1.

Reglamentu (ES) Nr. 650/2012 ( 2 ) vidaus rinkai sukuriamas Europos paveldėjimo pažymėjimas ir išsamiai reglamentuojama jo išdavimo ir pasekmių tvarka. Juo siekiama, kad įpėdiniai, testamentinės išskirtinės gavėjai, testamento vykdytojai arba palikimo administratoriai galėtų lengvai įrodyti savo statusą ir (arba) teises bei įgaliojimus bet kurioje valstybėje narėje.

2.

Teisingumo Teismas jau yra pareiškęs savo nuomonę dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo įvairiuose sprendimuose ( 3 ). Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) jam dabar teikia tris prejudicinius klausimus dėl dar nenagrinėtų šio dokumento aspektų: trečiasis, dėl kurio, Teisingumo Teismo nurodymu, teikiama ši išvada, yra susijęs su patvirtintos pažymėjimo kopijos laikinu galiojimo laikotarpiu ( 4 ) ir su procedūriniu momentu, kai ji turi būti įvertinta.

3.

Tiek nacionalinėje praktikoje, tiek doktrinoje ( 5 ) yra įvairių reglamento aiškinimų šiuo klausimu, ir tai patvirtina prejudicinio klausimo svarbą. Atsakydamas į jį, Teisingumo Teismas prisidės prie teisinio tikrumo naudojant Europos paveldėjimo pažymėjimo kopijas užtikrinimo, skatindamas jų integravimą į valstybių narių teisės sistemas.

4.

7 konstatuojamoje dalyje numatyta:

„Reikėtų sudaryti palankesnes sąlygas vidaus rinkai tinkamai veikti, šalinant kliūtis laisvam asmenų, kurie šiuo metu patiria sunkumų įgyvendindami savo teises tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo atvejais, judėjimui. Europos teisingumo erdvėje piliečiai turi turėti galimybę iš anksto organizuoti paveldėjimą. Turi būti veiksmingai užtikrintos įpėdinių ir testamentinės išskirtinės gavėjų, kitų palikėjo artimųjų ir palikėjo kreditorių teisės.“

5.

67 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Siekiant užtikrinti, kad tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo klausimai Sąjungoje būtų sprendžiami greitai, sklandžiai ir veiksmingai, įpėdiniams, testamentinės išskirtinės gavėjams, testamento vykdytojams arba palikimo administratoriams turėtų būti suteikta galimybė lengvai įrodyti savo statusą ir (arba) teises bei įgaliojimus kitoje valstybėje narėje, pavyzdžiui, valstybėje narėje, kurioje yra paveldimas turtas. Siekiant suteikti jiems šią galimybę, šiame reglamente turėtų būti numatyta sukurti vienodą pažymėjimą – Europos paveldėjimo pažymėjimą (toliau – pažymėjimas), kuris būtų išduodamas naudoti kitoje valstybėje narėje. Siekiant atsižvelgti į subsidiarumo principą, šis pažymėjimas neturėtų pakeisti valstybėse narėse panašiais tikslais naudojamų vidaus dokumentų.“

6.

71 konstatuojamoje dalyje nustatyta:

„Pažymėjimas turėtų turėti tokį patį poveikį visose valstybėse narėse. Jis neturėtų pats savaime suteikti vykdytinos teisės, o turėtų turėti įrodomąją galią, ir turėtų būti preziumuojama, kad jame tiksliai pateikiami faktai, nustatyti pagal paveldėjimui taikytiną teisę arba pagal kitą konkretiems faktams, pavyzdžiui, paskutinės valios dėl turto palikimo galiojimui turinio prasme, taikytiną teisę. <…>. Asmenims, kurie atlieka mokėjimus arba perduoda paveldimą turtą asmeniui, kuris, kaip nurodyta pažymėjime, turi teisę priimti tokį mokėjimą arba perimti turtą kaip įpėdinis arba testamentinės išskirtinės gavėjas, turėtų būti suteikta tinkama apsauga, jeigu jie veikė sąžiningai remdamiesi pažymėjime patvirtintos informacijos tikslumu. Tokia pati apsauga turėtų būti suteikta asmenims, kurie, remdamiesi pažymėjime patvirtintos informacijos tikslumu, perka arba gauna paveldimą turtą iš asmens, kuris, kaip nurodyta pažymėjime, turi teisę disponuoti tokiu turtu. Tokia apsauga turėtų būti užtikrinama, jei pateikiamos dar galiojančios patvirtintos kopijos. Tai, ar toks trečiojo asmens atliekamas turto įsigijimas galioja, neturėtų būti nustatoma pagal šį reglamentą.“

7.

62 straipsnio („Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimas“) 1 dalyje nurodyta:

„Šiuo reglamentu sukuriamas Europos paveldėjimo pažymėjimas (toliau – pažymėjimas), kuris išduodamas naudoti kitoje valstybėje narėje ir sukelia 69 straipsnyje išvardytas pasekmes“.

8.

63 straipsnyje („Pažymėjimo paskirtis“) nustatyta:

„1.   Pažymėjimas skirtas tam, kad juo naudotųsi įpėdiniai, testamentinės išskirtinės gavėjai, turintys tiesioginių teisių į palikimą, ir testamento vykdytojai ar palikimo administratoriai, kuriems kitoje valstybėje narėje reikia pasinaudoti savo statusu arba atitinkamai kaip įpėdinių ar testamentinės išskirtinės gavėjų teisėmis ir (arba) savo kaip testamento vykdytojų ar palikimo administratorių įgaliojimais.

2.   Pažymėjimas visų pirma gali būti naudojamas siekiant įrodyti vieną ar daugiau iš toliau išvardytų faktų:

9.

65 straipsnio („Paraiška išduoti pažymėjimą“) 1 dalyje nustatyta:

„Pažymėjimas išduodamas gavus bet kurio 63 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens (toliau – pareiškėjas) paraišką.“

10.

69 straipsnyje („Pažymėjimo sukeliamos pasekmės“) numatyta:

„1.   Pažymėjimas sukelia pasekmes visose valstybėse narėse nereikalaujant jokių specialių procedūrų.

2.   Preziumuojama, kad pažymėjimas tiksliai patvirtina faktus, nustatytus pagal paveldėjimui taikytiną teisę arba pagal kitą konkretiems faktams taikytiną teisę. Preziumuojama, kad asmuo, pažymėjime nurodytas kaip įpėdinis, testamentinės išskirtinės gavėjas, testamento vykdytojas ar palikimo administratorius, turi pažymėjime nurodytą statusą ir (arba) pažymėjime nurodytas teises arba įgaliojimus ir kad nėra jokių kitų sąlygų ir (arba) apribojimų, susijusių su tomis teisėmis arba įgaliojimais, nei nurodyta pažymėjime.

3.   Laikoma, kad bet kuris asmuo, kuris, remdamasis pažymėjime patvirtinta informacija, atlieka mokėjimus arba perduoda turtą asmeniui, pažymėjime nurodytam kaip turinčiam teisę priimti mokėjimą ar turtą, sudarė sandorį su asmeniu, turinčiu teisę priimti mokėjimą ar turtą, nebent jis žino, kad pažymėjimo turinys yra netikslus, arba apie tokį netikslumą nežino dėl didelio aplaidumo.

<…>“

11.

70 straipsnyje („Patvirtintos pažymėjimo kopijos“) nustatyta:

„1.   Išduodančioji institucija pasilieka pažymėjimo originalą, o pareiškėjui ir kitiems teisėtą interesą įrodžiusiems asmenims išduoda vieną ar daugiau patvirtintų kopijų.

2.   Išduodančioji institucija 71 straipsnio 3 dalies ir 73 straipsnio 2 dalies tikslais sudaro asmenų, kuriems pagal 1 dalį buvo išduotos patvirtintos kopijos, sąrašą.

3.   Išduotos patvirtintos kopijos galioja ribotą šešių mėnesių laikotarpį, kuris turi būti nurodytas patvirtintoje kopijoje įrašant galiojimo pabaigos datą. Išimtiniais tinkamai pagrįstais atvejais išduodančioji institucija gali išimties tvarka nuspręsti, kad galiojimo laikotarpis turi būti ilgesnis. Pasibaigus šiam laikotarpiui, patvirtintą kopiją turintys asmenys, norėdami pasinaudoti pažymėjimu 63 straipsnyje nurodytais tikslais, turi paprašyti pratęsti patvirtintos kopijos galiojimo laikotarpį arba paprašyti išduodančiosios institucijos išduoti naują patvirtintą kopiją.“

12.

71 straipsnyje („Pažymėjimo ištaisymas, pakeitimas ar panaikinimas“) nurodyta:

„1.   Išduodančioji institucija bet kurio teisėtą interesą įrodžiusio asmens prašymu arba savo iniciatyva ištaiso pažymėjimą, jeigu jame yra kanceliarinių klaidų.

2.   Išduodančioji institucija bet kurio teisėtą interesą įrodžiusio asmens prašymu arba, jei tai galima pagal nacionalinę teisę, savo iniciatyva pakeičia arba panaikina pažymėjimą, jei nustatyta, kad pažymėjimas arba atskiri jame nurodyti faktai yra netikslūs.

3.   Išduodančioji institucija apie visus pažymėjimo ištaisymus, pakeitimus ar jo panaikinimą nedelsdama informuoja visus asmenis, kuriems pagal 70 straipsnio 1 dalį buvo išduotos patvirtintos pažymėjimo kopijos.“

13.

Ginčo dalykas – kreditorių prašymas perduoti jiems tam tikrą pagal konsignacijos sutartį teismo žinioje esantį turtą ( 6 ).

14.

Pirmasis kreditorius, HC ir UE tėvas, mirė 2017 m. gegužės 5 d. Paskutinė jo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Ispanijoje, ir paveldėjimas buvo tvarkomas šioje valstybėje pas notarą pagal Ispanijos teisę.

15.

Norėdami įrodyti Austrijoje, kad jie yra savo tėvo (pirmojo kreditoriaus) įpėdiniai, HC ir UE pagal reglamento 62 ir paskesnius straipsnius pateikė Ispanijos notaro išduoto Europos paveldėjimo pažymėjimo patvirtintą kopiją.

16.

Pažymėjimą HC prašymu išdavė Ispanijos notaras pagal Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 1329/2014 ( 7 ) V formą. UE kartu su HC yra įvardyti minėtos formos IV priede, abu kaip įpėdiniai lygiomis dalimis.

17.

Atitinkamame patvirtintos kopijos langelyje (antraštinė dalis „Galioja iki“) ( 8 ) buvo nurodyta, kad jos galiojimo trukmė neribota.

18.

2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Bezirksgericht Bregenz (Brėgenco apygardos teismas, Austrija) atmetė prašymą perduoti konsignuotą turtą.

19.

2019 m. sausio 28 d. sprendimu Landesgericht Feldkirch (Feldkiršo regiono teismas, Austrija), kaip apeliacinis teismas, patvirtino pirmosios instancijos teismo sprendimą, motyvuodamas tuo, kad:

20.

HC ir UE pareiškė kasacinį skundą (Revision) Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija), o šis Teisingumo Teismui teikia šiuos prejudicinius klausimus:

21.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme užregistruotas 2020 m. liepos 7 d.

22.

Rašytines pastabas pateikė Vokietijos, Austrijos, Ispanijos ir Vengrijos vyriausybės bei Komisija. Laikyta, kad teismo posėdis nėra būtinas.

23.

Trečiuoju prejudiciniu klausimu (vienintelis, dėl kurio teikiu nuomonę) prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantis teismas prašo išaiškinti reglamento 69 straipsnį ir 70 straipsnio 3 dalį.

24.

Šis klausimas pagal dabartinę formuluotę pateikia alternatyvą, kuri tokia nėra, nes pagal ją paveldėjimo pažymėjimo patvirtintos kopijos teisinė galia ir paties pažymėjimo teisėtumas yra vieno lygmens ( 10 ).

25.

Iš bylos medžiagos matyti, kad klausimas yra tik apie kopijos tinkamumą turėti teisinę galią. Kadangi kopijos galiojimo trukmė ribojama laiko atžvilgiu, svarbu nustatyti tikslų momentą, kada institucija, kuriai ji buvo pateikta, turi patikrinti, ar ji galioja arba tebegalioja laiko atžvilgiu.

26.

Siekiant šio tikslo, iš esmės yra du variantai: a) vertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į datą, kada pateikiamas prašymas, prie kurio pridėta kopija; ir b) šį vertinimą taip pat galima atlikti tuo metu, kai kompetentinga institucija turi nuspręsti dėl tokio prašymo.

27.

Prieš pradėdamas nagrinėti šiuos variantus aptarsiu kai kuriuos reglamento aspektus, kurie gali padėti išspręsti šį ginčą.

28.

