–

Poste Italiane SpA, atstovaujamos avvocati A. Fratini ir A. Sandulli,

–

Agenzia delle entrate – Riscossione, atstovaujamos avvocati G. Visentini ir A. Papa Malatesta,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos D. Recchia ir P. Rossi,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl SESV 14, 102, 106 ir 107 straipsnių išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant ginčus tarp, viena vertus, Poste Italiane SpA ir Riscossione Sicilia SpA agente riscossione per la provincia di Palermo e delle altre provincie siciliane (toliau – Riscossione Sicilia) (byla C‑434/19) ir, kita vertus, Agenzia delle entrate – Riscossione (Mokesčių administratorius – surinkimas, Italija; toliau – Surinkimo įstaiga) ir Poste Italiane (byla C‑435/19) dėl prašymų sumokėti komisinius mokesčius, kuriuos Poste Italiane siunčia koncesininkams, atsakingiems surinkti imposta comunale sugli immobili (savivaldybių nekilnojamojo turto mokestis, toliau – ICI) už tų koncesininkų einamųjų pašto sąskaitų, skirtų ICI surinkti iš mokesčių mokėtojų, valdymo paslaugas.

3

1996 m. gruodžio 23 d.legge n. 662 – Misure di razionalizzazione della finanza pubblica (Įstatymas Nr. 662 dėl viešųjų finansų racionalizavimo priemonių; GURI paprastasis priedas, Nr. 303, 1996 m. gruodžio 28 d.; toliau – Įstatymas Nr. 662/1996) 2 straipsnio 18–20 dalyse numatyta:

„18.   <…> įmonė Poste Italiane gali nustatyti pašto sąskaitų turėtojų mokėtinus komisinius mokesčius.

<…>

19.   Pašto ir mokėjimų paslaugas, kurioms pagal galiojančius teisės aktus nėra aiškiai numatytas teisės aktais įtvirtinto monopolio režimas, teikia įmonė Poste Italiane ir kiti laisvos konkurencijos sąlygomis veikiantys ūkio subjektai. Kiek tai susiję su minėtomis paslaugomis, bet kokios įmonei Poste Italiane tenkančios pareigos dėl tarifų ar socialinės pareigos ir bet kokios galiojančiuose teisės aktuose nustatytos tarifų lengvatos, susijusios su minėtos įmonės klientais, nustoja galioti nuo 1997 m. balandžio 1 d. <…> Poste Italiane privalo vesti atskirą apskaitos registrą, atskirdama, pirma, išlaidas ir pajamas, susijusias su paslaugų teikimu pagal teisės aktuose įtvirtinto monopolio režimą, ir, antra, išlaidas ir pajamas, susijusias su paslaugomis, teikiamomis laisvos konkurencijos sąlygomis.

20.   Nuo 1997 m. balandžio 1 d. 19 dalyje nurodytų paslaugų kainas (taip pat pagal sutartis) nustato įmonė Poste Italiane, atsižvelgdama į klientų poreikius ir paklausos ypatumus, taip pat į reikalavimą išlaikyti bei plėtoti srauto apimtis <…>“

4

1992 m. gruodžio 30 d.decreto legislativo n. 504, Riordino della finanza degli enti territoriali, a norma dell’articolo 4 della legge 23 ottobre 1992, n. 421 (Įstatyminis dekretas Nr. 504 dėl teritorinių institucijų finansavimo reorganizavimo taikant 1992 m. spalio 23 d. Įstatymo Nr. 421 4 straipsnį; GURI paprastasis priedas, Nr. 305, 1992 m. gruodžio 30 d.; toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 504/1992) 10 straipsnio 3 dalyje nurodyta:

„Pagal šio straipsnio 2 dalį mokėtinas mokestis turi būti mokamas tiesiogiai koncesininkui, atsakingam už jo surinkimą teritorijoje, kuriai priklauso 4 straipsnyje nurodyta savivaldybė, arba pervedamas į šiuo tikslu koncesininko vardu atidarytą einamąją pašto sąskaitą <…>. Koncesininkui mokėtiną komisinį atlygį moka mokesčius nustatanti savivaldybė ir jis sudaro 1 % surinktų sumų – ne mažiau kaip 3500 [Italijos lirų (ITL) (maždaug 1,75 EUR) ir ne daugiau kaip 100000 [ITL (maždaug 50 EUR] už kiekvieną mokesčių mokėtojo atliktą mokėjimą.“

5

Pagal 1993 m. gruodžio 28 d.decreto del Ministro delle Finanze n. 567 – Regolamento di attuazione dell’articolo 78, commi da 27 a 38, della legge 30 vicemere 1991, n. 413, concernente l’istituzione del conto fiscale (Finansų ministro dekretas Nr. 567 dėl 1991 m. gruodžio 30 d. Įstatymo Nr. 413 dėl mokesčių sąskaitos sukūrimo 78 straipsnio 27–38 dalių įgyvendinimo reglamento; GURI, Nr. 306, 1993 m. gruodžio 31 d.) 5–7 straipsnius mokesčių sąskaitos turėtojams leidžiama tiesiogiai koncesininko grynųjų pinigų tvarkymo skyriuose arba kredito įstaigoje pagal neatšaukiamą mokėjimo koncesininkui įgaliojimą įmokėti sumas, susijusias su gyventojų pajamų mokesčiu, pelno mokesčiu (taip pat už kitus asmenis), vietiniu pajamų mokesčiu, šiuos mokesčius pakeičiančiais mokesčiais ir pridėtinės vertės mokesčiu.

6

Pagal 1997 m. gruodžio 15 d.decreto legislativo n. 446 – Istituzione dell’imposta regionale sulle attivita’ produttive, revisione degli scaglioni, delle aliquote e delle detrazioni dell’Irpef e istituzione di una addizionale regionale a tale imposta, nonche’ riordino della disciplina dei tributi locali (Įstatyminis dekretas Nr. 446 dėl regioninio gamybinės veiklos mokesčio įvedimo, gyventojų pajamų mokesčio skalių, tarifų ir atskaitymų bei regioninio šio mokesčio papildymo, taip pat vietinių mokesčių tvarkos reorganizavimo; GURI paprastasis priedas, Nr. 298, 1997 m. gruodžio 23 d.) 59 straipsnio 1 dalies n punktą savivaldybėms suteikta išimtinė teisė priimti vietinių mokesčių surinkimą reglamentuojančius teisės aktus, siekiant „racionalizuoti mokėjimų, atliekamų savanoriškai arba po patikrinimų, vykdymo tvarką, papildomai prie mokėjimo už surinkimą atsakingam koncesininkui arba vietoj jo numatant mokėjimą į savivaldybės mokesčių administratoriaus vardu atidarytą einamąją pašto sąskaitą, tiesioginį mokėjimą savivaldybės mokesčių administratoriui ir mokėjimą per bankų sistemą“.

7

Pagal 2001 m. kovo 14 d.decreto del Presidente della Repubblica n. 144 – Regolamento recante norme sui servizi di bancoposta (Respublikos Prezidento dekretas Nr. 144 dėl pašto bankininkystės paslaugų reglamentavimo; GURI, Nr. 94, 2001 m. balandžio 23 d.; toliau – Prezidento dekretas Nr. 144/2001) 3 straipsnio 1 dalį, „jei šiame dekrete nenustatyta kitaip, santykiai su klientais ir einamoji pašto sąskaita reglamentuojami sutartimis, laikantis Civilinio kodekso ir specialiųjų įstatymų nuostatų“.

8

2011 m. gegužės 13 d.decreto-legge n. 70 – Semestre Europeo – Prime disposizioni urgenti per l’economia (Dekretas‑įstatymas Nr. 70 dėl Europos semestro – pirmosios skubios nuostatos ekonomikos naudai; GURI, Nr. 110, 2011 m. gegužės 13 d.), tapusio įstatymu ir iš dalies pakeisto 2012 m. kovo 2 d.decreto-legge n. 16 (Dekretas‑įstatymas Nr. 16; GURI, Nr. 52, 2012 m. kovo 2 d.; toliau – Dekretas‑įstatymas Nr. 70/2011), 7 straipsnio 2 dalies gg-septies punkte numatyta:

„kai pajamų surinkimas pavedamas 1997 m. gruodžio 15 d. Dekreto‑įstatymo Nr. 446 52 straipsnio 5 dalies b punkte nurodytiems asmenims, jos surenkamos koncesininko vardu atidarius vieną ar kelias einamąsias įplaukų, pašto ar banko sąskaitas, skirtas pavedimą davusios institucijos įplaukoms surinkti; į jas turi būti pervestos visos surinktos sumos.“

9

Poste Italiane valdybos sprendimu dėl tarifų Nr. 57/1996 (toliau – Sprendimas dėl tarifų Nr. 57/1996) buvo numatyta taikyti komisinį mokestį už kiekvieną mokesčių surinkimo paslaugos koncesininko turimos einamosios sąskaitos valdymo operaciją. Buvo nustatyta, kad šio komisinio dydis, be kita ko, – 100 ITL (maždaug 0,05 EUR) nuo 1997 m. balandžio 1 d. iki 2001 m. gegužės 31 d. ir 0,23 EUR (maždaug 450 ITL) nuo 2001 m. birželio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d.

10

Italijoje Įstatyminiu dekretu Nr. 504/1992 ICI mokesčio mokėtojams nustatyta pareiga sumokėti jų mokėtiną sumą vienam iš valstybės koncesininkų, atsakingų už šio mokesčio surinkimą ir šios sumos pervedimą savivaldybėms mokesčio gavėjoms. Pagal tą patį teisės aktą ICI turi būti mokamas tiesiogiai teritorijos, kurioje yra savivaldybė mokesčio gavėja, koncesininkui arba pervedant į šio koncesininko vardu atidarytą einamąją pašto sąskaitą.

11

Ginčai pagrindinėse bylose susiję su prašymais sumokėti komisinius mokesčius, kuriuos Poste Italiane pateikė dviem už ICI surinkimą atsakingiems koncesininkams Riscossione Sicilia ir Surinkimo įstaigai.

12

Sumokėti šiuos komisinius mokesčius buvo paprašyta už šių koncesininkų Poste Italiane turimų einamųjų sąskaitų valdymą 1997–2011 m. laikotarpiu, siekiant sudaryti sąlygas mokesčių mokėtojams pervesti kaip ICI mokėtinas sumas.

13

Tie komisiniai mokesčiai buvo apskaičiuoti remiantis Sprendime dėl tarifų Nr. 57/1996 nustatytu tarifu.

14

Kilus ginčui, dėl kurio pradėta byla C‑434/19, Poste Italiane kreipėsi į Tribunale di Palermo (Palermo teismas, Italija), siekdama, kad iš koncesininko, atsakingo už ICI surinkimą, vėliau tapusio Riscossione Sicilia, būtų priteista sumokėti komisinį mokestį, mokėtiną už kiekvieną ICI pervedimo operaciją, kurią atlieka kiekvienas mokesčių mokėtojas, naudodamas pašto pavedimo į šio koncesininko vardu atidarytą einamąją sąskaitą kvitą, t. y. 0,05 EUR (maždaug 100 ITL) nuo 1997 m. balandžio 1 d. iki 2001 m. gegužės 31 d., 0,23 EUR (maždaug 450 ITL) nuo 2001 m. birželio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. ir po 2004 m. sausio 1 d. – sumas, atitinkančias vėlesnius tarifų pokyčius. 2011 m. birželio 7 d. sprendimu Tribunale di Palermo (Palermo teismas) atmetė jam pateiktą prašymą priteisti komisinį mokestį, o 2016 m. gegužės 11 d. sprendimu Corte d’appello di Palermo (Palermo apeliacinis teismas, Italija) iš dalies pakeitė šį Tribunale di Palermo (Palermo teismas) sprendimą ir patenkino Poste Italiane apeliacinį skundą, kiek ji pateikė savo reikalavimų įrodymus dėl laikotarpio po 2006 m. birželio 1 d.

15

Kilus ginčui, dėl kurio pradėta byla C‑435/19, Poste Italiane kreipėsi į Tribunale di Macerata (Mačeratos teismas, Italija), siekdama, kad iš už ICI surinkimą atsakingos koncesininkės Surinkimo įstaigos būtų priteista sumokėti komisinį mokestį, mokėtiną už kiekvieną ICI pervedimo operaciją, kurią atlieka kiekvienas mokesčių mokėtojas, naudodamas pašto pavedimo į šio koncesininko vardu atidarytą einamąją sąskaitą kvitą, t. y. 0,05 EUR (maždaug 100 ITL) nuo 1997 m. balandžio 1 d. iki 2001 m. gegužės 31 d. ir 0,23 EUR (maždaug 450 ITL) nuo 2001 m. birželio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 20 d.2009 m. birželio 11 d. sprendimu Tribunale di Macerata (Mačeratos teismas) atmetė jam pateiktą prašymą priteisti komisinį mokestį, o 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Corte d’appello di Ancona (Ankonos apeliacinis teismas, Italija) visiškai pakeitė Tribunale di Macerata (Mačeratos teismas) sprendimą: patenkino Poste Italiane apeliacinį skundą ir konstatavo, kad ši įmonė turi teisę taikyti nagrinėjamą komisinį mokestį ir reikalauti jį sumokėti.

16

Ginčus pagrindinėse bylose nagrinėja prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuriam byloje C‑434/19 buvo pateiktas pagrindinis Poste Italiane apeliacinis skundas ir priešpriešinis Riscossione Sicilia apeliacinis skundas, o byloje C‑435/19 – pagrindinis Surinkimo įstaigos apeliacinis skundas ir priešpriešinis Poste italiane SpA – Bancoposta apeliacinis skundas.

17

Dėl Poste Italiane taikomo komisinio mokesčio teisėtumo 2014 m. kovo 26 d. sprendime prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatavo, kad Įstatymo Nr. 662/1996 18–20 straipsnių nuostatos netaikytinos veiklai, kuriai taikomas teisės aktuose įtvirtinto monopolio režimas, kaip antai Įstatyminio dekreto Nr. 504/1992 10 straipsnyje numatyta pašto einamosios sąskaitos paslauga. Jis konstatavo, kad tikslas kuo labiau padidinti mokesčių surinkimą naudojantis visoje teritorijoje teikiama paslauga dėl to, kad pašto skyriai itin plačiai geografiškai pasiskirstę, ir taip sudaromos sąlygos lengviau pasiekti mokesčių mokėtoją, pateisina šį teisės aktuose įtvirtintą monopolį. Remiantis šiuo prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimu, Įstatyminiame dekrete Nr. 504/1992, kuriuo įtvirtintas nagrinėjamas teisinis monopolis, nenumatyta nemokama ICI sumokėti skirtos einamosios sąskaitos valdymo paslauga, todėl, neatsižvelgiant į koncesininkui nustatytą pareigą atidaryti einamąją pašto sąskaitą, paslauga pagal savo pobūdį turi būti laikoma teikiama už atlygį taip pat, kaip ir įprasta einamosios sąskaitos valdymo paslauga laisvos konkurencijos sąlygomis.

18

Vis dėlto nagrinėdamas šiuos ginčus, susijusius su pareiga nuo 1997 m. iki 2011 m. sumokėti Poste Italiane taikytą komisinį mokestį, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar, atsižvelgiant į Sąjungos teisės normas, konkrečiai – susijusias su konkurencijos teise ir valstybės pagalba, pagal Įstatyminio dekreto Nr. 504/1992 10 straipsnį Poste Italiane teisėtai suteikta išimtinė teisė teikti ICI surinkti skirtų einamųjų sąskaitų valdymo paslaugą.

19

To teismo teigimu, sutartinio pobūdžio santykiais, kurie sieja savivaldybę ir jos koncesininką, atsakingą už ICI surinkimą, siekiama vykdyti ūkinę veiklą, kai renkamos mokestinės pajamos, kurią galima apibrėžti kaip visuotinės ekonominės svarbos paslaugą, kaip ji suprantama pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį. Šie santykiai skiriasi nuo privataus pobūdžio santykių, kurie sieja Poste Italiane ir už ICI surinkimą atsakingą koncesininką ir kurie būdingi pašto atsiskaitomosios sąskaitos atidarymui ir valdymui. Tas teismas pažymi: nepaisant to, kad Įstatyminio dekreto Nr. 504/1992 10 straipsnio 3 dalyje nustatytas apribojimas dėl galimybės koncesininkui pasirinkti kontrahentą, t. y. Poste Italiane, šioje nuostatoje nenumatytas skirtumas tarp santykių, siejančių koncesininką ir Poste Italiane, ir šios įmonės santykių su kitais klientais, turinčiais pašto sąskaitą.

20

Minėtas teismas laikosi nuomonės, kad Įstatyminio dekreto Nr. 504/1992 10 straipsnis gali būti laikomas suderinamu su Sąjungos teisės aktais, tik jei einamosios sąskaitos valdymo paslauga, kurią teikti išimtinė teisė suteikta Poste Italiane, patenka į sąvoką „visuotinės ekonominės svarbos paslaugos teikimas“, kaip ji suprantama pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį. Reikia nustatyti, ar, nepaisant to, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose kitų nei ICI vietos mokesčių surinkimą, nėra panašios teisės normos, reikalavimas kuo labiau padidinti šio mokesčio surinkimo veiksmingumą pasinaudojant plačiu pašto skyrių geografiniu pasiskirstymu atitinka specialaus uždavinio kriterijų, taigi, ar juo pateisinamas Sąjungos konkurencijos taisyklių taikymo apribojimas, kaip tai suprantama pagal SESV 14 ir 106 straipsnius.

21

Tuo atveju, jei paslauga, susijusi su ICI surinkti skirtos pašto einamosios sąskaitos valdymu, būtų pripažinta visuotinės ekonominės svarbos paslauga, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, pirma, ar Poste Italiane suteikta teisė nustatyti komisinį mokestį, kiek jis, koncesininko teigimu, iš esmės yra įstatyme nustatytas privalomas mokestis ar įmoka, taigi, ir iš valstybės lėšų suteikta pagalba, gali būti laikoma „neteisėta valstybės pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, pažymint, kad apie šią priemonę niekada iš anksto nebuvo pranešta Europos Komisijai pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį.

22

Antra, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar tai, kad Poste Italiane vienašališkai nustatė pagrindinėse bylose nagrinėjamą komisinį mokestį, gali būti laikoma piktnaudžiavimu, taigi gali būti draudžiama pagal SESV 102 straipsnio pirmą pastraipą. Jis nurodo, kad koncesininkas negali išvengti šio komisinio mokesčio mokėjimo, antraip jis neįvykdytų pareigų pagal atskirus teisinius santykius, kurie jį sieja su vietos mokesčius nustatančiu subjektu ir kuriais siekiama, kad būtų surenkamas ICI.

23

Tokiomis aplinkybėmis Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, Italija) nutarė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

24

Teismo posėdis, kuris buvo numatytas 2020 m. balandžio 22 d., dėl sveikatos krizės ir su ja susijusių neaiškumų dėl to, kada Teisingumo Teismas galės vėl tęsti teisminę veiklą įprastomis sąlygomis, buvo atšauktas ir klausimai, į kuriuos turėjo būti atsakyta žodžiu, buvo pakeisti į klausimus, į kuriuos turi būti atsakyta raštu. Poste Italiane, Surinkimo įstaiga ir Komisija atsakė į pateiktus klausimus per Teisingumo Teismo nustatytą terminą.

25

Pirmiausia Poste Italiane tvirtina, kad pirmasis klausimas yra nepriimtinas, nes, viena vertus, jo neįmanoma suprasti, kiek jis susijęs su SESV 14 straipsniu, ir, kita vertus, tik nacionaliniai teismai turi tiesiogiai taikyti SESV 106 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas.

26

Pirma, reikia priminti, kad, Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Darie, C‑592/18, EU:C:2019:1140, 24 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

27

Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumas Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2020 m. spalio 8 d. Sprendimo Union des industries de la protection des plantes, C‑514/19, EU:C:2020:803, 29 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

28

Antra, reikia priminti, kad pagal nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrą, įtvirtintą SESV 267 straipsnyje, pastarasis turi pateikti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą, kuris leistų šiam išspręsti nagrinėjamą bylą. Atsižvelgiant į tai, Teisingumo Teismui gali prireikus tekti performuluoti jam pateiktus klausimus (2000 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Roquette Frères, C‑88/99, EU:C:2000:652, 18 punktas ir 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Nederlands Uitgeversverbond ir Groep Algemene Uitgevers, C‑263/18, EU:C:2019:1111, 31 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

29

Šiuo tikslu Teisingumo Teismas gali iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos, ypač iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atrinkti aiškintinus minėtos teisės klausimus, atsižvelgdamas į ginčo pagrindinėje byloje dalyką (2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Nederlands Uitgeversverbond ir Groep Algemene Uitgevers, C‑263/18, EU:C:2019:1111, 32 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

30

Nagrinėjamu atveju, nors pirmajame klausime minimas SESV 14 straipsnis, jis taip pat susijęs su SESV 106 straipsniu, konkrečiai – su visuotinės ekonominės svarbos paslaugos sąvoka, kurią apima šie du straipsniai, ir juo iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar veikla, kaip antai ta, kuriai vykdyti Poste Italiane suteikta išimtinė teisė, kad ji valdytų paslaugą, susijusią su einamąja pašto sąskaita, skirta ICI surinkti, atitinka tokios visuotinės ekonominės svarbos paslaugos reikalavimus. Taigi šis klausimas susijęs su Sąjungos teisės aiškinimu ir nėra nei hipotetinis, nei nesusijęs su ginčais pagrindinėse bylose. Be to, Teisingumo Teismas turi reikiamos informacijos, kad į jį atsakytų.

31

Taigi pirmasis klausimas yra priimtinas.

32

Pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 106 straipsnio 2 dalis ir 107 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama įgyvendinti nacionalines taisykles, pagal kurias už ICI surinkimą atsakingi koncesininkai privalo turėti jų vardu atidarytą einamąją sąskaitą Poste Italiane, kad mokesčių mokėtojai galėtų sumokėti šį mokestį ir būtų galima sumokėti komisinį mokestį už tos einamosios sąskaitos valdymą, jeigu apie šias taisykles nebuvo pranešta Komisijai pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį.

33

Pirmiausia reikia priminti, kad nors Komisija, kontroliuojama Sąjungos teismų, turi išimtinę kompetenciją vertinti, ar pagalba suderinama su vidaus rinka (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2020 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Vereniging tot Behoud van Natuurmonumenten in Nederland ir kt. / Komisija, C‑817/18 P, EU:C:2020:637, 99 punktą ir nurodytą jurisprudenciją), ši aplinkybė netrukdo nacionaliniam teismui pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl sąvokos „pagalba“ išaiškinimo. Taigi Teisingumo Teismas gali pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Sąjungos teisės aiškinimo gaires, kuriomis remdamasis šis galėtų nustatyti, ar nacionalinė priemonė gali būti laikoma „valstybės pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnį (2017 m. gegužės 18 d. Sprendimo Fondul Proprietatea, C‑150/16, EU:C:2017:388, 12 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

34

Be to, siekiant užtikrinti, kad SESV 108 straipsnio 3 dalyje numatyta pareiga pranešti apie ketinimus suteikti ar pakeisti valstybės pagalbą būtų veiksminga, o Komisijos vykdomas valstybės pagalbos nagrinėjimas – tinkamas ir išsamus, nacionaliniai teismai dėl šios pareigos pažeidimo turi padaryti išsamias išvadas ir patvirtinti jam ištaisyti tinkamas priemones, net jeigu neteisėtos pagalbos gavėjas yra įmonė, kuriai patikėta teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugą, kaip tai suprantama pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį (šiuo klausimu žr. 2020 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Viasat Broadcasting UK, C‑445/19, EU:C:2020:952, 43 punktą).

35

Be to, reikia pažymėti, kad klausimo, ar aptariama priemonė turi būti laikoma „valstybės pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnį, nagrinėjimas, kuris gali apimti 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415) suformuotoje jurisprudencijoje nustatytų sąlygų laikymosi patikrinimą, atliekamas prieš vertinant pagalbos priemonę pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį. Šis klausimas iš tiesų yra ankstesnis už klausimą, į kurį atsakant reikia patikrinti, jei būtina, ar su vidaus rinka nesuderinama pagalba vis dėlto yra reikalinga vykdant užduotį, priskirtą įmonei, kuriai skirta aptariama priemonė, kaip tai suprantama pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį (žr. šiuo klausimu 2017 m. kovo 8 d. Sprendimo Viasat Broadcasting UK / Komisija, C‑660/15 P, EU:C:2017:178, 34 punktą ir 2019 m. gegužės 15 d. Sprendimo Achema ir kt., C‑706/17, EU:C:2019:407, 102 punktą).

36

Taigi, siekiant atsakyti į pirmąjį ir antrąjį klausimus, pirmiausia reikia išnagrinėti, ar pagrindinėse bylose nagrinėjama priemonė turi būti laikoma „valstybės pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnį.

37

Tam, kad priemonę būtų galima kvalifikuoti kaip „valstybės pagalbą“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, turi būti įvykdytos keturios sąlygos, t. y. turi būti valstybės intervencija arba naudojami valstybės ištekliai, ši intervencija gali daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai, dėl jos naudą gaunančiam asmeniui suteikiamas atrankusis pranašumas ir iškraipoma konkurencija arba keliama tokia grėsmė (2019 m. gegužės 15 d. Sprendimo Achema ir kt., C‑706/17, EU:C:2019:407, 46 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

38

Pirma, kalbant apie sąlygą, susijusią su valstybės intervencija arba valstybės išteklių naudojimu, pažymėtina, jog SESV 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas skirtumas tarp „valstybės suteiktos pagalbos“ ir „iš valstybinių išteklių“ suteiktos pagalbos nereiškia, kad bet kokia valstybės suteikta nauda, nepaisant to, ar ji finansuojama iš valstybinių išteklių, ar ne, yra laikoma pagalba; tuo tik siekiama į šią sąvoką įtraukti tiek tiesiogiai valstybės, tiek tarpininkaujant viešajai ar privačiai įstaigai suteiktą naudą (2020 m. spalio 21 d. Sprendimo Eco TLC, C‑556/19, EU:C:2020:844, 26 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

39

Darytina išvada, jog tam, kad suteikiama nauda galėtų būti kvalifikuojama kaip „pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ji turi būti, pirma, suteikta tiesiogiai ar netiesiogiai iš valstybės išteklių ir, antra, priskirta valstybei (2019 m. gegužės 15 d. Sprendimo Achema ir kt., C‑706/17, EU:C:2019:407, 47 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

40

Pirma, kalbant apie sąlygą, susijusią su pagalbos priemonės priskyrimu valstybei, pažymėtina, kad pagal šią sąlygą reikalaujama išnagrinėti, ar viešosios valdžios institucijos dalyvavo patvirtinant šią priemonę (2020 m. spalio 21 d. Sprendimo Eco TLC, C‑556/19, EU:C:2020:844, 23 punktas).

41

Nagrinėjamu atveju iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėse bylose nagrinėjama priemonė buvo įtvirtinta įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis. Iš tiesų koncesininkų pareiga turėti einamąją sąskaitą Poste Italiane, skirtą ICI surinkti, buvo nustatyta Įstatyminiu dekretu Nr. 504/1992, o šios įmonės teisė rinkti komisinius mokesčius už šios sąskaitos valdymą buvo numatyta Įstatyme Nr. 662/1996. Šiomis aplinkybėmis, kurias turi patikrinti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, priemonė, pagal kurią koncesininkai privalo turėti jų vardu Poste Italiane atidarytą einamąją sąskaitą, kad mokesčių mokėtojai galėtų sumokėti ICI ir būtų galima sumokėti komisinius mokesčius už tos einamosios sąskaitos valdymą, gali būti laikoma priskirtina valstybei.

42

Antra, dėl sąlygos, susijusios su valstybinių išteklių perdavimu, reikia pažymėti, kad sąvoka „valstybės ištekliai“ apima visas pinigines priemones, kurias valdžios institucijos gali faktiškai panaudoti įmonėms remti, neatsižvelgiant į tai, ar tos priemonės yra nuolatinė valstybės turto dalis. Net jeigu valstybės iždas nuolat nedisponuoja pagalbą atitinkančiomis sumomis, to, kad jos nuolat yra kontroliuojamos valstybės, taigi jomis disponuoja kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos, pakanka, kad jos būtų laikomos valstybės ištekliais (2020 m. spalio 21 d. Sprendimo Eco TLC, C‑556/19, EU:C:2020:844, 36 punktas bei nurodyta jurisprudencija ir 2020 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Comune di Milano / Komisija, C‑160/19 P, EU:C:2020:1012, 30 punktas bei nurodyta jurisprudencija).

43

Atsižvelgiant į prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą informaciją ir Teisingumo Teismo turimą bylos medžiagą, šiuo klausimu reikia pažymėti, kad priemonė, kuria valstybės ar privačios įmonės įpareigojamos pirkti ar įsigyti paslaugas iš savo pačių finansinių išteklių, nėra valstybės pagalba. Iš tiesų ši pareiga iš principo nereiškia, kad naudojami valstybės ištekliai, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį. Vis dėlto būtų kitaip, jei būtų laikoma, kad valstybė pavedė šioms įmonėms administruoti valstybės išteklius, o taip būtų, jei dėl šios pareigos pirkti ar įsigyti paslaugas patiriamos papildomos išlaidos būtų visiškai perkeltos galutiniam vartotojui ir finansuojamos iš valstybės narės nustatytų privalomų įmokų arba būtų taikomas visiško šių papildomų išlaidų kompensavimo mechanizmas (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo ENEA, C‑329/15, EU:C:2017:671, 26 ir 30 punktus bei nurodytą jurisprudenciją ir 2019 m. gegužės 15 d. Sprendimo Achema ir kt., C‑706/17, EU:C:2019:407, 68 punktą).

44

Be to, valstybinių įmonių ištekliai taip pat gali būti laikomi valstybės ištekliais, kai valstybė, naudodamasi dominuojančia įtaka šioms įmonėms, gali prireikus nukreipti šių išteklių naudojimą konkrečioms kitų įmonių lengvatoms finansuoti (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo ENEA, C‑329/15, EU:C:2017:671, 31 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

45

Nagrinėjamu atveju iš nutartyse dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą nurodytų nacionalinės teisės aktų matyti, jog gali būti laikoma, kad pagal pagrindinėse bylose nagrinėjamą priemonę numatyta pareiga įsigyti paslaugas, nes pagal Įstatyminio dekreto Nr. 504/1992 10 straipsnio 3 dalį koncesininkai privalo turėti Poste Italiane atidarytą einamąją sąskaitą, kad iš mokesčių mokėtojų surinktų ICI, o pagal Įstatymo Nr. 662/1996 2 straipsnio 18 dalį Poste Italiane gali iš tų koncesininkų gauti komisinius mokesčius už šios sąskaitos valdymą.

46

Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, jog remiantis vien tuo, kad 2006 m. koncesininkai tapo valstybinėmis įmonėmis, negalima daryti išvados, kad šiems koncesininkams tenkanti pareiga įsigyti paslaugas yra finansuojama iš valstybės išteklių.

47

Iš tiesų iš prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos informacijos nematyti, jog pagrindinėse bylose nagrinėjama priemonė nustatyta valstybei pasinaudojus savo dominuojančia įtaka šioms įmonėms, kad būtų nukreiptas jų išteklių panaudojimas, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 44 punkte nurodytą jurisprudenciją, nes pareiga turėti Poste Italiane atidarytą einamąją sąskaitą, skirtą ICI rinkti iš mokesčių mokėtojų, kyla iš teisės aktų nuostatų, o ne iš valstybės kišimosi į šių koncesininkų komercinę politiką, ir buvo taikoma vienodai koncesininkams iki ir po 2006 m., kuriais jie tapo kontroliuojami valstybės.

48

Vis dėlto remiantis tuo, kas išdėstyta šio sprendimo 43 punkte, reikia patikrinti, ar už ICI surinkimą atsakingi koncesininkai yra įmonės, kurioms valstybė pavedė administruoti valstybės išteklius, o taip, be kita ko, būtų, jei egzistuotų dėl šios pareigos patiriamų papildomų išlaidų visiško kompensavimo mechanizmas.

49

Iš Teisingumo Teismo turimos informacijos nėra aišku, ar toks mechanizmas egzistuoja.

50

Žinoma, iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal Įstatyminio dekreto Nr. 504/1992 10 straipsnio 3 dalį mokesčius nustatančios savivaldybės privalo mokėti komisinį mokestį koncesininkams už pastarųjų vykdomą ICI surinkimo veiklą. Vis dėlto, nors akivaizdu, kad šios sumos gaunamos iš valstybės lėšų, nėra duomenų, kad jos skirtos kompensuoti papildomoms išlaidoms, kurių koncesininkai gali patirti dėl jų pareigos turėti Poste Italiane atidarytą einamąją sąskaitą, ir kad taip valstybė užtikrina visišką šių papildomų išlaidų padengimą. Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar taip yra.

51

Be to, reikia pažymėti, jog nei iš nutarčių dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą, nei iš Teisingumo Teismo turimos bylų medžiagos nematyti, kad visos išlaidos, galbūt patiriamos dėl pagrindinėse bylose nagrinėjamos pareigos įsigyti iš Poste Italiane paslaugas, tektų mokesčių mokėtojams arba kad šios išlaidos būtų finansuojamos iš kitokios rūšies valstybės nustatytų privalomų įmokų.

52

Atsižvelgiant į tai, net jei iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad komisiniai mokesčiai, kuriuos koncesininkai moka Poste Italiane už sąskaitų, kurias jie privalo turėti šioje įmonėje, atidarymą ir valdymą, galėtų būti laikomi tiesiogiai ar netiesiogiai suteiktais iš valstybės išteklių, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai patikrinti, nes Teisingumo Teismas negali tiesiogiai nagrinėti su pagrindinėmis bylomis susijusių faktinių aplinkybių.

53

Antra, kalbant apie sąlygą, pagal kurią dėl intervencijos pagalbos gavėjui turi būti suteiktas atrankusis pranašumas, reikia pažymėti, kad valstybės pagalba laikoma bet kokia valstybės intervencija, kad ir kokia būtų jos forma, kuri gali tiesiogiai ar netiesiogiai suteikti naudą tam tikroms įmonėms arba kuri turi būti laikoma ekonominiu pranašumu, kurio naudą gaunanti įmonė nebūtų įgijusi įprastomis rinkos sąlygomis (2019 m. gegužės 15 d. Sprendimo Achema ir kt., C‑706/17, EU:C:2019:407, 83 punktas ir nurodyta teismų praktika).

54

Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal nacionalinės teisės aktus įmonei suteikta teisė rinkti komisinius mokesčius už paslaugos, dėl kurios ji turi teisės aktuose įtvirtintą monopolį, administravimą a priori gali būti laikoma tik šiai įmonei suteiktu atrankiuoju pranašumu.

55

Iš nutarčių dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą ir kitos Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad būtent Įstatyminiame dekrete Nr. 504/1992, kuriuo įtvirtintas Poste Italiane teisinis monopolis, buvo numatyta koncesininkų pareiga savo vardu atidaryti einamąją sąskaitą šioje įmonėje tam, kad iš mokesčių mokėtojų gautų ICI. Prieš priimant Dekretą‑įstatymą Nr. 70/2011 vienintelei Poste Italiane buvo suteiktas šis pranašumas, kuris buvo pateisinamas itin dideliu teritoriniu pašto skyrių paskirstymu, sudarančiu sąlygas lengviau pasiekti mokesčių mokėtoją.

56

Taigi reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant į pagrindinėse bylose nagrinėjamas aplinkybes, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konkrečiai klausia Teisingumo Teismo dėl 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415) nustatytų kriterijų dėl atvejų, kai teikiama kompensacija už tai, kad įmonė prisiima viešųjų paslaugų įsipareigojimus.

57

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, kai valstybės intervencija turi būti laikoma kompensacija už paslaugas, kurias teikia naudą gaunančios įmonės, vykdydamos įpareigojimus teikti viešąją paslaugą, todėl tokios įmonės realios finansinės naudos neįgyja ir dėl šios intervencijos neatsiduria palankesnėje konkurencinėje padėtyje, palyginti su įmonėmis, kurios su jomis konkuruoja, tokiai intervencijai netaikoma SESV 107 straipsnio 1 dalis (2003 m. liepos 24 d. Sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg, C‑280/00, EU:C:2003:415, 87 punktas; 2017 m. kovo 8 d. Sprendimo Viasat Broadcasting UK / Komisija, C‑660/15 P, EU:C:2017:178, 25 punktas ir 2019 m. gegužės 15 d. Sprendimo Achema ir kt., C‑706/17, EU:C:2019:407, 100 punktas).

58

Kaip nustatyta 2003 m. liepos 24 d. Sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415) 88–93 punktuose, kad tokia intervencija nebūtų kvalifikuojama kaip „valstybės pagalba“, turi būti tenkinamos tam tikros sąlygos. Pirma, kompensaciją gaunančiai įmonei turi būti faktiškai pavesta vykdyti įpareigojimus teikti viešąją paslaugą, o tie įpareigojimai turi būti aiškiai apibrėžti. Antra, kriterijai, kuriais remiantis apskaičiuojama kompensacija, turi būti iš anksto objektyviai ir skaidriai nustatyti. Trečia, kompensacija negali viršyti to, kas būtina, siekiant padengti visas ar dalį išlaidų, kurių patiriama vykdant įpareigojimus teikti viešąją paslaugą. Ketvirta, jei įmonė, kuri turi vykdyti įpareigojimus teikti viešąją paslaugą, konkrečiu atveju nėra atrenkama pagal viešojo konkurso procedūrą, kuria siekiama atrinkti konkurso dalyvį, galintį teikti šią paslaugą mažiausiomis visuomenei išlaidomis, reikalingos kompensacijos dydis turi būti nustatytas remiantis išlaidų, kurių gerai valdoma ir pakankamai priemonių įpareigojimams teikti viešąją paslaugą vykdyti turinti vidutinė įmonė būtų patyrusi, vykdydama šiuos įpareigojimus, analize.

59

Dėl pirmosios sąlygos, nustatytos 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415), Teisingumo Teismas konstatavo, kad ja siekiama skaidrumo ir teisinio saugumo, o tai reikalauja, kad būtų tenkinami minimalūs kriterijai, t. y. turi būti vienas ar keli viešosios valdžios aktai, pakankamai tiksliai apibrėžiantys bent įmonėms tenkančių įpareigojimų teikti viešąją paslaugą pobūdį, trukmę ir apimtį. Nesant aiškaus tokių objektyvių kriterijų apibrėžimo, negalima patikrinti, ar konkreti veikla patenka į visuotinės ekonominės svarbos paslaugos sąvokos apibrėžtį (2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑114/17 P, EU:C:2018:753, 86 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

60

Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad pagrindinės bylos nėra susijusios su Poste Italiane siūlomomis pašto paslaugomis ir kad, kiek tai susiję su ICI surinkimu, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atskiria, viena vertus, santykius, kurie, taikant administracinę koncesiją ir viešojo pirkimo procedūrą, sieja mokesčius nustatantį subjektą – savivaldybę ir už šį surinkimą atsakingą koncesininką ir, kita vertus, šio koncesininko ir Poste Italiane privačius santykius, egzistuojant pareigai turėti einamąją pašto sąskaitą minėtam surinkimui ir mokėti komisinį mokestį už šios sąskaitos valdymą. Pagrindinės bylos susijusios tik su antruoju iš šių dviejų santykių.

61

Kaip savo išvados 45 punkte pažymėjo generalinis advokatas, nėra nieko, kas įrodytų, kad palaikydama santykius su šiais koncesininkais Poste Italiane oficialiai privalėtų teikti tam tikras paslaugas, vykdydama įpareigojimus teikti viešąją paslaugą tokiomis sąlygomis, pagal kurias būtų pakankamai tiksliai nustatytas šių paslaugų pobūdis ir apimtis.

62

Priešingai, net jei einamųjų pašto sąskaitų atidarymas ir valdymas koncesininkų vardu priskiriamas prie koncesininkui pavestos ICI surinkimo viešosios paslaugos organizavimo ir teikimo tvarkos įgyvendinimo veiklos, iš nutarčių dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą ir kitos Teisingumo Teismo turimoje bylų medžiagoje esančios informacijos matyti, kad, be pareigos sudaryti sutartį su visais koncesininkais, Poste Italiane neturi daugiau pareigų nei tos, kurios taikomos bankininkystės paslaugų sektoriui.

63

Kalbant konkrečiai, Poste Italiane gali laisvai nustatyti savo tarifus ir, išskyrus minėtą pareigą sudaryti sutartis su koncesininkais, nėra jokių konkrečių aplinkybių, dėl kurių jos santykiai su šiais koncesininkais skirtųsi nuo santykių, kuriuos ji palaiko su kitais klientais, turinčiais einamąsias pašto sąskaitas. Poste Italiane nurodė, kad su koncesininkais ją sieji įprasti santykiai, susiję su einamąja sąskaita, ir kad ji visada suteikia vieną einamąją pašto sąskaitą, kurios bazinis pasiūlymas visiems klientams yra vienodas. Surinkimo įstaiga taip pat patvirtino, kad Poste Italiane koncesininkų einamosioms sąskaitoms taiko tas pačias ekonomines sąlygas kaip ir apskritai visiems kitiems juridiniams asmenims.

64

Šiomis aplinkybėmis pirmoji sąlyga, nustatyta 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415), nagrinėjamu atveju netenkinama ir nereikia nagrinėti kitų tame sprendime nustatytų sąlygų, nes jos yra kumuliacinės.

65

Darytina išvada, jog atitinkamuose nacionalinės teisės aktuose Poste Italiane suteikta teisė rinkti komisinius mokesčius už einamųjų pašto sąskaitų, kurias koncesininkai teisiškai privalėjo atidaryti savo vardu, kad gautų mokesčių mokėtojų mokamą ICI, valdymą gali būti laikoma atrankiuoju pranašumu; tai turi patikrinti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

66

Trečia, kalbant apie sąlygas, pagal kurias intervencija turi galėti daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškraipyti konkurenciją arba kelti tokią grėsmę, pažymėtina, kad nors nutartyse dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą nėra informacijos šiuo klausimu, galima teigti, kad nagrinėjamu atveju jos tenkinamos, tačiau tai turi patikrinti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

67

Iš tiesų, pirma, reikia priminti, kad, siekiant nacionalinę priemonę kvalifikuoti kaip „valstybės pagalbą“, neprivaloma įrodyti, kad ši pagalba turi realią įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai ar kad iš tiesų ji iškraipo konkurenciją, bet reikia tik išsiaiškinti, ar tokia pagalba gali daryti poveikį šiai tarpusavio prekybai ir iškraipyti konkurenciją (2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Azienda Napoletana Mobilità, C‑659/17, EU:C:2019:633, 29 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

68

Be to, kai valstybės narės suteikta pagalba sustiprina tam tikrų įmonių padėtį, palyginti su kitomis Sąjungos vidaus prekyboje konkuruojančiomis įmonėmis, manytina, kad pagalba turėjo įtakos šiai prekybai. Nebūtina, kad įmonės pagalbos gavėjos pačios dalyvautų prekyboje tarp valstybių narių. Jei valstybė narė suteikia pagalbą įmonėms, dėl tokios priežasties vidaus veiklos apimtis gali būti išlaikyta arba padidinta, todėl kitose valstybėse narėse įsisteigusios įmonės turi mažiau galimybių patekti į tos valstybės narės rinką (2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Azienda Napoletana Mobilità, C‑659/17, EU:C:2019:633, 30 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

69

Vis dėlto šiuo atveju negalima atmesti galimybės, kad pagrindinėse bylose nagrinėjami Italijos teisės aktai, įpareigodami koncesininkus turėti einamąją sąskaitą ICI surinkti ir mokėti komisinius mokesčius už šių Poste Italiane sąskaitų valdymą, gali sustiprinti šios valstybės įmonės padėtį kitų bankininkystės ir finansinių paslaugų sektoriuje konkuruojančių įmonių atžvilgiu, taip pat daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

70

Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, kokią įtaką Poste Italiene ir kitų bankų veiklai daro pagrindinėse bylose nagrinėjama priemonė, pagal kurią bent iki Dekreto‑įstatymo Nr. 70/2011 priėmimo tik Poste Italiane buvo suteiktas pranašumas, kylantis iš koncesininkų pareigos turėti savo vardu šioje įmonėje atidarytą einamąją sąskaitą, kad iš mokesčių mokėtojų gautų ICI, kartu su šiems asmenims suteikta galimybe tiesiogiai sumokėti šį mokestį šiems koncesininkams.

71

Ketvirta, reikia pažymėti, jog iš nutarčių dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad apie Įstatyminiu dekretu Nr. 504/1992 nustatytą priemonę, kuria siekiama Poste Italiane suteikti už ICI surinkimą atsakingų koncesininkų vardu atidarytų einamųjų sąskaitų valdymo monopolį, Komisijai nebuvo pranešta pagal SESV 108 straipsnį.

72

Darytina išvada, kad jeigu atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 37–70 punktuose, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas padarytų išvadą, kad pagrindinėse bylose nagrinėjama priemonė yra valstybės pagalba, remdamasis šio sprendimo 34 punkte nurodyta jurisprudencija jis turėtų nustatyti visas pasekmes, šiuo atveju kylančias dėl SESV 108 straipsnio 3 dalies pažeidimo.

73

Be to, reikia pažymėti: kadangi 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415) suformuotoje jurisprudencijoje nustatyta pirmoji sąlyga, pagal kurią kompensaciją gaunančiai įmonei turi būti pavesta vykdyti įpareigojimus teikti viešąją paslaugą, kurie turi būti aiškiai apibrėžti, taikoma taip pat ir tuo atveju, kai remiamasi SESV 106 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtimi (2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Comunidad Autónoma del País Vasco ir kt. / Komisija, C‑66/16 P–C‑69/16 P, EU:C:2017:999, 56 punktas ir nurodyta jurisprudencija), SESV 106 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma pagrindinėse bylose, nes šio sprendimo 64 punkte konstatuota, kad nagrinėjamu atveju ši sąlyga netenkinama. Bet kuriuo atveju, kadangi, kaip matyti iš šio sprendimo 33 punkte nurodytos jurisprudencijos, Komisija turi išimtinę kompetenciją vertinti pagalbos suderinamumą su vidaus rinka, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti, ar tenkinamos SESV 106 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygos.

74

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimą reikia atsakyti: SESV 107 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad „valstybės pagalba“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, laikoma nacionalinė priemonė, pagal kurią už ICI surinkimą atsakingi koncesininkai privalo turėti jų vardu Poste Italiane atidarytą einamąją sąskaitą, kad mokesčių mokėtojai galėtų sumokėti šį mokestį ir būtų galima sumokėti komisinį mokestį už šios einamosios sąskaitos valdymą, jeigu ši priemonė priskirtina valstybei, ja Poste Italiane suteikiamas atrankusis pranašumas naudojant valstybės išteklius ir gali būti iškraipyta konkurencija ir valstybių narių tarpusavio prekyba; tai turi patikrinti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

75

Trečiuoju klausimu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar pagal SESV 102 straipsnį draudžiamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias už ICI surinkimą atsakingi koncesininkai turi mokėti Poste Italiane vienašališkai nustatytą komisinį mokestį už einamosios pašto sąskaitos, kurią jie privalo atidaryti šioje įmonėje, valdymą.

76

Poste Italiane tvirtina, kad šis klausimas nepriimtinas, nes prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visiškai neanalizavo ir nepaaiškino priežasčių, dėl kurių pagrindinėse bylose nagrinėjamos nacionalinės teisės normos neatitinka SESV 102 straipsnio. Darant prielaidą, kad pateiktas klausimas susijęs su SESV 106 straipsnio 1 dalies, siejamos su SESV 102 straipsniu, išaiškinimu, šis klausimas taip pat yra nepriimtinas. Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai nenurodė atitinkamų paslaugų rinkos, atitinkamos geografinės aprėpties, aptariamas paslaugas teikiančių ūkio subjektų skaičiaus ir jų atitinkamų rinkos dalių.

77

Šiuo klausimu reikia priminti, jog tam, kad Teisingumo Teismas pateiktų naudingą Sąjungos teisės išaiškinimą, būtina, kad nacionalinis teismas apibrėžtų su prejudiciniais klausimais susijusią faktinę ir teisinę situaciją arba bent jau išdėstytų faktines aplinkybes, dėl kurių šie klausimai kilo. Šie reikalavimai ypač taikytini konkurencijos srityje, kuriai būdingos sudėtingos teisinės ir faktinės situacijos (2013 m. gruodžio 12 d.Ragn‑Sells, C‑292/12, EU:C:2013:820, 39 punktas ir 2019 m. kovo 5 d. Sprendimo Eesti Pagar, C‑349/17, EU:C:2019:172, 49 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

78

Pagrindinėse bylose trečiuoju klausimu iš esmės siekiama išsiaiškinti ne tik tai, ar pagrindinėse bylose nagrinėjamomis nacionalinės teisės normomis Poste Italiane suteiktos specialios ar išimtinės teisės, kaip tai suprantama pagal SESV 106 straipsnio 1 dalį, bet ir tai, ar tokios teisės normos galėjo sudaryti sąlygas piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi.

79

Kaip išvados 92 punkte pažymėjo generalinis advokatas, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėjo pateikti tikslią informaciją apie atitinkamos rinkos savybes, jos geografinę aprėptį ar galimą lygiaverčių paslaugų buvimą.

80

Kalbant konkrečiai, nutartyse dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą nepateikta informacijos, leidžiančios identifikuoti požymius, iš kurių galima spręsti apie dominuojančią padėtį, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį, pagrindinių bylų aplinkybėmis. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, nepaisant informacijos, kurią pateikė proceso Teisingumo Teisme dalyviai, atsakydami į jo užduotus klausimus, neįmanoma pakankamai tiksliai apibrėžti atitinkamos rinkos pagrindinėse bylose aptariamų paslaugų ir jos geografinės aprėpties požiūriu, taip pat įvairių šioje rinkoje veikiančių įmonių užimamų rinkos dalių ir užtikrintai konstatuoti, kad dėl įpareigojimo koncesininkams turėti Poste Italiane atidarytą einamąją sąskaitą ICI surinkti ši įmonė užsitikrino dominuojančią padėtį didelėje vidaus rinkos dalyje.

81

Be to, nutartyse dėl prašymų priimti prejudicinius sprendimus taip pat nepaaiškintos priežastys, dėl kurių pagrindinėse bylose nagrinėjamos Italijos teisės normos gali sudaryti sąlygas Poste Italiane piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi.

82

Kadangi Teisingumo Teismas neturi būtinos informacijos, kad galėtų naudingai atsakyti, reikia konstatuoti, jog trečiasis klausimas yra nepriimtinas.

83

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

SESV 107 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad „valstybės pagalba“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, laikoma nacionalinė priemonė, pagal kurią už imposta comunale sugli immobili (savivaldybių nekilnojamojo turto mokestis) surinkimą atsakingi koncesininkai privalo turėti jų vardu Poste Italiane SpA atidarytą einamąją sąskaitą, kad mokesčių mokėtojai galėtų sumokėti šį mokestį ir būtų galima sumokėti komisinį mokestį už šios einamosios sąskaitos valdymą, jeigu ši priemonė priskirtina valstybei, ja Poste Italiane suteikiamas atrankusis pranašumas naudojant valstybės išteklius ir gali būti iškraipyta konkurencija ir valstybių narių tarpusavio prekyba; tai turi patikrinti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.