 mėnesius, kai konstitucinė sutartis įpareigos ją pasirašyti tarptautinius susitarimus. Siekiant palengvinti ratifikavimą, Komisija turėtų atlikti tyrimą, kurio metu išnagrinėtų su šia konvencija susijusius nacionalinius ir Bendrijos įstatymus. Be to, socialiniai partneriai ir kitos pilietinės visuomenės organizacijos prisijungs prie EESRK ir Komisijos skatinant konvencijos ratifikavimą.

7.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 302/53

1.1

2003 m. lapkričio mėnesį Europos Komisija Zalcburge surengė konferenciją dėl Bendrijos kaimo plėtros politikos ateities ES plėtros fone. Kaip ir Korko konferencija, raginusi remti „gyvą kaimą,“ Zalcburgo renginys suteikė galimybę:

Todėl Komitetas siūlo, kad bet kokie 2007-2013 m. laikotarpio kaimo plėtros politikos pokyčių svarstymai būtų gristi šios konferencijos išvadomis.

1.2

Atsižvelgiant į po ES plėtros padidėjusią kaimo vietovių įvairovę, tačiau visų pirma pripažįstant, kad socialiniai klausimai ir užimtumas yra pirmaeilės svarbos klausimai naujose valstybėse narėse, Komitetas mano, jog svarbiausia yra susikoncentruoti į nuoseklumą bei regioninės politikos ir antro BŽŪP ramsčio sąryšį.

1.3

Komisija išleido du dokumentus: vienas nustato ateities planavimo laikotarpio (2) finansines perspektyvas, kitas yra trečia sanglaudos ataskaita (3). Kaip rodo šie dokumentai, regioninė politika Lisabonos strategijoje, sukurtoje siekiant įtvirtinti konkurencingą ir žiniomis pagrįstą ekonomiką, atlieka pilnateisį vaidmenį. Ateities kaimo plėtros politika yra nagrinėjama tvaraus valdymo ir su tvarios raidos strategija susijusių gamtos išteklių apsaugos skyriuje. Į šį skyrių taip pat įeina pirmas BŽŪP ramstis bei Bendrijos aplinkosaugos programos.

1.4

2001 m. birželio 15-16 d. Geteborgo Europos Vadovų Taryba savo išvadose pateikė Europos tvarios raidos strategijos patvirtinimą, o be to sutiko, kad bendra žemės ūkio politika „... be savo siekinių, turi dar ir prisidėti prie tvarios raidos siekimo, labiau akcentuodama sveikų, aukštos kokybės produktų [ir] aplinkos atžvilgiu tvarios gamybos būdų skatinimą“. (4)

1.5

2003 m. birželio mėnesio Žemės ūkio ir žuvininkystės Liuksemburgo Tarybos išvados patvirtina, kad reikia stiprinti antrą BŽŪP ramstį, siekiant „... skatinti aplinkosaugą, kokybę bei gyvūnų gerovę ir padėti ūkininkams atitikti nuo 2005 m. taikomus Sąjungos gamybos standartus“ (5). Todėl šioje savo iniciatyva pateiktoje nuomonėje reikės apsvarstyti ir giliau išnagrinėti tris Zalcburge priimtus veikimo būdus, t.y. ūkio sektoriaus konkurencingumą, aplinkosaugą bei indėlį į ekonominę ir socialinę sanglaudą kaimo vietovėse.

1.6

Galutinėje Zalcburgo konferencijos deklaracijoje kaimo plėtros dalyviai taip pat pabrėžė, kad reikšmingas ES kaimo plėtros politikos supaprastinimas buvo būtinas ir skubus. Šio supaprastinimo dalis yra didesnė atsakomybė už programų partnerystę, siekiant nustatyti ir pateikti visapusiškas strategijas.

1.7

Todėl šioje savo iniciatyva parengtoje nuomonėje Komitetas siūlo (i) išnagrinėti ateities regioninės politikos ir ateities kaimo plėtros politikos nuoseklumą, siekiant apriboti neaiškaus sričių skaičių; (ii) labiau atsižvelgti į tris pagrindinius veikimo būdus, skatinančius ateities kaimo plėtros politiką ir (iii) ypač sutelkti dėmesį į įvairius administracinio supaprastinimo aspektus.

2.1

1986 m. Suvestinis Europos aktas paspartino valstybių narių ekonomikos integraciją. Tačiau dėl labai skirtingų Sąjungos regioninės plėtros lygmenų ir tarpregioninės konkurencijos atsiradimo iškilo atitinkama sanglaudos politika, skirta atsverti bendros rinkos suvaržymus Pietų Europos šalyse ir mažiau dėkingose regionuose. Viso to išdavoje 1993 m. įsigaliojusi Europos Sąjungos Mastrichto sutartis ekonominės ir socialinės sanglaudos politikai suteikė oficialų pagrindą.

2.2

Tuo pačiu metu augantys ES prekybiniai ryšiai ir laipsniškas bendros rinkos atsivėrimas suaktyvino Europos regionų konkurenciją, nepaisant skirtingų jų privalumų. Todėl 1990 m. struktūrine politika buvo siekiama akcentuoti šiuos pagrindinius dalykus:

2.3

Remiantis esančios struktūrinės politikos elementais, 1999 m. priimta reforma (Darbotvarkė 2000) siekė:

2.4

Europos valstybių narių teritorinio planavimo ministrų deklaracija (Potsdamas, 1999 m. gegužės 10-11 d.) (6) ir 2001 m. birželio mėnesio Geteborgo Europos Vadovų Tarybos išvados, nustatančios Europos tvarios raidos strategiją, akcentavo teritorinės sanglaudos poreikį subalansuotos ir tvarios regionų plėtros ES naudai. Šis procesas pasiekė kulminaciją Konvento pasiūlyme teritorinę sanglaudą įtraukti kaip Sąjungos siekinį (žiūrėti Europos konstitucijos projekto 3 straipsnį). (7)

2.5

Be to, Reglamentas Nr. 1260/1999, nustatantis pagrindines struktūrinių fondų (8) nuostatas, pripažįsta, kad vietos potencialo formavimas kaimo vietovėse lieka pagrindiniu regionų, kurių plėtra atsilieka, plėtros ir struktūrinio sureguliavimo skatinimo siekiniu.

2.6

Atsižvelgiant į tai, kaip vystėsi struktūrinės politikos pagrindiniai principai, t.y. remiant tvarios raidos augimą, Komitetas prašo Komisijos ir Tarybos teritorinės sanglaudos labui užtikrinti, kad kaimo plėtra liktų vienu aukščiausių regioninės politikos prioritetų. Taigi, ši politika turi sutelkti visą dėmesį į sunkumus, su kuriais susiduria kaimo vietovės darbo vietų kūrimo srityse, tęstinį lavinimą ir prieigą prie naujų informacinių technologijų.

3.1

Beveik penkiasdešimties metų bėgyje žemės ūkis išgyveno didžiulių pokyčių, kurie laikui bėgant suformavo Bendrijos žemės ūkio struktūrinę politiką. Nuo 1962 m. iki 1972 m. Bendrija dalyvavo tik koordinuojant atsirandančios rinkos valdymo priemones. Nuo 1972 m. iki 1985 m. veiklos sritys išsiskyrė į dvi kitas pagrindines kategorijas: (i) visose valstybėse narėse taikomas horizontalias priemones (profesinis mokymas, ankstyvas išėjimas į pensiją ir t.t.) ir (ii) regionines priemones, skirtas švelninti natūralius struktūrinius trūkumus ir plėtoti žemės ūkį kaip visumą.

3.2

Nuo 1985 m. iki 1999 m. žemės ūkio struktūrinė politika daugelio veiksnių išdavoje išsivystė į naujos regioninės politikos strategijos žemės ūkio matmenį, t.y. iš vienos pusės, Europos žemės ūkio sektoriaus konkurencingumo būtinų patobulinimų balanso paiešką, o iš kitos pusės - gamybos potencialo suderinimą su rinkos reikalavimais, aplinkosaugą ir mažiau dėkingų regionų plėtrą. Todėl struktūrinė politika apima ne tik horizontalias priemones, bet taip pat ir veiksmus, skirtus kaimo vietovių konservacijai, aplinkos apsaugai ir kaimo bei turizmo infrastruktūrų ir žemės ūkio veiklos sričių plėtrai.

3.3

Remiantis Korko konferencija, Darbotvarkė 2000 leido suformuoti integruotą kaimo plėtros politiką, naudojant dvi teisines priemones (EŽGGF – garantijas ir EŽGFF - gaires). Šios priemonės be kita ko skirtos užtikrinti didesnę kaimo plėtros politikos (antro BŽŪP ramsčio) ir rinkos politikos (pirmo BŽŪP ramsčio) nuoseklumą, skatinant įvairesnę kaimo ekonomiką.

3.4

Tiesioginės pagalbos moduliacijos galimybė taip pat buvo pateikta. Ši priemonė leidžia padidinti žemės ūkio ir aplinkosaugos, ankstyvo išėjimo į pensiją bei miško želdinimo priemonių ir mažiau dėkingų vietovių paramos priemonių finansavimą, apmokestinant kompensacinę paramą nustatytoms kainoms, kurias patvirtino bendros žemės ūkio produktų rinkų organizacijos.

3.5

Reglamentas Nr.1257/1999 dėl EŽGGF (9) paramos kaimo plėtrai nustato šiuos pagrindinius punktus:

3.6

2000-2006 metų planavimo laikotarpio dvidešimt dvi priemonės, kurias valstybės narės gali įtraukti į savo kaimo plėtros planavimą, padalinamos taip: (10) 39,2 % konkurencingumo gerinimui ir žemės ūkio sektoriaus pokyčių skatinimui, 35 % mažiau dėkingoms vietovėms ir žemės ūkio bei aplinkosaugos priemonėms ir 25,8 % kaimo vietovių pritaikymui ir plėtrai.

3.7

2003 m. birželio mėnesį priimta BŽŪP reforma sustiprino vieną iš regioninės plėtros politikos užduočių, būtent palaikyti žemės ūkio pritaikymo visuomenės poreikiams iniciatyvą. Priemonių sfera buvo išplėsta įtraukiant produkto kokybės skatinimą, gamybos standartų (aplinkosaugos, gyvulių gerovės) gerinimą, programos „Natura 2000“ įgyvendinimą ir jaunų ūkininkų ruošimo priemonių spartinimą.

3.8

Be to, moduliacija Europos lygmenyje dabar yra privaloma, o tai reiškia beveik 1,2 milijardų eurų pervedimą iš rinkos politikos į kaimo plėtros politiką.

3.9

Atsižvelgiant į šiuos įvykius, Komitetas pabrėžia, kad svarbiausias antro BŽŪP ramsčio tikslas turi būti žemės ūkio rėmimas, nes jis prisitaiko atitikti pagrindinius visuomenės lūkesčius.

3.10

Komisijos pranešimas dėl 2007-2013 m. finansinių perspektyvų siūlo stabilų ir padorų biudžetą, išlaikantį ES savus išteklius ties 1,24 % BNP. Komitetas palaiko Komisijos pasiūlymą ir pabrėžia, jog tik ką įvykus ES plėtrai, Bendrijos išteklių sumažinimas duotų blogą ženklą.

3.11

Tai taip pat susiję ir su kaimo plėtros politika. Tik papildomi ištekliai šiai politikai yra moduliacijos taikymas. Tai iš esmės reiškia finansinių pervedimų galimybę tik tarp pirmo ir antro BŽŪP ramsčių. Taigi, Komitetas ragintų Tarybą ir Europos Parlamentą užtikrinti, kad šiai politikai yra skirti pakankami finansiniai ištekliai, nes priešingu atveju tai netektų prasmės.

3.12

Be to, ateities kaimo plėtros politiką įgyvendins nauja, greičiausiai 25 narių komisija. Kiltų reali šių dviejų politikos rūšių išsiderinimo grėsmė, jei kiekvienam iš dviejų BŽŪP ramsčių vadovautų skirtingas komisijos narys. Komitetas pakartotinai pabrėžia savo priešingumą bet kokiai iniciatyvai steigti atskiras generalines direkcijas ir žemės ūkio bei tvarios raidos klausimams skirti skirtingus komisijos narius.

4.1

Savo ankstesnėse nuomonėse (11) Komitetas jau pakartojo mintį, kad žemės ūkio rinkos pagal savo prigimtį yra nestabilios ir dažnai patiria kainų svyravimus. Taigi, pasiūlos reguliavimo mechanizmai ir rinka yra svarbiausi ūkiams, kad jie galėtų atitikti tvaraus žemės ūkio sąlygas. Komitetas pabrėžia, kad politikos, remiančios žemės ūkio produktų rinkų reguliavimą, palaikymas palankus bet kokios kaimo plėtros politikos sėkmei.

4.2

Be to, 2003 m. birželio 26 d. BŽŪP reforma nutraukia gamybos ir valstybės paramos žemės ūkiui ryšį. Šis pokytis sustiprina žemės ūkio ekonomikos plėtros apsaugos poreikį, siekiant geriau atspindėti naujus reikalavimus, tokius kaip biologinė įvairovė, ypatingų kraštovaizdžių konservacija ir darbo vietų kūrimas šiame sektoriuje. Todėl Komitetas pažymi, kad žemės ūkio produkcija yra pagrindinis gyvenimo kaime apsaugos veiksnys, kadangi ji užmezga tiesioginį žmonių veiklos sričių ir vietinių sričių ryšį.

4.2.1

Regioniniu atžvilgiu pagrįstos gamybos sistemos ir žemės ūkio produktų vertės didinimo priemonės, įskaitant saugomų kilmės pavadinimų (SKP), saugomų geografinių požymių (SGP) ir tiesioginių pardavimų plėtrą, yra daugiafunkcinio žemės ūkio elementai, padedantys skatinti kaimo plėtrą.

4.3

25 valstybių narių Sąjungoje žemės ūkio žaliavų ir produktų sektoriuose tiesiogiai bus įdarbinta daugiau nei 13 milijonų žmonių, o netiesiogiai daugiau nei 5 milijonai. Pagal savo prigimtį šios darbo vietos giliai įsišaknijusios regioniniame lygmenyje. Perdirbti žemės ūkio maisto produktai taip pat sudaro didžiąją Bendrijos vidaus prekybos dalį, stiprindami žemės ūkio ir žemės ūkio maisto produktų sektorių ryšį. Todėl žemės ūkio veiklos sričių palaikymas ir paskirstymas visose kaimo vietovėse tampa prioritetu, jeigu jų integracija į regioninę ekonomiką neuždelsiama.

4.4

27 valstybių narių ES, 190 milijonų hektarų, 45 % visų žemių, bus skirti žemės ūkiui. 2001 m. daugiau nei 10 % naudojamų žemės ūkio plotų (NŽŪP) buvo žemės ūkio ir aplinkosaugos priemonių objektas. Žemės ūkio žemės sudaro 15 % plotų, skirstomų pagal buveinių ir paukščių direktyvą. 38 % žemės ūkio žemių penkiolikoje „senųjų“ ES valstybių narių buvo įvertintos kaip „nitratų pažeistos zonos“. Šios priemonės atitinka vietos aplinkosaugą ir/arba teritorinio planavimo reikalavimus. Be abejo, žemės ūkis visada atliks pagrindinį vaidmenį žemėvaldoje.

4.5

Komitetas dar kartą išreiškia mintį, kad vienas iš daugiafunkcinio žemės ūkio gamybos tikslų yra remti gyvą kaimą. Komisija ir Taryba turi aiškiai tai įvardinti prieš pradedant bet kokią naują kaimo plėtros politiką.

4.6

Remdamasis Zalcburgo konferencijos išvadomis dėl kaimo ekonomikos diversifikavimo, Komitetas pabrėžia poreikį išvengti bet kokio kaimo „sukaimiestinimo“, t.y. tų pačių plėtros priemonių taikymo kaimo ir miesto vietovėse. Komitetas šiuo metu nagrinėja savo iniciatyva rengiamą nuomonę dėl žemės ūkio miesto apylinkių vietovėse (12). Todėl kaimo ekonomikos įvairinimo iniciatyva kaip kaimo plėtros politikos dalis turi būti sutelkta į kelis glaudžiai su žemės ūkiu susijusius klausimus, įskaitant paslaugas žemės ūkio bendrijai, skirtas gerinti žmonių gyvenimo kokybę, plėtoti žemės ūkio turizmą ir palaikyti žemės ūkiu paremtą laikinų darbo vietų daugėjimą.

5.1

Trečios sanglaudos ataskaitos išvados patvirtina, kad regionuose išliekantys tvarių gamybos apimčių, našumo ir darbo vietų kūrimo skirtumai atsiranda dėl pagrindinių konkurencingumo veiksnių struktūrinių trūkumų. Komitetas pabrėžia, kad kaimo plėtros politika taip pat turi vadovautis šiais principais, siekiant padėti skatinti struktūrinę plėtrą kaimo vietovėse.

5.2

ES plėtra apsunkina ekonominio vystymosi kaimo vietovėse klausimą dėl aukšto „nuslėpto neužimtumo“ lygio naujose valstybėse narėse. Tai toliau didina regioninės politikos ir kaimo plėtros politikos skirtumus. Komitetas siūlo naujame struktūrinių fondų reglamente aiškiai nustatyti bendrus regioninės politikos ir kaimo plėtros politikos klausimus ir apriboti daugybę priemonių, taikomų vienos ar kitos šių politikos rūšių finansavimui, siekiant didesnio aiškumo tarp jų.

5.3

Nors ir žemės ūkis negali būti vieninteliu kaimo plėtros garantu, jis lieka bet kokios sėkmingos kaimo plėtros politikos sine qua non. Tiesioginių ir netiesioginių darbo vietų, vietinio regiono ir absoliutaus susijusių vietovių dydžio ryšys reiškia, kad žemės ūkio rėmimas lieka prioritetu, nes jis atitinka besikeičiančius visuomenės lūkesčius. Be to, pirmas ir antras BŽŪP ramsčiai taip pat palankūs, siekiant kaimo plėtros tikslų, palaikant ar stiprinant žemės ūkio veiklos sritis.

5.4

ES plėtra taip pat meta pagrindinį iššūkį BŽŪP ateičiai. Komitetas pabrėžia, kad patirties mainai ir geros praktikos perdavimas irgi atlieka ypatingą vaidmenį nustatant ateities laikotarpio BŽŪP ramsčio įgyvendinimo sąlygas.

5.5

Komitetas taip pat pabrėžia, kad dėl savo nuolatinių gamtinių trūkumų negausiai apgyvendinti regionai, tokie kaip salos, arktinės zonos ir aukštumų vietovės vis dar siekia bendros rinkos užbaigimo tikslo. Regioninė politika ir kaimo plėtros politika turi tai atspindėti tokiu būdu, kokiu jos įgyvendintos, ypač siūlydamos aukštesnį bendro finansavimo lygmenį, atsižvelgiant į šiuos suvaržymus. Komitetas taip pat šiuo metu nagrinėja savo iniciatyva pateiktą nuomonę (13) konkrečiau numatančią, kaip pagerinti regionų, kenčiančių nuo gamtinių trūkumų, įsiliejimą į regioninę ekonomiką.

5.6

Komitetas taip pat pabrėžia, kad kaimo plėtros politika ir regioninė politika nėra vieninteliai būdai, kuriais valdžios struktūros gali skatinti harmoningą teritorinę plėtrą Europos Sąjungoje. Komitetas pažymi, kad tvirtas viešų paslaugų diegimas regione taip pat padeda užtikrinti teritorinę sanglaudą.

6.1

2003 m. birželio mėnesio BŽŪP reforma akcentavo tvirtesnį antro ramsčio (kaimo plėtros) ir pirmo ramsčio pokyčių ryšį. Buvo pristatyta eilė naujų pirmo ramsčio šalutinių priemonių, kurių bendras skaičius nuo 22 iki 26.

6.1.1

Dvi naujos priemonės buvo įvestos maisto kokybės srityje (savanoriškas dalyvavimas pripažintose nacionalinėse kokybės nustatymo programose ir šių produktų skatinimo bei informavimo apie juos vartotojams akcijose). Kitomis dvejomis naujomis priemonėmis siekiama gamybos metodus pritaikyti prie Europos aplinkosaugos, gyvūnų gerovės ir gyvūnų bei augalų higienos standartų.

6.1.2

Dauguma esančių priemonių buvo pritaikytos (gyvūnų gerovės klausimų įtraukimas į žemės ūkio ir aplinkosaugos priemones, valstybės paramos, skirtos jaunų ūkininkų ruošimui, konsolidacija, buveinių ir paukščių direktyvos įgyvendinimas ir miško investicijų finansavimas, siekiant skatinti aplinkos ir socialiniu atžvilgiu teisėtą miško valdymą).

6.2

Naujoms valstybėms narėms 2004-2006 m. laikotarpiui buvo pritaikyta laikina kaimo plėtros programa. Kaip ir keturios naujos šalutinės priemonės, ši programa rems ūkinių bendrijų skatinimą, palaikys sunkiai išsilaikančius ūkius, teiks techninę pagalbą ir papildomai teiks tiesioginę pagalbą pagal BŽŪP pirmą ramstį.

7.1

Kadangi bendra rinka konsoliduojama, o vidaus rinka palaipsniui atsiveria ūkio ekonomikai su santykinai natūraliais privalumais ar žemesniais aplinkosaugos standartais, svarbiausia, kad Europos žemės ūkio modelis toliau taptų konkurencingesnis, nei bet kada anksčiau.

7.2

Todėl Komitetas mano, kad žemės ūkio investicijų rėmimas, kaip kaimo plėtros politikos dalis, turi būti toliau stiprinamas. Svarbu remti investicijas, kurios leidžia ūkiams atsižvelgti į aplinkosaugos reikalavimus bei gyvūnų gerovės gerinimą ir darbo sąlygas, ypač kai jie padeda stiprinti žemės ūkio veiklos sritis tam tikrose vietovėse.

7.3

Komitetas mano, kad turi būti vykdomas konsultacinių žemės ūkio paslaugų teikimas, palaikantis perėjimą prie naujų gamybos standartų. Programa valstybėse narėse faktiškai gali būti neįgyvendinta iki 2006 m., nors sąlygų bus laikomasi nuo 2005 m.

7.4

Keliais pastaraisiais metais daugybė veiksnių, įskaitant rinkos reguliavimo silpnėjimą, klimato pokyčius ir sveikatos apsaugos krizės nugalėjimo veiksmus, išryškino poreikį įvesti ūkio apyvartos kontrolę. Remiantis 2003 m. BŽŪP reforma, Komisija ėmėsi rengti ataskaitą, kad išnagrinėtų galimybę, leidžiančią moduliacijos procentą panaudoti nacionaliniame lygmenyje konkrečioms priemonėms, skirtoms nugalėti riziką, krizę ir stichines nelaimes. Komitetas pažymi, kad Komisija turi pateikti šią ataskaitą iki 2004 m. pabaigos ir taip pat turi atsižvelgti į nacionalinius bei Bendrijos siūlymus kurti žemės ūkio draudimo sistemas. Komitetas teigia, kad, esant poreikiui, antro BŽŪP ramsčio indėlis gali būti laikomas šalutine priemone.

7.5

Antras ateities kaimo plėtros politikos punktas yra aplinkosauga ir teritorinis valdymas, o taip pat žemės ūkio ir aplinkosaugos priemonės ir gamtinių trūkumų kompensavimas kaip svarbiausia pagrindinė priemonė, nustatanti bendrus kriterijus, siekiant išlaikyti teritorinį balansą.

7.6

BŽŪP reforma įvedė principą, pagal kurį tiesioginę pagalbą žemės ūkiui sąlygoja atitikimas Europos įstatymams (devyniolika direktyvų ir reglamentų), susijusiai su aplinkosauga, viešosios sveikatos priežiūra, gyvūnų ir augalų higiena bei gyvūnų gerove. Komitetas pabrėžia, kad šio naujo pirmo BŽŪP ramsčio elemento nereikia painioti su žemės ūkio ir aplinkosaugos priemonėmis (ŽŪAP). ŽŪAP nėra kontrolės priemonės, o palaiko bendrą savanorišką ūkininkų veiklą, kurios tikslas yra naudoti ūkininkavimo metodus, skirtus apsaugoti aplinką ir konservuoti gamtines vietoves.

7.7

Komitetas mano, kad administracinius ŽŪAP įgyvendinimo suderinimus reikia supaprastinti. Todėl priemonių tikslai turi būti nustatyti atsižvelgiant į subsidiarumą. Rūpindamasis biudžeto stabilumu, Komitetas taip pat tiria tolimesnės šių priemonių sferos plėtros poreikį, siekiant įtraukti aplinkosaugos klausimus. Tačiau ypač reikėtų akcentuoti ŽŪAP, kurios atkreipia dėmesį į žemės ūkio gamybos sistemų įvairovę, tam, kad būtų išlaikytos subalansuotos žemės ūkio sistemos.

7.7.1

Atsižvelgiant į Geteborgo Europos viršūnių susitikimo deklaraciją, žemės ūkio ir aplinkosaugos priemonės turi tapti privalomomis kiekvienai nacionalinei programai.