1.

„Žmogiškumas, žinoma, būtinas siekiant apsaugoti pabėgėlių teises. Jis išreiškia rūpinimąsi kitu, siekį gyventi kartu <…>. Bet vien žmogiškumo nepakanka. Jis atspindi tik teigiamą atsako į nežmogiškumą pusę, o jo neigiama pusė pernelyg greitai išryškėja nusiėmus kaukes, kai pilietiškumo nebelieka, paaiškėjus būtinybei. Teisės yra pozityvusis pareigų aspektas. Šios pareigos stovi ant bronzinio pjedestalo. Visada galima jį nugriauti, bet tam reikia kolektyvinio sprendimo“ ( 2 ).

2.

Būtent tokiu požiūriu vadovaudamasis ir nagrinėsiu šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

3.

Juzgado de Instrucción no 3 de San Bartolomé de Tirajana (San Bartolome de Tirachanos ikiteisminio tyrimo teismas Nr. 3, Ispanija) pateikti klausimai iš esmės susiję su Direktyvos 2013/32/ES ( 3 ) 6 straipsnio 1 dalies ir 26 straipsnio bei Direktyvos 2013/33/ES ( 4 ) 17 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 8 straipsnio 3 dalies išaiškinimu.

4.

Ši byla susijusi su sprendimu grąžinti, be kita ko, Malio pilietį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme paprašiusį tarptautinės apsaugos po to, kai valtį, kurioje jis buvo, netoli valstybės narės pakrantės sulaikė šios valstybės institucijos.

5.

Nagrinėdamas šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas pirmą kartą turės išnagrinėti klausimą, ar teisminė institucija (kaip antai ikiteisminio tyrimo teismas), pagal nacionalinę teisę kompetentinga priimti sprendimus dėl trečiosios valstybės piliečių apgyvendinimo sulaikymo centre, gali būti laikoma „kita institucija“, galinčia gauti tarptautinės apsaugos prašymų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalį. Jeigu į šį klausimą bus atsakyta teigiamai, Teisingumo Teismas turės nustatyti, ar tokia institucija tarptautinės apsaugos prašytojui turi suteikti atitinkamą informaciją, kuri jam leistų susipažinti su tokios apsaugos prašymo pateikimo tvarka. Galiausiai Teisingumo Teismas turės progą nuspręsti dėl momento, nuo kurio atitinkami asmenys įgyja tarptautinės apsaugos prašytojo statusą ir dėl tokio statuso įgijimo pasekmių sulaikymo sąlygoms.

6.

1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso ( 5 ), kurios susitariančiosios šalys yra visos valstybės narės ( 6 ), įsigaliojo 1954 m. balandžio 22 d. (toliau – Ženevos konvencija) ir buvo papildyta bei iš dalies pakeista 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso, kuris įsigaliojo 1967 m. spalio 4 d. (toliau – Protokolas).

7.

Šios konvencijos preambulėje nurodyta, kad Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiajam komisarui (toliau – UNHCR) patikėta pareiga stebėti, kaip vykdomos tarptautinės konvencijos dėl pabėgėlių apsaugos. Jos 35 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės „įsipareigoja bendradarbiauti su [UNHCR] <…> ir padėti vykdyti įsipareigojimus stebėti, kaip laikomasi šios Konvencijos nuostatų“.

8.

Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnyje sąvoka „pabėgėlis“ apibrėžiama, be kita ko, kaip nusakanti asmenį, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti“.

9.

Minėtos konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad „Susitariančiosios valstybės taiko šios Konvencijos nuostatas pabėgėliams be jokios diskriminacijos dėl rasės, religijos ar kilmės šalies“.

10.

Pagal Ženevos konvencijos 33 straipsnio 1 dalį „nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų“.

11.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 18 straipsnyje „Teisė į prieglobstį“ nustatyta:

„Teisė į prieglobstį garantuojama pagal [Ženevos konvenciją] ir [Protokolą] bei Europos Sąjungos Sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – Sutartys).“

12.

Chartijos 19 straipsnyje „Apsauga perkėlimo, išsiuntimo ar išdavimo atveju“ nurodyta:

„1.   Kolektyvinis asmenų išsiuntimas draudžiamas.

2.   Niekas negali būti perkeltas, išsiųstas ar išduotas į valstybę, kurioje jam gresia mirties bausmė arba kurioje jis gali patirti kankinimų ar kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.“

13.

Direktyvos 2013/32 4 straipsnio „Atsakingos institucijos“ 1 dalyje įtvirtinta:

„Visoms procedūroms valstybės narės paskiria sprendžiančiąją instituciją, kuri bus atsakinga už tinkamą prašymų nagrinėjimą pagal šią direktyvą. Valstybės narės užtikrina, kad tokia institucija turėtų tinkamus išteklius, įskaitant pakankamą kompetentingų darbuotojų skaičių, kad galėtų savo užduotis atlikti pagal šią direktyvą.“

14.

Šios direktyvos 6 straipsnyje „Galimybė naudotis procedūra“ nustatyta:

„1.   Asmeniui paprašius tarptautinės apsaugos kompetentingos pagal nacionalinę teisę tokius prašymus registruoti institucijos, registracija atliekama ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo dienos.

Jeigu tarptautinės apsaugos prašoma kitų institucijų, kurios, tikėtina, gali gauti tokių prašymų, tačiau nėra kompetentingos juos registruoti pagal nacionalinę teisę, valstybės narės užtikrina, kad tokiu atveju registracija būtų vykdoma [atlikta] ne vėliau kaip per šešias [darbo] dienas nuo prašymo dienos.

Valstybės narės užtikrina, kad tos kitos institucijos, kurių, tikėtina, gali būti prašoma tarptautinės apsaugos, kaip antai policija, sienos apsaugos tarnyba, imigracijos tarnybos ir sulaikymo įstaigos darbuotojai, gautų atitinkamą informaciją ir jiems būtų teikiamas reikiamo lygio mokymas, atitinkantis jų užduotis bei pareigas, ir jiems būtų nurodyta informuoti prašytojus, kam ir kaip pateikti tarptautinės apsaugos prašymus.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad tarptautinės apsaugos paprašęs asmuo turėtų veiksmingą galimybę prašymą pateikti kuo greičiau. Kai prašytojas nepateikia savo prašymo, valstybės narės gali atitinkamai taikyti 28 straipsnį.

3.   Nedarant poveikio 2 daliai, valstybės narės gali reikalauti, kad tarptautinės apsaugos prašymai būtų pateikti asmeniškai ir (arba) nurodytoje vietoje.

4.   Nepaisant 3 dalies, laikoma, kad tarptautinės apsaugos prašymas yra pateiktas, kai atitinkamos valstybės narės kompetentingos institucijos gauna prašytojo pateiktą blanką arba oficialų pranešimą, kai tai numatyta nacionalinėje teisėje.

5.   Jeigu dėl vienu metu didelio trečiosios šalies piliečių arba asmenų be pilietybės [dėl didelio trečiosios šalies piliečių arba asmenų be pilietybės vienu metu] prašomos tarptautinės apsaugos skaičiaus praktiškai labai sunku laikytis 1 dalyje nustatyto termino, valstybės narės gali numatyti, kad tas terminas pratęsiamas iki 10 darbo dienų.“

15.

Minėtos direktyvos 8 straipsnyje „Informavimas ir konsultavimas sulaikymo patalpose ir sienos perėjimo punktuose“ nurodyta:

„1.   Esant požymiams, kad trečiosios šalies piliečiai ar asmenys be pilietybės, laikomi sulaikymo patalpose ar sienos perėjimo punktuose, įskaitant tranzito zonas prie išorės sienų, gali pageidauti prašyti tarptautinės apsaugos, valstybės narės jiems suteikia informaciją, kaip tai padaryti. Tose sulaikymo patalpose ir perėjimo punktuose valstybės narės užtikrina vertimą žodžiu, jeigu jo reikia siekiant sudaryti sąlygas naudotis prieglobsčio procedūra.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad prašytojams patariančios ir juos konsultuojančios organizacijos ir asmenys turėtų veiksmingą galimybę susitikti su prašytojais, esančiais sienos perėjimo punktuose, įskaitant tranzito zonas, prie išorės sienų. Valstybės narės gali nustatyti taisykles, reglamentuojančias tokių organizacijų ir asmenų buvimą tuose sienos perėjimo punktuose, ir visų pirma nustatyti, kad galimybė susitikti suteikiama gavus valstybių narių kompetentingų institucijų sutikimą. Tokios galimybės susitikti apribojimai gali būti nustatyti tik tais atvejais, kai pagal nacionalinę teisę jie yra objektyviai būtini siekiant atitinkamuose sienos perėjimo punktuose užtikrinti saugumą, viešąją tvarką ar atitinkamų perėjimo punktų administracinį valdymą, jeigu tokiu būdu galimybė susitikti nėra itin apribojama arba susitikti tampa neįmanoma.“

16.

Minėtos direktyvos 26 straipsnyje „Sulaikymas“ numatyta:

„1.   Valstybės narės nesulaiko asmens tik dėl priežasties, kad jis yra prašytojas. Sulaikymo priežastys ir sąlygos bei garantijos, kuriomis gali naudotis sulaikyti prašytojai, turi atitikti Direktyvą [2013/33].

2.   Kai prašytojas yra sulaikomas, valstybės narės pagal Direktyvą [2013/33] užtikrina greito teisminio svarstymo galimybę.“

17.

Direktyvos 2013/33 8 straipsnyje „Sulaikymas“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės negali sulaikyti asmens vien dėl to, kad jis yra prašytojas pagal [Direktyvą 2013/32].

2.   Įrodžiusios, kad tai būtina, ir kiekvieną atvejį vertindamos individualiai, valstybės narės gali sulaikyti prašytoją, jeigu neįmanoma veiksmingai taikyti kitų švelnesnių alternatyvių priemonių.

3.   Prašytoją galima sulaikyti tik šiais atvejais:

Sulaikymo pagrindai nustatomi nacionalinėje teisėje.

4.   Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinėje teisėje būtų nustatytos sulaikymui alternatyvias priemones reglamentuojančios normos, pavyzdžiui, įpareigojimas reguliariai prisistatyti į atitinkamas institucijas, užstatas finansinės garantijos pavidalu arba pareiga neišvykti iš nustatytos vietos.“

18.

Minėtos direktyvos 9 straipsnio „Sulaikytiems prašytojams teikiamos garantijos“ 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta:

„Prašytojas sulaikomas tik kuo trumpiau, o laikomas sulaikytas tik tol, kol taikomi 8 straipsnio 3 dalyje nustatyti pagrindai.“

19.

Minėtos direktyvos 17 straipsnio „Bendrosios materialinių priėmimo sąlygų ir sveikatos priežiūros taisyklės“ 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad tarptautinės apsaugos besiprašantys prašytojai turėtų galimybę naudotis materialinėmis priėmimo sąlygomis.“

20.

Ispanijos teisinį pagrindą sudaro 2000 m. sausio 11 d.Ley Orgánica 4/2000 sobre derechos y libertades de los extranjeros en España y su integración social (Pagrindinis įstatymas Nr. 4/2000 dėl užsieniečių teisių ir laisvių Ispanijoje bei jų socialinės integracijos) ( 9 ), iš dalies pakeisto 2009 m. gruodžio 11 d.Ley Orgánica 2/2009 de reforma de la Ley Orgánica 4/2000 (Pagrindinis įstatymas Nr. 2/2009, kuriuo iš dalies keičiamas Pagrindinis įstatymas Nr. 4/2000) ( 10 ) (toliau – Pagrindinis įstatymas Nr. 4/2000), 58 straipsnio 3, 4 ir 6 dalys, 61 ir 62 straipsniai, taip pat 64 straipsnio 5 dalis.

21.

Pagrindinio įstatymo Nr. 4/2000 58 straipsnio 3 dalyje numatyta supaprastinta procedūra, taikytina siekiant išsiųsti į Ispaniją neteisėtai atvykti norinčius užsieniečius. Šio įstatymo 58 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad 3 dalyje nurodyti asmenys negali būti išsiųsti iš šalies, kol nėra pripažintas nepriimtinu galimas tarptautinės apsaugos prašymas, o šio įstatymo 58 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jei išsiuntimas iš šalies neįmanomas per 72 valandas, reikia kreiptis į teismines institucijas dėl sulaikymo.

22.

Pagrindinio įstatymo Nr. 4/2000 61 straipsnyje numatytos laikinosios priemonės vykdant išsiuntimo iš šalies procedūras. Šio įstatymo 62 straipsnis susijęs su sulaikymu, o 64 straipsnio 5 dalyje numatyta sustabdyti sprendimų dėl išsiuntimo vykdymą, kol tarptautinės apsaugos prašymas nėra pripažintas nepriimtinu.

23.

2009 m. spalio 30 d.Ley 12/2009, reguladora del derecho de asilo y de la protección subsidiaria (Įstatymas Nr. 12/2009, kuriuo reglamentuojama teisė į prieglobstį ir papildomą apsaugą) ( 11 ), iš dalies pakeisto 2014 m. kovo 25 d.Ley 2/2014, de la Acción y del Servicio Exterior del Estado (Įstatymas Nr. 2/2014 dėl valstybės veiksmų ir tarnybos už jos ribų) ( 12 ) (toliau – Prieglobsčio įstatymas), 2 ir 3 straipsniuose atitinkamai apibrėžiama teisė į prieglobstį ir pabėgėlio statusas. Šio įstatymo 5 straipsnyje, be kita ko, nurodyta, jog papildomos apsaugos suteikimas reiškia, kad atitinkamas asmuo neišsiunčiamas iš šalies, o 30 straipsnyje numatyta galimybė tarptautinės apsaugos prašytojams prireikus gauti socialines ir priėmimo paslaugas.

24.

2019 m. gruodžio 12 d.Salvamento Marítimo (Ispanijos jūrų gelbėjimo tarnyba) netoli Ispanijos krantų, maždaug už vienos jūrmylės į pietus nuo Gran Kanarijos salos (Ispanija), sulaikė valtį, kuria plaukė 45 iš Užsachario Afrikos kilę asmenys, tarp jų – VL, kita apeliacinio proceso šalis pagrindinėje byloje. Gavę pirmąją pagalbą šie asmenys buvo pristatyti į Comisaría de Policía Nacional de Maspalomas (Maspalomo nacionalinės policijos komisariatas, Ispanija) Brigada Local de Extranjería y Fronteras (Vietos užsieniečių reikalų ir pasienio padalinys, Ispanija).

25.

2019 m. gruodžio 13 d. šie asmenys buvo perduoti Jefatura Superior de Policía de Canarias (Aukštesnioji Kanarų salų policijos prefektūra, Ispanija), kaip matyti iš jų sulaikymo ir informavimo apie teises protokolo. Tą pačią dieną Subdelegación del Gobierno en Las Palmas (Vyriausybės atstovybė Las Palme, Ispanija) pagal Pagrindinio įstatymo Nr. 4/2000 58 straipsnio 3 dalies b punktą priėmė sprendimą dėl šių asmenų grąžinimo, grindžiamą tuo, kad jie siekė neteisėtai atvykti į Ispaniją. Kadangi šio sprendimo nebuvo įmanoma įvykdyti per 72 valandas, kaip nurodyta šio įstatymo 58 straipsnio 6 dalyje, Juzgado de Instrucción no  3 de San Bartolomé de Tirajana (San Bartolome de Tirachanos ikiteisminio tyrimo teismas Nr. 3, Ispanija) buvo pateiktas prašymas dėl minėtų asmenų apgyvendinimo užsieniečių sulaikymo centre.

26.

