1.

Kokia būtų teisinga pusiausvyra tarp, pirma, skaidrumo reikalavimo, kiek tai susiję su tikraisiais savininkais ir įmonių kontrolės struktūra, turinčio lemiamą reikšmę pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos srityje, ir, antra, duomenų subjektų, t. y. tikrųjų savininkų, pagrindinių teisių, ir, be kita ko, jų teisės į privatų gyvenimą ir asmens duomenų apsaugą, gerbimo?

2.

Toks iš esmės yra pagrindinis klausimas, keliamas Teisingumo Teismui abiejose šioje išvadoje nagrinėjamose bylose, kuriose Tribunal d’arrondissement de Luxembourg (Liuksemburgo apygardos teismas) pateikė du prašymus priimti prejudicinį sprendimą.

3.

Abu šie klausimai susiję su Direktyvos (ES) 2015/849 ( 2 ), iš dalies pakeistos Direktyva (ES) 2018/843 ( 3 ) (toliau – Direktyva 2015/849), 30 straipsnio 5 ir 9 dalių galiojimu ir aiškinimu. Šia direktyva buvo sukurta visuomenės prieigos prie bendrovių ir kitų valstybių narių teritorijoje įsteigtų juridinių asmenų tikrųjų savininkų registrų tvarka, pagal kurią iš principo bet kuriam plačiosios visuomenės atstovui suteikiama galimybė susipažinti su tam tikra šiuose registruose saugoma informacija apie tikruosius savininkus, nesant būtinybės įrodyti kokį nors interesą.

4.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar ši tvarka galioja, turint omenyje pagrindines teises į privatų ir šeimos gyvenimą bei į asmens duomenų apsaugą, įtvirtintas atitinkamai Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 ir 8 straipsniuose. Jis taip pat kelia klausimą dėl šios minėta direktyva nustatytos visuomenės prieigos tvarkos išimčių sistemos galiojimo ir aprėpties.

5.

Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas taip pat raginamas pareikšti poziciją dėl minėtos visuomenės prieigos tvarkos ir dėl įvairių Reglamento (ES) 2016/679 nuostatų ( 4 ).

6.

Pagal Direktyvos 2015/849 2 konstatuojamąją dalį „dėl nusikaltėlių ir jų bendrininkų pastangų nuslėpti pajamų iš nusikaltimų kilmę arba teisėtai ar neteisėtai gautas lėšas skirti terorizmo tikslams galėtų kilti rimta grėsmė kredito ir finansų įstaigų patikimumui, vientisumui bei stabilumui ir pasitikėjimui visa finansų sistema“. Taigi būtina, vadovaujantis šios direktyvos 12 konstatuojamąja dalimi, „nustatyti fizinių asmenų, turinčių arba kontroliuojančių juridinį asmenį, tapatybę“.

7.

Kaip nurodyta Direktyvos 2015/849 14 konstatuojamojoje dalyje, „poreikis turėti tikslią ir atnaujintą informaciją apie tikrąjį savininką yra esminis veiksnys randant nusikaltėlius, kurie priešingu atveju savo tapatybę galėtų dangstyti įmonės struktūra. Todėl valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jų teritorijoje pagal nacionalinę teisę įsteigti subjektai, be tokios esminės informacijos kaip bendrovės pavadinimas ir adresas bei steigimo ir nuosavybės teisės įrodymas, gautų ir turėtų atitinkamą, tikslią ir atnaujintą informaciją apie savo tikruosius savininkus. Kad būtų didinamas skaidrumas siekiant kovoti su piktnaudžiavimu juridiniais asmenimis, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad informacija apie tikruosius savininkus būtų saugoma už bendrovės ribų esančiame centriniame registre, visapusiškai laikantis Sąjungos teisės. <…>“

8.

Tokiomis aplinkybėmis Direktyvos 2015/849 3 straipsnio 6 dalyje sąvoka „tikrasis savininkas“ apibrėžta kaip „fizinis (-iai) asmuo (-enys), kuris (-ie) faktiškai yra kliento savininkas (-ai) arba jį kontroliuoja, ir (arba) fizinis (-iai) asmuo (-enys), kurio (-ių) vardu yra vykdomas sandoris ar veikla; tikruoju savininku laikomas bent:

9.

Direktyvos 2015/849 30 straipsnyje nustatyta ( 6 ):

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad jų teritorijoje įsteigtos bendrovės ir kiti juridiniai asmenys laikytųsi reikalavimo gauti ir saugoti adekvačią, tikslią ir aktualią informaciją apie jų teritorijoje esančius tikruosius savininkus, įskaitant duomenis apie turimas naudos teises. Valstybės narės užtikrina, kad už šio straipsnio pažeidimus būtų taikomos veiksmingos, proporcingos ir atgrasomosios priemonės arba sankcijos.

<…>

3.   Valstybės narės užtikrina, kad 1 dalyje nurodyta informacija būtų laikoma kiekvienos valstybės narės centriniame registre <…>.

4.   Valstybės narės reikalauja, kad 3 dalyje nurodytame centriniame registre laikoma informacija būtų tinkama, tiksli ir aktuali, ir tuo tikslu nustato mechanizmus <…>.

5.   Valstybės narės užtikrina, kad informaciją apie tikruosius savininkus visais atvejais galėtų gauti:

Asmenys, nurodyti c punkte, gauna bent tokią informaciją: tikrojo savininko vardą ir pavardę, gimimo metus ir mėnesį, gyvenamosios vietos šalį ir pilietybę, taip pat jo turimų naudos teisių pobūdį ir apimtį.

Valstybės narės nacionalinėje teisėje nustatytomis sąlygomis gali suteikti prieigą prie papildomos informacijos, pagal kurią galima identifikuoti tikrąjį savininką. Ta papildoma informacija apima bent gimimo datą arba kontaktinius duomenis vadovaujantis duomenų apsaugos taisyklėmis.

5a.   Valstybės narės gali padaryti prieinamą 3 dalyje nurodytuose nacionaliniuose registruose laikomą informaciją internetu užsiregistravusiems ir mokestį sumokėjusiems vartotojams. Šis mokestis neturi viršyti administracinių informacijos paskelbimo sąnaudų, įskaitant sąnaudas, reikalingas registro priežiūrai ir atnaujinimui.

<…>

9.   Nacionalinėje teisėje nustatytomis išimtinėmis aplinkybėmis, kai 5 dalies pirmos pastraipos b ir c punktuose minima prieiga tikrajam savininkui gali sukelti neproporcingą sukčiavimo, pagrobimo, šantažo, turto prievartavimo, priekabiavimo, smurto ar bauginimo riziką arba jei tikrasis savininkas yra nepilnametis ar kitaip teisiškai neveiksnus, valstybės narės kiekvienu atskiru atveju gali apriboti tokią prieigą prie visos arba dalies informacijos apie tikrąjį savininką. Valstybės narės užtikrina, kad šios išimtys būtų suteikiamos tik atlikus išsamų išimtinių aplinkybių pobūdžio įvertinimą. Užtikrinamos teisės į administracinę sprendimo dėl išimties peržiūrą ir į veiksmingą apskundimą teismine tvarka. Išimtį suteikusi valstybė narė paskelbia metinius statistinius duomenis apie suteiktų išimčių skaičių bei nurodytas priežastis ir pateikia tuos duomenis [Europos] Komisijai.

Pagal šios dalies pirmą pastraipą suteikiamos išimtys netaikomos kredito ir finansų įstaigoms arba 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktyje nurodytiems įpareigotiesiems subjektams, kurie yra valstybės pareigūnai.

<…>“

10.

Direktyvos 2015/849 ( 7 ) 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „[p]agal šią direktyvą atliekamam asmens duomenų tvarkymui taikomas [BDAR]“.

11.

Pagal Direktyvos 2015/849 43 straipsnio 1 dalį „[a]smens duomenų tvarkymas pagal šią direktyvą pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos tikslais, kaip nurodyta 1 straipsnyje, laikomas viešojo intereso klausimu pagal [BDAR]“.

12.

BDAR 5 straipsnio „Su asmens duomenų tvarkymu susiję principai“ 1 dalyje nustatyta:

„Asmens duomenys turi būti:

<…>

13.

Šio reglamento 25 straipsnio „Pritaikytoji duomenų apsauga ir standartizuotoji duomenų apsauga“ 2 dalyje numatyta:

„Duomenų valdytojas įgyvendina tinkamas technines ir organizacines priemones, kuriomis užtikrina, kad standartizuotai būtų tvarkomi tik tie asmens duomenys, kurie yra būtini kiekvienam konkrečiam duomenų tvarkymo tikslui. Ta prievolė taikoma surinktų asmens duomenų kiekiui, jų tvarkymo apimčiai, jų saugojimo laikotarpiui ir jų prieinamumui. Visų pirma tokiomis priemonėmis užtikrinama, kad standartizuotai be fizinio asmens įsikišimo su asmens duomenimis negalėtų susipažinti neribotas fizinių asmenų skaičius.“

14.

BDAR yra V skyrius „Asmens duomenų perdavimai į trečiąsias valstybes arba tarptautinėms organizacijoms“, kuriam priskirti šio reglamento 44–50 straipsniai. 44 straipsnyje „Bendras duomenų perdavimo principas“ nurodyta:

„Asmens duomenys, kurie yra tvarkomi arba kuriuos ketinama tvarkyti juos perdavus į trečiąją valstybę arba tarptautinei organizacijai, perduodami tik tuo atveju, jei duomenų valdytojas ir duomenų tvarkytojas, laikydamiesi kitų šio reglamento nuostatų, laikosi šiame skyriuje nustatytų sąlygų, be kita ko, susijusių su tolesniu asmens duomenų perdavimu iš tos trečiosios valstybės ar tarptautinės organizacijos į kitą trečiąją šalį ar kitai tarptautinei organizacijai. Visos šio skyriaus nuostatos taikomos siekiant užtikrinti, kad nebūtų pakenkta šiuo reglamentu garantuojamam fizinių asmenų apsaugos lygiui.“

15.

Šio reglamento 49 straipsnyje „Nukrypti leidžiančios nuostatos konkrečiais atvejais“ numatyta:

„1.   Jeigu nepriimtas sprendimas dėl tinkamumo pagal 45 straipsnio 3 dalį arba nenustatytos tinkamos apsaugos priemonės pagal 46 straipsnį, įskaitant įmonei privalomas taisykles, asmens duomenų perdavimas į trečiąją valstybę arba tarptautinei organizacijai arba tokių perdavimų seka atliekami tik su viena iš šių sąlygų:

<…>

<…>“

16.

2019 m. sausio 13 d. Įstatymo dėl tikrųjų savininkų registro įsteigimo (Mémorial A 15, toliau – 2019 m. sausio 13 d. įstatymas) 3 straipsnyje numatyta, kad visa informacija apie tikruosius įregistruotų įstaigų savininkus turi būti įrašyta ir saugoma Tikrųjų savininkų registre. Šią informaciją sudaro pavardė, vardas (-ai), pilietybė (-ės), gimimo diena, mėnuo ir metai, gimimo vieta, gyvenamosios vietos šalis ir tikslus gyvenamosios vietos arba darbovietės adresas.

17.

2019 m. sausio 13 d. įstatymo 15 straipsnyje numatyta:

„(1)   Kiekvienu konkrečiu atveju ir toliau nurodytomis išimtinėmis aplinkybėmis įregistruotas subjektas ar tikrasis savininkas pateikdami valdytojui tinkamai motyvuotą prašymą gali paprašyti, kad prieiga prie 3 straipsnyje nurodytos informacijos būtų suteikta tik nacionalinėms valdžios institucijoms, kredito įstaigoms ir finansų įstaigoms, taip pat valstybės pareigūnų statusu veikiantiems antstoliams ir notarams, jei ši prieiga tikrajam savininkui sukeltų neproporcingą sukčiavimo, pagrobimo, šantažo, turto prievartavimo, priekabiavimo, smurto ar bauginimo riziką arba jei tikrasis savininkas yra nepilnametis ar kitaip teisiškai neveiksnus.

(2)   Valdytojas laikinai apriboja prieigą prie 3 straipsnyje nurodytos informacijos, suteikdamas galimybę ją gauti tik nacionalinės valdžios institucijoms, nuo prašymo gavimo dienos iki pranešimo apie savo sprendimą, o jeigu prašymas atmetamas – papildomą 15 dienų laikotarpį. Jeigu sprendimas dėl atsisakymo apskundžiamas, prieiga prie informacijos ribojama tol, kol sprendimas dėl atsisakymo gali būti skundžiamas.

<…>“

18.

WM yra 35 komercinių bendrovių ir nekilnojamojo turto bendrovės YO tikrasis savininkas. Kiekviena iš šių bendrovių pateikė Luxembourg Business Registers (toliau – LBR) – Liuksemburgo tikrųjų savininkų registro administratoriui – prašymą pagal 2019 m. sausio 13 d. Įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, kad galimybė susipažinti su informacija apie WM, kaip tikrąjį šių bendrovių savininką, būtų suteikta tik šioje nuostatoje nurodytoms įstaigoms ir institucijoms, bet ne visiems kitiems asmenims. Šiuose prašymuose WM nurodo, kad paskelbus 2019 m. sausio 13 d. įstatymo 3 straipsnyje nurodytą informaciją jam ir jo šeimai kiltų didelė, tikra, esama ir neproporcinga rizika, sukčiavimo, pagrobimo, šantažo, turto prievartavimo, priekabiavimo, smurto ar bauginimo rizika.

19.

LBR atmetė visus šiuos prašymus. Konkrečiai nekilnojamojo turto bendrovės YO vardu pateiktas prašymas buvo atmestas 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimu.

20.

WM pareiškė ieškinį dėl šio sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ( 8 ). Jis tvirtina, kad einant bendrovių, kurių atžvilgiu prašoma apriboti prieigą prie informacijos, atstovo pareigas, jam dažnai tenka lankytis nestabilios politinės santvarkos šalyse, kurioms būdingas didelis nusikalstamumas. Dėl to kyla didelė pagrobimo, neteisėto laisvės atėmimo, smurto ir net mirties rizika. Ši rizika dar padidėtų, jei blogų ketinimų turintys asmenys galėtų sužinoti, kad jis yra tikrasis vieno ar kito atitinkamo juridinio asmens savininkas, nes šis statusas nulemtų prielaidą, kad jam priklauso šių asmenų nuosavybės teisės.

21.

Vis dėlto LBR teigia, kad WM situacija neatitinka 2019 m. sausio 13 d. įstatyme nustatytų reikalavimų, kad būtų galima pateisinti prieigos prie informacijos, susijusios su jo turimu atitinkamų bendrovių tikrojo savininko statusu, ribojimą. LBR, be kita ko, tvirtina, kad WM dalyvavimas šių bendrovių veikloje yra viešai žinomas, nes apie šį dalyvavimą daug kartų informuota žiniasklaidoje ir apie jį nesunku sužinoti atlikus paprasčiausią paiešką internete.

22.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nuspręsti, ar WM atitinka 2019 m. sausio 13 d. įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, kad galimybė susipažinti su informacija apie jo, kaip nekilnojamojo turto bendrovės YO tikrojo savininko, statusą būtų apribota. Jis pažymi, kad šia nuostata į Liuksemburgo teisę perkelta Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 9 dalis ir kad jam kyla abejonių dėl šios minėtos direktyvos nuostatos aiškinimo.

23.

Šios abejonės susijusios su Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 9 dalyje vartojamomis sąvokomis „išimtinės aplinkybės“ ir „rizika“. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui taip pat kyla klausimas dėl rizikos, kuria pateisinamas galimybės susipažinti su informacija apribojimas, „neproporcingumo“ kriterijaus.

24.

Šiomis aplinkybėmis Tribunal d’arrondissement de Luxembourg (Liuksemburgo apygardos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

25.

Sovim SA yra akcinė bendrovė, įsteigta ir turinti buveinę Liuksemburge.

26.

2019 m. rugpjūčio 12 d.Sovim pagal 2019 m. sausio 13 d. įstatymo 15 straipsnį pateikė LBR prašymą apriboti prieigą prie jame nurodytos informacijos apie jos tikrąjį savininką.

27.

2020 m. vasario 6 d. sprendimu LBR atsisakė patenkinti šį prašymą.

28.

Tuomet 2020 m. vasario 24 d.Sovim pareiškė ieškinį tribunal d’arrondissement de Luxembourg (Liuksemburgo apygardos teismas). Tame ieškinyje visų pirma prašoma, kad 2019 m. sausio 13 d. įstatymo 12 straipsnis, pagal kurį prieiga prie tam tikros tikrųjų savininkų registre įrašytos informacijos yra atvira kiekvienam asmeniui, ir (arba) šio įstatymo 15 straipsnis būtų netaikomi ir kad jos pagal minėto įstatymo 3 dalį suteikta informacija nebūtų viešai prieinama.

29.

Sovim visų pirma teigia, kad suteikiant visuomenei prieigą prie tikrojo savininko tapatybės ir asmens duomenų būtų pažeista teisė į privatų ir šeimos gyvenimą bei teisė į asmens duomenų apsaugą, įtvirtintos atitinkamai Chartijos 7 ir 8 straipsniuose. Iš tikrųjų, šios bendrovės nuomone, Direktyva 2015/849, kuria remiantis 2019 m. sausio 13 d. įstatymas buvo įtrauktas į Liuksemburgo teisę, siekiama nustatyti tikruosius pinigams plauti ir teroristams finansuoti naudojamų bendrovių savininkus, taip pat užtikrinti verslo santykių saugumą ir pasitikėjimą rinkomis. Taigi nėra nustatyta, kaip tikrųjų savininkų registre saugomų duomenų prieinamumas plačiajai visuomenei be jokios kontrolės padėtų pasiekti šiuos tikslus. Antra, Sovim nurodo, kad visuomenės prieiga prie tikrųjų savininkų registre saugomų asmens duomenų yra kelių BDAR nuostatų pažeidimas.

30.

Sovim papildomai prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju yra kilusi neproporcinga rizika, kaip tai suprantama pagal 2019 m. sausio 13 d. įstatymo 15 straipsnio pirmą pastraipą, ir tuo remiantis nurodyti LBR apriboti prieigą prie šio įstatymo 3 straipsnyje esančios informacijos. Šiuo klausimu ši bendrovė tvirtina, kad jos tikrajam savininkui kyla neproporcingai didelė, tikra ir esama rizika, nes tikrasis savininkas ir jo šeima gali būti pagrobti tuo metu, kai keliauja ar gyvena Afrikos žemyne.

31.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar plačiosios visuomenės prieiga prie tikrųjų savininkų registre skelbiamų kai kurių duomenų yra suderinama su Chartija ir su BDAR.

32.

Šiomis aplinkybėmis Tribunal d’arrondissement de Luxembourg (Liuksemburgo apygardos teismas) nusprendė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

33.

Abu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išdėstytus šešis klausimus iš esmės galima suskirstyti į tris grupes.

34.

Pirmąja klausimų grupe (t. y. pirmuoju klausimu ir antrojo klausimo b punktu byloje C‑601/20) siekiama patikrinti, ar – atsižvelgiant į Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintas teises į privatų gyvenimą bei asmens duomenų apsaugą – galioja Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalies c punkte ir 9 dalyje nustatyta visuomenės prieigos prie informacijos apie tikruosius savininkus tvarka ir jos išimčių sistema.

35.

Antrąja klausimų grupe (t. y. trečiuoju klausimu byloje C‑601/20) siekiama patikrinti, ar minėta visuomenės prieigos prie informacijos apie tikruosius savininkus sistema yra suderinama su įvairiomis BDAR nuostatomis.

36.

Trečioji klausimų grupė (t. y. visi klausimai byloje C‑37/20 ir antrojo klausimo a punktas byloje C‑601/20) yra susijusi su Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 9 dalies nuostatų dėl minėtos visuomenės prieigos prie informacijos apie tikruosius savininkus tvarkos išimčių sistemos aiškinimu.

37.

Manau, kad prieš atsakant į šiuos klausimus svarbu pateikti tam tikras pirmines pastabas. Pirmiausia pateiksiu bendro pobūdžio pastabas dėl skaidrumo principo Sąjungos teisėje, nes šiam principui tenka pamatinis vaidmuo šiose bylose. Antra, aptarsiu pagrindines Direktyvoje 2015/849 nustatytos visuomenės prieigos prie informacijos apie tikruosius bendrovių ir kitų juridinių asmenų savininkus tvarkos ypatybes. Trečia, pateiksiu kelis argumentus dėl Direktyvos 2015/849 ir BDAR santykio.

38.

Demokratija yra „valdžios institucijų vykdomas viešas valdymas“. Šia autoritetingo politikos filosofo Norberto Bobbio ( 9 ) pateikta demokratijos apibrėžtimi atskleidžiama demokratijos ir skaidrumo tarpusavio skvarba. Valstybių narių konstitucinėse tradicijose laipsniškai įsitvirtino idėja, kad valdžios institucijų veikla turi būti vykdoma remiantis skaidrumo principu ir kad skaidrumas gali būti ribojamas tiktai išimtiniais atvejais (valdžia – tarsi „stiklinis namas“).

39.

Valdžios skaidrumo principui prieštarauja privataus gyvenimo paslapties principas, saugomas pripažįstant Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintą pagrindinę teisę į privataus gyvenimo apsaugą. Ši teisė, ypač įsitvirtinus skaitmeninėms technologijoms, buvo išplėsta tos pačios Chartijos 8 straipsnyje įtvirtinant teisę į asmens duomenų apsaugą. Viešumo ir privatumo koncepcijų dichotomiją atitinka skaidrumo ir privataus gyvenimo konfidencialumo dichotomija.

40.

Vis dėlto sudėtingose šiandieninėse visuomenėse demarkacijos linija tarp viešosios sferos ir privačios sferos ne visada aiški. Iš tikrųjų vis dažnesnė šių dviejų sferų sąveika ir dubliavimasis. Kalbant konkrečiai, tam tikri privatūs veiksmai dėl savo pobūdžio gali daryti didelę įtaką viešajai sferai arba dėl juos atliekančių asmenų vaidmens šioje sferoje gali būti svarbūs demokratinei visuomenei ir jos grandims (žiniasklaidai, politinėms partijoms, pilietinės visuomenės organizacijoms), vykdančioms plačią valdžios veiksmų kontrolę.

41.

Taigi dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių galimas bendras interesas sužinoti tam tikrus su asmens privačia sfera susijusius aspektus. Dėl to vis dažniau kyla privataus gyvenimo konfidencialumo ir asmens duomenų apsaugos konfliktų su skaidrumo poreikiu, taigi reikia atlikti subtilų subalansuotą palyginimą.

42.

Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad skaidrumo principas atlieka vis svarbesnį vaidmenį Sąjungos teisėje ir jau buvo įtvirtintas pirminės teisės lygmeniu, nes įrašytas ESS 1 ir 10 straipsniuose bei SESV 15 straipsnyje ( 10 ). Pagal Sąjungos teisę šis principas pirmiausia konkrečiai įgyvendinamas vykdant institucijų ir procesų skaidrumo reikalavimus, kuriais siekiama vykdyti viešąją, kaip antai teisėkūros, ar administracinę veiklą. Žvelgiant iš šios perspektyvos, skaidrumas padeda stiprinti demokratijos principus ir pagarbą ESS 6 straipsnyje bei Chartijoje apibrėžtoms pagrindinėms teisėms ( 11 ). Pats Teisingumo Teismas pripažino skaidrumo ir demokratijos ryšį, savo jurisprudencijoje aprašydamas, kad taikant skaidrumo principą siekiama suteikti piliečiams kuo plačiausią prieigą prie informacijos, kad būtų padidintas institucijų ir administravimo demokratiškumas ( 12 ).

43.

Vis dėlto išplėtus skaidrumo principo taikymo sritį, visų pirma po Lisabonos sutarties įsigaliojimo ( 13 ), jis tapo svarbus tokiose srityse, kaip finansų rinkos reglamentavimas, kuriose šis principas padeda kovoti su tokiais reiškiniais, kaip korupcija ar terorizmas, galinčiais pakirsti demokratiją ir taip sukelti pavojų šiai ESS 2 straipsnyje įtvirtintai pamatinei Sąjungos vertybei.

44.

Be to, Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pateikta dviejų minėtų dichotomijų – viešosios sferos-privačiosios sferos ir skaidrumo-privataus gyvenimo konfidencialumo – pavyzdžių.

45.

Pavyzdžiui, 2010 m. lapkričio 9 d. Sprendime Volker und Markus Schecke ir Eifert (C‑92/09 ir C‑93/09, EU:C:2010:662) Teisingumo Teismas nusprendė, kad dėl pagalbos žemės ūkiui gavėjų vardinių duomenų bei konkrečių jų gautų sumų skelbimo internete gali padidėti šios pagalbos panaudojimo skaidrumas. Sprendime nurodyta, kad pateikiant tokią informaciją piliečiams sustiprinama valstybės vykdoma skirtų sumų panaudojimo kontrolė ir prisidedama prie optimalaus valstybės lėšų panaudojimo ( 14 ).

46.

Kitas neseniai Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos priimtas sprendimas ( 15 ) buvo susijęs su Vengrijos įstatymu, pagal kurį, be kita ko, užsienio paramą gaunančioms tam tikrų kategorijų pilietinės visuomenės organizacijoms buvo nustatytos pareigos viešai atskleisti informaciją apie asmenis, iš užsienio teikiančius paramą, taigi, ir šią finansinę pagalbą. Šiame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu įstatymu buvo nustatyti diskriminuojantys ir nepagrįsti suvaržymai, taip pat pažeistas SESV 63 straipsnis bei Chartijos 7, 8 ir 12 straipsniai.

47.

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas aiškiai pripažino, kad kai kurios pilietinės visuomenės organizacijos, atsižvelgiant į jų siekiamus tikslus ir turimas priemones, gali daryti didelę įtaką viešajam gyvenimui ir viešoms diskusijoms, todėl manytina, kad tikslas padidinti tokioms organizacijoms suteiktos finansinės paramos skaidrumą gali būti privalomasis bendrojo intereso pagrindas ( 16 ).

48.

Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, viešajam sektoriui būdingas skaidrumas tam tikromis sąlygomis gali būti užtikrinamas informuojant apie privačių asmenų, kurie dėl įvairių priežasčių daro poveikį pamatiniams Bendrijos interesams, veiklą ir susijusius duomenis. Ši raida nekelia nuostabos, jei pripažįstama, kad skaidrumas yra „priemonė“, ne valdžios institucijų atžvilgiu naudojama siekiant bendrojo intereso tikslų. Šiose bylose kylantis konstitucinio pobūdžio klausimas susijęs su tuo, kaip būtų galima suderinti skaidrumo reikalavimus su pagrindinių teisių apsauga ir konkrečiai teisėmis į privataus gyvenimo bei asmens duomenų apsaugą.

49.

Dera trumpai pristatyti pagrindinius visuomenės prieigos prie informacijos apie bendrovių ir kitų juridinių asmenų tikruosius savininkus tvarkos, dėl kurios pateikti prejudiciniai klausimai šiose bylose, elementus.

50.

Kaip matyti iš Direktyvos 2015/849 1 straipsnio ir 5 konstatuojamosios dalies, šia direktyva siekiama užkirsti kelią grėsmėms, galinčioms paveikti finansų sistemos vientisumą, tinkamą veikimą, reputaciją ir stabilumą dėl šios sistemos panaudojimo pinigų plovimo ir teroristų finansavimo tikslais ( 17 ). Dėl to joje nustatyta veiksminga ir išsami teisinė sistema, skirta lėšų ar turto kaupimo terorizmo tikslams problemai spręsti reikalaujant, kad valstybės narės atpažintų, suprastų ir mažintų pinigų plovimo ir teroristų finansavimo riziką ( 18 ).

51.

Šiomis aplinkybėmis poreikis turėti tikslią ir atnaujintą informaciją apie valstybių narių teritorijoje įsteigtų bendrovių ir kitų juridinių asmenų tikrąjį savininką – kaip jis apibrėžtas Direktyvos 2015/849 3 straipsnio 6 punkte – yra esminis veiksnys randant nusikaltėlius, kurie priešingu atveju savo tapatybę galėtų dangstyti įmonės struktūra ( 19 ).

52.

Pagal Direktyvos 2015/849 3 straipsnio 6 dalį tikrieji savininkai yra fizinis (-iai) asmuo (-enys), kuris (-ie) faktiškai yra kliento savininkas (-ai) arba jį kontroliuoja, ir (arba) fizinis (-iai) asmuo (-enys), kurio (-ių) vardu yra vykdomas sandoris ar veikla.

53.

Taigi minėtos direktyvos 30 straipsnio 1 ir 3 dalimis valstybės narės atitinkamai įpareigojamos užtikrinti, kad, pirma, jų teritorijoje įsteigtos bendrovės ir kiti juridiniai asmenys ( 20 ) laikytųsi reikalavimo gauti ir saugoti adekvačią, tikslią ir aktualią informaciją apie jų teritorijoje esančius tikruosius savininkus, ir, antra, kad ši informacija būtų laikoma kiekvienos valstybės narės centriniame registre. Šiose nuostatose tiksliai nenurodoma, kokia informacija apie tikrąjį savininką turi būti pateikta minėtam centriniam registrui, ir kiekvienai valstybei narei paliekama teisė ją nustatyti.

54.

Dėl prieigos prie šios informacijos pažymėtina, kad Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalies pirminėje versijoje buvo nurodyta, jog valstybės narės užtikrina, kad informaciją apie tikruosius savininkus visais atvejais galėtų gauti: kompetentingos institucijos ir finansinės žvalgybos padaliniai be jokių apribojimų (a punktas), įpareigotieji subjektai, kai vykdomas deramas klientų tikrinimas (b punktas) ir bet kuris asmuo arba organizacija, kurie gali įrodyti teisėtą interesą (c punktas).

55.

Direktyvos 2018/843 2 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad, atsižvelgiant į „naujas tendencijas, ypač kalbant apie būdus, kuriais teroristų grupuotės finansuoja ir atlieka savo operacijas“, buvo nuspręsta imtis „tolesnių priemonių didesniam finansinių sandorių, bendrovių ir kitų juridinių asmenų <…> skaidrumui užtikrinti. Kaip matyti iš Direktyvos 2018/843 5 konstatuojamosios dalies, šios papildomos priemonės, kuriomis iš dalies pakeista Direktyva 2015/849, vis dėlto turi būti taikomos „tinkamai atsižvelgiant į pagrindinę teisę į asmens duomenų apsaugą ir proporcingumo principo laikymąsi ir taikymą“.

56.

Taigi, siekiant užtikrinti aukštesnio lygio skaidrumą tikrųjų savininkų atžvilgiu, Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalies c punktas buvo iš dalies pakeistas Direktyva 2018/843, todėl prieigą prie informacijos apie tikruosius savininkus nuo šiol turi „bet kuris plačiosios visuomenės atstovas“, ir nereikalaujama įrodyti jokio intereso.

57.

Kalbant konkrečiau, pagal Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalies antrą pastraipą bet kuris plačiosios visuomenės narys gali gauti „bent tokią informaciją: tikrojo savininko vardą ir pavardę, gimimo metus ir mėnesį, gyvenamosios vietos šalį ir pilietybę, taip pat jo turimų naudos teisių pobūdį ir apimtį“. Be to, vadovaujantis šio 30 straipsnio 5 dalies trečia pastraipa, valstybės narės gali suteikti prieigą „prie papildomos informacijos, pagal kurią galima identifikuoti tikrąjį savininką“, o ta papildoma informacija apima „bent gimimo datą arba kontaktinius duomenis, laikantis duomenų apsaugos taisyklių“.

58.

Kalbant apie prieigos prie šių duomenų būdą, pažymėtina, kad Direktyva 2018/843 į Direktyvos 2015/849 30 straipsnį buvo įtraukta 5a dalis, pagal kurią valstybės narės gali nuspręsti suteikti prieigą prie jų nacionaliniuose registruose esančios informacijos su sąlyga, kad prisiregistruojama internetu ir sumokamas mokestis, kuris negali būti didesnis nei su prieigos prie informacijos suteikimu susijusios administracinės išlaidos.

59.

Vis dėlto plačiosios visuomenės prieiga prie informacijos apie tikruosius savininkus nėra neribota. Iš tikrųjų pagal Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 9 dalį valstybėms narėms suteikiama galimybė numatyti prieigos prie informacijos apie tikruosius savininkus išimtis. Direktyva 2018/843 iš dalies pakeistoje minėto straipsnio 9 dalies versijoje nurodyta, kad nacionalinėje teisėje nustatytomis išimtinėmis aplinkybėmis, kai įpareigotųjų subjektų ar plačiosios visuomenės prieiga tikrajam savininkui gali sukelti neproporcingą riziką, sukčiavimo, pagrobimo, šantažo, turto prievartavimo, priekabiavimo, smurto ar bauginimo riziką arba jei tikrasis savininkas yra nepilnametis ar kitaip teisiškai neveiksnus, valstybės narės gali numatyti prieigos prie minėtos informacijos išimtis.

60.

Kaip matyti iš Direktyvos 2018/843 30 ( 21 ), 31 ( 22 ), 32 ( 23 ) ir 33 ( 24 ) konstatuojamųjų dalių, ja atliktais Direktyvos 2015/849 30 straipsnio pakeitimais – ir konkrečiai tai, kad galimybę gauti prieigą prie informacijos apie tikruosius savininkus turi „bet kuris plačiosios visuomenės narys“, nesant būtinybės įrodyti kokį nors interesą, – siekta užtikrinti didesnį tikrųjų savininkų ir įmonių kontrolės struktūrų skaidrumą, o pagrindinis tikslas buvo sukurti aplinką, kurios naudojimas pinigų plovimo ir teroristų finansavimo tikslais būtų mažiau tikėtinas ( 25 ). Didesnio skaidrumo nustatymu siekta ir teigiamo šalutinio poveikio – padidinti pasitikėjimą finansų rinkomis ( 26 ).

61.

Kaip jau minėta, Direktyvos 2015/849 pakeitimais, atliktais Direktyva 2018/843, pirmiausia siekta užtikrinti didesnį skaidrumą, tačiau pastarosios direktyvos 34 konstatuojamojoje dalyje ( 27 ) aiškiai pripažįstama, kad būtina siekti teisingos pusiausvyros tarp, pirma, plačiosios visuomenės intereso užkirsti kelią pinigams plauti ir teroristams finansuoti ir, antra, duomenų subjektų pagrindinių teisių.

62.

Taigi, kaip matyti iš Direktyvos 2018/843 36 konstatuojamosios dalies ( 28 ), siekiant užtikrinti proporcingą ir subalansuotą požiūrį ir, be kita ko, teisę į privataus gyvenimo gerbimą ir į asmens duomenų apsaugą, Direktyvoje 2015/849 buvo numatytos šios direktyvos 30 straipsnio 9 dalyje nustatytomis ir pirma minėtomis sąlygomis taikytinos išimtys dėl informacijos apie tikruosius savininkus atskleidimo per registrus ir plačiosios visuomenės prieigos prie tokios informacijos.

63.

Antrosios grupės klausimai, paminėti šios išvados 35 punkte, t. y. klausimai, sudarantys trečiąjį prejudicinį klausimą byloje C‑601/20, suformuluoti taip, kad jais siekiama paprašyti Teisingumo Teismo įvertinti Direktyva 2015/849 sukurtos visuomenės prieigos prie informacijos apie bendrovių ir kitų juridinių asmenų tikruosius savininkus tvarkos galiojimą atsižvelgiant į įvairias BDAR nuostatas.

64.

Šiomis aplinkybėmis pirmiausia dera išdėstyti tam tikrus samprotavimus dėl šių Sąjungos teisės aktų, t. y. direktyvų 2015/849 bei 2018/843 sąsajos su BDAR.

65.

Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia pažymėti, kad tai yra antrinės teisės aktai, kurie pagal Sąjungos teisės šaltinių hierarchiją yra lygiaverčiai.

66.

Taigi iš jurisprudencijos matyti, kad tuo atveju, kai dviejuose lygiaverčiuose antrinės teisės aktuose nėra nuostatų, kuriose būtų aiškiai numatyta vieno iš jų pirmenybė prieš kitą, reikia užtikrinti, kad vieno iš šių aktų taikymas būtų suderinamas su kito akto taikymu, taigi, kad juos būtų galima taikyti nuosekliai ( 29 ).

67.

Nagrinėjamu atveju esama akivaizdžių nagrinėjamų aktų sąsajų. Artimiausias ryšys nustatytas Direktyvos 2015/849 41 straipsnio 1 dalyje, kurios Direktyva 2019/2177 iš dalies pakeistoje redakcijoje numatyta, kad „[p]agal šią direktyvą atliekamam asmens duomenų tvarkymui taikom[as BDAR]“. Direktyvos 2018/843 38 konstatuojamojoje dalyje taip pat nurodyta, kad „asmens duomenų tvarkymui pagal šią direktyvą taikomas“ BDAR ir kad „savininkai turėtų būti informuoti apie jų teises pagal dabartinę Sąjungos duomenų apsaugos teisės sistemą, nustatytą [BDAR]“. Direktyvos 2015/849 43 straipsnyje taip pat pateikiama nuoroda į BDAR.

68.

Nepaisant to, kad minėto 41 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „taikomas“ ( 30 ), mano požiūriu, šiose sąsajose nėra numatyta BDAR pirmenybė prieš direktyvas 2015/849 ir 2018/843 ( 31 ), todėl BDAR turėtų būti laikomas teisėtumo parametru, pagal kurį turėtų būti vertinamas šių direktyvų nuostatų galiojimas.

69.

Vis dėlto šiomis sąsajomis išreiškiamas reikalavimas koordinuoti, pirma, minėtų direktyvų taikymu grindžiamą asmens duomenų tvarkymą ir, antra, priėmus BDAR Sąjungos teisėje įdiegtą bendrąją duomenų apsaugos sistemą.

70.

Be to, priėmus BDAR šia diegiama teisės sistema įgyvendinami – be kita ko (bet ne išimtinai), šio reglamento 5 ir 6 straipsniuose – reikalavimai, susiję su pagal Chartijos 8 straipsnį ginama pagrindine teise į asmens duomenų apsaugą, ir, be kita ko, šio straipsnio 2 dalyje specialiai numatyti reikalavimai ( 32 ).

71.

Iš to matyti, jog tam, kad Direktyvoje 2015/849 nustatyta duomenų apie bendrovių ir kitų juridinių asmenų tikruosius savininkus tvarkymo sistema atitiktų Chartijos 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, ji turi būti aiškinama nuosekliai laikantis BDAR nuostatų, kaip aiškiai numatyta šios direktyvos 41 straipsnio 1 dalyje.

72.

Be to, valstybių narių institucijos, visų pirma nacionalinės teisės aktų leidėjas, privalo atsižvelgti į BDAR taisyklėmis grindžiamus reikalavimus, kai jais nustatoma ir taikoma minėtomis direktyvomis įdiegta finansų sistemos naudojimo pinigams plauti ar teroristams finansuoti prevencijos tvarka, ir konkrečiai šiose dviejose direktyvose numatyta tikrųjų savininkų duomenų tvarkymo sistema.

73.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudicinius klausimus reikia nagrinėti atsižvelgiant į šiuos principus.

74.

Pirmuoju klausimu byloje C‑601/20 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalies c punktas, kiek juo valstybėms narėms nurodoma padaryti informaciją apie tikruosius savininkus prieinamą bet kuriam plačiosios visuomenės atstovui be teisėto intereso pagrindimo, galioja atsižvelgiant į teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą bei teisę į asmens duomenų apsaugą, kurios garantuojamos atitinkamai Chartijos 7 ir 8 straipsniais.

75.

Toje pačioje byloje pateikto antrojo klausimo b punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 9 dalis, kuria valstybėms narėms suteikiama galimybė taikyti bet kurio plačiosios visuomenės nario prieigos prie informacijos apie tikruosius savininkus išimtis, galioja Chartijoje nustatytų pagrindinių teisių atžvilgiu.

76.

Mano nuomone, šie du klausimai dėl dviejų to paties Direktyvos 2015/849 straipsnio dalių galiojimo turi būti nagrinėjami kartu. Iš tikrųjų šie du klausimai yra susiję su dviem šioje direktyvoje nustatytais tos pačios visuomenės prieigos prie informacijos apie tikruosius savininkus tvarkos aspektais, kurių galiojimą, mano požiūriu, reikia vertinti kartu. Manau, kad iš tikrųjų siekiant atsakyti į byloje C‑601/20 pateiktą pirmąjį klausimą apie prieigos prie minėtos informacijos suteikimą plačiajai visuomenei nereikalaujant pagrįsti jokio intereso, neišvengiamai reikės atsižvelgti į minėtos direktyvos 30 straipsnio 9 dalyje numatytą išimčių sistemą. Taigi abu klausimai yra susiję.

77.

Visų pirma dar pažymiu, kad iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog pirmuoju klausimu byloje C‑601/20 nesiekiama kvestionuoti nei tikrųjų savininkų duomenų pateikimo ir saugojimo centriniame registre, nei pačios prieigos, nustatytos Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalyje, prie šios informacijos sistemos. Minėtas klausimas susijęs tik su Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalies c punkto pakeitimu, padarytu Direktyva 2018/843. Taigi jis susijęs tiktai su pirminėje šios nuostatos versijoje nustatyto reikalavimo, pagal kurį kiekvienas asmuo ar organizacija privalo įrodyti, kad turi „teisėtą interesą“ gauti minėtus tikrųjų savininkų duomenis, panaikinimu, vadinasi, ir galimybės gauti tokią informaciją suteikimu „bet kuriam plačiosios visuomenės nariui“, nesant būtinybės įrodyti kokį nors interesą.

78.

Kalbant apie abiejuose minėtuose klausimuose dėl galiojimo vertinimo nurodytas pagrindines teises reikia priminti, kad pagal Chartijos 7 straipsnį kiekvienam asmeniui užtikrinama teisė į jo ir šeimos gyvenimo privatumą, būsto neliečiamybę bei komunikacijos slaptumą. Chartijos 8 straipsnio 1 dalyje aiškiai pripažįstama, kad kiekvienas turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą. Pagal suformuotą jurisprudenciją šios teisės į bet kokią informaciją apie fizinį asmenį, kurio tapatybė yra nustatyta arba gali būti nustatyta, yra glaudžiai susijusios, o prieiga prie fizinio asmens asmeninio pobūdžio duomenų, siekiant juos saugoti ar naudoti, daro poveikį šio asmens teisei į privatų gyvenimą ( 33 ).

79.

Vis dėlto Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintos teisės neatrodo absoliučios prerogatyvos, bet į jas turi būti atsižvelgiama pagal jų funkciją visuomenėje ( 34 ). Pagal Chartijos 8 straipsnio 2 dalį taip pat leidžiama tvarkyti asmens duomenis, jeigu tenkinamos tam tikros sąlygos. Šioje nuostatoje numatyta, kad asmens duomenys turi būti „tinkamai tvarkomi ir naudojami tik konkretiems tikslams ir tik atitinkamam asmeniui sutikus ar kitais įstatymo nustatytais teisėtais pagrindais“.

80.

Be to, bet koks teisės į asmens duomenų apsaugą, kaip ir teisės į privatų gyvenimą, apribojimas turi atitikti Chartijos 52 straipsnio 1 dalies nuostatas. Taigi toks apribojimas turi būti numatytas įstatymuose, vykdomas gerbiant esminį šių teisių turinį, veiksmingai paisant Sąjungos pripažintų bendrojo intereso tikslų ir poreikio apsaugoti kito asmens teises ir laisves, taip pat – proporcingumo principo.

81.

Vertinant minėtas teises ribojančią priemonę, taip pat turi būti atsižvelgiama į Chartijos 3, 4, 6 ir 7 straipsniuose įtvirtintų teisių ir nacionalinio saugumo bei kovos su sunkiais nusikaltimais tikslų svarbą, prisidedant prie kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugos ( 35 ).

82.

Be to, pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį siekiama užtikrinti būtiną Chartijoje įtvirtintų teisių ir atitinkamų EŽTK garantuojamų teisių darną; reikia į tai atsižvelgti kaip į minimalų apsaugos lygį ( 36 ). Chartijos 7 straipsnyje įtvirtinta teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą atitinka EŽTK 8 straipsnyje garantuotą teisę, todėl jai turi būti pripažįstama ta pati prasmė ir taikymo sritis ( 37 ).

83.

Taigi minėtus du klausimus, vertinant galiojimą, reikia nagrinėti atsižvelgiant į šiuos principus.

84.

Siekiant įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamų Direktyvos 2015/849 nuostatų galiojimą, visų pirma reikia patikrinti, ar tokiais veiksmais, kokie numatyti šiose nuostatose, gali būti pažeistos ir suvaržytos pagal Chartijos 7 ir 8 straipsnius užtikrintos teisės. Jeigu taip yra, taip pat reikia nustatyti šio suvaržymo sunkumo lygį ( 38 ).

85.

Kalbant visų pirma apie suvaržymų buvimą, reikia pažymėti, jog Chartijos 7 ir 8 straipsniuose pripažintos teisės į privatų gyvenimą paisymas tvarkant asmens duomenis yra susijęs su visa informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė yra nustatyta arba gali būti nustatyta ( 39 ), o taip yra nagrinėjamu atveju, nes bendrovių ir kitų juridinių asmenų tikrieji savininkai, kaip jie apibrėžti Direktyvos 2015/849 3 straipsnio 6 punkte, yra fiziniai asmenys, kurių tapatybė gali būti nustatyta.

86.

Antra, taip pat reikia pažymėti, jog plačiajai visuomenei prieinama informacija apie tikruosius savininkus, išvardyta Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalies antroje pastraipoje ir paminėta šios išvados 57 punkte, yra asmens duomenys ( 40 ). Šiuo klausimu jurisprudencijoje nurodyta, jog aplinkybė, kad ši informacija priskirtina prie profesinės veiklos srities, nereiškia, kad ji nėra asmens duomenys ( 41 ).

87.

Be to, iš jurisprudencijos matyti, kad siekdami nustatyti, ar asmens duomenims turi būti taikoma Sąjungos teisėje numatyta apsauga, nesvarbu žinoti, ar turima omenyje informacija yra ypač neskelbtina, ar ne. Be to, Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad, siekiant apibūdinti Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės suvaržymą, nelabai svarbu, ar atitinkama informacija apie privatų gyvenimą yra neskelbtina ir ar suinteresuotieji asmenys patyrė nepatogumų dėl tokio suvaržymo ( 42 ).

88.

Trečia, kaip pažymėjo visos pastabas Teisingumo Teismui pateikusios šalys, tokie veiksmai, kokie numatyti Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalies c punkte – t. y. registrą tvarkančios organizacijos vykdomas tokių tikrųjų savininkų asmens duomenų, kokie nurodyti šios išvados 57 punkte, suteikimas ir atskleidimas – yra veiksmai, kuriais gali būti pažeistos Chartijos 7 ir 8 straipsniais garantuojamos pagrindinės teisės. Taigi šie veiksmai yra Chartijos 7 straipsnyje garantuojamų pagrindinių teisių suvaržymas ( 43 ). Tai taip pat yra Chartijos 8 straipsnyje garantuojamos teisės į asmens duomenų apsaugą suvaržymas, nes tai yra asmens duomenų tvarkymas ( 44 ) pagal šio 8 straipsnio 2 dalį ( 45 ), už kurį atsakinga minėta organizacija ( 46 ).

89.

Be to, nagrinėjamu atveju suteikus šiuos duomenis, su jais gali susipažinti plačiosios visuomenės nariai, prieinantys prie registre saugomos ir skelbiamos informacijos, ir, atsižvelgiant į atvejį, šie asmenys ją saugo arba platina ( 47 ). Taigi ši prieiga yra papildomas Chartijos 7 ir 8 straipsniuose garantuojamų pagrindinių teisių suvaržymas ( 48 ). Kai tik plačiosios visuomenės narys susipažįsta su šiame registre saugomais duomenimis, jis taip pat gali būti laikomas atsakingu už šių duomenų tvarkymą ir už tai, kaip jie galbūt bus tvarkomi vėliau ( 49 ).

90.

Taigi reikia daryti išvadą, kad tokie veiksmai, grindžiami Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalies c punkto taikymu, yra Chartijos 7 ir 8 straipsniuose garantuojamų pagrindinių teisių suvaržymas.

91.

Be to, kalbant apie šių suvaržymų sunkumą, visų pirma reikia pažymėti, kad nagrinėjamu atveju asmenų, kuriems gali būti taikomi suvaržymai, skaičius yra ne neribotas, neapibrėžtas ir nediferencijuotas, bet, atvirkščiai, reglamentuojamas ( 50 ). Iš tikrųjų fiziniai asmenys, kuriuos galima pripažinti bendrovių ar kitų juridinių asmenų tikraisiais savininkais pagal šios išvados 85 punkte nurodytą apibrėžtį, sudaro specifinių asmenų grupę. Šie asmenys nustatomi atsižvelgiant į jų vaidmenį bendrovėse ir kituose juridiniuose asmenyse, visų pirma jų, kaip tikrųjų šių subjektų savininkų, poziciją. Be to, jie nustatomi atsižvelgiant į tikslus, kurių siekiama ( 51 ) taikant pareigą pranešti registrui apie tikruosius nagrinėjamų duomenų savininkus. Taigi esama ryšio tarp duomenų subjektų (t. y. tikrųjų savininkų) ir duomenų tvarkymo tikslo.

92.

Vis dėlto taip pat reikia pažymėti, kad atitinkamų duomenų tvarkymo būdai, lemiantys suvaržymus, t. y. šių duomenų suteikimas visuomenei iš principo niekaip nevaržant jų prieigos, potencialiai gali tapti pagrindas šiuos duomenis paskleisti platesniu mastu.

93.

Pagal Direktyvos 2015/849 30 straipsnio nuostatas nacionalinės teisės aktų leidėjui paliekama tam tikra diskrecija, susijusi su plačiosios visuomenės prieigos prie duomenų apie tikruosius savininkus sąlygų nustatymu ir tuo tikslu vykdomomis procedūromis. Tokiomis aplinkybėmis poveikio pagrindinėms teisėms aprėptis gali būti įvairi ir priklauso nuo visuomenės prieigos užtikrinimo būdo.

94.

Taigi tam tikrose valstybėse narėse, kaip antai Liuksemburge, kur iškeltos nagrinėjamos bylos, ši prieiga gali būti užtikrinama automatizuotomis priemonėmis, nes duomenys apie tikruosius bendrovių ir kitų juridinių asmenų savininkus yra skelbiami internete. Aišku, kad dėl tokio prieigos būdo, t. y. galimybės laisvai gauti šiuos duomenis internete, jie gali būti maksimaliai plačiai paskleisti. Taigi dėl tokio duomenų tvarkymo būdo šie duomenys gali būti platinami dideliu mastu ( 52 ).

95.

Trečia, kalbant apie duomenis, kuriems taikomi suvaržymai, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad, kuo daugiau duomenų kategorijų, kurioms taikoma ši prieiga, tuo dažniau suvaržymas gali būti kvalifikuojamas kaip „sunkus“ ( 53 ).

96.

Taigi iš Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalies antros pastraipos matyti, kad nagrinėjamu atveju – neliečiant valstybėms narėms paliktos diskrecijos klausimo, aptarto šios išvados 105–107 punktuose – šie duomenys atitinka dvi kategorijas: pirmąją sudaro tikrųjų savininkų asmens tapatybės duomenys (pavardė, gimimo metai ir mėnuo bei pilietybė) ir jų gyvenamosios vietos šalies duomenys be papildomo patikslinimo, o antrąją – duomenys apie turimų naudos teisių pobūdį ir aprėptį. Kita tikrųjų savininkų registre saugoma informacija nesusijusi su veiksmais, kurie pripažįstami šios išvados 88–89 punktuose nurodytais suvaržymais, dėl kurių pateikti prejudiciniai klausimai šioje byloje.

97.

Kalbant apie pirmąją duomenų kategoriją, pažymėtina, kad tai yra riboti duomenys, kuriuos turint, be abejo, galima nustatyti tam tikro asmens tapatybę, bet tokius duomenis galima pavadinti „kontaktiniais“ ( 54 ) ir identifikaciniais, o ne vadinamaisiais „kvalifikuotaisiais“ duomenimis, kurie labiausiai susiję su privačiu ir intymiu gyvenimu arba jais remiantis galima patikimai, tiksliai ir išsamiai nustatyti atitinkamo asmens profilį ( 55 ). Nors turint šiuos duomenis galima gana tiksliai identifikuoti aptariamą asmenį, t. y. tikrąjį savininką, mano nuomone, jais remiantis negalima padaryti ypač tikslių išvadų apie asmenų, kurių duomenys atskleidžiami, privatų gyvenimą ( 56 ).

98.

Kalbant apie antrąją duomenų kategoriją, pažymėtina, kad omenyje turimi ekonominiai duomenys, atskleidžiantys bendrovės ar juridinio asmens naudos teisių pobūdį – kaip antai turimos kapitalo dalys ar akcijos – ir šių interesų aprėptis, reiškiama, pvz., turima tam tikro subjekto kapitalo dalimi. Taigi, nors šie duomenys neabejotinai padeda nustatyti bendrovės ar juridinio asmens tikrojo savininko interesų aprėptį ir dėl to gali turėti tam tikrą ekonominę reikšmę, vis dėlto, mano nuomone, remiantis jais, kaip ir pirmosios kategorijos duomenimis, negalima daryti tikslių išvadų apie duomenų subjektų privatų gyvenimą ( 57 ).

99.

Taigi atrodo, kad kiekvienam plačiosios visuomenės nariui prieinami tikrųjų savininkų duomenys yra mažiau neskelbtini nei prie tam tikrų kitų kategorijų priskiriami asmens duomenys ( 58 ).

100.

Vis dėlto Sovim savo pastabose nurodė, kad laisva prieiga prie Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalies antroje pastraipoje nurodytų duomenų leistų įvertinti atitinkamo asmens turtą ir nustatyti, kokio pobūdžio ir aprėpties investicijas jis atlieka. Per posėdį Sovim taip pat nurodė, kad prieiga prie šių duomenų leistų profiliavimo tikslais vykdyti ekonominės žvalgybos operacijas.

101.

Šiuo klausimu pažymėtina: nors, žinoma, prieiga prie duomenų, susijusių su naudos teisių bendrovėje pobūdžiu ir apimtimi, padeda įgyti tam tikrą informaciją apie asmens turtą, vis dėlto svarbūs yra du argumentai. Pirma, investicijos į bendroves apskritai sudaro tik tam tikrą asmens turto dalį, nes paprastai šį turtą sudaro diversifikuotos investicijos, apimančios kito tipo investicijas, kaip antai investicijas į finansines priemones bei investicijas į nekilnojamąjį turtą. Taigi vien turint prieigą prie duomenų apie investicijas į bendroves paprastai galima suformuoti ribotą asmeniui priklausančio turto vaizdą. Be to, išskyrus atvejus, kai naudos teisės, kurių pobūdis ir aprėptis atskleidžiami, yra susijusios su bendrovėmis, kurių vertė tam tikru būdu viešai žinoma, visiškai neakivaizdu, kaip neturint kitos informacijos nustatyti tikslią tam tikros bendrovės ar jos investicijos vertę, kurią sudaro šios bendrovės kapitalo dalių turėjimas. Iš to matyti, kad, nors turint pirma minėtus duomenis galima susidaryti ribotą vaizdą apie asmens turtą, apskritai juo remiantis negalima atlikti tikslaus šio turto kiekybinio įvertinimo.

102.

Mano nuomone, panašiais argumentais galima remtis vertinant riziką, kad prieiga prie šios informacijos padės atlikti asmenų ekonominį profiliavimą. Nors aišku, kad, turint prieigą prie šios išvados 98 punkte nurodytų duomenų, galima nustatyti sritis (arba bent jau kai kurias sritis), į kurias asmuo investuoja, ši prieiga vis dėlto nepadeda padaryti tikslių išvadų dėl šio asmens investicijų profilio. Be to, šiuo klausimu pažymėtina, kad konkrečios sąlygos, kuriomis visuomenė įgyja prieigą prie registro, šiuo atžvilgiu daro tam tikrą poveikį ir gali padėti dar sumažinti šią riziką. Taigi pažymiu, kad Liuksemburge nagrinėjamų duomenų paieška internete gali būti atliekama tik pagal juridinio asmens, o ne pagal tikrojo savininko asmens duomenis. Nesant galimybės atlikti paieškos registre pagal asmens duomenis, dar labiau sumažinama atitinkamo asmens ekonominio profiliavimo rizika.

103.

Atsižvelgdamas į tai dar pažymėsiu, jog tikslūs duomenys apie bendrovės ar kito juridinio asmens naudos teisių pobūdį ir aprėptį gali turėti savarankišką ekonominę ir komercinę reikšmę, nes tam tikrais atvejais gali padėti suprasti tikrąją tam tikrų bendrovių valdymo struktūrą, kurios negalima aiškiai nustatyti remiantis iš kitų informacijos šaltinių gauta informacija.

104.

Baigiant reikia daryti išvadą, kad iš viso, kas išdėstyta pirma, matyti, jog registrą tvarkančios organizacijos vykdomas tokių tikrųjų savininkų asmens duomenų, kokie nurodyti šios išvados 57 punkte, suteikimas ir atskleidimas neabejotinai yra pagal Chartijos 7 ir 8 straipsnius garantuojamų pagrindinių teisių suvaržymas. Tačiau manau, kad, nepaisant aplinkybės, jog, turint omenyje pagal Direktyvą 2015/849 valstybėms narėms paliktą veiksmų laisvę nustatyti nagrinėjamų asmens duomenų tvarkymo būdus, negalima atmesti, kad šie duomenys buvo plačiai atskleisti dėl gana ribotos asmens duomenų, kurie yra suvaržymo objektas, aprėpties ir dėl to, kad jie nėra ypač neskelbtini, įmanomą nagrinėjamų suvaržymų žalingą poveikį atitinkamiems asmenims galima apibūdinti kaip nedidelį. Taigi minėtas pagal Chartijos 7 ir 8 straipsnius garantuojamų pagrindinių teisių suvaržymas atliekant šios išvados 88 ir 89 punktuose nurodytus veiksmus, mano nuomone, nėra ypač sunkus, nes vien turint tokios aprėpties ir tokio pobūdžio duomenis negalima gauti tikslių žinių apie duomenų subjektus, taigi nedaroma tiesioginio ir stipraus poveikio jų privataus gyvenimo intymumui.

105.

Vis dėlto dar reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalies antrą ir trečią pastraipas valstybės narės turi diskreciją nustatyti duomenis, kurie gali būti prieinami plačiajai visuomenei. Pirma, minėtoje antroje pastraipoje nustatyta, kad bet kuris plačiosios visuomenės narys gali gauti „bent jau“ joje nurodytus duomenis, todėl galima suprasti, kad valstybės narės gali suteikti prieigą prie papildomų duomenų. Be to, trečioje pastraipoje numatyta, kad valstybės narės nacionalinėje teisėje nustatytomis sąlygomis gali suteikti prieigą prie „papildomos informacijos“, pagal kurią galima identifikuoti tikrąjį savininką. Ta papildoma informacija apima bent gimimo datą arba kontaktinius duomenis, laikantis duomenų apsaugos taisyklių.

106.

Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas paliko valstybėms narėms diskreciją išplėsti plačiajai visuomenei prieinamų tikrųjų savininkų duomenų kiekį, taip peržengiant Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalies antroje pastraipoje nustatytas ir šios išvados 96 punkte primintas ribas.

107.

Aišku, kad ši galimybė padidinti plačiajai visuomenei prieinamų tikrųjų savininkų duomenų kiekį potencialiai gali paskatinti didesnį Chartijos 7 ir 8 straipsniais garantuojamų šių asmenų pagrindinių teisių suvaržymą. Be to, kad papildomi duomenys, kuriais valstybės gali papildyti minėtoje antroje pastraipoje pateiktą ir šios išvados 96 punkte nurodytą plačiajai visuomenei prieinamų duomenų sąrašą, yra neapibrėžti ( 59 ), pažymėsiu, kad suteikiant visuomenei Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalies trečioje pastraipoje numatytą prieigą prie konkrečių asmens duomenų (t. y. rezidavimo vietos ar nuolatinės gyvenamosios vietos adreso), mano nuomone, priešingai, nei nurodžiau šios išvados 104 punkte, gali būti įvykdomas sunkus asmens privataus gyvenimo suvaržymas. Taigi valstybių narių turimą galimybę leisti susipažinti su papildomais duomenimis reikia išnagrinėti atskirai.

108.

Kadangi taikant Direktyvoje 2015/849 nustatytą visuomenės prieigos tvarką varžomos Chartijos 7 ir 8 straipsniais garantuojamos pagrindinės teisės, dera patikrinti, ar šiuos minėtų teisių suvaržymus galima pagrįsti taikant šios išvados 79 ir 80 punktuose minėtas nuostatas ir principus.

109.

Pirmoji sąlyga, kuri turi būti tenkinama suvaržant naudojimąsi Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintomis teisėmis, apie kurią kalbama tiek jos 8 straipsnio 2 dalyje, tiek bendrais bruožais – jos 52 straipsnio 1 dalyje, yra ta, kad tokie suvaržymai būtų „numatyti įstatymo“.

110.

Pagal Teisingumo Teismo aiškiai suformuotą jurisprudenciją ( 60 ), grindžiamą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais ( 61 ), reikalavimas, kad visi pagrindinės teisės įgyvendinimo apribojimai būtų „numatyti įstatyme“, reiškia ne tik tai, kad suvaržymas turi būti „teisinės kilmės“, bet ir tai, kad pačiame teisiniame pagrinde, kuriuo leidžiamas šių teisių suvaržymas, turi būti aiškiai ir tiksliai apibrėžta jo apimtis. Šiuo su „įstatymo statusu“, taigi, ir su nagrinėjamos priemonės prieinamumu bei numatomumu susijusiu antruoju aspektu, kurį lemia žodžiai „numatyti įstatymo“, kaip tai suprantama tiek pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį, tiek pagal jos 8 straipsnio 2 dalį ir EŽTK 8 straipsnio 2 dalį, ne tik siekiama užtikrinti teisėtumo principo laikymąsi ir tinkamą apsaugą nuo savivalės ( 62 ): jis taip pat atitinka teisinio saugumo reikalavimą.

111.

Nagrinėjamu atveju pažymiu, kad, pirma, tikrųjų savininkų registrą tvarkančios organizacijos pareiga suteikti visuomenei tam tikrus jos surinktus ir saugomus duomenis apie tikruosius savininkus bei plačiajai visuomenei suteikta galimybė laisvai susipažinti su šiais duomenimis yra grindžiamos Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalies c punktu bei nacionalinės teisės nuostata, kuria ši teisės norma perkelta į nacionalinę teisę.

112.

Antra, tiek nagrinėjamos direktyvos, t. y. direktyvos 2015/849 ir 2018/843, tiek įstatymai, kuriais jos perkeltos į nacionalinę teisę, buvo paskelbti kiekvienam prieinamuose oficialiuosiuose leidiniuose. Tokiomis sąlygomis teisinio pagrindo, kuriuo grindžiami nagrinėjami apribojimai, skaidrumo reikalavimai gali būti traktuojami kaip tenkinami ( 63 ).

113.

Trečia, konstatuoju, kad Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalies antroje pastraipoje aiškiai ir tiksliai išdėstytas surinktų ir saugomų duomenų sąrašas, kurį už registro tvarkymą atsakinga organizacija privalo pateikti visuomenei, kuri gali su juo susipažinti.

114.

Vis dėlto šį faktą galima konstatuoti tik turint omenyje valstybėms narėms paliktą galimybę suteikti plačiajai visuomenei galimybę susipažinti su papildomais duomenimis, remiantis antroje pastraipoje įrašytu žodžių junginiu „bent jau“ ir Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalies trečia pastraipa. Nors iš tikrųjų visuomenės prieiga prie „papildomų duomenų“, kurią valstybės narės gali numatyti pagal minėtos trečios pastraipos nuostatą, taip pat turi būti numatyta nacionalinėje teisėje bei atitikti duomenų apsaugos taisykles ir ja turi būti siekiama vienintelio tikslo – leisti nustatyti tikrojo savininko asmens tapatybę, šią nuostatą vis dėlto galima lyginti su vadinamąja „laisvo teksto“ nuostata ( 64 ), kuria siekiama įtraukti ne tik minėtoje antroje pastraipoje pateiktame sąraše konkrečiai išvardytą informaciją, bet ir tam tikrą papildomą informaciją, kuri nėra tiksliai apibrėžta ir jos negalima nustatyti.

115.

Kai Chartijoje nustatytų pagrindinių teisių suvaržymas grindžiamas teisėkūros procedūra priimtu Sąjungos teisės aktu, Sąjungos teisės aktų leidėjas, paisydamas šios išvados 110 punkte nurodytoje jurisprudencijoje įvardytų aiškumo ir tikslumo kriterijų ( 65 ), turi nustatyti tikslią šių suvaržymų aprėptį. Iš to matyti, kad, kai šio teisės aktų leidėjo pasirinkta priemonė yra direktyva, mano požiūriu, perkeliant ją į nacionalinę teisę, valstybėms narėms neturėtų būti deleguota nustatyti pagrindinius aspektus, apibrėžiančius suvaržymo aprėptį, kaip antai, kalbant apie Chartijos 7 ir 8 straipsniuose nurodytų pagrindinių teisių apribojimus, tvarkomų asmens duomenų pobūdį ir apimtį.

116.

Nagrinėjamu atveju priimdamas direktyvas 2015/849 ir 2018/843 Sąjungos teisės aktų leidėjas pats apribojo Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintas teises. Taigi pagal šias direktyvas leidžiami minėtų teisių suvaržymai negali būti laikomi valstybių narių pasirinkimo pasekme ( 66 ), nepaisant perkėlimo į nacionalinę teisę momentu turimos veiksmų laisvės: šių suvaržymų teisinis pagrindas yra pačios minėtos direktyvos. Šiomis aplinkybėmis Sąjungos teisės aktų leidėjas, remdamasis šios išvados 110 punkte priminta jurisprudencija ir aukštais visų pirma Chartijoje nustatytais pagrindinių teisių apsaugos standartais, turi aiškiai ir tiksliai nustatyti tvarkomų asmens duomenų apimtį ir pobūdį. Toks identifikavimas iš tikrųjų yra esminis veiksmas, kurį reikia kuo aiškiau ir tiksliau atlikti apibrėžiant bet kokį teisinį pagrindą, kuriuo nustatoma Chartijos 7 ir 8 straipsniuose numatytų pagrindinių teisių įgyvendinimo ribojimo priemonė ( 67 ).

117.

Taigi reikia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju suvaržymų teisiniame pagrinde, t. y. pačioje Direktyvoje 2015/849, aiškiai ir tiksliai apibrėžta atitinkamų pagrindinių teisių apribojimo apimtis, susijusi tik su plačiajai visuomenei prieinamais duomenimis, kaip antai tiksliai įvardytais Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalies antroje pastraipoje pateiktame sąraše. Tačiau šios sąlygos neatitinka šios 5 dalies antroje ir trečioje pastraipose numatyta valstybių narių galimybė suteikti plačiajai visuomenei galimybę susipažinti su papildomais duomenimis, kurie nėra tiksliai apibrėžti.

118.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pagal Chartijos 52 straipsnį įstatymuose numatyti Chartijos 7 ir 8 straipsniuose nustatytų teisių įgyvendinimo suvaržymai taikomi tik Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalies antroje pastraipoje pateiktam duomenų sąrašui.

119.

Kalbant konkrečiai apie Chartijos 8 straipsnio 2 dalyje numatytus reikalavimus, pažymėtina, kad šios išvados 70 punkte nurodyta, kad jie konkrečiau suformuluoti, be kita ko, BDAR 5 ir 6 straipsniuose.

120.

Reikalavimas, susijęs su duomenų tvarkymo teisėtumu, t. y. reikalavimas, kad nagrinėjami duomenys būtų tvarkomi remiantis atitinkamo asmens sutikimu arba kitu įstatymo numatytu teisėtu pagrindu ( 68 ), nustatytas BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte ( 69 ) ir sukonkretintas šio reglamento 6 straipsnyje, kuriame pateiktas išsamus ir ribotas atvejų, kai asmens duomenų tvarkymas gali būti laikomas teisėtu, sąrašas. Taigi, kad duomenų tvarkymas galėtų būti laikomas teisėtu, jis turi būti priskiriamas prie vieno iš minėtame 6 straipsnyje numatytų atvejų ( 70 ).

121.

Šiuo klausimu, mano nuomone, tinkama pateikti du argumentus.

122.

Pirma, reikia konstatuoti, kad pagal Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalies c punktą tikrųjų savininkų registrą tvarkančios organizacijos vykdomas asmens duomenų tvarkymas atitinka kelis BDAR 6 straipsnyje numatytus įteisinimo pagrindus ( 71 ).

123.

Šis tvarkymas atitinka, pirma, BDAR 6 straipsnio c punkte nurodytą motyvą, susijusį su teisinės prievolės vykdymu, nes minėtai organizacijai taikoma pareiga tvarkyti duomenis pagal įstatymą, kaip nurodyta šios išvados 111 punkte.

124.

Antra, minėtas duomenų tvarkymas atitinka BDAR 6 straipsnio e punkte nurodytą priežastį, susijusią su organizacijai patikėtos bendrojo intereso užduoties vykdymu ( 72 ). Iš tikrųjų pildydama tikrųjų savininkų registrą ir vykdydama visas Direktyvos 2015/849 30 straipsnyje numatytas šio registro funkcijas ši organizacija dalyvauja siekiant šioje direktyvoje nustatyto bendrojo intereso tikslo, būtent kovoti su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu bei vykdyti jų prevenciją ( 73 ). Be to, Direktyvos 2015/849 43 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, kad asmens duomenų tvarkymas pagal šią direktyvą pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos tikslais laikomas viešojo intereso klausimu pagal BDAR.

125.

Trečia, tas pats duomenų tvarkymas atitinka BDAR 6 straipsnio f punkte nurodytą motyvą, susijusį su duomenų valdytojo arba prieigą prie šių duomenų turinčių trečiųjų šalių siekiamo teisėto intereso įgyvendinimu. Iš tikrųjų leisdama susipažinti su šiais duomenimis minėta organizacija padeda šioms trečiosioms šalims įgyvendinti pirma nurodytą tikslą.

126.

Antra, pažymėtina, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog BDAR 5 ar 6 straipsniais apskritai ir absoliučiai nedraudžiama, kad, vadovaujantis nacionalinės teisės aktais, tam tikra viešosios teisės reglamentuojama institucija ar pagal įstatymus už registrą, kaip antai tikrųjų savininkų registrą, atsakinga įstaiga būtų įgaliota ar net įpareigota atskleisti asmens duomenis visuomenei, kai šis atskleidimas būtinas siekiant atlikti užduotį viešojo intereso labui arba vykdant viešosios valdžios funkcijas ( 74 ).

127.

Iš to matyti, kad BDAR 5 ir 6 straipsniai per se neprieštarauja plačiajai visuomenei, t. y. neribotam ir neapibrėžtam skaičiui asmenų, prieinamo asmens duomenų registro pildymui be kontrolės ir nepateikiant pagrindimo bei atitinkamam asmeniui nežinant, kas turi prieigą prie šių duomenų. Veikiau kyla klausimas, ar, atsižvelgiant į siekiamą bendrojo intereso tikslą ir į duomenų subjektų pagrindinių teisių suvaržymo sunkumo lygį, toks požiūris yra proporcingas.

128.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad duomenų tvarkymas pagal Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalies c punktą yra teisėtas, kaip tai suprantama pagal Chartijos 8 straipsnio 2 dalį ir BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punktą bei 6 dalį.

129.

Bet koks pagrindinių teisių įgyvendinimo suvaržymas turi ne tik būti grindžiamas pakankamai tiksliai suformuluotu teisiniu pagrindu, bet ir nepažeisti esminio šių teisių turinio. Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje suformuluotas reikalavimas, kad bet koks Chartijoje garantuojamų teisių ar laisvių apribojimas atitiktų jų esminį turinį, reiškia, kad tuo atveju, kai suvaržant jos pažeidžiamos, to negalima pateisinti jokiu teisėtu tikslu. Tokiu atveju suvaržymas laikomas prieštaraujančiu Chartijai, nesant būtinybės išnagrinėti, ar jis yra reikalingas siekiamam tikslui įgyvendinti ( 75 ).

130.

Šiuo klausimu tiek Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje, tiek Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatyta, kad nagrinėjamos pagrindinės teisės esminio turinio suvaržymo įvertinimas turi būti atliekamas iš anksto ir neatsižvelgiant į nagrinėjamos priemonės proporcingumo įvertinimą, todėl tai yra autonomiškas tyrimas ( 76 ).

131.

Atsižvelgiant į tai, mano nuomone, Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų teisių įgyvendinimo apribojimai, grindžiami Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalies antroje pastraipoje pateiktame sąraše minimų duomenų tvarkymu, nesuteikia pagrindo esminio šių teisių turinio pažeidimams.

132.

Iš tikrųjų, kalbant apie tai, kas susiję su teise į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, kaip nurodyta šios išvados 96–104 punktuose, ankstesniame punkte paminėtu duomenų tvarkymu grindžiami suvaržymai nesudaro galimybės gauti tikslios informacijos apie duomenų subjektus, taigi tiesiogiai ir stipriai nepaveikia jų privataus gyvenimo intymumo. Iš to matyti, kad šios teisės apribojimai, grindžiami Direktyvoje 2015/849 įdiegta visuomenės prieigos prie informacijos apie tikruosius savininkus tvarka, negali būti laikomi darančiais poveikį Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės esminiam turiniui ( 77 ).

133.

Dėl Chartijos 8 straipsnyje įtvirtintos teisės į asmens duomenų apsaugą Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje pažymi, kad šios teisės esmė išsaugoma, kai duomenų tvarkymo tikslai yra reglamentuojami, o duomenų tvarkymas yra lydimas taisyklių, kuriomis, be kita ko, siekiama užtikrinti tokių duomenų saugumą, konfidencialumą ir vientisumą, taip pat apsaugoti juos nuo neteisėtos prieigos ir tvarkymo ( 78 ).

134.

Šiuo klausimu visų pirma dera pažymėti, kad tikslai, kuriais pateisinamas bendrovių tikrųjų savininkų duomenų tvarkymas pagal Direktyvos 2015/849 30 straipsnyje nustatytą tvarką, yra reglamentuojami. Iš tikrųjų šios informacijos tvarkymas pateisinamas išimtinai šioje direktyvoje nurodytais bendrojo intereso tikslais ir, kiek tai susiję su visuomenės prieiga prie šios išvados 138 ir paskesniuose punktuose nurodytų duomenų, visų pirma – kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu bei jų prevencijos tikslu.

135.

Be to, iš Direktyvos 2015/849 41 straipsnio bei Direktyvos 2018/843 38 konstatuojamosios dalies matyti, kad BDAR taikomas asmens duomenų tvarkymui pagal šiomis dviem direktyvomis nustatytą visuomenės prieigos prie informacijos apie tikruosius savininkus sistemą. Kaip buvo nurodyta šios išvados 65 ir 72 punktuose, jos turi būti aiškinamos nuosekliai atsižvelgiant į BDAR. O BDAR numatytos taisyklės, kuriomis siekiama užtikrinti, be kita ko, duomenų saugumą, konfidencialumą ir vientisumą, taip pat apsaugoti šiuos duomenis nuo neteisėtos prieigos ir tvarkymo.

136.

Šiomis sąlygomis Chartijos 8 straipsnyje garantuojamos teisės apsaugoti asmens duomenis apribojimai, grindžiami Direktyvoje 2015/849 įdiegta visuomenės prieigos prie informacijos apie tikruosius savininkus tvarka, taip pat negali būti laikomi darančiais poveikį šios pagrindinės teisės esminiam turiniui.

137.

Bet kadangi šios išvados 105–107 ir 114–116 punktuose nurodyta „papildoma informacija“ nėra tiksliai apibrėžta, neįmanoma nustatyti, ar visuomenės prieigos prie šių duomenų tvarka grindžiami aptariamų pagrindinių teisių apribojimai gali paveikti Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų teisių esminį turinį.

138.

Tam, kad Chartijos 7 ir 8 straipsniuose garantuojamų pagrindinių teisių apribojimai galėtų būti pateisinami pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį, jie turi atitikti bendrojo intereso tikslus.

139.

Šiuo klausimu pažymiu, kad Direktyvos 2018/843 4 ir 30–38 konstatuojamosiose dalyse ( 79 ) gana išsamiai išvardyti motyvai, kurie paskatino Sąjungos teisės aktų leidėją iš dalies pakeisti visuomenės prieigos prie informacijos apie tikruosius savininkus tvarką, kuri pirmiausia buvo numatyta Direktyvoje 2015/849.

140.

Kaip jau nurodyta šios išvados 50 ir 60 punktuose, iš šių konstatuojamųjų dalių matyti, jog minėta tvarka atitinka Direktyvos 2015/849 1 straipsnio 1 dalyje nurodytą jos pagrindinį tikslą, t. y. Sąjungos finansų sistemos naudojimo pinigams plauti ir teroristams finansuoti prevenciją. Šiomis aplinkybėmis Direktyva 2018/843 atliktais pakeitimais siekta skatinti didesnį skaidrumą įmonių tikrųjų savininkų ir kontrolės struktūros atžvilgiu, siekiant pagrindinio tikslo – sukurti aplinką, kuri būtų mažiau naudojama pinigų plovimo ir teroristų finansavimo tikslais ( 80 ). Šiomis sąlygomis, kadangi Direktyva 2018/843 siekiama ne tik aptikti pinigų plovimą, vykdyti jo tyrimą, bet ir jo išvengti, skaidrumo didinimas turi tapti galinga atgrasomąja priemone ( 81 ).

141.

Atsižvelgiant į tai, Direktyvos 2018/843 30 konstatuojamojoje dalyje minimas tam tikras skaičius konkrečių tikslų, kurių siekiama taikant visuomenės prieigos prie informacijos apie tikruosius savininkus tvarką. Taigi tokia prieiga siekiama, pirma, leisti pilietinei visuomenei, būtent žiniasklaidai ar pilietinės visuomenės organizacijoms, labiau kontroliuoti informaciją. Antra, ji padeda išsaugoti pasitikėjimą verslo sandorių ir finansų sistemos sąžiningumu. Trečia, ji padeda kovoti su netinkamu bendrovių ir kitų juridinių asmenų bei juridinių struktūrų naudojimu pinigų plovimo arba teroristų finansavimo tikslais (pagalba tyrimams ir poveikis reputacijai), nes visi, galintys sudaryti sandorius, žino tikrųjų savininkų tapatybę. Ketvirta, ši prieiga finansų įstaigoms ir valdžios institucijoms (įskaitant trečiųjų valstybių valdžios institucijas), kovojančioms su tokiais nusikaltimais, suteiks didesnes galimybes laiku ir efektyviai gauti informaciją. Penkta, prieiga prie tos informacijos taip pat padeda vykdyti pinigų plovimo, susijusių pirminių nusikaltimų ir teroristų finansavimo tyrimus.

142.

Dėl to nagrinėjama priemone – t. y. Direktyvoje 2018/843 atliktu Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalies c punkto pakeitimu, kuriuo panaikintas reikalavimas, kad kiekvienas asmuo ar organizacija įrodytų „teisėtą interesą“, kad galėtų gauti duomenų apie tikruosius savininkus, – norima padidinti skaidrumą siekiant prisidėti prie pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos.

143.

Šiuo klausimu pažymiu, pirma, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog Sąjungos finansų sistemos naudojimo pinigams plauti ir teroristams finansuoti prevencija yra teisėtas tikslas, kurio valstybės narės įsipareigojo siekti tiek tarptautiniu lygiu ( 82 ), tiek Sąjungos lygiu, ir juo galima pateisinti pagal Sąjungos teisės sistemą saugomų teisių pažeidimą ( 83 ).

144.

Antra, šios išvados 142 punkte primintos priemonės tikslas yra susijęs su skaidrumo principu, kurio apimtis, kaip nurodyta šios išvados 38–48 punktuose, atitinka pirminės teisės taikymo apimtį.

145.

Trečia, Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje pripažino, kad pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos tikslas susijęs su tikslu apsaugoti viešąją tvarką ( 84 ). Nuosekliai vadovaujantis šia jurisprudencija, reikia laikytis nuomonės, kad nagrinėjama priemone siekiama vykdyti sunkios nusikalstamos veikos (pinigų plovimo) ir didelių grėsmių visuomenės saugumui (terorizmo) prevenciją, o šiais tikslais, sprendžiant iš jurisprudencijos, galima pateisinti net ir sunkius Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų pagrindinių teisių suvaržymus ( 85 ).

146.

Pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalies antrąjį sakinį joje pripažintos pagrindinės teisės įgyvendinimo apribojimai galimi tik tuo atveju, jei atitinka proporcingumo principą.

147.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmais būtų galima įgyvendinti aptariamais teisės aktais siekiamus tikslus ir šie veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir naudinga tiems tikslams įgyvendinti ( 86 ).

148.

Iš karto kyla klausimas, ar šios išvados 142 punkte priminta nagrinėjama priemonė yra tinkama šios išvados 140–142 punktuose nurodytiems siekiamiems tikslams įgyvendinti.

149.

Šiuo atžvilgiu neginčijama, kad platesnė prieiga prie informacijos apie tikruosius savininkus, užtikrinama taikant minėtą priemonę, gali padėti geriau atskleisti galimą bendrovių ar kitų juridinių asmenų piktnaudžiaujamą panaudojimą pinigams plauti ir terorizmui finansuoti ir kad tokia prieiga yra priemonė, galinti sukurti aplinką, kurią būtų sunkiau panaudoti tokiai veiklai.

150.

Iš to matyti, kad minėta išplėstinė prieiga yra papildoma priemonė atgrasyti nuo tokio elgesio ir gali padėti vykdyti pinigų plovimo bei teroristų finansavimo prevenciją ( 87 ).

151.

Vadovaujantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, siekiant užtikrinti pagrindinės teisės į privataus gyvenimo gerbimą apsaugą Sąjungos lygmeniu reikia, kad plačiosios visuomenės prieigos prie informacijos apie tikruosius savininkus išimtys ir ribojimai neviršytų to, kas yra griežtai būtina ( 88 ).

152.

Šis būtinumo reikalavimas neįvykdomas, kai siekiamo bendrojo intereso tikslo pagrįstai negalima taip pat veiksmingai įgyvendinti taikant kitas priemones, kuriomis būtų mažiau pažeidžiamos duomenų subjektų pagrindinės teisės, visų pirma Chartijos 7 ir 8 straipsniuose užtikrinama teisė į privataus gyvenimo gerbimą ir teisė asmens duomenų apsaugą, todėl tokių duomenų apsaugos principo išimtys ir apribojimai turi neviršyti to, kas yra griežtai būtina ( 89 ).

153.

Be to, bendrojo intereso tikslo negalima siekti neatsižvelgiant į tai, kad jis turi būti suderintas su pagrindinėmis teisėmis, kurioms taikoma ši priemonė, bei atliekant subalansuotą bendrojo intereso tikslo ir aptariamų teisių palyginimą ( 90 ).

154.

Kalbant konkrečiau, Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų teisių ribojimo proporcingumas turi būti vertinamas nustatant dėl tokio apribojimo vykdomų suvaržymų sunkumą ir tikrinant, ar šiuo ribojimu siekiamo bendrojo intereso tikslo svarba yra susijusi su šiuo sunkumu ( 91 ).

155.

Siekiant patenkinti proporcingumo reikalavimą, nagrinėjamuose teisės aktuose dėl suvaržymo turi būti nustatytos aiškios ir tikslios taisyklės, kuriomis būtų reglamentuojama nagrinėjamos priemonės aprėptis ir taikymas bei nustatomi minimalūs reikalavimai, kad asmenys, kurių asmens duomenys tvarkomi, turėtų pakankamas garantijas, kuriomis siekiama veiksmingai apsaugoti šiuos duomenis nuo piktnaudžiavimo rizikos. Reikia nurodyti, kokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis galėtų būti priimta tokių duomenų tvarkymo priemonė, taip užtikrinant, kad suvaržymai neviršytų to, kas yra griežtai būtina. Būtinybė turėti tokių garantijų dar svarbesnė dėl to, kad asmens duomenys yra tvarkomi automatiškai, ypač kai kyla didelė neteisėtos prieigos prie tokių duomenų rizika ( 92 ).

156.

Nagrinėjamų suvaržymų griežtą būtinumą reikia tikrinti remiantis būtent šiais principais.

157.

Visų pirma kyla klausimas, ar nagrinėjamas duomenų tvarkymas yra griežtai būtinas siekiamiems bendrojo intereso tikslams įgyvendinti, turint omenyje, kokio tipo duomenys yra platinami ir prieinami plačiajai visuomenei. Iš tikrųjų vienas iš aspektų, į kuriuos Teisingumo Teismas atsižvelgia vertindamas priemonės, kuria suvaržomos Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintos teisės, proporcingumą, yra tvarkomų asmens duomenų tinkamumas, reikalingumas ir pertekliaus nebuvimas ( 93 ).

158.

Be to, duomenų tvarkymo būtinumo sąlyga turi būti nagrinėjama kartu su BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtintu vadinamuoju „duomenų kiekio mažinimo“ principu, pagal kurį asmens duomenys turi būti „adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kurių reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi“ ( 94 ). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai mini šią BDAR nuostatą savo trečiojo klausimo byloje C‑601/20 c punkte.

159.

Kaip jau buvo nurodyta, plačiajai visuomenei prieinama tik tam tikra pagal Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 1 ir 3 dalis valdomam tikrųjų savininkų registrui bendrovių ir kitų juridinių asmenų pateikiamų asmens duomenų dalis. Be šios išvados 105–107 ir 114–116 punktuose minėtos „papildomos informacijos“, turimi omenyje minėto 30 straipsnio 5 dalies antroje pastraipoje pateikiamame sąraše nurodyti duomenys, paminėti šios išvados 57 punkte. Kiti duomenys, kurie gali būti saugomi šiame registre ir yra prieinami už kovą su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu atsakingoms institucijoms, pavyzdžiui, tokioms, kokios veikia Liuksemburge (nacionalinis asmens kodas ir tikslus adresas), plačiajai visuomenei neprieinami. Taigi, be vadinamosios „papildomos informacijos“, tvarkomi duomenys yra aiškiai ir tiksliai nurodomi pagal jurisprudencijoje nustatytus reikalavimus ( 95 ).

160.

Vis dėlto reikia kelti klausimą, ar, turint omenyje Direktyvoje 2015/849 nustatytos visuomenės prieigos tvarkos tikslus, šiuos duomenis galima laikyti nepertekliniais.

161.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Direktyvos 2018/843 34 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nustatytas „duomenų kiekio mažinimo“ principas, nurodant, kad „[v]iešai pateikiami duomenys turi būti riboti, aiškiai ir išsamiai apibrėžti bei bendro pobūdžio, siekiant kuo labiau sumažinti potencialią žalą tikriesiems savininkams. Tačiau viešai pateikiama informacija negali stipriai skirtis nuo tuo metu surinktų duomenų. Siekiant sumažinti poveikį teisei į pagarbą jų privačiam gyvenimui apskritai ir ypač jų asmens duomenų apsaugai, ta informacija turėtų iš esmės sietis su <…> tikrųjų savininkų statusu ir griežtai apsiriboti ekonominės veiklos, kurią vykdo tikrieji savininkai, sfera“.

162.

Kaip nurodyta šios išvados 96–98 punktuose, visuomenei prieinami duomenys būna dviejų kategorijų: pagal juos galima nustatyti tikrojo savininko tapatybę arba jo turimų naudos teisių pobūdį ir aprėptį.

163.

Dėl pirmosios duomenų kategorijos manau, kad pavardės, gimimo metų ir mėnesio nurodymas gali būti laikomas minimaliu ir pakankamu duomenų rinkiniu, leidžiančiu tiksliai nustatyti tikrojo savininko tapatybę. Kalbant apie pilietybę ( 96 ) ir gyvenamosios vietos šalį, pažymėtina, kad turint šiuos duomenis, pirma, galima tiksliau nustatyti tapatybę ir, antra, paaiškinti, ar investavimas arba kapitalo dalių valdymas yra vietinio pobūdžio, ar ne, o tai yra tinkama ir būtina informacija siekiant nustatyti galimą pinigų plovimo ar teroristų finansavimo riziką.

164.

Kalbant apie antrąją duomenų kategoriją, man taip pat atrodo, kad turimų naudos teisių pobūdis ir aprėptis sudaro minimalų ir pakankamą duomenų rinkinį, leidžiantį nustatyti investicijų arba turimų kapitalo dalių aprėptį, o tai taip pat svarbu vertinant riziką, kad bendrovėmis ir kitais juridiniais asmenimis bus piktnaudžiaujant pasinaudota pinigams plauti arba teroristams finansuoti.

165.

Dėl minėtos „papildomos informacijos“, kurią valstybės narės, remdamosi Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalies antra ir trečia pastraipomis joms palikta diskrecija, gali padaryti prieinamą plačiajai visuomenei, visų pirma pažymėtina, kad, kaip matyti iš šios išvados 114–116 punktų, ji nėra aiškiai ir tiksliai apibrėžta. Taigi, kaip matyti iš šios išvados 155 punkte nurodytos jurisprudencijos, ši informacija neatitinka proporcingumo reikalavimo. Be to, ji neatrodo reikalinga tikrajam savininkui identifikuoti. Iš tikrųjų, vadovaujantis „duomenų kiekio mažinimo“ principu, tikrojo savininko asmens tapatybė gali būti nustatoma remiantis minėtoje antroje pastraipoje pateiktame sąraše nurodyta informacija ( 97 ).

166.

Kyla klausimas dėl galimybės plačiajai visuomenei, t. y. neribotam ir nenustatomam asmenų skaičiui, susipažinti su nagrinėjamais duomenimis griežto būtinumo siekiant įgyvendinti nurodytus bendrojo intereso tikslus. Su šiuo klausimu siejamas klausimas, ar griežtai būtina numatyti prieigą prie minėtų duomenų, nenumatant jokios kontrolės ir jokio pateisinimo. Šis antrasis klausimas, susijęs su trečiųjų šalių prieigos sąlygomis, tiesiogiai kyla dėl to, kad Direktyva 2018/843 buvo panaikinta būtinybė šios prieigos tikslais įrodyti, kad yra teisėtas interesas, kaip tai buvo numatyta pirminėje Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalies c punkto versijoje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai mini šią BDAR nuostatą savo trečiojo klausimo byloje C‑601/20 a punkte.

167.

Dėl klausimo, ar minėti duomenys turi būti prieinami neribotam ir nenustatomam asmenų skaičiui, pažymiu, kad tai yra sprendimo nustatyti visuomenės prieigos prie registro tvarką pasekmė. Iš tikrųjų bet kuris viešasis registras potencialiai yra prieinamas neribotam ir nenustatomam asmenų skaičiui. Šiuo klausimu šios išvados 126 ir 127 punktuose nurodyta, kad, remiantis jurisprudencija, Sąjungos teisės nuostatos per se neprieštarauja viešai prieinamo asmens duomenų registro buvimui.

168.

Vis dėlto, kaip nurodyta šios išvados 77 punkte, pirmuoju klausimu byloje C‑601/20 siekiama ne kvestionuoti Sąjungos teisės aktų leidėjo sprendimą įsteigti tokį tikrųjų savininkų registrą, kuris būtų viešas, t. y. prieinamas trečiosioms šalims, o ne vien valdžios institucijoms. Šis klausimas išimtinai susijęs su šio registro prieinamumo trečiosioms šalims sąlygomis, t. y. aplinkybe, kad Direktyva 2018/843 buvo panaikinta sąlyga, kad, norint gauti šią prieigą, būtina įrodyti teisėto intereso buvimą.

169.

Bet Sovim savo pastabose kvestionuoja plačiosios visuomenės prieigos prie duomenų būtinumą pinigų plovimo ir teroristų finansavimo tikslais. Kalbant konkrečiau, Sovim nurodo, kad vieša prieiga prie informacijos apie tikruosius savininkus nėra nei naudinga, nei būtina siekiant šių tikslų, nes šią kovą vykdo kompetentingos viešosios institucijos, disponuojančios dideliais ištekliais ir teisiniais įrankiais. Vis dėlto, mano nuomone, šiame argumente neatsižvelgiama į tai, kad, nors visuomenės prieigos prie informacijos apie tikruosius savininkus tvarka papildo institucijų vykdomas minėtos nusikalstamos veikos nustatymo ir baudimo už ją užduotis, ja konkrečiai siekiama tikslo vykdyti šios veiklos prevenciją. Kaip matyti iš Direktyvos 2018/843 30–33 konstatuojamųjų dalių ( 98 ) ir nurodyta šios išvados 140 ir paskesniuose punktuose, vykdydamas 2018 m. reformą Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė būtent šio prevencijos tikslo.

170.

Taigi, nors šiomis aplinkybėmis siekiama tikslo sukurti tokią aplinką, kurią būtų sudėtingiau panaudoti pinigams plauti ir teroristams finansuoti, ir jeigu pasirinkta priemonė yra informacijos apie tikruosius savininkus skaidrumo didinimas siekiant užtikrinti didesnę pilietinės visuomenės vykdomą informacijos kontrolę, tuo tikslu atrodo būtina įsteigti trečiosioms šalims prieinamą tikrųjų savininkų viešąjį registrą. Šios trečiosios šalys yra, be kita ko (bet ne tik), žiniasklaida ar pilietinės visuomenės organizacijos ( 99 ), kurios vadinamos „demokratijos pagalbininkėmis“ ( 100 ) ir atlieka pagrindinį vaidmenį siekdamos, kad pilietinė visuomenė vykdytų veiklos, kuri gali daryti poveikį esminiams bendruomenės interesams, kontrolę ( 101 ). Kitomis priemonėmis šio tikslo įgyvendinti neįmanoma ( 102 ).

171.

Vis dėlto atsižvelgiant į tai, remiantis šios išvados 152 punkte nurodyta jurisprudencija, atliekant griežto nagrinėjamų suvaržymų būtinumo analizę reikia nustatyti, ar šis pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos tikslas, pasiekiamas didinant skaidrumą, negalėtų būti pasiektas ir mažiau varžant duomenų subjektų teises, nei užtikrinant kiekvienam plačiosios visuomenės atstovui nekontroliuojamą prieigą nereikalaujant pateisinimo. Kalbant konkrečiau, reikia patikrinti, ar šį tikslą galima įgyvendinti ribojant prieigą prie informacijos apie tikruosius savininkus, kaip buvo daroma iki 2018 m. reformos, ir ją suteikiant tiktai asmenims, galintiems įrodyti teisėto intereso susipažinti su šiais duomenimis buvimą, ar ne. Tai antrasis šios išvados 165 punkte paminėtas klausimas, susijęs su prieigos sąlygomis.

172.

Šiuo atžvilgiu dera paminėti, kad iš Komisijos atliekamos poveikio analizės ( 103 ) – kuria papildytas pasiūlymas dėl direktyvos, kuriuo remiantis buvo priimta Direktyva 2018/843 ( 104 ) – matyti, kad taikant teisėto intereso kriterijų, kurio sąvoką vadovaujantis pirmine Direktyvos 2015/849 versija buvo palikta nustatyti valstybių narių nacionalinėje teisėje, buvo pernelyg apribota galimybė susipažinti su tikrųjų savininkų registru, ir Sąjungoje susidarė nevienodos prieigos prie šio registro sąlygos.

173.

Kalbant konkrečiau, valstybės narės pabrėžė, jog sunku apibrėžti sąvoką „teisėtas interesas“ ir nustatyti kategorijas, kurioms priklausantys asmenys ir organizacijos turėtų gebėti įrodyti su pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencija susijusį teisėtą interesą. Kaip per posėdį nurodė Komisija, kilus sunkumų apibrėžti minėtą sąvoką, tam tikrais atvejais buvo pernelyg apribota prieiga prie registre saugomos informacijos.

174.

Taikant „teisėto intereso“ kriterijų, „Sąjungos vidaus“ prisijungimas prie registro taip pat tapo sudėtingesnis ir lėtesnis, t. y. prie jo tapo sudėtingiau prisijungti kitų valstybių narių įpareigotiesiems subjektams ir kitų valstybių narių finansinės žvalgybos padaliniams. Kalbant konkrečiai, kad galėtų susipažinti su vienos valstybės narės registro duomenimis, kitos valstybės narės finansinės žvalgybos padalinys turėjo prašyti pirmosios valstybės narės finansinės žvalgybos padalinio suteikti prieigą, todėl procedūra galėjo tapti daug sudėtingesnė ir lėtesnė.

175.

Vis dėlto pagal šią poveikio analizę visiškai atvėrus registrą ir panaikinus sąlygą, kad norint su juo susipažinti reikia įrodyti teisėtą interesą, Sąjungos lygmens prieiga būtų tapusi paprastesnė, spartesnė, ne tokia sudėtinga ir nuoseklesnė.

176.

Mano nuomone, iš šių argumentų matyti, kad jeigu, siekiant šios išvados 140–142 ir 170 punktuose nurodyto prevencijos tikslo, nagrinėjama priemone siekiama užtikrinti aukščiausią nagrinėjamų duomenų skaidrumo lygį ir kuo labiau sumažinti šių duomenų prieigos kliūtis, kurios galėtų užkirsti kelią veiksmingai ir sparčiai jais pasinaudoti tiek visuomenės nariams, tiek bet kokiam kitam asmeniui ar organizacijai, kurie būtų suinteresuoti susipažinti su duomenimis, turi būti panaikinta sąlyga, kad norint gauti šią prieigą reikia iš anksto įrodyti teisėtą interesą ( 105 ). Nors prieiga prie informacijos apie tikruosius savininkus paprastai laikoma esminiu veiksniu ieškant nusikaltėlių ( 106 ), tiktai panaikinus minėtą sąlygą galima užtikrinti, kad nekils kliūčių gauti šiuos duomenis ir kad bus užtikrintas pats aukščiausias skaidrumo lygis.

177.

Iš to matyti, kad, duomenų apie tikruosius bendrovių ir kitų juridinių asmenų savininkus skaidrumo lygio didinimu siekiant minėto pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos tikslo, teisėto intereso įrodymo sąlygos panaikinimas atrodo griežtai būtinas.

178.

Panašiais argumentais, mano nuomone, galima pagrįsti kitą Direktyvoje 2015/849 nustatytos visuomenės prieigos tvarkos aspektą (kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia byloje C‑601/20 pateikto trečiojo klausimo a punkto pirmoje įtraukoje ir e punkto antroje įtraukoje) – tai, kad informacija apie tikruosius savininkus yra prieinama atitinkamam asmeniui negalint sužinoti, kas turėjo prieigą prie su juo susijusių asmens duomenų.

179.

Iš tikrųjų, kaip teisingai pažymėjo Komisija, tikrojo savininko informavimas apie prieigą prie jo duomenų, juo labiau jei apie tai jam pranešama automatiškai, gali tam tikra prasme atgrasyti nuo naudojimosi šia informacija, o tokiu atveju būtų pakenkta prevencijos didinant skaidrumo lygį tikslui. Iš tikrųjų, kaip buvo pažymėta per posėdį, negalima atmesti, kad tam tikrais atvejais prieš asmenis, bandančius informaciją gauti nusikalstamos elgsenos tyrimo tikslais, pvz., žurnalistus, gali būti imamasi atsakomųjų veiksmų. Be to, jeigu toks pranešimas suinteresuotajam asmeniui būtų numatytas, jį įspėjant taip pat galėtų būti sukeltas pavojus galimam tyrimui. Iš to matyti, kad šis visuomenės prieigos tvarkos aspektas taip pat atrodo būtinas šios išvados 140–142 ir 170 punktuose nurodytam prevencijos tikslui įgyvendinti.

180.

Šiuo klausimu taip pat reikia pažymėti, kad, vadovaujantis BDAR 14 straipsnio 5 dalies c punktu, nuostatos dėl informacijos, kurią reikia pateikti, kai asmens duomenys nebuvo surinkti iš atitinkamo asmens, be kita ko, netaikomos, kai „c) duomenų gavimas ar atskleidimas aiškiai nustatytas Sąjungos <…> [teisės aktuose] <…>, kurie taikomi duomenų valdytojui ir kuriuose nustatytos tinkamos teisėtų duomenų subjekto interesų apsaugos priemonės“. Ši nuostata konkrečiai taikoma tais atvejais, kai Sąjungos teisėje numatoma visuomenės prieigos prie registro, kuriame saugomi tam tikri asmens duomenys, tvarka, jeigu ši tvarka atitinka proporcingumo principą ( 107 ).

181.

Atsižvelgdamas į tai, pažymiu, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5a dalies, valstybės narės gali nuspręsti, kad tikrųjų savininkų registruose saugoma informacija būtų pateikiama tiktai užsiregistravus internetu. Iš Direktyvos 2018/843 36 konstatuojamosios dalies matyti, kad ši registracija gali būti numatyta „siekiant nustatyti bet kokio asmens, kuris prašo pateikti registre esančią informaciją, tapatybę“. Kaip bus išsamiai aptarta šios išvados 204–208 punktuose, šios tapatybės atskleidimas ex post galėtų pasirodyti būtinas siekiant, kad suinteresuotasis asmuo, t. y. tikrasis savininkas, galėtų vykdyti persekiojimą dėl galimo piktnaudžiavimo naudojantis su juo susijusiais duomenimis.

182.

Kaip pažymėjau šios išvados 76 punkte, Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų pagrindinių teisių apribojimų dėl Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalyje numatytos visuomenės prieigos tvarkos proporcingumas gali būti vertinamas tik atsižvelgiant į šio straipsnio 9 dalimi nustatytą šios prieigos išimčių sistemą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar ši išimčių tvarka galioja atsižvelgiant į pagrindines teises, paminėtas byloje C‑601/20 iškelto antrojo klausimo b punkte.

183.

Kaip nurodyta 30 straipsnio 9 dalyje, „[n]acionalinėje teisėje nustatytomis išimtinėmis aplinkybėmis, kai 5 dalies pirmos pastraipos b ir c punktuose minima prieiga tikrajam savininkui gali sukelti neproporcingą sukčiavimo, pagrobimo, šantažo, turto prievartavimo, priekabiavimo, smurto ar bauginimo riziką arba jei tikrasis savininkas yra nepilnametis ar kitaip teisiškai neveiksnus, valstybės narės kiekvienu atskiru atveju gali apriboti tokią prieigą prie visos arba dalies informacijos apie tikrąjį savininką“.

184.

Iš Direktyvos 2018/843 36 konstatuojamosios dalies matyti, kad šios išimtys numatomos „proporcingo ir subalansuoto metodo užtikrinimo ir teisės į privatų gyvenimą bei asmens duomenų apsaugos užtikrinimo tikslu“ ( 108 ).

185.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad to paties 30 straipsnio 9 dalies nuostatoje vartojant terminus „gali numatyti“, atrodo, pripažįstama valstybių narių diskrecija. Panašu, kad šiais žodžiais valstybėms narėms suteikiama paprasčiausia teisė numatyti plačiosios visuomenės prieigos prie informacijos apie tikruosius savininkus išimtis.

186.

Vis dėlto reikia pažymėti, kad iš suformuotos jurisprudencijos matyti: kadangi valstybių narių atliekamas direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę bet kuriuo atveju priskiriamas prie Chartijos 51 straipsnyje nurodytos situacijos, kai valstybės narės įgyvendina Sąjungos teisę, atliekant šį perkėlimą, neatsižvelgiant į valstybių narių diskreciją dėl perkėlimo, turi būti pasiektas Chartijoje numatytas pagrindinių teisių apsaugos lygis ( 109 ).

187.

Tuo remdamasis Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad valstybės narės, perkeldamos direktyvą ir, be kita ko, joje numatytas išimtis ar apribojimus į nacionalinę teisę, turi stebėti, kad būtų vadovaujamasi tokiu jų aiškinimu, kuris leistų užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp įvairių Sąjungos teisės sistemos saugomų pagrindinių teisių ( 110 ).

188.

Iš to aiškėja, kad, įgyvendindamos minėtą direktyvą perkeliančias priemones valstybių narių valdžios institucijos ir teismai privalo ne tik aiškinti savo nacionalinę teisę taip, kad ji atitiktų šią direktyvą, bet ir nesivadovauti tokiu jos aiškinimu, kuris prieštarautų minėtoms pagrindinėms teisėms arba kitiems bendriesiems Sąjungos teisės principams, kaip antai proporcingumo principui ( 111 ).

189.

Šie jurisprudencija grindžiami principai dar labiau pagrįstai taikomi nagrinėjamu atveju, kai reikia numatyti visuomenės prieigos prie informacijos apie tikruosius savininkus išimtis. Iš tikrųjų, nors ši prieiga yra labai svarbi vykdant pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevenciją ir susijusi su skaidrumo principu, kurio aprėptis, kaip nurodžiau šios išvados 38–48 punktuose, atitinka pirminės teisės taikymo apimtį, ji vis dėlto nepriskiriama prie pagrindinių teisių.

190.

Iš nurodytų samprotavimų matyti, kad tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama šiose bylose, diegdamos Direktyvoje 2015/849 numatytą visuomenės prieigos prie tikrųjų savininkų registre laikomos informacijos tvarką valstybės narės negali neužtikrinti Chartijoje numatytos tikrųjų savininkų pagrindinių teisių apsaugos.

191.

Perkeldamos Direktyvą 2015/849 į nacionalinę teisę ir ją įgyvendindamos neatsižvelgiant į pagal ją suteikiamą diskreciją valstybės narės privalo užtikrinti pagrindinių teisių apsaugą nuo bet kokio neproporcingo pažeidimo. Taigi ši apsauga taikoma ne vien neproporcingai rizikai visais septyniais Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 9 dalyje aiškiai nurodytais rizikos atvejais, bet apima visas tikrųjų savininkų pagrindines teises. Todėl, remiantis Chartija, reikia manyti, kad valstybės narės turi ne tik galimybę taikyti išimtis, bet privalo jas taikyti, kad būtų ribojama visuomenės prieiga prie informacijos apie tikrąjį savininką, jeigu būtų neproporcingai pažeistos jo pagrindinės teisės.

192.

Iš to matyti, kad Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 9 dalis, siejama su Chartija ir, be kita ko, su jos 51 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės turi ne tik galimybę numatyti plačiosios visuomenės prieigos prie nacionaliniuose tikrųjų savininkų registruose saugomos informacijos apie bendrovių ir kitų juridinių asmenų tikruosius savininkus išimtis, bet privalo tai padaryti ir tokias išimtis taikyti, kai išimtinėmis aplinkybėmis dėl šios prieigos tikrasis savininkas patirtų neproporcingą pavojų, kad bus pažeistos Chartijoje numatytos jų pagrindinės teisės.

193.

Aiškinant tokiu būdu, mano nuomone, nėra jokių elementų, kurie darytų poveikį Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 9 dalies nuostatų galiojimui.

194.

Galiausiai kyla daug klausimų dėl nagrinėjamuose teisės aktuose, apimančiuose suvaržymus, nustatytinų pakankamų garantijų siekiant apsaugoti duomenų subjektus, t. y. tikruosius savininkus, nuo piktnaudžiavimo rizikos. Šie reikalavimai, reikalingi proporcingumo principo paisymui užtikrinti, grindžiami tiek šios išvados 155 punkte priminta jurisprudencija, tiek įvairiomis BDAR nuostatomis, kuriomis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi trečiajame klausime byloje C‑601/20.

195.

Visų pirma kyla klausimas, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išdėstė trečiojo klausimo b punkte, ar paisoma BDAR 5 straipsnio 1 dalies b punkte aiškiai nustatyto tikslo ribojimo principo ( 112 ).

196.

Taigi kyla klausimas, ar pagal minėtą nuostatą su proporcingumo reikalavimu suderinama, kad tikrųjų savininkų duomenys būtų prieinami plačiajai visuomenei, nors duomenų valdytojas, t. y. už registro pildymą atsakinga institucija ar įstaiga, negalėtų užtikrinti, kad minėti duomenys būtų naudojami išimtinai tam tikslui, kuriam buvo surinkti, t. y. iš esmės kovai su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu ( 113 ).

197.

Šiuo atžvilgiu svarbu priminti, jog iš jurisprudencijos matyti, kad bet koks asmens duomenų tvarkymas turi, pirma, atitikti BDAR 5 straipsnyje nustatytus duomenų tvarkymo principus ir, antra, vieną iš to reglamento 6 straipsnyje išvardytų duomenų tvarkymo teisėtumo principų ( 114 ). Kaip jau buvo priminta šios išvados 119 punkte, šiomis nuostatomis sukonkretinami Chartijos 8 straipsnio 2 dalyje numatyti reikalavimai.

198.

Tais atvejais, kai tam tikrų duomenų tvarkyme dalyvauja įvairūs asmenys, Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje nagrinėja konkrečias duomenų tvarkymo operacijas, siekdamas nustatyti šių duomenų valdytoją ar valdytojus ( 115 ). Tokiose situacijose Teisingumo Teismas nusprendė, kad sąvoka „duomenų valdytojas“ nebūtinai reiškia vieną įstaigą ir kad ji gali būti susijusi su keliais subjektais, o tokiu atveju duomenų apsaugos nuostatos turi būti taikomos kiekvienam iš jų ( 116 ).

199.

Nagrinėjamu atveju registro valdytojo turimų nagrinėjamų duomenų suteikimas plačiajai visuomenei ir plačiosios visuomenės prieiga prie šių duomenų yra dvi skirtingos to paties medalio pusės. Iš tikrųjų pagal Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalies c punktą atskleisdamas informaciją apie tikruosius savininkus registro valdytojas suteikia plačiosios visuomenės nariams galimybę laisvai gauti prieigą prie šios informacijos. Kaip matyti iš šios išvados 142 ir 171–177 punktuose išdėstytų argumentų, Sąjungos teisės aktų leidėjas laikėsi nuomonės, kad ši laisva prieiga yra reikalinga siekiant prisidėti prie pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos, didinant bendrovių ir kitų juridinių asmenų tikrųjų savininkų duomenų skaidrumą.

200.

Vis dėlto, kaip buvo nurodyta šios išvados 89 punkte, plačiosios visuomenės narys taip pat gali būti laikomas duomenų valdytoju, kaip tai suprantama pagal BDAR 4 straipsnio 2 punktą, po to, kai gauna prašomus duomenis iš registro ir toliau juos tvarko ( 117 ).

201.

Iš to matyti, kad, taikant šios išvados 197 punkte primintą reikalavimą, kai plačiosios visuomenės narys vykdo bet kokią tolesnę duomenų tvarkymo operaciją, jis taip pat privalo paisyti BDAR 5 straipsnyje išdėstytų duomenų kokybės principų ir savo duomenų tvarkymo operaciją ar operacijas grįsti vienu iš BDAR 6 straipsnio 1 dalyje numatytų atvejų ( 118 ).

202.

Tokiomis aplinkybėmis, pirma, kalbant apie prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytą aplinkybę, jog už registro pildymą atsakinga organizacija negalėtų užtikrinti, jog minėti duomenys būtų naudojami išimtinai tam tikslui, kuriam buvo surinkti, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog fizinis ar juridinis asmuo neturėtų būti laikomas duomenų valdytoju per ankstesnes ar vėlesnes tvarkymo grandinės operacijas, kurių tikslų ir būdų jis nėra nustatęs ( 119 ).

203.

Antra, iš šios išvados 197 punkte priminto reikalavimo matyti, kad bet koks BDAR 6 straipsnio neatitinkantis vėlesnis plačiosios visuomenės nario atliekamas duomenų tvarkymas nebus teisėtas. Taigi gali būti imtasi priemonių jį sustabdyti, įskaitant prašymus paieškos sistemos valdytojui dėl pašalinimo, kaip numatyta BDAR 17 straipsnio 1 dalies d punkte.

204.

Šiuo klausimu dar pažymiu, kad iš Direktyvos 2018/843 38 konstatuojamosios dalies matyti, jog siekdamos užkirsti kelią piktnaudžiavimui registruose saugoma informacija ir subalansuoti tikrųjų savininkų teises valstybės narės galėtų nuspręsti, jog tikslinga suteikti tikrajam savininkui informaciją apie prašymą teikiantį asmenį ir to prašymo teisinį pagrindą.

205.

Vis dėlto esant tokiai galimybei reikia daryti prielaidą, kad už tikrųjų savininkų registro pildymą atsakinga įstaiga ar institucija, nagrinėjamu atveju – LBR, žinotų su šiame registre saugomais duomenimis susipažįstančio asmens tapatybę, o tai reiškia reikalavimą, kad, siekiant gauti įvairius duomenis, būtų registruojamasi, be kita ko, internetu; tokia registracija, tik kaip galimybė, numatyta Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5a dalyje.

206.

Taigi, nors šios išvados 99 ir 104 punktuose nurodžiau, kad nagrinėjamu atveju neatrodo, jog šie duomenys yra ypač neskelbtini, ir kad potencialus kenksmingas poveikis asmenims, kuriems gresia suvaržymai, gali būti laikomas nedideliu, vis dėlto negalima atmesti rizikos, kad šiais duomenimis gali būti naudojamasi neteisėtai arba piktnaudžiaujant.

207.

Iš to matyti, jog siekiant užtikrinti, kad duomenų subjektai, t. y. tikrieji savininkai, turėtų pakankamas garantijas, kad veiksmingai apsisaugotų nuo piktnaudžiavimo rizikos, mano nuomone, reikia, kad už valstybių narių tikrųjų savininkų registrų pildymą atsakingos įstaigos ar institucijos galėtų sužinoti šiais registrais besinaudojančių plačiosios visuomenės narių tapatybės duomenis ir, kai tai reikalinga Chartijos 7 ir 8 straipsniuose užtikrintų pagrindinių teisių paisymui užtikrinti, galėtų suteikti tikrajam savininkui informaciją apie šiuos asmenis.

208.

Taigi, mano nuomone, pagal tokį Direktyvos 2015/849 aiškinimą, kuris atitiktų Chartijos 7 ir 8 straipsnio straipsniuose garantuojamas pagrindines teises, reikalaujama, kad Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5a dalyje numatyta galimybė nustatyti nacionaliniuose tikrųjų savininkų registruose saugomos informacijos suteikimo sąlygas būtų laikoma valstybių narių pareiga garantuoti, kad už tikrųjų savininkų registrų pildymą atsakingos įstaigos ar institucijos žinotų registru besinaudojančių asmenų tapatybę ( 120 ).

209.

Antra, kyla klausimas, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžė trečiojo klausimo byloje C‑601/20 d punkte, susijęs su BDAR 5 straipsnio 1 dalies b punkte numatyto duomenų vientisumo ir konfidencialumo principo laikymusi.

210.

Taigi kyla klausimas dėl neribotos ir besąlyginės prieigos, neįsipareigojant užtikrinti konfidencialumo, prie pagal Direktyvos 2015/849 30 straipsnį įsteigtame tikrųjų savininkų registre saugomų tikrųjų savininkų asmens duomenų suderinamumo su proporcingumo reikalavimu, turint omenyje iš minėtos BDAR nuostatos kylančių reikalavimų, pagal kuriuos duomenys turi būti tvarkomi užtikrinant tinkamą asmens duomenų saugumą, įskaitant apsaugą nuo duomenų tvarkymo be leidimo arba neteisėto duomenų tvarkymo, taip užtikrinant šių duomenų vientisumą ir konfidencialumą.

211.

Duomenų vientisumo ir konfidencialumo principas apima vadinamąjį duomenų saugumo principą, pagal kurį, be kita ko, reikalaujama taikyti tinkamas technines ar organizacines priemones, kad būtų išvengta kenksmingo poveikio duomenų subjektui. Šis principas susijęs su BDAR 24 ir 32 straipsniais, kuriuose atitinkamai išdėstytos nuostatos dėl duomenų valdytojo atsakomybės ir duomenų tvarkymo saugumo, ir šie straipsniai papildo šį principą.

212.

Kalbant būtent apie duomenų vientisumą, pažymėtina, kad iš Direktyvos 2018/843 38 konstatuojamosios dalies matyti, jog „prieiga turėtų būti suteikta tik prie tokių asmens duomenų, kurie yra atnaujinti ir atitinka realius tikruosius savininkus“. Iš to matyti, kad platinama ir prieinama tiktai bendrovės ar kitų juridinių asmenų registrui pateikta teisinga informacija. Remiantis tuo, kas buvo nurodyta šios išvados 202 punkte, tokiu atveju, koks nagrinėjamas šioje byloje, valdytojas negalėtų būti laikomas atsakingu už galimą duomenų pakeitimą ar manipuliavimą jais vėlesnio tvarkymo metu.

213.

Vis dėlto valstybės narės turi užtikrinti, kad už tikrųjų savininkų registro tvarkymą atsakinga įstaiga ar institucija taikys pakankamas technines ir organizacines priemones, kad sutrukdytų neleistinu būdu tvarkyti registre saugomus duomenis. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar taip yra nagrinėjamu atveju ( 121 ).

214.

Mano nuomone, Direktyva 2015/849 įdiegtos visuomenės prieigos prie tikrųjų savininkų registro tvarkos ir nagrinėjamų pagrindinių teisių, konkrečiai – Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų teisių – pusiausvyros nustatymas turi būti atliekamas atsižvelgiant į visus šioje išvadoje išnagrinėtus elementus.

215.

Visų pirma šios išvados 110–118 punktuose pažymėta, kad pagal Chartijos 52 straipsnį įstatymo numatyti šioje tvarkoje nustatytų teisių įgyvendinimo suvaržymai taikomi tik Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalies antroje pastraipoje pateiktam duomenų sąrašui. Iš to matyti, kad šis pusiausvyros nustatymas bus išimtinai susijęs su šiais duomenimis, o ne su šios išvados 105–107, 114–116, 159 ir 165 punktuose paminėta „papildoma informacija“.

216.

Toliau, kaip buvo nurodyta analizuojant suvaržymus, ypač šios išvados 91–94 punktuose, minėta visuomenės prieigos prie informacijos apie tikruosius savininkus tvarka užtikrinama labai plati prieiga prie šios informacijos, nesant būtinybės įrodyti kokį nors interesą ją gauti. Susieta su tokiais automatizuotais prieigos būdais, kaip Liuksemburge užtikrinama laisva internetinė prieiga, ši tvarka gali paskatinti atitinkamų tikrųjų savininkų duomenų platinimą dideliu mastu.

217.

Vis dėlto, mano nuomone, ši tvarka nelemia neproporcingo duomenų subjektų pagrindinių teisių, visų pirma Chartijos 7 ir 8 straipsniuose užtikrintos teisės į privataus gyvenimo gerbimą ir teisės į asmens duomenų apsaugą, pažeidimo.

218.

Iš tikrųjų, pirma, kaip matyti iš šios išvados 95–102 punktų – neskaitant minėtos „papildomos informacijos“ – šia tvarka užtikrinama visuomenės prieiga tik prie gana riboto asmens duomenų kiekio ( 122 ). Taigi, nors dėl šios tvarkos šie duomenys gali būti išplatinti plačiu mastu, dėl ribotos asmens duomenų, kurie yra suvaržymų objektas, aprėpties ir dėl to, kad jie nėra ypač neskelbtini, potencialiai kenksmingas jų poveikis asmenims, kuriems taikomi suvaržymai, yra nedidelis.

219.

Antra, kaip nurodyta šios išvados 91 punkte, Direktyvoje 2015/849 nustatyta visuomenės prieigos tvarka nėra taikoma neapibrėžtam ir nediferencijuotam asmenų skaičiui, nes reikalaujama ryšio tarp šių asmenų, t. y. tikrųjų savininkų, ir duomenų tvarkymo tikslo, t. y. pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos.

220.

Šiuo klausimu dera pažymėti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog fiziniai asmenys, nusprendę dalyvauti ekonominiuose mainuose tarpininkaujant bendrovėms ar kitiems juridiniams asmenims, pagrįstai būtų įpareigoti viešai skelbti tam tikrus duomenis, susijusius su savo tapatybe, statusu ar interesais dėl siekiamų bendrojo intereso tikslų, kurie tam tikru būdu susiję su šiuo pasirinkimu ( 123 ).

221.

Kaip buvo priminta šios išvados 79 punkte, Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintos teisės nėra absoliučios prerogatyvos, bet į jas turi būti atsižvelgiama pagal jų funkciją visuomenėje. Šiomis aplinkybėmis, mano nuomone, atrodo pateisinama nustatyti nedidelius šių teisių apribojimus asmenims, kurie nusprendė ekonominiuose mainuose dalyvauti tarpininkaujant bendrovėms ar kitiems juridiniams subjektams, siekiant vykdyti tokios sunkios nusikalstamos veikos, kaip pinigų plovimas, prevenciją arba su saugumu ir viešąja tvarka susijusios nusikalstamos veikos, kaip antai teroristų finansavimo, prevenciją.

222.

Šiuo klausimu priduriu, kad visuomenės prieigos prie informacijos apie tikruosius savininkus tvarka taikoma visiems šiems tikriesiems savininkams, ir nereikia, kad asmenys, kurių duomenys atskleidžiami, net ir netiesiogiai atsidurtų tokioje padėtyje, kai juos būtų galima įtarti pinigų plovimu bei teroristų finansavimu. Taigi ji taikoma net ir asmenims, apie kuriuos jokiu pagrindu negalima manyti, kad jų elgesys galėtų būti net ir netiesiogiai ar tolimai susijęs su pinigų plovimu ar teroristų finansavimu ( 124 ).

223.

Vis dėlto, trečia, pagal visuomenės prieigos prie informacijos apie tikruosius savininkus tvarką ne tik nedaroma sunkių Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų pagrindinių teisių pažeidimų, bet ir Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 9 dalyje nustatyta plačiosios visuomenės prieigos prie šios informacijos sistema, nurodyta šios išvados 182 ir paskesniuose punktuose. Aišku, kad ši išimčių sistema buvo nustatyta siekiant užtikrinti proporcingą ir subalansuotą požiūrį, taip pat pagarbą pagrindinėms teisėms ( 125 ). Ji visapusiškai prisideda prie Sąjungos teisės aktų leidėjo užtikrinamos nagrinėjamų interesų pusiausvyros ir yra esminis visuomenės prieigos prie informacijos apie tikruosius savininkus tvarkos elementas, kuriuo ribojama bet kokia galima žala ir jie apsaugomi nuo galimo piktnaudžiavimo jų pagrindinėmis teisėmis ( 126 ).

224.

Be to, požiūris, kurio Direktyvoje 2015/849 laikomasi 30 straipsnio 5 ir 9 dalyse siejant, pirma, visuomenės prieigą prie informacijos apie tikruosius savininkus ir, antra, išimčių sistemą, nuosekliai atitinka Teisingumo Teismo jurisprudenciją. Iš tikrųjų iš šios jurisprudencijos matyti, kad, nors atliekant siekiamo bendrojo intereso tikslo ir Chartijos 7 bei 8 straipsniuose įtvirtintų pagrindinių teisių palyginimą, turint omenyje bendrojo intereso tikslą, kurio siekiama šių teisių apribojimu, ir nedidelį suvaržymo mastą, iš principo būtinybei išvengti sunkaus nusikalstamumo ir galimo visuomenės saugumo pažeidimo turi būti teikiama pirmenybė, vis dėlto negalima atmesti ypatingų situacijų, kai prieigos prie į registrą įtrauktų asmens duomenų ribojimas gali būti išimties tvarka pateisinamas svarbesnėmis teisėtomis priežastimis ( 127 ).

225.

Be to, ketvirta, Direktyvoje 2015/849 numatyta, kad BDAR turi būti taikomas asmens duomenų tvarkymui pagal šią tvarką. Todėl šiam duomenų tvarkymui taikomos taisyklės, kuriomis siekiama užtikrinti nagrinėjamų duomenų saugumą ir apsaugą ( 128 ).

226.

Tokiomis aplinkybėmis siekdamos apriboti suvaržymų ir konkrečiai šios išvados 102 punkte aptartos, nors ir ribotos, atitinkamo asmens ekonominio profiliavimo rizikos apimtį valstybės narės, pasinaudodamos Direktyvoje 2015/849 numatyta diskrecija, privalo nustatyti prieigos prie nagrinėjamų duomenų sąlygas, konkrečiai – paieškos registro duomenų bazėje būdus, kuriuos taikant būtų siekiama kuo labiau sumažinti tikrųjų savininkų pagrindinių teisių suvaržymus.

227.

Galiausiai, kaip matyti iš šios išvados 207 ir 208 punktuose išdėstytų argumentų, siekiant užtikrinti, kad duomenų subjektai, t. y. tikrieji savininkai, turėtų pakankamas garantijas, kad veiksmingai apsisaugotų nuo piktnaudžiavimo rizikos, mano nuomone, reikia, kad valstybių narių tikrųjų savininkų registruose saugomą informaciją būtų galima gauti tik užsiregistravus, būtent internetu, kad už tikrųjų savininkų registrų pildymą atsakingos nacionalinės įstaigos ar institucijos galėtų sužinoti šiais registrais besinaudojančių plačiosios visuomenės narių tapatybės duomenis ir, kai tai reikalinga Chartijos 7 ir 8 straipsniuose užtikrintų pagrindinių teisių paisymui užtikrinti, galėtų suteikti tikrajam savininkui informaciją apie šiuos asmenis.

228.

Taip aiškinamos Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos, 5a dalies ir 9 dalies nuostatos, kuriomis nustatoma visuomenės prieigos prie informacijos apie tikruosius savininkus tvarka, neturi būti laikomos negaliojančiomis pagal atitinkamai Chartijos 7 ir 8 straipsniais garantuojamą teisę į privatų ir šeimos gyvenimą bei teisę į asmens duomenų apsaugą.

229.

Vis dėlto iš mano argumentų, išdėstytų šios išvados 105–107, 114–116, 159 ir 165 punktuose, matyti kad, mano nuomone, Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 5 dalies antra pastraipa turi būti pripažinta iš dalies, o šios nuostatos trečia pastraipa – visai negaliojančia.

230.

Iš išdėstytų argumentų matyti, kad, mano nuomone, į byloje C‑601/20 pateiktą pirmąjį klausimą ir antrojo klausimo b punktą reikia atsakyti taip:

231.

Trečiąjį prejudicinį klausimą byloje C‑601/20 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas suskirstė į šešis klausimus, kuriais iš esmės siekia patikrinti, ar Direktyvoje 2015/849 įdiegta visuomenės prieigos prie informacijos apie tikruosius savininkus tvarka yra suderinama su įvairiomis BDAR nuostatomis.

232.

Šiuo atžvilgiu, visų pirma šios išvados 63–72 punktuose nurodžiau priežastis, dėl kurių, mano nuomone, BDAR negali būti teisėtumo parametras, taikytinas siekiant įvertinti direktyvų 2015/843 ir 2018/849 nuostatų galiojimą. Taip pat pažymėjau, kad tos direktyvos vis dėlto turi būti nuosekliai aiškinamos kartu su BDAR nuostatomis, beje, vadovaujantis tuo, kas aiškiai numatyta Direktyvos 2015/843, iš dalies pakeistos Direktyva 2019/2177, 41 straipsnio 1 dalyje.

233.

Be to, manau, kad, atsižvelgiant į visus argumentus, išdėstytus šios išvados 74–229 punktuose nagrinėjant minėtos visuomenės prieigos prie informacijos apie tikruosius savininkus tvarkos galiojimą, į trečiojo klausimo byloje C‑601/20 a–e punktus atsakyti nereikia. Iš tikrųjų atliekant minėtą analizę buvo atsakyta į visas šiuose klausimuose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltas abejones dėl įvairių BDAR nuostatų.

234.

Iš to matyti, kad lieka išnagrinėti tik trečiojo prejudicinio klausimo f punktą. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, koks yra visuomenės prieigos prie informacijos apie tikruosius savininkus tvarkos santykis su BDAR 44–50 straipsniais, pagal kuriuos asmens duomenys į trečiąsias valstybes perkeliami griežtai nustatytomis sąlygomis, visų pirma dėl to, kad tikrųjų savininkų registre įrašyti tikrojo savininko duomenys visais atvejais yra prieinami bet kuriam plačiosios visuomenės nariui, nereikalaujant teisėto intereso pagrindimo ir neribojant šio visuomenės nario buvimo vietos.

235.

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad BDAR V skyriuje, kurį sudaro 44–55 straipsniai, reglamentuojamas asmens duomenų perdavimas į trečiąsias valstybes arba tarptautinėms organizacijoms.

236.

Šiomis aplinkybėmis, kaip nurodė Komisija ir Suomijos vyriausybė, BDAR 49 straipsnyje numatytos – nesant sprendimo dėl tinkamumo, numatyto BDAR 45 straipsnio 3 dalyje, ar tinkamų garantijų pagal BDAR 46 straipsnį – tam tikros nukrypti leidžiančios nuostatos taikomos konkrečiais atvejais, kai gali vykti asmens duomenų perdavimas ar perdavimai į trečiąsias valstybes.

237.

Konkrečiai BDAR 49 straipsnio 1 dalies g punkte reglamentuojami duomenų perdavimai iš registrų, kurie pagal Sąjungos arba valstybių narių teisę yra skirti informacijai visuomenei teikti.

238.

Iš šios nuostatos, kaip ir iš šio straipsnio 2 dalies, siejamų su BDAR 111 konstatuojamąja dalimi, matyti, kad ši nukrypti leidžianti nuostata taikoma, kai, pirma, duomenys perduodami iš registro, kuris pagal Sąjungos valstybės narės teisę yra skirtas visuomenei informuoti (su juo gali susipažinti visa visuomenė arba bet kuris asmuo, galintis įrodyti teisėtą interesą), antra, duomenų perdavimas gali vykti tik tiek, kiek laikomasi pagal Sąjungos arba valstybės narės teisę nustatytų susipažinimo su tokiame registre esančia informacija sąlygų, ir, trečia, negali būti perduodami visi asmens duomenys arba asmens duomenų, kurie saugomi tame registre, kategorijos.

239.

Šiuo klausimu pažymiu, kad, kaip teisingai nurodo Komisija, BDAR 49 straipsnio 1 dalies g punktas ir 2 dalis taikomi bet kokiam duomenų perdavimui „iš“ viešojo registro. Taigi aplinkybė, kad registras yra viešas, savaime nereiškia duomenų perdavimo.

240.

Iš išdėstytų argumentų matyti, kad į trečiojo klausimo byloje C‑601/20 f punktą reikia atsakyti, kad BDAR V skyriaus nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas neprieštaraujama daliniam registro prieinamumui visuomenei, nenustatant pareigos įrodyti teisėtą interesą ir neribojant visuomenės buvimo vietos. Tačiau, vadovaujantis BDAR 49 straipsnio 1 dalies g punktu, perkėlimas iš šio registro gali būti vykdomas tik tuo atveju, jei tenkinamos įstatyme numatytos susipažinimo su šio registro duomenimis sąlygos ir jeigu suteikiama galimybė susipažinti ne su visais šio registro duomenimis.

241.

Byloje C‑37/20 pateiktuose klausimuose ir byloje C‑601/20 pateikto antrojo klausimo a punkte prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, kaip reikia aiškinti Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 9 dalį, kurioje nustatyta plačiosios visuomenės prieigos prie tikrųjų savininkų registre laikomos informacijos tvarkos išimčių sistema.

242.

Šią sistemą ir šią nuostatą jau išnagrinėjau šios išvados 182–193 punktuose. Tačiau remiantis minėtuose punktuose išdėstytais argumentais dera išnagrinėti konkrečius prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktus klausimus.

243.

Pirmasis klausimas byloje C‑37/20 susijęs su Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 9 dalyje vartojama sąvoka „išimtinės aplinkybės“. Šį klausimą sudaro dvi dalys.

244.

Pirmojoje dalyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 9 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybė narė savo nacionalinėje teisėje gali tik apibrėžti šioje nuostatoje numatytą sąvoką „išimtinės aplinkybės“ kaip prilygstančią „neproporcingai rizikai, sukčiavimo, pagrobimo, šantažo, turto prievartavimo, priekabiavimo, smurto ar bauginimo rizikai“, nors pagal minėtą nuostatą šios sąvokos bet kuriuo atveju jau yra plačiosios visuomenės prieigą prie informacijos apie tikruosius savininkus ribojančių išimčių taikymo sąlyga. Antrojoje dalyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, kokiais įgaliojimais ir kriterijais jis gali naudotis, siekdamas nustatyti sąvokos „išimtinės aplinkybės“ turinį tuo atveju, kai nacionalinėje teisėje, į kurią perkelta ši sąvoka, ji būtų apibrėžta tik darant nuorodą į Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 9 dalyje aiškiai nurodytas aplinkybes.

245.

Šiuo klausimu pirmiausia pažymiu, kad Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 9 dalyje pateikta aiški nuoroda į nacionalinę teisę išimtinių aplinkybių, kuriomis pateisinamos plačiosios visuomenės prieigos prie informacijos apie tikruosius savininkus išimtys, apibrėžimo tikslais rodo Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimą palikti valstybėms narėms diskreciją nustatyti šias išimtines aplinkybes.

246.

Vis dėlto, kaip buvo nurodyta šios išvados 186 ir paskesniuose punktuose, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad, neatsižvelgiant į valstybių narių diskreciją perkelti direktyvą į savo nacionalinę teisę, jos privalo užtikrinti pagrindinių teisių apsaugą nuo bet kokio neproporcingo pažeidimo.

247.

Iš minėtų punktų taip pat matyti, kad Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 9 dalis, siejama su Chartijos 51 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės privalo taikyti plačiosios visuomenės prieigos prie nacionaliniuose tikrųjų savininkų registruose saugomos informacijos apie bendrovių ir kitų juridinių asmenų tikruosius savininkus išimtis, kai išimtinėmis aplinkybėmis dėl šios prieigos tikrasis savininkas patirtų neproporcingą riziką, kad bus pažeistos Chartijoje numatytos jo pagrindinės teisės.

248.

Taigi valstybėms narėms tenkanti pareiga suteikti apsaugą taikoma ne vien neproporcingai rizikai visais septyniais Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 9 dalyje aiškiai nurodytais rizikos atvejais, bet ir apima neproporcingą riziką, kad bus pažeistos bet kurios tikrųjų savininkų pagrindinės teisės.

249.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 9 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės savo nacionalinėje teisėje turi apibrėžti atvejus, kurie pagal šią nuostatą laikomi „išimtinėmis aplinkybėmis“. Kadangi šioje nuostatoje papildomai nenurodyta, kokia forma valstybės narės turi apibrėžti šią sąvoką, niekas netrukdo valstybei narei apibrėžti „išimtines aplinkybes“ remiantis vien minėtoje nuostatoje nurodytais atvejais, kaip padarė Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, bet tik tuo atveju, jei, perkėlus šią direktyvą į nacionalinę teisę, būtų galima apsaugoti tikrųjų savininkų pagrindines teises nuo neproporcingų jų pagrindinių teisių pažeidimų.

250.

Kaip nurodyta šios išvados 188 punkte, nacionalinis teismas privalo nacionalinę teisę aiškinti laikydamasis Direktyvos 2015/849, taip pat jis privalo stebėti, kad nebūtų remiamasi tokiu šios direktyvos aiškinimu, kuris prieštarautų pagrindinėms teisėms. Darytina išvada, kad šis teismas turi remtis tokiu minėtos direktyvos nuostatų, kuriomis taikomos išimtys, aiškinimu, pagal kurį, paisant jų formuluotės ir išsaugant veiksmingumą, būtų visiškai paisoma Chartijoje garantuojamų pagrindinių teisių ( 129 ).

251.

Kaip teisingai pažymėjo Komisija, šiuo tikslu nacionaliniam teismui gali tekti pačiam konkrečiai nustatyti išimtinių aplinkybių, kuriomis leidžiama taikyti plačiosios visuomenės prieigos prie informacijos apie tikruosius savininkus išimtis, pobūdį ir apimtį, tačiau tik tiek, kiek tai būtina siekiant visiškai apsaugoti tikrųjų savininkų pagrindines teises.

252.

Pirmiausia pažymiu, jog nustatydamas šį pobūdį ir apimtį, kad Direktyvą 2015/849 išaiškintų taip, kad ji atitiktų Chartijoje garantuojamas pagrindines teises, nacionalinis teismas, pirma, turi atsižvelgti į tai, kad, kaip matyti iš paties minėtos direktyvos 30 straipsnio 9 dalies teksto, „išimtinio“ aplinkybių pobūdžio vertinimas turi būti atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju.

253.

Antra, atlikdamas šį vertinimą teismas turi atsižvelgti į aplinkybę: kadangi Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 9 dalyje numatytos bendrosios taisyklės, jog visuomenė turi prieigą prie informacijos apie tikruosius savininkus, išimtys, remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, ši nuostata iš principo turi būti aiškinama siaurai ( 130 ).

254.

Trečia, tai nustatydamas nacionalinis teismas turi atsižvelgti į aplinkybę, kad termino „išimtinis“ vartojimas rodo, kad aplinkybės, kuriomis galima pateisinti išimtį, turi būti neįprastos ir sukelti neproporcingą pagrindinių teisių pažeidimo riziką ( 131 ). Šiuo atveju tuo, kad nagrinėjamoje nuostatoje aiškiai kalbama apie pavojų Chartijos 2, 3 ir 6 straipsniais ginamoms asmens teisėms į gyvybę, neliečiamybę ir saugumą, galima remtis nustatant sunkų pagrindinių teisių pažeidimą, kuriuo galima pagrįsti išimties taikymą.

255.

Antrasis prejudicinis klausimas byloje C‑37/20 yra susijęs su Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 9 dalyje vartojama sąvoka „rizika“. Jis suskirstytas į tris dalis.

256.

Pirmoje šio klausimo dalyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 9 dalis turi būti aiškinama taip, kad „neproporcingos rizikos“ buvimas yra savarankiška priežastis, pateisinanti plačiosios visuomenės prieigos prie informacijos apie tikruosius savininkus išimtį, ar, atvirkščiai, reikalavimas, kad rizika būtų neproporcinga, yra šioje nuostatoje nurodytai konkrečiai rizikai, t. y. sukčiavimo, pagrobimo, šantažo, turto prievartavimo, priekabiavimo, smurto ar bauginimo rizikai, taikoma sąlyga.

257.

Šis klausimas grindžiamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta aplinkybe, kad Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 9 dalies versijos įvairiomis kalbomis skiriasi ir kad tam tikrose kalbinėse versijose šios nuostatos tekstas nesutampa su Direktyvos 2018/843 36 konstatuojamosios dalies tekstu, kuriuo aiškinama ir motyvuojama iš dalies pakeista Direktyvos 2015/849 versija ( 132 ).

258.

Remiantis suformuota jurisprudencija, vienoje iš Sąjungos teisės nuostatos kalbinių versijų vartojama formuluotė negali būti vienintelis šios nuostatos aiškinimo pagrindas ar įgyti prioriteto prieš kitas kalbines versijas. Iš tiesų Sąjungos teisės nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos vienodai, atsižvelgiant į versijas visomis Sąjungos kalbomis. Esant neatitikimų tarp skirtingų Sąjungos teisės teksto kalbinių versijų, nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į bendrą teisės akto, kurio dalis ji yra, struktūrą ir tikslą ( 133 ).

259.

Atsižvelgiant į tai, iš šios išvados 185–192 punktuose išdėstytų argumentų matyti, kad visuomenės prieigos prie informacijos apie tikrąjį savininką išimtį galima pagrįsti ne tik neproporcingos rizikos buvimu visais septyniais rizikos atvejais, aiškiai nurodytais Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 9 dalyje, bet ir bet kokia neproporcinga rizika išimtinėmis aplinkybėmis, kad bus pažeistos tikrojo savininko pagrindinės teisės.

260.

Vertinimas, kad esama neproporcingos rizikos, jog bus pažeistos tikrojo savininko pagrindinės teisės, turi būti atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju. Šis išsamus vertinimas turi apimti visas išimtines aplinkybes ir būti grindžiamas visų svarbių konkretaus atvejo aspektų analize.

261.

Šio antrojo klausimo byloje C‑37/20 antrąja dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 9 dalis turi būti aiškinama taip, kad reikia nustatyti, ar egzistuoja rizika arba neproporcinga rizika, kuri lemia prieigos prie informacijos apie tikruosius savininkus ribojimą, atsižvelgiant tik į aptariamo tikrojo savininko ryšius su juridiniu asmeniu, kurio atžvilgiu prašoma apriboti visuomenės galimybę susipažinti su informacija, arba taip pat į šio tikrojo savininko ryšius su kitais juridiniais asmenimis. Pastaruoju atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar reikia atsižvelgti tiktai į tikrojo savininko statusą, ar į visus jo ryšius su kitais juridiniais asmenimis. Galiausiai šiuo atveju šis teismas nori sužinoti, ar ryšio pobūdis daro poveikį rizikos buvimo ir apimties vertinimui.

262.

Šiuo klausimu pažymiu, kad Direktyvos 2015/849 tekste nėra tikslios informacijos šiais klausimais. Vis dėlto, kaip pažymėjau šios išvados 260 punkte, įvertinimas, ar esama neproporcingo tikrojo savininko pagrindinių teisių pažeidimo pavojaus, turi būti atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į išimtines aplinkybes ir siekiant užtikrinti tinkamą tikrojo savininko apsaugą nuo neproporcingų jo pagrindinių teisių pažeidimų.

263.

Tokiomis aplinkybėmis negalima atmesti galimybės, kad tam tikrais atvejais, siekiant užtikrinti tokią tinkamą apsaugą, būtina atsižvelgti ne tik į tikrojo savininko ir juridinio asmens, dėl kurio pateiktas prašymas taikyti konkrečią išimtį, tarpusavio ryšius, bet ir į šio tikrojo savininko ryšius su kitais juridiniais asmenimis.

264.

Vis dėlto šiuo klausimu, pirma, pritariu Komisijos nuomonei, kad atsižvelgiant į tai, kad reikia įvertinti asmeniui, kaip vieno ar kelių juridinių subjektų tikrajam savininkui, kylančią riziką, nagrinėjami ryšiai turi būti susiję su šių subjektų tikrojo savininko statusu, todėl atliekant vertinimą iš principo negalima atsižvelgti į kokius nors kitus ryšius.

265.

Antra, tikrasis savininkas ar subjektas, prašantis, kad jam būtų taikoma visuomenės prieigos prie informacijos išimtis, turi įrodyti, kad tikrojo savininko ryšiai su prašyme taikyti išimtį nenurodytais juridiniais asmenimis yra svarbus aspektas vertinant neproporcingą riziką, kad bus pažeistos jo pagrindinės teisės, ir kad šiais ryšiais pateisinamas arba patvirtinamas tokios neproporcingos rizikos buvimas ar neproporcingumas. Toks įrodinėjimo pareigos paskirstymas ( 134 ), kai prašymą pateikusiam asmeniui pavedama įrodyti minėtų ryšių buvimą ir reikšmingumą siekiant taikyti išimtį, yra esminis siekiant išvengti, kad, kaip nurodo Austrijos vyriausybė, valstybių narių kompetentingos institucijos būtų nepagrįstai įpareigotos savo iniciatyva atlikti nepagrįsto masto tyrimus, kad būtų galima atmesti prielaidą, jog kilo neproporcingas tikrojo savininko pagrindinių teisių pažeidimo pavojus.

266.

Antrojo prejudicinio klausimo byloje C‑37/20 trečioje dalyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 9 dalis turi būti aiškinama taip, kad visuomenės prieigos prie informacijos apie tikrąjį savininką išimtis gali būti suteikta, kai šią informaciją trečiosios šalys lengvai gali gauti iš kitų informacijos šaltinių.

267.

Šiuo klausimu pritariu Komisijos ir Austrijos vyriausybės pozicijai, kad atsižvelgiant į tai, jog, kaip jau pažymėta šios išvados 260 ir 262 punktuose, pagal Direktyvą 2015/849 valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad visuomenės prieigos prie informacijos apie tikrąjį gavėją išimtys būtų suteikiamos išsamiai įvertinus išimtinį aplinkybių pobūdį ir remiantis rizika, susijusia su šios informacijos atskleidimu, šios direktyvos 30 straipsnio 9 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją netiesiogiai atmetama galimybė tokią išimtį taikyti tuo atveju, kai šią informaciją lengva gauti iš kitų informacijos šaltinių.

268.

Antrojo klausimo a punktu byloje C‑601/20 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, kokie reikalavimai įrodyti neproporcingą riziką ir išimtines aplinkybes turi būti taikomi siekiant pagrįsti išimties taikymą pagal Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 9 dalį.

269.

Visų pirma, kalbant apie įrodinėjimo pareigą, neginčijama, kad ji tenka tikrajam savininkui. Būtent jis turi įrodyti registrą pildančiai institucijai ar organizacijai, kad tenkinamos sąlygos taikyti 30 straipsnio 9 dalyje numatytą išimtį. Žvelgiant iš šios perspektyvos, minėta institucija ar įstaiga negali būti įpareigota atlikti savo tyrimą, kuris galėtų įgyti visuotinį mastą nustatant išimtinių aplinkybių ir neproporcingos rizikos buvimą. Minėta institucija ar organizacija privalo remtis argumentais, kuriuos tikrasis savininkas yra pateikęs pagrįsti savo prašymą taikyti išimtį.

270.

Antra, dėl įrodymų lygio manau, kad tikrasis savininkas turi įrodyti pakankamai tikėtiną neproporcingą riziką, kad bus pažeistos jo pagrindinės teisės ir yra susiklosčiusios išimtinės aplinkybės.

271.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, tolimos ar hipotetinės teisių pažeidimo rizikos buvimo negali pakakti. Be to, neproporcingos rizikos suvokimas negali būti subjektyvus ir turi būti grindžiamas konkrečiais, tikrais ir esamais objektyviais elementais. Šiuo tikslu tikrasis savininkas turi nurodyti konkrečius, tikslius bei esminius grėsmės, kad bus pažeistos jo pagrindinės teisės, ir išimtinių aplinkybių požymius.

272.

Trečiajame klausime byloje C‑37/20 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo paaiškinti rizikos „neproporcingumą“, kuriuo pateisinamas Direktyvos 2015/843 30 straipsnio 9 dalyje numatytas prieigos prie informacijos ribojimas.

273.

Šis teismas klausia, į kokius skirtingus interesus reikia atsižvelgti vertinant, ar tikrajam savininkui kyla neproporcinga rizika, kuria, vadovaujantis Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 9 dalimi, galima pagrįsti visuomenės prieigos prie su juo susijusios informacijos išimtį. Ji mano, kad šis kriterijus apskritai susijęs su dviejų interesų, lygiai vertų apsaugos, palyginimu, todėl jam kyla klausimas, kokių interesų konfliktą reikėtų išspręsti taikant šį kriterijų. Jo nuomone, vienas kitam, atrodo, prieštarauja, pirma, skaidrumo tikslas, kurio siekiama Direktyva 2015/849, ir, antra, tikrojo savininko fizinio, moralinio ir turtinio neliečiamumo apsauga, kurios siekiama vykdant visos rizikos ir (arba) 30 straipsnio 9 dalyje nurodytos konkrečios rizikos prevenciją. Vis dėlto Direktyvos 2018/843 36 konstatuojamojoje dalyje taip pat minima teisė į privataus gyvenimo gerbimą ir teisė į asmens duomenų apsaugą.

274.

Šiuo atžvilgiu šios išvados 138 ir paskesniuose punktuose buvo pažymėta, jog pirmaeilis visuomenės prieigos prie informacijos apie tikruosius savininkus tvarkos, nustatytos atlikus Direktyvoje 2018/843 nurodytus pakeitimus, tikslas yra pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencija didinant bendrovių ir kitų juridinių asmenų duomenų skaidrumą. Tačiau šis tikslas tiesiogiai nesusijęs su pagrindinėmis teisėmis. Taip pat buvo pažymėta, kad Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 9 dalyje numatytomis visuomenės prieigos prie minėtos informacijos principo išimtimis, kurios, kaip išimtys, turi būti aiškinamos siaurai, siekiama surasti teisingą pusiausvyrą tarp minėto tikslo, kuris, kaip nurodyta šios išvados 38–48, 144 ir 189 punktuose, susijęs su pirminės teisės taikymo apimties reikalavimais, ir, kaip aiškiai matyti iš Direktyvos 2018/843 34 konstatuojamosios dalies, pagarbos tikrųjų savininkų pagrindinėms teisėms. Be to, kaip matyti iš šios išvados 188 ir 250 punktuose nurodytų jurisprudencijoje įtvirtintų principų, Direktyvos 2015/849 aiškinimas neturi prieštarauti Chartijoje numatytoms pagrindinėms teisėms.

275.

Šiomis aplinkybėmis, užuot kalbėjus apie „skirtingų interesų“ subalansavimą, kaip daro prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, man atrodo tinkamiau analizę sutelkti prie bendrojo visuomenės prieigos principo išimčių, kuriomis siekiama išvengti dėl šios prieigos išimtinėmis aplinkybėmis galimų tikrojo savininko pagrindinių teisių pažeidimų. Šiomis sąlygomis nacionalinėms institucijoms, kurios įgaliotos vertinti prašymą taikyti išimtį, tenka užduotis patikrinti, ar esama išimtinių aplinkybių, kuriomis tikrasis savininkas patirtų neproporcingą riziką, kad bus pažeista viena ar kelios Chartijoje numatytos pagrindinės teisės.

276.

Priežastys, pateisinančios visuomenės prieigą prie informacijos apie tikruosius savininkus, yra nurodytos Direktyvos 2018/843 30 ir 31 konstatuojamosiose dalyse ir paminėtos šios išvados 139–142 punktuose. Jos, be kita ko, susijusios, pirma, su išaugusia pilietinės visuomenės galimybe vykdyti informacijos kontrolę siekiant išsaugoti pasitikėjimą komercinių sandorių ir finansų sistemos sąžiningumu, antra, su dalyvavimu kovoje su nesąžiningu bendrovių ir kitų teisinių struktūrų naudojimu pinigams plauti ar teroristams finansuoti, ir, trečia, su veiksmingo ir savalaikio informacijos teikimo finansinėms institucijoms ir kovoje su šiais pažeidimais dalyvaujančioms institucijoms palengvinimu.

277.

Be to, kaip jau pažymėjau šios išvados 220 ir 221 punktuose, kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, atrodo pagrįsta, kad fiziniai asmenys, kurie pasirinko ekonominiuose santykiuose dalyvauti kaip bendrovių ar kitų juridinių asmenų tikrieji savininkai, būtų įpareigoti suteikti ir padaryti prieinamą tam tikrą informaciją, kuria remiantis galima nustatyti jų, kaip tikrųjų šių juridinių asmenų savininkų, tapatybę, juo labiau kad tuo metu, kai nusprendžia pradėti tokią veiklą, jie sąmoningai suvokia šią pareigą ( 135 ).

278.

Vis dėlto dėl vertinimo pagal Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 9 dalį, nors iš to, kas išdėstyta, matyti, jog atliekant šia nuostata grindžiamą palyginimą pagal bendrąjį principą pirmenybė teikiama visuomenės interesui gauti informaciją apie tikruosius savininkus, aiškiai numatyta, kad gali susiklostyti konkrečios situacijos, kai dėl su konkretaus tikrojo savininko atveju susijusių dominuojančių ir teisėtų priežasčių išimties tvarka pateisinama, kad visuomenės galimybė susipažinti su informacija apie jį būtų ribojama siekiant, kad jis nepatirtų neproporcingos jo pagrindinių teisių pažeidimo rizikos ( 136 ).

279.

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, mano nuomone, į trečiąjį prejudicinį klausimą, reikia atsakyti taip: vertinant, ar egzistuoja neproporcinga rizika tikrajam savininkui, kuria, vadovaujantis Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 9 dalimi, pateisinama visuomenės prieigos prie informacijos apie jį išimtis, reikia atsižvelgti, pirma, į šioje nuostatoje nurodytą konkrečią riziką, taip pat į atitinkamo asmens pagrindines teises, įskaitant asmens teisę į privatų gyvenimą ir asmens duomenų apsaugą, ginamos atitinkamai pagal Chartijos 7 ir 8 straipsnius, ir, antra, visos visuomenės interesą sužinoti tikrųjų savininkų tapatybę finansų sistemos naudojimo pinigams plauti ir teroristams finansuoti prevencijos tikslais.

280.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunal d’arrondissement de Luxembourg (Liuksemburgas) bylose C‑37/20 ir C‑602/20 pateiktus prejudicinius klausimus: