1.

Sofiyski rayonen sad (Sofijos rajono apylinkės teismas, Bulgarija) kreipėsi į Teisingumo Teismą su šešiais klausimais dėl to, kaip, atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnį, turi būti aiškinama 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir Europos arešto orderio vykdymo procedūroms ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu ( 2 ).

2.

CH yra Bulgarijos pilietis, kuris nemoka bulgarų rašytinės kalbos. Jis turi teistumą.

3.

2022 m. gruodžio 16 d. CH buvo suimtas įtariant, kad 2022 m. gruodžio 2 ir 14 d. įvykdė plėšimą. Pristatytas į policijos nuovadą jis pasirašė pareiškimą, juo atsisakė teisės būti atstovaujamas advokato. Pagal Bulgarijos teisę, norint įrodyti, kad neraštingas asmuo atsisakė šios teisės, reikia policijos pareigūno ir nepriklausomo liudytojo parašų. Atrodo, kad nė viena iš šių sąlygų nebuvo įvykdyta ( 3 ). Per apklausą policijoje, vykusią nedalyvaujant advokatui, CH prisipažino įvykdęs antrąjį apiplėšimą ir nurodė tąkart pagrobtų daiktų buvimo vietą. Per vėliau tą pačią dieną surengtą tiesioginio atpažinimo procedūrą per antrąjį apiplėšimą nukentėjęs asmuo atpažino CH kaip nusikaltimo vykdytoją.

4.

2022 m. gruodžio 17 d. per pirmąjį apiplėšimą nukentėjęs asmuo atpažino CH kaip nusikaltimo vykdytoją per antrą tiesioginio atpažinimo procedūrą, kuri buvo vykdoma nedalyvaujant advokatui. Paskui Sofiyska rayonna prokuratura (Sofijos rajono apylinkės prokuratūra, Bulgarija) pareiškė CH kaltinimą 2022 m. gruodžio 2 ir 14 d. įvykdžius plėšimą. Kadangi pagal Bulgarijos teisę asmuo, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, privalo turėti teisinį atstovą, jam buvo paskirtas advokatas.

5.

2022 m. gruodžio 19 d. CH stojo prieš Sofiyski rayonen sad (Sofijos rajono apylinkės teismas) ir šis teismas nutarė jį sulaikyti, kol vyksta teismo procesas. 2022 m. gruodžio 29 d.Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto apylinkės teismas) patvirtino šią nutartį.

6.

2023 m. birželio 13 d.Sofiyski rayonen sad (Sofijos rajono apylinkės teismas) atmetė CH prašymą sušvelninti kardomąją priemonę. 2023 m. birželio 22 d.Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto apylinkės teismas) patvirtino šią nutartį.

7.

2023 m. rugpjūčio 18 d.Sofiyski rayonen sad (Sofijos rajono apylinkės teismas) nusprendė paleisti CH į laisvę su sąlyga, kad jis privalės periodiškai registruotis savo gyvenamosios vietos policijos įstaigose. Teismas taip pasielgė, remdamasis tuo, kad neįmanoma žinoti, ar suėmimo metu CH savanoriškai ir sąmoningai atsisakė teisės būti atstovaujamas advokato, nes yra neraštingas ir jo tariamo atsisakymo nepasirašė liudytojas. Tokiomis aplinkybėmis Sofiyski rayonen sad (Sofijos rajono apylinkės teismas) padarė išvadą, kad vėlesnis policijos tyrimas buvo neteisėtas, todėl per jį gauti įrodymai negalėjo būti naudojami CH baudžiamajam persekiojimui.

8.

2023 m. rugsėjo 7 d.Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto apylinkės teismas) šį sprendimą panaikino ir nusprendė, kad CH turi būti toliau taikomas kardomasis kalinimas. Teismas konstatavo, kad nors nuo sulaikymo iki kaltinimų pareiškimo joks advokatas neteikė pagalbos CH, neatrodo, kad per policijos tyrimą surinkti įrodymai buvo gauti neteisėtai.

9.

2023 m. spalio 2 d.Sofiyski rayonen sad (Sofijos rajono apylinkės teismas) dar kartą nusprendė paleisti CH į laisvę su sąlyga, kad jis periodiškai registruosis savo gyvenamosios vietos policijos įstaigose. 2023 m. lapkričio 7 d.Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto apylinkės teismas) vėl panaikino šį sprendimą ir nusprendė, kad CH turi likti suimtas.

