Laikina versija
GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2019 m. lapkričio 14 d.(1)
Byla C‑616/18
Cofidis SA
prieš
YU,
ZT
(Tribunal d’instance Épinal (Epinalio apylinkės teismas, Prancūzija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
Byla C‑679/18
OPR-Finance s.r.o.
prieš
GK
(Okresní soud v Ostravě (Ostravos apylinkės teismas, Čekijos Respublika) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vartotojų apsauga – Direktyva 2008/48 – Vartojimo kredito sutartys – Kreditoriaus prieš sudarant sutartį atliekamas vartotojo kreditingumo patikrinimas – Kreditoriaus pareigos informuoti sudarant sutartį – Sankcijos už šių pareigų nesilaikymą – Taikymas savo iniciatyva – Nacionalinės teisės nuostata, kuria nacionaliniam teismui, pasibaigus senaties arba naikinamajam terminui, draudžiama ex officio arba vartotojui pateikus prieštaravimą konstatuoti pareigų pažeidimus ir už juos bausti“
I. Įžanga
1. Bylos Cofidis (C‑616/18) ir OPR-Finance (C‑679/18) grindžiamos Prancūzijos ir Čekijos teismų prašymais priimti prejudicinį sprendimą, kuriuose abiem atvejais prašoma išaiškinti Vartojimo kreditų direktyvą(2). Iš esmės klausiama, kokiu mastu nacionaliniai naikinamieji ir senaties terminai neleidžia nacionaliniam teismui savo iniciatyva įvertinti Vartojimo kreditų direktyvos 8 ir 10 straipsnių pažeidimų ir kokiu mastu teismai savo iniciatyva turi skirti sankcijas už nustatytus pažeidimus.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
2. Vartojimo kreditų direktyvos 8 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:
„Valstybės narės užtikrina, kad prieš sudarant kredito sutartį kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atitinkamais atvejais remdamasis iš vartotojo gauta pakankama informacija ir prireikus atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje. Valstybės narės, kurių teisės aktuose reikalaujama, kad kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje, gali išlaikyti šį reikalavimą.“
3. Vartojimo kreditų direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje išvardijami duomenys, kuriuos būtina „aiškiai ir glaustai“ nurodyti kredito sutartyje, be kita ko, apimantys ir bendros kredito kainos metinę normą ir bendrą vartotojo mokamą sumą (g punktas), taip pat informaciją apie tam tikras vartotojo teises.
4. Vartojimo kreditų direktyvos 23 straipsniu valstybės narės įpareigojamos nustatyti „taisykles dėl sankcijų, taikomų už pagal šią direktyvą priimtų nacionalinių nuostatų pažeidimus“ ir imtis „visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad jos būtų įgyvendinamos. Numatytos sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios“.
B. Nacionalinė teisė
1. Prancūzijos teisės aktai (byla „Cofidis“)
5. Vartojimo kreditų direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę Prancūzija perkėlė Loi n° 2010-737 du 1 er juillet 2010 portant réforme du crédit à la consommation (2010 m. liepos 1 d. Įstatymas Nr. 2010-737 dėl vartojimo kredito reformos)(3), pakeisdama Code de la consommation (Vartotojų kodeksas).
6. Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Code de la consommation (Vartotojų kodeksas) teisės normos, reikšmingos sprendimui priimti, viena vertus, yra L. 311-9 straipsnis(4), kuriame numatyta, kad prieš sudarydamas kredito sutartį kreditorius patikrina kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, įskaitant informaciją, kurią pastarasis pateikia kreditoriaus prašymu. Kita vertus, L 311-18 straipsnio 2 dalyje(5) leidžiama sutartyje privalomai nurodytinus duomenis nustatyti dekretu. Remiantis šiuo leidimu, buvo priimtas Décret n° 2011-136 du 1 er février 2011 (2011 n. vasario 1 d. Dekretas Nr. 2011-136), kuris savo ruožtu kodifikuotas kaip Code de la consommation R. 311-5 straipsnis(6). To straipsnio I dalyje numatyta: „L. 311-18 straipsnyje nurodyta kredito sutartis surašoma šriftu, kurio rašmenys negali būti mažesni nei 8 pt. Joje aiškiai ir įskaitomai“ išdėstoma esminė informacija.
7. Code de la consommation L. 311-48 straipsnyje reglamentuojamos kreditoriaus pareigų nesilaikymo teisinės pasekmės. Dėl L. 311-18 straipsnyje nustatytos pareigos informuoti nesilaikymo kreditorius pagal L. 311-48 straipsnio 1 dalį netenka teisės į palūkanas. Pagal L. 311-48 straipsnio 2 dalį ši sankcija taip pat taikoma, jeigu kreditorius neįvykdo L. 311-9 straipsnyje nustatytos pareigos patikrinti kredito gavėjo kreditingumą; šiuo atveju teismas gali apriboti teisę į palūkanas.
8. Iš Code de la consommation nuostatų, reglamentuojančių vartojimo kreditus, taikymo kylantiems ginčams galioja įvairūs naikinamieji ir senaties terminai. Code de la consommation L. 311-52 straipsnyje nustatyta, kad ieškinius dėl pradelstų mokėjimų galima pareikšti per dvejų metų terminą, kuris skaičiuojamas nuo ginčą sukėlusio įvykio dienos. Dėl vartotojo ieškinių Code de commerce (Komercinis kodeksas) L. 110-4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsipareigojimų, kylančių iš prekybos tarp pardavėjų arba tarp pardavėjų ir komercinės veiklos nevykdančių subjektų, senaties terminas baigiasi po penkerių metų, išskyrus atvejus, kai jiems taikomi specialūs trumpesni senaties terminai. Be to, Code civil (Civilinis kodeksas) 2224 straipsnyje bendrai nustatyta, kad ieškiniams dėl asmeninių teisių arba ieškiniams dėl kilnojamojo turto nustatomas penkerių metų senaties terminas, skaičiuojamas nuo tos dienos, kai teisės turėtojas sužinojo arba turėjo sužinoti apie faktines aplinkybes, kurios suteikia jam galimybę pasinaudoti šia teise.
2. Čekijos Respublikos teisė (byla „OPR-Finance“)
9. Čekijos Respublika Vartojimo kreditų direktyvą į nacionalinę teisę nuo 2016 m. gruodžio 1 d. perkėlė Zákon č. 257/2016 Sb., o spotřebitelském úvěru (Įstatymas Nr. 257/2016 dėl vartojimo kredito sutarčių, toliau– Zákon č. 257/2016).
10. Zákon č. 257/2016 86 straipsnyje vartotojo kreditingumo vertinimas reglamentuojamas taip:
„1. Prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą ar įsipareigojimų pagal sutartį pakeitimą, dėl kurio gerokai padidėja bendra vartojimo kredito suma, kreditorius įvertina vartotojo kreditingumą, remdamasis esmine, patikima, pakankama ir proporcinga informacija, gauta iš vartotojo ir prireikus iš duomenų bazės, leidžiančios įvertinti vartotojo kreditingumą, arba iš kitų šaltinių. Kreditorius vartojimo kreditą suteikia tik tada, jei kreditingumo vertinimo rezultatas rodo, kad nėra pagrįstų abejonių dėl vartotojo galėjimo grąžinti vartojimo kreditą. <...>.“
11. Zákon č. 257/2016 87 straipsnyje reglamentuojamos pareigos įvertinti vartotojo kreditingumą pažeidimo pasekmės:
„1. Jeigu kreditorius suteikia vartotojui kreditą, pažeisdamas 86 straipsnio 1 dalies antrą sakinį, sutartis yra niekinė ir negaliojanti. Vartotojas gali ginčyti jos galiojimą per trejų metų senaties terminą, skaičiuojamą nuo sutarties sudarymo dienos. Vartotojas privalo per jo finansinius pajėgumus atitinkantį laikotarpį grąžinti pagrindinę suteikto vartojimo kredito sumą.“
12. Zákon č. 89/2012 Sb., občanský zákoník (Įstatymas Nr. 89/2012, Civilinis kodeksas) 586 straipsnyje vadinamasis santykinis negaliojimas, be kita ko, numatytas Zákon č. 257/2016 87 straipsnio 1 dalyje, bendrai reglamentuojamas taip:
„1. Jeigu teisinio sandorio negaliojimas numatomas tam tikro asmens interesų apsaugos tikslais, tik tas asmuo gali ginčyti to sandorio galiojimą.
2. Jeigu teisę ginčyti teisinio sandorio galiojimą turintis asmuo to nepadaro, tas teisinis sandoris laikomas galiojančiu.“
III. Bylos Cofidis faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą
A. Faktinės aplinkybės ir pagrindinė byla
13. Ieškovė pagrindinėje byloje Cofidis 2013 m. gegužės 5 d. su atsakovais pagrindinėje byloje, kaip su vartotojais, pasirašė sutartį dėl kreditų, kurių suma 20 600 eurų, konsolidavimo(7). 2017 m. gruodžio 20 d. Cofidis pareiškė nutraukianti sutartį ir 2018 m. kovo 29 d. pareikalavo iš atsakovų sumokėti dar nesumokėtas įmokas.
14. 2018 m. gegužės 9 d. įteiktame ieškinyje Cofidis prašo priteisti iš atsakovų solidariai sumokėti reikalaujamą sumą ir pripažinti sprendimą laikinai vykdytinu. 2018 m. birželio 21 d. pirmininkaujantis teisėjas savo iniciatyva nagrinėjo tiek galimą pareigos pasiūlymą dėl sutarties pateikti aiškiai ir įskaitomai pažeidimą, tiek galimą pareigos patikrinti kredito gavėjų kreditingumą pažeidimą bei su tuo susijusias sankcijas (teisės gauti palūkanas pripažinimas niekine arba visiškas ar dalinis praradimas) ir paprašė šalių pareikšti savo nuomonę. Cofidis tam paprieštaravo, teigdama, kad buvo pasibaigęs terminas ex officio nurodyti gynybos pagrindus: teismas juos iškėlė praėjus penkerių metų terminui, skaičiuojamam nuo sutarties sudarymo dienos.
B. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir procesas Teisingumo Teisme
15. Taigi 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu (jį Teisingumo Teismas gavo 2018 m. spalio 1 d., Tribunal d’instance Épinal (Epinalio apylinkės teismas, Prancūzija) pateikė Teisingumo Teismui šį klausimą prejudiciniam sprendimui priimti:
„Ar dėl Vartojimo kreditų direktyva užtikrinamos vartotojų apsaugos yra draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias ieškinį, verslininko pareikštą vartotojui remiantis jų sudaryta kredito sutartimi, nagrinėjančiam nacionaliniam teismui draudžiama pasibaigus penkerių metų senaties terminui, skaičiuojamam nuo sutarties sudarymo dienos, ex officio arba vartotojui pateikus prieštaravimą nustatyti, kad nebuvo laikomasi šios direktyvos 8 straipsnyje įtvirtintų nuostatų dėl pareigos patikrinti vartotojo kreditingumą, šios direktyvos 10 ir paskesniuose straipsniuose įtvirtintų nuostatų dėl informacijos, kuri turi būti aiškiai ir glaustai nurodyta kredito sutartyse, ir apskritai visų tos direktyvos nuostatų, reglamentuojančių vartotojų apsaugą, ir taikyti už tai sankcijas?“
16. Procese Teisingumo Teisme rašytines pastabas pateikė Cofidis, kaip ieškovė pagrindinėje byloje, Prancūzijos Respublika, Čekijos Respublika ir Europos Komisija. Toms pačioms dalyvėms buvo atstovaujama ir 2019 m. rugsėjo 4 d. posėdyje.
IV. Bylos OPR-Finance faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą
A. Faktinės aplinkybės ir pagrindinė byla
17. Ieškovė pagrindinėje byloje OPR-Finance 2017 m. balandžio 21 d. atsakovei pagrindinėje byloje, kaip vartotojai, suteikė atnaujinamosios paskolos kreditą, kurio suma 4 900 Čekijos kronų (CZK)(8). Po to, kai vartotoja negrąžino mokėtinų kredito įmokų, OPR-Finance pareiškė ieškinį (jį teismas gavo 2018 m. birželio 7 d.), reikalaudama sumokėti 7 839 CZK(9) sumą ir įstatyme numatytus delspinigius, skaičiuojamus nuo 2017 m. spalio 1 d.
18. Nagrinėjant bylą, OPR-Finance neteigė ir neįrodė, kad prieš sudarydama kredito sutartį įvertino atsakovės kreditingumą. Atsakovė savo ruožtu netvirtino, kad kredito sutartis yra negaliojanti dėl to, kad ieškovė neįvertino jos kreditingumo.
B. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir procesas Teisingumo Teisme
19. 2018 m. spalio 25 d. nutartimi (ją Teisingumo Teismas gavo 2018 m. lapkričio 5 d.) Okresní soud v Ostravě (Ostravos apylinkės teismas, Čekijos Respublika) pagal SESV 267 straipsnį pateikė Teisingumo Teismui tokius klausimus prejudiciniam sprendimui priimti:
„1. Ar pagal kartu aiškinamas Vartojimo kreditų direktyvos 8 ir 23 straipsnių nuostatas draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose nustatyta, kad sankcija už kreditoriaus pareigos įvertinti vartotojo kreditingumą prieš sudarant kredito sutartį neįvykdymą yra kredito sutarties negaliojimas – kartu su vartotojo pareiga grąžinti kreditoriui pagrindinę sumą per vartotojo finansinį pajėgumą atitinkantį laikotarpį, – jeigu tokia sankcija (kredito sutarties negaliojimas) vis dėlto taikoma tik tada, kai vartotojas ja pasiremia (t. y. ginčija sutarties galiojimą) per trejų metų senaties terminą?
2. Jei Teisingumo Teismas į pirmąjį klausimą atsakytų teigiamai:
ar pagal kartu aiškinamas Vartojimo kreditų direktyvos 8 ir 23 straipsnių nuostatas reikalaujama, kad nacionalinis teismas savo iniciatyva taikytų sankciją, kuri nacionalinės teisės akte numatyta už kreditoriaus pareigos įvertinti vartotojo kreditingumą neįvykdymą (t. y. net ir tuo atveju, kai vartotojas šia sankcija aktyviai nesiremia)?“
20. Per prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą Teisingumo Teisme rašytines pastabas pateikė Čekijos Respublika, Portugalijos Respublika ir Europos Komisija. Toms pačioms dalyvėms buvo atstovaujama ir 2019 m. rugsėjo 4 d. posėdyje.
V. Prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas byloje Cofidis
21. Prancūzijos vyriausybė teigia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje Cofidis yra nepriimtinas. Jos manymu, teisinis klausimas yra hipotetinis, nes nurodomos senaties terminą reglamentuojančios Prancūzijos teisės nuostatos pagrindinėje byloje apskritai negali būti taikomos.
22. Šiam prieštaravimui, mano manymu, negali būti pritarta.
23. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad, kaip aiškina pati Prancūzijos vyriausybė, pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją prašymams priimti prejudicinį sprendimą, susijusiems su Sąjungos teisės išaiškinimu, taikoma reikšmingumo prezumpcija(10). Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo tik jei akivaizdu, kad prašomas atlikti Sąjungos teisės nuostatos aiškinimas ar galiojimo vertinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba Teisingumo Teismui nežinomos faktinės ir teisinės aplinkybės, būtinos norint naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus(11). Nagrinėjamu atveju taip nėra. Kaip pažymi pati Prancūzijos vyriausybė, Code de commerce L. 110-4 straipsnyje ir Code civil (Civilinis kodeksas) 2224 straipsnyje reglamentuojamo senaties termino taikymą tokiomis aplinkybėmis, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, nacionaliniai teismai vertina skirtingai. Atsižvelgiant į tai, reikia remtis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone dėl taikytinų nacionalinės teisės normų ir preziumuoti, kad prejudicinis klausimas yra reikšmingas sprendimui byloje priimti.
24. Tiesa, tiek, kiek prejudiciniu klausimu klausiama dėl sankcijų už pareigų pažeidimus taikymo vartotojui pateikus prieštaravimą, pažymėtina, kad pagrindinėje byloje toks reikalavimas nebuvo pareikštas. Todėl šis klausimo aspektas konkrečioje byloje nėra reikšmingas sprendimui priimti, taigi yra hipotetinio pobūdžio.
25. Be to, mano manymu, yra pagrįstas Cofidis prieštaravimas, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas tiek, kiek jame prašoma įvertinti, ar nacionaliniai teismai turi teisę ex officio bendrai nustatyti visų Vartojimo kreditų direktyvoje numatytų, vartotojus apsaugančių nuostatų pažeidimus ir skirti už juos sankcijas. Juk iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kokias kitas nuostatas konkrečiai nacionalinis teismas norėtų ex officio taikyti pagrindinėje byloje. Tai reiškia, kad Teisingumo Teismui nepateikta faktinių ar teisinių aplinkybių, būtinų naudingai atsakyti į jam pateiktą klausimą.
26. Taigi prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje Cofidis yra neabejotinai priimtinas tiek, kiek juo siekiama išsiaiškinti, ar nacionalinis teismas, nepaisydamas priešingos senaties terminą reglamentuojančios nacionalinės teisės normos, turi teisę ex officio įvertinti ir, jei reikia, skirti sankcijas už Vartojimo kreditų direktyvos 8 straipsnyje ir 10 straipsnio 2 dalyje numatytų kreditoriaus pareigų pažeidimus.
VI. Prejudicinių klausimų vertinimas iš esmės
27. Byloje Cofidis Prancūzijos teismas klausia, ar jis privalo ex officio nustatyti, kad nebuvo laikomasi Vartojimo kreditų direktyvos nuostatų, konkrečiai – 8 straipsnyje nustatytos pareigos patikrinti vartotojo kreditingumą ir reikalavimo 10 straipsnyje nurodytą informaciją sutartyje pateikti aiškiai ir glaustai, ir taikyti už tai sankcijas, nors tai prieštarauja senaties terminą reglamentuojančioms nacionalinės teisės normoms.
28. Byloje OPR-Finance Čekijos teismas abiem savo prejudiciniais klausimais iš esmės siekia sužinoti, ar pagal Vartojimo kreditų direktyvą reikalaujama už neatliktą vartotojo kreditingumo vertinimą ex officio skirti sankcijas, nors sankcijas reglamentuojančiose nacionalinės teisės normose nustatyta, kad teisę remtis pareigų pažeidimu turi tik vartotojas (antrasis prejudicinis klausimas), ir, be to, šiam tikslui jose yra numatytas trejų metų naikinamasis terminas (pirmasis prejudicinis klausimas).
29. Taigi abiejose bylose klausiama, kokiu mastu nacionalinis teismas, nepaisydamas naikinamuosius ir senaties terminus reglamentuojančių nacionalinės teisės normų, privalo ex officio nustatyti, kad kreditorius nesilaikė Vartojimo kreditų direktyvoje numatytų pareigų, ir, jei reikia, skirti už tai sankcijas. Todėl atrodo tikslinga nagrinėti abi bylas kartu.
30. Pirmiausia paaiškinsiu, kad nacionaliniai teismai privalo ex officio įvertinti šiuos pažeidimus, tada išnagrinėsiu atitinkamų terminų poveikį ir galiausiai aptarsiu sankcijas už šiuos pažeidimus.
A. Dėl nacionalinių teismų pareigos ex officio įvertinti, kaip kreditorius laikėsi Vartojimo kreditų direktyvoje numatytų pareigų (antrasis prejudicinis klausimas byloje OPR-Finance)
31. Suformuotoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pripažinta, kad, norėdamas užtikrinti praktinį įvairių Sąjungos teisėje numatytų vartotojų apsaugos instrumentų veiksmingumą, nacionalinis teismas turi galėti arba privalo ex officio įvertinti, kaip jų laikomasi(12). Atsižvelgiant į tai, pirmiausia reikia parodyti, kad tokios priežastys preziumuoti įvertinimo pareigą (žr. toliau 1 dalį) galioja ir kalbant apie šiose bylose nagrinėjamas Vartojimo kreditų direktyvoje nustatytas pareigas (žr. toliau 2 dalį).
1. Pareigos „ex officio“ atlikti įvertinimą vartotojų apsaugos tikslais pagrindimas
32. Atskaitos taškas yra jurisprudencija, susijusi su Direktyva dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais(13); joje iš pradžių buvo kalbama apie nacionalinių teismų teisę(14), šiuo metu – jau ir apie pareigą(15)ex officio įvertinti sutarties sąlygos nesąžiningą pobūdį, jei jie turi tam būtiną faktinį ir teisinį pagrindą.
33. Ir dėl ne prekybai skirtose patalpose sudarytų sutarčių Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Direktyvos 85/577/EEB(16) 4 straipsnyje įtvirtintų informavimo apie sutarties nutraukimą reikalavimų pažeidimo atveju nacionalinis teismas gali šį pažeidimą nurodyti ex officio(17).
34. Be to, ši doktrina per bylą Faber buvo įtraukta ir į vartojimo prekių pardavimą reglamentuojančius teisės aktus. Toje byloje Teisingumo Teismas preziumavo nacionalinių teismų pareigą Direktyvos 1999/44/EB(18) taikymo srityje ex officio patikrinti, ar pirkėjas gali būti laikomas vartotoju(19).
35. Vartojimo kreditų teisės srityje Teisingumo Teismas dar byloje Rampion ir Godard(20) pripažino nacionalinio teismo teisę ex officio įvertinti, ar laikomasi Direktyvos 87/102/EEB(21) 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos apsaugos susijusių kredito sutarčių atveju. Byloje Radlinger ir Radlingerová, susijusioje, be kita ko, su Vartojimo kreditų direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga informuoti, Teisingumo Teismas išaiškino, kad nacionalinis teismas turi ex officio įvertinti, ar laikomasi šios pareigos, ir, jei reikia, dėl šio pažeidimo skirti sankcijas(22).
36. Nacionalinio teismo pareiga ex officio vertinti tam tikrų Sąjungos nuostatų vartojimo srityje pažeidimą suformuotoje jurisprudencijoje vadinama priemone, kuri yra būtina norint užtikrinti vartotojų apsaugą, kurios siekiama pagal atitinkamas direktyvas(23). Tai grindžiama prielaida, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei verslininko tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informacijos lygio(24). Todėl egzistuoja nemaža grėsmė, kad būtent dėl nežinojimo vartotojas nesirems teisės norma, skirta jo apsaugai(25). Taigi nacionalinių teismų pareiga ex officio vertinti vartotojų apsaugą reglamentuojančių nuostatų pažeidimus atsiranda siekiant kompensuoti nelygybę tarp vartotojo ir verslininko nepriklausomais nacionalinio teismo veiksmais(26).
37. Vis dėlto, norint preziumuoti tokią nacionalinio teismo pareigą, būtina išsamiai išanalizuoti normos, kurios laikymasis turi būti įvertintas ex officio, sisteminę padėtį ir tikslus. Priešingai, nei mano Komisija, tam nepakanka bendrai nurodyti „darnos“ pagrindus vartotojų apsaugos srityje(27).
38. Atitinkamai Teisingumo Teismas galiausiai išaiškino, kad ne kiekvieną iš direktyvų kylančią pareigą, susijusią su vartotojų teisine padėtimi, galima vertinti ex officio. Pavyzdžiui, byloje Bankia(28) Teisingumo Teismas pripažino, kad vertinimo pareigos principų negalima taikyti nesąžiningos komercinės veiklos srityje, nes Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva(29) ir Direktyva dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais skiriasi savo koncepcija. Direktyvoje dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais draudžiama į sutartis su vartotojais įtraukti nesąžiningas sąlygas, kartu nustatant tokio įtraukimo teisines pasekmes – tai, kad tokios sąlygos neprivalomos. O Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvoje draudžiama tam tikra nesąžininga komercinė veikla, tačiau parengti tam būtinas kovos su ja priemones turi valstybės narės.
39. Byloje Salvoni(30) Teisingumo Teismas irgi nusprendė, kad su pareiga vertinti nesąžiningas sąlygas susijusi jurisprudencija negali būti taikoma vertinant, kaip laikomasi jurisdikcijos dėl bylų, susijusių su vartojimo sutartimis, taisyklių, nustatytų Reglamente „Briuselis Ia“(31), nes skiriasi abiejų instrumentų reguliavimo dalykai.
40. Taigi reiškia išsiaiškinti, ar Teisingumo Teismo preziumuojama nacionalinio teismo pareiga ex officio įvertinti, ar kreditorius laikosi Vartojimo kreditų direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos informuoti, taikoma ir skaidrumo reikalavimui, taip pat kylančiam iš 10 straipsnio 2 dalies, ir 8 straipsnyje nustatytai pareigai prieš sudarant sutartį įvertinti vartotojo kreditingumą.
2. Dėl reikalavimo „ex officio“ įvertinti, ar kreditorius laikosi iš Vartojimo kreditų direktyvos 8 ir 10 straipsnių kylančių pareigų
41. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje Cofidis pateikęs teismas neabejoja, kad privaloma ex officio įvertinti, ar kreditorius laikėsi savo pareigų, kylančių iš teisės nuostatų, kuriomis Vartojimo kreditų direktyva buvo perkelta į nacionalinę teisę. O byloje OPR-Finance prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antruoju klausimu pirmiausia siekia išsiaiškinti, ar toks reikalavimas galioja taip pat tada, kai pagal sankcijas reglamentuojančią nacionalinės teisės normą tik vartotojas gali remtis tuo, kad kreditorius pažeidė savo pareigas.
42. Čekijos vyriausybė iš esmės prieštarauja prezumpcijai, kad nacionalinis teismas privalo ex officio įvertinti, ar kreditorius laikėsi šioje byloje nagrinėjamų pareigų(32). Panašiai, kaip Teisingumo Teismas byloje Bankia(33), ji pateikia konceptualaus skirtumo argumentą – šįkart tarp Vartojimo kreditų direktyvos ir Direktyvos dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais: tai, kad nesąžininga sąlyga yra neprivaloma, Sąjungos teisėje nustatyta Direktyvos dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnyje, tačiau pagal Vartojimo kreditų direktyvos 23 straipsnį valstybės narės nustato teisines iš Vartojimo kreditų direktyvos kylančių pareigų pažeidimų pasekmes. Ši valstybių narių diskrecija leidžia joms, atsisakant privatinės teisės sankcijų, pasirinkti priežiūros teisės sankcijas, jeigu tokios sankcijos yra veiksmingos, atgrasančios ir proporcingos.
43. Vis dėlto šis argumentas manęs neįtikina.
44. Tiesa, kad pagal Vartojimo kreditų direktyvos 23 straipsnį valstybėms narėms paliekama teisė numatyti sankcijas už atitinkamų nuostatų, kuriomis direktyva buvo perkelta į nacionalinę teisę, pažeidimus, o Direktyvoje dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais nustatyta, kad nesąžiningos sąlygos negalioja. Šiuo atžvilgiu yra paralelių su taip pat suformuluotu Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 13 straipsniu, kuris buvo nagrinėjamas Sprendime Bankia. Ši diskrecija iš tiesų leidžia valstybėms narėms už tokius pažeidimus numatyti sankcijas taikant privatinės teisės arba viešosios teisės priemones, visų pirma atliekant administracinę priežiūrą, jeigu atitinkama sankcija yra veiksminga, atgrasanti ir proporcinga.
45. Vis dėlto tai nereiškia, kad nėra pareigos ex officio vertinti Vartojimo kreditų direktyvos pažeidimų.
46. Viena vertus, ir Čekijos, ir Prancūzijos teisėje šie pažeidimai susieti su teisinėmis pasekmėmis vartotojo naudai, kurias teismas gali įgyvendinti, atlikdamas vertinimą ex officio.
47. Kita vertus, Sprendime Bankia buvo atmesta nacionalinių teismų teisė pagal Sąjungos teisės normas, vertinant vykdomojo rašto galiojimą, prireikus ex officio įvertinti, ar buvo vykdoma draudžiama komercinė veikla, dėl toje byloje reikšmingos Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos struktūros ir tikslų. Pagal šios direktyvos devintą konstatuojamąją dalį ji taikoma, be kita ko, nepažeidžiant nei asmenų, nukentėjusių nuo nesąžiningos komercinės veiklos, teisės reikšti individualius reikalavimus, nei Sąjungos ir nacionalinės sutarčių teisės nuostatų, įskaitant, kaip matyti iš šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalies, taisykles, susijusias su sutarčių galiojimu, sudarymu arba poveikiu(34). Todėl remiantis vien šios direktyvos nuostatomis sutarties sąlyga negali būti pripažinta negaliojančia, net jei buvo sudaryta šalių vykdant nesąžiningą komercinę veiklą(35). Tad dėl praktinio šios direktyvos veiksmingumo nereikalaujama, kad nacionalinis teismas bylose dėl tokių sutarčių galiojimo ex officio vertintų, ar sutartys buvo sudarytos verčiantis nesąžininga komercine veikla(36).
48. Priešingai, dar byloje Radlinger ir Radlingerová Teisingumo Teismas nusprendė, kad, jei reikia, būtina ex officio patikrinti, ar buvo laikytasi Vartojimo kreditų direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos informuoti(37). Šią išvadą jis grindė mažiau palankia vartotojo padėtimi dėl galimybių derėtis ir dėl informacijos lygio, taip pat grėsme, kad būtent dėl nežinojimo vartotojas nesirems teisės norma, skirta jo apsaugai(38).
49. Šie paaiškinimai tinka ir šiose bylose nagrinėjamai iš Vartojimo kreditų direktyvos 8 straipsnio 1 dalies kylančiai kreditoriaus pareigai prieš sudarant sutartį įvertinti vartotojo kreditingumą ir skaidrumo reikalavimui įgyvendinant 10 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą informuoti.
50. Pagal Vartojimo kreditų direktyvos 8 straipsnio 1 dalį valstybės narės užtikrina, kad prieš sudarant kredito sutartį kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą, atitinkamais atvejais remdamasis iš vartotojo gauta pakankama informacija ir prireikus atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje.
51. Šia pareiga įvertinti vartotojo kreditingumą siekiama numatyti, kad kreditorius atsakingai teiktų kreditus, ir išvengti kredito teikimo nemokiems vartotojams(39). Ja siekiama apsaugoti vartotojus nuo pernelyg didelio įsiskolinimo ir nemokumo rizikos. Taip prisidedama įgyvendinant Vartojimo kreditų direktyvos tikslą – užtikrinti aukštą ir vienodą vartotojų interesų apsaugos lygį ir palengvinti tinkamai veikiančios vartojimo kreditų vidaus rinkos vystymąsi(40).
52. Turint galvoje pareigos įvertinti kreditingumą reikšmę ir šios išvados 36 punkte minėtą nelygią kreditoriaus ir vartotojo padėtį, nacionalinis teismas turi galėti ex officio patikrinti, ar šios pareigos buvo laikytasi. Be to, teismo atliekamas sistemiškas patikrinimas, kaip laikomasi pareigų, prisideda prieš vienodų konkurencijos sąlygų („level playing-field“) kreditoriams užtikrinimo. Vis dėlto vartotojas vargu ar galėtų praktiškai įsitikinti, kaip laikomasi šios pareigos.
53. Ex officio taip pat būtina tikrinti, ar laikomasi Vartojimo kreditų direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto skaidrumo reikalavimo. Šioje nuostatoje numatyta, kad joje išvardytą informaciją kreditorius kredito sutartyje turi nurodyti aiškiai ir glaustai.
54. Sprendime Radlinger ir Radlingerová(41) Teisingumo Teismas pabrėžė, kad pareiga informuoti vartotojui yra labai svarbi, nes šis „būtent remdamasis šia informacija <...> nusprendžia, ar nori būti saistomas sąlygų, iš anksto suformuluotų profesionalaus prekybininko ar tiekėjo“. Tiesa, kaip pabrėžiama ir Vartojimo kreditų direktyvos 31 konstatuojamojoje dalyje, tokio žiniomis pagrįsto sprendimo sąlyga yra ne tik visos 10 straipsnio 2 dalyje numatytos informacijos pateikimas. Veikiau turi būti laikomasi ir joje įtvirtinto skaidrumo reikalavimo, siekiant užtikrinti, kad vartotojas iš tiesų galėtų susipažinti su atitinkama informacija. Skaidrumo reikalavimas reiškia ne vien formalų reikalavimą, kad informacija būtų įskaitoma; veikiau jis apima ir turinio reikalavimą, kad informacija būtų suprantama.
3. Tarpinė išvada
55. Taigi nacionalinis teismas iš principo privalo ex officio patikrinti, ar kreditorius laikosi pareigų, nustatytų nacionalinės teisės normose, kuriomis į nacionalinę teisę buvo perkelti Vartojimo kreditų direktyvos 8 straipsnis ir 10 straipsnio 2 dalis. Tai reiškia, kad nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios pareigos patikrinti vartotojo kreditingumą pažeidimo sankcijas, prieštarauja Vartojimo kreditų direktyvos 8 straipsniui, siejamam su 23 straipsniu, jeigu jose nustatyta sąlyga, kad vartotojas privalo aktyviai remtis atitinkamu pareigos pažeidimu.
B. Dėl nacionalinės teisės aktuose nustatytų senaties arba naikinamųjų terminų (pirmoji klausimo dalis byloje Cofidis ir pirmasis prejudicinis klausimas byloje OPR-Finance)
56. Vis dėlto pagrindinėse bylose nacionaliniai teismai įžvelgia kliūčių savo galimybėms įvertinti, ar laikomasi Vartojimo kreditų direktyvos 8 straipsnio ir 10 straipsnio 2 dalies, ir, jei reikia, dėl jų pažeidimo skirti sankcijas, nes pagal nacionalinės teisės aktuose nustatytas teisių įgyvendinimo sąlygas atitinkamiems reikalavimams taikomi trejų arba penkerių metų naikinamieji ar senaties terminai. Kyla klausimas, ar tokios nacionalinės teisės normos yra leistinos pagal Sąjungos teisę.
57. Vartojimo kreditų direktyvoje iš vartojimo kredito sutarties kylančių reikalavimų senatis arba teisės pareikšti ieškinį išnykimas nereglamentuojami. Tai reiškia, kad šias normas nustato valstybės narės, laikydamosi procesinės autonomijos, kurią savo ruožtu riboja lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai.
58. Kadangi ir Čekijoje galiojantis naikinamasis terminas, ir Prancūzijoje galiojanti senatis vienodai taikoma ir nacionalinės teisės aktuose, ir Sąjungos teisės aktuose numatytiems reikalavimams, dėl lygiavertiškumo principo abejonių nekyla.
59. Vis dėlto reikia išsamiau išnagrinėti klausimą, ar atitinkamos naikinamuosius ir senaties terminus reglamentuojančios teisės normos suderinamos su veiksmingumo principu.
60. Manau, kad taip nėra.
61. Pagal veiksmingumo reikalavimą dėl nacionalinių nuostatų neturi tapti praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisėje numatytomis teisėmis. Tai reikia patikrinti atsižvelgiant į atitinkamos nuostatos vietą visoje sistemoje ir į jos tikslus(42).
62. Nustatant protingus teisių gynimo terminus kaip naikinamuosius, iš esmės įgyvendinamas pagrindinis teisinio saugumo principas(43). Todėl nacionalinės teisės akte nustatytas naikinamasis terminas gali būti suderinamas su veiksmingumo principu, ypač jeigu užtikrinama, kad jis nepradedamas skaičiuoti ar juo labiau nepasibaigia vartotojui nesužinojus apie savo teises(44).
63. Vis dėlto taip negali būti, jeigu nacionalinės teisės naikinamieji arba senaties terminai lemia galimybių pareikšti ieškinį asimetriją, t. y. kai kreditorius turi ilgesnį laikotarpį pareikšti savo mokėjimo reikalavimams, nei vartotojas užginčyti sutarties galiojimą. Todėl teismas, nepaisydamas pasibaigusio termino, privalo patikrinti, ar sutarties sąlyga nėra nesąžininga, antraip verslininkas gali apeiti Direktyva dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais siekiamą vartotojo apsaugą, tiesiog palaukdamas, kol terminas pasibaigs, paskui pareikšdamas ieškinį su reikalavimu, kad jo nesąžiningų sąlygų būtų laikomasi(45).
64. Nagrinėjamose bylose vien tai, kad nacionalinės teisės aktuose numatyti trejų arba penkerių metų naikinamieji arba senaties terminai, dar nepažeidžia veiksmingumo principo. Juk treji arba penkeri metai vartotojams iš esmės yra pakankamai ilgas laikas, kad sutrikus sutartiniams santykiams, būtų galima pareikšti ieškinį nacionaliniame civilinių bylų teisme. Tačiau tai negali būti taikoma, kai vartotojas dėl 36 punkte aprašyto disbalanso nesiremia ar negali remtis – nors ir gindamasis nuo jam pareikšto ieškinio dėl sumokėjimo – tuo, kad kreditorius nesilaiko pareigų.
65. Esant tokiai situacijai, reikia atsižvelgti į tai, kad vartojimo kredito sutartyse paprastai numatomi ilgalaikiai įsipareigojimai. Senaties ir naikinamųjų terminų, kurie pradedami skaičiuoti nuo sutarties sudarymo dienos, pasekmė gali būti ta, kad jie neleis – vartotojo prašymu arba ex officio – patikrinti, ar kreditorius laikėsi savo pareigų, nustatytų teisės aktuose, kuriais Vartojimo kreditų direktyva buvo perkelta į nacionalinę teisę. Šie terminai kelia dar didesnių abejonių, turint galvoje tai, kad dingstis atlikti šį patikrinimą atsiranda tik sutrikus prievolės vykdymui, t. y. galbūt jau po to, kai (vartotojui reikšmingas) senaties arba naikinamasis terminas jau yra pasibaigęs. Todėl kyla grėsmė, kad vartotojas praras atitinkamas teises, taip niekada apie jas ir nesužinojęs.
66. Kreditorius savo ruožtu mokėjimo reikalavimus paprastai galės pareikšti ir pasibaigus tokiems terminams, nes jie atsiranda tik kredito gavėjo įmokai tapus mokėtina, ir senaties terminas jiems pradedamas skaičiuoti tik nuo šio momento. Dėl to vartotojas gali būti įpareigotas sumokėti sutartyje numatytas sumas, nors neįmanoma patikrinti, ar kreditorius laikėsi savo pareigų, ir neįmanoma prireikus už jų pažeidimus skirti sankcijų. Ši asimetrija – panaši į ankstesniame Sprendime Cofidis(46) nagrinėtas aplinkybes – gali pakenkti Vartojimo kreditų direktyvoje įtvirtintos apsaugos veiksmingumui. Šiuo metu nagrinėjamos bylos Cofidis faktinės aplinkybės iliustruoja šią riziką: ieškinį vartotojui kreditorius pareiškė praėjus vos kelioms dienoms po to, kai pasibaigė penkerių metų senaties terminas.
67. Esant tokiam disbalansui, civilinės teisės sankcijos, kurias riboja naikinamieji arba senaties terminai, nebūtų veiksmingos, atgrasančios ir proporcingos, kaip tai suprantama pagal Vartojimo kreditų direktyvos 23 straipsnį.
68. Galiausiai ir teisinis saugumas, visų pirma rizika, kad vartotojai palyginti ilgą laikotarpį galės reikalauti restitucijos arba sutarčių koregavimo, nereikalauja taikyti nuo sutarties sudarymo pradedamų skaičiuoti senaties arba naikinamųjų terminų. Juk kreditorius pats sukėlė šią riziką, pažeisdamas savo Sąjungos teisėje nustatytas pareigas(47).
69. Vis dėlto naikinamųjų ir senaties terminų atžvilgiu vartotojo apsauga pasibaigia, kai kreditorius nebegali reikšti iš kredito sutarties kildinamų reikalavimų. Juk tokiu atveju nematyti priežasties ir toliau saugoti vartotoją po to, kai sutartis buvo galutinai įvykdyta. Jeigu tokie terminai ir tuomet negalėtų būti taikomi, atsirastų disbalansas vartotojo naudai, o tai galėtų skatinti jį piktnaudžiauti.
70. Taigi tol, kol kreditorius gali reikšti vartotojui iš kredito sutarties kildinamus reikalavimus, nacionalinės teisės aktuose nustatyti naikinamieji ir senaties terminai negali būti kliūtis patikrinti, ar buvo pažeisti Vartojimo kreditų direktyvos 8 straipsnis ir 10 straipsnio 2 dalis, ir, jei taip, už pažeidimus skirti sankcijas.
C. Dėl Vartojimo kreditų direktyvos 8 straipsnio ir 10 straipsnio 2 dalies pažeidimų teisinių pasekmių (antroji klausimo dalis byloje Cofidis ir antrasis prejudicinis klausimas byloje OPR-Finance, kiek jis susijęs su materialinės teisės norma, reglamentuojančia sankcijas)
71. Reikia aiškiai atskirti pažeidimo konstatavimą ir tai, kas yra šio konstatavimo pasekmė(48).
72. Galima Vartojimo kreditų direktyvos 10 straipsnio 2 dalies pažeidimų konstatavimo pasekmė yra teisė atsisakyti sutarties. 14 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta, kad sutarties atsisakymo laikotarpis prasideda tik nuo dienos, kurią vartotojas gauna sutarties nuostatas ir sąlygas, taip pat informaciją pagal 10 straipsnį. Tačiau šiose bylose teisės atsisakyti sutarties nereikia detaliau nagrinėti, nes ji nėra prašymų priimti prejudicinį sprendimą dalykas, greičiausiai todėl, kad pagrindinėse bylose vartotojai nėra pareiškę atsisakantys sutarties.
73. Be to, skaidrumo reikalavimo sutartyje nurodant privalomą informaciją arba pareigos įvertinti vartotojo kreditingumą pažeidimų teisinės pasekmės nustatomos valstybių narių teisės aktuose. Juk pagal Vartojimo kreditų direktyvos 23 straipsnį sankcijas nustato pačios valstybės narės. Kaip nurodyta šiame straipsnyje, pasirinktos sankcijos – vien dėl lojalumo Sąjungai(49) – turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Taigi sankcijų griežtumas turi atitikti pažeidimų, už kuriuos jos skiriamos, sunkumą ir visų pirma užtikrinti realų atgrasomąjį poveikį, nepažeidžiant bendrojo proporcingumo principo(50).
1. Dėl nagrinėjamų sankcijas reglamentuojančių normų veiksmingo, atgrasančio ir proporcingo pobūdžio vertinimo
a) Dėl bylos „Cofidis“
74. Prejudiciniu klausimu byloje Cofidis visų pirma siekiama sužinoti, ar nacionalinės teisės aktuose reglamentuota senatis draudžia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ex officio patikrinti, ar kreditorius pažeidė savo pareigas, ar ne, ir, jei reikia, už pažeidimus skirti sankciją. Teisingumo Teismo neklausiama, ar nagrinėjama nacionalinės teisės aktuose reglamentuota sankcija – visiškas ar dalinis teisės į palūkanas netekimas(51) – yra veiksminga, proporcinga ir atgrasanti. Tačiau, siekiant pateikti naudingą atsakymą į prejudicinį klausimą, reikia tai išsiaiškinti.
75. Pagal byloje Cofidis nagrinėjamas teisės normas, kurios reglamentuoja sankcijas, nacionalinis teismas turi diskreciją, nes tuo atveju, jeigu kreditorius nepatikrino vartotojo kreditingumo, teismas pats sprendžia, ar buvo prarasta teisė į visas, ar tik į dalį palūkanų. Šiuo atžvilgiu pabrėžtina, kad šia diskrecija teismas privalo naudotis laikydamasis proporcingumo principo, išreikšto Vartojimo kreditų direktyvos 23 straipsnyje. Konkrečiai nacionalinis teismas turi parinkti tokią sankciją, kuri, atsižvelgiant į visas konkrečios bylos aplinkybes, būtų proporcinga pažeidimo ar pažeidimų sunkumui ir įsipareigojimų neįvykdžiusio vartotojo individualiai padėčiai. Konkrečios bylos aplinkybės, į kurias reikia atsižvelgti, neabejotinai apima ir laiką, praėjusį nuo tos dienos, kai kreditorius pažeidė savo pareigas, iki neįvykdyto mokėjimo dienos.
76. Tokiais pat kriterijais nacionalinis teismas turi vadovautis ir vertindamas Prancūzijos teisės aktuose numatytą teisės į visas palūkanas netekimą skaidrumo reikalavimo pažeidimo atveju.
b) Dėl bylos „OPR-Finance“
77. Šie paaiškinimai tinka ir kalbant apie byloje OPR-Finance nagrinėjamą Čekijos teisės aktuose numatytą sankcijų reglamentavimo tvarką. Zákon č. 257/2016 87 straipsnio 1 dalyje numatytas negaliojimas pareigos įvertinti kreditingumą pažeidimo atveju ex officio gali būti taikomas tik tada, jeigu laikomasi Vartojimo kreditų direktyvos 23 straipsnio reikalavimų.
78. Pripažinus kredito sutartį negaliojančia, kreditorius netenka teisių į sutartas palūkanas ir išlaidas, tačiau vartotojas privalo grąžinti kredito sumą. Zákon č. 257/2016 87 straipsnio 1 dalyje leidžiama nustatyti tokį grąžinimo laikotarpį, kuris atitiktų faktines vartotojo galimybes(52). Komisija teisingai pažymi, kad Vartojimo kreditų direktyvos 23 straipsnį Teisingumo Teismas jau yra aiškinęs bylose Home Credit Slovakia(53) ir LCL Le Crédit Lyonnais(54), atsižvelgdamas į nacionalinės teisės aktuose nustatytą sankcijų reglamentavimo tvarką, pagal kurią kreditorius taip pat netenka teisės į palūkanas. Todėl galima daryti nuorodą į Teisingumo Teismo argumentus, pateiktus tose bylose.
79. Tai, kaip laikomasi šių reikalavimų, Čekijos vyriausybė siūlo vertinti pagal visas sankcijas reglamentuojančias nacionalinės teisės normas, taigi, ir atsižvelgiant į administracines sankcijas, kurios nacionalinės teisės aktuose dėl kredito įstaigų priežiūros yra numatytos tuo atveju, kai kreditas buvo suteiktas nesilaikant pareigos įvertinti vartotojo kreditingumą; bet šis argumentas neįtikina.
80. Viena vertus, atsižvelgti į kitas nacionalinės teisės normas būtina tik tada, kai kyla abejonių dėl atitinkamos privatinės teisės sankcijos veiksmingumo ar atgrasomojo pobūdžio. Tačiau, turint galvoje minėtus sprendimus ir tai, kad grąžinti kreditą vartotojas gali per tam tikrą laiką, materialinės teisės požiūriu tokių abejonių nekyla.
81. Kita vertus, net jei kitos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios sankcijas, ir turėtų reikšmės, jų vertinimas priklausytų tik nuo jų faktinio įgyvendinimo praktikoje. Šis įgyvendinimas, nepaisant per posėdį užduotų klausimų, iki galo nėra aiškus. Komisija tvirtino (ir jai niekas nepaprieštaravo), kad kompetentinga priežiūros institucija, t. y. Čekijos nacionalinis bankas, nėra paviešinęs jokių sprendimų dėl baudų už pareigos įvertinti kreditingumą pažeidimus. To, kad Čekijos vyriausybė bendrai nurodo į atliekamus patikrinimus ir turimą vertinimo metodiką, mano manymu, negali pakakti.
82. Ir šiaip yra labai abejotina, ar vien galimybė už kreditoriaus pareigų pažeidimus skirti priežiūros teisės aktuose numatytas sankcijas apskritai gali atitikti Vartojimo kreditų direktyvos 23 straipsnio reikalavimus. Juk, turint galvoje su individualia apsauga susijusį kreditingumo vertinimo pobūdį, tokios sankcijos neužtikrina pakankamai veiksmingos galimybės įgyvendinti apsaugą, kurios siekiama pagal Vartojimo kreditų direktyvos 8 straipsnį. Priežiūros teisės aktuose numatytos bendros priemonės nukentėjusiam vartotojui konkrečios pagalbos nesuteikia.
2. Dėl nacionalinės sankcijų reglamentavimo tvarkos taikymo „ex officio“ ribų
83. Vis dėlto per nacionalinį civilinį procesą ypatinga reikšmė paprastai tenka dispozityvumo principui, t. y. šalių teisei laisvai nustatyti ginčo dalyką. Todėl, ex officio įvertinus galimus kreditoriaus pareigų pažeidimus, ginčo dalykas neturi būti išplėstas. Atsižvelgiant į sankcijų reglamentavimo, kurį valstybės narės gali numatyti naudodamosi savo diskrecija, įvairovę, reikia užtikrinti ir tai, kad nacionalinis teismas ex officio nepritaikytų sankcijos, kurios pasekmė būtų priešieškinis. Taip, pavyzdžiui, būtų, jeigu teismas priteistų žalos atlyginimą jo neprašiusiam vartotojui.
84. Mano nuomone, ginant nukentėjusiojo interesus galima ex officio skirti sankcijas, jeigu jomis tik siekiama apginti jį nuo ieškininio reikalavimo. Toks metodas nesukelia jokių abejonių ginčo dalyko teorijos požiūriu.
85. Bet ir šiuo atžvilgiu būtina laikytis rungimosi principu grindžiamo proceso garantijų, visų pirma sudarant šalims galimybes būti išklausytoms(55). Tai yra Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje nustatytų teisių į gynybą sudedamoji dalis. Todėl nacionalinis teismas, prieš priimdamas sprendimą byloje remdamasis aspektu, į kurį jis atsižvelgė ex officio, turi išklausyti bylos dalyvius.
86. Be to, privaloma atsižvelgti į galimą vartotojo pareikštą priešingą valią(56). Atitinkamai – ir byloje OPR-Finance dėl vadinamojo santykinio kredito sutarties negaliojimo – vartotojas, jei siekia išsaugoti sutartį, turi teisę nesutikti su sutarties pripažinimu negaliojančia.
VII. Išvada
87. Taigi byloje Cofidis (C‑616/18) į prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą Teisingumo Teismui siūlau atsakyti taip:
Dėl Direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių užtikrinamos vartotojų apsaugos yra draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias ieškinį, verslininko pareikštą vartotojui remiantis jų sudaryta kredito sutartimi, nagrinėjančiam nacionaliniam teismui draudžiama pasibaigus penkerių metų senaties terminui, skaičiuojamam nuo sutarties sudarymo dienos, ex officio nustatyti, kad nebuvo laikomasi šios direktyvos 8 straipsnyje įtvirtintų nuostatų dėl pareigos patikrinti vartotojo kreditingumą arba šios direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų dėl informacijos, kuri turi būti aiškiai ir glaustai nurodyta kredito sutartyse, ir nustatyti pasekmes, pagal nacionalinės teisės aktus kylančias dėl šių pareigų pažeidimo. Bausdamas už tokį pažeidimą nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas konkretaus atvejo aplinkybes, turi patikrinti, ar atitinkamos sankcijos yra veiksmingos, atgrasančios ir proporcingos.
88. O byloje OPR-Finance (C‑679/18) į prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus Teisingumo Teismui siūlau atsakyti taip:
1. Direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių 8 straipsniui prieštarauja nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias ieškinį, kreditoriaus pareikštą vartotojui remiantis jų sudaryta vartojimo kredito sutartimi, nagrinėjančiam nacionaliniam teismui draudžiama ex officio patikrinti, ar kreditorius įvykdė savo pareigą įvertinti vartotojo kreditingumą, jeigu vartotojas per trejų metų naikinamąjį terminą nepasirėmė šios pareigos neįvykdymu arba jeigu šis naikinamasis terminas yra pasibaigęs.
2. Nacionalinis teismas, ex officio nustatęs Direktyvos 2008/48 8 straipsnio pažeidimą, su sąlyga, kad vartotojas nepareiškia priešingos valios, turi nelaukdamas atitinkamo vartotojo prašymo ir, jei taikoma, nepaisydamas pasibaigusio naikinamojo termino nustatyti pasekmes, iš tokio konstatavimo kylančias pagal nacionalinę teisę, jeigu toje teisėje numatytos sankcijos yra veiksmingos, atgrasančios ir proporcingos.
1 Originalo kalba: vokiečių.
2 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinanti Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL L 133, 2008, p. 66 ir klaidų ištaisymai OL L 207, 2009, p. 14, OL L 199, 2010, p. 40 ir OL L 234, 2011, p. 46, toliau – Vartojimo kreditų direktyva).
3 JORF, 2010 m. liepos 2 d., p. 12001.
4 Šiuo metu – Code de la consommation L. 312-16 straipsnis.
5 Šiuo metu – Code de la consommation L. 312-28 straipsnio 2 dalis.
6 Šiuo metu – Code de la consommation R. 312-10 straipsnis.
7 Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, buvo sutarta fiksuota kredito palūkanų norma, lygi 10,86 % (bendros kredito kainos metinė norma – 11,42 %). Kredito suma turėjo būti grąžinta 84 mėnesinėmis įmokomis po 351,23 euro.
8 Maždaug 190 eurų.
9 Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šį reikalavimą sudaro bendra kredito suma (4 900 CZK), kredito suteikimo išlaidos (980 CZK), palūkanos (3 696 CZK) ir netesybos (363 CZK), atskaičius įmokomis jau grąžintą sumą (2 100 CZK).
10 Žr., pavyzdžiui, 2018 m. vasario 7 d. Sprendimą American Express (C‑304/16, EU:C:2018:66, 32 punktas), 2018 m. gegužės 29 d. Sprendimą Liga van Moskeeën en Islamitische Organisaties Provincie Antwerpen ir kt. (C‑426/16, EU:C:2018:335, 31 punktas) ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimą Confédération paysanne ir kt. (C‑528/16, EU:C:2018:583, 73 punktas).
11 2019 m. kovo 28 d. Sprendimas Verlezza ir kt. (C‑487/17–C‑489/17, EU:C:2019:270, 29 punktas) ir jame nurodyta jurisprudencija.
12 Žr., pavyzdžiui, 2000 m. birželio 27 d. Sprendimą Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores (C‑240/98–C‑244/98, EU:C:2000:346, 26 punktas), 2009 m. birželio 4 d. Sprendimą Pannon GSM (C‑243/08, EU:C:2009:350, 32 punktas), 2015 m. birželio 4 d. Sprendimą Faber (C‑497/13, EU:C:2015:357, 42 punktas) ir 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimą Profi Credit Polska (C‑176/17, EU:C:2018:711, 42 punktas).
13 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288).
14 Žr., pavyzdžiui, 2000 m. birželio 27 d. Sprendimą Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores (C‑240/98–C‑244/98, EU:C:2000:346, 28 punktas). Taip pat žr. 2002 m. lapkričio 21 d. Sprendimą Cofidis (C‑473/00, EU:C:2002:705, 36 punktas).
15 Žr. 2006 m. spalio 26 d. Sprendimą Mostaza Claro (C‑168/05, EU:C:2006:675, 38 punktas). Aiškiau: 2009 m. birželio 4 d. Sprendimas Pannon GSM (C‑243/08, EU:C:2009:350, 32 punktas), 2012 m. birželio 14 d. Sprendimas Banco Español de Crédito (C‑618/10, EU:C:2012:349, 43 punktas) ir 2013 m. vasario 21 d. Sprendimas Banif Plus Bank (C‑472/11, EU:C:2013:88, 23 punktas).
16 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose (OL L 372, 1985, p. 31; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 262).
17 2009 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Martín Martín (C‑227/08, EU:C:2009:792, 29 punktas).
18 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų (OL L 171, 1999, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 4 t., p. 223).
19 2015 m. birželio 4 d. Sprendimas Faber (C‑497/13, EU:C:2015:357, 48 punktas).
20 2007 m. spalio 4 d. Sprendimas (C‑429/05, EU:C:2007:575, 69 punktas). Dėl Direktyvos 87/102/EEB 4 straipsnyje nustatytos pareigos informuoti taip pat žr. 2010 m. lapkričio 16 d. Nutartį Pohotovosť (C‑76/10, EU:C:2010:685, 76 punktas).
21 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (OL L 42, 1987, p. 48; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 326).
22 2016 m. balandžio 21 d. Sprendimas Radlinger ir Radlingerová (C‑377/14, EU:C:2016:283, 74 punktas). Žr. ir vieną iš naujausių 2018 m. lapkričio 28 d. Nutartį PKO Bank Polski (C‑632/17, EU:C:2018:963, 51 punktas).
23 Žr. dar 2002 m. lapkričio 21 d. Sprendimą Cofidis (C‑473/00, EU:C:2002:705, 33 punktas). Taip pat žr. 2007 m. spalio 4 d. Sprendimą Rampion ir Godard (C‑429/05, EU:C:2007:575, 63 punktas).
24 Dėl Vartojimo kreditų direktyvos žr. 2016 m. balandžio 21 d. Sprendimą Radlinger ir Radlingerová (C‑377/14, EU:C:2016:283, 63 punktas) su nuoroda į 2015 m. spalio 1 d. Sprendimą ERSTE Bank Hungary (C‑32/14, EU:C:2015:637, 39 punktas) ir jame nurodytą jurisprudenciją, susijusią su Direktyva dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais.
25 2016 m. balandžio 21 d. Sprendimas Radlinger ir Radlingerová (C‑377/14, EU:C:2016:283, 65 punktas). Žr. ir ankstesnius sprendimus: 2000 m. birželio 27 d. Sprendimą Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores (C‑240/98–C‑244/98, EU:C:2000:346, 26 punktas), 2002 m. lapkričio 21 d. Sprendimą Cofidis (C‑473/00, EU:C:2002:705, 33 punktas) ir 2007 m. spalio 4 d. Sprendimą Rampion ir Godard (C‑429/05, EU:C:2007:575, 65 punktas).
26 2016 m. balandžio 21 d. Sprendimas Radlinger ir Radlingerová (C‑377/14, EU:C:2016:283, 67 punktas).
27 Šiuo klausimu žr. 2014 m. sausio 16 d. Sprendimą Kainz (C‑45/13, EU:C:2014:7, 20 punktas) ir 2019 m. gegužės 2 d. Sprendimą Pillar Securitisation (C‑694/17, EU:C:2019:345, 35 punktas), kuriuose pripažinta, kad būtinybė užtikrinti skirtingų Sąjungos teisės aktų darną visų pirma negali lemti to, kad teisės norma būtų aiškinama neatsižvelgiant į jos sistemą ir ja siekiamus tikslus.
28 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimas (C‑109/17, EU:C:2018:735, 31 ir paskesni punktai).
29 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) (OL L 149, 2005, p. 22).
30 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimas (C‑347/18, EU:C:2019:661, 44 punktas).
31 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1).
32 Byloje OPR-Finance nagrinėjama tik kreditoriaus pareiga patikrinti vartotojo kreditingumą.
33 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimas (C‑109/17, EU:C:2018:735).
34 2018 m. rugsėjo 19 d. Sprendimas Bankia (C‑109/17, EU:C:2018:735, 32 punktas).
35 2018 m. rugsėjo 19 d. Sprendimas Bankia (C‑109/17, EU:C:2018:735, 43 punktas, taip pat žr. 33 ir 46 punktus).
36 2018 m. rugsėjo 19 d. Sprendimas Bankia (C‑109/17, EU:C:2018:735, 34 ir 47 punktai).
37 2016 m. balandžio 21 d. Sprendimas Radlinger ir Radlingerová (C‑377/14, EU:C:2016:283, 66 punktas).
38 2016 m. balandžio 21 d. Sprendimas Radlinger ir Radlingerová (C‑377/14, EU:C:2016:283, 64 ir 65 punktai).
39 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimas CA Consumer Finance (C‑449/13, EU:C:2014:2464, 43 punktas) ir 2019 m. birželio 6 d. Sprendimas Schyns (C‑58/18, EU:C:2019:467, 40 punktas). Taip pat žr. Vartojimo kreditų direktyvos 26 konstatuojamąją dalį.
40 2019 m. birželio 6 d. Sprendimas Schyns (C‑58/18, EU:C:2019:467, 28 ir 41 punktai). Žr. ir Vartojimo kreditų direktyvos 7 ir 9 konstatuojamąsias dalis.
41 2016 m. balandžio 21 d. sprendimas (C‑377/14, EU:C:2016:283, 64 punktas). Dėl pareigos informuoti prieš sudarant sutartį taip pat žr. Vartojimo kreditų direktyvos 19 ir 24 konstatuojamąsias dalis.
42 2009 m. spalio 6 d. Sprendimas Asturcom Telecomunicaciones (C‑40/08, EU:C:2009:615, 39 punktas) ir 2002 m. lapkričio 21 d. Sprendimas Cofidis (C‑473/00, EU:C:2002:705, 37 punktas). Žr. dar 1995 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Peterbroeck (C‑312/93, EU:C:1995:437, 14 punktas).
43 2009 m. spalio 6 d. Sprendimas Asturcom Telecomunicaciones (C‑40/08, EU:C:2009:615, 41 punktas), 1997 m. liepos 10 d. Sprendimas Palmisani (C‑261/95, EU:C:1997:351, 28 punktas) ir 1976 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Rewe-Zentralfinanz ir Rewe-Zentral (33/76, EU:C:1976:188, 5 punktas).
44 2009 m. spalio 6 d. Sprendimas Asturcom Telecomunicaciones (C‑40/08, EU:C:2009:615, 45 ir 46 punktai).
45 2002 m. lapkričio 21 d. Sprendimas Cofidis (C‑473/00, EU:C:2002:705, 35 punktas).
46 2002 m. lapkričio 21 d. sprendimas (C‑473/00, EU:C:2002:705).
47 Taip pat šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimą Endress (C‑209/12, EU:C:2013:864, 30 punktas).
48 Žr. generalinės advokatės V. Trstenjak išvadą byloje Martín Martín (C‑227/08, EU:C:2009:295, 73 punktas).
49 2014 m. kovo 27 d. Sprendimas LCL Le Crédit Lyonnais (C‑565/12, EU:C:2014:190, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
50 2016 m. lapkričio 9 d. Sprendimas Home Credit Slovakia (C‑42/15, EU:C:2016:842, 63 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Taip pat žr. generalinio advokato W. Van Gerven išvadą byloje Hansen (C‑326/88, EU:C:1989:609, 8 punktas): „Atgrasanti“ ir „proporcinga“ reiškia tai, kad sankcijos siekiamų tikslų atžvilgiu turi būti pakankamos, tačiau jos negali būti pernelyg griežtos“.
51 Žr. šios išvados 7 punktą.
52 Per posėdį Čekijos vyriausybė paaiškino, kad grąžinimo laikotarpis nėra nustatytas įstatyme, todėl teismas konkrečioje byloje gali rasti tinkamą visų interesų pusiausvyrą.
53 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimas (C‑42/15, EU:C:2016:842).
54 2014 m. kovo 27 d. sprendimas (C‑565/12, EU:C:2014:190).
55 2013 m. vasario 21 d. Sprendimas Banif Plus Bank (C‑472/11, EU:C:2013:88, 29 ir paskesni punktai).
56 2013 m. vasario 21 d. Sprendimas Banif Plus Bank (C‑472/11, EU:C:2013:88, 35 punktas) ir 2009 m. birželio 4 d. Sprendimas Pannon GSM (C‑243/08, EU:C:2009:350, 33 punktas).