–

M.‑S. Sut, atstovaujamo advokato R. Destexhe,

–

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos C. Van Lul, C. Pochet ir J.‑C. Halleux, padedamų ekspertės J. Maggio,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir J. Möller,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos M. J. García-Valdecasas Dorrego,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. Bulterman ir J. Langer,

–

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,

–

Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos C.‑R Canţăr, E. Gane, R. Mangu ir L. Liţu,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos R. Troosters ir S. Grünheid,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24) (toliau – Pamatinis sprendimas 2002/584), 4 straipsnio 6 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas siekiant Belgijoje vykdyti 2011 m. rugpjūčio 26 d. Rumunijos valdžios institucijų išduotą Europos arešto orderį dėl Marin-Simion Sut.

3

Pamatinio sprendimo 2002/584 5, 6 ir 10 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

4

Šio Pamatinio sprendimo 1 straipsnio „Europos arešto orderio apibrėžimas ir įpareigojimas jį vykdyti“ 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę, arba sprendimą dėl įkalinimo.

2.   Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.“

5

Pamatinio sprendimo 3 straipsnyje išvardyti trys „Europos arešto orderio privalomo nevykdymo pagrindai“.

6

To paties pamatinio sprendimo 4 straipsnyje „Europos arešto orderio neprivalomo nevykdymo pagrindai“ išvardyti septyni tokie pagrindai. Šio straipsnio 6 dalyje šiuo klausimu nurodyta:

„Vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį:

<…>

7

Pamatinio sprendimo 2002/584 5 straipsnyje „Išduodančiosios valstybės narės suteikiamos garantijos ypatingais atvejais“ numatyta:

„Vykdančiajai teisminei institucijai vykdant Europos arešto orderį, pagal vykdančiosios valstybės narės teisę gali būti taikomi šie reikalavimai:

<…>

8

2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje (OL L 327, 2008, p. 27), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24), (toliau – Pamatinis sprendimas 2008/909) 12 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Šis pamatinis sprendimas taip pat turėtų būti mutatis mutandis taikomas bausmių vykdymui <…> [Pamatinio sprendimo 2002/584] <..> 4 straipsnio 6 dalyje ir 5 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais. Tai, inter alia, reiškia, kad nedarant poveikio Tarybos pamatinio sprendimo 2002/584/TVR taikymui, vykdančioji valstybė galėtų patikrinti, ar esama šio pamatinio sprendimo 9 straipsnyje numatytų atsisakymo pagrindų <…> siekdama apsvarstyti, ar nuteistąjį asmenį perduoti, ar vykdyti bausmę [Pamatinio sprendimo 2002/584] 4 straipsnio 6 dalyje numatytais atvejais.“

9

Pamatinio sprendimo 2008/909 25 straipsnyje išdėstyta: „Nedarant poveikio [Pamatinio sprendimo 2002/584] taikymui, šio pamatinio sprendimo nuostatos mutatis mutandis taikomos bausmių vykdymui tiek, kiek jos atitinka [Pamatinio sprendimo 2002/584] nuostatas, tais atvejais, kai valstybė narė imasi vykdyti bausmę [Pamatinio sprendimo 2002/584] 4 straipsnio 6 dalyje nurodytais atvejais, arba kai ji veikdama pagal [Pamatinio sprendimo 2002/584] 5 straipsnio 3 dalį nustatė sąlygą, kad asmuo turi būti grąžintas atlikti bausmės į atitinkamą valstybę narę, kad būtų išvengta atitinkamo asmens nebaudžiamumo.“

10

Loi du 19 décembre 2003 relative au mandat d’arrêt européen (2003 m. gruodžio 19 d. Įstatymo dėl Europos arešto orderio; Moniteur belge, 2013 m. gruodžio 2 d., toliau – Belgijos įstatymas dėl Europos arešto orderio) 6 straipsnio 4 punkte, kuriuo į Belgijos teisę perkeliamas Pamatinio sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktas, nurodyta, kad gali būti atsisakyta vykdyti (Europos arešto orderį), „jei Europos arešto orderis yra išduotas, siekiant įvykdyti bausmę arba prevencinę priemonę, kai prašomas perduoti asmuo turi Belgijos pilietybę arba yra Belgijos gyventojas ir kai kompetentingos Belgijos institucijos imasi vykdyti bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo pagal Belgijos teisę“.

11

Loi du 15 mai 2012 relative à l’application du principe de reconnaissance mutuelle des peines ou mesures privatives de liberté prononcées dans un État de l’Union européenne (2012 m. gegužės 15 d. Įstatymas dėl tarpusavio pripažinimo principo taikymo Europos Sąjungos valstybės narės nustatytoms bausmėms ar su laisvės atėmimu susijusioms priemonėms; Moniteur belge, 2012 m. birželio 8 d., toliau – 2012 m. gegužės 15 d. įstatymas), kuriuo į Belgijos teisę perkeltos Pamatinio sprendimo 2008/909 nuostatos, numatyta galimybė pritaikyti bausmę, jeigu jos trukmė ar pobūdis yra nesuderinami su Belgijos teise. Vis dėlto jame aiškiai numatyta, kad pritaikymo atveju ši bausmė ar ši priemonė turi kuo labiau atitikti išduodančiojoje valstybėje paskelbtą nuosprendį ir negali būti pakeista pinigine sankcija.

12

Šiuo klausimu iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Belgijos Konstitucinis Teismas savo 2014 m. vasario 27 d. sprendime pripažino, kad pagal baudžiamąją teisę paskirta bauda savo pobūdžiu neatitinka laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės ir kad paskelbtos bausmės ar laisvės atėmimo priemonės sušvelninimas pakeičiant bauda prieštarauja teismo sprendimų tarpusavio pripažinimo principui.

13

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, taip pat iš Belgijos vyriausybės pastabų matyti, kad pagal loi relative à la police de la circulation routière (Įstatymas dėl kelių policijos; Moniteur belge, 1968 m. kovo 27 d.) 17 straipsnio 1 dalį ir 30 straipsnį nusikalstamoms veikoms, nurodytoms pagrindinėje byloje nagrinėjamame Europos arešto orderyje, taikomos tik baudos.

14

2011 m. birželio 8 d. sprendimu Judecătoria Carei (Karėjaus pirmos instancijos teismas, Rumunija) Rumunijos pilietybę turinčiam M.‑S. Sut buvo paskirta vienų metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė už transporto priemonės vairavimą be galiojančio registracijos numerio ženklo ir be galiojančio vairuotojo pažymėjimo ir avarijos sukėlimą.

15

M.‑S. Sut išvyko iš Rumunijos į Prancūziją.

16

2011 m. rugpjūčio 26 d. Rumunijos valdžios institucijos išdavė Europos arešto orderį dėl M.‑S. Sut, siekdamos jo perdavimo, kad būtų įvykdytas 2011 m. birželio 8 d. sprendimas.

17

2015 m. vasario mėnesį M.‑S. Sut išvyko į Belgiją, ten jis nuo to laiko gyvena ir su savo žmona užsiima savarankiška veikla.

18

2017 m. liepos 13 d. prokuroras prie tribunal de première instance de Liège (Lježo pirmosios instancijos teismas, Belgija) paprašė perduoti M.‑S. Sut vykdant 2011 m. rugpjūčio 26 d. išduotą Europos arešto orderį. 2017 m. liepos 13 d. laišku M.‑S. Sut atsisakė sutikti su prašomu perdavimu ir vėliau 2017 m. liepos 14 d. laišku paprašė bausmę vykdyti Belgijoje.

19

2017 m. liepos 19 d. nutartimi tribunal de première instance de Liège (Lježo pirmosios instancijos teismas, Belgija) įsakė vykdyti Europos arešto orderį.

