1.

1990 m., t. y. tuo metu, kai displėjaus ekrano įrenginiai nebuvo plačiai naudojami, priimtoje Direktyvoje 90/270/EEB ( 2 ) (toliau – Displėjaus ekrano įrenginių direktyva) nustatyti tam tikri su displėjumi susiję darbuotojų saugai ir sveikatai keliami reikalavimai. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, šioje direktyvoje įtvirtintos nuostatos, kurios gali atrodyti savaime suprantamos ar net keliančios nostalgiją, pvz., dėl tradicinio modelio rašomųjų mašinėlių, kurioms direktyva netaikoma ( 3 ). Tačiau Displėjaus ekrano įrenginių direktyvoje taip pat numatytos teisės, kurios sulaukia daug daugiau dėmesio atsižvelgiant į tai, kad dabar displėjaus ekranai naudojami beveik visur. Taip, pvz., yra kalbant apie teises, kylančias iš šios direktyvos 9 straipsnio 3 dalies, susijusias su darbuotojo teise į „specialius koreguojančius prietaisus“, kurie yra reikalingi dirbant su kompiuterio ekranais.

2.

Būtent ši teisė nagrinėjama dabartinėje byloje. Apsilankęs pas gydytoją specialistą ieškovas, kurio rega suprastėjo, nusipirko naujus korekcinius akinius. Jo darbdavys atsisakė sumokėti patirtas išlaidas. Dėl šios priežasties Curtea de Apel Cluj (Klužo apeliacinis teismas, Rumunija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nagrinėja kilusį ginčą.

3.

Tas teismas, be kita ko, nėra įsitikinęs, ar Displėjaus ekrano įrenginių direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje vartojama frazė „specialūs koreguojantys prietaisai“ apima korekcinius akinius.

4.

Nors iš pirmo žvilgsnio taip nėra, tačiau tai, kaip Teisingumo Teismas išaiškins šį terminą, turės platesnio masto poveikį ne tik ieškovo sveikatai, bet ir visų darbuotojų, kurie turi dirbti su kompiuterių ekranais, apsaugos pagal nacionalinės teisės aktus sistemai.

5.

Displėjaus ekrano įrenginių direktyvos 9 straipsnyje „Darbuotojų akių ir regos apsauga“ nustatyta:

„1.   Darbuotojai turi teisę pasitikrinti akis ir regą pas reikalingos kvalifikacijos specialistą:

2.   Darbuotojai turi teisę pasitikrinti pas oftalmologą, jeigu tai būtina dėl 1 dalyje nurodyto patikrinimo rezultatų.

3.   Jeigu dėl 1 arba 2 dalyje nurodyto patikrinimo rezultatų nustatoma, kad to reikia ir jeigu negali būti naudojami įprastiniai koreguojantys prietaisai, darbuotojai turi būti aprūpinami specialiais koreguojančiais prietaisais, tinkančiais jų konkrečiam darbui.

4.   Visos šiame straipsnyje numatytos priemonės turi būti įgyvendinamos ne darbuotojų sąskaita.

5.   Darbuotojų akių ir regos apsauga gali būti teikiama kaip valstybės sveikatos apsaugos sistemos dalis.“

6.

Ieškovo pagrindinėje byloje darbdavys yra Rumunijos generalinė imigracijos inspekcija (toliau – inspekcija). Kad galėtų vykdyti savo pareigas, ieškovas privalo dirbti su ekrano displėjaus įranga. Ieškovas teigia, kad dėl darbo, įskaitant kitus rizikos veiksnius, gerokai pablogėjo jo rega, todėl, remiantis gydytojo specialisto rekomendacija, jam reikėjo pasikeisti akinius.

7.

Ieškovas teigia, kad Rumunijos nacionalinė sveikatos sistema negalėjo atlyginti 2629 RON (Rumunijos lėjų) (apytiksliai 543 EUR bylos iškėlimo dieną) sumą, atitinkančią specialaus regą koreguojančio prietaiso ir kasos kvitų, susijusių su akinių, stiklų, akinių rėmelių ir darbo kaina, vertę. Ieškovas pateikė prašymą inspekcijai, t. y. savo darbdaviui, sumokėti šią sumą, tačiau prašymas buvo atmestas.

8.

Paskui, 2020 m. birželio 19 d., ieškovas Tribunalul Cluj (Klužo apygardos teismas, Rumunija) inicijavo bylą savo darbdaviui, t. y. atsakovei, prašydamas priimti nutartį, kuria darbdavys būtų įpareigotas sumokėti ieškovo prašomą sumą. Tas teismas atmetė jo prašymą, remdamasis tuo, kad nebuvo įvykdytos tokiam kompensavimui taikomos teisinės sąlygos. Atitinkamame teisės akte, kuriuo Displėjaus ekrano įrenginių direktyva perkeliama į nacionalinę teisę ( 4 ), buvo numatyta ne teisė į specialių korekcinių akinių išlaidų atlyginimą, o tik teisė gauti tokius prietaisus, jeigu jų naudojimas būtinas.

9.

Ieškovas šį sprendimą apskundė Curtea de Apel Cluj (Klužo apeliacinis teismas, Rumunija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šioje byloje.

10.

Šis teismas svarsto galimybę išaiškinti Ekrano displėjaus įrenginių direktyvos 9 straipsnyje vartojamą terminą specialūs koreguojantys prietaisai, nes aptariamoje direktyvoje jis neapibrėžtas. Teismo manymu, šį terminą reikia aiškinti taip, kad jis apima akinius, nes jie yra būtini darbuotojams, kurių rega suprastėjo būtent dėl darbo sąlygų. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar Displėjaus ekrano įrenginių direktyvos 9 straipsnyje nurodyti specialūs koreguojantys prietaisai yra tik darbo vietoje naudojami prietaisai, ar prietaisai, kuriuos galima naudoti ir ne darbo vietoje.

11.

Šiomis aplinkybėmis Curtea de Apel Cluj (Klužo apeliacinis teismas, Rumunija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

12.

Teisingumo Teismui rašytines pastabas pateikė inspekcija, Italijos ir Rumunijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Teismo posėdžio nebuvo prašoma surengti ir jis nebuvo surengtas.

13.

Teisingumo Teismas prašė, kad savo išvadoje daugiausia dėmesio skirčiau pirmajam prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltam prejudiciniam klausimui. Užduodamas šį klausimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia gauti gairių dėl to, ar Displėjaus ekrano įrenginių direktyvos 9 straipsnyje vartojamas terminas „specialūs koreguojantys prietaisai“ turi būti aiškinamas taip, kad jis negali apimti korekcinių akinių?

14.

Atsakydamas į šį klausimą aptarsiu toliau išvardytus aspektus. Pirmiausia pateiksiu tam tikras įvadines pastabas, susijusias su aplinkybėmis, kuriomis taikoma Displėjaus ekrano įrenginių direktyva ir kurios dėl šios priežasties turi įtakos jos aiškinimui (A). Antra, kad atsakyčiau į klausimą, ar terminas „specialūs koreguojantys prietaisai“ apima korekcinius akinius ir kokios rūšies, pateiksiu šio termino išaiškinimą (B).

15.

Displėjaus ekrano įrenginių direktyva yra viena iš dvidešimties ( 5 ) atskirų direktyvų ( 6 ), priimtų pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos pagrindų direktyvos (toliau – Pagrindų direktyva) 16 straipsnio 1 dalį ( 7 ).

16.

Lygiai taip pat kaip motina formuoja savo vaiko požiūrį į gyvenimą, Displėjaus ekrano įrenginių direktyva buvo suformuluota kaip pagrindų direktyva, įskaitant konkrečią darbo su displėjaus ekrano įrenginių sritį ( 8 ). Todėl būtina trumpai aptarti Pagrindų direktyvą.

17.

Pagrindų direktyva buvo priimta remiantis EB sutarties 118a straipsniu (dabartinis SESV 153 straipsnis), kuriuo grindžiamos socialinės politikos priemonės ( 9 ). Teisingumo Teismo manymu, šia nuostata Sąjungai suteikiami platūs įgaliojimai priimti darbuotojų saugą ir sveikatą užtikrinančias priemones ( 10 ).

18.

Įsigaliojus ES pagrindinių teisių chartijai (toliau – Chartija), buvo patvirtina, kad darbuotojų sauga ir sveikata yra ES teisinėje sistemoje pripažįstama pagrindinė teisė. Chartijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „[k]iekvienas darbuotojas turi teisę į saugias, jo sveikatą ir orumą atitinkančias darbo sąlygas“. Įdomu pažymėti, kad Chartijos išaiškinimuose nurodyta, kad 31 straipsnio 1 daliai įkvėpimo semtasi iš Pagrindų direktyvos ( 11 ). Todėl galima daryti išvadą, kad ta direktyva nuo jos priėmimo yra pagrindinės teisės išraiška, kuri buvo kodifikuota tik Chartijoje.

19.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas patvirtino, kad Pagrindų direktyvos taikymo sritis ir nuostatos turi būti aiškinamos plačiai ( 12 ). Kartu bet kokios Pagrindų ar kitų direktyvų, kuriomis siekiama užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą, taikymo išimtys turi būti ribotos ( 13 ).

20.

Kadangi Pagrindų direktyva turi aiškų tikslą gerinti darbuotojų saugos ir sveikatos sąlygas ( 14 ), ir šio tikslo siekiama pagal atskiras direktyvas dviejų rūšių priemonėmis: priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią pavojingos darbo aplinkos keliamai rizikai darbuotojų sveikatai ( 15 ), ir priemonės, kuriomis siekiama ištaisyti tam tikrų darbuotojų grupių sveikatos ir saugos sąlygas ( 16 ).

21.

Būtent atsižvelgiant į šį bendrą tikslą, t. y. ištaisyti ir užkirsti kelią situacijoms, susijusioms su darbuotojų sauga ir sveikata ( 17 ), turi būti aiškinamas Displėjaus ekrano įrenginių direktyvos 9 straipsnis ( 18 ).

22.

Displėjaus ekrano įrenginių direktyvos tikslai, aiškinant juos pagal teisės aktų sistemą, kuriai ji priklauso, pripažįstamas poreikis apsaugoti darbuotojų saugą ir sveikatą nustatant ir koreguojant jų regėjimo sutrikimus.

23.

Šios direktyvos 9 straipsnyje bendras apsaugos tikslas sukonkretinamas nustatant darbuotojo teises. Tarp šių teisių yra teisė į diagnostinius tyrimus ir teisė į specialius koreguojančius prietaisus, kai juos naudoti būtina.

24.

Taigi 9 straipsnio 1 dalyje pirmiausia nurodoma, kad darbuotojai, kurie naudoja displėjaus ekrano įrenginius, turi teisę gauti akių ir regos patikrinimo paslaugas prieš pradėdami dirbti su displėjaus ekranais ir darbo metu ( 19 ). O 9 straipsnio 2 dalyje darbuotojams suteikiama teisė į tolesnius medicininius patikrinimus pas oftalmologą, jei tai būtina. Jeigu bet kurio iš šių patikrinimų rezultatai parodo, kad tai būtina, ir jeigu negalima naudoti įprastinių koreguojančių prietaisų, 9 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad darbuotojai turi teisę nemokamai gauti specialius koreguojančius prietaisus ( 20 ).

25.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmuoju klausimu siekia sužinoti, ar terminas „specialus koreguojantis prietaisas“ apima ir korekcinius akinius.

26.

Visų pirma reikia trumpai aptarti Displėjaus ekrano įrenginių direktyvos teisėkūros istoriją. Kaip nurodė Komisija, nors pradiniame pasiūlyme dėl tos direktyvos buvo vartojamas terminas „akiniai“, jį galiausiai pakeitė platesnis terminas „koreguojantys prietaisai“ ( 21 ). Taigi šis terminas apima ne tik akinius, bet tikriausiai ir visų kitų rūšių prietaisus, kurie gali padėti išspręsti regėjimo sutrikimus arba užkirsti kelią regėjimo pakenkimui (pvz., apsaugos nuo mėlynos ekrano spalvos filtras).

27.

Taigi, nors Displėjaus ekrano įrenginių direktyvoje daromas skirtumas tarp „įprastinių“ ir „specialių“ termino „koreguojantieji prietaisai“ versijų, abu šie terminai apima akinius. Vis dėlto „specialių“ koreguojančių prietaisų samprata arba, paprasčiau tariant, tai, kas yra „specialūs“ akiniai, neapibrėžta, todėl ją reikia išaiškinti. Būtent tai dabar ir padarysiu.

28.

Skirtumas tarp „įprastinių“ ir „specialių“ koreguojančių prietaisų kartu su 9 straipsnyje nustatyta sistema, pagal kurią „specialius“ koreguojančius prietaisus leidžiama pateikti tik po to, kai apie jų reikalingumą buvo nurodyta atliekant patikrinimus pagal 1 ir 2 dalis, ir per šiuos patikrinimus nustatytų sutrikimų negalima pataisyti naudojant „įprastinius“ koreguojančius prietaisus, aiškiai atspindi kriterijus, kuriais remiantis įvertinama, kokie akiniai gali patekti į „įprastinių“ koreguojančių prietaisų termino taikymo sritį.

29.

Tai yra šie kriterijai: pirma, „įprastiniai“ koreguojantys prietaisai negali būti naudojami ir, antra, „specialus“ koreguojantis prietaisas yra „tinkamas konkrečiam darbui“.

30.

Dėl pirmojo kriterijaus pažymėtina, kad, a contrario aiškinant Displėjaus ekrano įrenginių direktyvos 9 straipsnio 3 dalies formuluotę, atrodytų, kad joje aptariami „įprastiniai“ koreguojantys prietaisai yra tokie prietaisai, kurie dėvimi ne darbo vietoje kasdieniame gyvenime ir neturi konkretaus ryšio su displėjaus ekrano įrenginiais. Taip aiškinant, pavyzdžiui, metinis stiklų keitimas asmeniui, kuris jau dėvi akinius ir kuris yra trumparegis nuo vaikystės, patektų į „įprastinių koreguojančių prietaisų“ kategoriją.

31.

Antras pirmojo kriterijaus aspektas, kad įprastiniai koreguojantys prietaisai „negali būti naudojami“, reiškia, jog tam, kad prietaisas būtų laikomas „specialiu koreguojančiu prietaisu“, jis turi atlikti daugiau funkcijų, palyginti su funkcijomis, kurias kasdieniame gyvenime atliktų įprastinis koreguojantis prietaisas, ir šiuo atveju galima kalbėti apie regėjimo sutrikimų, trukdančių dirbti atitinkamą darbą, sprendimą. Todėl lęšiai, kuriems receptą išrašo gydytojas arba specialistas, parenkantis akinius, ir kurių paskirtis – išspręsti bendro pobūdžio akių problemas arba regėjimo sutrikimus, tačiau jie taip pat tinkami darbui su displėjaus ekrano įrenginiais, net jeigu jiems receptas nebuvo išrašytas būtent tam darbui, būtų priskirtini prie „įprastų koreguojančių prietaisų“ kategorijos. Priešingai, vadinamieji „darbui su kompiuteriu skirti akiniai“, kuriems receptas išrašomas visų pirma dėl darbo su displėjaus ekranu, būtų priskiriami prie „specialių koreguojančių prietaisų“ kategorijos ( 22 ).

32.

Antrasis kriterijus, t. y. Displėjaus ekrano įrenginių direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje vartojamas terminas „tinkantys konkrečiam darbui“ ir paskui vartojamas terminas „specialūs koreguojantys prietaisai“, atrodo, leistų daryti išvadą, kad, atlikus šios direktyvos 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus patikrinimus, būtinas receptas „specialiems koreguojantiems prietaisams“, kad būtų išspręsti nustatyti regėjimo sutrikimai. Korekcija reikalinga norint sudaryti sąlygas pradėti arba tęsti darbą su displėjaus ekranais ar užkirsti kelią tolesniam kenkimui regėjimui. Kitaip tariant, specialūs koreguojantys prietaisai yra pateisinami būtent dėl to, kad jie sudaro sąlygas asmeniui dirbti su displėjaus ekranu. Jeigu asmuo nedirbo su displėjaus ekranu, jam galėtų tikti skirtingi akiniai.

33.

Tam, kad atsirastų teisė į specialų koreguojantį prietaisą, nebūtina, kad, kaip pareiškė atsakovė pagrindinėje byloje, be tokių akinių nebūtų įmanoma dirbti su displėjaus ekrano įrenginiais. Toks aiškinimas prieštarautų darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų prevencinei ir taisomajai paskirčiai.

34.

Šiems tikslams ir plačiam aiškinimui, kurį Teisingumo Teismas taikė atsižvelgdamas į darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktus ( 23 ), taip pat prieštarautų tvirtinimas, kad teisė į specialius koreguojančius prietaisus atsiranda tik jei regai pakenkė darbas su displėjaus ekranu.

35.

Toks priežastinis ryšys prima facie, atrodo, yra numatomas 2002 m. spalio 24 d. Sprendimo Komisija / Italija (C‑455/00, EU:C:2002:612) 28 punkte. Šiame sprendime Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Displėjaus ekrano įrenginių direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje numatyti „specialūs koreguojantys prietaisai“„skirti padarytai žalai ištaisyti“. Tačiau to sprendimo punkto negalima aiškinti neatsižvelgiant į tos bylos aplinkybes. Tas sprendimas buvo priimtas po pažeidimo nagrinėjimo procedūros, kurią Komisija pradėjo prieš Italiją dėl netinkamo Displėjaus ekrano įrenginių direktyvos 9 straipsnio įgyvendinimo. Sprendimas, be kita ko, buvo susijęs su tariamu Italijos Respublikos negebėjimu į nacionalinę teisę tiksliai perkelti Displėjaus ekrano įrenginių direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų, pagal kurias darbdaviai privalo suteikti specialius koreguojančius prietaisus.

36.

28 punkte Teisingumo Teismas atsakė į Italijos vyriausybės argumentą, kad Italijos įstatymo, kuriuo Displėjaus ekrano įrenginių direktyvos 9 straipsnis perkeliamas į nacionalinę teisę, nuostatos turėjo būti aiškinamos atsižvelgiant į to nacionalinio įstatymo nuostatas, susijusias su asmeninėmis apsaugos priemonėmis (AAP), kuriose nurodytos sąlygos, kuriomis darbdavys privalėjo suteikti AAP. Terminas „žala“, atrodo, vartojamas Teisingumo Teismui tame punkte lyginant specialius koreguojančius prietaisus ir AAP, ir žalą, kuriai siekiama užkirsti kelią naudojant AAP. Šis požiūris paremiamas to sprendimo 29 punktu, kuriame Teisingumo Teismas dar kartą atkreipia dėmesį į specialių koreguojančių prietaisų ir AAP skirtumus ir rizikos veiksnius, kuriems siekiama užkirsti kelią naudojat AAP ( 24 ), kad Italijos vyriausybė nesuplaktų šių prietaisų ir AAP į vieną visumą. Atitinkamai to sprendimo 28 punktas turi būti vertinamas būtent šiuo požiūriu.

37.

Net jeigu nagrinėjamame sprendime Teisingumo Teismas pradėjo vartoti terminą „žala“ (kuris nevartojamas pačioje Displėjaus ekrano įrenginių direktyvoje), jame konkrečiai nenurodyta, kad žalą turėjo sukelti darbas su displėjaus ekrano įrenginiais. Atrodo, kad Teisingumo Teismas veikiau bendrais bruožais nurodo, kad tokie koreguojantys prietaisai turi padėti pašalinti „esamą“ žalą. Regėjimo sutrikimai (Displėjaus ekrano įrenginių direktyvoje vartojama sąvoka) iš tiesų turi egzistuoti, kad atsirastų teisė į specialius koreguojančius prietaisus ir būtų sudarytos sąlygos dirbti su displėjumi arba užkirstas kelias tolesnei su rega susijusiai žalai. Tačiau regėjimo sutrikimai nebūtinai turi būti atsiradę dėl darbo su displėjaus ekranais.

38.

Pati 9 straipsnyje nustatyta sistema taip pat, atrodo, leidžia daryti išvadą, kad regėjimo sutrikimai turi būti atsiradę dėl darbo su ekranu, kad atsirastų teisė į specialius koreguojančius prietaisus. Nors tos direktyvos 9 straipsnio 1 dalies trečioje įtraukoje konkrečiai užsimenama, kad regėjimo sutrikimai galėjo atsirasti dėl darbo su ekranais, taip pagrindžiant patikros pas oftalmologą procedūrą ir galiausiai galimą poreikį suteikti specialius koreguojančius prietaisus pagal tos direktyvos 9 straipsnio 3 dalį, ta pati procedūra taip pat gali būti pradėta prieš pradedant darbą su displėjaus ekranu arba reguliariai po to pagal atitinkamai Displėjaus ekrano įrenginių direktyvos 9 straipsnio 1 dalies pirmą ir antrą įtraukas ( 25 ).

39.

Nė viena iš šių įtraukų nėra priežastis manyti, kad esama priežastinio ryšio tarp regėjimo sutrikimų ir darbo su displėjaus ekranu. Vis dėlto atsižvelgiant į visas šias aplinkybes pagal šios direktyvos 9 straipsnio 3 dalį gali būti teikiami specialūs koreguojantys prietaisai, jeigu pagal tą patį straipsnį galima nustatyti ryšį su „konkreč[iu] darb[u]“.

40.

Atsižvelgiant į abu pirma nurodytus kriterijus, ar ieškovo šioje byloje gauti akiniai yra susiję su atsakovei pagal 9 straipsnio 3 dalį taikomą įpareigojimą?

41.

Nors į šį klausimą galiausiai turi atsakyti nacionalinis teismas, man atrodo, kad atsakymas turėtų būti teigiamas.

42.

Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad ieškovas pagrindinėje byloje iš tiesų siekė konsultuotis su sveikatos specialistu, atsižvelgdamas į tai, kad jo rega gerokai pablogėjo. Atrodo, kai šiuo atveju tenkinamos Displėjaus ekrano įrenginių direktyvos 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytos alternatyvios būtinosios sąlygos. Antra, dėl konsultacijų metu gautų išvadų reikėjo pakeisti ieškovo akinius. Trečia, toks akinių pakeitimas reiškia, kad ieškovo pagrindinėje byloje dabar nešiojami akiniai nebebuvo tinkami jo regėjimo sutrikimams ištaisyti, ypač atsižvelgiant į jo toliaregystę ir senatvinę toliaregystę, kad būtų galima dirbti su displėjaus ekrano įrenginiais.

43.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atrodo, kad Displėjaus ekrano įrenginių direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nustatyto įpareigojimas turi būti taikomas: atsakovė privalo suteikti ieškovui akinius, kuriais būtų ištaisyti jo suprastėjusio regėjimo sutrikimai ir toliau būtų sudarytos sąlygos dirbti su displėjaus ekrano įrenginiais.

44.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Curtea de Apel Cluj (Klužo apeliacinis teismas, Rumunija) pateiktus prejudicinius klausimus:

1990 m. gegužės 29 d. Tarybos direktyvos 90/270/EEB dėl saugos ir sveikatos apsaugos būtiniausių reikalavimų dirbant su displėjaus ekrano įrenginiais (penktoji atskira Direktyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) 9 straipsnyje vartojamas terminas „specialus koreguojantis prietaisas“ turi būti aiškinamas taip, kad jis apima korekcinius akinius, jeigu jų paskirtis – išspręsti konkrečius regėjimo sutrikimus, kad būtų galima dirbti su displėjaus ekrano įrenginiais.

Būtent nacionalinis teismas privalo išsiaiškinti, ar akiniai šioje byloje atitinka tuos reikalavimus.