Tas teismas pradėjo ikiteisminį tyrimą ir 2019 m. gruodžio 14 d. priėmė nutartį, ja nuspręsta priimti VL pareiškimą, prieš tai jį informavus apie jo teises ir suteikus advokato bei bambarų kalbos ( 13 ) vertėjo žodžiu paslaugas (toliau – pirmoji 2019 m. gruodžio 14 d. nutartis). Šis pareiškimas buvo padarytas dalyvaujant teisėjui, minėto teismo posėdžio sekretoriui, kanceliarijos darbuotojui, VL advokatei ir vertėjui. Tą pačią dieną buvo surašytas protokolas, jame nurodyta, kad VL buvo pranešta apie jo teises ir jis išreiškė ketinimą prašyti tarptautinės apsaugos. VL teigė, kad bijo būti persekiojamas dėl rasės ar priklausymo socialinei grupei, nes jo kilmės šalyje, Malyje, vyksta karas, ir kad bijo ten grįžti, nes gali būti nužudytas.

27.

Pagal nacionalinę teisę nebūdamas institucija, kompetentinga registruoti tarptautinės apsaugos prašymą, Juzgado de Instrucción no 3 de San Bartolomé de Tirajana (San Bartolome de Tirachanos ikiteisminio tyrimo teismas Nr. 3) tą pačią dieną priėmė kitą nutartį (toliau – antroji 2019 m. gruodžio 14 d. nutartis), nurodydamas, kad VL pareiškimas dėl ketinimo prašyti tarptautinės apsaugos remiantis Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalimi perduotas Vietos užsieniečių reikalų ir pasienio padaliniui ir kad apie šį pareiškimą pranešta UNHCR. Šia nutartimi minėtas teismas paprašė Vyriausybės atstovybės Kanarų salose, Vietos užsieniečių reikalų ir pasienio padalinio bei Ministerio de Trabajo, Migraciones y Seguridad Social (Darbo, migracijos ir socialinės apsaugos ministerija, Ispanija) suteikti VL vietą humanitarinės pagalbos centre. Šioms institucijoms buvo perduotas sąrašas su nurodytais kitų 25 iš Užsachario Afrikos kilusių asmenų, taip pat paprašiusių tarptautinės apsaugos tokiomis pačiomis sąlygomis, vardais ir pavardėmis.

28.

Iš šių 26 asmenų 12 buvo apgyvendinti humanitarinės pagalbos centre, o 14 asmenų, tarp jų ir VL, nesant vietų pagal antrąją 2019 m. gruodžio 14 d. nutartį buvo įkurdinti sulaikymo centre. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad, prieš išvežant VL į sulaikymo centrą, Vietos užsieniečių reikalų ir pasienio padalinio pareigūnas jam pranešė, kad jam yra paskirtas susitikimas dėl pokalbio, susijusio su jo tarptautinės apsaugos prašymu.

29.

Tada Ministerio fiscal (prokuratūra, Ispanija) dėl antrosios 2019 m. gruodžio 14 d. nutarties pateikė apeliacinį skundą, teigdama, kad ikiteisminio tyrimo teismas nėra kompetentingas nei priimti prieglobsčio prašymų, nei ieškoti sprendimų dėl tarptautinės apsaugos prašytojų pirminio apgyvendinimo.

30.

VL advokatė taip pat apskundė šią nutartį, tvirtindama, kad VL sulaikymas prieštarauja direktyvų 2013/32 ir 2013/33 nuostatoms.

31.

Šiomis aplinkybėmis Juzgado de Instrucción no  3 de San Bartolomé de Tirajana (San Bartolome de Tirachanos ikiteisminio tyrimo teismas Nr. 3) 2020 m. sausio 20 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2020 m. sausio 25 d., pateikė šiuos prejudicinius klausimus:

32.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą būtų nagrinėjamas pagal sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, numatytą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje. Šį prašymą jis grindė tuo, kad šiuo metu VL yra apgyvendintas sulaikymo centre, taigi iš jo atimta laisvė. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad dėl VL yra priimtas 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimas išsiųsti iš šalies, kuris bet kada gali būti įvykdytas.

33.

2020 m. vasario 6 d. Teisingumo Teismo ketvirtoji kolegija teisėjo pranešėjo siūlymu ir susipažinusi su generalinio advokato nuomone nusprendė patenkinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymą taikyti prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą. Pagrindinės bylos šalys, Ispanijos vyriausybė ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas.

34.

2020 m. kovo 17 d., atsižvelgdamas į aplinkybes, susijusias su viruso SARS‑CoV‑2 plitimu, Teisingumo Teismo ketvirtosios kolegijos pirmininkas nusprendė atšaukti šioje byloje 2020 m. kovo 23 d. turėjusį vykti teismo posėdį. Taikydama proceso organizavimo priemones ketvirtoji kolegija išimties tvarka nusprendė vietoje šio posėdžio paprašyti raštu atsakyti į klausimus. Pagrindinės bylos šalys, Ispanijos vyriausybė ir Komisija atsakė į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus ( 14 ).

35.

Ispanijos vyriausybė rašytinėse pastabose ginčija šioje byloje pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą. Ši vyriausybė teigia, kad vienintelė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo kompetencija – leisti sulaikyti trečiosios valstybės pilietį siekiant įvykdyti sprendimą dėl grąžinimo arba to neleisti. Todėl ji mano, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai yra visiškai nesusiję su bylos dalyku.

36.

Nustatyta, kad prašymams priimti prejudicinį sprendimą, susijusiems su Sąjungos teise, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus ( 15 ).

37.

Grįždamas prie šioje byloje nagrinėjamo atvejo manau, kad visi trys klausimai, kaip jie suformuluoti, yra aiškiai susiję su Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies ir 26 straipsnio bei Direktyvos 2013/33 17 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 8 straipsnio 3 dalies išaiškinimu. Taigi šiomis aplinkybėmis nematau jokių kliūčių Teisingumo Teismui priimti sprendimą šioje byloje išaiškinant direktyvų 2013/32 ir 2013/33 nuostatas. Bet kuriuo atveju ne Teisingumo Teismas turi nuspręsti dėl vidaus kompetencijos pasidalijimo. Vadinasi, Ispanijos vyriausybės pateikti prieštaravimai nepaneigia šioje byloje prašymui priimti prejudicinį sprendimą taikomos svarbos prezumpcijos. Todėl manau, kad šioje byloje pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

38.

Manau, kad prieš pradedant nagrinėti prejudicinius klausimus naudinga trumpai priminti direktyvų 2013/32 ir 2013/33 kontekstą.

39.

Pirma, reikėtų pažymėti, kad šios direktyvos buvo priimtos remiantis SESV 78 straipsnio 2 dalies d ir f punktais. Kaip nurodyta SESV 78 straipsnio 1 dalyje, bendra prieglobsčio, papildomos apsaugos ir laikinos apsaugos politika, kuria siekiama „trečiosios šalies piliečiams, kuriems reikia tarptautinės apsaugos, <…> siūlyti atitinkamą statusą ir užtikrinti, kad nebūtų pažeistas [be kita ko] negrąžinimo principas“, „privalo neprieštarauti [Ženevos konvencijai] ir [Protokolui] bei kitoms atitinkamoms sutartims“.

40.

Antra, taip pat reikėtų nurodyti Chartijos 18 straipsnį, kuriame nustatyta, kad „teisė į prieglobstį garantuojama pagal [Ženevos konvenciją] ir]Protokolą] bei [ES sutartį] ir [SESV]“ ( 16 ).

41.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, nors Sąjunga nėra Ženevos konvencijos susitariančioji šalis, pagal SESV 78 straipsnio 1 dalį ir Chartijos 18 straipsnį ji vis dėlto įpareigojama laikytis šioje konvencijoje nustatytų taisyklių ( 17 ). Taigi aišku, kad pagal šias pirminės teisės nuostatas direktyvos 2013/32 ir 2013/33 turi atitikti šias taisykles ( 18 ).

42.

Be to, iš šių dviejų direktyvų 3 konstatuojamųjų dalių matyti, kad, Tamperės Europos Vadovų Tarybai priėmus išvadas ( 19 ), Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė įdiegti bendrą Europos prieglobsčio sistemą, grindžiamą „visišku ir visa apimančiu Ženevos konvencijos taikymu“, taip patvirtindamas negrąžinimo principą.

43.

Dalyje doktrinos šis principas laikomas paprotinės teisės principu ( 20 ), turinčiu jus cogens normos statusą ( 21 ). Minėtas principas įtvirtintas, be kita ko, Ženevos konvencijos 33 straipsnyje ( 22 ) ir yra vienas iš bendrai Europos prieglobsčio sistemai taikomų principų ( 23 ), leidžiančių užtikrinti galimybę veiksmingai pasinaudoti bendra vienodo prieglobsčio statuso arba papildomos apsaugos statuso suteikimo ir panaikinimo tvarka ( 24 ).

44.

Direktyvos 2013/32 15 konstatuojamojoje dalyje ir Direktyvos 2013/33 10 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad, kiek tai susiję su požiūriu į asmenis, kuriems taikomos šios direktyvos, valstybės narės yra saistomos įsipareigojimų pagal tarptautinės teisės aktus, kurių šalys jos yra ( 25 ).

45.

Be to, Direktyvos 2013/32 60 konstatuojamojoje dalyje ir Direktyvos 2013/33 35 konstatuojamojoje dalyje patikslinama, kad šiomis direktyvomis gerbiamos pagrindinės teisės, laikomasi principų, pripažįstamų, be kita ko, Chartijoje, visų pirma siekiama užtikrinti visišką pagarbą žmogaus orumui, skatinti Chartijos 1, 4, 6, 7, 18, 19, 21, 23, 24 ir 47 straipsnių taikymą, ir kad jos turi būti atitinkamai įgyvendintos.

46.

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas jau yra ne kartą nusprendęs, kad negrąžinimo principas, kaip pagrindinė teisė, įtvirtintas Chartijos 18 straipsnyje ir 19 straipsnio 2 dalyje ( 26 ).

47.

Taigi apskritai toks yra direktyvų 2013/32 ir 2013/33 taikymo kontekstas.

48.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad teisminė institucija, kaip antai ikiteisminio tyrimo teismas, gali būti laikoma „kita institucija“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

49.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad nors sąvoka „kitos institucijos“ tikrai vartojama Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalyje, šioje nuostatoje nėra aiškiai nurodyta, ar ši sąvoka apima teismines institucijas.

50.

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą bei teisės aktu, kuriame ji įtvirtinta, siekiamus tikslus ( 27 ). Taigi toliau pateiksiu pažodinį, kontekstinį ir teleologinį Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies aiškinimą.

51.

Pirmiausia pažymėtina, kad, kiek tai susiję su sąvoka „kitos institucijos“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, VL ir Komisija savo rašytinėse pastabose laikėsi požiūrio, kad ši sąvoka apima teismines institucijas. Šiuo aspektu Komisija rėmėsi, be kita ko, Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies formuluote ir tikslu. Prokuratūra, remdamasi šios direktyvos 22 ir 26 konstatuojamosiomis dalimis, savo ruožtu teigia, jog pripažįstama, kad, jei teisminė institucija pirmiausia palaiko ryšius su tarptautinės apsaugos prašytojais, ji laikoma „kita institucija“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį ( 28 ). Ispanijos vyriausybė nepritaria šiam požiūriui ir mano, kad teisminė institucija negali būti laikoma „kita institucija“ pagal šią nuostatą. Ši vyriausybė teigia, kad jei ikiteisminio tyrimo teismas būtų laikomas „kita institucija“, tai reikštų Pagrindiniame įstatyme Nr. 4/2000 nustatytos tarptautinės apsaugos sistemos pakeitimą.

52.

Remdamasis pažodiniu Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies aiškinimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad ikiteisminio tyrimo teismas, pagal Ispanijos teisę turintis priimti sprendimą dėl sulaikymo, yra „kita institucija“, kuri, nebūdama kompetentinga registruoti prašymą pagal nacionalinę teisę, remdamasi šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalimi gali kreiptis į kompetentingą instituciją, kad registracija būtų atlikta ne vėliau kaip per šešias darbo dienas nuo prašymo dienos.

53.

Šis aiškinimas a priori atrodo pagrįstas.

54.

Pirma, iš Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimas vartoti žodžių junginį „kitos institucijos“ visų pirma reiškia siekį skirti, viena vertus, tarptautinės apsaugos prašymus registruoti„kompetenting[ą] pagal nacionalinę teisę <…> institucij[ą]“ ir, kita vertus, „kitas institucijas“, kurios gali gauti tokių prašymų, bet pagal nacionalinę teisę nėra kompetentingos juos registruoti.

55.

Taigi iš šios nuostatos aiškiai matyti, kad institucija, kompetentinga registruoti tarptautinės apsaugos prašymus, nustatoma pagal nacionalinę teisę. Šioje teisėje nurodyti administraciniai formalumai, susiję ir su tokių prašymų registravimu, ir su jų pateikimu. Iš tikrųjų, kaip pažymėjo Komisija, perkeldamos Direktyvą 2013/32 valstybės narės turi paskirti institucijas, kompetentingas registruoti prašymus.

56.

Vis dėlto, priešingai, nei teigia Ispanijos vyriausybė, dėl nustatymo, kurios „kitos institucijos“ gali gauti tarptautinės apsaugos prašymus, šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nėra jokios nuorodos į nacionalinę teisę, taigi joje nenumatyta, kad valstybės narės turi paskirti šias „kitas institucijas“. Šios nuostatos antroje pastraipoje tik nurodyta, kad, kai šioms „kitoms institucijoms“pateikiamas prašymas, „valstybės narės užtikrina, kad tokiu atveju registracija būtų vykdoma [atlikta] ne vėliau kaip per šešias [darbo] dienas nuo prašymo dienos“ ( 29 ).

57.

Antra, pažymėtina, kad minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje vartojamas žodis „kitos“ išreiškia Sąjungos teisės aktų leidėjo norą nesieti šių „kitų institucijų“ nustatymo su numerus clausus. Iš tikrųjų policijos institucijos, sienos apsaugos tarnyba, imigracijos tarnybos ir sulaikymo centrų darbuotojai, nurodyti minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje, yra tik pavydžiai.

58.

Trečia, mano manymu, teisės aktų leidėjo pasirinkimas vartoti tokį plačios reikšmės žodžių junginį kaip „kitos institucijos“, siekiant apimti įvairias institucijas, negali būti suprantamas kaip nuoroda vien į administracines institucijas, nes pagal šį žodžių junginį neatmestina, kad Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalis gali apimti ir teismines institucijas. Šiuo klausimu pažymėtina, kad nė vienoje iš patikrintų kalbinių versijų nėra nurodyta priešingai ( 30 ). Todėl esu tos nuomonės, kad remiantis šios nuostatos formuluote negalima daryti išvados, jog ji neapima teisminių institucijų.

59.

Vis dėlto dar reikia išnagrinėti klausimą, ar Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies kontekstas bei šios nuostatos tikslas ir genezė patvirtina šį aiškinimą.

60.

Pirma pateiktas aiškinimas, mano nuomone, yra vienintelis, galintis leisti įgyvendinti Direktyva 2013/32 siekiamą tikslą. Šis tikslas, kaip matyti iš šios direktyvos 1 straipsnio, siejamo su jos 12 konstatuojamąja dalimi, – Sąjungoje nustatyti bendrą tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo tvarką.

61.

Primintina, kad Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies tikslas – asmenims, siekiantiems gauti tarptautinės apsaugos prašytojų statusą, užtikrinti veiksmingą, kuo greitesnę ir paprastesnę prašymo nagrinėjimo procedūrą, suteikiant šiems asmenims galimybę suformuluoti prašymus, t. y. pareikšti norą pateikti prašymą bet kuriai nacionalinei institucijai, su kuria jie pirmiausia bendrauja, visų pirma toms institucijoms, kurios atsakingos už sienų kontrolę ir imigraciją.

62.

Taigi ši nuostata iliustruoja bendrąjį galimybės lengvai ir greitai pasinaudoti procedūra principą. Ši galimybė veiksmingai, lengvai ir greitai pasinaudoti procedūra turi būti užtikrinta ne teoriškai, o praktiškai. Iš tikrųjų Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog „valstybės narės užtikrina, kad tarptautinės apsaugos paprašęs asmuo turėtų veiksmingą [konkrečią] galimybę prašymą pateikti kuo greičiau“ ( 31 ). Be to, pirmiausia iš šios direktyvos 18 konstatuojamosios dalies matyti, kad „tiek valstybės narės, tiek tarptautinės apsaugos prašytojai yra suinteresuoti, kad sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami kuo skubiau, nedarant poveikio tinkamo ir išsamaus nagrinėjimo atlikimui“.

63.

Taigi nesuprantu, kaip, remiantis Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalimi, būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad sąvoka „kitos institucijos, kurios, tikėtina, gali gauti tarptautinės apsaugos prašymų“, neapima teisminių institucijų. Toks teisminių institucijų atsiejimas, mano manymu, juo mažiau tikėtinas dėl to, kad, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nagrinėjamu atveju kalbama faktiškai apie vienintelę instituciją, kurioje trečiosios valstybės pilietis turėjo galimybę paprašyti tarptautinės apsaugos prieš tai, kai buvo apgyvendintas sulaikymo centre. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, jog iš 2019 m. gruodžio 13 d. sulaikymo protokolo matyti, kad VL nebuvo informuotas apie jo teisę prašyti šios tarptautinės apsaugos ( 32 ). Bet kuriuo atveju pabrėžtina, kad net jei sulaikymo metu VL būtų buvęs informuotas apie šią teisę, siekiant užtikrinti galimybės naudotis procedūra veiksmingumą būtų reikėję, kad jis būtų buvęs apie tai informuotas ir išreiškęs norą prašyti tokios apsaugos dalyvaujant vertėjui žodžiu, verčiančiam į kalbą, kurią jis gali suprasti. Tačiau nei iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nei iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos nematyti, kad nagrinėjamu atveju taip ir buvo. Todėl, mano manymu, pagrįstai kyla klausimas, ar VL suprato šios informacijos turinį. Šiuo aspektu atsakydamas į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus VL teigia, kad jo sulaikymo metu jam padėjo tik vertėjas žodžiu, verčiantis į prancūzų kalbą, kurios jis nesupranta ( 33 ).

64.

Be to, pritariu Komisijos požiūriui, pagal kurį vykstant labai greitoms procedūroms, kaip antai nagrinėjamai šioje byloje, kai sprendimas išsiųsti iš šalies priimamas per 24 valandas nuo suinteresuotųjų asmenų atvykimo į Ispaniją ir kai ikiteisminio tyrimo teisėjas juos išklauso kitą dieną ( 34 ), ši apklausa, padedant advokatui ir vertėjui, yra tinkamas laikas paprašyti tarptautinės apsaugos ir gali būti, atsižvelgiant į aplinkybes, kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pirmoji proga tai padaryti ( 35 ). Taip pat pažymėtina, jog tai, kad atitinkamas asmuo vėliau gali paprašyti tarptautinės apsaugos sulaikymo centre, nėra tinkama priežastis manyti, kad jis negali to padaryti ikiteisminio tyrimo teisme, kompetentingame priimti sprendimą dėl jo sulaikymo.

65.

Taigi, mano manymu, akivaizdu, kad leidžiant valstybei narei į sąvoką „kitos institucijos“ neįtraukti tam tikrų administracinių ar teisminių institucijų, pirmiausia ikiteisminio tyrimo teismų, pagal nacionalinę teisę kompetentingų priimti sprendimus dėl neteisėtai šalyje esančių trečiosios valstybės piliečių apgyvendinimo sulaikymo centre, kaip yra šioje byloje, būtų prieštaraujama Direktyvos 2013/32 tikslui ir jos 6 straipsnio 1 dalis netektų prasmės.

66.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalį ir Direktyvos 2013/33 17 straipsnį reikia aiškinti taip, kad institucija, kurioje paprašyta tarptautinės apsaugos, bet kuri pagal nacionalinę teisę nėra kompetentinga tokio prašymo registruoti, turi pateikti prašytojui atitinkamą informaciją, leidžiančią sužinoti, kur ir kaip jis gali pateikti tokios apsaugos prašymą, ir perduoti bylą kompetentingai registruoti institucijai, kad prašytojas galėtų pasinaudoti materialinėmis priėmimo sąlygomis.

67.

Ispanijos vyriausybė rašytinėse pastabose ir atsakymuose į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus teigia mananti, kad Direktyva 2013/32 neįpareigoja teikti informacijos apie tarptautinę apsaugą visiems į valstybės narės teritoriją atvykstantiems trečiosios valstybės piliečiams.

68.

Pirma, kalbant apie pareigą suteikti atitinkamą informaciją apie tarptautinę apsaugą, iš Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos, siejamos su šios direktyvos 26 konstatuojamąja dalimi, neabejotinai matyti, kad „kitos institucijos“, kurios gali gauti tokių prašymų, bet pagal nacionalinę teisę nėra kompetentingos juos registruoti, šios apsaugos prašytojams – ir pasienyje, įskaitant teritorinius vandenis ( 36 ) – privalo pateikti atitinkamą informaciją, leidžiančią jiems susipažinti su prašymų pateikimo tvarka.

69.

Nagrinėjamu atveju, kaip paaiškinta pirmesniuose punktuose, kaip savo pastabose pažymėjo Komisija ir kaip nurodė pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ikiteisminio tyrimo teismai, į kuriuos kreipiasi nacionalinės institucijos, prašydamos nurodyti sulaikyti neteisėtai šalyje esančius trečiųjų šalių piliečius, neabejotinai yra institucijos, kuriose gali būti paprašoma tarptautinės apsaugos, kaip ir institucijos, kurios neišsamiai išvardytos Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalyje. Taigi, kadangi nacionalinė institucija, kaip antai ikiteisminio tyrimo teismas, kartais gali būti pirmoji arba bent jau viena iš pirmųjų institucijų, kurioje asmuo turi galimybę paprašyti tokios apsaugos, pagal šią nuostatą ji privalo pateikti informaciją, kuri svarbi norint pateikti tokios apsaugos prašymą ( 37 ).

70.

Antra, dėl pareigos perduoti medžiagą kompetentingai registruoti institucijai primintina, kad pagal šios direktyvos 27 konstatuojamąją dalį, „jeigu [atsižvelgiant į tai, kad] trečiosios šalies piliečiai ir asmenys be pilietybės, pareiškę norą prašyti tarptautinės apsaugos, paprašo tarptautinės apsaugos [yra tarptautinės apsaugos prašytojai], jie turėtų įvykdyti [Direktyvos 2013/32] ir [Direktyvos 2013/33] reikalavimus bei naudotis šiose direktyvose nustatytomis teisėmis. Tuo tikslu valstybės narės turėtų kuo greičiau registruoti tuos asmenis, kaip tarptautinės apsaugos prašytojus“ ( 38 ).

71.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog iš Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 ir 2 dalių matyti, kad valstybės narės apskritai privalo užregistruoti bet kokį į šios direktyvos taikymo sritį parenkantį tarptautinės apsaugos prašymą, kurį nacionalinėms institucijoms pareiškė trečiosios šalies pilietis, ir vėliau jos turi užtikrinti, kad atitinkami asmenys turėtų konkrečią galimybę kuo greičiau pateikti prašymą ( 39 ).

72.

Taigi savaime suprantama, kad pareigos užregistruoti tarptautinės apsaugos prašymą ne vėliau kaip per šešias darbo dienas nuo šio prašymo dienos nebūtų laikomasi, jei „kitos institucijos“, galinčios gauti šį prašymą, negalėtų jo perduoti užregistruoti kompetentingoms institucijoms. Tai reiškia, kad būtų labai kliudoma siekti paties Direktyvos 2013/32 tikslo, pirmiausia jos 6 straipsnio 1 dalies tikslo, t. y. būtų užkertamas kelias galimybei veiksmingai, lengvai ir greitai pasinaudoti tarptautinės apsaugos procedūra.

73.

Galiausiai, trečia, dėl Direktyvos 2013/33 17 straipsnio 1 ir 2 dalių, į kurias savo klausime daro nuorodą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, primintina, jog valstybės narės turi užtikrinti, kad prašytojai turėtų galimybę naudotis materialinėmis priėmimo sąlygomis po to, kai paprašo tarptautinės apsaugos, ir kad šiuo tikslu nustatytomis priemonėmis prašytojams būtų garantuotas tinkamas gyvenimo lygis bei apsaugoma jų fizinė ir psichinė sveikata ( 40 ).

74.

Šiuo klausimu, kaip minėta šios išvados 70 punkte, iš Direktyvos 2013/32 27 konstatuojamosios dalies matyti, kad tarptautinės apsaugos prašytojai turi „įvykdyti [ne tik] [Direktyvos 2013/32], [bet] ir [Direktyvos 2013/33] reikalavimus bei naudotis šiose direktyvose nustatytomis teisėmis“. Iš tikrųjų būtų kliudoma siekti ir Direktyvos 2013/33 17 straipsnio tikslo – užtikrinti, kad prašytojai turėtų galimybę veiksmingai naudotis materialinėmis priėmimo sąlygomis, – jei prašymą gavusi institucija negalėtų jo perduoti kompetentingoms jį registruoti institucijoms ( 41 ).

75.

Dėl visų nurodytų priežasčių manau, jog Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalis ir Direktyvos 2013/33 17 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad „kita institucija“, galinti gauti tarptautinės apsaugos prašymą, bet pagal nacionalinę teisę neturinti kompetencijos jį registruoti, privalo, viena vertus, suteikti prašytojui atitinkamą informaciją, leidžiančią jam susipažinti su tokio prašymo pateikimo tvarka, ir, kita vertus, perduoti bylą kompetentingai registruoti institucijai, kad šis prašytojas galėtų pasinaudoti materialinėmis priėmimo sąlygomis.

76.

Trečiuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar Direktyvos 2013/32 26 straipsnį ir Direktyvos 2013/33 8 straipsnį reikia aiškinti taip, kad nuo tada, kai trečiosios valstybės pilietis pareiškia norą „kitoje institucijoje“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalį, prašyti tarptautinės apsaugos, šis prašytojas gali būti apgyvendintas sulaikymo centre tik dėl Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 3 dalyje nurodytų priežasčių, nes jam taikomas negrąžinimo principas.

77.

Siekiant atsakyti į šį klausimą, mano manymu, svarbu išsiaiškinti tarptautinės apsaugos prašymo etapus pagal Direktyvoje 2013/32 nustatytą tvarką.

78.

Pažymėtina, kad, kiek tai susiję su pradiniu tarptautinės apsaugos suteikimo procedūros etapu, Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalyje aiškiai skiriami du etapai: tarptautinės apsaugos paprašymas ir tokios apsaugos prašymo pateikimas ( 42 ). Ši byla susijusi su pirmuoju etapu.

79.

Pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalį trečiosios šalies pilietis ar asmuo be pilietybės paprašo tarptautinės apsaugos arba kompetentingos tokius prašymus registruoti institucijos, arba „kitos institucijos“, galinčios gauti tokių prašymų, bet neturinčios kompetencijos juos registruoti ( 43 ).

80.

Šiame pirmajame etape būtina atskirti du skirtingus veiksmus, kuriuos reikia atlikti dviem skirtingais momentais: viena vertus, patį trečiosios valstybės piliečio tarptautinės apsaugos paprašymą, t. y. noro prašyti tokios apsaugos pareiškimą kompetentingai tai užregistruoti institucijai arba „kitai institucijai“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalį, ir, kita vertus, šio paprašymo užregistravimą, kurį atlieka pagal nacionalinę teisę kompetentinga institucija. Šiuo klausimu pažymėtina, kad šios direktyvos 27 konstatuojamojoje dalyje aiškiai daromas skirtumas tarp noro prašyti tarptautinės apsaugos pareiškimo ir kompetentingos institucijos pareigos šį pareiškimą užregistruoti.

81.

Dėl pirmojo veiksmo, t. y. paprašymo, arba noro prašyti tarptautinės apsaugos pareiškimo ( 44 ), Direktyvos 2013/32 27 konstatuojamojoje dalyje pažymima, kad „trečiosios šalies piliečiai <…>, pareiškę norą prašyti tarptautinės apsaugos, paprašo tarptautinės apsaugos [trečiosios šalies piliečiai <…>, pareiškę norą prašyti tarptautinės apsaugos, yra [tokios apsaugos] prašytojai]“ ( 45 ). Taigi iš Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies ir 27 konstatuojamosios dalies matyti Sąjungos teisės aktų leidėjo noras, kad būtų laikoma, jog kompetentingos institucijos arba „kitos institucijos“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, yra paprašyta tarptautinės apsaugos, jei atitinkamas asmuo šioms institucijoms pareiškė, kad nori prašyti tarptautinės apsaugos.

82.

Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies parengiamieji dokumentai patvirtina šį aiškinimą. Iš tikrųjų pakeistame Komisijos pasiūlyme pažymima, jog „siekiant užtikrinti, kad asmuo, pageidaujantis prašyti tarptautinės apsaugos, turėtų veiksmingų galimybių pateikti prašymą, pakeistu pasiūlymu patobulintos taisyklės, susijusios su pirminiais prieglobsčio procedūros etapais“ ( 46 ). Be to, iš šio pakeisto pasiūlymo matyti, kad norint „paprašyti“ tarptautinės apsaugos nereikia jokių administracinių formalumų ( 47 ), nes tokie formalumai atliekami „pateikiant“ prašymą ( 48 ).

83.

Dėl antrojo veiksmo, t. y. paprašymo registravimo, pažymėtina, kad pagal nacionalinę teisę kompetentinga institucija turi tai padaryti ( 49 ) per tris–šešias darbo dienas nuo paprašymo dienos ( 50 ). Šiuo klausimu iš pakeisto šios direktyvos pasiūlymo matyti, kad, siekiant užtikrinti galimybę pasinaudoti tarptautine apsauga, šiuo pasiūlymu panaikinama galimybė supainioti, viena vertus, esminį veiksmą – asmens kaip prašytojo užregistravimą ir, kita vertus, išsamaus prieglobsčio prašymo gavimą (pateikimą). Iš šio pasiūlymo taip pat matyti, kad dėl šio atskyrimo valstybėms narėms lengviau laikytis siūlomo trijų dienų termino pačiam prašytojui užregistruoti po to, kai atitinkamas asmuo pareiškia norą prašyti tarptautinės apsaugos ( 51 ), t. y. po to, kai jis šito paprašo ( 52 ).

84.

Antrajame etape norą prašyti tarptautinės apsaugos pareiškęs asmuo po to, kai šį pareiškimą užregistruoja kompetentinga institucija, turi turėti konkrečią galimybę kuo greičiau pateikti tarptautinės apsaugos prašymą (Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 2 dalis) ( 53 ).

85.

Kiek tai susiję su šiuo antruoju etapu, iš šios direktyvos 6 straipsnio 4 dalies matyti, jog „laikoma, kad tarptautinės apsaugos prašymas yra pateiktas, kai atitinkamos valstybės narės kompetentingos institucijos gauna prašytojo pateiktą blanką arba oficialų pranešimą, kai tai numatyta nacionalinėje teisėje“ ( 54 ).

86.

Svarbu pažymėti, kad Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybė, jog, nepažeisdamos šios direktyvos 6 straipsnio 2 dalies, valstybės narės gali reikalauti, kad tarptautinės apsaugos prašymai būtų pateikti asmeniškai ir (arba) nurodytoje vietoje, yra susijusi tik su antruoju etapu, t. y. prašymo pateikimu. Priešingai, toks reikalavimas netaikomas pareiškiant norą prašyti tarptautinės apsaugos tiek šį pareiškimą registruoti „kompetentingose institucijose“, tiek „kitose institucijose“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį.

87.

Be to, pažymėtina, kad Reglamento Nr. 604/2013 20 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad „tarptautinės apsaugos prašymas laikomas pateiktu, kai į atitinkamos valstybės narės kompetentingas institucijas patenka užpildyta prašytojo pateikta prašymo forma arba valdžios institucijų parengtas pranešimas“ ( 55 ). Taigi aiškindamas šią nuostatą Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tarptautinės apsaugos prašymas laikomas pateiktu, kai institucija, atsakinga už pareigų, kylančių pagal šį reglamentą, vykdymą, gauna viešosios valdžios institucijos išduotą rašytinį dokumentą, kuriuo patvirtinta, kad trečiosios šalies pilietis paprašė tarptautinės apsaugos, o atitinkamais atvejais ir tada, kai ši institucija gauna tik pagrindinę tokiame dokumente pateiktą informaciją, o ne patį dokumentą ar jo kopiją ( 56 ).

88.

Apibendrinant pažymėtina, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo nustatyti du skirtingus tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūros etapus: tokios apsaugos paprašymą ir prašymo pateikimą. Patį paprašymą sudaro du veiksmai: noro prašyti tarptautinės apsaugos pareiškimas ir jo registravimas. Šis registravimas gali būti atliekamas, kai tik paprašoma tarptautinės apsaugos, jei to paprašoma kompetentingos institucijos, arba vėliau, jei to paprašoma „kitos institucijos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalį.

89.

Pabrėžtina, kad skirtumas tarp tarptautinės apsaugos paprašymo ir tokios apsaugos prašymo pateikimo yra esminis siekiant nustatyti, nuo kurio pradinio tarptautinės apsaugos suteikimo etapo momento atitinkamas asmuo laikytinas turinčiu prašytojo statusą. Šis klausimas ir bus nagrinėjamas toliau.

90.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kyla toks klausimas: ar trečiosios šalies pilietis, pareiškęs norą prašyti tarptautinės apsaugos „kitoje institucijoje“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalį, turi tarptautinės apsaugos prašytojo statusą?

91.

Esu įsitikinęs, kad į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai.

92.

Pirma, mano manymu, svarbu priminti, jog Direktyvos 2013/32 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ši direktyva taikoma visiems tarptautinės apsaugos prašymams, pateiktiems [pareikštiems] valstybių narių teritorijose, įskaitant pasienį ir, be kita ko, teritorinius vandenis. Be to, Direktyvos 2013/33 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ši direktyva taikoma visiems trečiųjų šalių piliečiams ir asmenims be pilietybės, pasiprašiusiems tarptautinės apsaugos valstybės narės teritorijoje, įskaitant pasienį ir, be kita ko, teritorinius vandenis. Iš šių nuostatų matyti, kad direktyvų 2013/32 ir 2013/33 taikymo sritį apibrėžia tarptautinės apsaugos „paprašymas“.

93.

Savo ruožtu Direktyvos 2013/32 2 straipsnio b punkte „tarptautinės apsaugos prašymas“ apibrėžiamas kaip trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės pateiktas [pareikštas] prašymas dėl valstybės narės apsaugos, kuriuo, kaip galima suprasti, siekiama pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos statuso. Iš šios nuostatos matyti, kad Direktyva 2013/32 taikoma šią apibrėžtį atitinkantiems prašymams.

94.

O Direktyvos 2013/32 2 straipsnio c punkte „prašytojas“ apibrėžiamas kaip tarptautinės apsaugos paprašęs trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, dėl kurio dar nepriimtas galutinis sprendimas. Direktyvos 2013/33 2 straipsnio b punkte pateikiama analogiška apibrėžtis.

95.

Taigi visiškai pritariu Komisijos požiūriui, pagal kurį iš šių nuostatų matyti, kad asmuo įgyja tarptautinės apsaugos prašytojo arba papildomos apsaugos statusą nuo tada, kai jis „paprašo“ tarptautinės apsaugos, t. y. nuo tada, kai jis „kompetentingai institucijai“ arba „kitai institucijai“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalį, pareiškia norą prašyti tarptautinės apsaugos ( 57 ).

96.

Antra, pabrėžtina, kad, kaip matyti iš šios išvados 79–83 punktuose išdėstytų argumentų, nors Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalyje aiškiai skiriami tarptautinės apsaugos „paprašymas“, tokio paprašymo „registravimas“ ir prašymo „pateikimas“, šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje bei 2 straipsnio b ir c punktuose daroma nuoroda ne į„užregistruotus“arba„pateiktus“ prašymus, o į „paprašymą“.

97.

Taigi nei paprašymo „užregistravimas“, nei prašymo „pateikimas“ negali būti laikomi veiksmais, suteikiančiais galimybę įgyti prašytojo statusą. Nei iš Direktyvos 2013/32 teksto, nei iš jos struktūros ir tikslo, nei iš jos parengiamųjų dokumentų nematyti nė menkiausios aplinkybės, kuria būtų galima pagrįsti tokį teiginį. Kaip matyti iš šios direktyvos 27 konstatuojamosios dalies formuluotės, „jeigu [atsižvelgiant į tai, kad] trečiosios šalies piliečiai ir asmenys be pilietybės, pareiškę norą prašyti tarptautinės apsaugos, paprašo tarptautinės apsaugos [yra tarptautinės apsaugos prašytojai], jie turėtų įvykdyti šios direktyvos ir [Direktyvos 2013/33] reikalavimus bei naudotis šiose direktyvose nustatytomis teisėmis“ ( 58 ). Kaip jau buvo pabrėžta šioje išvadoje, iš Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies aiškiai matyti, kad tarptautinės apsaugos paprašymo užregistravimas per tris arba šešias darbo dienas nuo šio „paprašymo“ dienos – tai pareiga, tenkanti ne to „paprašiusiam“ asmeniui, t. y. tokios apsaugos „prašytojui“, o vien nacionalinei institucijai, kompetentingai registruoti šį paprašymą ( 59 ).

98.

Trečia, iš Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies taip pat matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai siekė palengvinti tarptautinės apsaugos paprašymą prie valstybės narės sienos ir, be kita ko, teritoriniuose vandenyse, nes nagrinėjimo procedūra turi būti veiksminga, paprasta ir greita. Taigi valstybės narės apskritai privalo užregistruoti bet kokį į šios direktyvos taikymo sritį patenkantį tarptautinės apsaugos prašymą, kurį nacionalinėms institucijoms pareiškė trečiosios šalies pilietis, ir vėliau jos turi užtikrinti, kad atitinkami asmenys turėtų konkrečią galimybę kuo greičiau pateikti prašymą ( 60 ).

99.

Atsižvelgdamas į visas nurodytas priežastis esu tos nuomonės, kad trečiosios šalies pilietis turi tarptautinės apsaugos prašytojo statusą nuo to momento, kai pareiškia norą prašyti tokios apsaugos „kitoje institucijoje“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalį, kaip antai šioje byloje nagrinėjamu atveju – ikiteisminio tyrimo teisme, turinčiame priimti sprendimą dėl sulaikymo. Iš tikrųjų priešingas aiškinimas prieštarautų galimybės pasinaudoti procedūra, kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė šioje direktyvoje, veiksmingumui. Pagal suformuotą jurisprudenciją valstybėms narėms tenkanti pareiga pasiekti direktyvose numatytą rezultatą ir ESS 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta prievolė imtis visų bendrų ar specialių priemonių, kad būtų užtikrintas šios pareigos įvykdymas, taikomos visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant teismus pagal jų kompetenciją ( 61 ).

100.

Tai nustačius, toliau nagrinėtinas klausimas, ar „kitos institucijos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalį, paprašius tarptautinės apsaugos, tokios apsaugos prašytojas gali būti laikomas sulaikymo centre tik dėl Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 3 dalyje nurodytų priežasčių.

101.

Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo buvo prašoma nuspręsti dėl trečiosios šalies piliečio sulaikymo siekiant įvykdyti sprendimą dėl grąžinimo ir remiantis tuo, kad šis sprendimas negalėjo būti įvykdytas per nacionalinėje teisėje nustatytą 72 valandų terminą ( 62 ). Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šis pilietis tame teisme paprašė tarptautinės apsaugos per 48 valandas nuo savo atvykimo į Ispanijos teritoriją.

102.

Šiuo klausimu, pirma, primintina, jog Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 1 dalis, siejama su jos 9 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, kad „ši direktyva netaikoma trečiosios šalies piliečiui, padavusiam tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal [Direktyvą 2005/85/EB ( 63 )], laikotarpiu nuo minėto prašymo pateikimo ( 64 ) iki tol, kol dėl šio prašymo priimamas sprendimas pirmojoje instancijoje arba prireikus kol išnagrinėjamas dėl minėto sprendimo pareikštas skundas“ ( 65 ).

103.

Be to, kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, Direktyvą 2008/115, kaip ir Direktyvą 2005/85 (galiojusią iki Direktyvos 2013/32), „reikia aiškinti, kaip tai matyti iš pirmosios direktyvos 24 konstatuojamosios dalies ir antrosios direktyvos 8 konstatuojamosios dalies ( 66 ), paisant [be kita ko] Chartijoje pripažintų pagrindinių teisių ir principų“ ( 67 ), pagal kurios 18 straipsnį užtikrinama teisė į prieglobstį ( 68 ) ir negrąžinimo principas ( 69 ).

104.

Konkrečiai dėl sulaikymo Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Direktyva 2008/115 reglamentuojamam sulaikymui siekiant išsiųsti ir prieglobsčio prašytojo sulaikymui taikoma skirtinga teisinė tvarka ( 70 ).

105.

Antra, kaip paaiškinau pirma ( 71 ), esu tos nuomonės, kad asmuo įgyja prašytojo statusą nuo to momento, kai „paprašo“ tarptautinės apsaugos. Taigi būtent nuo šio momento apsaugos prašytojo sulaikymo sąlygos reglamentuojamos Direktyvos 2013/33 8–11 straipsniais.

106.

Nagrinėjamu atveju iš to matyti, kad net jei VL sulaikymo sąlygos iki to momento, kai jis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo „paprašė“ tarptautinės apsaugos, buvo reglamentuojamos Direktyva 2008/115 ( 72 ), nuo šio paprašymo momento jam taikomos Direktyvos 2013/32 26 straipsnio 1 dalis ir Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 1 dalis. Iš tikrųjų šiose nuostatose nurodyta, kad valstybės narės negali sulaikyti asmens vien dėl to, kad jis paprašė tarptautinės apsaugos.

107.

Be to, kaip jau yra nusprendęs Teisingumo Teismas, kitose Direktyvos 2013/33 8 straipsnio dalyse nustatyti svarbūs apribojimai, taikomi valstybėms narėms suteiktai teisei vykdyti sulaikymą ( 73 ). Pirmiausia šios direktyvos 8 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje išsamiai išvardyti įvairūs sulaikymą pateisinantys pagrindai ( 74 ), ir kiekvienas iš šių pagrindų atitinka konkretų poreikį bei yra savarankiško pobūdžio ( 75 ). Taigi, jeigu yra pagrindas, kuriuo galima pateisinti sulaikymą, pagal šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalį skirti sulaikymą galima tik tada, kai tai būtina ir kiekvieną konkretų atvejį įvertinus atskirai, jei neįmanoma veiksmingai taikyti kitų švelnesnių prievartos priemonių ( 76 ).

108.

Konkrečiai kalbant, tarp pagrindų, kuriais galima pateisinti sulaikymą, yra Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 3 dalies d punkte nurodytas pagrindas, grindžiamas tuo, kad prašytojas sulaikomas taikant grąžinimo procedūrą pagal Direktyvą 2008/115, siekiant pasirengti grąžinimui ir (arba) vykdyti išsiuntimą, jei valstybė narė gali, remdamasi objektyviais kriterijais, pagrįsti, kad prašytojas jau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra, taigi yra rimtų priežasčių manyti, kad jis prašo tarptautinės apsaugos tik siekdamas, kad būtų atidėtas arba sutrukdytas sprendimo dėl grąžinimo vykdymas.

109.

Nagrinėjamu atveju, pirma, kalbant apie galimybę pasinaudoti prieglobsčio procedūra, pabrėžtina, kad, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar toks pateisinimas yra, vis dėlto atrodo, kad savo sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą šis teismas aiškiai nurodo, jog iš 2019 m. gruodžio 13 d. sulaikymo protokolo matyti, kad prieš atvykdamas į šį teismą VL nebuvo informuotas apie galimybę paprašyti tarptautinės apsaugos, be to, patikslina, kad „ikiteisminio tyrimo teismas, į kurį dėl sulaikymo atvyksta neteisėtai Ispanijoje esantis trečiosios šalies pilietis, <…> yra vienintelė institucija, kurioje [jis] turi galimybę paprašyti tarptautinės apsaugos prieš apgyvendinant jį sulaikymo centre“ ( 77 ).

110.

Antra, kiek tai susiję su pagrįstomis priežastimis manyti, kad prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos tik siekdamas, kad būtų atidėtas arba sutrukdytas sprendimo dėl grąžinimo vykdymas, nei iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nei iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos nematyti, kad nagrinėjamu atveju taip ir yra.

111.

Bet kuriuo atveju, mano manymu, svarbu pažymėti, kad, kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, vien aplinkybės, kad dėl prieglobsčio prašytojo jo prašymo pateikimo momentu yra priimtas sprendimas jį grąžinti arba išsiųsti ir kad jis sulaikytas remiantis Direktyvos 2008/115 15 straipsniu, kiekvienu atveju atskirai neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, negalima preziumuoti, kad šis asmuo prašymą pateikė vien siekdamas pavėlinti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą dėl grąžinimo ir kad objektyviai būtina ir proporcinga palikti galioti sulaikymo priemonę ( 78 ). Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad įrodinėjimo pareiga tenka nacionalinėms valdžios institucijoms ( 79 ).

112.

Taigi esu tos nuomonės, kad VL turi būti laikomas tarptautinės apsaugos prašytoju nuo to momento, kai jis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, t. y. „kitoje institucijoje“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalį, paprašė tarptautinės apsaugos, nebent atitinkamos nacionalinės valdžios institucijos, vertindamos jo asmeninę padėtį, įrodytų, kad taikomas kuris nors iš Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 3 dalyje nurodytų pagrindų, nors nei iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nei iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos taip neatrodo.

113.

Priešingai, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad vienintelis pagrindas, kuriuo remdamasis ikiteisminio tyrimo teismas skyrė VL sulaikymą, susijęs su tuo, kad nebuvo laisvų vietų priėmimo centre. Pabrėžtina, kad toks pagrindas nėra nurodytas Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 3 dalyje. Todėl būtų sunku pripažinti, kad tarptautinės apsaugos prašytojas gali būti apgyvendintas sulaikymo centre vien dėl to, kad priėmimo centre nėra laisvų vietų. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į Chartijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į laisvę svarbą ir į tokį šios teisės ribojimo tokia sulaikymo priemone dydį, naudojimosi ja apribojimai neturi viršyti, to, kas griežtai būtina ( 80 ).

114.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui atsakyti, kad Direktyvos 2013/32 26 straipsnis ir Direktyvos 2013/33 8 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad nuo to momento, kai trečiosios valstybės pilietis „kitoje institucijoje“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalį, pareiškia norą prašyti tarptautinės apsaugos, šis prašytojas gali būti laikomas sulaikymo centre tik dėl Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 3 dalyje nurodytų priežasčių.

115.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Juzgado de Instrucción no  3 de San Bartolomé de Tirajana (San Bartolome de Tirachanos ikiteisminio tyrimo teismas Nr. 3, Ispanija) pateiktus prejudicinius klausimus: