28.6.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 157/1

1.1

Draudimo sutarčių sudarymą ir galiojimą reglamentuojantys pamatiniai principai skiriasi įvairiose ES valstybių narių teisinėse sistemose, nors jų visų kilmė bendra, o struktūra labai panaši.

1.2

Atsižvelgiant į tai, kad tai yra vienas iš pagrindinių bendrosios rinkos veikimo komponentų, kadangi jis suteikia papildomo saugumo komerciniams santykiams tarp draudimo sektoriaus profesionalų ir vartotojų, skirtumai įstatymuose, reglamentuojančiuose esminius draudimo sutarčių aspektus įvairiose nacionalinėse teisės sistemose, greičiausiai trukdys sukurti bendrąją rinką ir sukels papildomų sunkumų šio finansinio instrumento pasienio rinkodarai.

1.3

Todėl šia nuomone savo iniciatyva siekiama įspėti kompetentingas nacionalines ir Bendrijos institucijas, kad būtina ir patartina:

1.4

Nuo pat šios nuomonės savo iniciatyva parengiamojo darbo pradžios manyta, kad būtina užtikrinti, kad būtų bendradarbiaujama ir dirbama su „Europos draudimo sutarčių teisės normų sąvado“ grupe, kuriai vadovauja ir kurios darbą koordinuoja Insbruko universiteto teisės garbės prof. Fritz Reichert-Facilides; šią grupę sudaro iškilūs draudimo teisės specialistai ir teisininkai iš 15 Europos valstybių.

1.4.1

Todėl buvo labai malonu, kad prof. Reichert-Facilides iš karto priėmė kvietimą padėti pranešėjui kaip ekspertas. Šiuo tikslu jis iš karto pateikė pradinį dokumentą (I pozicijos dokumentas).

1.4.2

Rengiant šios nuomonės projektą, prof. Reichert-Facilides netikėtai mirė.

1.4.3

Jo viso gyvenimo gilinimasis į draudimo klausimus ir svarus akademinis darbas šioje srityje, kartu su „Teisės normų sąvado“ projektu, visiškai pateisina šią nuorodą ir padėką už jo didžiulį indėlį, paminint jo atminimą..

1.4.4

Tai visiškai paaiškina ir leidžia cituoti didžiąją jo I pozicijos dokumento dalį; šis dokumentas buvo parengtas kaip įžanga į darbą, kurio rezultatas yra ši nuomonė, ir buvo vienas iš paskutinių jo parašytų darbų.

1.5

Šiai nuomonei parengti buvo surengti įvairūs susitikimai: su Europos Komisijos atstovais, dirbančiais draudimo sektoriaus ir bendrosios rinkos sukūrimo klausimais, Europos nacionalinių draudimo asociacijų federacijos (ENDAF) ir Europos vartotojų organizacijos (EVO) atstovais; tai suteikė galimybę sukaupti minčių, atsiliepimų ir pasiūlymų nagrinėjamu klausimu.

1.6

Taip pat buvo nuspręsta parengti klausimyną, skirtą įvairioms nacionalinėms ir Bendrijos institucijoms, tiek valstybinėms, tiek privačioms, kurios atstovauja pagrindinėms suinteresuotoms šalims. Tuo pat metu vyks klausymas, kuriame dalyvaus pagrindiniai susijusių interesų grupių atstovai (draudikai, gamybos įmonės ir kiti profesionalai bei vartotojai) kartu su teisės ekspertais ir akademikais iš skirtingų sričių ir teisinių sistemų.

1.7

Šioje nuomonėje pateikiama atsakymų į klausimyną esmė, kartu su atsiliepimais ir pasiūlymais, gautais 2004 m. balandžio 16 d. klausymo metu.

2.1

EESRK šis klausimas nėra naujas. Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas jau paskelbė nuomonę dėl vartotojų draudimo rinkoje  (1); po jos buvo priimtas Pasiūlymas priimti Tarybos direktyvą dėl įstatymų, teisės aktų ir administracinių nuostatų, susijusių su draudimo sutartimis, suderinimo  (2), kuriuo visų pirma buvo siekiama suderinti kai kurias draudimo sutarčių teisės pagrindines taisykles ir teisės aktus; Komiteto nuomonėje taip pat pasmerkta tai, kad iki šiol Komisija dar kartą nenagrinėjo šio klausimo, „nors ir tarp draudimo operatorių ir vartotojų organizacijų vyraujanti nuomonė yra ta, kad visa eilė kliūčių, trukdančių sukurti bendrąją rinką šioje srityje yra susijusios su Bendrijos teisės aktų draudimo sutarčių srityje (materialinės teisės suderinimo žemiausias lygmens) nebuvimu“. (3)

2.1.1

Toliau šioje nuomonėje Komitetas pabrėžė pirmą iš daugelio pripažintų bendrų kliūčių veiksmingam bendrosios draudimo rinkos įgyvendinimui, o būtent „visiško suderinimo materialinės teisės lygiu arba, kitaip tariant, žemiausio draudimo sutarčių teisės Europos Sąjungoje suderinimo lygmens, trūkumą“  (4).

2.1.2

Be to, Komitetas atkreipė dėmesį į tai, kad „Bendrijos lygiu nesama jokio teisinio pagrindo, apibrėžiančio būtiniausius draudimo sutarčių skaidrumo reikalavimus, apimant ir negyvybės draudimą, arba, konkrečiau, apibrėžiant nesąžiningas bendras draudimo sąlygas ar net nustatant sąžiningumo ar sutarties pusiausvyros principus draudimo srityje“  (5).

2.1.3

Konkrečiau buvo nurodyta, kad: „skirtingi būdai, kuriais kiekviena valstybė narė reglamentuoja šiuos klausimus, arba, vietoje to, reglamentavimo trūkumas, palieka visą rinką, kurioje konkurencija toli gražu nėra tobula, o veikiantys vienoje pusėje siekia dirbti kartu kitos pusės nenaudai, savireguliacijai. Tai reiškia, kad esama daugybė skirtingų sprendimų vienodoms situacijoms bendrojoje rinkoje, ypač pasienio sandorių atžvilgiu, kurie tampa vis paprastesni su informacinės visuomenės atsiradimu“  (6).

2.1.4

Išnagrinėjus sritis, kurios, Komiteto manymu, galėtų ir turėtų būti suderintos, nuomonė buvo užbaigta įspėjimu Komisijai ir valstybėms narėms dėl „tikslingumo iš naujo išnagrinėti 1979 m. Komisijos direktyvos projektą dėl įstatymų, reglamentų ir administracinių procedūrų, susijusių su draudimo sritimis, atsižvelgiant į subsidiarumo principą“  (7); Komitetas paragino Komisiją dėti pastangas apibrėžiant Bendrijos lygmens bendrus minimalius reikalavimus draudimo sutartims (direktyvos projektas) (8).

2.2

Dar daugiau, vartotojų organizacijos ir draudimo profesionalų asociacijos jau ilgą laiką atkreipdavo dėmesį, kad būtina toliau derinti draudimo sutarčių įstatymus.

2.2.1

Jau 1986 m. Europos vartotojų teisės grupė atkreipė dėmesį į poreikį tam tikra apimtimi suderinti draudimo sutartis Bendrijoje ir konkrečiai nurodė draudimo sutartinių santykių aspektus, kuriuos manė reikiant suderinti. (9)

2.2.2

Europos vartotojų organizacija jau nuo 1994 m. vis nurodo, kad tikslinga nustatyti „bazinius teisinius pagrindus“, kurie aprėptų pagrindinius draudimo sutarčių aspektus ir galėtų tapti „bendru minimaliu teisiniu pagrindu“.

2.2.3

1998 m. gruodžio mėn. panašų požiūrį išsakė įvairios vartotojams atstovaujančios organizacijos.

2.2.4

Europos Nacionalinių draudimo asociacijų federacija (CEA) neseniai komentuodama Komisijos pranešimą dėl aiškesnės Europos sutarčių teisės visų pirma pabrėžė, kad Komisija buvo teisi teigdama, kad „su vartotojais sudarytoms draudimo sutartims taikomų nacionalinių norminių aktų įvairovė stabdo pasienio sandorių draudimo srityje vystymąsi“, o vėliau nurodė, kad, „kalbant apie taip vadinamą „suderintą“ Bendrijos acquis, įvairiuose sutarčių teisės aktuose esančių nuostatų skaičius ir sudėtingumas draudimo sektoriuje kelia realių problemų“.

2.2.4.1

Nurodžiusi ne vieną pavyzdį, kai dubliavimas identiškomis ar nepateisinamai skirtingomis nuostatomis įvairiose taikytinuose Bendrijos teisės aktuose nebuvo tikslingas, ji užbaigė išreikšdama paramą „pasiūlymui tobulinti Bendrijos acquis“, su sąlyga, kad iš anksto bus atlikta tinkama išlaidų ir naudos analizė ir bus išsamiai konsultuojamasi su visomis suinteresuotomis šalimis, sutelkiant dėmesį ties bendrajai rinkai iškylančiomis kliūtimis (10).

2.3

Iš savo pusės Komisija savo komunikatuose dėl Europos sutarčių teisės (11) ir Aiškesnės Europos sutarčių teisės: veiksmų planas (12) pabrėžė, kad ryšium su tuo, kad, remiantis tam tikromis struktūromis, su kuriomis buvo konsultuojamasi, draudimo sutartys atstovauja sritį, kuri, finansinių paslaugų sferoje, kelia daugiau problemų dėl taikomų „nacionalinių reglamentų įvairovės“. Dėl šios priežasties reikėtų atsižvelgti į galimybę, kad „reikės tolesnės tokių priemonių konvergencijos, kad rasti pusiausvyrą tarp didesnio suvienodinimo poreikio ir produkto inovacijos išlaikymo ir pasirinkimo poreikio“, prioriteto, kurį reikės įtraukti į „Geresnio reglamentavimo veiksmų plano tolesnius veiksmus“  (13).

2.4

Galiausiai, Europos Parlamentas savo rezoliucijoje dėl Komisijos pranešimo dėl anksčiau minėto Veiksmų plano, apgailestaudamas dėl „trūkumo ankstyvų veiksmų, parengiant pasirinktinius instrumentus tam tikrose sektoriuose, kaip vartotojų sandoriai ir draudimas, kur galėtų rastis didelė nauda, kuri padėtų geram vidaus rinkos veikimui ir padidintų Bendrijos vidaus sandorius ir prekybą“, mano, kad „norint palengvinti prekybą per sienas vidaus rinkoje, dabar pats laikas prioritetine tvarka nustatyti tam tikrus pasirinktinius instrumentus tam tikrose sektoriuose, ypač vartojimo ir draudimo sutarčių, ir todėl ragina Komisiją, prioriteto tvarka, kartu atsižvelgiant į aukštą vartotojų apsaugos lygį ir deramų privalomų nuostatų integraciją, parengti įsitraukimo instrumentus vartojimo sutarčių ir draudimo sutarčių srityse“. (14)

3.1

Klausimyną, kurį pakankamai anksti išsiuntė daugeliui struktūrų, užpildė 27 nacionalinės priežiūros institucijos keliose šalyse ir draudimo įmonių, pramonės, prekybos ir vartotojų atstovai.

3.1.1

Atsakymai buvo gauti iš Austrijos, Belgijos, Suomijos, Prancūzijos, Vokietijos, Lichtenšteino, Lietuvos, Maltos, Norvegijos, Lenkijos, Slovakijos, Slovėnijos ir Švedijos.

3.1.2

Europos draudimo sutarčių teisės normų sąvado projekto grupės nariai atsiuntė vieną bendrą atsakymą.

3.2

Aiški ir nedviprasmiška dauguma manė, kad:

3.3

Klausyme dalyvavo 17 šalių 36 institucijų 46 atstovai.

3.4

Atsakymų į klausimyną bendra esmė, kartu su klausymo metu vykusiomis diskusijomis, rodo visuotinį sutarimą, kurį galima apibendrinti taip:

3.4.1

Tarp nacionalinių teisinių draudimo sutarčių reglamentavimo tvarkų esama didžiulių skirtumų;

3.4.2

Labai trūksta draudimo teisės harmonizavimo ES lygmenyje, kas atsiliepia vidaus rinkos užbaigimui šioje srityje;

3.4.3

Tam tikro laipsnio harmonizavimas pageidautinas (reikalingas), ypač mažiems ir vidutiniams draudikams (individualiems vartotojams ir MVĮ), kad būtų išvengta nelygybės ir diskriminacijos (didelis pavojus);

3.4.4

Draudimo teisės harmonizavime turėtų būti taikomas palaipsnis metodas bei vengiama per didelio griežtumo, nes harmonizavimas savaime nėra galutinis tikslas, bet greičiau priemonė pasiekti bendrą rinką, o būdamas tokiu, privalo laikytis reikalingumo ir proporcingumo principų;

3.4.5

Pagrindinis harmonizavimo siekinys turėtų būti:

3.4.6

Iš harmonizavimo atsirandanti pavyzdinės sutarties forma galėtų būti „pasirinktinė“, tačiau visos jos sąvokos ir sudėtinės dalys turi būti privalomos šalims iš karto, kai bus priimta.

3.4.7

Šio modelio priėmimui naudojamas Bendrijos instrumentas turėtų būti reglamentas, kad užtikrinti visišką harmonizavimą.

3.4.8

Komisijos 1979-80 m. direktyvoje esantys pasiūlymai, su pataisomis, atspindinčiomis EP ir EESRK pasiūlymus, galėtų tapti šio reglamento projekto parengimo pradžia, tačiau jie turi būti nuodugniai peržiūrėti, atsižvelgiant į draudimo teisės pasiekimus nuo to laiko.

3.4.9

Harmonizavimas, kaip nurodyta anksčiau, galėtų skatinti draudimą per sienas ir prisidėti prie tolesnės bendros rinkos plėtros šioje srityje.

3.4.10

Sutarties 95 straipsnis galėtų tapti tokios iniciatyvos teisiniu pagrindu.

3.5

Kai kurie respondentai ir dalyviai papildė, kad:

3.5.1

Harmonizavimas galėtų būti „pasirinktinis“ ir apsiribotų tik pamatinių principų nustatymu.

3.5.2

Harmonizavimas turėtų būti taikomas tik sutartims per sienas ir tik fiziniams asmenims.

3.5.3

Harmonizavimas nėra panacėja nuo nepakankamo bendros rinkos išsivystymo draudimo srityje.

3.5.4

Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas savitarpio draudimui ir socialinės gerovės bei socialinės apsaugos struktūroms dėl jų konkrečių savybių.

4.1.1.1

Europos vidaus rinką sudaro erdvė be vidaus sienų, užtikrinanti laisvą prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimą (EB sutarties 14 str. 2 d.). „Draudimas“ patenka į laivės teikti paslaugas (EB sutarties 49 — 55 str. str.) arba steigimosi teisės, priklausoma nuo konkretaus atvejo aplinkybių, sferą. Draudikai, teikiantys pasienio paslaugas arba besisteigiantys kitoje valstybėje narėje, verčia nacionalinius produktus konkuruoti su jų polisais.

4.1.1.2

Tai lemia, kad galimų polisų savininkų pasirinkimo įvairovė padidėja. Būtų idealu, jei draudimo ieškančių klientų teigiamas pasirinkimas kaip „nematoma ranka“ valdytų vidaus draudimo rinką.

4.1.1.3

Tolesnes laisves įtakoja draudimo reikalai: garantuojamas laisvas įmokų ir draudimo pajamų pervedimas (žr. EB sutarties 56 str.). Dar daugiau, polisų savininkai, pasinaudodami EB 18 str. suteikta laisve, neturėtų patirti neigiamų pasekmių savo polisų atžvilgiu, kai keičiama įprastinė gyvenamoji vieta iš vienos jurisdikcijos į kitą.

4.1.2.1

Šis platus santykių tarp draudimo (teisės) ir EB sutarties laisvių spektras atvedė EB prie svarbių draudimo teisės sektorių harmonizavimo, kad užtikrinti (tinkamą) vidaus rinkos veikimą. Draudimo priežiūrą reglamentuojantys teisės aktai visoje EB ir EEE yra gerokai suderinti taip vadinamų „trijų kartų“ direktyvų pagalba draudimo srityje.

4.1.2.2

Šių pasiekimų pagrindu buvo įvesta bendro licencijavimo ir gimtos šalies kontrolės sistema, kaip tai jau buvo numatyta ETT 1986 m. gruodžio 4 d. sprendime (15). Draudimo sutarčių teisės srityje harmonizavimą daugiau ar mažiau riboja privatinės tarptautinės ir tarptautinės proceso teisės klausimai. (16)

4.1.2.3

Draudimo sutarčių materialinė teisė buvo suderinta tik konkrečiuose sektoriuose ir tik konkrečiais klausimais šiuose sektoriuose. Pavyzdžiui, nemažai teisės aktų suderinta transporto priemonių draudimo srityje. (17) Bendros taisyklės taip pat žinomos teismo išlaidų draudimo srityje. (18)

4.1.2.4

Tačiau draudimo sutarčių materialinės teisės taisyklių didžioji dauguma t.y. bendroji dalis, nustatanti visoms draudimo rūšims taikytinas taisykles, vis dar patenka į nacionalinių įstatymų sferą. Šis pastebėjimas neišvengiamai iškelia klausimą reikia ar ne draudimo sutarčių harmonizavimo, kad užtikrinti tinkamą vidaus draudimo rinkos veikimą. Klausimą reiktų atsakyti teigiamai, jai nacionalinių sutarčių teisės sistemų skirtumai kliudo vidaus rinkai.

4.2.1.1

Esama empirinių duomenų, rodančių, kad iki šiol EB taikytos priemonės (19) ženkliai pagerino, tačiau neužbaigia vidaus draudimo rinkos veikimo (20). Tai yra teisinga ir laisvės teikti paslaugas masininės rizikos draudimo srityje, kurią užtikrina 49 ir tolesni straipsniai, atžvilgiu. EB sutartyje ir išaiškinta direktyvomis dėl draudimo teisės, tačiau tikrovėje nepakankamai naudojama nei draudimo pramonės, nei klientų.

4.2.2.1

Anksčiau aprašytą dabartinę padėtį galima paaiškinti pažvelgus į jos bendrą teisinę faktinę padėtį. Pagrindinis veiksnys yra tai, kad draudimas dažnai vadinamas „teisiniu produktu“. Tai nuoroda į tai, kad draudimo įmonės parduodamas produktas yra pati draudimo sutartis, kurią formuoja šalių autonomiškumas ir sutarčiai taikoma (privaloma) teisė.

4.2.2.2

Žinoma nereikėtų nerimauti dėl tinkamo vidaus rinkos veikimo, kol draudimo sutarčių teisėje išlieka šalių autonomiškumo principas, leidžiantis šalims formuoti draudimo produktus pagal abipusius pageidavimus.

4.2.2.3

Tačiau draudimą didele dalimi reglamentuoja privalomos taisyklės (21). Kai kurios iš jų taisyklių yra privalomos tarptautiniu mastu.

4.2.2.4

Tai lemia, kad konkretaus draudiko produktą nemaža dalimi formuoja draudimo sutartis reglamentuojantys teisės aktai. Būtent todėl nacionalinių draudimo įstatymų skirtumai gali kliudyti vidaus rinkai. Komisijos veiksmų planas dėl aiškesnės Europos sutarčių teisės tai atvirai pripažįsta. (22) Tai galima įrodyti pažvelgus iš draudiko (4.2.3 punktas), draudėjo (4.2.4 punktas) ir draudimo tarpininkų (4.2.5 punktas) perspektyvos.

4.2.3.1

Draudikai teikia draudimo apsaugą. Jų polisai sukuriami pagal apskaičiuotą riziką, atsižvelgiant į teisinę aplinką, kur parduodamas polisas. Draudikas, kuris gali parduoti produktą pagal vieną ir tą pačią tvarką visoje Bendrijoje gali apjungti EB dengiamas rizikos rūšis be iškraipymų, kylančių dėl nacionalinių draudimo įstatymų skirtumų. Tai užtikrintų, kad draudimo įstatymų skirtumai nesudarytų kliūčių draudiko laisvėms.

4.2.3.2

Priešingai, jei polisui taikytina teisė keičiasi priklausomai nuo poliso pardavimo vietos, tai skirtinga teisinė aplinka kiekvienoje valstybėje narėje įtakos rizikos apskaičiavimą ir todėl paveiks didelių skaičių dėsnį, kuriuo paremtas draudimo verslas, veikimą.

4.2.3.3

Tai lems, kad draudikai, parduodantys savo paslaugas per sienas turės keisti savo polisų išvaizdą ir skaičiavimus, priklausomai nuo taikomos teisės. Tai taptų labai rimta kliūtimi vidaus rinkos veikimui

4.2.3.4

Trumpai pažvelgus į Bendrijos tarptautinės privatinės teisės taisykles draudimo sektoriuje, matyti, kad draudikas iš tikrųjų verčiamas priderinti polisus prie valstybės narės, kurioje parduodamas polisas, teisinės aplinkos. Remiantis antrosios ne gyvybės draudimo direktyvos 7 str. 1 d. a ir h punktais (23) būtent valstybės narės, kurioje yra rizika, teisė ir, pagal Gyvybės draudimo direktyvos 32 str. 1 d. 1 p. (24) įsipareigojimo valstybės narės teisė yra taikoma draudimo sutarčiai. Vietoje, kurioje yra rizika arba įsipareigojimo vieta daugeliu atveju nustatoma pagal įprastinę draudėjo gyvenamąją vietą. (25)

4.2.3.5

Draudikas gali išvengti šios pasekmės pasirinkdamas draudimo sutarčiai taikytiną teisę (daugeliu atvejų draudiko buveinės teisė) susitarimo su draudėju pagrindu. Tačiau draudimo direktyvose šią galimybę smarkiai apriboja privatinės tarptautinės teisės taisyklės. Ne gyvybės draudime direktyvos leidžia laisvai pasirinkti teisę tik draudimo sutartyse nuo didelės rizikos. (26) Valstybėms narėms — t.y. valstybėms narėms, kuriose yra rizika, suteikiama teisė išplėsti šalių autonomijos principo sferą. (27) Visais kitais atvejais direktyvos suteikia šalims tik ribotą autonomiją (28) ir taip neišvengia jau aprašytų problemų, su kuriomis susiduria draudikai, parduodantys draudimo sutartis per sienas. Gyvybės draudimo srityje įsipareigojimo valstybė narė gali suteikti šalims autonomiją. (29) Kitu atveju šalys gali pasinaudoti tik labai ribotu taikytinos teisės pasirinkimu. (30)

4.2.3.6

Šie pastebėjimai Europos draudimo sutarčių teisės atžvilgiu aiškiai rodo, kad masinės rizikos draudimo atveju draudikas daugeliu atvejų turi pritaikyti savo produktą prie draudėjo įprastinės gyvenamosios vietos teisinės aplinkos. (31) Šią naštą didina ir tai, kad draudėjas gali pakeisti savo įprastinę gyvenamąją vietą po sutarties sudarymo. (32)

4.2.3.7

Vienintelė išimtis Europos tarptautinėje draudimo sutarčių teisėje yra ne gyvybės draudimas nuo didelės rizikos. Čia draudikas ir draudėjas gali susitarti dėl taikytinos teisės. Tačiau draudimo nuo didelės rizikos atveju valstybės narės, kurioje draudėjas turi įprastinę gyvenamąją vietą, teismas (nustatydamas jurisdikciją pagal Briuselio I reglamento 9 str. 1 d. b punktą, (33)) gali taikyti privalomas taisykles. (34)

4.2.3.8

Tai reiškia, kad draudikai labai nenoriai teiks savo paslaugas per sienas, bent jau masinės rizikos draudimo srityje. Galima argumentuoti, kad pokytis privatinėje tarptautinėje teisėje galėtų išspręsti šį klausimą. Iš tikro, atrodytų, kad minėtos kliūtys išnyktų, jei šalys turėtų teisę laisvai pasirinkti taikytiną teisę, o nesant tokio pasirinkimo, taikytina teisė būtų nustatoma pagal draudiko steigimosi vietą. Tačiau toks pasikeitimas privatinėje tarptautinėje teisėje sukeltų pavojų draudėjo ir vartotojų apsaugos bazinėms sąvokoms privatinėje tarptautinėje teisėje: tai suteiktų taikytinos teisės pasirinko laisvę draudimo sektoriuje net ir verslovių ir vartotojų santykių situacijose, kuriose vartotoją saugotų Romos konvencijos 5 str. kituose sektoriuose. Tuo pat metu tai neišspręstų problemos visiškai: valstybės narės, kurioje yra draudėjo gyvenamoji vieta, teismai vis dar galėtų savo pačių tarptautines privalomas taisykles. Dar daugiau, visi polisų savininkai labai nenoriai ieškotų draudimo užsienyje, žinodami, kad praras gimtosios šalies teisės apsaugą ir pateks į nežinomą užsienio draudimo teisės jurisdikciją (35).

4.2.4.1

Esant dabartiniam privatinės tarptautinės teisės teisiniam režimui, polisų savininkai gali labai noriai prašyti užsienio draudimo apsaugos. Žinodami, kad jie bus (daugeliu atvejų) apsaugoti jų gyvenamosios vietos valstybės narės teisės, jie noriai ieškos draudimo per sienas. Tačiau polisų savininkai negalės įsigyti užsienio produktų, net jei ir norės juos turėti: jų gimtosios šalies teisės taikytinumas visada pavers įsigytus polisus sutartimis, kuriuos daugiau ar mažiau reglamentuoja jų gimtosios šalies teisė. O jei jie vis dar norės pirkti užsienio draudimo produktus, turės susidurti su užsienio draudikais, kurie labai dvejoja dėl tokios draudimo apsaugos suteikimo.

4.2.4.2

Kaip matyti, šių dvejonių būtų greičiausiai galima išvengti pakeičiant tarptautinės draudimo sutarčių teisės taisykles. (36) Tačiau toks privatinės tarptautinės teisės pakeitimas sukeis vietomis draudiko dvejones suteikti draudimo apsaugą su ne mažiau stipriomis draudėjo dvejonėmis ar įsigyti užsienio draudimo apsaugą. Tuo būdu negalima tikėtis, kad vidaus draudimo rinka susikurs pati.

4.2.4.3

Reikia paminėti dar vieną aspektą. Vidaus rinkoje draudėjas turi laisvo judėjimo teisę (žr. i.p. EB sutarties 18 str.). Tačiau įprastinės gyvenamosios vietos pakeitimas neigiamai veikia draudėjo padėtį. Pirma, valstybės narės, į kurią persikelia draudėjas, teismai gali taikyti naujas tarptautines privalomas taisykles, kurios įtakoja buvusioje gyvenamojoje vietoje įsigytą draudimo polisą. Antra, privalomo draudimo įstatymai gali privalomai nustatyti kitokią draudimo apsaugą, nei ta, kurią draudėjas įsigijo buvusioje gyvenamojoje vietoje. Trečia, draudėjas gali norėti turėti bendrą draudimo polisą apsaugai nuo tam tikrų rizikos rūšių, esančių skirtingose valstybėse narėse.

4.2.4.4

Dabartinė teisinė padėtis visiškai neleidžia rastis europolisams, vietoje to yra sudaromos vadinamos „skėtinės sutartys“, kurios galioja kaip toks sutarčių skaičius, kiek yra valstybių narių, kurioms tai taikoma. Todėl ko trūksta, tai galimybės turėti perkeliamą polisą vadinamam „euromobiliam“ (37) draudėjui, kuris gyvena ir dirba skirtingose EB dalyse visą savo gyvenimą.

4.2.5.1

Tarpininkai atlieka svarbų vaidmenį draudimo sutarčių platinime. Jie sudaro vidaus draudimo rinkos steigimosi vieną iš esminių dalių. Tai ypač taikytina draudimo brokeriams. Naudodamiesi laisve teikti paslaugas, kurią garantuoja EB sutarties 49 — 55 str. ir įgyvendinimą užtikrina direktyva dėl draudimo tarpininkų (38) — tarpininkai ženkliai prisideda prie vidaus draudimo rinkos kūrimo ir veikimo. Masinės rizikos draudimo srityje labiausiai tikėtina, kad būtent brokeris pabandys perkelti riziką į užsienio draudimo rinką, o ne pats klientas.

4.2.5.2

Tačiau bet kokie duomenys apie užsienio draudimo rinką ir jos produktus greičiausiai neturės jokios reikšmės brokeriui, kuriam truks žinių apie vietos teisę. Kadangi užsienio draudimo rinkoje esantys produktai yra sukurti atsižvelgiant į vietos teisę, brokeris gali nepadaryti prielaidos, kad poliso turinys ir kaina bus ta pati jo (užsienio) kliento teisinėje aplinkoje. Todėl brokeriai patys negali lengvai pasinaudoti užsienio draudimo rinkomis masinės rizikos perkėlimo tikslais, bet turi derėtis dėl sutarčių individualiai. Tai greičiausiai lems pernelyg didelius sandorių kaštus ir todėl neleis veikti vidaus draudimo rinkai.

4.2.6.1

Gana dažnai minima, kad draudimui dėl prigimties būtinas draudiko geografinis artumas su klientu. Ateityje šis pastebėjimas gali parodyti, kad pardavimai per sienas draudimo sektoriuje gali nebūti tokie dažni, kaip kituose verslo šakose (pvz., knygų pardavime per internetą ir t.t.). Santykių su klientais sumetimais draudikai gali linkti veikti kitose valstybėse narėse per filialus ar dukterines įmones.

4.2.6.2

Šio požiūrio atstovai neprieštarauja iš principo dėl draudimo sutarčių teisės harmonizavimo. Vietoje to jie bando parodyti, kad poveikis apsiribos tik tam tikra dalimi draudimo sutarčių, kurių rinkodara iš tikro vyks per sienas ar bus skirta klientams, kurie iš tiesų yra mobilūs ir keičia savo gyvenamąją vietą iš vienos valstybės narės į kitą.

4.2.6.3

Tačiau realus poveikis bus svaresnis. Jei draudimo sutartys parduodamos kitose valstybėse narėse per filialus („steiginius“) ar bent per dukterines įmones, atsiras tos pačios problemos klientams, tarpininkams ir draudikams. Draudikai turi priderinti savo produktus prie vietos sąlygų, o tai pat ir vietos teisinės aplinkos. Todėl jie turi perkurti savo produktus. Štai kodėl vienoje valstybėje narėje sukurtas polisas negali būti parduodamas kitose valstybėje narėje per filialą, neatlikus ženklių pakeitimų dėl skirtingos (teisinės) aplinkos. Tarpininkai ir klientai susiduria su problema, kad tiesiog negali rasti užsienio draudimo produktų savo rinkose.

4.2.6.4

Draudimo sutarčių teisės sistemų harmonizavimas ženkliai sumažintų produkto kūrimo kaštus vidaus rinkoje. Draudikai, besisteigiantys kitoje valstybėje narėje, galėtų apsiriboti tik patarimų klientui teikimu per savo agentus, pretenzijų sureguliavimu per kompetentingus regioninius skyrius ir t.t. Net jei draudikai veiktų per dukterines įmones, draudimo koncernai galėtų kartu padengti produkto sukūrimo pastangas ir kaštus.

4.2.6.5

Klientai pasekoje veiksmingai turės naudos iš vidaus rinkos. Suderinta draudimo sutarčių teise paremtoje rinkoje draudimo sektoriaus naujovės galėtų lengviau kirsti sienas. Europos klientai galėtų naudotis prieiga prie užsienyje sukurtų draudimo produktų.

4.3.1

2004 m. gegužės 1 d. 10 naujų valstybių narių įstojo į EB, aštuonios iš šių valstybių yra pereinamoje padėtyje. Jų draudimo teisės sistemos turėjo būti suderintos su Bendrijos teisynu acquis communautaire, kaip būtina stojimo į EB sąlyga (39). Šiuolaikiniai draudimo sutarčių teisės norminiai aktai yra būtini, kaip būtina draudimo rinkų veikimo šiose šalyse sąlyga. Nors kai kurios naujos narės priėmė šiuolaikinius teisės aktus, kitos šalys dar turės imtis veiksmų.

4.3.2

Todėl draudimo sutarčių teisės harmonizavimas atrodytų tarnauja išsiplėtusios vidaus draudimo rinkos interesams, padedant naujoms valstybėms narėms modernizuoti savo įstatymus ir išvengti naujų skirtumų tarp nacionalinių sistemų. Būtų naudinga, jei EB Komisija galėtų pranešti atitinkamoms šalims kuo greičiau apie planus suderinti draudimo sutarčių teisę.

5.1

Kaip minėta ankščiau, Komisija pateikė pradinį pasiūlymą dėl direktyvos 1979 m., siekdama koordinuoti su draudimo sutartimis susijusius įstatymus, reglamentus ir administracines nuostatas (40). Šis pasiūlymas buvo parengtas Bendrosios laisvės teikti paslaugas apribojimų šalinimo programos pradžioje, kuri su tiesioginiu draudimu susijusiuose klausimuose nustatė draudimo sutartis reglamentuojančių teisinių ir administracinių instrumentų koordinavimą „tokia apimtimi, kad jų skirtumai nepažeistų polisų savininkų ir trečiųjų šalių interesų“  (41).

5.2

Pasiūlyme manyta, kad tuo metu galiojusių direktyvų reikiamas koordinavimas buvo nepakankamas; taip pat manyta, kad nepakanka Sutartimi uždrausti diskriminuojantį elgesį paslaugų teikimo atžvilgiu, jei konkreti įmonė nebuvo įsteigta valstybėje narėje, kur paslauga buvo teikiama.

5.2.1

Iš šios pusės manyta, kad tinkamiau būtų reglamentuoti „tam tikrus bendrus klausimus, ypač susijusius su draudimo apsaugos buvimu priklausomai nuo įmokos sumokėjimo, sutarties trukmės, bei apdraustų asmenų, kurie nėra draudėjai, padėties“, o taip pat „pasekmes, kurias, pirma, lemia draudėjo elgesys sutarties sudarymo ir vykdymo metu pranešimo apie riziką ir pretenziją atžvilgiu ir, antra, jo požiūrį į priemones, kurių reikia imtis pateikus pretenziją“.

5.2.2

Pasiūlyme taip pat svarstyta, kad „valstybėms narėms gali būti leidžiama priimti skirtingus sprendimus ten, kur tai aiškiai nurodyta direktyvos tekste“; bet koks kitas požiūris leistų suabejoti dėl pasiūlymu siekiamų tikslų. Tai būtų buvęs svarbus žingsnis link harmonizavimo šioje srityje (42).

5.3

Komitetas vienabalsiai priimtoje nuomonėje dėl šio pasiūlymo (43), atkreipė dėmesį į šiuos esminius punktus:

5.4

Komitetas tada atiko kiekvieno iš pasiūlymo straipsnių kritinę analizę; vis dar vertėtų atsižvelgti jo pastabas šiuo klausimu prieš imantis bet kokios iniciatyvos šioje sferoje.

5.5

Europos Parlamentas taip pat išreiškė savo požiūrį į šį pasiūlymą (44) tuomet. Be kitų dalykų, jis manė, kad „harmonizavimas turėtų garantuoti panašaus standarto apsaugą polisų savininkams nepriklausomai nuo pasirinktos teisės“.

5.5.1

Konkrečiai Parlamentas pasiūlė nemažai pataisų, ypač dėl: direktyvos sferos (išsiverčiant be išimčių); draudimo sutarčių pagrindinių dalių; draudėjo prievolės deklaruoti apie tam tikras aplinkybes; šios pasekmės dėl draudimo sutarties išlaikymo, ryšium su arba pradinėmis aplinkybėmis, arba jų pasikeitimu sutarties galiojimo metu; draudėjo pareiga pateikti įrodymus, jei atsirastų pretenzija, o taip pat sąlygos, pagal kurias sutartis gali būti nutraukta.

5.5.2

Parlamento pastabų tikslas buvo aiškiai pabrėžti, kad „turėtų būti aiški draudiko ir draudėjo interesų pusiausvyra“.

5.6

Remiantis šiomis pastabomis Komisija turėjo galimybę parengti naują pataisytą pasiūlymą (45), kuriame atsižvelgė į įvarius komiteto ir Parlamento pateiktus pasiūlymus ir pastabas. Čia pirmą kartą jis atkreipė dėmesį į tai, kad „draudimo sutartis reglamentuojančių įstatymų koordinavimas palengvintų paslaugų teikimą valstybėje narėje tiems, kurie jas teikia kitoje valstybėje narėje“. Taip pirmą kartą buvo paminėtas tikslas pasiekti bendrą finansinių paslaugų rinką (46).

5.6.1

Šis Komisijos pasiūlymas dėl direktyvos turėjo įsigalioti 1983 m. liepos 1 d.. Tačiau galiausiai jis nebuvo priimtas dėl politinės valios trūkumo iš valstybių narių pusės.

5.7.1

Atsakymai į šiuo klausimu išsiųstą klausimyną bei viešas klausymas 2004 m. balandžio 16 d. parodė, kad yra bendras sutarimas, kad šį pasiūlymą, nors ir parengtą prieš dvidešimt metų, turėtų rimtai svarstyti, kaip vis dar vertingą indėlį į naują iniciatyvą šioje srityje ir gerą jos pradžią.

5.7.2

Vis gi buvo atkreipta, kad dabartiniai draudimo sutarčių harmonizavimo reikalavimai apima žymiai plačiau nei 1980 m. pasiūlymas, o pasiūlytos taisyklės turi būti rengiamas po debatų dėl nuodugnios lyginamosios teisės studijos.

6.1.1

Prieš bet kokios pastangas suderinti Europos draudimo sutarčių teisę turi vykti parengiamieji lyginamosios teisės darbai. Toks darbas mokslininkų tarpe jau vyksta senokai. Iš tiesų pateikus Europos sutarčių teisės principus lyginamasis darbas jau yra baigtas bendros sutarčių teisės srityje. Draudimo sutarčių teisės srityje buvo ir dar bus paskelbta daug lyginamosios teisės mokslinių tyrimų darbų rezultatų. (47) 1999 m. velionis profesorius Reichert-Facilides įkūrė projekto grupę „Europos draudimo teisės normų sąvadas“. Šios grupės nariai yra draudimo teisės ekspertai ir atstovauja įvairias teisines sistemas (EB viduje ir už jos ribų).

6.1.2

Draudimo sutarčių teisės „geriausio sprendimo“ gairės gali būti: pirma, būtina deramai atsižvelgti į draudimo sutarčių teisės esminę užduotį — užtikrinti veiksmingo rizikos prisiėmimo iš draudiko pusės teisinius pagrindus ir tuo garantuoti pačio draudimo verslo gerą veikimą. Antra, būtina, kad visų šalių prieštaringi interesai būtų atsargiai subalansuoti. Šiuo aspektu reikia deramai atsižvelgti į šiuolaikinę kryptį suteikti draudėjui santykinai aukštą apsaugos lygį.

6.1.3

Šių pastebėjimų pagrindu pastangos tobulinti vidaus draudimo rinką turėtų susitelkti ties privalomomis taisyklėmis. Šios taisyklės yra neatskiriami autonomiško sutarčių sudarymo tarp šalių pagrindai, o taip pat sukurią kliūtį vidaus draudimo rinkoje, nes jos nėra suderintos. Todėl priežiūros poreikiai draudimo srityje turi būti suderinti su vidaus draudimo rinkos harmonizavimo reikalavimai.

6.2.1

Draudimo sutarčių įstatymai, arba bent jų pusiau privalomos nuostatos, siekia apsaugotu silpnesnę šalį ir funkciniu požiūriu gali būti vadinamos vartotojų teisių gynimo įstatymais. Tačiau tradiciškai draudėjo apsauga siekia toliau, nei bendra vartotojų teisė: greta fizinių vartotojų yra apsaugomos ir mažos įmonės, kai draudžiasi.

6.2.2

Derindama Europos vartotojų teisę EB privalo užtikrinti vartotojams aukšto lygio apsaugą (žr. pvz., EB sutarties 95 str. 3 d.). Ši koncepcija taip pat taikoma įstatymų leidybos aktams remiantis kitais EB sutarties straipsniais, suteikiantiems EB įstatymų leidybos galias (draudimo teisės srityje paprastai EB sutarties 47 str. 2 d. taikoma kartu 55 str.). Todėl draudimo sutarčių teisės harmonizavimo priemonė turėtų užtikrinti aukšto lygio apsaugą draudėjui.

6.3.1

Dabartinių vidaus draudimo rinkos problemų analizė aiškiai parodo, kad būtina visiškas draudimo sutarčių teisės harmonizavimas. Minimalus standartinis harmonizavimas leistų valstybėms narėms taikyti aukštesnio standarto apsaugą nei leidžia Europos teisė ir taip sukurti naujas kliūtis vidaus draudimo rinkai.

6.3.2

Minimalūs standartai nebūtų žalingi vidaus rinkos veikimui, jei dabartinis privatinės tarptautinės teisės režimas būtų pakeistas taisyklėmis, leidžiančiomis taikyti draudiko steigimosi valstybės teisę. Šiuo būdu kiekvienas draudikas parengtų savo produktą pagal savo nacionalinę teisę (remiantis bent minimaliais apsaugos standartais) ir galėtų parduoti šį produktą kitose valstybėse narėse taikant „gimtosios šalies“ teisę. Draudėjas tikėtų, kad gaus minimalius apsaugos standartus, nors ir patenka į užsienio teisės jurisdikciją.

6.3.3

Tačiau toks privatinės tarptautinės teisės režimo pokytis nėra tikėtinas ir pageidautinas. Pirma, toks pokytis iš draudimo paslaugų vartotojų atimtų Romos konvencijos 5 str. suteiktą vartotojų apsaugą, kuri saugo „pasyvų“ vartotoją net srityse, kur materialinė teisė yra suderinta. Antra, privalomos draudėjo gyvenamosios vietos teisės taisyklės būtų taikomos teismų; todėl kliūtys vidaus draudimo rinkos veikimui išliktų. Trečia, reikia paminėti, kad, remiantis reglamentu dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo užtikrinimo, draudikas gali paduoti draudėją į teismą pagal draudėjo gyvenamąją vietą (žr. 12 str. 1 d. su labai mažomis išimtimis), o draudėjas greičiausiai pasirinktų tą patį būdą savo veiksmams, remiantis 9 str. 1 d. b punktu.

6.3.4

Todėl pokytis privatinėje tarptautinėje teisėje sukurtų padėtį, kurioje jurisdikciją turintys teismai daugeliu atvejų turėtų taikyti užsienio teisę. Tai apsunkintų ir pabrangintų teismo procesą draudimo bylose, net jei pati draudimo teisė būtų suderinta. Todėl šis metodas negali būti rekomenduotas. Privatinė tarptautinė teisė iš principo turėtų likti nepakitusi, o draudimo sutarčių teisę turėtų būti visiškai suderinta. Tačiau šis pareiškimas nepaneigia galimybės tobulinti privatinės tarptautinės teisės režimą; pvz., kol draudimo sutarčių teisė nėra suderinta, „euromobiliam“ piliečiui gali būti leidžiama pasirinktu tarp jo gyvenamosios vietos teisės ir jo pilietybės teisės.

6.4.1

Sistemiškai draudimo sutarčių teisė patenka į bendrą sutarčių teisę. Šis pastebėjimas iškelia klausimą ar draudimo sutarčių harmonizavimas gali pasiekti savo tikslus tik jei visa sutarčių teisė bus suderinta (ar bent jos bendroji dalis), ar tai galima pasiekti atskirai. Pastarasis variantas atrodo įmanomas.

6.4.2

Kaip minėta anksčiau, būtent privalomos taisyklės kliudo vidaus draudimo rinkai ir todėl jo turi būti suderintos. Juk sutarčių teisė bendrai savo prigimtimi nėra privalomo pobūdžio. Esama tam tikrų privalomų taisyklių. Tačiau šios taisyklės neatrodo, kad iš esmės tiek skirtųsi valstybių narių teisinėse sistemose, kad jų palikimas nesuderintomis trukdytų vidaus draudimo rinkos veikimui, taip nepanašu, kad jos turėtų dominuojančią įtaką pačiam draudimo produktui.

6.4.3

Išimčių gali tekti laikytis. Tačiau tokias išimtis gali spręsti per draudimo sektoriaus harmonizavimą. Vienas pavyzdys yra kaip klausimas dėl tokių taisyklių iš tiesų jau buvo išspręstas per direktyvą dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse (48), kuri taip pat taikoma vartotojų draudimo polisams. (49) Draudimo sutarties akto Europos lygmenyje taikymą reiktų tik išplėsti į visas masinės rizikos rūšis, kad patenkinti vidaus draudimo rinkos poreikius.

6.4.4

Šiais argumentais nenukreipti prieš sutarčių teisės harmonizavimą bendrai. Jie palieka šį klausimą išimtinei EB institucijų kompetencijai. Iš tiesų bendros sutarčių teisės harmonizavimas palengvintų draudimo sutarčių teisės harmonizavimo užduotį. Pateiktais argumentai tik siekiama parodyti, kad draudimo sutarčių teisės harmonizavimo tikslų galima pasiekti savarankiškai.

6.5.1.1

Aiškesnės Europos sutarčių teisės veiksmų planas pabrėžė galimybę įvesti pasirinktinį instrumentą vietoje nacionalinių sutarčių įstatymų harmonizavimo ar suvienodinimo. Pagrindinis šių dviejų metodų skirtumas yra tame, kad pasirinktinis instrumentas paliktų nacionalinius draudimo įstatymus kokie yra kai sutarties šalys pasirenka arba nepasirenka šio instrumento, priklausomai ar šis instrumentas veiks jo pasirinkimo ar nepasirinkimo pagrindu. Šiuo būdu yra sukuriamos lygiagrečios teisinės sistemos (Europos ir nacionalinės) ir šalims leidžiama pasirinkti iš šių režimų.

6.5.1.2

Priešingai, sutarčių įstatymų harmonizavimu ar suvienodinimu nacionalinių sutarčių įstatymų tradicines koncepcijas pakeistų Europos lygmens sprendimas. Sutarties šalys neturėtų galimybės pasirinkti tarp nacionalinio ar Europos modelio.

6.5.2.1

Iš vidaus draudimo rinkos perspektyvos abu sprendimai turi tą patį privalumą: jie pašalina teisines kliūtis polisų rinkodarai visoje Europoje ir leidžia draudėjui laisvai judėti Bendrijoje, nepatiriant neigiamą pasekmių dėl jo polisui taikomos draudimo sutarčių teisės. Būtent todėl šiandienos padėtyje bet kuris iš šių metodų yra priimtinas, o pasirinkimas yra daugiau politikos, o ne principo klausimas.

6.5.2.2

Nacionalinių draudimo įstatymų harmonizavimas būtų sunkesnis, nei pasirinktinio instrumento priėmimas. Kadangi reiktų nacionalines „tradicijas“ pakeisti Europos lygio sprendimu, nacionalinis teisės elitas (praktikai ir mokslininkai) gali dvejoti dėl raginimo suderinti.

6.5.2.3

Prieštaringas veiksnys yra koreliacija tarp įsikišimo į nacionalinę teisę intensyvumo ir rezultatų vidaus rinkoje pasiekimo greičio. Kadangi pasirinktinis instrumentas nepanaikintų nacionalinių įstatymų, jis galėtų būti laikomas minkštuoju metodu ir todėl būtų lengviau priimamas rinkose. Iš kitos pusės esama nuogąstavimų, kad pasirinktinis instrumentas sukurtų laukimo padėtį tarp bendros rinkos dalyvių (pvz., draudimo įmonių ir brokerių), kurie dvejotų, kad bus pirmas, ir kiekvienas dalyvis lauktų, kad kitas pradėtų ir bandytų pasinaudoti konkurentų (nesėkmių) patirtimi. O gal pasirinktinis instrumentas būtų suvokiamas kaip galimybė kiekvienam, kad nori būti pirmas, t.y. per draudimo pardavimą internetu? Žinoma, harmonizavimas iš karto lemtų pasekmes, nes joks dalyvis negali to išvengti. Iš kitos pusės, įsikišimas gali būti jaučiamas labai ar per daug stiprus.

6.5.2.4

Techninio pobūdžio susirūpinimas dėl pasirinktinio instrumento susijęs su tuo, kad jis negali visiškai pakeisti harmonizacijos. Tai galima nesunkiai įrodyti pasitelkus transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo pavyzdį. Transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo įstatymų harmonizavimas yra labai svarbus EB piliečių mobilumui, nes suteikia nelaimingų įvykių aukoms būtina apsaugą. Akivaizdu, kad aukų apsauga negali priklausyti nuo draudimo sutarties šalių susitarimo Europos instrumento naudai. Todėl pasirinktinis instrumentas negalės pakeisti transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo nacionalinių įstatymų harmonizavimo.

6.5.2.5

Galiausiai, keliamas klausimas ar pasirinktinis instrumentas leis pasiekti veiksmingų rezultatų tokioje srityje, kaip draudimo teisė, kuriai būdingas pusiausvyros tarp sutarties šalių nebuvimas. Ar sutarties šalys padarys veiksmingą pasirinkimą, ar draudikai vienašališkai pasirinks per įtraukimo ir neįtraukimo išlygas bendrose draudimo sąlygose?

6.5.2.6

Ar Europos draudimo sutarties akto tikslas bus pasiektas per nacionalinių įstatymų harmonizavimą ar pasirinktinio instrumento įvedimą, tai nėra pagrindinis rūpestis. Tačiau šį klausimą reikia atsargiai išnagrinėti.

6.6.1

Galiausiai klausimas gali kilti, ar įstatymų harmonizavimą gali pakeisti visai ES bendrų draudimo sąlygų plėtotė. Tikrai, susirūpinimas dėl draudikų, kurie turi atsižvelgti į kiekvienos valstybės narės kiekvieną įstatymą galėtų būti sumažintas (tačiau nepamirštas), jei šiuo darbu užsiimtų kolektyviai ir su EB institucijų parama.

6.6.2

Visgi šis metodas nėra sveikintinas. Pirma, visai ES bendros sąlygos gali atsižvelgti į nacionalinių įstatymų skirtumus, bet vis reikalauti atskirti rizikos apskaičiavimą ir būti nenaudingos ES mobiliam piliečiui.

6.6.3

Dar daugiau, šis metodas lemtų pavyzdinių sąlygų atsiradimą, kurios turėtų neigiamos įtakos konkurencijai draudimo rinkose. Reikia prisiminti, kad vienas iš pagrindinių bendros draudimo rinkos kūrimo žingsnių buvo bet kokios valstybės narės teisės sistemiškai kontroliuoti draudimo bendras sąlygas iki jų įvedimo į rinka panaikinimas. (50) Tokios kontrolės priemonės lemia draudimo produktų įvairovės trūkumą, mažina klientų pasirinkimą ir todėl mažina konkurenciją. Striktūriškai visai ES bendrų draudimo sutarties sąlygų plėtotė kelia panašų pavojų.

7.1

Anksčiau buvo nurodyta, kad reikia suderinti būtent draudimo sutarčių teisės privalomas taisykles. Tolesnis klausimas yra ar reikia suderinti visas ar tik tam tikras draudimo sutarčių teisės sritis.

7.2

Draudimo teisė paprastai dalinama į bendrąją dalį, kurioje esančios taisyklės taikomos visoms draudimo sutartims ir konkrečių draudimo šakų teisę. Keliamas klausimas ar vidaus draudimo rinkai būtinas bendrų taisyklių, konkrečių šakų taisyklių ar jų abiejų harmonizavimas.

7.3

Teoriškai reikalingas jų abiejų harmonizavimas: Draudimo teisės bendros taisyklės kaip ir šakų specialios taisyklės veikia produktą ir todėl kliudo vidaus draudimo rinkos veikimui, pvz., įsipareigojimų garantijų taisyklės, kurios nuolat sutinkamos bendrojoje dalyje, įtakoja rizikos ir įmokos santykių ne mažiau, kaip specialios taisyklės, reglamentuojančios, pvz., gyvybės draudimą. Todėl iš principo harmonizavimas neturėtų daryti skirtumo tarp šių dviejų taisyklių tipų.

7.4

Tačiau harmonizavimą galima pasiekti keliais etapais. Tokiu atveju reikia sudaryti prioritetu sąrašą. Čia derėtų pirma suderinti bendrąją dalį. Daugeliui draudimo šakų nėra taikomos specialios ir privalomos (51) taisyklės, o tik bendrosios, remiantis dabartiniais nacionalinės draudimo sutarčių teisės režimais. Todėl nepaprastai skubu suderinti draudimo sutarčių teisės bendrąsias taisykles, kurios yra privalomos. Šis harmonizavimas iš karto leistų sukurti vidaus draudimo rinką visose šakose, kurių nereglamentuoja specialios ir privalomos taisyklės. Tačiau atlikus šią užduotį, taip pat būtų paliestos ir reglamentuotos šakos, kaip pavyzdžiui gyvybės ir sveikatos draudimas.

7.5

Taisyklės, kurios galėtų būti suderintos pirmajame etape, būtų:

8.1

Draudimas šiandien yra būtina paslauga prekybos santykiuose tarp profesionalų, o taip pat jų ir vartotojų.

8.2

Kai kurie pamatiniai draudimo sutarčių sudarymą ir galiojimą reglamentuojantys principai bendrai skiriasi ES valstybių narių teisės sistemose.

8.3

Ši padėtis sudaro kliūtis šio finansinio instrumento rinkodarai per sienas ir todėl kliudo vidaus rinkos užbaigimui šioje srityje.

8.4

Tam tikro lygio privalomų taisyklių, žinomų kaip draudimo teisės „bendroji dalis“, harmonizavimas galėtų ryžtingai prisidėti pašalinant visą eilę kliūčių ir sunkumų, su kuriais susiduria draudimo įmonės, draudimo tarpininkai, apdraustieji ir polisų savininkai, klientai, tiek profesionalūs, tiek ir fiziniai asmenys, vykdydami sandorius per sienas.

8.5

Su šiuo požiūriu vieningai sutinka visos suinteresuotos pusės, su kuriomis tartasi ar kurios klausymo metu pasisakė šiuo klausimu.

8.6

Manoma, kad turėtų būti pasirinktas palaipsnis harmonizavimo metodas, pradžioje siekiant priimti pasirinktinę pavyzdinę draudimo sutartį, kurios visos sąlygos ir dalys būtų privalomos.

8.7

Pasiruošimuose būtina atsižvelgti į Komisijos 1979-80 m. pateiktus pasiūlymus, atkreipiant dėmesį į suinteresuotų pusių, pilietinės visuomenės atstovų ir valstybių narių priežiūros institucijų pastabas ir analizes, ir skiriant deramą dėmesį į nuo tada įvykusius pokyčius šiame sektoriuje.

8.8

Reglamentas bus Bendrijos instrumentas, kurį naudos, kaip teisiniu pagrindu remiantis Sutarties 95 str.

8.9

Remiantis šioje nuomonėje pateiktomis pastabomis, EESRK ragina Komisiją iš naujo atversti dosjė ir pradėti tirti lyginamąją teisę ir nacionalinę praktiką draudimo sutarčių srityje, siekiant patvirtinti, kad reikalinga, tikslinga ir galima tęsti draudimo sutarčių harmonizavimo Europos lygmenyje pastangas.

8.10

Šių pastangų metu būtina atsižvelgti į šios srities universitetų mokslininkų pasiekimus.

8.11

EESRK rekomenduoja Komisijai, kad šis darbas būtų viešai žinomas ir pateiktas visuomenės aptarimui žaliosios knygos pagalba, kurios esminis pagrindas yra parengti tai, kad laikytina labiausiai tinkamu Bendrijos instrumentu.

8.12

EESRK žino, kad tik esant aiškiam politiniam geranoriškumui iš valstybių narių pusės, skatinant draudimo sutarčių harmonizavimo iniciatyvą, galima įgyvendinti šį didžiulį indėlį į vidaus finansinių paslaugų rinkos užbaigimą.

8.13

EESRK ragina Europos Parlamentą prisijungti prie šios iniciatyvos ir suteikti savo politinėje dienotvarkėje prioritetiškumo lygį, iš naujo pareiškiant paramą draudimo sutarčių teisės bendrosios dalies privalomų taisyklių harmonizavimo siekiniui.

a)

draudimo poliso oficiali sandara;

b)

teisė į garantijos deklaravimą, kai sutartis sudaryta, kartu su minimaliais su šiuo susijusiais oficialiais reikalavimais;

c)

kalba, kuria sudaryta sutartis;

d)

taisyklės, apimančios apdrausto asmens deklaravimus, kai sutartis sudaryta, dėl aplinkybių, kurios gali įtakoti rizikos įvertinimą ir priėmimą iš draudėjo pusės, o taip pat pasekmės, jei kartais apdraustas asmuo to nepadarytų, tyčia ar ne;

e)

taisyklės, apimančios apdrausto asmens deklaravimus, kai sutartis sudaryta, dėl faktų ar aplinkybių, kurios gali lemiti rizikos padidėjimą, kartu su pasekmėmis, jei kartais apdraustas asmuo to nepadarytų;

f)

taisyklės dėl pareigos įrodyti ten, kur buvo nesilaikoma ankščiau minėtų prievolių vykdymo;

g)

taisyklės dėl reglamentuojančios įmokas, kai rizika sumažėja;

h)

pasekmės dėl draudimo įmokos ar jos dalies nesumokėjimo;

i)

draudėjo prievolės atsiradus pretenzijai;

j)

draudimo sutarties nutraukimo taisyklės; ir

k)

galimybė sutarties šalims nukrypti nuo direktyvos nuostatų, jei tai būtų labiau palanku poliso turėtojui, apdraustam asmeniui ar sužeistai trečiajai šaliai.

a)

geležinkelio riedmenimis

b)

orlaiviais

c)

jūrų, ežerų ir upių bei kanalų laivais

d)

prekės vykstančias tranzitu;

e)

atsakomybė už orlaivius bei jūrų, ežerų ir upių bei kanalų laivus

f )

pasitikėjimas ir tikrumas; atkreipiant dėmesį į šiems draudimo filialų paveldėtas konkrečias savybes.

a)

ligos draudimo pašalinimą, kaip siūlė komitetas;

b)

daugiau duomenų apie sutarties nutraukimo procedūras, suteikiant per daug svarbos galimybei išlaikyti pataisytas sutartis, o ne tiesiog jas nutraukti, ir

c)

geresnė pareigos įrodyti taisyklių formuluotė

28.6.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 157/15

1.1

Turizmas ir sportas — tai du sektoriai, kurie ateityje įneš svarų indėlį į Europos ekonominę ir socialinę gerovę. Pagrindinis jų vaidmuo pripažintas visame pasaulyje.

1.2

Šalys ir bendruomenės juos vis labiau suvokia kaip pagrindinius kanalus tikrosioms vertybėms ir pranešimams skleisti bei plėtoti ekonomikos šakas, pasižyminčias socialiniu ir aplinkos patvarumu.

1.3

Sportas visuomet pritraukdavo daugybę žmonių, kurie dalijasi bendra aistra, skatindamas juos nuolatos keliauti, kad galėtų stebėti didelius ir mažus sporto renginius.

1.4

Šiandien, turizmas siūlo daugybę įvairiausių sporto renginių, kurie, ypač paskutiniaisiais metais, buvo labai sėkmingi, o kartais padeda atgaivinti vietas, kurios yra patyrusios dalinį ar stiprų yra patyrusios nuosmukį (1).

1.5

Kai kurios sporto vietos tampa turistinių kelionių vietomis ir atvirkščiai, nes būdamos tarpusavyje susijusios, kiekviena jų randa naujų galimybių teikti paslaugas bei augti kitoje.

1.6

Dėl to atskiros vietos tampa patrauklesnės ne tik jauniems (ir ne visai jauniems) žmonėms, bet taip pat žmonėms su negalia, kurie pagaliau gali gauti įspūdingesnių, anksčiau nepatirtų, malonių išgyvenimų su sportu susijusių atostogų metu.

1.7

Vienuolika milijonų keturi šimtai žmonių aplankė Europą 2002 metais. Tai sudarė daugiau kaip 5 % BVP ir apie 58 % visos pasaulio turizmo rinkos. Tačiau PTO (Pasaulinė Turizmo Organizacija) nustatė, kad Europos rinkos dalis pasaulyje sumažės iki 46 % iki 2020, nors turistų skaičius išaugs dvigubai. Tai lems nauji konkurentai.

1.8

Remiantis šia nuomone, EESRK parėmė Romoje surengtą viešą klausymą „Turizmas ir sportas: Europos ateities iššūkiai“, kuriame dalyvavo pirmaujančių Italijos ir Europos turizmo ir sporto sektorių atstovai ir Europos Komisijos turizmo bei sporto skyrių vadovai. Dialogas buvo labai vertingas, davęs daug pasiūlymų ir klausimų (2).

1.9

Remiantis viešuoju klausymu Romoje ir atsižvelgiant į tą faktą, kad šiais metais PTO Pasaulinė Turizmo diena (2004 m. rugsėjo 27 d.) buvo skirta temai „Sportas ir turizmas: dvi svarbios jėgos tarpusavio supratimui, kultūrai ir visuomenės plėtrai“, EESRK numatė keletą svarstytinų klausimų būsimai labiau integruotai analizės ir veiksmų politikai abiejuose sektoriuose.

1.10

Europa, surengusi Europos Futbolo čempionatą Portugalijoje bei XXVIII Olimpines bei Paraolimpines žaidynes Graikijoje 2004 m., bus daugelio kitų pasaulinių sporto renginių įvyksiančių per ateinančius penkerius metus šeimininkė ir šių įvykių poveikis turizmui ir ekonominiams srautams bus milžiniškas, o Europos turistinėms vietoms bus suteikta unikali galimybė priimti tarptautinius lankytojus, aplankysiančius žemyną.

2.1

Taigi, ateinančiais metais pasaulio žiniasklaida tam tikrais laikotarpiais Europai skirs daug dėmesio. Visomis progomis (3) Europos Sąjunga skirtingu lygiu ir skirtinguose kanaluose bus žiniasklaidos dėmesio centre. Dėl to apie Europą bus kalbama bent jau aukščiausiuose sluoksniuose, aptariant politinius ir kultūrinius, o taip pat turizmo ir sporto klausimus.

2.2

Šis pagrindinių sporto renginių laikotarpis Europos visuomenės turi būti suvokiamas ne tik kaip ekonominė galimybė, bet pirmiausia ir svarbiausia kaip galimybė atspindėti ir skleisti kultūrines ir socialines vertybes, atsižvelgiant į jų augimą ir tvarią plėtrą.

2.3

Žinoma, šie renginiai suteikia didžiules galimybes valstybių narių ir pasaulio žmonėms plėtoti ir įgyvendinti mokymo bei švietimo priemones. Ypatingas dėmesys privalo būti skirtas jaunimui ir tiems, kurie yra mažiausiai integruoti į visuomenę, t.y. žmonėms su negalia.

2.4

Ateinančiais metais, turizmo sektoriaus konkurencingumas ir pagrindinių sporto renginių gausa galėtų būti puiki galimybė Europai plėtoti ir išnaudoti rinkos galimybes, skiriant ypatingą dėmesį aukštos kokybės priėmimo sąlygų sukūrimui ir tvarių paslaugų suteikimui.

2.5

Dabar Europos Sąjungai priklauso 25 šalys, ir jos visais privalumais naudojasi 450 milijonų naujosios Bendrijos gyventojų. Dėl to išaugs lankomų vietų skaičius, žmonės daugiau keliaus, o sportininkai ir renginiai bus kuo greičiau įtraukiami greičiau į Europos programas ir veiklą.

3.1

Turizmas yra šaka, skatinanti taiką, integraciją tarp žmonių ir dėl to padeda taikiam sambūviui, pasižyminčiam tolerancija ir tarpusavio pagarba.

3.2

Turizmas įrodė, kad jis gali pagerinti pragyvenimo lygį milijonams žmonių visame pasaulyje, stiprindamas teisingesnę ir visą apimančią ekonominę plėtrą.

3.3

Jo įtaka užimtumui yra svarbi. Europoje yra daugiau kaip du milijonai veikiančių verslo įmonių, kuriuose dirba daugiau kaip 8 milijonai žmonių, neskaičiuojant pagalbinio personalo.

3.4

Iš tikrųjų, turizmas, savo pobūdžiu, yra susijęs su kitas sektoriais ir turi didesnes įdarbinimo galimybes, nei kiti sektoriai.

3.5

Tačiau, tai yra sektorius, kuris labiau kenčia nuo ekonominių nuosmukių, tarptautinių krizių ir sezoniškumo įtakos. Tai reiškia, kad jo indėlis ilgalaikiam užimtumui yra ribotas, nežiūrint jo nuolatinio gebėjimo išlikti dėl jo siūlomų produktų įvairumo, kuris kompensuoja struktūrines ir atsitiktines problemas ir kuris leidžia šiam sektoriui jas absorbuoti.

3.6

Ateinančių metų iššūkis — sukurti ir apsaugoti socialiai ir ekonomiškai stabilią schemą visose 25-iose valstybėse narėse, atsisakant bet kokio socialinio išskyrimo. Turizmas, sportas ir kultūra privalo tapti visiems prieinamais ir teikiančiais džiaugsmą, o labiausiai pažeidžiamoms socialinėms grupėms turi būti daromos nuolaidos.

3.7

Europos Komisija jau aprašė šį procesą 2001 m. lapkričio mėn. komunikate, pavadinusi jį „Bendras darbas Europos turizmo labui ateityje“ (4), ir kitame 2003 m. lapkričio mėn. Komunikate, pavadintame „Europos turizmo tvarumo pagrindinės kryptys“ (5). Dabar belieka išdėstytas idėjas įgyvendinti.

3.8

Tačiau norint pasiekti aukštą turizmo kokybę, turizmą reikia integruoti į kitus gamybos ir (arba) laisvalaikio sektorius. Sportas, kuriam būdinga vertybių gausa, kultūra, taisyklės ir principai, yra idealus partneris skatinant tvarų augimą visuose lygiuose.

3.9

Sportas, kaip ir turizmas, šiandien yra pagrindinė žmonijos laisvalaikio veikla ir tuo pačiu metu socialinio augimo ir ekonominės plėtros varomoji jėga, turinti didelį potencialą.

3.10

Vertybės, kurias jis skatina, kurios buvo žinomos jau nuo pirmųjų graikų olimpinių žaidynių, vykusių aštuntame amžiuje prieš m.e., yra labai svarbios ir vis dažniau išreiškiamos jaunimo mokymo politikoje.

3.11

Sporto ekonominė apimtis peraugo visas proporcijas pastaraisiais metais. Svarbiausi sporto renginiai tapo stambiais socialiniais įvykiais, kurie siunčia pranešimus ir skatina vertybes visoms amžiaus grupėms visame pasaulyje.

3.12

Sporto renginiai sukūrė naujas turizmo formas, kurios susiejo atostogas su galimybe užsiimti tam tikra sporto šaka jų metu. Šia prasme dideli renginiai paskatina žmones užsiimti naujomis sporto šakomis.

3.13

Iš vienos pusės, sportas naudojasi turizmo sukurta infrastruktūra ir paslaugomis, o iš kitos pusės skatina turizmą, kuris turi naudos iš sporto renginių, kurie vyksta turistų lankomose vietose: pagalvokite, kiek žmonių keliauja pasižiūrėti Pasaulio futbolo čempionato ar Olimpinių žaidynių, o taip pat iš įvaizdžio, kuris sukuriamas šaliai, renginio šeimininkei.

3.14

Tai reiškia, kad pagrindiniai sporto renginiai atneša Europos lankytinoms vietoms didelius pelnus ir socialinius privalumus ir labai jas išpopuliarina.

3.15

Bendrai, „pagrindinis sporto renginys“ reiškia, kad renginys gali pritraukti pakankamą srautą turistų, kurie apsistoja nakvynei toje vietoje ir dėl to stiprina vietos ekonomiką, pajamomis iš turizmo.

3.16

Pagrindiniai renginiai gali būti galimybės, išryškinančios vertybes, elgesio formas ir praktiką, kuri gali būti vėliau įgyvendinama ir pritaikoma kituose renginiuose, vyksiančiuose vietos lygyje (6).

3.17

Tačiau, sudėtiniai ryšiai tarp turizmo ir sporto yra platesnių santykių dalis, kuri taip pat apima socialinius, kultūrinius ir aplinkos sektorius. Šiuolaikinis turistas ieško visapusiškų atostogų pasiūlymų, kurie patenkintų rekreacinius, kultūrinius ir sportinius poreikius.

4.1

Praeityje vienintelis Bendrijos turizimo teisinis pagrindas buvo EB sutarties 3 straipsnio u punktas, kuriame buvo bendra nuoroda į turizmo srities priemones. Tai buvo didelis apribojimas sektoriui, darančiam tokį didelį poveikį daugelio ES šalių ekonomikoms, kad būtų galima vykdyti tikrąją Europos turizmo politiką.

4.2

Iš tiesų, turizmas savo pobūdžiu apima daugybę sektorių: jam priklauso beveik visi gamybos sektoriai ir paslaugos, jam būtina veiksminga masto ekonomija vadovaujant regionams, priimant pagrindinius sprendimus ir vykdant politikos procesus.

4.3

Tačiau ypač nuo 1999 m. Bendrijos institucijos pradėjo rodyti didėjantį susidomėjimą turizmu (7). EESRK aktyviai stebėjo šią tendenciją ir su entuziazmu sveikina jos įtraukimą į ad hoc turizmo nuostatą į Europos Konstituciją (8).

4.4

Ši gairė žymi ilgalaikio ir kartais žalingo turizmo išskyrimo pabaigą ir sudaro būtinas sąlygas, kad sektorius būtų pripažintas ir oficialiai įtrauktas į ES politiką.

4.5

EESRK tikisi, kad turizmui nuo šiol bus skirtos jam pritaikytos specialios Europos priemonės, programos ir iniciatyvos. Dėl to jis ragina sukurti bendrą Bendrijos vadovaujančią instituciją, suformuotą pagal konkrečių sektorių Europos agentūrų pavyzdį (9).

4.6

Bet kokiu atveju, EESRK sveikina tą faktą, kad Europos Sąjunga jau kuria turizmo politiką, skatinančią visų tipų tvarią plėtrą (10).

4.7

Kalbant apie Europos sporto politiką, ji yra apibrėžta keliuose pagrindiniuose dokumentuose, įskaitant Europos sporto chartiją (1992 m.), Amsterdamo sutartį, kurioje tiksliai apibrėžiama sporto reikšmė, deklaraciją, pridedamą prie Nicos sutarties, kurioje sportui skiriama ypatinga vieta Bendrijos kompetencijos srityse.

4.8

Iš dalies dėl Nicos viršūnių susitikime išreikšto paskatinimo, sportui buvo skirta teisėta vieta 2004 m. birželio mėn. priimtoje Europos Konstitucijoje, kurioje jam taikoma speciali nuostata (11).

4.9

Siekdama pabrėžti sporto socialinę ir švietėjišką svarbą, Komisija paskelbė 2004 m. Švietimo sporto pagalba metais. Tai vienas iš būdų atkreipti dėmesį į šį sektorių, taip pat finansuoti mokymo, sąmoningumo didinimo ir plėtros projektus mokyklose ir švietimo organizacijose visoje Sąjungoje.

4.10

Nors ir ribotai finansuojama, ši iniciatyva taip pat paskatino studentų mobilumą, įgalindama juos aplankyti tolimas vietas, taip patenkinant jų norą keliauti, atrasti naujas vietas ir jų norą užsiimti mėgstamu sportu.

4.11

Vienas iš iššūkių, į kurį mes turime atkreipti dėmesį ateinančiais metais siekdami paspartinti Europos ekonomiką ir padėti visiems pasiekti aukštesnę gyvenimo kokybę, yra rasti būdą, kaip integruoti turizmą, sportą ir kultūrą.

4.12

Tai tampa prioritetu, remiantis pirmiau minėtais Lisabonoje iškeltais tikslais, kuriame bet kokiu atveju atsižvelgiama į besikeičiančią ES šalių ekonominę situaciją siekiant užtikrinti ilgalaikį tvarų ekonominį augimą ir plėtrą.

4.13

Europos turizmo forume ir Europos sporto forume galėtų būti pravesti specialūs seminarai, skatinamos naujos iniciatyvos, kurios galėtų būti panaudotos kuriant naują Europos lygio strategiją ir siekiant integruoti turizmo, sporto ir kultūros sektorius. Naująsias iniciatyvas turėtų sudaryti studentų mainai, sąmoningumo didinimo kampanijos, kurių metu „sportuojantys“ turistai galėtų dalyvauti vietos, kurioje vyksta renginys, kultūriniame ir socialiniame gyvenime, arba kursai, skirti ugdyti naujus įgūdžius. Šia prasme labai svarbu įtraukti pilietinę visuomenę ir visų pirma privatų sektorių.

4.14

Dviejų sektorių — sporto ir turizmo — teisinis pripažinimas Konstitucijos sutarties projekte — didelis žingsnis link šių tikslų įgyvendinimo, ypač skatinant ir plečiant Europos įmonių, dirbančių šiuose dviejuose sektoriuose, konkurencingumą.

5.1

Kaip jau minėta, ateinančiais metais vyks daug sporto renginių ir milijonai žmonių iš viso pasaulio susiburs jų stebėti.

5.2

Tai laikotarpis, kai keliaujami dideli atstumai, vyksta didelis sportiniai renginiai, kuriuos plačiai nušviečia žiniasklaida, todėl iškyla skubus saugumo užtikrinimo klausimas. Šis klausimas turi būti sprendžiamas atsakingai, nekeliant nereikalingo nerimo, tačiau įvedant visas prevencines stebėjimo priemones, kurios yra reikalingos kiekvieno sportinio renginio sklandumui užtikrinti.

5.3

Šiuo atžvilgiu bendradarbiavimas ir ankstesnis bendrų veiksmų strategijų sukūrimas — tai veiksniai, nulemiantys didelių sportinių renginių organizavimą.

5.4

Todėl saugumas turi tapti svarbiausiu visuose ateinančiais metais vyksiančiuose renginiuose, jis turi būti pagrįstas iš esmės prevencija.

5.5

2000 m. rugsėjo 6 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė deklaraciją, kurios 10 punkte teigiama: „Mes raginame valstybes nares atskirai ir visoms kartu laikytis olimpinių paliaubų dabar ir ateityje ir paremti Olimpinio Komiteto pastangas skatinti taiką ir žmonių tarpusavio supratimą per sportą ir olimpinius idealus“.

5.6

Neseniai susitikusi Briuselyje Europos Taryba (2003 m. gruodžio 12 d.) ir Europos Parlamentas (2004 m. balandžio 1 d.) pareiškė panašius kreipimusis. Ypač Europos Parlamentas sveikino TOK (Tarptautinio Olimpinio Komiteto) kuriamą Olimpinių paliaubų fondą — organizaciją, siekiančią toliau plėtoti taikos idealus ir supratimą per sportą.

5.7

Prisidėdamas prie diskusijų dėl saugumo, EESRK pabrėžia poreikį skatinti olimpines paliaubas kaip pranešimą visam pasauliui, svarbų visiems pasaulio sporto renginiams, vyksiantiems ateinančiais metais.

6.1

Kaip jau minėta, tarp sporto ir turizmo egzistuoja sudėtingi ryšiai, darantys socialinę, ekonominę ir aplinkos įtaką. Šie ryšiai tampa dar sudėtingesniais, kai jie yra susiję su plataus masto (dideliais) renginiais.

6.2

Todėl organizuojant renginius turi būti atsižvelgiama į visus tvarumo principus — socialinius-kultūrinius, ekonominius ir aplinkosauginius. Europos Komisijos priimtos tvaraus turizmo gairės pirmiau minėtame paskutiniame komunikate dėl Europos turizmo tvarumo pagrindinių krypčių (12), kurios buvo įvertintos EESRK nuomonėje dėl socialiai tvaraus turizmo kiekvienam (13) turi būti taikomos sportui ir sporto paskirties vietoms.

6.3

Kalbant socialiniais ir kultūriniais terminais, pirmiausia sportiniai renginiai turėtų būti proga praplėsti tapatumą ir vykdyti kultūrinius mainus. Todėl siūloma paremti turistinio/sportinio pobūdžio iniciatyvas ir renginius, įtraukiant keletą skirtingų Europos šalių regionų (pagal Interreg programos modelį).

6.4

Socialiu ir ekonominiu požiūriu, turėtume nurodyti, kad organizuojant renginį didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas vietos bendruomenei. Visos paslaugos ir infrastruktūra turėtų būti planuojamos taip, kad jomis galėtų ateityje pasinaudotos šie gyventojai. Į vietos bendruomenę taip pat turi būti atsižvelgta kuriant darbo vietas ir vykdant mokymus, susijusius su renginiais.

6.5

Buvo sukurt modeliai, skirti įvertinti vietų ir susijusių paslaugų pajėgumą, atsižvelgiant į aplinkos tvarumą ir kitus kriterijus. Būtų tikslinga skatinti šių modelių skleidimą ir taip pat jų pritaikymą sportiniams renginiams, pasisakant už, kaip minėta, integruotą požiūrį su trimis sudedamosiomis dalimis: visuomene, ekonomika ir aplinka.

6.6

Todėl turi būti nustatyti ir skatinami šių įvykių planavimo, tvarkymo ir plėtojimo modeliai siekiant padidinti pelną ir pridėtąją vertę, ypač priimančiam regionui ir bendruomenei, kuri, bet kokiu atveju, patiria tokių renginių žalingą poveikį ir tik retai naudojasi žymiais laimėjimais.

6.7

Didelio masto sporto renginiai gali tapti galimybėmis išsiugdyti aukšto lygio įgūdžius ir žinias bei patirtį, kurie gali būti vertingi sporto/turizmo vietoms per vidutinio ilgio ir ilgą laikotarpį, kiek tai susiję su įrenginių plėtra ir lankytojų poreikių tenkinimu. Jie taip pat gali būti naudojami geros praktikos skleidimui integruotos turizmo ir sporto vadybos srityje.

6.8

Sudėtingų renginių organizavimui reikia pradinio galimų konfliktų tarp vietos gyventojų ir trumpalaikių lankytojų numatymo, atsižvelgiant į išteklių, paslaugų ir įrenginių panaudojimą bei jų kokybę.

6.9

Glaudus skatintojų, organizatorių, vietos, galutinių vartotojų ir tarpininkų atstovų bei bendrai visų susijusių šalių bendradarbiavimas yra labai svarbus.

6.10

Sporto renginiai turi būti įtraukti į vidutinės trukmės ir ilgalaikius priimančios vietos ir šalies planus. Visų pirma turi būti apsvarstyta, kokią įtaką jie padarys turizmo/sporto vietos bendram įvaizdžiui.

6.11

Gerai žinomas tas faktas, kad turizmo sezoniškumas dažnai tampa jo plėtros kliūtimi. Sporto renginiai taip pat padeda toliau plėtoti turizmo politiką ir turizmo ekonomiką ištisus metus, didindami pelną ir sukurdami stabilias ilgalaikes darbo vietas.

6.12

Verta sukurti besitęsiančią dabartinės ir būsimos patirties priežiūrą, siekiant padėti nustatyti sportinių renginių planavimo ir valdymo patirties modelį, kuriame būtų pilnai atsižvelgta į pirmiau minėtus socialinius, aplinkosauginius ir ekonominius veiksnius. Ypač būtų verta prižiūrėti įrenginių naudojimą ir vėlesnį naudojimą struktūrų ir paslaugų, kurios buvo sukurtos konkrečiam renginiui, po to, kai jis baigiasi.

6.13

Bendrąja prasme, EESRK pabrėžia galimybę priimti priemones, veiksmus ir rekomendacijas, įtrauktas į daugiametę tvaraus Europos turizmo programą, sukuriant sporto ir populiariausių sporto renginių organizavimo ir veiksmo vietų „darbotvarkę 21“.

6.14

Gera sportinių renginių, kuriuose dalyvauja ir turistai, planavimo ir valdymo praktika ir teigiama patirtis turi būti sistemingai registruojama, skleidžiama ir kaupiama siekiant, kad būsimų didelių ES renginių organizavimas būtų kuo sėkmingesnis.

7.1

EESRK pabrėžia poreikį visuose lygiuose stiprinti mokymų ir švietimo tikslą, kuris yra sporto ir turizmo politikos dalis.

7.2

Imtis tokio požiūrio taip pat reikalaujama deklaracijoje dėl ypatingų sporto savybių, pridėtoje prie 2000 m. gruodžio mėn. Nicoje susitikusios Europos Tarybos išvadų, kurioje pabrėžiama, kad: „Bendrija privalo … atsižvelgti į sportui būdingas socialines, švietimo ir kultūrines funkcijas … siekiant, kad būtų gerbiamas ir skatinamas etikos kodeksas ir solidarumas, kurie yra svarbūs socialiniam vaidmeniui išsaugoti“.

7.3

Teigiamų sportui ir turizmui bendrų vertybių integravimas ir skatinimas gali būti veiksmingas būdas pasiekti integravimą bendruomenių, paskirties vietų ir valstybių lygyje.

7.4

Todėl 2004 m. prasidėję renginiai įgauna dar didesnę svarbą dėl pasiūlyto tikslo panaudoti didžiausius renginius, kurie bus plačiai nušviesti žiniasklaidos ir kuriems daug dėmesio skirs institucijos, kaip priemonę mokymo principų ir gairių sklaidai.

7.5

ES plečiantis ir pasipildant 10 naujų narių, tokios galimybės didės. Žiniasklaidos panaudojimas įgalins išplėtoti švietimo projektus ir pasidalyti jais su naujomis valstybėmis narėmis ir taip jas supažindinti su Sąjunga, jos žmonėmis bei pasikeisti vertybėmis, pagrįstomis sportine draugyste, teisingu žaidimu ir konkurencija.

7.6

Pagrindinės vertybės, kurios galėtų būti plėtojamos ir atskleidžiamos, yra tolerancija, atviras, nuoširdus požiūris, atvirumas pasikeitimams tarp skirtingų žmonių ir etninių grupių. Pagrindinių vertybių įgyvendinimas ES valstybėse reikalauja iš vienos pusės atitinkamo mokyklinio išsilavinimo bei suaugusiųjų mokymo visiems dirbantiems turizmo ir sporto srityje, iš kitos pusės — intensyvaus dalijimosi patirtimi, kurį reikia skatinti. Turistai sieja su kelionėmis lūkesčius dėl minėtų vertybių.

7.7

Kiek tai susiję su sportiniais ir turistiniais renginiais, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas skleisti visoms gyventojų grupėms — ypač silpnesnėms grupėms: jaunimui, senyvo amžiaus žmonėms, neįgaliesiems — teisės principą užsiimti kitokiu sportu dalyvauti tokio sporto renginiuose.

7.8

Kaip teigiam pirmiau minėtoje deklaracijoje dėl ypatingų sporto savybių, pridėtoje prie 2000 m. Nicoje susitikusios Europos Tarybos išvadų: „Žmonėms, turintiems fizinę arba proto negalią, užsiėmimas fizine veikla ir sportu suteikia ypač palankią progą ugdyti savo talentą, dalyvauti reabilitacijoje, socialinėje integracijoje ir būti solidariems…“

7.9

Tokias priemones, skirtas pasinaudoti silpniausioms visuomenės grupėms, turi įgyvendinti centrinė valdžia ir vietos valdžia, nacionalinės federacijos, sporto draugijos ir asociacijos, mėgėjų klubai ir mokyklos.

7.10

Derlingiausia dirva teigiamoms vertybėms skleisti it tarpusavio supratimui ugdyti yra mokykla, kadangi sudėtingi sporto, turizmo ir mokymo ryšiai gali būti pilnai išnaudoti pirmiausia mokyklinio amžiaus vaikų.

7.11

Todėl siūloma ir toliau lengvinti studentų mobilumą ir mainus organizuojant sportinius renginius, kurie sudaro galimybes susipažinti su vietos kultūra ir gyvenimu.

7.12

Be to, siūloma pagerinti valstybių narių tarpusavio bendradarbiavimą, pirmiausia keičiantis informacija apie geriausias praktikas, įskaitant sporto turistų dalyvavimą bendruomenių, kurios organizuoja sporto renginius, kultūriniame ir socialiniame gyvenime siekiant mažinti bet kokį smurtą ir nepakantumą ir sudarant galimybes bendram augimui.

7.13

Taip pat būtų verta patikslinti, ar yra kursų, ugdančių naujus įgūdžius, būtinus turistinių/sportinių renginių organizavimui, poreikis, kuriuose būtų atsižvelgiama į visus socialinio augimo, integruoto tvarumo, bendravimo ir rinkodaros aspektus, kurie yra labai svarbūs turizmui.

8.1

Turizmas ir sportas gali tapti teigiamų vertybių, įkvėptų pagarba kitiems ir nukreiptų į tarpusavio supratimą, toleranciją ir tarpusavio priimtinumą, plėtros, mainų ir dalijimosi laboratorija. Šie sektoriai lengvai tinka šiam uždaviniui ir jų vaidmuo įgauna ypatingos svarbos visuomenei, kuri tampa vis dinamiškesne ir pasižyminčia nuodugniais socialiniais kultūriniais, geopolitiniais ir technologiniais pasikeitimais.

8.2

Turizmas ir sportas gali daug prisidėti įgyvendinant tikslus, nustatytus Lisabonos strategijoje. Iš tiesų, jų didėjanti ekonominė įtaka galėtų tapti tikra varomąja jėga Europos Sąjungos ekonomikai, ypač jeigu visos įgūdžių, susijusių su šiais dviem sektoriais, ugdymo ir skleidimo galimybės būtų pilnai panaudotos.

8.3

Turizmo ir sporto įtraukimas į galutinę Europos Konstitucijos redakciją — tai šių dviejų sektorių istorinis posūkio taškas. EESRK dabar tikisi, kad Bendrijoje vyks svarbi veikla šiose dviejose srityse ir siūlo naudoti atvirą koordinavimo metodiką, kuri užtikrintų pasikeitimą įgūdžiais ir žiniomis ir palyginimą Europos lygiu.

8.4

Sportas ir turizmas — tai du sudėtingi, išskirtiniai sektoriai; labai sunku juos nagrinėti kartu ir atlikti jų ekonominį ir socialinį palyginimą. Todėl EESRK siūlo, kad būtų įkurti bendrą Europos priežiūros agentūrą ir duomenų banką, kurie rinktų ir klasifikuotų žinias ir gerą praktiką ir skleistų jas valstybėse narėse siekiant skatinti šių dviejų sektorių plėtrą.

8.5

EESRK taip pat tikisi, kad Europos Sąjunga skatins studijas ir tyrimus, kad būtų galima Europos lygio lyginamoji turizmo-sporto derinio socialinės, ekonominės ir aplinkosaugos įtakos analizė.

8.6

Turizmo ir sporto prieinamumo visiems kultūros skleidimas ir politikos kultūrai remti formavimas privalo būti visų plėtros priemonių prioritetu šiuose dviejuose sektoriuose, atsižvelgiant į silpniausių gyventojų grupių — jaunimo, senyvo amžiaus žmonių ir neįgaliųjų — ir tų, kurie negali išleisti daug pinigų, poreikius. Šiuo tikslu EESRK norėtų matyti kampaniją, kurios metu būtų skatinamas žinojimas to fakto, kad prieinamumas ir tvarumas — tai būtinos savybės, kurių dėka rinkos dalyviai tampa labiau konkurencingais.

8.7

Siūloma, kad būtų įsteigta Europos turizmo agentūra, kurios vaidmuo būtų užtikrinti šio sektoriaus ypatingas savybes, analizuoti jo problemas, nustatyti galimą plėtros kursą ir nustatyti naujas tvaraus augimo priemones, kurios turėtų būti įtrauktos į ES struktūrines priemones.

8.8

Turizmas ir sportas yra daugiapusiai, sudėtingi reiškiniai, turintys didelį plėtros potencialą. Šioje nuomonėje remiamas šių dviejų sektorių horizontalios integracijos Europos lygiu poreikis, siekiant, kad šis potencialas būtų realizuotas socialinėje ekonominėje ir kultūrinėje srityse. Be to, EESRK pabrėžia, kad įgyvendinant siūlomas priemones, reikia nuolatos kreipti dėmesį į jų tvarumą šiose srityse ir aplinkosaugos atžvilgiu.

8.9

EESRK šią nuomonę pavadino Romos deklaracija dėl sporto ir turizmo, kad jai būtų suteikta didesnė svarba ir ji būtų geriau platinama įvairiuose svarbiuose Europos turizmo ir sporto renginiuose.

28.6.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 157/22

1.1

Komitetas atkreipia dėmesį faktą, kad, remiantis šia nuomone, nagrinėjamas iš dalies naujas klausimas, kurio žodynas yra mažai žinomas arba bent jau mažai vartojamas. Todėl manoma, kad būtų naudinga pateikti trumpas apibrėžimų eilutes ir išsamią informaciją apie tyrimų padėtį ir jų pritaikymą nanotechnologijos srityje Jungtinėse Valstijose ir Azijoje.

1.2

Turinys

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

2.1

„Nano“ — viena milijardoji dalis. Šiame pranešime „nano“ vartojamas vienai milijardajai metro daliai reikšti.

2.2

„Mikro“ — viena milijonoji dalis. Čia ji reiškia, vieną milijonąją metro dalį.

2.3

„Nanomokslai“ — Nanomokslai — tai naujas požiūris į tradicinius mokslus (chemiją, fiziką, elektroninę biologija ir kt.), nagrinėjantis pagrindinę medžiagų struktūrą ir jų atomines ir molekulines ypatybes. Iš tiesų, šie mokslai nagrinėja atomų potencialą įvairiose mokslo disciplinose (1).

2.4

„Nanotechnologijos“. Šių technologijų dėka galima paveikti atomus ir molekules ir sukurti naujus paviršius ir daiktus, kurie, turėdami skirtingą atomų sandarą ir išsidėstymą, turi tokių ypatybių, kurias galima pritaikyti kasdieniniam gyvenimui (2). Tai technologijos, nagrinėjančios vieną milijardąją metro dalį.

2.5

Papildant pirmiau pateiktą apibrėžimą, verta pateikti išsamesnės mokslinės informacijos. Terminas „nanotechnologija“ aprašo daugiadisiciplininį požiūrį į medžiagų, mechanizmų ir sistemų kūrimą, naudojant medžiagoms valdyti.naudojant nanometrinę skalę.

2.6

„Nanomechanika“. Daikto dydis tampa svarbus nustatant jo ypatybes, kai tas dydis matuojamas vienu arba keletu dešimčių nanometrų (daiktai, kuriuos sudaro keletas dešimčių arba keletas tūkstančių atomų). Esant tokioms dydžių riboms, daiktas, kurį sudaro 100 geležies atomų, iš esmės skiriasi nuo to, kurį sudaro 200 atomų, nors juos sudarantys atomai yra tokie pat. Tuo tarpu mechaninės ir elektromagnetinės kietojo kūno, sudaryto iš nanodalelių, ypatybės iš esmės skiriasi nuo įprastinių tokios pačios cheminės sudėties kietojo kūno ypatybių; kurias veikia atskirų sudedamųjų vienetų ypatybės.

2.7

Tai pagrindinė mokslinė ir technologinė naujovė, keičianti požiūrį į medžiagų sudarymą ir valdymą visose mokslo ir technologijų srityse. Taigi nanotechnologija nėra naujas mokslas, jungiantis chemijos, fizikos ir biologijos sritis, tai greičiau naujas chemijos, fizikos ir biologijos pritaikymo būdas.

2.8

Iš to aiškėja, kad nanostruktūrinė medžiaga arba sistema yra sudaryta iš nanometrinių proporcijų vienetų (struktūros, sudarytos iš atskirų atomų, prie kurių esame pripratę, daugiau nebėra svarbios), taigi ji turi tam tikrų ypatybių, kurios gali būti įtrauktos į sudėtines struktūras. Todėl akivaizdu, kad gamybos modeliai, grindžiami atskirų tokių pat atomų arba molekulių surinkimu, turi būti pakeisti tokiais gamybos būdais, kuriuose dydis yra pagrindinis matas.

2.9

Siekiant padėti suprasti, kokį revoliucinį poveikį padarė nanotechnologija, galima būtų ją palyginti su naujos periodinės elementų lentelės, kuri yra daug didesnė ir sudėtingesnė už ankstesniąją, ir su atradimu ir supratimu, kad fazinių diagramų nustatyti apribojimai (pavyzdžiui, galimybė sumaišyti dvi medžiagas) gali būti įveikti.

2.10

Taigi tai yra „kylančios“ technologijos, suteikiančios didesnę svarbą ne atskiroms funkcijoms, o funkcijų grupei. Jų praktinis pritaikymas visą laiką didėja keletoje čia išvardintų sričių: sveikatos apsauga, informacinės technologijos, medžiagotyra, gamyba, energetika, sauga, aerokosmonautika, optika, akustika, chemija, maistas ir aplinkos apsauga.

2.11

Dėl šių pritaikymų (kai kurie jau yra galimi, ir visuomenė juos naudoja (3)) galima teigti, kad nanotechnologijos gali žymiai pagerinti gyvenimo kokybę, gamybos pramonės konkurencingumą ir patvarią plėtrą  (4).

2.12

„Mikroelektronika“ — tai elektronikos šaka, nagrinėjanti labai mažų dydžių integruotų grandinių, įmontuotų į atskirų puslaidininkių sritis, kūrimą. Dabar mikroelektronika gali sukurti atskirus komponentus, kurių dydis yra 0,1 mikrometro arba 100 nanometrų (5).

2.13

„Nanoelektronika“ — tai mokslas, nagrinėjantis ir kuriantis grandines, kurios gaminamos naudojant ne silicį, o kitas technologijas ir medžiagas, ir kurios veikia pagal iš esmės skirtingus principus (6).

2.13.1

Nanoelektronika turi tapti kertiniu nanotechnologijos akmeniu, kokiu šiuo metu yra mokslinių sričių ir pramoninių procesų elektronika (7).

2.13.2

Elektros ir elektroninių komponentų sritis tobulėja labai greitai. Per keletą dešimtmečių sklendes pakeitė puslaidininkiai, integrinės schemos, mirkoschemos, o dabar — nanoschemos, kurios yra surenkamos naudojant detales, kurių kiekvieną sudaro mažiau nei 100 atomų. Nanoschema gali talpinti tiek pat informacijos, kiek jos talpina 25 „Encyclopaedia Britannica“ tomai (8).

2.13.3

Mokslininkai ir elektroninių komponentų gamintojai greitai suprato, kad kuo mažesnė schema, tuo greitesnis yra informacijos srautas (9). Taigi nanoelektronika leidžia greičiau tvarkyti informaciją, kuri gali būti talpinama ypač mažame plote.

2.14

„Nuskaitantis tunelinis mikroskopas“ — tai instrumentas, kurio išradėjai laimėjo Nobelio prizą, ir kuris vadinamas „21-ojo amžiaus didinamuoju stiklu“. Jis naudojamas „matyti“ medžiagos atomus. Jam veikiant, mikroskopo galiukas juda lygiagrečiai su paviršiumi. Dėl tunelinio poveikio paviršiaus elektronai (ne atomai) juda nuo paviršiaus ant galiuko. Tai sudaro srovę, kuri intensyvėja mažėjant atstumui tarp paviršiaus ir galiuko. Ši srovė yra pakeičiama apskaičiuojant aukštį ir taip sudaroma medžiagos paviršiaus nanometrinės skalės topografija.

2.14.1

„Tunelinis poveikis.“ Tradicinėje mechanikoje dalelė, turinti tam tikrą energijos kiekį, negali išlįsti iš skylutės, jeigu tos energijos nepakanka iššokti. Tačiau kvantinėje mechanikoje dėl nepastovumo principo situacija yra visai kitokia. Dalelei esant skylutėje, netikrumo laipsnis dėl jos padėties yra mažas ir dėl to, netikrumas dėl jos greičio yra didelis. Taigi tikėtina, kad dalelė turi užtektinai energijos, kad galėtų išlįsti iš skylutės, nepaisant to fakto, kad jos vidutinės energijos tam nepakaktų (10).

2.15

„Anglies nanovamzdeliai“ — tai produktai, gauti tam tikru būdu surinkus anglies atomus. Tai vienos iš pačių atspariausių ir lengviausių šiuo metu žinomų medžiagų. Jos yra šešis kartus lengvesnės ir šimtą kartų stipresnės už plieną. Jų skersmuo yra keletas nanometrų, o jų ilgis gali būti daug didesnis už tam tikrą mikronų skaičių (11).

2.16

„Savaiminė makromolekulių agregacija“ — tai laboratorijose naudojama gamtą imituojanti procedūra: „kiekvienas gyvas organizmas turi savaiminės agregacijos savybę. Savaiminės agregacijos procedūra sukuria sąveikas tarp elektroninių grandinių ir biologinių audinių ir sudaro sąsają tarp informatikos ir biologijos. Tikslas, kuris mokslininkų nuomone, yra ne toks jau tolimas, yra suteikti galimybę girdėti kurčiam ir galimybę matyti aklam“ (12).

2.17

„Biomimetika“  (13) — tai mokslas, nagrinėjantis dėsnius, kuriais remiasi gamtoje egzistuojančios molekulinės struktūros. Žinant šiuos dėsnius, galima būtų sukurti dirbtinius nanomotorus, kurie būtų pagrįsti tais pačiais principais, kaip ir tie, kurie egzistuoja gamtoje (14).

3.1

EESRK vertina tai, kad nanotechnologijų pranešimas buvo parengtas labai aiškiai, ir taip pat kaip ir Komisija nori negaišti laiko ir įnešti savo svarų indėlį į diskusiją. Komitetas taip pat pritaria daugybės tekstų bei kompaktinių diskų (CD ROMs), skirtų ekspertams ir jaunimui, išleidimui.

3.1.1

Mokomieji kompaktiniai diskai visų pirma yra ypač naudinga plačiajai visuomenei kultūrinė priemonė reikiamai informacijai apie nanotechnologiją skleisti, nes visuomenė kartais nėra informuota, ypač jaunimas.

3.2

EESRK laikosi nuomonės, kad informacija šia tema, kurios dėka gali būti padaryta naujų produktyvių išradimų daugelyje kasdieninio gyvenimo sričių, turi būti skleidžiama naudojant visuotinai priimtiną žodyną. Be to, naujų produktų tyrimai turi būti pritaikomi vartotojų poreikiui ir atitikti paklausą, niekuomet neužmirštant patvarios plėtros.

3.2.1

Žurnalistai ir žiniasklaidos valdytojai, ypač iš specialiosios spaudos, turi vaidinti ypatingą vaidmenį, kadangi jie pirmieji skleidžia žinias apie sėkmingus projektus, kai tyrinėtojai meta iššūkį mokslui siekdami realių rezultatų.

3.2.2

Dabartiniai nanotechnologijos pažangos rodikliai daugiausia dėmesio skiria keturiems pagrindiniams dalykams: 1) publikacijoms (15); 2) patentams; 3) naujų įmonių kūrimui; 4) apyvartai. ES yra publikacijų lyderė (33 %), po jos eina JAV (28 %). Nėra tikslių skaičių apie Kiniją, tačiau atrodo, jog publikacijų toje šalyje daugėja. JAV užima pirmą vietą patentų srityje (42 %), po jų eina ES (36 %). Naujų bendrovių kūrimo srityje iš kiekvieno 1000 tikrų nanotechnologijų firmų 600 pradeda savo gyvavimą JAV, 250 — ES. Apibendrinti apyvartos duomenys rodo, kad apyvarta didės nuo dabartinių 50 milijardų eurų iki apytiksliai 350 milijardų eurų 2010 m. ir pasieks 1000 milijardų eurų 2015 metais (16).

3.3

Nanotechnologija ir nanomokslas ne tik sudaro naują požiūrį į medžiagotyrą ir inžineriją, jie visų pirma yra tarp perspektyviausių ir svarbiausių daugiadisciplininių instrumentų, skirtų kurti gamybos sistemas, daryti itin naujoviškus išradimus ir plačiai naudotis jų pritaikymu įvairiems visuomenės sektoriams.

3.3.1

Nanometrinėje skalėje tradicinės medžiagos įgauna skirtingas ypatybes nei jų mikroskopinės kopijos, tokiu būdu galima sukurti sistemas, kurios geriau dirba ir veikia. Esminė nanotechnologijos naujovė yra ta, kad mažinant medžiagos mastelį, pakeičiamos jos fizinės ir cheminės savybės. Dėl to atsiranda galimybių pasiekti tokias gamybos strategijas, kurios yra panašios į veikiančias gamtoje, ir kurios sukuria sudėtingas sistemas, racionaliai naudojančias energiją, sumažina žaliavų panaudojimą ir atliekų gamybą  (17).

3.3.2

Todėl su nanotechnologijomis susiję gamybos procesai turi išsiskirti nauju požiūriu, visiškai atsižvelgiant į naujas ypatybes, siekiant užtikrinti, kad Europos ekonominė ir socialinė sistema gautų didžiausią naudą.

3.4

Nanotechnologinis požiūris prasiskverbė į visus gamybos sektorius. Šiuo metu nanotechnolgijas tam tikriems gamybos procesams taiko šie sektoriai: elektronikos (18), chemijos (19), farmacijos (20), mechanikos (21) bei automobilių, aerokosmonautikos (22), gamybos (23) ir kosmetikos sektoriai.

3.5

Nanotechnologijos gali labai daug prisidėti ir padėti ES pasiekti Lisabonoje Europos Tarybos numatytus tikslus kuriant žinių visuomenę, jos gali virsti dinamiškiausia ir konkurencingiausia jėga pasaulyje saugant aplinką, skatinant sanglaudą, naujų įmonių ir aukštos kvalifikacijos reikalaujančių darbo vietų, naujų profesionalių darbuotojų ir mokymų atsiradimą.

3.6

Komisijos teigimu, Europa gali džiaugtis savo pirmavimu nanotechnologijų srityje, tačiau pirmiausia jai reikia sėkmingai užtikrinti realų Europos pramonės ir visuomenės konkurencinį pranašumą ir užsitikrinti pakankamas pajamas iš būtinų didelių investicijų į mokslinius tyrimus.

3.6.1

Labai svarbus yra poreikis suprasti strateginę šių technologijų, kurios yra susijusios su didžiausiais ekonomikos ir visuomenės sektoriais, svarbą. Tinkamai suvienyta politika taip pat yra labai svarbi nanotechnologijoms ir nanomokslams, todėl jai turi būti skirta pakankamai išteklių ir užtikrinta privataus, pramonės, finansų ir mokymų sektorių parama.

4.1

Komisija svarstomuoju pranešimu siekė pradėti instituciškai paremtas diskusijas dėl nuoseklios iniciatyvos:

4.2

Konkrečiau Komisija siūlo:

5.1

JAV Nacionalinė nanotechnologijų iniciatyva (NNI), pagrindinė taikomoji mokslinių tyrimų programa, pradėta 2001 m., koordinuoja keleto šioje srityje dirbančių Amerikos agentūrų veiklą. 2005 finansiniams metams jai skirtas finansavimas sudarė daugiau nei milijardą dolerių — dvigubai daugiau negu buvo jos pradinis biudžetas 2001 m. Pagrindiniai šio finansavimo tikslai yra šie: pagrindiniai ir taikomieji moksliniai tyrimai, tobulumo centrų ir bazių kūrimas, visuomenės dalyvavimo vertinimas ir patvirtinimas, ypač atsižvelgiant į etiką, teisę, visuomenės sveikatą ir saugumą, taip pat žmogiškųjų išteklių plėtra.

5.1.1

NNI tiesiogiai finansuoja 10 federalinių agentūrų ir koordinuoja įvairias kitas. Nacionalinis mokslo fondo (NMF), Energetikos departamento (ED) Fundamentaliųjų energetikos mokslų tarnybos, Gynybos departamento (GD) ir Nacionalinių sveikatos institutų (NSI) biudžetų finansavimas buvo žymiai padidintas; didesnis finansavimas skirtas specialiai nanotechnologijoms. ED investavo ypač stambias sumas ir įkūrė penkias dideles bazes, t.y., nanoskalės mokslinių tyrimų centrą, atvirą visai mokslinei bendruomenei. Tuo tarpu GD nanotehcnologijų programa išsiplėtė bėgant metams dėl, pavyzdžiui, paslaugų, reikalingų JAV ginkluotosioms pajėgoms.

5.1.2

Tokie dideli poslinkiai tapo galimi tada, kai 2003 m. gruodžio mėn. buvo priimtas pagrindinis teisės aktas dėl Amerikos nonotechnologijų politikos — „21-ojo amžiaus nanotechnologijų tyrimų ir taikomosios veiklos aktas“. Be kitų dalykų, šiuo įstatymu buvo įsteigtas Nacionalinis nanotechnologijų koordinavimo biuras, kurio užduotys yra šios:

5.1.3

Siekdamas įtvirtinti pirmiau minėtą teisės aktą, Nacionalinis standartų ir technologijų institutas (NSTI) pradėjo vykdyti specialią programą, kad paskatintų gamybą nanotechnologijų sektoriuje, daugiausia dėmesio skirdamas metrologijai, patikimumui, kokybės standartams, proceso kontrolei ir geriausiai gamybos praktikai. „Gamybos išplėtimo partnerystė“ taip pat leidžia paskleisti informaciją apie programos rezultatus tarp smulkaus ir vidutinio verslo įmonių.

5.1.4

Pirmiau minėtame įstatyme taip pat numatyta įsteigti informacijos centrą, kurio uždavinys yra:

5.1.5

Taip pat yra planų steigti Amerikos nanotechnologijų parengimo centrą, kurio tikslas — vesti, koordinuoti, rinkti ir skleisti studijas apie nanotechnologijų etiką, teisę, švietimą ir darbo jėgos dalyvavimą bei kitus numatomus klausimus siekiant užkirsti kelią galimiems neigiamiems atsitikimams.

5.1.6

Galiausiai įstatyme nustatyta baigtinė organizacinė struktūra, numatant nanomedžiagų gamybos centro įkūrimą, taip siekiant skatinti, atlikti ir koordinuoti naujų gamybos technologijų mokslinius tyrimus ir kaupti bei skleisti informaciją apie rezultatus tam, kad būtų palengvintas jų perkėlimas į Jungtinių Valstijų pramonę.

5.1.7

Įstatymas taip pat numato atitinkamus finansinius asignavimus 2005-2008 finansiniams metams agentūroms ir federaliniams departamentams, t.y., NMF, ED, NASA ir NSTI (24).

5.2

Po pranešimo apie Amerikos NNI, Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių moksliniuose tyrimuose ir technologijų kūrimo politikoje įvyko žymių pasikeitimų. Buvo priimti sprendimai, užtikrinantys regionui tvirtą padėtį nanotechnologijų plėtroje. Nanotechnologijos tapo svarbiausiais prioritetais keletoje Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ir 2003 m. joms buvo išleista iš viso 1,4 milijardo JAV dolerių. 70 % šių išlaidų tenka Japonijai, tačiau daug investavo Kinija, Pietų Korėja, Taivanis, Honkongas, Indija, Malaizija, Tailandas, Vietnamas ir Singapūras, neminint Australijos ir Naujosios Zelandijos.

5.3

Japonija pradėjo vykdyti programas, kurios nanomokslų srityje tęsiasi nuo penkerių iki dešimties metų, nuo devintojo dešimtmečio vidurio. 2003 m. nanotechnologijų ir medžiagų tyrimų ir taikomosios veiklos programų biudžetą sudarė 900 milijonų JAV dolerių, tačiau su nanotechnologijomis susijusios temos taip pat vyrauja gyvybės mokslo, aplinkos ir informacinės visuomenės programose. 2003 m. visas šiam sektoriui skirtas biudžetas sudarė beveik 1,5 milijardo JAV dolerių, o 2004 m. jis padidėjo apytiksliai 20 %. Japonijos privatus sektorius taip pat aktyviai dalyvauja procese. Jam atstovauja dveji didžiausi prekybos namai „Mitsui & Co“ ir „Mitsubishi Corporation“. Dauguma didžiausių Japonijos bendrovių — „NEC“, „Hitachi“, „Fujitsu“, „NTT“, „Toshiba“, „Sony“, „Sumitomo Electric“, „Fuji“, „Xerox“ ir kt. — daug investavo į nanotechnologijas.

5.3.1

Pagal dabartinį penkerių metų (2001—2005 m.) planą Kinija yra paskyrusi beveik 300 milijonų JAV dolerių biudžetą nanotechnologijoms. Kaip teigia Kinijos mokslo ir technologijų ministras, šiame sektoriuje aktyviai dirba 50 universitetų, 20 institutų ir virš 100 bendrovių. Siekiant sukurti tinkamą pagrindą nanotechnologijų pardavimui Pekinas ir Šanchajus įsteigė inžinerijos centrą ir nantechnologijų pramonės bazę. Be to, Kinijos vyriausybė skyrė 330 milijonus JAV dolerių nacionaliniam nanomokslo ir technologijų mokslinių tyrimų centrui įsteigti, siekdama geriau suderinti mokslines ir tyrimų pastangas šiame sektoriuje.

5.3.2

2002 m. Kinijos mokslų akademija (KMA) įkūrė „Casnec“ (KMA Nanotechnologijų inžinerijos centrą), kurio visas biudžetas sudarė 6 milijonus JAV dolerių, ir kuris turėjo tapti nanomokslo ir nanotechnologijų pardavimo pagreitinimo pagrindu. Du pagrindiniai nanotechnologijų finansavimo šaltiniai Honkonge yra Subsidijų moksliniams tyrimams taryba bei Naujovių ir technologijų fondas, kurių viso biudžeto išlaidos per 1998—2002 metų laikotarpį sudarė 20,6 milijonų JAV dolerių. 2003 ir 2004 m. Honkongo mokslo ir technologijų universitetas ir Honkongo politechnikos universitetas savo naotechnologijų centrams skyrė beveik 9 milijonus JAV dolerių.

5.3.3

Tuo tarpu Australijoje ir Naujoje Zelandijoje Australijos mokslinių tyrimų taryba (AMTT) padvigubino savo finansavimą konkurencingiems projektams per pastaruosius penkerius metus ir planuoja įsteigti dar 8 tobulumo centrus įvairiose vietovėse siekdama, kad būtų atlikti išsamesni moksliniai tyrimai kvantinės kompiuterių technologijos, kvantinės atomų optikos, fotovoltaikos, pažangiosios fotonikos ir pažangiųjų optinių sistemų srityse.

5.3.4

MacDiarmid pažangiųjų medžiagų ir nanotechnologijų institutas Naujoje Zelandijoje yra nacionalinis aukšto lygio mokslinių tyrimų ir mokymų medžiagotyros ir nanotechnologijų srityje koordinatorius, glaudžiai bendradarbiaujantis su universitetais ir kitais partneriais, tarp kurių yra „Pramonės moksliniai tyrimai Ltd.“ (PMT) ir Geologijos ir branduolinių mokslų institutas (GBMI).

5.3.5

MacDiarmid institutas daugiausia dėmesio skiria visų pirma šiems sektoriams: nanoinžinerijos sukurtoms medžiagoms, optoelektronikai (25), superlaidininkams, anglies nanovamzdeliams, lengvosioms medžiagoms ir kompleksiniams skysčiams, sensorinėmis ir vaizdo sistemoms ir pagaliau naujoms energiją kaupiančioms medžiagoms.

6.1

Nanotechnologijų paplitimas pasaulyje — Amerikoje, Azijoje ir Okeanijoje — rodo, kad atėjo laikas Europai imtis sistemingų ir suderintų veiksmų, kad būtų užtikrintas bendras Bendrijos ir nacionalinis finansavimas fundamentaliesiems ir taikomiesiems moksliniams tyrimams bei greitas jų perkėlimams naujų produktų gamybai, procesų įdiegimui ir paslaugų teikimui.

6.2

Bendra Europos strategija turi būti pagrįsta:

6.3

Pasiekus aukštą kritinę masę ir aukštą pridėtinę vertę, atsivers kelias bendros strategijos sukūrimui ir plėtojimui. Gamybos ir paslaugų bendrovės, ypač mažosios, turėtų galėti panaudoti tokios strategijos rezultatus tobulindamos savo inaujoves ir gerindamos konkurencingumą, kartu prisidėdamos prie transeuropinio tobulumo tinklo kūrimo kartu su universitetais, viešaisiais ir privačiais mokslinių tyrimų centrais ir finansinėmis institucijomis.

6.4

Šios strategijos plėtra turi būti įtvirtinta visuomenėje. Tai reiškia, kad ši strategija turi būti tvirtai užtikrinanti didžiulį indėlį, kurį ji gali įnešti, ne tik į žiniomis pagrįstos Europos ekonomikos konkurencingumą, bet visų pirma į sveikatos ir aplinkos apsaugą, Europos visuomenės saugumą ir gyvenimo kokybę. Tai taip pat reiškia, kad reikia dirbti nanotechnologijų labui siekiant išspręsti visuomenės, verslo ir organizacijų problemas, kadangi šioms sritims labiausiai reikia konkrečių sprendimų.

6.5

Turi būti užtikrintas visos visuomenės įsipareigojimas. Tai pareikalaus nanotechnologinių procesų skaidrumo ir saugumo nuo fundamentaliųjų mokslinių tyrimų iki pat rezultatų pritaikymo, jų demonstravimo ir panaudojimo naujausių rinkų produktams gaminti ir paslaugoms teikti. Tai taip pat pareikalaus plačiajai visuomenei aiškių ir suprantamų susitarimų, užtikrinant, kad visas produktų raidos ciklas, įskaitant šalinimą, bus tikrinamas ir nuolatos bus atliekamas rizikos vertinimas.

6.6

Šiame sektoriuje tarp mokslo ir visuomenės turi būti sukurti teigiami ryšiai, siekiant išvengti kliūčių atsiradimo arba stagnacijos nanotechnologijų plėtroje, priešingai nei tai neseniai atsitiko plėtojant kitas naujas technologijas.

6.7

Svarbus yra Europos bazių ir naujų daugiadisciplininių mokslinių ir akademinių centrų įkūrimas. Tai taip pat reiškia, kad reikia užkariauti visišką kolegų ir politikos kūrėjų, kurie turi žinoti apie teigiamą nanotechnologinės revoliucijos potencialą, pasitikėjimą.

6.8

Todėl nanotechnologijų plėtra yra ne tik didžiulis intelektualinis ir mokslinis iššūkis, bet ir visų pirma iššūkis visai visuomenei. Reiškiniai, kurių moksliniai principai makro lygmenyje yra žinomi, pakeičiami, padidinami, sumažinami arba pašalinami nano lygyje, o rezultatai gali daryti kartais esminį poveikį praktiniam pritaikymui. Jiems kurti atsiranda naujos gamybos technologijos, nauji požiūriai, skirtingo tipo paslaugos ir naujos profesijos.

6.8.1

Šie greiti pasikeitimai reikalauja strategijos, kuri sukurtų ir (arba) iš naujo apibrėžtų aukščiausio lygio vadovų pozicijas ir užtikrintų, kad atsakingi asmenys galėtų vykdyti perėjimą, sukurti naują valdymo procesą, naujas profesinius aprašymus ir pritraukti geriausius protus iš viso pasaulio.

6.9

Neseniai Komisijos paskelbtos Bendrijos finansinėse 2007—2013 metų perspektyvos turi būti įvertintos ir pakeistos atsižvelgiant į šios naujos technologinės revoliucijos iškeltus iššūkius. Užtenka pasakyti, kad Amerikos Kongresas patvirtino nanotechnologijų biudžetą, kurį sudaro daugiau negu 700 milijonų eurų tik 2004 finansiniams metams. Pagal JAV Nacionalinio mokslo fondo (NMF) apskaičiavimus, 2003 m. įvairių vyriausybinių organizacijų investicijos į šį sektorių visame pasaulyje viršijo 2,300 milijardų eurų, kurie pasiskirstę taip:

6.10

Apskaičiuota, kad ateityje pasaulio pramonės šio sektoriaus gamybos apimtis sudarys apie 1000 milijardų eurų per 10-15 metų, o šio sektoriaus papildomų kvalifikuotų žmogiškųjų išteklių poreikis išaugs iki daugiau nei dviejų milijonų žmonių.

6.10.1

Tai patvirtina principą, jog nanotechnologijos lygu užimtumo strategijos pažangai (28). Žinių visuomenės raida bus vertinama pagal tai, kaip jautriai ir protingai ji sugebės perimti naujus užimtumo ir pažangos šaltinius.

6.11

Todėl siekiant, kad ES strategija šioje srityje būtų tikrai sėkminga, labai svarbu sukaupti finansinių ir žmogiškųjų išteklių ir sukurti koordinavimą Bendrijoje.

6.12

Azijoje ir JAV bendras požiūris į įvairias politikas, tiesiogiai arba netiesiogiai susijęs su šio sektoriaus plėtra, tapo nepakeičiamu siekiant iniciatyvumo palyginus su poreikiu naujam verslui, naujiems mokymams, naujoms reglamentuojančioms ir techninėms teisinėms struktūroms.

6.13

Kaip parodė daugelis atliktų studijų (29), nanotechnologijos leidžia gaminti, valdyti ir dėlioti daiktus kartu užtikrindamos plataus masto iniciatyvų technologinį būdą konkurencingomis apdirbimo ir gamybos sąnaudomis.

6.14

Ateityje mokslas sukurs priemones, kuriomis bus galima surinkti nano-objektus taip, kad jie sudarytų sudėtines sistemas, kurios galės vykdyti tokias funkcijas, kurių negali atlikti atskirai paimtos dalys. Kol kas yra sunku apskaičiuoti šio pagrindinio tikslo nuo idėjos iki produkto pateikimo rinkai įgyvendinimo laiką, tačiau jo reikia siekti pasitelkiant tinkamas priemones.

6.15

Buvo sukurtos įvairios „protingos“ medžiagos (30), kurios jau prieinamos vartotojams:

6.15.1

Be pirmiau aprašytų naujų pritaikymų, daug jų jau yra naudojami arba baigiami paruošti naudojimui ir greitai taps kasdieninio gyvenimo dalimi. Jie atskleidžia pažangą arba netgi revoliuciją „domotikoje“ (33) ir prisideda prie visuomenės gyvenimo kokybės gerinimo.

6.16

Biomimetikos dėka galima nagrinėti elektroninių grandinių ir biologinių audinių sąveiką, o artimiausiu metu bus galima kurtiesiems grąžinti klausą, o akliesiems — regėjimą.

6.16.1

Įvairūs mikromotoro (34) tipai jau bandomi laboratorijose. Jie gali pasiekti iš anksto nustatytą objektą, pavyzdžiui infekuotą ląstelę, ir ją sunaikinti tam, kad nebūtų užkrėstos kitos ląstelės. Tačiau šiuo metu veiksmai, kurių imamasi prieš nesveikas ląsteles, taip pat veikia sveikąsias ir dažnai smarkiai pažeidžia organus.

6.16.2

Mokslinis šios metodikos taikymas jau davė praktinių rezultatų, kurie tiesiogiai taikomi kasdieniniame gyvenime. Tačiau kainos kol kas yra per aukštos. Siekiant kad jie taptų prieinami, žinios apie šias naujas galimybes turi tapti visuotinės tam, kad būtų pakeista giliai įsišaknijusi tvarka ir įpročiai, kurie dažniausiai sudaro kliūtis ir vilkina pokyčius.

6.17

Įprastiniai tekstilės, drabužių, batų sektoriai išgyvena krizę visoje Europos Sąjungoje ne tik dėl konkurencijos, atsirandančios dėl gaminių, vežamų iš šalių, kuriose nesilaikoma pagrindinių darbo standartų, neatsižvelgiama į aplinkos apsaugos kaštus, sveikatos apsaugą arba darbo saugą.

6.17.1

Protingų ir (arba) techninių medžiagų, įskaitant tas, kurios yra sukurtos naudojant nano miltelius, daugėja daugelyje Europos šalių — per metus jų padaugėja apie 30 %. Ypač svarbios yra medžiagos, kurios turi turėti visus saugos aspektus: nuo kelių saugos iki apsaugos nuo taršos, cheminių reagentų, alergizuojančių produktų, atmosferos reagentų ir kt. (35).

6.18

Nanotechnologijų dėka revoliucija vyksta medicinoje, ypač anksti diagnozuojant ir gydant pavojingus auglius ir neurodegeneratyvines ligas, susijusias su senyvu amžiumi. Specialiai sukurtos nanodalelės gali būti naudojamos kaip labai ankstyvos infekcijos arba metabolinių ypatybių diagnozės rodikliai arba kaip vektoriai, perkeliantys vaistus į tam tikras zonas arba organus, paveiktus tiksliai nustatytų ligų. Šio tipo sistemos jau naudojamos atliekant įvairius eksperimentus.

7.1

Nanotechnologinis požiūris į naujas medžiagas — tai naujų funkcijų kūrimas, panaudojant nanoskalės komponentus. Geras pavyzdys yra patvarių ir efektyvių medžiagų gamybos ir apdorojimo technologijos automobilių ir aerokosminiame sektoriuje, srityse, kuriose Europa turi labai mažą pranašumą prieš savo konkurentus. Aiškiai įrodyta, kad nanoatrsuktūrinės sistemos gali žymiai sumažinti trintį tarp dviejų susiliečiančių paviršių ir taip sumažinti susidėvėjimą.

7.1.1

Vienas iš daugelio nanotechnologijos komercinio pritaikymo pavyzdžių yra nanostruktūrinių medžiagų ir paviršių kūrimas, siekiant sumažinti trintį ir nusidėvėjimą. Šios sistemos vaidina pagrindinį vaidmenį kuriant naujus, efektyvius pramoninius procesus, kurie daro mažą poveikį aplinkai. Apytiksliai 25 % pasaulyje suvartojamos energijos yra prarandama dėl trinties (36), o apskaičiuoti mechaninių dalių nusidėvėjimo nuostoliai sudaro 1,3 %-1,6 % pramoninės šalies BVP. Kainos, susijusios su trinties problema, nusidėvėjimu ir tepimu sudaro apytiksliai 350 milijardų eurų per metus, jie pasiskirsto šiuose sektoriuose: sausumos transportas (46.6 %), pramoniniai procesai (33 %), energijos tiekimas (6.8 %), aeronautika (2.8 %), buitinis vartojimas (0.5 %), kita (10.3 %) (37).

7.1.2

Todėl turi būti sukurti nauji technologiniai pagrindai remiantis požiūriu, jog reikia atsižvelgti į nanotechnologijų savitumą ir visų pirma į tą faktą, kad funkcijos ir dydžiai sutampa, t.y., kontroliuojant dydžius taip pat galima kontroliuoti ir funkcijas. Pavyzdžiu galima laikyti tepimą: jeigu tinkamo dydžio nanometrinių dalelių yra įdedama į paviršių, nebereikia tepti, kadangi tą funkciją dėl savo dydžio atlieka nanodalelės.

7.1.3

Nanostruktūrinės medžiagos ir dangos, kurių sudedamosios dalys yra nanometrinių dydžių, gali žymiai sumažinti pirmiau nurodytus procentus. Pavyzdžiui, trinties automobilio pavarų dėžėje koeficiento sumažinimas 20 % galėtų sumažinti energijos nuostolius nuo 0.64 % iki 0.80 %, o tai reikštų, kad vien tik transporto sektoriuje būtų sutaupyti 26 milijardai eurų per metus.

7.1.4

Paviršių testavimas ir pritaikymas pramonėje yra pagrindinė technologija, susijusi su patvariu ekonominiu augimu. JK Prekybos ir pramonės departamento ataskaitoje aprašoma paviršių inžinerinės pramonės būklė 1995—2005 m. laikotarpiu ir 2010 m. (38). Ataskaitoje parodoma, kad 1995 m. Anglijos paviršių modifikavimo procesų rinka siekė 15 milijardų eurų, įskaitant prekių gamybą, kurios vertė siekė apie 150 milijardų eurų, iš jų 7 milijardai eurų buvo skirti paviršių apsaugos nuo nusidėvėjimo technologijų kūrimui. Prognozuojama, kad 2005 m. šis sektorius JK sieks apytiksliai 32 milijardus eurų, įskaitant pramoninius procesus, kurių vertė siekia apie 215 milijardų eurų.

7.1.5

Šie Europos rinkos skaičiai rodo, kad paviršių apdorojimui tenka 240 milijardų eurų, o atskiriems gamybos sektoriams — apytiksliai 1600 milijardų eurų.

7.2

Siekiant turėti naudos iš nanotechnologijų (39), pramoninė plėtra turi būti pagrįsta gabėjimu sujungti įprastinius gamybos procesus ir technologijas (iš bendrų dalykų į konkretumą) su naujoviškais procesais, kuriuos naudojant galima sukurti, valdyti ir integruoti naujas nanometrines sudedamąsias dalis, panaudojant jau egzistuojančius arba naujus pagrindus.

7.2.1

Valdymu pagrįstas požiūris turi esminės svarbos. Be bendrų iniciatyvų, kurių imamasi galvojant apie vartotojus, kitos iniciatyvos turi būti sukurtos ir skirtos pramoninėms asociacijoms, vietos administratoriams ir pelno nesiekiančioms organizacijoms tam, kad iš ekonominių, politinių ir socialinių metmenų ir ataudų būtų išaustas audinys. Čia svarbų vaidmenį galėtų vaidinti kompetencijų centrai (40), padėdami pagrindus platesniam vietos ir Europos iniciatyvų koordinavimui ir sukurdami palankų klimatą nanotechnologinėms naujovėms. Šiomis sąlygomis turi būti imtasi veiksmų nanotechnologijų poveikiui sveikatai ir aplinkai įvertinti, o bet kokios ES (perėjimas nuo bendrų dalykų prie kinkrečių) iniciatyvos turi būti suderintos su vietos numatytais ir skatinamais veiksmais (perėjimas nuo konkrečių dalykų prie bendrų).

7.3

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas žino ir pabrėžia didelį nanomokslo ir nanotechnologijų plėtros potencialą, taip vykdydamas dalį Lisabonos strategijos. Sujungus mokslines disciplinas su požiūriu, pagrįstu medžiagos nanodydžio dalelėmis, bus padėtas naujas žinių integravimo, naujovių, technologijų ir plėtros pagrindas.

7.4

Koordinavimas Europos lygiu yra dar gana fragmentiškas, nepaisant visų šešių pamatinių programų pastangų. Svarbiausias dėmesys skiriamas išteklių panaudojimo racionalizavimui. Nors fundamentalieji moksliniai tyrimai ir naujų pramoninių procesų plėtra yra stipriai remiama, kol kas trūksta kryptingumo ir paramos iniciatyvoms, kurios pradėtų realią masinės gamybos technologijų pažangą. Parama pastangoms plėtoti Europos vadovavimą šioje srityje kol kas yra užuomazgos stadijoje.

7.5

Valstybėse narėse teisingas koordinavimas yra labai svarbus, bet kol kas jo nėra, ypač, kai reikia pritaikyti mokslinius tyrimus. Daugelyje Europos šalių, verslo įmonės, ypač smulkiojo ir vidutinio verslo įmonės, susiduria su šiais sunkumais:

7.6

EESRK mano, kad yra labai svarbu panaudoti mokslinius tyrimus naudingoms sistemoms sveikatos apsaugos srityje ir kasdieniame gyvenime kurti visuomet laikantis mimezijos, t.y., gamtos atkartojimo, principo.

7.7

EESRK sveikina „Nanoforumo“ tinklo (41) atsiradimą ir tikisi, kad šio tinklo leidiniai bus išversti ir platinami visose valstybėse narėse. Leidinių kalba turi būti kiek galima paprastesnė ir prieinama plačiajai auditorijai. Universitetai ir mokslinių tyrimų centrai turi turėti galimybę naudotis forumo atradimais.

7.7.1

EESRK taip pat yra įsitikinęs, kad „Europos nanoeletronikos technologijų pagrindas“, pasiūlytas aukščiausio lygio grupės (42), bus sėkmingas, jeigu jam pavyks išvengti nereikalingų ir brangių dalinių mokslinių tyrimų sutapimų, ir jeigu jis dirbs kartu su Komisija.

7.7.2

EESRK taip pat yra tos nuomonės, kad iki 2008 m. šiuose ES sektoriuose investicijos turės išaugti nuo dabartinių 3 milijardų eurų per metus iki 8 milijardų, Komisijai periodiškai tikrinant šiuos aspektus:

8.1

EESRK visiškai sutinka su 2004 m. rugsėjo 24 d.Konkurencijos tarybos padarytomis išvadomis dėl nanomokslo ir nanotechnologijų svarbaus vaidmens ir potencialo. Iki šios dienos pasiekti rezultatai rodo, kad svarbu pagerinti žinias ir sukurti priemones, kurios padėtų dirbti su atomais, siekiant sukurti naujas struktūras ir pakeisti egzistuojančių struktūrų savybes.

8.2

Šiuo atžvilgiu EESRK rekomenduoja nedelsiant pradėti vykdyti bendrą, integruotą, atsakingą, Europos lygio strategiją, kuri daugiausia dėmesio skirtų: bendrų pastangų, skirtų RTD ir moksliniam bei technologiniam demonstravimui ir mokymams, didinimui; pramonės ir akademinio pasaulio ryšiams; spartesniam pritaikymui pramonei ir įvairiems sektoriams, geresniam Europos politikos, priemonių, struktūrų ir tinklų „atviram koordinavimui“. Taip pat šios strategijos dalimi turi tapti pastangos iš pat pradžių daromos tarptautiniu lygiu, siekiant užtikrinti etinius, aplinkos, sveikatos ir saugumo interesus per visą mokslinio pritaikymo ciklą ir skatinti atitinkamą techninį standartizavimą.

8.3

EESRK pabrėžia, kad ši strategija turi būti tvirtai susieta su visuomenės raida ir turi įnešti teigiamą indėlį ne tik Europos ekonomikos konkurencingumą, bet visų pirma prisidėti prie žmogaus sveikatos, aplinkos ir saugumo bei gyvenimo kokybės.

8.3.1

Šia tema EESRK pabrėžia, kad yra svarbu užtikrinti atsakingą tvarią nanotechnologijų plėtrą nuo pat pradžių, siekiant patenkinti pagrįstus pilietinės visuomenės lūkesčius dėl aplinkos, sveikatos, etikos, pramonės ir ekonomikos aspektų.

8.3.2

EESRK rekomenduoja žymiai padidinti fundamentaliesiems moksliniams tyrimams skirtus išteklius, kadangi technologinis ir pramoninis pranašumas visada grindžiamas moksliniu pranašumu.

8.3.3

Barselonoje numatytas 3 % (43) tikslas turėtų būti įgyvendintas, atitinkama šių lėšų dalis turi būti skirta nanomokslų sričiai, jų pritaikymo bei konvergencijos tarp nano, bio, informacijos bei žinių technologijų, vystymu.

8.3.4

Neseniai Komisijos paskelbtos Bendrijos 2007—2013 finansinės perspektyvos turi būti įvertintos ir pakeistos atsižvelgiant į iššūkius, iškeltus naujos nanotechnologinės revoliucijos.

8.3.5

Laukiamas finansavimo padidinimas turi atsispindėti atitinkamose finansinėse nuostatose greitai pasirodysiančioje septintojoje pamatinėje programoje. Taip pat turi atsispindėti finansavimo, kurį skiria kitos šalys, pavyzdžiui JAV, skaičiai.

8.4

EERK yra įsitikinęs, kad Europa turi pradėti vykdyti aukščiausio lygio veiksmų planą, kuriame būtų konkretus bendro požiūrio planas ir grafikas, užtikrindama būtiną sutarimą tarp visų pilietinės visuomenės dalyvių dėl bendros vizijos. Vizija turi būti išdėstyta numatytais aškiais ir skaidriais tikslais, kurie atitiktų ekonominės ir socialinės pažangos reikalavimus, geresnę gyvenimo kokybę, saugumą ir sveikatos apsaugą visiems.

8.5

Komiteto nuomone, reikia sukurti technologinius pagrindus, kurie remtųsi aukšta kritine mase ir aukšta pridėtine verte Europai, suvienijant visuomeninius ir privačius proceso dalyvius iš mokslo, finansų ir administravimo sričių, kurie aktyviai dalyvauja įvairiose pritaikymo srityse.

8.6

Komitetas pabrėžia, kad reikia skubiai kurti aukšto lygio Europos bazes ir stiprinti kompetencijų centrus (KC). Dėl jų steigimo vietų ir specializacijų būtų nuspręsta remiantis glaudžiu bendradarbiavimu tarp Europos ir vietos institucijų tam, kad būtų tiksliai nustatytos vienarūšės vietos produktų specializacijos pramoninės zonos, kuriose jau greičiausiai yra įsigalėjusi kritinė tyrimų ir taikomosios veiklos masė.

8.6.1

KC turi sugebėti atlikti ir perkelti aukštos kokybės mokslinius tyrimus, kurie skirti pritaikymui ir inovacijoms, naudodami nanotechnologiją, visų pirma į nanoelektronikos, nanotechnologijų ir nanomedicinos sritis.

8.7

Tyrinėtojai turi būti tikri, kad jų intelektinė nuosavybė yra ginama, ypač tokiose jautriose srityse. EESRK mano, kad patentavimo klausimo sprendimas aiškiu priimtinu būdu yra pagrindis prioritetas, jeigu norima, kad taikomųjų mokslinių tyrimų nanotechnologijos srityje sėkmė būtų užtikrinta. Negalima gaišti laiko steigiant Europos lygio Nano-INT pagalbos biurą, kuris atsilieptų į mokslininkų, bendrovių ir mokslinių tyrimų centrų poreikius.

8.8

Komisija kartu su valstybėmis narėmis turi imtis pastangų skatinti nuodugnias studijas universitetuose ir mokslinių tyrimų centruose, kad užtikrintų, jog patentavimo procesas būtų įvykdomas, jo tvarka būtų paprasta ir nebrangi, ypač tokiame moderniame sektoriuje.

8.8.1

Tarptautinio bendradarbiavimo prasme saugumo bei priemonių ir procesų standartizavimo darbai turi būti atliekami kartu su šalimis, nepriklausančiomis ES. Specialus dėmesys turi būti skiriamas Kinijai, kurios investicijos nanotechnologijų srityje yra labai didelės. Tuo tarpu JAV ir Japonija vykdo labai agresyvią politiką šioje srityje (pavyzdžiu galima laikyti Kinijos ir Kalifornijos valstijos susitarimą dėl biomedicininių nanotechnologijų tobulumo centrų kūrimo).

8.8.2

EESRK mano, kad reikia dėti papildomų pastangų, ne vien tik per Europos ekonominio augimo iniciatyvą, kuri buvo pradėta vykdyti 2003 m. gruodžio mėn., siekiant padidinti nanotehcnologijų bendrovių skaičių ES. Šiiam tikslui turi būti nuolatos skatinami ir gerinami ryšiai tarp universitetų, naujoviškų nanotechnologijų centrų ir bendrovių.

8.8.3

Reikalingos priemonės, kurios būtų taikomos nanotechnologijomis paremtų pramoninių procesų plėtrai (nuo nanotechnologijų iki nanogamybos) didelėse ir mažose bendrovėse. Europa turi sekti Amerikos, kuri sukūrė planą, kaip panaudoti federalines programas, pavyzdžiui, „Inovacijų smulkiajam verslui tyrimo programa“ ir „Technologijų perkėlimo į smulkųjį verslą tyrimo programa“, pavyzdžiu, siekiant palaikyti visuotinį nantechnologijų plitimą verslo struktūrose, nesvarbu, kokio dydžio bendrovės tame dalyvautų.

8.8.4

Nacionalinės ir vietos pramoninės asociacijos čia galėtų vaidinti svarbų vaidmenį. Mokslinių tyrimų ir įmonių generaliniai direktoratai kartu galėtų skatinti intensyvias žinių gerinimo kampanijas, į kurias būtų įtraukti visi ekonominiai ir socialiniai dalyviai, remdamosi teigiama patirtimi, kuri buvo sukurta Trieste (44).

8.8.5

EESRK teigimu, Europos informacijos centro (45) įkūrimas būtų labai svarbi priemonė, kuri palengvintų:

8.9

Kartu su Europos forumais, turi vykti pasauliniai forumai, atviri JT šalims, kuriuose būtų nagrinėjami klausimai, susiję su:

8.10

Europos Investicijų Bankas (EIB) su galima Europos Investicijų Fondo (EIF) parama turi teikti kredito paslaugas, kurias turi tvarkyti susijusios kredito institucijos, regioninės finansų įstaigos, kurių specializacija yra įmonių, užsienio kapitalo bendrovių ir garantijų kooperatyvų paskilos, siekiant palengvinti bendrovių, kurios daugiausia dėmesio skiria nanoproduktų gamybai, atsiradimą ir augimą.

8.10.1

Ekonominio augimo ir aplinkos programa suteikė teigiamos patirties, davusios puikių rezultatų praeityje (nors iš esmės tik aplinkos sektoriuje). Ji gali būti pakartojama siekiant skatinti naujų nanotechnologijomis pagrįstų gamybos rūšių augimą (46).

8.11

Moksliniai tyrimai ir jų papildoma nauda produktams turi būti pritaikyta prie visuomenės reikalavimų ir tvarios plėtros. Šiomis sąlygomis turi būti imtasi veiksmų įvertinti nanotechnologijų poveikį sveikatai ir aplinkai, o bet kokios ES (nuo bendrų dalykų į konkretumą) inciatyvos turi būti suderintos su vietose numatytais ir skatinamais veiksmais (nuo konkrečių dalykų į bendrus).

8.12

Turi būti nenutrūkstamas ir moksliškai pagrįstas ryšis su visuomene. Naujosios technologijos, kurios plėtojamos panaudojant atomus, turi būti skaidrios ir užtikrinti visuomenę, kad nėra paslėpto pavojaus sveikatai arba aplinkai. Istorija mus moko, kad labai dažnai naujų produktų baimė ir susirūpinimas dėl jų kyla iš nežinojimo, o ne iš tikrovės.

8.12.1

Tai yra viena iš priežasčių, dėl kurios, kaip tikisi EESRK, bus sukurtas nenutrūkstamas tiesioginis ryšys tarp mokslinių tyrimų rezultatų ir visuotinai pripažintų etinių principų, dėl kurių reikalingas tarptautinis dialogas.

8.13

Kol technologiniai forumai (47) yra parengiamojoje stadijoje, specialus dėmesys turi būti skiriamas naujosioms Europos Sąjungos narėms, užtikrinant, kad jos būtų pilnai atstovaujamos ir kad turėtų tiesioginį ryšį su Europos tobulumo centrais.

8.14

EESRK mano, kad už mokslinių tyrimų koordinavimą plačioje nanomokslo srityje — nors pagrindų tyrimai turėtų būti sutelkti tam tikslui sukurtinoje Europos mokslo taryboje — turi būti atsakinga Komisija, kuri, pritariant Parlamentui ir Tarybai, gali užtikrinti didžiausią naudą, įskaitant platesnį toliau siekiantį bei objektyvesnį mokslinių tyrimų rezultatų panaudojimą Europos visuomenės labui.

8.15

EESRK kviečia Komisiją teikti jam ataskaitą apie nanotehcnologijų plėtrą kas du metus, siekiant tikrinti priimto veiksmų plano pažangą ir siūlyti galimus pakeitimus ir atnaujinimus.

a)

Nacionalinis mokslo fondas

b)

Energetikos departamentas

c)

Nacionė aeronautikos ir kosmoso administracija

d)

Nacionalinis technologijų ir standartų institutas

e)

Aplinkos apsaugos agentūra

28.6.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 157/34

1.1

2004 m. sausio 29 d. posėdyje EESRK priėmė transeuropinių tinklų skyriaus prašymą savo iniciatyva parengti nuomonę dėl Europos greitkelių kodekso.

1.2

Atsižvelgiant į faktą, jog (a) laisvas asmenų judėjimas yra viena pagrindinių sutarties (1) saugomų laisvių, (b) šalių narių pasienio kontrolės panaikinimas yra vienas ES siekinių (2), kaip apibendrina Šengeno acquis  (3), ir (c) transportas yra vienintelė sritis, kurioje Bendrijos politika yra bendra (4), kelių eismo teisės normų harmonizacija būtų pirmaeilės svarbos klausimas, ypač baigiant kurti vidaus rinką (5).

1.3

Taip pat reikia atsižvelgti į pastaraisiais metais proporcingai didėjančią keleivių bei krovininio transporto apimtį 15 šalių narių Europoje.

Naujausia statistika konkrečiai rodo, kad:

1.4

Keleivinį ir krovininį transportą reglamentuoja daugybė skirtingų nacionalinių reglamentų, net apimant pagrindines vairavimo taisykles ir principus.

1.4.1

Taip pat galioja keletas tarptautinių konvencijų, kiekvienoje skiriasi sferos ir esama prieštaraujančių nuostatų.

1.4.2

Todėl eilinės kelionės per Europą metu vairuotojas susiduria su įvairiomis taisyklėmis bei reglamentais, kurie reikalauja laikytis įvairių, o kartais ir prieštaraujančių viena kitai taisyklių.

1.4.3

Neseniai išsiplėtus Europai ir įstojus naujoms šalims narėms, turinčioms tam tikras savas vairavimo taisykles, ši situacija tapo dar sudėtingesnė.

1.5

Šios nuomonės savo iniciatyva siekinys yra paraginti Komisiją svarstyti ar protinga ir būtina priimti įstatymus, skirtus harmonizuoti vairavimo taisykles visoje Europos Sąjungoje, nors ir su daugybe išimčių, atlikti lyginamosios teisės analizę, siekiant akcentuoti skirtingų šalių narių greitkelių kodeksuose esančių taisyklių bei reglamentų prieštaringumą, ir pasiūlyti galimus Europos lygmens harmonizaciją.

1.6

Rengiant šią nuomonę, buvo manoma, kad svarbiausia yra atsižvelgti į pagrindinius suinteresuotų šalių požiūrius (per kelių naudotojų atstovus, transporto priemonių gamintojus ir kontrolės tarnybas). Todėl greta 2004 m. gegužės 7 d. antros tyrimų grupės posėdžio buvo surengtas viešas klausymas, kuriame dalyvavo sektoriaus atstovai.

1.6.1

Siekiant palengvinti diskusijas ir tuo pačiu surinkti informaciją, buvo parengtas klausimynas ir pateiktas grupės narių peržiūrai.

2.1

Universalaus greitkelių kodekso sudarymo idėja nėra nauja; ypač kai kalbama apie Europą, jau buvo iniciatyvų šioje srityje, tokių kaip raginimas kodifikuoti esančias taisykles VIII Tarptautiniame Eismo kongrese (7).

2.2

Taip pat 2000 m. sausio mėn. vykusios 38-osios Vokietijos transporto administracijos tarybos konferencijos metu IV darbo grupė savo pagrindiniu siekiniu nurodė Europos eismo taisyklių harmonizaciją (8).

2.3

Komisija ieškojo įvairių iniciatyvų, atsirandančių dėl to pačio intereso ir nukreiptų link to paties siekinio, bet iki šiol ji pilnai nepriėmė paties Europos greitkelių kodekso sudarymo idėjos (9).

2.4

Ypatingai reikia akcentuoti dabar Europos Komisijos Energetikos ir transporto generalinio direktorato atliekamo tyrimo išvadas, kuriose pateikiami eismo taisyklių harmonizavimo ir jų užtikrinimo praktikos, taikant ES įstatymų leidybos iniciatyvas ateityje, argumentai (10).

2.5

EESRK savo ruožtu įvairiose nuomonėse atkreipia dėmesį į poreikį „transporto priemonėms suteikti daugiau judėjimo laisvės Sąjungoje“, „atsakomybę už tam tikrų vidaus taisyklių ir reglamentų rūšių, apsunkinančių jų piliečių naudojimąsi kitoje šalyje narėje registruotomis transporto priemonėmis panaikinimą nustatant nacionalinėms valdžios institucijoms“  (11).

3.1

Tarptautinės kelių eismo taisyklės yra įtrauktos į daugelį konvencijų, kurių svarbiausios yra 1926 m. Paryžiaus konvencija, 1949 m. Ženevos konvencija ir 1968 m. Vienos konvencija.

3.2

Tarptautinę konvenciją, susijusią su automobilių transporto eismu 1926 m. balandžio 24 d. Paryžiuje pasirašė 40 šalių. Konvencijos tikslas yra padėti tarptautinam turizmui ir dabar ji galioja daugiau nei 50 šalių.

3.2.1

Pagrindiniai šios konvencijos siekiniai yra:

3.2.2

Nors ir konvencija supaprastina muitinių procedūras, ji neatleidžia vairuotojų nuo šalies vidaus kelių eismo įstatymų žinojimo ir laikymosi.

3.2.3

Be to, konvencija neįsigaliojo, kol jos neratifikavo kiekviena šalis bei atitinkamai nedeponavo ratifikuotos konvencijos. Paprastai konvencija galioja tik pagrindinėje sutarties šalių teritorijoje; reikia detalios deklaracijos, kad ji įsigaliotų kitose jos administruojamose teritorijose.

3.3

Kelių eismo konvenciją 1949 m. rugsėjo 19 d. Ženevoje pasirašė 17 šalių. Ji dabar galioja daugiau nei 120 šalių ir pakeičia 1926 m. konvenciją sutarties ir pasirašiusiųjų šalių santykių atžvilgiu.

3.3.1

Ši konvencija sukonkretino ankstesnėje konvencijoje nustatytus principus, tuo pačiu ir automobilių pramonės plėtrą, o taip pat parodė augantį suinteresuotumą kelių eismo saugumu.

3.3.2

Nors joje ir nekeliama sąlyga naudoti konkrečius kelių eismo ženklus, joje reikalaujama, kad šalys pritaikytų suvienodintą kelių ženklų bei šviesoforų sistemą ir naudotų juos kur griežtai būtina.

3.3.3

Ši konvencija nenustato labai daug vairavimo taisyklių ar neįveda nieko naujas, išskyrus atsargumo priemonių taikymą kertant priešpriešinį eismą, pirmenybės taisykles ir šviesų naudojimą.

3.3.4

Konvencijos įsigaliojimui buvo taikomos tokios pat kaip ir ankstesnės sąlygos, nors ir harmonizavimo įvedimo žingsnius kaustė faktas, kad šalys nebuvo linkusios priimti tam tikrų nuostatų, o taip pat galėjo atmesti jų pataisas.

3.4

Kelių eismo konvenciją 1968 m. lapkričio 8 d. Vienoje pasirašė 37 šalys ir ji dabar galioja apie 100 šalių. Ratifikavus ir deponavus, ši konvencija pakeitė 1926 m. ir 1949 m. konvencijas sutarties šalių santykių atžvilgiu.

3.4.1

Ši konvencija yra visapusiška kelių eismo reglamentų atžvilgiu, joje kelių taisyklėms skiriamas visas 30 straipsnių skyrius ir nustatomos šių dienų greitkelių kodekse aptinkamų pagrindinių veiksmų taisyklės. 1968 m. konvencija buvo pasiekta daugiau nei ankstesnėmis, minimalistinėmis konvencijos, susijusiomis tik su priešpriešinio eismo kirtimu ir bendrais ženklais bei šviesoforais; ji ne tik suformavo principus, kurių turi laikytis pavojingiausius veiksmus (pvz. lenkimą, krypties pakeitimą, atsargumo priemonių taikymą pėsčiųjų atžvilgiu ir t.t.) atliekantys vairuotojai, bet taip pat reglamentavo stovėjimą bei parkavimą, keleivių įlipimą ir išlipimą iš transporto priemonių, vairavimą tuneliuose — trumpai tariant, įprastų situacijų, su kuriomis susiduria vairuotojai, visumą.

3.4.2

Šia konvencija buvo pasiekta daugiau nei ankstesniais tekstais, nes sutarties ir pasirašiusios šalys privalėjo perkelti konvencijos turinį į savo vidaus teisės normas, suderinant jas su konvencijoje nustatytoms vairavimo taisyklėms. Viso to pranašumas yra tas, jog kitose sutartį pasirašiusiose šalyse vairuojantys vairuotojai žinotų pagrindines vairavimo taisykles.

3.4.3

Nepaisant to, šalims suteikiama galimybė atmesti konvencijos pataisas.

3.5

Kaip aiškiai rodo ši apžvalga, Europos Sąjungoje (į kurią dabar įtraukta dešimt naujų šalių) galioja trys tarptautinės konvencijos, nors ne kiekviena šalis narė pasirašė visas tris konvencijas (12). Todėl ES dar toli iki kelių eismo taisyklių harmonizavimo, ypač jei nuolatos besivystančios dvidešimt penkios vidaus teisės sistemos papildo aukščiau minėtas konvencijas (13).

3.6

Buvo įveikta, arba iki šiol bandoma įveikti daugybę kliūčių, tokių kaip pasienių kontrolės panaikinimas, transporto priemonių bei jų komponentų rūšių patvirtinimo sąlygos ir bendras vairuotojo pažymėjimų pripažinimas bei jų taisyklių harmonizavimas. Tačiau pagrindiniai kelių eismo aspektai lieka nenuspręsti: vairavimo taisyklės ir kelių ženklai bei šviesoforai.

3.7

Kiek tai susiję su likusiu pasauliu, nors ir šios konvencijos palengvina muitinių procedūras bei vairavimą Bendrijoje, ES lankantys trečių šalių piliečiai daugybę skirtingų vairavimo taisyklių ir reglamentų suvokia kaip savo šalyse.

4.1

Trumpas lyginamosios teisės tyrimas aiškiai atskleidžia, jog yra reikšmingų skirtingų šalių narių kelių eismo teisės normų skirtumų daugelyje pagrindinių sričių. Tokie neatitikimai sudaro tikras laisvo judėjimo kliūtis ir kelia tikėtiną pavojų žmonių bei prekių saugai ir lemia daugiau nelaimingų atsitikimų visoje Europoje.

4.2

Šiuose komentaruose ypač, bet ne vien tik, atsižvelgiama į anksčiau minėto Komisijos atlikto tyrimo pastebėjimus, kuriuose šie aspektai nuodugniai svarstomi (14).

4.3

Žemiau pateikiami kai kurie (iš keleto) ypač reikšmingi ir keliantys nerimą dabartiniai įstatymų skirtumų pavyzdžiai:

Greičio ribojimas keliuose už užstatytų zonų, kur yra dvi važiuojamąsias dalis skiriantis fizinė pertvara

Sunkūs pažeidimai

Alkoholis

Lengvųjų transporto priemonių aprūpinimo pirmos pagalbos rinkiniais reikalavimai

Raudona + geltona šviesoforo šviesos: pasiruošti judėti pirmyn

Reikalavimai užleisti kelią dviratininkams žiedinėse sankryžose

Reikalavimai užleisti kelią iš autobusų bei tramvajų stotelių į kelią išvažiuojančioms visuomeninėms transporto priemonėms

Reikalavimai dienos metu naudoti šviesas už užstatytų zonų

Parkavimą draudžiantis ženklas

Draudžiamas keleivių išlipimas važiuojamoje dalyje

4.4

Tačiau, kaip detaliai rodo anksčiau minėtas tyrimas, panašūs neatitikimai taip pat pastebimi tokiose srityse kaip vairuotojo pažymėjimo reikalavimai, kelių ženklai ir šviesoforai, privalomi saugos reikmenys, pėsčiųjų perėjos, pirmenybės taisyklės, šviesų naudojimas, sąlygos, pagal kurias keleiviai gali įlipti arba išlipti iš transporto priemonių, konkrečių kelių naudojimas, lenkimas, transporto priemonių klasifikavimas, padangų rūšys, vilkimas ir net pačių kelių ženklų bei šviesoforų formos. Tyrime iš viso nurodomi keturiasdešimt penki pagrindinių kasdienio vairavimo taisyklių neatitikimai.

4.5

Be to, nors ir yra reikšmingų skirtumų pačioje pagrindinių eismo taisyklių formuluotėje, dar rimtesnis yra faktas, jog šios taisyklės skirtingai interpretuojamos ir taikomos skirtingose šalyse narėse. Taip yra ne vien dėl to, kad žmonių požiūriai skiriasi dėl skirtingo šių taisyklių taikymo, bet taip pat ir dėl to, kad baudos už vairavimo pažeidimus irgi žymiai skiriasi.

5.1

Indėlių kokybės dėka, 2004 m. gegužės 17 d. vykęs šis viešas klausymas, — kuriame dalyvavo i) vairuotojų, automobilių pramonės, kelių saugos ir nelaimingų atsitikimų prevencijos interesus atstovaujantys įvairių neoficialių struktūrų atstovai ir ii) AIT–FIA bei TIS-PT, draugijų, koordinuojančių aukščiau minėtą tyrimą valdybų atstovai (15) — padėjo praskaidrinti ir paaiškinti įvairius su šia nuomone tiesiogiai susijusius klausimus, atspindint pagrindinių pilietinės visuomenės suinteresuotų šalių požiūrius.

Įvairios struktūros taip pat pateikė savo teiginius, atsiųsdamos atsakymus į gauto klausimyno šia tema klausimus.

5.2

Bendrai paėmus, teiginiai ir raštiški indėliai rodo, kad yra plačiai pritariama EESRK iniciatyvos nustatyti tam tikrą visos Europos kelių eismo taisyklių harmonizavimo laipsnį pagristumui ir savalaikiškumui. Taip pat kai kurios šalys nesipriešino transporto priemonių registro ir transporto priemonių registravimo sistemų laipsniško apjungimo galimybei ir pageidaujamumui.

5.3

Atsižvelgiant į tai, ypač buvo pabrėžti šie punktai:

5.4

Kiekvienoje iniciatyvoje paminėti kai kurie šių sričių analogiški ir papildomi aspektai yra:

6.1

Remiantis aukščiau minėtu svarstymu, buvo išreikštas aiškus noras artėti link kelių taisyklių harmonizavimo, tačiau neapriboto vien eismo klausimais, bet taip pat susijusio su kelių infrastruktūros bei kelių saugos reikalais.

6.2

Nuo savo įsteigimo Europos Sąjunga išleido daugybę kelių eismo teisės normų: dėl vairuotojo pažymėjimo, transporto priemonių ir jų komponentų rūšių patvirtinimo, transportui taikomų taisyklių, automobilių draudimo ir t.t. Dabar kalba eina apie eismo taisyklių nustatymą, siekiant jas harmonizuoti; tai gali padėti papildomoms kitoms interesų sritims, tokiomis kaip kelių sauga, kuri priklauso nuo vairuotojo įsitikinimo ir žinių kokių veiksmų imtis skirtingomis vairavimo aplinkybėmis.

6.3

Kaip jau minėta aukščiau, 1968 m. Vienos konvenciją sudaro labiausiai užbaigtas su kelių eismu susijęs tekstas; jis labai detaliai nagrinėja šią temą, o taip pat tai yra vienintelė daugelio Europos šalių priimta tarptautinė sutartis, turinti išskirtinį bruožą reikalauti, kad sutarties šalys savo vidaus įstatymus suderintų su konvencijos nuostatomis. Turint omenyje, jog tai žinomiausias ir plačiausiai Europos šalių tarpe priimtas tekstas, ši konvencija galėtų tapti platesnių Europos greitkelių kodekso svarstymų pagrindu..

6.4

Todėl pateiktas pasiūlymas yra harmonizuoti eismo taisykles, kurios sudaro šiuolaikiškiausių Europos greitkelių kodeksų branduolį — ypač, tačiau ne išimtinai:

6.5

Eismo taisyklės turi būti papildytos ir tapti skaidriomis, o bet kokias išimtis reikia išaiškinti, naudojant eismo ženklus, siekiant suteikti įvairios informacijos, kad būtų padidinta kelių eismo sauga. Todėl kelių ženklus reikia standartizuoti pagal formą, turinį, vietą ir pirmenybę, atsižvelgiant į eismo taisykles, užtikrinant geresnį valdymą, turint omenyje jų kiekį ir matomumą.

6.6

Kelių ženklai nėra vienintelė tikslinė sritis. Taip pat būtų prasminga harmonizuoti kelių eismo policijos signalus, šviesoforus, vairuotojų signalus ir kelių ženklinimą.

6.7

Eismo taisyklių arba kelio ženklų nurodymų nesilaikymas yra pažeidimas; tai numato standartines stebėsenos procedūrų taisykles, būtent greičio, alkoholio kiekio kraujyje bei psichotropinių narkotinių medžiagų koncentracijos organizme matavimas. Tačiau prieš tai šalys narės turi sutarti dėl to, kas yra tie pažeidimai, siekiant išvengti situacijų, kai vienoje šalyje narėje vienas veiksmas yra pažeidimas, o kitoje nėra. Todėl reikia suderinti pažeidimų apibrėžimus.

6.8

Taigi svarbu ištirti ir įdiegti supaprastintus mechanizmus, siekiant skatinti vienodą Europos greitkelių kodekso aiškinimą, atsižvelgiant į tai, jog su eismo pažeidimais susijusios procedūros turi būti greitos, jei norima, kad jų standartai būtų veiksmingi — iš esmės reikia supaprastinto proceso paklausimams, teikiamiems Teisingumo Teismui dėl išankstinio sprendimo.

7.1

Transporto priemonių registravimo reikalavimai, priemonės ir procedūros taip pat ženkliai skiriasi visose šalyse narėse. Galimybė siekti bendro Europos transporto priemonių registro taip pat buvo nagrinėjama klausyme ir sulaukė keleto šalių paramos.

7.2

Be to, klausyme buvo įvertintos centrinio Europos transporto priemonių nuosavybės registro, kuriame taip pat būtų galima registruoti kitus pagrindinius su transporto priemonėmis susijusius dalykus, tokius kaip rinkliavas, mokesčius ir kitas bendras išlaidas, o taip pat skirtingas nuosavybės/naudojimo formas, teigiamos ir neigiamos savybės. Atsižvelgiant į tai, buvo akcentuotos palankios tokio pobūdžio sprendimo aplinkybės Bendrijos vidaus prekybai transporto priemonėmis, sukčiavimų ir transporto priemonių vagysčių prevencijai, eismo taisykles pažeidusių kitų šalių narių vairuotojų teisiniam persekiojimui.

7.3

Jaučiamos palankios sąlygos siekti bendro transporto priemonių registro įvedimo, susijusio su pačiomis transporto priemonėmis, o nes su jų savininkais ar naudotojais. Būtų panaudota jau įgyta darbo patirtis su numerių registravimo ir savininkų transporto priemonių draudimo dokumentų informacine sistema (3-ia direktyva).

7.4

Todėl bus daugiau galimybių pirkti, apdrausti ir registruoti transporto priemones bet kurioje šalyje narėje, o tai iš esmės padės skatinti tarpsieninę prekybą transporto priemonėmis, žmonių mobilumą, turizmą ir bendros rinkos plėtrą (18).

7.5

Be to, bendra Europos transporto priemonių registravimo sistema turėtų būti labai vertinga dar ir todėl, jog būtų įmanoma ją įdiegti be pernelyg didelių išlaidų; iš pat pradžių ji turėtų didžiulių pranašumų atsižvelgiant į: transporto priemonės dokumentų savininko nustatymą (nuosavybę ar kitus teisinius suderinimus); transporto priemonių sandorių teisinį tikrumą; vagysčių ir sukčiavimų prevenciją; ir baudas už bet kurioje šalyje narėje padarytus pažeidimus.

8.1

Esant tokiai situacijai, EESRK mano, kad tinkamiausias teisinis dokumentas, pradėsiantis čia aprašyto masto iniciatyvą, būtų minimalaus harmonizavimo direktyva.

8.2

Tokios direktyvos priėmimo teisiniu pagrindu reikia atsižvelgti į iniciatyvos poveikį bendros rinkos užbaigimą ir Europos žmonių judėjimo laisvės Bendrijoje didinimą.

9.1

EESRK mano, kad tam tikras kelių eismo taisyklių teisės normų harmonizavimo laipsnis yra ne tik veiksmingas būdas pagreitinti bendros rinkos užbaigimą, bet taip pat padeda užtikrini saugesnį automobilių judėjimą Europos rinkoje.

9.2

Be to, EESRK mano, kad toks harmonizavimas gali iš esmės puikiai padėti didinti kelių saugą ir prisidėti prie nelaimingų atsitikimų prevencijos, taip užtikrinant didesnę Europos žmonių judėjimo laisvę.

9.3

EESRK mano, kad sąlygos yra palankios pradėti Bendrijos teisės normų iniciatyvos parengiamąjį darbą, siekiant aukščiau paminėtų tikslų, atsižvelgiant į skirtingus požiūrius bei šioje nuomonėje išdėstytus sunkumus.

9.4

Komitetas supranta, kad esant dabartinei situacijai, galimybė naudoti direktyvą minimaliam harmonizavimui turėtų būti laikoma pirmu žingsniu link Europos greitkelių kodekso sudarymo, taikant Vienos konvencijos modelį, nustatant pagrindines eismo taisykles ir signalus, vairuotojų kvalifikaciją ir pažymėjimus bei pažeidimų pobūdį ir susijusias baudas.

9.5

EESRK taip pat mano, kad automobilių transporto priemonių naudojimo teisinis tikrumas, padedantis lengviau fiksuoti transporto priemones, žymiai sustiprės sukūrus bendrą visos Europos transporto priemonių registrą, susietą, kaip tai ir būtų, su pačiomis transporto priemonėmis.

9.6

EESRK taip pat mano, kad teisiškai privalomas Bendrijos dokumentas galėtų apibrėžti Europos transporto priemonių registro bendros sistemos formavimo pagrindą, griežtai pagrįstą ligšioline atsakingų nacionalinių struktūrų bendradarbiavimo patirtimi.

9.7

Todėl komitetas ragina Komisiją pradėti tyrimus, būtinus analizuojant išlaidų ir naudos situaciją, sričių, kurios bus harmonizuojamos, atžvilgiu.

9.8

Komitetas siūlo Komisijai naudoti „Žaliąją knygą“, kad būtų pradėtas viešas šio klausimo svarstymas, siekiant sužinoti kaip galima daugiau suinteresuotų šalių požiūrių.

9.9

Kol kas komitetas ragina Komisiją savo ruožtu tęsti dabartinius tyrimus, atsižvelgiant į dar didesnį su vairavimu susijusių reikalų harmonizavimą bei didesnį automobilių saugumą.

9.10

EESRK norėtų atkreipti šalių narių dėmesį į poreikį ir tinkamą laiką priimti ypač būtinas priemones, siekiant bendradarbiauti ir koordinuoti reikalus, susijusius su kelių eismo taisyklėmis, nelaimingų atsitikimų prevencija, pirmosios pagalbos pirmaisiais žingsniais nelaimingo atsitikimo atveju ir žalos atlyginimu.

9.11

EESRK tikisi, kad Europos Parlamentas pilnai palaikys šią iniciatyvą ir paragins Komisiją bei Tarybą imtis veiksmų, kad būtų pasiekti jos siekiniai.

28.6.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 157/42

1.1

1996 m. Europos Komisija ir Europos Ministrų Tarybai pirmininkaujanti Airija surengė tarptautinę konferenciją Dubline „Ar Europos Sąjungos jūreiviai — nykstanti rūšis?“ Konferencija pripažino, kad Europos jūrininkai yra gyvybiškai svarbūs Europos jūrų pramonės tvarumui. Buvo pateikta visa eilė pasiūlymų, kaip atkurti pakankamą aukštos kvalifikacijos jūrininkų skaičių. Tais pačiais metais Komisija savo komunikate „Naujos jūrų strategijos link“ (1) pateikė situacijos analizę. Šie klausimai taip pat buvo įtraukti 1997 m. kovo 24 d. rezoliucijoje dėl naujos strategijos, skirtos padidinti Bendrijos laivybos įmonių konkurencingumą (2). Europos Sąjungos Ministrų Taryba parėmė Komisijos komunikatą ir „inter alia“ pripažino, kad buvo reikalingos teigiamos priemonės skatinti Bendrijos jūrininkų užimtumą.

1.2

Komisija savo komunikate dėl jūrininkų mokymo ir įdarbinimo (3) pripažino staigų gerai apmokyto personalo, ypatingai prekybinių laivų kapitonų, pasiūlos sumažėjimą per paskutinius du dešimtmečius. Nuo 1980 m. pradžios tiek ES laivynas, tiek ES jūrininkų skaičius žymiai sumažėjo. Tačiau, reisinių keleivių ir keltų pramonė ES yra išimtis, ją toliau aptarnauja daugiausiai ES registruoti laivai, kurių įgulą daugiausiai sudaro ES piliečiai. Pramonė, valstybės narės ir Komisija jau atkreipė dėmesį į problemą dėl mažėjančio ES jūrininkų skaičiaus, o taip pat dėl aukštos kvalifikacijos jūrininkų trūkumo daugeliu atvejų, nes numatytos priemonės sustabdyti ir paveikti mažėjimą buvo iš esmės neveiksmingos.

1.3

Nemažai mokslinių darbų ir tyrimų projektų siekė nustatyti ir atkreipti dėmesį į ES jūrininkų skaičiaus mažėjimą. Tai apėmė:

1.4

Tikriausiai iki šiol atlikta išsamiausia studija apie globalią prekinės laivybos jurininkų pasiūlą ir paklausą yra BIMCO/ISF 2000 darbo jėgos atnaujinta atskaita (7), kurią paskelbė 2000 m. balandžio mėn. Priskaičiuojamas 16 000 pareigūnų stygius, arba 4 % nuo darbo jėgos. Atlikta jautrumo analizė rodo, kad 2010 m. numatomas pareigūnų skaičius, priklausomai nuo augimo, personalo komplektavimo įgūdžių, nuostolių ir padidėjusio mokymo, pasieks arba apie 11 % perteklių, arba 24 % trūkumą. Tikėtina, kad sekančiame informacijos pakete 2005 m bus identifikuotas trūkumas. Pagal 1998 m atliktą FST/ECSA bendrą studiją (8), ES yra žymiai rimčiau paveikta dėl priskaičiuojamo 13 000 pareigūnų trūkumo 2001 m., kuris padidės iki maždaug 36 000 pareigūnų 2006 m.

1.5