–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir M. Hellmann,

–

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos L. Van den Broeck, J. Van Holm ir C. Pochet,

–

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos G. Papadaki ir K. Karavasili,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos V. Ester Casas,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato F. Di Matteo,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wilderspin ir M. Heller,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo (OL L 201, 2012, p. 107) 1 straipsnio 1 dalies, 67 straipsnio 1 dalies ir 68 straipsnio l punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas per procesą, susijusį su Doris Margret Lisette Mahnkopf prašymu išduoti Europos paveldėjimo pažymėjimą, pateiktu po vyro mirties dėl jo palikimo.

3

Reglamento Nr. 650/2012 7, 9, 11, 12 ir 71 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

<…>

<…>

4

Šio reglamento 1 straipsnyje „Taikymo sritis“ nurodyta:

„1.   Šis reglamentas taikomas palikėjų palikimų paveldėjimui. Jis netaikomas mokesčių, muitų ar administraciniams klausimams.

2.   Šis reglamentas netaikomas:

<…>

<…>“

5

Šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta, kad sąvoka „paveldėjimas“ apima „visas turto, teisių ir pareigų perdavimo dėl mirties formas, neatsižvelgiant į tai, ar tai yra savanoriškas perdavimas pagal paskutinę valią dėl turto palikimo, ar perdavimas netestamentinio paveldėjimo atveju“.

6

Reglamento 21 straipsnio, kuriame įtvirtinta su paveldėjimui taikytina teise susijusi bendroji taisyklė, 1 dalyje numatyta:

„Išskyrus atvejus, kai šiame reglamente numatyta kitaip, visam palikimui taikytina teisė yra valstybės, kurioje palikėjo mirties dieną buvo jo įprastinė gyvenamoji vieta, teisė.“

7

Reglamento Nr. 650/2012 22 straipsnio „Teisės pasirinkimas“ 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta:

„Asmuo gali pasirinkti, kad jo visą palikimą reglamentuojanti teisė būtų valstybės, kurios pilietybę jis turi pasirinkimo metu arba mirties dieną, teisė.“

8

Reglamento 23 straipsnyje „Taikytinos teisės taikymo sritis“ numatyta:

„1.   Pagal 21 arba 22 straipsnius nustatyta teise reglamentuojamas visas palikimo paveldėjimas.

2.   Visų pirma ta teise reglamentuojama:

<…>

<…>“

9

Šio reglamento VI skyriuje „Europos paveldėjimo pažymėjimas“ yra 62 ir 73 straipsniai. Reglamento Nr. 650/2012 62 straipsnyje numatyta:

„1.   Šiuo reglamentu sukuriamas Europos paveldėjimo pažymėjimas (toliau – pažymėjimas), kuris išduodamas naudoti kitoje valstybėje narėje ir sukelia 69 straipsnyje išvardytas pasekmes.

2.   Pažymėjimo naudojimas yra neprivalomas.

3.   Pažymėjimu nepakeičiami valstybėse narėse panašiais tikslais naudojami vidaus dokumentai. Vis dėlto pažymėjimas, išduotas naudoti kitoje valstybėje narėje, taip pat sukelia 69 straipsnyje išvardytas pasekmes valstybėje narėje, kurios institucijos jį išdavė pagal šį skyrių.“

10

Šio reglamento 63 straipsnio „Pažymėjimo paskirtis“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Pažymėjimas skirtas tam, kad juo naudotųsi įpėdiniai, testamentinės išskirtinės gavėjai, turintys tiesioginių teisių į palikimą, ir <…> kuriems kitoje valstybėje narėje reikia pasinaudoti savo statusu arba atitinkamai kaip įpėdinių ar testamentinės išskirtinės gavėjų teisėmis <…>

2.   Pažymėjimas visų pirma gali būti naudojamas siekiant įrodyti vieną ar daugiau iš toliau išvardytų faktų:

<…>“

11

Šio reglamento 65 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtinta:

„Paraiškoje [išduoti pažymėjimą] pateikiama toliau išvardyta informacija, kiek ji yra žinoma pareiškėjui ir kiek ji būtina tam, kad išduodančioji institucija galėtų patvirtinti tuos faktus, kuriuos patvirtinti pageidauja pareiškėjas; kartu su paraiška pateikiami visų atitinkamų dokumentų originalai arba kopijos, atitinkantys jų autentiškumui patvirtinti būtinas sąlygas, nedarant poveikio 66 straipsnio 2 dalies taikymui:

<…>

<…>“

12

To paties reglamento 67 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Išduodančioji institucija nedelsdama išduoda pažymėjimą šiame skyriuje nustatyta tvarka, kai patvirtintini faktai yra nustatyti pagal paveldėjimui taikytiną teisę arba kitą konkretiems faktams taikomą teisę. Ji naudoja formą, nustatytą laikantis 81 straipsnio 2 dalyje nurodytos patariamosios procedūros. <…>“

13

Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas pažymėjimo turinys, nustatyta:

„Pažymėjime pateikiama tiek toliau nurodytos informacijos, kiek jos reikia tikslui, kuriam išduodamas pažymėjimas:

<…>

<…>

<…>

<…>“

14

Šio reglamento 69 straipsnyje „Pažymėjimo sukeliamos pasekmės“ nurodyta:

„1.   Pažymėjimas sukelia pasekmes visose valstybėse narėse nereikalaujant jokių specialių procedūrų.

2.   Preziumuojama, kad pažymėjimas tiksliai patvirtina faktus, nustatytus pagal paveldėjimui taikytiną teisę arba pagal kitą konkretiems faktams taikytiną teisę. Preziumuojama, kad asmuo, pažymėjime nurodytas kaip įpėdinis, testamentinės išskirtinės gavėjas, <…> turi pažymėjime nurodytą statusą ir (arba) pažymėjime nurodytas teises arba įgaliojimus ir kad nėra jokių kitų sąlygų ir (arba) apribojimų, susijusių su tomis teisėmis arba įgaliojimais, nei nurodyta pažymėjime.

<…>“

15

2016 m. birželio 24 d. Tarybos reglamento (ES) 2016/1103, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas jurisdikcijos, taikytinos teisės ir teismo sprendimų sutuoktinių turto teisinių režimų klausimais pripažinimo ir vykdymo srityje (OL L 183, 2016, p. 1), 18 ir 22 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

16

Šio reglamento 1 straipsnio „Taikymo sritis“ 2 dalies d punkte nurodyta:

„Šis reglamentas netaikomas:

<…>

17

Pagal šio reglamento 70 straipsnio „Įsigaliojimas“ 2 dalies antrą pastraipą jis taikomas tik nuo 2019 m. sausio 29 d., išskyrus tam tikras bendrąsias ir baigiamąsias nuostatas.

18

Bürgerliches Gesetzbuch (Vokietijos civilinis kodeksas, toliau – BGB) 1371 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Jei dėl vieno iš sutuoktinių mirties jų turto teisinis režimas nutrūksta, susituokus įgyto turto vertės padidėjimas kompensuojamas pergyvenusiam sutuoktiniui tenkančią netestamentinę palikimo dalį padidinant ketvirtadaliu palikimo, neatsižvelgiant į tai, ar susituokus įgyto turto vertė konkrečiu atveju padidėjo.“

19

BGB 1931 straipsnyje numatyta:

<…>

<…>“

20

L. G. Mahnkopf mirė 2015 m. rugpjūčio 29 d. Savo mirties dieną jis gyveno santuokoje su D. M. L. Mahnkopf. Abu sutuoktiniai buvo Vokietijos piliečiai ir turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą Berlyne (Vokietija). Palikėjo, kuris nebuvo išreiškęs paskutinės valios dėl turto palikimo, vieninteliai įpėdiniai buvo žmona ir vienturtis poros sūnus.

21

Sutuoktinių turtui buvo taikomas įstatyme nustatytas atskiros nuosavybės, išskyrus susituokus įgyto turto vertės padidėjimą, teisinis režimas, jie nebuvo sudarę vedybų sutarties. Be turto, kurį palikėjas turėjo Vokietijoje, palikimą taip pat sudarė pusė Švedijoje esančio nekilnojamojo turto bendros nuosavybės.

22

D. M. L. Mahnkopf prašymu 2016 m. gegužės 30 d.Amtsgericht Schöneberg (Šionebergo apylinkės teismas, Vokietija), turintis jurisdikciją nagrinėti L. G. Mahnkopf turto paveldėjimo bylą, išdavė nacionalinį paveldėjimo pažymėjimą, kuriame nurodyta, kad pergyvenusi sutuoktinė ir palikuonis, kaip įstatyminiai įpėdiniai pagal Vokietijos teisę, paveldėjo po pusę palikėjo turto. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad palikimo dalis sutuoktinei priskirta vadovaujantis BGB 1931 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią pergyvenusiam sutuoktiniui priklausanti netestamentinio palikimo dalis, t. y. ketvirtadalis viso palikimo, yra didinama dar ketvirtadaliu, jei sutuoktiniai gyveno pagal atskiros nuosavybės, išskyrus susituokus įgyto turto vertės padidėjimą, režimą, kaip numatyta BGB 1371 straipsnio 1 dalyje.

23

2016 m. birželio 16 d. D. M. L. Mahnkopf taip pat kreipėsi į notarą, kad šis, taikydamas Reglamentą Nr. 650/2012, išduotų Europos paveldėjimo pažymėjimą, kuriame nurodytų, kad ji ir jos sūnus yra bendri paveldėtojai ir kad kiekvienas paveldi po pusę palikimo pagal nacionalinę netestamentinio paveldėjimo teisės normą. Ji norėjo pasinaudoti šiuo pažymėjimu, siekdama įregistruoti jų nuosavybės teises į Švedijoje esantį nekilnojamąjį turtą. Notaras D. M. L. Mahnkopf prašymą perdavė Amtsgericht Schöneberg (Šionebergo apylinkės teismas).

24

Šis teismas atmetė prašymą išduoti Europos paveldėjimo pažymėjimą, motyvuodamas tuo, kad ketvirtadalis palikimo sutuoktinei priklauso pagal paveldėjimo teisę, o kitas ketvirtadalis – pagal sutuoktinių turto teisinį režimą, numatytą BGB 1371 straipsnio 1 dalyje. Tačiau teisės norma, pagal kurią priskirtas pastarasis ketvirtadalis ir kuri susijusi ne su paveldėjimo, o su sutuoktinių turto teisiniu režimu, nepatenka į Reglamento Nr. 650/2012 taikymo sritį.

25

D. M. L. Mahnkopf šį sprendimą apskundė Kammergericht Berlin (Berlyno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija). Šiame skunde ji taip pat pateikė papildomą prašymą, kad, nepatenkinus pirmojo prašymo, Europos paveldėjimo pažymėjimas būtų išduotas informaciniais tikslais nurodant jos paveldėjimo teises į ketvirtadalį paveldėto turto, susijusio su susituokus įgyto turto vertės padidėjimu.

26

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad doktrinoje nėra vieningo atsakymo į klausimą, ar BGB 1371 straipsnio 1 dalyje numatyta teisės norma yra paveldėjimo teisės norma, ar su sutuoktinių turto teisiniu režimu susijusi teisės norma. Šis teismas mano, kad, atsižvelgiant į šios teisės normos tikslą, būtent – kompensuoti susituokus įgyto turto vertės padidėjimą, kai bendrosios nuosavybės teisinis režimas pasibaigia vienam iš sutuoktinių mirus, BGB 1371 straipsnio 1 dalis nėra su „palikėjų palikimų“ paveldėjimu, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 1 dalį, susijusi teisės norma. Šis teismas teigia, kad šioje nuostatoje įtvirtinta teisės norma taikytina visada, kai santuokos pasekmės, įskaitant sutuoktinių turto teisinio režimo klausimus, reglamentuojamos Vokietijos teisės. Toks taikymas nebūtų užtikrintas, jei ši teisės norma būtų laikoma paveldėjimo teisės norma, nes tokiu atveju pagal Reglamento Nr. 650/2012 21 ir 22 straipsnius ji būtų taikoma tik toms situacijoms, kai paveldėjimą reglamentuoja Vokietijos teisė.

27

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat mano, kad Sąjungoje nesant suvienodintų nuostatų, susijusių su sutuoktinių turto teisiniais režimais, vadovaujantis su sutuoktinių turto teisiniu režimu susijusia teisės norma (šiuo atveju – BGB 1371 straipsnio 1 dalimi), padidinta pergyvenusio sutuoktinio netestamentinio paveldėjimo dalis paprastai negali būti įrašyta Europos paveldėjimo pažymėjime net informaciniais tikslais.

28

Vis dėlto šis teismas mano, kad padidinta palikimo dalis galėtų būti nurodyta Europos paveldėjimo pažymėjime, kai taikytina paveldėjimo teisė, kaip numatyta Reglamento Nr. 650/2012 21 ir 22 straipsniuose, bei sutuoktinių turto teisiniam režimui taikytina teisė nustatomos pagal vienos ir tos pačios valstybės narės teisę, neatsižvelgiant į tai, kokia kolizinė teisės norma turi būti taikoma. Nagrinėjamu atveju paveldėjimui ir sutuoktinių turto teisiniam režimui taikytina teisė nustatoma tik pagal Vokietijos teisę.

29

Šiuo klausimu šis teismas nurodo, kad Reglamento Nr. 650/2012 67 straipsnio 1 dalies ir 69 straipsnio 2 dalies formuluotės, pagal kurias patvirtintini faktai yra nustatyti pagal paveldėjimui taikytiną teisę „arba bet kurią kitą konkretiems faktams taikomą teisę“, leidžia tokį aiškinimą. Toks aiškinimas taip pat būtų pagrįstas atsižvelgiant į Reglamento Nr. 650/2012 12 konstatuojamosios dalies antrąjį sakinį ir į Europos paveldėjimo pažymėjimo tikslą supaprastinti ir pagreitinti tarpvalstybinį paveldėjimo teisių įgyvendinimą.

30

Šiomis aplinkybėmis Kammergericht Berlin (Berlyno aukštesnysis apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

31

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šio reglamento taikymo sritis apima nacionalinę nuostatą, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kurioje numatytas susituokus įgyto turto vertės padidėjimo fiksuoto dydžio kompensavimas mirus vienam iš sutuoktinių, padidinant pergyvenusio sutuoktinio paveldimą dalį.

32

Pirmiausia primintina, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimų matyti, kad kai Sąjungos teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę, norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, jos reikšmė visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai (2016 m. spalio 18 d. Sprendimo Nikiforidis, C‑135/15, EU:C:2016:774, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), atsižvelgiant ne tik į jos tekstą, bet ir į jos kontekstą ir teisės aktu, kurios dalis ji yra, siekiamus tikslus (be kita ko, žr. 2017 m. gegužės 18 d. Sprendimo Hummel Holding, C‑617/15, EU:C:2017:390, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

33

Atsižvelgiant į Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 1 dalies formuluotę, šiame straipsnyje numatyta, kad jis taikomas palikėjų palikimų paveldėjimui. Šio reglamento 1 straipsnio 2 dalyje pateikiamas išsamus į jo taikymo sritį nepatenkančių sričių sąrašas; tarp šių sričių šios nuostatos d punkte yra nurodyti „klausima[i], susij[ę] su sutuoktinių turto režimais“. Šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta, kad paveldėjimas apima „visas turto, teisių ir pareigų perdavimo dėl mirties formas, neatsižvelgiant į tai, ar tai yra savanoriškas perdavimas pagal paskutinę valią dėl turto palikimo, ar perdavimas netestamentinio paveldėjimo atveju“.

34

Iš Reglamento Nr. 650/2012 9 konstatuojamosios dalies taip pat matyti, kad jis turėtų būti taikomas visiems civilinės teisės aspektams, susijusiems su palikėjo palikimo paveldėjimu.

35

Dėl Reglamentu Nr. 650/2012 siekiamų tikslų reikia pažymėti, kad pagal jo 7 konstatuojamąją dalį šiuo reglamentu siekiama sudaryti palankesnes sąlygas vidaus rinkai tinkamai veikti, šalinant kliūtis laisvam asmenų, kurie nori įgyvendinti savo teises tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo atveju, judėjimui. Būtent Europos teisingumo erdvėje turi būti veiksmingai užtikrintos įpėdinių ir testamentinės išskirtinės gavėjų, kitų palikėjo artimųjų ir palikėjo kreditorių teisės.

36

Šiuo tikslu Reglamente Nr. 650/2012 numatytas Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimas, kuris leistų kiekvienam įpėdiniui, testamentinės išskirtinės gavėjui arba tokiame pažymėjime nurodytam teisių perėmėjui kitoje valstybėje narėje įrodyti turimą statusą ir savo paveldėjimo teises (šiuo klausimu žr. 2017 m. spalio 12 d. Sprendimo Kubicka, C‑218/16, EU:C:2017:755, 59 punktą).

37

Kiek tai susiję su nagrinėjamos nuostatos kontekstu, Reglamento Nr. 650/2012 11 ir 12 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad jis neturėtų būti taikomas kitoms nei paveldėjimas civilinės teisės sritims, būtent klausimams, susijusiems su sutuoktinių turto režimu, įskaitant vedybų sutartis, kurios gali būti sudaromos tam tikrose teisės sistemose, tiek, kiek tokiomis sutartimis nereglamentuojami paveldėjimo klausimai.

38

Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad, vadovaujantis BGB 1371 straipsnio 1 dalimi, atskiros nuosavybės, išskyrus susituokus įgyto turto vertės padidėjimą, režimo (Zugewinngemeinschaft) pabaigos atveju pergyvenusio sutuoktinio netestamentinė paveldėjimo dalis kompensuojant susituokus įgyto turto vertės padidėjimą yra papildomai didinama ketvirtadaliu.

39

Savo pastabose dėl šio klausimo Vokietijos vyriausybė pabrėžė, kad ši nacionalinės teisės nuostata, susijusi su sutuoktinių bendro turtinio režimo pabaiga, taikoma tik santuokos pabaigos dėl sutuoktinio mirties atveju. Šia nuostata siekiama fiksuotu dydžiu paskirstyti santuokoje įgytą turtą, kompensuojant nepalankią padėtį, atsiradusią dėl sutuoktinio mirties pasibaigus sutuoktinių atskiros nuosavybės, išskyrus susituokus įgyto turto vertės padidėjimą, teisiniam režimui, taip išvengiant pareigos tiksliai nustatyti turto sudėtį ir vertę santuokos pradžioje ir jai pabaigus.

40

Kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 78 ir 93 punktuose, BGB 1371 straipsnio 1 dalis, remiantis Teisingumo Teismo turima informacija, susijusi ne su turto dalių padalijimu sutuoktiniams, o su pergyvenusio sutuoktinio teisėmis į turto dalis, jau įeinančias į palikimą. Šiomis aplinkybėmis svarbiausias šia nuostata siekiamas tikslas yra ne turto padalijimas ar sutuoktinių turtui taikomo teisinio režimo panaikinimas, o palikimo dalių, priskirtinų pergyvenusiam sutuoktiniui ir kitiems paveldėtojams, nustatymas. Todėl tokia nuostata pirmiausia susijusi ne su sutuoktinių turto teisiniu režimu, o su mirusio sutuoktinio palikimu. Taigi nacionalinės teisės norma, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, susijusi su paveldėjimo klausimais, kaip jie suprantami pagal Reglamentą Nr. 650/2012.

41

Be to, toks aiškinimas suderinamas su Reglamento 2016/1103 taikymo sritimi. Iš tiesų, nors šis reglamentas priimtas, kaip numatyta jo 18 konstatuojamojoje dalyje, siekiant jį taikyti visiems sutuoktinių turto teisinio režimo civilinės teisės aspektams – tiek kasdieniam sutuoktinių turto valdymui, tiek sutuoktinių turto teisinio režimo pabaigai, visų pirma patvirtinus gyvenimą skyrium arba mirus vienam iš sutuoktinių, – jo 1 straipsnio 2 dalies d punkte aiškiai numatyta, kad reglamentas netaikomas „mirusio sutuoktinio turto paveldėjimui“.

42

Galiausiai, kaip irgi pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 102 punkte, tai, kad gyvam likusiam sutuoktiniui tenkanti turto dalis pagal nacionalinės teisės nuostatą – BGB 1371 straipsnio 1 dalį – laikoma palikimu, leidžia pateikti su šia dalimi susijusią informaciją Europos paveldėjimo pažymėjime su visomis Reglamento Nr. 650/2012 69 straipsnyje nurodytomis pasekmėmis. Reglamento 69 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Europos paveldėjimo pažymėjimas sukelia pasekmes visose valstybėse narėse nereikalaujant jokių specialių procedūrų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog preziumuojama, kad asmuo, pažymėjime nurodytas kaip testamentinės išskirtinės gavėjas, turi tokiame pažymėjime nurodytą statusą ir teises ir kad nėra jokių kitų su tomis teisėmis susijusių sąlygų ir (arba) apribojimų, nei nurodyta minėtame pažymėjime (2017 m. spalio 12 d. Sprendimo Kubicka, C‑218/16, EU:C:2017:755, 60 punktas).

43

Taigi reikia konstatuoti, kad, esant tokiai situacijai, kaip pagrindinėje byloje, būtų smarkiai trukdoma pasiekti Europos paveldėjimo pažymėjimu siekiamų tikslų, jei šiame pažymėjime nebūtų nurodyta visa informacija, susijusi su pergyvenusio sutuoktinio teisėmis į palikimą.

44

Remiantis tuo, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, jog Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šio reglamento taikymo sritis apima nacionalinę nuostatą, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kurioje numatytas susituokus įgyto turto vertės padidėjimo fiksuoto dydžio kompensavimas mirus vienam iš sutuoktinių, padidinant pergyvenusio sutuoktinio paveldimą dalį.

45

Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį klausimą, į antrąjį ir trečiąjį klausimus atsakyti nereikia.

46

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo 1 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šio reglamento taikymo sritis apima nacionalinę nuostatą, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kurioje numatytas susituokus įgyto turto vertės padidėjimo fiksuoto dydžio kompensavimas mirus vienam iš sutuoktinių, padidinant pergyvenusio sutuoktinio paveldimą dalį.