1.

Šie prašymai priimti prejudicinį sprendimą susiję su dviem sprendimais grąžinti, kuriuos Belgijos valdžios institucijos priėmė dėl kasatorių pagrindinėse bylose (toliau – pareiškėjai) po to, kai buvo atmesti jų prašymai suteikti tarptautinę apsaugą. Conseil d’État (Valstybės Taryba, Belgija) ( 2 ) prašo Teisingumo Teismo priimti sprendimą dėl sprendimų grąžinti atitikties Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 4, 7 ir 47 straipsniams ir 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse ( 3 ) (toliau – Grąžinimo direktyva) 5 straipsniui, 6 straipsnio 6 daliai ir 14 straipsniui. Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État (Valstybės Taryba) siekia išsiaiškinti, ar teismas, nagrinėjantis šių sprendimų grąžinti teisėtumą, gali atsižvelgti į pareiškėjų šeimos gyvenimo ir (arba) sveikatos būklės pokyčius, įvykusius po to, kai buvo patvirtinta, kad sprendimai atmesti jų prašymus suteikti tarptautinę apsaugą yra teisėti.

2.

XXX, trečiosios šalies pilietis, į Belgiją, regis, atvyko 2017 m. kovo 16 d.2017 m. kovo 24 d. jis kreipėsi į kompetentingą Belgijos instituciją dėl pabėgėlio statuso pripažinimo. 2017 m. liepos 20 d.Commissaire général aux réfugiés et aux apatrides (Pabėgėlių ir asmenų be pilietybės reikalų generalinis komisaras, Belgija) (toliau – CGRA) atmetė XXX prašymą; taip pat atsisakė suteikti jam papildomą apsaugą. Remdamasi šiuo atsisakymu kompetentinga institucija 2017 m. liepos 26 d. nurodė XXX išvykti iš Belgijos teritorijos.

3.

2017 m. rugpjūčio 21 d. XXX apskundė 2017 m. liepos 20 d. CGRA sprendimą atsisakyti suteikti jam tarptautinę apsaugą Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba, Belgija) (toliau – CCE). 2018 m. sausio 11 d. CCE atmetė šį skundą.

4.

2017 m. rugpjūčio 24 d. XXX apeliacine tvarka apskundė 2017 m. liepos 26 d. sprendimą, kuriuo jam buvo nurodyta išvykti iš Belgijos, CCE. Per posėdį XXX pateikė dokumentus, patvirtinančius jo šeimos gyvenimo ir sveikatos būklės pokyčius. 2019 m. spalio 22 d. sprendimu CCE atmetė apeliacinį skundą. Ji nusprendė, kad XXX nebegali ginčyti 2017 m. liepos 26 d. sprendimo, kuriuo jam nurodyta išvykti iš Belgijos, nes 2018 m. sausio 11 d. sprendimu, kuriuo buvo atmestas jo skundas dėl CGRA atsisakymo suteikti tarptautinę apsaugą, šis klausimas buvo galutinai išspręstas. CCE laikėsi nuomonės, kad vertindama nurodymo išvykti iš Belgijos teritorijos teisėtumą ji negali atsižvelgti į pokyčius, įvykusius jau priėmus šį nurodymą ( 4 ). CCE taip pat nusprendė, jog XXX argumentas, kad valdžios institucijos negalėjo priimti nurodymo, įpareigojančio jį išvykti iš teritorijos, kol buvo nagrinėjamas jo skundas dėl CGRA sprendimo nesuteikti tarptautinės apsaugos, nėra pagrįstas, nes jo skundas dėl šio sprendimo buvo išnagrinėtas 2018 m. sausio 11 d.

5.

2019 m. lapkričio 6 d. pareiškėjas pateikė kasacinį skundą dėl 2019 m. spalio 22 d. CCE sprendimo Conseil d’État (Valstybės Taryba). Pirma, Conseil d’État (Valstybės Taryba) mano, kad, kalbant apie prašymą panaikinti nurodymą išvykti iš Belgijos teritorijos, CCE iš esmės turėtų nagrinėti šį nurodymą ex tunc. Antra, jos manymu, Sprendime Gnandi nėra aiškiai nustatyto momento, kada šiuo tikslu trečiosios šalies pilietis gali remtis pasikeitusiomis aplinkybėmis, taigi jame nėra nurodyta, ar teismas gali atsižvelgti į aplinkybes, atsiradusias jau priėmus sprendimą grąžinti ( 5 ). Toks požiūris gali turėti didelės reikšmės Grąžinimo direktyvos, ypač jos 5 straipsniui, kuriame numatyta, kad įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės tinkamai atsižvelgia, be kita ko, į atitinkamo trečiosios šalies piliečio šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę, taikymui.

6.

2016 m. vasario 29 d. XXX kreipėsi į kompetentingą Belgijos instituciją dėl pabėgėlio statuso pripažinimo. 2016 m. rugsėjo 30 d. CGRA atmetė jos prašymą, taip pat atsisakė suteikti jai papildomą apsaugą. Remdamasi CGRA sprendimu kompetentinga institucija 2016 m. spalio 6 d. nurodė XXX išvykti iš Belgijos teritorijos.

7.

2016 m. spalio 28 d. XXX apeliacine tvarka apskundė 2016 m. rugsėjo 30 d. CGRA sprendimą CCE. Šis skundas 2017 m. sausio 19 d. buvo atmestas. 2016 m. lapkričio 7 d. XXX pateikė CCE skundą dėl 2016 m. spalio 6 d. nurodymo išvykti iš teritorijos. Po posėdžio, kuriame XXX pateikė dokumentus, susijusius su privačiu gyvenimu, 2019 m. spalio 22 d. sprendimu CCE atmetė jos skundą dėl nurodymo išvykti iš teritorijos. Šis teismas vadovavosi tais pačiais argumentais, kurie išdėstyti šios išvados 4 punkte.

8.

XXX pateikė kasacinį skundą dėl 2019 m. spalio 22 d. CCE sprendimo Conseil d’État (Valstybės Taryba). Dėl tų pačių priežasčių, kurios išdėstytos šios išvados 5 punkte, Conseil d’État (Valstybės Taryba) laikėsi nuomonės, kad Sprendime Gnandi nenustatyta, iki kurio momento sprendimo grąžinti teisėtumą nagrinėjanti institucija gali atsižvelgti į pasikeitusias aplinkybes, susijusias su trečiosios šalies piliečio šeimos gyvenimu.

9.

Conseil d’État (Valstybės Taryba) mano, kad pagrindinėse bylose C‑711/21 ir C‑712/21 pagal Chartijos 4 ( 6 ), 7 ir 47 straipsnius ir Grąžinimo direktyvos 5 straipsnį, 6 straipsnio 6 dalį ir 14 straipsnį gali būti reikalaujama, kad teismas, tikrinantis nurodymo išvykti iš šalies teritorijos, priimto atmetus tarptautinės apsaugos prašymą, teisėtumą, atsižvelgtų į pareiškėjo šeimos gyvenimo ar sveikatos būklės pokyčius, kurie įvyko iki šios peržiūros dienos. Taigi Conseil d’État (Valstybės Taryba) sustabdė abiejų bylų nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

10.

2022 m. sausio 4 d. nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas sujungė bylas C‑711/21 ir C‑712/21, kad būtų bendrai vykdoma žodinė ir rašytinė proceso dalys ir priimtas sprendimas.

11.

Pareiškėjai, Belgijos ir Nyderlandų vyriausybės ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas.

12.

2022 m. kovo 29 d. Belgijos vyriausybė rašytinėse pastabose teigia, kad abi bylos yra nepriimtinos, nes Sąjungos teisės išaiškinimas, kurio prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nebėra būtinas, kad jis galėtų priimti sprendimą. 2020 m. kovo 30 d. kompetentinga institucija suteikė pareiškėjui byloje C‑711/21 leidimą gyventi šalyje ( 8 ). 2021 m. kovo 8 d. kompetentinga institucija pareiškėjai byloje C‑712/21 išdavė leidimą gyventi šalyje, galiojantį iki 2021 m. vasario 18 d., o vėliau jis buvo pratęstas iki 2023 m. vasario 18 d. ( 9 ). Belgijos vyriausybė taip pat informavo Teisingumo Teismą, kad 2022 m. vasario 24 d. kompetentinga Belgijos institucija ( 10 ) apie šiuos pokyčius pranešė Conseil d’État (Valstybės Taryba).

13.

2022 m. birželio 17 d. Teisingumo Teismo pirmininkas raštu kreipėsi į Conseil d’État (Valstybės Taryba), kad ši patvirtintų, ar pareiškėjai turi teisę gyventi Belgijoje, ir, jei taip, ar ji tebenori teikti savo prašymus priimti prejudicinį sprendimą. 2022 m. birželio 27 d.Conseil d’État (Valstybės Taryba), išklausiusi pareiškėjų advokatą, patvirtino, kad kiekvienam iš jų buvo suteikta teisė gyventi Belgijoje. Vis dėlto ji pageidavo toliau teikti savo prašymus priimti prejudicinį sprendimą. Conseil d’État (Valstybės Taryba) pažymėjo, kad, kaip nurodė pareiškėjų advokatas, jų teisė likti Belgijoje yra laikina, Belgijos vyriausybė neatšaukė sprendimų grąžinti. Pareiškėjų advokatas teigė, kad jeigu pareiškėjų teisė gyventi Belgijoje nebus pratęsta, Belgijos vyriausybė gali siekti atnaujinti grąžinimo procedūrą, remdamasi dėl jų priimtais sprendimais grąžinti.

14.

Atsižvelgdami į Conseil d’État (Valstybės Taryba) atsakymą, 2022 m. liepos 6 d. teisėjas pranešėjas ir generalinis advokatas paprašė ( 11 ), kad Belgijos vyriausybė informuotų Teisingumo Teismą apie dabartinę dėl pareiškėjų priimtų sprendimų grąžinti ar bet kokių kitų sprendimų grąžinti, kurie galėjo būti dėl jų priimti, būklę. 2022 m. liepos 15 d. Belgijos vyriausybė atsakė, kad „leidimo gyventi šalyje išdavimas yra nesuderinamas su sprendimu grąžinti. Sprendimas grąžinti panaikinamas pagal įstatymą, kai išduodamas leidimas gyventi, ir kompetentingai institucijai nereikia priimti naujo sprendimo dėl grąžinimo“. Belgijos vyriausybė padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į naujausią Conseil d’État (Valstybės Taryba) jurisprudenciją šiuo klausimu ( 12 ), pareiškėjai nebėra suinteresuoti tęsti bylos dėl sprendimų grąžinti panaikinimo.

15.

2022 m. liepos 20 d. Teisingumo Teismas persiuntė Belgijos vyriausybės 2022 m. liepos 15 d. atsakymą Conseil d’État (Valstybės Taryba). Teisingumo Teismas dar kartą paklausė, ar ji tebenori teikti savo prašymus priimti prejudicinį sprendimą, ir, jei taip, paprašė nurodyti to priežastis.

16.

2022 m. rugpjūčio 3 d.Conseil d’État (Valstybės Taryba) pareiškė, kad, atsižvelgdama į skirtingas pareiškėjų advokato ir Belgijos vyriausybės pozicijas, ji negali atsiimti prašymų priimti prejudicinį sprendimą, prieš tai neišklausiusi šalių ir neišsprendusi dėl pareiškėjų suinteresuotumo vis tiek teikti ieškinius dėl sprendimų panaikinimo. Be to, ji nurodė, kad nagrinėjamos bylos sustabdytos, kol Teisingumo Teismas atsakys į jos prašymus priimti prejudicinį sprendimą. Todėl Conseil d’État (Valstybės Taryba) mano negalinti spręsti dėl sprendimų grąžinti būklės ir dėl pareiškėjų suinteresuotumo, kad jų kasaciniai skundai būtų nagrinėjami.

17.

Pagal suformuotą jurisprudenciją nacionalinio teismo pagal SESV 267 straipsnį pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo taikoma svarbos prezumpcija. Atsižvelgiant į šioje nuostatoje numatytą Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimą, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Vis dėlto tiek iš SESV 267 straipsnio teksto, tiek iš jo struktūros matyti, kad nacionalinis teismas negali prašyti priimti prejudicinio sprendimo, jeigu nenagrinėja bylos, kurioje jis turi priimti sprendimą, kur būtų galima atsižvelgti į Teisingumo Teismo atsakymą. Teisingumo Teismas negali teikti patariamųjų nuomonių bendrais ar hipotetiniais klausimais. Taigi, prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti būtinas siekiant veiksmingai išspręsti ginčą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ( 13 ).

18.

Iš to išplaukia, kad prireikus Teisingumo Teismas gali išnagrinėti aplinkybes, kuriomis nacionalinis teismas jam perdavė bylą, siekdamas įvertinti, ar jis turi jurisdikciją, ir visų pirma nustatyti, ar prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas yra susijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, kad Teisingumo Teismui nereikėtų teikti patariamųjų nuomonių bendrais ar hipotetiniais klausimais ( 14 ). Jeigu paaiškėja, kad pateiktas klausimas akivaizdžiai nereikšmingas šiam ginčui išspręsti, Teisingumo Teismas turi konstatuoti, kad nėra reikalo priimti sprendimo ( 15 ).

19.

SESV 267 straipsnyje numatyta prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra, kuria nustatomas Teisingumo Teismo ir valstybių narių teismų dialogas, yra Sutartyse įtvirtintos teismų sistemos pagrindas. Ja siekiama užtikrinti vienodą Sąjungos teisės aiškinimą ir kartu, be kita ko, jos nuoseklumą, visišką veiksmingumą ir autonomiją ( 16 ). SESV 267 straipsnis ir jame nustatyta teisminio dialogo ir bendradarbiavimo sistema yra lex specialis, kuriuo išreiškiamas ESS 4 straipsnio 3 dalyje ( 17 ) įtvirtintas pagrindinis principas, pagal kurį Europos Sąjunga ir valstybės narės privalo lojaliai bendradarbiauti, kai vykdo iš Sutarčių kylančias užduotis ( 18 ). Nacionaliniai teismai, kaip valstybės institucijos, privalo laikytis šio principo, kai bendradarbiauja su Sąjungos institucijomis, įskaitant Teisingumo Teismą ( 19 ). Lojalaus bendradarbiavimo pareiga yra abipusė, kaip matyti iš ESS 4 straipsnio 3 dalies teksto, kuriame nurodyta, kad Sąjunga ir valstybės narės „gerbia viena kitą“ ( 20 ). Pagal SESV 267 straipsnyje numatytą teisingumo vykdymo funkcijų paskirstymą tarp nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo pastarasis priima prejudicinius sprendimus, iš esmės nenagrinėdamas aplinkybių, kuriomis nacionaliniai teismai pateikė klausimus, ir pasiūlo taikyti atitinkamą (‑as) Sąjungos teisės nuostatą (‑as). Kitaip yra tik tais atvejais, kai paaiškėja, kad SESV 267 straipsnyje nustatyta procedūra buvo piktnaudžiaujama ir ja pasinaudota siekiant, kad Teisingumo Teismas priimtų sprendimą dėl fiktyvaus ginčo, arba kai akivaizdu, kad Teisingumo Teismui pateiktos aiškinti Sąjungos teisės nuostatos negali būti taikomos sprendžiant bylą, dėl kurios pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą ( 21 ).

20.

Atsižvelgiant į Belgijos vyriausybės rašytinėse pastabose pateiktą nepriimtinumo pagrindą ir į Teisingumo Teismo, Conseil d’État (Valstybės Taryba) ir Belgijos vyriausybės susirašinėjimą, lieka neaišku, ar Conseil d’État (Valstybės Taryba) turės atsižvelgti į Teisingumo Teismo atsakymą į prejudicinius klausimus, siekdama išspręsti jai pateiktus nagrinėti ginčus. Šiuo atžvilgiu Conseil d’État (Valstybės Taryba) iš jurisprudencijos, kurią Belgijos vyriausybė nurodė savo 2022 m. liepos 15 d. atsakyme Teisingumo Teismui, aiškiai matyti, kad siekiant veiksmingai išspręsti skundus, kurie yra pateikti Conseil d’État (Valstybės Taryba), Teisingumo Teismo sprendimas nėra būtinas, nes sprendimai grąžinti, dėl kurių pateikti šie skundai, atrodo, buvo pašalinti iš Belgijos teisinės sistemos ( 22 ).

21.

Nors tai galiausiai turi nuspręsti Conseil d’État (Valstybės Taryba), šis teismas, 2022 m. liepos 20 d. Teisingumo Teismo dar kartą paprašytas nurodyti, ar tebenori teikti savo prašymus priimti prejudicinį sprendimą ir, jei taip, tai kodėl, neišnagrinėjo savo paties neseniai priimto sprendimo svarbos ir tiesiog patvirtino norįs teikti šiuos prašymus, nepaaiškindamas, kodėl jie turi kokią nors reikšmę jo nagrinėjamų ginčų baigčiai ( 23 ). Conseil d’État (Valstybės Taryba) tik nurodė būtinybę išklausyti šalis prieš priimant sprendimą tuo atveju, kai jos nagrinėjama byla yra sustabdyta.

22.

Atsižvelgiant į naujausią Conseil d’État (Valstybės Taryba) jurisprudenciją ( 24 ), į tai, kad kompetentinga Belgijos valdžios institucija informavo ją, kad išdavė pareiškėjams leidimus gyventi šalyje, ir į tai, kad šis teismas ne kartą šiuo klausimu teikė užklausas pareiškėjų advokatui ( 25 ), neaišku, kodėl Conseil d’État (Valstybės Taryba) akivaizdžiai nenori išsamiai atsakyti į Teisingumo Teismo jai pateiktą klausimą ir taip padėti Teisingumo Teismui vykdyti jo užduotį užtikrinti, kad aiškinant Sutartis būtų laikomasi teisės ( 26 ).

23.

Savo išvadoje byloje Di Donna generalinė advokatė J. Kokott pažymėjo, kad prejudicinio sprendimo procedūra, būdama teismų bendradarbiavimo priemonė, įpareigoja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą gerbti Teisingumo Teismo funkciją, „būtent – prisidėti prie valstybių narių teisingumo, o ne pateikti nuomonių bendraisiais arba hipotetiniais klausimais“ ( 27 ). Savo išvadoje byloje Pohotovosť generalinis advokatas N. Wahl konstatavo, jog „būtina, kad nacionaliniai teismai, kai tai vienareikšmiškai nematyti iš bylos, išaiškintų priežastis, kodėl jie mano, kad ginčui išspręsti būtina atsakyti į jų klausimus. Teisingumo Teismo pareiga gerbti nacionaliniam teismui tenkančią atsakomybę reiškia, kad nacionalinis teismas savo ruožtu taip pat turi atsižvelgti į Teisingumo Teismo vykdomą prejudicinio sprendimo funkciją. Taigi Teisingumo Teismas neseniai vėl nusprendė, kad neturi priimti sprendimo tuo atveju, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nepaisydamas jam pateikto raginimo, neatsiėmė prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir neapibrėžė savo pozicijos dėl pasikeitusių aplinkybių arba įvykio poveikio, apie kurį Teisingumo Teismas žinojo, kiek tai susiję tiek su pagrindinėje byloje turimu priimti sprendimu, tiek su prejudicinių klausimų svarba ginčui pagrindinėje byloje išspręsti“ ( 28 ).

24.

Man atrodo, kad vykdydama šį bendradarbiavimą Conseil d’État (Valstybės Taryba) galėjo atšaukti jai pateiktos bylos nagrinėjimo sustabdymą, išklausyti šalis šiuo klausimu ir priimti sprendimą dėl pareiškėjų atžvilgiu priimtų sprendimų grąžinti pagal Belgijos teisę. Šiomis aplinkybėmis pagal suformuotą jurisprudenciją nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią draudžiama įgyvendinti SESV 267 straipsnyje numatytą procedūrą, turi būti netaikoma ( 29 ). Remiantis Teisingumo Teismo turima informacija, ši prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra yra prima facie ginčytina, todėl Teisingumo Teismo atsakymai į pateiktus klausimus negali būti būtini tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų išspręsti savo nagrinėjamus ginčus ( 30 ). Be to, nuo prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo pasikeitus pareiškėjų aplinkybėms, kyla akivaizdi rizika, kad Teisingumo Teismas, atsakydamas į šiuos prašymus, švaistys vertingus išteklius. Šios pastabos pateikiamos nepažeidžiant Conseil d’État (Valstybės Taryba) teisės pateikti naujus prašymus priimti prejudicinį sprendimą, kai ji įsitikins, kad atsakymai į juos yra būtini siekiant veiksmingai išspręsti jos nagrinėjamą ginčą ( 31 ).

25.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui patariu konstatuoti, kad jis neturi jurisdikcijos pagal SESV 267 straipsnį atsakyti į klausimą, kurį 2021 m. lapkričio 4 d. pateikė Conseil d’État (Valstybės Taryba, Belgija).