Pagal reglamento 7 konstatuojamąją dalį pažymėjimas skirtas sudaryti palankesnėms sąlygoms vidaus rinkai tinkamai veikti, šalinant laisvo asmenų, kurie šiuo metu patiria sunkumų įgyvendindami savo teises tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo atvejais, judėjimo kliūtis.

29.

Siekiant šio tikslo, išskirtinis dėmesys skiriamas įpėdinių, testamentinės išskirtinės gavėjų, kitų palikėjo artimųjų ir palikėjo kreditorių teisių veiksmingam užtikrinimui.

30.

Pažymėjimo, kuris yra išduotas vienoje valstybėje narėje ir kuris „leistų kiekvienam įpėdiniui, testamentinės išskirtinės gavėjui arba tokiame pažymėjime nurodytam teisių perėmėjui kitoje valstybėje narėje įrodyti turimą statusą ir savo teises“ ( 11 ), sukūrimas tiesiogiai atitinka šį tikslą.

31.

Pažymėjimui būdingos savybės, kurios tarpvalstybinio paveldėjimo atvejais paprastai turi privalumų, palyginti su panašaus pobūdžio nacionaliniais dokumentais.

32.

Pažymėjimo tinkamumas gauti šiuos privalumus kyla iš jo išdavimo tvarkos ( 12 ), kuri yra tokia:

33.

Dėl šios tvarkos ir vienodos pažymėjimo formos vienoje valstybėje narėje išduotas pažymėjimas automatiškai sukelia pasekmes kitose valstybėse, t. y. nereikia taikyti jokios procedūros.

34.

Pažymėjimas iš esmės netikrinamas valstybėje narėje, kurios institucijose jis yra naudojamas. Be to, vertimo poreikis judėjimo tikslais yra ribotas, nes toks yra bendrosios formos laisvas tekstas.

35.

Pažymėjimas sukelia tas pačias pasekmes visose valstybėse narėse:

36.

Taigi nesvarbu, ar valstybėje narėje, kurioje pateikiama pažymėjimo patvirtinta kopija, naudojami dokumentai sukelia tas pačias pasekmes, ar ne ( 14 ).

37.

Pažymėjimas nėra platinamas originalios formos. Skirtingai nuo kitų, sukurtų Europos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvei ( 15 ), ir nuo nacionalinių paveldėjimo pažymėjimų kai kuriose valstybėse narėse ( 16 ), reglamento 62 straipsnis išlieka išduodančiosios valstybės rankose ir jos kontrolėje.

38.

Atvirkščiai, „pareiškėjui ir kitiems teisėtą interesą įrodžiusiems asmenims“ išduodamos kopijos arba patvirtintos kopijos ( 17 ).

39.

Kopija įgyvendina pažymėjimo pasekmes praktikoje. Kaip ir pažymėjimo, jos pakanka siekiant įrodyti faktus, kurie joje pateikti ir kuriuos reglamentuoja reglamentas.

40.

Pažymėjimą naudoti nėra privaloma ( 18 ). Vis dėlto yra nurodyta, kad „turėtų būti preziumuojama, kad jame tiksliai pateikiami faktai, nustatyti pagal paveldėjimui taikytiną teisę arba pagal kitą konkretiems faktams, pavyzdžiui, paskutinės valios dėl turto palikimo galiojimui turinio prasme, taikytiną teisę ( 19 ). Valstybės narės negali reikalauti pateikti kitų įrodymų, kol ši prezumpcija nepaneigta.

41.

Patvirtintos kopijos svarba esant tarpvalstybiniam judėjimui reikalauja, kad jos turinys atitiktų teisinę tikrovę. Siekiant užtikrinti šį atitikimą:

42.

Vis dėlto reglamentas leidžia sustabdyti kopijos galiojimo laikotarpį (galiojimą), šiam pasibaigus ( 22 ). Skirtingai nuo kopijos išdavimo proceso, jis nereglamentuoja pratęsimo tvarkos.

43.

Kaip jau minėjau, į trečiąjį teismo a quo klausimą valstybių narių praktikoje ir doktrinoje gauti skirtingi atsakymai. Šiuo klausimu valstybių, kurios dalyvauja šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą, ir Komisijos pastabos skiriasi.

44.

Iš tiesų, pirmiausia, ką reikia nuspręsti, yra tai, ar nustatyti laikino kopijos galiojimo vertinimo momentą galima taikant reglamentą, ar, atvirkščiai, tam trūksta reglamentavimo Europos lygiu.

45.

Šiuo klausimu yra argumentų (pagrįstų), kurie palaiko visiškai priešingus sprendimus:

46.

Atsižvelgdamas į niuansus, susijusius su reglamento tikslų įvairove, kuriuos nurodysiu vėliau (palengvinti paveldėjimo administravimą – vienas jų), esu už antrąją poziciją.

47.

Vis dėlto suprantu, kad yra pagrindo abejoti, jog Europos teisės aktų leidėjas, išsamiai reglamentavęs pažymėjimo išdavimo tvarką, norėjo nustatyti kopijos galiojimo vertinimo momentą, taip atmesdamas procedūroms taikomas nacionalinės teisės nuostatas.

48.

Nors reglamente šio klausimo sprendimas aiškiai nepateiktas, man atrodo, jį galima nustatyti klausimą aiškinant pagal įprastus kriterijus (išskyrus pažodinį, nes, kartoju, reglamente šiuo klausimu nėra aiškios taisyklės). Siekiant teisinio tikrumo, vienodas atsakymas visoje Sąjungoje ( 25 ) yra neabejotinai pageidautinas.

49.

Šis vienas atsakymas taip pat užtikrina vienodas pažymėjimo pasekmes, kai jo kopijos vienu metu pateikiamos svarstyti daugiau nei vienoje valstybėje narėje. Esant tokiai situacijai, jei kiekvienai iš šių valstybių būtų palikta galimybė nustatyti kopijos galiojimo vertinimo momentą, jos pateikimas tuo pačiu metu keliose nacionalinėse jurisdikcijose galėtų sukelti nevienodas pasekmes, nes jų vertinimas kai kuriose iš jų yra skirtingas (dėl vertinimo skirtingais momentais) ( 26 ).

50.

Reglamente yra formuluočių, susiejančių kopijos laikino galiojimo reikalavimą su pirmuoju momentu, kada jos turėtojas ją pateikia institucijai, turinčiai nagrinėti jo prašymą. Koks tai yra momentas (prašymo pateikimo ar vėlesnis), priklauso nuo procedūros pobūdžio ir ją reglamentuojančių taisyklių atitinkamoje valstybėje narėje.

51.

Ši sąsaja matyti iš 63 straipsnio 1 dalies žodžių „naudotųsi“ ir „pasinaudoti“ bei nuorodos į šią kopiją turintį asmenį, kuris tam, kad „galėtų pasinaudoti“ pažymėjimu, pasibaigus kopijos galiojimo laikotarpiui, turi prašyti jį pratęsti pagal 70 straipsnio 3 dalį.

52.

Vartojamos sąvokos leidžia manyti, kad tai yra veikla, kuri pasibaigia tuo momentu, kai yra įvykdyta: „naudojimasis“ apibūdina kopijos parodymo arba jos pateikimo institucijai veiksmą. Kas „naudojasi“ tam tikru statusu, rodo, kad jam jis yra suteiktas būtent tuo momentu. Kopija, kuri yra šių veiksmų objektas arba kuri lydi šiuos veiksmus, turi galioti tuo metu, kai vykdoma susijusi veikla.

53.

Reglamento 71 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad „apsauga turėtų būti užtikrinama, jei pateikiamos dar galiojančios patvirtintos kopijos“. Iš šios formuluotės galima spręsti, kad kopija, kuri yra galiojanti jos pateikimo metu, gali sukelti pasekmių, net ir pasibaigus jos galiojimo laikui ( 27 ).

54.

Tiesa, kad pateikta frazė nurodo tam tikrą labai konkrečią situaciją, todėl jos taikymo sritis yra ribota ( 28 ): ji turi poveikį trečiųjų asmenų apsaugai, kurie mokėjimus atlieka ar turtą perduoda asmeniui (arba iš jo įsigyja), kopijoje nurodytam kaip įgaliotiniam. Šie asmenys ( 29 ) negauna jokio pranešimo apie pažymėjimo galiojimo sustabdymą, kuris gali įvykti per jo ištaisymo, pakeitimo ar panaikinimo procesą (reglamento 73 straipsnio 1 dalies a punktas).

55.

Tuo laikotarpiu gali kilti abejonių dėl kopijos veiksmingumo; vis dėlto mano nurodytiems tretiesiems asmenims ji ir toliau galios laiko atžvilgiu ( 30 ), nes kai ji jiems buvo pateikta, nekilo jokių abejonių, ir nenumatyta, kad pažymėjimą išduodančioji institucija juos informuotų apie pokyčius, susijusius su tokiu dokumentu.

56.

Bet kuriuo atveju manau, kad mano ką tik nurodytomis nuostatomis palaikoma vienodo (numanomo) sprendimo, o ne nacionalinių požiūrių įvairovės pozicija.

57.

Tai, kad pirmasis kopijos pateikimas yra reikšmingas laiko momentas jos galiojimui laiko atžvilgiu įvertinti, atsako į argumentus, susijusius su tikslais, kurie taikomi šių dokumentų sistemai.

58.

Jei kopijos pateikimas (pirminis) nebūtų esminis veiksnys laiko atžvilgiu ir būtų reikalaujama ją pakartotinai pateikti kitu vėlesniu laiko momentu, tiek suinteresuotoms šalims, tiek už paveldėjimą atsakingoms institucijoms kiltų atidėliojimų, papildomų procedūrų ir reikėtų imtis papildomų priemonių ( 31 ).

59.

Aprašyti argumentai tiesiogiai susiję su pažymėjimo sukūrimą paskatinusiais tikslais. Visų pirma jį kuriant buvo siekiama:

60.

Reikalavimas, kad kopija būtų galiojanti, ne tik jos pateikimo metu, bet ir kai institucija, kuriai ji teikiama, priima savo galutinį sprendimą, sukeltų pavojų šių tikslų įgyvendinimui. Jei taip būtų, galima tikėtis, kad praktikoje tų atvejų, kai suinteresuotasis asmuo turi išduodančiosios institucijos prašyti išduoti naują kopiją arba pratęsti jos galiojimą, būtų daugiau nei tų, kai to daryti nereikia.

61.

Vertinant pranašumus ir trūkumus, reikia atsižvelgti į tai, kad kopiją išduodančioji institucija paprastai ( 33 ) yra kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje ji pateikiama, todėl pakartotiniai prašymai neišvengiamai sukels vėlavimų ir papildomų sąnaudų ( 34 ). Tiek pat nukentėtų sistemos greitis, sklandumas ir veiksmingumas.

62.

Be to, kaip pažymi Vokietijos vyriausybė ( 35 ), papildomo laiko, kurį suteiktų patvirtintos kopijos galiojimo pratęsimas arba jos atnaujinimas, galėtų nepakakti, kad būtų užtikrintas jos veiksmingumas sprendimo priėmimo metu. Jei taip nutiktų, paskesni galiojimo pratęsimo arba atnaujinimo prašymai būtų neišvengiami, priklausomai nuo ilgesnės ar trumpesnės procedūros trukmės.

63.

Trumpai tariant, manau, kad suinteresuotosios šalies įpareigojimas prašyti pratęsti kopijos galiojimą (arba išduoti kitą naują kopiją), kai pateiktoji buvo galiojanti ir veiksminga tuo procesiniu momentu, kai buvo pateikta, pagal bendrąją taisyklę neatitinka reglamento.

64.

Vis dėlto gali atsitikti taip, kad praėjus pradiniam kopijos pateikimo momentui kils tam tikrų abejonių arba atsiras kokių nors požymių, kad pažymėjimas galėjo būti pataisytas, pakeistas, panaikintas ar jo galiojimas sustabdytas. Tokiu atveju kopija neplanuotai neatitiktų paties pažymėjimo.

65.

Siekis palengvinti tarpvalstybinio paveldėjimo administravimą yra esminis šio reglamento tikslas, tačiau tai nėra absoliutus reikalavimas. Kartu siekiama išsaugoti tapatumą tarp to, kas patvirtinama, ir teisinės tikrovės. Šis tikslas savo ruožtu reiškia poreikį užtikrinti suderinamumą tarp tikrovės ir pažymėjimo bei jo ir kopijų.

66.

Rungimosi principu pagrįstoje procedūroje šalis, kuriai pažymėjimo turinys gali turėti neigiamos įtakos, yra suinteresuota atkreipti dėmesį į šiuos aspektus ir prireikus gali pranešti ginčą nagrinėjančiai institucijai apie galimus originalaus dokumento (pažymėjimo) pakeitimus, atsiradusius išdavus pateiktą kopiją ( 36 ).

67.

Tokiomis aplinkybėmis niekas netrukdo ginčą turinčiai išnagrinėti institucijai įvertinti teiginių, prieštaraujančių tikrovės ir pažymėjimo ar jo ir jo kopijos suderinamumui, reikšmingumą ir pareikalauti naujo tikrovę atitinkančio dokumento.

68.

Kitokia padėtis yra vykstant procedūroms, kuriose nėra prievolės apie bylas informuoti kitų suinteresuotųjų asmenų arba potencialių neigiamai paveiktų asmenų, kad šie kreiptųsi į sprendimą priimančią instituciją. Kaip jau paaiškinau, reglamente nustatytos atsargumo priemonės ( 37 ), kurios numato sprendimą tokiais atvejais.

69.

Iš tiesų, kad būtų išvengta nesąžiningumo, išduodančioji institucija privalo informuoti asmenis, kuriems išdavė kopiją ( 38 ), apie bet kokius pažymėjimo pakeitimus ( 39 ). Mano nuomone, šalis, kuri neinformuoja (priimančiosios valstybės institucijos, kuriai buvo pateikta kopija) apie tai, kad kopija nebeatitinka originalaus pažymėjimo dėl to, kad jis buvo atšauktas, pataisytas arba pakeistas, veikia nesąžiningai.

70.

Galiausiai, jei institucija, kuriai pateikta kopija, kitais būdais turėtų duomenų, pagrįstai patvirtinančių jos abejones dėl originalaus pažymėjimo statuso, niekas nekliudytų iš suinteresuotojo asmens reikalauti įrodyti tokias aplinkybes.

71.

Kaip jau nurodžiau, reglamentas leidžia kopijos turėtojui prašyti pratęsti jos galiojimą arba išduoti kitą naują kopiją ( 40 ) be jokių sąlygų ( 41 ). Ši nuostata skiriasi nuo numatytosios pirminiame Komisijos pasiūlyme, pagal kurio 43 straipsnį kopijų veiksmingumas buvo ribojamas iki trijų mėnesių ( 42 ). Nei pirminis išdavimas ilgesniam laikotarpiui, nei kopijos, kurios galiojimas pasibaigęs, galiojimo pratęsimas nebuvo numatyti. Suinteresuotajam asmeniui buvo palikta vienintelė galimybė – prašyti naujos [kopijos].

72.

Aptarto laikotarpio trumpumas sukėlė nepalankią teisės autorių ir specialistų reakciją ( 43 ). Pasiūlymo 43 straipsnis buvo iš dalies pakeistas Europos Parlamente, kuris pasiūlė dabar galiojančią redakciją.

73.

Lankstesnis sprendimas, kuris galiausiai buvo pasirinktas, sudaro galimybę suderinti reglamento tikslus:

74.

Manau, kad taip yra siekiama, kad suinteresuotieji asmenys turėtų galimybę „tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo klausimus spręsti greitai, sklandžiai ir veiksmingai“, o kompetentingos institucijos užtikrintų pažymėjime pateiktos informacijos, kuri atspindėta kopijoje, tikslumą.

75.

Taigi kaip galima tiksliau laikomasi prielaidos, kad pažymėjime nurodytas asmuo ar asmenys (šiuo atveju – kaip įpėdiniai) turi pareikštas teises ar įgaliojimus be jokių kitų sąlygų ar apribojimų, išskyrus nurodytuosius pažymėjime, kurio patvirtinta kopija tik perduoda šią informaciją kompetentingoms kitos valstybės narės institucijoms.

76.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau taip atsakyti į trečiąjį Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) klausimą:

2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo 69 straipsnis, siejamas su šio reglamento 70 straipsnio 3 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad reikėtų pripažinti patvirtintos Europos paveldėjimo pažymėjimo kopijos, kuri galiojo jos pirminio pateikimo momentu, tačiau kurios galiojimas pasibaigė prieš tai, kol kompetentinga institucija priėmė prašomą sprendimą, pasekmes.

Išimtiniais atvejais, kai yra pagrįstų požymių, kad Europos paveldėjimo pažymėjimas buvo ištaisytas, pakeistas, panaikintas arba buvo sustabdytas jo galiojimas iki tos institucijos sprendimo, ši institucija gali reikalauti pateikti naują kopiją arba kopiją, kurios galiojimas pratęstas.