1. 

Kredito įstaigos privalo padėti finansuoti nacionalines struktūras, kurios visose valstybėse narėse sukurtos siekiant padengti finansų sektoriaus gaivinimo ir pertvarkymo sąnaudas. Jos taip pat turi įnešti įnašą į Bendrą pertvarkymo fondą – Sąjungos mastu veikiančią analogišką struktūrą.

2. 

Direktyvoje 2014/59/ES ( 2 ) šie privalomi įnašai, kurie yra svarbiausias nacionalinių finansų įstaigų gaivinimo ir pertvarkymo sistemų, taip pat bendro pertvarkymo mechanizmo (toliau – BPeM) veiklos veiksnys, buvo reglamentuojami išskiriant ex ante įprastus įnašus ir ex post papildomus įnašus.

3. 

Atsakydamas į prejudicinį klausimą Teisingumo Teismas pirmą kartą gali nuspręsti dėl abiejų rūšių įnašų rinkimui taikytinų teisės normų. Be to, pateikus atsakymą bus galima išspręsti problemas, kurios Italijoje kyla dėl 2015 finansinių metų įnašų, nes buvo pavėluota į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą 2014/59 ir įsigaliojo Deleguotasis reglamentas (ES) 2015/63 ( 3 ).

4.

Šios direktyvos 100 straipsnyje nustatyta:

„1.   Valstybės narės nustato vieną ar daugiau finansavimo struktūrų, siekdamos užtikrinti, kad pertvarkymo institucija veiksmingai taikytų pertvarkymo priemones ir įgaliojimus.

<…>

3.   Valstybės narės užtikrina, kad finansavimo struktūroms būtų skiriama pakankamai lėšų.

4.   3 dalies tikslu finansavimo struktūroms visų pirma suteikiami įgaliojimai:

5.   Išskyrus atvejus, kai tai leidžiama pagal 6 dalį, kiekviena valstybė narė įsteigia nacionalines finansavimo struktūras sukaupdama fondą, kurį pradėti naudoti 101 straipsnio 1 dalyje nurodytais tikslais gali jos pertvarkymo institucija.

<…>“

5.

Šios direktyvos 102 straipsnyje nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad ne vėliau kaip 2024 m. gruodžio 31 d. jų finansavimo struktūrų finansavimo lėšų suma pasiektų bent 1 % visų įstaigų, turinčių leidimą veikti jų teritorijoje, apdraustųjų indėlių.

2.   Per 1 dalyje nurodytą pradinį laikotarpį įnašai, skirti finansavimo struktūroms ir renkami pagal 103 straipsnį, yra kuo tolygiau paskirstomi per visą laikotarpį iki to laiko, kol bus pasiektas tikslinis lygis, vis dėlto tinkamai atsižvelgiant į verslo ciklo etapą ir galimą prociklinių įnašų poveikį įnašus mokančių įstaigų finansinei būklei.

<…>“

6.

Direktyvos 103 straipsnyje „Ex ante įnašai“ nurodyta:

„1.   Siekdamos pasiekti 102 straipsnyje nustatytą tikslinį lygį, valstybės narės užtikrina, kad iš turinčių leidimą veikti jų teritorijoje įstaigų, įskaitant Sąjungos filialus, įnašai būtų renkami bent kas metus.

2.   Kiekvienos įstaigos įnašas proporcingas jos įsipareigojimų (išskyrus nuosavas lėšas), atėmus apdraustuosius indėlius, sumos ir bendrų įsipareigojimų (išskyrus nuosavas lėšas), atėmus visų įstaigų, turinčių leidimą veikti tos valstybės narės teritorijoje, apdraustuosius indėlius, santykiui.

Tie įnašai koreguojami pagal įstaigų rizikos pobūdį, taikant pagal 7 dalį priimtus kriterijus.

<…>“

7.

Direktyvos 104 straipsnio „Papildomi ex post įnašai“ 1 dalyje įtvirtinta:

„Kai turimų finansavimo lėšų nepakanka nuostoliams, sąnaudoms ar kitoms išlaidoms, patirtiems naudojant finansavimo struktūras, padengti, valstybės narės užtikrina, kad iš įstaigų, turinčių veiklos leidimą tų valstybių narių teritorijoje, būtų renkami papildomi ex post įnašai, skirti papildomoms sumoms padengti. Tie papildomi ex post įnašai paskirstomi įstaigoms laikantis 103 straipsnio 2 dalyje nustatytų taisyklių.

Papildomi ex post įnašai neviršija daugiau nei tris kartus metinių įnašų sumos, nustatomos pagal 103 straipsnį.“

8.

Šio reglamento 4 straipsnyje „Metinių įnašų nustatymas“ nurodyta:

„1.   Pertvarkymo institucijos kiekvienos įstaigos mokėtinus metinius įnašus nustato proporcingai pagal įstaigos rizikos pobūdį, remdamosi įstaigos pagal 14 straipsnį pateikta informacija ir taikydamos šiame skirsnyje nustatytą metodiką.

2.   Pertvarkymo institucija 1 dalyje nurodytą metinį įnašą nustato remdamasi pertvarkymo finansavimo struktūros metiniu tiksliniu lygiu, atsižvelgdama į tikslinį lygį, kuris turi būti pasiektas iki 2024 m. gruodžio 31 d. pagal Direktyvos 2014/59/ES 102 straipsnio 1 dalį, ir remdamasi visų jos teritorijoje leidimą veikti turinčių įstaigų apdraustųjų indėlių vidutine ankstesnių metų suma, apskaičiuojama kas ketvirtį.“

9.

Deleguotojo reglamento 12 straipsnyje „Naujai prižiūrimos įstaigos arba statuso pakeitimas“ įtvirtinta:

„1.   Jeigu įstaiga yra naujai prižiūrima įstaiga tik įnašų mokėjimo laikotarpio dalį, dalinis įnašas nustatomas 3 skirsnyje nustatytą metodiką taikant jos metinio įnašo sumai, apskaičiuotai paskesniam įnašų mokėjimo laikotarpiui, atsižvelgiant į visų įnašų mokėjimo laikotarpio mėnesių, kai įstaiga yra prižiūrima, skaičių.

2.   Įstaigos, įskaitant mažą įstaigą, statuso pasikeitimas per įnašų mokėjimo laikotarpį neturi įtakos tais konkrečiais metais mokėtinam metiniam įnašui.“

10.

