TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2020 m. liepos 16 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Priimtinumas – SESV 63 ir paskesni straipsniai – Laisvas kapitalo judėjimas – SESV 107 ir paskesni straipsniai – Valstybės pagalba – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 ir 17 straipsniai – Laisvė užsiimti verslu – Nuosavybės teisė – Reglamentas (ES) Nr. 575/2013 – Prudenciniai reikalavimai kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms – 29 straipsnis – Reglamentas (ES) Nr. 1024/2013 – 6 straipsnio 4 dalis – Kredito įstaigų rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra – Europos Centriniam Bankui (ECB) pavesti specialūs uždaviniai – Deleguotasis reglamentas (ES) Nr. 241/2014 – Įstaigų nuosavų lėšų reikalavimų techniniai reguliavimo standartai – Nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis kooperatiniams bankams, įsteigtiems kooperatinių bendrovių formos, nustatoma turto riba ir leidžiama apriboti pasitraukiančių narių akcijų išpirkimo teisę“

Byloje C‑686/18

dėl Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) 2018 m. spalio 18 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2018 m. lapkričio 5 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

OC ir kt.,

Associazione Difesa Utenti Servizi Bancari Finanziari Postali Assicurativi – Adusbef,

Federazione Nazionale di Consumatori ed Utenti – Federconsumatori,

PB ir kt.,

QA ir kt.

prieš

Banca d’Italia,

Presidenza del Consiglio die Ministri,

Ministero dell’Economia e delle Finanze,

dalyvaujant:

Banca Popolare di Sondrio ScpA,

Veneto Banca ScpA,

Banco Popolare – Società Cooperativa,

Coordinamento delle associazioni per la tutela dell’ambiente e dei diritti degli utenti e consumatori (Codacons),

Banco BPM SpA,

Unione di Banche Italiane – Ubi Banca SpA,

Banca Popolare di Milano,

Amber Capital Italia SGR SpA,

RZ ir kt.

Amber Capital UK LLP,

Unione di Banche Italiane – Ubi Banca ScpA,

Banca Popolare di Vicenza ScpA,

Banca Popolare dell’Etruria e del Lazio SC,

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas J.-C. Bonichot, Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotoja R. Silva de Lapuerta (pranešėja), teisėjai M. Safjan, L. Bay Larsen ir N. Jääskinen,

generalinis advokatas G. Hogan,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

OC ir kt., atstovaujamų avvocati F. Capelli, F. S. Marini ir U. Corea,

Banca d’Italia, atstovaujamo avvocati D. La Licata, M. Perassi ir R. D’Ambrosio,

Banca Popolare di Sondrio ScpA, atstovaujamos avvocati G. Tanzarella, A. Sandulli, P. Mondini ir C. Tanzarella,

Unione di Banche Italiane – Ubi Banca SpA, atstovaujamos avvocati G. Lombardi ir G. de Vergottini,

Amber Capital Italia SGR SpA ir Amber Capital UK LLP, atstovaujamų avvocati G. Sciacca ir P. Cardellicchio,

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocati dello Stato P. Gentili ir G. M. De Socio,

Europos Komisijos, atstovaujamos V. Di Bucci, H. Krämer ir A. Steiblytės,

susipažinęs su 2020 m. vasario 11 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 3, 63 ir paskesnių straipsnių, 107 ir paskesnių straipsnių, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 16 ir 17 straipsnių, 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012, (OL L 176, 2013, p. 1) 29 straipsnio, 2013 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 1024/2013, kuriuo Europos Centriniam Bankui pavedami specialūs uždaviniai, susiję su rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros politika, (OL L 287, 2013, p. 63) 6 straipsnio 4 dalies ir 2014 m. sausio 7 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 241/2014, kuriuo papildomos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 nuostatos, susijusios su įstaigų nuosavų lėšų reikalavimų techniniais reguliavimo standartais, (OL L 74, 2014, p. 8) 10 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant tris ginčus: pirmą – tarp OC ir kt., vienos šalies, ir Banca d’Italia (Italijos bankas) ir Presidenza del Consiglio dei Ministri (Ministrų Tarybos prezidiumas, Italija), kitos šalies, antrą – tarp Associazione Difesa Utenti Servizi Bancari Finanziari Postali Assicurativi – Adusbef, la Federazione Nazionale di Consumatori ed Utenti – Federconsumatori bei PB ir kt., vienos šalies, ir Italijos banko, Ministrų Tarybos prezidiumo ir Ministero dell’Economia e delle Finanze (Ekonomikos ir finansų ministerija, Italija), kitos šalies, ir trečią – tarp QA ir kt., vienos šalies, ir Italijos banko, kitos šalies, dėl šio banko aktų, priimtų vykdant Italijos kooperatinių bankų rizikos ribojimu pagrįstą priežiūrą.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

Reglamentas Nr. 575/2013

3

Reglamento Nr. 575/2013 7 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Šiame reglamente turėtų būti, inter alia, išdėstyti įstaigoms taikytini rizikos ribojimo reikalavimai, susiję tik su bankų ir finansinių paslaugų rinkų veikimu ir skirti tose rinkose veikiančių veiklos vykdytojų finansiniam stabilumui bei investuotojų ir indėlininkų aukšto lygio apsaugai užtikrinti. <…>“

4

Pagal šio reglamento 1 straipsnio pirmą pastraipą šiame reglamente nustatomos vienodos taisyklės dėl bendrųjų prudencinių reikalavimų, kuriuos dėl toliau nurodytų aspektų turi atitikti įstaigos, kurių priežiūra vykdoma pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB ir 2006/49/EB (OL L 176, 2013, p. 338); jos turi laikytis nuosavų lėšų reikalavimų, reikalavimų, ribojančių didelę riziką, likvidumo, informacijos teikimo, sverto ir viešo atskleidimo reikalavimų.

5

Pagal minėto reglamento 26 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a punktą įstaigų bendro 1 lygio nuosavo kapitalo straipsnius sudaro kapitalo priemonės, jeigu įvykdomos to paties reglamento 28 straipsnyje arba, jei taikytina, 29 straipsnyje nustatytos sąlygos.

6

Reglamento Nr. 575/2013 28 straipsnio „Bendro 1 lygio nuosavo kapitalo priemonės“ 1 dalyje numatyta:

„1.   Kapitalo priemonės priskiriamos prie bendro 1 lygio nuosavo kapitalo priemonių tik tuomet, jei įvykdomos visos šios sąlygos:

<…>

e)

priemonės yra nuolatinės;

<…>“

7

Šio reglamento 29 straipsnyje „Savidraudos įmonių, kooperatinių bendrovių, taupymo įstaigų ir panašių įstaigų išleistos kapitalo priemonės“ nustatyta:

„1.   Savidraudos įmonių, kooperatinių bendrovių, taupymo įstaigų ir panašių įstaigų išleistos kapitalo priemonės priskiriamos prie bendro 1 lygio nuosavo kapitalo priemonių tik tuomet, jei įvykdomos 28 straipsnyje nustatytos sąlygos su patikslinimais, padarytais taikant šį straipsnį.

2.   Šios kapitalo priemonės išperkamos tik įvykdžius šias sąlygas:

a)

įstaiga turi turėti galimybę atsisakyti išpirkti priemones, išskyrus tuos atvejus, kai tai draudžiama pagal taikytiną nacionalinę teisę;

b)

jeigu pagal taikytiną nacionalinę teisę įstaigai draudžiama atsisakyti išpirkti priemones, priemones reglamentuojančiose nuostatose įstaigai turi būti suteikta galimybė apriboti jų išpirkimą;

c)

atsisakymas išpirkti priemones arba atitinkamais atvejais priemonių išpirkimo apribojimas negali būti laikomas įstaigos įsipareigojimų neįvykdymu.

<…>

6.   [Europos bankininkystės institucija (EBI)] parengia techninių reguliavimo standartų projektus, kuriuose nustato būtinų išpirkimo apribojimų pobūdį, jeigu pagal taikytiną nacionalinę teisę įstaigai draudžiama atsisakyti išpirkti nuosavų lėšų priemones.

<…>

Komisijai deleguojami įgaliojimai priimti pirmoje pastraipoje nurodytus techninius reguliavimo standartus pagal [2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1093/2010, įsteigiančio Europos priežiūros instituciją (Europos bankininkystės institucija), iš dalies keičiančio Sprendimą 716/2009/EB ir panaikinančio Komisijos sprendimą 2009/78/EB (OL L 331, 2010, p. 12)] 10–14 straipsnius.“

8

Minėto reglamento 30 straipsnis „Bendro 1 lygio nuosavo kapitalo priemonėms taikomų sąlygų nebevykdymo pasekmės“ suformuluotas taip:

„Jeigu nebevykdomos bendro 1 lygio nuosavo kapitalo priemonėms taikomos 28 straipsnyje arba, jei taikytina, 29 straipsnyje nustatytos sąlygos, taikomos šios nuostatos:

a)

ta priemonė nedelsiant nebepriskiriama prie bendro 1 lygio nuosavo kapitalo priemonių;

b)

su ta priemone susiję akcijų priedai nedelsiant nebepriskiriami prie bendro 1 lygio nuosavo kapitalo straipsnių.“

Reglamentas Nr. 1024/2013

9

Reglamento Nr. 1024/2013 1 straipsnio pirma pastraipa Europos Centriniam Bankui (ECB) pavedami specialūs uždaviniai, susiję su rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros politika, siekiant prisidėti prie kredito įstaigų saugumo ir patikimumo ir finansų sistemos stabilumo Sąjungoje ir kiekvienoje valstybėje narėje, visapusiškai atsižvelgiant į vidaus rinkos, grindžiamos vienodu požiūriu į kredito įstaigas, vienybę bei vientisumą ir pareigą tuo rūpintis, kad būtų užkirstas kelias galimybei rinktis palankesnes reguliavimo sąlygas.

10

Pagal to paties reglamento 6 straipsnio 1 dalį ECB vykdo savo uždavinius bendrame priežiūros mechanizme, kurį sudaro ECB ir nacionalinės kompetentingos institucijos. ECB yra atsakingas už tai, kad bendras priežiūros mechanizmas (BPM) veiktų veiksmingai ir nuosekliai.

11

Šio reglamento 6 straipsnio 4 dalyje numatyta:

„4 straipsnyje, išskyrus jo 1 dalies a ir c punktus, apibrėžtų uždavinių atžvilgiu ECB tenka šio straipsnio 5 dalyje išdėstytos pareigos, o nacionalinėms kompetentingoms institucijoms – šio straipsnio 6 dalyje išdėstytos pareigos, atsižvelgiant į šio straipsnio 7 dalyje išdėstytą struktūrą ir laikantis joje nurodytų procedūrų, vykdant toliau nurodytų kredito įstaigų, finansų kontroliuojančiųjų bendrovių ar mišrią veiklą vykdančių finansų kontroliuojančiųjų bendrovių ar kredito įstaigų, įsteigtų nedalyvaujančiose valstybėse narėse, filialų, įsteigtų dalyvaujančiose valstybėse narėse, priežiūrą:

tų, kurios yra mažiau svarbios vertinant konsolidavimo pagrindu, aukščiausiu konsolidavimo lygiu dalyvaujančiose valstybėse narėse arba individualiai konkreči[ų] kredito įstaigų, įsteigtų nedalyvaujančiose valstybėse narėse, filialų, įsteigtų dalyvaujančiose valstybėse narėse, atžvilgiu. Svarba vertinama remiantis šiais kriterijais:

i)

dydžiu;

ii)

svarba Sąjungos ekonomikai arba bet kuriai dalyvaujančiai valstybei narei;

iii)

tarpvalstybinės veiklos svarba.

Atsižvelgiant į pirmą pastraipą, kredito įstaiga, finansų kontroliuojančioji bendrovė arba mišrią veiklą vykdanti finansų kontroliuojančioji bendrovė nelaikomos mažiau svarbiomis, nebent tai pateisinama ypatingomis aplinkybėmis, kurios išdėstomos metodikoje, jei tenkinama bet kuri iš šių sąlygų:

i)

visa jos turto vertė yra didesnė nei 30 mlrd. EUR;

ii)

jos viso turto santykis su dalyvaujančios valstybės narės, kurioje ji įsisteigta, BVP yra didesnis nei 20 %, nebent visa jos turto vertė yra mažesnė nei 5 mlrd. EUR;

iii)

ECB, gavęs jos nacionalinės kompetentingos institucijos pranešimą, kad ji laiko tokią įstaigą itin svarbia vidaus ekonomikai, ir atlikęs išsamų tos kredito įstaigos vertinimą, įskaitant balanso vertinimą, priima tokią svarbą patvirtinantį sprendimą.

ECB taip pat gali savo iniciatyva laikyti, kad įstaiga yra itin svarbi, jei ji yra įsteigusi bankininkystės patronuojamąsias įmones daugiau nei vienoje dalyvaujančioje valstybėje narėje ir jos tarpvalstybinis turtas arba įsipareigojimai sudaro didelę jos viso turto ar įsipareigojimų dalį, laikantis metodikoje nustatytų sąlygų.

Tos, kurioms buvo prašoma viešosios finansinės pagalbos arba kurios ją gavo tiesiogiai iš [Europos finansinio stabilumo fondo (EFSF)] arba [Europos stabilumo mechanizmo (ESM)], nelaikomos mažiau svarbiomis.

Nepaisant pirmesnių pastraipų, ECB šiuo reglamentu jam pavestus uždavinius vykdo trijų pačių svarbiausių kredito įstaigų kiekvienoje dalyvaujančioje valstybėje narėje atžvilgiu, išskyrus atvejus, kai tai pateisinama ypatingomis aplinkybėmis.“

Deleguotasis reglamentas Nr. 241/2014

12

Deleguotojo reglamento Nr. 241/2014 10 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Siekiant taikyti nuosavų lėšų taisykles savidraudos įmonėms, kooperatinėms bendrovėms, taupymo ir panašioms įstaigoms, reikia tinkamai atsižvelgti į tokių įstaigų ypatumus. Reikėtų nustatyti taisykles, kuriomis, be kita ko, būtų užtikrinta, kad tokios įstaigos atitinkamais atvejais galėtų apriboti savo kapitalo priemonių išpirkimą. Todėl jeigu atsisakyti išpirkti priemones šių rūšių įstaigoms pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus yra draudžiama, būtina šias priemones reglamentuojančiomis nuostatomis įstaigai suteikti galimybę atidėti jų išpirkimą ir apriboti išpirktiną sumą. <…>“

13

Šio reglamento 1 straipsnyje nustatyta:

„Šiuo reglamentu nustatomos taisyklės dėl:

<…>

d)

išpirkimo apribojimų, būtinų tuo atveju, kai pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus įstaigai draudžiama atsisakyti išpirkti nuosavų lėšų priemones, pobūdžio pagal Reglamento [Nr. 575/2013] 29 straipsnio 6 dalį;

<…>“

14

To reglamento 10 straipsnyje „Savidraudos įmonių, taupymo įstaigų, kooperatinių bendrovių ir panašių įstaigų išleistų kapitalo priemonių išpirkimo apribojimai taikant Reglamento (ES) Nr. 575/2013 29 straipsnio 2 dalies b punktą ir 78 straipsnio 3 dalį“ nustatyta:

„1.   Bendro 1 lygio nuosavo kapitalo priemones, kurios gali būti išpirktos, įstaiga gali išleisti tik tuo atveju, jeigu tokia galimybė numatyta taikytinuose nacionalinės teisės aktuose.

2.   Galimybė įstaigai pagal kapitalo priemones reglamentuojančias nuostatas apriboti išpirkimą, kaip nurodyta Reglamento (ES) Nr. 575/2013 29 straipsnio 2 dalies b punkte ir 78 straipsnio 3 dalyje, apima ir teisę atidėti išpirkimą, ir teisę apriboti išpirktiną sumą. Pagal 3 dalį įstaiga išpirkimą gali atidėti arba išpirktiną sumą gali apriboti neribotam laikui.

3.   Į priemones reglamentuojančias nuostatas įtrauktų išpirkimo apribojimų mastą įstaiga nustato pagal įstaigos padėtį, bet kuriuo metu įvertintą rizikos ribojimo požiūriu, visų pirma, be kita ko, atsižvelgdama į:

a)

bendrą finansinę įstaigos padėtį bei jos padėtį likvidumo ir mokumo požiūriu;

b)

bendro 1 lygio nuosavo kapitalo, 1 lygio kapitalo ir viso kapitalo sumą, palyginti su bendra rizikos pozicijų suma, apskaičiuota pagal Reglamento (ES) Nr. 575/2013 92 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytus reikalavimus, specialius nuosavų lėšų reikalavimus, nurodytus Direktyvos [2013/36] 104 straipsnio 1 dalies a punkte, ir jungtinio rezervo reikalavimą, apibrėžtą tos direktyvos 128 straipsnio 6 punkte.“

Italijos teisė

15

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikomos redakcijos 1993 m. rugsėjo 1 d.Decreto legislativo n. 385 – Testo unico delle leggi in materia bancaria e creditizia (Įstatyminis dekretas Nr. 385 – Bankininkystės teisės aktų sąvadas; GURI, paprastasis priedas, Nr. 230, 1993 m. rugsėjo 30 d.; toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 3851993) 28 straipsnio 2-ter dalyje numatyta:

„Kooperatinių bankų <…> pasitraukimo atveju, net jeigu jie buvo pertvarkyti arba jeigu kooperatyvo narys mirė ar buvo pašalintas, narių teisė į akcijų išpirkimą yra ribojama, net ir nukrypstant nuo teisės aktų nuostatų, kaip reikalauja Italijos bankas, jeigu tai būtina siekiant užtikrinti, kad tos akcijos būtų įskaičiuotos į 1 lygio banko reguliuojamąjį kapitalą. Tais pačiais tikslais Italijos bankas gali apriboti teisę išpirkti kitas išleistas nuosavo kapitalo priemones.“

16

Įstatyminio dekreto Nr. 385/1993 29 straipsnyje nustatyta:

„1.   Kooperatiniai bankai steigiami ribotos atsakomybės kooperatinių akcinių bendrovių forma.

2.   Akcijų nominalioji vertė negali būti mažesnė nei du eurai.

„2-bis.   Kooperatinio banko turtas negali viršyti 8 mlrd. EUR. Jeigu bankas yra bankų grupei vadovaujanti įmonė, riba nustatoma konsoliduotu lygmeniu.

2-ter.   Jeigu 2-bis dalyje nustatyta riba yra viršijama, valdymo organas sušaukia visuotinį susirinkimą atskiriems sprendimams priimti. Jeigu per vienus metus nuo galiojančios ribinės vertės viršijimo kapitalas nesumažinamas ir nenusprendžiama banko pertvarkyti į akcinę bendrovę <…> arba likviduoti, Italijos bankas, atsižvelgdamas į aplinkybes ir į viršytą sumą, gali nuspręsti uždrausti vykdyti naujas operacijas <…> arba priemones, numatytas IV antraštinės dalies I skyriaus I skirsnyje, arba pasiūlyti [ECB] atšaukti bankui išduotą leidimą vykdyti banko veiklą, o Ekonomikos ir finansų ministerijai – vykdyti priverstinio likvidavimo procedūrą. Tai nepažeidžia Italijos bankui šiuo įstatyminiu dekretu suteiktų įgaliojimų imtis veiksmų ir skirti sankcijas.

2-quater.   Italijos bankas nustato šio straipsnio įgyvendinimo nuostatas.

<…>“

17

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos 2015 m. sausio 24 d.decreto-legge n. 3, „Misure urgenti per il sistema Bancario e gli investimenti“ (Dekretas įstatymas Nr. 3 dėl neatidėliotinų bankų sistemos ir investicijų priemonių; GURI, Nr. 19, 2015 m. sausio 24 d.), su pakeitimais pertvarkyto į 2015 m. kovo 24 d.legge n. 33 (Įstatymas Nr. 33; GURI, Nr. 70, 2015 m. kovo 25 d.; toliau – Dekretas įstatymas Nr. 3/2015), 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Pradedant taikyti šį dekretą, jo įsigaliojimo dieną leidimus turintys kooperatiniai bankai būtinus pakeitimus pagal [Įstatyminio dekreto Nr. 385/1993] 29 straipsnio 2-bis ir 2-ter dalių, kurios taikomos pagal šį straipsnį, nuostatas atlieka per 18 mėnesių nuo pagal 29 straipsnį Italijos banko patvirtintų įgyvendinimo nuostatų įsigaliojimo datos.“

18

2018 m. liepos 25 d.decreto-legge n. 91 (Dekretas įstatymas Nr. 91; GURI, Nr. 171, 2018 m. liepos 25 d.), pertvarkytu 2018 m. rugsėjo 21 d.legge n. 108 (Įstatymas Nr. 108; GURI, Nr. 220, 2018 m. rugsėjo 21 d.), Dekreto įstatymo Nr. 3/2015 1 straipsnio 2 dalyje numatytas 18 mėnesių terminas buvo pratęstas iki 2018 m. gruodžio 31 d.

19

Italijos bankas 2015 m. birželio 9 d. 9 atnaujintu 2013 m. gruodžio 17 d. aplinkraščiu Nr. 285 „Priežiūros nuostatos bankams“ (toliau – Aplinkraščio Nr. 285 9 atnaujinimas) įgyvendino Įstatyminio dekreto Nr. 385/1993 28 ir 29 straipsnius.

20

Konkrečiai kalbant, remiantis Įstatyminio dekreto Nr. 385/1993 28 straipsnio 2-ter dalimi, Aplinkraščio Nr. 285 9 atnaujinime numatyta, kad pagal kooperatinio banko ir kooperatinio kredito banko įstatus valdymo organo siūlymu, išklausiusi kontrolės funkciją atliekančios institucijos nuomonę, strateginės priežiūros funkciją atliekanti institucija turi teisę apriboti arba atidėti visiškai arba iš dalies ir neribotą laiką nario akcijų ir kitų kapitalo priemonių išpirkimą nario pasitraukimo (įskaitant banko pertvarkymą), išskyrus jo pašalinimą ar mirtį, atveju.

21

Sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad visi Italijos kooperatiniai bankai, išskyrus du, laikėsi pirmiau nurodytų Italijos teisės nuostatų.

Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai

22

Trimis atskirais ieškiniais ieškovai pagrindinėse bylose Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija) pareiškė ieškinius dėl Italijos banko aktų, visų pirma Aplinkraščio Nr. 285 9 atnaujinimo, o šis juos atmetė sprendimais Nr. 6548/2016, 6544/2016 ir 6540/2016.

23

Ieškovai pagrindinėje byloje dėl šių sprendimų pateikė apeliacinius skundus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija); jis priėmė nutartis sustabdyti Aplinkraščio Nr. 285 9-ojo atnaujinimo galiojimą ir iškėlė klausimus dėl Dekreto įstatymo Nr. 3/2015 atitikties Konstitucijai.

24

Sprendimu Nr. 99/2018 Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas, Italija) šiuos klausimus pripažino nepagrįstais.

25

Atnaujinus procesą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, šis teismas Nutartimi Nr. 3645/2018 pratęsė anksčiau nustatytą galiojimo sustabdymą iki sprendimo, kuriuo bus išspręstas ginčas iš esmės, paskelbimo dienos; šis pratęsimas netaikomas Dekreto įstatymo Nr. 3/2015 1 straipsnio 2 dalyje numatyta 18 mėnesių terminui, kuris jau buvo įstatymų nustatyta tvarka pratęstas iki 2018 m. gruodžio 31 d.

26

Šiomis aplinkybėmis Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.

Ar Reglamento [Nr. 575/2013] 29 straipsniu, Deleguotojo reglamento Nr. 241/2014 10 straipsniu, Chartijos 16 ir 17 straipsniais, atsižvelgiant į Reglamento [Nr. 1024/2013] 6 straipsnio 4 dalį, draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip Dekreto įstatymo Nr. 3/2015 <…> 1 straipsnis, kurioje nustatyta turto riba, kurią viršijęs kooperatinis bankas privalo būti pertvarkytas į akcinę bendrovę, ir ši riba yra aštuonių milijardų eurų suma? Be to, ar pirmiau minėtomis Sąjungos teisės aktų nuostatomis draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią tuo atveju, kai kooperatinis bankas pertvarkomas į akcinę bendrovę, šiai įstaigai leidžiama atidėti arba apriboti, net neribotą laiką, pasitraukusio nario akcijų išpirkimą?

2.

Ar SESV 3, 63 ir paskesnių straipsnių nuostatomis dėl konkurencijos vidaus rinkoje ir laisvo kapitalo judėjimo draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip išdėstyta Dekreto įstatymo Nr. 3/2015 <…> 1 straipsnyje, kurioje nustatyta, kad kooperatiniai bankai gali banko veiklą vykdyti iki tam tikros turto sumos ribos, o ją viršiję privalo būti pertvarkyti į akcinę bendrovę?

3.

Ar SESV 107 ir paskesni straipsniai, susiję su valstybės pagalba, draudžia nacionalinės teisės nuostatas, kaip antai įtvirtintas Dekreto įstatymo Nr. 3/2015 <…> 1 straipsnyje, pagal kurias reikalaujama, kad kooperatinis bankas būtų pertvarkytas į akcinę bendrovę, viršijęs tam tikrą (aštuonių milijardų eurų) turto ribą, numatant iš bendrovės pasitraukusio nario turėtų akcijų išpirkimo apribojimus, siekiant išvengti galimo pertvarkyto banko likvidavimo?

4.

Ar bendrai taikomomis Reglamento <…> Nr. 575/2013 29 straipsnio nuostatomis ir Deleguotojo reglamento <…> Nr. 241/2014 10 straipsnio nuostatomis draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip nustatyta Dekreto įstatymo Nr. 3/2015 <…> 1 straipsnyje, pagal kurią, kaip Corte Costituzionale (Konstitucinis Teismas) ją išaiškino savo Sprendime Nr. 99/2018, kooperatiniam bankui leidžiama atidėti išpirkimą neribotam laikui ir visiškai arba iš dalies apriboti sumą?

5.

Jeigu Teisingumo Teismas, pateikdamas savo išaiškinimą, nuspręstų, kad atsakovų pasiūlytas aiškinimas neprieštarauja Sąjungos teisės nuostatoms, ar, vadovaujantis Sąjungos teise, Teisingumo Teismas Deleguotojo reglamento Nr. 241/2014 <…> 10 straipsnio teisėtumą gali vertinti atsižvelgdamas į <…> Chartijos 16 ir 17 straipsnius, taip pat į minėtos <…> Chartijos 52 straipsnio 3 dalį ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją dėl [Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, pasirašytos 1952 m. kovo 20 d. Paryžiuje,] 1 papildomo protokolo 1 straipsnio?“

Procesas Teisingumo Teisme

27

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo šią bylą nagrinėti taikant pagreitintą procedūrą pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalį.

28

2019 m. sausio 18 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Adusbef ir kt. (C‑686/18, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:68) šis prašymas buvo atmestas.

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl priimtinumo

29

Unione di Banche Italiane – Ubi Banca SpA mano: kadangi šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas po to, kai Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas) nusprendė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai atitinka Italijos Konstituciją, egzistuoja pavojus, kad nacionalinis procesas Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas) yra nesuderinamas su šiuo prašymu, todėl visas šis prašymas yra nepriimtinas.

30

Reikia priminti, jog tam, kad veiktų Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo sistema, įtvirtinta SESV 267 straipsnyje, ir būtų laikomasi Sąjungos teisės viršenybės principo, būtina, kad nacionalinis teismas galėtų laisvai pateikti Teisingumo Teismui bet kurį, kaip pats mano, būtiną prejudicinį klausimą bet kuriuo tinkamu bylos nagrinėjimo momentu, net pasibaigus konstitucingumo kontrolės ad hoc procedūrai (2010 m. birželio 22 d. Sprendimo Melki ir Abtari, C‑188/10 ir C‑189/10, EU:C:2010:363, 52 punktas ir 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Stari, C‑322/16, EU:C:2017:985, 22 punktas).

31

Taigi, Sąjungos teisės efektyvumui kiltų grėsmė, o SESV 267 straipsnio veiksmingumas sumažėtų, jei dėl to, kad vyksta konstitucingumo kontrolės ad hoc procedūra, nacionaliniam teismui būtų sutrukdyta nedelsiant kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ir taikyti Sąjungos teisę remiantis Teisingumo Teismo sprendimu ar jurisprudencija (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Global Starnet, C‑322/16, EU:C:2017:985, 23 punktą).

32

Consiglio di Stato (Valstybės Taryba), kaip aukščiausiasis teismas, net privalo pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kai konstatuoja, kad bylos esmė susijusi su klausimu, kurį reikia išspręsti pagal SESV 267 straipsnio pirmą pastraipą, net jeigu toje pačioje byloje ji gali kreiptis į atitinkamos valstybės narės Konstitucinį Teismą dėl nacionalinių taisyklių atitikties konstitucijai (pagal analogiją žr. 2013 m. sausio 15 d. Sprendimo Križan ir kt., C‑416/10, EU:C:2013:8, 72 punktą).

33

Todėl aplinkybė, kad Corte costituzionale (Konstitucinis teismas) priėmė sprendimą dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės nuostatų atitikties Italijos Konstitucijos nuostatoms, neturi jokios įtakos šiai pareigai pateikti Teisingumo Teismui klausimus, susijusius su Sąjungos teisės aiškinimu ar galiojimu (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Global Starnet, C‑322/16, EU:C:2017:985, 25 punktą).

34

Iš to matyti, kad dėl šios aplinkybės prašymas priimti prejudicinį sprendimą negali būti pripažintas nepriimtinu.

35

Be to, Italijos bankas, Unione di Banche Italiane – Ubi Banca, Banca Popolare di Milano, Amber Capital Italia SGR SpA, Amber Capital UK LLP, Italijos vyriausybė ir Europos Komisija tvirtina, kad prejudiciniai klausimai yra visiškai ar iš dalies nepriimtini, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos nepakanka ir šie klausimai neturi reikšmės sprendimui pagrindinėje byloje priimti.

36

Dėl informacijos, kuri turi būti pateikta visuose prašymuose priimti prejudicinį sprendimą, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, kai Teisingumo Teismas ir nacionaliniai teismai bendradarbiauja pagal SESV 267 straipsnį, tam, kad būtų pateiktas nacionaliniam teismui naudingas Sąjungos teisės išaiškinimas, būtina, kad šis teismas apibrėžtų pateikiamų klausimų faktines aplinkybes ir pagrindines teisines nuostatas arba bent paaiškintų faktines prielaidas, kuriomis grindžiami šie klausimai. Iš tiesų Teisingumo Teismas gali priimti sprendimą dėl Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimo tik remdamasis nacionalinio teismo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis (2017 m. spalio 5 d. Nutarties OJ, C‑321/17, nepaskelbta Rink., EU:C:2017:741, 12 punktas ir 2019 m. birželio 5 d. Nutarties Wilo Salmson France, C‑10/19, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:464, 12 punktas).

37

Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė nacionalinio teismo nurodomų tikslių priežasčių, dėl kurių šis nusprendė kreiptis dėl Sąjungos teisės aiškinimo ir manė, kad būtina pateikti prejudicinius klausimus Teisingumo Teismui, svarbą. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog būtina, kad nacionalinis teismas pačiame sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktų minimalius paaiškinimus dėl prašomų išaiškinti Sąjungos teisės nuostatų pasirinkimo priežasčių ir ryšio, kuris, kaip tas teismas mano, egzistuoja tarp šių nuostatų ir jo nagrinėjamam ginčui taikytinų nacionalinės teisės aktų (2016 m. gegužės 12 d. Nutarties Security Service ir kt., C‑692/15–C‑694/15, EU:C:2016:344, 20 punktas ir 2019 m. birželio 5 d. Nutarties Wilo Salmson France, C‑10/19, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:464, 13 punktas).

38

Šie prašymo priimti prejudicinį sprendimą turiniui keliami reikalavimai aiškiai išdėstyti Procedūros reglamento 94 straipsnyje, kuris prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui turi būti žinomas bendradarbiaujant pagal SESV 267 straipsnį ir kurio jis privalo tiksliai laikytis (2016 m. gegužės 12 d. Nutarties Security Service ir kt., C‑692/15–C‑694/15, EU:C:2016:344, 18 punktas; 2019 m. birželio 5 d. Sprendimo Wilo Salmson France, C‑10/19, nepaskelbtas Rink., EU:C:2019:464, 14 punktas ir 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo P.J., C‑513/19, nepaskelbtas Rink., EU:C:2019:953, 15 punktas). Šie reikalavimai taip pat pateikiami Europos Sąjungos Teisingumo Teismo rekomendacijų nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo (OL C 380, 2019, p. 1) 15 punkte.

39

Galiausiai pagal suformuotą jurisprudenciją nacionalinio teismo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti atmestas, jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku (2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Apple, C‑421/13, EU:C:2014:2070, 30 punktas ir 2019 m. sausio 17 d. Nutarties Cipollone, C‑600/17, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:29, 21 punktas).

40

Atsižvelgiant į visus šiuos reikalavimus reikia nagrinėti šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą.

Dėl pirmojo klausimo pirmos dalies priimtinumo

41

Pirmojo klausimo pirma dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 575/2013 29 straipsnis, Deleguotojo reglamento Nr. 241/2014 10 straipsnis ir Chartijos 16 ir 17 straipsniai, siejami su Reglamento Nr. 1024/2013 6 straipsnio 4 dalimi, turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose nustatyta aštuonių milijardų eurų turto maksimali riba, kurią viršiję kooperatiniai bankai, įsteigti ribotos atsakomybės kooperatinių akcinių bendrovių formos, privalo būti reorganizuoti į akcines bendroves.

42

Reglamento Nr. 1024/2013 6 straipsnyje nustatyta BPM, kurį sudaro ECB ir nacionalinės kompetentingos institucijos, uždavinių, pagal šį reglamentą rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros srityje pavestų ECB, vykdymo tvarka.

43

Šiomis aplinkybėmis šio 6 straipsnio 4 dalyje iš esmės numatyti kriterijai, leidžiantys nustatyti atvejus, kai šiuos uždavinius vykdo tik ECB, ir atvejus, kai kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos padeda jam vykdyti šiuos uždavinius, decentralizuotai įgyvendindamos kai kuriuos iš jų mažiau svarbių kredito įstaigų atžvilgiu, kaip tai suprantama pagal minėto 6 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 8 d. Sprendimo Landeskreditbank Baden-Württemberg / ECB, C‑450/17 P, EU:C:2019:372, 41 punktą).

44

Reglamento Nr. 1024/2013 6 straipsnio 4 dalyje nenustatyta jokia turto riba, kurią viršijus kooperatiniai bankai privalo būti reorganizuoti į akcines bendroves, sumažinti savo turtą arba būti likviduoti. Šia nuostata nei reikalaujama, nei atmetama galimybė nustatyti tokią ribą.

45

Šio 6 straipsnio 4 dalies antros pastraipos i punkte nustatyta 30 mlrd. EUR turto riba yra viena iš šioje nuostatoje nurodytų sąlygų siekiant nustatyti kredito įstaigas, kurios neturi būti laikomos mažiau svarbiomis minėto 6 straipsnio 4 dalies taikymo tikslais.

46

Todėl Reglamento Nr. 1024/2013 6 straipsnio 4 dalis neturi jokio ryšio su pagrindinėje byloje nagrinėjamose nacionalinės teisės nuostatose nustatyta aštuonių milijardų eurų turto riba.

47

Be to, Reglamento Nr. 575/2013 29 straipsnis ir Deleguotojo reglamento Nr. 241/2014 10 straipsnis taip pat nėra susiję su šia riba.

48

Iš tiesų šios nuostatos, kuriose, kiek tai susiję su šiuose reglamentuose nustatytų rizikos ribojimu pagrįstų reikalavimų nuosavo kapitalo srityje taisyklėmis, numatytos sąlygos, kurios turi būti įvykdytos, kad savidraudos įmonių, kooperatinių bendrovių, taupymo įstaigų ir panašių įstaigų išleistos kapitalo priemonės būtų priskiriamos prie bendro 1 lygio nuosavo kapitalo priemonių, nenustatant turto ribos, kurią viršijus šios bendrovės ir įstaigos privalėtų būti reorganizuotos į akcines bendroves, sumažinti savo turtą arba būti likviduotos. Jomis valstybės narės neįpareigojamos nustatyti tokios ribos, bet ir nedraudžiama tai daryti.

49

Šiomis aplinkybėmis, kadangi Reglamento Nr. 1024/2013 6 straipsnio 4 dalis, Reglamento Nr. 575/2013 29 straipsnis ir Deleguotojo reglamento Nr. 241/2014 10 straipsnis neturi jokio ryšio su pagrindinėje byloje nagrinėjamose teisės nuostatose nustatyta turto riba, šių nuostatų aiškinimas atrodo akivaizdžiai nereikšmingas.

50

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepaaiškina nei priežasčių, dėl kurių mano, kad toks aiškinimas būtų reikšmingas jo nagrinėjamam ginčui išspręsti, nei ryšio, kurį jis nustatė tarp minėtų nuostatų ir šių teisės nuostatų.

51

Dėl prašymo išaiškinti Chartijos 16 ir 17 straipsnius reikia priminti, kad pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį jos nuostatos skirtos valstybėms narėms tik tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę.

52

Pagal suformuotą jurisprudenciją sąvoka „Sąjungos teisės įgyvendinimas“, kaip ji suprantama pagal Chartijos 51 straipsnį, reiškia, kad yra sąsaja tarp Sąjungos teisės akto ir nagrinėjamos nacionalinės priemonės, kuri peržengia sričių panašumo arba vienos srities netiesioginio poveikio kitai ribas (2014 m. kovo 6 d. Sprendimo Siragusa, C‑206/13, EU:C:2014:126, 24 punktas; 2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Juliįn Hernįndez ir kt., C‑198/13, EU:C:2014:2055, 34 punktas ir 2016 m. spalio 6 d. Sprendimo Paoletti ir kt., C‑218/15, EU:C:2016:748, 14 punktas).

53

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad Sąjungos pagrindinės teisės netaikomos, kiek tai susiję su nacionalinės teisės aktais, nes Sąjungos teisės nuostatose atitinkamoje srityje nenustatyta jokia konkreti valstybių narių pareiga dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos situacijos (2014 m. kovo 6 d. Sprendimo Siragusa, C‑206/13, EU:C:2014:126, 26 punktas ir 2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Juliįn Hernįndez ir kt., C‑198/13, EU:C:2014:2055, 35 punktas).

54

Kaip matyti iš to, kas išdėstyta, nė viena iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmojo klausimo pirmoje dalyje nurodytų Sąjungos teisės nuostatų neįpareigoja valstybių narių nustatyti turto ribos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kurią viršiję kooperatiniai bankai, įsteigti ribotos atsakomybės kooperatinių akcinių bendrovių formos, privalo būti reorganizuoti į akcines bendroves, sumažinti savo turtą arba būti likviduoti.

55

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, visa pirmojo klausimo pirma dalis yra nepriimtina.

Dėl antrojo klausimo priimtinumo

56

Antrasis klausimas susijęs su nacionalinės teisės nuostatų, kuriose nustatyta turto riba banko, įsteigto kooperatinių bankų formos, veiklai vykdyti, kurią viršiję bankai, įsteigti ribotos atsakomybės kooperatinių akcinių bendrovių formos, privalo būti reorganizuoti į akcines bendroves, sumažinti savo turtą, kad pasiektų šią ribą, arba būti likviduoti, atitiktimi SESV 3, 63 ir paskesniems straipsniams.

57

Šis klausimas nepriimtinas, kiek jis susijęs su SESV 3 straipsnio išaiškinimu, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tik prašo išaiškinti šią nuostatą „konkurencijos vidaus rinkoje srityje“, o prašyme priimti prejudicinį sprendimą visiškai nenurodytos priežastys, paskatinusios šį teismą kelti klausimą dėl minėtos nuostatos išaiškinimo, ir nenurodytas jo nustatytas šios nuostatos ryšys su pagrindine byla.

Dėl trečiojo klausimo priimtinumo

58

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 107 ir paskesni straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose, pirma, nustatyta turto riba, kurią viršiję kooperatiniai bankai, įsteigti ribotos atsakomybės kooperatinių akcinių bendrovių formos, privalo būti reorganizuoti į akcines bendroves, sumažinti savo turtą, kad pasiektų šią ribą, arba būti likviduoti, ir, antra, pagal kurias atitinkamai įstaigai leidžiama apriboti pasitraukiančio nario akcijų išpirkimą, kad būtų išvengta galimo likvidavimo.

59

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tiksliai ir aiškiai nenurodo priežasčių, paskatinusių jį kelti klausimą dėl šių Sąjungos teisės nuostatų aiškinimo, ir ryšio, kurį jis nustatė tarp šių nuostatų ir pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės nuostatų.

60

Iš tiesų šis teismas nepaaiškina priežasčių, dėl kurių galėtų nuspręsti, kad nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, suteikia pranašumą, jomis nustatoma atrankinė priemonė, pagalba suteikiama iš valstybės išteklių ar kad jomis iškraipoma ar gali būti iškraipyta konkurencija. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui nepateikia informacijos, kuri leistų įvertinti, ar tokia priemonė gali būti laikoma „valstybės pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

61

Šiomis aplinkybėmis, kiek tai susiję su trečiuoju klausimu, prašymas priimti prejudicinį sprendimą neatitinka Procedūros reglamento 94 straipsnyje numatytų reikalavimų ir neleidžia Teisingumo Teismui pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingo atsakymo į šį klausimą, todėl jis turi būti pripažintas nepriimtinu.

Dėl penktojo klausimo priimtinumo

62

Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo priimti sprendimą dėl Deleguotojo reglamento Nr. 241/2014 10 straipsnio galiojimo.

63

Svarbu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma nurodytų tikslias priežastis, paskatinusias jį iškelti klausimą dėl tam tikrų Sąjungos teisės nuostatų galiojimo, ir pateiktų negaliojimo motyvus, į kuriuos, jo manymu, būtų galima atitinkamai atsižvelgti (2016 m. gegužės 4 d. Sprendimo Philip Morris Brands ir kt., C‑547/14, EU:C:2016:325, 48 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

64

Iš to, kas išdėstyta, matyti, viena vertus, kad gavęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas nagrinėja Sąjungos akto ar tam tikrų jo nuostatų galiojimą atsižvelgdamas į sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktus negaliojimo motyvus. Kita vertus, tai, kad visiškai nenurodytos tikslios priežastys, dėl kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą dėl šio akto ar šių nuostatų galiojimo, lemia klausimų, susijusių su jų galiojimu, nepriimtinumą (2016 m. gegužės 4 d. Sprendimo Philip Morris Brands ir kt., C‑547/14, EU:C:2016:325, 50 punktas).

65

Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodo priežasčių, paskatinusių jį kelti klausimą dėl Deleguotojo reglamento Nr. 241/2014 10 straipsnio galiojimo.

66

Šiomis aplinkybėmis penktasis klausimas yra nepriimtinas.

Dėl esmės

Dėl pirmojo klausimo antros dalies ir dėl ketvirtojo klausimo

67

Pirmojo klausimo antra dalis ir ketvirtasis klausimas susiję su nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias kooperatiniams bankams leidžiama riboti nuosavo kapitalo priemonių išpirkimą, suderinamumu su tam tikromis Sąjungos teisės nuostatomis.

68

Pirmiausia reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 1024/2013 6 straipsnio 4 dalies tikslas, primintas šio sprendimo 42 ir 43 punktuose, nesusijęs su tokia galimybe riboti nuosavo kapitalo priemonių išpirkimą, todėl šiuo atžvilgiu šios nuostatos aiškinimas neturi reikšmės. Šiuos klausimus reikia performuluoti neatsižvelgiant į minėtą nuostatą.

69

Taigi pirmojo klausimo antra dalimi ir ketvirtuoju klausimu, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 575/2013 29 straipsnis, Deleguotojo reglamento Nr. 241/2014 10 straipsnis ir Chartijos 16 ir 17 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias šioje valstybėje įsteigtam kooperatiniam bankui leidžiama neribotam laikui atidėti pasitraukiančio nario turimų akcijų išpirkimą ir riboti sumą.

– Dėl Reglamento Nr. 575/2013 29 straipsnio ir Deleguotojo reglamento Nr. 241/2014 10 straipsnio

70

Iš Reglamento Nr. 575/2013 7 konstatuojamosios dalies matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė šiame reglamente, inter alia, išdėstyti įstaigoms taikytinus rizikos ribojimo reikalavimus, susijusius tik su bankų ir finansinių paslaugų rinkų veikimu ir skirtus tose rinkose veikiančių veiklos vykdytojų finansiniam stabilumui, taip pat investuotojų ir indėlininkų aukšto lygio apsaugai užtikrinti.

71

Pagal šio reglamento 1 straipsnio pirmos pastraipos a punktą jame nustatomos vienodos taisyklės dėl bendrųjų prudencinių reikalavimų, kuriuos dėl nuosavų lėšų reikalavimų turi atitikti įstaigos, kurių priežiūra vykdoma pagal Direktyvą 2013/36.

72

Būtent šiame kontekste minėto reglamento 28 straipsnyje nustatytos sąlygos, kurios turi būti įvykdytos, kad kapitalo priemonės būtų priskiriamos prie bendro 1 lygio nuosavo kapitalo priemonių, o to paties reglamento 29 straipsnyje numatytos specialios sąlygos, kurios turi būti įvykdytos šiuo tikslu, kiek tai susiję su savidraudos įmonių, kooperatinių bendrovių, taupymo įstaigų ir panašių įstaigų išleistomis kapitalo priemonėmis.

73

Konkrečiai kalbant, pagal Reglamento Nr. 575/2013 29 straipsnio 2 dalies a punktą įstaiga turi turėti galimybę atsisakyti išpirkti priemones, išskyrus tuos atvejus, kai tai draudžiama pagal nacionalinę teisę. Pastaruoju atveju 29 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta, kad šias priemones reglamentuojančiose nuostatose įstaigai turi būti suteikta galimybė apriboti jų išpirkimą.

74

Komisija, remdamasi minėto 29 straipsnio 6 dalimi, priėmė taisykles, nustatančias naudojimosi šia galimybe apriboti kapitalo priemonių, kurias išleido savidraudos įmonės, kooperatinės bendrovės, taupymo įstaigos ir panašios įstaigos, išpirkimą tvarką. Šios taisyklės paskelbtos Deleguotojo reglamento (ES) Nr. 241/2014 10 straipsnyje.

75

Pagal šio deleguotojo reglamento 10 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį minėta galimybė apima teisę atidėti išpirkimą ir apriboti išpirktiną sumą.

76

Šios nuostatos antrame sakinyje patikslinta, kad šiomis teisėmis galima naudotis neribotą laiką pagal minėto deleguotojo reglamento 10 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta, kad į priemones reglamentuojančias nuostatas įtrauktų išpirkimo apribojimų mastą įstaiga nustato pagal įstaigos padėtį, bet kuriuo metu įvertintą rizikos ribojimo požiūriu, visų pirma, be kita ko, atsižvelgdama į bendrą finansinę įstaigos padėtį bei jos padėtį likvidumo ir mokumo požiūriu ir bendro 1 lygio nuosavo kapitalo, 1 lygio kapitalo ir viso kapitalo sumą, palyginti su bendra rizikos pozicijų suma, apskaičiuotas pagal konkrečius reikalavimus, į kuriuos daroma nuoroda šio deleguotojo reglamento 10 straipsnio 3 dalies b punkte.

77

Taigi iš Reglamento Nr. 575/2013 29 straipsnio ir Deleguotojo reglamento Nr. 241/2014 10 straipsnio matyti, kad, pirma, savidraudos bendrovių arba kooperatinių bendrovių, taupymo įstaigų ar panašių įstaigų išleistos kapitalo priemonės priskyrimas prie bendro 1 lygio nuosavo kapitalo priemonių, jei pagal nacionalinę teisę tokioms įstaigoms draudžiama atsisakyti išpirkti nuosavo kapitalo priemones, priklauso nuo sąlygos, kad atitinkamos įstaigos turi galimybę apriboti šį išpirkimą, o tai apima teisę atidėti išpirkimą ir riboti jo sumą, ir, antra, išpirkimo apribojimų mastą nustato atitinkama įstaiga pagal savo padėtį, bet kuriuo metu įvertintą rizikos ribojimo atžvilgiu.

78

Šiuo atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos Italijos teisės nuostatos draudžia Italijos kooperatiniams bankams atsisakyti išpirkti nuosavo kapitalo priemones. Vis dėlto pagal jas leidžiama apriboti akcijų išpirkimą pasitraukus nariui, jei tai būtina siekiant užtikrinti, kad šių bankų išleistos kapitalo priemonės būtų apskaitytos kaip bendro 1 lygio nuosavo kapitalo priemonės. Iš šio sprendimo taip pat matyti, kad pagal šias nuostatas šie bankai gali atidėti išpirkimą neribotam laikotarpiui ir visiškai arba iš dalies apriboti sumą.

79

Kaip matyti iš pačios Deleguotojo reglamento Nr. 241/2014 10 straipsnio 2 dalies antro sakinio formuluotės, tuo atveju, kai pagal nacionalinę teisę draudžiama atsisakyti išpirkti nuosavo kapitalo priemones, Reglamento Nr. 575/2013 29 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta galimybė leidžia atidėti šį išpirkimą ir apriboti jo sumą neribotam laikotarpiui pagal Deleguotojo reglamento 10 straipsnio 3 dalį, t. y. tiek laiko ir kiek būtina, pagal jų padėtį, įvertintą rizikos ribojimo atžvilgiu, atsižvelgiant į pastarojoje nuostatoje numatytus elementus.

80

Todėl Reglamento Nr. 575/2013 29 straipsnis ir Deleguotojo reglamento Nr. 241/2014 10 straipsnis nedraudžia valstybės narės teisės nuostatų, pagal kurias joje įsteigtiems kooperatiniams bankams draudžiama atsisakyti išpirkti nuosavo kapitalo priemones, tačiau kai tai būtina siekiant užtikrinti, kad šių bankų išleistos kapitalo priemonės būtų priskirtos prie bendro 1 lygio nuosavo kapitalo priemonių, minėtiems bankams leidžiama neribotam laikotarpiui atidėti pasitraukusio nario akcijų išpirkimą ir visiškai arba iš dalies apriboti sumą.

– Dėl Chartijos 16 ir 17 straipsnių

81

Pagal Chartijos 16 straipsnį laisvė užsiimti verslu pripažįstama pagal Sąjungos teisę ir nacionalinės teisės aktus bei praktiką.

82

Šiuo straipsniu suteikiama apsauga apima laisvę verstis ekonomine ar komercine veikla, sutarčių laisvę ir konkurencijos laisvę (2013 m. sausio 22 d. Sprendimo Sky Österreich, C‑283/11, EU:C:2013:28, 42 punktas; 2013 m. spalio 17 d. Sprendimo Schaible, C‑101/12, EU:C:2013:661, 25 punktą ir 2018 m. liepos 12 d. Sprendimo Spika ir kt., C‑540/16, EU:C:2018:565, 34 punktą).

83

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją laisvė užsiimti verslu nėra absoliuti prerogatyva. Jai gali būti taikomos įvairios viešosios valdžios priemonės, kuriomis dėl bendrojo intereso gali būti ribojamas ekonominės veiklos vykdymas (2013 m. sausio 22 d. Sprendimo Sky Österreich, C‑283/11, EU:C:2013:28, 45 ir 46 punktai; 2013 m. spalio 17 d. Sprendimo Schaible, C‑101/12, EU:C:2013:661, 28 punktas ir 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo BB construct, C‑534/16, EU:C:2017:820, 36 punktas).

84

Chartijos 17 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas turi teisę valdyti teisėtai įgytą nuosavybę, ja naudotis, disponuoti ir palikti paveldėtojams; nuosavybė negali būti atimta, išskyrus atvejus, kai tai būtina visuomenės poreikiams, ir tik įstatymo nustatytais atvejais bei sąlygomis laiku ir teisingai už ją atlyginant. Turto naudojimą gali reglamentuoti įstatymai, kiek tai būtina atsižvelgiant į bendrąjį interesą.

85

Reikia priminti, kad šioje nuostatoje garantuojama teisė į nuosavybę nėra absoliuti prerogatyva ir kad jos įgyvendinimui gali būti taikomi apribojimai su sąlyga, kad šie apribojimai iš tikrųjų atitinka Sąjungos siekiamus bendrojo intereso tikslus ir, atsižvelgiant į siekiamą tikslą, nėra neproporcingas ir neleistinas kišimasis, pažeidžiantis pačią taip garantuojamos teisės esmę (2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB, C‑8/15 P–C‑10/15 P, EU:C:2016:701, 69 ir 70 punktai).

86

Be to, taip pat reikia priminti, kad pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį gali būti nustatyta joje įtvirtintų teisių ir laisvių, kaip antai laisvės užsiimti verslu ir nuosavybės teisės, įgyvendinimo apribojimų, jei šie apribojimai numatyti įstatymo, nekeičia šių teisių ir laisvių esmės ir, remiantis proporcingumo principu, yra būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendruosius interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

87

Nacionalinės teisės nuostatose kooperatiniams bankams pripažinta galimybė riboti nuosavo kapitalo priemonių išpirkimą, kai tai būtina siekiant užtikrinti, kad jų išleidžiamas kapitalo priemones būtų galima apskaityti kaip bendro 1 lygio nuosavo kapitalo priemones, numatyta įstatyme, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį.

88

Chartijos 16 straipsnyje garantuojamos laisvės užsiimti verslu ir jos 17 straipsnyje įtvirtintos teisės į nuosavybę esmės paisoma nacionalinės teisės aktais, kaip antai nagrinėjamais pagrindinėje byloje, kuriuose numatyta galimybė apriboti akcijų išpirkimą nario pasitraukimo atveju, kuriuo siekiama įvykdyti Reglamento Nr. 575/2013 29 straipsnio 2 dalies b punkte nustatytą sąlygą, kad akcijos galėtų būti priskirtos prie bendro 1 lygio nuosavo kapitalo priemonių.

89

Iš tiesų, viena vertus, ši galimybė nereiškia nuosavybės atėmimo ir todėl nėra kišimasis, keliantis grėsmę pačiai teisės į nuosavybę esmei. Kita vertus, darant prielaidą, kad minėta galimybė gali būti laikoma ribojančia laisvę užsiimti verslu, ja paisoma šios laisvės esmės, nes ji netrukdo vykdyti bankų veiklos. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pripažino, kad kooperatinės bendrovės laikosi veiklos principų, kurie atskiria jas nuo kitų ekonominės veiklos vykdytojų (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Paint Graphos ir kt., C‑78/08–C‑80/08, EU:C:2011:550, 55 punktą).

90

Kiek tai susiję su pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės nuostatų tikslais, be to, kad numačius tokią galimybę jomis siekiama įgyvendinti šią sąlygą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad šiomis teisės nuostatomis siekiama užtikrinti, kad kooperatinio banko teisinė forma ir dydis atitiktų Sąjungos rizikos ribojimo taisykles, reglamentuojančias bankų veiklos vykdymą. Šio teismo teigimu, minėtomis teisės nuostatomis taip siekiama kooperatinių bankų formą labiau suderinti su atitinkamos rinkos dinamika, užtikrinti didesnį šių bankų konkurencingumą ir skatinti didesnį jų organizavimo, eksploatavimo ir funkcijų skaidrumą.

91

Tokie tikslai, kuriais galima užtikrinti gerą valdymą kooperatinių bankų sektoriuje, jo stabilumą ir ribotos rizikos bankų veiklos vykdymą, padeda išvengti atitinkamų įstaigų įsipareigojimų neįvykdymo ar net sisteminės rizikos ir taip užtikrinti bankų ir finansų sistemos stabilumą.

92

Šiuo klausimu primintina, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją tikslai užtikrinti bankų ir finansų sistemos stabilumą ir išvengti sisteminės rizikos yra Sąjungos siekiami bendrojo intereso tikslai (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 19 d. Sprendimo Kotnik ir kt., C‑526/14, EU:C:2016:570, 69, 88 ir 91 punktus; 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB, C‑8/15 P–C‑10/15 P, EU:C:2016:701, 71 ir 74 punktus ir 2016 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Dowling ir kt., C‑41/15, EU:C:2016:836, 51 ir 54 punktus).

93

Iš tiesų finansinės paslaugos yra esminės Sąjungos ekonomikoje. Bankai ir kredito įstaigos yra pagrindiniai įvairiose rinkose veikiančių įmonių finansavimo šaltiniai. Be to, bankai dažnai glaudžiai susiję tarpusavyje, daugelis jų vykdo veiklą tarptautiniu lygmeniu. Dėl šios priežasties vieno ar kelių bankų sunkumai gali greitai išplisti po kitus valstybės narės ar kitų valstybių narių bankus. Tai savo ruožtu gali sukelti neigiamų pasekmių kituose ekonomikos sektoriuose (2016 m. liepos 19 d. Sprendimo Kotnik ir kt., C‑526/14, EU:C:2016:570, 50 punktas ir 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB, C‑8/15 P–C‑10/15 P, EU:C:2016:701, 72 punktas).

94

Be to, kaip išvados 81 ir 104 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, egzistuoja akivaizdus bendrasis interesas užtikrinti, kad investicijos į banko bendrą nuosavą kapitalą nebūtų atsiimtos netikėtai, o bankas ir visas bankų sektorius būtų apsaugotas nuo su rizikos ribojimu susijusio nestabilumo.

95

Todėl reikia konstatuoti, kad teisės į nuosavybę įgyvendinimo apribojimai ir, laisvės užsiimti verslu apribojimai, darant prielaidą, kad jie egzistuoja, kylantys iš teisės nuostatų, kaip nagrinėjamų pagrindinėje byloje, iš tikrųjų atitinka Sąjungos pripažintus bendrojo intereso tikslus, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį.

96

Be to, šiais apribojimais laikomasi proporcingumo principo, jeigu jie neviršija to, kas būtina, atsižvelgiant į atitinkamų bankų padėtį, įvertintą rizikos ribojimo atžvilgiu, siekiant užtikrinti, kad jų išleistos kapitalo priemonės būtų priskirtos prie bendro 1 lygio nuosavo kapitalo priemonių, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Šiuo tikslu jis turi atsižvelgti, be kita ko, į Deleguotojo reglamento Nr. 241/2014 10 straipsnio 3 dalyje nurodytus elementus.

97

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmojo klausimo antrą dalį ir ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 575/2013 29 straipsnis, Deleguotojo reglamento Nr. 241/2014 10 straipsnis ir Chartijos 16 ir 17 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias joje įsteigtiems kooperatiniams bankams draudžiama atsisakyti išpirkti nuosavo kapitalo priemones, bet pagal kurias leidžiama šiems bankams atidėti neribotam laikotarpiui pasitraukusio nario priemonių išpirkimą ir visiškai ar iš dalies apriboti išpirkimo sumą, kiek naudojantis šia galimybe nustatyti išpirkimo apribojimai neviršija to, kas būtina, atsižvelgiant į šių bankų padėtį, įvertintą rizikos ribojimo atžvilgiu, kad jų išleistos kapitalo priemonės būtų priskirtos prie bendro 1 lygio nuosavo kapitalo priemonių, be kita ko, atsižvelgiant į Deleguotojo reglamento Nr. 241/2014 10 straipsnio 3 dalyje numatytus elementus, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Dėl antrojo klausimo

98

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 63 ir paskesni straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, kuriomis nustatoma turto riba kooperatinių bankų, šioje valstybėje narėje įsteigtų ribotos atsakomybės kooperatinių akcinių bendrovių formos, veiklai, kurią viršiję šie bankai privalo būti reorganizuoti į akcines bendroves, sumažinti savo turtą, kad pasiektų šią ribą, arba turi būti likviduoti.

99

Pagal SESV 63 straipsnio 1 dalį uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai.

100

Reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, kadangi ESV sutartyje nėra „kapitalo judėjimo“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal SESV 63 straipsnio 1 dalį, apibrėžties, Teisingumo Teismas pripažino kapitalo judėjimo nomenklatūros, esančios 1988 m. birželio 24 d. Tarybos direktyvos 88/361/EEB dėl [EB] sutarties 67 straipsnio [(panaikintas Amsterdamo sutartimi)] įgyvendinimo (OL L 178, 1988, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 10 sk., 1 t., p. 10) I priede, rekomendacinę galią (2009 m. sausio 27 d. Sprendimo Persche, C‑318/07, EU:C:2009:33, 24 punktas; 2011 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Komisija / Portugalija, C‑212/09, EU:C:2011:717, 47 punktas ir 2013 m. spalio 22 d. Sprendimo Essent ir kt., C‑105/12–C‑107/12, EU:C:2013:677, 40 punktas).

101

Taigi Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad kapitalo judėjimas, kaip jis suprantamas pagal SESV 63 straipsnio 1 dalį, apima, be kita ko, vadinamąsias „tiesiogines“ investicijas, t. y. investicijas įsigyjant įmonės akcijų, kurios suteikia galimybę veiksmingai dalyvauti valdant ir kontroliuojant šią įmonę, ir vadinamąsias „portfelines“ investicijas, t. y. investicijas įsigyjant vertybinių popierių kapitalo rinkoje, siekiant atlikti tik finansinę investiciją, neketinant daryti įtakos šios įmonės valdymui ir kontrolei (2010 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Komisija / Portugalija, C‑543/08, EU:C:2010:669, 46 punktas; 2013 m. spalio 22 d. Sprendimo Essent ir kt., C‑105/12–C‑107/12, EU:C:2013:677, 40 punktas ir 2019 m. vasario 26 d. Sprendimo X (Trečiosiose šalyse įsteigtos tarpinės bendrovės), C‑135/17, EU:C:2019:136, 26 punktas).

102

Dėl šių dviejų investicijų formų Teisingumo Teismas patikslino, kad „apribojimais“, kaip jie suprantami pagal SESV 63 straipsnio 1 dalį, turi būti laikomos nacionalinės priemonės, kurios gali sukliudyti įsigyti atitinkamų įmonių akcijų ar tai apriboti arba kurios gali atgrasyti kitų valstybių narių investuotojus investuoti į jų kapitalą (2010 m. spalio 21 d. Sprendimo Idryma Typou, C‑81/09, EU:C:2010:622, 55 punktas; 2011 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Komisi ja /Portugalija, C‑212/09, EU:C:2011:717, 48 punktas ir 2013 m. spalio 22 d. Sprendimo Essent ir kt., C‑105/12–C‑107/12, EU:C:2013:677, 41 punktas).

103

Šiuo atveju pagrindinėje byloje nagrinėjamose teisės nuostatose nustatyta turto riba Italijos kooperatinių bankų, įsteigtų ribotos atsakomybės kooperatinių akcinių bendrovių formos, veiklai vykdyti, kurią viršiję šie bankai privalo būti reorganizuoti į akcines bendroves, sumažinti savo turtą, kad pasiektų šią ribą, arba būti likviduoti.

104

Vis dėlto, apribodamos ekonominės veiklos, kurią gali vykdyti Italijos bankai, įsteigti tam tikros teisinės formos, mastą, tokios teisės nuostatos gali atgrasyti kitų nei Italijos Respublika valstybių narių ir trečiųjų valstybių investuotojus įsigyti šių bankų kapitalo dalių, todėl jos yra laisvo kapitalo judėjimo apribojimas, iš principo draudžiamas pagal SESV 63 straipsnį.

105

Pagal suformuotą jurisprudenciją laisvą kapitalo judėjimą ribojančios nacionalinės priemonės gali būti pateisinamos privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais su sąlyga, kad jos yra tinkamos siekiamam tikslui įgyvendinti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti (2011 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Komisija / Portugalija, C‑212/09, EU:C:2011:717, 81 punktas ir nurodyta jurisprudencija). Be to, Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad nacionalinės teisės aktu gali būti pateisinamas pagrindinės laisvės apribojimas, jeigu jį lemia ekonominiai motyvai, kuriais siekiama bendrojo intereso tikslo (2013 m. spalio 22 d. Sprendimo Essent ir kt., C‑105/12–C‑107/12, EU:C:2013:677, 52 punktas ir nurodyta jurisprudencija)

106

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip buvo nuspręsta šio sprendimo 90–95 punktuose, pagrindinėje byloje nagrinėjamos teisės nuostatos atitinka Sąjungos pripažintus bendrojo intereso tikslus.

107

Todėl su sąlyga, kad šiose teisės nuostatose nustatyta turto riba, kurios turi laikytis Italijos kooperatiniai bankai, įsteigti ribotos atsakomybės kooperatinių akcinių bendrovių formos, kad galėtų vykdyti bankų veiklą, gali užtikrinti šių tikslų įgyvendinimą ir neviršija to, kas būtina jiems pasiekti, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, iš šių teisės nuostatų kylantis laisvo kapitalo judėjimo apribojimas yra pateisinamas.

108

Šiomis aplinkybėmis į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad SESV 63 ir paskesni straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jais nedraudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, kuriomis nustatoma turto riba kooperatinių bankų, šioje valstybėje narėje įsteigtų ribotos atsakomybės kooperatinių akcinių bendrovių formos, veiklos vykdymui, kurią viršiję šie bankai privalo būti reorganizuoti į akcines bendroves, sumažinti savo turtą, kad pasiektų šią ribą, arba būti likviduoti, jei šios teisės nuostatos tinkamos jomis siekiamų bendrojo intereso tikslų įgyvendinimui užtikrinti ir neviršija to, kas būtina jiems pasiekti, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

109

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

 

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

 

1.

2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 29 straipsnis, 2014 m. sausio 7 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 241/2014, kuriuo papildomos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 nuostatos, susijusios su įstaigų nuosavų lėšų reikalavimų techniniais reguliavimo standartais, 10 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 ir 17 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias joje įsteigtiems kooperatiniams bankams draudžiama atsisakyti išpirkti nuosavo kapitalo priemones, bet pagal kurias leidžiama šiems bankams atidėti neribotam laikotarpiui pasitraukusio nario priemonių išpirkimą ir visiškai ar iš dalies apriboti išpirkimo sumą, kiek naudojantis šia galimybe nustatyti išpirkimo apribojimai neviršija to, kas būtina, atsižvelgiant į šių bankų padėtį, įvertintą rizikos ribojimo atžvilgiu, kad jų išleistos kapitalo priemonės būtų priskirtos prie bendro 1 lygio nuosavo kapitalo priemonių, be kita ko, atsižvelgiant į Deleguotojo reglamento Nr. 241/2014 10 straipsnio 3 dalyje numatytus elementus, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

 

2.

SESV 63 ir paskesni straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jais nedraudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, kuriomis nustatoma turto riba kooperatinių bankų, šioje valstybėje narėje įsteigtų ribotos atsakomybės kooperatinių akcinių bendrovių formos, veiklos vykdymui, kurią viršiję šie bankai privalo būti reorganizuoti į akcines bendroves, sumažinti savo turtą, kad pasiektų šią ribą, arba būti likviduoti, jei šios teisės nuostatos tinkamos jomis siekiamų bendrojo intereso tikslų įgyvendinimui užtikrinti ir neviršija to, kas būtina jiems pasiekti, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

 

Parašai.


( *1 ) Proceso kalba: italų.