20

M.‑S. Sut apskundė minėtą nutartį Cour d’appel de Liège (Lježo apeliacinis teismas, Belgija), remdamasis Belgijos įstatymo dėl Europos arešto orderio 6 straipsnio 4 punktu, kuriuo perkeliamas į Belgijos teisę Pamatinio sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktas.

21

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, pirma, kad M.‑S. Sut gyvena Belgijos teritorijoje ir yra sukūręs ekonominius ir šeiminius ryšius šioje šalyje, todėl jis gali būti laikomas „prašomu perduoti asmeniu, esančiu vykdančiojoje valstybėje“, kaip suprantama pagal Pamatinio sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktą. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad už nusikalstamas veikas, už kurias Judecătoria Carei (Karėjaus pirmos instancijos teismas, Rumunija) paskyrė laisvės atėmimo bausmę, Belgijoje baudžiama baudomis ir galiausiai kad 2012 m. gegužės 15 d. įstatyme, kuriuo į Belgijos teisę perkelta Pamatinio sprendimo 2008/909 8 straipsnio 3 dalis ir kuriame numatyta galimybė pritaikyti bausmę, jeigu jos trukmė arba pobūdis yra nesuderinami su Belgijos teise, aiškiai draudžiama sušvelninti laisvės atėmimo bausmę pakeičiant bauda.

22

Remdamasi šiomis aplinkybėmis Belgijos prokuratūra mano, kad Judecătoria Carei (Karėjaus pirmos instancijos teismas, Rumunija) paskirta bausmė negali būti vykdoma Belgijoje remiantis Belgijos teise, todėl M.‑S. Sut negali remtis neprivalomu atsisakymo pagrindu, nurodytu Belgijos įstatymo dėl Europos arešto orderio 6 straipsnio 4 punkte.

23

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl Teisingumo Teismo jurisprudencijos, kuria leidžiama vykdančiajai teisminei institucijai suteikti ypatingą reikšmę galimybei padidinti prašomo perduoti asmens galimybes socialiai reintegruotis atlikus skirtą bausmę (žr. 2012 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Lopes Da Silva Jorge, C‑42/11, EU:C:2012:517, 32 punktą; taip pat 2017 m. birželio 29 d. Sprendimo Popławski, C‑579/15, EU:C:2017:503, 21 punktą), kartu užtikrinant, kad būtų įvykdyta išduodančiosios valstybės paskirta bausmė ir kad būtų laikomasi Pamatinio sprendimo 2008/909 konstatuojamųjų dalių, ypač jo 9 konstatuojamosios dalies.

24

Tokiomis aplinkybėmis Lježo apeliacinis teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Pamatinio sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktą galima aiškinti taip, kad jis negali būti taikomas veikai, už kurią išduodančiosios valstybės teismas skyrė laisvės atėmimo bausmę, jeigu už tą pačią veiką vykdančiosios valstybės teritorijoje baudžiama tik bauda, ir tai reiškia, kad pagal vykdančiosios valstybės vidaus teisę laisvės atėmimo bausmės neįmanoma įvykdyti vykdančiojoje valstybėje narėje, o taip pakenkiama nuteistojo socialinei reintegracijai ir jo šeimos, socialiniams ar ekonominiams ir kitiems ryšiams?“

25

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pamatinio sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktas turi būti aiškinamas taip, kad, kaip pagrindinėje byloje, kai asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, susijęs su laisvės atėmimo bausmės vykdymu, gyvena vykdančiojoje valstybėje narėje ir yra su ja susijęs šeimos, socialiniais ar profesiniais ryšiais, vykdančioji teisminė institucija gali dėl priežasčių, susijusių su to asmens socialine reintegracija, atsisakyti vykdyti šį arešto orderį, net jei už nusikalstamą veiką, dėl kurios išduotas arešto orderis, pagal vykdančiosios valstybės narės teisę baudžiama tik bauda.

26

Pirmiausia reikia priminti, kad Pamatiniu sprendimu 2002/584, kaip matyti visų pirma iš jo 1 straipsnio 1 ir 2 dalių, taip pat iš 5 ir 7 konstatuojamųjų dalių, siekiama remiantis 1957 m. gruodžio 13 d. Europos ekstradicijos konvencija sukurtą daugiašalę ekstradicijos sistemą pakeisti tarpusavio pripažinimo principu pagrįsta nuteistų ar įtariamų asmenų perdavimo tarp teisminių institucijų sistema, siekiant vykdyti nuosprendžius arba šių asmenų persekiojimą (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai), C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

27

Taigi, Pamatiniame sprendime 2002/584 nustačius naują supaprastintą ir veiksmingesnę nuteistų ar įtariamų pažeidus baudžiamąjį įstatymą asmenų perdavimo sistemą, siekiama palengvinti ir paspartinti teismų bendradarbiavimą ir taip norima prisidėti prie Sąjungos siekio tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve remiantis tarp valstybių narių turinčiu egzistuoti dideliu tarpusavio pasitikėjimu (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai), C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

28

Pamatinio sprendimo 2002/584 reglamentuojamoje srityje tarpusavio pripažinimo principas, kuris, kaip pirmiausia matyti iš šio pamatinio sprendimo 6 konstatuojamosios dalies, yra teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose „kertinis akmuo“, taikomas pagal šio pamatinio sprendimo 1 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta taisyklė, jog valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pamatinio sprendimo nuostatomis. Taigi vykdančiosios teisminės institucijos iš esmės gali atsisakyti vykdyti tokį orderį tik Pamatiniame sprendime 2002/584 išsamiai išvardytais nevykdymo atvejais, o Europos arešto orderio vykdymas gali būti siejamas tik su kuria nors iš šio pamatinio sprendimo 5 straipsnyje išsamiai išvardytų sąlygų. Todėl Europos arešto orderio vykdymas yra principas, o atsisakymas jį vykdyti yra jo išimtis, kurią reikia aiškinti siaurai (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai), C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

29

Pamatiniame sprendime 2002/584 aiškiai nurodyti Europos arešto orderio privalomo nevykdymo (3 straipsnis) ir neprivalomo nevykdymo (4 ir 4a straipsniai) motyvai ir garantijos, kurias šiais konkrečiais atvejais turi suteikti išduodančioji valstybė narė (5 straipsnis) (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai), C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

30

Taigi, nors Pamatinio sprendimo 2002/584 bendra struktūra pagrįsta tarpusavio pripažinimo principu, toks pripažinimas vis dėlto nereiškia absoliučios pareigos vykdyti išduotą arešto orderį. Iš tikrųjų minėto pamatinio sprendimo sistema, kaip matyti, be kita ko, iš jo 4 straipsnio, palieka valstybėms narėms galimybę konkrečiais atvejais leisti kompetentingoms teisminėms institucijoms nuspręsti, kad skirta bausmė turi būti vykdoma vykdančiosios valstybės narės teritorijoje (2012 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Lopes Da Silva Jorge, C‑42/11, EU:C:2012:517, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

31

Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie Pamatinio sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktą, kuriame nurodytas Europos arešto orderio neprivalomo nevykdymo pagrindas, kuriuo remdamasi vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti tokį orderį, jeigu jis buvo išduotas siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę ar sprendimą dėl įkalinimo, kai prašomas perduoti asmuo yra vykdančiojoje valstybėje narėje arba yra jos pilietis ar gyventojas ir toji valstybė įsipareigoja vykdyti šią bausmę ar sprendimą dėl įkalinimo pagal savo vidaus teisę.

32

Kaip matyti iš šios nuostatos formuluotės, šiam neprivalomo nevykdymo pagrindui taikomos dvi sąlygos, t. y. pirma, prašomas perduoti asmuo yra vykdančiojoje valstybėje narėje arba yra jos pilietis ar gyventojas ir, antra, toji valstybė imasi vykdyti bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo pagal savo vidaus teisę.

33

Be to, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, iš Pamatinio sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkto, visų pirma žodžio „gali“, matyti, kad kai valstybė narė pasirenka į nacionalinę teisę perkelti šią nuostatą, vykdančioji teisminė institucija vis dėlto turi turėti tam tikrą diskreciją vertindama, ar reikia atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį. Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją ši institucija turi galėti atsižvelgti į šioje nuostatoje nurodyto neprivalomo nevykdymo pagrindo siekiamą tikslą leisti vykdančiajai teisminei institucijai suteikti ypatingą reikšmę galimybei padidinti prašomo perduoti asmens galimybes socialiai reintegruotis atlikus skirtą bausmę (žr. 2017 m. birželio 29 d. Sprendimo Popławski, C‑579/15, EU:C:2017:503, 21 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

34

Pirmiausia, dėl pirmosios sąlygos, nurodytos Pamatinio sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte, Teisingumo Teismas jau pažymėjo, kad prašomas perduoti asmuo „gyvena“ vykdančiojoje valstybėje narėje, jeigu jis turi realią gyvenamąją vietą šioje valstybėje ir joje „yra“, kai, nuolat tam tikrą laikotarpį gyvendamas šioje valstybėje narėje, jis sukūrė ryšius su šia valstybe, panašius į ryšius, atsirandančius dėl gyvenimo valstybėje (2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Kozłowski, C‑66/08, EU:C:2008:437, 54 punktą).

35

Antra, kalbant apie antrąją sąlygą, numatytą Pamatinio sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte, kaip Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad atsisakymas vykdyti Europos arešto orderį reiškia, jog vykdančioji valstybė narė turi prisiimti tvirtą įsipareigojimą įvykdyti prašomam perduoti asmeniui skirtą laisvės atėmimo bausmę. Remiantis tuo darytina išvada, kad prieš atsisakydama vykdyti Europos arešto orderį vykdančioji teisminė institucija turi patikrinti galimybę realiai įvykdyti laisvės atėmimo bausmę pagal jos vidaus teisę. Jei vykdančioji valstybė narė negali įsipareigoti veiksmingai įvykdyti tokios bausmės, vykdančioji teisminė institucija privalo įvykdyti Europos arešto orderį, taigi ir perduoti prašomą perduoti asmenį išduodančiajai valstybei narei (2017 m. birželio 29 d. Sprendimo Popławski, C‑579/15, EU:C:2017:503, 22 punktas).

36

Kai vykdančioji teisminė institucija nustato, kad dvi pirma primintos sąlygos yra tenkinamos, ji turi įvertinti, ar yra teisėtas interesas, pateisinantis arešto orderį išdavusioje valstybėje skirtos bausmės vykdymą vykdančiosios valstybės narės teritorijoje (žr. 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Kozłowski, C‑66/08, EU:C:2008:437, 44 punktą). Šis vertinimas leidžia tai institucijai atsižvelgti į Pamatinio sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkto tikslą, nurodytą šio sprendimo 33 punkte.

37

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad vykdančiajai teisminei institucijai suteikta galimybė, remiantis Pamatinio sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 dalimi, atsisakyti perduoti prašomą perduoti asmenį gali būti įgyvendinta tik jeigu ta teisminė institucija, patikrinusi, ar, pirma, asmuo patenka į šios nuostatos taikymo sritį, kaip nurodyta šio sprendimo 34 punkte, ir, antra, laisvės atėmimo bausmė, paskirta tam asmeniui išduodančiojoje valstybėje narėje, gali būti veiksmingai vykdoma vykdymo valstybėje narėje, mano, kad egzistuoja teisėtas interesas, pateisinantis išduodančioje valstybėje narėje paskirtos bausmės vykdymą vykdančiosios valstybės narės teritorijoje.

38

Pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatavo, kad M.‑S. Sut gyvena Belgijoje, kaip tai suprantama pagal Pamatinio sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktą. Taigi reikia konstatuoti, kad pirmoji Pamatinio sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkto taikymo sąlyga yra tenkinama.

39

Dėl antrosios sąlygos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nustatė, kad nusikalstamos veikos, dėl kurių buvo išduotas Europos arešto orderis, Belgijoje baudžiamos ne laisvės atėmimo bausme, o bauda.

40

Kaip matyti iš pačios prejudicinio klausimo formuluotės, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, tai reiškia, kad Belgijos Karalystei neįmanoma įsipareigoti vykdyti šią bausmę remiantis savo vidaus teise, kaip tai suprantama pagal Pamatinio sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktą.

41

Šiuo klausimu, pirma, reikėtų pažymėti, kad Pamatinio sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte nėra elementų, kurie leistų aiškinti šioje nuostatoje nurodytą antrąją sąlygą kaip automatiškai užkertančią kelią vykdančiosios valstybės narės teisminei institucijai atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, jeigu tos valstybės narės teisėje numatyta tik bauda už nusikalstamą veiką, dėl kurios išduotas arešto orderis. Iš tiesų iš jo teksto matyti, jog šia nuostata tiesiog reikalaujama, kad vykdančioji valstybė narė įsipareigotų pagal savo vidaus teisę vykdyti su laisvės atėmimu susijusią bausmę, numatytą išduotame Europos arešto orderyje.

42

Antra, reikia priminti, kad kai valstybės narės nusprendžia perkelti Pamatinio sprendimo 2002/584 4 straipsnį į vidaus teisę, įgyvendindamos 4 straipsnį, būtent jo 6 punktą, jos neišvengiamai turi tam tikrą diskreciją (žr. šiuo klausimu 2009 m. spalio 6 d.Wolzenburg, C‑123/08, EU:C:2009:616, 61 punktą).

43

Tokiomis aplinkybėmis, kaip Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, nacionalinės teisės aktų leidėjas, kuris remdamasis minėto pamatinio sprendimo 4 straipsnyje suteiktomis galimybėmis nusprendžia apriboti situacijas, kai nacionalinė vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti perduoti prašomą asmenį, tik dar labiau sustiprina šiuo pamatiniu sprendimu nustatytą perdavimo sistemą, įtvirtindamas laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę (2009 m. spalio 6 d. Sprendimo Wolzenburg, C‑123/08, EU:C:2009:616, 58 punktas).

44

Iš tikrųjų toks teisės aktas, kuriuo apribojamos situacijos, kai vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, tik palengvina prašomų perduoti asmenų perdavimą remiantis Pamatinio sprendimo 2002/584 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu abipusio pripažinimo principu, kuris yra esminė šiuo sprendimu nustatyta taisyklė (2009 m. spalio 6 d. Sprendimo Wolzenburg, C‑123/08, EU:C:2009:616, 59 punktas).

45

Taigi valstybės narės nacionalinis įstatymų leidėjas turi teisę įgyvendinti neprivalomo nevykdymo pagrindą, numatytą Pamatinio sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 dalyje, nustatydamas, kad jei nusikalstama veika, kuria grindžiamas Europos arešto orderis, šioje valstybėje narėje baudžiama tik bauda, vykdančioji teisminė institucija negali įsipareigoti vykdyti laisvės atėmimo bausmę šio straipsnio tikslais.

46

Iš tiesų, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, nors neprivalomo nevykdymo pagrindu, numatytu Pamatinio sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte, visų pirma siekiama leisti vykdančiajai teisminei institucijai suteikti ypatingą reikšmę galimybei padidinti prašomo perduoti asmens galimybes socialiai reintegruotis atlikus skirtą bausmę, šis tikslas, kad ir koks svarbus jis būtų, iš tikrųjų negali kliudyti tam, kad įgyvendindamos šį pamatinį sprendimą valstybės narės pagal jo 1 straipsnio 2 dalyje nustatytą esminę taisyklę apribotų situacijas, kai galima atsisakyti perduoti asmenį, kuriam taikomas minėto 4 straipsnio 6 punktas (žr. 2009 m. spalio 6 d. Sprendimo Wolzenburg, C‑123/08, EU:C:2009:616, 62 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

47

Trečia, nors įtvirtindamas Pamatinio sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktą Sąjungos teisės aktų leidėjas, norėdamas sudaryti palankesnes sąlygas užtikrinti socialinę nuteistojo asmens reintegraciją, siekė sudaryti galimybę valstybėms narėms atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, toje pačioje nuostatoje jis vis dėlto nustatė šio atsisakymo pagrindo taikymo sąlygas, visų pirma, vykdančiosios valstybės narės įsipareigojimą veiksmingai įvykdyti prašomam perduoti asmeniui skirtą laisvės atėmimo bausmę siekiant užtikrinti, kad būtų įvykdyta paskirta bausmė, ir išvengti bet kokios asmens nebaudžiamumo rizikos.

48

Galiausiai, reikia pažymėti, kaip savo išvados 82 ir 83 punktuose nustatė generalinis advokatas, kad jokia Pamatinio sprendimo 2008/909 nuostata negali turėti įtakos neprivalomo nevykdymo pagrindo, nurodyto Pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 dalyje, taikymo apimčiai ar jo taikymo tvarkai. Iš tiesų, nors Pamatinio sprendimo 2008/909 nuostatos, kaip numatyta jo 25 straipsnyje, mutatis mutandis taikomos vykdant bausmes tais atvejais, kai valstybė narė įsipareigoja įvykdyti bausmę pagal Pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punktą, Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai numatė, kad šios nuostatos taikomos tik tiek, kiek atitinka šio sprendimo nuostatas.

49

Šiomis aplinkybėmis vykdančioji teisminė institucija, kuri yra vienintelė įgaliota aiškinti nacionalinę teisę, atlikdama patikrinimą, kurį ji privalo atlikti norėdama atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį pagal Pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 dalį, kaip numatyta šio sprendimo 36 punkte, turi įsitikinti, kad nacionalinė teisė leidžia veiksmingai vykdyti išduodančiojoje valstybėje narėje asmeniui, kuriam taikomas Europos arešto orderis, paskirtą laisvės atėmimo bausmę, net jei už nusikalstamą veiką, dėl kurios išduotas Europos arešto orderis, pagal nacionalinę teisę baudžiama tik bauda.

50

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punktas turi būti aiškinamas taip, kad, kaip pagrindinėje byloje, kai asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, susijęs su laisvės atėmimo bausmės vykdymu, gyvena vykdančiojoje valstybėje narėje ir yra su ja susijęs šeimos, socialiniais ar profesiniais ryšiais, vykdančioji teisminė institucija gali dėl priežasčių, susijusių su asmens socialine reintegracija, atsisakyti vykdyti šį arešto orderį, net jei už nusikalstamą veiką, dėl kurios išduotas arešto orderis, pagal vykdančiosios valstybės narės teisę baudžiama tik bauda, jeigu pagal šią teisę tai netrukdo veiksmingai įvykdyti laisvės atėmimo bausmės prašomam perduoti asmeniui šioje valstybėje narėje, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

51

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 4 straipsnio 6 punktas turi būti aiškinamas taip, kad, kaip pagrindinėje byloje, kai asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, susijęs su laisvės atėmimo bausmės vykdymu, gyvena vykdančiojoje valstybėje narėje ir yra su ja susijęs šeimos, socialiniais ar profesiniais ryšiais, vykdančioji teisminė institucija gali dėl priežasčių, susijusių su asmens socialine reintegracija, atsisakyti vykdyti šį arešto orderį, net jei už nusikalstamą veiką, dėl kurios išduotas arešto orderis, pagal vykdančiosios valstybės narės teisę baudžiama tik bauda, jeigu pagal šią teisę tai netrukdo veiksmingai įvykdyti laisvės atėmimo bausmės prašomam perduoti asmeniui šioje valstybėje narėje, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.