Šio reglamento 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Pertvarkymo institucija kiekvienai 2 straipsnyje nurodytai įstaigai praneša savo sprendimą, kuriuo nustatomas metinis įnašas, kurį kiekviena įstaiga turi mokėti[,] vėliausiai kiekvienų metų gegužės 1 d.“

11.

14 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Įstaigos pertvarkymo institucijoms pateikia naujausias patvirtintas metines finansines ataskaitas, turimas iki metų, ėjusių prieš įnašų mokėjimo laikotarpį, gruodžio 31 d., kartu su teisės aktų nustatytą auditą atliekančio auditoriaus ar audito įmonės pateikta nuomone, pagal [Direktyvos 2013/34/ES] 32 straipsnį.“

12.

Deleguotojo reglamento 2015/63 pereinamojo laikotarpio nuostatos reglamentuojamos jo 20 straipsnyje; šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatyta:

„1.   <…> Kiek tai susiję su 2015 m. mokėtinais įnašais, nukrypdamos nuo 13 straipsnio 1 dalies, pertvarkymo institucijos savo sprendimą, kuriuo nustatomas kiekvienos įstaigos mokėtinas metinis įnašas, įstaigoms praneša vėliausiai 2015 m. lapkričio 30 d.

2.   Kiek tai susiję su 2015 m. mokėtinais įnašais, nukrypstant nuo 13 straipsnio 4 dalies, suma, mokėtina pagal 13 straipsnio 3 dalyje nurodytą sprendimą, sumokama iki 2015 m. gruodžio 31 d.

3.   Kiek tai susiję su 2015 m. pertvarkymo institucijoms pateiktina informacija, nukrypstant nuo 14 straipsnio 4 dalies, toje dalyje nurodyta informacija pateikiama vėliausiai 2015 m. rugsėjo 1 d.“

13.

21 straipsnio antroje pastraipoje numatyta, kad šis reglamentas „taikomas nuo 2015 m. sausio 1 d.“.

14.

Direktyva 2014/59 į Italijos teisę buvo perkelta Įstatyminiu dekretu Nr. 180/2015, įsigaliojusiu oficialaus jo paskelbimo dieną, t. y. 2015 m. lapkričio 16 d.

15.

Šio dekreto 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta:

„1.   Šis dekretas taikomas toliau nurodytoms įstaigoms:

16.

Įstatyminio dekreto 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Jeigu nenurodyta kitaip, Italijos bankas šiame dekrete numatytas funkcijas ir įgaliojimus vykdo kaip pertvarkymo institucija 2 straipsnyje numatytų įstaigų atžvilgiu, kai šių įstaigų registruotoji buveinė yra Italijoje. Šiame dekrete numatytais atvejais savo funkcijas ir įgaliojimus jis vykdo ne Sąjungoje įsteigtų bankų filialų Italijoje atžvilgiu.“

17.

Įstatyminiame dekrete Nr. 180/2015 numatyta:

18.

2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Italijos bankas įsteigė Unità di risoluzione e gestione della crisi (Pertvarkymo ir krizės valdymo padalinys) ( 5 ); tarpininkaujant šiam padaliniui, Italijos bankas atlieka savo, kaip nacionalinės pertvarkymo institucijos, funkcijas. 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimu ( 6 ) jis įsteigė Nacionalinį bankų pertvarkymo fondą.

19.

State Street Bank International GmbH (toliau – SSB International) yra Vokietijos kredito įstaiga, veikusi Italijoje iki 2015 m. liepos 5 d., tarpininkaujant Italijoje įregistruotam bankui State Street Bank SpA (toliau – SSB Italia).

20.

SSB Italia prijungus prie SSB International, nuo 2015 m. liepos 6 d.SSB International, naudodamasi įsisteigimo laisve, toliau vykdė veiklą Italijos teritorijoje per vienintelį filialą State Street Bank International GmbH – Succursale Italia.

21.

2015 m. lapkričio 22 d. Italijos bankas pradėjo keturių jo jurisdikcijai priklausančių bankų ( 7 ) pertvarkymo procedūrą, kurios sąnaudos siekė beveik 3,7 mlrd. EUR.

22.

Siekdamas padengti šias sąnaudas Italijos bankas ne tik nustatė 2015 m. įprastus įnašus (apie 588 mln. EUR), bet ir nusprendė reikalauti, kad būtų mokami papildomi įnašai. Papildomus įnašus jis apskaičiavo laikydamasis teisės aktuose nustatytos ribos, kurią sudaro tris kartus padidinti įprasti įnašai (1,763 mlrd. EUR) ( 8 ).

23.

2016 m. balandžio 1 d. pranešimu Nr. 0445827/16 „Contribuzione 2015 al Fondo Nazionale di Risoluzione [(2015 m. įnašas į Nacionalinį pertvarkymo fondą)]“ Italijos bankas pareikalavo, kad SSB International sumokėtų 5102425 EUR sumą, kurią sudarė 1275606 EUR 2015 m. įprastas įnašas ir 3826819 EUR papildomas įnašas.

24.

SSB International paprašė Tribunale Amministrativo Regionale per il Lazio (Lacijaus apygardos administracinis teismas, Italija) panaikinti Italijos banko pranešimą Nr. 0445827/16, taip pat kitus su juo susijusius aktus.

25.

SSB International teigia, kad Italijos bankas neturėjo kompetencijos reikalauti iš jos jokio 2015 m. įnašo, nes tuo metu, kai buvo pateikti ginčijami reikalavimai, SSB International priklausė Vokietijos pertvarkymo institucijos jurisdikcijai. Taigi SSB International nebuvo vienas iš „bankų, kurių registruotoji buveinė yra Italijoje“, ir juo labiau vienas iš „ne ES įregistruotų bankų filialų Italijoje“, kaip tai suprantama pagal Įstatyminio dekreto Nr. 180/2015 82 ir 83 straipsnius.

26.

SSB International taip pat teigia, kad Įstatyminio dekreto Nr. 180/2015 nuostatos, kuriomis imdamasis veiksmų rėmėsi Italijos bankas, nebuvo įsigaliojusios iki 2015 m. lapkričio 16 d. Tuo metu SSB Italia jau nebeveikė kaip bankas, kurio registruotoji buveinė yra Italijoje, todėl nepateko į įstatyminio dekreto taikymo sritį. Be to, Nacionalinis pertvarkymo fondas buvo įsteigtas ir visa Direktyvoje 2014/59 apibrėžta sistema Italijoje pradėjo veikti po to, kai SSB Italia buvo prijungta prie patronuojančiosios bendrovės (SSB International), taigi po to, kai ieškovė, kaip savarankiškas bankas, kuriam taikoma nacionalinė teisė, galutinai pasitraukė iš Italijos.

27.

Papildomai SSB International teigia, kad daugiausia, ko Italijos bankas galėjo iš jos reikalauti, – tai sumokėti įprastą įnašą, proporcingą mėnesių, kuriais SSB Italia vykdė veiklą, skaičiui, tačiau ne visą metinį įnašą ( 9 ). Tokią išvadą galima daryti analogiškai taikant Deleguotojo reglamento 2015/63 12 straipsnio 1 dalį, taigi tam tikrais metais veiklą nutraukęs subjektas nebėra prižiūrimas nacionalinės pertvarkymo institucijos ir įnašą turi mokėti tik už tą laikotarpį, kuriuo vykdė veiklą.

28.

Italijos bankas atmeta šiuos argumentus ir tvirtina, kad jo veiksmai teisingi. Jis mano, kad 2015 m. sausio 1 d.SSB Italia priklausė Italijos bankų sistemai, todėl iš šios įstaigos pagrįstai buvo reikalaujama sumokėti atitinkamus įprastus ir papildomus įnašus. Vėliau padaryti subjektyvūs šios finansų įstaigos pakeitimai yra nesvarbūs.

29.

Vokietijos pertvarkymo institucija fiziškai negalėjo atsižvelgti į tai, kad SSB Italia buvo prijungta prie SSB International ir kad dėl to SSB International padidėjo, nes apskaitos požiūriu prijungimo padariniai atsispindėjo tik paskelbtose 2015 finansinių metų finansinėse ataskaitose, kurios buvo pateiktos tik vėliau. Taigi negali būti dvigubo apmokestinimo ir (arba) dvigubo įnašų mokėjimo pavojaus.

30.

Italijos bankas teigia, kad laiko požiūriu:

31.

Šiomis aplinkybėmis Tribunale Amministrativo Regionale per il Lazio (Lacijaus apygardos administracinis teismas) teikia Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

32.

Rašytines pastabas pateikė SSB International, Italijos bankas, Komisija ir Italijos bei Ispanijos vyriausybės. Jų visų atstovai dalyvavo teismo posėdyje, vykusiame 2019 m. balandžio 10 d.

33.

Manau, kad prieš nuspręsdamas dėl prejudicinių klausimų turiu glaustai išdėstyti pagrindines bankų gaivinimo ir pertvarkymo struktūrų finansavimo gaires.

34.

Reaguodamos į 2008 m. ekonomikos krizę, euro zonos šalys ėmėsi iniciatyvos kurti bankų sąjungą ir perdavė Sąjungos institucijoms įgaliojimus vykdyti rizikos ribojimu pagrįstą priežiūrą, taip pat įgaliojimus dėl finansų įstaigų gaivinimo ir pertvarkymo. Prieš perduodant šiuos įgaliojimus buvo suderintos teisės normos, taikomos visoms Sąjungos valstybėms narėms (vadinamasis bendras taisyklių sąvadas).

35.

Nors dar reikia sukurti bendrą indėlių garantijų sistemą, jau veikia kiti du bankų sąjungos ramsčiai, t. y. Bendras priežiūros mechanizmas (toliau – BPM) ir BPeM. Visų pirma buvo priimtos visai Sąjungai skirtos suderintos teisės normos dėl rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros ir bankų pertvarkymo.

36.

Kiek tai susiję su bankų gaivinimu ir pertvarkymu, teisės normos suderintos Direktyva 2014/59, taikoma nuo 2015 m. sausio 1 d. Dėl euro zonos šalių pažymėtina, kad, priėmus Reglamentą (ES) Nr. 806/2014 ( 10 ), nuo 2016 m. sausio 1 d. buvo galima pradėti taikyti BPeM, sukūrus 2015 m. sausio 1 d. įdiegtą BPM.

37.

Direktyvoje 2014/59 yra įtvirtintos teisės normos ir procedūros, kuriomis siekiama užtikrinti, kad kredito įstaigų gaivinimo ir pertvarkymo sąnaudas padengtų visas finansų sektorius ir taip būtų išvengta gelbėjimo nacionalinių biudžetų lėšomis.

38.

Pertvarkymo priemonių efektyvumas dažnai gali priklausyti nuo galimybės gauti trumpalaikį finansavimą. Taigi Direktyvoje 2014/59 (99 straipsnyje) numatyta sukurti Europos sistemą, kurią sudaro: i) nacionalinės finansavimo struktūros (100–105 straipsniai); ii) nacionalinių finansavimo struktūrų savitarpio skolinimasis (106 straipsnis); ir iii) nacionalinių finansavimo struktūrų pasidalijimas tarpusavyje grupės pertvarkymo atveju (107 straipsnis).

39.

Kiekviena valstybė narė turėjo sukurti savo nacionalinę finansavimo struktūrą ir skirti jai savo pertvarkymo institucijos kontroliuojamų finansinių lėšų, naudotinų siekiant užtikrinti veiksmingą pertvarkymo priemonių taikymą ( 11 ).

40.

Nacionaliniams pertvarkymo fondams skiriamos trijų tipų lėšos ( 12 ):

41.

Direktyvos 2014/59 102 straipsnio 1 dalyje yra iš anksto nustatytas įprastų įnašų dydis. Valstybės narės turi užtikrinti, kad per laikotarpį, kuris prasideda įsigaliojus šiai direktyvai (2015 m. sausio 1 d.) ir baigiasi 2024 m. gruodžio 31 d., „jų finansavimo struktūrų finansavimo lėšų suma pasiektų bent 1 % visų įstaigų, turinčių leidimą veikti jų teritorijoje, apdraustųjų indėlių“ ( 13 ).

42.

Įprasti įnašai turi būti renkami bent kartą per metus ir atitikti tiek finansų įstaigos dydį, tiek jos veiklos rizikos lygį ( 14 ). Deleguotajame reglamente 2015/63 išsamiai nurodyti jų apskaičiavimo elementai ir tvarka.

43.

Jeigu įprastų įnašų nepakanka galimoms išlaidoms, nurodytoms Direktyvos 2014/59 104 straipsnio 1 dalyje, padengti, pagal šią nuostatą valstybės iš jų teritorijoje veikiančių kredito įstaigų gali rinkti papildomus arba ex post įnašus.

44.

Papildomi ex post įnašai negali daugiau nei tris kartus viršyti metinės įprastų įnašų sumos. Jie apskaičiuojami ir valdomi panašiai kaip įprasti įnašai.

45.

Direktyva 2014/59 ir Deleguotasis reglamentas 2015/63 taikomi visoms Sąjungos valstybėms narėms nuo 2015 m. sausio 1 d. Taigi įgyvendinant šiuos du teisės aktus, devyniolikoje bankų sąjungoje dalyvaujančių euro zonos šalių (įskaitant Italiją) nuo 2016 m. sausio 1 d. buvo pradėtas taikyti BPeM.

46.

Iš tikrųjų nuo 2016 m. sausio 1 d. pagal BPeM reglamentą:

47.

Taigi Bendras pertvarkymo fondas yra BPeM finansavimo struktūra. Jo paskirtis – laipsniškai (per aštuonerius metus nuo 2016 iki 2024 m.) pakeisti nacionalinius fondus atsižvelgiant į finansų įstaigų, kurioms taikomas BPM ir BPeM, pertvarkymą. Nacionaliniai fondai bus išlaikyti ir skirti tik ne tokioms svarbioms bankų sąjungą sudarančių valstybių narių įstaigoms ( 15 ).

48.

Reglamento Nr. 806/2014 67–79 straipsniuose Bendras pertvarkymo fondas reglamentuojamas beveik taip pat, kaip Direktyvoje 2014/59 reglamentuojami nacionaliniai pertvarkymo fondai. Tai pasakytina apie šio fondo pajamas ( 16 ), lėšas ( 17 ) ir įprastų bei papildomų įnašų apskaičiavimo metodą ( 18 ).

49.

Bendram pertvarkymo fondui būdinga tai, kad jo lėšos laipsniškai sujungiamos, kaip numatyta Reglamente Nr. 806/2014, taikant bankų sąjungoje dalyvaujančių Sąjungos valstybių narių tarpvyriausybinį susitarimą („Susitarimas dėl įnašų į Bendrą pertvarkymo fondą pervedimo ir sujungimo“, priimtas Briuselyje 2014 m. gegužės 21 d.) ( 19 ).

50.

Bendras pertvarkymo fondas finansuojamas iš nacionalinių pertvarkymo fondų surinktomis finansinėmis lėšomis ( 20 ). Šis fondas iš pradžių buvo sudarytas iš „nacionalinių skyrių“; pereinamuoju aštuonerių metų laikotarpiu šie skyriai laipsniškai bus sujungti. Pirmaisiais metais buvo sujungta 40 % įneštų pajamų, antraisiais metais – 20 % ir per likusius šešerius metus sujungiamų pajamų daugės lygiomis dalimis, kol nacionaliniai skyriai nutrauks veiklą.

51.

2014 m. gegužės 21 d. susitarimo 3 straipsnio 3 ir 5 dalyse nurodyta, kad:

52.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui reikia žinoti, ar pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 12 straipsnio 2 dalį verslo sandoris, pagal kurį anksčiau Nacionalinės pertvarkymo institucijos prižiūrėta kredito įstaiga prijungiama prie kitoje valstybėje narėje įregistruotos patronuojančiosios bendrovės (prijungimas), reiškia „statuso pasikeitimą“.

53.

Klausimas yra reikšmingas atsižvelgiant į tai, kad pagal tą nuostatą „[į]staigos <…> statuso pasikeitimas per įnašų mokėjimo laikotarpį neturi įtakos tais konkrečiais metais mokėtinam metiniam įnašui.“ Ginčo esmė – išaiškinti, ar tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos šioje byloje, įstaiga turėtų mokėti visą įnašo sumą už tą laikotarpį, ar tik proporcingą jos dalį (t. y. proporcingą dalį už mėnesius, kuriais tą įstaigą prižiūrėjo pirmosios valstybės narės institucija).

54.

SSB International mano, kad sąvoka „statuso pasikeitimas“ turi būti aiškinama siaurai, kaip apimanti tik finansų įstaigų dydžio pasikeitimą, o ne jų prijungimą. Komisija, Italijos bankas ir Ispanijos bei Italijos vyriausybės, priešingai, siūlo aiškinti plačiai, t. y. kad „statuso pasikeitimas“, kaip savarankiška Sąjungos teisės nuostata, apima tarpvalstybinius prijungimo sandorius. Taigi ši sąvoka taikytina SSB Italia prijungimui prie SSB International.

55.

Sutinku su antruoju požiūriu.

56.

Deleguotojo reglamento 2015/63 2 straipsnio 12 dalyje reikalaujama, kad reglamentas būtų vienodai taikomas visose valstybėse narėse. Įstaigos „statuso pasikeitimo“ ( 22 ) sąvoka, pateikiama tame teisės akte, turi būti aiškinama kaip savarankiška Sąjungos teisės nuostata, juo labiau kad nuostatoje nėra jokios nuorodos į nacionalinę teisę.

57.

Laikydamasis Teisingumo Teismo jurisprudencijoje įprasto aiškinamojo metodo ( 23 ), remsiuosi pažodinio, sisteminio ir teleologinio aiškinimo kriterijais.

58.

Aiškinant pažodžiui, finansų įstaigos „statuso pasikeitimas“ įvyksta tada, kai jos teisinė ar faktinė padėtis pasikeičia tiek, kad iš esmės tai gali iškraipyti Direktyvos 2014/59 ir Deleguotojo reglamento 2015/63 taikymą.

59.

Vienas iš tokių pasikeitimų neabejotinai yra dydžio pasikeitimas, netiesiogiai nurodytas įterpinyje „įskaitant mažą įstaigą“, pateiktame toje nuostatoje. Vis dėlto tai ne vienintelis, o vienas iš kelių statuso pasikeitimo būdų.

60.

Direktyvoje 2014/59 ir Deleguotajame reglamente 2015/63 (visų pirma jo 10 straipsnyje) numatytos supaprastintos teisės normos, kurios yra palankesnės siekiant apskaičiuoti įprastus mažų įstaigų įnašus ( 24 ). Tuo remiantis negalima daryti išvados, kad pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 12 straipsnio 2 dalį vienintelis nereikšmingas statuso pasikeitimas yra susijęs su finansų įstaigų dydžio pakeitimu, kurio tikslas – naudotis palankesne įnašų sistema.

