–

EI, atstovaujamo avocat V. Stănilă,

–

SC Brink’s Cash Solutions SRL, atstovaujamos avocaţi S. Şusnea ir R. Zahanagiu,

–

Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos M. Chicu, E. Gane ir O.-C. Ichim,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir A. Hoesch,

–

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos V. Baroutas ir M. Tassopoulou,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Gheorghiu, C. Hödlmayr ir B.-R. Killmann,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1998 m. liepos 20 d. Tarybos direktyvos 98/59/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinimo (OL L 225, 1998, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 327; klaidų ištaisymas OL L 59, 2007, p. 84), iš dalies pakeistos 2015 m. spalio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/1794 (OL L 263, 2015, p. 1) (toliau – Direktyva 98/59), 1 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos b punkto ir 6 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant EI ir jo buvusio darbdavio SC Brink’s Cash Solutions SRL ginčą dėl EI atleidimo iš darbo.

3

Direktyvos 98/59 2, 6 ir 12 konstatuojamosiose dalyse įtvirtinta:

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos b punkte nurodyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

5

Minėtos direktyvos II skirsnio „Informavimas ir konsultavimasis“ 2 straipsnyje nustatyta:

„1.   Jeigu darbdavys numato kolektyvinį atleidimą, jis turi iš anksto pradėti konsultuotis su darbuotojų atstovais, kad būtų pasiektas susitarimas.

2.   Per šias konsultacijas reikia tartis, kokiais būdais ir priemonėmis galima išvengti kolektyvinių atleidimų arba sumažinti atleidžiamų darbuotojų skaičių, taip pat sušvelninti šių atleidimų padarinius papildomomis socialinėmis priemonėmis, kurios skirtos, be kita ko, atleistiems darbuotojams iš naujo įdarbinti arba perkvalifikuoti.

<…>

3.   Kad darbuotojų atstovai galėtų pateikti konstruktyvius pasiūlymus, darbdaviai išankstinių konsultacijų metu:

<…>“

6

Tos pačios direktyvos III skirsnio „Kolektyvinio atleidimo iš darbo procedūra“ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Darbdaviai raštu informuoja kompetentingą valstybinę instituciją apie visus planuojamus kolektyvinius atleidimus iš darbo.

<…>

Tokį pranešimą sudaro visa svarbi informacija apie planuojamus kolektyvinius atleidimus bei 2 straipsnyje nurodytas konsultacijas su darbuotojų atstovais ir ypač apie atleidimų priežastis, darbuotojų, kuriuos reikia atleisti, skaičių, paprastai dirbančių darbuotojų skaičių ir laikotarpį, per kurį darbuotojai turi būti atleisti.“

7

Direktyvos 98/59 6 straipsnyje nurodyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad teisinėmis ir (arba) administracinėmis procedūromis dėl įsipareigojimų pagal šią direktyvą įgyvendinimo galėtų naudotis darbuotojų atstovai ir (arba) darbuotojai.“

8

Direktyva 98/59 į Rumunijos teisės sistemą perkelta 2003 m. sausio 24 d.Legea Nr. 53/2003 privind Codul muncii (Įstatymas Nr. 53/2003 dėl Darbo kodekso; Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 72, 2003 m. vasario 5 d.) redakcija, taikytina ginčui pagrindinėje byloje (Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 345, 2011 m. gegužės 18 d.) (toliau – Darbo kodeksas).

9

Darbo kodekso 69 straipsnyje nustatyta:

„1.   Kai darbdavys numato kolektyvinį atleidimą, jis laiku ir siekdamas susitarimo privalo įstatymo nustatytomis sąlygomis pradėti konsultacijas su profesine sąjunga arba prireikus su darbuotojų atstovais bent dėl:

2.   Per 1 dalyje nurodytas konsultacijas, kad profesinė sąjunga arba darbuotojų atstovai galėtų laiku pateikti pasiūlymus, darbdavys privalo pateikti jiems visą reikšmingą informaciją ir raštu pranešti apie:

3.   2 dalies d punkte numatyti kriterijai taikomi siekiant įvertinti galimybę pasiekti veiksmingos veiklos tikslus ir atsižvelgiant į tai suskirstyti darbuotojus.

<…>“

10

Šio kodekso 70 straipsnyje nustatyta:

„69 straipsnio 2 dalyje nurodyto pranešimo kopiją darbdavys privalo pateikti teritorinei darbo inspekcijai ir teritorinei užimtumo agentūrai tą pačią dieną, kurią jis ją perdavė profesinei sąjungai arba tam tikrais atvejais darbuotojų atstovams.“

11

Minėto kodekso 71 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Per 10 kalendorinių dienų nuo pranešimo gavimo dienos profesinė sąjunga arba tam tikrais atvejais darbuotojų atstovai gali teikti darbdaviui pasiūlymus, kaip išvengti atleidimo iš darbo arba sumažinti atleidžiamų darbuotojų skaičių.“

12

To paties kodekso 221 straipsnyje nurodyta:

„1.   Jei darbdavio įmonėje dirba daugiau kaip 20 darbuotojų ir joje nėra pagal įstatymą įsteigtų atstovaujamųjų profesinių organizacijų, darbuotojų interesus gali ginti jų išrinkti ir specialiai tam įgalioti atstovai.

2.   Darbuotojų atstovai renkami per visuotinį darbuotojų susirinkimą, balsuojant ne mažiau kaip pusei visų darbuotojų.

3.   Darbuotojų atstovai negali vykdyti veiklos, kuri pagal įstatymus priklauso išimtinei profesinių sąjungų kompetencijai.“

13

Darbo kodekso 222 straipsnyje nustatyta:

„1.   Darbuotojų atstovai renkami iš visišką darbinį veiksnumą turinčių darbuotojų.

2.   Išrinktų darbuotojų atstovų skaičius nustatomas bendru sutarimu su darbdaviu, atsižvelgiant į jo įmonėje dirbančių darbuotojų skaičių.

3.   Darbuotojų atstovų įgaliojimų trukmė negali viršyti dvejų metų.“

14

2014 m. rugpjūčio 14 d. ieškovas pagrindinėje byloje, kaip už grynųjų pinigų pervežimą atsakingas darbuotojas, sudarė su atsakove pagrindinėje byloje darbo sutartį.

15

Prasidėjus SARS-CoV-2 pandemijai ir nuo 2020 m. kovo 16 d. iki gegužės 15 d. Rumunijoje įvedus ekstremaliąją situaciją, atsakovės pagrindinėje byloje veikla nacionaliniu lygmeniu reikšmingai sumažėjo, o tai turėjo įtakos jos pelnui. Šiomis konkrečiomis aplinkybėmis ji nusprendė pertvarkyti savo įmonę ir pradėjo kolektyvinio atleidimo iš darbo procedūrą, per kurią šalyje buvo numatyta panaikinti 128 darbo vietas. 2020 m. gegužės 12, 13 ir 15 d. apie savo ketinimą pradėti šią atleidimo iš darbo procedūrą ji pranešė atitinkamoms valdžios institucijoms, būtent Agenția Municipală pentru Ocuparea Forței de Muncă București (Bukarešto savivaldybės teritorinė užimtumo tarnyba, Rumunija), Inspecția Muncii (darbo inspekcija, Rumunija) ir Inspectoratul Teritorial de Muncă al Municipiului București (Bukarešto savivaldybės teritorinė darbo inspekcija, Rumunija). Šiame pranešime buvo aiškiai nurodyta, kad atitinkami darbuotojai bus atleisti iš darbo per laikotarpį nuo 2020 m. gegužės 19 d. iki liepos 2 d. Kadangi anksčiau paskirtų darbuotojų atstovų įgaliojimai baigėsi 2020 m. balandžio 23 d., o nauji atstovai nebuvo išrinkti, minėtas pranešimas nebuvo perduotas šiems atstovams. Tas pats pranešimas nebuvo pateiktas asmeniškai kiekvienam darbuotojui, kuriam taikoma minėta atleidimo iš darbo procedūra.

16

Ieškovas pagrindinėje byloje, kuris yra vienas iš 128 atleistų darbuotojų, pareiškė ieškinį dėl sprendimo jį atleisti; pirmoji instancija tą ieškinį atmetė. Jis pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, teigdamas, kad atsakovė pagrindinėje byloje turėjo imperatyvią pareigą asmeniškai informuoti darbuotojus ir konsultuotis su jais (toliau – darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais etapas), net ir nesant profesinės sąjungos ar jų interesams ginti paskirtų atstovų. Esant tokiai konkrečiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, atsakovė pagrindinėje byloje privalėjo informuoti atitinkamus darbuotojus apie būtinybę paskirti naujus atstovus siekiant vykdyti atleidimo iš darbo procedūrą.

17

Atsakovė pagrindinėje byloje savo ruožtu tvirtina, kad, nepratęsus darbuotojų atstovų įgaliojimų, ji atsidūrė neįprastoje padėtyje, kai nėra socialinio partnerio. Dėl to, kad darbuotojai nederino veiksmų, per kolektyvinio atleidimo iš darbo procedūrą buvo neįmanoma paskirti tinkamai įgaliotų atstovų. Taigi darbuotojų atstovai negalėjo būti informuojami ir su jais negalėjo būti konsultuojamasi, o kadangi atitinkamuose nacionalinės teisės aktuose numatyta pareiga vykdyti šią procedūrą kartu su profesine sąjunga ir (arba) darbuotojų atstovais, bet ne su pavieniais darbuotojais, jai buvo netaikoma pareiga asmeniškai informuoti darbuotojus ir su jais konsultuotis.

18

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad kiti darbuotojai Rumunijos teismuose užginčijo atsakovės pagrindinėje byloje pradėtos kolektyvinio atleidimo iš darbo procedūros teisėtumą, o teismai nusprendė, kad sprendimai atleisti iš darbo atitinka įstatymą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Direktyvos 98/59 2 straipsnio 3 dalis, siejama su jos 2, 6 ir 12 konstatuojamosiomis dalimis, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos, nesant privalomo nacionalinio darbuotojų atstovų paskyrimo mechanizmo, tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pareiga informuoti darbuotojus ir konsultuotis su jais netenka prasmės. Jo nuomone, iš Direktyvos 98/59 2 straipsnio 3 dalies, siejamos su šios direktyvos 6 straipsniu, aiškinimo matyti, kad darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais etapas, net ir nesant darbuotojų atstovų, yra privalomas kolektyvinio atleidimo iš darbo procedūros etapas, ir taip yra net ir tuo atveju, jei dėl to darbdavio numatytas pertvarkymo planas nėra kaip nors keičiamas.

19

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad kiti nacionaliniai apeliaciniai teismai, kuriems teko nagrinėti šių Direktyvos 98/59 nuostatų aiškinimo ir taikymo klausimus, remdamiesi pažodiniu šios direktyvos aiškinimu, pagal kurį informavimo ir konsultavimosi pareiga gali remtis tik darbuotojų atstovai, padarė priešingą išvadą. Tų teismų nuomone, nesant darbuotojų atstovų, darbdavys neprivalo paisyti darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais etapo.

20

Šiomis aplinkybėmis Curtea de Apel Bucureşti (Bukarešto apeliacinis teismas, Rumunija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

21

Atsakovė pagrindinėje byloje ginčija prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą, motyvuodama tuo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai iš tikrųjų yra susiję su nacionalinės teisės aiškinimu ir taikymu. Iš pradžių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų nuspręsti, kad pagal nacionalinę teisę nenumatyta teisinės darbdavių pareigos konsultuotis ir informuoti tuo atveju, jei darbuotojai nėra paskyrę atstovų, ir konstatuoti, kad nacionaliniai teismai šiuo klausimu pateikia skirtingus išaiškinimus. Paskui prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų konstatuoti, jog Direktyva 98/59 į Rumunijos teisę perkelta netinkamai. Tačiau tai turėtų būti konstatuota ne taikant prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą, o nagrinėjant ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Galiausiai, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, direktyva savaime neturėtų sukurti pareigų privačiam asmeniui ir dėl to ja iš esmės negalima remtis prieš tokį asmenį.

22

Šiuo klausimu svarbu priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai yra susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2023 m. birželio 29 d. Sprendimo International Protection Appeals Tribunal ir kt. (Išpuolis Pakistane), C‑756/21, EU:C:2023:523, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

23

Taigi nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2023 m. birželio 29 d. Sprendimo International Protection Appeals Tribunal ir kt. (Išpuolis Pakistane), C‑756/21, EU:C:2023:523, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

24

Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos neaišku, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija atitinka vieną iš šių atvejų. Neginčijama, kad ieškovas pagrindinėje byloje buvo atleistas iš darbo vykdant kolektyvinio atleidimo iš darbo procedūrą ir kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos skirtos užtikrinti prašomų išaiškinti Direktyvos 98/59 nuostatų perkėlimą į Rumunijos teisę.

25

Be to, reikia konstatuoti, kad, pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pakankamai aiškiai nurodo Sąjungos teisės nuostatas, kurių išaiškinimas, jo nuomone, yra būtinas, ir Darbo kodekso nuostatas, kurios gali būti nesuderinamos su tomis Sąjungos teisės nuostatomis. Antra, prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija leidžia suprasti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus ir aplinkybes, kuriomis jie buvo pateikti.

26

Taigi prašymas priimti prejudicinį sprendimą atitinka Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatytus reikalavimus, apie kuriuos priminta šio sprendimo 22 punkte.

27

Dėl argumento, kad direktyva savaime negali sukurti pareigų privačiam asmeniui, todėl ja negalima remtis prieš šį asmenį, reikia priminti: nors Teisingumo Teismas iš tiesų ne kartą yra nusprendęs, kad net aiški, tiksli ir besąlygiška direktyvos nuostata, kuria siekiama privatiems asmenims suteikti teises ar nustatyti pareigas, negali būti taikoma bylose, kuriose šalys yra tik privatūs asmenys (2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo Smith, C‑122/17, EU:C:2018:631, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), ir kad direktyva negali būti remiamasi esant privačių asmenų ginčui, siekiant netaikyti šiai direktyvai prieštaraujančių valstybės narės teisės aktų (2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo Smith, C‑122/17, EU:C:2018:631, 44 punktas), vis dėlto tai nereiškia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl direktyvos išaiškinimo, pateiktas nagrinėjant privačių asmenų ginčą, yra nepriimtinas.

28

Iš tiesų esant tokiam ginčui gali susiklostyti situacija, kai nacionalinę teisę taikančiam nacionaliniam teismui reikės aiškinti šią teisę kuo labiau atsižvelgiant į atitinkamos direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi SESV 288 straipsnio trečios pastraipos (žr., be kita ko, 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Pfeiffer ir kt., C‑397/01–C‑403/01, EU:C:2004:584, 113 ir 114 punktus; 2016 m. balandžio 19 d. Sprendimo DI, C‑441/14, EU:C:2016:278, 31 punktą ir 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo Smith, C‑122/17, EU:C:2018:631, 39 punktą).

29

Vadinasi, prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

30

Kaip matyti iš šio sprendimo 18 punkto, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai yra susiję ne tik su Direktyvos 98/59 1 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos b punkto ir 6 straipsnio, bet ir su šios direktyvos 2 straipsnio 3 dalies išaiškinimu. Taigi du pateiktus prejudicinius klausimus, kuriuos būtina nagrinėti kartu, reikia suprasti taip, kad jais iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar Direktyvos 98/59 1 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos b punktas, 2 straipsnio 3 dalis ir 6 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose nenumatyta darbdavio pareigos asmeniškai konsultuotis su darbuotojais, kuriems taikomas kolektyvinio atleidimo iš darbo planas, jei šie darbuotojai nepaskyrė darbuotojų atstovų, ir kuriose nenumatyta tokių darbuotojų pareigos juos paskirti.

