1.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl kelių 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos ( 2 ), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR ( 3 ), nuostatų išaiškinimo.

2.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui teikia kelis klausimus, kuriais iš esmės siekiama sužinoti, ar vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį dėl nurodyto išduodančiosios teisminės institucijos jurisdikcijos išduoti šį orderį ir teisti persekiojamą asmenį nebuvimo ir ar pagal Pagrindų sprendimą 2002/584 draudžiama išduoti naują Europos arešto orderį po to, kai buvo atsisakyta vykdyti pirmąjį Europos arešto orderį.

3.

Šie klausimai keliami vykdant buvusių Katalonijos vadovų baudžiamąjį persekiojimą po 2017 m. spalio 1 d. įvykusio Katalonijos autonominio regiono (Ispanija) referendumo dėl apsisprendimo. Dėl tam tikrų kaltinamųjų, nuo 2017 m. pabaigos išvykusių iš Ispanijos, buvo išduoti Europos arešto orderiai. Jie nebuvo vykdomi, nes tam tikri kaltinamieji išrinkti į Europos Parlamentą ir kilo prieštaringų atitinkamos baudžiamosios bylos vertinimų. Nagrinėjamoje byloje šie prieštaringi vertinimai susiję su Tribunal Supremo (Aukščiausiais Teismas, Ispanija) jurisdikcijos teisti kaltinamuosius nustatymo normomis, kurios grindžiamos, be kita ko, nusikalstamų veikų padarymo vieta ir kaltinamiesiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų sąsajumu.

4.

Konkrečiau kalbant, šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Belgijos teismų atsisakymo vykdyti dėl L. Puig Gordi išduotą Europos arešto orderį. Galutinį sprendimą priėmęs apeliacinės instancijos teismas šį atsisakymą grindė teisės į bylos nagrinėjimą pagal įstatymą įsteigtame teisme pažeidimo grėsme, remdamasis vertinimu, kad nebuvo konkretaus Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) jurisdikcijos teisti L. Puig Gordi teisinio pagrindo. Be to, jis nurodė, kad ypač rimtai reikia vertinti ir nekaltumo prezumpcijos nepaisymo grėsmę. Nors tas atsisakymas taikomas tik L. Puig Gordi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymu siekiama sužinoti, kokie sprendimai turi būti priimti dėl visų kaltinamųjų.

5.

Kaip dažnai nutinka, dėl keliamos problematikos Teisingumo Teismo prašoma nurodyti Pagrindų sprendime 2002/584 nustatytos valstybių narių tarpusavio perdavimo sistemos veiksmingumo ir asmenų, dėl kurių išduoti Europos arešto orderiai, pagrindinių teisių paisymo teisingą pusiausvyrą.

6.

2016 m. balandžio 5 d. Sprendime Aranyosi ir Căldăraru ( 4 ) Teisingumo Teismas apibrėžė, kokį metodą turi taikyti vykdančioji teisminė institucija, kurioje asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, nurodo pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos ( 5 ) 4 straipsnį draudžiamo nežmoniško ar žeminančio elgesio grėsmę dėl kalinimo sąlygų išduodančiojoje valstybėje narėje. Iš esmės pagal šį metodą reikalaujama, kad ši institucija taikytų dviejų etapų patikrinimą, t. y. pirmame etape konstatuotų, kad išduodančiojoje valstybėje narėje kyla reali atitinkamos pagrindinės teisės pažeidimo grėsmė dėl sisteminių ar bendrų trūkumų, susijusių su tam tikromis asmenų grupėmis arba su tam tikromis laisvės atėmimo įstaigomis, o antrame etape – kad kyla konkreti ir individuali šios atitinkamo asmens teisės pažeidimo grėsmė.

7.

2018 m. liepos 25 d. Sprendime Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai) ( 6 ) Teisingumo Teismas išplėtė šio dviejų etapų nagrinėjimo metodo taikymą tuo atveju, jeigu kyla Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje garantuojamos pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimo grėsmė. Jis patvirtino šią jurisprudenciją 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendime Openbaar Ministerie (Išduodančiosios teisminės institucijos nepriklausomumas) ( 7 ), vėliau 2022 m. vasario 22 d. Sprendime Openbaar Ministerie (Išduodančiojoje valstybėje narėje pagal įstatymą įsteigtas teismas) ( 8 ).

8.

Bylose, kuriose priimti šie sprendimai, pirmame etape buvo nurodyta, kad yra sisteminių ar bendrų išduodančiosios valstybės narės teisminės valdžios nepriklausomumo trūkumų.

9.

Šioje byloje pagrindinis tikslas – išsiaiškinti, ar tuo atveju, jeigu tokių išduodančiosios valstybės narės teismų sistemos veikimo trūkumų nenurodyta, vykdančioji teisminė institucija, to nepaisydama, gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, remdamasi šioje valstybėje narėje kylančia Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje garantuojamos pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pagal įstatymą iš anksto įsteigtame teisme pažeidimo grėsme.

10.

Taigi, kiek tai susiję su šia pagrindine teise, ar abu patikrinimo etapai, kuriuos turi taikyti vykdančioji teisminė institucija, yra kumuliaciniai? Kitaip tariant, jeigu po pirmo etapo negalima konstatuoti, kad yra sisteminių ar bendrų išduodančiosios valstybės narės teismų sistemos veikimo trūkumų, ar ši institucija gali atsisakyti vykdyti atitinkamą Europos arešto orderį?

11.

Teisingumo Teismas sistemingai primena, kad tarpusavio pripažinimo principas, kaip matyti iš Pagrindų sprendimo 2002/584 6 konstatuojamosios dalies, yra teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose „kertinis akmuo“ ir jis įtvirtintas šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta taisyklė, pagal kurią valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi šiuo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis ( 9 ).

12.

Manau, svarbu užtikrinti, kad dėl pernelyg plataus pagrindinių teisių paisymu grindžiamų tarpusavio pripažinimo principo išimčių taikymo šis „kertinis akmuo“, kuris yra teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose pagrindas, nepradėtų skilinėti ir kantriai kurta sistema neimtų svyruoti ar net nesuirtų dėl stiprių pamatų nebuvimo.

13.

Taip pat reikia stebėti, kad nebūtų pakenkta Pagrindų sprendimo 2002/584 tikslui ir valstybių narių tarpusavio pasitikėjimui, kuriuo grindžiamas šiuo pagrindų sprendimu sukurtas Europos arešto orderio mechanizmas.

14.

Būtent todėl palaikysiu šį požiūrį, pagal kurį Teisingumo Teismas ir toliau turi tvirtinti, kad atsisakymas perduoti, grindžiamas asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje garantuojamos pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pagal įstatymą iš anksto įsteigtame teisme pažeidimo grėsme, turi būti iš tikrųjų išimtinio pobūdžio. Neįrodžiusi, kad yra sisteminių ar bendrų išduodančiosios valstybės narės teismų sistemos veikimo trūkumų, vykdančioji teisminė institucija negali pagrįstai atsisakyti vykdyti Europos arešto orderio, remdamasi vien tuo, kad kyla individuali šios pagrindinės teisės pažeidimo grėsmė.

15.

Priėmus įstatymus dėl Katalonijos autonominio regiono (Ispanija) nepriklausomybės ir dėl šiuo tikslu rengiamo referendumo Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) pradėtas kelių asmenų, kuriems inkriminuotas, be kita ko, maišto rengimas ir viešųjų lėšų pasisavinimas, baudžiamasis persekiojimas.

16.

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šioje byloje Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) 2019 m. spalio 14 d. išdavė Europos arešto orderį dėl C. Puigdemont Casamajó, o 2019 m. lapkričio 4 d. – Europos arešto orderius dėl A. Comín Oliveres, L. Puig Gordi ir C. Ponsatí Obiols. C. Ponsatí Obiols buvo suimta Jungtinėje Karalystėje, o kiti trys kaltinamieji buvo suimti Belgijoje, todėl Europos arešto orderių vykdymo procedūros buvo pradėtos šioje valstybėje narėje. Nė vienas iš prašomų perduoti asmenų perdavimui nepritarė.

17.

Kadangi buvo išrinkti eiti Europos Parlamento narių pareigas, Belgijoje buvo sustabdytas procedūrų dėl C. Puigdemont Casamajó ir A. Comín Oliveres vykdymas dėl jų, kaip Europos Parlamento narių, statuso turimo imuniteto ( 10 ). Vis dėlto dėl L. Puig Gordi išduoto Europos arešto orderio vykdymo procedūra buvo tęsiama. Taigi šioje byloje nagrinėjama būtent ši procedūra.

18.

2020 m. rugpjūčio 7 d.27e chambre correctionnelle du tribunal de première instance néerlandophone de Bruxelles (nyderlandų kalba bylas nagrinėjančio Briuselio pirmosios instancijos teismo 27‑oji kolegija) ( 11 ) nutartimi atsisakė vykdyti dėl L. Puig Gordi išduotą Europos arešto orderį.

19.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pagal Pagrindų sprendimą 2002/584 jis turi teisę vertinti išduodančiosios teisminės institucijos jurisdikciją išduoti Europos arešto orderį. Šiuo klausimu jis rėmėsi, be kita ko, Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl kelių valstybių narių prokuratūrų pripažinimo „teismine institucija“ ( 12 ), Pagrindų sprendimo 2002/584 8 ir 12 konstatuojamosiomis dalimis, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija ( 13 ).

20.

Pirmosios instancijos teismas veiksmingai patikrino šią jurisdikciją ir nusprendė, kad Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) neturi jurisdikcijos nagrinėti bylos dėl L. Puig Gordi, todėl ir išduoti Europos arešto orderio. Šį vertinimą jis grindė Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos žmogaus teisių tarybos Savavališko sulaikymo darbo grupės ( 14 ) nuomonėmis dėl tokias pačias veikas padariusių asmenų, taip pat EŽTT jurisprudencija ( 15 ) bei tam tikromis Ispanijos teisės ir Belgijos teisės nuostatomis.

21.

2021 m. sausio 7 d.Chambre des mises en accusation de la cour d’appel de Bruxelles (Briuselio apeliacinio teismo Kaltinamoji kolegija) ( 16 ) atmetė Belgijos prokuratūros pateiktą apeliacinį skundą, taigi paliko galioti skundžiamą nutartį ir atsisakymą vykdyti dėl L. Puig Gordi išduotą Europos arešto orderį. Apeliacinis teismas, remdamasis 2019 m. gegužės 27 d. Savavališko sulaikymo darbo grupės nuomone, EŽTT jurisprudencija ir 2021 m. kovo 11 d.Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) pateiktu dokumentu, kuriame paaiškinta pastarojo jurisdikcija, padarė išvadą, kad išduodančiosios teisminės institucijos jurisdikcija, atrodo, negrindžiama konkrečia teisės nuostata.

22.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad jis turi nuspręsti, ar palikti galioti esamus Europos arešto orderius, ar juos panaikinti, ir ar gali būti išduoti nauji Europos arešto orderiai dėl visų, ar tik tam tikrų šioje byloje kaltinamų bendrininkų.

23.

Konkrečiau kalbant, dėl L. Puig Gordi tas teismas nurodo, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą jam leis įvertinti, ar galima dar kartą prašyti perduoti asmenį, prireikus dėl jo išduodant naują Europos arešto orderį, nors tos pačios vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija atsisakė perduoti šį asmenį, remdamasi pagrindais, kurie gali prieštarauti Pagrindų sprendimui 2002/584.

24.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl už Europos arešto orderio vykdymą atsakingos teisminės institucijos įgaliojimų, pirma, vertinti išduodančiosios teisminės institucijos jurisdikciją teisti kaltinamuosius pagal išduodančiosios valstybės narės nacionalinę teisę ir, antra, atsisakyti vykdyti šį orderį dėl kaltinamojo pagrindinių teisių tariamo pažeidimo, kurį lemtų šis jurisdikcijos nepaisymas. Šiuo klausimu tas teismas pateikia kelis argumentus.

25.

Visų pirma dėl klausimo, ar vykdančioji teisminė institucija gali tikrinti, ar išduodančioji teisminė institucija iš tikrųjų turėjo reikiamą jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, kaip esminę jurisdikcijos išduoti Europos arešto orderį sąlygą, šis teismas mano, kad tokie įgaliojimai turėtų būti nustatyti arba formalioje Sąjungos teisės normoje, arba dėl jų turi būti pateiktas toks šios teisės išaiškinimas.

26.

Taigi šis teismas, be kita ko, pažymi, kad tokia galimybė negali būti grindžiama Pagrindų sprendimo 2002/584 3, 4 ir 4a straipsniais dėl privalomojo ar neprivalomojo nevykdymo pagrindų ar plačiu šio pagrindų sprendimo arba jo 6 straipsnio 1 dalies aiškinimu, nes šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje nustatytas Europos arešto orderio vykdymo principas, o galimas atsisakymas yra išimtis, kuri turi būti aiškinama siaurai.

27.

Antra, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad vykdančioji teisminė institucija turi įgaliojimus tikrinti išduodančiosios teisminės institucijos jurisdikciją, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, į kokius duomenis ji turėtų atsižvelgti tai tikrindama.

28.

Dėl šio aspekto tas teismas mano, kad Europos arešto orderį išduodančiosios teisminės institucijos jurisdikcija turėtų būti nustatoma tik pagal išduodančiosios valstybės narės nacionalinę teisę. Taigi pripažinus, kad vykdančioji teisminė institucija gali aiškinti šios valstybės nacionalinę teisę, susiklostytų nelogiška ir nepriimtina situacija, nes vykdančioji teisminė institucija turėtų aiškinti ir taikyti jai nežinomą teisę, su kuria ji net neprivalo būti susipažinusi.

29.

Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad abu Belgijos teismai klaidingai aiškino Ispanijos teisę. Šie teismai neatsižvelgė ir į daugybę prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo priimtų sprendimų, kuriuose nagrinėta su jo jurisdikcija susijusi problema, taip pat į aplinkybę, kad dėl ginčo buvo kreiptasi į Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas, Ispanija), kuris patvirtino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisdikciją, be kita ko, 2021 m. vasario 17 d. sprendime ( 17 ). Taigi Belgijos teismai neatsižvelgė nei į Ispanijos teismų išaiškinimą, nei į aplinkybę, kad šalys pasinaudojo galimybe dėl išduotų Europos arešto orderių kreiptis į pirmosios ir apeliacinės instancijos teismus.

30.

Trečia, dėl Pagrindų sprendimo 2002/584 15 straipsnio 2 dalyje numatyto papildomos informacijos prašymo mechanizmo taikymo srities prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad vykdančioji teisminė institucija nepakankamai juo naudojosi. Ši institucija išduodančiosios teisminės institucijos turėjo prašyti pateikti papildomos informacijos, kad pastaroji galėtų pateikti su jos vidaus teise susijusių duomenų, visų pirma daugybę sprendimų dėl išduodančiosios teisminės institucijos jurisdikcijos nagrinėti bylą iš esmės klausimo.

31.

Ketvirta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad leisdamas atsisakyti vykdyti atitinkamą Europos arešto orderį apeliacinis teismas rėmėsi 2003 m. gruodžio 19 d. Įstatymo dėl Europos arešto orderio ( 18 ) 4 straipsnio 5 dalies 5 punktu, kuriame numatyta, kad Europos arešto orderis privalomai nevykdomas, jeigu yra pagrįstų priežasčių manyti, kad dėl jo bus pažeistos pagrindinės atitinkamo asmens teisės. Tačiau Pagrindų sprendime 2002/584 tarp aiškiai nurodytų nevykdymo pagrindų tokio pagrindo nenurodyta.

32.

Be to, šis teismas mano, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją remiantis šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalimi atsisakyti vykdyti galima tik išimtinėmis aplinkybėmis, kurios, kiek tai susiję su Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje garantuojama pagrindine teise į teisingą bylos nagrinėjimą, iki šiol reiškia, kad esama sisteminių ar bendrų išduodančiosios valstybės narės teisminės valdžios nepriklausomumo trūkumų.

33.

Apeliacinis teismas savo vertinimą grindė 2019 m. gegužės 27 d. Savavališko sulaikymo darbo grupės nuomone, todėl netenkino reikalavimo, pagal kurį vykdančioji teisminė institucija turi turėti objektyvių, patikimų, tikslių ir tinkamai atnaujintų duomenų, kad galėtų pripažinti, jog kyla didelis, realus, konkretus ir individualus prašomo perduoti asmens pagrindinių teisių pažeidimo pavojus.

34.

Šiomis aplinkybėmis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

35.

L. Puig Gordi, C. Puigdemont Casamajó, A. Comín Oliveres, C. Ponsatí Obiols, M. Rovira Vergés, A. Gabriel Sabaté, Ministerio Fiscal, Ispanijos, Belgijos, Lenkijos ir Rumunijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija pateikė rašytines pastabas. Teismo posėdis įvyko 2022 m. balandžio 5 d.

36.

Apskritai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimais siekiama, kad Teisingumo Teismas patikslintų, kokiomis sąlygomis vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, nes kyla pavojus, kad perdavus prašomą perduoti asmenį išduodančiajai teisminei institucijai bus pažeista šio asmens pagrindinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal įstatymą įsteigtame teisme, įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ( 19 ) 6 straipsnio 1 dalyje, atitinkančioje Chartijos 47 straipsnio antrą pastraipą.

37.

Dauguma šių klausimų kyla dėl pagrindo, kuriuo rėmėsi vykdančioji teisminė institucija, atsisakydama vykdyti dėl L. Puig Gordi išduotą Europos arešto orderį.

38.

Trumpai pateiksiu nuomonę dėl prejudicinių klausimų priimtinumo, primindamas, kad pagal suformuotą jurisprudenciją klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas ar galiojimo vertinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus ( 20 ).

39.

2018 m. liepos 25 d. Sprendime AY (Arešto orderis – Liudytojas) ( 21 ) Teisingumo Teismas nusprendė, kad išduodančiosios teisminės institucijos klausimai dėl vykdančiosios teisminės institucijos jurisdikcijos apimties po neįvykdytų išduotų Europos arešto orderių yra priimtini ( 22 ).

40.

Darydamas šią išvadą Teisingumo Teismas atsižvelgė, pirma, į tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, jog kreipėsi į Teisingumo Teismą, kad remdamasis į užduotus klausimus pateiktais atsakymais galėtų priimti sprendimą atšaukti Europos arešto orderį. Todėl nebuvo galima teigti, kad pateikti klausimai nesusiję su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamos bylos aplinkybėmis ar dalyku, nei to, kad problema hipotetinė ( 23 ).

41.

Antra, Teisingumo Teismas nusprendė, kad prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo nepaneigia tai, kad pateikti klausimai susiję su vykdančiosios teisminės institucijos pareigomis, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas yra Europos arešto orderį išdavusi teisminė institucija. Iš tiesų išdavus Europos arešto orderį prašomas perduoti asmuo gali būti sulaikytas, todėl orderio išdavimas kelia grėsmę jo asmeninei laisvei. Vis dėlto, kiek tai susiję su Europos arešto orderio vykdymo procedūra, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pagrindines teises pirmiausia turi užtikrinti išduodančioji valstybė narė ( 24 ).

42.

Remdamasis šiais argumentais Sprendime Spetsializirana prokuratura (Pranešimas apie teises) Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad siekiant užtikrinti šias teises (o tai gali lemti situaciją, kai teisminė institucija priims sprendimą išduoti Europos arešto orderį) svarbu, kad tokia institucija turėtų galimybę pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą ( 25 ).

43.

Manau, nekyla abejonių dėl šios jurisprudencijos taikymo šioje byloje. Kadangi Europos arešto orderio mechanizmas konkrečiai pasireiškia kaip dviejų teisminių institucijų santykis, reikia pripažinti, kad viena iš šių institucijų turi turėti galimybę kreiptis į Teisingumo Teismą, kad galėtų užkirsti kelią galimiems šio mechanizmo veikimo sutrikimams ar juos pašalinti. Kaip pastabose teisingai nurodo Komisija, nereikėtų sukurti išduodančiosios valstybės narės teismų ar vykdančiosios valstybės narės teismų galimybės pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą asimetrijos. Problema nehipotetinė, nes ją būtina išspręsti, kad išduodančioji teisminė institucija galėtų nuspręsti, ar nagrinėjamose baudžiamosios bylose atšaukti Europos arešto orderį, ar jį išduoti ( 26 ). Be to, mano nuomone, siekiant taikyti šią jurisprudenciją nereikalaujama, kad šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai visiškai atitiktų pagrindus, kuriais rėmėsi apeliacinis teismas sprendime atsisakyti vykdyti atitinkamą Europos arešto orderį.

44.

Dėl esmės toliau pateiktuose svarstymuose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudicinius klausimus nagrinėsiu trimis etapais.

45.

Pirmame etape nagrinėsiu pirmąjį prejudicinį klausimą, todėl reikės išsiaiškinti, ar valstybė narė gali (ir prireikus, kokiomis sąlygomis) nustatyti Pagrindų sprendime 2002/584 aiškiai nenurodytą nevykdymo pagrindą.

46.

Antrame etape kartu nagrinėsiu trečiąjį–šeštąjį prejudicinius klausimus, kuriais iš esmės prašoma nurodyti, kokiomis sąlygomis vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, remdamasi tuo, kad išduodančioji teisminė institucija neturi jurisdikcijos išduoti šio Europos arešto orderio ir teisti prašomo perduoti asmens.

47.

Trečiame etape atsakysiu į septintąjį prejudicinį klausimą, kuriuo siekiama sužinoti, ar ribojama išduodančiosios teisminės institucijos galimybė išduoti naują Europos arešto orderį po to, kai buvo atsisakyta vykdyti jos išduotą Europos arešto orderį.

48.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Pagrindų sprendimas 2002/584 turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, remdamasi nacionalinėje teisėje nustatytu nevykdymo pagrindu, kuris nenurodytas pagrindų sprendime.

49.

Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 reglamentuojamoje srityje tarpusavio pripažinimo principas, kuris, kaip pirmiausia matyti iš šio pagrindų sprendimo 6 konstatuojamosios dalies, yra teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose „kertinis akmuo“, taikomas pagal šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta taisyklė, jog valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis. Taigi vykdančiosios teisminės institucijos iš esmės gali atsisakyti vykdyti tokį orderį tik pagrindų sprendime išsamiai išvardytais nevykdymo atvejais, o Europos arešto orderio vykdymas gali būti siejamas tik su kuria nors iš šio Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnyje išsamiai išvardytų sąlygų. Todėl Europos arešto orderio vykdymas yra principas, o atsisakymas jį vykdyti yra jo išimtis, kurią reikia aiškinti siaurai ( 27 ).

50.

Taigi Pagrindų sprendime 2002/584 aiškiai nurodyti Europos arešto orderio privalomojo nevykdymo (3 straipsnis) ir neprivalomojo nevykdymo (4 ir 4a straipsniai) pagrindai ir garantijos, kurias šiais konkrečiais atvejais turi suteikti išduodančioji valstybė narė (5 straipsnis) ( 28 ).

51.

Vis dėlto Teisingumo Teismas išplėtė galimybę atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį remiantis kitais nei šio pagrindų sprendimo 3, 4 ir 4a straipsnyje aiškiai nurodytais nevykdymo pagrindais.

52.

Pirmiausia jis nusprendė, kad turi būti atsisakyta vykdyti Europos arešto orderį, neatitinkantį to pagrindų sprendimo 8 straipsnio 1 dalies teisėtumo reikalavimų ( 29 ). Paskui jis nusprendė, kad remiantis Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalimi galima nutraukti vykdymo procedūrą, kad tam tikrais išimtiniais atvejais būtų išvengta pagrindinių teisių pažeidimo ( 30 ). Galiausiai jis nusprendė, kad abipusio pripažinimo principas taikomas tik Europos arešto orderiams, kaip jie suprantami pagal šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 1 dalį, o tai reiškia, kad neturi būti vykdomi Europos arešto orderiai, kuriuos išdavė ne „teisminė institucija“, kaip tai suprantama pagal to pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį ( 31 ), ar jų išdavimo procesas neatitiko veiksmingos teisminės gynybos reikalavimo ( 32 ).

53.

Visais šiais atvejais, kai vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, Teisingumo Teismas savo argumentus visuomet grindė Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatomis, prireikus siejamomis su Chartijos 4 ir 47 straipsniais.

54.

Vis dėlto negali būti taikomas valstybės narės nacionalinėje teisėje nustatytas nevykdymo pagrindas, kuris negrindžiamas šio pagrindų sprendimo, kaip jį išaiškino Teisingumo Teismas, nuostatomis.

55.

Taigi manau, kad Pagrindų sprendimas 2002/584 turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį vykdančiajai teisminei institucijai draudžiama atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį remiantis jos nacionalinėje teisėje nustatytu, bet šiame pagrindų sprendime nenurodytu nevykdymo pagrindu.

56.

Vis dėlto siekiant išsamiai atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, manau, reikia patikslinti, kad šioje byloje nevykdymo pagrindas, dėl kurio ginčijamasi ir kuriuo Belgijos teismai rėmėsi atsisakydami vykdyti dėl L. Puig Gordi išduotą Europos arešto orderį, įtvirtintas Įstatymo dėl Europos arešto orderio 4 straipsnio 5 dalies 5 punkte, kuriame nustatyta, kad „Europos arešto orderis nevykdomas <…> jeigu yra svarių priežasčių manyti, kad įvykdžius Europos arešto orderį bus pažeistos atitinkamo asmens pagrindinės teisės, įtvirtintos [ESS] 6 straipsnyje“.

57.

Tokio pobūdžio nuostata neretai įtvirtinama valstybių narių nacionalinėje teisėje ( 33 ) ir rodo Sąjungos teisės aktų leidėjo norą sukurti mechanizmą, kuriuo paisoma asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, pagrindinių teisių.

58.

Šiuo klausimu primenu, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jis „nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus [ESS] 6 straipsnyje“. Šiuo atžvilgiu reikšmingos ir šio pagrindų sprendimo 10, 12 ir 13 konstatuojamosios dalys ( 34 ).

59.

Kaip jau nurodžiau, Teisingumo Teismas patvirtino, kad valstybių narių tarpusavio pripažinimo ir pasitikėjimo principų apribojimai gali būti nustatyti „išimtinėmis aplinkybėmis“ ( 35 ), savo argumentus grįsdamas visų pirma Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalimi ( 36 ).

60.

Dėl toliau pateiktų svarstymų reikia priminti, jog sąlygos, kurių turi laikytis vykdančioji teisminė institucija, kad galėtų pagrįstai atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, kai yra svarių priežasčių manyti, kad jį įvykdžius gali būti pažeistos atitinkamo asmens pagrindinės teisės, turi būti aiškinamos siaurai, siekiant užtikrinti, kad atsisakymas vykdyti išliktų išimtinio pobūdžio.

61.

Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus manau, kad nereikėtų kritikuoti to, kad pagal nacionalinę teisę valstybė narė vykdančiajai teisminei institucijai suteikia galimybę atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį dėl tokių priežasčių, nes ir pats Teisingumo Teismas, remdamasis Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalimi, patvirtino, kad valstybių narių tarpusavio pripažinimo ir pasitikėjimo principai gali būti ribojami. Vis dėlto reikia atkreipti dėmesį į svarbų aspektą, kad, žinoma, tokia nacionalinė nuostata, kaip Įstatymo dėl Europos arešto orderio 4 straipsnio 5 dalies 5 punktas, kaip bet kuri nacionalinė nuostata, kuria įgyvendinama Sąjungos teisė, turi būti aiškinama atsižvelgiant į šią teisę. Taigi vykdančioji teisminė institucija neturėtų remtis tokia nuostata privalomai ir automatiškai atsisakydama vykdyti Europos arešto orderį, jeigu galimas atitinkamo asmens pagrindinių teisių pažeidimas ( 37 ), nepaisydama jurisprudencijos, kurioje griežtai išskirtos sąlygos, kuriomis išimtiniais atvejais galima atsisakyti vykdyti išduodančiosios teisminės institucijos orderį.

62.

Taigi į pirmąjį prejudicinį klausimą siūlau atsakyti, kad Pagrindų sprendimas 2002/584 turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį vykdančiajai teisminei institucijai draudžiama atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, remiantis nacionalinėje teisėje numatytu, bet šiame pagrindų sprendime nenurodytu nevykdymo pagrindu. Tačiau pagal tą pagrindų sprendimą nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kuria įgyvendinama šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalis ir kurioje numatyta, kad vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, jeigu yra svarių priežasčių manyti, kad jį įvykdžius būtų pažeistos atitinkamo asmens pagrindinės teisės, ir jeigu ši nuostata taikoma atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kurioje nustatytos griežtos tokio atsisakymo sąlygos.

63.

Atsižvelgdamas į siūlomą atsakymą į pirmąjį prejudicinį klausimą siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad, nereikia atsakyti į antrąjį prejudicinį klausimą.

64.

Kaip jau nurodžiau, trečiąjį–šeštąjį prejudicinius klausimus nagrinėsiu kartu, nes jais visais siekiama išsiaiškinti sąlygas, kuriomis vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, remdamasi pagrindu, siejamu su tuo, kad išduodančioji teisminė institucija neturi jurisdikcijos išduoti šio Europos arešto orderio ir teisti prašomo perduoti asmens.

65.

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pageidauja paaiškinimų dėl kelių aspektų. Pirmiausia, ar toks nevykdymo pagrindas gali būti kildinamas iš Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalies? Paskui (ir tai yra Teisingumo Teisme keliamos problemos esmė), kokiomis sąlygomis vykdančioji teisminė institucija pagal šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalį gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, remdamasi nurodytu pagrindu dėl grėsmės, kad bus pažeista pagal Chartijos 47 straipsnio antrą pastraipą saugoma pagrindinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą? Galiausiai, kokį poveikį atsakymui į pastarąjį klausimą gali padaryti, pirma, aplinkybė, kad išduodančiosios valstybės narės teismuose prašomas perduoti asmuo galėjo remtis savo pagrindinių teisių apsauga ir ginčyti šių teismų jurisdikciją, taip pat, antra, tai, kad galbūt vykdančioji teisminė institucija, ketinanti atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, turi pareigą išduodančiosios teisminės institucijos prašyti pateikti papildomos informacijos pagal to pagrindų sprendimo 15 straipsnio 2 dalį.

66.

Pažymiu, kad Pagrindų sprendime 2002/584, konkrečiai jo 3, 4 ir 4a straipsniuose, nėra jokių nuostatų, kuriose būtų aiškiai nustatytas nevykdymo pagrindas, siejamas su tuo, kad išduodančioji teisminė institucija neturi jurisdikcijos išduoti Europos arešto orderio. Be to, neatrodo, kad tokį nevykdymo pagrindą galima kildinti iš šio pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalies.

67.

Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad tarpusavio pripažinimo principas reiškia, kad tik Europos arešto orderiai, kaip jie suprantami pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 1 dalį, turi būti vykdomi laikantis šio sprendimo nuostatų, o tai reiškia, kad tokį orderį, kuris šioje nuostatoje kvalifikuojamas kaip „teisminis sprendimas“, turi išduoti „teisminė institucija“, kaip tai suprantama pagal šio pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį ( 38 ).

68.

Primenu, kad pagal šią nuostatą „[i]šduodančioji teisminė institucija – tai išduodančiosios valstybės narės teisminė institucija, kuri pagal tos valstybės teisę yra kompetentinga išduoti Europos arešto orderį“.

69.

Be to, to pagrindų sprendimo 6 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „[k]iekviena valstybė narė Tarybos Generaliniam sekretoriatui praneša kompetentingą pagal jos teisę teisminę instituciją“. Pagal šią nuostatą Ispanijos Karalystė Tarybai pranešė, kad pagal Ley 23/2014 de reconocimiento mutuo de resoluciones penales en la Unión Europea (2014 m. lapkričio 20 d. Įstatymas Nr. 23/2014 dėl teismo sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo Europos Sąjungoje) ( 39 ) 35 straipsnį institucija, kompetentinga išduoti Europos arešto orderį, yra teisėjas arba teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje reikia išduoti tą orderį ( 40 ). Taigi teisminės institucijos jurisdikcija nagrinėti bylą ir šios institucijos jurisdikcija išduoti Europos arešto orderį baudžiamojo persekiojimo tikslu yra susijusios.

70.

Kaip Teisingumo Teismas nusprendė, be kita ko, 2019 m. gegužės 27 d. Sprendime OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) ( 41 ), Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta sąvoka „teisminė institucija“ reiškia ne tik valstybės narės teisėjus ar teismus, bet apima ir institucijas, dalyvaujančias vykdant tos valstybės narės baudžiamąjį teisingumą, skirtingai nuo vykdomajai valdžiai priskirtinų, be kita ko, ministerijų ar policijos institucijų ( 42 ).

71.

Be to, Teisingumo Teismas nurodė, kad sąvoka „teisminė institucija“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį, reiškia, kad vykdydama savo funkcijas, susijusias su Europos arešto orderio išdavimu, atitinkama institucija veikia nepriklausomai ( 43 ).

72.

Vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, jeigu nesilaikyta kriterijų, pagal kuriuos apibrėžiama sąvoka „teisminė institucija“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį. Tačiau, jeigu šių kriterijų laikytasi, nemanau, kad šios nuostatos formuluotę (kadangi joje nurodyta teisminė institucija, „kuri pagal tos valstybės teisę yra kompetentinga išduoti Europos arešto orderį“) galima aiškinti taip, kad pagal ją vykdančiajai teisminei institucijai suteikiami įgaliojimai tikrinti išduodančiosios teisminės institucijos jurisdikciją išduoti atitinkamą Europos arešto orderį ir atsisakyti jį vykdyti, jei mano, kad ši institucija jos neturi.

73.

Pripažinus, kad pagal šio pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį vykdančioji teisminė institucija įgaliota tikrinti išduodančiosios teisminės institucijos jurisdikciją, būtų prieštaraujama procesinės autonomijos principui, pagal kurį valstybės narės savo nacionalinėje teisėje gali nustatyti „teisminę instituciją“, turinčią jurisdikciją išduoti Europos arešto orderį ( 44 ). Todėl atsižvelgdama į vykdančiosios teisminės institucijos ir išduodančiosios teisminės institucijos funkcijų padalijimą vykdančioji teisminė institucija neturi tikrinti, ar antroji pagal išduodančiosios valstybės narės organizacines ir teismo procesą reglamentuojančias normas turi jurisdikciją išduoti Europos arešto orderį. Nuo to momento, kai „teisminė institucija“, kaip tai suprantama pagal to pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį, išduoda Europos arešto orderį, vykdančioji teisminė institucija turi preziumuoti, kad išduodančioji teisminė institucija laikosi jos jurisdikciją reglamentuojančių nacionalinės teisės normų.

74.

Apskritai, nors kiekvienai valstybei narei negali būti palikta teisė spręsti dėl sąvokos „teisminė institucija“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį, prasmės ir apimties ( 45 ) ir nors šią sąvoką visoje Sąjungoje reikia aiškinti savarankiškai ir vienodai ( 46 ), tokios institucijos kompetenciją išduoti Europos arešto orderį reglamentuojančios normos priskiriamos išduodančiosios valstybės narės procesinei autonomijai, į kurią vykdančioji teisminė institucija neturėtų kištis, remdamasi šia nuostata. Kitoks aiškinimas pažeistų tarpusavio pripažinimo principą.

75.

Žinoma, tai, kas išdėstyta, netaikoma teisminei kontrolei, kuri išduodančiojoje valstybėje narėje gali būti vykdoma teismo iniciatyva arba asmens, kurį prašoma perduoti, iniciatyva, siekiant patikrinti, ar laikytasi išduodančiosios teisminės institucijos jurisdikciją reglamentuojančių nacionalinės teisės normų.

76.

Manau, iš šių aplinkybių matyti, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją vykdančiajai teisminei institucijai draudžiama tikrinti, ar išduodančioji teisminė institucija pagal išduodančiosios valstybės narės teisę turi jurisdikciją išduoti Europos arešto orderį.

77.

Šiame etape reikia išsiaiškinti sąlygas, kuriomis vykdančioji teisminė institucija, remdamasi Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalimi, kaip galimu pagrindu nukrypti nuo tarpusavio pripažinimo principo, gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, jeigu kyla nurodyta grėsmė, kad bus pažeista Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje saugoma prašomo perduoti asmens pagrindinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal įstatymą iš anksto įsteigtame teisme.

78.

Pirmiausia pažymiu, kad, mano nuomone, atsakymą į šį klausimą lems šioje srityje bet kokiai analizei taikoma prielaida, t. y. kad „valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principui Sąjungos teisėje tenka esminė svarba, nes jis leidžia sukurti ir išlaikyti erdvę be vidaus sienų. Šis principas, be kita ko, reikalauja, kad, kiek tai susiję su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, kiekviena valstybė manytų, jog, išskyrus atvejus, kai yra išimtinių aplinkybių, visos kitos valstybės narės paiso Sąjungos teisės ir ypač šioje teisėje įtvirtintų pagrindinių teisių“ ( 47 ).

79.

Kaip Teisingumo Teismas akcentavo Nuomonėje 2/13 (Sąjungos prisijungimas prie EŽTK), šis tarpusavio pasitikėjimo principas nacionalinėse pagrindinių teisių apsaugos sistemose reiškia, kad „pagal Sąjungos teisę gali būti reikalaujama, kad ją įgyvendindamos valstybės narės preziumuotų, jog kitos valstybės narės paiso pagrindinių teisių, todėl jos negali ne tik reikalauti iš kitos valstybės narės aukštesnio nacionalinio pagrindinių teisių apsaugos lygio nei nustatytas pagal Sąjungos teisę, bet ir, išskyrus išimtinius atvejus, tikrinti, ar kita valstybė narė konkrečiu atveju veiksmingai paisė Sąjungos garantuojamų pagrindinių teisių“ ( 48 ). Paskui Europos arešto orderio klausimu Teisingumo Teismas visada pabrėždavo, kad vykdančioji teisminė institucija tik išimtiniais atvejais gali tikrinti, ar išduodančioji valstybė narė paisė pagrindinių teisių ( 49 ). Šioje srityje tai reiškia, kad valstybės narės turi pareigą paisyti pagrindinių teisių, visada atsižvelgdamos į Sąjungos struktūrą ir tikslus ( 50 ).

80.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, Pagrindų sprendime 2002/584 nustačius supaprastintą ir veiksmingą nuteistų ar įtariamų pažeidus baudžiamąjį įstatymą asmenų perdavimo sistemą, siekiama palengvinti ir paspartinti teismų bendradarbiavimą ir taip norima prisidėti prie Sąjungos siekio tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, remiantis tarp valstybių narių turinčiu egzistuoti dideliu tarpusavio pasitikėjimu ( 51 ).

81.

Beje, jau nurodžiau, kad siekiant šio tikslo pagal tarpusavio pripažinimo principą reikalaujama, kad Europos arešto orderio vykdymas būtų principas, o atsisakymas jį vykdyti – išimtis, kurią reikia aiškinti siaurai ( 52 ).

82.

Šiomis aplinkybėmis Sprendime Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai) Teisingumo Teismas patvirtino, kad, kaip ir realaus Chartijos 4 straipsnio pažeidimo pavojaus atveju, dėl kylančio realaus pavojaus, kad bus pažeista atitinkamo asmens pagrindinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtinta Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje, išimtiniais atvejais gali būti atsisakyta vykdyti Europos arešto orderį.

83.

Iš tiesų „didelis valstybių narių tarpusavio pasitikėjimas, kuriuo pagrįstas Europos arešto orderio mechanizmas, grindžiamas prielaida, kad išduodančiosios valstybės narės baudžiamąsias bylas nagrinėjantys teismai, kurie dėl įvykdyto Europos arešto orderio turės pradėti baudžiamojo persekiojimo, bausmės vykdymo ar sprendimo dėl įkalinimo vykdymo procedūras arba baudžiamosios bylos nagrinėjimo iš esmės procesą, atitinka Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtintos pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą reikalavimus“ ( 53 ). Teisingumo Teismas nusprendė, kad „[š]i pagrindinė teisė itin svarbi kaip visų teisių, kurias asmenys gauna iš Sąjungos teisės, apsaugos ir bendrų valstybėms narėms vertybių, nustatytų ESS 2 straipsnyje, ypač teisinės valstybės vertybės, išsaugojimo garantas“ ( 54 ).

84.

Taigi iš Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje garantuojamos pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą kylančių reikalavimų paisymas yra Europos arešto orderio mechanizmo, kuriuo paisoma asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, teisių, veikimo pagrindas.

85.

Šiuo klausimu nėra abejonių, kad išduodančioji ir vykdančioji teisminės institucijos, kaip Pagrindų sprendimą 2002/584 įgyvendinančios institucijos, turi paisyti pagal Chartiją saugomų pagrindinių teisių. Be to, tam, kad galėtų veikti šiame pagrindų sprendime nustatyta perdavimo sistema, pagal tarpusavio pasitikėjimo principą atsakomybė šiuo klausimu padalyta šioms dviem institucijoms. Jeigu išduodančioji teisminė institucija ir vykdančioji teisminė institucija būtų įgaliotos atlikti tuos pačius patikrinimus, būtų pakenkta perdavimo veiksmingumui ir spartumui. Taip pat tarpusavio pasitikėjimui savaime prieštarauja kiekvienos institucijos atliekami kryžminiai patikrinimai, kuriais siekiama patikrinti, ar valstybėje narėje, kurioje yra kita institucija, paisoma pagrindinių teisių. Vadovaujantis šia logika tik išimtiniais atvejais remiantis vykdančiosios teisminės institucijos konstatuota grėsme, kad išduodančiojoje valstybėje narėje bus pažeistos pagrindinės teisės, galima atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį.

86.

Būtent tai nurodė Teisingumo Teismas, nuspręsdamas, kad „kiekviena valstybė narė, siekdama užtikrinti visapusišką tarpusavio pasitikėjimo ir pripažinimo principų, kuriais grindžiamas šio mechanizmo veikimas, taikymą, visų pirma turi garantuoti, kad būtų laikomasi iš [Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje garantuojamos pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą] kylančių reikalavimų (Teisingumo Teismui vykdant galutinę kontrolę), susilaikydama nuo bet kokių priemonių, galinčių ją pažeisti <…>, dėl esančios realios grėsmės, kad asmenį, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, perdavus išduodančiajai teisminei institucijai bus pažeista ši pagrindinė teisė, vykdančioji teisminė institucija gali išimties tvarka susilaikyti ir nesiimti veiksmų pagal Europos arešto orderį, remdamasi šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalimi“ ( 55 ).

87.

Egzistuojanti reali grėsmė, kad perdavus asmenį, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, išduodančiajai teisminei institucijai bus pažeista jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, išimtiniais atvejais keičia atitinkamai išduodančiajai teisminei institucijai ir vykdančiajai teisminei institucijai tenkančios atsakomybes padalijimą. Šiuo aspektu primenu, kad, kiek tai susiję su Europos arešto orderio vykdymo procedūra, prašomo perduoti asmens teises pirmiausia turi užtikrinti išduodančioji valstybė narė, ir reikia preziumuoti, kad ji paiso Sąjungos teisės, ypač joje įtvirtintų pagrindinių teisių ( 56 ).

88.

Teisingumo Teismas griežtai apribojo vykdančiosios teisminės institucijos galimybę nuginčyti šią prezumpciją tikrinant, ar kyla grėsmė, kad išduodančiojoje valstybėje narėje bus pažeistos pagrindinės teisės, dėl kurios ši institucija gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, remdamasi Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalimi, jau Sprendime Aranyosi ir Căldăraru ir vėliau sistemingai reikalaudamas dviejų etapų nurodytos grėsmės buvimo nagrinėjimo, apimančio vertinimą sisteminiu ir individualiu lygiais.

89.

Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad „jeigu vykdančioji teisminė institucija, kuriai pavesta priimti sprendimą dėl asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, perdavimo, turi įrodymų, kad išduodančiojoje valstybėje narėje egzistuoja sisteminių ar bendrų teismų nepriklausomumo trūkumų, ji vis dėlto negali daryti prielaidos, kad yra svarių ir pagrįstų priežasčių manyti, jog perdavus asmenį išduodančiajai valstybei narei kils realus pavojus, kad bus pažeista jo pagrindinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, neatlikusi konkretaus ir tikslaus patikrinimo, kuriuo visų pirma būtų atsižvelgiama į minėto asmens asmeninę padėtį, aptariamos baudžiamosios veikos pobūdį ir minėto orderio išdavimo faktines aplinkybes, pavyzdžiui, į valstybės institucijų pareiškimus ar veiksmus, galinčius trukdyti nagrinėti konkrečią bylą“ ( 57 ).

90.

Taikydama dviejų etapų nagrinėjimą „vykdančioji teisminė institucija pirmiausia turi nustatyti, ar yra objektyvių, patikimų, tikslių ir tinkamai atnaujintų duomenų, įrodančių, kad išduodančiojoje valstybėje narėje egzistuoja reali pažeidimo rizika, kad dėl sisteminių ar bendrų šios valstybės narės teismų nepriklausomumo trūkumų bus pažeista šioje nuostatoje garantuojama pagrindinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą“ ( 58 ).

91.

Toliau „vykdančioji teisminė institucija turi konkrečiai ir tiksliai patikrinti, kiek šie po pirmojo etapo konstatuoti trūkumai gali turėti įtakos šios valstybės narės teismams, turintiems jurisdikciją vykdyti procedūras, kurios bus taikomos prašomam perduoti asmeniui, ir ar, atsižvelgiant į asmeninę šio asmens padėtį, baudžiamosios veikos, dėl kurios jis yra persekiojamas, pobūdį ir faktines aplinkybes, kuriomis šis arešto orderis išduotas, taip pat į minėtos valstybės narės galimai pateiktą informaciją pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 15 straipsnio 2 dalį, yra svarių ir pagrįstų priežasčių manyti, kad minėtam asmeniui kils toks pavojus, jeigu jis bus perduotas šiai valstybei narei“ ( 59 ).

92.

Sprendime Openbaar Ministerie (Išduodančiojoje valstybėje narėje pagal įstatymą įsteigtas teismas) Teisingumo Teismas dėl išduodančiosios valstybės narės teisėjų skyrimo procedūros patvirtino, kad būtinas dviejų etapų nagrinėjimas ir tada, kai nagrinėjama su Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtinta pagrindine teise į teisingą bylos nagrinėjimą susijusi pagal įstatymą įsteigto teismo garantija, ir nurodė šio nagrinėjimo sąlygas ir taikymo tvarką.

93.

Šiuo atveju dviejų etapų nagrinėjimas buvo grindžiamas trimis argumentais.

94.

Pirma, Teisingumo Teismas pabrėžė neatsiejamus ryšius, kurie pagal Chartijos 47 straipsnio antrą pastraipą egzistuoja, siekiant užtikrinti pagrindinę teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, tarp teisėjų nepriklausomumo bei nešališkumo garantijų ir teisės kreiptis į pagal įstatymą iš anksto įsteigtą teismą ( 60 ). Antra, Teisingumo Teismas akcentavo būtinumą palyginti prašomų perduoti asmenų pagrindinių teisių paisymą ir kitus interesus, kaip antai nukentėjusiųjų asmenų teises ir kovą su nebaudžiamumu, o tai reiškia, kad vykdančioji teisminė institucija turi nagrinėti daugiau nei pirmajame etape ( 61 ). Trečia, Teisingumo Teismas įspėjo dėl požiūrio, lemiančio Europos arešto orderio mechanizmo įgyvendinimo faktinį sustabdymą šios valstybės narės atžvilgiu, pažeidžiant Europos Vadovų Tarybos ir Tarybos kompetenciją šiuo klausimu ( 62 ).

95.

Manau, kad šioje byloje reikia pakartoti tokį Sprendime Openbaar Ministerie (Išduodančiojoje valstybėje narėje pagal įstatymą įsteigtas teismas) Teisingumo Teismo pateiktą argumentavimą, iš esmės grindžiamą būtinumu išsaugoti atsisakymo vykdyti Europos arešto orderį dėl nurodytos grėsmės, kad bus pažeista Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtinta prašomo perduoti asmens pagrindinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal įstatymą iš anksto įsteigtame teisme, išimtinį pobūdį dėl dviejų pagrindinių priežasčių.

96.

Pirma, šioje byloje nurodytą grėsmę kelia iš pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, t. y. susijusios su pagal įstatymą iš anksto įsteigtu teismu, kylančių reikalavimų pažeidimas, nors šiuo atveju nagrinėjama ne išduodančiosios valstybės narės teisėjų skyrimo procedūra, o šios valstybės teismų atitinkamą jurisdikciją reglamentuojančių teisės normų laikymasis.

97.

Antra, dviejų etapų nagrinėjimas vertinant, ar perdavus kyla reali šios pagrindinės teisės pažeidimo grėsmė, manau, būtinas tam, kad tokia grėsme grindžiamas atsisakymas vykdyti Europos arešto orderį iš tikrųjų išliktų išimtinis.

98.

Paeiliui nagrinėsiu šiuos du aspektus.

99.

Pagal įstatymą iš anksto įsteigto teismo garantija apima reikalavimą, kad šio teismo jurisdikcija būtų grindžiama teisiniu pagrindu. Primenu, kad Chartijoje įtvirtintos teisės atitinka EŽTK įtvirtintas teises, todėl pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį siekiama užtikrinti būtiną Chartijoje ir EŽTK numatytų atitinkamų teisių darną, nedarant neigiamos įtakos Sąjungos teisės autonomijai. Remiantis Su Pagrindinių teisių chartija susijusiais išaiškinimais ( 63 ), Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa atitinka EŽTK 6 straipsnio 1 dalį. Taigi Teisingumo Teismas turi užtikrinti, kad jo pateiktu Chartijos 47 straipsnio antros pastraipos išaiškinimu būtų garantuojamas toks apsaugos lygis, kuris atitiktų pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, kaip ją aiškina EŽTT, suteikiamą apsaugos lygį ( 64 ).

100.

Sąvoka „pagal įstatymą įsteigtas teismas“ ir teismo „nepriklausomumo“ bei „nešališkumo“ sąvokos priskiriamos prie „institucinių reikalavimų“ pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį. EŽTT jurisprudencijoje šios sąvokos labai glaudžiai susijusios ( 65 ).

101.

EŽTT nusprendė, kad nors kiekvienu iš EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų institucinių reikalavimų siekiama konkretaus tikslo, dėl kurio jie tampa konkrečiomis teisingo bylos nagrinėjimo garantijomis, juos visus sieja tai, kad jais siekiama laikytis pagrindinių teisės viršenybės ir valdžių padalijimo principų; šiuo klausimu jis patikslino, kad kiekvienas iš šių reikalavimų grindžiamas būtinybe išsaugoti teisės subjektų pasitikėjimą teismine valdžia ir šios valdžios nepriklausomumą nuo kitų valdžių ( 66 ). Teisingumo Teismas šiuos apibrėžties elementus įtraukė į savo jurisprudenciją ( 67 ).

102.

Be to, EŽTT išaiškino, kad sąvoka „pagal įstatymą įsteigtas teismas“ reiškia „vadovaujantis įstatymu įsteigtą teismą“ ( 68 ). Kaip teisėjų skyrimo proceso pažeidimai ( 69 ), teismo jurisdikciją priimti sprendimą byloje reglamentuojančių vidaus teisės normų pažeidimas gali reikšti „pagal įstatymą įsteigto teismo“ reikalavimo nesilaikymą ( 70 ). EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje nurodytas „įstatymas“ apima, be kita ko, teisminių institucijų įsteigimą ir jurisdikciją reglamentuojančius teisės aktus ( 71 ). Todėl EŽTT nusprendė: „jeigu pagal nacionalinę teisę teismas neturi jurisdikcijos teisti kaltinamojo, jis nėra „pagal įstatymą įsteigtas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą“ ( 72 ).

103.

Šiuo klausimu pažymėtina, jog EŽTT nusprendė, kad į EŽTK 6 straipsnį įtraukta formuluote „pagal įstatymą įsteigtas“ siekta, kad demokratinėje visuomenėje teismų sistemos organizavimas neatitektų vykdomosios valdžios diskrecijai ir kad šis organizavimas būtų reglamentuojamas Parlamento priimtu įstatymu ( 73 ). Be to, tas Teismas nusprendė, kad „kodifikuotosios teisės šalyse teismų sistemos organizavimas taip pat negali būti paliktas teisminių institucijų diskrecijai, tačiau tai nereiškia, kad joms negali būti suteikti tam tikri įgaliojimai aiškinti nacionalinės teisės aktus šioje srityje“ ( 74 ).

104.

Iš šių argumentų matyti, kad teismų jurisdikciją reglamentuojančių normų įtvirtinimas įstatyme ir tai, kad teismai turi laikytis šių normų, yra neatsiejami nuo teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo garantijų. Jomis siekiama plačiau užtikrinti teisės viršenybę ir valdžių padalijimą, taip išsaugant teisės subjektų pasitikėjimą teismine valdžia ir šios valdžios nepriklausomumą nuo kitų valdžių.

105.

Taigi teisės kreiptis į pagal įstatymą iš anksto įsteigtą nepriklausomą ir nešališką teismą užtikrinimo garantijos yra kertinis teisės į teisingą bylos nagrinėjimą akmuo. Tam, kad teisės subjektai demokratinėje visuomenėje pasitikėtų teismais, būtina patikrinti, ar teismas yra pagal įstatymą įsteigtas teismas, kai kyla didelių abejonių dėl teismo jurisdikcijos ( 75 ).

106.

Vadinasi, kaip Teisingumo Teismas nusprendė Sprendime Openbaar Ministerie (Išduodančiojoje valstybėje narėje pagal įstatymą įsteigtas teismas) dėl teisėjų skyrimo procedūros, vykdančioji teisminė institucija taip pat turi atlikti dviejų etapų nagrinėjimą, jeigu kyla nurodyta grėsmė, kad dėl išduodančiosios valstybės narės jurisdikcijos trūkumų bus pažeista pagal įstatymą įsteigto teismo garantija.

107.

Galimas išduodančiosios teisminės institucijos jurisdikcijos nebuvimas gali kelti problemų ir Europos arešto orderio išdavimo etape, jeigu įvykdžius šį orderį persekiojamą asmenį teistų jurisdikcijos neturintis teismas. Teisingumo Teisme vyko ginčai dėl vykdančiosios teisminės institucijos vaidmens, kai joje keliama išduodančiosios teisminės institucijos jurisdikcijos problema.

108.

Iki šiol Teisingumo Teismas ypač dažnai pagrįsdavo būtinumą, kad vykdančioji teisminė institucija po pirmo nagrinėjimo etapo pradėtų antrą nagrinėjimo etapą. Iki šiol į Teisingumo Teismą kreiptasi dėl bylų, kuriose prašomas perduoti asmuo nurodydavo sisteminius ar bendrus išduodančiosios valstybės narės trūkumus. Šiomis konkrečiomis aplinkybėmis dviejų etapų tikrinimo reikalavimas leidžia užtikrinti būtent tai, kad vien sisteminių ar bendrų trūkumų įrodymas nebus kliūtis taikyti Pagrindų sprendimo 2002/584, nors praktiškai prašomam perduoti asmeniui visai nekyla asmeninės realios grėsmės.

109.

Vis dėlto šios bylos tikslas kitoks, nes reikia išsiaiškinti, ar vykdančioji teisminė institucija atsisakymą vykdyti Europos arešto orderį gali grįsti asmenine grėsme, kad bus pažeista pagal įstatymą iš anksto įsteigto teismo garantija, kuri kyla ne dėl sisteminių ar bendrų išduodančiosios valstybės narės teismų sistemos veikimo trūkumų. Taigi šiuo atveju keliamas klausimas ne dėl to, ar tokie sisteminiai ar bendri trūkumai pakankami, o ar jų buvimas būtinas, kad vykdančioji teisminė institucija galėtų atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, remdamasi Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalimi, kai nurodoma Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje garantuojamos pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pagal įstatymą iš anksto įsteigtame teisme pažeidimo grėsmė.

110.

Regis, šiuo klausimu Teisingumo Teisme vykusių ginčų pagrindinius aspektus galima apibendrinti, kaip toliau nurodyta, išskiriant dvi priešingas pozicijas.

111.

Vadovaujantis pirmąja pozicija sisteminių ar bendrų išduodančiosios valstybės narės teismų sistemos veikimo trūkumų konstatavimas nėra būtinas etapas, kad vykdančioji teisminė institucija galėtų tikrinti, ar kyla individuali ir konkreti grėsmė, kad bus pažeista pagrindinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal įstatymą iš anksto įsteigtame teisme, kuria pasinaudoti turi būti suteikta galimybė asmeniui, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis. Šiuo atžvilgiu aplinkybė, kad Teisingumo Teismas iki šiol šią instituciją įpareigodavo taikyti dviejų etapų nagrinėjimą bylose dėl Chartijos 47 straipsnio antros pastraipos paisymo išduodančiojoje valstybėje narėje, paaiškinama tuo, kad šiose bylose buvo siekiama išsiaiškinti, ar esant sisteminių ar bendrų trūkumų būtinas antras vertinimo etapas dėl asmeninės šios pagrindinės teisės pažeidimo grėsmės. Tačiau Teisingumo Teismas nenusprendė dėl klausimo, ar visada būtinas pirmas etapas.

112.

Taigi palaikantieji šią pirmąją poziciją tam tikra prasme didesnę reikšmę teikia ne tarpusavio pasitikėjimui, o pagrindinei teisei į teisingą bylos nagrinėjimą pagal įstatymą iš anksto įsteigtame teisme. Beje, šią poziciją pagrindžiančiuose argumentuose nesuteikiama lemiamos reikšmės skirtingam Chartijos saugomų pagrindinių teisių pobūdžiui atsižvelgiant į tai, ar jos absoliučios, ar gali būti ribojamos.

113.

Vadovaujantis antrąja pozicija, kiek tai susiję su Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje garantuojama pagrindine teise į teisingą bylos nagrinėjimą pagal įstatymą iš anksto įsteigtame teisme, priešingai, turi būti griežtai reikalaujama taikyti du Teisingumo Teismo nurodytus etapus, kai vykdančioji teisminė institucija tikrina, ar kyla reali šios teisės pažeidimo grėsmė išduodančiojoje valstybėje narėje. Kadangi, siekiant nepakenkti valstybių narių tarpusavio pasitikėjimui geru jų atitinkamų teismų sistemų veikimu, šiuo klausimu vykdančiosios teisminės institucijos atliekamas patikrinimas turi būti išimtinio pobūdžio, tai reiškia, kad būtinai turi būti nustatyti sisteminiai ar bendri trūkumai išduodančiojoje valstybėje narėje. Iš tikrųjų vien tokie trūkumai kelia realią šios teisės esminio turinio pažeidimo grėsmę ar bet kuriuo atveju realią pakankamai sunkaus tos teisės pažeidimo grėsmę. Kai kurie iš palaikančiųjų šią poziciją pripažino, kad šiuo atžvilgiu galima skirtis pagal tai, ar nurodyta pažeidimo grėsmė kyla tokiai teisei, kaip saugoma pagal Chartijos 4 straipsnį, kuri yra absoliuti, ar tokiai teisei, kaip garantuojama Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje, kuri gali būti ribojama.

114.

Paprasčiau tariant, palaikantieji šią antrąją poziciją didesnę reikšmę teikia tarpusavio pasitikėjimui, kurį vykdančioji teisminė institucija gali kvestionuoti tik išimtiniais atvejais, kai, kiek tai susiję su Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa, visada turi būti nustatyta sisteminių ar bendrų išduodančiosios valstybės narės teismų sistemos veikimo trūkumų.

115.

Palaikau būtent šią antrąją poziciją, nes pagal ją atsisakymas vykdyti Europos arešto orderį laikomas siaurai aiškintina išimtimi, todėl ji padeda užtikrinti valstybių narių teismų bendradarbiavimo sistemos, kurios vienas iš esminių elementų yra šis orderis, veiksmingumą.

116.

Manau, jog šiuo tikslu būtina kiek galima apsaugoti išduodančiajai valstybei narei ir vykdančiajai valstybei narei tenkančios atsakomybės padalijimą. Kaip jau nurodžiau, visų pirma būtent išduodančioji valstybė narė turi užtikrinti, kad sprendimu išduoti Europos arešto orderį būtų paisoma asmens, dėl kurio jis išduotas, pagal Sąjungos teisę suteikiamų teisių, be kita ko, Chartijos saugomų pagrindinių teisių. Šiuo tikslu išduodančioji valstybė narė turi užtikrinti veiksmingą šio asmens teisminę gynybą, be kita ko, nustatyti šiai kontrolei būtinas teisių gynimo priemones ( 76 ). Jeigu nebegalima įrodyti jokių sisteminių ar bendrų išduodančiosios valstybės narės teismų sistemos veikimo trūkumų, vykdančioji teisminė institucija negali abejoti, kad atitinkamas asmuo, pasinaudodamas šioje valstybėje narėje teikiamomis teisminės gynybos priemonėmis, galės pasiekti, kad būtų konstatuotas ir prireikus ištaisytas galimas pagal Chartijos 47 straipsnio antrą pastraipą garantuojamos jo pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pagal įstatymą iš anksto įsteigtame teisme pažeidimas ar už jį skirta sankcija. Šiuo klausimu iš Teisingumo Teisme vykusių ginčų matyti, kad asmenys, dėl kurių vykdomas pagrindinėje byloje nagrinėjamas baudžiamasis persekiojimas, išduodančiojoje valstybėje narėje gali pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis (iki Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas) lygmens), kad būtų patikrinta, ar paisoma šios pagrindinės teisės ( 77 ). Be to, dauguma atvejų dėl teismų jurisdikcijos kylantys sunkumai pašalinami pagal vidaus teisės procesines normas, kurias išduodančiosios valstybės narės teismai gali geriau taikyti, ir taip užtikrinti pagrindinės teisės būti teisiamam pagal įstatymą įsteigtame teisme apsaugą.

117.

Kadangi nenurodyta, kad yra sisteminių ar bendrų išduodančiosios valstybės narės teismų sistemos veikimo trūkumų, visų pirma pasireiškiančių šios valstybės teismų sistemos blogu veikimu, galinčių trukdyti tos valstybės teismui konstatuoti ir prireikus ištaisyti nagrinėjamos pagrindinės teisės pažeidimą ar už jį skirti sankciją, be apribojimų turi būti taikomas valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principas, kad būtų pasiektas Pagrindų sprendimo 2002/584 tikslas paspartinti ir supaprastinti valstybių narių teismų bendradarbiavimą, remiantis tarp valstybių narių turinčiu egzistuoti aukštu tarpusavio pasitikėjimo laipsniu ( 78 ).

118.

Jeigu vykdančiajai teisminei institucijai būtų leista tikrinti, ar konkrečiu atveju išduodančiojoje valstybėje narėje paisyta pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pagal įstatymą iš anksto įsteigtame teisme, kai nėra sisteminių ar bendrų šios valstybės narės teismų sistemos veikimo trūkumų, būtų labai apsunkinta šios institucijos užduotis, o tai prieštarautų perdavimo veiksmingumo ir spartumo reikalavimams. Beje, šios bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad vykdančiajai teisminei institucijai kyla sunkumų, kai mėgina taikyti, aiškinti ar bent suprasti išduodančiosios valstybės narės procesines normas.

119.

Manau, kad tik išimtinėmis aplinkybėmis, kai yra sisteminių ar bendrų išduodančiosios valstybės narės teismų sistemos veikimo trūkumų, gali būti pakeistas išduodančiosios teisminės institucijos ir vykdančiosios teisminės institucijos atsakomybės padalijimas, taip pastarajai leidžiant tikrinti, ar konkrečiu atveju ši valstybė narė iš tikrųjų paisė Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje garantuojamos pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pagal įstatymą iš anksto įsteigtame teisme ( 79 ). Kitaip tariant, tik jeigu yra sisteminių ar bendrų išduodančiosios valstybės narės teismų sistemos veikimo trūkumų, išimties tvarka galima nukrypti nuo taisyklės, pagal kurią vykdančioji teisminė institucija neturi tikrinti, ar paisoma pagrindinių teisų išduodančiojoje valstybėje narėje, vadovaudamasi tuo, ką Teisingumo Teismas nurodė Nuomonės 2/13 (Sąjungos prisijungimas prie EŽTK) 192 punkte. Taigi ši taisyklė reikalauja, kad būtų nustatytos griežtos išimtinių aplinkybių pripažinimo ribos ( 80 ).

120.

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos aiškiai matyti, kad nagrinėjimo, kurį turi atlikti vykdančioji teisminė institucija, pirmasis etapas yra būtina šio nagrinėjimo antrojo etapo pradžios prielaida. Antrajame etape „vykdančioji teisminė institucija turi įvertinti, ar pirmajame šio nagrinėjimo etape nustatyti sisteminiai arba bendri trūkumai gali pasireikšti atitinkamo asmens perdavimo išduodančiajai valstybei narei atveju ir ar konkrečiomis nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis šiam asmeniui kyla realus pavojus, kad bus pažeista Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtinta jo pagrindinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal įstatymą iš anksto įsteigtame teisme“ ( 81 ). Kaip teisingai nurodo Komisija, abu nagrinėjimo, kurį turi atlikti vykdančioji teisminė institucija, etapai yra kumuliaciniai ir turi būti vykdomi paeiliui laikantis analizės sekos, kurios turi paisyti ši institucija.

121.

Be to, pagal analogiją tam, ką Teisingumo Teismas nusprendė Sprendimo Openbaar Ministerie (Išduodančiojoje valstybėje narėje pagal įstatymą įsteigtas teismas) 62 punkte, manau, kad jeigu pakaktų vien patikrinti, ar konkrečiu atveju kyla šios pagrindinės teisės pažeidimo grėsmė, kad prireikus vykdančioji teisminė institucija galėtų atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, patikrinimų, kuriuos šiai institucijai šiuo tikslu tektų atlikti, pagausėjimas pakenktų Pagrindų sprendime 2002/584 nurodytam kovos su nebaudžiamumu tikslui, taip pat tam tikrais atvejais kitiems interesams, kaip antai būtinybei gerbti atitinkamų nusikaltimų aukų pagrindines teises ( 82 ).

122.

Apskritai tik jeigu yra esminių išduodančiosios valstybės narės teismų sistemos veikimo sunkumų, tiksliai ir pakankamai įrodytų, remiantis objektyviais, patikimais, tiksliais ir tinkamai atnaujintais duomenimis, vykdančioji teisminė institucija gali konstatuoti, kad šioje valstybėje narėje kyla reali Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje garantuojamos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimo grėsmė. Manau, tai siejama su laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės sukūrimu ir, konkrečiau kalbant, Pagrindų sprendime 2002/584 nustatyto mechanizmo, grindžiamo savitarpio pasitikėjimu ir prezumpcija, kad valstybės narės laikosi Sąjungos teisės, visų pirma paiso Chartijos saugomų pagrindinių teisių, sklandžiu ir veiksmingu įgyvendinimu.

123.

Manau, kad Teisingumo Teismas ir toliau turėtų laikytis šio požiūrio Europos arešto orderio srityje, nors prieglobsčio srityje jis nustatė, kad taikomas lankstesnis požiūris, kai prieglobsčio prašytojas perduodamas už prašymo nagrinėjimą atsakingai valstybei narei. Iš tikrųjų šiose dviejose srityse siekiama skirtingų tikslų ( 83 ). Be to, šis individualia, o ne sistemine pagrindinių teisių pažeidimo grėsme grindžiamas požiūris taikomas Chartijos 4 straipsniui, t. y. susijęs su absoliučia teise ( 84 ). Tačiau Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje nurodyta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą gali būti ribojama.

124.

Vis dėlto tikslas sukurti sparčią ir veiksmingą perdavimo sistemą, siejamas su tikslu kovoti su nebaudžiamumu, nesuderinamas su pernelyg plačios galimybės tikrinti, ar išduodančiojoje valstybėje narėje kyla pagrindinių teisių pažeidimo grėsmė, suteikimu vykdančiajai teisminei institucijai, ypač kai kalbama apie pagrindinę teisę į teisingą bylos nagrinėjimą pagal įstatymą iš anksto įsteigtame teisme, kuri nėra absoliuti ( 85 ).

125.

Be to, pabrėžiu, kad geram Europos arešto orderio mechanizmo veikimui svarbu, kad vykdančioji teisminė institucija nebūtų įgaliota tikrinti tai, ko ji negali patikrinti. Užduotis tokiai institucijai patikrinti išduodančiosios teisminės institucijos jurisdikciją teisti asmenis, dėl kurių išduotas Europos arešto orderis, ir išduoti tokį orderį dėl savo pobūdžio priskiriama išduodančiosios valstybės narės teismams, kurie gali geriau aiškinti ir taikyti šios valstybės narės teisės sistemoje nustatytas procesines normas. Jeigu nėra sisteminių ar bendrų tos valstybės narės teismų sistemos veikimo trūkumų, vykdančioji teisminė institucija neturi atlikti patikrinimo, nes tai reikštų nepasitikėjimą išduodančiosios valstybės narės teismais. Pasiekus rezultatą, kuris visiškai prieštarautų pradiniam siekiui sukurti tarpusavio pripažinimu ir pasitikėjimu grindžiamą teismų bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose, būtų atverta galimybė suardyti kantriai kurtą sistemą.

126.

Mano nuomone, taip pat svarbu vengti mechaninio taikymo, kai nurodomas Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje garantuojamos pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pagal įstatymą iš anksto įsteigtame teisme pažeidimas, kaip Teisingumo Teismas nusprendė dėl teisių gynimo priemonės, suimtiesiems suteikiančios galimybę išduodančiojoje valstybėje narėje kreiptis į teismą dėl jų kalinimo sąlygų teisėtumo pagal Chartijos 4 straipsnį, buvimo, t. y. kad vien tokios teisių gynimo priemonės „nepakanka siekiant atmesti realaus pavojaus, kad atitinkamas asmuo išduodančiojoje valstybėje narėje patirs nežmonišką ar žemina[mą] elgesį, kaip tai suprantama pagal minėtos Chartijos 4 straipsnį, galimybę“ ( 86 ). Teisingumo Teismas nusprendė, kad, nors į tokią teisminę kontrolę vykdančioji teisminė institucija gali atsižvelgti visapusiškai vertindama numatomas asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, kalinimo sąlygas, ji „savaime neleidžia atmesti pavojaus, kad po perdavimo šis asmuo patirs elgesį, kuris dėl tokių kalinimo sąlygų yra nesuderinamas su Chartijos 4 straipsniu, galimybės“ ( 87 ).

127.

Šiuo klausumu manau, kad situaciją, kai prašomo perduoti asmens perdavimo atveju nurodoma Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje garantuojamos pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pagal įstatymą iš anksto įsteigtame teisme pažeidimo grėsmė, reikia skirti nuo tos, kai nurodoma Chartijos 4 straipsnio pažeidimo grėsmė dėl kalinimo sąlygų išduodančiojoje valstybėje narėje ( 88 ). Jeigu nėra sisteminių ar bendrų išduodančiosios valstybės narės teismų sistemos veikimo trūkumų, manau, siekiant atmesti tai, kad kyla reali šios teisės pažeidimo grėsmė, lemiamą reikšmę turi Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje garantuojamos pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pagal įstatymą iš anksto įsteigtame teisme veiksmingos teisminės gynybos galimybė. Kiek tai susiję su procesiniais aspektais, teisminė kontrolė, kuri gali būti vykdoma išduodančiojoje valstybėje narėje, leidžia ištaisyti galimą išduodančiosios teisminės institucijos jurisdikcijos pažeidimą.

128.

Trečiojo–šeštojo prejudicinių klausimų analizę užbaigsiu pateikdamas kelis argumentus dėl nagrinėjimo, kurį turi atlikti vykdančioji teisminė institucija, pirmojo etapo turinio.

129.

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad „[p]irmajame šio nagrinėjimo etape vykdančioji teisminė institucija turi bendrai įvertinti, ar yra reali pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimo rizika, visų pirma <…> dėl to, kad dėl sisteminių ar bendrų trūkumų [šioje] valstybėje narėje neužtikrinamas pagal įstatymą įsteigto teismo reikalavimas“ ( 89 ). Toks vertinimas turi būti „bendras vertinimas“ ( 90 ), kurį reikia grįsti „objektyviais, patikimais, tiksliais ir tinkamai atnaujintais duomenimis“ ( 91 ). Šis vertinimas turi būti atliktas atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje garantuojamą pagrindinių teisių apsaugos standartą ( 92 ). Šiuo atžvilgiu dėl teisėjų skyrimo procedūros Teisingumo Teismas nusprendė, kad kiekvienas šios procedūros pažeidimas neturėtų būti laikomas pagrindinės teisės į pagal įstatymą iš anksto įsteigtą teismą, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, pažeidimu ( 93 ). Teisingumo Teismo nuomone, tai reiškia, kad šios rūšies pažeidimas turi būti ypatingo pobūdžio ir sunkumo ( 94 ).

130.

Taigi Teisingumo Teismas nustatė panašų šios pagrindinės teisės apsaugos standartą, koks nustatytas EŽTT jurisprudencijoje. Nors pastarasis teismas mano, kad turi jurisdikciją tikrinti, ar nacionalinėje teisėje paisoma pagal įstatymą įsteigto teismo reikalavimo, vis dėlto atsižvelgdamas į bendrąjį principą, pagal kurį pirmiausia nacionaliniai teismai turi aiškinti vidaus teisės nuostatas, jis gali abejoti jų aiškinimu tik jeigu padarytas akivaizdus šių nuostatų pažeidimas ( 95 ). Iš šios EŽTT jurisprudencijos argumentų darau išvadą, kad EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas gali būti konstatuotas tik tuo atveju, jeigu padarytas akivaizdus nacionalinių teisminių institucijų jurisdikciją reglamentuojančių nuostatų pažeidimas peržengiant šios teisės aiškinimo diskrecijos, kuri turi būti suteikiama nacionaliniams teismams, ribas. Todėl siekiant nuspręsti, kad buvo pažeisti pagrindiniai principai, kuriais grindžiamas „pagal įstatymą įsteigto teismo“ reikalavimas, kaip tai suprantama pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, reikalaujama didelio šio pažeidimo sunkumo ( 96 ).

131.

Reikalavimas, kad vykdančioji teisminė institucija tikrintų, ar yra sisteminių ar bendrų išduodančiosios valstybės narės teismų sistemos veikimo trūkumų, rodančių, kad kyla reali Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje garantuojamos pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pagal įstatymą iš anksto įsteigtame teisme pažeidimo grėsmė šioje valstybėje narėje, manau, nuosekliai atitinka EŽTT nustatytą teisės į „pagal įstatymą įsteigto teismo“, kaip tai suprantama pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, aukšto sunkumo lygio pažeidimo reikalavimą. Be to, EŽTT ne kartą atsižvelgė į laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės, grindžiamos tarpusavio pripažinimu, skirtingų susiduriančių interesų derinimu ir būtinumu, kad vykdančioji teisminė institucija remtųsi tinkamu faktiniu pagrindu, specifiką ( 97 ).

132.

Apskritai sisteminių ar bendrų išduodančiosios valstybės narės teismų sistemos veikimo trūkumų reikalavimas reiškia, kad gali būti atsisakyta vykdyti Europos arešto orderį tik dėl aukšto sunkumo lygio pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimo grėsmės. Šis reikalavimas padeda užtikrinti tokio atsisakymo išimtinį pobūdį ir galiausiai reikiamą šios pagrindinės teisės apsaugos ir Europos arešto orderio mechanizmu siekiamų bendrojo intereso tikslų pusiausvyrą.

133.

Iš viso to, kas išdėstyta, darau išvadą, kad vykdančioji teisminė institucija neturi atsisakyti vykdyti Europos arešto orderio, jeigu, kaip cour d’appel de Bruxelles (Briuselio apeliacinis teismas), ji pati atmeta tai, kad yra sisteminių ar bendrų išduodančiosios valstybės narės teismų sistemos veikimo trūkumų, paskui abejoja dėl prašomo perduoti asmens pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą paisymo, remdamasi Savavališko sulaikymo darbo grupės nuomone ir EŽTT sprendimais, kurie, nors teoriškai gali būti patvirtinantys duomenys ( 98 ), šiuo atveju nepagrindžia tokių trūkumų buvimo šioje valstybėje narėje. Be to, pažymiu, kad atsisakymas vykdyti negali būti grindžiamas neužtikrintu išduodančiosios valstybės narės proceso teisės aiškinimu ir negali būti atsisakyta vykdyti, remiantis Pagrindų sprendimo 2002/584 15 straipsnio 2 dalimi, nepaprašius išduodančiosios teisminės institucijos papildomos ir atnaujintos informacijos apie teisių gynimo priemonių buvimą ir apie šioje valstybėje narėje vykstančio teisminio ginčo dėl patikrinimo, ar šios institucijos jurisdikcija nepažeidžia šios pagrindinės teisės, būklę ( 99 ).

134.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į trečiąjį–šeštąjį prejudicinius klausimus atsakyti, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad jeigu vykdančioji teisminė institucija, turinti nuspręsti dėl asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis baudžiamojo persekiojimo tikslu, perdavimo, neturi patvirtinančių duomenų, kad, atlikus bendrą vertinimą, grindžiamą objektyviais, patikimais, tiksliais ir tinkamai atnaujintais duomenimis, kyla reali Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje garantuojamos pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pagal įstatymą iš anksto įsteigtame teisme pažeidimo grėsmė dėl sisteminių ar bendrų išduodančiosios valstybės narės teismų sistemos veikimo trūkumų, ši institucija neturi atsisakyti vykdyti šio Europos arešto orderio.

135.

Septintuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Pagrindų sprendimas 2002/584 turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį išduodančiajai teisminei institucijai draudžiama išduoti naują Europos arešto orderį dėl to paties asmens, skirtą tai pačiai vykdančiajai teisminei institucijai, jeigu pastaroji atsisakė vykdyti pirmesnį Europos arešto orderį Sąjungos teisei prieštaraujančiomis sąlygomis.

136.

Pirmiausia šiuo klausimu konstatuoju, kad Pagrindų sprendime 2002/584 nėra jokių Europos arešto orderio išdavimą ribojančių nuostatų. Be to, nagrinėdamas priimtinumą Teisingumo Teismas jau patvirtino, kad gali būti paeiliui išduoti keli Europos arešto orderiai dėl to paties prašomo perduoti asmens ( 100 ).

137.

Beje, Pagrindų sprendimu 2002/584 siekiamas kovos su nebaudžiamumu tikslas patvirtina galimybę išduoti kelis Europos arešto orderius dėl to paties asmens, skirtus tai pačiai vykdančiajai teisminei institucijai, siekiant vykdyti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą ar įvykdyti jam paskirtą bausmę. Šiomis sąlygomis galimų išduoti Europos arešto orderių skaičiaus ribojimas pakenktų valstybių narių teismų bendradarbiavimo sistemos veiksmingumui ir sumenkintų pastangas veiksmingai bausti už nusikalstamas veikas laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje.

138.

Juo labiau tai pasakytina tuo atveju, jeigu paaiškėtų, kad pirmesnis atsisakymas vykdyti prieštarauja Sąjungos teisei. Susiklosčius tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, išduodančioji teisminė institucija turi turėti galimybę remtis jos prašytu ir Teisingumo Teismo sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktu Pagrindų sprendimo 2002/584 išaiškinimu, prireikus išduodama naują Europos arešto orderį. Žinoma, šiuo aspektu ši institucija, atsižvelgdama konkretaus atvejo ypatumus, turi išnagrinėti, ar šio naujo orderio išdavimas proporcingas ( 101 ).

139.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) pateiktus prejudicinius klausimus: