–

Sparkasse Südpfalz, atstovaujamos K. Kapischke, M. Sprenger ir K. Waterfeld,

–

Suomijos vyriausybės, atstovaujamos M. Pere,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos B.-R. Killmann ir D. Recchia,

1

Pašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (OL L 299, 2003, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk. 4 t., p. 381) 7 straipsnio 1 dalies ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 31 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant TF ir jo darbdavės Sparkasse Südpfalz ginčą dėl mokamų kasmetinių atostogų, suteiktų TF laikotarpiu, sutampančiu su jo karantinu dėl kontakto su SARS-Cov-2 virusu užsikrėtusiu asmeniu, perkėlimo.

3

Direktyvos 2003/88 4 ir 5 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

4

Šios direktyvos 7 straipsnio „Kasmetinės atostogos“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas pagal nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika nustatytas teisės į tokias atostogas ir jų suteikimo sąlygas.“

5

Pagrindinėje byloje taikytinos 1963 m. sausio 8 d.Bundesurlaubsgesetz (Federalinis atostogų įstatymas) (BGBl., 1963, p. 2) (toliau – BUrlG) redakcijos 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Atostogos turi būti suteikiamos ir jomis turi būti pasinaudojama einamaisiais kalendoriniais metais. Atostogų perkėlimas į kitus kalendorinius metus leidžiamas tik tuo atveju, kai tai pateisinama neatidėliotinomis darbo organizavimo arba darbuotojo asmeninėmis priežastimis. Perkėlimo atveju atostogos turi būti suteiktos ir jomis turi būti pasinaudota per pirmuosius tris kitų kalendorinių metų mėnesius. <…>“

6

Gesetz zur Verhütung und Bekämpfung von Infektionskrankheiten beim Menschen (Infektionsschutzgesetz) (Žmonių infekcinių ligų prevencijos ir kovos su jomis įstatymas) (toliau – IfSG) 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Jeigu nustatomi sergantys arba įtariami sergantys, įtariami užsikrėtę arba viruso nešiotojai <…>, atsakinga valdžios institucija imasi reikiamų apsaugos priemonių, kiek ir kol to reikia užkrečiamų ligų plitimo prevencijai <…>; be kita ko, ji gali įpareigoti asmenis neišeiti iš tos vietos, kurioje jie yra, arba išeiti tik tam tikromis sąlygomis, arba nesilankyti tam tikrose jos nustatytose arba viešose vietose ar lankytis tik tam tikromis sąlygomis. <…>“

7

TF, nuo 2003 m. dirbančiam Sparkasse Südpfalz, 2020 m. gruodžio 3–11 d. laikotarpiu buvo suteiktos mokamos kasmetinės atostogos.

8

2020 m. gruodžio 2 d.Kreisverwaltung Germersheim (Germersheimo apskrities administracija, Vokietija) pagal IfSG 28 straipsnį nurodė 2020 m. gruodžio 2–11 d. laikotarpiu taikyti TF karantiną, motyvuodama tuo, kad jis turėjo kontaktą su SARS-Cov-2 virusu užsikrėtusiu asmeniu.

9

2021 m. kovo 4 d. TF paprašė perkelti mokamų kasmetinių atostogų dienas, suteiktas už laikotarpį, kuris sutampa su karantino laikotarpiu.

10

Sparkasse Südpfalz atsisakius jas perkelti, TF kreipėsi į Arbeitsgericht Ludwigshafen am Rhein (Liudvigshafeno darbo teismas, Reino apylinkės teismas, Vokietija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, prašydamas, kad mokamos kasmetinės atostogos nebūtų skaičiuojamos viešosios valdžios institucijų nustatytu karantino laikotarpiu.

11

Šis teismas pabrėžia, kad pagal Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija) jurisprudenciją vienintelis teisės į mokamas kasmetines atostogas tikslas – atleisti darbuotoją nuo pareigos dirbti, kartu užtikrinant, kad jam bus sumokėta atostogų kompensacija. Tačiau darbdavys nėra atsakingas už atostogų sąlygas.

12

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pagal BUrlG nuostatas darbdavys įpareigojamas perkelti suteiktas atostogų dienas tik tuo atveju, jei darbuotojas medicinine pažyma gali patvirtinti, kad per atostogas tapo nedarbingas. Tačiau Vokietijos teismai nusprendė, kad vien karantino taikymas neprilygsta nedarbingumui.

13

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl šios jurisprudencijos atitikties Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 daliai.

14

Pirma, remdamasis 2010 m. spalio 14 d. Sprendimu Union syndicale Solidaires Isère (C‑428/09, EU:C:2010:612) jis primena, kad teisės į mokamas kasmetines atostogas išimtys turi būti aiškinamos siaurai.

15

Antra, atsižvelgiant į mokamų kasmetinių atostogų tikslą, t. y. leisti darbuotojui pailsėti ir turėti laiko atsipalaiduoti ir laisvalaikiui, neaišku, ar karantino laikotarpis prilygtų faktiniam poilsio laikui.

16

Trečia, 2017 m. lapkričio 29 d. Sprendime King (C‑214/16, EU:C:2017:914) Teisingumo Teismas nusprendė, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas negali išnykti pasibaigus referenciniam laikotarpiui, t. y. laikotarpiui, per kurį turėjo būti panaudotos kasmetinės atostogos, kai darbuotojui buvo trukdoma pasinaudoti šia teise. Šiuo atžvilgiu karantinas galėtų būti laikomas tokiu trukdymu.

17

Šiomis aplinkybėmis Arbeitsgericht Ludwigshafen am Rhein (Liudvigshafeno prie Reino darbo teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Direktyvos 2003/88] 7 straipsnio 1 dalis ir [Chartijos] 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisė į kasmetines mokamas atostogas turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiami valstybės narės teisės aktai arba praktika, susiję su poilsinių atostogų darbuotojams suteikimu, pagal kuriuos teisė į atostogas įgyvendinama ir tuomet, kai darbuotojui patvirtintų atostogų metu nutinka įvykis, kurio jis negalėjo numatyti, kaip antai šiuo atveju valstybės nustatytas karantinas, todėl jam atsiranda kliūtis neribotai naudotis turima teise?“

18

Sparkasse Südpfalz tvirtina, kad prejudicinis klausimas suformuluotas pernelyg bendrai ir iš anksto nulemia atsakymą, kurį reikia pateikti. Todėl jis yra hipotetinis ir nepriimtinas.

19

Pagal suformuotą jurisprudenciją tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą, kuriems taikoma svarbos prezumpcija. Vadinasi, kai pateikiamas klausimas susijęs su Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimu ar galiojimu, Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą dėl šio klausimo, nebent būtų akivaizdu, kad prašomas išaiškinimas visiškai nesusijęs su ginčo pagrindinėje byloje aplinkybėmis ar dalyku, kad problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į tą klausimą (2023 m. balandžio 27 d. Nutarties Ministero della Giustizia (Notarų konkursas), C‑495/22, EU:C:2023:405, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

20

Iš suformuotos jurisprudencijos taip pat matyti, kad tuo atveju, kai klausimai suformuluoti netinkamai, arba klausiama to, kas išeina iš Teisingumo Teismui pagal SESV 267 straipsnį priskirtų įgaliojimų ribų, šis teismas, remdamasis visomis nacionalinio teismo nurodytomis aplinkybėmis, visų pirma prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvais, turi nustatyti Sąjungos teisės aplinkybes, kurias reikia išaiškinti atsižvelgiant į ginčo dalyką. Į tai atsižvelgdamas Teisingumo Teismas prireikus turi performuluoti jam pateiktus klausimus (2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Crono Service ir kt., C‑419/12 ir C‑420/12, EU:C:2014:81 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

21

Šioje byloje nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ją pateikęs teismas suformuluotu klausimu prašydamas išaiškinti Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalį ir Chartijos 31 straipsnio 2 dalį siekia sužinoti, ar dėl nenumatyto įvykio, kuris įvyksta kasmetinių atostogų laikotarpiu, kaip antai viešosios valdžios institucijų nustatyto karantino, darbuotojui gali būti suteikiama teisė į šių atostogų perkėlimą. Taigi jis paaiškina priežastis, dėl kurių Teisingumo Teismo atsakymas į pateiktą klausimą yra būtinas siekiant išspręsti ginčą pagrindinėje byloje.

22

Šiuo klausimu, viena vertus, nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikta visa reikšminga informacija, leidžianti Teisingumo Teismui naudingai atsakyti į pateiktą prejudicinį klausimą.

23

Kita vertus, kaip teigia Sparkasse Südpfalz, sąvoka „nenumatytas įvykis“ apima ir kitus nei karantinas nenumatytus įvykius, apie kuriuos klausiama šioje byloje. Vis dėlto tiek iš patikslinimo „kaip antai <…> nustatytas karantinas“ prejudicinio klausimo formuluotėje, tiek iš šios nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą turinio matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš tikrųjų prašo išaiškinti atitinkamas Sąjungos teisės nuostatas, susijusias tik su karantino poveikiu teisei į kasmetines atostogas.

24

Tai reiškia, kad prejudicinis klausimas yra priimtinas.

25

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalis ir Chartijos 31 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos ar praktika, pagal kurias neleidžiama perkelti mokamų kasmetinių atostogų, suteiktų nesergančiam darbuotojui laikotarpiu, sutampančiu su laikotarpiu, kai jam dėl jo kontakto su virusu užkrėstu asmeniu taikomas viešosios valdžios institucijos nustatytas karantino laikotarpis.

26

Pirma, reikia priminti, kad, kaip matyti iš pačios Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalies formuluotės, kiekvienas darbuotojas turi teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas. Ši teisė į mokamas kasmetines atostogas turi būti laikoma ypatingą svarbą turinčiu Sąjungos socialinės teisės principu, kurį kompetentingos nacionalinės institucijos gali įgyvendinti tik laikydamosi pačioje Direktyvoje 2003/88 aiškiai nustatytų ribų (2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Fraport ir St. Vincenz-Krankenhaus, C‑518/20 ir C‑727/20, EU:C:2022:707, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

27

Teisė į mokamas kasmetines atostogas, kaip Sąjungos socialinės teisės principas, yra ypač svarbi, nes ji aiškiai įtvirtinta Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje. Reikia priminti, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalyje pakartota ir sukonkretinta pagrindinė teisė į mokamas kasmetines atostogas, įtvirtinta Chartijoje. Iš tiesų pagal Chartijos 31 straipsnio 2 dalį užtikrinama kiekvieno darbuotojo teisė į kasmetines mokamas atostogas, o Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalimi šis principas įgyvendinamas nustatant šio laikotarpio trukmę (žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Fraport ir St. Vincenz-Krankenhaus, C‑518/20 ir C‑727/20, EU:C:2022:707, 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

28

Be to, kaip yra nusprendęs Teisingumo Teismas, teisė į mokamas kasmetines atostogas negali būti aiškinama siaurai (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Sobczyszyn, C‑178/15, EU:C:2016:502, 21 punktą).

29

Trečia, dėl Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalyje ir Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje numatyto tikslo primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją teise į kasmetines atostogas siekiama dvejopo tikslo, t. y. pirma, suteikti galimybę darbuotojui pailsėti nuo darbo sutartyje numatytų užduočių vykdymo ir, antra, turėti laiko atsipalaiduoti ir laisvalaikiui (2020 m. birželio 25 d. Sprendimo Varhoven kasatsionen sad na Republika Bulgaria ir Iccrea Banca, C‑762/18 ir C‑37/19, EU:C:2020:504, 57 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

30

Šiuo atžvilgiu darbuotojas turi turėti galimybę veiksmingai pasinaudoti Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje numatytu minimaliu kasmetinių mokamų atostogų laikotarpiu ir kitais šioje direktyvoje numatytais minimaliais poilsio laikotarpiais (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Kreuziger, C‑619/16, EU:C:2018:872, 49 punktą ir 2020 m. birželio 4 d. Sprendimo Fetico ir kt., C‑588/18, EU:C:2020:420, 32 punktą).

31

Konkrečiai kalbant, Teisingumo Teismas nusprendė, kad teisės į mokamas kasmetines atostogas tikslas – suteikti darbuotojui galimybę pailsėti ir turėti laiko pramogoms bei laisvalaikiui, skiriasi nuo teisės į laikinojo nedarbingumo atostogas tikslo – leisti darbuotojui pasveikti (2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Sobczyszyn, C‑178/15, EU:C:2016:502, 25 punktas).

32

Atsižvelgęs į skirtingus šių dviejų rūšių atostogų tikslus, Teisingumo Teismas nusprendė, kad darbuotojas, esantis laikinojo nedarbingumo atostogose per iš anksto nustatytą kasmetinių atostogų laiką, pateikęs prašymą ir norėdamas realiai pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis, turi teisę jomis pasinaudoti kitu laiku, nesutampančiu su laikinojo nedarbingumo atostogomis (2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Sobczyszyn, C‑178/15, EU:C:2016:502, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

33

Pastaruoju atveju, pirma, nedarbingumo atsiradimo iš principo negalima numatyti ir jis nepriklauso nuo darbuotojo valios (2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Dicu, C‑12/17, EU:C:2018:799, 32 punktas).

34

Kita vertus, darbuotojas, kuriam suteiktos laikinojo nedarbingumo atostogos, patiria dėl ligos atsiradusius fizinius ar psichinius suvaržymus (šiuo klausimu žr. 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Dicu, C‑12/17, EU:C:2018:799, 33 punktą).

35

Be kita ko, per Direktyvoje 2003/88 numatytus minimalius poilsio laikotarpius darbuotojas neturi vykdyti jokių įsipareigojimų darbdaviui, kurie galėtų trukdyti jam laisvai ir nepertraukiamai rūpintis savo paties interesais, siekiant neutralizuoti darbo poveikį jo saugai ir sveikatai (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Jaeger, C‑151/02, EU:C:2003:437, 94 punktą).

36

Prejudicinį klausimą reikia nagrinėti atsižvelgiant būtent į šiuos principus, sukonkretintus Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.

37

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad TF buvo suteiktos atostogos laikotarpiu, sutampančiu su karantino laikotarpiu, kurį kompetentingos valdžios institucijos, remdamosi IfSG 28 straipsniu, nurodė taikyti kaip visuomenės sveikatos priemonę, kuria siekiama užkirsti kelią užkrečiamos ligos plitimui, nes jis turėjo kontaktą su užsikrėtusiu asmeniu. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal Vokietijos teismų praktiką, susijusią su reikšmingomis BUrlG nuostatomis, dėl karantino, per kurį asmuo nėra nedarbingas, kaip yra pagrindinėje byloje, teisė į mokamų kasmetinių atostogų perkėlimą nesuteikiama.

38

Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad karantino priemonės, kuria siekiama užkirsti kelią užkrečiamosios ligos plitimui, izoliuojant asmenis, kuriems gali pasireikšti šios ligos simptomai, tikslas skiriasi nuo šio sprendimo 29 punkte nurodyto kasmetinių mokamų atostogų tikslo.

39

Antra, neginčijama, kad karantino priemonė, kaip ir nedarbingumo dėl ligos atveju, yra įvykis, kurio negalima numatyti ir kuris nepriklauso nuo asmens, kuriam ji taikoma, valios.

40

Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad dėl ieškovo pagrindinėje byloje viešoji institucija priėmė įsakymą dėl karantino, nes jis turėjo kontaktą su SARS-Cov-2 virusu užsikrėtusiu asmeniu.

41

Vis dėlto per atitinkamą laikotarpį šis darbuotojas nebuvo nedarbingas ir tai nepatvirtinta medicinine pažyma.

42

Taigi tokio darbuotojo padėtis skiriasi nuo darbuotojo, kuris yra laikinojo nedarbingumo atostogose ir kuris dėl ligos patiria fizinius ar psichinius suvaržymus, padėties.

43

Vadinasi, negalima teigti, kad karantino tikslas iš esmės yra panašus į laikinojo nedarbingumo atostogų tikslą, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 31 punkte primintą jurisprudenciją. Todėl karantino laikotarpis savaime negali kliudyti įgyvendinti mokamų kasmetinių atostogų, kuriomis siekiama suteikti darbuotojui galimybę pailsėti nuo darbo sutartyje numatytų užduočių vykdymo ir turėti laiko atsipalaiduoti ir laisvalaikiui, tikslų (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Bauer ir Willmeroth, C‑569/16 ir C‑570/16, EU:C:2018:871, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

44

Trečia, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 52–56 punktuose, nors karantinas gali turėti įtakos darbuotojo laisvalaikio praleidimo sąlygoms, jis pats savaime negali būti laikomas pažeidžiančiu šio darbuotojo teisę faktiškai pasinaudoti mokamomis kasmetinėmis atostogomis. Iš tiesų kasmetinių atostogų laikotarpiu darbuotojas neturi vykdyti jokių įsipareigojimų darbdaviui, kurie galėtų trukdyti jam laisvai ir nepertraukiamai rūpintis savo paties interesais, siekiant neutralizuoti darbo poveikį jo saugai ir sveikatai.

45

Taigi, jei darbdavys įvykdo šias pareigas, jis negali būti įpareigotas kompensuoti žalą, atsiradusią dėl nenumatyto įvykio, kaip antai viešosios valdžios institucijos nustatyto karantino, dėl kurio jo darbuotojas negalėtų visapusiškai pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas. Iš tiesų Direktyva 2003/88, kurios principai priminti šio sprendimo 26–35 punktuose, nesiekiama, kad bet koks įvykis, galintis sutrukdyti darbuotojui visiškai ir taip, kaip jis pageidauja, pasinaudoti poilsio ar atsipalaidavimo laiku, pateisintų papildomų atostogų suteikimą tam, kad būtų užtikrintas kasmetinių atostogų tikslas.

46

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalis ir Chartijos 31 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos ar praktika, pagal kurias neleidžiama perkelti mokamų kasmetinių atostogų, suteiktų nesergančiam darbuotojui laikotarpiu, sutampančiu su laikotarpiu, kai jam dėl kontakto su virusu užkrėstu asmeniu taikomas viešosios valdžios institucijos nustatytas karantino laikotarpis.

47

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 7 straipsnio 1 dalis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalis

turi būti aiškinamos taip:

pagal jas nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos ar praktika, pagal kurias neleidžiama perkelti mokamų kasmetinių atostogų, suteiktų nesergančiam darbuotojui laikotarpiu, sutampančiu su laikotarpiu, kai jam dėl kontakto su virusu užkrėstu asmeniu taikomas viešosios valdžios institucijos nustatytas karantino laikotarpis.