31

Šiuo klausimu reikia priminti, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog pagrindinis Direktyvos 98/59 tikslas yra nustatyti, kad prieš kolektyvinį atleidimą iš darbo būtų konsultuojamasi su atitinkamų darbuotojų atstovais ir informuojama kompetentinga valdžios institucija (2021 m. kovo 17 d. Sprendimo Consulmarketing, C‑652/19, EU:C:2021:208, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Be to, Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad Direktyvoje 98/59 numatytą teisę į informavimą ir konsultavimąsi turi darbuotojų atstovai, o ne pavieniai darbuotojai (2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Mono Car Styling, C‑12/08, EU:C:2009:466, 38 punktas). Jis yra pridūręs, kad pagal šios direktyvos 2 straipsnio 3 dalį atitinkamiems darbuotojams suteikiama kolektyvinė, o ne asmeninė apsauga (2023 m. liepos 13 d. Sprendimo G GmbH, C‑134/22, EU:C:2023:567, 37 punktas).

33

Iš Direktyvos 98/59 3 straipsnio, kuriame numatyta pareiga pranešti kompetentingai valstybės institucijai apie visus planuojamus kolektyvinius atleidimus iš darbo bei pateikti visą naudingą informaciją apie tokius atleidimus ir konsultacijas su darbuotojų atstovais, taip pat matyti, kad tik darbuotojų atstovai turi gauti šio pranešimo kopiją ir kad jie gali nusiųsti šiai valdžios institucijai savo turimas pastabas, o pavieniai darbuotojai tokios galimybės neturi.

34

Vadinasi, reikia konstatuoti, kad pagal Direktyvos 98/59 nuostatas nenumatyta darbdavio pareigos informuoti darbuotojus, kuriems taikomas kolektyvinio atleidimo iš darbo planas, ir su jais asmeniškai konsultuotis.

35

Tokią išvadą patvirtina Direktyvos 98/59, kurioje buvo kodifikuotos 1975 m. vasario 17 d. Tarybos direktyvos 75/129/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinimo (OL L 48, 1975, p. 29) nuostatos, genezė. Iš Direktyvos 98/59 parengiamųjų dokumentų matyti, kad buvo planuojama įtraukti nuostatą, pagal kurią, nesant darbuotojų atstovų įmonėse, kuriose paprastai dirba mažiau nei 50 darbuotojų, darbdaviai privalėjo laiku pateikti darbuotojams, kuriems taikomas kolektyvinio atleidimo iš darbo planas, informaciją, tapačią tai, kuri turėjo būti pateikta darbuotojų atstovams. Vis dėlto ši nuostata nebuvo priimta.

36

Toks konstatavimas atitinka Direktyvos 98/59 2 straipsnyje numatytą tikslą, būtent įpareigoti kolektyvinį atleidimą numatančius darbdavius konsultuotis su darbuotojų atstovais, kokiais būdais išvengti kolektyvinių atleidimų ar sumažinti jų skaičių arba sušvelninti šių atleidimų padarinius. Iš tiesų akivaizdu, kad kiekvieno pavienio atitinkamo darbuotojo informavimas ar konsultavimasis su juo negali užtikrinti šio tikslo pasiekimo, nes, pirma, pavienių darbuotojų interesai gali neatitikti visų darbuotojų interesų ir, antra, pavieniai darbuotojai negali teisėtai veikti visų darbuotojų vardu. Taigi, priešingai, nei per teismo posėdį teigė Graikijos vyriausybė, kiekvieno darbuotojo asmeniškas informavimas negali būti laikomas Direktyvoje 98/59 numatyta minimalia pareiga.

37

Vadinasi, kadangi Direktyvos 98/59 nuostatose nenumatyta darbdavio pareigos asmeniškai informuoti darbuotojus, kuriems taikomas kolektyvinio atleidimo iš darbo planas, ir su jais konsultuotis, šios nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose nenumatyta darbdavio pareigos, nesant darbuotojų atstovų, asmeniškai informuoti kiekvieną darbuotoją, kuriam taikomas toks planas, ir konsultuotis su juo.

38

Atsižvelgiant į tai, taip pat reikia priminti, kad nacionalinės teisės aktai, kuriais sudaroma galimybė kliudyti pagal direktyvą darbuotojams besąlygiškai garantuojamai apsaugai, prieštarauja Sąjungos teisei (šiuo klausimu žr. 1994 m. birželio 8 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė, C‑383/92, EU:C:1994:234, 21 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

39

Dėl Direktyvos 75/129, pakeistos Direktyva 98/59, kurios 1, 2 ir 3 straipsniuose iš esmės pakartojami Direktyvos 75/129 1, 2 ir 3 straipsniai, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nors Direktyvoje 75/129 iš tikrųjų nėra jokios nuostatos, skirtos reglamentuoti situacijai, kai pagal nacionalinę teisę įmonėje, planuojančioje vykdyti kolektyvinį atleidimą, nėra darbuotojų atstovų, vis dėlto pagal jos nuostatas valstybės narės įpareigojamos imtis visų būtinų priemonių, kad kolektyvinio atleidimo iš darbo atveju darbuotojai tarpininkaujant atstovams būtų informuojami, su jais būtų konsultuojamasi ir jie galėtų dalyvauti procedūroje (1994 m. birželio 8 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė, C‑383/92, EU:C:1994:234, 23 punktas).

40

Taip pat Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad dėl Direktyva 75/129 užtikrinamo dalinio suderinimo, kiek tai susiję su darbuotojų apsaugos kolektyvinio atleidimo iš darbo atveju taisyklėmis, be kita ko, 1 straipsnio 1 dalies b punkte darant nuorodą į darbuotojų atstovus „pagal valstybių narių įstatymus arba praktiką“, ribotumo šios direktyvos nuostatos netampa neveiksmingos ir netrukdo valstybėms narėms imtis visų būtinų priemonių tam, kad siekiant įvykdyti šios direktyvos 2 ir 3 straipsniuose numatytas pareigas būtų paskirti darbuotojų atstovai (šiuo klausimu žr. 1994 m. birželio 8 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė, C‑383/92, EU:C:1994:234, 25 punktą).

41

Šių reikalavimų akivaizdžiai neatitinka nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos darbdaviui leidžiama apeiti Direktyvoje 98/59 darbuotojams garantuojamų teisių apsaugą arba jos nepaisyti, pavyzdžiui, draudžiant darbuotojų atstovavimą jo įmonėje arba nepripažįstant jo (šiuo klausimu žr. 1994 m. birželio 8 d. Sprendimo Komisija / Jungtinę Karalystė, C‑383/92, EU:C:1994:234, 26 ir 27 punktus).

42

Nagrinėjamu atveju, viena vertus, iš Teisingumo Teismo turimoje bylos medžiagoje esančios informacijos matyti, kad pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamą nacionalinės teisės aktą, konkrečiai – Darbo kodeksą, darbuotojams suteikiama teisė paskirti atstovus ir kad, priešingai nei byloje, kurioje priimtas 1994 m. birželio 8 d. Sprendimas Komisija / Jungtinė Karalystė (C‑383/92, EU:C:1994:234), pagal šį teisės aktą darbdavys negali uždrausti darbuotojų atstovavimo.

43

Kita vertus, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pagrindinėje byloje nagrinėjamame nacionalinės teisės akte nenumatyta darbuotojų pareigos paskirti atstovus. Net jei Direktyva 98/59, kuria nesiekiama suderinti darbuotojų atstovų paskyrimo valstybėse narėse tvarkos ir procedūrų, nenustato tokios pareigos darbuotojams, valstybės narės turi užtikrinti šios direktyvos nuostatų veiksmingumą. Taigi jos turi imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų paskirti darbuotojų atstovai, ir užtikrinti, kad darbuotojai neatsidurtų tokioje padėtyje, kai jie negali paskirti šių atstovų dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių.

44

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, turintis išimtinę jurisdikciją aiškinti nacionalinę teisę, turės įvertinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos šiuo atžvilgiu yra pakankamos. Nagrinėjamu atveju jis turės visų pirma išnagrinėti, ar Rumunijos teisės nuostatos, reglamentuojančios darbuotojų atstovų paskyrimą ir apribojančios jų įgaliojimų trukmę dvejais metais, gali būti aiškinamos kaip užtikrinančios visišką Direktyvos 98/59 2 ir 3 straipsnių nuostatų veiksmingumą, jei praktiškai naujų atstovų neįmanoma paskirti dėl nuo darbuotojų nepriklausančių priežasčių.

45

Šiuo klausimu reikia pridurti, kad, viena vertus, priešingai, nei, regis, mano prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Direktyvos 98/59 6 straipsnis, pagal kurį valstybės narės turi užtikrinti, kad darbuotojų atstovai ir (arba) darbuotojai galėtų naudotis teisminėmis ir (arba) administracinėmis procedūromis, kad būtų laikomasi šioje direktyvoje nustatytų pareigų, šiuo atveju neturi reikšmės. Iš tiesų tame 6 straipsnyje nenurodyta konkrečios priemonės, kurios valstybės narės turi imtis šioje direktyvoje nustatytų pareigų pažeidimo atveju; joms paliekama laisvė pasirinkti vieną iš įvairių priemonių, tinkamų šia direktyva siekiamam tikslui įgyvendinti atsižvelgiant į galimas skirtingas situacijas, tačiau šiomis priemonėmis turi būti užtikrinama veiksminga teisminė gynyba pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį ir jos turi turėti realų atgrasomąjį poveikį (šiuo klausimu žr. 2020 m. birželio 4 d. Nutarties Balga, C‑32/20, EU:C:2020:441, 33 punktą ir 2021 m. kovo 17 d. Sprendimo Consulmarketing, C‑652/19, EU:C:2021:208, 43 punktą).

46

Kita vertus, darant prielaidą, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas padarys išvadą, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų negalima aiškinti taip, kad jie atitinka Direktyvą 98/59, ir atsižvelgiant į tai, kad ginčas pagrindinėje byloje kilo tik tarp privačių asmenų, šis teismas prireikus turės atsižvelgti į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią dėl nacionalinės teisės neatitikties Sąjungos teisei nukentėjusioji šalis gali iš atitinkamos valstybės narės gauti patirtos žalos atlyginimą (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo Smith, C‑122/17, EU:C:2018:631, 56 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

47

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 98/59 1 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos b punktas, 2 straipsnio 3 dalis ir 6 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose nenumatyta darbdavio pareigos asmeniškai konsultuotis su darbuotojais, kuriems taikomas kolektyvinio atleidimo iš darbo planas, jei šie darbuotojai nepaskyrė darbuotojų atstovų, ir kuriose nenumatyta tokių darbuotojų pareigos juos paskirti, su sąlyga, kad nuo šių darbuotojų valios nepriklausančiomis aplinkybėmis pagal šiuos teisės aktus galima visiškai užtikrinti šios direktyvos nuostatų veiksmingumą.

48

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia:

1998 m. liepos 20 d. Tarybos direktyvos 98/59/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinimo, iš dalies pakeistos 2015 m. spalio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/1794, 1 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos b punktas, 2 straipsnio 3 dalis ir 6 straipsnis

turi būti aiškinami taip, kad

pagal juos nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose nenumatyta darbdavio pareigos asmeniškai konsultuotis su darbuotojais, kuriems taikomas kolektyvinio atleidimo iš darbo planas, jei šie darbuotojai nepaskyrė darbuotojų atstovų, ir kuriose nenumatyta tokių darbuotojų pareigos juos paskirti, su sąlyga, kad nuo šių darbuotojų valios nepriklausančiomis aplinkybėmis pagal šiuos teisės aktus galima visiškai užtikrinti iš dalies pakeistos Direktyvos 98/59 nuostatų veiksmingumą.