1.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su sunkumais, su kuriais susiduria valstybės narės, kai didelis skaičius trečiųjų šalių piliečių arba asmenų be pilietybės vienu metu prašo tarptautinės apsaugos. Teisingumo Teismo visų pirma prašoma išaiškinti Procedūrų direktyvos ( 2 ) 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punktą, pagal kurį valstybės narės gali pratęsti šios direktyvos 31 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje nustatytą tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimo šešių mėnesių terminą. Jį pratęsti leidžiama, kai daug trečiosios šalies piliečių vienu metu prašo tarptautinės apsaugos, todėl praktiškai labai sunku baigti procedūrą per šešių mėnesių terminą.

2.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (teisingumo ir saugumo valstybės sekretorius, Nyderlandai, toliau – valstybės sekretorius) ir trečiosios šalies piliečio X ginčą dėl to, kad ši institucija per šešių mėnesių terminą nepriėmė sprendimo dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi šalyje dėl prieglobsčio.

3.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, kaip reikia aiškinti formuluotę „tarptautinės apsaugos vienu metu prašo daug trečiosios šalies piliečių arba asmenų be pilietybės“, kaip ji suprantama pagal Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punktą, kaip ši formuluotė susijusi su toje nuostatoje taip pat vartojama formuluote „praktiškai labai sunku baigti procedūrą per šešių mėnesių terminą“ ir ar atlikdamas vertinimą jis gali atsižvelgti į kitas aplinkybes.

4.

Procedūrų direktyvos 18 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„tiek valstybės narės, tiek tarptautinės apsaugos prašytojai yra suinteresuoti, kad sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami kuo skubiau, nedarant poveikio tinkamo ir išsamaus nagrinėjimo atlikimui“.

5.

Procedūrų direktyvos 4 straipsnio „Atsakingos institucijos“ 1 dalyje nustatyta:

„Visoms procedūroms valstybės narės paskiria sprendžiančiąją instituciją, kuri bus atsakinga už tinkamą prašymų nagrinėjimą pagal šią direktyvą. Valstybės narės užtikrina, kad tokia institucija turėtų tinkamus išteklius, įskaitant pakankamą kompetentingų darbuotojų skaičių, kad galėtų savo užduotis atlikti pagal šią direktyvą.“

6.

Tos direktyvos 31 straipsnio „Nagrinėjimo procedūra“ 1–5 dalyse įtvirtinta:

„1.   Valstybės narės svarsto tarptautinės apsaugos prašymus nagrinėjimo procedūros metu pagal II skyriaus pagrindinius principus ir garantijas.

2.   Valstybės narės, nedarydamos poveikio tinkamo ir išsamaus nagrinėjimo principui, užtikrina, kad nagrinėjimo procedūra būtų baigta kuo greičiau.

3.   Valstybės narės užtikrina, kad nagrinėjimo procedūra būtų baigta per šešis mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos.

Kai prašymui taikoma 2013 m. birželio 26 d. [Europos Parlamento ir Tarybos r]eglamente (ES) Nr. 604/2013[, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL L 180, 2013, p. 31),] nustatyta procedūra, šešių mėnesių terminas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai pagal tą reglamentą nustatoma už prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė, prašytojas yra tos valstybės teritorijoje ir yra kompetentingos institucijos žinioje.

Valstybės narės gali pratęsti šioje dalyje nustatytą šešių mėnesių terminą ne ilgesniam nei dar devynių mėnesių laikotarpiui, kai:

Valstybės narės gali, kai tai tinkamai pagrįsta, viršyti šioje dalyje nustatytus terminus ne daugiau nei trimis mėnesiais, kai tai yra būtina siekiant užtikrinti tinkamą ir išsamų tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą.

4.   Nedarant poveikio [2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos d]irektyvos 2011/95/ES [dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9)] 13 ir 18 straipsniams, valstybės narės gali atidėti nagrinėjimo procedūros užbaigimą, kai nėra pagrįstos tikimybės, kad sprendžiančioji institucija priims sprendimą per 3 dalyje nustatytus terminus dėl to, kad kilmės šalyje susidariusi neapibrėžta padėtis, kuri, kaip tikėtina, yra laikina. <…>

<…>

5.   Bet kuriuo atveju valstybės narės užbaigia nagrinėjimo procedūrą ne vėliau kaip per 21 mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos.“

7.

2000 m. lapkričio 23 d.Vreemdelingenwet 2000 (2000 m. Užsieniečių įstatymas) ( 3 ) 42 straipsnyje nustatyta:

„1.   Sprendimas dėl prašymo išduoti 28 straipsnyje nurodytą leidimą laikinai gyventi šalyje arba 33 straipsnyje nurodytą leidimą nuolat gyventi šalyje priimamas per šešis mėnesius nuo prašymo gavimo dienos.

<…>

4.   1 dalyje nustatytas terminas gali būti pratęstas ne ilgesniam nei dar devynių mėnesių laikotarpiui, kai:

8.

2022 m. rugsėjo 21 d. valstybės sekretorius priėmė Besluit houdende wijziging van de Vreemdelingencirculaire 2000 (Nutarimas, kuriuo iš dalies keičiamas 2000 m. Aplinkraštis dėl užsieniečių; toliau – WBV 2022/22). Priimdamas WBV 2022/22, kuris įsigaliojo 2022 m. rugsėjo 27 d., valstybės sekretorius devyniais mėnesiais pratęsė teisės aktuose numatytą šešių mėnesių terminą sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi šalyje dėl prieglobsčio išdavimo priimti. WBV 2022/22 taikomas visiems prašymams, dėl kurių 2022 m. rugsėjo 27 d. dar nebuvo pasibaigęs teisės aktuose nustatytas sprendimo priėmimo terminas; jis buvo priimtas vadovaujantis 2000 m. Užsieniečių įstatymo 42 straipsnio 4 dalies b punktu, kuriuo į Nyderlandų teisę perkeltas Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punktas.

9.

2022 m. balandžio 10 d. Turkijos pilietis X pateikė prieglobsčio prašymą Nyderlanduose.

10.

2022 m. rugsėjo mėn. valstybės sekretorius devyniais mėnesiais pratęsė teisės aktuose numatytą šešių mėnesių terminą sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi šalyje dėl prieglobsčio išdavimo priimti.

11.

Kadangi valstybės sekretorius nepriėmė sprendimo dėl prieglobsčio prašymo per šešis mėnesius nuo jo pateikimo remiantis WBV 2022/22, 2022 m. spalio 13 d. raštu X paragino šią instituciją imtis veiksmų dėl per nustatytą terminą nepriimto sprendimo. Valstybės sekretorius nepriėmė sprendimo per 2 savaites. Todėl X pateikė skundą rechtbank Den Haag (Hagos apylinkės teismas, Nyderlandai) dėl to, kad laiku nepriimtas sprendimas.

12.

2023 m. sausio 6 d. tas teismas pripažino X skundą pagrįstu ir nusprendė, kad, priimdamas WBV 2022/22, valstybės sekretorius terminą priimti sprendimus dėl prieglobsčio prašymų pratęsė neteisėtai. Šiuo sprendimu tas teismas taip pat nurodė valstybės sekretoriui surengti pirmąjį posėdį per aštuonias savaites nuo sprendimo priėmimo dienos ir priimti sprendimą dėl X prašymo per aštuonias savaites nuo to pirmojo posėdžio. Taigi jis įpareigojo valstybės sekretorių per 16 savaičių priimti sprendimą ir nurodė, kad to nepadarius bus skirta bauda už kiekvieną pavėluotą dieną ( 4 ).

13.

Valstybės sekretorius apskundė tą sprendimą Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai) – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Grįsdamas šį apeliacinį skundą jis tvirtina, kad norint taikyti 2000 m. Užsieniečių įstatymo 42 straipsnio 4 dalies b punktą ir Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punktą nėra būtina, kad staiga išaugtų („pikas“) vienu metu pateiktų prieglobsčio prašymų skaičius. Nacionalinė institucija gali pratęsti sprendimo priėmimo terminą ir prieglobsčio prašymų skaičiui didėjant laipsniškai (atsižvelgdama ir į kitas aplinkybes), kad būtų užtikrintas tinkamas ir išsamus prieglobsčio prašymų nagrinėjimas pagal Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Be to, valstybės sekretorius tvirtina, kad vertindamas, ar galima pratęsti sprendimo priėmimo terminą, jis taip pat gali atsižvelgti į susikaupusius nebaigtus darbus, susijusius su prieglobsčio prašymų nagrinėjimu, nes jiems pabaigti reikalingi sprendimų priėmimo pajėgumai, ir dėl to taip pat praktiškai būtų labai sunku kruopščiai išnagrinėti prašymą ir baigti procedūrą per šešis mėnesius nuo prašymo pateikimo.

14.

Rechtbank Den Haag (Hagos apylinkės teismas) priėmus sprendimą, valstybės sekretorius 2023 m. balandžio 14 d. priėmė sprendimą dėl prieglobsčio prašymo, kuriuo suteikė užsieniečiui leidimą laikinai gyventi šalyje dėl prieglobsčio.

15.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad valstybės sekretorius vis dar yra suinteresuotas apeliaciniu skundu, nes siekia užginčyti 2023 m. sausio 6 d. sprendimą, kuriame buvo konstatuota, kad, priimdamas WBV 2022/22, jis neteisėtai pratęsė sprendimo dėl prieglobsčio priėmimo terminą.

16.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme valstybės sekretorius teigė, kad Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečia pastraipa ir jos b punktas turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nacionalinė institucija neprivalo priimti sprendimo per nustatytą terminą, kai staigus vienu metu pateiktų prieglobsčio prašymų skaičiaus padidėjimas arba „pikas“ yra toks, kad nacionalinė institucija nebegali priimti kruopščiai apsvarstyto sprendimo dėl šių prieglobsčio prašymų. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad šioje nuostatoje vartojami žodžiai „vienu metu“, aiškinami plačiai, reiškia „per trumpą laikotarpį“, nes prieglobsčio prašymai praktiškai retai pateikiami būtent tą pačią akimirką. Vis dėlto, anot to teismo, būtina apibrėžti laikotarpį, per kurį atsiranda toks padidėjimas arba „pikas“. Be to, kadangi tokiam padidėjimui ar „pikui“ nustatyti reikia laiko, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad ši nuostata veiksminga tik tuomet, jei praėjo kažkiek laiko.

17.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių, ar pagal Procedūrų direktyvą galima pratęsti sprendimo priėmimo terminą, kai prieglobsčio prašymų daugėja tik laipsniškai. Iš tiesų tokiu atveju valstybės sekretorius turi pakankamai laiko ir galimybių padidinti sprendimų priėmimo pajėgumus. Šis aiškinimas atitinka Procedūrų direktyvos tikslą, kad sprendžiančioji institucija sprendimą dėl prieglobsčio prašymų priimtų kuo greičiau, tačiau kartu ir kruopščiai jį apsvarsčiusi.

18.

Esant šioms aplinkybėms, Raad van State (Valstybės Taryba) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

19.

Rašytines pastabas pateikė X, Čekijos, Prancūzijos, Vengrijos ir Nyderlandų vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Šios šalys, išskyrus Čekijos ir Vengrijos vyriausybes, buvo išklausytos per 2024 m. spalio 23 d. teismo posėdį.

20.

Pagal Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punktą tam, kad sprendimo priėmimo terminą būtų galima pratęsti dar devyniais mėnesiais, turi būti įvykdytos trys kumuliacinės sąlygos: a) „daug“ prašymų turi būti b) pateikta „vienu metu“, c) „todėl“ praktiškai turi būti labai sunku baigti procedūrą per šešių mėnesių terminą. Dvi pirmosios sąlygos yra savarankiškos, o trečioji yra pirmųjų dviejų sąlygų pasekmė ( 5 ).

21.

Atsižvelgiant į šią struktūrą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus galima suskirstyti į dvi grupes:

22.

Prieš pradėdama nagrinėti šiuos klausimus, trumpai išnagrinėsiu Teisingumo Teisme iškeltus priimtinumo klausimus.

23.

Rašytinėse pastabose Prancūzijos vyriausybė abejojo dėl klausimų priimtinumo ir iš esmės teigė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas nebeaktualus, nes X jau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi šalyje dėl prieglobsčio. Vis dėlto per posėdį ši vyriausybė atsisakė savo prieštaravimo.

24.

Pažymėtina, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo pateiktą prašymą tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus ( 6 ).

25.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateikiamas ne dėl to, kad būtų suformuluota patariamųjų nuomonių bendro pobūdžio arba hipotetiniais klausimais, o dėl būtinybės veiksmingai išspręsti ginčą. Kaip matyti iš pačios SESV 267 straipsnio formuluotės, prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti „reikalingas“, kad jį pateikęs teismas galėtų „priimti sprendimą“ savo nagrinėjamoje byloje ( 7 ).

26.

Konkrečiai kalbant, jurisprudencijoje reikalaujama, kad būtų realus tam tikrų šalių ginčas dėl teisės ir jos taikymo ( 8 ). Svarbu tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atliktų teisminę funkciją ir manytų, kad jo sprendimui priimti reikia Sąjungos teisės išaiškinimo.

27.

Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad pagrindinėje byloje sprendžiamas realus ginčas, nes joje nagrinėjamas termino priimti sprendimą dėl prieglobsčio prašymo pratęsimo, dėl kurio buvo priimtas rechtbank Den Haag (Hagos apylinkės teismas) sprendimas, teisėtumo klausimas. Be to, valstybės sekretorius buvo įpareigotas sumokėti baudą už kiekvieną praleistą šio termino dieną, taigi Nyderlandų vyriausybė yra suinteresuota, kad būtų priimtas sprendimas šiuo konkrečiu klausimu. Per teismo posėdį X nurodė, kad turi finansinį suinteresuotumą dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo, nes jam gali tekti grąžinti 1800 EUR sumą, gautą po rechtbank Den Haag (Hagos apygardos teismas) sprendimo, kuriuo valstybės sekretorius buvo įpareigotas per tam tikrą terminą priimti sprendimą, o vėlavimo atveju sumokėti baudą. Per teismo posėdį X paaiškino, kad turės grąžinti šią sumą, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuos, kad termino pratęsimas remiantis WBV 2022/22 buvo teisėtas. Darytina išvada, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nuspręsti dėl šio termino pratęsimo teisėtumo, nes tai yra realus teisinis klausimas, dėl kurio kilo ginčas ir kuris turi didelę praktinę reikšmę ( 9 ).

28.

Taigi manau, kad, taikant svarbos prezumpciją, tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų priimti sprendimą, būtina išaiškinti Sąjungos teisę.

29.

Pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos siūlau nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar sąvokos „vienu metu“ ir „daug“ tarptautinės apsaugos prašymų, kaip tai suprantama pagal Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punktą, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiama pratęsti nacionalinių institucijų atliekamo tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimo procedūros trukmę dar devyniems mėnesiams, jeigu šių prašymų skaičius laipsniškai didėja, ir ar taikant šią nuostatą laikotarpis, per kurį turi išaugti prašymų skaičius, yra ribotos trukmės.

30.

Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą, taip pat teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus ( 10 ).

31.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad sąvoka „vienu metu“ yra sąvokų „tuo pat metu“, „kartu“ arba „tuo pat momentu“ sinonimas. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ją priėmęs teismas visų pirma nurodo sąvokos „tegelijk“ nyderlandų kalba reikšmę – ji tiesiogiai reiškia „tuo pat metu“. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tvirtina, kad pati ši sąvoka siejama su griežtu laiko apribojimu – tai patvirtina kitos kalbinės versijos ( 11 ). Vis dėlto, mano nuomone, taikant tokį aiškinimą savaime nepaaiškėja konkretus laikotarpis, per kurį turi išaugti prašymų skaičius.

32.

Dėl žodžio „daug“ pažymėtina, kad Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalyje ši sąvoka neapibrėžta. Skirtingose kalbinėse versijose vartojamos lygiavertės arba panašios sąvokos ( 12 ). Taigi, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, iš Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punkto pažodinės formuluotės neaišku, ar jame kalbama apie absoliutų, ar apie santykinį skaičių. Vis dėlto pažymėtina, kad neseniai priimtame reglamente, kuriuo panaikinama Procedūrų direktyva ( 13 ), teisės aktų leidėjas nurodo atvejus, kai „per tą patį laikotarpį prašymą [dėl tarptautinės apsaugos] pareiškia neproporcingai daug trečiųjų šalių piliečių arba asmenų be pilietybės“ ( 14 ).

33.

Jei sąvoka „daug“ suprantama kaip „neproporcingai daug“, tai reiškia, kad neužtikrinama prieglobsčio prašymų skaičiaus pusiausvyra arba jų pateikiama neproporcingai daug, palyginti su tuo, kas yra įprasta arba ko galima tikėtis. Vis dėlto, nors šie argumentai gali būti svarbūs aiškinant naująjį reglamentą, Procedūrų direktyvoje nevartojama sąvoka „neproporcingai“ ar apskritai neužsimenama apie proporcingumą.

34.

Taigi pažodžiui aiškinant nagrinėjamą nuostatą negalima rasti galutinio atsakymo dėl to, kaip reikia aiškinti sąvokas „vienu metu“ ir „daug“, kaip tai suprantama pagal Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punktą, todėl dabar išnagrinėsiu šios nuostatos kontekstą.

35.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punktas yra išimtis, leidžianti valstybei narei netaikyti pirmoje pastraipoje nustatytos šešių mėnesių taisyklės, kuri gali būti laikoma bendrąja taisykle, ir ar dėl to ji turi būti aiškinama siaurai ( 15 ), ar joje veikiau apibūdinti atvejai, kai taikoma nauja taisyklė, taigi ji yra lex specialis. Per Teisingumo Teismo posėdį Prancūzijos ir Nyderlandų vyriausybės teigė, kad devynių mėnesių terminas yra savarankiška taisyklė, kuri skiriasi nuo šešių mėnesių taisyklės, o X tvirtino, kad tai yra siaurai aiškintina nukrypti leidžianti nuostata. Komisija teigė, kad yra du lygiagrečiai taikomi terminai, t. y. tos direktyvos 31 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje nustatytas šešių mėnesių terminas ir iš 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos išplaukiantis 15 mėnesių terminas.

36.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad Procedūrų direktyvos II skyriuje „Pagrindiniai principai ir garantijos“ ir III skyriuje „Pirmosios instancijos procedūros“ apibrėžtos prašytojo teisės ir pareigos priimant pirmosios instancijos sprendimą. 31 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta sistema, kurioje įtvirtinti procedūriniai reikalavimai dėl prašymų vertinimo kokybės ir laikotarpio.

37.

Visų pirma Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės narės, nedarydamos poveikio tinkamo ir išsamaus nagrinėjimo principui, užtikrina, kad nagrinėjimo procedūra būtų baigta kuo greičiau. Taigi šioje nuostatoje įtvirtinta pareiga išnagrinėti prašymus laiku. Šios direktyvos 31 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje ta pareiga sukonkretinta ir nacionalinei institucijai nustatytas šešių mėnesių terminas nuo prašymo pateikimo prašymui išnagrinėti (į ją darau nuorodą kaip į „bendrąją šešių mėnesių termino taisyklę“).

38.

Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečioje pastraipoje apibūdinti trys atvejai, kai valstybės narės gali pratęsti šį šešių mėnesių terminą ne ilgesniam kaip dar devynių mėnesių laikotarpiui. Siejant šios pastraipos a, b ir c punktus tarpusavyje, akivaizdu, kad jie yra nukrypti nuo tos bendrosios taisyklės taikymo leidžiančios nuostatos, taikomos individualioms situacijoms (a ir c punktai) ir bendro pobūdžio situacijoms (b punktas), kurios yra išimtinio pobūdžio. Šios trečios pastraipos b punkte aiškiai nurodytos aplinkybės, kai tarptautinės apsaugos vienu metu prašo daug trečiosios šalies piliečių arba asmenų be pilietybės, todėl praktiškai labai sunku baigti procedūrą per šešių mėnesių terminą.

39.

Mano nuomone, darytina išvada, kad Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybėms narėms leidžiama nukrypti nuo bendrosios šešių mėnesių termino taisyklės, kurioje įtvirtinta maksimali sprendimų priėmimo laikotarpio trukmė, tik jeigu tenkinamos šioje nuostatoje numatytos sąlygos. Susiklosčius konkrečioms aplinkybėms – kai tarptautinės apsaugos vienu metu prašo daug trečiosios šalies piliečių arba asmenų be pilietybės, todėl praktiškai labai sunku baigti procedūrą per šešių mėnesių terminą – valstybės narės gali pratęsti šį šešių mėnesių laikotarpį. Kitaip aiškinant šios direktyvos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareigą, pagal kurią reikalaujama laiku išnagrinėti prašymus, ji taptų neveiksminga ir būtų pažeista šios direktyvos 31 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa, kurioje nustatyta bendroji šešių mėnesių termino taisyklė.

40.

Šį aiškinimą patvirtina kitos Procedūrų direktyvos nuostatos, pagal kurias įvairiais atvejais leidžiama pratęsti terminus susiklosčius minėtoms aplinkybėms, t. y. kai dėl daugelio trečiosios šalies piliečių arba asmenų be pilietybės pateiktų tarptautinės apsaugos prašymų praktiškai tampa labai sunku laikytis šioje direktyvoje nustatyto termino ( 16 ). Jį taip pat patvirtina 2009 m. Komisijos pradinis pasiūlymas ( 17 ) ir jos 2011 m. pakeistas pasiūlymas ( 18 ), kuriais ji siekė įvesti šešių mėnesių „bendrą terminą“ arba „standartinę prieglobsčio suteikimo procedūrą“. Pakeisto pasiūlymo aiškinamajame memorandume, be kita ko, nurodyta, kad „ne ilgesnė kaip šešių mėnesių standartinė prieglobsčio suteikimo procedūra tebėra svarbus šio pasiūlymo tikslas“ ( 19 ). Be to, pakeisto pasiūlymo straipsnių paaiškinime nurodyta, kad nors „3 dalyje paliktas šešių mėnesių laikotarpis, per kurį turi būti baigta pirmosios instancijos procedūra“, „nustatytos dvi papildomos išimtys: kai prašymus vienu metu pateikia daug prašytojų ir kai uždelsiama akivaizdžiai dėl to, kad prašytojas nevykdo savo pareigų“ ( 20 ).

41.

Mano nuomone, kiti Komisijos šioje byloje pateikti argumentai negali paneigti išvados, kad Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punktu nukrypstama nuo bendrosios šešių mėnesių taisyklės taikymo. Dėl to Komisija teigia, kad nors pakeisto pasiūlymo išsamiame paaiškinime ( 21 ) kalbama apie „dvi papildom[as] išimt[is]“, paties pasiūlymo tekste sąvoka „išimtis“ nevartojama. Komisija pažymi, kad teisės aktų leidėjai nevartoja sąvokos „išimtis“ Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečioje pastraipoje, o ketvirtoje pastraipoje [(jos versijoje anglų k.)] ši sąvoka aiškiai vartojama.

42.

Mano nuomone, nuostata gali būti priskirta prie nukrypti leidžiančių nuostatų, net jei joje nevartojama sąvoka „nukrypti leidžianti nuostata“. Pažymėtina, kad Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečioje pastraipoje nurodant „šioje dalyje nustatytą šešių mėnesių terminą“ ir vartojant žodį „dar“ ( 22 ) aiškiai daroma nuoroda į pirmoje pastraipoje įtvirtintą bendrąją taisyklę. Taigi akivaizdu, kad pratęsimas devyniems mėnesiams yra ne savarankiška taisyklė, o veikiau šešių mėnesių taisyklės pratęsimas, taigi ir nukrypti nuo šios bendrosios taisyklės leidžianti nuostata ( 23 ). Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad būna įvairių nukrypti leidžiančių nuostatų, pavyzdžiui, pagrindines laisves varžančios nuostatos ( 24 ) arba nuostatos, reglamentuojančios force majeure arba kilusių sunkumų situacijas ( 25 ). Šį aiškinimą patvirtina Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl krizinių ir force majeure situacijų migracijos ir prieglobsčio srityje, kuriame, be kita ko, nustatytos konkrečios taisyklės, leidžiančios nukrypti nuo reglamentų, kaip antai nuo naujojo Prieglobsčio procedūrų reglamento ( 26 ). Galiausiai Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3, 4 ir 5 dalys rodo, kad nagrinėjimo terminai yra kumuliaciniai ir negali būti ilgesni kaip 21 mėnuo.

43.

Taigi manau, kad galimybė išplėsti tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą pagal Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punktą yra nukrypti nuo šešių mėnesių taisyklės taikymo leidžianti nuostata ir turi būti aiškinama siaurai. Be to, nukrypti leidžiančios nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jų taikymo sritis būtų apribota tik tuo, kas būtina, apginti pagal tas nuostatas saugomus interesus ( 27 ). Šiuo atžvilgiu svarbu pažymėti, kad pagal Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalį, įtvirtinančią šešių mėnesių terminą kaip bendrąją taisyklę priimant sprendimą dėl tarptautinės apsaugos prašymo pagal Procedūrų direktyvą, asmeniui suteikiama teisė, kad jo prašymas būtų išnagrinėtas per šešių mėnesių terminą. Taigi, gero administravimo principas kaip bendrasis Sąjungos teisės principas apima kiekvieno asmens teisę į tai, kad jo bylos būtų išnagrinėtos per protingą laikotarpį ( 28 ). Ši teisė gali būti ribojama tik susiklosčius Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalyje numatytoms aplinkybėms.

44.

Vis dėlto Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punkte numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos formuluotė neturi būti aiškinama taip siaurai, kad išimtis taptų neveiksminga ( 29 ). Taigi svarbu, kad nagrinėjama nukrypti leidžianti nuostata išliktų veiksminga būtent todėl, kad, pateikus daug tarptautinės apsaugos prašymų, valstybė narė galėtų siekti palankesnių sąlygų šiems prašymams kruopščiai išnagrinėti.

45.

Kadangi prieglobsčio prašymai praktiškai retai pateikiami visiškai tuo pat metu, sąvoka „vienu metu“ turėtų būti suprantama kaip reiškianti „per trumpą laikotarpį“. Tai galėtų reikšti, kad Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punktas gali būti taikomas ir tuo atveju, kai susikaupia tam tikras prieglobsčio prašymų, pateiktų per tam tikrą (nors ir trumpą) laikotarpį, skaičius. Darytina išvada, kad nors nebūtina reikalauti, kad visi prašymai būtų pateikti visiškai tuo pat metu, akivaizdu, kad sąvoka „vienu metu“ reiškia, jog tokie prašymai turi būti pateikti per tam tikrą trumpą laikotarpį.

46.

Dėl žodžio „daug“ pasakytina, kad turėtų būti duomenų, rodančių staigų padidėjimą per trumpą laiką arba spartų bendro naujų prašymų skaičiaus didėjimą. Taigi, siekdama nustatyti, ar taikytinas Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punktas, valdžios institucija turi išnagrinėti prašymų skaičių remdamasi augimo modeliu.

47.

Šiuo klausimu Europos pabėgėlių ir tremtinių tarybos ataskaitoje nurodyta, kad „[p]rieglobsčio bylų skaičius atskirose šalyse per palyginti trumpą laiką gali labai svyruoti, o neišnagrinėtų bylų skaičius kiekvienais metais gali eksponentiškai didėti arba mažėti“ ( 30 ). Kaip pažymi X, dėl to, kad biudžeto priemonės iš esmės priklauso nuo sąmatų ir prognozių, nacionalinės institucijos privalo stebėti ir prognozuoti prieglobsčio prašymų skaičiaus svyravimus tam, kad įvykdytų įsipareigojimus pagal Procedūrų direktyvos 4 straipsnio 1 dalį. Komisija per posėdį Teisingumo Teisme teigė, kad taikant Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punktą reikia palyginti įprastą ir tikėtiną pabėgėlių srautą. Manau, kad nacionalinės institucijos turėtų palyginti šį srautą su srautu, kuris, šių institucijų nuomone, reiškia „daug“ pabėgėlių. Toks palyginimas apima dabartinių ir istorinių statistinių duomenų bei modelių analizę.

48.

Mano nuomone, darytina išvada, kad formuluotė „daug“„vienu metu“ pateiktų prašymų reiškia ženkliai išaugusį jų skaičių, palyginti su įprastomis tendencijomis konkrečioje valstybėje narėje. Pavyzdžiui, eksponentinio augimo atveju prašymų skaičius sparčiai auga ir šis augimas spartėja. Akivaizdu, kad tokiu atveju laikytina, jog prašymų pateikiama „daug“, kaip tai suprantama pagal Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punktą. Toks aiškinimas atitinka nuostatos tikslą, nes jeigu prašymų skaičius ir toliau sparčiai didėja, nacionalinė valdžios institucija per šešių mėnesių vertinimo laikotarpį gali susidurti su sprendimų priėmimo pajėgumų problema, taigi terminai turi būti pratęsti.

49.

Ir atvirkščiai – ši nuostata netaikoma prašymų skaičiaus tolygaus arba laipsniško didėjimo atveju. Nors sąvoka „vienu metu“ gali būti aiškinama kiek plačiau nei remiantis jos pažodine reikšme, vis dėlto šis laikotarpis negali trukti ilgiau nei trumpą laiką, nes tokiu atveju būtų peržengtos situacijos, kurią šia nuostata siekiama reglamentuoti, ribos. Sąvoka „vienu metu“ reiškia, kad susidaro per trumpą laiką pateiktų prieglobsčio prašymų pikas. Taigi neatrodo, kad nukrypti leidžiančią nuostatą siekiama taikyti tais atvejais, kai prašymų laipsniškai daugėja per tam tikrą laikotarpį.

50.

Kitaip aiškinant Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punktą, formuluotė „daug“„vienu metu“ pateiktų prašymų, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, netektų prasmės arba poveikio, nes įprastas padidėjimas reiškia tam tikrą nuspėjamumą ir neatitinka jos tikslo, t. y. įtvirtinti nukrypti leidžiančią nuostatą, taikytiną susiklosčius konkrečioms aplinkybėms.

51.

Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad pagal Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punkte numatytą nukrypti leidžiančią nuostatą leidžiama nukrypti ir nuo šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos užtikrinti pakankamą darbuotojų skaičių. Taigi būtų galima teigti, jog tam, kad ši nukrypti leidžianti nuostata būtų taikoma, konkrečios aplinkybės turi būti apibrėžtos taip, kad nacionalinė valdžios institucija negalėtų numatyti prašymų skaičiaus. Vis dėlto, mano nuomone, kadangi Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punkte aiškiai nenustatyta sąlyga, kad vienu metu pateiktų prašymų skaičiaus didėjimo neturi būti galima numatyti, vertinant aplinkybes, kurios suprantamos kaip „daug“„vienu metu pateiktų <…> prašymų“, neturėtų būti atsižvelgta į didėjimo nuspėjamumą.

52.

Taigi tais atvejais, kai prašymų skaičius laikui bėgant tolygiai didėja, pavyzdžiui, esant tiesiniam augimui, ši nuostata neturėtų būti taikoma. Ir atvirkščiai – jeigu kreivė, parodanti šių prašymų skaičių, sparčiai kyla arba susidaro pikas, situacija gali patekti į Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punkto taikymo sritį ( 31 ).

53.

Galiausiai, kalbant apie prašymų skaičiaus padidėjimą arba augimą, kyla klausimas, į kokį terminą reikia atsižvelgti siekiant nustatyti, ar yra daug vienu metu pateiktų prašymų, kaip tai suprantama pagal Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punktą. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas negali numatyti konkretaus termino, nes nustatyti, ar buvo reikšmingas augimas, turi nacionalinis teismas. Vis dėlto, nors valstybės narės turi tam tikrą diskreciją taikyti Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punktą, tos direktyvos tikslas – užtikrinti, kad prieglobsčio prašymai visoje Europos Sąjungoje būtų nagrinėjami daugiau ar mažiau vienodai. Įtvirtinant privalomus procedūrinius reikalavimus dėl to, kaip greitai turėtų būti išnagrinėti prieglobsčio prašymai, šioje direktyvoje valstybėms narėms nustatytas bendras procedūrinis reikalavimas, kuriuo užtikrinama, kad prieglobsčio prašytojams visoje Europos Sąjungoje nebūtų taikomi labai skirtingi laukimo laikotarpiai ( 32 ).

54.

Kiek tai susiję su direktyva, kurioje nustatyti konkretūs tarptautinės apsaugos prašymo vertinimo terminai, visų pirma Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalyje numatytas įprastas šešių mėnesių terminas priimti sprendimą dėl prašymo, atrodo, kad nagrinėjamas nuostatas logiškiau aiškinti matuojant laiką ketvirčiais ir pusmečiais, o ne metais. Vis dėlto, kaip jau buvo nurodyta, Procedūrų direktyvoje, konkrečiai vartojant sąvoką „vienu metu“, nenurodyta laikotarpio, kuriuo būtų galima remtis kaip tam tikros trukmės terminu arba atskaitos tašku nustatant, ar vienu metu pateikta daug prašymų, taip pat negali būti jokio ilgiausio prašymų skaičiaus augimo laikotarpio, kuriam esant būtų galima padaryti tokią išvadą. Darytina išvada, kad nacionalinės valdžios institucijos arba teismai turėtų nagrinėti prašymą nepažeisdami Procedūrų direktyvos tikslo – joje numatyta greitai užbaigti nagrinėjimo procedūrą ( 33 ).

55.

Pirmiau pateiktas Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punkto sisteminis aiškinimas, pagal kurį leidžiama atsižvelgti į tam tikrą laikotarpį ir atmetamos laipsniško arba tolygaus prašymų skaičiaus didėjimo situacijos, atitinka Procedūrų direktyvos teleologinį aiškinimą.

56.

Visų pirma, šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad būtų visapusiškai ir veiksmingai išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymai ( 34 ). Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad Procedūrų direktyva siekiama užtikrinti galimybę veiksmingai, lengvai ir greitai pasinaudoti tarptautinės apsaugos procedūra jau nuo tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo etapo ( 35 ). Šiuo tikslu Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėjimo procedūra turi būti baigta „kuo skubiau, nedarant poveikio tinkamo ir išsamaus nagrinėjimo atlikimui“ – tai reiškia, kad procedūra turi būti greita, išsami ir tinkama ( 36 ). Kaip jau minėta, Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punkto tikslas – numatyti galimybę nukrypti nuo 31 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje nustatyto šešių mėnesių termino susiklosčius konkrečioms aplinkybėms, t. y. kai tarptautinės apsaugos vienu metu prašo daug trečiosios šalies piliečių, todėl praktiškai labai sunku baigti procedūrą per šešių mėnesių terminą ( 37 ). Visų pirma, kaip paaiškinta pirmiau, 2009 m. priimti teisės aktai buvo pagrįsti standartine prieglobsčio suteikimo procedūra, kurios trukmė neviršija šešių mėnesių ( 38 ).

57.

Taigi sąvokas „daug“ ir „vienu metu“ reikia aiškinti tinkamai atsižvelgiant į Procedūrų direktyvos 31 straipsnio tikslą – padidinti prašymų nagrinėjimo veiksmingumą ir užtikrinti, kad pabėgėliai ir asmenys, kuriems reikia papildomos apsaugos, greičiau galėtų pasinaudoti apsauga. Tikslas priimti sprendimą kuo greičiau akivaizdžiai nesuderinamas su plačiu šių sąvokų aiškinimu. Minėtų tikslų įgyvendinimui ir šios nuostatos veiksmingumui būtų labai pakenkta, jeigu valstybė narė galėtų taikyti nagrinėjamą nukrypti leidžiančią nuostatą tuo atveju, kai prieglobsčio prašymų skaičius laipsniškai didėja per palyginti ilgą laikotarpį.

58.

Atsižvelgiant į tai, Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punktas, įtvirtinantis galimybę susiklosčius tam tikroms aplinkybėms pratęsti nagrinėjimo terminus, turi būti suderintas su šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje numatytomis pareigomis. Vis dėlto nuo Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje, suteikiančioje privačiam asmeniui teisę reikalauti, kad jo prašymas būtų išnagrinėtas per šešis mėnesius, nustatyto termino negali būti pernelyg nukrypta siekiant užtikrinti šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų įsipareigojimų laikymąsi. Šiuo atžvilgiu Procedūrų direktyvos tikslas, be kita ko, yra užtikrinti, kad valstybės narės prieglobsčio prašymus nagrinėtų veiksmingai ir nedelsdamos. Kitaip tariant, teisė į greitą ir veiksmingą sprendimų priėmimo procesą yra lygiavertė kokybės reikalavimams, kylantiems iš Procedūrų direktyvos 4 straipsnio 1 dalies.

59.

Be to, dėl klausimo, ar sąvoka „daug“ gali priklausyti nuo valstybės narės pajėgumų ir išteklių, Komisija mano, kad šią koncepciją galima vertinti skaičiais, remiantis vien kiekybiniu prašymų skaičiaus didėjimu, kuris nesikeičia atsižvelgiant į valstybės narės administracinius ar nagrinėjimo pajėgumus. O Nyderlandų ir Prancūzijos vyriausybės per teismo posėdį teigė, kad šis skaičius gali būti nustatytas leidžiant kiekvienai valstybei narei atsižvelgti į savo pajėgumus ir išteklius. Mano nuomone, atsižvelgiant į tai, kad nukrypti leidžiančios nuostatos turi būti aiškinamos siaurai ir kad pajėgumais grindžiamas požiūris gali lemti tai, kad valstybės narės skirtingai taikys Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punktą, prašymų skaičius turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į faktinį prašymų skaičių per tam tikrą laikotarpį ir jį lyginant su ankstesniais duomenimis. Kaip jau nurodžiau, remiantis ankstesnių laikotarpių duomenimis būtų galima suformuluoti nuoseklesnį ir objektyvesnį kriterijų, pagal kurį būtų galima nustatyti, kas laikytina „daug“ prašymų. Nors pajėgumai ir ištekliai gali būti svarbūs vertinant bendrą valstybės narės gebėjimą nagrinėti prieglobsčio prašymus, jais negalima remtis nustatant, ar prašymų yra „daug“.

60.

Galiausiai, Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punkte numatyto terminų pratęsimo tikslas yra leisti valstybėms narėms išvengti didelio neišnagrinėtų prašymų skaičiaus susikaupimo. Pradėjusios taikyti šią nuostatą, valstybių narių valdžios institucijos, pratęsdamos terminus, gali siekti laikinai sumažinti joms tenkantį darbo krūvį, tačiau kai ir toliau pateikiama daug prašymų (Nyderlandų vyriausybė per teismo posėdį paaiškino, kad taip yra Nyderlanduose nuo 2021 m.), nacionalinės institucijos turi rasti kitų būdų šiai problemai spręsti. Komisija per posėdį nurodė, kad valstybė narė gali remtis šia nuostata tik jei tai tikrai būtina siekiant padidinti savo išteklius. Apibendrinant pažymėtina, kad sąvoka „daug“„vienu metu“ pateikiamų prašymų, kaip tai suprantama pagal Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punktą, turi būti aiškinama taip, kad šešių mėnesių tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo terminas gali būti pratęstas devyniais mėnesiais tik jeigu atitinkamoje valstybėje narėje sparčiai daugėja prašymų ir dėl to susidaro jų skaičiaus „pikas“, – atsižvelgiant į šios nuostatos išimtinumą, ji netaikytina tais atvejais, kai prašymų laipsniškai daugėja ilgą laikotarpį.

61.

Žinoma, nustatyti pagrindinės bylos faktines aplinkybes turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas į nutartį dėl šio prašymo įtraukė lenteles, kuriose nurodytas 2021 ir 2022 m. pateiktų prieglobsčio prašymų skaičius ( 39 ). Šie duomenys paimti iš valstybės sekretoriaus interneto svetainės ir atspindi prieglobsčio prašymų skaičiaus bei sprendimų priėmimo pajėgumų svyravimus.

62.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis turimais duomenimis apie prieglobsčio prašymų skaičių 2014–2022 m. ir sprendimų priėmimo pajėgumus, turi įvertinti, ar Nyderlanduose prašymų skaičius išaugo staiga, ar, atvirkščiai, laipsniškai.

63.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad 2022 m. rugsėjo 21 d. buvo priimtas ir 2022 m. rugsėjo 27 d. įsigaliojo WBV 2022/22 ( 40 ). Taigi tikslinga išnagrinėti tuo metu buvusias tendencijas, siekiant nustatyti, ar ribotu laikotarpiu iki to teisės akto priėmimo buvo pirmiau aprašytas spartus prašymų skaičiaus augimas arba didėjimas, ir palyginti šio augimo tempą su augimu, kurį valdžios institucijos turėjo pagrįstai numatyti planuodamos savo išteklius 2022 m. tam, kad nepažeistų Procedūrų direktyvos 4 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

64.

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad per metus buvo pateiktas toks prieglobsčio prašymų skaičius:

65.

Mano nuomone, šie skaičiai rodo, kad 2018–2020 m. augimas buvo neigiamas. 2021 m. prašymų skaičius staigiai padidėjo (daugiau kaip 90 %, palyginti su ankstesniais metais, ir tai tikriausiai lėmė COVID‑19 pandemija), o 2022 m. jis augo tolygiau (daugiau kaip 30 %). Jeigu 2021 m. augimo tempas būtų išlikęs ir 2022 m., tais metais tikėtinas prašymų skaičius būtų buvęs apie 70000, tačiau augimo tempas sulėtėjo, taigi buvo pateiktas 47991 prašymas. Vis dėlto WBV 2022/22 buvo priimta 2022 m. rugsėjo 21 d., t. y. praėjus vieniems metams po staigaus augimo, ir iš pradžių galiojo šešis mėnesius. Taigi atrodo, kad staigus padidėjimas įvyko anksčiau, o ne 2022 m., kai buvo priimta ši priemonė.

66.

Atsižvelgdamas į tai, nacionalinis teismas turi išnagrinėti visus svarbius statistinius duomenis, susijusius su prieglobsčio prašymais, siekdamas nustatyti, ar prašymų skaičius staigiai padidėjo ir augo per ribotą laikotarpį.

67.

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar norint nustatyti, ar praktiškai labai sunku baigti procedūrą per šešių mėnesių terminą, nurodytą Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punkte, iš dalies atsižvelgiant į Procedūrų direktyvos 4 straipsnio 1 dalį, galima atsižvelgti į aplinkybes, kurių negalima susieti su tarptautinės apsaugos prašymų skaičiaus padidėjimu, pavyzdžiui, į tai, kad sprendžiančioji institucija turi užbaigti anksčiau neatliktus darbus, susikaupusius dar prieš padaugėjant tarptautinės apsaugos prašymų, arba išspręsti žmogiškųjų išteklių trūkumo klausimą.

68.

Atsižvelgiant į Procedūrų direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą atlikti tinkamą ir išsamų nagrinėjimą, formuluotė „praktiškai labai sunku baigti procedūrą per šešių mėnesių terminą“, kaip tai suprantama pagal Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punktą, turėtų reikšti, kad reikia atlikti objektyvų nacionalinių institucijų sprendimų priėmimo pajėgumų vertinimą. Konkrečiai kalbant, tam, kad nacionalinė institucija galėtų remtis šia nuostata, ji turi galėti, pateikdama kokybinę analizę, įrodyti, kad objektyviai neįmanoma baigti procedūros per šešių mėnesių terminą. Kitaip tariant, subjektyvaus įspūdžio nepakanka ir turi būti įrodyti objektyvūs sunkumai, t. y. kad, palyginti su prognozėmis, kyla sunkumų dėl sprendimų priėmimo pajėgumų trūkumo.

69.

Šis vertinimas reiškia, kad nacionalinis teismas turi išnagrinėti, ar buvo objektyviai įrodyta, jog nėra galimybės laikytis šešių mėnesių termino, o tai reiškia, kad turi būti įvertinti nacionalinės institucijos sprendimų priėmimo pajėgumai ir jos prognozės dėl nagrinėjamo laikotarpio. Tik konstatavęs šią faktinę aplinkybę nacionalinis teismas gali nustatyti priežastis, dėl kurių kilo aptariami sunkumai – tai išnagrinėsiu kitame skirsnyje.

70.

Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismo turimoje bylos medžiagoje nėra jokios informacijos apie tai, ar 2022 m. rugsėjo 21 d. priimant WBV 2022/22 buvo susikaupę daug neišnagrinėtų prašymų. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą šį prašymą pateikęs teismas nurodo valstybės sekretoriaus argumentą, kad nustatant, ar ši institucija gali pratęsti šį terminą, reikia atsižvelgti į tam tikras aplinkybes, kaip antai į anksčiau susikaupusius nacionalinės valdžios institucijos neatliktus darbus, dėl kurių kyla iššūkių naudojantis jos sprendimų priėmimo pajėgumais ir praktiškai tampa labai sunku kruopščiai baigti procedūrą per šešis mėnesius. Vis dėlto, kadangi bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad tokios aplinkybės yra įrodytos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nuspręsti, ar tuo metu, kai buvo priimtas WBV 2022/22, iš tiesų buvo susikaupę nebaigtų darbų.

71.

Taigi, atsižvelgiant į Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punkte nustatytų sąlygų kumuliacinį pobūdį ir į priežastinį ryšį, kuris turi sieti dvi pirmąsias ir trečiąją sąlygas, trečiasis klausimas kyla tik tuo atveju, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuotų, kad 2022 m. rugsėjo 21 d., atrodo, buvo „daug“„vienu metu“ pateiktų prašymų, todėl praktiškai būtų labai sunku baigti procedūrą per šešis mėnesius. Kyla klausimas, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali atsižvelgti į kitas aplinkybes nei šių prašymų skaičiaus padidėjimas, t. y. iš esmės į tai, ar ryšys tarp pirmųjų dviejų ir trečiosios sąlygų yra išimtinis.

72.

Sprendime A ir S ( 41 ) dėl nepilnamečių pabėgėlių teisės į šeimos susijungimą pagal Direktyvos 2003/86 ( 42 ) 10 straipsnio 3 dalies a punktą Teisingumo Teismas pripažino, kad tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimas priklauso ne tik nuo susiklosčiusių situacijų, bet ir nuo kompetentingų valdžios institucijų darbo krūvio ir nuo valstybių narių politinių sprendimų, susijusių su šių institucijų darbuotojų skaičiumi ir atvejais, kurie turi būti nagrinėjami prioritetine tvarka. Taigi Teisingumo Teismas iš esmės jau yra nusprendęs, kad praktiniai sunkumai, su kuriais susiduria nacionalinės institucijos laikydamosi terminų, kaip antai nagrinėjamo šešių mėnesių termino, dažnai būna daugialypiai. Neseniai Teisingumo Teismas priminė, kad, pateisindamos galimus reikalavimo išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą per pagrįstą terminą pažeidimus, valstybės narės negali remtis jų kompetencijai priskiriamomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, teisės aktų pakeitimais ( 43 ).

73.

Vis dėlto, norėdama taikyti Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punktą, nacionalinė institucija turi įrodyti, kad laikytis šešių mėnesių termino akivaizdžiai ir neabejotinai negali dėl padidėjusio vienu metu pateikiamų naujų prašymų skaičiaus. Su šios nuostatos formuluote ir kontekstu nesuderinamas aiškinimas, pagal kurį būtų atsižvelgiama į kitas priežastis, dėl kurių sprendimas nepriimtas per nustatytą terminą. Šiuo klausimu pažymiu, kad visos trys nukrypti leidžiančios nuostatos, pateiktos Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečioje pastraipoje, taikomos dėl įvykių, nesusijusių su kompetentingos nacionalinės administracijos vidaus valdymo klausimais. Šie įvykiai gali būti priskirti prie „išorinių įvykių“, taigi akivaizdu, kad nė viena iš problemų, dėl kurių gali būti pratęstas šešių mėnesių terminas, negali būti siejama su valdymo sunkumais ( 44 ). Tokį aiškinimą patvirtina reikalavimas siaurai aiškinti toje nuostatoje numatytą nukrypti leidžiančią nuostatą ir tai, kad valstybės narės gali remtis šia nukrypti leidžiančia nuostata tik tuo atveju, kai tenkinamos joje nustatytos sąlygos.

74.

Be to, negalėjimo laikytis šešių mėnesių termino, kurį lemia išaugęs vienu metu pateikiamų naujų prašymų skaičius, situacija turi susiklostyti per šešių mėnesių laikotarpį, kuris bus pratęstas, arba prieš pat jį. Valstybė narė negali remtis staigiu padidėjimu, įvykusiu gerokai prieš šį šešių mėnesių laikotarpį. Kitaip tariant, anksčiau – gerokai prieš pateikiant nagrinėjamą prašymą – išaugus prašymų skaičiui susikaupę nebaigti darbai negali būti pagrindas pratęsti terminą pagal Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punktą.

75.

Be to, jeigu Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punktą būtų leidžiama taikyti esant kitoms aplinkybėms, tai pakenktų valstybės narės įsipareigojimui pagal šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalį. Tam, kad Procedūrų direktyvos 4 straipsnio 1 dalis būtų veiksminga, nacionalinė institucija turi užtikrinti, kad būtų galima prisitaikyti prie tam tikrų prieglobsčio prašymų skaičiaus svyravimų ir kad valstybės narės sprendimų priėmimo pajėgumai atitiktų keliamus uždavinius. Kitaip tariant, kai prieglobsčio prašymų skaičius atitinka įprastą tendenciją, iš nacionalinės institucijos reikalaujama atitinkamai organizuoti savo išteklius ir sprendimų priėmimo pajėgumus. Vis dėlto, susiklosčius ypatingoms išorinėms aplinkybėms, pavyzdžiui, „vienu metu“ pateikus „daug“ prašymų, negalima tikėtis, kad valstybės narės įvykdys šiuos įsipareigojimus, nes įprastų numatytų išteklių gali nepakakti. Taigi anksčiau susikaupę nebaigti darbai negali būti aplinkybė, pateisinanti termino pratęsimą pagal Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 3 dalies trečią pastraipą.

76.

Atsižvelgiant į tos direktyvos 4 straipsnio 1 dalį, siekiant nustatyti, ar praktiškai labai sunku baigti procedūrą per šešių mėnesių terminą, negalima atsižvelgti į aplinkybes, kurios nelaikytinos vienu metu pateikiamų tarptautinės apsaugos prašymų skaičiaus padidėjimu. Situacija, kai neįmanoma laikytis šešių mėnesių termino, kurią lemia išaugęs vienu metu pateikiamų naujų prašymų skaičius, turi susiklostyti per šešių mėnesių terminą, kuris bus pratęstas, arba prieš pat jį.

77.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai) pateiktus prejudicinius klausimus:

2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punktas,

siejamas su šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalimi,

turi būti aiškinamas taip: Direktyvos 2013/32 31 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatytas šešių mėnesių tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo terminas gali būti pratęstas devyniais mėnesiais tik tuo atveju, jei atitinkamoje valstybėje narėje sparčiai daugėja prašymų ir dėl to staiga išauga jų skaičius („pikas“), o tai, atsižvelgiant į šioje nuostatoje įtvirtintų aplinkybių išimtinumą, reiškia, kad šio termino negalima pratęsti, kai prašymų skaičius laipsniškai daugėja ilgą laikotarpį. Nustatant, ar praktiškai labai sunku baigti procedūrą per šešių mėnesių terminą, negalima atsižvelgti į aplinkybes, kurios nelaikytinos vienu metu pateikiamų tarptautinės apsaugos prašymų skaičiaus padidėjimu. Situacija, kai neįmanoma laikytis šešių mėnesių termino, kurią lemia išaugęs vienu metu pateikiamų naujų prašymų skaičius, turi susiklostyti per šešių mėnesių terminą, kuris bus pratęstas, arba prieš pat jį.