1.

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Vrhovno sodišče Republike Slovenije (Slovėnijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas) pateikė Teisingumo Teismui du prejudicinius klausimus dėl Direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų aiškinimo ( 2 ).

2.

Šie klausimai kilo nagrinėjant buvusio Slovėnijos kariuomenės puskarininkio B. K. ir jo buvusios darbdavės Slovėnijos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos dėl atlyginimo, kurį ši turėtų sumokėti už tarnaujant jo reguliarų budėjimą kariuomenės patalpose.

3.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo patikslinti, ar asmenys, tarnaujantys valstybių narių ginkluotosiose pajėgose (toliau – kariai arba ginkluotųjų pajėgų nariai), patenka į Direktyvos 2003/88 taikymo sritį ir – atitinkamai – ar jų darbo laiką, įskaitant budint, reikia apskaityti, organizuoti ir riboti laikantis šios direktyvos nuostatų.

4.

Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl Direktyvos 2003/88 gausi. Vis dėlto šioje byloje keliami klausimai yra beprecedenčiai ir labai svarbūs. Karių darbo laiko organizavimo klausimas susijęs valstybių narių ginkluotųjų pajėgų – institucijų, jų dažnai laikomų suvereniteto kertiniu akmeniu, kurių organizavimo klausimas iš esmės priklauso kiekvienos jų išimtinei kompetencijai, veikla. Be to, baiminamasi, kad dėl šios direktyvos taikymo kariams praktiškai nukentėtų minėtų pajėgų veikla.

5.

Taigi šioje byloje Teisingumo Teismui teks analizuoti karinį kontekstą, su kuriuo jam tik retkarčiais tekdavo susidurti. Sunkiausia bus rasti tinkamą pusiausvyrą tarp karių, kaip darbuotojų, teisės į sveikatos apsaugą ir saugą darbe, įskaitant darbo laiko ribojimą, ir valstybių narių suinteresuotumo tinkama ginkluotųjų pajėgų veikla, būtina nacionaliniam saugumui užtikrinti.

6.

Siekiant užtikrinti šią pusiausvyrą, šioje išvadoje siūlysiu Teisingumo Teismui konstatuoti, kad kariai iš esmės patenka į Direktyvos 2003/88 taikymo sritį. Vis dėlto ši direktyva jiems netaikoma, kai atitinkamomis aplinkybėmis, kurias patikslinsiu, jie vykdo tam tikrą ginkluotųjų pajėgų „specifinę veiklą“. Taip pat paaiškinsiu, kodėl tokia veikla, kaip budėjimas kariuomenės patalpose, iš esmės nepriskirtina prie tokios specifinės veiklos.

7.

Direktyvos 89/391/EEB dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo ( 3 ) 2 straipsnyje nustatyta:

„1.   Ši direktyva taikoma visiems veiklos sektoriams, tiek valstybiniam, tiek privačiam (pramonės, žemės ūkio, prekybos, administravimo, paslaugų, švietimo, kultūros, poilsio ir kt.).

2.   Ši direktyva netaikoma toms sritims, kurių ypatumai, būdingi tam tikrai specifinei valstybės tarnybos veiklai, tokiai kaip ginkluotosios pajėgos ir policija, arba tam tikrai specifinei veiklai civilinės saugos srityje, neišvengiamai jai prieštarauja.

Tuo atveju darbuotojų sauga ir sveikata turi būti užtikrinama kiek galima labiau atsižvelgiant į šioje direktyvoje nustatytus tikslus.“

8.

Direktyvos 2003/88 1 straipsnio 3 dalyje numatyta:

„Ši direktyva taikoma visoms [Direktyvos 89/391] 2 straipsnyje apibrėžtoms veiklos sritims, viešoms ir privačioms, nepažeidžiant šios direktyvos 14, 17, 18 ir 19 straipsnių.

Ši direktyva netaikoma jūrininkams, kaip apibrėžta Direktyvoje 1999/63/EB ( 4 ), nepažeidžiant šios direktyvos 2 straipsnio 8 dalies.“

9.

Šios direktyvos 2 straipsnyje numatyta:

„Šioje direktyvoje vartojami šie apibrėžimai:

<…>“

10.

Zakon o delovnih razmerjih (Darbo santykių įstatymas) (Uradni list RS, Nr. 21/2013) 142 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„(1)   Darbo laiku laikomas faktiškai dirbto darbo ir pertraukos laikas, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 154 straipsnį, ir laikas, kai darbe nebūnama dėl pateisinamų priežasčių, numatytų įstatyme ir kolektyvinėje sutartyje arba bendrajame susitarime.

(2)   Faktiškai dirbto darbo laikas yra visas laikas, kai darbuotojas dirba, t. y. laikas, kai jis yra darbdavio žinioje ir vykdo darbo sutartyje numatytas profesines pareigas.“

11.

Zakon o sistemu plač v javnem sektorju (Darbo apmokėjimo tvarkos viešajame sektoriuje įstatymas) (Uradni list RS, Nr. 56/02 ir paskesni) 23 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojai, įskaitant Slovėnijos kariuomenės darbuotojus, be kita ko, turi teisę į priemoką už darbą mažiau palankiomis valandomis, kaip numatyta šio įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje. Pastarojoje nuostatoje nurodyta, kad valstybės tarnautojai taip pat turi teisę į priemoką už pasyvų budėjimą. Šio straipsnio 5 dalyje numatyta, kad priemokos už pasyvų budėjimą dydis nustatomas viešojo sektoriaus kolektyvinėje sutartyje.

12.

Ginčo laikotarpiu galiojusios Kolektivna pogodba za javni sektor (viešojo sektoriaus kolektyvinės sutarties) (Uradni list RS, Nr. 57/2008 ir paskesni) redakcijos 46 straipsnyje nustatyta, kad „[v]alstybės tarnautojai turi teisę į priemoką už pasyvų budėjimą, kuri apskaičiuojama taikant 20% bazinio darbo užmokesčio valandinio tarifo. Valstybės tarnautojų atžvilgiu pasyvaus budėjimo laikas nelaikomas darbo laiku“.

13.

Šios kolektyvinės sutarties aiškinamajame akte (Uradni list RS, Nr. 112‑4869/2008) nurodyta: „[p]asyvus budėjimas reiškia, kad valstybės tarnautojas yra pasiekiamas ir prireikus gali atvykti į darbo vietą ne savo darbo valandomis. Pasyvus budėjimas skiriamas raštu. Priemokos už pasyvaus budėjimo laiką suma nesikeičia, nepaisant to, ar valstybės tarnautojas budi dieną, ar naktį, darbo dienomis, sekmadieniais ar švenčių dienomis“.

14.

Zakon o obrambi (Gynybos įstatymas) (Uradni list RS, Nr. 92/94 ir paskesni) reglamentuojamos darbuotojų, savo profesinę veiklą vykdančių gynybos sektoriuje, teisės ir pareigos ( 5 ). Šio įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gynybos sektoriuje dirbantis darbuotojas, vadovaudamasis tiesioginio viršininko sprendimu ir tarnybos poreikiais, privalo vykdyti pareigas konkrečiomis nustatytomis darbo sąlygomis. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tokiu laikytinas darbas, atliktas darbuotojui mažiau palankiomis darbo sąlygomis arba apimantis papildomus įsipareigojimus, prie kurio taip pat priskiriamas pasyvus budėjimas ar pasiekiamumas ir aktyvus budėjimas. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jei pasyvaus budėjimo metu darbuotojas vykdo darbo veiklą, faktiškai dirbto darbo laikas laikomas prailgintu darbo laiku, jeigu šiame įstatyme nenustatyta kitaip.

15.

Gynybos įstatymo 97 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pasyvus budėjimas – tai laikas, kai gynybos sektoriuje dirbantis darbuotojas turi budėti darbo vietoje, nurodytoje vietoje arba namie. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pasyvaus budėjimo laikas neįskaitomas į savaitės arba mėnesio darbo valandų skaičių. Jei darbuotojas pasyvaus budėjimo metu turi faktiškai dirbti, tokios faktiškai dirbto darbo valandos įskaitomos į savaitės arba mėnesio darbo valandas. Minėto straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pasyvaus budėjimo darbo vietoje, nurodytoje vietoje arba namie atvejus ir tvarką nustato ministras. Pasyvaus budėjimo kariuomenėje atvejus ir tvarką nustato kariuomenės vadas. To straipsnio 4 dalyje numatyta. kad pasyvus budėjimas nurodytoje vietoje prilyginamas pasyviam budėjimui darbo vietoje.

16.

Gynybos įstatymo 97č straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paprastai aktyvus budėjimas trunka nepertraukiamą 24 valandų laikotarpį. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad budintys kariai laikomi darbuotojais, kurių darbo laikas yra išskaidytas. Laikas, kai jie faktiškai neatlieka darbo veiklos, laikomas ne darbo laiku, bet pasyviu budėjimu darbo vietoje. Aktyvaus budėjimo metu darbo veikla negali viršyti 12 valandų per dieną. Minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad išskirtiniais atvejais arba užbaigiant jau pradėtą užduotį karių darbo laikas gali būti pratęstas išimties tvarka, tačiau tokiu atveju darbo valandos, išdirbtos po jau išdirbtų 12 valandų, laikomos viršvalandžiais. To straipsnio 4 dalyje numatyta, kad nepertraukiamas aktyvus budėjimas gali trukti ne ilgiau kaip 7 dienas. Kariai turi teisę į poilsį tokio budėjimo vietoje; 12 valandų laikomos įprastu darbo laiku, o likusios 12 valandų laikomos pasyviu budėjimu.

17.

Slovėnijos kariuomenės puskarininkis B. K. buvo paskirtas eiti pareigas Slovenska Bistrica (Slovėnija) kareivinėse; jose vieną savaitę per mėnesį kiekvieną savaitės dieną, įskaitant šeštadienį ir sekmadienį, jis aktyviai budėdavo 24 val. per parą. Tuo laikotarpiu B. K. turėjo būti pasiekiamas ir nuolat būti tose kareivinėse. Jei netikėtai atvykdavo karinė policija, inspektoriai arba skubios pagalbos būrys, jis privalėdavo nurodyti tai registracijos formoje ir vykdyti viršininkų nurodymus.

18.

Slovėnijos Respublika (Krašto apsaugos ministerija) 8 valandas per dieną tokios veiklos apskaitydavo kaip darbo laiką ir B. K. už šias 8 valandas mokėjo įprastą darbo užmokestį. Likusios valandos buvo laikomos ne darbo laiku, o pasyviu budėjimu darbo vietoje. Taigi suinteresuotasis asmuo už šias valandas gaudavo tik 20 % bazinio darbo užmokesčio dydžio priemoką.

19.

B. K. Delovno in socialno sodišče v Ljubljani (Liublianos darbo ir socialinis teismas, Slovėnija) pareiškė ieškinį Slovėnijos Respublikai (Krašto apsaugos ministerijai), juo prašė laikotarpiu nuo 2014 m. vasario mėn. iki 2015 m. liepos mėn. per visą budėjimą pasyviai budėtas valandas apmokėti kaip viršvalandžius ( 6 ). Suinteresuotasis asmuo tvirtina, kad pagal Direktyvą 2003/88 visos šios valandos turėjo būti apskaitytos kaip darbo laikas ir atitinkamai apmokėtos, nes jis visą laiką privalėjo būti savo darbo vietoje arba kareivinėse, pasiekiamas darbdaviui ir toli nuo savo gyvenamosios vietos bei šeimos.

20.

2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Delovno in socialno sodišče v Ljubljani (Liublianos darbo ir socialinis teismas, Slovėnija) atmetė B. K. ieškinį. Šio teismo nuomone, Slovėnijos Respublika (Krašto apsaugos ministerija) apskaičiavo suinteresuotojo asmens atlyginimą, laikydamasi Gynybos įstatymo – pagal jį pasyvaus budėjimo darbo vietoje arba nurodytoje vietoje laikotarpiai nelaikomi darbo laiku. Taigi B. K. turėjo teisę tik į jam sumokėtas priemokas už ginčijamas pasyvaus budėjimo valandas.

21.

B. K. pateikė apeliacinį skundą Višje delovno in socialno sodišče v Ljubljani (Liublianos aukštesnysis darbo ir socialinis teismas, Slovėnija). 2017 m. gegužės 4 d. nutartimi šis teismas atmetė suinteresuotojo asmens apeliacinį skundą ir paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas laikėsi nuostatos, kad Gynybos įstatymas neprieštarauja Direktyvai 2003/88, nes pagal Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą šios dvi direktyvos netaikomos toms sritims, kurių ypatumai, būdingi tam tikrai specifinei valstybės tarnybos, šiuo atveju – ginkluotųjų pajėgų, veiklai, neišvengiamai joms prieštarauja, ir taip yra tarnybos Slovėnijos kariuomenėje atveju.

22.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties B. K. pateikė kasacinį skundą Vrhovno sodišče Republike Slovenije (Slovėnijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas). Šiomis aplinkybėmis šis teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

23.

Šis 2019 m. rugsėjo 10 d. prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme gautas tų pačių metų spalio 10 d. Slovėnijos ( 7 ), Vokietijos, Prancūzijos vyriausybės ir Komisija pateikė Teisingumo Teismui rašytines pastabas. Toms pačioms suinteresuotosioms šalims ir Ispanijos vyriausybei buvo atstovaujama 2020 m. rugsėjo 21 d. vykusiame teismo posėdyje.

24.

Pirmiausia primintina, kad Direktyvoje 2003/88 ( 8 ) nustatyti „būtiniausi reikalavimai“ ( 9 ) darbo laiko organizavimo srityje. Pagal šią direktyvą valstybės narės privalo imtis būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į minimalų 11 valandų nepertraukiamo kasdienio poilsio laiką per parą (3 straipsnis), esant ilgesnei nei šešių valandų darbo dienai – teisę į pertrauką pailsėti (4 straipsnis), per kiekvieną septynių dienų laikotarpį – teisę į minimalų savaitinį 24 valandų nepertraukiamo poilsio laiką ir 11 kasdienio poilsio valandų (5 straipsnis), į tai, kad maksimalus savaitinis darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, nebūtų ilgesnis kaip 48 valandos (6 straipsnis), taip pat į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas (7 straipsnis). Šioje direktyvoje taip pat įtvirtintos normos, susijusios su naktinio ir pamaininio darbo trukme ir sąlygomis bei darbo modeliais ( 10 ).

25.

Šiais reikalavimais pirmiausia siekiama apsaugoti darbuotojų sveikatą ir užtikrinti jų saugą ( 11 ). Jais siekiama užtikrinti, kad darbuotojai turėtų pakankamai laiko poilsiui ir galėtų atsigauti nuo darbo sukeliamo nuovargio. Taip užkertamas kelias grėsmei, kad dėl nuovargio darbuotojai netyčia susižeis patys arba sužalos savo bendradarbius ar kitus asmenis, ir užtikrinama, kad apskritai trumpuoju ar ilguoju laikotarpiu šis darbas nepakenks jų sveikatai ( 12 ). Direktyvoje 2003/88 sukonkretinami bendrieji principai, įtvirtinti Direktyvoje 89/391, kuri yra „pagrindų direktyva“ saugos ir sveikatos darbe srityje. Be to, Direktyvos 2003/88 normomis siekiama suteikti darbuotojams laiko atsipalaiduoti ir laisvalaikiui, ir taip užtikrinti tam tikrą profesinio ir privataus gyvenimo pusiausvyrą ( 13 ).

26.

Kartu minėtais reikalavimais sukuriami ekonominiai ir praktiniai apribojimai darbdaviams, įskaitant valstybes nares, kai jos veikia kaip darbdaviai. Konkrečiai tampa sudėtingiau užtikrinti, kad pagrindinių viešųjų įstaigų ir tarnybų, skirtų bendrajam interesui užtikrinti, veikla vyktų nepertraukiamai. Šios veiklos nepertraukiamumą lemia pakankamas nuolat turimų faktiškai dirbančių darbuotojų skaičius, todėl iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad santykis tarp griežto Direktyvoje 2003/88 numatytų teisių į ribotą darbo laiką ir poilsį suteikimo atitinkamiems darbuotojams ir šių įstaigų ir tarnybų veiklos gana probleminis.

27.

Ši problema ypač akivaizdi šioje byloje, kuri susijusi su valstybių narių ginkluotųjų pajėgų – itin svarbių suverenių institucijų – veikimu.

28.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip priminė Slovėnijos, Ispanijos ir Prancūzijos vyriausybės, nors ginkluotosioms pajėgoms priskiriamų funkcijų apimtis įvairiose valstybėse narėse gali skirtis, apskritai jos yra ypač svarbi šių valstybių gynybos politikos grandis. Jų pagrindinė funkcija – užtikrinti valstybės teritorijos vientisumą ir ginti jos gyventojus bei institucijas nuo ginkluotų užpuolimų. Taip pat ginkluotosios pajėgos iš esmės prisideda prie kovos su kitomis grėsmėmis valstybės saugumui. Šiuo tikslu dažnai jų užduotis yra užtikrinti gyventojų saugumą ir teikti paramą civilinėms institucijoms, jeigu jų taikomų priemonių nebepakanka, ypač stichinės nelaimės ar išpuolio atveju ( 14 ). Taip pat ginkluotosios pajėgos užtikrina, kad valstybės narės galėtų laisvai naudotis savo suverenitetu tarptautiniu mastu. Be kita ko, jos suteikia galimybę valstybėms narėms vykdyti kolektyvinio saugumo įsipareigojimus tarptautinėse organizacijose, kurioms jos priklauso ( 15 ), o Sąjungos lygmeniu – bendros saugumo ir gynybos politikos srityje ( 16 ). Šiuo atžvilgiu valstybių narių ginkluotosios pajėgos įvairiais lygmenimis prisideda prie tarptautinės taikos ir saugumo skatinimo ir palaikymo. Apskritai ginkluotosios pajėgos valstybėms yra galutinė priemonė savo saugumui užtikrinti ir esminiams interesams apsaugoti.

29.

Be to, kaip Teisingumo Teisme pabrėžė Slovėnijos, Ispanijos ir Prancūzijos vyriausybės, nors istoriškai šios pajėgos daugiausia įsikišdavo karo, kuriame dalyvaudavo atitinkama valstybė, o ne taikos metu, paprastai pripažįstama, kad šis skirtumas nebeturi reikšmės a fortiori dabartiniame geopolitiniame kontekste. Nors klasikine žodžio prasme prie valstybių narių išorės sienų „karas“ nevyksta, plintantis tarptautinis terorizmas, dažnėjantys įvairaus intensyvumo vietos ar regioniniai konfliktai trečiosiose valstybėse, kartais gretimose Europai, kibernetinio karo plitimas dėl technologinių pokyčių ir daugelis kitų įtampos veiksnių, iš kurių matyti besitęsiantis tarptautinių santykių nestabilumas, kyla daugelis įvairių „hibridinių“ ilgalaikių grėsmių valstybių narių saugumui. Taigi jų gynybos politikos ir visų pirma ginkluotųjų pajėgų vaidmuo turi būti nuolatinis ir apimti tradicinį „taikos metą“ ( 17 ).

30.

Vis dėlto, kad galėtų veikti nuolat ir veiksmingai, valstybių narių ginkluotosios pajėgos turi turėti reikiamų žmogiškųjų išteklių. Šiuo požiūriu karių darbo laiko organizavimo klausimas yra labai opus, nes šio klausimo reglamentavimas valstybėse narėse skiriasi ( 18 ).

31.

Iš esmės dalyje valstybių narių, tarp jų Vokietijoje ( 19 ), Liuksemburge ( 20 ) ir Slovėnijoje ( 21 ), karių, kaip ir kitų valstybės tarnautojų ir pareigūnų, savaitės ir dienos darbo laikas apibrėžtas teisės aktuose, nors, atsižvelgiant į ginkluotųjų pajėgų ypatumus, paliktos išimtys tam tikrai jų veiklai, siekiant užtikrinti tinkamą jos vykdymą. Kitose valstybėse narėse, tarp jų Ispanijoje ( 22 ) ir Italijoje ( 23 ), numatytos tokios nuostatos dėl darbo laiko, tačiau kariams taikomas reikalavimas nuolat būti pasiekiamiems, ir taip pateisinama tai, kad tam tikromis aplinkybėmis tarnybos poreikiai turi viršenybę šių nuostatų laikymosi atžvilgiu. Galiausiai paskutinės kategorijos valstybių narių, pvz., Prancūzijos ir Kipro, teisės aktuose nenumatytas karių darbo laiko ribojimas, nes šiose valstybėse narėse taikoma platesnė nuolatinio karių pasiekiamumo koncepcija, ir jai savaime prieštarautų bet koks jų darbo laiko ribų nustatymas.

32.

Kaip nurodė Prancūzijos vyriausybė, veiksmingai ir nepertraukiamai ginkluotųjų pajėgų veiklai užtikrinti reikalinga organizavimo tvarka, nesuderinama su Direktyvoje 2003/88 numatyta sistema, pagrįsta privaloma individualaus darbo laiko bei kasdienio ir savaitinio poilsio laiko apskaita. Siekiant užtikrinti tinkamą kariams priskirtų užduočių įgyvendinimą, reikėtų nustatyti specialią karių tarnybos laiko organizavimo tvarką, kuri būtų pakankamai lanksti, kad būtų galima suderinti jų sveikatos ir saugos reikalavimus su veiklos reikalavimais, kuriems teikiamas absoliutus prioritetas. Taigi būtent vadovybė, vadovaudamasi šiais reikalavimais, turėtų nuspręsti dėl karių darbo grafiko, poilsio laiko ir atostogų (arba konkrečiai – leidimų), kartu kiek įmanoma siekdama užtikrinti karių gerovę ir saugą.

33.

Be to, kaip pabrėžia Prancūzijos vyriausybė, būtent Prancūzijoje kariams taikomas reikalavimas būti nuolat pasiekiamiems (toliau – pasiekiamumo principas), kuris reiškia jų įsipareigojimą atlikti tarnybą „bet kada ir bet kur“, suvokiamas ne tik kaip būtinas veiksnys, siekiant sėkmingai įgyvendinti ginkluotų pajėgų funkcijas, bet ir kaip identifikacinis žymuo, skiriantis karį nuo civilio asmens. Su šiuo nuolatiniu įsipareigojimu susiję suvaržymai kompensuojami, pvz., didesniu atostogų dienų skaičiumi ar palankesne nei taikytina kitiems darbuotojams išankstinės pensijos tvarka. Dažnai tvirtinama, kad jeigu kariams būtų taikomos Direktyvoje 2003/88 numatytos nuostatos, būtų pažeistas pasiekiamumo principas ir karo tarnyba būtų šiek tiek „nuvalkiota“, nes būtų prilyginta civilių pareigūnų darbui ir taip netektų savo išskirtinumo ( 24 ).

34.

Prieš nagrinėdamas šiame sudėtingame kontekste nacionalinio teismo pateiktus klausimus (B ir C skyriai), turiu trumpai aptarti jų priimtinumą (A skyrius).

35.

Primintina, kad Slovėnijos Respublikai (Krašto apsaugos ministerijai) pareikštu ieškiniu B. K. siekia, kad už pasyvaus budėjimo valandas per aktyvų budėjimą jam būtų sumokėta kaip už viršvalandžius. Kaip nurodyta šios išvados 25 punkte, Direktyvos 2003/88 normomis siekiama užtikrinti darbuotojų saugą ir apsaugoti jų sveikatą. Taigi iš esmės šia direktyva nereglamentuojami ( 25 ) panašūs turtiniai klausimai ( 26 ).

36.

Vis dėlto tai nereiškia, kad pateikti prejudiciniai klausimai yra nepriimtini. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuostatos, jog tam, kad galėtų nustatyti, koks atlyginimas turėtų būti sumokėtas B. K. už tam tikras valandas per aktyvų budėjimą, ir priimti sprendimą nagrinėjamoje byloje, jis turi žinoti, ar visos šios valandos yra „darbo laikas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktą. Akivaizdu, jog šis teismas mano, kad šios direktyvos taikymas kariams ir jų budėjimo laiko kvalifikavimas pagal tą direktyvą yra pirmasis klausimas, į kurį reikia atsakyti, prieš atsakant į klausimą, ar B. K. turi teisę į reikalaujamą papildomą atlyginimą. Šiomis aplinkybėmis tarp pateiktų klausimų ir pagrindinės bylos yra aiški sąsaja ( 27 ).

37.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 2003/88 taikytina „gynybos sektoriuje dirbantiems darbuotojams“ ir „kariams“. Kiek suprantu, pirmoji kategorija apima antrąją, jai priskirtini ir civiliai asmenys, dirbantys Slovėnijos Krašto apsaugos ministerijoje ( 28 ). Vis dėlto pagrindinei bylai reikšmę turi tik klausimo dalis, susijusi su kariais. Tad bus analizuojami būtent ši asmenų kategorija. Be to, nors minėtas klausimas suformuluotas dėl aktyvaus budėjimo kariuomenės patalpose „taikos metu“, pirmiausia atsakytina į klausimą, ar ši direktyva apskritai taikytina kariams, ir tik paskui papildomai nagrinėtina, ar jie priklauso jos taikymo sričiai, ar ne.

38.

Kaip nurodžiau šios išvados įžangoje, manau, kad iš esmės Direktyva 2003/88 kariams taikytina. Nacionalinės teisės aktams, skirtiems valstybių narių ginkluotosioms pajėgoms organizuoti, nėra visiškai netaikoma Sąjungos teisė (1 skyrius). Be to, kariai yra „darbuotojai“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą (2 skyrius), ir ginkluotosios pajėgos priskirtinos ja reglamentuojamos veiklos sritims (3 skyrius). Vis dėlto kariams netaikytinos minėtoje direktyvoje numatytos nuostatos, kai jie vykdo tam tikrą ginkluotųjų pajėgų „specifinę veiklą“ (4 skyrius), prie kurios iš esmės nepriskirtina tokia veikla, kaip aktyvus budėjimas kariuomenės patalpose (5 skyrius).

39.

Per posėdį Ispanijos ir Prancūzijos vyriausybės tvirtino, kad karių darbo laiko organizavimo normomis išreiškiamas kiekvienos valstybės narės sprendimas dėl kariuomenės organizavimo, priimtas siekiant užtikrinti savo teritorijos ir esminių interesų apsaugą. Taigi pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį tokie teisės aktai visiškai nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį ( 29 ).

40.

Mano nuomone, taip nėra dėl toliau išdėstytų priežasčių.

41.

Pirma, negalima paneigti, kad valstybių narių ginkluotųjų pajėgų organizavimas susijęs su jų „nacionaliniu saugumu“, kaip tai suprantama pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį. Joms įgyvendinant gynybos politiką, šios pajėgos yra viena iš saugumo užtikrinamo grandžių ( 30 ). Kaip įtvirtinta šioje nuostatoje, kiekviena valstybė narė išimtinai išlieka atsakinga už savo nacionalinį saugumą. Taip pabrėžiama, kad šiuo metu Sąjungai nepriskirti jokie įgaliojimai gynybos srityje ( 31 ). Tad kiekviena valstybė narė, naudodamasi išimtine kompetencija šioje srityje, turi imtis savo priemonių, siekdama užtikrinti nacionalinį saugumą, taip pat – ginkluotųjų pajėgų organizavimo priemonių.

42.

Vis dėlto tokioms priemonėms nėra visiškai netaikytina Sąjungos teisė. Vadovaujantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, „vien tai, kad buvo imtasi nacionalinės priemonės, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, nereiškia, jog Sąjungos teisė netaikoma ir kad valstybės narės neturi jos laikytis, kaip reikalaujama“ ( 32 ).

43.

Tad Sąjungos teisė, ypač antrinės teisės aktai, kuriais įgyvendinama Sąjungos kompetencijai priskiriama politika – socialinėje, vienodo požiūrio ir t. t. srityse – juose įtvirtintomis sąlygomis a priori taikytini ir nacionalinėms ginkluotųjų pajėgų organizavimo priemonėms, todėl juose galima nustatyti tam tikrus apribojimus, kurių valstybės narės privalo laikytis, kai įgyvendina savo įgaliojimus toje srityje ( 33 ).

44.

Priešingai, nei leidžia suprasti Prancūzijos vyriausybė, Sprendime Dory ( 34 ) nepaneigiamas šis aiškinimas. Iš šio sprendimo negalima daryti išvados, kad nacionalinės ginkluotųjų pajėgų organizavimo priemonės visiškai nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį.

45.

Primintina, kad byla, kurioje priimtas minėtas sprendimas, buvo susijusi su Vokietijos teisės aktais, kuriais privaloma karo tarnyba taikyta tik vyrams. Siekdamas būti nuo jos atleistas A. Dory tvirtino, kad įsidarbinimo ir profesinio mokymo srityje minėtu reglamentavimu buvo įtvirtinta Direktyvą 76/207 pažeidžianti diskriminacija dėl lyties. Jo teigimu, dėl to, kad privalėjo atlikti karo tarnybą, vyrai galimybę įsidarbinti ir prieigą prie profesinio mokymo gaudavo vėliau nei moterys, kurios buvo atleistos nuo šios tarnybos. Iš esmės Teisingumo Teismas nusprendė, jog tai, kad valstybė narė nustato privalomąją karo tarnybą tik vyrams, neprieštarauja Sąjungos teisei. Minėto sprendimo motyvacinė dalis, aiškinama siejant su generalinės advokatės C. Stix-Hackl ( 35 ) išvada, atitinka šios išvados 41–43 punktuose pateiktus paaiškinimus. Viena vertus, Vokietijos Federacinės Respublikos sprendimas grįsti savo ginkluotąsias pajėgas privalomąja karo tarnyba savaime nebuvo reglamentuojamas pagal Sąjungos teisę – tai buvo tik sprendimas dėl kariuomenės organizavimo, priklausantis išimtinei valstybių narių kompetencijai ( 36 ). Kita vertus, tuo atveju šios kompetencijos įgyvendinimas nebuvo ribojamas jokio iš Sąjungos teisės kylančio įsipareigojimo. Sąsaja tarp nacionalinės teisės aktų, susijusių su šia tarnyba, ir Direktyvoje 76/207 numatyto diskriminacijos dėl lyties draudimo buvo per silpna, kad direktyva būtų taikoma, nes šių teisės aktų poveikis įsidarbinimui ar profesiniam mokymui Vokietijoje buvo daugių daugiausia netiesioginis ( 37 ).

46.

Antra, negalima paneigti ir to, kad, kaip teigė Prancūzijos vyriausybė, ginkluotosios pajėgos priskirtinos prie „esminių valstybinių funkcijų, įskaitant valstybės teritorinio vientisumo <…> bei nacionalinio saugumo užtikrinimą“, kaip tai suprantama pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį. Pagal šią nuostatą Sąjunga privalo „gerbti“ šias esmines valstybines funkcijas ( 38 ).

47.

Vis dėlto tai dar nereiškia, kad ginkluotųjų pajėgų organizavimo priemonės, kurių imasi valstybės narės, visiškai nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį. Nors Sąjunga privalo „gerbti esmines valstybines funkcijas“, tai neriboja Sąjungos teisės taikymo srities, tačiau į tai privaloma tinkamai atsižvelgti, visų pirma priimant ( 39 ) ir aiškinant antrinės teisės aktus, pvz., Direktyvą 2003/88, nes pagal minėtą 4 straipsnio 2 dalį šių aktų taikymas neturi kliudyti tinkamam tokių „esminių funkcijų“ įgyvendinimui ( 40 ).

48.

Apibendrinant būtų galima teigti, kad, kaip tvirtina Vokietijos vyriausybė ir Komisija, Sąjungos teisę galima taikyti karių darbo laiko organizavimui, nors šis klausimas susijęs su ginkluotųjų pajėgų organizavimu, taigi su „nacionaliniu saugumu“ ir „esminėmis valstybinėmis funkcijomis“, kaip tai suprantama pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį. Tačiau Sąjungos teisės negalima aiškinti ar taikyti taip, kad tai keltų grėsmę tinkamam ginkluotųjų pajėgų veikimui. Šią mintį plėtosiu tolesniuose skyriuose.

49.

Primintina, kad, kaip ne sykį pakartota Direktyvoje 2003/88 ( 41 ), joje įtvirtintomis nuostatomis siekiama suteikti naudos „darbuotojams“. Mano nuomone, tokie profesionalūs kariai, kaip B. K., neabejotinai priskirtini prie šios kategorijos ( 42 ).

50.

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją sąvoka „darbuotojas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/88, yra autonomiška Sąjungos teisės sąvoka, apibrėžta remiantis objektyviais kriterijais, kurie, atsižvelgiant į suinteresuotojo asmens teises ir pareigas, yra būdingi darbo santykiams. Šiuo požiūriu pagrindinis darbo santykių požymis yra tas, kad asmuo tam tikrą laiką kito asmens naudai ir jo vadovaujamas teikia tam tikras paslaugas, už kurias gauna atlyginimą ( 43 ).

51.

Profesionalūs kariai tam tikrą laiką vykdo įvairias užduotis, už kurias gauna atlyginimą – algą. Be to, jie saistomi drausmės reikalavimų: laikytis elgesio taisyklių, karinių nuostatų ir viršininkų nurodymų ( 44 ) – tai kraštutinė kiekvieniems darbo santykiams būdingo pavaldumo ryšio išraiška.

52.

Pabrėžtina, kad profesionalūs kariai yra „darbuotojai“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/88, neatsižvelgiant į tai, ar atitinkamoje valstybėje narėje jie įstojo į ginkluotąsias pajėgas pagal sutartį, ar turi valstybės tarnautojo statusą ( 45 ). Net jeigu pagal nacionalinę teisę kariai turi sui generis statusą ( 46 ), šios direktyvos tikslais jie turi būti laikomi darbuotojais ( 47 ).

53.

Kaip matyti iš Direktyvos 2003/88 1 straipsnio 3 dalies, iš esmės šios direktyvos taikymo sritis apibrėžta darant nuorodą į Direktyvos 89/391 2 straipsnį, kuriame išdėstyta pastarosios direktyvos taikymo sritis. Taigi šių dviejų teisės aktų taikymo sritis iš esmės vienoda ( 48 ), išskyrus tai, kad, priešingai nei Direktyva 89/391, Direktyva 2003/88 netaikytina „jūrininkams“, kuriems konkrečiai skirta Direktyva 1999/63. Vis dėlto nagrinėjamai bylai ši išimtis reikšmės neturi ( 49 ). Darytina išvada, kad siekiant nustatyti, ar kariams taikytina Direktyva 2003/88, reikia išnagrinėti, ar jiems taikytina Direktyva 89/391.

54.

Direktyvos 89/391 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ji taikoma „visiems veiklos sektoriams, tiek valstybiniam, tiek privačiam“, ir prie jų priskirtina „paslaugų teikimo veikla“.

55.

Nagrinėjamu atveju valstybių narių ginkluotosios pajėgos vykdo tokią „veiklą“, nes teikia viešąją paslaugą – užtikrina nacionalinę gynybą ( 50 ). Taigi šios pajėgos patenka į minėto 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą „valstybinės veiklos sektorių“.

56.

Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatyta šios direktyvos taikymo srities išimtis. Šioje nuostatoje nustatyta, kad minėta direktyva netaikoma „toms sritims, kurių ypatumai, būdingi tam tikrai specifinei valstybės tarnybos veiklai, tokiai kaip ginkluotosios pajėgos ir policija, arba tam tikrai specifinei veiklai civilinės saugos srityje, neišvengiamai jai prieštarauja“. Vis dėlto šios straipsnio dalies antroje pastraipoje nurodyta, kad tokiu atveju darbuotojų sauga ir sveikata turi būti užtikrinama kiek galima labiau atsižvelgiant į šioje direktyvoje nustatytus tikslus.

57.

Slovėnijos ( 51 ), Ispanijos ir Prancūzijos vyriausybės tvirtina, kad šia išimtimi (ji yra ir blanketinė Direktyvos 2003/88 norma) valstybėms narėms suteikiama galimybė visiškai netaikyti šios direktyvos visiems savo ginkluotųjų pajėgų kariams ( 52 ).

58.

Savo ruožtu, kaip Vokietijos vyriausybė ir Komisija, manau, kad Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa valstybėms narėms neleidžia visiškai netaikyti šios direktyvos ar Direktyvos 2003/88 nuostatų visiems kariams (a punktas). Manau, tai matyti iš šios nuostatos formuluotės ir ja siekiamo tikslo, aiškinamo atsižvelgiant į jos taikymo kontekstą ir į Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, kurioje pateikiamos naudingos gairės.

59.

Pirma, primintina, kad Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nurodyti ne patys kariai ar ginkluotosios pajėgos, bet šių pajėgų „tam tikra specifinė veikla“ ( 53 ). Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjo šioje nuostatoje naudojamas kriterijus nėra grindžiamas apskritai karių priskyrimu prie minėtų pajėgų, kaip „veiklos srities“. Ši nuostata neapima ir ginkluotųjų pajėgų „veiklos“ apskritai viešosios gynybos paslaugos požiūriu ( 54 ). Konkrečiai šis terminas reiškia karių atliekant tarnybą vykdomas „užduotis“ ar, kitaip tariant, „misijas“. Be to, ta nuostata apima ne visas, o tik „tam tikras specifines“ karių užduotis ( 55 ).

60.

Antra, primintina, kad pagal Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą apskritai leidžiama nukrypti nuo šios direktyvos, taigi, ir nuo Direktyvos 2003/88, nuostatų, jeigu „ypatumai, būdingi“ aptariamai veiklai, įskaitant tam tikrą karių vykdomą veiklą, „neišvengiamai“ prieštarauja tų nuostatų taikymui, kitaip tariant, jeigu dėl minėtų nuostatų taikymo tos veiklos nebūtų įmanoma tinkamai vykdyti.

61.

Kaip Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, šia nuostata siekiama atsižvelgti į tam tikrų viešojo intereso užduočių, susijusių su ESS 4 straipsnio 2 dalyje numatytomis „esminėmis valstybės funkcijomis“ ( 56 ), įskaitant tam tikras karių vykdomas užduotis, būtinąjį pobūdį. Akivaizdu, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti, kad Direktyva 89/391 nebūtų sukurta tvarka, kuria būtų trukdoma tinkamai įgyvendinti šias užduotis ( 57 ). Kaip teigia Prancūzijos vyriausybė, šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa užtikrinama Sąjungos „pagarba“ šioms „esminėms funkcijoms“, prie kurių priskirtinos ginkluotosios pajėgos ( 58 ), ir jį reikia aiškinti atsižvelgiant į minėtą 4 straipsnio 2 dalį.

62.

Trečia, vis dėlto negalima neatsižvelgti į asmens teisių, nuo kurių leidžiama nukrypti pagal Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą, svarbą. Šiuo aspektu Direktyvose 89/391 ir 2003/88 numatyti bendrieji principai bei sveikatos ir saugos darbe reikalavimai yra minimalios garantijos, kuriomis „kiekvienas darbuotojas“ gali pasinaudoti vien dėl savo statuso, nesvarbu, kokiame veiklos sektoriuje jis vykdo savo funkcijas ( 59 ). Taigi šių direktyvų taikymo sritis specialiai apibrėžta labai plačiai. Be to, ši plati taikymo sritis atitinka Sąjungai suteiktus įgaliojimus ( 60 ). Gerinti gyvenimo ir darbo sąlygas bei palaipsniui jas vienodinti net yra jos tikslas ( 61 ). Todėl šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad Direktyvoje 2003/88 įtvirtinti reikalavimai dėl maksimalios darbo trukmės ir minimalaus poilsio laiko ar mokamų kasmetinių atostogų yra labai svarbios Sąjungos socialinės teisės normos ( 62 ). Be to, sveikata ir sauga darbe, teisė į tinkamas darbo sąlygas, teisė į pagrįstą darbo laiko ribojimą ar teisė į poilsį įvairiuose tarptautiniuose teisės aktuose laikomos pagrindinėmis teisėmis ( 63 ), o Sąjungos lygmeniu įtvirtintos 1989 m. Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijoje ( 64 ) ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 31 straipsnyje; šie teisės aktai taikomi „darbuotojams“ apskritai, įskaitant karius ( 65 ).

63.

Šiomis aplinkybėmis, kaip nusprendė Teisingumo Teismas, Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatyta išimtis turi būti aiškinama taip, kad jos taikymo sritis apribota tuo, kas „griežtai būtina norint apsaugoti interesus, kuriuos joje leidžiama valstybėms narėms saugoti“ ( 66 ).

64.

Be abejo, kaip ir Prancūzijos vyriausybė, manau, kad Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa, siejama su ESS 4 straipsnio 2 dalimi, kiekvienai valstybei narei paliekama diskrecija nustatyti, kas, atsižvelgiant į nacionalinį kontekstą, joms atrodo „griežtai būtina“ ginkluotųjų pajėgų užduotims įvykdyti, taigi ir nacionaliniam saugumui bei tinkamam „esminių funkcijų“ vykdymui užtikrinti ( 67 ).

65.

Kaip priminė Slovėnijos, Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybės, valstybių narių ginkluotųjų pajėgų koncepcija skiriasi – tai aiškintina istorinėmis priežastimis ( 68 ), geografine padėtimi ir, bendresne prasme, konkrečiomis grėsmėmis, su kuriomis susiduria kiekviena valstybė. Be to, kai kurios valstybės narės prisiėmė griežtesnius tarptautinius įsipareigojimus, dėl kurių turi vykdyti specialias taikos palaikymo ir tarptautinio saugumo užtikrinimo misijas ir dėl to atitinka aukštesnius karinio pajėgumo kriterijus ( 69 ). Be abejo, tam tikrų skirtumų matyti iš to, kaip kiekviena valstybė narė organizuoja savo ginkluotąsias pajėgas ir reglamentuoja karo tarnybą.

66.

Nepaisant to, net jeigu aiškintume Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą, siedami su ESS 4 straipsnio 2 dalimi, ja valstybės narėms nesuteikiama diskrecijos nukrypti nuo direktyvose 89/391 ar 2003/88 įtvirtintų normų vien dėl savo nacionalinio saugumo interesų. Mano nuomone, valstybė narė, kuri teigia turinti pasinaudoti šia išimtimi, privalo įrodyti, kad ja pasinaudoti jai yra „griežtai būtina“. Taigi ji turi įrodyti, kad poreikio apsaugoti šiuos interesus nebūtų buvę galima patenkinti, jeigu kariams būtų taikomos vienoje ir (arba) kitoje direktyvoje numatytos normos ( 70 ).

67.

Nagrinėjamu atveju Slovėnijos, Ispanijos ir Prancūzijos vyriausybės iš esmės tvirtina, kad, atsižvelgiant į ginkluotųjų pajėgų, kaip galutinės priemonės nacionaliniam saugumui užtikrinti, vaidmenį ( 71 ), jos turi visas savo užduotis vykdyti nepertraukiamai. Jos būtent visą laiką turi pajėgti reaguoti į grėsmę nacionaliniam saugumui. Tad, siekiant užtikrinti, kad ginkluotosios pajėgos galėtų įsikišti nedelsdamos, kariai turi būti nuolat joms pasiekiami. Be to, siekiant, kad tokie veiksmai būtų sėkmingi, o patys kariai apsaugoti, jie turėtų būti tinkamai apmokyti. Tačiau dėl to reikėtų nukrypti nuo Direktyvos 2003/88 normų ( 72 ). Prancūzijos vyriausybė priduria, kad nepertraukiamumas taip pat būtinas numatant grėsmes ir užtikrinant jų prevenciją; bent jau kai kuriose valstybėse narėse kariai nuolat mobilizuojami oro ir valstybės pasienio teritorijų apsaugai ir žvalgybai. Šis nepertraukiamumas dar svarbesnis dabartinėmis geopolitinėmis aplinkybėmis ( 73 ).

68.

Manau, neginčytina, kad ginkluotosioms pajėgoms taikomas ypač griežtas nepertraukiamos veiklos reikalavimas. Tačiau veiklos nepertraukiamumas ir darbuotojų pasiekiamumas nėra būdingi vien šioms pajėgoms. Visos viešosios paslaugos turi būti teikiamos nepertraukiamai ir reguliariai ( 74 ).

69.

Nors reikalavimu užtikrinti viešųjų įstaigų nepertraukiamą veiklą tokiose srityse, kaip sveikatos apsauga, sauga ir viešoji tvarka, būtų galima pagrįsti tai, kad jų personalas netektų tam tikrų darbuotojams pripažįstamų teisių, pvz., teisės į streiką ( 75 ), Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad šis reikalavimas iš esmės neprieštarauja tam, kad atitinkamiems darbuotojams būtų taikomos direktyvų 89/391 ir 2003/88 nuostatos ( 76 ).

70.

Ketvirta, primintina, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, net jeigu tokiose įstaigose susiduriama su įvykiais, kurių iš esmės negalima numatyti, jų veiklą normaliomis sąlygomis ir atitinkančią specialiai toms įstaigoms numatytas užduotis galima iš anksto organizuoti, įskaitant grėsmių saugai ir (arba) sveikatai prevenciją ir darbuotojų darbo laiką ( 77 ). Kitaip tariant, Teisingumo Teismas laikosi nuostatos, kad minėtų įstaigų nepertraukiamos veiklos reikalavimą iš esmės galima užtikrinti laikantis direktyvų 89/391 ir 2003/88 normų planuojant veiklą ir numatant darbuotojų rotaciją, ir dėl to darbdavio patiriami suvaržymai laikytini mažiau svarbiais nei atitinkamų darbuotojų teisė į sveikatos apsaugą ir saugą ( 78 ).

71.

Vadovaujantis šia jurisprudencija, kitaip yra, kai veikla vykdoma „ypatingomis aplinkybėmis“, pvz., įvykus stichinei ar technologinei nelaimei, išpuoliui ar didelei avarijai. Teisingumo Teismo manymu, tokiu atveju pateisinamas Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos taikymas įstaigoms, vykdančioms veiklą sveikatos apsaugos, saugos ar viešosios tvarkos srityse. Teisingumo Teismas pripažįsta, kad tokios įstaigos negalėtų tinkamai ir nepertraukiamai įgyvendinti užduočių, jei reikėtų laikytis visų Direktyvose 89/391 ir 2003/88 įtvirtintų nuostatų. Jis taip pat pripažįsta, kad dėl šių aplinkybių gali kilti didelis pavojus darbuotojų saugai ir (arba) sveikatai ir kad būtų nepagrįsta reikalauti iš darbdavio užtikrinti tas nuostatas atitinkančią veiksmingą atitinkamų darbuotojų profesinės rizikos prevenciją ir jų darbo laiko planavimą ( 79 ).

72.

Nors, mano nuomone, kiek tai susiję su kariais, minėtą jurisprudenciją reikėtų adaptuoti, kaip išaiškinsiu šios išvados 78 ir paskesniuose punktuose, vis dėlto darytina išvada, kad vien ginkluotųjų pajėgų nepertraukiamos veiklos reikalavimu neįrodyta būtinybė visiems kariams visiškai netaikyti Direktyvoje 2003/88 ar Direktyvoje 89/391 įtvirtintų nuostatų.

73.

Šio aiškinimo nepaneigia Sprendimas Sindicatul Familia Constanţa ir kt. ( 80 ), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad „tam tikra konkreti valstybės tarnybos veikla, net kai vykdoma normaliomis sąlygomis, gali būti tokia specifinė, kad jos pobūdis neišvengiamai trukdo planuoti darbo laiką laikantis Direktyvoje 2003/88 nustatytų reikalavimų“ ( 81 ).

74.

Manau, iš šio sprendimo negalima daryti išvados, kad visiems kariams būtų galima visiškai netaikyti nurodytos direktyvos nuostatų. Minėto sprendimo motyvus reikia nagrinėti atsižvelgiant į bylos, kurioje jis priimtas, kontekstą. Primintina, kad ji buvo susijusi su globėjo veikla – tęstiniu ir ilgalaikiu vaiko, kuris yra ypač pažeidžiamas, priėmimu globėjo namuose ir jo šeimoje. Teisingumo Teismas nurodė, kad jeigu globėjams būtų reguliariai suteikiama teisė būti be jiems patikėto vaiko po tam tikro darbo valandų skaičiaus ar laikotarpiais, tokiais kaip savaitės poilsio dienos ar metinės atostogos, tai būtų nesuderinama su jų užduotimi. Taip pat būtų nepagrįsta įdiegti rotacijos sistemą tarp globėjų, nes ji pakenktų globėjo ir jam patikėto vaiko ryšiui ( 82 ).

75.

Apibendrinant darytina išvada, jog šiame sprendime iškelta prielaida, kad iš esmės tam tikrą veiklą gali vykdyti tik tas vienintelis darbuotojas. Ši prielaida neturėtų būti taikoma visiems tam tiktos valstybės narės kariams. Nors ginkluotosios pajėgos, kaip kolektyvas, savo veiklą turi vykdyti nepertraukiamai atsižvelgiant į visas aplinkybes, tas pats netaikytina kiekvienam jose tarnaujančiam kariui ( 83 ).

76.

Kaip paaiškinsiu šios išvados 86 ir paskesniuose punktuose, kai kuriai karių vykdomai veiklai dėl jos pobūdžio faktiškai negali būti taikomos Direktyvoje 2003/88 numatytos nuostatos. Sprendimu Sindicatul Familia Constanţa ir kt. ( 84 ) taip pat būtų galima pagrįsti visišką šios direktyvos netaikymą tam tikriems kariams. Kaip per posėdį iš esmės tvirtino Komisija, kai kurie kariai gali vykdyti funkcijas, kurioms reikia aukštos kvalifikacijos arba labai aukšto patikimumo lygio, todėl juos pakeisti būtų nelengva ( 85 ). Taip pat neatmestina, kad kai kurie elitiniai padaliniai, pvz., priklausantys valstybių narių specialiosioms pajėgoms, vieninteliai turi tam tikrą kompetenciją ir specializuojasi tam tikro pobūdžio užduočių srityje, tad jų narius taip pat būtų sunku pakeisti ( 86 ).

77.

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą valstybėms narėms iš esmės neleidžiama visiškai netaikyti šios direktyvos ar Direktyvos 2003/88 nuostatų visiems kariams ( 87 ). Abi direktyvos iš esmės taip pat taikytinos kariams ( 88 ). Jos netaikytinos tik tam tikrai jų vykdomai „specifinei veiklai“, kuriai būdingi ypatumai neišvengiamai prieštarauja jose nustatytų nuostatų taikymui.

78.

Kaip teigia Vokietijos vyriausybė, minėtų direktyvų taikymo tikslu reikia atskirti įvairią karių vykdomą veiklą ( 89 ). Šiuo aspektu, nors, kaip buvo nurodyta, Teisingumo Teismo jurisprudencija, kurioje skiriamos „normalios sąlygos“ ir „ypatingos aplinkybės“, kariams turėtų būti taikoma adaptuotai, joje pateikiamos naudingos gairės.

79.

Pirmiausia pažymėsiu, jog nesiekiu karių veiklą „taikos metu“ priešinti jų veiklai „karo metu“.

80.

Žinoma, jeigu valstybė narė paskelbtų karą ar kiltų didelė karo grėsmę kelianti tarptautinė įtampa, tokiomis „ypatingomis aplinkybėmis“ ta valstybė narė galėtų pagrįstai nukrypti nuo direktyvų 89/391 ir 2003/88 nuostatų. Vis dėlto pirmosios direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje numatytos išimties negalima riboti panašia situacija ( 90 ). Šiuo klausimu sutinku su Teisingumo Teisme atstovautomis vyriausybėmis, kurių teigimu, dabartinėmis geopolitinėmis aplinkybėmis „taikos meto“ ir „karo meto“ priešprieša nebeturi lemiamos reikšmės ginkluotųjų pajėgų veiklai ( 91 ).

81.

Mano nuomone, iš tiesų, kaip siūlo Vokietijos vyriausybė, reikėtų atskirti „įprastas paslaugas“, kurioms taikomos direktyvos 89/391 ir 2003/88 (b punktas), nuo ginkluotųjų pajėgų tikrai „specifinės veiklos“, vykdomos atliekant karines operacijas ir operatyvinio pasirengimo užduotis, kurioms jos netaikomos (c punktas). Manau, iš esmės toks aiškinimas leistų išlaikyti pusiausvyrą tarp šių dviejų direktyvų reikalavimų ir valstybių narių nacionalinio saugumo užtikrinimo bei tinkamo jų „esminių funkcijų“ vykdymo, kaip tai suprantama pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį (d punktas). Vis dėlto neatmestina galimybė valstybei narei įrodyti, kad jos ginkluotųjų pajėgų patiriamais konkrečiais suvaržymais galima pagrįsti nukrypimą nuo Direktyvos 2003/88 nuostatų (e punktas).

82.

Kaip teigia Vokietijos vyriausybė, „įprastinėmis sąlygomis“ kariai kasdien vykdo įvairią veiklą, dažnai tokią pat ar panašią į civilių tarnautojų vykdomą veiklą, ir jai nė kiek labiau nei civilių vykdomai veiklai „būdingi ypatumai“, dėl kurių ji neišvengiamai prieštarautų direktyvų 89/391 ir 2003/88 nuostatoms. Taigi ta veikla šių direktyvų požiūriu turėtų būti vertinama vienodai. Tokiomis aplinkybėmis niekuo nebūtų galima pateisinti didesnės grėsmės karių nei civilių tarnautojų sveikatai ir saugai.

83.

Šiuo aspektu pažymėtina: kai kariai vykdo savo įprastas užduotis, pvz., priežiūros, administravimo, instruktavimo ar, kaip išsamiau nurodysiu šios išvados 102 ir paskesniuose punktuose, aktyvaus budėjimo, žvalgybos ir sekimo užduotis, įprastoje paskyrimo vietoje, šias užduotis galima organizuoti iš anksto, įskaitant grėsmės saugai ir (arba) sveikatai prevenciją ir personalo darbo grafiką. Be to, kaip teigia Vokietijos vyriausybė, siekiant užtikrinti nepertraukiamą paslaugų teikimą, su šiuo personalo pasiekiamumu susiję suvaržymai iš esmės nėra neįveikiami.

84.

Tokiomis aplinkybėmis, pirma, darbdavys privalo laikytis Direktyvoje 89/391 įtvirtintų bendrųjų principų – užkirsti kelią profesinei rizikai, įvertinti riziką, kurios neįmanoma išvengti, šalinti ją jos atsiradimo vietoje, pritaikyti darbą kariui ir t. t. ( 92 ).

85.

Antra, taip pat taikytinos Direktyvoje 2003/88 numatytos darbo laiko normos. Pirmiausia reikia nustatyti karių dienos ir savaitės darbo laiką, atitinkantį toje direktyvoje numatytas ribas. Vis dėlto joje numatytos konkrečios galimybės nukrypti nuo jos nuostatų, kurios, priešingai, nei teigia Prancūzijos vyriausybė, turi reikšmės karių teikiamoms „įprastoms paslaugoms“. Turimi omenyje, pvz., minėtos direktyvos 17 straipsnio 3 dalies b ir c punktai, kuriais leidžiama nukrypti nuo įvairių toje direktyvoje numatytų teises įtvirtinančių nuostatų ( 93 ), atitinkamai „su apsauga ir sekimu susijusiai veiklai, reikalaujančiai nuolatinio buvimo, kad būtų apsaugotas turtas ir asmenys“, ir „veiklai, susijusiai su nepertraukiamomis paslaugomis“. Tai, kad kariai konkrečiai neįvardyti šioje nuostatoje, šiuo atveju neturi reikšmės, nes joje išvardyti darbuotojai ir veiklos rūšys nurodytos tik kaip pavyzdžiai ( 94 ). Kaip per posėdį pabrėžė Komisija, šiomis nukrypti leidžiančiomis nuostatomis suteikiama papildomo lakstumo, siekiant užtikrinti nepertraukiamą paslaugų teikimą ( 95 ).

86.

Akivaizdu, egzistuoja ginkluotųjų pajėgų „specifinė veikla“, kuri dėl jai „būdingų ypatumų“ neišvengiamai prieštarauja direktyvų 89/391 ir 2003/88 nuostatų taikymui. Šiuo aspektu, kaip pažymėjo Teisingumo Teisme atstovautos vyriausybės, ginkluotosios pajėgos turi tam tikrų nepaneigiamų „ypatumų“, palyginti su iki šiol Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nagrinėta policijos ar ugniagesių veikla, kiek tai susiję su didele dalimi minėtoms pajėgoms priskirtų užduočių.

87.

Manau, prie šios „specifinės veiklos“ priskirtina, pirma, veikla, kurias ginkluotosios pajėgos vykdo karinėse operacijose. Darytina prielaida, kad šių pajėgų dislokavimas vykdant panašias operacijas iš tiesų laikytinas „ypatingu“ ( 96 ). Be to, nors tokios operacijos yra pagrindinė minėtų pajėgų teikiama viešoji paslauga, akivaizdu, kad, pvz., jeigu kariai dislokuoti trečiojoje šalyje vykdant „krizės valdymo“ operaciją, jų veiklai neįmanoma taikyti veiksmingos profesinės rizikos prevencijos ( 97 ) ar planuoti darbo laiką taip, kad tai atitiktų direktyvų 89/391 ir 2003/88 nuostatas ( 98 ). Pirmiausia, kaip teigė Vokietijos vyriausybė, siekiant užtikrinti per tokias operacijas vykdomos veiklos nepertraukiamumą, taikomi specifiniai kariniai suvaržymai, nes vadovybė turi organizuoti nepertraukiamą veiklos vykdymą su labai ribotais žmogiškaisiais ir materialiniais ištekliais. Tai reiškia, kad visi dislokuoti padaliniai turi bendradarbiauti, ir, kaip pabrėžė Prancūzijos vyriausybė, laikas turi būti organizuojamas tik kolektyviai. Be to, planuoti užduotis ypač sunku, nes jos priklauso nuo galimo priešo veiksmų ar kitų, pavyzdžiui, aplinkos ar geografinių, aplinkybių, kurių darbdavys beveik arba visiškai negali kontroliuoti. Galiausiai svarbiausia tai, kad karių teisės į sveikatos apsaugą ir saugą darbe, įskaitant darbo laiko apribojimus, negali būti svarbesnės nei operatyvinės veiklos reikalavimai, antraip kiltų grėsmė tinkamam tų operacijų įgyvendinimui. Tokiomis aplinkybėmis kariai privalo būti visiškai pasiekiami ir atsidavę ( 99 ).

88.

Manau, iš esmės tai taikytina ir išorės (kai pajėgos dislokuojamos užsienyje, kaip minėta pirmesniame punkte), ir vidaus operacijoms (kai valstybės narės kariai dislokuojami jos pačios teritorijoje). Žinoma, šiuo aspektu nereikia pamiršti ginkluotųjų pajėgų, kaip galutinės priemonės, vaidmens. Iš esmės kariai pasitelkiami tik „ypatingomis aplinkybėmis“. Šios pajėgos pasitelkiamos kaip pagalba priemonėms, jau įgyvendinamoms civilinių institucijų, jeigu dėl „išskirtinių įvykių“, pvz., įvykus ar gresiant stichinei nelaimei ar teroristų išpuoliui, civilinių priemonių nebepakanka ir būtina imtis išimtinių priemonių, siekiant užtikrinti viešąją tvarką ir apsaugoti visuomenę ( 100 ). Tokiomis aplinkybėmis atitinkamiems kariams neįmanoma taikyti veiksmingos profesinės rizikos prevencijos ir planuoti jų darbo laiko, laikantis direktyvų 89/391 ir 2003/88 nuostatų ( 101 ).

89.

Antra, ginkluotųjų pajėgų „specifinė veikla“, mano nuomone, apima karių pasirengimo operacijoms įvadinius mokymus, treniruotes ir pratybas. Manau, kad, nors ši veikla vykdoma „įprastinėmis sąlygomis pagal ginkluotosioms pajėgoms priskirtą užduotį“ ( 102 ), jai „būdingi tokie specifiniai ypatumai“, dėl kurių negali būti taikomos direktyvų 89/391 ir 2003/88 nuostatos ( 103 ). Ginkluotosios pajėgos turi ne tik užtikrinti nacionalinį saugumą ir ginti esminius valstybių narių interesus, ypač karinėse operacijose, bet ir tam pasirengti. Kaip pabrėžė Slovėnijos ir Prancūzijos vyriausybės, šių operacijų sėkmei ir pačių karių saugumui užtikrinti toks pasirengimas turi būti atliekamas sąlygomis, kuo labiau panašesnėmis į tas, su kuriomis kariai turėtų susidurti, jeigu būtų dislokuoti. Taigi jie turi būti pasiruošę nuovargiui, kolektyvinei disciplinai, priešo smurtui ir atšiaurioms darbo sąlygoms. Turi būti įmanoma įvadinius mokymus, treniruotes ir pratybas (kartais –ilgai trunkančias) vykdyti ir dieną, ir naktį, ir nepažeisti Direktyvoje 2003/88 numatytų pertraukų ir naktinio darbo nuostatų ( 104 ).

90.

Trečia, manau, kad, atsižvelgiant į valstybėms narėms pripažįstamą diskreciją ( 105 ), jos turi galėti savo nacionalinės teisės aktuose apibrėžti kitas ginkluotųjų pajėgų veiklos sritis, kurioms netaikytinos direktyvų 89/391 ir 2003/88 normos, jeigu ta veikla yra „specifinė“ ir jeigu jos įrodo, kad tai „griežtai būtina“, siekiant užtikrinti tinkamą jos vykdymą ( 106 ).

91.

Taigi, kol kariai dalyvauja vykdant šią „specifinę veiklą“, laikinai netaikomos direktyvų 89/391 ir 2003/88 normos ( 107 ). Vis dėlto pagal pirmosios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies antra pastraipą valstybės narės privalo užtikrinti atitinkamų karių saugą ir sveikatą, kuo labiau atsižvelgdamos į šioje direktyvoje nustatytus tikslus ir veiklos poreikius.

92.

Taip pat pabrėžtina, kad praktiškai kiekviena valstybė narė turi įvertinti, ar tai yra „ypatingos aplinkybės“, kuriomis galima pagrįsti karių dislokavimą karinei operacijai, ir taip nukrypti nuo direktyvų 89/391 ir 2003/88 nuostatų. Tik valstybės narės privalo įvertinti, ar kyla grėsmė jos esminiams interesams arba tarptautinei taikai, ir nuspręsti, kokių atsakomųjų veiksmų reikėtų imtis. Šiuo požiūriu sprendimas dislokuoti ginkluotąsias pajėgas operacijai yra karinis sprendimas, kuris savaime nepatenka į Sąjungos teisės reguliavimo sritį. Taigi direktyvose 89/391 ir 2003/88 kariams pripažįstamos teisės į sveikatos apsaugą ir saugą negali turėti poveikio tokiam sprendimui ( 108 ). Be to, neatmestina galimybė, jog tam tikros valstybės narės gali manyti, kad, atsižvelgiant į jų pastaruoju metu patirtus išpuolius ir apskritai į jų žvalgybos tarnybų informaciją, jos susiduria su „ypač“ aukšto lygio terorizmo grėsme, kuria pateisinamas karių dislokavimas vidaus operacijai jų teritorijoje.

93.

Manau, kad mano siūlomu direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos aiškinimu galima subalansuotai suderinti kariams, kaip darbuotojams, šioje direktyvoje ir Direktyvoje 2003/88 pripažįstamą teisę į sveikatos apsaugą ir saugą darbe, įskaitant darbo laiko apribojimą, su ginkluotųjų pajėgų poreikiais ( 109 ).

94.

Šiuo aiškinimu užtikrinama, kad kariams būtų suteikta pakankamai poilsio, atsižvelgiant į Direktyva 2003/88 siekiamą tikslą ( 110 ), kai nukrypti nuo atitinkamų nuostatų nėra būtina, ir taip savo ruožtu prisidedama prie veiksmingesnio „specifinės veiklos“, kuriai būtinas visiškas karių pasiekiamumas ir atsidavimas, vykdymo ( 111 ).

95.

Be to, nemanau, kad šiuo aiškinimu tikrai būtų pažeistas karių pasiekiamumo principas ( 112 ), kaip jis suprantamas ypač pagal Prancūzijos teisę – principas, kuris, kaip teigia Prancūzijos vyriausybė, susijęs su Prancūzijos Respublikos „nacionaliniu savitumu“, kaip jis suprantamas pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį, nes juo laikantis užtikrinamas „laisvas disponavimas ginkluotosiomis pajėgomis“, jos teisės sistemoje prilygintas konstitucinės teisės normai ( 113 ).

96.

Iš tiesų, net jeigu darytume prielaidą, kad pasiekiamumo principas tikrai patenka į šią sąvoką „nacionalinis savitumas“ ( 114 ), šioje išvadoje mano siūlomas aiškinimas yra pakankamai lankstus, kad nebūtų ribojama ginkluotųjų pajėgų „specifinė veikla“, visų pirma karinės operacijos. Juo Prancūzijos Respublikai ar kitoms valstybėms nesudaroma kliūčių laisvai disponuoti savo kariuomene. Be to, juo neribojama nei tai, kad šiuo tikslu karys gali būti dislokuotas „bet kada ir bet kur“, jeigu kompetentingoms institucijoms tai atrodo reikalinga, nei tai, kad tokiose operacijose kariai turi būti visiškai pasiekiami ir atsidavę ( 115 ).

97.

Apibendrindamas siūlau aiškinti taip: pagal Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą kariai iš esmės patenka į šios direktyvos ir Direktyvos 2003/88 nuostatų taikymo sritį. Nepaisant to, jiems jos laikinai netaikomos, jeigu jie vykdo tam tikrą ginkluotųjų pajėgų„specifinę veiklą“, pavyzdžiui, dalyvauja karinėse operacijose ir operatyviniam pasirengimui reikalinguose mokymuose, treniruotėse ir pratybose. Be to, kaip nurodyta šios išvados 76 punkte, šia nuostata leidžiama visiškai netaikyti Direktyvos 2003/88 nuostatų tam tikriems kariams ( 116 ).

98.

Vis dėlto Prancūzijos vyriausybė tvirtino, kad valstybė narė turėtų turėti teisę visiškai netaikyti Direktyvos 2003/88 nuostatų visiems ginkluotųjų pajėgų kariams, jeigu ji, kaip Prancūzijos Respublika, prisiėmė „didelius tarptautinius įsipareigojimus taikos ir saugumo palaikymo srityje“ ir dėl to jos kariniai įsipareigojimai yra „struktūriškai daug didesni nei kitų valstybių narių“.

99.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas paprastai apdairiai vertina argumentus, jog valstybės narės nacionalinio saugumo, ypač gynybos, reikalavimai pateisina, kad ji visiškai ir nuolat nukryptų nuo Sąjungos teisės aktų. Paprastai jis reikalauja daugiau konkretumo, kad būtų išlaikyta interesų pusiausvyra ir proporcingumas ( 117 ). Be to, primintina, kad pačioje Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta tik „tam tikra specifinė“ ginkluotųjų pajėgų veikla, o ne visos šios pajėgos.

100.

Tokiomis aplinkybėmis suprantama, kad valstybei narei, dėl konkrečių tarptautinių įsipareigojimų turinčiai daug karių, nuolat dislokuotų ne tik išorės operacijų veiksmų vietose, bet ir jos pačios teritorijoje siekiant kovoti su jai gresiančiu terorizmu, kuri dėl savo geopolitinės padėties privalo nepertraukiamai užtikrinti tam tikrų savo prevencinių misijų vykdymą (Jungtinei Karalystei išstojus iš Europos Sąjungos, Prancūzija yra vienintelė valstybė, turinti branduolinį ginklą), ir ši veikla prisideda prie kitos karių veiklos, tampa itin sudėtinga net ir daliai karių ir jų veiklai taikyti Direktyvos 2003/88 nuostatas. Neatmestina galimybė, kad dėl šių įvairių įsipareigojimų ir veiklos lemiamų konkrečių suvaržymų kariai turi būti dar labiau pasiekiami. Taip pat primintina, kad pačioje ES sutartyje pripažįstama, jog kai kuriose valstybėse narėse, prie kurių akivaizdžiai priskirtina Prancūzija, karo tarnyba yra ypatinga ( 118 ). Tad negalima visiškai atmesti galimybės, kad dėl šių ypatingų aplinkybių ir, atsižvelgiant į valstybėms narėms suteiktą diskreciją ( 119 ), kuri nors jų galėtų įrodyti būtinybę nukrypti nuo šios direktyvos nuostatų daugiau, nei numatyta šioje išvadoje, pvz., visiškai netaikyti šios direktyvos didžiajai daliai savo pajėgų ir reguliariai peržiūrėti šios išimties reikalingumą.

101.

Vis dėlto nagrinėjamoje byloje šiuo klausimu nereikia priimti galutinio sprendimo. Dėl to turėtų nuspręsti nacionaliniai teismai, o prireikus – Teisingumo Teismas, nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą ar ieškinį dėl įsipareigojimų nevykdymo.

102.

Dėl B. K. aktyvaus budėjimo kariuomenės patalpose, dėl kurio prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas uždavė pirmąjį klausimą, pasakytina, kad šis teismas turės patikrinti, ar ta veikla priskirtina prie „įprastų paslaugų“, kurioms taikytinos Direktyvos 2003/88 normos, ar prie ginkluotųjų pajėgų „specifinės veiklos“, kuri jų taikymui neišvengiamai prieštarauja. Vis dėlto manau, kad verta pateikti šiam teismui tam tikrų įžvalgų, kurios galėtų padėti priimti sprendimą.

103.

Kaip paaiškino Slovėnijos vyriausybė, aktyvus budėjimas laikytinas kariuomenės patalpų ir kitų ginkluotosioms pajėgoms patikėtų Slovėnijos teritorijoje esančių strateginių pastatų saugojimo užduotimi. Ši veikla turi būti vykdoma nepertraukiamai. Vis dėlto, kaip pirma nurodyta, šis nepertraukiamumo reikalavimas nebūtinai kelia kliūčių Direktyvos 2003/88 reikalavimus atitinkančiam planavimui, jeigu toks budėjimas priskirtinas prie Slovėnijos karių įprastinių užduočių. Kitaip būtų, jeigu toks budėjimas būtų vykdomas „ypatingomis“ aplinkybėmis, pavyzdžiui, vykdant karinę operaciją, skirtą reaguoti į esamą ar gresiantį pavojų nacionaliniam saugumui.

104.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad šiuo konkrečiu atveju B. K. aktyvus budėjimas kiekvieną mėnesį buvo jo įprasto darbo dalis. Jis neteigė, kad ši veikla buvo grindžiama konkrečiu saugumo užtikrinimo poreikiu „ypatingomis“ aplinkybėmis. Su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ( 120 ), manytina, kad aktyvus budėjimas priskirtinas prie „įprastų paslaugų“, todėl taikytina Direktyva 2003/88 ( 121 ).

105.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į pirmąjį klausimą: Direktyvos 2003/88 1 straipsnio 3 dalis, siejama su Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalimi, aiškintina taip, kad iš esmės kariai patenka į šių dviejų direktyvų taikymo sritį. Vis dėlto jos joms netaikytinos, jeigu jie vykdo tam tikrą ginkluotųjų pajėgų „specifinę veiklą“, kuriai būdingi ypatumai neišvengiamai prieštarauja šių dviejų direktyvų nuostatų taikymui. Aktyvus budėjimas kariuomenės patalpose iš esmės nepriskirtinas prie tokios veiklos.

106.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktas draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose numatyta, jog laikas, kai budintis karys privalo nuolat būti kareivinėse, į kurias yra paskirtas, pasiekiamas savo viršininkams, nors faktiškai nevykdo jokio darbo, neapskaitomas ir neapmokamas kaip darbo laikas.

107.

Mano supratimu, pagal Slovėnijos teisę dalį karių vykdomos aktyvaus budėjimo veiklos sudaro „pasyvus budėjimas darbo vietoje“. Ją vykdydamas, karys privalo būti savo paskyrimo ar kitoje darbdavio nurodytoje vietoje, pasiekiamas savo viršininkams, kad prireikus galėtų nedelsdamas atlikti jų paskirtas užduotis. Šis laikotarpis neapskaitomas kaip darbo laikas, todėl karys turi teisę tik į priemoką už pasyvų budėjimą, kurios dydis pagal atitinkamus teisės aktus yra 20% bazinio valandinio darbo užmokesčio.

108.

Šiuo aspektu, pirma, aišku tai, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją toks „pasyvaus budėjimo darbo vietoje“ laikotarpis turi būti laikomas „darbo laiku“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktą. Pagal tą jurisprudenciją tokiu laikytinas visas laikotarpis, kuriuo darbuotojas privalo fiziškai būti darbdavio nustatytoje vietoje ir pasiekiamas darbdavio, kad prireikus galėtų nedelsdamas atlikti savo funkcijas ( 122 ).

109.

Vis dėlto pabrėžtina, kad, antra, bet kuriuo atveju vien pagal šį 2 straipsnio 1 punktą darbuotojams nesuteikiama teisių. Jį reikia aiškinti siejant su viena iš reikalavimus nustatančių Direktyvos 2003/88 nuostatų, pvz., šios direktyvos 3 straipsniu, kuriame numatyta teisė į kasdienį poilsį, ar jos 6 straipsniu, kuriame numatytas maksimalus 48 valandų savaitės darbo laikas.

110.

Kaip nurodyta šios išvados 35 ir 36 punktuose, Direktyva 2003/88 nereglamentuoja darbuotojų atlyginimų. Nė pagal vieną šios direktyvos nuostatą valstybės narės neįpareigotos nustatyti tam tikro dydžio atlygio už „pasyvaus budėjimo darbo vietoje“ laikotarpius, laikytinus „darbo laiku“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 punktą. Taigi kiekviena valstybė narė gali apmokėti už tokius laikotarpius, kaip jai atrodo tinkama.

111.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į antrąjį klausimą: Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktas aiškintinas taip, kad, taikant joje numatytas sveikatos apsaugos ir saugos normas, visas laikas, kai budintis karys privalo būti kareivinėse, į kurias jis paskirtas, pasiekiamas viršininkams, nors faktiškai neatlieka jokio darbo, turi būti laikomas „darbo laiku“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Tačiau minėta nuostata nedraudžia nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos vien kariams mokėtino atlyginimo tikslais šis laikotarpis apskaitomas kitaip.

112.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Vrhovno sodišče Republike Slovenije (Slovėnijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas) pateiktus klausimus: