1.

Ar darbuotojas gali be jokių apribojimų kaupti nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas, o gal pagal Darbo laiko direktyvos ( 2 ) 7 straipsnio 1 dalį valstybės narės įpareigojamos numatyti ribotus perkėlimo laikotarpius? Jei taip, kokia yra protinga tokio laikotarpio trukmė?

2.

Tai yra pagrindiniai klausimai, kuriuos iškėlė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas – Conseil des Prud'hommes d'Agen (Aženo darbo bylų teismas, Prancūzija). Be to, šis teismas prašo išaiškinti Darbo laiko direktyvos tiesioginį veikimą horizontaliose situacijose, nes atsakovė pagrindinėje byloje yra viešojo transporto tinklą valdantis privatus ūkio subjektas.

3.

Ši byla iškelta dėl kelių prašymų priimti prejudicinį sprendimą, pateiktų nagrinėjant penkis ginčus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Visi šie ginčai susiję su darbuotojais, kurie šiuo metu arba anksčiau dirbo bendrovėje Keolis Agen SARL, t. y. bendrovėje, valdančioje vežimo autobusais tinklą Aženo mieste (Prancūzija). Šie darbuotojai paprašė savo darbdavio pripažinti jų teises į mokamas kasmetines atostogas, kuriomis jie negalėjo pasinaudoti referenciniais metais, kuriais atsirado šios teisės, ir kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, kai darbdavys atmetė šiuos prašymus. Profesinė sąjunga Syndicat national des transports urbains SNTU-CFDT įstojo į šią bylą palaikyti darbuotojų reikalavimų.

4.

Keolis Agen yra privatinės teisės reglamentuojama bendrovė, teikianti viešąją keleivių vežimo miesto autobusais paslaugą. Penki ieškovai, pareiškę šiai bendrovei ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, yra arba buvo jos darbuotojai.

5.

Ieškovų darbo sutarčių galiojimo laikotarpiu visi jie buvo išėję ilgesnių laikinojo nedarbingumo atostogų ( 3 ). Grįžę į darbą arba nutraukę darbo sutartis, nes negalėjo toliau dirbti, ieškovai prašė, kad Keolis Agen leistų jiems panaudoti kasmetinių atostogų dienas, kurių jie buvo nepanaudoję laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, arba, kai darbo sutartys buvo nutrauktos, išmokėtų jiems kompensacijas.

6.

Keolis Agen tokius prašymus atmetė. Remdamasi Prancūzijos darbo kodeksu ( 4 ), ši bendrovė manė, kad ieškovai neturėjo teisės į kasmetines atostogas tuo metu, nes dėl su darbu nesusijusios ligos nedirbo ilgiau nei vienus metus. Jos nuomone, į šį nacionalinės teisės aktą negalėtų būti neatsižvelgiama net ir tuo atveju, jeigu jis prieštarautų Darbo laiko direktyvos 7 straipsniui, nes šia direktyva nenustatoma pareigų privatiems asmenims.

7.

Keolis Agen tvirtina, kad dėl transporto paslaugų liberalizavimo Prancūzijoje ( 5 ) prieš ją negalima remtis Darbo laiko direktyva. Nors ši bendrovė vykdo veiklą aprūpinimo viešuoju transportu srityje, dėl darbuotojų galimybės tiesiogiai remtis Darbo laiko direktyva jos konkurencinė padėtis taptų mažiau palanki, palyginti su kitomis privačiomis bendrovėmis, kurioms ir toliau taikoma Prancūzijos teisė, o ne ši direktyva.

8.

Ieškovai mano, kad prieš savo darbdavį jie gali remtis Darbo laiko direktyvos 7 straipsnio 1 dalimi ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 31 straipsnio 2 dalimi ir kad pagal šias Sąjungos teisės nuostatas jie įgijo teisę į kasmetines atostogas net ir ilgalaikės ligos laikotarpiais. Taigi į Prancūzijos teisės aktą, kuriame numatyta priešingai, turėtų būti neatsižvelgiama.

9.

Šiuo atveju dėl ginčo, susijusio su Darbo laiko direktyvos tiesioginiu veikimu, kilo pirmasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas.

10.

Antrasis ir trečiasis klausimai tampa aktualūs, jei ieškovai turėtų teisę į mokamas kasmetines atostogas tais referenciniais metais, kai jie buvo laikinojo nedarbingumo atostogose. Šie klausimai kyla dėl to, kad, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, Prancūzijos teisėje nereglamentuojami nepanaudotų kasmetinių atostogų perkėlimo laikotarpiai; joje nenurodyta, ar tokia teisė yra, ar ne. Iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą ir šalių pastabų matyti, kad du aukščiausieji Prancūzijos teismai šiuo klausimu yra suformulavę priešingas pozicijas. Viena vertus, pagal Cour de cassation (Kasacinis Teismas, Prancūzija) praktiką ( 6 ) Prancūzijos teisėje nenumatyta jokių nepanaudotų teisių į kasmetines atostogas perkėlimo apribojimų. Kita vertus, Conseil d'État (Valstybės Taryba, Prancūzija) yra išreiškusi priešingą poziciją, t. y. kad teisė į nepanaudotas kasmetines atostogas išnyksta praėjus 15 mėnesių nuo referencinių metų, kuriais atsirado teisė į šias atostogas, pabaigos ( 7 ). Atrodo, kad pastarasis samprotavimas grindžiamas Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal kurią 15 mėnesių laikotarpis neprieštarauja Darbo laiko direktyvai ( 8 ).

11.

Pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar Sąjungos teisėje nustatytas toks reikalavimas numatyti perkėlimo laikotarpį. Jei taip, jis taip pat klausia, kas yra „protingas laikotarpis“, kuriam pasibaigus gali išnykti teisė į kasmetines atostogas. Šiuo klausimu jis paaiškina, kad šioje byloje visi prašymai dėl nepanaudotų kasmetinių atostogų buvo pateikti nepraėjus 15 mėnesių nuo referencinio laikotarpio, per kurį atsirado tokios teisės, pabaigos.

12.

Keolis Agen prašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikti ginčijamus klausimus Teisingumo Teismui. Ieškovai laikėsi nuomonės, kad to nereikia daryti, ir išreiškė prieštaravimą dėl tokio kreipimosi.

13.

Šiomis aplinkybėmis Conseil de prud'hommes d'Agen (Aženo darbo bylų teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus (šie klausimai yra identiški visose penkiose sujungtose bylose):

14.

Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė ieškovai pagrindinėje byloje ir Syndicat national des transports urbains SNTU‑CFDT (toliau kartu – ieškovai), Keolis Agen, Prancūzijos vyriausybė ir Europos Komisija. Teismo posėdžio nebuvo surengta.

15.

Pastaraisiais metais Teisingumo Teisme padaugėjo bylų, susijusių su mokamomis kasmetinėmis atostogomis ( 9 ).

16.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą suteikia Teisingumo Teismui naują galimybę padėti geriau suprasti Darbo laiko direktyvą ir plėtoti šioje srityje savo suformuotą jurisprudenciją.

17.

Pateiktus klausimus galima suskirstyti į dvi dalis: pirmasis klausimas susijęs su nusistovėjusia direktyvų tiesioginio veikimo samprata (A), o antrasis ir trečiasis klausimai, kuriuos nagrinėsiu kartu, – su mokamų kasmetinių atostogų perkėlimo laikotarpiais (B).

18.

Iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal Prancūzijos darbo kodeksą darbuotojas, kuriam suteiktos ilgesnės nei vienų metų trukmės laikinojo nedarbingumo atostogos, kurios nėra susijusios su darbu, negali įgyti teisės į kasmetines atostogas ( 10 ).

19.

Atrodo, kad ši nacionalinės teisės norma prieštarauja Darbo laiko direktyvos 7 straipsniui, kaip jį yra išaiškinęs Teisingumo Teismas. Tai aiškiai matyti iš Sprendimo Dominguez ( 11 ).

20.

Minėtoje byloje, kuri buvo iškelta dėl to paties Prancūzijos įstatymo taikymo, Teisingumo Teismas, remdamasis ankstesne savo jurisprudencija ( 12 ), nusprendė, kad pagal Darbo laiko direktyvą teisės į mokamas kasmetines atostogas negalima sieti su sąlyga, kad darbuotojas būtų faktiškai dirbęs. Kiekvienas darbuotojas, nesvarbu, ar jis per referencinį laikotarpį yra laikinojo nedarbingumo atostogose dėl nelaimingo atsitikimo, įvykusio darbe ar kitur, arba dėl ligos, nesvarbu, koks jos pobūdis ar priežastis, turi turėti teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas ( 13 ).

21.

Trumpai tariant, teisė į mokamas kasmetines atostogas kyla iš darbo santykių ir negali būti susieta su sąlygomis. Valstybės narės gali nustatyti naudojimosi teise į mokamas kasmetines atostogas sąlygas, tačiau negali paties šios teisės buvimo susieti su sąlygomis, įskaitant reikalavimą, kad darbuotojas būtų faktiškai dirbęs ( 14 ).

22.

Taigi iš ankstesnės jurisprudencijos aiškiai matyti, kad ieškovai teisę į mokamas kasmetines atostogas tais metais, kai jie buvo laikinojo nedarbingumo atostogose, įgijo tiesiogiai pagal Darbo laiko direktyvos 7 straipsnį.

23.

Atsakovė neginčija ir nesiekia pakeisti tokio Darbo laiko direktyvos aiškinimo. Vis dėlto ji teigia, kad ši direktyva negali būti taikoma nagrinėjamoje byloje, kad jai atsirastų pareiga, nes atsakovė yra privatinės teisės reglamentuojama bendrovė.

24.

Šalys savo pastabose daug ginčijosi dėl to, ar atsakovė yra „valstybės vardu veikiantis subjektas“ ( 15 ), kaip tai suprantama pagal jurisprudenciją dėl vertikalaus tiesioginio direktyvų veikimo ( 16 ), ir ar todėl pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija turėtų būti kvalifikuojama kaip horizontali (tokia yra atsakovės nuomonė), ar kaip vertikali (šios nuomonės laikosi ieškovai).

25.

Vis dėlto šios bylos aplinkybėmis toks kvalifikavimas neturi reikšmės. Taip yra dėl toliau nurodytų priežasčių.

26.

Sprendime Dominguez Teisingumo Teismas iš tiesų pakartojo savo poziciją, kad pačios direktyvos negali įpareigoti privačių asmenų ( 17 ). Vis dėlto pagal kitą jurisprudencijos kryptį laikomasi pozicijos, kad bendrieji teisės principai, dabar kodifikuoti Chartijoje, patys gali veikti tiesiogiai, taip pat ir horizontaliais atvejais. Kai bendrasis tiesiogiai veikiantis principas yra tik išreikštas direktyvoje, o ne nustatytas joje, šalys savo teises kildina tiesiogiai iš šio principo ( 18 ).

27.

Teisingumo Teismas yra daug kartų pakartojęs, kad kiekvieno darbuotojo teisė į mokamas kasmetines atostogas „turi būti laikoma ypatingos svarbos Sąjungos socialinės teisės principu, nuo kurio negalima nukrypti“ ( 19 ). Ši teisė dabar taip pat įtvirtinta Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje.

28.

Sprendime Max-Planck-Gesellschaft Teisingumo Teismas pripažino, jog vien Chartijos 31 straipsnio 2 dalies pakanka, kad darbuotojams būtų tiesiogiai suteikta teisė į mokamas kasmetines atostogas, kuria jie gali remtis ginčuose su darbdaviais, nesvarbu, ar jie būtų privatūs, ar viešieji subjektai ( 20 ). Kitaip tariant, Teisingumo Teismas nusprendė, kad pati Chartijos 31 straipsnio 2 dalis veikia tiesiogiai, įskaitant horizontalius atvejus.

29.

Taigi teisė į mokamas kasmetines atostogas nėra sukurta Darbo laiko direktyvos 7 straipsniu; ji tik išreikšta šiame straipsnyje. Todėl nesvarbu, kad direktyvos neturi tiesioginio horizontalaus veikimo, nes ieškovai gali tiesiogiai remtis Chartijos 31 straipsnio 2 dalimi ( 21 ). Vadinasi, nacionaliniai teismai, nagrinėdami bylą, patenkančią į Sąjungos teisės taikymo sritį, privalo neatsižvelgti į bet kokią jai prieštaraujančią nacionalinės teisės normą.

30.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmąjį klausimą atsakyti taip: Chartijos 31 straipsnio 2 dalis, konkrečiai išreikšta Darbo laiko direktyvos 7 straipsnyje, įtvirtina kiekvieno darbuotojo teisę į mokamas kasmetines atostogas, kuria jis gali remtis ginčuose su savo esamais ar buvusiais darbdaviais, nepriklausomai nuo to, ar jie yra privatūs, ar viešieji subjektai.

31.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, atsižvelgiant į Cour de cassation (Kasacinis Teismas) sprendimą ( 22 ), Prancūzijos teisėje nenurodoma, per kokį laikotarpį gali būti perkeliamos mokamos kasmetinės atostogos. Taigi jis mano, kad nepanaudotų kasmetinių atostogų dienas galima kaupti neribotą laiką. Prancūzijos vyriausybė ginčija tokį Cour de cassation (Kasacinis Teismas) suformuotos praktikos pasekmių supratimą. Ši vyriausybė mano, kad bendroji nuostata, kurioje su darbo santykiais susijusiems reikalavimams pareikšti numatytas trejų metų senaties terminas ( 23 ), taip pat lemia perkėlimo laikotarpio apribojimą. Kartu, atsižvelgdama į Teisingumo Teismo sprendimą KHS, Conseil d’État (Valstybės Taryba) laikosi pozicijos, kad perkėlimo laikotarpis gali būti apribotas 15 mėnesių ( 24 ).

32.

Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad Teisingumo Teismas, nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą, neturi nei narplioti nacionalinės teisės normos aiškinimo skirtumų, nei spręsti dėl nacionalinių teismų pateikto šios teisės normos aiškinimo teisingumo. Laikydamasis Sąjungos teismų ir nacionalinių teismų jurisdikcijos atskyrimo taisyklių, Teisingumo Teismas turi atsižvelgti į prejudicinių klausimų faktines ir teisines aplinkybes, nurodytas nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ( 25 ).

33.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė pradėti prejudicinio sprendimo procedūrą tokioje situacijoje, kai Prancūzijos teisėje nenustatytas joks laiko apribojimas, dėl kurio išnyktų teisės į kasmetines atostogas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nėra tikras, ar tokia nacionalinės teisės norma atitinka Darbo laiko direktyvos reikalavimus.

34.

Keolis Agen mano, kad galimybė kaupti kasmetines atostogas ir vėliau jas išnaudoti neatitinka kasmetinių atostogų paskirties. Ši bendrovė primena, jog Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad kasmetinių atostogų paskirtis yra dvejopa: suteikti galimybę darbuotojui pailsėti nuo darbo ir kartu turėti laiko atsipalaiduoti ir laisvalaikiui ( 26 ). Ji nurodo Sprendimą KHS, kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad, viršijus tam tikrą laiko ribą, kasmetinės atostogos, kaip poilsio laikas, praranda teigiamą poveikį darbuotojui ir išsaugo tik atsipalaidavimo ir laisvalaikio paskirtį ( 27 ).

35.

Atsižvelgdamas į tai, antruoju ir trečiuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Darbo laiko direktyvos 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiama nacionalinės teisės norma, pagal kurią leidžiama neribotai perkelti nepanaudotų mokamų kasmetinių atostogų laikotarpius. Jeigu pagal Sąjungos teisę nacionalinėje teisėje turi būti numatytas perkėlimo laikotarpis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, po kurio laiko yra protinga leisti teisei į kasmetines atostogas išnykti.

36.

Siekiant atsakyti į klausimą, ar pagal Sąjungos teisę reikalaujama, kad būtų nustatytas teisės į kasmetines atostogas senaties terminas, nustatant protingus perkėlimo laikotarpius, pirmiausia nustatysiu Darbo laiko direktyvos vietą Sutarčių sistemoje.

37.

Ši direktyva buvo priimta remiantis SESV 153 straipsnio 2 dalimi (jos priėmimo metu – EB 137 straipsnio 2 dalis), esančia Sutarties antraštinėje dalyje, skirtoje socialinei politikai. Šia nuostata Europos Parlamentui ir Tarybai suteikiami įgaliojimai numatyti priemones, kuriomis remiama ir papildoma valstybių narių veikla socialinės politikos srityje. Tarp įvairių sričių, išvardytų SESV 153 straipsnio 1 dalyje (anksčiau – EB 137 straipsnio 1 dalis), yra darbuotojų sveikatos apsauga ir sauga. Darbo laiko direktyvos preambulėje daroma nuoroda į šiuos rūpimus klausimus ( 28 ).

38.

Pagal SESV 4 straipsnio 2 dalies b punktą socialinė politika yra viena iš pasidalijamosios kompetencijos sričių. Nors pagal SESV 153 straipsnį Europos Sąjungai leidžiama veikti siekiant „remti ir papildyti“ valstybių narių socialinę politiką, manau, kad pagal jį nedraudžiama Sąjungos lygmeniu priimti tam tikrų reglamentavimo sprendimų, taigi ir suderinti nacionalinės teisės aktus ( 29 ). Vis dėlto Sąjungos teisės aktai turi būti pateisinami atsižvelgiant į subsidiarumo principą.

39.

