–

D. J., atstovaujamo odvetnika M. Šafar ir P. Boršnak,

–

Radiotelevizija Slovenija, atstovaujamos odvetnika E. Planinc Omerzel ir G. Dernovšek,

–

Slovėnijos vyriausybės, atstovaujamos A. Grum ir N. Pintar Gosenca,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos B. Rous Demiri, B.‑R. Killmann ir M. van Beek,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (OL L 299, 2003, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 381) 2 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant D. J. ginčą su Radiotelevizija Slovenija dėl D. J. reikalaujamo atlyginimo už pasyvųjį budėjimą. Pirmiausia reikia patikslinti, kad šiame sprendime sąvoka „budėjimas“ bendrai apima visus laikotarpius, kuriais darbuotojas turi būti darbdavio pasiekiamas, kad jo paprašytas galėtų imtis darbo, o sąvoka „pasyvusis budėjimas“ reiškia tuos budėjimo laikotarpius, kai darbuotojas neprivalo likti savo darbo vietoje.

3

1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvos 89/391/EEB dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo (OL L 183, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 349) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Darbdavio pareiga – užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą visais su darbu susijusiais aspektais.“

4

Šios direktyvos 6 straipsnyje įtvirtinta:

„1.   Atsižvelgdamas į atsakomybės sritis, darbdavys imasi priemonių, būtinų darbuotojų saugai ir sveikatai apsaugoti, įskaitant profesinės rizikos rūšių prevenciją, informavimą bei profesinį mokymą, taip pat būtiną organizavimą ir priemones.

Darbdavys atidžiai stebi, ar nereikia pakoreguoti šių priemonių atsižvelgiant į besikeičiančias aplinkybes ir siekį gerinti esamą padėtį.

2.   Darbdavys įgyvendina 1 dalies pirmoje pastraipoje paminėtas priemones, remdamasis toliau pateiktais bendraisiais prevencijos principais:

<…>

3.   Nepažeisdamas kitų šios direktyvos nuostatų ir atsižvelgdamas į įmonės arba (ir) įstaigos veiklos pobūdį, darbdavys:

<…>“

5

Direktyvos 2003/88 1 straipsnyje nurodyta:

„1.   Ši direktyva nustato būtiniausius saugos ir sveikatos reikalavimus dėl darbo laiko organizavimo.

2.   Ši direktyva taikoma:

<…>“

6

Šios direktyvos 2 straipsnyje numatyta:

„Šioje direktyvoje vartojami šie apibrėžimai:

<…>“

7

Minėtos direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas pagal nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika nustatytas teisės į tokias atostogas ir jų suteikimo sąlygas.“

8

2013 m. kovo 5 d.Zakon o delovnih razmerjih (Darbo santykių įstatymas, Uradni list RS, Nr. 21/13) 142 straipsnyje įtvirtinta:

„1)   Darbo laikas yra faktinis darbo laikas ir pertraukos laikas, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 154 straipsnį, taip pat pateisinto nebuvimo darbe laikotarpiai, nurodyti įstatymuose ir kolektyvinėje sutartyje arba bendrajame norminiame akte.

2)   Faktinis darbo laikas yra visas laikas, kai darbuotojas dirba, t. y. laikas, kurį darbuotojas yra darbdavio žinioje ir vykdo savo pareigas pagal darbo sutartį.

3)   Faktinis darbo laikas yra darbo našumo apskaičiavimo pagrindas.“

9

2008 m. birželio 5 d.Kolektivna pogodba za javni sektor (Viešojo sektoriaus kolektyvinė sutartis, Uradni list RS, Nr. 57/08 ir paskesni) 46 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės tarnautojams už pasyviojo budėjimo laikotarpius mokamas 20 % bazinio valandinio atlygio dydžio darbo užmokesčio priedas. Valstybės tarnautojo pasyviojo budėjimo laikotarpiai nelaikomi darbo laiku.“

10

Nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d. D. J. dirbo techniku specialistu Pochorės (Slovėnija), o vėliau – Krvaveco (Slovėnija) transliavimo centruose. Dėl darbo pobūdžio, atstumo nuo minėtų centrų iki gyvenamosios vietos ir periodiškai iškylančių sunkumų patekti į transliavimo centrus jam teko gyventi netoli atitinkamų vietovių. Be to, viena iš šių dviejų vietovių buvo taip toli nuo įprastos D. J. gyvenamosios vietos, kad net esant palankioms oro sąlygoms į ją buvo neįmanoma kasdien grįžti. D. J. darbdavys suteikė D. J. ir kitam tuo pačiu metu abiejuose minėtuose transliavimo centruose buvusiam technikui galimybę apsistoti tų transliavimo centrų pastatuose. Po darbo abu technikai galėdavo ilsėtis dienos zonose arba užsiimti laisvalaikio veikla netoliese.

11

Abu technikai pasikeisdami dirbo pamainomis, kurios apėmė tokius laiko tarpsnius: pirma pamaina – nuo 6.00 val. iki 18.00 val., antra pamaina – nuo 12.00 val. iki 24.00 val. D. J. dažniausiai dirbdavo antroje pamainoje. Šiuo laiko tarpsniu atliktas darbas buvo „įprastas darbas“, dėl kurio reikėjo būti darbo vietoje.

12

D. J. darbdavys apskaičiavo jo darbo užmokestį už šias 12 valandų „įprasto darbo“ ir nemokėjo už poilsio laikotarpį, paprastai trunkantį nuo 24.00 val. iki 6.00 val., o likusias šešias valandas laikė pasyviojo budėjimo laikotarpiu.

13

Tuo laikotarpiu darbuotojas galėdavo palikti atitinkamą transliavimo centrą. Vis dėlto jis turėdavo būti pasiekiamas telefonu ir, jei būtina, privalėjo per vieną valandą grįžti į savo darbo vietą. Nedelsiant reikėjo atlikti tik skubius darbus, o kitus darbus buvo galima atidėti iki kitos dienos. Už tokį pasyviojo budėjimo laikotarpį D. J. darbdavys mokėjo kasatoriui pagrindinėje byloje išmoką, sudarančią 20 % jo įprasto darbo užmokesčio. Vis dėlto, jeigu tokiu laikotarpiu D. J. būdavo iškviestas dirbti, tam panaudotas laikas buvo apskaitomas ir už jį sumokama kaip už įprastą darbą.

14

D. J. pateikė skundą, siekdamas, kad už pasyviojo budėjimo valandas jam būtų sumokėta pagal viršvalandžiams taikomą tarifą, nesvarbu, ar budėjimo metu jis atlikdavo konkretų darbą. Grįsdamas skundą jis nurodė, kad gyveno ten, kur dirbo, ir kad dėl šios priežasties turėjo būti laikoma, kad jis darbo vietoje faktiškai buvo 24 valandas per parą. Dėl savo darbo pobūdžio ir dėl to, kad nuolat buvo transliavimo centruose, D. J. teigia negalėjęs laisvai disponuoti savo laiku, nes pasyviojo budėjimo laikotarpiu privalėjo prireikus visada atsakyti į skambučius ir per valandą atvykti į darbo vietą. Šalia transliavimo centrų buvo nedaug galimybių užsiimti laisvalaikio veikla, todėl daugiausia laiko jis praleisdavo transliavimo centrų patalpose.

15

D. J. skundą atmetė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai.

16

D. J. pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui; skunde D. J. nurodo, kad jo darbdavys klaidingai aiškino Darbo santykių įstatymo 142 straipsnyje įtvirtintą sąvoką „faktinis darbo laikas“. Anot jo, ši sąvoka apima ne tik laikotarpį, kuriuo darbuotojas faktiškai atlieka darbą, bet ir visą laiką, kai darbuotojas yra darbdavio nurodytoje vietoje. Darbdavys jam nustatė kelių dienų darbo laikotarpius ir piktnaudžiavo pasyviojo budėjimo institutu.

17

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad pagrindinės bylos dalykas yra atlyginimas už D. J. budėjimą. Šis teismas mano, kad, nors toks klausimas nepatenka į Direktyvos 2003/88 taikymo sritį, jis galės priimti sprendimą dėl D. J. prašymo pagrįstumo, tik gavęs tam tikrų patikslinimų dėl šios direktyvos 2 straipsnio išaiškinimo.

18

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jo nagrinėjama byla skiriasi nuo kitų šios srities bylų, kuriose Teisingumo Teismas jau priėmė sprendimus.

19

Visų pirma, kitaip nei byloje, kurioje priimtas 2000 m. spalio 3 d. Sprendimas Simap (C‑303/98, EU:C:2000:528), nebuvo nei reikalinga, nei prašoma, kad budėjimo laikotarpiu D. J. fiziškai būtų darbo vietoje, išskyrus iškvietimo dirbti atvejį, nes tokiems laikotarpiams buvo taikomas pasyviojo budėjimo režimas. Be to, kitaip nei byloje, kurioje priimtas 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas Jaeger (C‑151/02, EU:C:2003:437), D. J. galimybės planuoti savo laisvą laiką ir jį skirti savo interesams buvo labiau ribotos dėl geografinės padėties, o ne dėl būtinybės būti pasiekiamam. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat teigia, kad nuo bylos, kurioje buvo priimtas 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimas Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones obreras (C‑266/14, EU:C:2015:578), ši byla skiriasi tuo, kad kelionių pas klientus laikas negalėjo būti prilygintas pasyviojo budėjimo laikotarpiui. Galiausiai jis tvirtina, kad byla, kurioje priimtas 2018 m. vasario 21 d. Sprendimas Matzak (C‑518/15, EU:C:2018:82), skiriasi nuo šiuo atveju nagrinėjamos bylos, nes D. J. neprivalėjo fiziškai būti tam tikroje jo darbdavio nustatytoje vietoje ir laiko sureaguoti į iškvietimą jam numatyta gerokai daugiau nei toje byloje.

20

Tokiomis aplinkybėmis Vrhovno sodišče (Aukščiausiasis Teismas, Slovėnija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

21

Pateiktais klausimais (juos reikia nagrinėti kartu) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/88 2 straipsnį reikia aiškinti taip: budėjimo laikotarpis, kuriuo darbuotojas turi būti pasiekiamas telefonu ir prireikus galėti atvykti į darbo vietą per vieną valandą, yra „darbo laikas“, kaip jis suprantamas pagal šį straipsnį, ir ar sprendžiant dėl tokio kvalifikavimo reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad šiam darbuotojui suteiktas tarnybinis būstas, nes jo darbo vieta yra sunkiai pasiekiama, ir į tai, kad šalia šios darbo vietos yra mažai galimybių leisti laisvalaikį.

22

Konkrečiai kalbant, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad kasatorius pagrindinėje byloje yra technikas specialistas, kuriam kartu su kolega buvo pavesta kelias dienas iš eilės užtikrinti viršukalnėje esančio transliavimo centro veikimą. D. J. budėjo šešias valandas per dieną. Toks budėjimas buvo vykdomas pasyviojo budėjimo režimu; tai reiškė, kad, kitaip nei tuo metu, kai budint privaloma fiziškai būti darbo vietoje, tokio budėjimo laikotarpiu suinteresuotasis asmuo tik turėjo būti bet kada pasiekiamas ir prireikus atvykti į atitinkamą transliavimo centrą per vieną valandą.

23

Pirmiausia reikia priminti, kad vykstant prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrai pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismas neturi kompetencijos vertinti faktinių pagrindinės bylos aplinkybių ar taikyti Sąjungos teisės normų, dėl kurių į jį kreiptasi, nacionalinėms priemonėms arba situacijoms, nes šie klausimai priklauso išimtinei nacionalinių teismų kompetencijai (šiuo klausimu žr. 2013 m. gegužės 8 d. Sprendimo Libert ir kt., C‑197/11 ir C‑203/11, EU:C:2013:288, 94 punktą). Teisingumo Teismas turi atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui taip, kad šis galėtų išspręsti savo nagrinėjamą bylą, ir pateikti tam teismui visas Sąjungos teisės aiškinimo gaires, kurios gali būti naudingos šiam tikslui (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo VIPA, C‑222/18, EU:C:2019:751, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

24

Taigi, nors galiausiai būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės išnagrinėti, ar pasyviojo budėjimo laikotarpius pagrindinėje byloje reikia pripažinti „darbo laiku“, kad būtų taikoma Direktyva 2003/88, Teisingumo Teismas turi nurodyti, į kokius kriterijus reikia atsižvelgti atliekant šį nagrinėjimą.

25

Atsižvelgiant į šiuos patikslinimus pirmiausia reikia priminti, kad Direktyva 2003/88 siekiama nustatyti būtiniausius reikalavimus, skirtus darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygoms gerinti derinant nacionalinės teisės aktus dėl darbo laiko. Tokiu darbo laiko organizavimo nuostatų derinimu Europos Sąjungos lygmeniu siekiama užtikrinti geresnę darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą, suteikiant jiems minimalų (dienos ir savaitės) poilsio laiką ir atitinkamą pertraukų laiką, taip pat numatant maksimalų savaitės darbo valandų skaičių (2019 m. gegužės 14 d. Sprendimo CCOO, C-55/18, EU:C:2019:402, 36 ir 37 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

26

Direktyvoje 2003/88 nustatytos įvairios taisyklės maksimalios darbo trukmės ir minimalaus poilsio laiko srityje yra ypač svarbios kiekvienam darbuotojui skirtos Sąjungos socialinės teisės normos (2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones obreras, C‑266/14, EU:C:2015:578, 24 punktas), kurių laikymosi negalima sieti su vien ekonominiais sumetimais (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Jaeger, C‑151/02, EU:C:2003:437, 66 ir 67 punktus).

27

Be to, nustatant kiekvieno darbuotojo teisę į tai, kad būtų ribojama maksimali darbo trukmė, ir į kasdienio bei savaitės poilsio laikotarpius, Direktyvoje 2003/88 patikslinama Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalyje aiškiai įtvirtinta pagrindinė teisė, todėl ją reikia aiškinti atsižvelgiant į šio 31 straipsnio 2 dalį. Vadinasi, Direktyvos 2003/88 nuostatų negalima aiškinti siaurai ir taip pažeisti iš jos kylančių darbuotojo teisių (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 14 d. Sprendimo CCOO, C-55/18, EU:C:2019:402, 30–32 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

28

Antra, reikia pažymėti, kad Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punkte „darbo laiko“ sąvoka apibrėžta kaip bet kuris laikotarpis, per kurį darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką. Pagal šios direktyvos 2 straipsnio 2 punktą sąvoka „poilsio laikas“ apima visus laikotarpius, kurie nėra darbo laikas.

29

Vadinasi, šios dvi sąvokos, taip pat apibrėžtos 1993 m. lapkričio 23 d. Tarybos direktyvoje 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (OL L 307, 1993, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 197), po kurios priimta Direktyva 2003/88, yra viena kitai priešingos. Taigi darbuotojo budėjimo laikas turi būti laikomas arba „darbo laiku“, arba „poilsio laiku“, siekiant taikyti Direktyvą 2003/88, nes šioje direktyvoje nenumatyta tarpinė kategorija (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones obreras, C‑266/14, EU:C:2015:578, 25 ir 26 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją ir 2018 m. vasario 21 d. Sprendimo Matzak, C‑518/15, EU:C:2018:82, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

30

Be to, sąvokos „darbo laikas“ ir „poilsio laikas“ yra Sąjungos teisės sąvokos ir jas reikia apibrėžti pagal objektyvius kriterijus, remiantis Direktyvos 2003/88 sistema ir tikslu. Iš tikrųjų tik toks autonominis aiškinimas gali užtikrinti visapusišką šios direktyvos veiksmingumą ir vienodą minėtų sąvokų taikymą visose valstybėse narėse (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Jaeger, C‑151/02, EU:C:2003:437, 58 punktą).

31

Taigi, nors Direktyvos 2003/88 2 straipsnyje pateikta nuoroda į „nacionalinius teisės aktus ir (arba) praktiką“, valstybės narės negali vienašališkai apibrėžti sąvokų „darbo laikas“ ir „poilsio laikas“ apimties, šia direktyva tiesiogiai darbuotojams pripažintą teisę į tai, kad būtų tinkamai atsižvelgta į darbo laikotarpius ir atitinkamus poilsio laikotarpius, siedamos su kokiomis nors sąlygomis ar apribojimais. Dėl bet kokio kito aiškinimo Direktyva 2003/88 netektų veiksmingumo ir tai pažeistų jos tikslą (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Jaeger, C‑151/02, EU:C:2003:437, 59 punktą; 2005 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Dellas ir kt., C‑14/04, EU:C:2005:728, 45 punktą ir 2007 m. sausio 11 d. Nutarties Vorel, C‑437/05, EU:C:2007:23, 26 punktą).

32

Trečia, dėl budėjimo laikotarpių reikia pažymėti, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad laikotarpis, per kurį darbuotojas faktiškai nevykdo jokios veiklos savo darbdavio naudai, nebūtinai yra „poilsio laikas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/88.

33

Viena vertus, dėl budėjimo laikotarpių darbo vietoje, kuri nesutampa su darbuotojo gyvenamąja vieta, Teisingumo Teismas nusprendė, kad lemiamas veiksnys sprendžiant, ar yra sąvokos „darbo laikas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2003/88, požymių, yra tas, kad darbuotojas privalo fiziškai būti darbdavio nurodytoje vietoje ir būti jo žinioje, kad prireikus galėtų nedelsdamas imtis darbo (šiuo klausimu žr. 2000 m. spalio 3 d. Sprendimo Simap, C‑303/98, EU:C:2000:528, 48 punktą; 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Jaeger, C‑151/02, EU:C:2003:437, 63 punktą ir 2005 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Dellas ir kt., C‑14/04, EU:C:2005:728, 48 punktą).

34

Šiuo klausimu reikia patikslinti, kad darbo vieta turi būti suprantama kaip bet kuri vieta, kurioje darbuotojas turi vykdyti veiklą darbdavio nurodymu, įskaitant atvejus, kai tai nėra vieta, kur jis paprastai vykdo savo profesinę veiklą.

35

Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokiu budėjimo laikotarpiu privalantis likti savo darbo vietoje, kad būtų darbdavio nedelsiant pasiekiamas, darbuotojas turi būti toli nuo savo socialinės ir šeimos aplinkos ir menkai gali valdyti laiką, kuriuo nereikalaujama atlikti profesinių funkcijų. Taigi visas šis laikotarpis turi būti laikomas „darbo laiku“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/88, neatsižvelgiant minėtu laikotarpiu į darbuotojo faktiškai atliktą darbą (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Jaeger, C‑151/02, EU:C:2003:437, 65 punktą; 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Pfeiffer ir kt., C‑397/01–C‑403/01, EU:C:2004:584, 93 punktą ir 2005 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Dellas ir kt., C‑14/04, EU:C:2005:728, 46 ir 58 punktus).

36

Kita vertus, Teisingumo Teismas nusprendė, kad nors pasyviojo budėjimo laikotarpiu darbuotojas neprivalo likti darbo vietoje, jį visą taip pat reikia laikyti „darbo laiku“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/88, kai dėl objektyvaus ir labai didelio darbuotojui nustatytų suvaržymo poveikio jo galimybėms tenkinti asmeninius ir socialinius interesus jis skiriasi nuo to laikotarpio, kai darbuotojas privalo tik būti darbdavio žinioje, kad šis galėtų su juo susisiekti (šiuo klausimu žr. 2018 m. vasario 21 d. Sprendimo Matzak, C‑518/15, EU:C:2018:82, 63–66 punktus).

37

Tiek iš šio sprendimo 33–36 punktuose nurodytų aplinkybių, tiek iš šio sprendimo 27 punkte primintos būtinybės Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktą aiškinti atsižvelgiant į Pagrindinių laisvių chartijos 31 straipsnio 2 dalį matyti, kad sąvoka „darbo laikas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2003/88, apima visus budėjimo (įskaitant pasyvųjį budėjimą) laikotarpius, kai darbuotojui nustatyti apribojimai yra tokie, kad objektyviai ir labai stipriai paveikia jo galimybę šiais laikotarpiais laisvai valdyti laiką, kuriuo nereikalaujama atlikti profesinių funkcijų, ir skirti šį laiką savo interesams.

38

Atvirkščiai, kai darbuotojui nustatyti suvaržymai tam tikru budėjimo laikotarpiu nėra tokie dideli ir jis gali valdyti savo laiką ir skirti jį savo interesams be didelių suvaržymų, „darbo laikas“ pagal Direktyvą 2003/88 yra laikas, skirtas darbui, kuris, atsižvelgiant į aplinkybes, yra faktiškai atliktas tuo laikotarpiu (šiuo klausimu žr. 2000 m. spalio 3 d. Sprendimo Simap, C‑303/98, EU:C:2000:528, 50 punktą ir 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones obreras, C‑266/14, EU:C:2015:578, 37 punktą).

39

Šiuo klausimu dar reikia patikslinti, kad vertinant, ar budėjimo laikas yra „darbo laikas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/88, gali būti atsižvelgiama tik į suvaržymus, kurie darbuotojui nustatyti atitinkamos valstybės narės teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ar jo darbdavio, pavyzdžiui, pagal darbo sutartį, darbo nuostatus ar budėjimo paskirstymo darbuotojams sistemą.

40

Tačiau negalima atsižvelgti į organizacinius sunkumus, kurių darbuotojui gali sukelti budėjimo laikotarpis ir kurie nesusiję su minėtais suvaržymais, o, pavyzdžiui, yra gamtinių sąlygų ar laisvo jo pasirinkimo pasekmė.

41

Taigi, viena vertus, didelis atstumas, skiriantis darbuotojo laisvai pasirinktą gyvenamąją vietą nuo vietos, į kurią budėjimo laikotarpiu jis turi atvykti per tam tikrą laiką, savaime nėra tinkamas kriterijus kvalifikuoti visą šį laikotarpį kaip „darbo laiką“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktą, bent jau tuo atveju, kai tai yra jo įprasta darbo vieta. Iš tiesų tokiu atveju šis darbuotojas galėjo laisvai įvertinti atstumą nuo minėtos vietovės iki savo gyvenamosios vietos (a contrario žr. 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones obreras, C‑266/14, EU:C:2015:578, 44 punktą).

42

Kita vertus, pripažįstant šį laikotarpį „darbo laiku“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/88, nėra svarbu tai, kad vietovė, nuo kurios pasyviojo budėjimo laikotarpiu darbuotojas faktiškai negali nutolti, yra nepalanki užsiimti laisvalaikio veikla, taip pat ir tai, kad jo darbo vieta sunkiai pasiekiama.

43

Be to, nors darbo vieta apima darbuotojo gyvenamąją vietą arba su ja sutampa, vien aplinkybės, kad per tam tikrą budėjimo laikotarpį darbuotojas turi likti darbo vietoje, kad prireikus būtų darbdavio pasiekiamas, neužtenka, kad šį laikotarpį būtų galima pripažinti „darbo laiku“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/88. Tokiu atveju draudimas darbuotojui palikti savo darbo vietą nebūtinai reiškia, kad jis privalo būti toli nuo savo šeimos ir socialinės aplinkos. Be to, toks draudimas savaime mažiau apsunkina šio darbuotojo galimybę šiuo laikotarpiu laisvai valdyti laiką, kuriuo nereikalaujama atlikti profesinių funkcijų (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Jaeger, C‑151/02, EU:C:2003:437, 65 punktą).

44

Reikia pridurti, kad, kai dėl paties darbo vietos pobūdžio darbuotojas praktiškai neturi realios galimybės išvykti iš jos atidirbęs savo darbo valandas, „darbo laiku“ pagal Direktyvą 2003/88 automatiškai pripažįstami tik tie laikotarpiai, kai jam toliau taikomi objektyvūs ir labai dideli suvaržymai, kaip antai pareiga būti darbdavio nedelsiant pasiekiamam, bet prie jo nepriskiriami laikotarpiai, kai neįmanoma išvykti iš darbo vietos ne dėl šios pareigos, o tik dėl šios vietovės ypatumų.

45

Kai budėjimo laikotarpio negalima automatiškai laikyti „darbo laiku“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/88, dėl to, kad nėra pareigos pasilikti savo darbo vietoje, nacionaliniai teismai turi patikrinti, ar vis dėlto neprivaloma jo tokiu pripažinti dėl visų darbuotojui nustatytų apribojimų pasekmių jo galimybei šiuo laikotarpiu laisvai valdyti laiką, kuriuo nereikalaujama atlikti profesinių funkcijų, ir jį skirti savo interesams.

46

Dėl to reikia atsižvelgti į darbuotojui budėjimo laikotarpiu nustatytą terminą vėl imtis darbo nuo to momento, kai darbdavys to prašo, taip pat prireikus į tai, kiek vidutiniškai kartų jis turės faktiškai imtis darbo per šį laikotarpį.

47

Taigi, pirma, kaip generalinis advokatas iš esmės pažymėjo išvados 98–100 punktuose, nacionaliniai teismai turi atsižvelgti į pasekmes, kurių kyla darbuotojo galimybei laisvai valdyti savo laiką dėl termino, per kurį jis, esant būtinybei, turi vėl imtis darbo (tai paprastai įpareigoja jį atvykti į darbo vietą), trumpumo.

48

Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad budėjimo laikotarpis, kuriuo darbuotojas gali planuoti savo asmeninę ir socialinę veiklą, nes jam suteiktas protingas terminas, per kurį jis turi vėl imtis savo profesinės veiklos, a priori nėra „darbo laikas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/88. Atvirkščiai, budėjimo laikotarpį, kuriuo nustatyta, kad darbuotojas privalo vėl imtis darbo per vos kelias minutes, iš principo reikia laikyti „darbo laiku“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, nes tokiu atveju darbuotojas praktiškai yra itin atgrasomas nuo bet kokios, net trumpalaikės, poilsio veiklos planavimo.

49

Vis dėlto tokio reagavimo termino poveikis turi būti konkrečiai įvertintas, prireikus atsižvelgiant į kitus darbuotojui taikomus suvaržymus, taip pat į budėjimo laikotarpiu darbuotojui sudarytas sąlygas.

50

Aplinkybė, kad dėl darbo vietos ypatumų darbdavys suteikia darbuotojui darbo vietoje arba netoli jos esantį tarnybinį būstą, savaime nėra lemiamas veiksnys pasyviojo budėjimo laikotarpius pripažįstant „darbo laiku“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/88, jei per šiuos laikotarpius tam darbuotojui netaikomi tokie suvaržymai, kad būtų objektyviai ir labai stipriai paveikta jo galimybė tenkinti savo interesus.

51

Antra, nacionaliniai teismai turi atsižvelgti ne tik į terminą, per kurį darbuotojas turi vėl imtis savo profesinės veiklos, bet ir į tai, kiek vidutiniškai kartų tas darbuotojas paprastai turi faktiškai imtis darbo per kiekvieną tokį budėjimo laikotarpį, jei tai galima objektyviai apskaičiuoti.

52

Iš tiesų, kai budėjimo laikotarpiu darbuotojas dažnai kviečiamas imtis darbo, jis turi mažiau galimybių valdyti savo nedarbo laiką, nes jo laisvalaikis dažnai nutraukiamas. Taip yra ypač tada, kai užduotims, kurias darbuotojas paprastai turi atlikti budėjimo laikotarpiu, reikia daug laiko.

53

Vadinasi, jei budėjimo laikotarpiais darbuotojas palyginti dažnai kviečiamas atlikti užduočių, kurioms paprastai reikia nemažai laiko, visi šie laikotarpiai iš principo yra „darbo laikas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/88.

54

Aplinkybė, kad paprastai budėjimo laikotarpiu darbuotojas retai kviečiamas imtis darbo, nereiškia, kad šie laikotarpiai laikomi „poilsio laiku“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 2 punktą, jei darbuotojui nustatytas terminas, per kurį jis turi vėl imtis darbo, objektyviai ir labai stipriai apriboja jo galimybę tais laikotarpiais laisvai valdyti laiką, kuriuo nereikalaujama atlikti profesinių funkcijų.

55

Šiuo atveju reikia priminti, kad, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagrindinėje byloje nagrinėjamais pasyviojo budėjimo laikotarpiais D. J. tik turėjo būti tuoj pat pasiekiamas ir prireikus per valandą atvykti į savo darbo vietą. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą negalima spręsti nei kad šiam darbuotojui buvo nustatyta kitų suvaržymų, nei kad tais laikotarpiais per minėtą terminą jam reikėjo vidutiniškai dažnai atvykti į darbą. Be to, tas darbuotojas savo darbo vietoje turėjo tarnybinį būstą, kita vertus, jis neprivalėjo minėtais laikotarpiais nuolat jame būti.

56

Todėl, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar D. J. pasyviojo budėjimo laikotarpiais buvo taikomi tokie dideli suvaržymai, kad objektyviai ir labai stipriai paveikė jo galimybę tais laikotarpiais laisvai valdyti laiką, kuriuo nereikalaujama atlikti profesinių funkcijų, ir skirti šį laiką savo interesams.

57

Ketvirta, reikia priminti, kad, išskyrus Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalyje numatytą specialų atvejį, susijusį su mokamomis kasmetinėmis atostogomis, šia direktyva reglamentuojami tik tam tikri darbo laiko organizavimo aspektai, siekiant užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą, todėl iš esmės ji netaikoma darbuotojų darbo užmokesčiui (2018 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Sindicatul Familia Constanța ir kt., C‑147/17, EU:C:2018:926, 35 punktas).

58

Darbuotojų atlyginimo už budėjimo laikotarpius tvarka patenka ne į Direktyvos 2003/88, o į atitinkamų nacionalinės teisės nuostatų taikymo sritį. Todėl pagal šią direktyvą nedraudžiama taikyti valstybės narės teisės aktų, kolektyvinės darbo sutarties arba darbdavio sprendimo, kuriuose nustatant atlyginimą už budėjimą skirtingai vertinami laikotarpiai, kuriais faktiškai dirbta, ir laikotarpiai, kai faktiškai nedirbta, net jei visi tie laikotarpiai pagal šią direktyvą turi būti laikomi „darbo laiku“ (šiuo klausimu žr. 2007 m. sausio 11 d. Nutarties Vorel, C‑437/05, EU:C:2007:23, 35 punktą).

59

Pagal Direktyvą 2003/88 taip pat nedraudžiami tokie teisės aktai, kolektyvinės darbo sutartys ar darbdavio sprendimai, kuriuose, kiek tai susiję su budėjimo laikotarpiais, kurie turi būti laikomi nepatenkančiais į sąvoką „darbo laikas“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, vis dėlto numatyta atitinkamam darbuotojui sumokėti sumą, skirtą dėl šių budėjimo laikotarpių patiriamiems nepatogumams, susijusiems su jo laiko valdymu ir privačiais interesais, kompensuoti.

60

Galiausiai, penkta, iš šio sprendimo 29 punkto matyti, kad budėjimo laikotarpiai, kurie neatitinka sąlygų, kad būtų laikomi „darbo laiku“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktą, išskyrus laiką, susijusį su tais laikotarpiais faktiškai atliktu darbu, turi būti laikomi „poilsio laikotarpiais“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 2 punktą, ir, būdami tokie, turi būti įskaičiuojami apskaičiuojant minimalius dienos ir savaitės poilsio laikotarpius, įtvirtintus šios direktyvos 3 ir 5 straipsniuose.

61

Atsižvelgiant į tai, reikia pažymėti, kad budėjimo laikotarpio pripažinimas „poilsio laiku“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/88, neturi įtakos darbdavių pareigai laikytis jiems pagal Direktyvą 89/391 tenkančių konkrečių pareigų, kad būtų užtikrinta jų darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga. Iš tiesų ši direktyva visapusiškai taikoma minimaliam dienos ir savaitės poilsiui bei maksimaliam savaitės darbo laikui, nepažeidžiant griežtesnių ir (arba) specialių Direktyvos 2003/88 nuostatų (2019 m. gegužės 14 d. Sprendimo CCOO, C‑55/18, EU:C:2019:402, 61 punktas).

62

Pirma, iš Direktyvos 89/391 5 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio matyti, kad darbdaviai privalo įvertinti su darbo aplinka susijusius pavojus darbuotojų saugai ir sveikatai (šiuo klausimu žr. 2001 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑49/00, EU:C:2001:611, 12 ir 13 punktus ir 2007 m. birželio 14 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė, C‑127/05, EU:C:2007:338, 41 punktą), tarp kurių yra tam tikri psichosocialiniai rizikos veiksniai, pavyzdžiui, stresas ar išnaudojimas darbe, ir užkirsti jiems kelią.

63

Antra, kaip pabrėžė Europos Komisija, net kai nėra priskiriamas prie „darbo laiko“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktą, budėjimas neišvengiamai reiškia, kad darbuotojui nustatomos profesinės pareigos, todėl, griežtai vertinant, tai patenka į jų darbo aplinką plačiąja prasme.

64

Kai toks budėjimas nuolat trunka ilgus laikotarpius arba jo prašoma labai dažnai ir dėl to darbuotojui dažnai tenka psichologinė našta, net jei ir nedidelė, praktiškai jam gali būti labai sunku visiškai atsiriboti nuo darbo aplinkos pakankamai ilgą nepertraukiamą laikotarpį, kuris leistų pašalinti darbo padarinius jo saugai ir sveikatai. Tai pasakytina ypač apie tokius atvejus, kai budima naktį.

65

Vadinasi, atsižvelgiant į pareigą apsaugoti darbuotojus nuo psichosocialinių rizikos veiksnių, kurie gali išryškėti jų darbo aplinkoje, darbdaviai negali nustatyti tokių ilgų ar dažnų budėjimo laikotarpių, kurie keltų pavojų jų saugai ir sveikatai, nesvarbu, ar šie laikotarpiai laikomi „poilsio laiku“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 2 punktą. Būtent valstybės narės turi savo nacionalinėje teisėje apibrėžti šios pareigos taikymo tvarką.

66

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad į pateiktus klausimus atsakytina, jog Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktą reikia aiškinti taip: visas pasyviojo budėjimo laikotarpis, kuriuo darbuotojas tik turi būti pasiekiamas telefonu ir prireikus atvykti į darbo vietą per vieną valandą ir gali, bet neprivalo būti jam darbdavio suteiktame toje darbo vietoje esančiame tarnybiniame būste, yra darbo laikas, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą, tik jeigu bendrai įvertinus visas bylos aplinkybes, t. y. tokio termino ir prireikus vidutinio faktinio iškvietimo į darbą skaičiaus per šį laikotarpį padarinius, matyti, kad šiam darbuotojui minėtu laikotarpiu nustatyti suvaržymai objektyviai ir labai stipriai paveikia jo galimybę tuo pačiu laikotarpiu laisvai valdyti laiką, kuriuo nereikalaujama atlikti profesinių funkcijų, ir skirti šį laiką savo interesams. Tokiam vertinimui neturi reikšmės tai, kad arti atitinkamos vietos yra mažai laisvalaikio veiklos galimybių.

67

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 2 straipsnio 1 punktą reikia aiškinti taip: visas pasyviojo budėjimo laikotarpis, kuriuo darbuotojas tik turi būti pasiekiamas telefonu ir prireikus atvykti į darbo vietą per vieną valandą ir gali, bet neprivalo būti jam darbdavio suteiktame toje darbo vietoje esančiame tarnybiniame būste, yra darbo laikas, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą, tik jeigu bendrai įvertinus visas bylos aplinkybes, t. y. tokio termino ir prireikus vidutinio faktinio iškvietimo į darbą skaičiaus per šį laikotarpį padarinius, matyti, kad šiam darbuotojui minėtu laikotarpiu nustatyti suvaržymai objektyviai ir labai stipriai paveikia jo galimybę tuo pačiu laikotarpiu laisvai valdyti laiką, kuriuo nereikalaujama atlikti profesinių funkcijų, ir skirti šį laiką savo interesams. Tokiam vertinimui neturi reikšmės tai, kad arti atitinkamos vietos yra mažai laisvalaikio veiklos galimybių.