10.

CH baudžiamąją bylą nagrinėja Sofiyski rayonen sad (Sofijos rajono apylinkės teismas). Šis teismas abejoja, ar policija paisė CH teisės turėti advokatą laikotarpiu nuo jo sulaikymo iki pateikiant jam kaltinimus dviem plėšimais. Teismui kyla klausimas, ar Direktyva 2013/48 suteikia teisę nacionaliniam teismui, priimant sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo procesinių prievartos priemonių, vertinti, ar įrodymai prieš kaltinamąjį buvo gauti pažeidžiant jo teisę turėti advokatą. Sofiyski rayonen sad (Sofijos rajono apylinkės teismas) kyla abejonių, ar Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 6 dalies b punktas, pagal kurį valstybėms narėms leidžiama laikinai nukrypti nuo teisės turėti advokatą taikymo išimtinėmis aplinkybėmis ikiteisminio tyrimo etape, tačiau kuris nebuvo perkeltas į Bulgarijos teisę, veikia tiesiogiai. Teismas taip pat siekia sužinoti, ar nepažeistos Direktyvos 2013/48 9 straipsnio 1 dalies nuostatos tokiu atveju, kai įtariamasis, kuris yra neraštingas ir teigia, kad nežinojo pasirašomo dokumento turinio, raštu atsisakė teisės turėti advokatą. Galiausiai Sofiyski rayonen sad (Sofijos rajono apylinkės teismas) siekia išsiaiškinti, ar dėl to, kad buvo atsisakyta teisės į advokato pagalbą įtariamojo sulaikymo metu, policija atleidžiama nuo pareigos informuoti įtariamąjį apie jo teisę turėti advokatą prieš atliekant tolesnius tyrimo veiksmus.

11.

Šiomis aplinkybėmis Sofiyski rayonen sad (Sofijos rajono apylinkės teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

12.

Kadangi CH sulaikytas nuo 2022 m. gruodžio 16 d., o prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliami klausimai yra susiję su sritimi, kuriai taikomos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo trečiosios dalies V antraštinės dalies nuostatos, Sofiyski rayonen sad (Sofijos rajono apylinkės teismas) tame pačiame 2024 m. sausio 11 d. sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat paprašė Teisingumo Teismo, kad šiam prašymui priimti prejudicinį sprendimą būtų taikoma Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje nustatyta prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra.

13.

2024 m. sausio 25 d. sprendimu Teisingumo Teismas patenkino šį prašymą.

14.

CH vardu pateiktose rašytinėse pastabose nurodyta, kad jis neturėjo nieko pridurti prie nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą. Europos Komisija pateikė rašytines pastabas, žodinius argumentus ir atsakė į 2024 m. kovo 11 d. posėdyje Teisingumo Teismo pateiktus klausimus.

15.

SESV 82 straipsnio 2 dalies b punktas yra Direktyvos 2013/48 teisinis pagrindas. Šia nuostata Sąjungai suteikiami įgaliojimai priimti direktyvas, kuriomis nustatomos būtiniausios taisyklės, susijusios su asmenų teisėmis baudžiamajame procese, nepaisant valstybių narių teisės tradicijų ir sistemų skirtumų. Taigi Direktyvos 2013/48 1 straipsnyje, nepažeidžiant subsidiarumo ir proporcingumo principų, nustatomos būtiniausios taisyklės, susijusios su įtariamųjų ir kaltinamųjų teisėmis baudžiamajame procese, visų pirma su teise turėti advokatą ( 4 ). Valstybės narės gali numatyti aukštesnį apsaugos lygį ( 5 ).

16.

Pirmuoju, antruoju ir trečiuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti Direktyvą 2013/48, atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, aplinkybėmis, kuriomis Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto apylinkės teismas) nutartimi CH taikomas suėmimas ikiteisminio tyrimo metu.

17.

SESV 267 straipsnyje numatyta, jog prejudicinio sprendimo „reikia“, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų „priimti sprendimą“ nagrinėjamoje byloje ( 6 ). Todėl tarp nacionaliniame teisme nagrinėjamo ginčo ir prašomo Sąjungos teisės išaiškinimo turi būti toks ryšys, kad išaiškinimas būtų objektyviai reikalingas tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų priimti sprendimą dėl šio ginčo ( 7 ).

18.

Nacionaliniai teismai nurodo faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus, kuriais remdamiesi pateikia Teisingumo Teismui klausimus dėl Sąjungos teisės išaiškinimo. Teisingumo Teismas netikrina šių išvadų tikslumo, todėl užduotiems teisės aiškinimo klausimams taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti prejudicinį sprendimą tik jei yra akivaizdu, kad nacionalinio teismo prašomas Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus. Teisingumo Teismo užduotis nagrinėjant prašymus priimti prejudicinį sprendimą yra padėti vykdyti teisingumą valstybėse narėse, o ne patarti bendrais ar hipotetiniais klausimais ( 8 ).

19.

Iš Teisingumo Teismo bylos medžiagos matyti, kad, Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto apylinkės teismas) priėmus 2023 m. lapkričio 7 d. nutartį ir toliau taikyti CH kardomąjį kalinimą, 2023 m. lapkričio 20 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė savo iniciatyva pateikti Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus ( 9 ). Tiek iš tą dieną vykusio prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo posėdžio protokolo, tiek iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad priimant šį sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nebuvo prašoma išnagrinėti prašymą pakeisti Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto apylinkės teismas) CH taikytą procesinę prievartos priemonę. Nors Nakazatelno-procesualen kodeks (Baudžiamojo proceso kodeksas) ( 10 ) 270 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl procesinės prievartos priemonės pakeitimo gali būti kreipiamasi bet kuriuo metu iki bylos nagrinėjimo teisme, nesant kaltinamojo prašymo, nacionalinis teismas neturi jurisdikcijos savo iniciatyva pakeisti procesinę prievartos priemonę ( 11 ). Priimdamas galutinį sprendimą dėl kaltinimų esmės nacionalinis teismas vis dėlto turi jurisdikciją priimti atitinkamus sprendimus dėl bet kokių procesinių prievartos priemonių, kurių buvo imtasi kaltinamojo atžvilgiu ( 12 ).

20.

Be to, pažymėtina, kad nauji prašymai pakeisti procesines prievartos priemones pagal Baudžiamojo proceso kodekso 270 straipsnio 1 dalį gali būti teikiami tik tada, kai kaltinamasis gali įrodyti, kad pasikeitė jo aplinkybės ( 13 ). Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra jokių nuorodų apie tai, kad per 13 dienų nuo Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto apylinkės teismas) nutarties paskelbimo iki prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo pateikti šį prašymą būtų pasikeitusios kokios nors su CH susijusios aplinkybės. Taigi atrodo, kad šia nutartimi dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Sofiyski rayonen sad (Sofijos rajono apylinkės teismas) siekia pasiūlyti Teisingumo Teismui patikrinti apeliacinės instancijos teismo nutarties atitiktį Sąjungos teisei, kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagal nacionalinę teisę neturi jurisdikcijos pakeisti ar peržiūrėti šią nutartį.

21.

Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nėra pateiktas prašymas dėl pasikeitusių aplinkybių pakeisti Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto apylinkės teismas) pritaikytą procesinę prievartos priemonę, pirmasis, antrasis ir trečiasis klausimai yra akivaizdžiai hipotetiniai. Dėl šios priežasties patariu Teisingumo Teismui atmesti šiuos klausimus kaip nepriimtinus. Vis dėlto juos išnagrinėsiu, siekdamas padėti Teisingumo Teismui, jeigu jis nuspręstų kitaip.

22.

Pirmuoju, antruoju ir trečiuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar pagal Direktyvos 2013/48 12 straipsnio 2 dalį, siejamą su Chartijos 47 straipsniu, reikalaujama, kad nacionalinis teismas, kuriam pateiktas prašymas pakeisti procesinę prievartos priemonę baudžiamojo proceso ikiteisminio tyrimo stadijoje, turėtų jurisdikciją vertinti, ar įrodymai buvo gauti pažeidžiant teisę turėti advokatą, nepaisant priešingų apeliacinės instancijos teismo nurodymų.

23.

Komisija primena, kad Direktyvoje 2013/48 nustatytos būtiniausios taisyklės. Remiantis šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalimi, įtariamieji ar kaltinamieji turi turėti veiksmingų teisių gynimo priemonių pagal nacionalinę teisę, kuriomis galėtų pasinaudoti tais atvejais, kai pažeidžiamos šioje direktyvoje numatytos jų teisės. Nesant išsamių taisyklių Sąjungos lygmeniu, tokios taisyklės turi būti nustatytos kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje, su sąlyga, kad laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų. Taigi Komisija mano, kad Direktyva 2013/48 neleidžia teismui automatiškai atmesti ginčijamų įrodymų kaip nepriimtinų, ir siūlo teismui atlikti pusiausvyros vertinimą.

24.

Iš Direktyvos 2013/48 4 ir 6 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja siekiama įgyvendinti sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principą, kuris grindžiamas valstybių narių pasitikėjimu viena kitos baudžiamosios justicijos sistemomis. Šia direktyva siekiama skatinti taikyti, be kita ko, Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtintą teisę gauti teisinę pagalbą, būti ginamam ir atstovaujamam, taip pat Chartijos 48 straipsnio 2 dalyje garantuojamą teisę į gynybą ( 14 ). Vis dėlto Direktyvoje 2013/48 nustatomos būtiniausios taisyklės, skirtos įtariamųjų ir kaltinamųjų teisei turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui apginti ( 15 ). Tai atitinka sąlygą, kad pagal dabartinę Sąjungos teisę baudžiamasis procesas iš esmės priklauso valstybių narių kompetencijai ( 16 ).

25.

Direktyvos 2013/48 12 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad valstybės narės pagal nacionalinę teisę numatytų veiksmingas teisių gynimo priemones, kuriomis būtų galima pasinaudoti tais atvejais, kai pažeidžiamos šia direktyva suteikiamos teisės. Atsižvelgiant į aiškias, besąlygiškas ir tikslias šios nuostatos sąlygas, taip pat atrodo, kad pagal ją draudžiama bet kokia nacionalinė priemonė, kuri trukdytų pasinaudoti veiksminga teisių gynimo priemone bet kokio šių teisių pažeidimo atveju ( 17 ). Direktyvos 2013/48 12 straipsnio 1 dalyje vis dėlto numatyta, kad teisė ginčyti galimą šia direktyva suteiktų teisių pažeidimą turi būti suteikiama pagal nacionalines teisines procedūras. Atitinkamai ja nesiekiama nustatyti, kaip turi būti reiškiami kaltinimai dėl tokių pažeidimų, kaip jie turi būti įrodomi ar kada turi būti nustatomas tokių kaltinimų teisingumas ( 18 ).

26.

Direktyvos 2013/48 12 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad vertinant įrodymus, gautus pažeidžiant teisę turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui, būtų gerbiamos teisės į gynybą ir į teisingą bylos nagrinėjimą. Kadangi Direktyvos 2013/48 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad ši direktyva taikoma, kai įtariamajam ar kaltinamajam atimama laisvė, neatsižvelgiant į baudžiamojo proceso stadiją, ji aiškiai patvirtina teiginį, kad Direktyvos 2013/48 12 straipsnio 2 dalimi galima remtis per visą baudžiamąjį procesą.

27.

Direktyvos 2013/48 50 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad pareiga užtikrinti, kad būtų gerbiamos teisės į gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, neturėtų pažeisti nacionalinių taisyklių ar sistemų, susijusių su įrodymų priimtinumu. Ši pareiga nedraudžia valstybėms narėms išlaikyti sistemos, pagal kurią visi esami įrodymai gali būti pateikti teismui, „netaikant atskiro ar išankstinio tokių įrodymų priimtinumo vertinimo“ ( 19 ). Taigi ši konstatuojamoji dalis patvirtina Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimą suteikti valstybėms narėms diskrecijos laisvę šiuo tikslu priimti konkrečias procedūras.

28.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad valstybių narių procesinės autonomijos principas turi būti taikomas nepažeidžiant Sąjungos teisėje nustatytų apribojimų ( 20 ). Nesant Sąjungos taisyklių, kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje turi būti nustatytos teismų jurisdikcijos ribos ir išsamios procesinės taisyklės, kuriomis reglamentuojami veiksmai, kuriais užtikrinamos iš Sąjungos teisės kylančios asmenų teisės. Išsamios procesinės taisyklės negali būti mažiau palankios nei panašius nacionaline teise grindžiamus ieškinius reglamentuojančios procesinės taisyklės (lygiavertiškumo principas) ir dėl jų Sąjungos teisėje nustatytų teisių įgyvendinimas negali tapti pernelyg sudėtingas arba praktiškai neįmanomas (veiksmingumo principas) ( 21 ).

29.

Kiek tai susiję su veiksmingumo principu, Sąjungos teisė neįpareigoja valstybių narių nustatyti kitų teisių gynimo priemonių nei tos, kurios jau numatytos pagal nacionalinę teisę, nebent iš nacionalinės teisės sistemos struktūros matyti, kad nėra jokių teisminės gynybos priemonių, leidžiančių, nors ir netiesiogiai, užtikrinti asmenims iš Sąjungos teisės kylančių jų teisių apsaugą ( 22 ).

30.

Darytina išvada, kad pagal Sąjungos teisę valstybei narei nedraudžiama apriboti įrodymų, kuriais remiamasi siekiant priimti prievartos priemones ikiteisminio tyrimo stadijoje, teisminės kontrolės, jeigu vėliau baudžiamąjį kaltinimą iš esmės nagrinėjantis teismas gali patikrinti, ar buvo paisyta Direktyvoje 2013/48, siejamoje su Chartijos 47 straipsniu ir 48 straipsnio 2 dalimi, įtvirtintų kaltinamojo teisių ( 23 ).

31.

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad, Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto apylinkės teismas) nuomone, pagal Bulgarijos teisę, gavęs prašymą pakeisti ikiteisminio tyrimo stadijoje priimtas procesines prievartos priemones pagal Baudžiamojo proceso kodekso 270 straipsnio 1 dalį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neturėjo jurisdikcijos tirti aplinkybių, kuriomis buvo gauti kaltinamojo kaltę patvirtinantys įrodymai. Atsižvelgiant į išvadą, kurią padariau šios išvados 30 punkte, Direktyvos 2013/48 12 straipsnis nedraudžia tokio pobūdžio taisyklių ir nacionalinės jurisprudencijos, jeigu teismas, kuris priima sprendimą dėl kaltinamajam pateiktų kaltinimų esmės, gali įvertinti, ar buvo pažeistos Direktyva 2013/48 saugomos teisės, ir padaryti išvadas dėl pasekmių, galinčių kilti dėl tokio pažeidimo, visų pirma dėl tokiomis aplinkybėmis gautų įrodymų priimtinumo ar įrodomosios vertės ( 24 ).

32.

Priešingai, darant prielaidą, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, gavęs prašymą pagal Baudžiamojo proceso kodekso 270 straipsnį, pagal Bulgarijos teisę turi jurisdikciją ištirti aplinkybes, kuriomis buvo gauti kaltinamojo kaltę patvirtinantys įrodymai, jis privalo šia jurisdikcija naudotis taip, kad būtų laikomasi Direktyvos 2013/48 12 straipsnio, taip užtikrindamas teisę į gynybą.

33.

Deja, nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą šis Bulgarijos teisės klausimas neaiškus. Atrodo, kad 2023 m. rugsėjo 7 d. nutartimi Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto apylinkės teismas) nutarė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti klausimą, ar buvo pažeista teisė turėti advokatą. Įdomu tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikia tokio paties reikalavimo dėl 2023 m. lapkričio 7 d.Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto apylinkės teismas) nutarties, kuria, atrodo, buvo priimtas sprendimas dėl prašymo pakeisti procesinę prievartos priemonę pagrįstumo, taip netiesiogiai pripažįstant, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėjo jurisdikciją priimti savo nutartį.

34.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį klausimus atsakyti taip: pagal Direktyvos 2013/48 12 straipsnio 2 dalį, siejamą su Chartijos 47 straipsniu, nereikalaujama, kad nacionalinis teismas, kuriam pateiktas prašymas pakeisti procesinę prievartos priemonę ikiteisminio baudžiamojo proceso stadijoje, turėtų jurisdikciją vertinti, ar įrodymai buvo gauti pažeidžiant teisę turėti advokatą, su sąlyga, kad teismas, sprendžiantis dėl baudžiamojo kaltinimo esmės, gali įvertinti, ar toks pažeidimas yra padarytas, ir padaryti visas iš to galinčias išplaukti išvadas, visų pirma kiek tai susiję su bet kokių tokiomis aplinkybėmis gautų įrodymų priimtinumu ar įrodomąja verte. Naudodamasis jurisdikcija atlikti tokį vertinimą baudžiamojo proceso ikiteisminio tyrimo stadijoje nacionalinis teismas privalo laikytis Direktyvos 2013/48 12 straipsnio.

35.

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 6 dalies b punktas veikia tiesiogiai.

36.

Komisija teigia, kad į šį klausimą reikia atsakyti neigiamai.

37.

Pagal suformuotą jurisprudenciją visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laiką ji neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę arba ją perkėlė netinkamai ( 25 ). Iš to išplaukia, kad rėmimasis direktyvos nuostata, kuri nėra pakankamai aiški, tiksli ir besąlygiška, kad būtų pripažintas jos tiesioginis veikimas, negali, remiantis vien Sąjungos teise, nulemti, kad valstybės narės teismas netaikytų nacionalinės teisės nuostatos ( 26 ). Taip pat pagal suformuotą jurisprudenciją direktyva pati savaime negali sukurti pareigų privačiam asmeniui, dėl to ja iš esmės negalima remtis nacionaliniame teisme prieš tą asmenį ( 27 ).

38.

Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 6 dalies b punkte numatyta, kad išimtinėmis aplinkybėmis ir tik ikiteisminio tyrimo stadijoje valstybės narės gali laikinai nukrypti nuo teisės turėti advokatą taikymo, kai tyrimo institucijos privalo imtis skubių veiksmų, kad būtų išvengta didelio pavojaus baudžiamajam procesui, tiek, kiek tai pateisinama konkrečiomis bylos aplinkybėmis.

39.

Pagal Direktyvos 2013/48 38 konstatuojamąją dalį valstybės narės įpareigojamos savo nacionalinėje teisėje aiškiai nustatyti pagrindus ir kriterijus, kuriais remdamosi jos gali taikyti tokias laikinas nukrypti leidžiančias nuostatas ir ribotai jomis naudotis. Direktyvos 2013/48 8 straipsnyje nustatytos bendrosios laikinų nukrypti leidžiančių nuostatų, nurodytų šios direktyvos 3 straipsnio 6 dalyje, taikymo sąlygos. Tokios laikinos nukrypti leidžiančios nuostatos turi būti proporcingos ir griežtai ribotos trukmės. Jas taikyti gali būti leidžiama tik motyvuotu sprendimu, kurį kiekvienu konkrečiu atveju priima teisminė institucija arba kita kompetentinga institucija, su sąlyga, kad tie sprendimai gali būti peržiūrėti teismine tvarka.

40.

Iš to išplaukia, kad valstybės narės negali laikinai nukrypti nuo teisės turėti advokatą taikymo asmens nenaudai, jeigu nėra priėmusios išsamių taisyklių, kad būtų galima pasinaudoti Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 6 dalyje numatyta galimybe ( 28 ).

41.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui atsakant į ketvirtąjį klausimą konstatuoti, kad Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 6 dalies b punktas neveikia tiesiogiai.

42.

Nors tai turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pažymiu, kad, jo nuomone, Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 6 dalies b punktas nėra perkeltas į Bulgarijos teisę. Šiomis aplinkybėmis nacionaliniai teismai negali remtis Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 6 dalies b punktu, kad apribotų Direktyvoje 2013/48 asmenims suteiktas teises. Pridursiu, kad bet kuriuo atveju jokie Teisingumo Teismo byloje turimi duomenys nerodo, kad buvo kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių policija būtų turėjusi imtis skubių veiksmų.

43.

Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2013/48 9 straipsnį reikia aiškinti taip, kad neraštingas įtariamasis gali atsisakyti teisės turėti advokatą, jeigu jam suteikiama aiški ir pakankama informacija apie šios teisės turinį ir galimas jos atsisakymo pasekmes taip, kad jis, atsižvelgiant į jo individualias aplinkybes, gali tai suprasti.

44.

Komisija pažymi, jog Direktyvos 2013/48 9 straipsnyje numatytos tam tikros garantijos, kuriomis siekiama užtikrinti, kad teisės turėti advokatą atsisakęs įtariamasis ar kaltinamasis nesavanoriškai nepateiktų jo kaltę įrodančių pareiškimų ar įrodymų. Teisė turėti advokatą yra būtina siekiant užtikrinti šalių lygiateisiškumą, ypač įtariamojo ar kaltinamojo sulaikymo metu, kai dėl sudėtingo baudžiamojo proceso pobūdžio jis yra ypač pažeidžiamas. Dėl savo neraštingumo CH yra pažeidžiamas asmuo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/48 13 straipsnį ( 29 ).

45.

Nepažeidžiant nacionalinės teisės, pagal kurią reikalaujama advokato dalyvavimo arba pagalbos, Direktyvos 2013/48 9 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė atsisakyti teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui. Šiomis aplinkybėmis valstybės narės privalo užtikrinti, kad įtariamajam arba kaltinamajam būtų raštu arba žodžiu suteikta pakankamai aiškios informacijos paprasta ir lengvai suprantama kalba apie atitinkamos teisės turinį ir galimas jos atsisakymo pasekmes. Bet koks atsisakymas turi būti savanoriškas ir nedviprasmiškas. Direktyvos 2013/48 39 konstatuojamojoje dalyje pažymėta, kad teikiant informaciją apie teisės turėti advokatą turinį ir galimas jos atsisakymo pasekmes turėtų būti atsižvelgiama į konkrečias atitinkamų įtariamųjų arba kaltinamųjų sąlygas, įskaitant jų amžių, psichinę ir fizinę būklę. Taigi įtariamojo neraštingumas yra svarbi aplinkybė, į kurią nacionalinės institucijos turi atsižvelgti teikdamos informaciją, privalomą pagal šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalį. Direktyvos 13 straipsnis netiesiogiai patvirtina tokį aiškinimą, nes jame reikalaujama atsižvelgti į pažeidžiamų asmenų poreikius ( 30 ), neužkertant kelio jiems nuspręsti atsisakyti teisės turėti advokatą ( 31 ).

46.

Nors pagal nacionalinę teisę įtariamiesiems ir kaltinamiesiems turi būti suteikta praktinė ir veiksminga galimybė konsultuotis su advokatu, jeigu jie atsisako šios galimybės pagal Direktyvos 2013/48 9 straipsnyje nustatytas sąlygas, jiems netrukdoma prisiimti galimas tokio atsisakymo pasekmes ( 32 ).

47.

Direktyvos 2013/48 9 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad siekiant, kad atsisakymas būtų veiksmingas, įtariamajam ar kaltinamajam turi būti paprasta ir lengvai suprantama kalba paaiškintos galimos jo pasekmės. Vadinasi, nepateikus tokių paaiškinimų, veiksmingas atsisakymas negali būti pateiktas. Iš nutarties pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad CH niekuomet nebuvo informuotas apie teisės turėti advokatą atsisakymo pasekmes, Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto apylinkės teismas) laikosi priešingos nuomonės. Šį iš pažiūros ginčytiną fakto klausimą galiausiai turi išsiaiškinti nacionaliniai teismai.

48.

Direktyvos 2013/48 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad atsisakymas gali būti atliekamas raštu ar žodžiu pagal atitinkamos valstybės narės teisės aktuose nustatytą tvarką. Pačioje Direktyvoje 2013/48 nenustatytos jokios formalios atsisakymo sąlygos, nes tokios sąlygos turi būti reglamentuojamos nacionalinėje teisėje. Formalios sąlygos, kurios pagal nacionalinę teisę reikalaujama, kad atsisakymas galiotų (pavyzdžiui, nuostatos, kad liudytojas turi patvirtinti arba pasirašyti atsisakymą), pažeidimo buvimas ir tokio pažeidimo pasekmės yra nacionalinės teisės klausimai, kuriuos turi spręsti nacionaliniai teismai.

49.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui į penktąjį klausimą, aiškinant Direktyvos 2013/48 9 straipsnį, atsakyti taip, kad neraštingas įtariamasis ar kaltinamasis gali atsisakyti teisės turėti advokatą, jeigu jam suteikiama aiški ir pakankama informacija apie šios teisės turinį ir galimas jos atsisakymo pasekmes taip, kad jis, atsižvelgiant į jo individualias aplinkybes, gali tai suprasti.

50.

Šeštuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar pagal Direktyvos 2013/48 9 straipsnio 3 dalį reikalaujama, kad valstybės narės informuotų įtariamąjį ar kaltinamąjį, kuris atsisako teisės turėti advokatą, apie tai, kad jis gali atšaukti šį atsisakymą bet kuriuo metu prieš kompetentingoms institucijoms atliekant bet kokį su jo dalyvavimu susijusį tyrimo veiksmą.

51.

Komisija siūlo į šį klausimą atsakyti teigiamai.

52.

Pagal Direktyvos 2013/48 9 straipsnio 3 dalį valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji arba kaltinamieji vėliau bet kuriame baudžiamojo proceso etape teisės atsisakymą galėtų atšaukti ir kad jie būtų informuoti apie tą galimybę. Toks atšaukimas įsigalioja nuo to atšaukimo momento.

53.

Reikalavimas, kad įtariamieji ar kaltinamieji turi būti informuoti apie galimybę vėliau bet kuriuo baudžiamojo proceso metu atšaukti atsisakymą, galėtų būti įvykdytas juos apie tai informuojant tuo metu, kai jie atsisako šios teisės. Toks požiūris, atrodo, reiškia, kad įtariamasis ar kaltinamasis, atsisakęs teisės, pats turi nuspręsti, ar pasinaudoti teise atšaukti atsisakymą.

54.

Iš Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 1 dalies, siejamos su šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalimi, matyti, jog teise turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui siekiama užtikrinti, kad įtariamasis ar kaltinamasis galėtų praktiškai ir veiksmingai naudotis teise į gynybą iki baudžiamojo proceso pabaigos. Atsižvelgiant į savanorišką atsisakymo pagal Direktyvos 2013/48 9 straipsnio 1 dalies b punktą pobūdį ir būtinybę taikant šią direktyvą apsaugoti ypatingus pažeidžiamų įtariamųjų ir kaltinamųjų poreikius, kaip reikalaujama šios direktyvos 13 straipsnyje, akivaizdu, kad Direktyvos 2013/48 9 straipsnio 3 dalies aiškinimas taip, kaip aprašyta šios išvados 53 punkte, prieštarauja jos nuostatų tikslui ir sistemai. Tokiomis aplinkybėmis pirmenybė turi būti teikiama šios direktyvos 9 straipsnio 3 dalies, kuria valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad įtariamieji ir kaltinamieji, ypač pažeidžiami asmenys, būtų reguliariai informuojami apie jų teisę atšaukti laisva valia duotą atsisakymą iki bet kokio baudžiamojo proceso pabaigos, aiškinimui.

55.

Kadangi būtinybė suteikti šią informaciją egzistuoja tam, kad asmenys, kaltinami ar įtariami padarę nusikaltimus, galėtų praktiškai ir veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą, šis reikalavimas turi būti tenkinamas praktiškai, o ne formaliai ( 33 ). Valstybės narės negali apsiriboti tik įtariamojo ar kaltinamojo informavimu apie galimybę atšaukti atsisakymą tuo metu, kai jis tą atsisakymą pateikė, ypač kai įtariamasis ar kaltinamasis yra pažeidžiamas asmuo. Tai nebūtinai reiškia, kad valstybės narės privalo priminti įtariamajam ar kaltinamajam apie galimybę atšaukti atsisakymą prieš kiekvieną įtariamo nusikaltimo tyrimo veiksmą, kuriame jis dalyvauja. Būtinybė priminti įtariamajam ar kaltinamajam priklauso nuo numatomo tyrimo veiksmo pobūdžio ir objektyvios svarbos, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes. Todėl Teisingumo Teismui siūlau aiškinant Direktyvos 2013/48 9 straipsnio 3 dalį nustatyti tokį kriterijų. Kiekvieną kartą, kai yra objektyvių priežasčių manyti, kad įtariamajam ar kaltinamajam, atsisakiusiam teisės turėti advokatą, dėl tokio atsisakymo gali būti iš esmės trukdoma gintis, valstybės narės turi imtis pagrįstų priemonių užtikrinti, kad jis būtų informuotas apie savo teisę atšaukti tokį atsisakymą.

56.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui į šeštąjį klausimą atsakyti, kad Direktyvos 2013/48 9 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad, kai įtariamasis ar kaltinamasis atsisako teisės turėti advokatą, valstybės narės turi imtis pagrįstų priemonių užtikrinti, kad jis būtų informuotas apie teisę atšaukti šį atsisakymą kiekvieną kartą, kai dėl šio atsisakymo yra objektyvių priežasčių manyti, kad įtariamajam ar kaltinamajam gali būti iš esmės trukdoma gintis.

57.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Sofiyski rayonen sad (Sofijos rajono apylinkės teismas, Bulgarija) 2024 m. sausio 11 d. nutartimi pateiktus prejudicinius klausimus: