1.

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą, kuriuos Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba, Belgija) pateikė bylose C‑77/17 ir C‑78/17, yra susiję su Direktyvos 2011/95/ES ( 2 ) 14 straipsnio 4 ir 5 dalių išaiškinimu, taip pat su jų galiojimu atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 18 straipsnį ir SESV 78 straipsnio 1 dalį.

2.

Byloje C‑391/16 Nejvyšší správní soud (Vyriausiasis administracinis teismas, Čekijos Respublika) pateikė Teisingumo Teismui klausimą dėl Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ir 6 dalių galiojimo atsižvelgiant į tas pačias nuostatas ir į ESS 6 straipsnio 3 dalį.

3.

Šie prašymai buvo pateikti nagrinėjant bylas dėl sprendimų, kuriais nacionalinės valdžios institucijos, atsakingos už prieglobstį, atsisakė suteikti pabėgėlio statusą ir papildomos apsaugos statusą X (byla C‑77/17), taikydamos Belgijos teisės aktus, kuriais perkeliama Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 5 dalis, ir panaikino anksčiau X (byla C‑78/17) ir M (byla C‑391/16) suteiktą pabėgėlio statusą, vadovaudamosi nacionalinės teisės (atitinkamai Belgijos ir Čekijos) nuostatomis, kuriomis perkeliama šio straipsnio 4 dalis.

4.

Pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ir 5 dalis valstybei narei iš esmės leidžiama panaikinti pabėgėliui suteiktą statusą ir atsisakyti suteikti pabėgėlio statusą, jei šis pabėgėlis kelia pavojų šios valstybės narės saugumui ar jos visuomenei. Šio straipsnio 6 dalyje patikslintos minimalios teisės, kurios vis dėlto turi būti užtikrintos šiam pabėgėliui, kol jis yra minėtoje valstybėje narėje.

5.

Savo prejudiciniais klausimais prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai iš esmės siekia sužinoti, ar šiomis nuostatomis pažeidžiama Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso (toliau – Ženevos konvencija) ( 3 ) ir todėl jos laikytinos negaliojančiomis atsižvelgiant į Chartijos 18 straipsnį ir SESV 78 straipsnio 1 dalį, pagal kuriuos bendra prieglobsčio politika turi neprieštarauti šiai konvencijai.

6.

Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 dalyje „pabėgėlis“ apibrėžtas kaip asmuo, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba, arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų <…> negali ar bijo į ją grįžti“ ( 4 ).

7.

Šios konvencijos 1 straipsnio C skirsnyje nustatyta:

„Ši [k]onvencija netaikoma asmeniui, atitinkančiam A skirsnio sąlygas, jeigu jis:

8.

Minėtos konvencijos 1 straipsnio F skirsnyje numatyta:

„Šios [k]onvencijos nuostatos netaikomos visiems tiems asmenims, dėl kurių yra rimtų priežasčių manyti, kad jie:

9.

Tos pačios konvencijos 33 straipsnyje nurodyta:

„1.   Nė viena [s]usitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

2.   Tačiau ši nuostata negali būti taikoma pabėgėliams, dėl svarbių priežasčių laikomiems pavojingais šalies, kurioje jie yra, saugumui arba nuteistiems įsigaliojusiu nuosprendžiu už ypač sunkų nusikaltimą ir keliantiems pavojų šiai šaliai.“

10.

Pagal Ženevos konvencijos 42 straipsnio 1 dalį „[k]iekviena valstybė, [k]onvenciją pasirašydama, ratifikuodama ar prie jos prisijungdama, gali daryti šios [k]onvencijos straipsnių, išskyrus 1, 3, 4 straipsnius, 16 straipsnio 1 dalį, 33, 36–46 straipsnius, išlygas“.

11.

Direktyvos 2011/95 2 straipsnis suformuluotas taip:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

<…>“

12.

Šios direktyvos 11 straipsnio „Nustojimas būti pabėgėliu“ 1 dalyje nustatyta:

„Trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės nustoja būti pabėgėliu, jei:

13.

Minėtos direktyvos 12 straipsnio „Pabėgėlio statuso nesuteikimas“ 2 dalyje numatyta:

„Trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės pabėgėlio statusas nesuteikiamas, jei yra rimtų priežasčių manyti, kad:

14.

Pagal tos pačios direktyvos 13 straipsnį „[v]alstybės narės suteikia pabėgėlio statusą trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės, kuris priskiriamas prie pabėgėlių pagal II ir III skyrius“.

15.

Direktyvos 2011/95 14 straipsnyje nustatyta:

„1.   Jei tarptautinės apsaugos prašymas pateiktas po Direktyvos 2004/83/EB[ ( 5 )] įsigaliojimo, valstybės narės panaikina, nutraukia ar atsisako pratęsti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės pabėgėlio statusą, kurį suteikė Vyriausybinė, administracinė, teisminė arba pusiau teisminė institucija, jei jis nustoja būti pabėgėliu pagal 11 straipsnį.

<…>

3.   Valstybės narės panaikina trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės pabėgėlio statusą arba nutraukia ar atsisako pratęsti jo galiojimą, jei po to, kai jam buvo suteiktas pabėgėlio statusas, atitinkama valstybė narė nustatė, kad:

4.   Valstybės narės gali panaikinti statusą, kurį pabėgėliui suteikė Vyriausybinė, administracinė, teisminė arba pusiau teisminė institucija, arba nutraukti ar atsisakyti pratęsti jo galiojimą, kai:

5.   Susidarius 4 dalyje nurodytoms situacijoms valstybės narės gali nuspręsti nesuteikti pabėgėlio statuso, jei toks sprendimas dar nėra priimtas.

6.   Asmenys, kuriems taikoma 4 arba 5 dalis, gali naudotis teisėmis, nustatytomis Ženevos konvencijos 3, 4, 16, 22, 31, 32 ir 33 straipsniuose arba panašiomis į juose nustatytąsias, jei jie yra valstybėje narėje.“

16.

Šios direktyvos 20 straipsnio, esančio VII skyriuje „Tarptautinės apsaugos pobūdis“, 1 dalyje numatyta, kad „[š]iuo skyriumi nedaroma poveikio Ženevos konvencijoje nustatytoms teisėms“.

17.

Minėtos direktyvos 21 straipsnyje nustatyta:

„1.   Valstybės narės laikosi negrąžinimo principo pagal tarptautinius įsipareigojimus.

2.   Kai tai nedraudžiama pagal 1 dalyje minimus tarptautinius įsipareigojimus, valstybės narės gali grąžinti pabėgėlį, oficialiai pripažintą arba ne, jei:

3.   Valstybės narės gali panaikinti, nutraukti ar atsisakyti pratęsti arba išduoti leidimą gyventi šalyje pabėgėliui, kuriam taikoma 2 dalis.“

18.

Klostantis faktinėms aplinkybėms bylose C‑77/17 ir C‑78/17 galiojusios redakcijos Loi du 15 décembre 1980 sur l’accès au territoire, le séjour, l’établissement et l’éloignement des étrangers (1980 m. gruodžio 15 d. Įstatymas dėl užsieniečių atvykimo į šalies teritoriją, gyvenimo ir įsikūrimo šalyje bei išsiuntimo iš jos, toliau – Belgijos užsieniečių įstatymas) ( 6 ) 48/3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „[p]abėgėlio statusas suteikiamas užsieniečiui, atitinkančiam [Ženevos konvencijos] 1 straipsnyje numatytas sąlygas“.

19.

Šio įstatymo 48/4 straipsnio 1 dalyje išdėstytos sąlygos, kuriomis suteikiamas papildomos apsaugos statusas.

20.

Minėto įstatymo 52/4 straipsnio antroje pastraipoje nurodyta: „Pabėgėlių ir asmenų be pilietybės generalinis komisaras [toliau – generalinis komisaras] gali atsisakyti pripažinti pabėgėlio statusą, jei asmuo kelia grėsmę visuomenei, buvo nuteistas įsiteisėjusiu nuosprendžiu už labai sunkų nusikaltimą arba jei yra pagrįstų priežasčių laikyti jį keliančiu pavojų nacionaliniam saugumui. Tokiu atveju [generalinis komisaras] pateikia nuomonę dėl išsiuntimo priemonės suderinamumo su 48/3 ir 48/4 straipsniais.“

21.

To paties įstatymo 55/3/1 straipsnyje numatyta:

„1.   [Generalinis komisaras] gali panaikinti pabėgėlio statusą, jei užsienietis, įsiteisėjusiu nuosprendžiu nuteistas už labai sunkų nusikaltimą, kelia pavojų visuomenei arba jei yra pagrįstų priežasčių manyti, kad jis kelia pavojų nacionaliniam saugumui.

<…>

3.   Jei [generalinis komisaras] panaikina pabėgėlio statusą pagal <…> 1 dalį, priimdamas sprendimą jis pateikia nuomonę dėl išsiuntimo priemonės suderinamumo su 48/3 ir 48/4 straipsniais.“

22.

Dėl Belgijos užsieniečių įstatymo 55/3/1 straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių taip pat nesuteikiama papildomos apsaugos statuso pagal šio įstatymo 55/4 straipsnio 2 dalį.

23.

Klostantis atitinkamoms faktinėms aplinkybėms byloje C‑391/16 galiojusios redakcijos Zákon č. 325/1999 Sb., o azylu (Prieglobsčio įstatymas Nr. 325/1999, toliau – Čekijos prieglobsčio įstatymas) 2 straipsnio 6 dalyje pabėgėlis, kaip jis suprantamas pagal šį įstatymą („azylant“), apibrėžtas kaip „užsienietis, kuriam pagal šį įstatymą suteikta prieglobsčio teisė sprendimo suteikti prieglobsčio teisę galiojimo laikotarpiu“.

24.

Pagal šio įstatymo 12 straipsnio b punktą prieglobsčio teisė suteikiama užsieniečiui, jei įrodyta, kad jis turi pagrįstų priežasčių bijoti persekiojimo dėl vieno iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 dalyje nurodytų motyvų.

25.

Pagal minėto įstatymo 17 straipsnio 1 dalies i punktą teisė į prieglobstį panaikinama, jei „yra pagrįstų priežasčių manyti, kad pabėgėlis kelia pavojų valstybės saugumui“. To paties įstatymo 17 straipsnio 1 dalies j punkte numatyta, kad teisė į prieglobstį panaikinama, jei „pabėgėlis įsiteisėjusiu nuosprendžiu nuteistas už labai sunkų nusikaltimą ir todėl kelia pavojų valstybės saugumui“. Dėl tų pačių priežasčių, kaip nurodyta Čekijos prieglobsčio įstatymo 15a straipsnyje, negali būti suteikta ir papildoma apsauga.

26.

Kaip nurodė Nejvyšší správní soud (Vyriausiasis administracinis teismas), „azylant“ naudojasi gerokai daugiau teisių suteikiančiais privalumais nei „paprastas“ pabėgėlis, kuris atitinka Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnyje nurodytas sąlygas. Pabėgėlis, kurio statusas panaikintas, nustoja būti „azylant“ ir todėl nebegali naudotis šiais privalumais.

27.

X deklaravo, kad yra Dramblio Kaulo Kranto pilietis ir priklauso bečių etninei grupei. Į Belgiją jis atvyko 2003 m. liepos mėn., būdamas 12 metų amžiaus. X atvyko kartu su savo tėvu, kuris tuo metu turėjo glaudžių ryšių su buvusiu prezidentu Laurent Gbagbo ir buvo Dramblio Kaulo Kranto ambasados Briuselyje diplomatas.

28.

2010 m. Tribunal de première instance de Bruxelles (Briuselio pirmosios instancijos teismas, Belgija) nuteisė X 30 mėnesių laisvės atėmimo bausme už tyčinį kūno sužalojimą, neteisėtą šaltojo ginklo laikymą ir draudžiamo ginklo laikymą. 2011 m. Cour d’appel de Bruxelles (Briuselio apeliacinis teismas, Belgija) nuteisė jį ketverių metų laisvės atėmimo bausme už vyresnio nei 14 metų, tačiau jaunesnio nei 16 metų nepilnamečio išžaginimą.

29.

2013 m. X pateikė pirmąjį prieglobsčio prašymą, bet vėliau jį atsiėmė. 2015 m. jis pateikė antrąjį prieglobsčio prašymą, jį pagrįsdamas nurodė, jog bijo būti persekiojamas dėl to, kad jo tėvas ir šeimos nariai turėjo glaudžių ryšių su buvusiu Dramblio Kaulo Kranto režimu ir buvusiu prezidentu Laurent Gbagbo.

30.

2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu generalinis komisaras atsisakė pripažinti X pabėgėlio statusą, remdamasis Belgijos užsieniečių įstatymo 52/4 straipsnio antra pastraipa. Generalinis komisaras nusprendė, kad, atsižvelgiant į labai sunkų X padarytų nusikaltimų pobūdį ir į jų pasikartojimą, X kelia pavojų visuomenei, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Dėl tų pačių priežasčių jis nesuteikė X papildomos apsaugos statuso pagal šio įstatymo 55/4 straipsnio 2 dalį. Be to, pagal minėto įstatymo 52/4 straipsnį generalinis komisaras pateikė nuomonę, kurioje nurodė, kad atsižvelgiant į X baimę būti persekiojamam jis negali būti grąžintas į Dramblio Kaulo Krantą, nes ši priemonė būtų nesuderinama su to paties įstatymo 48/3 ir 48/4 straipsniais.

31.

X pareiškė ieškinį dėl šio sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Šis teismas nurodo, kad Belgijos užsieniečių įstatymo 52/4 straipsnio antra pastraipa į Belgijos teisę perkelta Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 5 dalis. Jis kelia klausimą dėl šių nuostatų galiojimo atsižvelgiant į Chartijos 18 straipsnį ir SESV 78 straipsnio 1 dalį.

32.

Minėtas teismas iš esmės pabrėžia, kad pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 5 dalį pavojus valstybės narės saugumui arba jos visuomenei yra numatytas kaip pagrindas atsisakyti suteikti pabėgėlio statusą. Tačiau šio pagrindo nenumatyta nei tarp sąlygų, išsamiai išvardytų Ženevos konvencijos 1 straipsnio F skirsnyje, nei jokioje kitoje šios konvencijos nuostatoje. Pagal šios direktyvos 14 straipsnio 5 dalį pabėgėlio statuso nesuteikimo pagrindams yra prilygintos šios konvencijos 32 ir 33 straipsniuose nurodytos situacijos, nors šiuose straipsniuose reglamentuojamas ne pabėgėlio statuso nustatymas, o pabėgėlių grąžinimas. Taigi kyla klausimas, ar Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 5 dalimi, pažeidžiant Ženevos konvenciją, nėra sukurtas naujas pabėgėlio statuso nesuteikimo pagrindas, nenumatytas šioje konvencijoje.

33.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuras (VPRK arba JTVPRK) yra pateikęs labai kritišką nuomonę dėl Direktyvos 2004/83 ( 7 ) (ją pakeitė Direktyva 2011/95) 14 straipsnio 4–6 dalių. Atitinkama šios nuomonės dalis yra taip suformuluota ( 8 ):

„Direktyvos [2004/83] 14 straipsnio 4 dalimi gali būti iš esmės pakeistos [Ženevos konvencijos] nuostatos dėl statuso nesuteikimo, įtraukiant [šios konvencijos] 33 straipsnio 2 dalies nuostatą (negrąžinimo principo išimtys) kaip pabėgėlio statuso nesuteikimo pagrindą. Pagal [minėtą konvenciją] nesuteikimo sąlygomis ir negrąžinimo principo išimtimis siekiama skirtingų tikslų. 1 straipsnio F skirsnis, kuriame išsamiai išvardyti nesuteikimo motyvai, grindžiami prašytojo elgesiu, paremtas dvejopa logika. Pirma, kai kurios veikos yra tokio sunkumo, kad jas padarę asmenys nenusipelno tarptautinės apsaugos. Antra, prieglobsčio sistema neturi kliudyti pavojingų nusikaltėlių teisminiam persekiojimui. Tačiau 33 straipsnio 2 dalis susijusi su pabėgėlių vertinimu ir joje apibrėžiamos aplinkybės, kuriomis jie vis dėlto gali būti grąžinami. Ši nuostata susijusi su priimančiosios šalies saugumo ar jos bendruomenės apsauga. Ji grindžiama klausimo, ar atitinkamas pabėgėlis kelia pavojų šalies nacionaliniam saugumui, vertinimu, o jei jis nuteistas įsiteisėjusiu nuosprendžiu už labai sunkų nusikaltimą, jo keliamos grėsmės bendruomenei vertinimu. Tačiau 33 straipsnio 2 dalis nebuvo numatyta kaip pagrindas panaikinti pabėgėlio statusą <…> Taigi pagal 33 straipsnio 2 dalį leidžiamų negrąžinimo principo išimčių prilyginimas 1 straipsnio F skirsnyje numatytoms nesuteikimo sąlygoms būtų nesuderinamas su [Ženevos konvencija]. Be to, tai galėtų lemti klaidingą šių dviejų [šios konvencijos] nuostatų aiškinimą.

Todėl žodžiai „status[as], kurį pabėgėliui suteikė“ turi būti suprantami veikiau taip, kad jais daroma nuoroda į prieglobstį („statusą“), kurį suteikė valstybė, o ne taip, kad jie reiškia pabėgėlio statusą, kaip tai suprantama pagal [Ženevos konvencijos] 1 straipsnio A skirsnio 2 dalį <…> Taigi, valstybės narės vis dėlto privalo suteikti [šioje konvencijoje] numatytas teises, kurių suteikimas nesiejamas su buvimo šalyje teisėtumu ir kurių taikymui nėra numatyta išimčių, kol pabėgėlis yra atitinkamos valstybės jurisdikcijoje.“

34.

Šiomis aplinkybėmis Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

35.

Iš X pareiškimų matyti, kad jis yra Kongo Demokratinės Respublikos pilietis, gimęs apie 1986–1990 m. 1997 m. jis buvo paimtas iš motinos, nuvežtas į Kokolo (Kongo Demokratinė Respublika) karinę stovyklą, paskui mokomas Gomoje (Kongo Demokratinė Respublika), ten jis buvo svaiginamas narkotikais, su juo buvo blogai elgiamasi ir jis buvo siunčiamas dalyvauti karinėse operacijose. 2000 m. X atvyko pas savo tėvą į Belgiją ir 2006 m. pateikė prieglobsčio prašymą. 2007 m. vasario 21 d. sprendimu generalinis komisaras suteikė X pabėgėlio statusą.

36.

2010 m. Cour d’assises de Bruxelles (Briuselio prisiekusiųjų teismas, Belgija) nuteisė X 25 metų laisvės atėmimo bausme už vagystę ir tyčinę žmogžudystę siekiant įvykdyti šią vagystę. Be to, iki X pabėgėlio statuso pripažinimo jis buvo nuteistas Belgijoje už kelias vagystes ir smurtinius nusikaltimus.

37.

2016 m. gegužės 4 d. sprendimu generalinis komisaras panaikino X pabėgėlio statusą, taikydamas Belgijos užsieniečių įstatymo 55/3/1 straipsnį. Generalinis komisaras nuspendė, kad atsižvelgiant į labai sunkų Cour d’assises de Bruxelles (Briuselio prisiekusiųjų teismas) konstatuotų nusikaltimų pobūdį ir į X nusikalstamos veikos kartojimą, X kelia pavojų visuomenei, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, kuria perkeliama Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalis. Be to, generalinis komisaras pateikė nuomonę, kad X išsiuntimas iš šalies būtų suderinamas su šio įstatymo 48/3 ir 48/4 straipsniais, nes 2007 m. X išreikšta baimė būti persekiojamam už dezertyravimą iš Kongo Demokratinės Respublikos kariuomenės yra nebeaktuali.

38.

X pareiškė ieškinį dėl šio sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Vadovaudamasis tais pačiais motyvais, kurie nurodyti byloje C‑77/17, šis teismas kelia klausimą dėl Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies galiojimo atsižvelgiant į Chartijos 18 straipsnį ir SESV 78 straipsnio 1 dalį.

39.

Šiomis aplinkybėmis Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

40.

Iš M pareiškimų matyti, kad jis gimė Grozne, Čečėnijoje, ir per pirmąjį Čečėnijos karą kariavo buvusio Čečėnijos prezidento pusėje. Po šio karo jis išėjo iš kariuomenės ir per antrąjį Čečėnijos karą nekariavo. M pareiškė, kad bijo tiek rusų, tiek Ramzano Kadyrovo šalininkų, nes pastarieji bandė jį nužudyti ir laikė jį „filtracijos stovykloje“, kurioje jis buvo žalojamas ir mušamas. Daug jo šeimos narių buvo nužudyta.

41.

Nusprendusi, kad ši baimė yra pagrįsta, Ministerstvo vnitra (Vidaus reikalų ministerija, Čekijos Respublika) 2006 m. balandžio 21 d. sprendimu suteikė M prieglobsčio teisę.

42.

2004 m. Městký soud v Brně (Brno miesto teismas, Čekijos Respublika) sprendimu M buvo pripažintas kaltas padaręs vagystę sunkinančiomis aplinkybėmis ir nuteistas trejų metų laisvės atėmimo bausme. Paleistas iš kalėjimo lygtinai, M padarė vagystės sunkinančiomis aplinkybėmis ir turto prievartavimo nusikaltimus, kurie buvo kvalifikuoti kaip ypač pavojingas recidyvas. 2007 m. minėtas teismas už šiuos nusikaltimus nuteisė M devynerių metų laisvės atėmimo bausme, ji turėjo būti atlikta griežto režimo įkalinimo įstaigoje.

43.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, Vidaus reikalų ministerija 2014 m. balandžio 29 d. sprendimu konstatavo, kad M yra nuteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu už labai sunkų nusikaltimą ir kelia pavojų valstybės ir jos piliečių saugumui. Vadovaudamasi šiais motyvais ši valdžios institucija pagal Čekijos prieglobsčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies j punktą panaikino M prieglobsčio teisę ir, remdamasi šio įstatymo 15a straipsniu, nusprendė, kad jis negali naudotis papildoma apsauga.

44.

M pareiškė ieškinį dėl šio sprendimo Městský soud v Praze (Prahos miesto teismas, Čekijos Respublika). Ieškinyje M visų pirma nurodė, kad Čekijos prieglobsčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies i ir j punktais – šiomis nuostatomis perkeliama Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalis – pažeidžiami Čekijos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai. Taip yra, nes šia nuostata yra nustatyti tarptautinės apsaugos panaikinimo pagrindai, nenumatyti baigtiniame šių pagrindų sąraše, kuris pateiktas Ženevos konvencijos 1 straipsnio C skirsnyje. Tačiau, remiantis šios konvencijos 42 straipsnio 1 dalimi, šios nuostatos išlygų daryti neleidžiama.

45.

Kadangi šis ieškinys buvo atmestas, M padavė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

46.

Tokiomis aplinkybėmis pastarasis teismas kelia klausimą, be kita ko, dėl Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ir 6 dalių atitikties Ženevos konvencijai, nes, jei šiomis nuostatomis būtų pažeista ši konvencija, jos turėtų būti laikomos negaliojančiomis atsižvelgiant į Chartijos 18 straipsnį ir SESV 78 straipsnio 1 dalį, taip pat į bendruosius Sąjungos teisės principus, įtvirtintus ESS 6 straipsnio 3 dalyje.

47.

Konkrečiai, Nejvyšší správní soud (Vyriausiasis administracinis teismas) remiasi dokumentu, kuriame VPRK pateikė komentarus dėl Europos Komisijos pasiūlymo, kurio pagrindu buvo priimta Direktyva 2011/95 ( 9 ). Šiame dokumente VPRK, be kita ko, patvirtino abejones, kurias buvo išsakęs dėl Direktyvos 2004/83 14 straipsnio 4–6 dalių atitikties Ženevos konvencijos 1 straipsnio F skirsniui ( 10 ). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad šioms abejonėms pritaria Europos pabėgėlių ir tremtinių taryba (ECRE) ( 11 ), Tarptautinės pabėgėlių bylų teisėjų asociacija ( 12 ), taip pat Čekijos Respublikos žmogaus teisių gynėja.

48.

Tačiau šis teismas pažymi, kad dėl Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ir 6 dalių galiojimo yra ir priešingų nuomonių. Šios nuomonės paremtos argumentu, kad šia direktyva siekiama užtikrinti aukštesnius apsaugos standartus, kiek tai susiję su tarptautinės apsaugos suteikimo pagrindais ir šios apsaugos turiniu, kad būtų garantuotas visiškas ir visa apimantis Ženevos konvencijos taikymas, taip pat Chartijoje ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytoje Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – EŽTK) įtvirtintų pagrindinių teisių paisymas. Pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ir 6 dalis į šių nuostatų taikymo sritį patenkantiems asmenims užtikrinama didesnė apsauga nei kylanti iš Ženevos konvencijos. Pagal šios konvencijos 33 straipsnio 2 dalį šie asmenys galėtų būti grąžinti į šalį, kurioje jiems kyla pavojus būti persekiojamiems. Išvykę iš prieglobsčio šalies jie nebegalėtų naudotis šios konvencijos suteiktais privalumais. Ir, atvirkščiai, pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalį, siejamą su šio straipsnio 6 dalimi, neleidžiama nei grąžinti atitinkamų asmenų, nei atimti iš jų galimybės naudotis minimalių teisių lygiu, kuris numatytas Ženevos konvencijoje.

49.

Šiomis aplinkybėmis Nejvyšší správní soud (Vyriausiasis administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Direktyvos 2011/95] 14 straipsnio 4 ir 6 dalys negalioja todėl, kad jos prieštarauja [Chartijos] 18 straipsniui, [SESV] 78 straipsnio 1 daliai ir bendriesiems Sąjungos teisės principams, kaip jie suprantami pagal [ESS] 6 straipsnio 3 dalį?“

50.

2017 m. kovo 17 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑77/17 ir C‑78/17 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas bendras sprendimas.

51.

Šiose bylose rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė ieškovai pagrindinėse bylose, Belgijos, Čekijos, Vokietijos, Prancūzijos, Vengrijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, taip pat Europos Parlamentas, Europos Sąjungos Taryba ir Komisija.

52.

Byloje C‑391/16 rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė Čekijos, Belgijos, Prancūzijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, taip pat Parlamentas, Taryba ir Komisija.

53.

2018 m. sausio 17 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑77/17, C‑78/17 ir C‑391/16 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas bendras sprendimas.

54.

X (byloje C‑77/17), X (byloje C‑78/17), M, Belgijos, Čekijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, taip pat Parlamentas, Taryba ir Komisija dalyvavo 2018 m. kovo 6 d. posėdyje.

55.

Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytomis galimybėmis panaikinti pabėgėlio statusą arba atsisakyti jį suteikti gali būti pasinaudota, kai yra pagrįstų priežasčių laikyti pabėgėlį keliančiu pavojų valstybės narės, kurioje jis yra, saugumui arba jis yra galutiniu teismo sprendimu nuteistas už itin sunkų nusikaltimą ir kelia pavojų tos valstybės narės visuomenei.

56.

Šios aplinkybės atitinka sąlygas, kuriomis taikoma negrąžinimo principo išimtis, nustatyta Direktyvos 2011/95 21 straipsnio 2 dalyje ( 13 ), kurios formuluotė iš esmės atitinka Ženevos konvencijos 33 straipsnio 2 dalies formuluotę ( 14 ). Pagal šias nuostatas, esant tam tikroms aplinkybėms, valstybės narės gali nukrypti nuo principo, kad pabėgėlis negali būti išsiųstas į teritorijas, kur jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

57.

Vis dėlto, kaip patikslinta šios direktyvos 21 straipsnio 2 dalyje, valstybės narės gali pasinaudoti šia galimybe tik tuomet, „[k]ai tai nedraudžiama pagal [jų] tarptautinius įsipareigojimus“. Tačiau atsižvelgiant į pokyčius, kurie po Ženevos konvencijos priėmimo įvyko žmogaus teisių apsaugos srityje, šiuo metu negrąžinimo principo išimties taikymas daugiausia yra apribotas dėl valstybių narių įsipareigojimų pagal Sąjungos ir tarptautinę teisę.

58.

Šiuo klausimu Chartijos 19 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „[n]iekas negali būti perkeltas, išsiųstas ar išduotas į valstybę, kurioje jam gresia mirties bausmė arba kurioje jis gali patirti kankinimų ar kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas“. Nenumatyta jokios galimybės nukrypti nuo šios nuostatos, kaip ir nuo Chartijos 4 straipsnio, pagal kurį draudžiamas kankinimas, minėtas elgesys arba baudimas ( 15 ).

59.

Iš tiesų, kaip matyti iš su Chartija susijusių išaiškinimų ( 16 ), jos 19 straipsnio 2 dalis buvo įtraukta siekiant apimti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) išplėtotą jurisprudenciją, susijusią su absoliučiu kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio arba baudimo draudimu, įtvirtintu EŽTK 3 straipsnyje, kurį atitinka Chartijos 4 straipsnis ( 17 ). Remiantis suformuota EŽTT jurisprudencija, EŽTK 3 straipsnis prieštarauja tam, kad susitariančiosios valstybės išsiųstų užsienietį iš šalies arba įvykdytų jo ekstradiciją, jei yra rimtų ir neginčijamų priežasčių manyti, kad paskirties šalyje jam kils realus pavojus, kad su juo bus elgiamasi šioje nuostatoje draudžiamu būdu ( 18 ).

60.

Tas pats draudimas išplaukia ir iš valstybių narių tarptautinių įsipareigojimų pagal Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą ( 19 ) ir Konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą ( 20 ), priimtus globojant Jungtinėms Tautoms.

61.

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, jog, jei grąžinus pabėgėlį kyla rimtas pavojus, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė arba kad su juo bus elgiamasi tokiu būdu, kuris draudžiamas pagal Chartijos 4 straipsnį, EŽTK 3 straipsnį ar pagal pirmesniame punkte minėtus tarptautinius įsipareigojimus, galimybė nukrypti nuo negrąžinimo principo, numatyta Ženevos konvencijos 33 straipsnio 2 dalyje ir Direktyvos 2011/95 21 straipsnio 2 dalyje, tėra teorinė galimybė, kuri suteikta valstybėms narėms, bet kurios įgyvendinimas praktikoje šiuo metu yra draudžiamas dėl pagrindinių teisių apsaugos ( 21 ).

62.

Kaip pabrėžė Čekijos, Vokietijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, taip pat Parlamentas, Taryba ir Komisija, Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ir 5 dalys skirtos tam, kad būtų sureglamentuota konkreti tokia situacija, kai pabėgėliai, nors jų padėtis ir atitinka vieną iš atvejų, kuriais taikoma negrąžinimo principo išimtis, vis dėlto nėra grąžinami, vadovaujantis visų pirma tuo motyvu, kad jų grąžinimas pažeistų valstybių narių įsipareigojimus pagal Chartiją, EŽTK ir kitas tarptautinės teisės priemones. Taigi valstybės narės, kai jos pasinaudoja šiose direktyvos nuostatose numatytomis galimybėmis, pagal to paties straipsnio 6 dalį įpareigojamos užtikrinti šiems pabėgėliams naudojimąsi teisėmis, įtvirtintomis tam tikrose Ženevos konvencijos nuostatose.

63.

Chartijos 18 straipsnyje numatyta, kad „[t]eisė į prieglobstį garantuojama pagal <…> Ženevos konvenciją“. Pagal SESV 78 straipsnio 1 dalį bendra prieglobsčio politika „privalo neprieštarauti <…> Ženevos konvencijai“.

64.

Šios pirminės teisės nuostatos, kuriomis Sutarčių autoriai norėjo įpareigoti Sąjungos institucijas ir valstybes nares, kai pastarosios įgyvendina Sąjungos teisę, visiškai laikytis Ženevos konvencijos, parodo ypatingą šios konvencijos statusą Sąjungos teisėje. Nors Sąjunga, kitaip nei jos valstybė narės, nėra šios konvencijos saistoma savo santykiuose su trečiosiomis šalimis, kurios yra šios konvencijos dalyvės ( 22 ), Sąjungos institucijos turi jos laikytis, kaip numatyta Sąjungos teisėje ( 23 ).

65.

Taip pat Direktyvos 2011/95 4, 23 ir 23 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad Ženevos konvencija yra tarptautinio teisinio pabėgėlių apsaugos režimo „kertinis akmuo“ ir kad šios direktyvos nuostatos buvo priimtos siekiant padėti kompetentingoms valstybių narių institucijoms taikyti šią konvenciją vadovaujantis bendrais kriterijais ir sąvokomis. Minėtos direktyvos 3 konstatuojamojoje dalyje taip pat nurodyta, jog atsižvelgęs į Tamperės Europos Vadovų Tarybos išvadas Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė, kad Europos prieglobsčio sistema, prie kurios kūrimo prisidedama ta pačia direktyva, būtų grindžiama visišku ir visa apimančiu Ženevos konvencijos taikymu. Be to, keliose Direktyvos 2011/95 nuostatose daroma nuoroda į šios konvencijos nuostatas ( 24 ) arba atkartojamas jų turinys ( 25 ).

66.

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas ne vieną kartą yra nusprendęs, kad Direktyvos 2011/95 nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į šios direktyvos bendrą struktūrą ir tikslą, laikantis Ženevos konvencijos ir kitų svarbių sutarčių, nurodytų SESV 78 straipsnio 1 dalyje. Šis aiškinimas, kaip matyti iš minėtos direktyvos 16 konstatuojamosios dalies, taip pat turi neprieštarauti Chartijoje pripažintoms pagrindinėms teisėms ( 26 ).

67.

Be to, pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos aktas turi būti aiškinamas kiek įmanoma taip, kad nebūtų paneigtas jo galiojimas, ir laikantis visos pirminės teisės ( 27 ). Iš šio aiškinimo principo, taikomo kartu su ankstesniame punkte išdėstytu principu, išplaukia, kad Direktyvos 2011/95 nuostatos turi būti aiškinamos kiek įmanoma taip, kad jos neprieštarautų Ženevos konvencijai ir todėl atitiktų Chartijos 18 straipsnį ir SESV 78 straipsnio 1 dalį. Tik tuo atveju, jei toks aiškinimas būtų neįmanomas, Teisingumo Teismas galėtų konstatuoti šios direktyvos nuostatos negaliojimą atsižvelgiant į pirminės teisės nuostatas.

68.

Kai Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti antrinės teisės nuostatą arba išnagrinėti jos galiojimą atsižvelgiant į Chartijos 18 straipsnį ir SESV 78 straipsnio 1 dalį, jis turi, kaip per posėdį pabrėžė Parlamentas, patikrinti, ar šia antrinės teisės nuostata pabėgėliams suteiktas apsaugos lygis yra bent lygiavertis apsaugos lygiui, kurį jiems užtikrina Ženevos konvencija.

69.

Šiomis aplinkybėmis, įgyvendindamas savo jurisdikciją pagal SESV 267 straipsnį, Teisingumo Teismas neišvengiamai turi visų pirma apibrėžti reikalavimų, susijusių su šios konvencijos laikymusi, turinį. Nustatant šį turinį jam gali prireikti atlikti vertinimus, kurie apima daugiau nei vien Ženevos konvencijos nuostatų išdėstymą ir dėl kurių galiausiai tenka imtis netiesioginio jos aiškinimo. Šia išvada visiškai neginčijama, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos tiesiogiai aiškinti šią konvenciją ( 28 ).

70.

Būtent tokiomis aplinkybėmis sprendimuose Bolbol ( 29 ) ir Abed El Karem El Kott ir kt. ( 30 ) Teisingumo Teismas turėjo aiškinti Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnį – į jį tiesiogiai padaryta nuoroda Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkte, – kad išaiškintų šią antrinės teisės nuostatą pagal SESV 267 straipsnį. Esant tokiai nuorodai, Teisingumo Teismas iš esmės negalėjo atlikti šios užduoties prieš tai neapibrėžęs reikalavimų, kylančių iš šios konvencijos 1 straipsnio D skirsnio.

71.

Vadovaujantis ta pačia logika, man atrodo, kad visais atvejais, kai Teisingumo Teismo jurisdikcijos priimti prejudicinius sprendimus dėl antrinės teisės nuostatos aiškinimo ar galiojimo įgyvendinimas yra susijęs su būtinybe patikslinti, ko reikalaujama arba nereikalaujama pagal Ženevos konvenciją, reikia, kad Teisingumo Teismas prireikus galėtų aiškinti šią konvenciją, kad atliktų tokius patikslinimus ( 31 ).

72.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, klausimų, kuriuos užduoda prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai, nagrinėjimas turi apimti, kiek tai būtina, tokį Ženevos konvencijos aiškinimą ( 32 ). Pagal Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės ( 33 ) 31 straipsnyje įtvirtintus principus šis aiškinimas turi būti atliktas vadovaujantis geros valios principu, atsižvelgiant į Ženevos konvencijoje vartojamų sąvokų įprastą reikšmę šios konvencijos kontekste ir į jos dalyką bei tikslą. Šiuo tikslu reikia atkreipti ypatingą dėmesį į VPRK aiškinamuosius pranešimus. Nors jie nėra privalomi susitariančiosioms valstybėms, tai yra aiškinimo elementai, turintys ypatingą „įtikinamąją galią“ ( 34 ).

73.

Galiausiai dėl toliau išdėstytų priežasčių, manau, kad Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4–6 dalys gali būti aiškinamos taip, kad atitiktų Chartijos 18 straipsnį ir SESV 78 straipsnio 1 dalį.

74.

Pirmuoju ir antruoju klausimais, pateiktais bylose C‑77/17 ir C‑78/17, ir klausimu byloje C‑391/16, Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba) ir Nejvyšší správní soud (Vyriausiasis administracinis teismas) iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ir 5 dalimis pažeidžiami Chartijos 18 straipsnis ir SESV 78 straipsnio 1 dalis ( 35 ), nes šiose direktyvos nuostatose įtvirtintos nustojimo būti pabėgėliu ir pabėgėlio statuso nesuteikimo sąlygos, nenumatytos Ženevos konvencijos 1 straipsnio C ir F skirsniuose, kurių turinys atkartotas šios direktyvos 11 ir 12 straipsniuose. Kaip matyti iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą, abejonės, kurių šiuo klausimu kyla atitinkamiems teismams, daugiausia grindžiamos VPRK išreikštu susirūpinimu dėl šių nuostatų atitikties Ženevos konvencijai ( 36 ).

75.

Siūlau į šiuos klausimus atsakyti neigiamai, nes valstybei narei taikant Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ir 5 dalis, priešingai, nei taikant vieną iš nustojimo būti pabėgėliu ar pabėgėlio statuso nesuteikimo sąlygų, atitinkamas asmuo nenustoja būti pabėgėliu. Šio skirtumo esmė – aplinkybė, kad šis asmuo, kuris išlieka pabėgėlis, turi teisę ne tik į VPRK ( 37 ) ir bet kurios kitos valstybės, kuri yra Ženevos konvencijos šalis, apsaugą, jei jis išvyksta iš šios valstybės narės, bet ir, kol jis lieka minėtoje valstybėje narėje, gali naudotis teisėmis, kurias ši konvencija užtikrina pabėgėliui, neatsižvelgiant į jo gyvenimo šalyje teisėtumą (grįšiu prie šio klausimo) ( 38 ).

76.

Dėl Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies pažymėtina, kad tokia išvada išplaukia iš pačios jos formuluotės. Kaip teigė Vokietijos vyriausybė, žodžių „status[as], kurį pabėgėliui suteikė“ (kursyvu išskirta mano) vartojimas iš esmės rodo, kad šios nuostatos taikymas neturi poveikio suinteresuotojo asmens buvimui pabėgėliu. Be to, nors šio straipsnio 5 dalies versijoje prancūzų kalba vartojamas pasakymas „pabėgėlio statusas“, daugelyje versijų kitomis kalbomis yra vartojama formuluotė, atitinkanti žodžius „nesuteikti statuso pabėgėliui“ ( 39 ).

77.

Kaip nurodyta suformuotoje jurisprudencijoje, esant įvairių kalbinių Sąjungos teisės teksto versijų neatitikimų, nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės nuostatų, kurių dalis ji yra, bendrą struktūrą ir tikslą ( 40 ). Šiuo atveju, remdamasis sisteminiu ir teleologiniu Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ir 5 dalių aiškinimu, manau, kad šių nuostatų taikymas nėra lygiavertis nustojimui būti pabėgėliu arba pabėgėlio statuso nesuteikimui.

78.

Pirma, iš šios direktyvos bendros struktūros matyti, kad, viena vertus, asmens pripažinimo pabėgėliu sąlygos ir, kita vertus, pabėgėlio statuso suteikimas ar panaikinimas yra skirtingi dalykai.

79.

Kaip pabrėžta Direktyvos 2011/95 21 konstatuojamojoje dalyje, asmens buvimas pabėgėliu siejamas tik su ta aplinkybe, kas šis asmuo atitinka sąlygas, kad būtų laikomas pabėgėliu, nepriklausomai nuo bet kokio valstybės narės pripažinimo. Šios sąlygos yra nurodytos šios direktyvos III skyriuje „Reikalavimai, taikomi priskyrimui prie pabėgėlių“. Jos atitinka Ženevos konvencijos 1 straipsnyje įtvirtintas sąlygas.

80.

Šiame Direktyvos 2011/95 III skyriuje yra jos 11 ir 12 straipsniai, kurie susiję su nustojimu būti pabėgėliu ir pabėgėlio statuso nesuteikimu ir kuriuose atkartojamas Ženevos konvencijos 1 straipsnio C ir F skirsnių turinys. Šiose nuostatose nurodyti atvejai, kai trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės nustoja būti pabėgėliu ir todėl jam netaikoma tarptautinė apsauga pagal šią direktyvą ir šią konvenciją ( 41 ).

81.

Šie atvejai neapima tokių situacijų, kaip nagrinėjamos pagrindinėse bylose, kai pabėgėlis kelia pavojų prieglobsčio šalies visuomenei, nes yra padaręs labai sunkų nepolitinį nusikaltimą šioje šalyje ( 42 ). Iš esmės pabėgėlio statuso nesuteikimo sąlygos buvo įtvirtintos ne siekiant apsaugoti prieglobsčio šalies saugumą ar jos visuomenę nuo aktualaus pavojaus, kurį gali kelti pabėgėlis, bet siekiant išsaugoti pabėgėlių tarptautinės apsaugos sistemos vientisumą ir neleisti, kad dėl šios apsaugos tam tikrus sunkius nusikaltimus padarę asmenys išvengtų baudžiamosios atsakomybės ( 43 ).

82.

Ir, atvirkščiai, šios situacijos patenka į negrąžinimo principo išimties taikymo sritį ir į Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ir 5 dalių taikymo sritį. Pastarasis straipsnis yra kitame skyriuje, t. y. šios direktyvos IV skyriuje „Pabėgėlio statusas“.

83.

Iš Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 1 ir 3 dalių dar labiau matyti skirtumas tarp asmens buvimo pabėgėliu ir pabėgėliui suteikto statuso. Šiose nuostatose numatytas įpareigojimas panaikinti pabėgėlio statusą, suteiktą asmenims, kurie nėra arba nebėra pabėgėliai, be kita ko, esant vienai iš nustojimo būti pabėgėliu sąlygų, nurodytų šios direktyvos 11 straipsnyje, arba kai jiems neturėjo būti suteiktas arba nesuteikiamas pabėgėlio statusas pagal minėtos direktyvos 12 straipsnį. Taigi, nustojimas būti pabėgėliu ar pabėgėlio statuso nesuteikimas ir vėlesnis pabėgėlio statuso panaikinimas negali būti laikomi vienu ir tuo pačiu dalyku.

84.

Antra, Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ir 5 dalių tikslų įgyvendinimas taip pat reiškia, kad kol asmuo atitinka sąlygas, kad būtų laikomas pabėgėliu, jis išlieka pabėgėlis ir jam suteikto statuso panaikinimas ar atsisakymas suteikti tokį statusą neturi poveikio šiam buvimui pabėgėliu.

85.

Iš esmės, nustojimo būti pabėgėliu ir pabėgėlio statuso nesuteikimo sąlygos yra išsamiai išvardytos Ženevos konvencijos 1 straipsnio C–F skirsniuose ( 44 ) – nuostatose, dėl kurių susitariančiosioms valstybėms neleidžiama daryti išlygų pagal šios konvencijos 42 straipsnio 1 dalį. Todėl, jei Direktyvoje 2011/95 būtų įtvirtintos papildomos nustojimo būti pabėgėliu ar pabėgėlio statuso nesuteikimo sąlygos, tai prieštarautų šios direktyvos, kuria siekiama užtikrinti visišką minėtos konvencijos taikymą, tikslui.

86.

Šiuo atveju yra simboliška, kad pagal Direktyvos 2011/95 17 straipsnį leidžiama „nesuteikti“ papildomos apsaugos trečiosios šalies piliečiui ar asmeniui be pilietybės vadovaujantis tais pačiais motyvais, kokie nurodyti šios direktyvos 14 straipsnio 4 ir 5 dalyse. Papildoma apsauga nepatenka į Ženevos konvencijos taikymo sritį, todėl Sąjungos teisės aktų leidėjas iš esmės galėjo laisvai apibrėžti asmenis, galinčius naudotis tokia apsauga, pasinaudodamas savarankiškais kriterijais. Tačiau jis nusprendė taikyti kitokį pabėgėlių vertinimą, kuriuo būtų užtikrintas minėtos direktyvos suderinamumas su šia konvencija ( 45 ).

87.

Nors iš išdėstytų argumentų matyti, kad Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ir 5 dalys negali būti prilygintos nustojimo būti pabėgėliu ar pabėgėlio statuso nesuteikimo sąlygoms, šie argumentai nevisiškai parodo minėtų nuostatų taikymo apimtį ir tikrąjį poveikį. Iš esmės ši problematika ir yra trečiojo–penktojo klausimų, pateiktų bylose C‑77/17 ir C‑78/17, dalykas.

88.

Tuo atveju, jei Teisingumo Teismas į pirmuosius klausimus bylose C‑77/17 ir C‑78/17 pateiktų tokį atsakymą, kaip siūliau, trečiuoju, ketvirtuoju ir penktuoju klausimais Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba) siekia sužinoti, ar Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ir 5 dalys turi būti aiškinamos taip, kad jose yra įtvirtinti pabėgėlio statuso panaikinimo ir atsisakymo suteikti šį statusą pagrindai, kurie nenumatyti Ženevos konvencijoje, ir todėl šios nuostatos yra negaliojančios (trečiasis ir ketvirtasis klausimai), ir ar turėtų būti taikomas kitoks šių nuostatų aiškinimas, kuris leistų užtikrinti jų suderinamumą su pirmine Sąjungos teise (penktas klausimas). Šiuos klausimus taip pat reikia išnagrinėti siekiant atsakyti į Nejvyšší správní soud (Vyriausiasis administracinis teismas) pateiktą klausimą.

89.

Siekiant atsakyti į šiuos klausimus, man atrodo, būtina išsamiau išnagrinėti, kokią reikšmę turi žodžiai „status[as], kurį pabėgėliui suteikė“ ir „pabėgėlio status[as]“, vartojami atitinkamai Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ir 5 dalyse ( 46 ). Jei „statusas“, kuris gali būti panaikintas arba nesuteiktas pagal šias nuostatas, nereiškia, kad asmuo yra pabėgėlis, kokia tuomet yra tikroji jo reikšmė?

90.

Direktyvos 2011/95 2 straipsnio e punkte, kuris neatitinka jokios Ženevos konvencijos nuostatos, „pabėgėlio statusas“ apibrėžtas kaip „valstybės narės pripažinimas, kad <…> asmuo <…> yra pabėgėlis“. Siejant šiuos žodžius su šios direktyvos 21 konstatuojamąja dalimi, atrodo, kad jie reiškia deklaratyvaus pobūdžio aktą, kuriuo valstybė narė pripažįsta, kad prieglobsčio prašytojas yra pabėgėlis, o šis aktas – tai procedūros, skirtos patikrinti, ar šis prašytojas atitinka sąlygas, kad būtų laikomas pabėgėliu, rezultatas ( 47 ).

91.

Minėtas aktas iš principo reiškia, kad suteikiamos visos teisės, nurodytos Direktyvos 2011/95 VII skyriuje (išskyrus jame numatytas išimtis ( 48 )). Iš tiesų, kaip per posėdį pabrėžė Komisija, buvimas pabėgėliu ir šių teisių suteikimas yra neatsiejami, nepriklausomai nuo šios direktyvos 14 straipsnio 4 ir 5 dalių taikymo aplinkybių. Pagal minėtos direktyvos 20 straipsnio 2 dalį valstybės narės įpareigojamos suteikti pabėgėliais pripažintiems asmenims visas šias teises, o asmuo, kuris (dar) nėra pripažintas pabėgėliu, negali naudotis šiomis teisėmis ( 49 ). Taip pat jei asmeniui, kuris anksčiau buvo pripažintas pabėgėliu, taikoma viena iš nustojimo būti pabėgėliu ar pabėgėlio statuso nesuteikimo sąlygų, nurodytų Direktyvos 2011/95 11 ir 12 straipsniuose, pagal šios direktyvos 14 straipsnio 1 ir 3 dalis ši aplinkybė reiškia ir tai, kad šis pripažinimas netenka galios ar negalioja, ir tai, kad prarandamos iš šio pripažinimo kylančios teisės.

92.

Šis neatsiejamas ryšys tarp asmens pripažinimo pabėgėliu ir šių teisių suteikimo galėtų paaiškinti priežastį, dėl kurios apibrėžiant „pabėgėlio statusą“ šios direktyvos 2 straipsnio e punkte yra nurodytas tik asmens pripažinimas pabėgėliu ir nepaminėtas iš šio pripažinimo kylančių teisių suteikimas.

93.

Ir, atvirkščiai, Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ir 5 dalyse asmens pripažinimas pabėgėliu ir šių teisių suteikimas yra atskirti. Nors asmenys, kuriems taikomos šios nuostatos, išlieka pabėgėliai, jiems nesuteikiamos arba nebesuteikiamos šios direktyvos VII skyriuje nurodytos teisės.

94.

Atsižvelgiant kaip tik į šiuos argumentus turi būti aiškinami žodžiai „status[as], kurį pabėgėliui suteikė“ ir „pabėgėlio status[as]“, vartojami atitinkamai Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ir 5 dalyse. Manau, kad šiame kontekste šių žodžių reikšmė yra siauresnė nei reikšmė, kuri išplaukia iš šios direktyvos 2 straipsnio e punkto ( 50 ). Jie apima tik teisių, įtvirtintų minėtos direktyvos VII skyriuje, suteikimą ( 51 ) ir neturi poveikio atitinkamų asmenų pripažinimui pabėgėliais.

95.

Mano nuomone, tai yra vienintelis aiškinimas, kuris leidžia išsaugoti vidinį šios direktyvos nuoseklumą ir jos nuostatų veiksmingumą.

96.

Pirma, aiškinimas, pagal kurį žodžiai „pabėgėlio statusas“ apimtų patį asmens pripažinimą pabėgėliu, man atrodo, prieštarauja Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 5 dalies formuluotei ir bendrai struktūrai. Šiuo klausimu pažymiu, kad ši nuostata taikoma pabėgėliams, kuriems dar nesuteikta jokio statuso. Tačiau joje nurodyti būtent „pabėgėliai“, kaip apibrėžta šio direktyvos 2 straipsnio d punkte, o ne „prašytojai“, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio i punktą. Todėl Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 5 dalis taikoma asmenims, dėl kurių yra patikrinta, ar jie yra pabėgėliai, ir todėl prieglobsčio valstybė narė juos pripažino pabėgėliais.

97.

Iš to darytina išvada, kaip pabrėžė Belgijos ir Prancūzijos vyriausybės, kad ši nuostata neturėtų būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybėms narėms leidžiama atsisakyti nagrinėti joms pateiktą prieglobsčio prašymą, laikantis Direktyvoje 2013/32 numatytų procedūrinių garantijų, ir prireikus atsisakyti pripažinti, kad prašytojas yra pabėgėlis. Šiuo klausimu pridursiu, kad šios direktyvos 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog visi sprendimai dėl prieglobsčio prašymo turi būti įteikti suinteresuotajam asmeniui raštu. Kaip per posėdį pažymėjo Komisija, asmuo, kurio statusas buvo panaikintas, turi turėti galimybę įrodyti savo specialią padėtį administracinio patikrinimo atveju ir todėl jam turi būti išduotas dokumentas, patvirtinantis, kad šis asmuo yra pabėgėlis ( 52 ).

98.

Antra, Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalis pagal savo esmę taikytina asmenims, kurie jau yra pripažinti pabėgėliais. Šios nuostatos taikymas, kaip paaiškinau pirmiau, nereiškia, kad jie nustoja būti pabėgėliais. Šiomis aplinkybėmis būtų visiškai nelogiška taikyti aiškinimą, pagal kurį „status[as], kurį pabėgėliui suteikė“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, apimtų ir asmens pripažinimą pabėgėliu, ir iš to pripažinimo kylančias teises. Iš tiesų, kaip ir ieškovas pagrindinėje byloje (byloje C‑77/17), nesuprantu, kokia būtų prasmė panaikinti šį pripažinimą, kai nėra paneigiamas jo dalykas, t. y. kad atitinkamas asmuo yra pabėgėlis ( 53 ).

99.

Vadovaudamasis tuo pačiu samprotavimu VPRK patikslino, kad motyvai, leidžiantys panaikinti sprendimą pripažinti pabėgėlio statusą, kaip tai suprantama pagal Ženevos konvenciją, neapima motyvų, susijusių su apsaugos nuo grąžinimo praradimu pagal šios konvencijos 33 straipsnio 2 dalį, kurie atitinka pabėgėlio statuso panaikinimo ir atsisakymo suteikti pabėgėlio statusą motyvus, numatytus Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ir 5 dalyse ( 54 ).

100.

Trečia, pabrėžiu, kad pabėgėliai, kuriems valstybė narė taiko šios direktyvos 14 straipsnio 4 ar 5 dalį, dėl to, kad yra pabėgėliai, išsaugo galimybę naudotis Ženevos konvencijoje numatytomis teisėmis, kurios nurodytos šio straipsnio 6 dalyje. Taigi, jei valstybė narė pripažįsta galimybę naudotis šiomis teisėmis, leidžiant jas įgyvendinti, tai reiškia, kad pripažįstama ir tai, kad asmuo yra pabėgėlis, nes antraip suinteresuotasis asmuo neturėtų šių teisių. Kitaip tariant, nors asmens pripažinimas pabėgėliu nebūtinai reiškia, kad suteikiamos visos Direktyvos 2011/95 VII skyriuje nurodytos teisės, teisių, susijusių su tuo, kad asmuo yra pabėgėlis, suteikimas visada reiškia tokį šio asmens pripažinimą.

101.

Tuo labiau kad mano siūlomas aiškinimas taip pat leidžia sumažinti VPRK išreikštą susirūpinimą ir, be to, atitinka jo paties kelis kartus rekomenduotą aiškinimą. VPRK teigimu, siekiant išvengti, kad valstybės narės neaiškintų Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytų galimybių kaip naujų nustojimo būti pabėgėliu ir pabėgėlio statuso nesuteikimo sąlygų, pažeisdamos Ženevos konvenciją, „žodžiai „status[as], kurį pabėgėliui suteikė“ turi būti suprantami veikiau taip, kad jais daroma nuoroda į prieglobstį („statusą“), kurį suteikė valstybė, o ne taip, kad jie reiškia pabėgėlio statusą [šiomis aplinkybėmis – buvimą pabėgėliu], kaip tai suprantama pagal [šios konvencijos] 1 straipsnio A skirsnį <…> ( 55 )“.

102.

Todėl manau, kad žodžiai „status[as], kurį pabėgėliui suteikė“ ir „pabėgėlio status[as]“, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ir 5 dalis, reiškia tik naudojimąsi teisėmis, numatytomis šios direktyvos VII skyriuje ( 56 ), ir neturi poveikio teisėms, kurios turi būti suteiktos atitinkamiems pabėgėliams pagal Ženevos konvenciją ( 57 ).

103.

Dabar išnagrinėsiu klausimą, ar šios nuostatos laikytinos galiojančiomis pagal Chartijos 18 straipsnį ir SESV 78 straipsnio 1 dalį, taikant pasiūlytą jų aiškinimą ir siejant jas su šio straipsnio 6 dalimi, kurią, siekiant atsakyti į šį klausimą, prieš tai reikia išaiškinti.

104.

Kaip pažymi Belgijos vyriausybė ir Parlamentas, Direktyva 2011/95 yra savarankiška Sąjungos teisės sistemos priemonė ir ji neskirta Ženevos konvencijai oficialiai perkelti. Šiuo aspektu šios direktyvos VII skyriuje, nors jame ir patikslinta, kad šio skyriaus nuostatomis nedaroma poveikio šioje konvencijoje nustatytoms teisėms ( 58 ), yra įtvirtinta teisių visuma ir kai kurios iš šių teisių nėra užtikrinamos pagal minėtą konvenciją, o kitos atitinka toje pačioje konvencijoje numatytas teises.

105.

Taigi, pirma, kaip pažymėjo Jungtinės Karalystės vyriausybė, tam tikromis Direktyvos 2011/95 VII skyriaus nuostatomis valstybės narės įpareigojamos suteikti pabėgėliams teises, kurių atitikmens Ženevos konvencijoje nėra, kaip antai teisę į leidimą gyventi šalyje, teisę į kvalifikacijų pripažinimą, teisę į sveikatos priežiūrą, taip pat galimybę pasinaudoti integracijos priemonėmis ( 59 ).

106.

Kadangi pagal Direktyvos 2011/95 VII skyriaus nuostatas užtikrinamos teisės yra skirtingos ir savarankiškos Ženevos konvencijoje numatytų teisių atžvilgiu, mano nuomone, nėra jokių abejonių, kad nepažeisdamas reikalavimo laikytis šios konvencijos Sąjungos teisės aktų leidėjas, pasinaudodamas kitomis savarankiškomis nuostatomis, galėjo apibrėžti aplinkybes, kuriomis pabėgėlis gali netekti šių teisių.

107.

Antra, šios direktyvos VII skyrius apima teises, kurios yra įtvirtintos ir Ženevos konvencijoje. Visų pirma tai yra teisė į kelionės dokumentų išdavimą ( 60 ), teisė laisvai judėti šalyje ( 61 ), taip pat galimybė įsidarbinti ( 62 ), apgyvendinimo galimybė ( 63 ) ir galimybė gauti socialinę paramą ( 64 ).

108.

Mano nuomone, Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ir 5 dalimis taip pat nepažeidžiami Chartijos 18 straipsnis ir SESV 78 straipsnio 1 dalis tiek, kiek pagal šias nuostatas leidžiama panaikinti pirmesniame punkte nurodytas pabėgėlio teises, jei jis kelia pavojų valstybės narės saugumui ar jos visuomenei, nors Ženevos konvencijoje nėra tiesiogiai numatyta tokia galimybė.

109.

Šiuo klausimu pabrėžiu, kad pagal Ženevos konvenciją šios teisės turi būti užtikrintos tik pabėgėliams, teisėtai esantiems susitariančiosios valstybės teritorijoje, skirtingai nei kitos šioje konvencijoje numatytos teisės, kurios turi būti suteiktos kiekvienam pabėgėliui, esančiam šioje teritorijoje ( 65 ). Minėtoje konvencijoje nėra apibrėžta teisėto buvimo šalyje sąvoka. VPRK aiškinamajame pranešime padarė išvadą, kad teisėtumo kriterijus, kurį apima ši sąvoka, paprastai reiškia, kad laikomasi susitariančiųjų valstybių nacionalinės teisės normų, susijusių su priėmimo ir gyvenimo šalyje sąlygomis, o Ženevos konvencijoje šios sąlygos nereglamentuojamos ( 66 ).

110.

Šiuo atveju, valstybei narei taikant Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ar 5 dalį, šio taikymo pasekmė, be kita ko, – tai, kad atitinkamas pabėgėlis netenka leidimo gyventi šalyje, į kurį paprastai jis turi teisę pagal šios direktyvos 24 straipsnio 1 dalį. Mano nuomone, valstybė narė, nepažeisdama iš Ženevos konvencijos išplaukiančių įpareigojimų, gali nuspręsti, kad šis pabėgėlis nėra arba nebėra jos teritorijoje teisėtai, kaip tai suprantama pagal šią konvenciją, ir atitinkamai panaikinti jo teises, kurios numatytos minėtoje konvencijoje ir kurių suteikimas siejamas su teisėtu buvimu šalyje ( 67 ).

111.

Kaip nurodė vyriausybės ir institucijos, pateikusios pastabas Teisingumo Teismui, šis požiūris atitinka Ženevos konvencijos bendrą struktūrą ir tikslus. Iš tiesų, pagal šios konvencijos 32 ir 33 straipsnius leidžiama, esant tam tikroms sąlygoms, išsiųsti iš šalies ir grąžinti pabėgėlį, keliantį pavojų prieglobsčio šalies saugumui ar jos visuomenei. Nors Ženevos konvencijos autoriai siekė atsižvelgti į tai, kad susitariančiosios valstybės yra suinteresuotos apsaugoti viešąją tvarką ir saugumą ir leido imtis tokių griežtų priemonių, ši konvencija negali būti aiškinama taip, kad pagal ją pačią šioms valstybėms draudžiama nuspręsti, kad toks pabėgėlis nėra arba nebėra jų teritorijoje teisėtai ir todėl negali arba nebegali naudotis teisėmis, kurios pagal šią konvenciją suteikiamos tik teisėtai šalyje esantiems pabėgėliams.

112.

Tačiau, kai valstybės narės pasinaudoja Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ar 5 dalyje numatytomis galimybėmis, joms išlieka pareiga užtikrinti atitinkamiems pabėgėliams teises, kuriomis pagal Ženevos konvenciją naudojasi kiekvienas pabėgėlis, nepriklausomos nuo jo buvimo šalyje teisėtumo. Šios teisės susijusios su diskriminacijos neleistinumu (3 straipsnis), religijos laisve (4 straipsnis), kilnojamojo ir nekilnojamojo turto apsauga (13 straipsnis), teise kreiptis į teismą (16 straipsnis), normavimu (20 straipsnis), galimybe gauti švietimo paslaugas (22 straipsnis), administracine pagalba (25 straipsnis), asmens dokumentų išdavimu (27 straipsnis), nediskriminavimu mokesčių srityje (29 straipsnis), nebaudimu už neteisėtą įvažiavimą į šalį ar neteisėtą buvimą joje (31 straipsnis), taip pat su apsauga nuo išsiuntimo iš šalies (32 straipsnis) ir nuo priverstinio grąžinimo (33 straipsnis) ( 68 ).

113.

Šiuo klausimu VPRK pažymėjo, kad kai valstybės narės įgyvendina šias galimybes, jos „vis dėlto privalo suteikti [Ženevos konvencijoje] numatytas teises, kurių suteikimas nesiejamas su buvimo šalyje teisėtumu ir kurių taikymui nėra numatyta išimčių, kol pabėgėlis priklauso atitinkamos valstybės jurisdikcijai“ ( 69 ). Taip pat VPRK neseniai yra iš esmės patvirtinęs šią poziciją savo komentaruose dėl reglamento, skirto Direktyvai 2011/95 pakeisti, projekto ( 70 ).

114.

Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 6 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant kaip tik į šiuos argumentus. Šioje nuostatoje numatyta, kad pabėgėliai, kurių pabėgėlio statusas panaikintas arba kuriems atsisakyta suteikti pabėgėlio statusą pagal šio straipsnio 4 ar 5 dalį, ir toliau gali naudotis „teisėmis, nustatytomis Ženevos konvencijos 3, 4, 16, 22, 31, 32 ir 33 straipsniuose, arba panašiomis į juose nustatytąsias“, kol jie yra valstybės narės teritorijoje.

115.

Ieškovai trijose pagrindinėse bylose ginčija šios direktyvos 14 straipsnio 6 dalies galiojimą tuo pagrindu, kad šioje nuostatoje tarp joje išvardytų teisių nepaminėtos teisės, numatytos Ženevos konvencijos 13, 20, 25, 27 ir 29 straipsniuose.

116.

Remiantis šios išvados 66 ir 67 punktuose primintais principais, reikia išnagrinėti, ar Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 6 dalis gali būti, laikantis Ženevos konvencijos, aiškinama taip, kad būtų išsaugotas jos galiojimas atsižvelgiant į pirminę teisę ir užtikrintas jos tikslo dėl visiško šios konvencijos taikymo įgyvendinimas.

117.

Šie principai reikalauja aiškinti šią nuostatą taip, kad ji neprieštarautų iš Ženevos konvencijos kylančiai valstybių narių pareigai užtikrinti naudojimąsi visomis teisėmis, kurios pagal šią konvenciją turi būti suteiktos kiekvienam pabėgėliui, esančiam valstybės narės teritorijoje, neatsižvelgiant į jo buvimo šalyje teisėtumą.

118.

Manau, kad galimybę taikyti tokį pirminę teisę atitinkantį aiškinimą suteikia žodžiai „arba panašiomis [teisėmis] į juose nustatytąsias“, kurie vartojami Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 6 dalyje.

119.

Šių žodžių taikymo apimtis ir reikšmė nepatikslintos nei šioje direktyvoje, nei parengiamuosiuose darbuose, kurie buvo atlikti iki jos ir Direktyvos 2004/83 priėmimo. Iš šių parengiamųjų darbų taip pat neaišku, dėl kokių priežasčių Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 6 dalyje pateiktame sąraše teisės aktų leidėjas nenurodė visų reikšmingų teisių, išplaukiančių iš Ženevos konvencijos.

120.

Tokiomis aplinkybėmis, remdamasis šios nuostatos formuluotės nagrinėjimu atsižvelgiant į jos kontekstą ir į reglamentavimo, kurio dalis jis yra, tikslus, kaip to reikalaujama pagal jurisprudenciją ( 71 ), turiu padaryti išvadą, jog ją reikia aiškinti taip, kad žodžiai „arba panašiomis [teisėmis] į juose nustatytąsias“ reiškia Ženevos konvencijoje numatytas teises ir valstybės narės turi užtikrinti pabėgėliams, kuriems buvo taikyta Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ar 5 dalis, galimybę naudotis šiomis teisėmis kartu su šio straipsnio 6 dalyje tiesiogiai išvardytomis teisėmis, o ne kaip alternatyvą pastarosioms.

121.

Dėl Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 6 dalies formuluotės primenu, kad, kaip Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs kitomis aplinkybėmis, jungtukas „arba“ kalbiniu požiūriu gali turėti alternatyvią arba kumuliatyvią prasmę. Todėl jis turi būti suprantamas atsižvelgiant į kontekstą, kuriame jis vartojamas, ir į atitinkamo akto tikslus ( 72 ).

122.

Nagrinėjamu atveju Direktyvos 2011/95 kontekstas ir tikslas, mano nuomone, reikalauja suteikti kumuliatyvią prasmę šiam jungtukui. Iš tikrųjų, jau esu konstatavęs, kad priimdamas šią direktyvą Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti visišką Ženevos konvencijos taikymą valstybėse narėse. Taigi tikrai nebuvo ketinimo pastarąja iš Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytų pabėgėlių atimti galimybę naudotis teisėmis, kurias valstybės narės turi jiems suteikti pagal šią konvenciją. Šis tikslas buvo patvirtintas ir pastabose, kurias Teisingumo Teismui pateikė Parlamentas, Taryba ir Komisija ( 73 ).

123.

Todėl alternatyvios prasmės suteikimas jungtukui „arba“, vartojamam Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 6 dalyje, būtų nesuderinamas su tokiu tikslu, nes tuomet jis reikštų, kad valstybės narės savo noru gali suteikti atitinkamiems pabėgėliams arba Ženevos konvencijos 3, 4, 16, 22, 31, 32 ir 33 straipsniuose įtvirtintas teises, arba kitas panašias teises. Toks rezultatas akivaizdžiai pažeistų šią konvenciją, pagal kurią reikalaujama užtikrinti joje įtvirtintas teises ir nėra pakankama suteikti į jas „panašias“ teises.

124.

Atsižvelgiant į tikslą visiškai taikyti Ženevos konvenciją, kurio siekiama Direktyva 2011/95, žodžiai „arba panašiomis [teisėmis] į juose nustatytąsias“, mano nuomone, veikiau reiškia teises, suteiktinas kartu su šios direktyvos 14 straipsnio 6 dalyje tiesiogiai nurodytomis teisėmis, kurios pagal šią konvenciją turi būti suteiktos kiekvienam pabėgėliui, esančiam susitariančiosios valstybės teritorijoje.

125.

Šį aiškinimą patvirtina aplinkybė, kad nė viena iš pastabas Teisingumo Teismui pateikusių vyriausybių, išskyrus Jungtinės Karalystės vyriausybę, nenurodė būtinybės nesuteikti šiems asmenims kai kurių iš šių teisių. Atvirkščiai, Belgijos ir Čekijos vyriausybės per posėdį teigė, kad Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 6 dalimi iš esmės siekiama, nepateikiant baigtinio sąrašo, priminti valstybėms narėms jų tarptautinius įsipareigojimus.

126.

Šiuo klausimu visų pirma pabrėžiu, kad teisė į asmens dokumento išdavimą, įtvirtintą Ženevos konvencijos 27 straipsnyje, taip pat yra būtina išankstinė sąlyga siekiant pasinaudoti šioje konvencijoje numatytomis teisėmis, kurios yra tiesiogiai išvardytos Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 6 dalyje ( 74 ). Tokiai galimybei naudotis teisėmis būtų sudaryta kliūčių, jei pabėgėliui nebūtų išduotas asmens dokumentas, kuris, galiausiai, galėtų būti naudojamas patvirtinti, kad asmuo yra pabėgėlis ( 75 ).

127.

Man atrodo, jog tai, kad Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 6 dalyje numatytas sąrašas nebuvo papildytas nurodant Ženevos konvencijos 13, 20, 25, 27 ir 29 straipsnius, taip pat gali būti paaiškinama atsižvelgiant į aplinkybę, kad pagal šios konvencijos 42 straipsnio 1 dalį yra leidžiamos šių straipsnių išlygos, kaip pažymėjo Belgijos ir Nyderlandų vyriausybės, taip pat Parlamentas ir Taryba. Iš tiesų, pagal šią nuostatą susitariančiosioms valstybėms pasirašant Ženevos konvenciją, ją ratifikuojant ar prie jos prisijungiant, leidžiama daryti šios konvencijos nuostatų, „išskyrus 3, 4, 16, 33 ir 36–46 straipsnius“, išlygas.

128.

Taigi, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė priminti valstybėms narėms joms tenkančius įsipareigojimus pagal Ženevos konvenciją, dėl kurių negali būti nustatyta jokių išlygų, t. y. nustatytų 3, 4, 16 ir 33 straipsniuose ( 76 ), ir siekė jas įpareigoti suteikti atitinkamiems pabėgėliams teises, įtvirtintas šios konvencijos 22 ir 31 straipsniuose, atsižvelgiant į ypatingą svarbą, kuri šioms teisėms pripažįstama Sąjungos teisės sistemoje ( 77 ). Ir, atvirkščiai, minėtos konvencijos 13, 20, 25, 27 ir 29 straipsniai nebuvo tiesiogiai nurodyti, nes valstybės narės galėjo padaryti jų išlygų ( 78 ), todėl Direktyva 2011/95 neturi poveikio valstybių narių įsipareigojimui užtikrinti šiuose straipsniuose numatytas teises, jei jos nepadarė tokių išlygų.

129.

Šis aiškinimas turi būti suprantamas atsižvelgiant į minimalų apsaugos lygį, kurio reikalaujama pagal šios direktyvos 14 straipsnio 6 dalį. Šio straipsnio 4 ir 5 dalyse tėra įtvirtintos galimybės ir bet kuriuo atveju valstybės narės pabėgėliams, kurių atžvilgiu jos pasinaudojo šiomis galimybėmis, gali suteikti teises, viršijančias minėto straipsnio 6 dalyje numatytą minimalų lygį. Kalbant apskritai, pagal Direktyvos 2011/95 3 straipsnį, siejamą su jos 12 konstatuojamąja dalimi, valstybėms narėms leidžiama numatyti palankesnes normas, susijusias, be kita ko, su tarptautinės apsaugos turiniu, jei šios normos neprieštarauja šiai direktyvai.

130.

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, manau, jog Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 6 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybė narė, kuri pasinaudojo šio straipsnio 4 ar 5 dalyje numatytomis galimybėmis, privalo suteikti atitinkamam pabėgėliui, be Ženevos konvencijos 3, 4, 16, 22, 31, 32 ir 33 straipsniuose įtvirtintų teisių, kitas teises, kurios pagal šią konvenciją užtikrinamos kiekvienam pabėgėliui, esančiam susitariančiosios valstybės teritorijoje, t. y. minėtos konvencijos 13, 20, 25, 27 ir 29 straipsniuose numatytas teises, jei ši valstybė narė nėra padariusi išlygų pagal tos pačios konvencijos 42 straipsnio 1 dalį.

131.

Todėl manau, kad kartu taikomos Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4–6 dalys, aiškinamos taip, kaip pasiūlyta šioje išvadoje, neprieštarauja Chartijos 18 straipsniui ir SESV 78 straipsnio 1 daliai.

132.

Siekdamas išsamumo patikslinu, kad pirmiau pateikta išvada yra susijusi tik su Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4–6 dalių galiojimu, atsižvelgiant į Chartijos 18 straipsnį ir SESV 78 straipsnio 1 dalį, tiek, kiek jose yra įtvirtinta valstybių narių galimybė nesuteikti tam tikriems pabėgėliams teisių, numatytų šios direktyvos VII skyriuje. Iš tiesų šiais prašymais priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo prašoma išsakyti nuomonę dėl šios galimybės galiojimo in abstracto, atsižvelgiant į šias nuostatas, ir atitinkamai su tuo yra susijusios Teisingumo Teismui pateiktos pastabos.

133.

Ši išvada neturi įtakos vertinimui, kuris turi būti atliktas kiekvieną kartą siekiant nustatyti, ar tai, kaip valstybė narė įgyvendina Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytas galimybes, yra suderinama su tam tikromis pagrindinėmis teisėmis, kurios užtikrinamos pagal Chartiją.

134.

Šiuo klausimu noriu pateikti tris pavyzdžius. Pirma, jei pasinaudojusi šiomis galimybėmis valstybė narė neleistų pabėgėliui naudotis tam tikromis medicinos paslaugomis, tai pažeistų Chartijos 35 straipsnį (susijusį su teise į sveikatos apsaugą) arba, jei tai sukeltų pavojų šio pabėgėlio gyvybei arba jei tai būtų nežmoniškas ar žeminantis elgesys jo atžvilgiu, – net Chartijos 2 straipsnio 1 dalį (susijusią su teise į gyvybę) ar Chartijos 4 straipsnį ( 79 ). Antra, jei valstybė narė nuspręstų išsiųsti atitinkamą pabėgėlį į trečiąją saugią šalį, kuri sutinka jį priimti savo teritorijoje ( 80 ), ši valstybė narė turi patikrinti, ar tai suderinama su teise į privatų ar šeimos gyvenimą, įtvirtintą Chartijos 7 straipsnyje ( 81 ). Trečia, nors Chartijos 15 straipsnis, susijęs su laisve pasirinkti profesiją ir teise dirbti, yra taikomas tik trečiosios šalies piliečiams, „kuriems leista dirbti valstybių narių teritorijose“, vis dėlto negalima atmesti galimybės, kad atsisakymu leisti pabėgėliui dalyvauti darbo rinkoje, išėjus iš kalėjimo, kai jis net negali būti išsiųstas į trečiąją šalį ir turi likti neapibrėžtą laiką prieglobsčio valstybėje narėje, tam tikromis aplinkybėmis gali būti pažeistas Chartijos 7 straipsnis. Pagal EŽTT jurisprudenciją EŽTK 8 straipsnis, kurį atitinka Chartijos 7 straipsnis, iš esmės apima socialinę tapatybę, taip pat asmeninius, socialinius ir ekonominius santykius, sudarančius kiekvieno žmogaus privatų gyvenimą ( 82 ).

135.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau į Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba, Belgija) klausimus bylose C‑77/17 ir C‑78/17 ir Nejvyšší správní soud (Vyriausiasis administracinis teismas, Čekijos Respublika) klausimą byloje C‑391/16 atsakyti taip: