–

OP, atstovaujamo avocat P. Ohayon,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos R. Bénard, B. Dourthe, B. Fodda ir E. Timmermans,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Gavela Llopis,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos J. M. Hoogveld,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna ir J. Sawicka,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos S. Grünheid ir J. Hottiaux,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24; toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584), išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas Prancūzijoje vykdant Prancūzijos piliečio OP baudžiamąjį persekiojimą; jis kaltinamas tuo, kad įsigijo ir laikė mokėjimo kortelių klastojimo įrangą ir 2010–2012 m. dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje dėl mokėjimo kortelių klastojimo.

3

Pagrindų sprendimo 2002/584 5, 7 ir 8 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

4

Pagrindų sprendimo 1 straipsnyje „Europos arešto orderio apibrėžimas ir įpareigojimas jį vykdyti“ nustatyta:

„1.   Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda [priima] valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų [suimtų] ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę [siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą arba laisvės atėmimo bausmę], arba sprendimą dėl įkalinimo.

2.   Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.

3.   Šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus [ESS] 6 straipsnyje.“

5

Minėto pagrindų sprendimo 16 straipsnyje „Sprendimas esant keliems reikalavimams“ nustatyta:

„1.   Jei tam pačiam asmeniui [dėl to paties asmens] Europos arešto orderį išdavė dvi ar daugiau valstybių narių, sprendimą, kurį Europos arešto orderį vykdyti, priima vykdančioji teisminė institucija, deramai atsižvelgdama į visas aplinkybes, ypač santykinį nusikalstamų veikų sunkumą, jų padarymo vietą, atitinkamas Europos arešto orderių datas ir tai, ar orderis išduotas, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar vykdyti laisvės atėmimo bausmę, ar sprendimą dėl įkalinimo.

<…>

3.   Esant Europos arešto orderio ir kurios nors trečiosios šalies pateikto ekstradicijos prašymo kolizijai, sprendimą, ar pirmenybę suteikti Europos arešto orderiui ar ekstradicijos prašymui, priima vykdančiosios valstybės narės kompetentinga institucija, deramai atsižvelgdama į visas aplinkybes, ypač į aplinkybes, nurodytas šio straipsnio 1 dalyje ir taikytiname susitarime.

<…>“

6

To paties pagrindų sprendimo 28 straipsnis „Perdavimas arba vėlesnė ekstradicija [Vėlesnis perdavimas arba ekstradicija]“ suformuluotas taip:

„1.   Kiekviena valstybė narė Tarybos Generaliniam sekretoriatui gali pranešti, kad jos santykiuose su kitomis valstybėmis narėmis, kurios yra padariusios tokį pat pranešimą, sutikimas perduoti asmenį kuriai nors valstybei narei, išskyrus vykdančiąją valstybę narę, remiantis Europos arešto orderiu, išduotu dėl nusikalstamos veikos, padarytos prieš jo perdavimą, yra laikomas duotu, jei kokiu nors konkrečiu atveju vykdančioji teisminė institucija savo sprendime dėl perdavimo nepareiškia kitaip.

2.   Bet kuriuo atveju asmuo, kuris yra perduotas išduodančiajai valstybei narei remiantis Europos arešto orderiu, gali būti perduotas be vykdančiosios valstybės narės sutikimo kuriai nors kitai, ne vykdančiajai valstybei narei, remiantis Europos arešto orderiu, išduotu dėl bet kokios nusikalstamos veikos, padarytos prieš asmens perdavimą šiais atvejais:

3.   Vykdančioji teisminė institucija sutinka su perdavimu kitai valstybei narei, vadovaudamasi šiomis taisyklėmis:

5 straipsnyje minėtais atvejais išduodančioji valstybė narė privalo suteikti jame numatytas garantijas.

4.   Nepaisant šio straipsnio 1 dalies, asmuo, kuris yra perduotas, remiantis Europos arešto orderiu, neišduodamas trečiajai valstybei be asmenį perdavusios valstybės narės kompetentingos institucijos sutikimo. Toks sutikimas duodamas, vadovaujantis konvencijomis, kurios tai valstybei narei yra privalomos, ir jos vidaus teise.“

7

2014 m. lapkričio 20 d.Ley 23/2014 de reconocimiento mutuo de resoluciones penales en la Unión Europea (Įstatymas Nr. 23/2014 dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo Europos Sąjungoje; BOE, Nr. 282, 2014 m. lapkričio 21 d., p. 1) 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, esant Europos arešto orderio ir trečiosios šalies pateikto ekstradicijos prašymo kolizijai, Ispanijos teisminė institucija sustabdo procedūrą ir perduoda visus dokumentus Teisingumo ministerijai, o ši savo ruožtu pateikia pasiūlymą dėl sprendimo dėl pirmenybės suteikimo Europos arešto orderiui arba ekstradicijos prašymui Ministrų Tarybai.

8

Prancūzijos pilietis OP persekiojamas už tai, kad nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2012 m. sausio mėn. Prancūzijoje, Rumunijoje ir Tailande dalyvavo nusikalstamo susivienijimo, darančio su mokėjimo kortelių padirbinėjimu ar klastojimu susijusius nusikaltimus, veikloje, įsigydamas ir laikydamas mokėjimo kortelių klastojimo įrangą, taip pat turėdamas ir naudodamas suklastotus administracinius dokumentus. Šios veikos pripažįstamos nusikaltimais, už kuriuos baudžiama ne trumpesne kaip penkerių metų laisvės atėmimo bausme.

9

Dėl minėtų faktinių aplinkybių OP byla buvo perduota nagrinėti Tribunal judiciaire de Marseille (Marselio pirmosios instancijos teismas, Prancūzija) baudžiamųjų bylų kolegijai, kuri šioje byloje yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Tuo metu, kai 2021 m. rugsėjo mėn. byla turėjo būti nagrinėjama teisme, OP advokatas informavo šį teismą, kad jis buvo suimtas ir įkalintas Ispanijoje vykdant Šveicarijos valdžios institucijų ekstradicijos prašymą.

10

Gavęs OP prašymą leisti dalyvauti nagrinėjant jo bylą Prancūzijoje ir prieštaravimą dėl ekstradicijos Šveicarijoje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas 2022 m. birželio 3 d. nusprendė dėl jo išduoti Europos arešto orderį.

11

Vis dėlto 2022 m. rugsėjo 2 d.Juzgado Central de Instrucción no 3 de Madrid (Madrido nacionalinis teismas Nr. 3, Ispanija) nutartimi šiam teismui buvo pranešta, kad Ispanijos Ministrų Taryba nusprendė Šveicarijos valdžios institucijų pateiktam ekstradicijos prašymui suteikti pirmenybę, taigi ir nevykdyti Europos arešto orderio.

12

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Ispanijos įstatymo Nr. 23/2014 57 straipsnyje nustatyta, kad Europos arešto orderio ir trečiosios valstybės pateikto ekstradicijos prašymo kolizijos atveju Ispanijos teisminė institucija turi sustabdyti bylos nagrinėjimą ir perduoti visus dokumentus Teisingumo ministerijai. Sprendimą dėl pirmenybės suteikimo vienam iš šių aktų priima Ministrų Taryba ir jo negalima skųsti teismui.

13

Per 2022 m. gruodžio 2 d. posėdį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme OP advokatas paprašė šio teismo pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą dėl Ispanijos teisės atitikties Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatoms. Prokuratūra nusprendė, kad toks klausimas negali būti pateiktas, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neturėjo teisėto intereso pagrindinėje byloje pateikti tokį klausimą.

14

Nesutikdamas su šia nuomone, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad pagal Ispanijos teisės aktus įgaliojimai priimti sprendimą dėl pirmenybės suteikimo Europos arešto orderiui arba trečiosios valstybės institucijų pateiktam ekstradicijos prašymui šių dviejų aktų kolizijos atveju suteikta ne teisminei institucijai, o vyriausybinei institucijai, šiuo atveju – Ministrų Tarybai. Jo teigimu, toks įgaliojimų suteikimas prieštarauja Pagrindų sprendimo 2002/584 6 ir 7 straipsniams, kuriuose nurodytos tik teisminės institucijos.

15

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo įgaliojimai šaukti OP atvykti į teismo posėdį ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn tiesiogiai priklauso nuo šiuo atveju Ispanijos valdžios institucijų priimto sprendimo. Taigi šis teismas turi teisėtą interesą, kad Teisingumo Teismas atsakytų į prejudicinį klausimą dėl Ispanijos teisės atitikties Pagrindų sprendimui 2002/584.

16

Šiomis aplinkybėmis Tribunal judiciaire de Marseille (Marselio pirmosios instancijos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal Pagrindų sprendimą [2002/584] draudžiama, kad pagal valstybės narės teisės aktus kompetencija nuspręsti, ar turėtų būti vykdomas Europos arešto orderis, ar tuo pat metu trečiosios valstybės pateiktas ekstradicijos prašymas, būtų suteikta vyriausybės institucijai, nesant galimybės tokio sprendimo apskųsti?“

17

Ispanijos vyriausybė teigia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas. Pirma, ši vyriausybė mano, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodo nei Ispanijos teismų ir vyriausybės sprendimų, kuriems gali turėti įtakos atsakymas į prejudicinį klausimą, nei Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatų, dėl kurių šiam teismui kyla abejonių, priešingai, nei reikalaujama pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnį. Antra, ši vyriausybė mano, kad šis klausimas yra hipotetinis. Jos manymu, atsakymas į šį klausimą iš tiesų negali padėti išspręsti ginčo pagrindinėje byloje, nes jis susijęs su Ispanijos procedūrinio mechanizmo suderinamumu su šiuo pagrindų sprendimu.

18

Pirma, dėl teiginio, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą neatitinka Procedūros reglamento 94 straipsnyje nurodytų reikalavimų, pažymėtina, kad iš šio prašymo aiškiai matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui iš esmės kyla abejonių dėl Ispanijos įstatymo 23/2014 57 straipsnio 2 dalies suderinamumo su Pagrindų sprendimo 2002/584 16 straipsnio 3 dalimi. Be to, šis teismas remiasi Ispanijos Ministrų Tarybos sprendimu, kuriuo pirmenybė buvo suteikta Šveicarijos valdžios institucijų dėl OP pateiktam ekstradicijos prašymui; šis sprendimas buvo paminėtas nutartyje, kurią šiam teismui perdavė Juzgado Central de Instrucción no 3 de Madrid (Madrido nacionalinis teismas Nr. 3) po to, kai buvo išduotas Europos arešto orderis dėl OP.

19

Darytina išvada, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dėl išaiškinimo pateikto prašymo teisines ir faktines aplinkybes apibrėžė pakankamai, kad Teisingumo Teismas galėtų suprasti klausimo apimtį ir pateikti jam naudingus atsakymus, kartu leisdamas valstybių narių vyriausybėms ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodytiems suinteresuotiesiems asmenims pasinaudoti teise pateikti rašytines pastabas, kurią Teisingumo Teismas privalo užtikrinti (šiuo klausimu žr. 2023 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Commune d'Ans, C‑148/22, EU:C:2023:924, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

20

Antra, dėl teiginio, kad Teisingumo Teismui pateiktas klausimas yra hipotetinis, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl, jeigu pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo privalo dėl jų priimti sprendimą (2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

21

Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 51 punktą ir jame nurodyta jurisprudencija).

22

Kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 25 ir 26 punktuose, pagal Pagrindų sprendime 2002/584 nustatytą bendradarbiavimo sistemą išduodančiosios valstybės narės teismui gali prireikti paaiškinimų dėl Europos arešto orderio vykdymo vykdančiojoje valstybėje narėje sąlygų suderinamumo su Sąjungos teise. Visų pirma taip yra tuo atveju, kai prašomas šio pagrindų sprendimo išaiškinimas leidžia atitinkamam prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nustatyti, kaip reikia išduoti ar panaikinti konkretų Europos arešto orderį arba išduoti naują Europos arešto orderį, kai buvo atsisakyta vykdyti ankstesnį arešto orderį (2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 54 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

23

Nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismo atsakymas į prejudicinį klausimą turėtų leisti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui veikti žinant visas aplinkybes ir prireikus panaikinti Ispanijos teismams perduotą Europos arešto orderį.

24

Šiomis aplinkybėmis prejudicinis klausimas negali būti laikomas hipotetiniu. Todėl reikia pripažinti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

25

Per Teisingumo Teisme vykusį posėdį OP advokatas tvirtino, kad Ispanijos Karalystė, vykdydama ekstradiciją, perdavė jį Šveicarijai, todėl jis nebebuvo Ispanijos teritorijoje. Taigi, Europos Komisijos teigimu, prašymas priimti prejudicinį sprendimą neteko dalyko ir reikia pripažinti, kad nebereikia priimti sprendimo.

26

Vis dėlto šiuo klausimu Ispanijos vyriausybė nepatvirtino informacijos, susijusios su OP ekstradicija, nors apie tai buvo konkrečiai klausiama per Teisingumo Teisme vykusį posėdį. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepranešė Teisingumo Teismui apie pasikeitusias aplinkybes, kurios gali turėti įtakos jo paties kreipimuisi, ir neatsiėmė prašymo priimti prejudicinį sprendimą pagal Rekomendacijų nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo (OL C 380, 2019, p. 1) 26 punktą. Šiomis aplinkybėmis nereikia nuspręsti, kad neliko pagrindo priimti sprendimo.

27

Vieninteliu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 16 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad, esant Europos arešto orderio ir ekstradicijos prašymo kolizijai, vykdomosios valdžios institucija gali nuspręsti, ar teikti pirmenybę vienam iš šių aktų, ir prireikus tokį sprendimą turi būti galima apskųsti teismui.

28

Pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 16 straipsnio 3 dalį, esant Europos arešto orderio ir kurios nors trečiosios šalies pateikto ekstradicijos prašymo kolizijai, sprendimą, ar pirmenybę suteikti Europos arešto orderiui, ar ekstradicijos prašymui, priima vykdančiosios valstybės narės kompetentinga institucija, deramai atsižvelgdama į visas aplinkybes, ypač į nurodytąsias šio straipsnio 1 dalyje ir taikytiname susitarime.

29

Pirma, reikia nustatyti, ar vykdomosios valdžios organas gali patekti į sąvoką „kompetentinga institucija“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą.

30

Visų pirma iš minėtos nuostatos formuluotės matyti, kad, esant Europos arešto orderio ir ekstradicijos prašymo kolizijai, sprendimą, kuriam iš jų teikti pirmenybę, priima vykdančiosios valstybės narės „kompetentinga institucija“, o ši sąvoka iš esmės gali apimti bet kurią nacionalinę instituciją, įskaitant vykdomosios valdžios instituciją.

31

Be to, kiek tai susiję su Pagrindų sprendimo 2002/584 16 straipsnio 3 dalies kontekstu, reikia pažymėti, kad tuo atveju, kai keli Europos arešto orderiai išduodami kelių valstybių narių dėl to paties asmens, šio 16 straipsnio 1 dalyje „vykdančiajai teisminei institucijai“ suteikiama jurisdikcija nuspręsti, kuris iš šių orderių turi būti vykdomas. Vis dėlto minėto 16 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „kompetentinga institucija“, o ne vykdančioji teisminė institucija, turi nuspręsti, ar teikti pirmenybę Europos arešto orderiui, ar ekstradicijos prašymui jų kolizijos atveju. Darytina išvada, kad sąvokos „teisminė institucija“ ir „kompetentinga institucija“ šiame straipsnyje negali būti tapatinamos.

32

Taip pat reikia pažymėti, kad šis atskyrimas grindžiamas ta pačia logika kaip ir Pagrindų sprendimo 2002/584 28 straipsnyje, susijusiame su įvykdžius Europos arešto orderį vėliau atliekamu perdavimu ar ekstradicija. Šio straipsnio 1–3 dalyse nustatytos sąlygos, kuriomis asmuo, perduotas išduodančiajai valstybei narei pagal tokį orderį, gali būti perduotas kitai valstybei narei, kuri nėra vykdančioji valstybė narė, pagal Europos arešto orderį, išduotą dėl nusikalstamos veikos, padarytos iki pirminio perdavimo. Šiomis aplinkybėmis šioje 3 dalyje vėlesnis perdavimas iš esmės siejamas su pirmąjį Europos arešto orderį vykdžiusios teisminės institucijos sutikimu.

33

Vis dėlto Pagrindų sprendimo 2002/584 28 straipsnio 4 dalyje, kurioje konkrečiai reglamentuojamas vėlesnės ekstradicijos atvejis, numatyta, kad asmuo, perduotas pagal Europos arešto orderį, negali būti perduotas trečiajai valstybei be vykdančiosios valstybės narės „kompetentingos institucijos“ sutikimo.

34

Kaip ir Pagrindų sprendimo 2002/584 16 straipsnio 3 dalyje, pagal šio pagrindų sprendimo 28 straipsnio 4 dalį sprendimų priėmimo įgaliojimai suteikiami „kompetentingai institucijai“, kai nagrinėjamas sprendimas susijęs su ekstradicijos prašymu, o ne atitinkamai teisminei institucijai, pavyzdžiui, tais atvejais, kai kalbama tik apie vieną ar daugiau Europos arešto orderių. Šia sąvoka „kompetentinga institucija“ išreiškiama valstybėms narėms palikta diskrecija nustatyti instituciją, kuri turi priimti sprendimus, susijusius su ekstradicijos prašymais.

35

Galiausiai tokį Pagrindų sprendimo 2002/584 16 straipsnio 3 dalies aiškinimą patvirtina šiuo pagrindų sprendimu siekiami tikslai.

36

Šis Pagrindų sprendime 2002/584 daromas skirtumas tarp sąvokų „teisminė institucija“ ir „kompetentinga institucija“ paaiškinamas tuo, kad, kaip matyti iš jo 5 ir 8 konstatuojamųjų dalių, šiuo pagrindų sprendimu, be kita ko, siekiama nustatyti supaprastintą procedūrą situacijoms, susijusioms tik su nuteistųjų ar įtariamų pažeidus baudžiamąjį įstatymą asmenų perdavimu vykdant teisminį bendradarbiavimą Sąjungoje, kaip nustatyta tame pačiame pagrindų sprendime, o ne suderinti ekstradicijos procedūras.

37

Iš tiesų, nors Pagrindų sprendime 2002/584 reikalaujama, kad perdavimo tarp valstybių narių procedūrą įgyvendintų šių valstybių teisminės institucijos, ekstradicijos prašymai valstybėse narėse gali priklausyti kitų institucijų, be kita ko, vykdomosios valdžios institucijų, kompetencijai.

38

Taigi pasirinkdamas šią sąvoką Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo atsižvelgti į ekstradicijos procedūrų ypatumus, kurie iš esmės skiriasi nuo Pagrindų sprendime 2002/584 nustatytos perdavimo sistemos. Iš tiesų ekstradicijos procedūros, kurias, be kita ko, reglamentuoja tarptautiniai susitarimai, grindžiamos atitinkamų valstybių abipusiškumo principu ir susijusios su politiniais ir diplomatiniais sumetimais. Vis dėlto Pagrindų sprendimu 2002/584, kaip matyti visų pirma iš jo 1 straipsnio 1 ir 2 dalių, taip pat iš jo 5 ir 7 konstatuojamųjų dalių, siekiama daugiašalę ekstradicijos sistemą tarp valstybių narių pakeisti tarpusavio pripažinimo principu pagrįsta nuteistų ar įtariamų asmenų perdavimo tarp teisminių institucijų vykdant baudžiamuosius nuosprendžius ar baudžiamąjį persekiojimą sistema (2020 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Dokumentų klastojimas), C‑510/19, EU:C:2020:953, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

39

Esant Europos arešto orderio ir ekstradicijos prašymo kolizijai, sprendimas dėl pirmenybės suteikimo vienam ar kitam nebūtinai turi būti susijęs tik su teismų bendradarbiavimo sistema. Taigi pagal Pagrindų sprendimą 2002/584 valstybėms narėms leidžiama suteikti įgaliojimus ekstradicijos srityje kompetentingai institucijai priimti sprendimą dėl šio pagrindų sprendimo 16 straipsnio 3 dalyje numatytos pirmenybės.

40

Kaip savo išvados 68 punkte pažymėjo generalinis advokatas, palikdamas valstybėms narėms didelę diskreciją paskirti instituciją, kuri, kilus Europos arešto orderio ir ekstradicijos prašymo kolizijai, turi priimti sprendimą dėl pirmenybės suteikimo vienam ar kitam, Sąjungos teisės aktų leidėjas atsižvelgė į tai, kad toks sprendimas, atsižvelgiant į nacionalinių sistemų ypatumus, gali būti grindžiamas motyvais, kurie nėra vien teisminiai.

41

Šiuo klausimu Pagrindų sprendimo 2002/584 16 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kompetentinga institucija priima sprendimą dėl pirmenybės, tinkamai atsižvelgdama į visas konkretaus atvejo aplinkybes, visų pirma į šios nuostatos 1 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. į nusikalstamų veikų sunkumą ir padarymo vietą, atitinkamas Europos arešto orderio ir ekstradicijos prašymo datas, taip pat į aplinkybes, nurodytas konvencijose, taikomose atitinkamam ekstradicijos prašymui. Darant nuorodą į šioje 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, taikomus Europos arešto orderių kolizijos atveju, ir į ekstradicijos prašymams taikytinose konvencijose numatytus kriterijus, šioje nuostatoje įtvirtintas Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimas atsižvelgti į tai, kad sprendimą dėl pirmenybės gali priimti vykdomosios valdžios institucija, jeigu jis gali būti grindžiamas argumentais, kurie nėra išimtinai susiję su teismų logika.

42

Taigi Pagrindų sprendimo 2002/584 16 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad, esant Europos arešto orderio ir ekstradicijos prašymo kolizijai, vykdomosios valdžios institucija gali turėti kompetenciją priimti sprendimą, kuriam iš šių akti teikti pirmenybę.

43

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 16 straipsnio 3 dalyje numatytas sprendimas dėl pirmenybės turi būti teisminės kontrolės objektas.

44

Reikia pabrėžti, kad šioje nuostatoje nėra išsamiai numatyta procedūra, reglamentuojanti Europos arešto orderio ir ekstradicijos prašymo kolizijas. Joje tik patikslinami tam tikri procedūriniai aspektai, susiję su sprendimu suteikti pirmenybę vienam arba kitam iš šių dviejų aktų, paliekant valstybėms narėms galimybę pasirinkti šio sprendimo formą ar momentą, kada jis turi būti priimtas.

45

Šiuo klausimu minėtoje nuostatoje nurodyta, kad kompetentinga institucija turi tinkamai atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, įskaitant primintas šio sprendimo 41 punkte. Darytina išvada, kad nors priimdama sprendimą dėl pirmenybės ši institucija turi diskreciją, vis dėlto minėta institucija negali neatsižvelgti į atitinkamo asmens interesus.

46

Atsižvelgiant į asmens, dėl kurio priimtas sprendimas dėl taikytinos pirmenybės, teisę į tai, kad jam nebūtų taikomas sprendimas, priimtas pažeidžiant šią diskreciją, iš Chartijos 47 straipsnio pirmos pastraipos matyti, kad valstybės narės turi numatyti šiam asmeniui galimybę pasinaudoti veiksminga teismine gynyba, leidžiančia užtikrinti šio sprendimo pirmesniame punkte nurodytų reikalavimų laikymąsi.

47

Nesant paaiškinimų dėl, viena vertus, sprendimo dėl pirmenybės priėmimui taikomos procesinės tvarkos ir, kita vertus, dėl skundo teismui, kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje, vadovaujantis procesinės autonomijos principu, turi būti nustatytos tokios skundo teismui procesinės taisyklės ir apskritai taisyklės, skirtos kolizinėms situacijoms tarp Europos arešto orderio ir ekstradicijos prašymo reglamentuoti.

48

Nors pagal šį principą valstybės narės pasilieka galimybę priimti šiuo klausimu taisykles, kurios gali skirtis skirtingose valstybėse narėse, jos vis dėlto turi užtikrinti, kad šios taisyklės nepažeistų Pagrindų sprendimo 2002/584 reikalavimų (šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 26 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Teisė būti išklausytam vykdančiosios teisminės institucijos), C‑428/21 PPU ir C‑429/21 PPU, EU:C:2021:876, 60 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

49

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalį šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisės principus, įtvirtintus ESS 6 straipsnyje.

50

Konkrečiai kalbant, pirma, Chartijos 47 straipsnio pirmoje pastraipoje garantuojama teisė į veiksmingą teisminę gynybą būtinai reiškia, kad ši kontrolė turi būti atliekama prieš vykdant Europos arešto orderį arba ekstradicijos prašymą ir kad teisminė institucija, kompetentinga nagrinėti šį skundą, gali patikrinti, ar sprendimas dėl pirmenybės buvo priimtas tinkamai atsižvelgiant į visus reikšmingus kriterijus, į kuriuos daroma nuoroda Pagrindų sprendimo 2002/584 16 straipsnio 3 dalyje.

51

Kita vertus, skundas teismui dėl sprendimo dėl pirmenybės, numatyto Pagrindų sprendimo 2002/584 16 straipsnio 3 dalyje, turi leisti atitinkamam asmeniui ginčyti galimą Chartijoje įtvirtintų jo teisių ir laisvių pažeidimą.

52

Iš tiesų, kaip savo išvados 91 punkte pažymėjo generalinis advokatas, toks sprendimas dėl pirmenybės gali turėti reikšmingą poveikį atitinkamo asmens teisinei padėčiai. Jeigu, pavyzdžiui, pirmenybė būtų teikiama ekstradicijos prašymui ir nebūtų galima apskųsti sprendimo dėl pirmenybės, tai reikštų, kad būtų galima neatsižvelgti į galimą pavojų, kad bus pažeistos Chartijoje įtvirtintos atitinkamo asmens pagrindinės teisės ir laisvės, nes daugeliu atvejų ekstradicijos procedūra nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį.

53

Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad per Teisingumo Teisme vykusį posėdį Ispanijos vyriausybė, priešingai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašyme nurodytoms prielaidoms, nurodė, kad Ministrų Tarybos priimti sprendimai dėl pirmenybės gali būti skundžiami neviršijant jai suteiktos diskrecijos ribų.

54

Pastaruoju klausimu pažymėtina, kad nors, kaip matyti iš šio sprendimo 45 punkto, Pagrindų sprendimo 2002/584 16 straipsnio 3 dalyje nurodyta kompetentinga institucija, priimdama sprendimą dėl pirmenybės, turi diskreciją, šią diskreciją riboja pareiga „deramai“ atsižvelgti į visas šioje nuostatoje nurodytas aplinkybes, todėl kompetentinga institucija privalo motyvuoti priimtą sprendimą, kad atitinkamas asmuo galėtų pasinaudoti teise į teisinę gynybą. Iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad dėl Chartijos 47 straipsnio pirmoje pastraipoje garantuojamos teisminės kontrolės veiksmingumo reikalaujama, kad atitinkamas asmuo galėtų sužinoti dėl jo priimto sprendimo motyvus (šiuo klausimu žr. 2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo NW ir PQ (Įslaptinta informacija), C‑420/22 ir C‑528/22, EU:C:2024:344, 81 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

55

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 16 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad, esant Europos arešto orderio ir ekstradicijos prašymo kolizijai, vykdomosios valdžios institucija gali nuspręsti, kuriam iš šių aktų teikti pirmenybę. Tokį sprendimą turi būti galima veiksmingai apskųsti teismine tvarka laikantis proceso sąlygų, kurias turi nustatyti valstybės narės.

56

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 16 straipsnio 3 dalis

turi būti aiškinama taip:

esant Europos arešto orderio ir ekstradicijos prašymo kolizijai, vykdomosios valdžios institucija gali nuspręsti, kuriam iš šių aktų teikti pirmenybę. Tokį sprendimą turi būti galima veiksmingai apskųsti teismine tvarka laikantis proceso sąlygų, kurias turi nustatyti valstybės narės.