Iš Darbo laiko direktyvos teksto negalima daryti išvados, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino reglamentuoti perkėlimo laikotarpius. Teisingumo Teismas neseniai patvirtino šią poziciją 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendime LB (Teisės į mokamas kasmetines atostogas senatis) ( 30 ).

40.

Kadangi socialinė politika yra pasidalijamosios kompetencijos sritis ir nėra Sąjungos teisės aktų dėl ribotų perkėlimo laikotarpių, teisė nustatyti ribotus perkėlimo laikotarpius ar jų nenustatyti išlieka valstybių narių diskrecija ( 31 ).

41.

Ką tik padaryta išvada taip pat atitinka Teisingumo Teismo poziciją, kad valstybės narės gali laisvai reglamentuoti teisės į kasmetines atostogas įgyvendinimo sąlygas. Nors pagal Darbo laiko direktyvą valstybėms narėms neleidžiama nustatyti jokių teisės į mokamas kasmetines atostogas atsiradimo sąlygų ( 32 ), jos gali nustatyti šios teisės įgyvendinimo sąlygas ( 33 ).

42.

Kaip pažymėjo generalinė advokatė V. Trstenjak ( 34 ), teisės į mokamas kasmetines atostogas perkeliamumo klausimą Teisingumo Teismas laiko įgyvendinimo sąlyga. Taigi Darbo laiko direktyvoje šias sąlygas paliekama nustatyti valstybėms narėms.

43.

Dėl šios priežasties valstybės narės gali laisvai pasirinkti, ar nustatyti ribą, nuo kurios įgyta teisė į kasmetines atostogas išnyksta, ar leisti kaupti nepanaudotas atostogų dienas iki atitinkamo darbuotojo karjeros pabaigos.

44.

Kai valstybė narė nusprendžia riboti perkėlimo laikotarpius, pagal Darbo laiko direktyvą reikalaujama tik to, kad pasirinktas apribojimas nedarytų poveikio pačiai teisės į kasmetines mokamas atostogas, kylančios iš Chartijos ir išreikštos šioje direktyvoje, esmei ( 35 ). Teisingumo Teismas turi jurisdikciją tik nustatyti, ar toks terminas atitinka Sąjungos teisę. Taigi Teisingumo Teismas negali nustatyti tinkamo termino.

45.

Jeigu nacionalinės teisės aktais nepanaudotų mokamų kasmetinių atostogų perkėlimo laikotarpis neribojamas, tai neprieštarauja Darbo laiko direktyvai, nes pagal ją nereikalaujama apriboti perkėlimo laikotarpio.

46.

Mano nuomone, aplinkybei, kad Darbo laiko direktyvoje nereikalaujama nustatyti perkėlimo laikotarpio ribos, neprieštarauja kitas argumentas, pateiktas Sprendimo KHS obiter dictum, t. y. kad neribotas teisių į mokamas kasmetines atostogas kaupimas nebeatspindėtų tikrosios teisės į mokamas kasmetines atostogas paskirties ( 36 ).

47.

Jau paaiškinau, kad tai buvo pagrindinis argumentas, kuriuo atsakovė rėmėsi ( 37 ), mėgindama įtikinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, kad, jei perkėlimo laikotarpių trukmė nenumatyta teisės aktuose, tokią taisyklę, kuria būtų nustatyta ši trukmė, būtina įtvirtinti teismų praktikoje.

48.

Prancūzijos vyriausybė savo pastabose sutinka su protinga perkėlimo laikotarpio trukme ( 38 ).

49.

Mano nuomone, Sprendimo KHS obiter dictum ( 39 ) nenustatyta jokia taisyklė. Jame tik paaiškinama, kodėl yra suprantama ir priimtina, kad valstybė narė gali nuspręsti nustatyti apribojimą.

50.

Taigi, mano nuomone, iš šios Teisingumo Teismo obiter dictum būtų klaidinga spręsti apie kokią nors valstybėms narėms tenkančią reglamentavimo pareigą nustatyti maksimalų laikotarpį, per kurį nepanaudotos mokamų kasmetinių atostogų dienos turėtų būti panaudotos.

51.

Pagal galiojančią Sąjungos teisę nereikalaujama, kad valstybės narės apribotų perkėlimo laikotarpius laiko atžvilgiu, ir joms nedraudžiama to daryti. Tai paliekama valstybių narių politiniam pasirinkimui.

52.

Kalbant apie Keolis Agen raginimą, kad tokią taisyklę nustatytų nacionaliniai teismai, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas neturi kištis į konkrečios valstybės narės konstitucinės sistemos nustatytą kompetencijos pasidalijimą ( 40 ).

53.

Vis dėlto reikėtų pakartoti, kad pagal galiojančią Sąjungos teisę valstybėms narėms nenustatyta pareigos numatyti terminą nepanaudotų kasmetinių atostogų laikotarpiams perkelti, nesvarbu, ar tai būtų taikoma teisėkūros institucijoms, ar teismams.

54.

Galiausiai reikia pakomentuoti teiginius, kuriuos pirmiausia pateikė atsakovė, kad tinkamas perkėlimo laikotarpis yra 15 arba 18 mėnesių nuo referencinio laikotarpio, per kurį atsirado teisė į kasmetines atostogas, pabaigos.

55.

Šie terminai nustatyti remiantis Teisingumo Teismo išvadomis 2012 m. gegužės 3 d. Sprendime Neidel, kuriame jis konstatavo, kad devynių mėnesių terminas yra per trumpas ( 41 ), ir Sprendime KHS, kuriame jis nurodė, kad 15 mėnesių terminas yra priimtinas ( 42 ). 18 mėnesių terminas paminėtas Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) 1970 m. Konvencijos dėl apmokamų atostogų (Nr. 132) (peržiūrėta), į kurią daroma nuoroda Darbo laiko direktyvos 6 konstatuojamojoje dalyje, 9 straipsnyje.

56.

Vertindamas, ar nacionalinės teisės aktuose nustatyti terminai yra tinkami, Teisingumo Teismas įgyvendino savo jurisdikciją tikrinti, ar nacionalinėje teisėje nustatytos sąlygos neturi neigiamo poveikio teisės į kasmetines atostogas egzistavimui ( 43 ). Teisingumo Teismas nenustatė tinkamo termino ir negali to padaryti. Taigi Sprendime KHS nurodęs, kad 15 mėnesių terminas atrodo priimtinas, Teisingumo Teismas Sąjungos teisėje nenustatė 15 mėnesių taisyklės. Jis tik patvirtino, kad tokia nacionalinės teisės norma, kuri yra nacionaliniu lygmeniu padaryto pasirinkimo rezultatas, neprieštarauja pačiam teisės į mokamas kasmetines atostogas egzistavimui.

57.

Dėl 1970 m. TDO konvencijos dėl apmokamų atostogų (peržiūrėta) (Nr. 132) pažymėtina, kad Teisingumo Teismas tikrai retkarčiais daro nuorodą į TDO dokumentus ( 44 ). Vis dėlto konvencijas, paminėtas TDO deklaracijoje dėl pagrindinių principų ir teisių darbe ( 45 ), kurios šalys yra visos Sąjungos valstybės narės, svarbu atskirti nuo kitų dokumentų, pavyzdžiui, TDO konvencijos dėl apmokamų atostogų, kurią yra ratifikavusios tik keturiolika Sąjungos valstybių narių. Toks atskyrimas ypač svarbus nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, nes Prancūzija nėra ratifikavusi šios konvencijos. Net jei Prancūzija būtų ratifikavusi šią konvenciją, joje nustatytas 18 mėnesių terminas yra privalomas jos šalims pagal tarptautinę ar nacionalinę konstitucinę teisę, bet ne pagal Sąjungos teisę ( 46 ).

58.

Taigi, kaip teisingai teigė Komisija, galiojančioje Sąjungos teisėje nėra nustatyta galimo nepanaudotų mokamų kasmetinių atostogų laikotarpių perkėlimo termino. Tai logiška, turint omenyje tai, kad pagal Darbo laiko direktyvą valstybėms narėms nedraudžiama ( 47 ) leisti kaupti nepanaudotas kasmetines atostogas be jokios galutinės datos.

59.

Dėl to Teisingumo Teismas negali atsakyti, kuris terminas yra protingas, nes tai pasirinkti palikta valstybėms narėms. Teisingumo Teismas gali tik patikrinti, ar padarytas pasirinkimas nekliudo egzistuoti teisei į mokamas kasmetines atostogas.

60.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrąjį ir trečiąjį klausimus atsakyti taip, kad pagal Darbo laiko direktyvos 7 straipsnio 1 dalį nedraudžiama nacionalinės teisės norma, pagal kurią leidžiama kaupti nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas, neribojant šių atostogų perkėlimo laikotarpio, ir kurioje nenustatyta protinga perkėlimo laikotarpio trukmė.

61.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Conseil des prud’hommes d’Agen (Aženo darbo bylų teismas, Prancūzija) pateiktus klausimus: