1.

Teisingumo Teismui neseniai pateikti keli prašymai priimti prejudicinį sprendimą dėl vartotojams pagal Sąjungos teisę garantuojamos apsaugos ribojimo laiko atžvilgiu ( 2 ). Teisingumo Teismas išaiškino tam tikrus aspektus, susijusius su vartotojų teisių pažeidimo nustatymu ir pasekmėmis tretiesiems asmenims, o dabar jo prašoma išaiškinti klausimus, susijusius su ieškinių, kuriais prašoma panaikinti šių teisių pažeidimo padarinius, pareiškimu.

2.

Nagrinėjamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą priskirtinas šiai jurisprudencijos krypčiai. Iš tikrųjų keturiais iš šešių prejudicinių klausimų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo pateikti paaiškinimų, kad jis galėtų priimti sprendimą dėl pagal Slovakijos teisę vartotojų pareiškiamiems ieškiniams taikytinos senaties tvarkos atitikties Sąjungos teisei.

3.

Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo prašymą, šioje išvadoje bus nagrinėjami tik du pirmieji prejudiciniai klausimai. Šiais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi dėl nacionalinių nuostatų, pagal kurias numatytas, pirma, trejų metų senaties terminas, skaičiuojamas nuo nepagrįsto praturtėjimo momento, ir, antra, dešimties metų senaties terminas, kuris vis dėlto taikomas tik jeigu vartotojas įrodo, kad nepagrįstas praturtėjimas yra tyčinis, atitikties Sąjungos teisei.

4.

Direktyvos 93/13/EEB ( 3 ) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas [verslininkas] sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“

5.

Remiantis Direktyvos 2008/48/EB ( 4 ) 1 straipsniu šios direktyvos tikslas – suderinti tam tikrus valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kredito sutartimis, aspektus.

6.

Direktyvos 2008/48 3 straipsnio i punkte sąvoka „bendros kredito kainos metinė norma“ (MN) apibrėžta kaip „bendra kredito kaina vartotojui, išreikšta metiniu bendros kredito kainos procentu, prireikus įskaičiuojant kainą, nurodytą 19 straipsnio 2 dalyje“.

7.

Direktyvos 2008/48 10 straipsnio „Informacija, kuri turi būti pateikta kredito sutartyse“ 2 dalyje nustatyta:

„Kredito sutartyje aiškiai ir glaustai nurodoma:

<…>

Amortizavimo lentelėje nurodomi privalomi mokėjimai ir laikotarpiai bei sąlygos, susijusios su tokių sumų mokėjimu; lentelėje pateikiamas kiekvieno grąžinimo suskirstymas, nurodant kapitalo amortizavimą, pagal kredito palūkanų normą apskaičiuotas palūkanas ir, kai taikoma, bet kuriuos papildomus mokesčius; jei palūkanų norma nėra fiksuota arba pagal kredito sutartį papildomi mokesčiai gali būti keičiami, amortizavimo lentelėje aiškiai ir glaustai nurodoma, kad lentelės duomenys galioja tik iki kito kredito palūkanų normos arba papildomų mokesčių pakeitimo pagal kredito sutartį;

<…>“

8.

Pagal Občiansky zákonník (Civilinis kodeksas) 53 straipsnio 1 dalį su vartotoju sudarytoje sutartyje esančios nesąžiningos sąlygos negalioja.

9.

Šio kodekso 107 straipsnyje nustatyta:

„1.   Teisei į restituciją, grindžiamai nepagrįstu praturtėjimu, taikomas dvejų metų senaties terminas skaičiuojant nuo momento, kai suinteresuotasis asmuo sužino apie nepagrįstą praturtėjimą ir kas praturtėjo jo sąskaita.

2.   Teisei į restituciją, grindžiamai nepagrįstu praturtėjimu, taikomas ne ilgesnis kaip trejų metų senaties terminas, o tyčinio nepagrįsto praturtėjimo atveju – dešimties metų senaties terminas nuo nepagrįsto praturtėjimo dienos.

<…>“

10.

Minėto kodekso 451 straipsnio 2 dalyje „nepagrįstas praturtėjimas“ apibrėžiamas kaip „piniginė nauda, gauta nesant teisinio pagrindo, grindžiama negaliojančiu teisės aktu arba nebeegzistuojančiu teisiniu motyvu, taip pat iš nesąžiningų šaltinių gaunama piniginė nauda“.

11.

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikomos redakcijos Zákon č. 129/2010 Z. z. o spotrebiteľských úveroch a o iných úveroch a pôžičkách pre spotrebiteľov a o zmene a doplnení niektorých zákonov (Įstatymas Nr. 129/2010 dėl vartojimo kredito ir kitų kreditų bei paskolų vartotojams, kuriuo iš dalies keičiami tam tikri įstatymai, toliau – Įstatymas Nr. 129/2010) siekiama į Slovakijos teisę perkelti Direktyvą 2008/48.

12.

Pagal Įstatymo Nr. 129/2010 11 straipsnio 1 dalį vartojimo kreditams „netaikomos palūkanos ir kiti mokesčiai“, jeigu vartojimo kredito sutartyje nenustatytos sąlygos, kurios privalomos, be kita ko, pagal šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies a–k punktus, arba joje neteisingai nurodoma MN vartotojo nenaudai.

13.

2011 m. ieškovas pagrindinėje byloje ir kredito įstaiga PROFI CREDIT Slovakia s.r.o. sudarė vartojimo kredito sutartį dėl 1500 EUR.

14.

Ieškovui pagrindinėje byloje grąžinus visą kredito sumą, t. y. 3698,40 EUR, 2017 m. vasario mėn. teisininkas jį informavo, kad sutarties sąlyga dėl atidėjimo mokesčių yra nesąžininga, ir kad jam pateikta informacija dėl MN buvo klaidinga.

15.

2017 m. gegužės mėn. ieškovas pagrindinėje byloje pareiškė ieškinį, reikalaudamas grąžinti mokesčius, kurie, jo nuomone, buvo gauti nepagrįstai. Atsikirsdama PROFI CREDIT Slovakia rėmėsi suinteresuotojo asmens teisės pareikšti ieškinį senatimi.

16.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuriam buvo pateiktas apeliacinis skundas ( 5 ), mano, kad remiantis tam tikromis aplinkybėmis matyti, jog nagrinėjama kredito sutartis įvairiais aspektais gali prieštarauti Sąjungos teisės normoms, taikomoms vartojimo kreditų srityje ( 6 ).

17.

Pirmoji aplinkybė yra tokia, kad, kaip nurodyta sutartyje, dėl kurios kilo ginčas, PROFI CREDIT Slovakia nuo pat sutartinių santykių pradžios galėjo taikyti 367,49 EUR dydžio mokesčius už vartotojui suteiktą galimybę ateityje pasinaudoti kredito grąžinimo atidėjimu. Pritaikius šiuos mokesčius ieškovas pagrindinėje byloje gavo ne sutartą 1500 EUR sumą, bet likusią 1132,51 EUR sumą, t. y. 24 % mažesnę sumą, nors net nebuvo aišku, ar šis vartotojas ketino pasinaudoti šia mokama galimybe atidėti kredito grąžinimą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad minėti mokesčiai yra nesąžiningi, ir, atrodo, laikosi nuomonės, kad juos kreditorius gavo nesąžiningos sąlygos pagrindu. Be to, jis remiasi Sprendimu Radlinger ir Radlingerová ( 7 ), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad bendra kredito suma ir kredito lėšų išmokėjimo suma apima visas vartotojui išmokėtas sumas. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad į šias sumas nereikėtų įskaityti sumų, kurias kreditorius sumokėjo siekdamas padengti su atitinkamu kreditu susijusias išlaidas ir kurios nėra iš tikrųjų išmokėtos vartotojui.

18.

Antroji aplinkybė yra tokia, kad sutartyje nurodyta MN (66,31 %) yra mažesnė nei palūkanų norma (70 %), o tai gali būti susiję su aplinkybe, kad MN buvo apskaičiuota remiantis ne faktiškai PROFI CREDIT Slovakia išmokėta suma. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal Slovakijos teisę dėl neteisingai nurodytos MN kreditorius praranda teisę gauti palūkanas ir su kreditu susijusius mokesčius.

19.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodo, kad pagal Slovakijos teisės aktus vartotojų ieškiniams taikomi dviejų rūšių senaties terminai, t. y. subjektyvios senaties terminas ir objektyvios senaties terminas.

20.

Subjektyvios senaties terminas yra dveji metai ir jis pradedamas skaičiuoti nuo momento, kai vartotojas sužino apie nepagrįstą praturtėjimą ( 8 ). Galima teigti, kad nagrinėjamu atveju šio termino buvo laikytasi. Iš tikrųjų ieškovas pagrindinėje byloje apie žalą sužinojo 2017 m. vasario mėn., o ieškinį pareiškė 2017 m. gegužės mėn.

21.

Objektyvios senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo faktinio nepagrįsto praturtėjimo momento ir jo trukmė yra įvairi ( 9 ): pagal Slovakijos teisės aktus tyčinio praturtėjimo atveju senaties terminas yra dešimt metų, o nesant tyčios – treji metai ( 10 ). Atrodo, kad nagrinėjamu atveju pastarasis terminas yra pasibaigęs, nes nuo nagrinėjamų mokesčių sumokėjimo (tikriausiai 2011 m.) iki ieškovo pagrindinėje byloje ieškinio pareiškimo dienos (2017 m. gegužės mėn.) praėjo daugiau kaip treji metai.

22.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad su senaties terminais susijusias nuostatas Slovakijos teismai taiko pirmenybę teikdami vartotojams. Šie teismai „lanksčiai“ aiškina nepagrįsto praturtėjimo tyčinį pobūdį, todėl taiko dešimties metų objektyvios senaties terminą. Vis dėlto toks aiškinimas paneigtas 2018 m. spalio 18 d.Najvyšší súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas) priimtame sprendime. Tame sprendime, kuris grindžiamas, be kita ko, palyginimu su „kaltės“ apibrėžtimi, pateikta Zákon 300/2005 Z.z., Trestný zákon (Slovakijos baudžiamasis kodeksas) ( 11 ), nurodyta, kad pareiga įrodyti, jog kreditorius tikrai turėjo ketinimą nepagrįstai praturtėti jo sąskaita, tenka ieškovui, kuris remiasi specialiuoju objektyvios dešimties metų senaties terminu. To neįrodžius, reikėtų taikyti bendrąjį trejų metų objektyvios senaties terminą. Pagal pagrindinės bylos aplinkybėms taikomos redakcijos Zákon č. 99/1963 Zb., Občiansky súdny poriadok (Įstatymas Nr. 99/1963 dėl Civilinio proceso kodekso) žemesnės instancijos teismai privalo taikyti 2018 m. spalio 18 d. sprendimu suformuotą jurisprudenciją.

23.

Šiomis aplinkybėmis 2019 m. birželio 12 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2019 m. birželio 25 d., Krajský súd v Prešove (Prešovo apygardos teismas, Slovakija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šešis prejudicinius klausimus, kurių pirmieji du, nurodyti Teisingumo Teismo prašyme ( 12 ), suformuluoti taip:

24.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal direktyvas 93/13 ir 2008/48, Chartijos 47 straipsnį ir veiksmingumo principą draudžiama ieškiniui, kuriuo reikalaujama grąžinti užmokestį, sumokėtą nesąžininga pripažintos sąlygos pagrindu, taikyti trejų metų senaties terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo nepagrįsto praturtėjimo momento, t. y. šio užmokesčio sumokėjimo momento. Antruoju klausimu šis teismas siekia išsiaiškinti, ar pagal šiuos Sąjungos teisės aktus ir veiksmingumo principą draudžiama dešimties metų senaties terminą, kuris taip pat pradedamas skaičiuoti nuo nepagrįsto praturtėjimo momento, taikyti tik tuo atveju, jeigu vartotojas įrodo, kad nepagrįstas praturtėjimas yra tyčinis.

25.

Dėl šių dviejų klausimų formulavimo gali kilti tam tikrų abejonių, susijusių su jų tarpusavio santykiu, jų kontekstu ir tikslu. Be to, šios abejonės tam tikru mastu keliamos kai kurių bylos šalių, kurios ginčija šių klausimų priimtinumą, pastabose. Taigi pirmiausia pateiksiu kelias pirmines pastabas, tada analizuosiu minėtų klausimų priimtinumą ir šiuos klausimus iš esmės.

26.

Reikia pažymėti, kad pirmojo ir antrojo prejudicinio klausimų tarpusavio santykis nėra labai aiškus.

27.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad antrasis klausimas kyla tik tuo atveju, jeigu atsakymas į pirmąjį yra neigiamas. Iš tikrųjų jis mano, kad antrąjį klausimą reikėtų nagrinėti tik tada, jeigu pagal Sąjungos teisę nedraudžiama taikyti trejų metų senaties termino, t. y. jeigu vartotojo ieškiniui dėl restitucijos taikomas trejų metų senaties terminas nuo nepagrįsto praturtėjimo momento.

28.

Nagrinėjamu atveju galima teigti, kad nuo nagrinėjamų mokesčių sumokėjimo iki ieškovo pagrindinėje byloje ieškinio pareiškimo dienos praėjo daugiau kaip treji metai. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad ieškovui pagrindinėje byloje iš esmės neįmanoma įrodyti tyčinį nepagrįsto praturtėjimo pobūdį ir pasinaudoti dešimties metų senaties terminu.

29.

Šiomis aplinkybėmis atrodo, kad trejų metų objektyvios senaties terminas jau yra pasibaigęs. Taikant šį senaties terminą ieškovo pagrindinėje byloje ieškinio dėl restitucijos pareiškimo senatis yra a priori suėjusi. Taip nebūtų, jeigu būtų laikomasi nuomonės, kad nacionalinėmis nuostatomis, pagal kurias numatytas objektyvios trejų metų senaties terminas (pirmasis klausimas), arba galimai nuostatomis, pagal kurias, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, nustatoma nepagrįsta įrodinėjimo pareiga, susijusi su dešimties metų objektyvios senaties terminu (antrasis klausimas), negali būti remiamasi prieš ieškovą pagrindinėje byloje, nes jos prieštarauja Sąjungos teisei. Remdamasis klausimų tekstu darau išvadą, kad pirmuoju atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, laikosi nuomonės, kad ieškovo pagrindinėje byloje pareikštam ieškiniui netaikomas joks objektyvios senaties terminas. Kita vertus, antruoju atveju ieškovas pagrindinėje byloje galėtų turėti galimybę remtis dešimties metų senaties terminu.

30.

Taigi pirmąjį ir antrąjį prejudicinius klausimus nagrinėsiu tokia tvarka, kaip juos uždavė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

31.

Pirmuosiuose dviejuose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimuose neminima jokių kitų Sąjungos teisės aktų, išskyrus Chartiją. Iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą išdėstytų motyvų ir, be kita ko, iš juose cituojamos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog šis teismas mano, kad šalių pagrindinėje byloje sudaryta kredito sutartis patenka į direktyvų 93/13 ir 2008/48 taikymo sritį ir kad ieškovo pagrindinėje byloje pareikštas ieškinys susijęs su šiomis direktyvomis. Šiame kontekste Europos Komisija šiuos du klausimus analizuoja atsižvelgdama į Direktyvą 93/13, o Slovakijos vyriausybė – į direktyvas 93/13 ir 2008/48.

32.

Siekiant, kad šie du klausimai būtų vertinami neperžengiant jų konteksto ribų, reikia pažymėti, kad jie susiję su valstybių narių procesinės autonomijos dėl Sąjungos teisės nuostatų vartotojų apsaugos srityje pažeidimu grindžiamų ieškinių pareiškimo taisyklių ribomis.

33.

Vis dėlto nei Direktyvoje 93/13, nei Direktyvoje 2008/48 tokių taisyklių nenustatyta. Pagal procesinės autonomijos principą jos turi būti įtvirtintos kiekvienos valstybės narės teisės sistemoje su sąlyga, kad nebūtų mažiau palankios nei taisyklės, reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų netaptų praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas).

34.

Pirmiausia reikia taip pat pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neprašo Teisingumo Teismo pateikti paaiškinimą, kuris jam leistų priimti sprendimą dėl Slovakijoje taikomo senaties terminų sistemos atitikties lygiavertiškumo principui. Bet kuriuo atveju nėra jokių požymių, kad Sąjungos teise grindžiamiems ieškiniams taikomos specialios taisyklės. Taigi nėra jokio pagrindo manyti, kad nagrinėjamu atveju nesilaikoma lygiavertiškumo principo.

35.

Taip pat, kiek tai susiję su veiksmingumo principu, įvertinus prejudicinių klausimų tekstą galima manyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo, jog Teisingumo Teismas dėl šio principo nuspręstų tik nagrinėdamas antrąjį klausimą. Iš tikrųjų pirmajame klausime nėra jokios aiškios nuorodos į minėtą principą. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas įžanginiame antrojo klausimo sakinyje pažymi, kad šis klausimas užduodamas tik tuo atveju, jeigu trejų metų objektyvios senaties terminas atitinka veiksmingumo principą.

36.

Šiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti priežastis, dėl kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuos du klausimus pateikė atsižvelgdamas tiek į veiksmingumo principą, tiek į Chartijos 47 straipsnį.

37.

Naujausioje jurisprudencijoje, susijusioje su procesine autonomija ir Direktyva 93/13, Teisingumo Teismas labiau remiasi lygiavertiškumo principu ir teise į veiksmingą teisinę gynybą ( 13 ) – arba, rečiau, veiksminga teismine apsauga ( 14 ) – nei lygiavertiškumo ar veiksmingumo principais. Be to, sunku nustatyti, koks yra iš Chartijos 47 straipsnio kildinamų reikalavimų ir reikalavimų, kildinamų iš veiksmingumo principo, santykis taikant direktyvas vartotojų apsaugos srityje ( 15 ).

38.

Vis dėlto savo jurisprudencijoje nagrinėdamas teisę į veiksmingą teisinę gynybą Teisingumo Teismas gilinosi į klausimą, ar nacionalinės teisės nuostatose numatytos procedūrinės taisyklės, kai jos nagrinėjamos atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, nesukelia didelės rizikos atgrasyti vartotoją veiksmingai ginti savo teises verslininko ieškinį nagrinėjančiame teisme ( 16 ). Kaip nurodžiau kalbėdamas apie senaties terminus ( 17 ), vertinamus šiame kontekste, teise į veiksmingą teisinę gynybą arba teismine apsauga grindžiamą požiūrį sunku atskirti nuo veiksmingumo principu grindžiamo požiūrio ( 18 ).

39.

Vis dėlto manau, kad sprendžiant dėl tokių terminų kylančias problemas tikslingiau taikyti veiksmingumo principą, atsižvelgiant į tai, kad senaties terminų sistema turi būti vertinama kaip visuma, nustatyta nacionalinės teisės aktų leidėjo, kai šis klausimas nėra reglamentuotas antrinės teisės nuostatose vartotojų apsaugos srityje, kiek tai susiję su ieškiniais dėl restitucijos, pareikštais Sąjungos teisei prieštaraujančių nuostatų pagrindu.

40.

Dėl prieš tai išdėstytų priežasčių pirmąjį ir antrąjį prejudicinius klausimus nagrinėsiu veiksmingumo principo požiūriu.

41.

Atrodo, kad tarp pirmojo ir antrojo klausimų tekstų yra tam tikras prieštaravimas, nes šiuose klausimuose aprašomas ieškinys, kuriam taikomi atitinkami senaties terminai.

42.

Iš tikrųjų, nors yra aišku, kad pirmasis klausimas susijęs su senaties terminu, taikomu „vartotojo teisei į restituciją dėl nesąžiningos sąlygos“, antrajame klausime kalbama apie senaties terminą, taikomą ieškiniui, kuris grindžiamas tokia aplinkybe, kad kreditorius nenurodė „tikslios“ MN, todėl pažeidė taisyklę ir nepagrįstai praturtėjo, gaudamas palūkanas. Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad, pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, jog nurodžius netikslią MN kreditorius baudžiamas atgrasomąja sankcija, t. y. be kita ko, jis praranda kreditoriui suteikiamą teisę gauti mokesčius. Remiantis nacionalinės teisės aktais darytina išvada, kad tas pats pasakytina ir apie kreditoriaus teisę gauti palūkanas. Antra, ieškovas pagrindinėje byloje reikalauja paskirti sankciją – sugrąžinti mokesčius ir, kaip matyti iš antrojo klausimo teksto, sugrąžinti kreditoriaus gautas palūkanas.

43.

Taigi pirmasis klausimas verčia galvoti apie Direktyvą 93/13, o antrasis – apie Direktyvą 2008/48.

44.

Tokiu šių dviejų klausimų aiškinimu atskleidžiamas prašymo priimti prejudicinį sprendimą turinys. Iš tikrųjų išdėstydamas prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad neteisinga MN reiškia ne tik nesąžiningų mokesčių taikymą, bet taip pat kreditų suteikimo vartotojams taisyklių pažeidimą. Taigi šis teismas nustato dvi priežastis, dėl kurių pagrindinės bylos šalių sudaryta kredito sutartis prieštarauja Sąjungos teisės normoms, taikomoms vartojimo kreditų srityje ( 19 ).

45.

Vis dėlto atrodo, kad pirmieji du prejudiciniai klausimai yra susiję su senaties terminais, taikomais tam pačiam ieškovo pagrindinėje byloje pateiktam ieškiniui Slovakijos teismams. Atrodo, kad šis ieškinys patenka į Slovakijos teisėje nustatyto nepagrįsto praturtėjimo režimo taikymo sritį, ir manau, kad abiem šiuose dviejuose klausimuose nurodytais atvejais nepagrįsto praturtėjimo priežastis yra ta pati. Taigi, kalbant apie antrąjį klausimą, reikia išnagrinėti, ar direktyvose 93/13 ir 2008/48 verslininko praturtėjimo tyčinis pobūdis yra svarbus. Negalime paneigti, kad nagrinėjamu atveju sutarties sąlyga, dėl kurios kilo ginčas, gali sukelti padarinių, kurie prieštarauja direktyvoms 93/13 ir 2008/48. Todėl šiuos du klausimus nagrinėsiu atsižvelgdamas į šias dvi direktyvas.

46.

Pirmiausia išnagrinėsiu pirmojo ir antrojo prejudicinių klausimų priimtinumą (B dalis). Tada, siekdamas pateikti naudingą atsakymą į šiuos klausimus, pateiksiu bendras pastabas, susijusias su valstybių narių procesine autonomija, dėl ieškiniams dėl restitucijos taikomų senaties terminų pagal direktyvas vartotojų apsaugos srityje (C dalis), tada išnagrinėsiu šiuos klausimus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta tvarka.

47.

PROFI CREDIT Slovakia tvirtina, kad procedūros, kurios laikėsi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siekdamas Teisingumo Teismui pateikti prejudicinius klausimus, pažeidimas, t. y. aplinkybė, kad ji neturėjo galimybės pateikti savo nuomonės dėl sprendimo sustabdyti bylos nagrinėjimą motyvų, lėmė ginčo šalių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą.

48.

Be to, pirmasis ir antrasis prejudiciniai klausimai iš tikrųjų yra susiję su nacionalinės teisės normų išaiškinimu, nes nėra Sąjungos teisės nuostatų, kuriomis būtų derinami valstybių narių teisės aktai dėl senaties. Be to, pagal Chartijos 51 straipsnį šis teisės aktas taikomas tik tais atvejais, kai valstybės narės įgyvendina Sąjungos teisę. Galiausiai šie klausimai nėra naudingi siekiant išspręsti ginčą pagrindinėje byloje.

49.

Slovakijos vyriausybė mano, kad atsižvelgiant į tai, jog į prašymą priimti prejudicinį sprendimą yra įtrauktas pirmasis klausimas, šis prašymas neatitinka Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnio c punkto reikalavimų. Iš tikrųjų šiame prašyme nenurodyta, kodėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl bendrojo trejų metų objektyvios senaties termino atitikties Sąjungos teisei. Be to, jeigu pirmasis klausimas būtų nepriimtinas, nebūtų pagrindo nagrinėti, be kita ko, antrojo klausimo.

50.

Nepritariu nei PROFI CREDIT Slovakia, nei Slovakijos vyriausybės pateiktoms abejonėms.

51.

Visų pirma, kalbant apie PROFI CREDIT Slovakia abejones dėl procedūros, kurios laikėsi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, teisėtumo, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas neturi tikrinti, ar sprendimas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą buvo priimtas laikantis nacionalinių organizavimo ir teisminių procedūrų taisyklių ( 20 ).

52.

Be to, dėl PROFI CREDIT Slovakia abejonės dėl prejudicinių klausimų, kurie nėra susiję su Sąjungos teise, reikia pripažinti, kad pirmuose dviejuose klausimuose neminimi jokie kiti Sąjungos teisės aktai, išskyrus Chartiją. Vis dėlto, kaip pažymėjau šios išvados 31–33 punktuose, šiais dviem klausimais prašoma pateikti paaiškinimų, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų priimti sprendimą dėl nacionalinės teisės nuostatų, susijusių su senaties terminais, kurios nustatytos vadovaujantis procesinės autonomijos principu, atitikties direktyvoms 93/13 ir 2008/48 ( 21 ).

53.

Iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad tik nagrinėjantis bylą nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą ( 22 ).

54.

Vadinasi, nacionalinių teismų pateiktiems klausimams taikoma svarbos prezumpcija, ir Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl šių klausimų, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas išaiškinimas visiškai nesusijęs su ginčo pagrindinėje byloje aplinkybėmis ar dalyku, kad problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į tuos klausimus. Atsižvelgiant į šios išvados 31–33 punktuose pateiktus argumentus, nagrinėjamu atveju tokia išvada neturi būti daroma.

55.

Galiausiai dėl Slovakijos vyriausybės nurodytos abejonės reikia pažymėti, kad nors motyvai, kuriais remdamasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė pirmąjį klausimą, nėra išdėstyti itin aiškiai, jie vis dėlto leidžia suprasti problemas, kuriomis grindžiamas šis klausimas.

56.

Iš tikrųjų, kaip nurodžiau šios išvados 29 punkte, ieškovo pagrindinėje byloje pateiktam ieškiniui iš esmės taikomas trejų metų objektyvios senaties terminas. Atrodo, kad nagrinėjamu atveju šis terminas jau yra pasibaigęs. Tam, kad šiam ieškiniui nebūtų suėjusi senatis, turėtų būti laikomasi nuomonės, kad šiuo terminu negali būti remiamasi prieš ieškovą pagrindinėje byloje. Tokį negalėjimą remtis gali lemti minėto termino neatitiktis Sąjungos teisei. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, palyginti su dešimties metų senaties terminu, kurį taikydami Slovakijos teismai užtikrina vartotojų apsaugą, laikydamiesi Sprendime Gutiérrez Naranjo ir kt. ( 23 ) suformuotos jurisprudencijos, trejų metų terminas yra nenaudingas vartotojui ir jį taikant ribojamos vartotojo teisės, kartais net užkertant kelią jomis pasinaudoti. Todėl atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, jog dėl objektyvios trejų metų senaties termino gali tapti praktiškai neįmanoma pasinaudoti pagal Sąjungos teisę vartotojams suteiktomis teisėmis, arba bent jau, kad šis terminas sukelia didelę riziką atgrasinti vartotoją veiksmingai ginti savo teises nacionaliniame teisme.

57.

Kaip nurodžiau šios išvados 33 punkte, atsižvelgiant į tai, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nenustato ieškinių dėl sumų, gautų pagal direktyvoms 93/13 ir 2004/48 prieštaraujančias sutarties sąlygas, grąžinimo pareiškimo taisyklių, tokias taisykles turi nustatyti valstybės narės. Vadinasi, tokiems ieškiniams šios valstybės gali nustatyti senaties terminus.

58.

Tiesa tai, kad Sprendime Gutiérrez Naranjo ir kt. ( 24 ) Teisingumo Teismas nusprendė, jog teismo konstatavimas, kad sutarties sąlyga yra nesąžininga, iš principo turi lemti vartotojo faktinės ir teisinės situacijos, kurioje jis būtų, jeigu nebūtų minėtos sąlygos, atkūrimą. Be to, jis nusprendė, kad nacionalinio teismo pareiga netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, pagal kurią privaloma mokėti sumas, kurios, kaip vėliau paaiškėja, yra nepagrįstos, iš principo reiškia atitinkamą restitucinį poveikį, kiek tai susiję su šiomis sumomis.

59.

Vis dėlto savo neseniai pateiktoje išvadoje sujungtose bylose Raiffeisen Bank ir BRD Groupe Société Générale ( 25 ) pateikiau kelis argumentus, patvirtinančius teiginį, kad pagal šį sprendimą nedraudžiama senaties terminų nustatyti ieškiniams dėl sumų, sumokėtų pagal nesąžiningas sąlygas, grąžinimo. Šiuo klausimu tik priminsiu, kad šiame sprendime Teisingumo Teismas, kurio buvo prašoma priimti sprendimą dėl nacionalinės jurisprudencijos, pagal kurią laiko atžvilgiu ribojami restitucijos taikymo padariniai, išskyrė Sąjungos teisės normos aiškinimo pasekmių apribojimą laiko atžvilgiu ir procesinių taisyklių, kaip antai pagrįsto senaties termino, taikymą ( 26 ).

60.

Tą patį galima pasakyti apie kitus sprendimus, kuriuose Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad direktyvomis 93/13 ir 2008/48 grindžiamiems ieškiniams dėl restitucijos galėjo būti taikomas senaties terminas.

61.

Vienas tokių sprendimų – OPR‑Finance ( 27 ). Teisingumo Teismas konstatavo, kad veiksmingumo principui prieštarauja sąlyga, pagal kurią vartotojas turi prašyti pripažinti kredito sutartį negaliojančia, o dėl to kyla pareiga grąžinti pagrindinę sumą, kai kreditorius pažeidžia Direktyvos 2008/48 8 straipsnyje numatytą pareigą, ir padaryti tai per trejų metų terminą. Vis dėlto šis teiginys turi būti aiškinamas atsižvelgiant į ginčo aplinkybes, dėl kurių šioje byloje pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą. Iš tikrųjų prašymą priimti sprendimą pateikęs teismas, nagrinėdamas šią prieš vartotoją nukreiptą bylą, negalėjo ex officio spręsti dėl kredito sutarties negaliojimo, todėl turėjo patenkinti kreditoriaus reikalavimą. Tai lėmė aplinkybė, kad nacionalinės teisės aktų neatitiktį lėmė draudimas ex officio nagrinėti klausimą dėl Direktyvos 2008/48 8 straipsnyje numatytos pareigos vykdymo ( 28 ).

62.

Tas pats pasakytina apie Sprendimą Cofidis ( 29 ), kuriame Teisingumo Teismas dėl Direktyvos 93/13 nusprendė, kad dėl procesinės nuostatos, pagal kurią nacionaliniam teismui bylose, kuriose vartotojai yra atsakovai, draudžiama pasibaigus naikinamajam terminui ex officio arba vartotojui pateikus prieštaravimą remtis sąlygos, kurią įvykdyti reikalauja verslininkas, nesąžiningumu, apsaugos, kurią direktyva siekiama suteikti vartotojams, taikymas tampa pernelyg sudėtingas.

63.

Dėl Slovakijos teisės aktų, kaip juos šioje byloje paaiškino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pažymėtina, kad nėra pagrindo manyti, kad pasibaigus objektyvios senaties terminams draudžiama ex officio kelti klausimą dėl neteisingo MN pateikimo, todėl nagrinėjamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą skiriasi nuo to, dėl kurio priimtas Sprendimas OPR‑Finance ( 30 ). Remiantis Įstatymo Nr. 129/2010 11 straipsnio 1 dalimi atrodo, kad dėl tokios neteisingos informacijos automatiškai netaikomos palūkanos ir mokesčiai.

64.

Be to, iš šių teisės aktų matyti, kad suėjus šiems objektyvios senaties terminams nacionaliniam teismui draudžiama ex officio konstatuoti sutarties sąlygų nesąžiningumą, todėl dar ir dėl to šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą skiriasi nuo to, dėl kurio buvo priimtas Sprendimas Cofidis ( 31 ). Iš tikrųjų pagal Civilinio kodekso 53 straipsnio 1 dalį su vartotoju sudarytoje sutartyje esančios nesąžiningos sąlygos negalioja. Komisija šią nuostatą aiškina taip, kad tai yra absoliutus negaliojimas ir kad remiantis Slovakijos doktrina į tokį negaliojimą teismas turi atsižvelgti, net jeigu bylos šalys to neprašo ir tam netaikomi apribojimai laiko atžvilgiu. Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad Civilinio kodekso 107 straipsnis, regis, yra susijęs ne su ieškiniais, kuriais prašoma konstatuoti sutarties sąlygų nesąžiningumą, bet tik su ieškiniais dėl restitucijos, kuriems taikomas nepagrįsto praturtėjimo režimas.

65.

Galimybė valstybėms narėms nustatyti ieškiniams dėl restitucijos taikomus senaties terminus nereiškia, kad jų turima diskrecija šiuo klausimu yra neribota. Senaties režimas turi atitikti reikalavimus, kildinamus iš veiksmingumo principo. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje gausu išaiškinimų dėl šio principo, kiek tai susiję su ieškiniams taikoma senatimi vartotojų apsaugos srityje. Atsižvelgdamas į tai, kad neseniai turėjau galimybę išanalizuoti šią jurisprudenciją kontekste, kuris panašus į šios bylos kontekstą ( 32 ), pateiksiu tik išvadų, kurias galima padaryti remiantis šia jurisprudencija, santrauką.

66.

Nagrinėjant nacionalinės teisės nuostatų suderinamumą su veiksmingumo principu, prireikus reikia atsižvelgti į pagrindinius nacionalinės teismų sistemos principus, kaip antai teisės į gynybą apsaugą, teisinio saugumo principą ir sklandžią proceso eigą. Taigi iš vartotojo gali būti reikalaujama tam tikro budrumo, kiek tai susiję su jo interesų apsauga, nepažeidžiant veiksmingumo principo. Šiuo atžvilgiu dėl teisinio saugumo sumetimais nustatomų pagrįstų naikinamųjų terminų ieškiniui pareikšti netampa praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis. Kita vertus, terminas negali būti laikomas pagrįstu, jeigu dėl jo kyla didelė rizika atgrasyti vartotoją veiksmingai ginti savo teises verslininko ieškinį nagrinėjančiame teisme. Kitaip tariant, pagrįsto termino turi praktiškai pakakti, kad vartotojas galėtų parengti ir pareikšti veiksmingą ieškinį ( 33 ).

67.

Taip pat tai, ar terminas yra pagrįstas ir ar atitinka veiksmingumo principą, negali būti nustatyta atsižvelgiant vien į jo trukmę. Svarbu atsižvelgti į visas su šiuo terminu susijusias sąlygas, be kita ko, įvykį, nuo kurio jis pradedamas skaičiuoti ( 34 ).

68.

Galiausiai senaties terminas ir visi jo taikymo ypatumai bus laikomi atitinkančiais veiksmingumo principą, jeigu jie yra pritaikyti prie atitinkamos srities ypatybių, kad nebūtų visiškai panaikintas svarbių Sąjungos teisės nuostatų veiksmingumas.

69.

Prejudicinius klausimus reikia nagrinėti atsižvelgiant į šiuos jurisprudencijoje pateiktus paaiškinimus. Tiksliau tariant, reikia nustatyti, ar Slovakijos teisės nuostatose nustatyti senaties terminai gali būti laikomi pagrįstais, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

70.

Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimų matyti, kad trejų metų objektyvios senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo faktinio nepagrįsto praturtėjimo momento. Remiantis tuo, darytina išvada, kad vartotojo atliktas mokėjimas, siekiant įgyvendinti sutartį, yra įvykis, nuo kurio pradedamas skaičiuoti šis terminas. Vadinasi, minėtas terminas turi būti skaičiuojamas atskirai kiekvienam vartotojo mokėjimui vykdant sutartį ( 35 ).

71.

Tokių kredito sutarčių, kokia sudaryta tarp šalių pagrindinėje byloje, vykdymo laikotarpis iš esmės yra labai ilgas. Iš tikrųjų kredito sutarčių ekonominė funkcija yra, inter alia, tokia: kredito gavėjui iš karto išmokama atitinkama suma, prie kurios pridedami mokesčiai ir palūkanos ir kurią vėliau jis laipsniškai grąžina.

72.

Šiomis aplinkybėmis, jeigu įvykis, nuo kurio skaičiuojamas trejų metų senaties terminas, yra bet koks kredito gavėjo atliekamas mokėjimas, gali būti, kad ilgiau nei trejus metus vykdant sutartį tam tikrų šio kredito gavėjo ieškinių atžvilgiu senatis bus suėjusi prieš įvykdant šią sutartį ( 36 ). Tai juo labiau taikytina ieškiniams, kurie susiję su iš karto po sutarties sudarymo atliktais mokėjimais, ir tai gali paskatinti verslininkus „paankstinti“ didžiąją dalį mokėjimų, kuriuos turi atlikti jų klientai.

73.

Šiomis aplinkybėmis pagal senaties režimą vartotojams gali būti sistemingai nesuteikiama galimybė reikalauti grąžinti mokėjimus, atliktus pagal direktyvoms vartotojų apsaugos srityje prieštaraujančias sutarties sąlygas prieš įvykdant atitinkamą sutartį. Iš tiesų negalima atmesti galimybės, kad vartotojas, visiškai nežinantis, kad sutartis neatitinka Sąjungos teisės, ir bijodamas, kad verslininkas nepareikštų jam ieškinio, būtų linkęs vykdyti sutartines prievoles. Šiomis aplinkybėmis neatrodo neįprasta, kad vartotojas konsultuojasi su advokatu arba teisininku dėl tokios neatitikties po sutarties įvykdymo. Visų pirma tai pasakytina apie sutartis, kurios vykdomos kelerius metus, t. y. laikotarpiu, kuris nelaikytinas pakankamai ilgu, kad būtų galima reikalauti, kad vartotojas, kuris rodo tam tikrą budrumą, kiek tai susiję su jo interesų apsauga, konsultuotųsi dėl tokios neatitikties.

74.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia manyti, kad pagal veiksmingumo principą draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos (arba jų aiškinimas), pagal kurias ieškiniams dėl restitucijos, pareikštiems remiantis sutarties sąlygomis, kurios pripažintos nesąžiningomis, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 93/13, ir (arba) sutarties sąlygomis, kurios prieštarauja Direktyvoje 2008/48 nustatytiems reikalavimams, taikomas trejų metų senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo faktinio nepagrįsto praturtėjimo momento.

75.

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, nereikia atsakyti į antrąjį klausimą, kuris pateiktas tik tuo atveju, jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą būtų neigiamas. Tačiau pratęsiu savo analizę, jei Teisingumo Teismas nepritartų mano analizei dėl pirmojo klausimo.

76.

Siekiant atskleisti problemos, kuri iškeliama antruoju klausimu, kontekstą, reikia priminti, kad pagal Slovakijos teisę, skirtingai nuo trejų metų objektyvios senaties termino, dešimties metų senaties terminas taikomas tik tada, jei įrodytas nepagrįsto praturtėjimo tyčinis pobūdis. Atrodo, kad kalbama ne apie bendrąjį senaties terminą, kuris taikomas bendruoju atveju, o apie specialųjį terminą.

77.

Remdamasi šia prielaida Slovakijos vyriausybė pažymi, kad antrasis klausimas, kuris teikiamas tik tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad bendrasis trejų metų objektyvios senaties terminas atitinka Sąjungos teisės reikalavimus, neturi reikšmės, nes numatant specialųjį dešimties metų senaties terminą suteikiama papildoma nauda, kurios teoriškai galėtų net nebūti. Bet kuriuo atveju, Slovakijos vyriausybės manymu, Sąjungos teisei neprieštarauja nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias reikalaujama, kad norėdamas pasinaudoti tokiu terminu vartotojas turi įrodyti tyčinį nepagrįsto praturtėjimo pobūdį. Be to, šio teiginio nepaneigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytas Sprendimas CA Consumer Finance ( 37 ), nes atvejis, dėl kurio buvo priimtas šis sprendimas, nėra panašus į nagrinėjamą šioje byloje.

78.

Komisija tvirtina, kad atvejis, kai vartotojas turi įrodyti kreditoriaus tyčią, kad būtų taikomas dešimties metų objektyvios senaties terminas, prieštarauja Sąjungos teisei vartotojų apsaugos srityje.

79.

Visų pirma ji teigia, kad sąlyga yra nesąžininga, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitiktis vartotojo nenaudai. Remdamasi šia nuostata Komisija daro išvadą, kad tik kreditorius yra atsakingas už nesąžiningos sąlygos atsiradimą, ir tokios sąlygos nustatymas reiškia, kad šis kreditorius nesielgė sąžiningai.

80.

Remdamasi Sprendimu Karel de Grote – Hogeschool Katholieke Hogeschool Antwerpen ( 38 ) Komisija taip pat tvirtina, kad pareiga vartotojui įvykdyti ilgesnio nei trejų metų senaties termino taikymo sąlygas prieštarautų Teisingumo Teismo išvadoms, t. y. kad atsižvelgiant į viešojo intereso, kuriuo grindžiama apsauga, pagal šią direktyvą suteikiama vartotojams, pobūdį ir svarbą, jos 6 straipsnį reikia laikyti lygiaverčiu nacionalinėms normoms, kurios vidaus teisės sistemoje priskiriamos prie viešosios tvarkos normų kategorijos.

81.

Galiausiai, skirtingai nei Slovakijos vyriausybė, Komisija mano, kad Sprendimas CA Consumer Finance ( 39 ) yra reikšmingas, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes.

82.

Vadinasi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl atsakymo į antrąjį klausimą, atsižvelgiant į tris aspektus, dėl kurių ginčijasi bylos šalys: tyčios reikšmė pagal direktyvose 93/13 ir 2008/48 įtvirtintas sistemas, Slovakijos teisėje įtvirtintų skirtingų objektyvios senaties terminų taikymas ir Sprendimo CA Consumer Finance ( 40 ) svarba.

83.

Atrodo, kad Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalimi paremti Komisijos argumentai yra grindžiami tokiu šios direktyvos aiškinimu, kad pagal šioje direktyvoje įtvirtintą sistemą nustatyta nesąžininga sutarties sąlyga reiškia verslininko, kuris šią sąlygą įtraukė į su vartotoju sudarytą sutartį, tyčią.

84.

Reikia pripažinti, kad su sąžiningumu (arba verčiau jo nebuvimu) susijęs kriterijus yra nustatytas Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje. Vis dėlto šis kriterijus tikrai nėra nustatytas tam, kad atskleistų psichologinius sutarties sudarymo aspektus. Iš tiesų šioje nuostatoje nurodomas kriterijus minimas siekiant aprašyti rezultatą, kurį turi lemti sutarties sąlyga, kad ji būtų laikoma nesąžininga. Remiantis minėtos nuostatos tekstu, dėl tokios sąlygos turi atsirasti ryškus neatitiktis, pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą.

85.

Taigi tai yra ne subjektyvus, o objektyvus kriterijus ( 41 ). Šis aiškinimas atitinka Direktyvos 93/13 šešioliktąją konstatuojamąją dalį, kurioje dėmesys atkreipiamas į objektyvius sąžiningumo reikalavimo vertinimo aspektus ( 42 ). Vadovaudamasis tokia logika Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad, kiek tai susiję su šiuo reikalavimu, nacionalinis teismas turi patikrinti, ar verslininkas, sąžiningai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų atskirai derėtasi ( 43 ).

86.

Taip pat tiesa, kad Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog dėl visų nesąžiningų sąlygų nebuvo atskirai derėtasi. Darytina išvada, kad vartotojas nedaro įtakos nesąžiningos sąlygos įtraukimui į sutartį ir šios sąlygos turiniui. Žinoma, galima būtų tvirtinti, kad šiuos du aspektus vis dėlto išimtinai nulemia verslininkas. Tačiau tuo remiantis negalima daryti išvados, kad pagal šią direktyvą reikalaujama, jog verslininkas būtų tyčia įtraukęs nesąžiningą sąlygą į su vartotoju sudarytą sutartį, arba kad pagal šią direktyvą galioja tokia prezumpcija.

87.

Pagal Direktyvoje 93/13 įtvirtintą sistemą siekis sutartyje nustatyti nesąžiningą sąlygą arba pasiekti, kad atsirastų ryškus neatitiktis vartotojo nenaudai, neturi reikšmės. Tokia sistema didinama vartotojų apsauga, nes pagal ją net nepaliekama galimybės pradėti ginčus dėl klausimo, ar verslininko elgesys yra tyčinio pobūdžio pagal šios direktyvos 6 straipsnį arba ar jis galės paneigti joje įtvirtintą prezumpciją ( 44 ). Iš tikrųjų verslininko atsakomybė turi būti laikoma objektyvia atsakomybe vien dėl to, kad naudojama nesąžininga sąlyga.

88.

Be to, net darant prielaidą, kad tokia Direktyva 93/13 įtvirtinta sistema grindžiama teiginiu, kad sutarties sąlygos nesąžiningumą lemia verslininko tyčia, tokia tyčia, kaip tai suprantama pagal direktyvą, nebūtinai atitiktų „tyčios“ sąvoką, kaip tai suprantama pagal valstybės narės teisę. Vadinasi, nesąžiningos sąlygos buvimas, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvą, nebūtinai reiškia, kad būtų įvykdytos sąlygos, kuriomis remiantis galima taikyti dešimties metų objektyvios senaties terminą, nustatytą Slovakijos teisėje.

89.

Tas pats pasakytina ir apie Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalį, pagal kurią neteisingas MN pateikimas prieštarauja šiai nuostatai, o verslininko ketinimai negali turėti įtakos jo arba vartotojo teisėms.

90.

Vadinasi, Direktyvoje 93/13 įtvirtinta sistema nėra grindžiama teiginiu, kad visas nesąžiningas sąlygas lemia sąmoningi arba tyčiniai verslininko veiksmai. Taigi pagal šią direktyvą nereikalaujama, kad vartotojas galėtų remtis specialiuoju senaties terminu, kuris taikomas tyčinio nepagrįsto praturtėjimo atveju. Tą patį galima pasakyti, kalbant apie Direktyvoje 2008/48 įtvirtintą sistemą ir neteisingą MN pateikimą.

91.

Slovakijos vyriausybė ir Komisija atkreipia dėmesį į tai, kad dešimties metų objektyvios senaties terminas yra papildomas terminas trejų metų termino atžvilgiu. Jų nuomonės nesutampa dėl šių skirtingų taikomų terminų reikšmės ilgesnio termino atitikties Sąjungos teisei požiūriu.

92.

Darant prielaidą, kad dėl bendrojo trejų metų senaties termino, kuris numatytas atskirai, netampa praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės vartotojams suteiktomis teisėmis ( 45 ), vargu ar specialusis dešimties metų senaties terminas, kuris trejų metų termino atžvilgiu yra papildomas, neatitinka pagal veiksmingumo principą keliamų reikalavimų.

93.

Iš tikrųjų kiekvienas atvejis, kai kyla klausimas, ar nacionalinė nuostata atitinka veiksmingumo principą, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į šios nuostatos vaidmenį visame procese, jo eigą ir ypatumus įvairiose nacionalinėse institucijose. Vykdant su šio principo laikymusi susijusią kontrolę reikia atsižvelgti į visas su senaties terminu susijusias sąlygas ( 46 ). Remiantis šiais samprotavimais, vykdant tokią kontrolę negalima neatsižvelgti į tai, kad kalbama apie senaties terminą, kuris bendrojo senaties termino, kurio atitiktis veiksmingumo principui buvo patvirtinta, atžvilgiu yra papildomas.

94.

Be to, priešingai, nei tvirtina Komisija, viešojo intereso, kuriuo grindžiama pagal Direktyvą 93/13 vartotojams užtikrinama apsauga, pobūdis ir svarba negali paneigti teiginio, kad mažai tikėtina, jog specialusis dešimties metų senaties terminas, kuris trejų metų termino, atitinkančio veiksmingumo principą, atžvilgiu yra papildomas, neatitinka pagal šį principą keliamų reikalavimų. Jeigu verslininko ketinimai, kiek tai susiję su jo praturtėjimu, neturi reikšmės Sąjungos teisės požiūriu ( 47 ), reikia manyti, kad pagal Sąjungos teisę, kiek tai susiję su tyčiniu praturtėjimu, nereikalaujama vartotojui suteikti galimybę remtis specialiuoju senaties terminu, kuris yra ilgesnis nei bendrasis senaties terminas.

95.

Sprendime CA Consumer Finance ( 48 ) Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal Direktyvą 2008/48 draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias pareiga įrodyti, kad nebuvo įvykdytos jos 5 ir 8 straipsniuose numatytos pareigos (informacijos prieš sudarant sutartį pateikimas ir vartotojo kreditingumo įvertinimas), tenka vartotojui, motyvuojant tuo, kad taip pažeidžiamas veiksmingumo principas. Iš tiesų Teisingumo Teismas pažymėjo, kad vartotojas neturi priemonių, leidžiančių įrodyti, kad kreditorius neįvykdė šių pareigų. Kita vertus, jis nurodė, kad pagal Direktyvą 2008/48 suteiktų teisių veiksmingumas užtikrinamas nacionalinėje teisėje įtvirtinta taisykle, pagal kurią paprastai kreditorius teisme turi įrodyti, kad tinkamai įvykdė minėtas pareigas ( 49 ).

96.

Visų pirma reikia pažymėti, kad Sprendime CA Consumer Finance ( 50 ) aplinkybės, kuriomis kilo teisinė įrodinėjimo pareigos problema, buvo ne tokios, kaip nagrinėjamu atveju. Kaip ir Sprendime OPR‑Finance ( 51 ), kuris trumpai analizuotas šios išvados 61 punkte, byla buvo susijusi su ieškiniu, kurį verslininkas pateikė prieš vartotoją.

97.

Be to, teisinė problema dėl įrodinėjimo pareigos, kuri nagrinėta šiame sprendime, buvo susijusi su verslininko neveikimu, kuris galėjo būti vartotojo ieškinio pagrindas arba pagrindas nacionaliniam teismui išimtį pritaikyti ex officio. Kita vertus, pagal direktyvose 93/13 ir 2008/48 įtvirtintas sistemas verslininko veiksmų tyčinis pobūdis neturi reikšmės, nes pastaroji susijusi su neteisingu MN pateikimu.

98.

Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos šioje byloje, dėl trejų metų objektyvios senaties termino, kaip antai nurodyto pirmajame klausime, nekyla problemos veiksmingumo principo požiūriu, siūlyčiau laikytis nuomonės, kad apskritai pagal šį principą taip pat nedraudžiama taikyti dešimties metų objektyvios senaties termino, kaip antai nurodyto antrajame klausime, kuris trejų metų senaties termino atžvilgiu yra papildomas.

99.

Vis dėlto neatsižvelgdamas į pirma išdėstytas papildomas pastabas, susijusias su antruoju klausimu, ir toliau laikausi požiūrio, kurį išdėsčiau šios išvados 74 punkte.

100.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Krajský súd v Prešove (Prešovo apygardos teismas, Slovakija) pateiktus pirmąjį ir antrąjį prejudicinius klausimus:

pagal veiksmingumo principą draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos (arba jų aiškinimas), pagal kurias ieškiniams dėl restitucijos, pareikštiems remiantis sutarties sąlygomis, kurios pripažintos nesąžiningomis, kaip tai suprantama pagal 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais, ir (arba) sutarties sąlygomis, kurios prieštarauja 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančioje Tarybos direktyvą 87/102/EE nustatytiems reikalavimams, taikomas trejų metų senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo faktinio nepagrįsto praturtėjimo momento.