27.10.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 256/1

1.

EESRK patvirtina 2003 m. rugsėjo 24 d. (1), 2004 m. spalio 28 d. (2) ir 2006 m. gegužės 17 d. (3) nuomones dėl Sutarties dėl Konstitucijos, taip pat 2007 m. kovo 14 d. rezoliuciją dėl 50-ųjų Romos sutarčių pasirašymo metinių (4). Visose šiose nuomonėse EESRK be išlygų pritarė Konvento nustatytam metodui bei gautam rezultatui.

2.

EESRK kaip ir anksčiau pritaria konstitucinei sutarčiai, kuri iš esmės ir teigiama prasme skiriasi nuo visų ankstesnių institucijų dokumentų, kurie buvo parengti įvairiose tarpvyriausybinėse konferencijose persvarstant Romos sutartis: ši sutartis parengta nacionalinių parlamentų ir Europos Parlamento nariams dalyvaujant laisvose ir atvirose diskusijose; į vienintelį dokumentą sistemingai sujungti ir apibendrinti visi nuo Europos Bendrijų įkūrimo priimti politiniai ir instituciniai dokumentai; šis dokumentas apima nuostatas dėl būtinų Europos Sąjungos sprendimų priėmimo sistemos institucinių ir procedūrinių reformų, jame aprašomi ES siektini tikslai, įvardijamos vertybės, kuriomis turi būti grindžiama politika ir kodifikuojamos pagrindinės teisės, kurių ES turi laikytis ir ginti.

3.

Visa tai pateisina, kad Konvento projektas buvo pavadintas „Sutartimi dėl Konstitucijos Europai“. Dėl kai kuriose valstybėse narėse kilusių įvairių nesusipratimų vis dėlto nepritarta pavadinimui „Konstitucija“. EESRK neprieštarauja, kad naujoji sutartis būtų pavadinta kitaip. Esmė yra svarbesnė už pavadinimą.

4.

EESRK, organizuotos pilietinės visuomenės atstovui, labai svarbios yra šios priežastys ir toliau remti Sutartį dėl Konstitucijos Europai, kurios padeda stiprinti Sąjungos demokratinį teisėtumą:

5.

EESRK primena, kad Europos Vadovų Taryba, vienijanti visų valstybių narių valstybių ir vyriausybių vadovus, pritarė konstitucinei sutarčiai ir 2004 m. spalio 29 d. Romoje šią Sutartį iškilmingai pasirašė. Sutartį dėl Konstitucijos iki šiol ratifikavo du trečdaliai valstybių narių, sudarančių aiškią Europos Sąjungos piliečių daugumą. Todėl EESRK reikalauja, kad ir tolesnėse konsultacijose esamai krizei įveikti būtų remiamasi Sutartimi dėl Konstitucijos.

6.

EESRK remia Tarybai pirmininkaujančios Vokietijos ketinimą šių metų birželio 21-22 d. vyksiančiam Europos Vadovų Tarybos susitikimui pateikti būsimų veiksmų planą krizei įveikti ir palankiai vertina tai, kad 2007 m. kovo 25 d. Berlyno deklaracijoje buvo nustatytas naujosios sutarties įsigaliojimo terminas — 2009 m. vyksiantys Europos Parlamento rinkimai.

7.

Tai reiškia, kad iki 2007 m. pabaigos trumpoje tarpvyriausybinėje konferencijoje turi būti priimti esamo projekto pakeitimai, kurie būtini norint pasiekti bendrą sutarimą. Šioje tarpvyriausybinėje konferencijoje turės būti atitinkamai tiksliai įvardytos keletas nuostatų, dėl kurių bus galima rengti naujas konsultacijas. Rezultatą visos valstybės narės turėtų ratifikuoti per 2008 m.

8.

Atnaujinus konsultacijas dėl sutarties turi būti išsaugoti esminiai dalykai, kuriuos priėmė Europos Konventas ir kuriems vėliau vieningai pritarė valstybių ir vyriausybių vadovai. Pirmiausiai kalbama apie institucines ir procedūrines naujoves, taip pat apie privalomą Pagrindinių teisių chartijos pobūdį. Tai reiškia, kad turi būti išsaugota I dalis (Tikslai, institucijos, Sąjungos struktūra), II dalis (Sąjungos pagrindinių teisių chartija) ir IV dalis (Bendrosios ir baigiamosios nuostatos). III dalies nuostatos iš esmės apima su Europos Sąjungos politikos sritimis susijusias esamų sutarčių nuostatas ir nebūtinai turi būti perkeltos į naująją sutartį; institucinės ir procedūrinės III dalies nuostatos, jei jos yra išsamesnės už galiojančius teisės aktus, turėtų būti įtrauktos į I dalį.

9.

EESRK konstruktyviai prisidės prie tarpvyriausybinės konferencijos darbo. Tačiau Komitetas primygtinai reikalauja, nepaisant veikiausiai trumpos tarpvyriausybinės konferencijos ir ribotų jos įgaliojimų, pilietinės visuomenės organizacijoms sudaryti galimybę dalyvauti patarėjų teisėmis. EESRK pasirengęs kartu su Tarybai pirmininkaujančia valstybe nare surengti atitinkamus informavimo ir konsultacijų susitikimus. Šiame darbe Komitetas gali remtis patirtimi, sukaupta Europos Konvento veiklos laikotarpiu bendradarbiaujant su Konvento biuru bei Europos Parlamentu.

10.

Būtina kuo greičiau priimti sutartį, atitinkančią 27 valstybes nares vienijančios Sąjungos poreikius, ir taip įveikti esamą krizę. Pasitinkant naujus iššūkius Europos Sąjungoje būtina susitarti dėl naujos politikos ir priimti įvairiapusius sprendimus, visų pirma, siekiant toliau plėtoti Europos visuomenės modelį, kurio vienas svarbiausių elementų yra visuotinės svarbos paslaugos, ir stiprinti Europos integracijos socialinį aspektą, kovoti su neigiamais visų ekonominių, socialinių ir kultūrinių santykių globalizacijos padariniais, skatinti ekonominį augimą ir stiprinti konkurencingumą, spręsti klimato kaitos problemą, užtikrinti energijos tiekimą, spręsti imigracijos keliamas problemas ir spręsti su skurdu bei socialine atskirtimi susijusias problemas.

27.10.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 256/3

1.1

Komitetas atidžiai stebės koordinuotą 2004 m. direktyvos, čia nagrinėjamo iš dalies pakeistos direktyvos ir svarbių papildomų pamatinių sprendimų įgyvendinimą ir sieks ilgainiui įvertinti kovos su klastojimu ir jo tarptautiniais padariniais veiksmingumą ne tik ES, bet ir už jos ribų.

1.2

Komitetas pritaria bendriems siūlomų nuostatų principams, tačiau ragina Komisiją atsižvelgti į pastabas, pateikiamas šioje nuomonėje, kurioje siūloma iš esmės stiprinti bausmių sistemą, teismų ir muitinės bendradarbiavimą kovojant su plataus masto klastojimu ir nusikalstamų struktūrų klastojimo veikla arba jei pažeidimas kelia grėsmę žmonių sveikatai ar saugumui.

1.3

Komitetas norėtų, kad direktyva apimtų visas pramoninės nuosavybės teises, įskaitant ir išradimų patentus, kurie yra labai svarbūs Europos pramonei.

1.4

EESRK pabrėžia, kad kai kurios teisinės sąvokos, minimos nagrinėjamame pasiūlyme priimti direktyvą, pavyzdžiui, pažeidimų „komercinis mastas“ arba jų „komercinis klastojimo pobūdis“, yra neaiškiai apibrėžtos. Šis neapibrėžtumas prieštarauja pagrindiniams baudžiamosios teisės principams, pagal kuriuos nusikaltimo pagrįstumas turi būti objektyvus ir aiškiai bei tiksliai apibrėžtas. Be to, EESRK nepritaria direktyvos pasiūlymo 2 straipsnyje pateikiamam bausmių apibrėžimo pobūdžiui, kadangi, Komiteto manymu, reikėtų nustatyti tik baudžiamųjų sankcijų bendrą pagrindą (apsiribojant priimti sprendimą dėl laisvės atėmimo arba piniginės nuobaudos arba skiriamos baudos), tuo tarpu konkrečių bausmių nustatymas turi likti išskirtinė valstybių narių atsakingų institucijų kompetencija.

2.1

2005 m. lapkričio 23 d. MEMO/05/437 apžvelgiamas tą pačią dieną paskelbtas komunikatas. Komisija teigiamai įvertino Europos Teisingumo Teismo sprendimą, kuriuo pripažįstama Bendrijos kompetencija priimti proporcingas ir atgrasomąsias baudžiamąsias priemones siekiant užtikrinti, kad bus laikomasi EB sutarties nuostatų, reglamentuojančių Bendrijos atskirų sričių politiką.

2.2

Komunikate Komisija aiškina 2005 m. rugsėjo 13 d. Teismo sprendimą, kuriuo panaikinamas pamatinis sprendimas dėl aplinkos apsaugos baudžiamosios teisės priemonėmis. Komisijos nuomone, Teisingumo Teismas pripažino, kad tik Bendrija turi kompetenciją imtis su baudžiamąja teise susijusių priemonių, būtinų Bendrijos teisės aktų veiksmingumui užtikrinti. Komisija mano, kad šio sprendimo taikymo sritis peržengia aplinkos apsaugos sritį ir apima visas Bendrijos politikos sritis ir EB sutartimi pripažįstamas pagrindines laisves. Baudžiamųjų sankcijų integravimas į Bendrijos teisės aktus turi būti deramai pagrįstas ir neturi būti pažeista bendra Europos Sąjungos baudžiamosios teisės struktūra.

2.3

Toks platus sprendimo dėl aplinkos apsaugos aiškinimas sulaukė ne visų valstybių narių pritarimo, jis neatitinka ir teisinės doktrinos. Daugelis mano, kad baudžiamieji kaltinimai ir baudžiamųjų sankcijų dydis turi būti nustatomi laikantis subsidiarumo principo, todėl jų galimas suvienodinimas Europos Sąjungoje priklauso nuo valstybių narių teisminio bendradarbiavimo, apibrėžto EB sutartyje.

2.4

Reikėtų pažymėti, kad tokiam dokumento aiškinimui labai pritarė Europos Parlamentas, kadangi sprendimas dėl sričių, kurios gali būti priskiriamos Bendrijos baudžiamajai jurisdikcijai, priimamas ne vieningai balsuojant valstybėms narėms Taryboje, o kvalifikuota balsų dauguma pagal bendro sprendimo procedūrą, kurioje dalyvauja Parlamentas, kurio kaip vieno iš įstatymų leidėjo kompetencija buvo išplėsta. (1)

2.5

Tačiau, aiškindama Teismo sprendimą, Komisija kalba apie esminį Bendrijos kompetencijos išplėtimą ir gali atsirasti prieštaravimų skirtingų institucijų aiškinimuose, dėl kurių bus vilkinama priimti teisės aktus, numatančius baudžiamąsias priemones, ir tokiu būdu apriboti a posteriori jų taikymo sritį dėl, pavyzdžiui, atsiradusių naujų teismo bylų ar priimtų kompromisų. Šio pasiūlymo dėl direktyvos atveju, klausimas, ar išradimų patentai turi būti saugomi baudžiamosios teisės, lieka atviras, kadangi Europos Parlamentas mano, kad Teismo sprendimas turi įtakos tik Bendrijos teisei, o Komisija siekia, kad Teismo jurisdikcijai priklausytų ir Bendrijos, ir nacionaliniai teisės aktai, reglamentuojantys intelektinės nuosavybės teises.

3.1

Iš dalies pakeistu pasiūlymu COM(2006) 168 galutinis priimti direktyvą siekiama sukurti horizontalią ir suderintą baudžiamosios teisės sistemą pramoninės nuosavybės, literatūros ir meno kūrinių nuosavybės teisių ir kitų panašių nematerialios nuosavybės teisių (vadinamų „intelektine nuosavybe“) apsaugai užtikrinti. Pasiūlymas yra susijęs su vidaus rinka ir aiškiai pagrįstas poreikiu, kad Bendrija imtųsi priemonių šioje srityje atsižvelgdama į subsidiarumo ir proporcingumo principus. Šio pasiūlymo teisinis pagrindas — EB sutarties 95 straipsnis.

3.2

Pasiūlyme numatyta bendra bausmių sistema, nustatanti saugomos „intelektinės nuosavybės teises“ (INT), šių teisių pažeidimus ir maksimalias taikomas baudžiamąsias sankcijas siekiant vidaus rinkoje suderinti baudžiamąsias priemones, skirtas kovoti su prekių, paslaugų, intelektinių ir meno kūrinių klastojimu, t. y. tai, kas saugoma pagrindiniais Europos ir nacionaliniais įstatymais ir konkrečiomis tarptautinėmis konvencijomis, visų pirma 1994 m. Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) narių sudaryta Sutartimi dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS) (2), kurioje yra nuostatos dėl baudžiamųjų sankcijų (3), taikomos kai kurių saugomų teisių pažeidimų atvejais.

3.3

2004 m. priimtoje direktyvoje nustatyta apsaugos sistema, skirta kovoti su neteisėtu kopijavimu, piratavimu ir klastojimu (4) komerciniais tikslais; Komisijos pranešime (5) pateikiamas išsamus šios direktyvos 2 straipsnio nuostatomis ginamų nuosavybės teisių sąrašas. Tai yra pramoninė nuosavybė (išradimų patentai ir papildomi apsaugos liudijimai, naudingumo liudijimai, prekių ženklai, kilmės vietos nuorodos, dizainas ir modelis, augalų veislės), autorių ir gretutinės teisės ir Bendrijos teisės aktais nustatytos sui generis teisės dėl integralinių mikroschemų topografijų ir duomenų bazių. Tai yra išimtinės teisės, kurios teisiniu požiūriu yra intelektinės nuosavybės teisės dalis. Dalis šių teisių įtrauktos į Bendrijos acquis arba joms yra suteikta konkreti Bendrijos apsauga (dizainas ir modeliai, prekės ženklai, augalų veislės) (6). Kitos teisės, pavyzdžiui patentai, priklauso išskirtinai nacionalinės teisės kompetencijai, kadangi vis dar laukiama Bendrijos patento, kurio reikalauja visi pramonės sektoriai. Taigi, taip vadinama „intelektinė nuosavybė“ yra labai nevienalytė nematerialios nuosavybės teisių, kurių pobūdis ir juridinis statusas labai skiriasi, sritis.

3.4

Valstybės narės privalo laikytis TRIPS nustatytų įsipareigojimų priimti atitinkamus nacionalinius teisės aktus dėl baudžiamojo persekiojimo ir baudžiamųjų sankcijų taikymo klastojimo komerciniais tikslais atveju. Tačiau valstybėms narėms paliekama tam tikra aiškinimo laisvė, todėl kai kurios jų, įskaitant ir ES valstybes nares, dar nepriėmė atitinkamų baudžiamųjų priemonių, skirtų kovoti su intelektinės nuosavybės teisių pažeidimais šalyje. Siekiant suderinti įstatymus ir kovoti su organizuotu nusikalstamumu (7), kuris labai paplitęs klastojimo srityje, 2004 m. Direktyva numato asmenų, kurių teisės buvo pažeistos, gynimo būdus įpareigojant valstybes nares atlikti tyrimą, pardėti procedūras, konfiskuoti nusikalstamu būdų įgytas lėšas (8) ir atlyginti žalą. Tačiau šioje direktyvoje nustatytos procedūros ir sankcijos taikomos tik civilinėse, komercinėse ir administracinėse bylose ir jomis siekiama, visų pirma, intelektinės nuosavybės teisės turėtojų, pateikusių ieškinius dėl klastojimo, patirtą žalą padengti. Tačiau keletas valstybių narių vis dar neperkėlė šių nuostatų į nacionalinę teisę.

3.5

Intelektinės nuosavybės apsauga įtvirtinama Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje ir 2000 m. gruodžio mėn. Nicoje priimtoje iškilmingoje deklaracijoje. Tarptautinė apsauga numatyta ir užtikrinta konvencijose, kurias sudarė JTO priklausančios kompetentingos organizacijos (Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija (OMPI, UNESCO) ir konvencijose, sudarytose regionų lygiu (1973 m. Miuncheno konvencija, įsteigianti Europos patentų biurą ir sukurianti Europos patentą). Tačiau šiuo metu tik TRIPS sutartyje numatytos būtiniausios baudžiamosios priemonės. Komisija pasiūlymu siekia darnumo Bendrijos lygiu įpareigojant valstybes nares numatyti baudžiamąsias sankcijas nacionalinės teisės aktuose ir apibrėžia pažeidimus ir vienodas nuobaudas.

3.6

Iš dalies pakeistu pasiūlymu priimti direktyvą siekiama suderinti bausmes — laisvės atėmimas, piniginės baudos, konfiskavimas — už intelektinės nuosavybės teisių pažeidimą. Pasiūlymu siekiama nustatyti jurisdikcijos taisykles ir tuo atveju, kai pažeidimas susijęs su keletu valstybių narių, persekiojimą, jei įmanoma, centralizuoti, vienoje valstybėje narėje ir taip palengvinti tyrimą. Siūloma, kad nukentėjusieji arba jų atstovai bendradarbiautų atliekant tyrimą.

3.7

Palyginti su ankstesniais pasiūlymais, šio persvarstymo pagrindinis tikslas — nustatyti baudžiamųjų sankcijų, taikomų už intelektinės nuosavybės teisių pažeidimus, kurie taip pat apibrėžti pasiūlyme, dydį ir pobūdį.

3.8

Fiziniai asmenys už pažeidimus, apibrėžtus direktyvos 3 straipsnyje, turi būti baudžiami maksimalia ne mažesne kaip ketveri metai laisvės atėmimo bausme tuo atveju, kai pažeidimai buvo padaryti dalyvaujant nusikalstamoje organizacijoje ar kai šie pažeidimai kėlė pavojų žmonių sveikatai arba saugumui (2 straipsnio 1 dalis).

3.9

Direktyvos 3 straipsnyje minimus pažeidimus padarę fiziniai ir juridiniai asmenys turėtų būti baudžiami veiksmingomis, proporcingomis ir atgrasomomis nuobaudomis, įskaitant baudas pagal baudžiamąją teisę ir kitokias baudas, kurios yra ne mažesnės kaip 100 000 eurų (300 000 eurų už ypač sunkius pažeidimus, 2 straipsnio 1 dalis neprieštarauja griežtesnių nuobaudų taikymui, ypač mirties ar negalios atvejais).

3.10

Nacionalinės teisės aktuose turėtų būti numatytas nusikalstamu būdu įgytų lėšų, nusikaltimo priemonių ir turto konfiskavimas už ypač sunkius pažeidimus (padarytus dalyvaujant nusikalstamoje organizacijoje, kai kyla pavojus žmogaus sveikatai arba saugumui) (3 straipsnis).

3.11

Iš dalies pakeistas pasiūlymas suteikia valstybėms narėms galimybę taikyti griežtesnes priemones.

3.12

Panaikinus Tarybos pamatinį sprendimą, kuris buvo pateiktas kartu su pasiūlymu, Komisija ketina baudžiamuosiuose procesuose laikytis 2005 m. gruodžio 23 d. priimto horizontalaus požiūrio, kuriuo siekiama skatinti tarpusavio teisminę pagalbą ir suvienodinti bausmes visose valstybėse narėse, kad būtų galimą į šią veiklą įtraukti Eurojust (9).

3.13

Tyrimus ir teisminius persekiojimus pradeda valstybės narės nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusieji asmenys pateikė ieškinį.

4.1

Komitetas pažymi, kad vis plačiau vartojama neapirėžta sąvoka „intelektinė nuosavybė“, kuri apima konkrečias teisines sąvokas, įvairius apsaugos ir naudojimo metodus, tačiau ši sąvoka vartojama Europos ir tarptautinėje teisėse. Visų susijusių intelektinės nuosavybės teisių pobūdis, galiojimo trukmė ir sritis labai skiriasi. Kiekviena jų priklauso konkrečiai teisinei sistemai, skiriasi teritorinis galiojimas, jas registruoja ir saugo konkrečios institucijos. Be to, įvairiose valstybėse teisių pažeidimai gali būti skirtingai aiškinami ir kai kuriais atvejais aiškinimas greitai keičiasi.

4.2

Vaistų sudėties tyrimai (nenaudojant ir neskelbiant rezultatų) arba programinės įrangos ir elektronikos komponentų apgrąžos inžinerija funkcinio suderinamumo tikslais, įteisintas kopijų darymas asmeniniais tikslais pažeidžiant apsaugos sistemą (dažniausiai gana silpną) kelete valstybių narių gali būti laikoma klastojimu arba nelegaliu kopijavimu ir gali būti taikomos ypač griežtos nuobaudos, net ir tais atvejais, kai nesiekiama komercinių ar nusikalstamų tikslų.

4.2.1

Komitetas jau yra pareiškęs pritarimą koordinuotai kovai Bendrijoje su neigiamos įtakos Europos ekonomikai turinčiomis įvairiomis klastojimo komerciniais tikslais formomis ir baudžiamosioms priemonėms, skirtoms kovoti su įvairiais pramoninės nuosavybės ir autorių teisių pažeidimais (10), kurie labai kenkia Europos ekonomikai. Masinis klastojimas dažniausiai yra nusikalstamų struktūrų ir grupuočių organizuojama veikla ir gali kelti pavojų asmenų sveikatai, saugumui ir gyvybei, todėl tokiais atvejais skiriant nuobaudas turi būti atsižvelgiama į ypač sunkinančias aplinkybes. Pasiūlyme priimti direktyvą turėtų būti apibrėžtas nuobaudų griežtinimo principas, taikomas kiekvienu atveju, kai yra sunkinančios aplinkybės.

4.2.2

Kaip ir 2004 m. direktyvos atveju Komitetas pritaria ketinimui suderinti veiksmus, susijusius tik su komerciniu mastu padarytais pažeidimais, galinčiais labai pakenkti bendrajai rinkai. Be to, Komitetas mano, kad būtų naudinga tiksliau apibrėžti „komercinį“ klastojimo pobūdį ir paaiškinti, kad suklastoti gaminiai ar paslaugos skirti parduoti dideliais kiekiais ir gali padaryti rimtą ekonominę žalą ir tai, kad tai kelia pavojų žmonėms, nepriklausomai nuo parduoto kiekio, arba kad šiuos nusikaltimus darantys asmenys siekia nelegalaus finansinio pasipelnymo. Baudžiamosios sankcijos kelia akivaizdžią didesnę ar mažesnę grėsmę viešajai tvarkai: nusikaltimas ir bausmė turi būti proporcingi žalai, tačiau gali kilti klausimas, kaip skirti „intelektinės nuosavybės teisių pažeidimus komerciniu mastu“ ir „sunkius pažeidimus“ ir, ar siūlomos bausmės dydis atitinka proporcingumo principui, kuris yra neatsiejama baudžiamosios teisės dalis. Be to, dalijimasis rinkmenomis internetu ar kopijavimas (ar muzikinio kūrinio perdirbinys) asmeniniais tikslais, intelektinių ir meno kūrinių demonstravimas šeimos nariams ar artimiesiems mokslo ir žinių įgijimo tikslais tiesiogiai nepriskiriami siūlomo teisės akto taikymo sričiai, todėl būtų naudinga tai aiškiai apibrėžti.

4.2.3

Komitetas norėtų pabrėžti, kad intelektinės nuosavybės teisės, kurios pažeidžiamos klastojimu, nėra absoliučios teisės. Kiekviena iš gretutinių teisių turi savo specifiką, kiekviena jų suteikiama išskirtinė teisė ir laikinas naudojimo monopolis, kurių galiojimo trukmė ir teritorinis galiojimas skiriasi, tokiu būdu sukuriama laikina protekcionistinė priemonė (paskelbus išradimą, jam suteikiamas patentas, sukūrus kūrinį, įgyjamos autorių teisės). Tačiau licencijų turėtojams ir teisėtiems bei sąžiningiems gaminių, paslaugų ir intelektinių kūrinių naudotojams taip pat suteikiamos teisės, kurios kai kurių licencijų atveju kartais yra labai didelės. (11) Kai kurių šalių teisėje yra prieštaravimų ir, palyginti su vartotojų teisėmis, pirmenybė suteikiama, dažniausiai vienašališkai, gamintojų ir platintojų ir pramoninėms teisėms. Noras daugelio šalių nacionalinės teisės aktuose numatyti griežtas baudžiamąsias sankcijas atrodo tik dar labiau sustiprins šią tendenciją. Todėl susidaro paradoksali situacija: griežčiausia bausmė už pažeidimą komerciniu mastu pasiūlyme priimti direktyvą gali būti tokia pati ar net griežtesnė negu padarius vieną atskirą pažeidimą.

4.2.4

Komitetas norėtų, kad, perkėlus direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, Komisijos iniciatyva, pavyzdžiui, būtų atliktas išsamus tyrimas, kuris leistų palyginti šalių nacionalinę baudžiamąją teisę ir Bendrijos baudžiamąją teisę siekiant darnumo Europos lygiu, visų pirma, autorių ir gretutinių teisių srityje. Šioje srityje kartais taikomos ypač griežtos baudžiamosios sankcijos, todėl atsiranda neproporcingos sankcijos ir nuobaudos, kurios ne visada yra būtinos, kadangi kūrinių komercinio platinimo būdai sparčiai keičiasi ir artimiausiu metu numatyta nebetaikyti skaitmeninių teisių valdymo technologijų (DRM — apsaugos nuo kopijavimo sistemos) ir kadangi laikmenų apmokestinimo visiškai pakanka kompensuoti teisių turėtojų dėl neteisėto kopijavimo patirtą nuostolį.

4.3.1

Komitetas norėtų, kad būtų aiškiau apibrėžtas intelektinės nuosavybės produktų arba paslaugų klastojimo kurstymas. Baudžiamajame nusikaltime privalo būti numatytas ir nusikaltėlio arba jo bendrininkų ketinimo elementas. TRIPS sutartyje kalbama apie tyčinį prekės ženklo suklastojimą, o direktyvoje apie tyčinę, apgalvotą veiką. Pažeidime privalo būti ir materialus elementas — nusikaltimo vykdymas arba ketinimas jį įvykdyti, o tai yra laikoma nusikaltimo darymo pradžia. Abu šie elementai sudaro visumą, kadangi tiesiog ketinimo nepakanka, kad būtų pažeidimo sudėtis (nebent būtų įsteigta minčių policija). Tačiau kurstymas nusikalsti negali būti laikomas nusikaltimu, jei kurstytojas nesuteikia priemonių (dažniausiai neteisėtų), skirtų konkretiems nusikaltimo vykdymo tikslams. Be to, Komitetas mano, kad priemonių, įprastinės programinės įrangos tiekimas arba prieigos prie interneto užtikrinimas negali būti laikomi bendrininkavimu arba kurstymu padaryti nusikaltimą (tokių atvejų baudžiamojoje teisėje paprastai pasitaiko labai retai ir juos sunku įrodyti), jei šiomis priemonėmis naudojasi pažeidėjas. Bendrijos teisės aktuose turėtų pakakti bendrininkavimo sąvokos, o bendraautorių klausimas turėtų būti aiškiai reglamentuotas nacionalinėje teisėje. Priešingu atveju, galėtų būti pateikiami kaltinimai neįrodžius esant tyčinių ketinimų, o tai daugeliui priemonių ar paslaugų teikėjų sukurtų didelį teisinį neapibrėžtumą.

4.3.2

Kūrinių, modelių, metodų ar išradimų, kurie apsaugomi suteikus laikiną monopolį, neteisėtas atgaminimas laikomas klastojimu. Reikėtų laikytis šio apibrėžimo toliau neišplečiant piratavimo sąvokos (kurios esmė dažniausiai apibrėžiama kaip nesąžiningas įsilaužimas į informacines sistemas siekiant jas kontroliuoti, vogti duomenis arba naudoti jų dažnių praeinamumą dažniausiai neteisėtais tikslais). Piratavimas skiriasi nuo klastojimo, todėl baudžiamieji nusikaltimai turi būti aiškiai interpretuojami. Už savavališką įsilaužimą į informacines sistemas, informacinių duomenų vogimą arba dažnių praeinamumo naudojimą, privatumo pažeidimą, žinoma, turėtų būti taikomas atitinkamas baudžiamasis procesas, tačiau šie veiksmai nėra tiesioginis klastojimas. Reikėtų atskirai nagrinėti kovos su kompiuterinio piratavimu klausimą, kadangi politinio pobūdžio deklaracijose sąvokos apibrėžiamos netiksliai, dažnai vartojamos sinonimiškai ir sukelia tam tikrą painiavą. Kompiuterinį piratavimą naudoja teroristų susivienijimai, todėl jam turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys ir tinkamai bendradarbiaujama tarptautiniu mastu.

4.3.3

Terminas „nusikalstama organizacija“ arba „organizuotas nusikalstamumas“, apie kuriuos kalbama konstatuojamoje dalyje, turėtų apimti ir „organizuotus nusikalstamus susivienijimus“, kurie kai kuriuose baudžiamosios teisės aktuose laikomi sunkinančia aplinkybe. Klastojimas komerciniais tikslais, vykdomas susitelkus į organizuotą nusikalstamą susivienijimą arba nusikalstamą organizaciją, turėtų būti sunkinanti aplinkybė, lemianti sunkesnes bausmes ir didesnes baudas.

4.3.4

Europos Komisija nurodo, kad valstybės narės gali pačios nustatyti didesnes bausmes arba bausti už kitokio pobūdžio veikas. Tai galėtų būti suprantama kaip skatinimas bausti už komercinių tikslų neturinčius veiksmus arba netgi išplėsti klastojimo sąvoką į ją įtraukiant ir tai, kas nesusiję su atgaminimu arba pačiu gaminio, metodo arba kūrinio kopijavimu.

4.3.5

Komitetui kyla abejonių dėl to, kad Bendrijos teisės aktuose ir kai kuriose šalyse kopijavimo programos, leidžiančios apeiti arba nutraukti Skaitmenines teisių valdymo technologijų veikimą (angl. Digital Rights Management — DRM (12): įrangos arba kompiuterinių programų, dažniausiai mažai apsaugotų ir nešifruotų, kopijavimo apsaugos priemonė) prilyginamos DRM sistemų klastojimui, nors tai, kas šiuo atveju laikoma klastojimu, nėra originalių sistemų kopijavimas ar atgaminimas. Be to, taip vadinamos DRM sistemos nėra standartinės. Jos priklauso nuo platformos ir tiekėjo, gali būti įvairaus rinkmenų formato, o tai yra kliūtys sąveikumui arba gali sudaryti sąlygas susikurti nedidelei rinkai panaikinant konkurenciją. Už kopijavimo priemonių kūrimą ir naudojimą siekiant užtikrinti vartotojui arba įmonei, turinčiai programinė įrangos licenciją, naudotis jų teisėmis (kopijavimas asmeniniams tikslams, atsarginė kopija, įvairios standartinės įrangos naudojimui) neturėtų būti baudžiama, išskyrus atvejus, kai nustatoma nusikalstama paskata ir nusikalstamas veiksmas komerciniu mastu.

4.3.6

Komitetas pritaria principui, pagal kurį būtų baudžiamasis procesas būtų pradedamas neatsižvelgiant į tai, ar nukentėjusysis pateikė ar ne civilinį ieškinį arba baudžiamąjį kaltinimą. Iš esmės, kai reikalas susijęs su mafijinėmis struktūromis, aukos gali nesiryžti pradėti procesinius veiksmus norėdamos apsaugoti savo teises. Be to, klastojimas komerciniu mastu, ypač kurį vykdo susivienijimai arba organizacijos, susiję su organizuotu nusikalstamumu arba net terorizmu, kenkia ekonomikai ir socialinei gerovei. Todėl valstybės pareiga yra imtis griežtų priemonių kovojant su šiuo reiškiniu.

4.3.7

Komitetas tikisi, kad veiksmingas valstybių narių bendradarbiavimas galėtų padėti užtikrinti efektyvią kovą su tarptautiniais klastojimo tinklais, visų pirma tais, kurie susiję su nusikalstamomis organizacijomis ir su pinigų plovimu, atkreipiant dėmesį į tai, kad daugelis šių tinklų veikia iš trečiųjų šalių. Todėl būtina imtis veiksmų už ES ribų taikant priemones, kurias užtikrina tarptautinė teisė.

4.3.8

Komitetas mano, kad Bendrijos lygiu turėtų bendradarbiauti policijos tyrimus vykdančios bendros komandos ir muitinės pareigūnai, nukentėjusieji arba jų įgalioti ekspertai. Komitetas pritaria, kad aukos būtų įtrauktos į tyrimą, tačiau siūlo apriboti jų vaidmenį suteikiant jiems galimybę tik teikti informaciją valdžios institucijoms. Būtų nenormalu, jei pateikus kaltinimus dėl klastojimo komerciniu mastu, pavyzdžiui, įmonė galėtų dalyvauti tikrinant ir konfiskuojant konkurencinės įmonės turtą, kadangi pastaroji laikoma nekalta, kol jos kaltumo neįrodo teismas. Komitetas yra įsitikinęs, jog būtina atsispirti tendencijoms siekti asmeninio teisingumo arba asmenų, neturinčių valdžios įgaliojimų, arba kištis ar į baudžiamąjį procesą ar jam kliudyti.

4.3.9

Galiausiai, Komitetui kelia nerimą tendencija vis plačiau naudoti interneto tinklus komerciniais tikslais ir vis daugėjančiais prašymais sugriežtinti šiam veiklos sektoriui taikomas baudžiamąsias sankcijas, kurios numatytos TRIPS sutartyje. Tai aiškiai pabrėžta ir 2006 m. JAV prekybos departamento pateiktoje Specialioje 301 ir Super 301 ataskaitoje (13) taikant Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO) sutartis dėl intelektinės nuosavybės internete, kuris yra visiems prieinama priemonė ir universalus bendras turtas.

27.10.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 256/8

1.1

2006 m. kovo 23-24 d. Europos Vadovų Tarybai pirmininkavusios valstybės narės išvadose Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto buvo paprašyta 2008 m. pradžioje parengti suvestinius pranešimus apie veiklą, kuria remiama Partnerystė augimui ir darbo vietų kūrimui skatinti.

1.2

Be to, Europos Vadovų Taryba pasiūlė konkrečias 2005-2008 m. prioritetinių veiksmų sritis:

2.1

Nors Lisabonos strategija padėjo pasiekti teigiamų rezultatų, iki šiol kai kuriose srityse jos tikslai nėra visiškai pasiekti, visų pirma užtikrinant ekonomikos ir pramonės augimą ir kuriant daugiau ir geresnių darbo vietų. Pasaulinės konkurencijos požiūriu, Europa turi atremti tradicinių ir naujų konkurentų keliamus iššūkius, į kuriuos jai nepavyksta tinkamai reaguoti.

2.2

Europos įmonės veikia ne visiškai baigtos kurti bendrosios rinkos sąlygomis, pavyzdžiui, ne visiškai suderintos mokesčių taisyklės, pernelyg lėtai valstybės narės įgyvendina direktyvų nuostatas, vis dar didelė administravimo našta, trūksta darbo jėgos judumo. Ypač sunku šias kliūtis įveikti MVĮ.

2.3

Galima paminėti ir kitus kylančius iššūkius: verslumo trūkumas, gyventojų senėjimas ir jo poveikis verslumui, darbo jėgos pasiūla ir poreikis daugiau dėmesio skirti verslo perdavimui, galimybės gauti finansavimą įmonių steigimo ir vystymo etapuose, galimybės naudotis mokslinių tyrimų rezultatais ir jų atveriamomis naujovių diegimo galimybėmis.

2.4

Nors įgyvendinant Lisabonos strategijos tikslus mažoms ir vidutinėms įmonėms tenka svarbiausias vaidmuo, pirmaisiais Lisabonos strategijos įgyvendinimo metais jų indėlio nauda nebuvo tinkamai įvertinta. Visų pirma reikėtų, kad MVĮ organizacijos aktyviau dalyvautų vertinant pasiektą pažangą bei reikėtų stiprinti jų vaidmenį skatinant MVĮ visais politikos lygiais. EESRK ragina, kad kito 2008-2010 m. Integruotų ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gairių persvarstymo metu būtų apibrėžtos geriau orientuotos ir racionalesnės pagrindinės MVĮ gairės, visų pirma susijusios su mikroekonominėmis reformomis. Siekdamas aktyvaus MVĮ dalyvavimo įgyvendinant Lisabonos strategijos tikslus, EESRK ragina Tarybą apibrėžti Europos mažųjų įmonių chartijai teisinį pagrindą, atsižvelgiant į Europos Parlamento prašymą, kad pamatas, užtikrinsiantis aktyvesnius veiksmus, taptų tvirtesnis. Minėtos politikos kryptys ir priemonės yra labai svarbios MVĮ verslo potencialui vystyti.

2.4.1

EESRK ragina Komisiją ir Tarybą dėti visas pastangas atitinkamuose įstatymuose įtvirtinti principą „pradėk nuo mažo“ („think small first“).

2.4.2

EESRK ragina 2009 metus paskelbti „Verslo metais“ ir pabrėžti svarbų vaidmenį, tenkantį verslininkams užtikrinant ekonomikos augimą ir gerovę, bei skatinti jaunimą rinktis verslininko karjerą.

2.4.3

EESRK ragina dėti pastangas, kad būtų užtikrintas Konkurencingumo ir naujovių pagrindų programos veiksmingumas ir sudarytos sąlygos MVĮ pasinaudoti veiksminga parama ir jos teikiamomis galimybėmis bei supaprastinta MVĮ dalyvavimo tvarka Septintojoje bendrojoje mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programoje bei struktūrinių fondų veikloje. Būtina atidžiai stebėti minėtų programų ir JEREMIE iniciatyvos veiksmingumą ir galimybes jomis pasinaudoti.

2.4.4

Žmogiškasis kapitalas yra didžiausias įmonių turtas. Atitinkamos paramos struktūros, specialiai pritaikytos mokymo programos ir deramos finansinės paskatos turėtų padėti MVĮ tobulinti darbuotojų ir verslininkų žinias ir gebėjimus toliau investuojant į tęstinį mokymą.

2.4.5

EESRK ragina Komisiją atlikti MVĮ dalyvavimo Bendrijos programose analizę. Jei manoma, kad šis dalyvavimas nepakankamas, būtina nustatyti privalomą minimalų dalyvavimo procentą.

2.4.6

Svarbi priemonė, padedanti MVĮ vystyti savo veiklą, yra viešieji pirkimai. Reikia užtikrinti atidžią MVĮ dalyvavimo juose stebėseną ir parengti priemones, kurios užtikrintų geresnes MVĮ dalyvavimo viešuosiuose pirkimuose sąlygas. Reikia skatinti keitimąsi gera praktika.

2.4.7

Komisijos lygmeniu reikia sukurti koordinuojančią struktūrą, kad visose programose, veiksmuose ir teisėkūros priemonėse būtų vykdoma tikrai MVĮ naudinga ir veiksminga politika.

2.4.8

Reikėtų imtis specialių veiksmų, kurie skatintų su MVĮ susijusią geriausią praktiką ir ji būtų dažniau taikoma, bei didinti konkurencingumą, visų pirma regionuose, kuriuose išsivystymo lygis yra žemesnis už Europos vidurkį. Tokio pobūdžio veiksmai turėtų būti įgyvendinami per MVĮ organizacijas.

3.1

Lisabonos strategija paprastai labiau žinoma kaip įsipareigojimas iki 2010 m. Europos ekonomiką paversti konkurencingiausia ir dinamiškiausia žiniomis paremta ekonomika pasaulyje. Be šios strategijos pagrindinių gairių, 2000 m. birželio mėn. Santa Maria da Feira Europos Vadovų Taryba patvirtino Europos mažųjų įmonių chartiją.

3.2

Komitetas primena, kad nuo pat 2000 m. kovo 24 d. Lisabonos strategija:

3.3

2005 m. kovo mėn. pavasario Europos Vadovų Taryba atliko Lisabonos strategijos vidurio laikotarpio vertinimą ir nusprendė atnaujinti procesą didžiausią dėmesį skiriant ekonomikos augimui ir užimtumui kaip pagrindiniams Europos politikos prioritetams. Buvo pasiektas susitarimas dėl integruotų ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gairių (1), užtikrinančių reformos priemonių nuoseklumą, ir numatytas aiškus nacionalinių reformų programų kūrimo planas.

3.4

Lisabonos strategijoje konkurencingumo ir ekonomikos siekis nurodomi kaip pagrindinė priemonė siekti didesnės ekonominės gerovės, kurti naujas darbo vietas, gerinti gyvenimo kokybę ir užtikrinti jo apsaugą. Savo ruožtu geresnė gyvenimo kokybė, socialinė pažanga ir aplinkos tvarumas taip pat gali būti ekonomikos augimą lemiančiais veiksniais. Kol kas, įgyvendinant Lisabonos strategiją, nepavyko pasiekti lauktų rezultatų būtent ekonomikos ir pramonės augimo ir darbo vietų kūrimo srityje. Europa susiduria su sunkumais pasaulinės konkurencijos srityje. Nuo Lisabonos strategijos įgyvendinimo pradžios ES narių skaičius išaugo nuo 15 iki 25, o vėliau iki 27 valstybių.

3.5

Pirmiausia Komitetas norėtų nurodyti, kad Lisabonos strategija padėjo pasiekti kai kurių teigiamų pokyčių:

3.6

Nepaisant šių teigiamų aspektų, galima vis dėlto daryti svarbiausią išvadą — Europai tampa vis sunkiau konkuruoti su augančia didžiųjų pramonės valstybių ir sparčiai augančios ekonomikos šalių, kurių gamybos sąnaudos yra mažos ir kurios vis sparčiau diegia naujas technologijas, šalių konkurencija. Susirūpinimą kelia, pvz., šie aspektai:

3.7

Kita vertus vėluojama įgyvendinti Lisabonos strategijos reformas:

3.7.1

Europiniu lygiu valstybės narės įsipareigojo užbaigti kurti bendrąją rinką daugelyje sričių (energetikos, paslaugų, viešųjų pirkimų, transeuropinių tinklų, viešųjų paslaugų pritaikymo), tačiau dažnai buvo vėluojama laiku įgyvendinti būtinas priemones.

3.7.1.1

Europiniu lygiu nuo dešimtojo dešimtmečio Europos Komisija vykdė daugybę iniciatyvų siekdama geriau įvertinti MVĮ poreikius, veikimą bei remti jų plėtojimą ir geriau išnaudoti darbo vietų kūrimo potencialą. Per pastaruosius keletą metų šiuos veiksmus padėjo įgyvendinti paskirtas atstovas MVĮ reikalams, 2004 m. priimtas verslumą skatinančių veiksmų planas ir priemonės, įgyvendinamos siekiant geresnės teisėkūros, didesnės finansavimo galimybės (EIF ir EIB) ir Konkurencingumo ir naujovių pagrindų programa (KNPP).

3.7.2

Valstybių narių lygiu rezultatai skiriasi; dažniausiai pasitaikantys trūkumai yra šie:

3.7.3

Naujosioms valstybėms narėms dėl jų vystymosi atotrūkio (pvz., užimtumo, technologijų arba aplinkos srityse) dažnai tenka įveikti papildomas kliūtis, kurias kartais kompensuoja daug radikalesnės negu 15 ES valstybių narių atsinaujinimo priemonės.

3.8

Pateikiama nuoroda į 2005 m. kovo mėn. Europos Vadovų Tarybos prašymu parengtą Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) pranešimą, kuriame išdėstyti EESRK konsultacijų su partneriais rezultatai valstybių narių ir europiniu lygiu dėl Lisabonos strategijos įgyvendinimo ir socialinių partnerių bei kitų organizuotos pilietinės visuomenės subjektų vaidmens (2). Pastaraisiais metais Komitetas paskelbė keletą pranešimų dėl Lisabonos strategijos ir konkrečių jos aspektų (3).

4.1.1

Didžioji dauguma Europos įmonių yra MVĮ (99,8 proc.). 91 proc. Europos įmonių yra labai mažos įmonės; 7 proc. — mažos įmonės. Nors daugelis Europos įmonių yra mažos, jose dirba daugiausia darbuotojų (du trečdaliai darbo vietų privačiame sektoriuje) ir sukuriama 57 proc. BVP (4).

4.1.2

Kad pagerėtų MVĮ ekonominės veiklos rezultatų stebėsena, EESRK ragina Europos Komisiją atgaivinti Europos observatoriją, skirtą MVĮ.

4.1.3

MVĮ yra svarbiausios, kurios kuria darbo vietas; jos yra vienas pagrindinių valstybės biudžeto pajamų šaltinis (mokesčiai, PVM, kt.), didelei gyventojų daliai, pirmiausia tai, kuri yra aktyviausia ir orientuota į naujoves ir yra ekonomikos variklis, sudaro galimybes siekti profesinių ir socialinių laimėjimų, užtikrina pagrindinę ekonominės struktūros, palankios rinkos ekonomikai, kuri yra lanksti, naujoviška ir dinamiška, dalį bei lemia būsimų didelių bendrovių atsiradimą, pirmiausia naujose ekonomikos srityse, paremtose sudėtingomis technologijomis.

4.2.1

Pabrėžiant konkurencingumą reikėtų pripažinti, kad būtina siekti tvaraus konkurencingumo atviroje ir globalioje ekonomikoje užtikrinant naujų technologijų naudojimą, veiksmingesnį profesinį mokymą, aukštą darbuotojų kvalifikaciją ir didesnį našumą. Pati svarbiausia strategijos sąvoka yra kokybė (prekių, paslaugų, reglamentavimo, valdymo, užimtumo, socialinių santykių ir aplinkos kokybė).

4.2.2

Siekdamos užtikrinti ekonominį stabilumą, valstybės narės turėtų stengtis vidutinės trukmės biudžeto tikslus išlaikyti viso ekonomikos ciklo metu arba imtis būtinų priemonių padėčiai ištaisyti. Atsižvelgdamos į šį įsipareigojimą, valstybės narės turėtų vengti su ciklu nesuderintos fiskalinės politikos. Valstybės narės, kurių einamųjų sąskaitų deficitas yra pernelyg didelis, turėtų jį koreguoti vykdydamos struktūrines reformas, didinančias išorės konkurencingumą, ir pinigų politikos priemonėmis. Turint omenyje Europos gyventojų senėjimą, šios priemonės yra mažiausia, ką galima padaryti.

4.2.3

EESRK mano, kad pašalinti kliūtis, trukdančias tvariam ir radikaliam Europos ekonomikos atnaujinimui, galima tik iš esmės pakeitus ekonominės politikos, ypač makroekonominės, kryptį. Siekiant ekonomiką grąžinti į tolesnio augimo ir visiško užimtumo kelią, būtini veiksmai ES viduje. Tam reikia suderintos makroekonominės politikos, kuri apimtų Lisabonos strategijos tikslus, visų pirma visiško užimtumo srityje, stiprinant konkurencingumą ir realiai įgyvendinant įsipareigojimus siekti tvaraus vystymosi, kaip tai numatyta Geteborgo aukščiausiojo lygio susitikimo išvadose.

4.2.4

EESRK primena, kad pinigų politika turėtų būti siekiama užtikrinti kainų stabilumo, ekonomikos augimo ir užimtumo pusiausvyrą. Šiuo požiūriu reikėtų paraginti ECB ir toliau užtikrinti stabilumą platesniu mastu, t. y. ne tik užtikrinant kainų stabilumą, bet ir augimo, visiško užimtumo ir socialinės sanglaudos stabilumą (5). Norint pasiekti rezultatų, svarbu suderinti valstybių narių biudžetus su ECB vykdoma politika ir laikytis Stabilumo ir augimo pakto.

4.2.5

Be to, EESRK pabrėžia, kad verslo paslaugos, neatsiejama MVĮ dalis, yra ypač svarbios siekiant sėkmingo Lisabonos strategijos įgyvendinimo ir didesnio Europos konkurencingo. Tęsdamas Komisijos komunikato šia tema (6) pradėtą darbą, EESRK pabrėžia būtinybę sukurti tokią reglamentavimo aplinką, kuri leistų susijusioms MVĮ patenkinti visuomenės keliamus poreikius.

4.2.6

EESRK taip pat pritaria Komisijos dokumente dėl integruotos pramonės politikos išsamiam paramos priemonių vertinimui, kuriame analizuojami apdirbamosios pramonės 27 sektoriai, bet primygtinai reikalauja tikro įgyvendinimo politikos, suderintos su valstybėmis narėmis (7).

4.3.1

EESRK visiškai pritaria neseniai pateiktam Europos Komisijos pasiūlymui iki 2012 m. bendrovių administracinę naštą sumažinti 25 proc. (9) Tokia priemonė leistų padidinti ES BVP 1,5 proc. EESRK ragina Komisiją parengti aiškią reglamentavimo aplinkos supaprastinimo strategiją, kuri padėtų ES šioje srityje siekti tikslų (10).

4.3.2

Mažesnė administracinė našta paspartintų ekonomikos augimą. Siekdamos sumažinti teisinių ir reglamentavimo įsipareigojimų naštą, vietos, regionų ir valstybių narių ir Europos Sąjungos valdžios institucijos turi laikytis bendro požiūrio. Labai svarbu, kad taisyklės būtų tinkamai parengtos ir proporcingos.

4.3.3

EESRK remia projektą, kurį Komisija pristatė savo strateginėje apžvalgoje dėl geresnio reglamentavimo ES (11), sukurti Poveikio vertinimo valdybą (PVV), kuriai būtų pavesta vertinti teisės aktų (susijusių su įmonėmis) poveikį, siekiant gerinti poveikio vertinimo kokybę ir veiksmingumą. Šios valdybos veiksmai neturėtų apsiriboti koordinavimu. Reikėtų, kad ji vertintų dokumentų kokybę MVĮ dalyvavimo požiūriu ir atliktų įstatymų pasiūlymų ekonominio ir socialinio poveikio analizę. Nacionaliniu ir Bendrijos lygiu naujas reguliavimo priemones reikėtų atrinkti siekiant įvertinti jų poveikį MVĮ.

4.3.4

Turėtų būti kruopščiai įvertintas naujų arba persvarstytų teisės aktų ekonominis, socialinis ir aplinkos poveikis, kad būtų galima nustatyti galimus kompromisus tarp įvairių politikos priemonių tikslų ir jų sinergiją. Be to, siekiant supaprastinimo, persvarstyti jau galiojantys teisės aktai ir įvertintas jų poveikis konkurencingumui. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas nepriklausomiems vertinimams, kuriuose kalbama apie visų Europos Komisijos teisės aktų ir reglamentavimo pasiūlymų poveikį verslui, ir visų pirma mažoms įmonėms. Galiausiai, kuriamas bendras naujų ir galiojančių teisės aktų administracinių išlaidų vertinimo modelis. Principas „pradėk nuo mažo“ turėtų būti pagrindinis principas persvarstant galiojančius ir priimant naujus teises aktus. Taigi įstatymuose turėtų būti atsižvelgiama į MVĮ ypatumus.

4.3.5

EESRK pažymi, kad mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ), kurių lėšos Bendrijos ir valstybių narių teisės aktuose numatytam administravimui yra ribotos, šie pakeitimai yra labai svarbūs.

4.3.6

Turi būti imtasi būtinų priemonių užtikrinti, kad visos valstybės narės laiku ir nepaprastai kokybiškai perkeltų visas reikiamas direktyvas ir įtikintų valstybių narių vyriausybes ir regioninę valdžią ir įstatymų leidėjus pradėti teisės aktų supaprastinimo projektą, ypač jei įgyvendinant europinius įstatymus pasitaikė perteklinio reglamentavimo atvejų.

4.3.7

Dauguma regionų, valstybių narių ir Europos politikos veikėjų nepakankamai išmano tikrąją mažųjų įmonių padėtį ir jų tikruosius poreikius. Geresnis MVĮ atstovaujančių asociacijų (12) dalyvavimas visais lygiais yra būtina sąlyga tobulinant MVĮ politikos Europoje kokybę. Mažųjų įmonių asociacijų stiprinimas yra viena svarbiausių Europos mažųjų įmonių chartijos (2000 m.) idėjų. MVĮ atstovaujančios asociacijos turėtų būti svarbūs suinteresuoti subjektai priimant sprendimus įvairiais lygiais.

4.3.8

EESRK tvirtai remia Europos mažųjų įmonių chartiją, kuri pasirodė esanti veiksminga priemonė pažangai stebėti ir MVĮ problemoms nustatyti; ji taip pat lėmė valstybių narių ryžtą imtis veiksmų gerinant su įmonėmis susijusių politikos sričių koordinavimą visoje Europoje. Būtina ją nuolat atnaujinti ir papildyti atsižvelgiant į pataisytą Lisabonos strategiją ir didelio masto ES plėtros procesą.

4.4.1

Verslumas yra sudėtingas reiškinys, apimantis iniciatyvos, rizikos ir naujovių diegimo aspektus. Mažos ir naujos įmonės kuria naujoves, užpildo rinkos nišas, didina užimtumą ir skatina konkurenciją, didindamos ekonominės veiklos veiksmingumą.

4.4.2

Visoms neseniai įsikūrusioms Europos Sąjungos įmonėms stinga aktyvumo. Naujausioje Pasaulio verslo stebėjimo (angl. Global Entrepreneurship Monitor, GEM) ataskaitoje tarp pirmųjų 10 šalių nėra nė vienos Europos Sąjungos valstybės narės (14). Tačiau net 8 valstybės narės minimos tarp 10, kurių dalyvavimo procentas yra mažiausias (15).

4.4.3

Verslumas yra labai svarbus visai visuomenei. Siekdamas skatinti ir kelti verslumo kultūros ir verslo svarbos suvokimą bendram valstybės vystymuisi, Komitetas siūlo 2009 m. paskelbti Verslo metais. Todėl Komitetas pažymi, kad 2010 m. bus atliekamas keleto svarbių Bendrijos programų laikotarpio vidurio vertinimas. Būtina formuoti teigiamą visuomenės požiūrį į verslą. Ši akcija leistų konsoliduoti ir paskatinti keitimąsi geriausia praktika.

4.4.4

ES reikia didelių mokymo ir lavinimo programų pokyčių, visų pirma aukštojo mokslo lygmeniu, daugiau dėmesio skiriant aukštesnės pakopos mokymui verslo klausimais, strateginei informacijos vadybos ir IRT reikšmei bei tinklų dalykinių ryšių užmezgimui. Mokyklos ir aukštojo mokslo įstaigos turi atlikti esminį vaidmenį formuojant jaunimo verslumo mąstyseną. Pvz., siūloma aktyviai įtraukti įmonių atstovus ir verslo organizacijas dalyvauti mokymo programose. Svarbus yra žiniasklaidos vaidmuo ir jos pristatomas verslo įvaizdis.

4.4.5

Turėtų būti aktyviau įgyvendinama politika, padedanti kurti ir plėtoti verslą, visų pirma greitesnis, mažiau išlaidų reikalaujantis naujų įmonių steigimas, priemonės, didinančios galimybes naudoti rizikos kapitalą, daugiau verslo mokymo programų, priemonės, palengvinančios naudojimąsi viešaisiais tinklais bei komunalinėmis paslaugomis, ir didesnis pagalbos mažosioms įmonėms paslaugų tinklas. Be to, reikalingi politiniai sprendimai siekiant reformuoti mokesčių sistemas, reglamentavimą, patekimą į rinką, sanavimo ir restruktūrizavimo procedūras ir paveldėjimo įstatymus. Reikalingas kitoks požiūris į bankrotą.

4.4.6

Vienas esminių klausimų yra galimybės gauti finansavimą pradiniame įmonės kūrimo etape. Belgijoje vyriausybė ėmėsi iniciatyvos siekdama mažinti nuosavo kapitalo trūkumą. Kaip pavyzdį galima paminėti Arkimedes fondo atvejį, kuris akcijų ir obligacijų pavidalu sukaupė 110 milijonų eurų, kuriuos skyrė Flandrijos regiono vyriausybė.

4.4.7

Lygiai taip pat svarbu teikti informaciją ir paramos verslui paslaugas, visų pirma jauniems verslininkams. Savo naudą įrodė kuravimo programos Flandrijoje (Belgija).

4.4.8

Nesėkmės baimė potencialioms naujoms įmonėms daro didelį neigiamą poveikį. Taip pat turėtų būti sukurta tinkama socialinė sistema savarankiškai dirbantiems asmenims. Jiems taip pat turėtų būti suteikta galimybė nesėkmės atveju bandyti dar kartą.

4.5.1

Būtina išlaisvinti bendrosios rinkos potencialą. Europos Sąjunga dabar galėtų pasinaudoti rinkos, didesnės nei JAV ar Kinijos, teikiamomis galimybėmis, tačiau iki šiol:

4.5.2

Europos Sąjungos patrauklumas investicijoms priklauso nuo jos rinkų dydžio ir atvirumo, jos reglamentavimo aplinkos ir infrastruktūros kokybės. Didesnės investicijos padidintų Europos našumą, kadangi darbo jėgos našumas priklauso nuo investicijų į fizinį ir žmogiškąjį kapitalą, žinias ir infrastruktūrą.

4.5.3

Europos gamintojų gebėjimas konkuruoti ir išlikti vidaus rinkoje lemia jų konkurencingumą pasaulio rinkose. Jei prekių vidaus rinka yra gana gerai integruota, paslaugų rinka teisiniu požiūriu arba de facto yra gana susiskaidžiusi. Kad būtų skatinamas augimas ir užimtumas bei didinamas konkurencingumas, turi gerai veikti bendra vidaus paslaugų rinka išsaugant Europos socialinį modelį. Didesnio veiksmingumo būtų galima pasiekti panaikinant mokesčių kliūtis pasienio veiklai ir darbuotojų judumo suvaržymus. Galiausiai našumą ir užimtumą padidintų visiškas finansų rinkų integravimas, kuris padėtų geriau paskirstyti kapitalą pagerindamas verslo finansavimo sąlygas.

4.5.4

MVĮ požiūriu vidaus rinka, ypač paslaugų sektoriaus, vis dar nėra visiškai sukurta. Didelės tarpvalstybinių operacijų administravimo išlaidos ir nepritaikyti europiniai standartai trukdo mažoms įmonėms pasinaudoti didesnėmis rinkomis.

4.5.5

Standartai yra itin svarbūs patekimui į rinkas. Šiuo metu vykdomų standartizavimo procedūrų metu nepakankamai atsižvelgiama į amatų ir MVĮ ypatumus. Mažos įmonės turi aktyviau dalyvauti rengiant europinius ir tarptautinius standartus. Nors Europos Komisija tvirtai remia tokias struktūras kaip NORMAPME (17), reikia papildomų pastangų remti MVĮ, ypač mažos apimties arba individualią gamybą, siekiant mažesnių standartizavimo išlaidų, labiau subalansuoto atstovavimo techniniuose komitetuose, sertifikavimo sistemų supaprastinimo.

4.5.6

Dar yra daug galimybių tobulinti viešųjų pirkimų tvarką. Tokios pažangos galima pasiekti skelbiant daugiau viešųjų pirkimų konkursų. Reikia labiau pabrėžti MVĮ dalyvavimo galimybes viešųjų pirkimų konkursuose. EESRK pritaria tam, kad Komisija parengtų vadovą, skirtą ES valstybių narių, taip pat JAV ir Japonijos, šios srities gerai praktikai, suteikusiai galimybę MVĮ dažniau dalyvauti viešuosiuose pirkimuose.

4.5.7

Europoje yra 27 skirtingos MVĮ mokesčių sistemos, o tai lemia dideles įmonių prisitaikymo sąnaudas ir kelia didelių kliūčių vidaus rinkai. Mažų įmonių prisitaikymo sąnaudos viršija didelių įmonių sąnaudas (18). Laukiama supaprastinimo, kuris visų pirma būtų palankaus MVĮ.

4.6.1

Žiniomis grindžiamos pasaulio ekonomikos globalizacijos sąlygomis įmonės turi nuolat prisitaikyti prie permainų. Norėdami prisitaikyti, verslininkai, dalyvaujantys konkurencinėje kovoje ir turintys varžytis inovacijų srityje, labiau negu bet kada privalo turėti tvirtą žinių pagrindą ir tinkamą kvalifikaciją. Vykstant technologijų plėtrai, verslininkai ir kiti darbuotojai tai pat turi įgyti naujų gebėjimų, ypač IRT srityje, ir atnaujinti savo įgūdžius (19).

4.6.2

Nuo 2000 m., kai buvo pradėta įgyvendinti Lisabonos strategija, Europoje didelis dėmesys skiriamas mokymo ir visą gyvenimą trunkančio mokymosi strategijoms, tačiau jas vis dar būtina tobulinti, kaip teigiama 2006 m. vertinimo ataskaitoje dėl Integruotos veiksmų programos mokymosi visą gyvenimą srityje, dėl kurios 2002 m. susitarė Europos socialiniai partneriai (ETUC, Business Europ, CEEP, UEAPME). Todėl nauja Bendrijos integruota veiksmų programa visą gyvenimą trunkančio mokymo srityje turėtų aktyviai prisidėti įgyvendinant Lisabonos strategijos tikslą, t. y. pasiekti, kad Europos Sąjunga taptų, „konkurencingiausia ir dinamiškiausia žinių ekonomika pasaulyje, užtikrinančia darnų ekonomikos augimą, daugiau ir geresnių darbo vietų bei didesnę socialinę sanglaudą“.

4.6.3

Kaip teigė EESRK (20), „Sąjungos švietimo programos buvo viena nedaugelio Bendrijos veiklų, tiesiogiai orientuotų į Europos gyventojus. Todėl naujosios programos tikslas — skatinti demokratišką vystymąsi, pagrįstą dalyvavimo demokratijos idealu ir aktyviais piliečiais“ ir „skatinti užimtumą ir lanksčią darbo rinką“. Kadangi ši priemonė apima pagrindines Europos judumo programas, pvz., Leonardo da Vinci profesinio mokymo programa, apimanti jaunimo ir jaunų darbuotojų pradinį profesinį mokymą, ir Erasmus programa studentams, jos turėtų būti prieinamesnės individualaus judumo požiūriu. Tam tikrą laiką trunkantis mokymasis ir darbas užsienyje leidžia ne tik tobulinti asmens įgūdžius ir praktines žinias, bet ir padeda geriau pažinti Europą ir jaustis Europos piliečiu. Be to, tokia patirtis formuoja aktyvią asmens poziciją ir padeda ugdyti atsakomybę už įdarbinimo galimybes profesinės veiklos srityje.

4.6.4

Be to, EESRK pabrėžė, jog „ypač norėtų, kad programos priemonėmis galėtų naudotis MVĮ“ ir „rekomenduoja, kad MVĮ klausimas būtų sprendžiamas atskirai, supaprastinant atitinkamas procedūras, kad šios įmonės galėtų dalyvauti programoje ir jų dalyvavimas būtų rezultatyvus“. Paslaugų ekonomikoje didžiausias įmonės turtas yra žmogiškasis kapitalas. Kad įmonės, visų pirma MVĮ, galėtų vykdyti gebėjimų ugdymo strategijas, turėtų būti sukurti paramos mechanizmai, kurie padėtų joms investuoti į tęstinį mokymą, pvz., siūlant jų poreikiams pritaikytas mokymo programas, finansinę paramą, įvairias mokesčių lengvatas.

4.6.5

Socialinis dialogas yra svarbi priemonė ekonominiams ir socialiniams klausimams spręsti. Vienas iš svarbiausių jo tikslų — tobulinti darbo rinkos veikimą ir numatyti pokyčius. Be to, socialinis dialogas padeda kurti įmonėse pasitikėjimo klimatą. Socialinis dialogas taip pat gali padėti mažoms įmonėms rasti tinkamus sprendimus, kadangi jo metu atsižvelgiama į darbo aplinkos ir darbo santykių ypatumus ir kokybę bei tą ypatingą padėtį, kurioje veikia ir vystosi amatai ir mažos įmonės.

4.7.1

Lisabonos darbotvarkėje MTTP finansuoti numatyta skirti iki 3 proc. BVP, iš kurių du trečdalius turi finansuoti privatus sektorius, nors šiandiena šiam tikslui jis skiria tik 56 proc. Tačiau tenka apgailestauti, kad Europoje MTTP lėšų skiriama gerokai mažiau negu JAV ar Japonijoje (ES MTTP skiriama 1,93 proc. BVP, palyginti su 2,59 proc. JAV ir 3,15 proc. Japonijoje). Be to, iki 2010 m. Kinija ketina pasiekti ES mokslinių tyrimų intensyvumo lygį. Moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra: 2002 m. moksliniams tyrimams ir plėtrai JAV privatus sektorius skyrė 100 milijardų eurų daugiau negu Europoje.

4.7.2

Būsimas Europos technologijos institutas (ETI), kurio tikslas — pasiekti kuo aukštesnį švietimo, mokslinių tyrimų ir inovacijų integracijos lygį, turėtų pripažinti ir įvertinti MVĮ potencialą. Turėtų būti stiprinamas universitetų, mokslinių tyrimų centrų ir įmonių, ypač smulkiojo verslo įmonių, bendradarbiavimas. Būtina skatinti mokslininkus palaikyti ryšius su įmonėmis. Reikėtų tinkamai įvertinti technologijų sklaidos per technologijų centrus ir inkubatorius svarbą. Naujoje paramos mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir inovacijų sistemoje turėtų būti numatytos paramos priemonės naujoves remiantiems paslaugų teikėjams, mokslinių tyrimų ir technologijų parkams ir jų tinklams. Europos mokslininkams visose 27 ES valstybėse narėse reikia suteikti daugiau galimybių. Būtina aktyviau skatinti ir skleisti mokslinių tyrimų rezultatus, kad įmonėms būtų lengviau susipažinti su jų rezultatais ir ekonominiu poveikiu.

4.7.3

Europa turėtų užtikrinti ES mastu suderintas reglamentavimo sąlygas, kurios būtų palankios inovacijoms. Siekiant apsaugoti inovacijas ir tinkamai įvertinti Europos įmonių poreikius, reikalingos naujos Europos bendrijos patento iniciatyvos. Diegiant šią sistemą turėtų būti siekiama nustatyti mažesnius mokesčius MVĮ ir tinkamą draudimo struktūrą bylinėjantis dėl patentų.

4.7.4

Savo naujausiuose komunikatuose Europos Komisija pripažino, kad būtina išplėsti inovacijų apibrėžimą daugiau dėmesio skiriant MVĮ ir atsižvelgiant į ne techninio pobūdžio inovacijas visuose ekonomikos sektoriuose. Tam, kad šis naujas požiūris praverstų smulkiajam verslui, jis turėtų būti taikomas visose politikos srityse.

4.7.5

Itin svarbu didinti MVĮ žmogiškojo kapitalo kvalifikaciją ir įtraukti į gamybos ir inovacijų diegimo veiklą daugiau mokslo darbuotojų. Septintojoje bendrojoje mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programoje turėtų būti numatyta parama MVĮ finansuojant pažangių technologijų mokslinius tyrimus ir gamybos būdus bei kitas MVĮ struktūrai svarbias naujoves.

4.7.6

Būtinos lėšos ES lygiu turi būti skiriamos iš tokių programų kaip Kompetencijos ir inovacijų programa (CIP), Bendroji mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programos, struktūrinių fondų, švietimo programos ir kt. Koordinavimo, įskaitant ir lėšų skyrimo, politika yra sudėtinga užduotis, ypač todėl, kad Europos finansiniai ištekliai, palyginti su jų poreikiu ir paklausa, yra gana riboti. Užtikrinant, kad struktūrinių fondų lėšos būtų naudojamos bendram novatoriškų MVĮ, naujų įmonių ir verslo perdavimo finansavimui (pvz., per Europos investicijų fondus — JEREMIE), valstybės narės turi patvirtinti atitinkamas priemones ir vykdyti atidžią jų veiksmingumo ir prieinamumo stebėseną.

4.7.7

Diegiant naujus pažangius gamybos metodus ir mechanizmus, visų pirma MVĮ, reikia užtikrinti palankias kreditų suteikimo sąlygas. EIB ir EIF turėtų aktyviau dalyvauti sektorinių ir tarpsektorinių planavimo grupių darbe.

4.7.8

MVĮ turėtų būti rekomenduojama plačiau taikyti IRT, kurios leistų sumažinti jų išlaidas, padidinti našumą ir konkurencingumą.

4.8.1

Europiniai tyrimai rodo, kad beveik trečdalis Europos įmonių, daugiausia šeimos verslo įmonių, per artimiausius 10 metų bus baigę savo veiklą. Manoma, kad tai turės įtakos maždaug 690 000 įmonių, kuriose sukurta apie 2,8 milijono darbo vietų. Įmonių perdavimas turėtų būti skatinamas kaip visiškai tinkama alternatyva naujų įmonių kūrimui.

4.8.2

Kitaip negu anksčiau, šeimos verslas vis dažniau perduodamas trečiosioms šalims. Taigi, vis dažniau įmonės perimamos, o ne kuriamos naujos. Atlikti tyrimai rodo, kad pirmuosius penkerius metus sėkmingai veikia 96 proc. perduotų ir 75 proc. naujai įsteigtų verslo įmonių.

4.8.3

Todėl pirmiausia būtina sukurti pagrindą ir sudaryti sąlygas galimiems įmonių pirkėjams užmegzti ryšius su parduodančiais įmones. Ši rinka turėtų būti skaidri siekiant padidinti galimybes užmegzti reikiamus ryšius ir užtikrinti veikiančių įmonių tęstinumą ir verslo gyvybingumą. Labai svarbu užtikrinti aukštos kokybės paslaugas užtikrinant pirkėjų ir pardavėjų paiešką, konsultavimą ir konfidencialumą. Daugelyje Europos valstybių yra valstybinės arba valstybės remiamos verslo perdavimo rinkos (22). Šios iniciatyvos turėtų būti vystomos visose ES valstybėse narėse.

4.9.1

MVĮ, ir visų pirma naujoms įmonėms, perkeltoms ir novatoriškoms įmonėms turėtų būti užtikrinamos galimybės gauti finansavimą, kad jos galėtų išnaudoti visą savo potencialą ir skatinti ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą Europoje. Rizikos pasidalijimo modelių, pvz., savitarpio ir valstybės garantijų schemos, taikymas, yra labai veiksmingos priemonės, todėl būtina jas skatinti ES ir valstybių narių lygiu.

4.9.2

Naujoms įmonėms, MVĮ ir sparčiai besiplečiančioms bendrovėms turėtų būti suteikta galimybė skolintis už prieinamą kainą: tam būtina nustatyti atitinkamo lygio palūkanų normas ir rizikos priemokas bei atitinkamai suderinti valstybės pagalbos schemas.

4.9.3

Turėtų būti stiprinamas ir remiamas MVĮ organizacijų vykdomas MVĮ konsultavimas. Be to, būtina įgyvendinti finansines priemones, kurios būtų pritaikytos smulkiojo verslo galimybėms ir poreikiams. EESRK ragina Komisiją ir EIB ir EIF finansuoti smulkiojo verslo naujoves rizikos kapitalo ir garantijų schemų forma.

4.9.4

Svarbūs MVĮ finansavimo būdai yra rizikos kapitalas ir individualių investuotojų (verslo rėmėjų) investicijos į verslą. Siekiant mažinti nuosavo kapitalo deficitą pradinio finansavimo etape, svarbu skatinti rizikos kapitalo ir individualių investuotojų (verslo rėmėjų) bei (pradedančiųjų) verslininkų tinklų kūrimą.

4.9.5

Veiksmingas būdas taupyti ir tinkamai panaudoti lėšas remiant smulkųjį verslą yra garantijų sistema. Prancūzijoje šioje srityje daugiau kaip 45 metus veikia Mašinų gamybos pramonės savitarpio garantijų fondas (pranc. Caisse Mutuelle de Garantie de la Mécanique, CMGM). Ši organizacija teikia bankų garantijas beveik visoms įmonėms teikiamoms paskoloms (investicijų kreditai, įmonių perdavimas, bankų garantijos, paskolos grynaisiais). Įmonės dalyvauja jų kapitalo ir garantijų fondo veikloje. Ši sistema leidžia sumažinti asmenines verslininkų garantijas, sudaro sąlygas gauti didesnius kreditus ir užtikrina didesnį verslininko saugumą bankininko atžvilgiu. Reikėtų skatinti ES valstybes nares keistis gera praktika MVĮ galimybių gauti finansavima ir naudotis garantijų fondais srityje.

4.10.1

ES turėtų pasinaudoti sparčiai augančios ekonomikos Azijos rinkų atvėrimo galimybėmis, pvz., Kinijos ir Indijos. Kartu ES turėtų spręsti su tuo susijusį naują darbo jėgos tarptautinio padalijimo klausimą, ypač Kinijai specializuojantis didelės papildomos vertės prekių gamyboje, o Indijai tampant pagrindine pasaulio užsakomųjų paslaugų teikėja. EESRK pabrėžia, kad norint užtikrinti geresnį ES įmonių rinkos prieinamumą, labai svarbu laikytis bendro požiūrio į trečiąsias šalis.

4.10.2

Nors bendroji rinka veikia jau daugiau kaip 14 metų, daug įmonių vis dar veikia tik vienoje šalyje. Pagrindinės kliūtys, su kuriomis jos susiduria, yra kalbos barjeras, išlikę įstatymų ir reguliavimo skirtumai, žinių apie kitas rinkas trūkumas. EESRK palankiai vertina paramos verslininkams paslaugų, pvz., JK paso eksportui (23), kūrimą. Taip pat būtina skatinti MVĮ dalyvavimą viešųjų pirkimų konkursuose.

4.10.3

Būtina sukurti tinkamas paramos sistemos priemones tarpvalstybinei veiklai Europos Sąjungoje ir išorės rinkose skatinti.

4.10.4

EESRK pabrėžia, kad ypatingas dėmesys MVĮ turėtų būti skiriamas Komisijos dokumentuose dėl prekybos politikos („Rinkos prieinamumo strategija“, „Apsaugos priemonės“, „Globalioji Europa“).

Pirmininkaujančios JK prašymu parengta nuomonė „Geresnė teisėkūra“, pranešėjas D.Retureau, OL C 24, 2006 1 31.

Nuomonė savo iniciatyva „Kaip patobulinti ES teisės aktų įgyvendinimą ir vykdymą“, pranešėjas J. Van Iersel, OL C 24, 2006 1 31.

Nuomonė dėl Acquis communautaire atnaujinimo ir supaprastinimo (COM(2003 71 galutinis), pranešėjas D. Retureau, OL C 112, 2004 4 30.

27.10.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 256/17

1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

1.1

Europos Vadovų Taryba 2006 m. kovo 23-24 d. pirmininkaujančios šalies išvadų dalyje, kurios antraštė ATNAUJINTA LISABONOS AUGIMO IR UŽIMTUMO STRATEGIJA (12 punktas) pritarė Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto iniciatyvai, kuria siekiama padidinti atsakomybę už Lisabonos strategiją Bendrijos lygiu. Europos Vadovų Taryba paragino Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą toliau tęsti savo darbą ir paprašė iki 2008 m. pradžios parengti suvestinę ataskaitą dėl veiksmų, skirtų remti partnerystę siekiant augimo ir užimtumo didinimo.

1.2

Komitetas dar 2007 m. vasario 15 d. pateikė pavasario Europos Vadovų Tarybos susitikimui rezoliuciją dėl atnaujintos Lisabonos strategijos įgyvendinimo.

1.3

Rengiant suvestinę ataskaitą, kurios paprašė Europos Vadovų Taryba, bus naudojami keturi informaciniai pranešimai šiomis temomis:

Šie informaciniai pranešimai bus svarbiausios suvestinės ataskaitos dalys.

1.4

Toliau pateikiamame tekste, kuris taip pat buvo parengtas bendradarbiaujant su keleto valstybių narių nacionalinių ekonomikos ir socialinių reikalų tarybų atstovais, nagrinėjama tik tema „Investicijos į žinias ir inovacijas“.

2.1

Europos stiprybė priklauso nuo jos piliečių gebėjimo našiai dirbti.

2.2

Laisva išradingos amatininkystės ir verslumo iniciatyvų, mokslinių metodų bei sistemų sąveika ir tuo remiantis sukurtos technologijos ir pramoniniai procesai tapo sėkmės receptu siekiant rezultatų, lėmusių dabartinį gyvenimo lygį. Kartu vyko lemiamas visuomeninis politinis vystymasis šiuolaikinės valstybės link, kurioje piliečiai yra laisvi ir vyrauja valdžios galių pasidalijimas, demokratija ir pagrindinės teisės.

2.3

Kitas lemiamas pasiektos pažangos veiksnys buvo sukurti ir intensyviai taikyti energiją naudojantys pramoniniai procesai, mašinos ir transporto priemonės: energija išlaisvino žmones nuo sunkiausio fizinio darbo, gerokai padidino jų darbo našumą, sukūrė šilumą ir šviesą ir užtikrino iki tol neregėtą judumą ir komunikaciją. Energija tapo svarbiausia šiuolaikinės ekonomikos „maistine medžiaga“ ir varomąja jėga.

2.3.1

Atsižvelgiant į ribotus iškastinių energijos šaltinių išteklius, visame pasaulyje sparčiai didėjančius energijos poreikius, taip pat tikėtiną energijos naudojimo poveikį klimato vystymuisi ateityje, svarbiausia politinių diskusijų tema tampa tvaraus ir aplinką tausojančio apsirūpinimo energija užtikrinimas. Svarbiausia sąlyga norint pasiekti šį itin nelengvą tikslą, yra didžiulė, plati ir veiksminga energijos mokslinių tyrimų ir vystymo programa.

2.4

Be to, dar yra labai daug kitų problemų ir uždavinių, kuriuos galima išspręsti tik atliekant mokslinius tyrimus, vystant technologijas ir diegiant inovacijas. Tai apima, pavyzdžiui, fizinių ir psichinių ligų įveikimą, neįgaliųjų gyvenimo palengvinimą ir jų dalyvavimą visuomenės gyvenime, demografinių pokyčių poveikį, įskaitant senėjimo mokslinius tyrimus, aplinkos apsaugą ir bendrų mūsų gyvenimo pagrindų ir europietiškų vertybių bei socialinio modelio užtikrinimą ir vystymą. Galiausiai moksliniai tyrimai ir technologijų vystymas taip pat tarnauja pagrindiniam tikslui teikti daugiau ir naujų žinių. Daugiau žinių ne tik padeda spręsti problemas, bet ir išplečia mūsų pasaulėjautą, įvardija konfliktines situacijas ir praturtina mūsų kultūrą.

2.5

Be to, Europos bendrija susiduria su didėjančia pasauline konkurencija, todėl labai svarbu išsaugoti Europoje darbo vietas, pajamų lygį ir socialinius bei aplinkosaugos standartus. Tai pasakytina ne tik atsižvelgiant į JAV ir Japonijos ekonominę galią, bet visų pirma į nuolat didėjančią tokių valstybių kaip Kinija, Indija ir Brazilija pramoninę galią ir jų mokslinių tyrimų potencialą, taip pat gerokai mažesnius šių šalių atlyginimus ir žemesnius socialinius bei aplinkosaugos standartus.

2.6

Įveikti šiuos sunkumus bus galima tik tuomet, jei ir ateityje pirmausime mokslinių tyrimų, technologijų vystymo srityje ir nuolat diegsime inovacijas, remdamiesi visuomenine ir kultūrine aplinka, pagrįsta demokratija, teisės normomis, politiniu stabilumu, verslo laisve, planavimo užtikrintumu, noru siekti rezultatų bei jų pripažinimu ir socialine sauga.

2.7

Aukščiausi mokslo ir technikos laimėjimai ir jų pavertimas įmonėse konkurencinga ekonomikos jėga yra lemiamos sąlygos, galinčios užtikrinti mūsų ateitį, ypač susijusią su energetika ir klimato problemomis, išlaikyti ir gerinti dabartinę mūsų padėtį pasaulyje, kad plėtotume Europos socialinį modelį, o nepažeistume jo.

2.8

Svarbiausia sąlyga siekiant šio tikslo — pažangai ir inovacijoms atvira visuomeninė aplinka, kurioje šis požiūris galėtų kuo veiksmingiau įsivyrauti, kad visais politiniais lygmenimis būtų sukurtos reikiamos sąlygos, priimami kryptingi sprendimai, verslas įgautų daugiau pasitikėjimo ir optimizmo darydamas investicijas, kurių taip reikia Europai, ir būtų kuriamos naujos darbo vietos. Tam reikia dar labiau skatinti fundamentinių tyrimų, sudarančių tinkamą dirvą būsimoms investicijoms, svarbos suvokimą. Visų pirma reikia verslumo, grindžiamo pasirengimu diegti inovacijas ir rizikuoti, taip pat politinio vadovavimo, patikimumo ir realistiško mąstymo.

2.9

Kad Europa dar labiau neatsiliktų vykstant pasaulinėms investicijų į mokslinius tyrimus ir technologijų vystymą varžyboms, Barselonos tikslą, suformuluotą Lisabonos strategijai įgyvendinti, turi labai rimtai vertinti visi jame paminėti dalyviai. Reikia siekti, kad bendrosios išlaidos, skiriamos Sąjungoje moksliniams tyrimams ir technologijų vystymui, būtų padidintos ir iki 2010 m. sudarytų apie 3 proc. BVP. Du trečdalius reikiamos investicijų apimties turi finansuoti privatus sektorius.

2.10

2006 m. gruodžio mėn. Taryba priėmė Mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstravimo veiklos septintąją bendrąją programą (Septintoji bendroji programa) 2007-2013 m; palyginti su ankstesne programa, šiai programai skirtas gerokai didesnis, apie 50 mlrd. eurų siekiantis biudžetas. Tai dar vienas didelis Europos politikos laimėjimas, kurį ypač rėmė Komitetas. Tačiau Bendrijos skiriamos lėšos sudarytų tik apie 2 proc. (tai sudaro tik vieną penkiasdešimtąją!) pagal Barselonos tikslą visų siekiamų investicijų į mokslinius tyrimus ir technologijų vystymą. Kaip ne kartą yra pabrėžęs Komitetas, to neužteks siekiant didžiausio tikėtino Bendrijos paramos sverto ir integracijos poveikio valstybių narių paramos politikai ir pramonės pasirengimui investuoti.

2.11

Todėl Komitetas patvirtina savo ankstesnę rekomendaciją, kad ši Bendrijos finansavimo dalis 2008 metais persvarstant ES biudžetą iš pradžių turėtų būti padidinta 50 proc., taigi apytikriai iki 3 proc. visų Barselonos tikslu siekiamų investicijų. Visų pirma tai pasakytina apie būsimą Europos technologijų institutą bei būtinumą atlikti daugiau tyrimų mokslinių tyrimų ir technologijų vystymo srityje, susijusių su ilgalaikiu apsirūpinimu klimatui žalos nedarančia energija.

2.12

Tačiau būtina sudarant tinkamas teisines (tarp jų ir civilinės atsakomybės srityje), administracines ir finansines sąlygas skatinti pramonės įmonių, ypač mažų ir vidutinių, norą ir pasirengimą investuoti į mokslinius tyrimus, technologijų vystymą, sukurti šioms investicijoms patrauklią aplinką ir padidinti jų pelningumą. Svarbų vaidmenį atlieka Bendrijos paramos teisė; ji turi valstybėms narėms sudaryti galimybes veiksmingiau negu iki šiol ir nebiurokratiškais metodais remti universitetų, mokslo tyrimo įstaigų ir pramonės mokslinių tyrimų ir technologijų vystymo projektus ir padėti jiems kurti tinklus. Todėl reikia rūpestingai stebėti, ar Bendrijos valstybės pagalbos moksliniams tyrimams, taikomajai veiklai ir inovacijoms programa iš tikrųjų remia šiuos tikslus.

2.13

Žinios pagrįstos dviem lygiaverčiais, vienas nuo kito priklausančiais ramsčiais: švietimu ir moksliniais tyrimais. Naujos žinios turi būti įgyjamos per mokslinius tyrimus ir technologijų vystymą. Pagrindą sudaro turimos žinios. Šios žinios turi būti įtvirtintos ir skleidžiamos per švietimą, lavinimą, mokymą ir tęstinį mokymą. Būtina patikrinti, ar mokymo metodai ir turinys atitinka minėtus tikslus. Kartu šie ramsčiai reikalauja daugiau investicijų ir tinkamų bendrųjų sąlygų.

2.14

Europos jėga yra jos piliečių gebėjimas našiai dirbti. Todėl labai svarbu dar labiau skatinti būtent šį gebėjimą ir jį ugdyti. Todėl Komitetas kreipiasi į valstybes nares ir ragina stiprinti ir gerinti švietimo institucijas, taip pat rasti tam reikiamų nemažų investicijų. Tinkamas plačiųjų gyventojų sluoksnių švietimas yra ne mažiau svarbus nei mokslinio elito parengimas. Šia prasme reikalinga plati, pakankama solidžių ir aukšto lygio švietimo institucijų pasiūla, pradedant pagrindinėmis mokyklomis ir baigiant universitetais. Tik šitaip galės susiformuoti Europos visuomenė, besidominti švietimu ir mokslu.

2.15

Be to, Komitetas dar kartą pakartoja savo rekomendaciją sukurti bendrą Europos žinių erdvę, kuri papildytų Europos mokslinių tyrimų erdvę vykdant glaudesnį valstybių bendradarbiavimą per sieną tokiose srityse kaip mokymasis, inovacijų diegimas ir moksliniai tyrimai. Svarbų vaidmenį atlieka visos priemonės ir paskatos, susijusios su mokymusi visą gyvenimą: mokymasis visą gyvenimą yra kelias į žinių visuomenę. Reikia kuo greičiau šalinti bendrosios rinkos kliūtis, trukdančias kurti Europos žinių visuomenę.

2.16

Tam reikia, kad valstybės narės dar labiau remtų asmenų judumą ir stiprintų veiksmingas ES programas (Erasmus, Marie Curie). Judumas padeda įgyti ir perduoti gebėjimus. Būtina užtikrinti laisvą darbuotojų, mokslininkų ir studentų judėjimą Bendrijoje ir taikant įvairias paskatas jį remti; kartu reikia tinkamų pajamų, darbo sąlygų ir paramos šeimai. Tam reikia pagerinti galimybes visoje Europoje gauti informaciją apie visose valstybėse narėse esančias laisvas darbo vietas.

2.17

Kalbant apie inovacijų svarbą ir rėmimą, Komitetas atkreipia dėmesį ne tik į savo toliau išdėstytas išsamias rekomendacijas, bet visų pirma į puikią Esko Aho ataskaitą, kuriai pritaria. Joje kalbama visų pirma apie bendrąsias teisines ir visuomenines pažangaus verslumo ir inovacijoms palankios rinkos sąlygas. Be to, Komitetas atkreipia dėmesį į savo išsamesnę nuomonę tuo klausimu „Europos potencialo išlaisvinimas ir stiprinimas mokslinių tyrimų, vystymo ir inovacijųdiegimo srityje“.

2.18

Pažanga ir inovacijos paremtos naujų žinių diegimu į naujus, geresnius procesus ir produktus (taip pat nuolat atnaujinant esamus), naujoviškais verslo modeliais ir tinkamais vadybos metodais; taigi, svarbu inovacinis verslumas ir verslo iniciatyvos. Pažanga ir inovacijos pagrįstos ne tik naujomis paslaugomis, sveikatos apsaugos vystymu ir apskritai geresniu socialinių klausimų sprendimu esant ekonominiams apribojimams.

2.19

Taigi inovacijos — tai naujų technologijų, procesų, organizavimo būdų, verslo ir mokymo modelių kūrimas ir įgyvendinimas ir pan., į kuriuos anksčiau nebuvo arba nebuvo galima atkreipti dėmesį. Todėl svarbu, kad kalbant apie naujas idėjas, kurios anksčiau nebuvo svarstomos, tam skirti teisės aktai numatytų pakankamai laisvės ir galimybių joms įgyvendinti ir a priori nepasmerktų lėtam nunykimui, kadangi jos neatitinka išsamių taisyklių modelio. Todėl Komitetas remia visas pastangas supaprastinti reglamentavimą ir patikrinti, ar nėra nereikalingų, pernelyg išsamių ir (arba) be reikalo ribojančių teisės aktų.

2.20

Inovacijos reiškia, kad prisiimama tam tikra nesėkmės ar net nuostolių rizika; paprastai naujo metodo ar koncepcijos naudą, trūkumus arba šalutinį poveikį galima įvertinti tik išbandžius praktikoje ir atsižvelgiant į kitus konkuruojančias metodus. Nesėkmė juk taip pat praturtina mūsų žinias. Galimybė ir rizika yra dvi to paties medalio pusės. Iš principo tikėtina inovacijos teikiama nauda turėtų būti didesnė nei galima su tuo susijusi rizika. Ypač reikėtų įvertinti galimą riziką visuomenei. Be to, reikėtų pagalvoti, ar negalėtų pvz., EIB būti sukurtas rizikos fondas, kuris padėtų bent jau mažosioms ir vidutinėms įmonėms atlyginti galimą žalą ar nuostolius.

2.21

Komitetas jau ne kartą atkreipė dėmesį į tai, kad žmogiškieji gebėjimai ir galimybės (dar apibūdinami kaip „žmogiškasis kapitalas“) yra vertingiausi ir labiausiai pažeidžiami žinių ir inovacijų ištekliai. Todėl išsilavinimą suteikiančių įstaigų skaičius, aprūpinimas ir mokymo kokybė yra lemiama sąlyga siekiant patenkinti gerų mokslininkų, inžinierių ir verslininkų poreikį.

2.22

Visuomenei ir kartu pavieniams mokslininkams bei inžinieriams investuojant į norimų plataus profilio, sudėtingų fundamentaliųjų ir itin specializuotų žinių įgijimą, ta pati visuomenė, kuriai atstovauja politikai, prisiima atsakomybę už kuo geresnį šių investicijų panaudojimą. Ši atsakomybė — tai rūpinimasis deramą išsilavinimą įgijusių kvalifikuotų mokslininkų ir inžinierių profesinės veiklos ir tobulėjimo galimybėmis suteikiant jiems patrauklias specializavimosi galimybes ir sąlygas kurti šeimą be pavojaus patekti į profesinę nuošalę ar aklavietę. Aukštos kvalifikacijos mokslininkų ir inžinierių nedarbas, menkas atlygis arba netinkamas užimtumas (taip pat dėl pernelyg išsamaus administravimo ir komitetų darbo) — tai ekonominių investicijų švaistymas ir jaunų mokslo elito kartų atgrasinimas skatinant nesirinkti su mokslu ir technika susijusių profesijų arba emigruoti iš Europos!

2.23

Tam neprieštarauja reikalavimas įtraukti patyrusius ekspertus ir įžymius mokslo bei technikos atstovus labiau nei iki šiol į svarbius sprendimų priėmimo procesus ir administracinius reikalus, susijusius su mokslinių tyrimų politika, verslo ir inovacijų politika. Europos mokslinių tyrimų tarybos ERC įkūrimas yra pirmas labai padrąsinantis žingsnis šia linkme. Tačiau taip pat reikia sutelkti ir išlaikyti pakankamą skaičių atitinkamų sričių ekspertų Bendrijos (įskaitant ir Komisijos) bei valstybių narių institucijose, remiančiose mokslinius tyrimus bei inovacijas. Vien administruoti nepakanka.

2.24

Ypatinga problema yra mokslinių tyrimų ir inovacijų diegimas pramoniniuose produktuose ir procesuose. Neatsitiktinai Lisabonos strategijoje iškelti tikslai numato, kad pramonė turi skirti 2/3 moksliniams tyrimams ir technologijų vystymui skirtų lėšų. Todėl nepaprastai svarbu padidinti verslininkų profesinį prestižą ir visuomenėje labiau įtvirtinti jų svarbiausią vaidmenį diegiant inovacijas, siekiant ekonominės pažangos ir visuotinės gerovės. Todėl Komitetas, atstovaudamas organizuotai pilietinei visuomenei, „verslumą žmogaus veidu“ įtraukė į savo būsimą darbo programą kaip svarbiausią punktą. Tik atsakingas, energingas ir kupinas idėjų verslumas, turintis sąlygas laisvai plėtotis, padės galiausiai įgyvendinti Lisabonos tikslus.

2.25

Dėl daugelio kitų aspektų ir kitų išsamesnių dalykų daroma nuoroda į toliau pateikiamus detalesnius svarstymus ir ypač į Komiteto nuomones dėl Europos žinių visuomenės kūrimo — organizuotos pilietinės visuomenės indėlis į Lisabonos strategiją  (1) bei Europos potencialo išlaisvinimo ir stiprinimo mokslinių tyrimų, vystymo ir inovacijų diegimo srityje  (2).

3.1

Mokslo ir technikos vystymasis. Europa yra nuolat besivystančio šiuolaikinio mokslo ir mokslinių tyrimų lopšys. Galima kalbėti ir apie mokslo ištakas apskritai, įtraukiant graikų-egiptiečių kultūros sluoksnius ir kartkartėmis vyravusią abipusę vaisingą įtaką su indų-arabų (3) kultūros sluoksniais. Mokslas ir moksliniai tyrimai visoje Europoje buvo tarpusavyje susiję nepriklausomai nuo valstybių sienų, nepaisant laikinų svyravimų ir karo sukeltų krizių. Jų metodai ir mąstymo būdas lėmė dabartinės mūsų Europos visuomenės raidą, jos gyvenimo būdą ir gyvenimo lygį; šie veiksniai buvo Europos kultūrinės erdvės simbolis (4). Jais pasiektų rezultatų sėkmės receptas buvo laisva išradingos amatininkystės ir verslo iniciatyvų sąveika su moksliniais metodais ir sistemomis bei iš jų išsivysčiusiomis technologijomis ir pramoniniais procesais.

3.2

Visuomenės vystymasis. Beveik kartu su mokslo ir technikos pažanga vyko lemiama visuomeninė ir politinė raida šiuolaikinės valstybės link su valdžios galių pasidalijimu, demokratija, pagrindinėmis teisėmis ir socialinės teisės aktais ir kurioje piliečiai yra laisvi.

3.3

Gyvenimo sąlygų vystymasis. Valstybėse ir regionuose, kuriuose beveik vienu metu vyko šie bendri procesai, gyvenančių žmonių gyvenimo sąlygos pasikeitė ir pagerėjo, kaip nebuvo pasikeitusios per visą žmonijos istoriją. Per pastaruosius 135 metus vidutinė gyventojų gyvenimo trukmė (5) pailgėjo daugiau nei du kartus (6). Per pastaruosius 50 metų tam tikram žemės plotui tenkantis derlingumas padidėjo beveik trigubai. Išsivysčiusiose pramoninėse valstybėse vyksta diskusijos apie tai, kad maisto nepriteklių pakeitė antsvoris, informacijos trūkumą — jos antplūdis, o vaikų mirtingumą — visuomenės senėjimas. Moksliniais tyrimais, technologijų vystymu ir inovacijomis sukurti šiuolaikinės judžios pramoninės visuomenės gebėjimai ir laimėjimai apima visas žmogaus vystymosi ir gyvenimo kokybės sritis.

3.4

Energijos naudojimas. Kitas lemiamas pasiektos pažangos veiksnys buvo sukurti ir intensyviai taikyti energiją naudojantys pramoniniai procesai, mašinos ir transporto priemonės: energija išlaisvino žmones nuo sunkiausio fizinio darbo, gerokai padidino jų darbo našumą, aprūpino šiluma ir šviesa ir užtikrino iki tol neregėtą judumą, taip pat komunikaciją ir kultūrinį vystymąsi. Energija tapo svarbiausia šiuolaikinės ekonomikos „maistine medžiaga“ ir varomąja jėga.

3.5

Klimato problemos ir apsirūpinimas energija. Tačiau spartus vystymasis sukelia naujų problemų ir sunkumų. Pasaulinis klimato atšilimas ir galimos jo pasekmės, taip pat jo mažinimo strategija yra plačių politinių sprendimų (7) ir daugelio tyrimų (8) objektas, kurių išvados iš dalies būna prieštaringos. 2006 m. spalio mėn. pabaigoje paskelbtoje Nicholas Stern apžvalgoje (9) The Economics of Climate Change (Klimato kaitos ekonomika) konstatuojama, kad siekiant tik sulėtinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų nulemtą pasaulinį atšilimą reikėtų skirti apie 1 proc. BVP, kuris apima ir kitas tam tikslui reikalingas mokslinių tyrimų ir technologijų vystymo veiklos kryptis. Galiausiai, net ir nekalbant apie klimato pokyčius, užtikrintas ir tvarus Europos (ir pasaulio!) apsirūpinimas energija yra viena iš svarbiausių politinių problemų, kurias įveikiant labai svarbų vaidmenį atlieka moksliniai tyrimai ir technologijų vystymas (10).

3.6

Kitos problemos ir sunkumai  (11). Tačiau klimato kaita ir tvarus energijos tiekimas nėra vienintelės problemos. Taip pat fizinių ir psichinių ligų įveikimas, neįgaliųjų bei kitų nepalankioje padėtyje esančių gyventojų grupių gyvenimo palengvinimas suteikiant jiems geresnes galimybes tobulėti profesinėje srityje ir dalyvauti žinių visuomenėje, demografinių pokyčių poveikis, įskaitant senėjimo mokslinius tyrimus, geresnis sudėtingų ekonominių, visuomeninių ir kultūrinių sąsajų bei veikimo būdų supratimas, aplinkos apsauga ir bendrų mūsų gyvenimo pagrindų bei europietiškų vertybių sistemos ir socialinio modelio užtikrinimas yra svarbių mokslinių tyrimų temų pavyzdžiai; Komitetas ankstesnėse savo nuomonėse šiomis temomis pateikė išsamias rekomendacijas, pvz., dėl Europos bendrijos septintosios mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo veiklos pagrindų programos (2007-2013 m.) (12) ir jos „Specialiųjų programų“ (13).

3.7

Pasaulinė konkurencija. Be to, Europos bendrija susiduria su didėjančios pasaulinės konkurencijos iššūkiais, ji turi siekti visų pirma išsaugoti Europoje darbo vietas, pajamų lygį, taip pat socialinius ir aplinkosaugos standartus. Tai pasakytina ne tik atsižvelgiant į JAV ir Japonijos ekonominę galią, bet visų pirma apie reikšmingą ir didėjančią tokių valstybių kaip Kinija (iki 2050 m. Kinija ketina pralenkti šiuo metu pirmaujančias JAV ir tapti pasauline lydere technologijų srityje! (14)), Indija ir Brazilija pramoninę galią ir mokslinių tyrimų rezultatus bei tose šalyse esančius gerokai mažesnius atlyginimus ir žemesnius socialinius bei aplinkosaugos standartus. Kaip tik dėl tokios pasaulinės konkurencijos ir su ja susijusio visuotinių investicijų į mokslinius tyrimus ir technologijų vystymą didinimo varžybų, taip pat konkuravimo dėl geriausių mokslininkų ir inžinierių Europos bendrija turi pagerinti savo politiką.

3.8

Pirmavimas mokslinių tyrimų, technologijų vystymo ir inovacijų diegimo srityje. Europa gali išlikti konkurencinga tik tuomet, jei ir ateityje pirmausime mokslinių tyrimų, technologijų vystymo srityje ir nuolat diegsime inovacijas, esant visuomeninei ir kultūrinei aplinkai, kuriai būdinga demokratija, teisinės valstybės principai, politinis stabilumas ir patikimumas, verslo laisvė, planavimo užtikrintumas, noras siekti rezultatų ir jų pripažinimas. Reikia stiprinti ir plėtoti Europos mokslinių tyrimų erdvę. Nors šis tikslas pripažįstamas politinėse ketinimų deklaracijose, deja, tiek Bendrijos, tiek daugumos valstybių narių lygmeniu, dar aiškiai trūksta tikrų veiksmų paverčiant jį realiu prioritetu (pvz., sudarant mokslinių tyrimų biudžetus) ir perkeliant į teisines sistemas (pvz., tarifų struktūra (15), mokesčių teisės aktai (16)). Nereikėtų menkinti šios padėties rimtumo, net jei kai kuriose valstybėse narėse džiugina pastebimos tam tikros teigiamos vystymosi tendencijos (17).

3.9

Aukščiausi mokslo ir technikos laimėjimai. Aukščiausi mokslo ir technikos laimėjimai ir būdas, kaip įmonės paverčia juos inovacijomis ir konkurencinga ekonomikos jėga yra lemiamos sąlygos, galinčios užtikrinti mūsų ateitį, pvz., susijusią su energetika ir klimato problemomis, išlaikyti ir gerinti dabartinę mūsų poziciją pasaulyje, kad plėtotume Europos socialinį modelį, o nepažeistume jo. Tačiau moksliniai tyrimai ir technologijų vystymas taip pat tarnauja pagrindiniam tikslui teikti daugiau ir naujų žinių. Daugiau žinių ne tik padeda spręsti problemas, bet ir išplečia mūsų pasaulėjautą, įvardija konfliktines situacijas ir praturtina mūsų kultūrą.

3.10

Tradicijų atgaivinimas. Šiuo metu Europa turi įsisąmoninti, kad anksčiau ji buvo pirmaujanti mokslinių tyrimų ir inovacijų erdvė ir šią tradiciją atgaivinti. Europos jėga yra jos piliečių gebėjimas našiai dirbti. Todėl būtina labiau nei iki šiol skatinti būtent šiuos gebėjimus. Kartu reikia gerokai daugiau investuoti į mokslinius tyrimus ir technologijų vystymą, didinti jų veiksmingumą, stiprinti pramonės pasirengimą inovacijoms ir gebėjimą jas diegti, skatinti ir pripažinti laimėjimus, šalinti kliūtis, stabdančias šiuos procesus.

3.11

Investicijų didinimas. Tai visų pirma reiškia, kad Bendrija ir valstybės narės privalo dar daugiau investuoti į mokslinius tyrimus ir technologijų vystymą, tinkamą piliečių švietimą ir reikiamą mokslininkų bei inžinierių (abiejų lyčių!) rengimą. Tačiau dar svarbiau yra tai, kad reikia skatinti pramonės įmonių, ypač mažesnių ir vidutinių, norą ir pasirengimą investuoti į mokslinius tyrimus, technologijų vystymą, sukurti šioms investicijoms patrauklią aplinką ir padidinti jų pelningumą, o tam reikia sudaryti tinkamas teisines, administracines, mokesčių (18) ir finansines sąlygas.

3.12

Pažangai palanki visuomeninė aplinka. Svarbiausia sąlyga siekiant šio tikslo — pažangai, inovacijoms ir verslumui atvira visuomeninė aplinka, kurioje šis požiūris galėtų būti kuo veiksmingiau įsivyrauti, kad visais politiniais lygmenimis būtų sukurtos reikiamos sąlygos, priimami kryptingi sprendimai, taip pat kuriamos darbo vietos, o pramonė įgautų daugiau pasitikėjimo ir optimizmo darydama reikiamas investicijas. Tam reikia labiau negu iki šiol supažindinti piliečius su mokslo ir technikos laimėjimais bei jų svarba ir verslo pradininkų nuveiktais darbais. Tai kartu apima pripažinimą, kad visų pirma fundamentiniai tyrimai (19), sudaro reikiamą dirvą būsimoms žinioms ir inovacijoms.

3.13

Laimėjimų pripažinimas. Visuomenė turi suprasti lemiamą šių pasiektų laimėjimų poveikį mūsų gyvenimo būdui, jų atsiradimo sąlygas ir su jais susijusius mokslo, technikos, verslo ir kultūros laimėjimus, apie tai turi būti mokoma mokyklose, pripažįstama jų egzistencinė svarba.

3.14

Kitos sąlygos. Žinoma, pažanga ir nuolatinis inovacijų diegimas grindžiami ne tik mokslu ir technika, bet ir visų dalyvių motyvacija, gebėjimais ir pasirengimu našiai dirbti, naujais verslo modeliais ir tinkamais valdymo metodais bei tam palankiomis bendrosiomis teisinėmis sąlygomis.

3.15

Prisiimti riziką. Kuriant naujus mokslinių tyrimų metodus, novatoriškas technologijas, gamybos procesus arba verslo modelius, reikia prisiimti tam tikrą nesėkmės ar net nuostolių riziką; paprastai naujo metodo ar koncepcijos pranašumus ir veiksmingumą, taip pat trūkumus, riziką arba šalutinį poveikį galima įvertinti tik išbandžius praktikoje ir atsižvelgiant į kitus konkuruojančius metodus. Nesėkmė juk taip pat praturtina mūsų žinias. Galimybė ir rizika yra dvi to paties medalio pusės. Iš principo tikėtina inovacijos teikiama nauda turėtų būti didesnė nei galima su tuo susijusi rizika. Ypač reikėtų įvertinti galimą riziką visuomenei. Be to, reikėtų pagalvoti, ar negalėtų, pvz., EIB, būti sukurtas rizikos fondas, kuris bent jau mažosioms ir vidutinėms įmonėms padėtų atlyginti žalą ar nuostolius.

4.1

Žinių pagrindas. Žinios pagrįstos dviem lygiaverčiais ramsčiais: švietimu ir moksliniais tyrimais. Naujos žinios gali būti įgyjamos per mokslinius tyrimus ir technologijų vystymą. Tačiau tam būtinas turimų žinių pagrindas: jos turi būti skleidžiamos ir įtvirtinamos per švietimą, lavinimą, mokymą ir tęstinį mokymą. Svarbūs yra šie tikslai:

4.1.1

Pagrindinės žinios. Viena vertus, į švietimo programas, skirtas visiems piliečiams, reikia įtraukti tvirtas pagrindines mokslo, technikos ir ekonomikos žinias, jų tarpusavio sąveiką ir esminius dėsnius. Tik šitaip piliečiai sugebės, pvz., įvertinti neretai gan sudėtingas susijusias aplinkybes, kurių išmanymas būtinas kvalifikuotam viešosios politinės nuomonės formavimui. Atsižvelgiant į tai, reikia taip orientuoti mokymo planus ir turimą visų mokyklinių pakopų pamokų laiką, kad remiantis patraukliais ir įdomiais paaiškinimais ir mokomąja medžiaga vaikai ir paaugliai būtų laipsniškai mokomi mąstyti mokslo, technikos ir ekonomikos kategorijomis, priartinami prie turimų žinių lobių (20) ir supažindinami su mokslininkų darbu, paaiškinama lemiama inovacinių ekonominio ir socialinio elgesio būdų plėtojimo ir apskritai mokslo svarba jų ateičiai ir gyvenimo galimybėms. Šiems dalykams reikia skirti daugiau dėmesio mokymo planuose. Komitetas pritaria ir remia Rocard ataskaitą, kurios rekomendacijos skirtos šiai užduočiai. (21)

4.1.2

Paskatos pasirinkti profesiją. Kita vertus, turinčius gabumų asmenis reikia skatinti pasirinkti atitinkamą profesiją ir studijas, apie kurias žinoma, kad jos yra sunkios, taip pat jiems suteikti pagrindinių žinių. Todėl į mokyklų, visų pirma gimnazijų, mokymo programas reikia įtraukti pakankamai ir vertingų žinių.

4.1.3

Įveikti atsilikimą: plačiąja prasme ir pagal konkrečius poreikius. Be abejo, būtina įveikti aiškų atsilikimą perteikiant mokymo medžiagą gamtos ir technikos mokslų srityse, nepriklausomai nuo to, kad gabumus reikia kuo plačiau skatinti, tiek socialinių ir ekonomikos mokslų srityse, tiek ir humanitarinių mokslų srityse. Tinkamas plačiųjų gyventojų sluoksnių švietimas, kartu apimantis mokinių pasirengimą siekti rezultatų ir drausmę, yra taip pat svarbus kaip ir mokslinio elito parengimas. Aukštos kokybės švietimo ir mokymo įstaigos, nuo pagrindinių mokyklų iki universitetų, yra būtina prielaida rastis visuomenei, besidominčiai mokymusi ir mokslu.

4.1.4

Europos žinių erdvė. Komitetas dar kartą pakartoja savo rekomendaciją, vykdant glaudesnį valstybių bendradarbiavimą per sieną tokiose srityse kaip mokymasis, inovacijų diegimas ir moksliniai tyrimai, sukurti bendrą Europos žinių erdvę, kuri papildytų Europos mokslinių tyrimų erdvę. Reikia kuo greičiau šalinti bendrosios rinkos kliūtis, trukdančias kurti Europos žinių visuomenę. Komitetas teikia nuorodą į savo nuomonę dėl Europos žinių visuomenės kūrimo — organizuotos pilietinės visuomenės indėlis į Lisabonos strategiją  (22).

4.1.5

Mokymasis visą gyvenimą ir judumas. Svarbų vaidmenį atlieka mokymosi visą gyvenimą paskatos ir priemonės: mokymasis visą gyvenimą yra kelias į žinių visuomenę. Tam reikia, kad valstybės narės dar labiau remtų asmenų judumą ir stiprintų veiksmingas ES programas (Erasmus, Marie Curie). Judumas jungia Europą ir padeda įgyti gebėjimus ir juos perduoti. Būtina užtikrinti laisvą darbuotojų, mokslininkų ir studentų judėjimą Bendrijoje, taip pat priimtinas pajamas, darbo sąlygas ir paramą jų šeimoms. Tam reikia pagerinti visoje Europoje prieigą prie informacijos apie visose valstybėse narėse esančias laisvas darbo vietas.

4.2

Profesinio rengimo standartai. Universitetuose ir techninio profilio aukštosiose mokyklose taip pat reikia užtikrinti specializuotą mokslinį ir techninį išsilavinimą, kuris bent jau atitiktų geriausius tarptautinius standartus: svarbiausias mokslinių tyrimų ir inovacijų kapitalas yra aukščiausios kvalifikacijos abiejų lyčių motyvuoti mokslininkai ir inžinieriai, išlaikantys ir vystantys savo profesinę kompetenciją mokydamiesi visą profesinį gyvenimą, kurių didžioji dalis geba prisiimti lyderio vaidmenį ir būti pradininkais pačiose sunkiausiose srityse.

4.3

Galimybės visiems. Pažanga ir sėkmė ateityje bus labiau nei bet kada anksčiau struktūruoto komandinio darbo, apimančio darbo pasidalijimą, rezultatas; visiems dalyviams turės būti suteikiamos geriausios galimybės imtis iniciatyvų ir jas plėtoti, atsižvelgiant į jų gabumus, gebėjimus ir kūrybingumą. Tam būtina užtikrinti pakankamą mokyklų sistemos lankstumą, kad įvairių gabumų mokiniams, tarp jų ir vėliau bręstantiems, būtų suteikta galimybė gauti tinkamą išsilavinimą. Taip pat labai svarbu turėti aukšto lygio mokymo institucijas, rengiančias plataus spektro specialistus ir kvalifikuotus darbuotojus, kurių šiandien reikia ir reikės ateityje sprendžiant daugybę technologijos, mokslo ir ekonomikos uždavinių.

4.4

Tinklų kūrimas. Ypač siekiant mokymo ir tęstinio mokymo tikslų reikia dar labiau susieti tokius ramsčius kaip švietimas, moksliniai tyrimai ir taikymas pramonėje, ir čia išryškėja akivaizdi sąsaja su mokymusi visą gyvenimą ir judumu (žr. 4.1.5). Reikia taip pat glaudesnio universitetų ir technikos universitetų bei aukštųjų mokyklų bendradarbiavimo per sieną. Taip pat ir šiuo aspektu Komitetas teigiamai vertina planus, susijusius su Europos technologijų institutu (ETI) (23), turinčiu padėti vystyti Bendrijos ir valstybių narių inovacijų diegimo gebėjimus, aukščiausiu lygmeniu susiejant mokymo, mokslinių tyrimų ir inovacijų diegimo veiklą. Vis dėlto — greta bendrojo lavinimo ir profesinio ugdymo — tai pasakytina apie pramonės įmonių bendrus ikikonkurencinius MTTP (24), pvz., bendrą geresnių variklių technologijų kūrimą automobilių pramonėje.

5.1

Investicijos yra visų suinteresuotų subjektų uždavinys. Bendrija, valstybės narės ir privatus ūkis privalo kiek galint daugiau, t. y. gerokai daugiau nei iki šiol skirti investicijų, būtinų švietimui, moksliniams tyrimams ir technologijų vystymui.

5.2

Barselonos tikslas. Barselonos tikslą, suformuluotą Lisabonos strategijai įgyvendinti, turi labai rimtai vertinti ir visomis išgalėmis siekti visi jame paminėtieji dalyviai, kad neliktume paskutinėje vietoje vykstant mokslinių tyrimų ir technologijų vystymo investicijų pasaulinėms varžyboms. Reikia siekti, kad bendrosios išlaidos, skiriamos Sąjungoje moksliniams tyrimams ir technologijų vystymui, būtų padidintos ir iki 2010 m. sudarytų apie 3 proc. BVP. Du trečdalius reikiamos investicijų apimties turėtų finansuoti privatus sektorius.

5.3

7-osios bendrosios programos sverto poveikis. 2006 m. gruodžio mėn. Taryba priėmė Mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstravimo veiklos septintąją bendrąją programą (Septintoji bendroji programa) 2007-2013 m; palyginti su ankstesne programa, šiai programai skirtas gerokai didesnis, apie 50 mlrd. eurų siekiantis biudžetas. Tai dar vienas labai didelis Europos politikos laimėjimas, kurį ypač rėmė Komitetas. Tačiau iš bendro šiam tikslui numatyto biudžeto, sudarančio apie 50 mrd. eurų, Bendrijos skiriamos lėšos sudarytų tik apie 2 proc., t.y. tik 1/50 dalį (!) pagal Barselonos tikslą iš viso siekiamų investicijų į mokslinius tyrimus ir technologijų vystymą. Kaip ne kartą pabrėžė Komitetas, to vis dėlto neužtenka norint pasiekti didžiausią Bendrijos paramos sverto poveikį ir pasinaudoti integruojančia jėga valstybių narių paramos politikai kurti ir skatinti pramonę daryti reikiamas investicijas, pasiekti didelį augimą šioje srityje, kuris būtinas Barselonos tikslams pasiekti.

5.4

Patvirtinta rekomendacija. Todėl Komitetas, ypač atsižvelgdamas į kuriamą Europos technologijų institutą ETI bei būtinumą atlikti daugiau darbų MTTP srityje tvaraus, klimatui žalos nedarančio apsirūpinimo energija srityje, patvirtina savo rekomendaciją (25), kad ši Bendrijos finansavimo dalis 2008 metais persvarstant ES biudžetą iš pradžių turėtų būti padidinta dvigubai, t.y. apytikriai iki 3 proc. investicijų apimties, kuri numatyta Barselonos tiksle. Tai būtų ypač veiksminga Bendrijos priemonė, galinti padėti greičiau įgyvendinti vis svarbesnius Lisabonos ir Barselonos tikslus, taip pat veiksmingiau ir greičiau spręsti pirmiau minėtas problemas.

5.4.1

Varžymasis su Kinija. Moksliniai tyrimai, pvz., Kinijos, šiuo metu sparčiai plečiasi, todėl Europa privalo imtis visų priemonių, kad neprarastų būtinų pasaulinės svarbos technologijų rinkos ir ji neatitektų kitų šalių konkurentams. Tačiau politiškai vargu ar įmanoma iš tiesų patikimai reikalauti tam būtinų privataus sektoriaus investicijų, kol Bendrija ir valstybės narės neįneš savo deramo indėlio finansuojant jų pačių iškeltą Barselonos tikslą.

5.4.2

Valstybių narių skiriamas pagrindinis finansavimas. Valstybės narės turėtų bent pasirūpinti, kad jų universitetams ir mokslinių tyrimų įstaigoms būtų suteiktas pakankamas pagrindinis finansavimas, kad jos apskritai galėtų pasinaudoti pagal 7-ąją bendrąją MTTP programą teikiamo bendro finansavimo galimybe numatyta apimtimi.

5.5

Bendrijos valstybės pagalbos sistema. Bendrijos teisė, reglamentuojanti valstybės pagalbos teikimą, turėtų būti sudaryta taip, kad valstybės narės būtų skatinamos ir joms suteikiama pakankamai laisvės labiau, veiksmingiau negu iki šiol ir nebiurokratiškais metodais skatinti universitetų, mokslo tiriamųjų įstaigų ir pramonės mokslinių tyrimų ir technologijų vystymo projektus ir padėti jiems kurti tinklus. Todėl reikia rūpestingai stebėti, ar Bendrijos valstybės pagalbos moksliniams tyrimams, taikomajai veiklai ir inovacijų diegimui sistema (26) iš tikrųjų remia šiuos tikslus.

5.6

Valstybių narių biudžeto teisės aktai. Skatinant mokslinių tyrimų ir technologijų vystymo priemones, pavienių valstybių narių biudžetą reglamentuojančiais teisės aktais turėtų būti sudaromos galimybės lanksčiau gauti ir nukreipti atsižvelgiant į projektų eigą nustatytų lėšų srautus, pvz., leisti perkelti skirtas lėšas į kitus kalendorinius arba biudžeto metus.

5.7

Mokslo infrastruktūros plėtra. Be to, Komitetas ne kartą (27) rekomendavo gerokai didesnę dalį Bendrijos struktūrinių fondų lėšų panaudoti mokslo infrastruktūrai sukurti. Šiam tikslui labai naudingos būtų Europos investicijų banko lėšos.

5.8

MVĮ potencialas. Būtina toliau stiprinti MVĮ ir ypač besikuriančių įmonių galimybes kurti inovacijas ir apskritai suteikti didesnes paskatas pramonei daryti daugiau atitinkamų investicijų. Be to, Komitetas atkreipia dėmesį į savo rekomendacijas (28) dėl ES „Daugiametės įmonių ir verslininkystės, ypač mažųjų ir vidutinių įmonių (MVĮ), programos“ ir į šiuo požiūriu ypač svarbią paramą žiniomis grindžiamos ekonomikos srityje. Atsižvelgiant į tai, kad 98 proc. ES įmonių yra mažosios ir vidutinės įmonės, yra visiškai aišku, kad gebėjimo diegti inovacijas stiprinimas šių įmonių kategorijai yra labai svarbus (todėl Komitetas pritaria, kad 7-ojoje MTTP programoje 1,3 mrd. eurų būtų skiriama moksliniams tyrimams ir technologijų vystymui mažosiose ir vidutinėse įmonėse). Reikėtų persvarstyti esamus MVĮ taikomus teisės aktus ir kiek galima sumažinti biurokratizmą; be to, valdžios institucijos, padedamos vadinamųjų verslo angelų, galėtų pagerinti galimybes gauti paramą. Europa gali pasisemti idėjų iš tokios kitų valstybių pagalbos politikos.

6.1

Nuorodos į kitas ir ankstesnes ataskaitas. Šia proga Komitetas pirmiausia atkreipia dėmesį į abu neseniai Komisijos paskelbtus komunikatus (29) tema „Inovacijos“ ir į puikią Esko Aho ataskaitą (30). Be to, jis atkreipia dėmesį į savo nuomonę (31) tema „Europos potencialo išlaisvinimas ir stiprinimas mokslinių tyrimų, vystymo ir inovacijų diegimo srityje“, kuri nors ir pakartoja daugelį čia pateikiamų teiginių, tačiau kai kurias temas aptaria daug išsamiau.

6.2

Inovacijos reiškia daugiau. Pritardamas pirmiau minėtoms ataskaitoms, Komitetas pirmiausia atkreipia dėmesį į šiuos dalykus: pažanga ir inovacijos grindžiamos ne tik mokslu ir technika, bet ir šių sričių žinių diegimu į naujus, geresnius procesus ir produktus, šiuolaikiškais verslo modeliais ir tinkamais valdymo metodais; taigi, taip pat svarbu inovacinis verslumas ir verslo iniciatyvos. Pažanga ir inovacijos paremtos ne tik naujomis paslaugomis, sveikatos apsaugos vystymu ir apskritai geresniu socialinių klausimų sprendimu — kaip pavyzdį galima pateikti lankstumo ir užimtumo garantijų (angl. flexicurity) modelį (32), kurį nagrinėjo Komitetas.

6.3

Inovacijos — žingsnis į neištirtą sritį. Taigi inovacijos — tai naujų technologijų, procesų, organizavimo metodų, verslo ir mokymo modelių kūrimas ir įgyvendinimas ir pan., į kuriuos anksčiau nebuvo kreipiama dėmesio. Todėl jų veiksmingumą dažniausiai galima įvertinti tik po kurio laiko, išmėginus tikros konkurencijos sąlygomis.

6.4

Lankstūs teisės aktai. Teisės aktai kuriami remiantis jau esamomis žiniomis. Todėl labai svarbu, kad kalbant apie naujas idėjas, kurios anksčiau nebuvo svarstomos, bendrosios teisinės sąlygos paliktų pakankamai laisvės ir galimybių joms įgyvendinti, taigi, teisės aktai būtų pakankamai įvairiapusiški ir nesunkiai pakeičiami ir a priori nenustelbtų ar tiesiog nepasmerktų jų lėtam nunykimui, kadangi jos neatitinka esamų teisės aktų schemos. Taigi reikia atkreipti dėmesį į tai, kad visuose teisės aktuose būtų nagrinėjami ir klasifikuojami pagrindiniai klausimai, tačiau reikia vengti pernelyg išsamių taisyklių; bet koks pernelyg išsamus reglamentavimas, pernelyg didelė ribojančių taisyklių gausa, kurios priimtos galbūt iš gerų paskatų, stabdo inovacijas ir sudaro joms kliūčių. Todėl Komitetas remia visas pastangas supaprastinti reglamentavimą ir patikrinti, ar nėra nereikalingų ir (arba) be reikalo ribojančių teisės aktų. Tai taip pat padeda nuimti nuo ekspertų bereikalingą biurokratijos naštą (žr. toliau). Be to, pavienių asmenų klaidos neturi lemti pernelyg didelio visų suinteresuotų subjektų reglamentavimo.

6.5

Mokslinių tyrimų laisvė. Dar kartą reikia pabrėžti: inovacijoms reikia pakankamos verslo laisvės. Mokslinių tyrimų laisvė, taip pat ir laisvė būti nesaistomiems dalykiniu požiūriu nesusijusių, ribojančių (33) arba net ideologinių reikalavimų — pagrindinė kūrybingo mokslo ir naujų atradimų bei išradimų sąlyga, tačiau ir ji ribojama teisiškai reglamentuojant etines problemas ir tinkamą skirtų lėšų panaudojimą.

6.6

Nuomonės CESE 1566/2006 patvirtinimas. Komitetas daro nuorodą į savo pirmiau 5.1 punkte minėtą nuomonę (34) ir dar kartą patvirtina joje išdėstytus teiginius. 4.7-4.11 punktuose teikiamos šiuo aspektu svarbios rekomendacijos šiose srityse: Nuo dėsnių suvokimo iki novatoriško produkto, novatoriško proceso ir novatoriškų paslaugų. Akademinio pasaulio ir pramonės judumas. Viešai prieinamos informacinės sistemos. Kompetencijos branduoliai. Besikuriančios įmonės. Fundamentalieji tyrimai. Novatoriškas produktas. Viešieji pirkimai. Intelektinė nuosavybė ir būtinas Bendrijos patentas. Laikotarpis, per kurį paskelbimas nepažeidžia naujovės statuso. Kalbų problema. Ypatinga naujųjų valstybių narių padėtis.

6.6.1

Intelektinės nuosavybės apsauga — Europos bendrijos patentas. Dar kartą ypač pabrėžiama, jog būtina deramai apsaugoti intelektinę nuosavybę (35): įmonėms turi būti naudingos investicijos į mokslinius tyrimus, vystymą ir inovacijų diegimą, o finansinės ir teisinės/administracinės sąnaudos neturi daryti neigiamo poveikio Europos ekonominei galiai kitų pasaulio konkurentų atžvilgiu. Tai taip pat rodo, jog būtina kuo skubiau įvesti Europos bendrijos patentą (kuriame būtų įtvirtintas naujovės apsaugos laikotarpis).

7.1

Vertingiausi ištekliai. Pirmiausia Komitetas daro nuorodą į šiai konkrečiai temų grupei skirtą nuomonę (36) dar kartą patvirtindamas ir pabrėždamas joje išdėstytus teiginius. Kaip ir anksčiau, Komitetas joje nurodė, kad žmogiškasis kapitalas yra labiausiai pažeidžiamas ir vertingiausias žinių ir inovacijų diegimo išteklius. Tad svarbiausia užduotis — motyvuoti jaunimą siekti mokslinio arba techninio išsilavinimo ir suteikti šį išsilavinimą kuo geresnį.

7.2

Mokymo įstaigų mokymo kokybė (žr. 4 skyrių). Reikiamą išsilavinimą suteikiančių įstaigų skaičius, aprūpinimas ir mokymo kokybė — lemiama sąlyga siekiant patenkinti gerų mokslininkų, inžinierių ir verslininkų poreikį. Todėl reikia sukurti arba išlaikyti — susiejant su mokslinių tyrimų ir mokymo įstaigomis — pakankamą skaičių gerai aprūpintų, patrauklių universitetų, ypač techninių, kuriuose dėstytų puikūs dėstytojai (37). Jie turi gebėti konkuruoti su geriausiais JAV bei kitais, ne Europos šalių universitetais ir būti pakankamai patrauklūs, kad galėtų pritraukti geriausius ne Europos šalių studentus.

7.3

Visuomenės atsakomybė. Visuomenei ir tam tikriems mokslininkams investuojant į norimų plataus profilio, sudėtingų fundamentaliųjų ir itin specializuotų žinių įgijimą, ta pati visuomenė, kuriai atstovauja politikai, prisiima atsakomybę už kuo geresnį šių investicijų panaudojimą. Ši atsakomybė — tai rūpinimasis deramą išsilavinimą įgijusių mokslininkų tinkama profesine veikla ir tobulinimusi suteikiant jiems patrauklias specializavimosi galimybes nesukeliant pavojaus patekti į profesinę nuošalę ar akligatvį. Aukštos kvalifikacijos mokslininkų ir inžinierių nedarbas, menkos pajamos arba netinkamas užimtumas — tai ekonominių investicijų švaistymas ir jaunų mokslo elito kartų atgrasinimas skatinant apsispręsti nesirinkti su mokslu ir technika susijusių profesijų arba emigruoti iš Europos! Taip pat ir pernelyg didelė biurokratija (žr. 7.7) yra netinkamo užimtumo forma.

7.4

Talentų ugdymas. Žmonėms, taigi ir visiems firmų, universitetų ir mokslinių tyrimų institutų darbuotojams, atsižvelgiant į jų gabumus, gebėjimus ir kūrybingumą, reikia suteikti geriausias galimybes plėtoti savo talentą ir rodyti iniciatyvą; taip pat būtina sukurti socialinę aplinką, palankią kurti šeimą ir skatinančią kūrybingumą. Tačiau kartu tai reiškia, kad jauni asmenys, besinaudojantys šiomis mokymosi galimybėmis ir parama, savo ruožtu dės visas pastangas atsakingai ir energingai pritaikyti savo talentą ir įgytus gebėjimus. Tai nepaprastai svarbūs socialinės politikos, šeimos politikos, įmonių ekonomikos ir valdymo kultūros klausimai. Šioje srityje buvo pripažinta ir deramos darbo bei gyvenimo pusiausvyros svarba kūrybingumui ir produktyvumui (38).

7.5

Įvardyti ir įvertinti aukščiausių laimėjimų pasiekusius asmenis  (39). Taikant formalias vertinimo schemas vargu ar įmanoma nustatyti neeilinius gabumus ir pasiektus rezultatus, be to, ir čia išlieka galimybė piktnaudžiauti. Problemų kelia, pvz., tokių mokslinių darbų autorių elgesys, kurie skelbdami savo darbus cituoja visų pirma vieni kitus, tokiu būdu sudarydami „citavimo kartelius“ ir užsitikrindami naudą taikant schematišką vertinimą. Nei skelbiamų publikacijų skaičius, nei citatos, patentai ar kiti panašūs rodikliai patys savaime nėra pakankami ar rimti vertinimo kriterijai; daug svarbiau yra kokybė, naujoviškumas ir svarba. Be to, pasitaikydavo atvejų, kai ypač novatoriški atradimai ar išradimai būdavo skelbiami, pripažįstami, naudojami ar cituojami po tam tikro delsimo. Todėl asmenybės ir laimėjimų, įskaitant visas formas ir niuansus, vertinimui reikia pasitelkti didžiulės patirties ir asmeninio gebėjimo vertinti (nors ir čia neįmanoma visiškai išvengti vertinimo klaidų), pasitelkiant į pagalbą žymiausius tų sričių, kuriose pasiekta rezultatų arba tikimasi jų pasiekti, atstovus.

7.6

Dalyvavimas sprendimų priėmimo procesuose. Taip pat būtina labiau nei iki šiol įtraukti patyrusius ekspertus ir įžymius mokslo ir technikos specialistus į sprendimų priėmimą ir administracinius reikalus politikos srityse, susijusiose su moksliniais tyrimais, verslu ir inovacijomis. Europos mokslinių tyrimų tarybos ERC įkūrimas yra pirmas labai padrąsinantis žingsnis šia linkme, kuriam Komitetas visiškai pritaria (40). Tačiau taip pat reikia sutelkti ir išlaikyti pakankamą skaičių ekspertų, kurie administruotų ES (ypač Komisijos) bei valstybių narių paramą moksliniams tyrimams bei inovacijoms. Ypač reikėtų įtraukti sėkmingai dirbančius jaunus inžinierius ir mokslininkus. Mokslinių tyrimų ir inovacijų rėmimas turi būti daugiau nei vien administraciniai reikalai.

7.7

Atleidimas nuo daugybės užduočių, neturinčių nieko bendra su darbo sritimi. Moksliniai tyrimai, vystymas ir išradimai, bet kartu ir žinių apibendrinimas ir perdavimas yra daug laiko reikalaujantis protinis darbas ir laboratorinė veikla, kuriai taip pat reikia netrikdomos koncentracijos ir apmąstymų. Nuo 2000 m. Komitetas ne kartą yra atkreipęs dėmesį į tai (41), kad nuolat didėjantis darbų komitetuose srautas, pasiūlymų ir ekspertizių teikimas, ataskaitų rašymas, kitais žodžiais tariant, biurokratinė našta, daugeliui ekspertų atima didžiąją jų laiko dalį, atitraukia juos nuo tikrosios jų veiklos ir kartu daro žalą kaip tik geriausių specialistų novatoriškumui ir pajėgumui. Žiniasklaidoje vis labiau buvo kritikuojamas šis neigiamas reiškinys (42). Komitetas pritaria Komisijos pareikštam ketinimui imtis šios temos ir kartu su valstybėmis narėmis ieškoti galimybių sumažinti šią naštą. Kita vertus, reikalavimas įtraukti ekspertus į sprendimų priėmimo procesą, susijusį su mokslinių tyrimų politika, neprieštarauja biurokratinės naštos mažinimui; tai gali net būti naudinga siekiant šio tikslo. Konkretus tikslas — suderinti ir sujungti gausybę pasiūlymų teikimo, ataskaitų ir kontrolės procedūrų įvairiems paramą teikiantiems subjektams, institucijoms-partnerėms, tinklams ir kontroliuojantiems bei vertinantiems organams. Be to, tai gerokai padidintų skaidrumą.

7.8

Protų nutekėjimas ir judumas. Inžinieriaus arba mokslininko judumas pagrįstai siejamas su lankstumu ir judumu (žr. taip pat 4.1.5). Tačiau negalima to siekti asmeninio ir šeiminio gyvenimo ir socialinio aprūpinimo sąskaita (43). Be to, dėl šios priežasties geriausieji neturėtų išvykti iš Europos. Profesinės veiklos sąlygos Europoje turi būti patrauklios, kad užkirstų tam kelią arba apskritai būtų galima pasiekti bent jau subalansuotą aukštos kvalifikacijos specialistų pasaulinį judumą. Vis dėlto kai kurios valstybės narės susirūpinusios, kad pačioje Europos Sąjungoje gali atsirasti vienpusis protų nutekėjimas. Todėl Komitetas ne kartą rekomendavo (žr. taip pat 5.7) gerokai didesnę dalį Bendrijos struktūrinių fondų lėšų panaudoti mokslo infrastruktūrai sukurti, kad visose valstybėse narėse būtų sukurtos patrauklios mokslinių tyrimų įstaigos, kuriose galėtų dirbti norintys grįžti ir kartu kurios galėtų būti partnerės tinkluose.

7.9

Verslininko profesinis įvaizdis. Ypatinga problema yra mokslinių tyrimų ir inovacijų diegimas pramoniniuose produktuose ir procesuose. Neatsitiktinai Lisabonos strategijoje iškelti tikslai numato, kad 2/3 moksliniams tyrimams ir inovacijoms skirtų lėšų turi skirti pramonė. Todėl nepaprastai svarbu padidinti verslininkų profesinį prestižą ir visuomenėje labiau įtvirtinti jų svarbiausią vaidmenį kuriant inovacijas, siekiant ekonominės pažangos ir visuotinės gerovės. Todėl Komitetas, būdamas tarpininkas tarp organizuotos pilietinės visuomenės, „verslumą žmogaus veidu“ įtraukė į savo būsimo darbo programą kaip svarbiausią punktą. Tik savo atsakomybę suprantantys ir energingi verslininkai, turintys sąlygas laisvai vystyti savo verslą, padės galiausiai įgyvendinti Lisabonos tikslus.

Pvz.,

27.10.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 256/27

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) atsižvelgia į žaliąją knygą, tačiau abejoja, ar joje pateikti pasiūlymai visoje Europos Sąjungoje (ES) užtikrins aukštą ir vienodą vartotojų apsaugos lygį. EESRK nuomonėse dėl vartotojų apsaugos priemonių ne kartą buvo pažymėta, kad tokią apsaugą užtikrinti galima supaprastintu, nuosekliu ir įgyvendinamu vartotojų acquis, tačiau šio peržiūros proceso metu jau atsirado ženklų, rodančių, kad tai padaryti gali būti sunku. Todėl acquis persvarstymas yra konkretus iniciatyvos Geresnė teisėkūra įgyvendinimo veiksmas. Šio veiksmo pagrindas ir tikslai turi būti aiškūs ir dėl jo reikia iš anksto susitarti su suinteresuotomis šalimis.

1.2

Reikia tikrai demokratiškai įteisinti persvarstytą vartotojų acquis ir paruošti aiškų teisinį bei idėjinį pagrindą.

1.3

EESRK ypač teigiamai vertintų acquis principų taikymą sparčiai augančiai ir menkai reglamentuojamai skaitmeninei aplinkai.

1.4

EESRK laiko vartotojų apsaugą ne tik neatsiejama nuo ES vidaus rinkos strategijos, bet ir pilietybei svarbiu bei ją patvirtinančiu veiksniu. EESKR pritaria geresnio reguliavimo principų įgyvendinimui vartotojų teises reglamentuojančiuose įstatymuose. Visi pasiūlymai derinti taisykles šioje srityje turėtų būti pagrįsti gerai parengtu poveikio įvertinimu ir siekti galiojančių taisyklių paprastumo ir aiškumo.

1.5

Reikėtų teikti pirmenybę geresnėms įgyvendinimo priemonėms ir aiškios bei paprastos žalos atlyginimo tvarkos sustiprinimui arba nustatymui.

1.6

Komitetas ragina Komisiją atsižvelgti į jo 2006 m. balandžio mėn. Nuomonę dėl vartotojų politikos teisinio pagrindo  (1), kurioje buvo siūloma numatyti galimybę priimti vartotojų politikos priemones kaip atskiras priemones, o ne vidaus rinkos kūrimo šalutinį produktą.

1.7

Derinant vartotojų teisės aktus ES privalo vadovautis geriausios ir aukščiausio lygio vartotojų apsaugos, kokia tik randama valstybėse narėse, perėmimo principu. Bet kokia „horizontalioji priemonė“ turėtų remtis aukščiausiais standartais, tuo tarpu būtina „vertikalioji integracija“ būtų skirta specialių klausimų išaiškinimui. Horizontaliąja priemone galėtų būti numatytos visiškai suderintos taisyklės konkrečiose srityse, pavyzdžiui, teisė nutraukti sutartį, vartotojo sąvokos apibrėžtis, nesąžiningos sutarties sąlygos, pristatymas arba vartotojų teisė į žalos atlyginimą, tuo tarpu kitose srityse būtų pasirinktas minimalus derinimas. Reikia tikėtis, kad šis principas bus priimtinesnis ir Komisijai, ir visoms valstybėms narėms.

2.1

2007 m. vasario mėn. pradžioje Komisija priėmė ilgai lauktą Žaliąją knygą dėl Vartotojų acquis (vartotojų teises reglamentuojančių teisės aktų) persvarstymo. Taip buvo užbaigtas Komisijos „tiriamuoju“ pavadintas persvarstymo etapas. Komisija teiraujasi nuomonės apie galimybes supaprastinti, modernizuoti ir suderinti šiuo metu galiojančius Bendrijos teisės aktus, taikomus vartotojų apsaugai. Teigiama, jog galiojančių teisės aktų stipriųjų ir silpnųjų pusių analizė ir reikiami pakeitimai bus naudingi tiek vartotojams, tiek įmonėms. Komisija taip pat mano, kad persvarstymas suteikia galimybę užtikrinti valstybių narių įstatymų nuoseklumą ir apskritai pagerinti kai kuriais atvejais dar prieš 20 metų priimtus ES vartotojų apsaugą reglamentuojančius teisės aktus, visų pirma nustatant reglamentavo skirtumus ir išsiaiškinant, ar jie nesukuria vidaus rinkos kliūčių vartotojams ir įmonėms, tuo pat metu laikantis subsidiarumo principo. Todėl šioje nuomonėje pirmiausiai aiškinamasi, kaip suprantamos ir pateikiamos pagrindinės vartotojų acquis temos. Iki šiol buvo pasiūlyti tik galimi pasikeitimų scenarijai.

2.2

Vartojimo išlaidos sudaro 58 proc. ES BVP, tačiau 27 valstybių narių rinkose jos labai skiriasi. Vidaus rinka galėtų tapti didžiausia pasaulyje, gal todėl Komisija pareiškė, kad jos strategija yra „miegančio milžino — bendrosios rinkos mažmeninio sektoriaus“ (2), žadinimas. Šiuo metu Komisija teigia, kad jos vartotojų politika yra „visų ES vartotojų, kad ir kur jie gyventų, keliautų ar iš ko pirktų ES, aukšto lygio apsaugos nuo jų saugumui ir ekonominiams interesams kylančių pavojų ir grėsmių užtikrinimas ir vartotojų galimybių propaguoti savo interesus didinimas“ (3).

2.3

Plačiai palaikomas tikslas, kad ES būtų nuosekliai taikoma bendra vartotojų teisių sistema. Tokia sistema visiems vartotojams užtikrintų aiškias ir teisingas teises bei apsaugą, tuo pat metu sudarydama vienodas sąlygas prekių bei paslaugų teikėjams. Žaliojoje knygoje dėl vartotojų teisių aiškiai pripažįstama, jog kol kas šio tikslo siekiama vangiai, nenuosekliai, tam trukdo įvairiausi skirtingi valstybių narių prioritetai ir išimtys. Į ES priėmus naujas valstybes nares tapo dar sunkiau vienodai interpretuoti vartotojų apsaugą. Šiame vartotojų acquis persvarstymo dokumente Komisija išdėsto savo nuomonę apie procesą, kuriam pasibaigus galiojančios direktyvos taptų aiškesnės, nuoseklesnės ir labiau taikomos. Tačiau nemažai vartotojų organizacijų tvirtina, kad Žaliojoje knygoje taip pat keliami klausimai dėl bendros vartotojų politikos krypties.

2.4

Šiame persvarstymo dokumente nagrinėjamos direktyvos apima įvairius vartotojų sutarčių teisės aspektus, įskaitant ir išnešiojamąją prekybą, teisę tam tikru laiku naudotis nekilnojamaisiais daiktais, kelionių paketus, nuotolinę prekybą, prekių pardavimą ir nesąžiningas sąlygas sutartyse su vartotojais. Tačiau persvarstomos ne visos vartotojų apsaugai taikomos direktyvos, nes manoma, jog kai kurios iš jų buvo priimtos pernelyg neseniai arba priklauso sritims, kurias Komisija nagrinėja kituose dokumentuose. Žaliojoje knygoje buvo pabrėžta, jog skubiai reikia persvarstyti direktyvą dėl teisės tam tikru laiku naudotis nekilnojamaisiais daiktais, todėl tikimasi, jog netrukus pasirodys patikslintas teisės aktas. Į acquis principus būtinai siūloma įrašyti svarbią naują sritį — skaitmeninę aplinką, kurioje iškyla pasaulinių e. prekybos problemų.

2.5

Komisija persvarstė direktyvas:

2.6

Nusistovėjusi terminija, kuri naudojama vartotojų apsaugos srityje, gali kelti painiavą, todėl šiame dokumente iš anksto paaiškinamos kai kurios pagrindinės sąvokos. „Minimalus derinimas“ reiškia, kad direktyvoje nustatomi minimalūs reikalavimai, kuriuos turi įgyvendinti valstybė narė. Taip valstybei narei išlieka galimybė nustatyti griežtesnius reikalavimus nei numatyti direktyvoje. „Maksimalus (arba visiškas) derinimas“ reiškia, kad valstybės narės privalo taikyti direktyvos nuostatas ir negali daryti daugiau („derinimo apatinė ir viršutinė riba“). Todėl daug vartotojų organizacijų ėmė tapatinti derinimą su minimaliu vartotojų apsaugos lygiu ir mano, kad minimalus derinimas suteikia daug aukštesnio apsaugos lygio galimybę.

2.7

Paskelbdama žaliąją knygą Komisija užbaigė persvarstymo tiriamąjį etapą. Ji paprašė iki 2007 m. gegužės 15 d. pateikti nuomones apie žaliąją knygą. Komisija šiuo metu analizuoja konsultacijų metu gautą informaciją, nuomones apibendrins ir nuspręs, ar reikalinga įstatyminė priemonė, tačiau šis procesas užtruks keletą mėnesių. Bus atliekami bet kokio pasiūlymo poveikio vertinimai. „Idealiausiu atveju, pasibaigus persvarstymui, ES vartotojams būtų galima teigti: „Nėra jokio skirtumo kurioje ES valstybėje jūs esate arba perkate: jūsų pagrindinės teisės yra vienodos““ (4).

3.1

Žaliojoje knygoje pateikiamas kontekstas suinteresuotosioms šalims išsakyti nuomones dėl vartotojų acquis politikos variantų ir kai kurių kitų konkrečių klausimų. Dokumente nurodomos šios pagrindinės problemos:

3.2

Remdamasi ankstesniu darbu Komisija pateikia dvi aiškias vartotojų acquis persvarstymo strategijas.

3.3

Trumpai paminima ir trečioji strategija — nesiimti jokių teisinių veiksmų, nors nurodoma, kad esamos problemos nebus išspręstos, o nenuoseklumo valstybėse narėse gali atsirasti dar daugiau.

3.4

Žaliojoje knygoje nagrinėjama galima horizontaliosios priemonės taikymo sritis. Siūlomi trys variantai:

3.5

Kita žaliosios knygos tema, derinimo lygis, daugeliui atrodys labai svarbi peržiūrint vartotojų acquis. Šiuo metu valstybės narės gali užtikrinti aukštesnio lygio vartotojų apsaugą, nei leidžia direktyvos. Tai vadinama „minimaliu derinimu“. Įvairiose valstybėse narėse labai skiriasi vartotojų apsaugos priemonių objektas ir jai teikiama svarba, kartais vartotojai gali būti klaidinami, o įmonės atgrasomos nuo tarptautinės prekybos. Įvertinimui pateikiami du galimi variantai:

—

bendras teisinis modelis;

—

horizontaliosios priemonės taikymo sritis;

—

derinimo lygis.

4.1

Daugelį metų EESKR savo darbu ir nuomonėmis palaikė pagrindinį ES vartotojų politikos tikslą — visiems užtikrinti aukštą, vienodą ir nuoseklų apsaugos lygį. Komitetas taip pat pritaria antriniam tikslui — leisti vartotojams tapti informuotais ir pasirinkti turint informaciją kliūčių neturinčios rinkoje. Žalioji knyga parengta taip, kad paaiškėja, jog siekiant tų dviejų tikslų neišvengiamai kiltų konfliktas.

4.2

Jau aišku, jog nereikėtų svarstyti galimybės ilgam laikui palikti vartotojų acquis tokiu pavidalu, koks yra dabar. Valstybių narių teisės skirtumai, nenuoseklios apibrėžtys ir gana skirtingas galiojančių vartotojų teises reglamentuojančių teisės aktų taikymas bei įgyvendinimas, nepakankamai aiškios arba netgi neegzistuojančios skundų pateikimo ir žalos atlyginimo procedūros prisideda prie kliūčių atsiradimo bendrojoje rinkoje.

4.3

Taip pat aišku, jog Komisija persvarstymą laiko galimybe įvertinti tam tikrus vartotojų politikos aspektus, kurie iki šiol buvo laikomi esminiais, ir išnagrinėti, ar jie atitinka gyvybingos bendrosios rinkos principus, ypač tokios rinkos, kuri būtų konkurencinga globalizacijos sąlygomis. Šiuo atžvilgiu šis persvarstymas turi panašumų su kitais persvarstymais, kurie numatomi įgyvendinant Lisabonos darbotvarkę. Kai kas aukštą, vienodą vartotojų apsaugos lygį laiko neatsiejama Europos socialinio modelio dalimi, todėl gali pasirodyti, jog orientaciniu pasikeitimu, siekiant naujai suformuluoti ES vartotojų politiką, kad ji veiksmingai prisidėtų prie dviejų pagrindinių ES tikslų — didinti ekonomikos augimą ir užimtumą bei atkurti Europos ir jos piliečių ryšį, mėginama paneigti šią sampratą (6).

4.4

Nors uždavinys bus sudėtingas, EESRK teigiamai vertina vartotojų acquis persvarstymą ir pritaria Komisijos paskelbtiems tikslams mažinti vidaus rinkos kliūtis, išsaugant aukštą vartotojų apsaugos lygį. Vis tik Komitetas mano, kad neturėtų būti apsiribota tik aštuoniomis dabar svarstomomis direktyvomis; ateityje turėtų būti persvarstytos bent 22 direktyvos, įrašytos į Komisijos 2003 m. gegužės mėn. parengtą sąrašą.

4.5

EESRK nori aktyviai dalyvauti šioje diskusijoje, siekdamas sustiprinti vidaus rinką, kad tai būtų naudinga visoms suinteresuotosioms šalims, įskaitant vartotojus, specialistus, bendroves ir piliečius.

5.1

Žaliojoje knygoje keliami sudėtingi politiniai, principiniai ir teisiniai klausimai. Valstybės narės pačios yra parengusios vartotojų teises reglamentuojančių teisės aktų, kurių pagrindiniai principai dažnai panašūs įvairiose šalyse, tačiau skiriasi detalės ir taikymas. Sisteminga ir išplėsta konsultacija, pridedama prie šio dokumento, atspindi sudėtingą situaciją. Išsamus konsultacinis pagrindas buvo parengtas, kad šimtai suinteresuotų organizacijų, norinčių išsakyti savo požiūrį, galėtų pateikti savo atsakymus. Tačiau šioje nuomonėje EESRK komentuoja tik pagrindinius ir svarbiausius politikos klausimus, nes mano, kad komentarai turėtų būti pateikti apie kiekvieną persvarstomą direktyvą, kaip buvo daroma nuomonės dėl nuotolinės prekybos atveju (Nuomonė INT/334 dėl 2006 m. rugsėjo 21 d. Komisijos komunikato COM(2006) 514 galutinis).

5.2

Svarbiausia būtų ištaisyti galiojančių direktyvų trūkumus ir suderinti tas direktyvas tarpusavyje.

5.3

„Minimalus derinimas“ ir teigiamas valstybių narių nusistatymas priimti dėsningai aukštesnius vartotojų apsaugos standartus greičiausiai artimiausiu laiku sudarytų didžiosios vartotojų acquis dalies pagrindą. Dėl įvairių (ir skirtingų) socialinių ir ekonominių priežasčių valstybės narės pageidaus arba palikti jau nustatytą vartotojų apsaugos lygį, arba apgalvotai, savo pasirinktu tempu pereiti į kitą apsaugos lygį. Vis dėlto šia pozicija laikomasi subsidiarumo principo ir su tuo principu ji daug lengviau suderinama. Tačiau ja taip pat patvirtinama nuomonė, kad įvairių ES vartotojų grupių padėtis yra nepalanki, vertinant ją pagal dabartinį apsaugos lygį arba galimybes gauti žalos atlyginimą, taigi reikia imtis veiksmų tiek ES, tiek valstybių narių lygmeniu.

5.3.1

Tai nereiškia, kad, išnagrinėjus kiekvieną atskirą atvejį labai konkrečiose srityse, kuriose vidaus rinkos sukūrimas yra labai svarbus, neturėtų būti apsvarstyta galimybė kuo labiau suderinti teisės aktus, jeigu tokiu būdu būtų užtikrinta didesnė vartotojų apsauga, galbūt, net parengiant reglamentus.

5.4

Nurodytas tikslas — atiduoti vairą į vartotojo rankas, supažindinant jį su vartotojų teisėmis, galimybėmis pateikti reikalavimus tiekėjams ir gauti žalos atlyginimą — neturėtų būti laikomas alternatyva aiškiai ir aktyviai įgyvendinamai apsaugai derinant ES ir nacionalinės teisės priemones. Informavimas nėra tas pats, kas apsauga. Tiesą sakant, daugelyje rinkoje vykstančių sandorių persvarą paprastai turi tiekėjas, o dauguma vartotojų teisių įstatymų parengti taip, kad įtvirtintų pirkėjo teises.

27.10.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 256/31

27.10.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 256/31

1.1

Energetika tapo vienu svarbiausių politinių klausimų, glaudžiai susijusių su Lisabonos strategija ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui.

1.2

Siekis sukurti daugiau ir geresnių darbo vietų yra Lisabonos strategijos pagrindas. Keičiantis rinkos sąlygoms, energetikos sektoriuje prarandama darbo vietų. Tačiau nauji energetiniai sprendimai gali būti stipri paskata aukštos kokybės darbo vietoms kurti. Tam labiausiai padeda švietimas ir mokymas.

1.2.1

Be užimtumo, Lisabonos strategijoje svarbūs ir kiti energetikos socialiniai aspektai, pvz., aukštos kokybės viešosios paslaugos už prieinamą kainą. Į energetikos politikos vystymą reikia įtraukti pilietinę visuomenę, įskaitant socialinius partnerius.

1.3

EESRK drauge su nacionalinėmis ekonomikos ir socialinių reikalų tarybomis pateikia šias rekomendacijas dėl energetikos politikos įgyvendinant Lisabonos strategiją „Energetikos politika žinių visuomenei“:

1.4

Norint sėkmingai įgyvendinti būtinas energetikos sektoriaus reformas, reikia paspartinti inovacijas. Komitetas ragina ypatingą dėmesį skirti

2.1

2008 m. pradžioje EESRK, kartu su nacionalinėmis ekonomikos ir socialinėmis tarybomis, ketina parengti suvestinę ataskaitą dėl Lisabonos strategijos ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui prioritetų. Ši nuomonė dėl energetikos politikos yra šios suvestinės ataskaitos dalis. Ji parengta bendradarbiaujant su nacionalinėmis ekonomikos ir socialinių reikalų tarybomis, ypač aktyviai dalyvaujant Prancūzijos, Italijos ir Maltos taryboms.

2.2

Ši nuomonė susijusi su Integruotų ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gairių 2005-2008 m. B dalimi — Europos augimo potencialą stiprinančios mikroekonominės reformos. Konkrečiai kalbant, su gaire Nr. 8 dėl konkurencingumo stiprinimo, gaire Nr. 12 dėl tyrimų ir taikomosios veiklos, gaire Nr. 13 dėl inovacijų bei informacijos ir ryšių technologijų, gaire Nr. 10 dėl konkurencijos stiprinimo ir gaire Nr. 14 dėl tvaraus išteklių naudojimo (1).

2.3

Europos Vadovų Taryba susitikimo, vykusio 2006 m. kovo 23-24 d. Briuselyje, išvadose teigia, kad ji palankiai vertina Europos Parlamento, Regionų komiteto ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto iniciatyvas siekiant Bendrijos lygiu padidinti savarankiškumą. Ji ragina Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą bei Regionų komitetą tęsti darbą ir prašo 2008 m. pradžioje pateikti suvestines ataskaitas dėl veiksmų, skirtų augimo ir užimtumo partnerystei remti (pirmininkavusios valstybės narės išvadų 12 punktas).

2.4

Europos Vadovų Taryba pažymi, kad, apibūdinant esamą padėtį Europoje, minima sustiprėjusi konkurencija su užsienio šalimis, senėjanti visuomenė, aukštesnės energijos kainos ir būtinybė užtikrinti energijos tiekimo patikimumą (pirmininkavusios valstybės narės išvadų 7 punktas). Be to, ji patvirtina, kad tebegalioja Integruotos 2005-2008 m. ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gairės. Atsižvelgdama į tai, ji susitaria dėl konkrečių prioritetinių veiksmų sričių, susijusių su investavimu į žinias ir inovacijas, verslo potencialu, ypač MVĮ, užimtumu prioritetinėse srityse, ir dėl Europos energetikos politikos apibrėžimo (16 punktas).

2.5

Europos Vadovų Taryba atkreipia dėmesį į tai, kad Europa susiduria su tam tikromis problemomis energetikos srityje: tebesitęsiančia sudėtinga padėtimi naftos ir dujų rinkose, didėjančia priklausomybe nuo importo ir iki šiol pasiekta ribota diversifikacija, aukštomis ir nepastoviomis energijos kainomis, didėjančia pasauline energijos paklausa, saugumo rizika, turinčia poveikio gamybos ir tranzito šalims bei gabenimo maršrutams, didėjančiu klimato kaitos pavojumi, lėta pažanga energijos vartojimo efektyvumo ir atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo srityje, poreikiu didinti energetikos rinkų skaidrumą ir toliau integruoti bei tarpusavyje susieti nacionalines energetikos rinkas ir energetikos rinkos liberalizavimą, kuris netrukus turėtų būti baigtas (2007 m. liepos mėn.), ribotu energetikos sektoriaus dalyvių veiklos koordinavimu, nors reikia didelių investicijų į energetikos infrastruktūrą (43 punktas).

2.6

Reaguodama į šias problemas ir remdamasi Komisijos žaliąja knyga „Europos Sąjungos tausios, konkurencingos ir saugios energetikos strategija“ bei Tarybos pasiūlymais, Europos Vadovų Taryba ragina kurti Europos energetikos politiką, kuria siekiama veiksmingos Bendrijos politikos, valstybių narių pozicijų darnos ir įvairiose politikos srityse vykdomų veiksmų nuoseklumo bei suderinto trijų tikslų — energijos tiekimo patikimumo, konkurencingumo ir aplinkosaugos tvarumo — įgyvendinimo (44 punktas).

2.7

Europos Vadovų Taryba pabrėžia, kad energetikos politika turi patenkinti daugelio politikos sričių poreikius, kad būtų pasiektas toks nuoseklumas ES vidaus ir išorės politikoje. Ši politika, kaip ekonomikos augimo strategijos dalis, atvirose ir konkurencingose rinkose skatina investicijas, technologinę plėtrą, vidaus ir užsienio prekybą. Ji glaudžiai susijusi su aplinkos apsaugos politika, užimtumu, regionine politika ir visų pirma transporto politika. Be to, užsienio ir vystymosi politikos aspektai yra vis svarbesni skatinant energetikos politikos tikslus kartu su kitomis šalimis (45 punktas).

2.8

Todėl Europos energetikos politika turėtų būti grindžiama bendromis ilgalaikės pasiūlos ir paklausos perspektyvomis, objektyviu, skaidriu visų energijos išteklių privalumų bei trūkumų įvertinimu, ir ši politika, išlaikant pusiausvyrą, turėtų prisidėti prie jos trijų pagrindinių tikslų (46 ir 47 punktai):

2.9

Įgyvendinant šiuos pagrindinius tikslus, Europos energetikos politika turėtų:

2.10

Komisija ketina nuo 2007 m. reguliariai teikti strateginę energetikos apžvalgą. 2007 m. sausio 10 d. Komisija paskelbė pirmąją apžvalgą ir komunikatą Europos Vadovų Tarybai ir Europos Parlamentui „Europos energetikos politika“, kurie kartu sudaro „energetikos paketą“.

2.11

Komisijos energetikos politikos pradinis tikslas yra trejopas: klimato kaitos problemos sprendimas, ES išorinės priklausomybės nuo importuojamų dujų ir naftos mažinimas ir ekonomikos augimo bei darbo vietų kūrimo skatinimas.

2.12

Komisijos siūlomas Europos energetikos politikos pagrindinis tikslas — iki 2020 m. išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį sumažinti 20 proc. ES tikslą reikėtų vertinti atsižvelgiant į būtinybę visoms pramonės valstybėms imtis veiksmų ir spręsti klimato kaitos problemą. Kai tokie įsipareigojimai bus prisiimti, ES turės padaryti dar daugiau. Todėl turėtų būti siekiama išmetamųjų dujų kiekį sumažinti 30 proc. iki 2030 m. ir 60-80 proc. iki 2050 m.

2.13

Rūpintis reikėtų ne tik klimato kaita, bet ir Europos energijos tiekimo patikimumu, ekonomika ir piliečių gerove. Komisijos nuomone, įgyvendinant šį tikslą taip pat būtų galima sumažinti augantį didelių svyravimų ir naftos bei dujų kainų poveikį, kad ES energijos rinka taptų konkurencingesnė ir būtų skatinamas technologijų diegimas ir darbo vietų kūrimas.

2.14

Kalbant energetikos terminais, norint pasaulio mastu sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, per ateinančius 13 metų ES bent jau 20 proc. (galbūt ir daugiau) turi sumažinti CO2 kiekį, susidarantį dėl ES suvartojamos energijos. Šiuo tikslu ES turi prisiimti pasaulio lyderės vaidmenį ir skatinti naują pramonės revoliuciją.

2.15

Siekiant šio tikslo, Komisija taip pat siūlo sutelkti dėmesį į keletą su energetika susijusių priemonių: didinti energijos efektyvumą, vartoti daugiau atsinaujinančių energijos išteklių, naudoti daugiau naujų priemonių, kad energijos vidaus rinkos privalumais galėtų naudotis kiekvienas, didinti valstybių narių solidarumą atsižvelgiant į ilgalaikę energetikos technologijų plėtros viziją, naujai pažvelgti į branduolinę saugą ir saugumą bei Europos Sąjungai labiau stengtis kalbėti „vienu balsu“ su tarptautiniais partneriais, įskaitant energijos gamintojus, importuotojus ir besivystančias šalis.

2.16

Apžvalgoje pateikiamas dešimties punktų Energijos veiksmų planas ir priemonių grafikas. Pirmasis konkrečių priemonių rinkinys pateikiamas kartu su veiksmų planu, kuriame yra:

2.17

2006 m. spalio 19 d. Komisijos priimtas Energijos efektyvumo veiksmų planas taip pat yra šio veiksmų plano dalis. Komisijos komunikatas „Pasaulio klimato kaitos apribojimas iki 2 Celsijaus laipsnių — Gairės 2020 metams ir vėliau“ bei strateginė apžvalga papildo ir pagrindžia vienas kitą.

2.18

2007 m. kovo 8-9 d. pavasario susitikime Europos Vadovų Taryba visiškai pritarė Komisijos pasiūlymams. Komisija, atsižvelgdama į Europos Vadovų Tarybos išvadas, parengs išsamių pasiūlymų dėl teisinių priemonių ir kitų svarbių veiksmų. Praėjus dvejiems metams Komisija pateiks antrą strateginę energetikos apžvalgą, kurioje informuos apie pažangą, kadangi valstybių ir vyriausybių vadovai įsipareigojo reguliariai aptarti energetikos klausimus.

2.19

2002-2006 m. kadencijos laikotarpiu EESRK parengė keletą nuomonių dėl energijos politikos, visų pirma dėl skirtingų energijos šaltinių savybių ir vaidmens bei dėl naudojamų technologijų. 2006 m. rugsėjo mėn. plenarinėje sesijoje EESRK, daugiausia remdamasis savo ankstesnėmis nuomonėmis, priėmė tiriamąją nuomonę dėl Energijos tiekimo Europos Sąjungoje: optimalaus energijos rūšių derinimo strategija  (2). Šioje nuomonėje nagrinėjama daugelis 2006 m. kovo mėn. Europos Vadovų Taryboje iškeltų klausimų. Toliau pateikiamos pagrindinės joje padarytos išvados.

2.20

EESRK laikėsi nuomonės, jog Europai būtina nustatyti strateginį tikslą derinti kuo įvairesnius energijos šaltinius, kad būtų optimaliai patenkinti ekonomikos, tiekimo saugumo ir klimato politikos tikslai. Šių tikslų atžvilgiu visi energijos šaltiniai ir technologijos turi privalumų ir trūkumų, į kuriuos turi būti atsižvelgta be išankstinio nusistatymo ir išlaikant pusiausvyrą.

2.21

Išaugęs atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas elektros gamybai dar turi neišnaudoto potencialo. Bet net jei iki 2020 m. bus pasiektas tikslas, kad 20 proc. visos sunaudojamos energijos sudarytų atsinaujinanti energija, to nepakaks, kad atsinaujinantys energijos šaltiniai artimiausioje ateityje galėtų visiškai pakeisti tradicinius energijos šaltinius.

2.22

Negalima atmesti nė vienos pasirinkimo galimybės. Tokia išvada paremta nuomonėje pateiktais 25 ES valstybių narių scenarijais. Netgi pagal scenarijų, kuris paremtas prielaida, kad bus pasiektas didžiausias energijos efektyvumas ir daugės atsinaujinančių energijos šaltinių, nė viena energetikos technologija nebus laikoma atgyvenusia, jei neturės neigiamo poveikio aplinkai ar ekonomikai.

2.23

Šiuo metu naudojamas energijos rūšių derinys turėtų būti vystomas politinėmis strategijomis siekiant mažesnės priklausomybės nuo išorinių tiekimo šaltinių ir didesnio turimų neteršiančių energijos šaltinių panaudojimo Europoje, turint omenyje, kad rinkos dalyviai daro sprendimus dėl investicijų į įvairias technologijas.

2.24

EESRK rekomendavo kurti optimalaus energijos rūšių derinimo strategiją. Šiame kontekste svarbu aiškiai nustatyti ES, valstybių narių, nepriklausomų tarnybų ir rinkos dalyvių vaidmenis.

Optimalaus energijos rūšių derinimo strategiją turėjo sudaryti šie elementai:

3.1

Energija reikalinga šiuolaikinei visuomenei. Siekdami patenkinti mūsų maisto, šilumos šaltuose kraštuose, apšvietimo, transporto, prekių ir plataus vartojimo gaminių poreikius, taip pat (šiuo metu vis platesniu mastu) telekomunikacijų ir informacijos apdorojimo poreikius, turime patikimai gauti energiją. Vis dėlto šių poreikių tenkinimo būdai gali ir turi pasikeisti. Susidurdami su dabartiniais iššūkiais — visų pirma su klimato kaita — turime kuo greičiau žengti aukšto energijos našumo, mažai anglies dioksido išmetančios ekonomikos link.

3.2

Energetika yra glaudžiai susijusi su Lisabonos strategija ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui: norėdami įgyvendinti Lisabonos strategijos tikslus, turime gauti pakankamai energijos už konkurencingą kainą. Nauji energetiniai sprendimai gali būti stipri paskata Europos konkurencingumui skatinti ir aukštos kokybės darbo vietoms kurti.

3.3

Pagrindiniai energetikos politikos uždaviniai — konkurencingumas, tiekimo patikimumas ir tvarumas — išlieka. Norint atremti pagrindinį iššūkį — išspręsti klimato kaitos klausimą — būtina riboti augančius energijos poreikius realiai gerinant energijos naudojimo efektyvumą ir iš esmės didinant atsinaujinančios energijos naudojimo dalį bei skatinant naudoti kitas energijos technologijas, išmetančias mažai CO2, pvz., ateityje geras šios problemos sprendimas gali būti anglies dvideginio surinkimas ir saugojimas. Energijos naudojimo efektyvumo gerinimas, tiekimo šaltinių įvairinimas ir ES gebėjimo kalbėti „vienu balsu“ tarptautinėje arenoje stiprinimas taip pat padės užtikrinti energijos tiekimo saugumą. Reikėtų didinti konkurencingumą skatinant atvirą rinką, veikiančią remiantis tikra ir sąžininga konkurencija, visų pirma sudarant sąlygas patekti į tinklus ir užtikrinant aukštos kokybės viešąsias paslaugas.

3.4

Lisabonos strategijos pagrindinis tikslas — sukurti daugiau ir geresnės kokybės darbo vietų. Kaip ir daugelyje rinkų, kuriose įmonės turi gerinti našumą norėdamos išlikti konkurencingos, energetikos sektoriaus įmonės turi didinti efektyvumą. Kai energetikos sektoriuje prarandamos darbo vietos, darbo netekusiems darbuotojams reikia padėti. Tačiau energijos vartojimo sektoriuje galima išlaikyti darbo vietų skaičių ir net jį didinti. Visų pirma, siekiant energijos vartojimo efektyvumo ir naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius bei kitas vystomas technologijas, būtų galima sukurti daug ir dažniausiai kokybiškų darbo vietų.

3.4.1

Lisabonos strategijoje atitinkamą dėmesį reikia skirti socialiniam energetikos politikos aspektui. Jis apima užimtumo ir darbo vietų klausimą bei galimybę visiems gauti energijos už prieinamą kainą, t.y. kokybišką viešąją paslaugą. Pilietinė visuomenė, įskaitant socialinius partnerius, turi aktyviai dalyvauti vystant energetikos politiką.

3.5

EESRK pateikė išsamų savo požiūrį į šiuos esminius energetikos politikos klausimus neseniai parengtose nuomonėse ir netrukus pateiks nuomonių dėl teisės aktų bei kitų konkrečių pasiūlymų, kuriuos paskelbs Komisija remdamasi Europos Vadovų Tarybos išvadomis dėl energetikos paketo.

3.6

Norėdamas išvengti dvigubo darbo ir optimaliai prisidėti prie diskusijų energijos klausimu, EESRK ketina šioje nuomonėje daugiausia dėmesio skirti santykiui tarp energetikos politikos ir Europos — žinių visuomenės vizijos, minimos Lisabonos strategijoje. Šioje nuomonėje pateiksime pastabų energetikos pakete svarstomomis temomis, susijusiomis su inovacijomis.

3.7

Politiniu požiūriu nustatyti tikslai ir priemonės sudaro veiksmų planą, tačiau tikros pažangos galima pasiekti diegiant technologijas ir inovacijas, įskaitant elgsenos pokyčius. Tai pasakytina ir apie didesnį energijos efektyvumą taikant energijos konversiją ir apskritai naudojant energiją. Inovacijos (pvz., įvairinant energijos šaltinius) gali labai padėti sumažinti priklausomybę nuo išorės energijos šaltinių. Inovacijų diegimas neabejotinai reikalingas siekiant sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Įgyvendinti šį tikslą galėtų padėti atsinaujinančių energijos šaltinių, švarios akmens anglies ir kito iškastinio kuro bei saugios branduolinės energijos vystymas ir naudojimas.

3.8

Plačiąja prasme inovacijų diegimas — tai atsinaujinimas. Tai naujų idėjų kūrimas ir platesnis pritaikymas, kad iš jų būtų gauta ekonominės naudos. Ši sritis apima technologijų, naujų valdymo metodų ir kitų organizacinių sprendimų kūrimą. Procesas vyksta ne tik pramonėje, bet ir paslaugų bei valstybiniame sektoriuje. Moksliniai tyrimai dažnai būna inovacijų šaltinis (tačiau ne vienintelis). Šia tema Komitetas norėtų pateikti nuorodą į savo nuomonę „Mokslinių tyrimų poreikis siekiant saugaus ir ilgalaikio energijos tiekimo“ (3).

3.8.1

Daugiausia dėmesio sulaukė energijos gamybos technologijos, visų pirma našūs kuro deginimo įrenginiai, vėjo jėgainės, saulės energijos kolektoriai arba ateities kuro elementai, vandenilio technologijos ir sintezė. Taip pat svarbu kurti ir pagalbines technologijas, pvz., medžiagų vystymo ir meteorologijos srityse, kad tikslesnės prognozės prisidėtų prie veiksmingo optimizavimo.

3.8.2

Našaus energijos naudojimo technologijų diapazonas yra beveik neribotas; geresnė izoliacija, ekonomiškesni elektros prietaisai, lengvesnės medžiagos, tinkamesnis pramoninės gamybos ir procesų planavimas, veiksmingesnė įranga. Šiuo požiūriu labai svarbus daugiausiai energijos sunaudojančios pramonės vaidmuo. Jeigu ji neužtikrins reikiamų investicijų ir kompetentingo požiūrio, ES inovacijų pramonei skirtų našaus energijos naudojimo technologijų srityje prasidės stagnacija.

3.8.3

Daug galimybių turi informacijos ir ryšių technologijos. IRT pritaikymas energijos gamybos, konversijos ir paskirstymo srityse, taip pat ir kituose procesuose, sudarytų sąlygas gamybai ir našumui didinti. Tai pasakytina ir apie patikimą ir saugų sistemų, įskaitant perdavimo tinklus, darbą. IRT technologijos padeda naudotojams ir vartotojams kontroliuoti energijos suvartojimą. Vienu labai naudingu pavyzdžiu galėtų tapti galimybė sumažinti sistemų apkrovą piko metu skatinant naudotojus nedelsiant reaguoti į kainų signalus. IRT technologijos taip pat galėtų sumažinti transporto poreikį, pvz., įdiegus nuotolinio darbo ir konferencijų rengimo priemones.

3.8.4

Mums taip pat reikia naujų šiuolaikinių energetikos sistemos ir su ja susijusių sistemų eksploatavimo ir valdymo būdų. Pagrindinis tikslas — užtikrinti aukštą paslaugų kokybę už prieinamą kainą. Pavyzdžiui, užtikrinti saugų gamybos ir perdavimo sistemų eksploatavimą bei priežiūrą ir rinkos (mainų), vartojimo piko metu valdymą ir prisitaikymą prie dienos šviesos valandų. Galiausiai energijos poreikių tenkinimui ir tinkamesniam kuro išteklių valdymui gali labai pasitarnauti veiksminga logistika.

3.8.5

Be to, reikalingi nauji elgsenos būdai. Pagrindinis vaidmuo tenka vartotojams, todėl kiekvienas iš mūsų energiją turėtų vartoti racionaliau. Tam reikia naujų idėjų ir daugiau informacijos. Didžiausias iššūkis — vartotojų sąmoningumo lygio kėlimas ir tinkamas informavimas, kad jie galėtų priimti sprendimus pagal savo poreikius. Regionų ir miestų planavimas, architektūros sprendimai bei statybai keliami reikalavimai gali labai padėti piliečiams renkantis energijos vartojimo būdus; tam reikia remti oficialias informavimo kampanijas, skatinančias efektyvų energijos naudojimą ir tausojimą.

3.9

Būtina rasti naujus radikalius problemų sprendimus. Pokyčių reikia nedelsiant. Radikaliems sprendimams reikia laiko, todėl svarbu jų imtis jau dabar ir tam skirti išteklių. Kartu reikėtų išplėsti geriausių turimų technologijų naudojimo galimybes, kad, pavyzdžiui, sumažėtų energijos suvartojimas šeimose.

3.10

Siekiant vystyti inovacijas ir investicijas ekonomiškai veiksminga linkme, reikia kiekybiškai įvertinti pirminių technologijų rentabilumą. Vienas ryškiausių pavyzdžių yra įvairių technologijų, padedančių išvengti 1 CO2 tonos, kaina, pvz., vėjo malūnai yra daug brangesni už namų izoliaciją.

3.11

Inovacijoms kurti ir diegti reikia tam tikrų sąlygų ir kai kurių konkrečių politinių priemonių vietos, regionų, nacionaliniu ir Europos lygiu. Kadangi ES siekia tapti energijos efektyvumo ir mažai anglies dioksido išmetančių technologijų pasaulio lydere, labai svarbu nuodugniai išnagrinėti energetikos politiką ir kitas pagrindines sąlygas, būtinas šiam tikslui pasiekti.

3.12

Pirmoji būtina sėkmingo inovacijų įdiegimo sąlyga yra kvalifikuota ir motyvuota darbo jėga, kurią rengia aukšto lygio švietimo sistema. Naujoms technologijoms vystyti reikia pakankamų tyrimų ir plėtros, taip pat nepabūgti finansinės rizikos kuriant MVĮ ir jų veiklos pradžioje. Sveika ir atvira konkurencija verčia įmones taikyti inovacijas. Reikalingas patekimas į rinkas, taip pat pasauliniu mastu. Atsinaujinančios energijos srityje patekimas į tinklus turi lemiamos reikšmės inovacijų sėkmei. Reguliavimo sistema turi skatinanti inovacijas, ypač atlyginant novatoriams (pvz., pagal ES prekybos emisijomis sistemą neatlyginama tiems, kurie iš pat pradžių stengėsi mažinti išmetimus). Per didelis reguliavimas slopina inovacijas.

3.12.1

Norint skatinti naudoti naujas technologijas, reikia investicijų. Kad galėtų investuoti, bendrovės turi būti pelningos. Tai pasakytina ir apie investicijas į didesnį energetikos efektyvumą, net ir tuo atveju, kai atsipirkimo laikotarpis trumpas. Energetikos verslas buvo labai pelningas pastaraisiais metais, bet investicijų vis dar nedaug. Visiems žinoma, kad planavimo ir leidimų išdavimo reikalavimai stabdo ar net nutraukia investicijas. Kad sumažėtų investicijų rizika, reguliavimo sistema turi būti nuspėjama ir stabili. Investicijų į energetikos infrastruktūrą atsipirkimo laikotarpis dažnai būna ilgas, galimybė pasinaudoti kokiomis nors ilgalaikėmis sutartimis būtų naudinga.

3.12.2

Kad bendrovė ryžtųsi investuoti į naujos technologijos sukūrimą arba panaudojimą, reikia sudaryti sąlygas investicijų grąžai iš pakankamai didelių rinkų. Daugeliu atveju nacionalinės rinkos tam nepakanka, todėl galimybė patekti į pasaulines rinkas tampa svarbiausia investavimo sąlyga. Taip pat svarbu pasaulinė paklausa ir visiems vienodos veiklos sąlygos. Vienašališkos ES priemonės nesukuria paklausos kitur, nors laikui bėgant gali sukurti. Pavyzdžiui, CO2 išmetimų apmokestinimas galėtų būti svarbi paskata, tačiau reikėtų ją taikyti pasaulio mastu.

3.12.3

Stipri ES pozicija pasaulinėje rinkoje efektyvaus energijos naudojimo ir atsinaujinančių energijos technologijų srityje turėtų būti toliau plėtojama ir stiprinama. ES siekis būti klimato kaitos politikos lydere nustatant aukštus tikslus, efektyvi energetika ir atsinaujinančios energijos šaltinių naudojimas gali prisidėti prie šio tikslo įgyvendinimo. Tačiau tai nevyksta savaime. Reikia atsargiai nustatyti uždavinius ir galutinius terminus, kad galimybės juos įgyvendinti būtų realios, kitaip rezultatas bus tik papildomos išlaidos ir galbūt prarastos darbo vietos. Pavyzdžiui, reikia, kad atitinkamų technologijų plėtra būtų tiesiogiai susieta su tikslų įgyvendinimo terminais. Taip pat reikia atsižvelgti į investicijų ciklus įvairiuose sektoriuose.

3.12.4

Atrodo, kad ES linkusi pasikliauti rinkos jėgomis kaip priemone inovacijoms skatinti, tačiau tai gali būti nepakankamai veiksminga. JAV ir kai kurios kitos šalys labiau pasikliauja valstybiniu mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros finansavimu. Europa turi didinti valstybinį ir privatų mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros finansavimą. Europoje valstybės narės turi labiau bendradarbiauti. Be to, reikia geriau koordinuoti šalių ir ES pastangas nepažeidžiant konkurencijos. Reikia vystyti tarptautinį bendradarbiavimą technologijų srityje, ypač su kitais svarbiais dalyviais, nuolat stebėti pagrindinių konkurentų ir partnerių energetikos technologijų politiką ir priemones. Taip pat reikia skatinti artimesnį viešųjų mokslinių tyrimų centrų ir įmonių bendradarbiavimą planuojant ir įgyvendinant tyrimų programas, kad pastangos mokslinių tyrimų srityje skatintų inovacijas. Planuojamas Europos technologijos institutas galėtų būti labai naudingas.

3.13

Inovacijoms aktyviai skatinti reikia tam tikrų priemonių. Priemones reikia taikyti atsižvelgiant į inovacijų vystymo etapus ir į padėtį rinkoje, kad rezultatai būtų kuo geresni. Pagal priemones, reikalingas inovacijas sėkmingai įdiegti rinkoje, technologijas galima suskirstyti, pvz., į tris kategorijas:

3.14

Priemonių pasirinkimas yra didžiulis Europos, nacionaliniu ir regionų lygmeniu. Jas rinktis reikia labai atidžiai, atsižvelgiant į skirtingus tikslus, kad rezultatai būtų geri ir už priimtinas sąnaudas. Kad būtų išvengta išteklių švaistymo ir nelauktų pasekmių, reikia kritiškai įvertinti veiklos tempą. Reikia kuo greičiau įgyvendinti priemones, kuriomis siekiama tiesioginių ir netiesioginių tikslų („negailestingos priemonės“). Sudėtingesnės, dažnai naujos priemonių rūšys, pvz., būdai nustatyti CO2 rinkos kainą, turi būti atidžiai tiriamos. Kad būtų išvengta komplikacijų, nenumatyto šalutinio poveikio ir ne pačių palankiausių sprendimų, reikia stengtis vengti didelio priemonių skaičiaus vienam tikslui pasiekti. Renkantis naudotinas priemones taip pat labai svarbu netrikdyti tinkamam vidaus rinkos veikimui, iki šiol ne visada į tai buvo kreipiamas dėmesys.

3.14.1

Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros finansavimas. Šia tema Komitetas norėtų pateikti nuorodą pirmiausia į savo nuomonę „Investicijos į žinias ir naujoves (Lisabonos strategija)“ INT/325. Šioje srityje ES aiškiai atsilieka nuo JAV ir kai kurių kitų pagrindinių konkurentų. Septintojoje mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programoje energetikai per septynerius metus skiriama maždaug 4 milijardai eurų (išskyrus ITER statybas), o JAV energetikos įstatyme siūloma vien tik 2007 m. iš federalinio biudžeto skirti 4,4 milijardo dolerių, vėliau šią sumą didinti. Be valstybinio mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros finansavimo didinimo, reikia skatinti didesnį privatų energetikos mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros finansavimą bei stiprinti ES šalių bendradarbiavimą.

3.14.2

Švietimas ir mokymas. Greta pastangų pakelti švietimo ir mokymo kokybę Europoje reikia, kad energetika taptų patrauklesnė ir perspektyvesnė jauniems žmonėms renkantis karjerą. Technologijoms vis sparčiau kintant, švietimas ir mokymasis visą gyvenimą tampa būtinas.

3.14.3

Visuomenės sąmoningumo didinimas. Pakeisti kiekvieno mūsų elgesį, kad energija būtų naudojama racionaliai, yra didelis iššūkis. Mokyklos ir informacinės kampanijos gali labai prie to prisidėti. Energijos auditas, atliktas specialistų tarpe ir bendrovėse, pagrįstas, pvz., savanorišku susitarimu, davė gerų rezultatų.

3.14.4

Kainų mechanizmai, mokesčiai. Kainų signalai, jeigu yra gerai parengti, gali efektyviai paremti inovacijas, nurodydami vartotojams, ką pasirinkti. Jau pradinėje mokykloje būsimiems Europos piliečiams turėtų būti teikiamos žinios apie šią sritį, kadangi vaikai labai smalsūs, jie domisi planetos ateitimi ir nori aktyviai veikti. Aukštesnės kainos kaip energijos vartojimo mažinimo priemonė nėra labai efektyvi, nes gerai žinoma, kad kainų lankstumas energetikoje gana silpnas.

3.14.5

Subsidijos. Gerai suplanuotos subsidijos gali veiksmingai reguliuoti pasirinkimus. Ankstyvuose mokymosi kreivių etapuose dažnai reikia subsidijų aukštai rizikai kompensuoti. Kad nebūtų iškreipta konkurencija, subsidijos gali būti naudojamos tik pagal šiuo metu galiojančias ES taisykles, t.y. rinkos trūkumams neutralizuoti. Subsidijos turi būti ribotos laiko požiūriu ir jų reikia pamažu atsisakyti. Energetikos veiksmingumui padidinti reikia sukurti atitinkamą paskatų sistemą, skirtą skatinti pradėti naudoti energiją taupančius, tačiau brangesnius prietaisus, kurių atsipirkimo periodas paprastai trumpas.

3.14.6

Politiškai nustatytos užduotys ir įsipareigojimai. Jie nurodo pageidaujamą plėtros kryptį. Tačiau, norint įgyvendinti tikslus, sprendimams investuoti svarbios ir realios politinės priemonės. Nustatant tikslus reikia turėti omenyje, kad paprastai vienoms ekonomikos sritims laimint, kitos praranda, todėl per didelės ambicijos gali atnešti daugiau žalos negu naudos. Dabar pastebima tendencija nustatyti bendrus tikslus ir juos papildyti mažesniais su bendru tikslu susijusiais tikslais, pavyzdžiui, iškeliami tikslai sumažinti CO2 išmetimą, o jiems įgyvendinti užsibrėžiama padidinti atsinaujinančios energijos naudojimą. Tai skatina priimti ne tokius optimalius sprendimus bendram tikslui įgyvendinti. Turi būti atliktas kruopštus tikslų ir ypač pasirinktų priemonių poveikio įvertinimas remiantis susitarimų su pramone pavyzdžiais Vokietijoje ir Suomijoje.

3.14.7

Emisijų leidimų sistema, žalieji ir baltieji sertifikatai. Šios priemonės yra veiksmingos ir, jeigu jos tinkamai parengtos, padeda pasiekti užsibrėžtų tikslų. Tačiau sunku iš anksto nustatyti sąnaudas ir jos gali būti labai skirtingos. Kuo didesnė rinka ir kuo daugiau rinkos dalyvių dalyvauja emisijų leidimų ar teisių sistemoje, tuo geriau. Jeigu ši sistema bus taikoma pasaulio rinkoje dirbančioms bendrovėms, ji turi būti pasaulio masto, kad neiškreiptų konkurencijos.

3.14.8

Reglamentas arba privalomos normos. Kruopščiai suplanuotos reglamentas gali paskatinti inovacijas. Pavyzdžiui, reglamentas gali būti veiksmingas siekiant atsikratyti pasenusių technologijų. Jis gali skatinti gaminių energijos efektyvumui didinti skirtas inovacijas nustatydamas drąsius vidutinio laikotarpio tikslus efektyvumo standartams pakelti. Tačiau visada esama rizikos pristabdyti inovacijas. Visais atvejais turi būti užtikrinama, kad reguliavimas nesukurs kliūčių rinkoje.

3.14.9

Savanoriški standartai, laisvi susitarimai, sertifikavimas. Tai palankiausios inovacijoms politinės priemonės. Jos ne visada tiesiogiai prisideda prie užduočių arba siekių įgyvendinimo, tačiau padeda toliau sparčiai vykdyti inovacijas nesukeldami beveik jokio neigiamo šalutinio poveikio.

3.14.10

Viešieji pirkimai. Pirkimai galėtų atlikti svarbų vaidmenį skatinant energetikos sektoriaus inovacijas. Reikia parengti ir plačiai paskelbti jų metodus. „Žalesniems“ vešiesiems pirkimams gali prireikti viso gyvavimo ciklo analizės, o dėl šio ir kitų naujų metodų valdininkams dažnai reikia toliau mokytis. ES viešųjų pirkimų taisyklės, kurių reikia laikytis, skatina „žalesnius“ viešuosius pirkimus, reikalaudamos šiuolaikinių sprendimų.

3.14.11

Norint sėkmingai įgyvendinti būtinas energetikos sektoriaus reformas, reikia paspartinti inovacijas. Komitetas ragina ypatingą dėmesį skirti

27.10.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 256/39

—

Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl Bendrijos geležinkelių sistemos sąveikos (kodifikuota redakcija)

—

Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą, iš dalies keičiantį Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 881/2004, įsteigiantį Europos geležinkelio agentūrą

—

Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, iš dalies keičiančią direktyvą 2004/49/EB dėl saugos Bendrijos geležinkeliuose

1.1

Pasiūlymai:

sutampa su siekiu supaprastinti operatorių patekimą į Europos geležinkelių sistemą.

Šie pasiūlymai:

1.2

EESRK pritaria tikslui supaprastinti procedūrą, skirtą pradėti eksploatuoti riedmenis.

1.3

EESRK mano, kad toks supaprastinimas paskatins Bendrijos geležinkelių sistemos naudojimą ir leis jai perimti dalį kitų vežimo rūšių poreikio. Tokiu būdu bus gerinama aplinkos kokybė ir naudojami Europos Sąjungos energetikos planuose numatyti energijos šaltiniai.

1.4

EESRK rekomenduoja, kad būsimo Europos sąveikos standartų taikymo procesas ir sertifikavimo kontrolės paskirstymas tarp nacionalinių ir Bendrijos institucijų nesukeltų rizikos saugai.

1.5

EESRK rekomenduoja itin atidžiai padalyti įgaliojimus naujojoje sistemoje sukurtoms institucijoms.

1.6

EESRK mano, kad pradedant eksploatuoti prekinius ir keleivinius vagonus šiai direktyvai įsigaliojus turi pakakti vienos Bendrijos valstybės narės išduoto leidimo pradėti eksploatuoti. Naujas Europos geležinkelio agentūrą įsteigiantis reglamentas leis geležinkelio operatoriams, infrastruktūrų valdytojams ir ypač nacionalinėms sertifikavimo įstaigoms:

1.7

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad po numatytų veiksmų Agentūra, koordinuodama ir išplėsdama Europos geležinkelių eismo valdymo sistemą (EGEVS), skelbdama nacionalinių standartų palyginimo sistemą ir teikdama techninę paramą nacionalinėms sertifikavimo įstaigoms, taps Europos geležinkelių sistemos (kurią sudarys GG (greitųjų geležinkelių) tinklas, transeuropinių tinklų koridoriai ir ateityje visi kiti nacionaliniai tinklai) kūrimo valdymo įstaiga.

1.8

Palaipsniui stiprėjant Europos agentūros kaip geležinkelių sąveikos ir technologijų raidos proceso orientavimo ir kontrolės įstaigos vaidmeniui, iš dalies keisis nacionalinių sertifikavimo įstaigų vaidmuo.

1.9

Europos Komisijos prašoma apsvarstyti bendro Europos eismo saugos kliūčių registro, kurį sudarant dalyvautų vasltybės narės, galimybę siekiant sukurti bendrų parametrų duomenų bazę.

1.10

Siekiama sukurti Europos riedmenų, geležinkelio sistemų ir riedmenų priežiūros ir transporto paslaugų valdymo žmogiškųjų išteklių rinką.

1.11

Tai suteiks Europos riedmenų gamintojams unikalią galimybę, ypač jeigu TSS techninis pasirinkimas leis išsaugoti atitinkamą gamintojų skaičių siekiant užtikrinti konkurencingą Europos riedmenų (ir techninės priežiūros) rinką.

1.12

EESRK rekomenduoja, kad tuo atveju, kai riedmenys pradėti eksploatuoti prieš įsigaliojant svarstomai direktyvai ir neturi EB patikros deklaracijos, direktyvos dėl geležinkelių saugos taikymas nedarytų administracinės žalos geležinkelių operatoriams.

1.13

EESRK mano, kad reikia numatyti nacionalinių sertifikavimo įstaigų sukūrimą Europos statistikos sistemai (ESS) priklausančiose šalyse.

1.14

Reikia numatyti, kad svarstant išlygas, taikomas TSS, būtų tiksliai įvertintas, atsižvelgiant į projekto ekonominę pusiausvyrą, Bendrijos bendro finansavimo poveikis tokio projekto ekonominiam pagrįstumui.

1.15

EESRK nemano, kad kiekvienai TSS galima atlikti atskirą išlygų analizę, tačiau laikosi nuomonės, kad tokią analizę reikia atlikti visų TSS sistemai apskritai.

1.16

EESRK rekomenduoja Agentūrai taikyti skelbiamoms TSS šiuo metu galiojantį kalbų režimą.

Jis mano, kad Agentūros vertinimai ir nuomonės turi būti naudojamos visiems statybų ir renovacijų darbams, net jeigu Europos Bendrija jų nefinansuoja, siekiant nukreipti tiek nacionaliniu, tiek ir Bendrijos lygiu atliekamą veiklą Europos saugos sistemos link.

1.17

EESRK mano, kad visiems suinteresuotiems subjektams reikia suteikti galimybę konsultuotis su Europos agentūra, net jei Agentūros nuomonės prieštarauja nacionalinių sertifikavimo įstaigų vertinimams. Komitetas mano, jog ypač svarbu, kad šia galimybe galėtų pasinaudoti geležinkelių transporto įmonės ir šiame sektoriuje dirbančių darbuotojų organizacijos.

2.1.1

Siekiant palaipsniui kurti Europos geležinkelių erdvę be sienų, būtina techniškai reglamentuoti saugumo, valdymo ir prieigos prie sistemos tvarkos aspektus.

2.1.2

1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyva 91/440/EEB, 1995 birželio 19 d. Tarybos direktyva 95/18/EB ir 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/14/EB dėl Bendrijos geležinkelių plėtros numato palaipsniui leisti naudotis Bendrijos infrastruktūra visoms Bendrijos geležinkelių įmonėms, turinčioms kurios nors valstybės narės išduotą licenciją ir norinčioms teikti krovinių transporto paslaugas naujomis sąlygomis.

2.1.3

Tuo pačiu metu siekiant saugos ir sąveikos tikslų, reikia atlikti techninį darbą, kuriam vadovautų specializuota įstaiga. Todėl ir buvo sukurta Europos geležinkelių saugos ir sąveikos agentūra.

2.1.4

Pagrindiniai Europos geležinkelių agentūros tikslai:

2.1.5

Nacionalinės lokomotyvų patvirtinimo procedūros šiuo metu yra laikomos viena didžiausių kliūčių naujų geležinkelio įmonių kūrimui krovinių gabenimo srityje; tai labai stabdo Europos geležinkelių sistemos sąveiką.

2.1.6

Atsižvelgiant į tai, kad nė viena valstybė narė negali viena pati priimti sprendimo, kad jos išduotas leidimas pradėti eksploatuoti riedmenis galiotų kitų valstybių narių teritorijoje, reikia Bendrijos iniciatyvos siekiant suderinti bei supaprastinti nacionalines procedūras ir dažniau remtis abipusio pripažinimo principu.

2.1.7

Be to, vykdydama teisės aktų supaprastinimo programą, Komisija siūlo konsoliduoti ir sujungti geležinkelių sąveikos direktyvas, kad būtų sukurta vieninga Europos geležinkelių sistemos taisyklių sistema.

2.1.8

Šios iniciatyvos, sumažindamos geležinkelių transporto išlaidas, suteiks galimybę padidinti geležinkelių transporto konkurencingumą.

2.2.1

Agentūra palengvina turimų riedmenų sertifikavimo procedūrą parengdama katalogą, leidžiantį nustatyti atitikmenį galiojančiose nacionalinėse taisyklėse.

2.2.2

Agentūra svarsto paraiškas dėl Bendrijos finansavimo suteikimo infrastruktūros ir riedmenų projektams, kad patikrintų, ar jiems būdinga „sąveika“.

2.2.3

Agentūra vertina geležinkelio įmonių ir vagonų valdytojų santykius (buvęs RIV susitarimas (Geležinkelių įmonių susitarimas dėl vagonų mainų ir naudojimo) ypač techninės priežiūros srityje, ir pateikia Komisijai rekomendacijas dėl jų reglamentavimo.

2.2.4

Agentūra rengia rekomendacijas dėl bendrųjų profesinės kompetencijos bei geležinkelių sistemą eksploatuojančio ir valdančio personalo įvertinimo kriterijų nustatymo.

2.2.5

EGEVS projekte Agentūra atlieka sistemą valdančios įstaigos vaidmenį.

2.3.1

Šiuo pasiūlymu siekiama supaprastinti ir modernizuoti Europos reglamentavimo aplinką. Todėl Komisija dar kartą siūlo šiuo metu galiojančias geležinkelių sąveikos direktyvas išdėstyti nauja redakcija ir sujungti.

2.3.2

Remdamasi dešimties metų geležinkelių sąveikos direktyvų taikymo patirtimi, Komisija taip pat siūlo pagerinti techninius reglamentavimo sistemos aspektus.

2.4.1

Saugos geležinkeliuose direktyvos 14 straipsnio dalinis pakeitimas leidžia patikslinti leidimo dalį, kuriai turi būti taikomas abipusio pripažinimo principas, ir dalį, kuri yra griežtai susijusi su atitinkamo geležinkelių riedmens suderinamumu su reikalinga infrastruktūra.

2.4.2

Iš dalies pakeitus teisės aktą:

3.1.1

Geležinkelių sistema pasižymi tuo, kad visos jos sudedamosios dalys prisideda prie sistemos saugos.

3.1.2

Jeigu Agentūros įgaliojimų sritis nuo sąveikios sistemos išsiplės ir apims saugą, laikui bėgant šie įgaliojimai bus taikomi visoms sistemos sudedamosioms dalims.

3.1.3

Galima manyti, jog šiam procesui pasibaigus liks tik viena Bendrijos sistema ir viena Geležinkelio agentūra.

3.1.4

Teisės aktų palyginimo etapas turi būti suvokiamas kaip vienas būtinų žingsnių šia linkme.

3.1.5

Būtina įvertinti įvairių TSS variantų pasirinkimo ir naujų sertifikavimo procedūrų poveikį kiekvienai valstybei narei, infrastruktūros valdytojams, geležinkelių įmonėms, vagonų valdytojams ir galutiniams klientams.

3.1.6

Reikia atsižvelgti į įvairių nacionalinių tinklų ir rinkos dalyvių ekonominės pusiausvyros išsaugojimą, ypač techninių normų suderinimo ir sertifikavimo procedūrų etapuose.

3.1.7

Šiuo metu ir ateityje Agentūros užduotis — orientuoti technologijų pasirinkimą sąveikai atviro tinklo link, net jeigu netaikomos finansinės paskatos.

3.1.8

Reikia turėti omenyje, kad Agentūros įgaliojimai išsiplės ir apims visą Bendrijos geležinkelių tinklą, kaip numatyta Sąveikos direktyvos pasiūlyme.

3.2.1

Pasiūlymas priimti šią direktyvą numato supaprastinti su greitųjų geležinkelių sistema ir paprastųjų geležinkelių sistema susijusias TSS, kai jas galima palyginti.

3.2.2

Pasiūlyme priimti šią direktyvą numatoma išplėsti TSS taikymo sritį ir taikyti jas ne tik greitųjų geležinkelių tinklui ir transeuropinių tinklų (TEN) koridoriams, bet ir visiems nacionaliniams tinklams su tam tikromis išimtimis.

3.2.3

Šis išplėtimas reiškia esminį Europos geležinkelių sistemos technologinės raidos politikos posūkį vieningo europinio tinklo link. Jo lemiamas ekonominis ir strateginis poveikis yra didesnis negu nurodoma pasiūlymo priimti šią direktyvą įžangoje.

3.2.4

Atsakomybė už sprendimus dėl TSS modelių taikymo naujiems projektams ir esamų infrastruktūrų atnaujinimo projektams daugiausiai atiteks ES.

3.2.5

Bendrijos sprendimai dėl TSS nustatymo ir jų raidos palyginti su dabartine padėtimi kiekvienoje valstybėje narėje turės didelį ekonominį poveikį įvairių valstybių narių investicijų į technologijas ir infrastruktūras planavimui.

3.2.6

Būtina įvertinti ekonominį naujųjų TSS poveikį kiekvienoje valstybėje narėje; šiuo įvertinimu bus remiamasi svarstant galimybę jas priimti.

3.2.7

Turi būti atskirai įvertintos valstybių narių viešosioms investicijoms poveikį darančios TSS ir geležinkelių įstaigų ir privačių operatorių investicijoms poveikį darančios TSS.

3.2.8

TSS taikymo srities išplėtimas aprėpiant visą Europos geležinkelių tinklą, išskyrus tam tikras išimtis, suponuoja naują Europos geležinkelio agentūros ir kiekvienos valstybės narės sertifikavimo įstaigų santykių sistemą.

3.2.9

Kalbant apie minėtas sertifikavimo įstaigas, galima numatyti, kad ateityje jų veikla bus labiau sutelkta įmonių ir operatorių sertifikavimo srityje, o ne technologijos standartų raidos valdyme.

3.2.10

Saugos direktyvos dalinis pakeitimas yra vienas techninių pakeitimų, skirtų sąveikių riedmenų eismui supaprastinti.

3.2.11

Be to, įvedama nauja „vagonų valdytojo“ sąvoka.

3.2.12

Riedmenų sertifikavimo tvarka numato, kad, priklausomai nuo techninių parametrų, juos vertins skirtingos įstaigos.

3.2.13

TSS nurodytus parametrus sertifikuos bet kuri nacionalinė sertifikavimo įstaiga.

3.2.14

Papildomus nacionalinius parametrus kontroliuos atitinkamo tinklo nacionalinė sertifikavimo įstaiga. Nacionalinė sertifikavimo įstaiga susipažįsta su Bendrijos sertifikavimu, patikrina konkrečius nacionalinius sertifikatus ir išduoda saugos sertifikatą. Ji turi teisę atmesti sertifikavimo prašymą ir todėl yra atsakinga už visų sertifikuotų elementų nuoseklumą.

3.2.15

Prašymo sertifikuoti svarstymui pasibaigus, Europos geležinkelio agentūra veikia kaip nepriklausoma apeliacinė institucija.

3.2.16

Be pirmiau (Sąveikos ir Europos geležinkelio agentūros skirsniuose) išdėstytų bendrųjų pastabų, EESRK neketina teikti jokių kitų pastabų.

4.1.1

8 a straipsnis. Agentūra rengia ir atnaujina dokumentą, kuriame lyginami kiekvienam parametrui taikomi nacionaliniai standartai ir nustatoma jų koreliacija (2 punktas), bei pateikia vien techninio pobūdžio išvadas dėl:

Agentūros veikla būtų efektyvesnė, jeigu jos nuomonė būtų privaloma ir jeigu su ja galėtų konsultuotis ir suinteresuoti subjektai: infrastruktūros valdytojai, geležinkelių įstaigos, riedmenų valdytojai.

4.1.2

15 straipsnis. Į Agentūros įgaliojimus reikėtų įtraukti visus atnaujinimo, rekonstrukcijos ar statybos projektus, susijusius su infrastruktūros dalimis, kurioms taikomos šiuo metu galiojančios arba būsimos TSS.

4.1.3

16 a straipsnis. Agentūrai reikia suteikti vertinimo kriterijus, kad ji galėtų pasirinkti „savanorišką“ arba „privalomą“ sertifikavimo sistemą, remdamasi šiais aspektais:

Reikia pabrėžti, kokį poveikį sertifikavimo sistema padarys geležinkelių įmonėms — vagonų valdytojoms.

4.1.4

18 straipsnis. Reikia pabrėžti, kad, rengdama registracijos paraiškos formą, Agentūra turi kuo rečiau naudoti bendrojoje dalyje nepaminėtas specifikacijas.

4.1.5

21 b straipsnis. Atrodo, kad įgaliojimai atitinka Agentūros siekiamus tikslus. Subsidiarumo principo nesilaikoma.

4.2.1

1 straipsnis. Kadangi numatoma taikyti TSS visoje Europos ekonominėje erdvėje, tuo pačiu metu reikia numatyti nacionalinių sertifikavimo įstaigų pripažinimą.

4.2.2

6 straipsnis. Kadangi Agentūra gali laisvai rinktis kalbų režimą skelbdama TSS techninius priedus, Bendrijos teisės aktai dėl sąveikos netampa paprasčiau prieinami visuomenei.

4.2.3

7 straipsnis. Išlygos sąvoka, ypač kalbant apie ekonomines priežastis, atrodo itin plati kadangi joje neatsižvelgiama į Bendrijos finansavimo poveikį ekonominio pagrįstumo tyrimui. Išlygų sistemą būtų geriau taikyti visoms su svarstomu projektu susijusioms TSS negu kaip atskirai svarstomai TSS taikomą išlygą.

27.10.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 256/44

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas palankiai vertina Europos Komisijos pasiūlymą priimti direktyvą dėl pavojingų krovinių vežimo vidaus keliais, kuria siekiama suderinti šios srities ES teisės aktus. Šios priemonės tikslas — užtikrinti geresnes saugos sąlygas vežant pavojingus krovinius vidaus keliais.

1.2

Siūloma nauja direktyva atnaujina keturias šiuo metu galiojančias direktyvas ir keturis Komisijos sprendimus dėl pavojingų krovinių vežimo, sujungia juos į vieną teisės aktą ir išplečia ES taisyklių taikymo sritį aprėpiant ne tik vežimą keliais ir geležinkeliais, bet ir vidaus vandenų keliais.

1.3

Komitetas pritaria Komisijos nuomonei, kad nenustačius bendrų Bendrijos taisyklių visam sausumos transportui (kelių, geležinkelio ir vidaus vandenų) sunku užtikrinti geresnes pavojingų krovinių vežimo saugos sąlygas.

1.4

Komitetas taip pat pritaria Komisijos nuomonei, kad šiuo metu galiojančių teisės aktų, reglamentuojančių pavojingų krovinių vežimą keliais ir geležinkeliais, suvienodinimas, iš esmės nekeičiant esamų taisyklių, tačiau išplečiant jų taikymo sritį aprėpiant vidaus vandenis, leistų žymiai supaprastinti teisės aktus bei administracines procedūras, o tai yra naudinga tiek valdžios institucijoms, tiek privatiems subjektams.

1.5

Priimant vieną teisės aktą, apimantį visas sausumos transporto rūšis, bei numatant galimybę direktyvos prieduose tik pateikti nuorodą į tarptautinius susitarimus dėl pavojingų krovinių vežimo (o ne įtraukiant į direktyvą visą jų tekstą, kaip yra dabar), būtų galima sumažinti šios srities Bendrijos teisės aktų apimtį.

1.6

Komitetas mano, kad pasiūlyta naujų taisyklių teisinė forma, t. y. direktyva, yra tinkamas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad šioje srityje valstybėms narėms buvo padaryta daug išimčių bei suteikta veiksmų laisvė, EESRK ragina jas kaip įmanoma glaudžiau šioje srityje bendradarbiauti su Komisija siekiant sėkmingo teisės aktų suderinimo.

1.7

Komitetas nori atkreipti dėmesį į tai, kad, atsižvelgiant į labai išsamias šio pasiūlymo nuostatas, susijusias su techniniais pavojingų krovinių vežimo reikalavimais bei krovinių įvairove, jis gali nagrinėti tik bendresnio pobūdžio klausimus.

1.8

Komitetas džiaugiasi, kad valstybių narių ir interesų grupių, t. y. pramonės asociacijų, kurios atstovauja pavojingų krovinių vežimo srityje veikiančioms įmonėms, nuomonė, pasak Komisijos, turėjo didelės įtakos rengiant pasiūlymą ir kad per visą konsultavimosi procesą buvo siekiama kuo labiau suderinti požiūrį.

1.9

Komitetas palankiai vertina tai, kad, taikant komitologijos procedūrą, Komisijai ir toliau talkins pavojingų krovinių vežimo reikalų reguliavimo komitetas.

1.10

Be to, Komitetas džiaugiasi, kad pramonės asociacijos turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę rengiant pasiūlymą, kadangi joms buvo suteikta teisė dalyvauti reguliavimo komiteto posėdžiuose, ir kad į konsultacijas taip pat buvo įtrauktos ELPA valstybės bei nuolat informuotas Europos Parlamentas.

1.11

Komitetas palankiai vertina ir konsultacijas su Centrine navigacijos Reine komisija, turint omenyje tai, kad 80 proc. pavojingų krovinių vežama Reinu.

1.12

Komitetas taip pat atkreipia dėmesį į Komisijos pateiktą informaciją, kurioje nurodoma, kad 2004-2005 m. šią politikos sritį vertino išorės ekspertai („ES pavojingų krovinių vežimo politikos nuo 1994 m. įvertinimas“) ir vertinimo rezultatai patvirtino Komisijos pasiūlymo tikslingumą. Be to, viešųjų konsultacijų metu Komisijos siūlomoms priemonėms pritarė ir dauguma jose dalyvavusiųjų.

1.13

Komitetas mano, jog reikėtų, kad Komisija finansiškai paremtų vertimą į valstybių narių kalbas. Iki šiol už techninių direktyvos priedų vertimą ir skelbimą, atliekamą prireikus, buvo atsakinga Bendrija. Dabar ši atsakomybė perduodama valstybėms narėms.

1.14

Atsižvelgdamas į pirmiau minėtus teiginius, Komitetas yra įsitikinęs, kad reikėtų remti Komisijos pateiktą pasiūlymą, kadangi jį rengė aukštos kvalifikacijos pavojingų krovinių vežimo srities specialistai iš įvairių valstybių narių.

1.15

Vis dėlto Komitetas norėtų atkreipti dėmesį į keletą punktų, kurie, jo nuomone, turėtų būti patikslinti arba papildyti, pvz., neapibrėžtas sąvokos „pavojingi kroviniai“ vartojimas direktyvoje; Valstybėms narėms suteikiama teisė išimtinai dėl priežasčių, nesusijusių su vežimo sauga, uždrausti tam tikrų pavojingų krovinių vežimą; išsamios informacijos trūkumas III.2 ir III.3 prieduose.

Šiuos punktus Komitetas išsamiau aptaria nuomonės dalyje „konkrečios pastabos“.

2.1

Pavojingų krovinių (cheminės medžiagos, valikliai, benzinas, sprogstamosios medžiagos, mažo kalibro ginklų šaudmenys, purškalai, radioaktyvios medžiagos, pesticidai ir t. t.) vežimas vidaus keliais susijęs su dideliu nelaimingų atsitikimų pavojumi. Tai pasakytina ir apie kitas transporto rūšis — kelių, geležinkelio ir vidaus vandens kelių. Tokio pobūdžio transportas kelia pavojų ne tik dirbančių pavojingų krovinių transporto srityje sveikatai ir gyvybei, bet ir daugeliui miestų bei kaimo vietovių gyventojų.

2.2

Jau imtasi priemonių kiek įmanoma geresnėms pavojingų krovinių vežimo saugos sąlygoms užtikrinti. Tarptautinį pavojingų krovinių transportą šiuo metu reglamentuoja tarptautinės sutartys ir susitarimai, grindžiami Jungtinių Tautų pasiūlymais. Norėdamos užtikrinti pavojingų krovinių vežimo saugą, taip pat laisvą ir intermodalinį tarptautinių vežimo paslaugų judėjimą, Jungtinės Tautos parengė dokumentą „Rekomendacijos dėl pavojingų krovinių vežimo (JT pavyzdinės taisyklės)“, kuris nuolat atnaujinamas.

2.3

Pavojingų krovinių vežimo reguliavimas būtinas ne tik dėl tokio krovinių pobūdžio, bet ir dėl vežamo jų kiekio. Bendras per metus Europos Sąjungoje vežamų pavojingų krovinių kiekis yra maždaug 110 mlrd. tonų kilometrų, o tai sudaro maždaug 8 proc. visų ES vežamų krovinių. Iš jų 58 proc. vežami keliais, 25 proc. — geležinkeliais ir 17 proc. — vidaus vandenų keliais. Išskyrus vežimą geležinkeliais, pastebima krovinių kiekio didėjimo tendencija.

2.4

Tarptautiniai susitarimai, reglamentuojantys pavojingų krovinių vežimą, Europos sausumos transporto sektoriuje įgyvendinami šiais trimis dokumentais:

2.5

ES teisės aktai reglamentuoja tik pavojingų krovinių vežimą sausumos keliais ir geležinkeliais. Šioms vežimo rūšims teisės aktais užtikrinamas aukštas vežimo saugos lygis, laisvas vežimo paslaugų teikimas ir laisvas transporto priemonių judėjimas ES teritorijoje. Bendrijos teisėje yra keturi šią sritį reglamentuojantys teisės aktai:

2.6

Vis dėlto nėra nustatytos Bendrijos taisyklės, reglamentuojančios pavojingų krovinių vežimą vidaus vandenų keliais. Pavojingų krovinių vežimui vidaus vandenų keliais šiuo metu taikomos dvi taisyklių sistemos, reglamentuojančios vežimą Reino (ADNR) ir Dunojaus (ADND) upėmis. Tačiau tai yra regioninio pobūdžio taisyklės. Be to, esama nacionalinių vežimo taisyklių. Viena iš priežasčių, kodėl nėra ES teisės akto — dar neįsigaliojusi ADN sutartis. 1997 m. Komisijos pateiktas pasiūlymas priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su pavojingų krovinių vežimu laivais vidaus vandenų keliais, suderinimo nebuvo priimtas ir galiausiai 2004 m. atšauktas.

2.7

Šiuo metu vyksta Sutarties dėl tarptautinio pavojingų krovinių vežimo vidaus vandenų keliais (ADN) ratifikavimo procesas. Sutartis turėtų įsigalioti ne vėliau kaip 2009 m. Todėl Komitetas pritaria Komisijos nuomonei, kad būtų logiška į Bendrijos teisę įtraukti ir vežimą vidaus vandenų keliais bent jau suderinimo sumetimais. Be to, tai palanki proga atnaujinti ir suderinti esamus teisės aktus. Taip pat reikėtų vengti taikyti du skirtingus režimus, kurių vienas būtų taikomas tarptautiniam, o kitas — nacionaliniam vežimui. ES teisės aktai dėl pavojingų krovinių vežimo yra gana sudėtingi, todėl reikėtų juos persvarstyti. Konkrečioms vežimo rūšims skirtuose teisės aktuose yra tam tikrų neatitikimų, kai kurios nuostatos jau pasenę arba netrukus pasens. Pavyzdžiui, dvi direktyvos gali būti laikomos perteklinėmis, kadangi jų nuostatos įtrauktos į ADR, RID ir ADN. Be to, yra ir techninė problema, susijusi su šiuo metu galiojančių direktyvų struktūra. Kiekvienąsyk persvarstant tarptautinius susitarimus (kas dvejus metus) būtina išversti ilgus techninius direktyvų priedus. Tai yra labai sunkus ir daug kainuojantis darbas.

2.8

Pasak Komisijos, jeigu šioje srityje nebus imamasi jokių priemonių, ne tik liks neišspręstos minėtos problemos, bet jų gali susikaupti dar daugiau. Keičiant tarptautinius susitarimus ir sutartis, dabartinės sudėtingos taisyklės tikriausiai taps dar sudėtingesnės, pasenusios taisyklės išliks, taps painiavos šaltiniu naudotojams ir kils pavojus, kad jos bus vis dažniau pažeidžiamos. ES taisyklės, užuot tapusios suprantamesnės naudotojams, gali tapti visai neaiškios. Vis plačiau naudojant intermodalinio vežimo rūšį, dėl įvairioms vežimo rūšims taikomų skirtingų taisyklių padaugės praktinių problemų vykdant vežimo operacijas ir be reikalo padidės išlaidos. Skirtingos tarptautinio ir nacionalinio vežimo vidaus vandenų transportu taisyklės trukdys šios vežimo rūšies plėtojimui, nors, remiantis statistiniais duomenimis, šiai vežimo rūšiai daugeliu atvejų būtų teikiama pirmenybė.

2.9

Todėl Komisija siūlo naują direktyvą, kuri atnaujina keturias šiuo metu galiojančias direktyvas ir keturis Komisijos sprendimus dėl pavojingų krovinių vežimo ir sujungia juos į vieną teisės aktą (t. y. vienas teisės aktas visoms trims vežimo rūšims) ir kartu išplečiama ES taisyklių taikymo sritis įtraukiant ne tik kelius ir geležinkelius, bet ir vidaus vandenų kelius.

2.10

Naujoji direktyva panaikintų šiuo metu galiojančias Direktyvas 94/55/EB bei 96/49/EB dėl pavojingų krovinių vežimo, su pakeitimais, Direktyvas 96/35/EB bei 2000/18/EB dėl pavojingų krovinių saugos instruktorių ir Komisijos sprendimus 2005/263/EB bei 2005/180/EB dėl nacionalinių leidžiančių nukrypti nuo Direktyvų 94/55/EB bei 96/49/EB nuostatų, su pakeitimais. Reiktų pastebėti, kad Direktyvų 96/35/EB ir 2000/18/EB nuostatos šiuo metu yra įtrauktos į Direktyvų 94/55/EB ir 96/49/EB priedus, todėl pirmiau minėtos dvi Direktyvos dėl vežimo keliais ir geležinkeliais yra perteklinės.

2.11

Pasiūlymu esamos tarptautinio vežimo taisyklės įtraukiamos į Bendrijos teisę ir išplečiama tarptautinių taisyklių taikymo sritis apimant nacionalinį transportą. Pasiūlyme taip pat žymiai supaprastinama Bendrijos teisė pavojingų krovinių vežimo srityje, nors ir išplečiama teisės aktų taikymo sritis.

2.12

Be to, šiuo pasiūlymu siekiama perduoti valstybėms narėms atsakomybę atlikti būtiną ES direktyvų techninių priedų vertimą ir juos skelbti. Iki šiol už tai buvo atsakinga Bendrija, realiai — Komisija. Viena iš šį atsakomybės perdavimą lėmusių priežasčių yra ta, kad ES lygiu atlikti vertimai ne visada atitiko aukštus kokybės reikalavimus ir valstybės narės buvo priverstos atlikti savo vertimus arba juos taisyti. Minėti priedai atnaujinami kas dveji metai. Todėl Bendrija turėtų finansiškai paremti vertimą į valstybių narių kalbas. Komisija įsitikinusi, kad, skirdama valstybėms narėms paramą vertimui ir skelbimui, Bendrija sutaupytų daugiau lėšų.

2.13

Pasiūlymu siekiama sukurti sistemą, kurios laikantis direktyvos prieduose būtų pateikiama tik nuoroda į tarptautinius susitarimus dėl pavojingų krovinių vežimo ir į direktyvą nebūtų įtraukiamas visas dokumento tekstas, kaip yra dabar. Tai sumažintų Bendrijos acquis apimtį maždaug 2000 puslapių.

2.14

Supaprastinti Bendrijos teisės aktai palengvintų Bendrijos teisės perkėlimą į nacionalinius teisės aktus. Suvienodinus pavojingų krovinių vežimo taisykles, vykdymo priežiūros institucijų darbas, taip pat atskaitomybė, taptų paprastesni ir veiksmingesni.

2.15

Supaprastinus ir suvienodinus taisykles, administracinės procedūros taptų paprastesnės visiems pavojingų krovinių vežimo dalyviams nuo siuntėjo iki gavėjo.

2.16

Be to, suderinus taisykles supaprastėtų vežimo operacijų, transporto priemonių dokumentacija ir jį atliekančių asmenų mokymas bei pavojingų krovinių saugos instruktorių darbas.

2.17

Šis pasiūlymas yra Komisijos tęstinės darbo programos, skirtos Bendrijos acquis supaprastinti ir atnaujinti, ir jos teisėkūros ir darbo programos dalis.

3.1

Visų pirma, pateikto pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl pavojingų krovinių vežimo vidaus keliais skyriuje „Apibrėžtys“ aiškinamos šioje direktyvoje vartojamos sąvokos ir trumpiniai (pvz., ADR, RID, ADN, transporto priemonė, vagonas, laivas), tačiau neapibrėžiama, kaip direktyvoje reikėtų suprasti sąvoką „pavojingi kroviniai“. Be abejo, nėra lengva ją apibrėžti dėl krovinių įvairovės ir techninės pažangos, dėl kurios krovinių sąrašas vis labiau ilgėja. Vis dėlto Komitetas mano, kad reiktų apibrėžti, kaip šioje direktyvoje yra suprantama sąvoka „pavojingi kroviniai“.

3.2

Antra, direktyvos pasiūlyme numatyta, kad valstybės narės išlaiko teisę reguliuoti arba uždrausti pavojingų krovinių vežimą savo teritorijoje išimtinai tik dėl kitų nei sauga priežasčių. Nors Komitetui aiškios priežastys, dėl kurių valstybėms narėms suteikta teisė reguliuoti arba uždrausti pavojingų krovinių vežimą, tačiau nesupranta, kodėl valstybės narės gali tai daryti „išimtinai tik dėl kitų nei sauga priežasčių“. Komitetas mano, kad būtent dėl tokios pasiūlymo, kuriuo siekiama padidinti pavojingų krovinių vežimo saugą, formuluotės valstybės narės negalės uždrausti pavojingų krovinių vežimo būtent dėl saugos priežasčių, o tai yra nelogiška. Be to, Komitetui neaišku, kaip tokiu atveju būtų galima užtikrinti tarptautinio vežimo paslaugoms taikomų draudimų koordinavimą, jei valstybės narės įvestų skirtingus draudimus.

3.3

Galiausiai III priedo III.2 ir III.3 punktuose (vežimas vidaus vandenų keliais) nepateikiama jokios informacijos apie numatytas papildomas pereinamojo laikotarpio ir atskirų valstybių nuostatas. Todėl Komitetas prašo Komisijos informuoti, ar tokio pobūdžio priemonės tikrai nenumatytos, ar jos dar rengiamos.

27.10.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 256/47

1.1

Galileo yra Europos kosmoso politikos PHARE programa. Šio projekto mastas ir strateginis pobūdis paskatino Europos kosmoso agentūrą (EKA) dirbti kartu su Europos Sąjunga. Todėl vyriausybių ir Bendrijos bendradarbiavimo kultūra turėtų užtikrinti šio projekto sėkmę. Ta pačia bendradarbiavimo dvasia, projektas turėtų būti įgyvendinamas kaip vieša ir privati partnerystė.

1.2

Pirmasis bandomasis palydovas, būsimų palydovų, kurie vėliau sudarys trisdešimties palydovų grupę, pirmtakas buvo paleistas į orbitą 2005 m. pabaigoje ir šiuo metu projektas toliau įgyvendinamas, tačiau susiduriama su sunkumais ir vėluojama.

1.3

Galileo sudarys pasaulinę palydovinės navigacijos sistemą (GNSS), kuri užtikrins, padėties, navigacijos ir laiko nustatymo paslaugas.

1.4

Galileo, kurią sudarys trisdešimt palydovų ir antžeminių stočių, leis informaciją apie jų geografinę padėtį teikti daugelio ekonomikos sektorių dalyviams, pavyzdžiui, transporto (transporto priemonių, laivų, orlaivių vietos nustatymas, navigacinės sistemos, maršrutų paieška ir pan.), teisingumo, policijos ir muitinės (sienų kontrolė), viešųjų darbų (topografija, geodezija ir geografinės informacijos sistemos), pramogų (padėties nustatymas jūroje ir kalnuose), socialinių paslaugų (pavyzdžiui, pagalba neįgaliesiems ir vyresnio amžiaus žmonėms), valstybės paslaugų saugumo srityje ir, galiausiai, nustatant avarinių švyturių vietą, kai vykdomos gelbėjimo operacijas atviroje jūroje arba atokiuose pasaulio regionuose.

1.5

Numatoma, kad iki 2025 m. su palydovinės navigacijos taikmenimis susijusi produktų ir paslaugų rinka sudarys 400 mlrd. eurų.

1.6

Šiuo metu derybos dėl koncesijos sutarties yra vilkinamos, kadangi įvairūs partneriai iš esmės nesutaria dėl Galileo verslo modelio ir pramonės konsorciumo valdymo. Todėl susiklostė tokia padėtis, kad dėl vėlavimo ir nevaisingų derybų gali kilti pavojus pačiam projektui.

1.7

Siekiant spręsti minėtas problemas, kovo mėn. Transporto ministrų taryba kreipėsi į Europos Komisiją prašydama įvertinti derybų dėl koncesijos sutarties padėtį ir aptarti galimus alternatyvius sprendimus. Pastaroji, reaguodama į susidariusią sudėtingą padėtį, savo komunikate „Galileo kryžkelėje“ paragino Tarybą ir Europos Parlamentą susipažinti su informacija apie nesėkmingas derybas dėl koncesijos sutarties ir priimti sprendimą jas užbaigti. Tačiau tuo pačiu metu Europos Komisija prašo pritarti Galileo programos įgyvendinimui ir tęsimui. Ji siūlo įgyvendinti alternatyvų scenarijų, pagal kurį kūrimo ir parengimo darbui etapus remtų ir finansuotų viešasis sektorius, o koncesijos sutartyje būtų deramasi tik dėl eksploatavimo etapo. Europos kosmoso agentūra būtų projekto rangovas ir sutarties šalis Europos Sąjungos vardu.

2.1

Europos Komisijos dokumente pateikiamas trumpas diegiamos sistemos ir numatomo jos plėtojimo aprašymas, pristatomos įvairių galimų taikmenų naujovės bei primenama, kad Galileo teiks penkių rūšių paslaugas (atvirosios prieigos, komercines, gyvybės apsaugos, paieškos ir gelbėjimo paslaugas ir ribotos prieigos viešąją reguliuojamą paslaugą). Šioje žaliojoje knygoje neaptariamos pastarosios paslaugos taikmenos, kadangi pačios valstybės narės sprendžia, ar jomis naudosis, ar ne. Taigi, šiuo klausimu Europos Komisija kreipsis į kiekvieną valstybę narę ir gavusi atsakymus, juos apibendrins.

2.2

Komisija išvardija susijusias veiklos sritis, kuriose būtų tikslinga šią programą įgyvendinti:

2.3

Sąrašas rodo galimų taikmenų mastą ir didelę įvairovę.

2.4

Kaip jau įprasta, Žaliosios knygos pabaigoje suinteresuotoms šalims pateikiamas klausimų sąrašas. Ne EESRK turi pateikti konkrečius atsakymus į šiuos klausimus, tačiau jis norėtų atkreipti dėmesį į tuos, kurie, Komiteto manymu, yra svarbiausi, bei užduoti klausimus, kurie turėjo būti pateikti, tačiau tai nebuvo padaryta.

2.5

Europos Komisija nagrinėja suinteresuotų šalių pateiktus atsakymus į Žaliojoje knygoje užduotus klausimus. Jų yra nedaug ir kartais jie pernelyg bendri, kad būtų galima padaryti išvadas. Taigi, Komisija papildys konsultacijų procesą išsamiomis konsultacijomis tam, kad 2007 m. spalio mėn. galėtų paskelbti veiksmų planą. Iki šiol nei vienas svarbus ūkio sektorius nesusidomėjo mokamomis paslaugomis. Tai rodo, kad sunku konkuruoti su nemokamai teikiama atviros prieigos paslauga, net jei ši nėra užtikrinta. Todėl kyla klausimas dėl Europos sistemos, civilinio pobūdžio paslaugos, kurios, priešingai nei JAV GPS, netgi nepalaiko visuomenė (šiuo atveju, kariniai sluoksniai), ekonominės ir finansinės pusiausvyros.

3.1

2 klausimas (1) dėl privatumo apsaugos yra ypatingai svarbus. EESRK šiam klausimui jau skyrė daug dėmesio prašydamas, kad būtų griežtai laikomasi teisės į privatumą apsaugos principo. Todėl kyla klausimas, kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp privatumo apsaugos ir technologijų teikiamų galimybių. Tačiau reikėtų pabrėžti, kad palydovinės navigacijos ir vietos nustatymo sistemos vartotojams suteikia galimybę nustatyti savo padėtį, tačiau ją žino tik jie patys ir informacija tretiesiems asmenims prieinama tik vartotojui nusprendus ją perduoti, pavyzdžiui, naudojant mobilųjį telefono ryšį (GSM). Kadangi šios sistemos yra vienakryptės, navigacijos sistemos — GPS, Galileo ar Rusijoje veikiančios GLONASS — operatorius nežino ir neturi jokios galimybės sužinoti, kas yra navigacijos signalų vartotojas ir juo labiau jo geografinės padėties. Todėl privatumo apsaugos klausimą reikėtų nagrinėti individualių taikmenų, kurie bus pasiūlyti vartotojui, požiūriu. Kadangi naudojantis didžiąja dalimi tokių paslaugų, informaciją apie vartotojo geografinę padėtį būtina iš karto nusiųsti į serverį, kuris savo ruožtu jam suteikia prašomą informaciją (pavyzdžiui, informaciją apie eismo sąlygas keliuose).

3.2

5 klausimas (2) dėl tarptautinio bendradarbiavimo kelia keletą klausimų. ES pasirašė bendradarbiavimo susitarimus su Kinija, Izraeliu, Pietų Korėja, Maroku ir Ukraina, kitus susitarimus numatyta pasirašyti su Indija, Brazilija, Argentina ir Australija. Akivaizdu, kad bendradarbiavimo susitarimai yra reikalingi siekiant sustiprinti tarptautinį Galileo mastą, visų pirma sprendžiant standartizacijos, rinkų atvėrimo, sertifikavimo ir dažnių, intelektinės nuosavybės teisių klausimus, tačiau reikia būti budriems, kadangi kai kurių partnerių pagrindinis tikslas — iš Europos įgyti žinių ir įgūdžių, tokiu būdu sutaupyti laiko ir vystyti savo technologijas, kurios vėliau taptų Galileo sistemos konkurentėmis. Šiuo metu akivaizdu, kad būtent tokie buvo Kinijos tikslai, kai 2003 m. ji pasirašė su Europos Sąjunga bendradarbiavimo susitarimą dėl Galileo. Stebina ir tai, kad nei Norvegija, nei Šveicarija nėra pasirašiusios su ES susitarimų, kurie apibrėžtų jų bendradarbiavimą vykdant Galileo programą, nors šios šalys, būdamos Europos kosmoso agentūros narės, finansuoja programos parengimo darbui ir suderinimo etapus. Taigi, šių šalių galimybės naudotis Galileo viešąja reguliuojama paslauga klausimas nėra išspręstas.

3.3

Apskritai, šiuo metu bendradarbiavimas nėra susijęs su ribotos prieigos viešąja reguliuojama paslauga. Be to, derybos dėl tarptautinio bendradarbiavimo užsitęsė, kadangi visų pirma svarbu veiksmingai įgyvendinti Europos palydovinės navigacijos projektą, o šioje srityje iškilo sunkumų.

3.4

6 ir 7 klausimai (3) dėl standartų ir sertifikavimo yra susiję su įrangos bei pačios sistemos sertifikavimo ir borto navigacijos terminalų problema. Šis klausimas ypač opus oro transportui ir geležinkelio transportui, dviems sektoriams, kuriuose naudojamai saugos ir signalizacijos įrangai taikoma labai griežta tarptautiniu mastu pripažįstama sertifikavimo procedūra. Galileo sistemą tikslinga sertifikuoti tik atsižvelgiant į konkretų taikmens sektorių, pavyzdžiui, civilinės aviacijos, kuris apibrėžia taikomus standartus ir sertifikavimo procedūras. Mobilios įrangos, kuri naudojasi Galileo sistemos paslaugomis, terminalų ir borto įrangos sertifikavimas yra susijęs ne tik su vietos nustatymo terminalu, bet ir su kitais įrenginiais, kurie naudoja padėties informaciją ir galiausiai parengtą informaciją perduoda lėktuvo ar laivo vadui. Tokiu atveju konkrečiam taikmeniui taikomos įprastos sertifikavimo procedūros. Todėl kiekvieno konkretaus taikmens sertifikavimo klausimas turi būti nagrinėjamas atskirai.

3.5

Kitas klausimo aspektas, t. y. atsakomybė, svarstomas tik paviršutiniškai, nors yra labai svarbus. Svarbu pabrėžti, kad atsakomybės problema labai sudėtinga. Reikėtų nagrinėti ne tik sutartinės atsakomybės klausimus, kuriuos išspręsti gana lengva, bet ir deliktinės atsakomybės klausimus, kuriems sprendimus rasti yra gerokai sudėtingiau. Be to, atsakomybės lygis gali keistis priklausomai, ar teikiama paslauga yra atviros prieigos, komercinė ar viešoji reguliuojama. Europos Komisija svarsto galimybę taikyti sistemą, panašią į taikomą civilinės aviacijos srityje, t. y. kai nustatytą sumos dalį padengia draudimo įmonės, o likusią dalį — valdžios institucijos. Šiuo atveju reikia išspręsti pagrindinį klausimą, t. y. nustatyti ribą, nuo kurios atsakomybė pereina valdžios institucijai. Šiuo metu nustatyta aukšta, apie vieną milijardą eurų siekianti riba.

3.6

Kokias signalo kokybės garantijas gali suteikti jo siuntėjas? Ši problema labai opi oro, geležinkelio ir jūros transporto sektoriams.

3.7

Jei dėl blogos signalo kokybės įvyktų lėktuvo ar laivo katastrofa, po kurios į jūrą išsilietų naftos produktai, kam tokiu atveju tektų atsakomybė ir kaip ja būtų dalijamasi? Todėl reikėtų aiškiai skirti sutartinę ir deliktinę atsakomybę.

3.8

Ar Galileo sistemos operatorius turėtų prisiimti visą atsakomybę ar ją dalytis su valstybėmis? Jei taip, tai kokiomis valstybėmis? Su valstybėmis, paleidusiomis palydovą, Europos Sąjunga ar su Galileo projekte dalyvaujančiomis valstybėmis? Šiuos klausimus būtina kelti ir svarstyti, kad Galileo komerciniai taikmenys galėtų būti plėtojami laikantis tinkamos ir patikimos teisinės sistemos.

3.9

Patirties būtų galima pasisemti iš, pavyzdžiui, Ariane atvejo. Dėl Ariane paleidimo trečiųjų šalių patirtus nuostolius iki 100 milijonų eurų dengia Arianespace, o kitą dalį dengia Prancūzijos valstybė. Panašių rizikos pasidalijimo tarp komercinių operatorių ir valstybės atvejų sutinkama civilinės aviacijos srityje, galbūt tokia sistema tiktų ir Galileo. Tačiau išlieka subtilus šio klausimo aspektas — reikia susitarti, koks būtų tinkamas atsakomybės pasidalijimas tarp valdžios institucijų ir operatoriaus, ypač kai kalbama apie naują paslaugą.

3.10

Jei Galileo programai būtų taikoma panaši sistema, reikėtų aiškiai nustatyti, kuri valdžios institucija galėtų dalytis atsakomybe su Galileo operatoriumi.

3.11

Labai svarbus 9 klausimas (4) dėl intelektinės nuosavybės. Nors pradinius tyrimus finansuoja valstybės institucijos, labai svarbu, kad sukurti taikmenys būtų įmonių, visų pirma MVĮ, kurios juos sukuria ir įdiegia, intelektinė nuosavybė.

3.12

Reikėtų apsvarstyti ir Galileo sistemos naudojimo kariniais tikslais aspektą. Priešingai nei GPS, kuri yra karinė sistema tačiau nevaržomai naudojama ir civilių, Galileo yra civilinė sistema. Panašiai kaip ir tais atvejais, kai GPS siunčia signalus civiliniais tikslais, niekas netrukdo kurios nors šalies karinėms pajėgoms naudotis atviros prieigos Galileo paslauga kariniais tikslais, tuo tarpu ribotos prieigos viešoji reguliuojama paslauga, kurios naudojimą griežtai reglamentuoja ES valstybės narės, turi daugiau pranašumų, kadangi jai būdingas didesnis atsparumas trukdžiams ir ji labiau nepriklausoma palyginti su kitomis Galileo teikiamomis paslaugomis (skiriasi dažnių juostos).

3.13

Nors ir neketiname diskutuoti apie Galileo viešosios reguliuojamos paslaugos signalo naudojimą įvairiais kariniais tikslais, kadangi ši tema nėra Komiteto nuomonės tikslas ir ji nenagrinėjama Žaliojoje knygoje, bet negalima paneigti fakto, kad Galileo eksploatavimo finansinė pusiausvyra iš dalies priklauso nuo šios paslaugos. Komisijos pateikta nauja pakeista Galileo programa nekelia abejonių, kad šis klausimas dar bus svarstomas. Iš tikrųjų, komunikate Komisija pažymi, kad „nors bus išlaikytas civilinės sistemos statusas, nemažų įplaukų galima laukti ir iš karinių vartotojų“.

4.1

Žaliojoje knygoje dėl palydovinės navigacijos taikmenų apžvelgiami veiklos sektoriai, kuriems šis klausimas aktualus. Tačiau reikėtų papildyti kai kurias labai svarbias Žaliosios knygos dalis, būtent procesų, galinčių atverti naujas taikymo sritis, intelektinės nuosavybės, sertifikavimo ir atsakomybės pasidalijimo sistemų.

4.2

Tiesioginiame Komisijos ir valstybių narių dialoge bei tiesioginėse valstybių narių diskusijose Galileo saugumo taryboje (GSB) svarstomas klausimas dėl Galileo naudojimo Europos Sąjungos valstybių narių valstybinėms ar net karinėms reikmėms yra labai svarbus, kadangi turi didelės įtakos Galileo ekonominiam modeliui. Akivaizdu, kad šį klausimą reikės dar kartą svarstyti, kadangi viešojo sektoriaus indelis turės būti daug didesnis ir todėl, kad nepavyko įgyvendinti pirmojo viešosios ir privačios partnerystės scenarijaus.

4.3

Domėtis palydovinės navigacijos taikmenimis yra labai naudinga ir įdomu. Tačiau reikėtų būti tikriems, kad sistema bus baigta kurti. Nauji Komisijos pasiūlymai — tai paskutinė Galileo projekto galimybė. EESRK supranta, kad ši programa reikalauja didelių valstybių narių finansinių pastangų. Šiuo metu Europos Sąjunga susiduria su Europos tautų skepticizmu, tam tikru nusivylimu, kurį atskleidė diskusijos dėl Sutarties dėl Konstitucijos Europai, todėl jei bus atsisakyta Galileo projekto, tai turės pražūtingų padarinių Europai ir už jos ribų. Toks pralaimėjimas parodytų pasauliui Europos Sąjungos nesugebėjimą susitelkti ir įgyvendinti projektą, kuriuo siekiama aukštų mokslinių, techninių ir ekonominių tikslų. Todėl labai svarbu įgyvendinti Galileo projektą ir įrodyti Europos Sąjungos gebėjimą įveikti sunkumus ir sėkmingai užbaigti svarbius ateities projektus.

4.4

Dėl pirmiau minėtų priežasčių Galileo projektas išgyvena sunkų laikotarpį. EESRK gali tik pritarti, kad, nepavykus įgyvendinti šio Europos Sąjungai svarbaus projekto, piliečių nepasitikėjimas Europos integracija tik dar labiau išaugtų, todėl reikia dėti visas pastangas, kad to būtų išvengta.

27.10.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 256/51

1.1

2004 m. EESRK savo nuomonėje „Branduolinės energetikos reikšmė elektros gamybai“ patarė dėti pastangas informuojant apie tikras branduolinės pramonės problemas: tiekimo saugumą, išmetamo CO2 kiekio mažinimą, konkurencingas kainas, saugą ir panaudoto kuro tvarkymą, kad organizuota pilietinė visuomenė galėtų kritiškai analizuoti šiais klausimais vykstančias diskusijas. Naujoji Branduolinė informacinė programa (BIP) teikia tokią informaciją. EESRK iš esmės sutinka su Komisijos komunikate pateikta analize ir aprašymu. Komiteto nuomone, dokumente išnagrinėta ir teisingai aprašyta dauguma pagrindinių branduolinės energetikos aspektų. Komitetas nurodo, į kuriuos branduolinės energetikos aspektus dar reikėtų atsižvelgti.

1.2

Branduolinė energija užima svarbią vietą energetikos rinkoje: 2004 m. ES atominėse elektrinėse buvo pagaminta 31 proc. elektros ir 15 proc. visos pirminės suvartojamos energijos. Be to, branduolinė energija visiškai atitinka ES energetikos politikos tikslus. Šiuo metu branduolinės energijos kainos yra neabejotinai konkurencingos. Priklausomybė nuo išorės energijos yra nedidelė, kuro šaltiniai yra įvairūs ir saugūs, o tai atitinka tiekimo saugumo reikalavimus. Dabar branduolinė energija yra didžiausias energijos, kurią gaminant beveik neišmetamas anglies dvideginis, šaltinis Europoje.

1.3

Atsižvelgiant į Europos Vadovų Tarybos sprendimą dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo tikslų iki 2020 m. ir vėliau, akivaizdu, kad papildomos galimybės gaminti mažai anglies dvideginio išmetančią energiją, ar tai būtų atsinaujinanti, branduolinė ar potencialiai ekologiškos anglies energija, turės pakeisti energijos gaminimo būdus, kuriuos naudojant išmetama daug CO2, ir taip padidinti visą elektros energijos kiekį, kuriai gaminant išmetama mažai anglies dvideginio. Konkrečiai, jeigu neišlaikysime bent dabartinės branduolinės energijos dalies, kol bus rasta naujų sprendimų ekologiškos energetikos srityje, nepasieksime klimato ir kitų energetikos politikos tikslų.

1.4

EESRK pabrėžia, kad vis svarbesnis vaidmuo tenka ES toliau vystant labiausiai pažengusią branduolinės energijos struktūrą tose valstybėse narėse, kurios pasirinko branduolinę energetiką, vadovaujantis griežčiausiais saugos, saugumo ir neplatinimo standartais, kaip reikalaujama Euratomo sutartyje.

1.5

Svarbiausia užduotis — išspręsti radioaktyvių atliekų klausimą, visų pirma, kaip laidoti panaudotą branduolinį kurą, nes tam yra reikiamų technologijų, bet trūksta politinių sprendimų. EESRK pritaria Komisijai ir kitais klausimais, kuriems vis dar reikia dėmesio ES lygmeniu: branduolinis saugumas ir radiacinė sauga, kurie Europoje yra aukšto lygio, bei užtikrintas ilgalaikis branduolinių reaktorių eksploatavimo nutraukimo finansavimas.

1.6

EESRK atkreipia dėmesį į kai kuriuos papildomus branduolinės energetikos aspektus, nenagrinėtus naujosios Branduolinės informacinės programos projekte. Tai — terorizmo grėsmė ir, kai kuriose atominėse elektrinėse, pakankami aušinimui reikalingo vandens ištekliai.

1.7

Valstybėms, ir toliau norinčioms naudoti branduolinę energiją, susirūpinimą galėtų kelti kitas klausimas — sektoriaus kaip darbdavio ir mokslinių tyrimų objekto patrauklumas. EESRK sutinka su Komisijos požiūriu, kad Europos Sąjungai esminis dalykas yra patirtis radiacinės saugos ir branduolinių technologijų srityje, todėl reikia skirti daugiau dėmesio švietimui, mokymui ir moksliniams tyrimams šiose srityse. Už tai pirmiausia atsakingi įrenginių operatoriai.

1.8

Galiausiai EESRK pabrėžia, kad kiekviena valstybė narė turi teisę pasirinkti energijos rūšis, įskaitant ir galimybę naudoti branduolinę energiją, kaip teigiama Branduolinėje informacinėje programoje.

2.1

Euratomo sutarties 40 straipsnyje nustatyta, kad Europos Komisija „reguliariai skelbia informacines programas, kuriose visų pirma nurodo branduolinės energijos gamybos uždavinius bei visas investicijų rūšis, kurios būtinos tiems uždaviniams įgyvendinti. Prieš skelbdama tokias programas Komisija turi gauti Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę“. Nuo 1958 m. buvo paskelbtos keturios tokios informacinės programos ir viena atnaujinta programa. Paskutinė programa paskelbta 1997 m.

2.2

Šį Branduolinės informacinės programos projektą Komisija pateikė 2007 m. sausio 10 d., atsižvelgdama į energijos ir klimato dokumentų paketą „Europos energetikos politika“. Galutinė redakcija bus parengta ir paskelbta Komisijai gavus EESRK nuomonę.

2.3

Kitose paketo dalyse visų pirma kalbama apie pasiūlymą dėl klimato kaitos tikslų — iki 2020 m. šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą išsivysčiusiose šalyse sumažinti 30 proc. lyginant su 1990 m. rodikliais, ar bet kuriuo atveju vien Europos Sąjungoje jį sumažinti 20 proc. Pakete taip pat nagrinėjama padėtis dujų ir elektros vidaus rinkoje, elektros ir dujų tinklų sąsajos, pateikiami pasiūlymai skatinantys gaminti tausią energiją iš iškastinio kuro. Be to, dokumente pateikiamas planas skatinti naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius, įskaitant privalomą tikslą pasiekti, kad iki 2020 m. atsinaujinantys energijos šaltiniai sudarytų 20 proc. visų rūšių sunaudojamos energijos ES, o energija būtų taupoma — iki 2020 m. energijos vartojimo efektyvumas turėtų išaugti 20 proc., bei būsimas Europos strateginis energetikos technologijų planas. 2007 m. kovo 9 d. Europos Vadovų Taryba pritarė paketo tikslams ir pagrindinėms jo politinio turinio nuostatoms.

2.4

Atsižvelgdamas į Sutarties reikalavimą, EESRK yra parengęs nuomones dėl kiekvienos BIP. Komitetas taip pat yra parengęs keletą kitų nuomonių dėl branduolinės energetikos, viena paskutiniųjų — nuomonė savo iniciatyva dėl branduolinės energetikos vaidmens 2004 m., kurios išvadose teigiama, kad, EESRK manymu, branduolinė energetika turėtų būti laikoma vienu iš įvairios, subalansuotos, ekonomiškos ir tvarios ES energetikos politikos elementų. Atsižvelgiant į nuomonėje apžvelgiamus dalykus, nereikėtų visą kliautis vien tik branduoline energija. Tačiau, Komiteto nuomone, iš dalies sumažinus branduolinės energijos naudojimą ar visiškai jos atsisakius ES būtų sunku laikytis su klimatu susijusių įsipareigojimų.

3.1

Komisijos dokumente apžvelgiamos pastarojo dešimtmečio investicijos į branduolinę energetiką, aprašomas branduolinės energetikos gamybos ekonominės sąlygos, jų poveikis energijos rūšių deriniui ir socialinio priimtinumo sąlygos. Turinys smulkiau išdėstomas toliau.

3.2

Kiekviena valstybė narė turi nuspręsti, ar imtis branduolinės energetikos energijos gamybos. Suomijoje ir Prancūzijoje neseniai buvo priimti sprendimai plėtoti branduolinę energetiką. Nyderlanduose, Lenkijoje, Švedijoje, Čekijos Respublikoje, Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje, Slovakijoje, Jungtinėje Karalystėje, Bulgarijoje ir Rumunijoje buvo atnaujintos diskusijos dėl branduolinės energetikos politikos. Vokietijoje, Ispanijoje ir Belgijoje, nepaisant besitęsiančių diskusijų, palaipsniui atsisakoma branduolinės energijos. Iš 27 ES valstybių narių 12 valstybių negamina branduolinės energijos.

3.3

27 valstybių narių Europos Sąjungoje veikia 152 reaktoriai, šiuo metu pagaminantys 30 proc. visos Europos elektros energijos. Tačiau jeigu bus toliau pamažu atsisakoma branduolinės energijos, kaip nuspręsta kai kuriose valstybėse narėse, ši energijos dalis labai sumažės. Siekiant patenkinti numatomą energijos paklausą ir sumažinti Europos priklausomybę nuo importuojamos energijos, būtų galima nuspręsti imtis naujų investicijų ar pratęsti kai kurių elektrinių eksploatavimą.

3.4

Kaip teigia Komisija, branduolinės energetikos naudojimas energijai gaminti gali padėti sumažinti išmetamą CO2 kiekį ir atlikti svarbų vaidmenį sprendžiant pasaulio klimato kaitos problemą. Naudojant branduolinę energiją beveik neišskiriamas anglies dioksidas. Tai atitinka Komisijos parengtą išmetamo CO2 kiekio mažinimo programą, kurios vienas tikslų yra sumažinti į aplinką patenkantį CO2 kiekį. Tai gali būti svarbu ir svarstant būsimas prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemas.

3.5

Branduolinės energetikos augimo perspektyvos visų pirma priklauso nuo pagrindinių ekonomikos sąlygų, kadangi vienai atominei elektrinei reikia 2-3,5 milijardo pradinių investicijų. Branduolinės energijos gamybai reikia didesnių statybos sąnaudų palyginti su iškastiniu kuru, tačiau atlikus pradines investicijas veiklos sąnaudos yra žymiai mažesnės. Konkretūs Komisijos teiginiai:

3.5.1

„Dėl ekonominės rizikos, susijusios su didelio kapitalo investavimu statant branduolinę elektrinę, pradiniame etape reikia užtikrinti, kad per pirmus 15-20 metų (iš 40-60 elektrinės eksploatavimo trukmės metų) elektrinė veiktų beveik be trikčių — tik tada įmanoma susigrąžinti pradines investicijas. Vadinasi, eksploatavimui nutraukti ir radioaktyviosioms atliekoms tvarkyti reikia, kad finansinis turtas būtų prieinamas naudoti dar 50-100 metų nuo reaktoriaus darbo pabaigos“.

3.5.2

„27 valstybių narių Europos Sąjungoje (1) yra 152 branduoliniai reaktoriai, kurie eksploatuojami 15-oje valstybių narių. Vidutinis branduolinių elektrinių (BE) amžius yra beveik 25 metai (2). Prancūzijos, kurioje eksploatuojama daugiausia branduolinių reaktorių (59), pagaminančių beveik 80 proc. Prancūzijos elektros energijos, ir Lietuvos, kurioje eksploatuojama tik viena branduolinė elektrinė, kol kas pagaminanti 70 proc. elektros energijos, vidutinis atitinkamai branduolinių reaktorių ir branduolinės elektrinės amžius yra apie 20 metų. Vidutinis Jungtinės Karalystės branduolinių elektrinių, kurių JK eksploatuojama 23, amžius yra apie 30 metų, o Vokietijos branduolinių elektrinių, kurių šioje šalyje eksploatuojama 17, vidutinis amžius yra 25 metai“.

3.5.3

„Jau įprastas dalykas yra tvirtinti, kad branduolinė energetika — tai didelių statybos ir mažų eksploatavimo sąnaudų derinys, jeigu jas lygintume su energijos gamyba iš iškastinio kuro: šiuo atveju kapitalo sąnaudos nėra didelės, tačiau didesnės eksploatavimo išlaidos, kurios bet kada gali pradėti keistis“.

3.6