61.

Be abejo, Deleguotuoju reglamentu 2015/63 (kaip ir Įgyvendinimo reglamentu 2015/81, skirtu įstaigoms, kurioms taikomas BPeM) siekiama užkirsti kelią finansų įstaigų pakeitimams, kurių tikslas – dirbtinai sumažinti šių įstaigų dydį, t. y. sumažinti jį siekiant naudotis supaprastinta įprastų įnašų apskaičiavimo sistema.

62.

Taigi aiškinant pažodžiui finansų įstaigų statuso pasikeitimas, nurodytas Deleguotojo reglamento 2015/63 12 straipsnio 2 dalyje, apima ne tik šių įstaigų dydžio pasikeitimą. Atsižvelgiant į šį teksto aiškinimą, nagrinėjama sąvoka gali apimti ir kitus atvejus.

63.

Pažodžiui aiškinant Deleguotojo reglamento 2015/63 12 straipsnio 2 dalį taip pat galima atmesti SSB International argumentą dėl siauro aiškinimo – ji teigė, kad finansų įstaigos statuso pasikeitimas su jos akcininkų struktūros arba dydžio pasikeitimu sutampa tik tuo atveju, jeigu ši įstaiga toliau veikia valstybės teritorijoje, taigi jai taikomas nacionalinis pertvarkymo mechanizmas.

64.

Remiantis šiuo argumentu, į statuso pasikeitimą nepatektų tarpvalstybinis prijungimas ( 25 ), nors Deleguotojo reglamento 2015/63 12 straipsnio 2 dalyje šiuo klausimu nepateikiama jokios nuorodos. Be to, kaip tuojau nurodysiu, šis argumentas prieštarautų Direktyvos 2014/59, kuria sukuriama jungtinė Europos bankų pertvarkymo finansavimo struktūrų sistema, logikai ( 26 ).

65.

Taikant sisteminį aiškinimą negalima pamiršti, kad Reglamentu Nr. 806/2014 sukurtas Bendras pertvarkymo fondas, į kurį laipsniškai integruojami bankų sąjungoje dalyvaujančių šalių nacionaliniai pertvarkymo fondai. Šiomis aplinkybėmis net nebūtų galima kalbėti būtent apie tarpvalstybinį prijungimą, nes įprastų įnašų dydis nustatytas Bendrame pertvarkymo fonde ir šie įnašai renkami į nacionalinius fondus, kad būtų įnešti į Bendrą pertvarkymo fondą.

66.

Taigi, atsižvelgiant į Direktyvą 2014/59 ir kitus šios srities teisės aktus, sąvoka „statuso pasikeitimas“ apima tarpvalstybinį prijungimą ir šis prijungimas yra nereikšmingas siekiant apskaičiuoti įprastus įnašus.

67.

Iš tikrųjų, kaip argumentuoja Komisija, Deleguotojo reglamento 2015/63 12 straipsnio:

68.

Deleguotojo reglamento 2015/63 12 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į du nacionalinių pertvarkymo fondų sukūrimo tikslus, t. y.: a) stabilumo poreikį apskaičiuojant įprastus įnašus; ir b) laipsnišką šių fondų integravimą ir centralizavimą.

69.

Direktyvos 2014/59 102 straipsnyje ir 103 straipsnio 1 dalyje, taip pat Deleguotojo reglamento 2015/63 4 straipsnyje nustatyta, kad įprasti įnašai turi būti renkami kasmet ( 27 ), siekiant užtikrinti, kad finansavimo struktūrų lėšų suma laipsniškai (iki 2024 m. gruodžio 31 d.) pasiektų bent 1 % visų įstaigų, turinčių leidimą veikti jų teritorijoje, apdraustųjų indėlių sumos.

70.

Tam, kad šis tikslas būtų pasiektas, nacionalinė pertvarkymo institucija įprastų įnašų dydžius turi nustatyti atsižvelgdama į finansų įstaigų situaciją kiekvienų mokestinių metų sausio 1 d. Tam Deleguotojo reglamento 2015/63 14 straipsnio 1 dalyje šios įstaigos įpareigojamos pertvarkymo institucijai pateikti naujausias patvirtintas metines finansines ataskaitas, turimas iki metų, ėjusių prieš įnašų mokėjimo laikotarpį, gruodžio 31 d., kartu su teisės aktų nustatytą auditą atliekančio auditoriaus ar audito įmonės pateikta nuomone ( 28 ).

71.

Galima konstatuoti, kad įprasti įnašai apskaičiuojami remiantis finansų įstaigų, kurios kiekvienų finansinių metų sausio 1 d. priklauso nacionalinės institucijos jurisdikcijai, „tikslia apžvalga“ pagal turimus tų įstaigų finansinius duomenis.

72.

Stabilumas apskaičiuojant įnašus būtinas tam, kad įprasti įnašai galėtų laipsniškai didėti, kol 2024 m. pasieks 1 % indėlių. Jeigu pertvarkymo institucijos turėtų atsižvelgti į įstaigų teisinės ir finansinės situacijos pasikeitimus, įvykusius per visus finansinius metus, būtų sunku pasiekti Direktyvoje 2014/59 nustatytą įnašų dydį.

73.

Dėl to Deleguotojo reglamento 2015/63 12 straipsnio 2 dalyje kaip bendra taisyklė įtvirtinta nuostata, kad finansiniais metais įvykę įstaigų statuso pasikeitimai yra nesvarbūs siekiant apskaičiuoti įprastus įnašus. Šią taisyklę patvirtina tai, kad Deleguotajame reglamente 2015/63 neleidžiama metinių įprastų įnašų perskaičiuoti atsižvelgiant į įstaigų pasikeitimus, įvykusius per šiuos finansinius metus, kaip teisingai pažymi Komisija.

74.

Direktyvos 2014/59 ir BPeM reglamento tikslas – laipsniškai integruoti ir centralizuoti nacionalinius pertvarkymo fondus. Šį tikslą labiau atitinka toks sąvokos „statuso pasikeitimas“ aiškinimas, kuris apima tarpvalstybinį prijungimą ir pagal kurį šis prijungimas yra nesvarbus, siekiant apskaičiuoti įprastus įnašus.

75.

Euro zonos šalyse 2015 m. sukūrus nacionalinius pertvarkymo fondus (pagal Direktyvą 2014/59 ir Deleguotąjį reglamentą 2015/63), kartu nuo 2016 m. buvo kuriamas BPeM ir Bendras pertvarkymo fondas ( 29 ). Šiomis aplinkybėmis nacionalinio ir tarpvalstybinio prijungimo atskyrimas siekiant apskaičiuoti įpratus įnašus netenka prasmės.

76.

Įdiegus BPeM, reikėjo sukurti bendrą centralizuotą svarbių finansų įstaigų pertvarkymo sistemą. Ši sistema sukurta remiantis bendru fondu (Bendru pertvarkymo fondu, kontroliuojamu Bendros pertvarkymo valdybos), nors joje dar veikia nacionaliniai skyriai, kurie iki 2024 m. bus laipsniškai sujungti. Tuo remiantis galima atmesti SSB International argumentą, kuriame siūloma nacionalinius pertvarkymo fondus griežtai atskirti vieną nuo kito ( 30 ), nors šis atskyrimas nepagrįstas net pereinamaisiais 2015 finansiniais metais.

77.

Net jeigu būtų leista vykdyti šį griežtą atskyrimą, ir toliau laikyčiausi nuomonės, kad, siekiant apskaičiuoti įprastus įnašus, statuso pasikeitimai, atsiradę dėl tarpvalstybinio prijungimo, yra nesvarbūs. Kadangi Deleguotojo reglamento 2015/63 12 straipsnio 2 dalis taikoma tiek prijungtosios įstaigos šalies (šiuo atveju Italijos) institucijai, tiek patronuojančiosios įstaigos šalies (Vokietijos) institucijai, negali būti dvigubo apmokestinimo: SSB International už SSB Italia Italijos pertvarkymo fondui sumokėtų 2015 m. metinį įnašą, o jos 2015 m. įnašas į analogišką Vokietijos fondą nepadidėtų (kiek tai susiję su patronuojamosios bendrovės, kuri prie jos prijungta 2015 m. liepos 5 d., turtu ir rizika).

78.

Tuo atveju, kai subjektas prijungiamas finansiniais metais, prijungiančioji įstaiga visą metinį įnašą turi mokėti valstybės, kurioje yra prijungtos įstaigos buveinė, nacionaliniam pertvarkymo fondui. Kaip jau nurodžiau, siekiant apskaičiuoti šį įnašą reikia atsižvelgti į mokestinių metų sausio 1 d. buvusią situaciją, o vėlesni statuso pasikeitimai, įskaitant tarpvalstybinį prijungimą, yra nesvarbūs.

79.

Šios bendros taisyklės, nustatytos Deleguotojo reglamento 2015/63 12 straipsnio 2 dalyje, išimtis yra tik viena ir ji numatyta to straipsnio 1 dalyje: naujai įsteigtos finansų įstaigos moka dalinį įnašą prorrata temporis. Šiuo atveju konkretaus sprendimo negalima pritaikyti taip, kad būtų pakenkta bendrai taisyklei (t. y. taisyklei, kad statuso pasikeitimai yra nesvarbūs).

80.

Vadinasi, negalima patenkinti reikalavimo sumažinti metinį įnašą, jei finansų įstaigos statuso pasikeitimas pagal teisės aktus yra nesvarbus. Taigi analogiškas taikymas, kurį siūlo SSB International, yra netinkamas.

81.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori žinoti, ar tarpvalstybinio prijungimo atveju papildomiems įnašams taikomos tos pačios taisyklės kaip įprastiems įnašams.

82.

Pastabas pateikusių šalių atsakymai labai skiriasi:

83.

Direktyvos 2014/59 104 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ex post papildomus įnašus nacionalinės pertvarkymo institucijos renka, „[k]ai turimų finansavimo lėšų nepakanka nuostoliams, sąnaudoms ar kitoms išlaidoms, patirtiems naudojant finansavimo struktūras, padengti“.

84.

Toje pačioje nuostatoje numatyta, kad papildomi įnašai įstaigoms paskirstomi laikantis 103 straipsnio 2 dalyje nustatytų taisyklių ir daugiau nei tris kartus neviršija metinės įprastų įnašų sumos. Be to, 103 straipsnio 4–8 dalys taip pat taikomos papildomiems įnašams, kaip nustatyta Direktyvos 2014/59 104 straipsnio 2 dalyje.

85.

Manau, kad Direktyvos 2014/59 104 straipsnyje pateiktos nuorodos į teisinę įprastų įnašų sistemą nereiškia, jog papildomiems įnašams taikomos tokios pačios taisyklės. Nors Deleguotajame reglamente 2015/63 įtvirtintas papildomų įnašų apskaičiavimo metodas yra toks pat kaip įprastų įnašų, viršutinė riba skiriasi, nes papildomi įnašai gali siekti iki trijų kartų didesnę sumą nei metinių įprastų įnašų suma. 104 straipsnio 3 dalyje taip pat numatyta galimybė visiškai ar iš dalies atidėti papildomų įnašų mokėjimą ( 31 ); dėl įprastų įnašų tokios galimybės nenumatyta. Dar svarbiau yra tai, kad taip pat skiriasi momentas ir logika, pateisinantys papildomų ir įprastų įnašų rinkimą.

86.

Pertvarkymo institucijos papildomus įnašus naudoja, kai turi atlikti veiksmus, dėl kurių mažėja nacionalinio fondo lėšų suma, ir reikia papildomų pajamų norint pasiekti nustatytą metinį lėšų dydį. Šiuo tikslu papildomų įnašų negalima numatyti, t. y. jų negalima planuoti kaip įprastų įnašų, kurie renkami kalendoriniais mokestiniais metais, atsižvelgiant į sausio 1 d. buvusią įstaigų situaciją.

87.

Taigi papildomų įnašų dydis priklauso nuo poreikio refinansuoti Nacionalinį pertvarkymo fondą, atsižvelgiant į konkretiems pertvarkymo veiksmams panaudotas lėšas ( 32 ). Šių įnašų rinkimo momentas dėl paties savo pobūdžio yra neaiškus, nes nustatomas atsižvelgiant į pertvarkymo veiksmų, dėl kurių atsiranda fondo lėšų deficitas, datą.

88.

Kadangi papildomų įnašų negalima numatyti ir planuoti, manau, kad, kaip nurodo Komisija, mokėti šiuos įnašus gali būti prašoma tik įstaigų, kurios atitinkamo sprendimo priėmimo dieną priklauso Nacionalinio pertvarkymo fondo jurisdikcijai.

89.

Iš esmės papildomais įnašais apmokestinamos tos valstybės finansų sistemoje veikiančios įstaigos, dėl kurių kilo jų apmokestinimą lėmusi rizika (t. y. rizika, dėl kurios atlikti pertvarkymo veiksmai, ir šiems veiksmams panaudota fondo lėšų). Finansiniais metais, kuriais buvo apmokestinta papildomais įnašais, pertvarkymo institucijos jurisdikcijai nebepriklausančios įstaigos apskritai turi mažesnį poveikį rizikai, dėl kurios atlikti pertvarkymo veiksmai.

90.

Šis aiškinimas atitinka Deleguotojo reglamento 2015/63 12 straipsnio 2 dalį, kurioje kalbama tik apie statuso pasikeitimų poveikio neutralizavimą atsižvelgiant į įprastus įnašus, tačiau neminimi papildomi įnašai ( 33 ). Taigi įstaiga, kuri prie kitos valstybės narės patronuojančiosios įstaigos prijungiama prieš tai, kai pertvarkymo institucija įpareigoja mokėti papildomus įnašus, neprivalo jų mokėti valstybėje, kurioje jau nutraukė savo veiklą.

91.

Atitinkamai prijungiančioji įstaiga turi mokėti papildomus įnašus, patvirtintus valstybės, kurioje yra jos buveinė, pertvarkymo fondo, ir apskaičiuojant šiuos įnašus atsižvelgiama į prijungtosios įstaigos turtą; įstaigos, kurioms pradedama taikyti tos valstybės finansų sistema, negali atlikti mokėjimo prorrata temporis, numatyto Deleguotojo reglamento 2015/63 12 straipsnio 1 dalyje. Taip išvengiama machinacijų, kuriomis siekiama nemokėti papildomų įnašų pakeitus statusą.

92.

Taigi įstaigos statuso pasikeitimas turi įtakos papildomų įnašų rinkimui; šie įnašai turi būti renkami atsižvelgiant į bankų sektoriaus „tikslią apžvalgą“ tuo metu, kai įnašai patvirtinami, ir jais apmokestinamos pertvarkymo institucijai tuo metu pavaldžios įstaigos.

93.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori žinoti, ar Deleguotojo reglamento 2015/63 12 straipsnio 2 dalyje pateiktos sąvokos „statuso pasikeitimai“ aiškinimas yra taikytinas tuo atveju, kai įstaiga su kita įstaiga buvo sujungta ir veiklą nutraukė 2015 m., t. y. tuo metu, kai Italija oficialiai dar nebuvo įsteigusi nei Nacionalinės pertvarkymo institucijos, nei nacionalinio fondo ir įnašai dar nebuvo apskaičiuoti.

94.

Norint atsakyti į šį klausimą reikia išnagrinėti Direktyvoje 2014/59 ir Deleguotajame reglamente 2015/63 nustatytą pereinamojo laikotarpio tvarką, susijusią su 2015 finansinių metų įprastų įnašų nustatymu, apskaičiavimu ir rinkimu.

95.

Šiuo klausimu pozicijos taip pat skiriasi:

96.

Direktyvos 2014/59 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės ne vėliau kaip 2014 m. gruodžio 31 d. priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos, taip pat numatyta, kad tas nuostatas valstybės narės taiko nuo 2015 m. sausio 1 d.

97.

Neabejotina, kad Italija šią direktyvą į nacionalinę teisę perkėlė pavėluotai. Teisės aktas, kuriuo ji perkeliama (Įstatyminis dekretas Nr. 180/2015), įsigaliojo 2015 m. lapkričio 16 d., o Italijos bankas, kaip nacionalinė pertvarkymo institucija, pertvarkymo fondą įsteigė tik 2015 m. lapkričio 18 d.; atitinkamai 2015 m. lapkričio 23 ir 26 d. Italijos bankas pareikalavo, kad finansų įstaigos (įskaitant SSB International) sumokėtų įprastus ir papildomus įnašus.

98.

Dėl Deleguotojo reglamento 2015/63 pažymėtina, kad jis įsigaliojo 2015 m. vasario 6 d., nors jo 21 straipsnio antroje pastraipoje nustatyta, kad reglamentas „taikomas nuo 2015 m. sausio 1 d.“ Taigi šis reglamentas, kurio nereikėjo perkelti į Italijos nacionalinę teisę, galiojo tuo metu, kai buvo atliktas SSB Italia prijungimas.

99.

Kadangi Direktyva 2014/59 ( 34 ) ir Deleguotasis reglamentas 2015/63 priimti vėlai, į šį reglamentą buvo įtrauktos pereinamojo laikotarpio nuostatos, pagal kurias leista rinkti 2015 finansinių metų įprastus įnašus. Šios nuostatos įtvirtintos Deleguotojo reglamento 2015/63 20 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse, pagal kurias, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, darytina išvada, kad:

100.

Deleguotojo reglamento 2015/63 20 straipsnyje nėra jokios pereinamojo laikotarpio ar nukrypti leidžiančios nuostatos, susijusios su įprastų įnašų apskaičiavimu. Tai reiškia, kad pagal Teisingumo Teismo kriterijus, susijusius su pereinamojo laikotarpio teise ( 35 ), toks apskaičiavimas turėjo būti atliktas 2015 m., laikantis Direktyvoje 2014/59 nurodyto ir Deleguotuoju reglamentu 2015/63 įgyvendinto bendro modelio.

101.

Siekiant apskaičiuoti įprastus įnašus, referencinė data yra tų finansinių metų sausio 1 d., o tais metais įvykę įstaigų statuso pasikeitimai nesvarbūs.

102.

Taigi pagal Deleguotąjį reglamentą 2015/63 buvo galima reikalauti, kad įprastus įnašus už 2015 m. mokėtų visos įstaigos, kurios 2015 m. sausio 1 d. buvo įsisteigusios Italijoje. Šiomis aplinkybėmis neturi reikšmės tai, kad dėl tarpvalstybinio prijungimo įstaigos nebeliko.

103.

Reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad įprasti įnašai yra metiniai ir jų rinkimo pagrindiniai aspektai nustatyti Direktyvoje 2014/59 (nuo 2015 finansinių metų imtinai). Deleguotajame reglamente 2015/63 buvo įtvirtintos pirma nurodytos pereinamojo laikotarpio nuostatos, pagal kurias 2015 m. įnašus galima rinkti vėliau. Nors Italijos valstybė Direktyvą 2014/59 į nacionalinę teisę perkėlė pavėluotai, ji laiku priėmė šią direktyvą įgyvendinantį nacionalinės teisės aktą (Įstatyminis dekretas Nr. 180/2015), siekdama laikytis Deleguotojo reglamento 2015/63 20 straipsnyje numatyto įnašų rinkimo grafiko.

104.

Taigi manau, kad nagrinėjamu atveju Įstatyminis dekretas Nr. 180/2015 nebuvo taikomas atgaline data, kaip teigė SSB. Veikiau buvo taikomos pereinamojo laikotarpio nuostatos siekiant surinkti metinius 2015 m. įnašus; šios nuostatos įtvirtintos Deleguotojo reglamento 2015/63, įgyvendinančio Direktyvą 2014/59, kuria prieš tai buvo reglamentuoti svarbiausi šių įnašų aspektai, 20 straipsnyje.

105.

Dėl šios priežasties manau, kad nereikia nagrinėti, ar Deleguotasis reglamentas 2015/63 buvo taikytinas ir tiesiogiai veikė (taip pat Italijoje) nuo 2015 m. sausio 1 d. Vis dėlto šį klausimą išnagrinėsiu, jeigu Teisingumo Teismui jis kiltų.

106.

SSB International tvirtina, kad deleguotasis reglamentas negalėjo būti tiesiogiai taikomas valstybėje narėje, nes direktyva, kuri juo įgyvendinama, dar nebuvo perkelta į šios valstybės nacionalinę teisę. Taigi Deleguotojo reglamento 2015/63 negalima taikyti SSB Italia, nes Direktyva 2014/59 į Italijos teisę perkelta 2015 m. lapkričio 16 d. – tuo metu, kai SSB Italia jau nebuvo (prie SSB International ji prijungta 2015 m. liepos 6 d.).

107.

Negaliu sutikti su tokiu vertinimu. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas apskritai nepripažįsta tiesioginio vertikalaus direktyvų veikimo atgaline data ( 36 ). Vis dėlto tokioje byloje kaip ši ta taisyklė turi būti vertinama atsižvelgiant į tam tikrus aspektus, nes Direktyvos 2014/59, kuri yra pagrindinis teisės aktas, 103 straipsnio 7 ir 8 dalyse Komisijai suteikiamas įgaliojimas ( 37 ) priimti deleguotąjį aktą (Deleguotąjį reglamentą 2015/63), siekiant:

108.

Manau, kad, Deleguotajame reglamente 2015/63 nustačius įprastos metinių įprastų įnašų rinkimo procedūros terminus, įgaliojimus suteikiančiame akte numatyto įgaliojimo ribos neviršytos ( 38 ). Atsižvelgiant į pagrindinį teisėkūros procedūra priimtą aktą, ribos taip pat neviršytos šio reglamento 20 straipsnyje nustačius 2015 finansiniais metais taikomas nuostatas. Kaip jau nurodžiau, dėl trumpo Direktyvos 2014/59 perkėlimo į nacionalinę teisę termino ir vėlavimo ją perkelti šios pereinamojo laikotarpio nuostatos buvo būtinos siekiant sudaryti sąlygas įprastiems įnašams surinkti 2015 m.

109.

Taigi Deleguotasis reglamentas 2015/63 – tai teisės aktas, Italijos teisės sistemoje tiesiogiai taikomas nuo 2015 m. sausio 1 d.; įsigaliojęs jis galėjo savaime sukelti teisinių padarinių nuo tos dienos.

110.

Būtų nelogiška, jei Deleguotojo reglamento 2015/63 veiksmingumas priklausytų nuo to, ar Direktyva 2014/59 perkelta į nacionalinę teisę (manau, kad šis reglamentas yra savarankiškas teisės aktas, taigi gali būti taikomas tiesiogiai). Jeigu taip būtų, bet kuri valstybė narė galėtų „neutralizuoti“ tiesioginį deleguotojo reglamento taikymą ir vėluoti jį taikyti tiesiogiai – užtektų pavėluotai į nacionalinę teisę perkelti pagrindinę direktyvą. Kaip pažymi Komisija ir Italijos bankas, dėl šio vėlavimo deleguotasis reglamentas nebūtų taikomas vienodai, t. y. vienose valstybėse narėse būtų pradėtas taikyti anksčiau, o kitose – vėliau.

111.

Be to, vėlavimas turėtų neigiamą poveikį vienodam nacionalinių pertvarkymo fondų ir galiausiai Bendro pertvarkymo fondo finansavimui. Jeigu Deleguotasis reglamentas 2015/63 Italijoje nebūtų taikomas nuo 2015 m. sausio 1 d., Italijos pertvarkymo fondas būtų galėjęs gauti tik nedidelę procentinę dalį surinktų 2015 m. įprastų įnašų (t. y. įnašus, surinktus po 2015 m. lapkričio 16 d., kai įsigaliojo nacionalinės teisės aktas, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliama direktyva). Be to, šiomis aplinkybėmis Italijos pertvarkymo fondas 2016 m. į Bendrą pertvarkymo fondą nebūtų įnešęs proporcingos dalies, jam tenkančios atsižvelgiant į Italijos finansų įstaigų dydį.

112.

Taigi taikant Deleguotojo reglamento 2015/63 20 straipsnyje įtvirtintas pereinamojo laikotarpio nuostatas buvo galima reikalauti, kad finansų įstaiga, kuri dalį 2015 finansinių metų priklausė nacionalinės pertvarkymo institucijos jurisdikcijai ir atlikus tarpvalstybinį prijungimą į jos jurisdikciją nebepateko, mokėtų 2015 finansinių metų ex ante įnašus. Deleguotojo reglamento 2015/63 nuostatos dėl ex ante įnašų Italijoje 2015 finansiniais metais buvo taikomos tiesiogiai, neatsižvelgiant į tai, kada į nacionalinę teisę perkelta Direktyva 2014/59.

113.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti Tribunale Amministrativo Regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija):

2014 m. spalio 21 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2015/63, kuriuo papildomos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/59/ES nuostatos dėl ex ante įnašų, skirtų pertvarkymo finansavimo struktūroms, 12 straipsnio 2 dalis, siejama su šia direktyva, turi būti aiškinama taip: