1.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1999 m. gegužės 28 d. Monrealyje pasirašytos Konvencijos dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo (toliau – Monrealio konvencija) ir konkrečiau jos 31 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, kad skundai dėl įregistruoto bagažo turi būti pateikti „raštu“ vėliausiai per septynias dienas nuo bagažo gavimo dienos, aiškinimu.

2.

Prašymas pateiktas vykstant procesui, kurio šalys yra draudimo bendrovė (Keskinäinen Vakuutusyhtiö Fennia, toliau – Fennia) ir oro linijų bendrovė (Finnair), dėl žalos, padarytos praradus K. Mäkelä-Dermedesiotis, kuri buvo tos bendrovės vykdomo skrydžio keleivė, įregistruotame bagaže buvusius daiktus. K. Mäkelä-Dermedesiotis turėjo Fennia draudimą nuo tokių nuostolių ir Fennia, išmokėjusi kompensaciją K. Mäkelä-Dermedesiotis ir perėmusi jos reikalavimo teisę, pareiškė ieškinį Finnair, kad susigrąžintų tą sumą.

3.

Tarybos reglamento (EB) Nr. 2027/97 ( 2 ) 1 straipsnyje nustatyta:

„Šis reglamentas įgyvendina atitinkamas Monrealio konvencijos nuostatas dėl keleivių ir jų bagažo vežimo oru ir nustato tam tikras papildomas nuostatas. <…>“

4.

Reglamento Nr. 2027/97 3 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„[Europos Sąjungos] oro vežėjo atsakomybę už keleivius ir jų bagažą reglamentuoja visos su tokia atsakomybe susijusios Monrealio konvencijos nuostatos.“

5.

Monrealio konvencija Europos bendrijos vardu buvo patvirtinta Tarybos sprendimu 2001/539/EB ( 3 ).

6.

Pagal Monrealio konvencijos trečią konstatuojamąją dalį konvencijos šalys pripažįsta „būtinybę užtikrinti tarptautinio vežimo oru vartotojų interesų apsaugą ir teisingos kompensacijos, paremtos restitucijos principu, būtinybę“.

7.

Šiuo požiūriu penktoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „bendri valstybių veiksmai, skirti tolesniam tam tikrų <…> taisyklių derinimui ir sisteminimui, pasitelkiant naują Konvenciją, yra tinkamiausias būdas reikiamai interesų pusiausvyrai pasiekti“.

8.

1 straipsnyje „Taikymo sritis“ nustatyta, kad Monrealio konvencija taikoma „visiems tarptautiniams keleivių, bagažo arba krovinių vežimams, kuriuos už atlygį vykdo orlaivis“.

9.

17 straipsnio „Keleivio gyvybės atėmimas ir kūno sužalojimas. Bagažui padaryta žala“ 2 dalyje iš esmės numatyta, kad vežėjas atsako už įregistruotam bagažui padarytą žalą, neatsižvelgiant į jo kaltę.

10.

Piniginės vežėjų atsakomybės, be kita ko, už sugadintą bagažą ribos nustatytos 22 straipsnyje.

11.

29 straipsnyje „Reikalavimų pagrindas“ numatyta, kad vežant bagažą „bet koks ieškinys dėl žalos atlyginimo“ gali būti pareiškiamas tik pagal konvencijoje numatytas sąlygas ir atsakomybės ribas.

12.

Monrealio konvencijos 31 straipsnis „Skundų pateikimas laiku“ suformuluotas taip:

„1.   Įregistruoto bagažo ar krovinio pristatymas asmeniui be jokių nusiskundimų, laikomas prima facie įrodymu, kad šie buvo atvežti geros būklės ir pagal vežimo dokumentą arba pagal kitą įrašą, išsaugotą kitomis priemonėmis, nurodytomis 3 straipsnio 2 dalyje <…>[ ( 4 )]

2.   Žalos atveju – asmuo[,] turintis teisę, kad jam būtų pristatytas krovinys, pastebėjęs padarytą žalą, tuoj pat arba vėliausiai per 7 dienas nuo įregistruoto bagažo gavimo dienos <…> privalo pateikti skundą vežėjui. Jei vėluojama, skundas privalo būti pareikštas ne vėliau kaip per 21 dieną nuo tos dienos, kai jam buvo perduotas bagažas <…>.

3.   Visi skundai privalo būti pateikti raštu ir perduoti arba išsiųsti per nurodytą laikotarpį.

4.   Jeigu per pirmiau nurodytus laikotarpius skundas nepateikiamas, jokie ieškiniai prieš vežėją nepriimami, išskyrus jeigu pastarasis sukčiauja.“

13.

K. Mäkelä-Dermedesiotis Finnair lėktuvu skrido iš Malagos (Ispanija) į Helsinkį (Suomija). 2010 m. lapkričio 1 d. atvykusi į Helsinkį ji pastebėjo, kad iš jos įregistruoto bagažo dingo daiktų.

14.

Tą pačią dieną K. Mäkelä-Dermedesiotis telefonu pranešė apie tai Finnair keleivių aptarnavimo skyriaus atstovui. Ji išvardijo dingusius daiktus ir nurodė skyriaus atstovui jų vertę. Atstovas suvedė K. Mäkelä-Dermedesiotis pateiktą informaciją į Finnair elektroninę informacinę sistemą. 2010 m. lapkričio 3 d. K. Mäkelä-Dermedesiotis dar kartą telefonu kreipėsi į Finnair keleivių aptarnavimo skyrių ir paprašė jos draudimo bendrovei Fennia skirto daiktų dingimą patvirtinančio dokumento. Finnair tinkamai išdavė jai tą dokumentą.

15.

Fennia atlygino K. Mäkelä-Dermedesiotis patirtą žalą ir perėmusi iš K. Mäkelä-Dermedesiotis reikalavimo teisę 2011 m. rugsėjo 2 d. pareiškė Helsingin käräjäoikeus (Helsinkio apylinkės teismas, Suomija) ieškinį, kuriuo siekė tą sumą susigrąžinti iš Finnair.

16.

Finnair su ieškiniu nesutiko iš esmės argumentuodama tuo, kad reikalavimas dėl sumos susigrąžinimo nepriimtinas, nes per Monrealio konvencijos 31 straipsnyje nurodytus terminus K. Mäkelä-Dermedesiotis raštu nepateikė Finnair skundo. Helsingin käräjäoikeus (Helsinkio apylinkės teismas, Suomija) priėmė sprendimą Finnair naudai ir 2012 m. rugsėjo 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.

17.

Fennia tą sprendimą apeliacine tvarka apskundė Helsingin hovioikeus (Helsinkio apeliacinis teismas, Suomija). Tas teismas, be kita ko, išnagrinėjo Finnair interneto svetainėje paskelbtas keleivių taisykles, kuriose buvo įvairių nuorodų į pranešimą apie skundą ir į tai, kad skundas turi būti faktiškai pateiktas raštu. Apie skundą buvo galima pranešti telefonu, o pats rašytinis skundas turėjo būti pateiktas atskiru dokumentu per septynias dienas nuo bagažo gavimo. Teismas nusprendė, kad Finnair interneto svetainėje pateiktos taisyklės „keleiviui, kaip vartotojui, nebuvo pakankamai aiškios ir tikslios“. Kadangi taisyklėse konkrečiai nebuvo paminėta, kokiu tikslu reikia pranešti apie skundą, keleiviui, kaip vartotojui, galėjo pagrįstai susidaryti įspūdis, kad ir telefonu pareikštas skundas Finnair, kurį užregistravo atsakingas darbuotojas, gali reikšti, jog oficialaus rašytinio skundo reikalavimas yra įvykdytas. Keleivė pranešė Finnair apie žalą, tiksliai ją apibūdino ir gavo žalą patvirtinantį rašytinį dokumentą, iš kurio matyti, kad skundas buvo laiku užregistruotas Finnair informacinėje sistemoje. Gavusi pranešimą apie skundą Finnair keleivės neinformavo, kad toks pranešimas laikomas nepakankamu, kad įmonė būtų laikoma atsakinga, ir kad taip pat reikėjo pateikti skundą raštu.

18.

Remdamasis tomis faktinėmis aplinkybėmis Helsingin hovioikeus (Helsinkio apeliacinis teismas) nusprendė, kad keleivė vežėjui laiku pateikė tinkamą skundą. 2014 m. vasario 28 d. sprendimu tas teismas panaikino Helsingin käräjäoikeus (Helsinkio apylinkės teismas) sprendimą ir nurodė Finnair grąžinti sumą draudimo bendrovei Fennia.

19.

Finnair pateikė kasacinį skundą Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas, Suomija) ir pareikalavo, kad šis panaikintų Helsingin hovioikeus (Helsinkio apeliacinis teismas) sprendimą ir paliktų galioti Helsingin käräjäoikeus (Helsinkio apylinkės teismas) sprendimą.

20.

Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

21.

Rašytines pastabas pateikė Finnair, Italijos vyriausybė ir Europos Komisija.

22.

2017 m. kovo 23 d. posėdyje kalbėjo Finnair, Fennia ir Europos Komisijos atstovai.

23.

Monrealio konvencijos nuostatos yra neatsiejama Europos Sąjungos teisinės sistemos dalis nuo 2004 m. birželio 28 d., tad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją dėl jos aiškinimo priimti prejudicinius sprendimus ( 5 ).

24.

Monrealio konvencijoje nėra apibrėžta, ką reiškia „pateikti raštu“ arba „raštu“. Taigi, „reikia pažymėti, atsižvelgiant į šios konvencijos tikslą suvienodinti tarptautinio vežimo oru taisykles, kad [tas sąvokas] reikia aiškinti vienodai ir savarankiškai, nesvarbu, kad valstybės šios konvencijos šalys savo nacionalinėje teisėje [tas sąvokas] aiškina įvairiai“, ir „reikia aiškinti pagal bendrosios tarptautinės teisės aiškinimo taisykles, kurios privalomos ir Sąjungai“ ( 6 ).

25.

Atsižvelgiant į tai, Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės (toliau – VKTST) ( 7 ), kuria kodifikuojamos bendrosios tarptautinės teisės normos, 31 straipsnyje nustatyta, kad sutartis turi būti aiškinama laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastą reikšmę sutarties kontekste ir atsižvelgiant į sutarties objektą ir jos tikslą ( 8 ).

26.

Kalbant apie paskutinį aspektą, Monrealio konvencijos trečioje ir penktoje konstatuojamosiose dalyse nurodyta „būtinybė užtikrinti tarptautinio vežimo oru vartotojų interesų apsaugą ir teisingos kompensacijos, paremtos restitucijos principu, būtinybė“, taip pat bendri valstybių veiksmai, pasitelkiant naują konvenciją, kaip „tinkamiausias būdas reikiamai interesų pusiausvyrai pasiekti“.

27.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal Monrealio konvencijos 31 straipsnio 4 dalį ieškinys vežėjui dėl įregistruotam bagažui padarytos žalos nepriimtinas, jeigu skundas buvo pateiktas per 31 straipsnio 2 dalyje nustatytus terminus, tačiau netenkina reikalavimo būti pateiktam „raštu“, kaip tai suprantama pagal 31 straipsnio 3 dalį.

28.

Reikėtų priminti, kad pirminis K. Mäkelä-Dermedesiotis skundas susijęs su daiktais, kurie buvo jos įregistruotame bagaže ir kurių ji pasigedo, kai gavo tą bagažą Helsinkyje. Kaip savo rašytinėse pastabose pažymėjo Komisija, kyla klausimas, ar nuostolius, patirtus dingus įregistruotame bagaže buvusiems daiktams, reikėtų laikyti „bagažui padaryta žala“, ar „bagažo praradimu“.

29.

Konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „vežėjas [tam tikromis sąlygomis] atsako už žalą, atsiradusią sunaikinus, praradus arba sugadinus įregistruotą bagažą“. 31 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skundai dėl įregistruotam bagažui padarytos žalos turi būti pateikti vežėjui per septynias dienas nuo bagažo gavimo dienos. Tačiau konkretaus termino pateikti skundus dėl prarasto bagažo 31 straipsnyje nenustatyta ( 9 ).

30.

Mano nuomone, iš įregistruoto bagažo dingusius daiktus būtų tinkamiau apibūdinti kaip „bagažui padarytą žalą“. Šiuo požiūriu skiriamasis kriterijus turėtų būti tai, ar keleivis gavo įregistruotą bagažą (nors ir ne tokį tvarkingą), kaip buvo nagrinėjamu atveju, ar visai jo negavo.

31.

Monrealio konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įregistruoto bagažo pristatymas asmeniui, kai nėra nusiskundimų, laikomas prima facie įrodymu, kad bagažas buvo atvežtas geros būklės. Gavęs bagažą, keleivis gali nustatyti, ar bagažas yra geros būklės ir ar jis nepažeistas. Jeigu padaryta kokia nors žala, norėdamas išsaugoti savo teises keleivis per nustatytą terminą privalo pateikti nustatytos formos skundą. Pristatęs bagažą vežėjas negali to bagažo kontroliuoti ir turi ribotas galimybes patikrinti, ar žala, dėl kurios vėliau pateikiamas skundas, padaryta, kol bagažas buvo vežėjo žinioje, ar bagažas buvo sugadintas jau po pristatymo. Tokių abejonių a fortiori kyla, kai skundžiamasi, jog iš įregistruoto bagažo dingo daiktų. Taigi iš keleivio galima pagrįstai reikalauti, kad apie bet kokią bagažui padarytą žalą būtų pranešama per trumpą laiką po pristatymo. Be to, skundas dėl įregistruotam bagažui arba jo turiniui padarytos žalos tikriausiai bus sudėtingesnis nei paprastas teiginys „mano lagaminas prarastas“. Taigi, siekiant išspręsti problemą veiksmingai ir sklandžiai, galima pagrįstai reikalauti tokį skundą pateikti raštu.

32.

Tokių abejonių nekyla, jei įregistruotas bagažas prarastas. Vežėjas priėmė įregistruotą bagažą savo žinion. Jis buvo prarastas, kai buvo vežėjo žinioje. Todėl nėra tokios pat būtinybės nustatyti formalių reikalavimų dėl skundo pateikimo terminų arba formos. Derėtų pažymėti, kad jeigu bagažas keleiviui nebuvo „pristatytas“ (kaip tai suprantama pagal 31 straipsnio 1 dalį), nes buvo prarastas (faktiškai tai ir yra keleiviui kilusi problema!), man atrodo, jog jokia 31 straipsnio dalis negali būti taikoma aplinkybėmis, kai įregistruotas bagažas dingo ir nebuvo pristatytas keleiviui.

33.

Todėl įregistruotą bagažą, kurį keleivis gavo ir iš kurio buvo dingę kai kurie daiktai, laikyčiau bagažu, kuriam padaryta „žala“, o ne „prarastu bagažu“. Taigi 31 straipsnio reikalavimai iš tikrųjų taikomi.

34.

31 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią draudžiama pareikšti ieškinius vežėjui, jeigu skundas nepateikiamas per nustatytus terminus, nėra aiškiai nurodyta, kad skundas turi būti „pateiktas raštu“. Tas reikalavimas aiškiai nustatytas tik 31 straipsnio 3 dalyje. Dėl to kyla klausimas, kokios būna pasekmės, kai skundas pateikiamas laiku, bet neatitinka „pateikimo raštu“ reikalavimo.

35.

Būtų galima teigti, jog vežėjui pranešta, kai skundas pateiktas žodžiu, o reikalavimas pateikti jį raštu tėra reikalavimas, taikomas siekiant turėti įrodymą. Tačiau tokio supratimo, mano nuomone, nepatvirtina pažodinis 31 straipsnio aiškinimas. 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „[v]isi skundai privalo būti pateikti raštu“ ir perduoti arba išsiųsti per nurodytą terminą. Ta bendroji taisyklė suponuoja, kad ne raštu pateiktas skundas Monrealio konvencijos tikslais būtų netinkamas. Loginė pasekmė, atrodo, būtų tokia, kad siekiant išsaugoti teisę pareikšti ieškinį skundas turi būti pateiktas ne tik per nustatytą terminą, bet ir „raštu“ (ir per tą laikotarpį).

36.

Taigi į pirmąjį klausimą Teisingumo Teismui siūlau atsakyti taip, kad pagal Monrealio konvenciją ieškinys vežėjui dėl įregistruotam bagažui padarytos žalos nepriimtinas, jeigu skundas buvo pateiktas per 31 straipsnio 2 dalyje nustatytus terminus, tačiau netenkina reikalavimo būti pateiktam „raštu“, kaip tai suprantama pagal 31 straipsnio 3 dalį.

37.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Monrealio konvencijos 31 straipsnio 3 dalį reikėtų aiškinti taip, kad reikalavimas pateikti skundą raštu gali būti įvykdytas naudojant elektroninę procedūrą, pavyzdžiui, įregistruojant skundą vežėjo informacinėje sistemoje.

38.

Nors tas klausimas tariamai susijęs su tuo, ar į elektronines laikmenas įrašyti dokumentai laikomi „pateiktais raštu“, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Monrealio konvenciją reikia aiškinti taip, kad pagal jos 31 straipsnio 3 dalį galiojantys skundai yra tik popieriuje (kuris rengiant Monrealio konvenciją buvo tradicinė susirašinėjimo laikmena) surašyti dokumentai. Jeigu konvencijos nereikėtų aiškinti taip griežtai, kokias laikmenas naudojant galima pateikti skundą, kad jis būtų laikomas pateiktu „raštu“?

39.

Pirma derėtų prisiminti, ką reiškia „raštu“ ir kokiais tikslais taikomas reikalavimas, kad skundas turi būti pateikiamas „raštu“.

40.

Rašymas daug ilgiau nei skraidymas yra žmonijos istorijos dalis. Tekstai buvo rašomi naudojant įvairias laikmenas – nuo molio lentelių, pergamento, popieriaus ir papiruso iki runų lazdelių ir marmuro, taip pat granito plokščių ir neseniai pradėtų naudoti elektroninių laikmenų. Visi tie tekstai laikomi parengtais „raštu“ įprasta to žodžio prasme.

41.

Terminu „raštu“ šiais atvejais apibūdinama baigtinė teksto būklė, nes jis užfiksuotas ir užrašytas palikuoniams. Tai nėra įkvėpimo sukurti tekstą arba teksto autorystės išraiška. Taigi labai mažai tikėtina, kad 196 m. prieš Kristų Memfyje, Egipte, karaliaus Ptolemėjo V vardu paskelbto dekreto autorius buvo asmuo, kuris faktiškai išpjovė trijų lygiagrečių teksto versijų (hieroglifais, demotiniu raštu ir senąja graikų kalba) raides granodiorito stelos paviršiuje, bet tai nedaro poveikio išvadai, kad Rozetės akmens tekstas parengtas „raštu“.

42.

Svarstant, kuo raštu pateiktas pranešimas skiriasi nuo pateiktojo žodžiu, akivaizdūs pagrindiniai skirtumai susiję su nuolatiniu rašytinės formos pobūdžiu ir galimybe surasti raštu pateiktą pranešimą. Rašytinius pranešimus paprastai galima išsaugoti ir surasti, juos taip pat galima įvairiai patvirtinti įrodant, be kita ko, jų kilmę, autentišką turinį ir tikslią pateikimo datą.

43.

Nors žodinius pranešimus šalys gali prisiminti, jie daug mažiau tinka kaip įrodymai, ir neretai atsiranda nesutarimų dėl to, kas konkrečiai buvo pasakyta arba pareikšta ir kada konkrečiai tai įvyko.

44.

Reikalavimas, kad tik popieriuje užfiksuotas tekstas laikomas pateiktu „raštu“, neatitinka įprastinės žodžio „raštu“ reikšmės. Atsižvelgiant į tai, kad jis neaprėptų tokių komunikacijos formų kaip faksas ir pastaruoju metu elektroninis paštas, kasdien naudojamų prekybos, pramonės ir verslo srityse, atrodo, jog tai iš tikrųjų būtų archajiškas aiškinimas. Jis netiktų ir šiuolaikinių kelionių oro transportu atveju, turint omenyje tai, kaip oro linijų bendrovės bendrauja su savo klientais. Visiems žinoma, kad bendraudamos su klientais oro linijų bendrovės aktyviai naudojasi elektroninėmis ryšio priemonėmis, įskaitant bilietų pirkimą internetu, registraciją į skrydžius internetu, elektroninių įlaipinimo kortelių išdavimą ir internetu teikiamą informaciją apie skundų pateikimo procedūras. Taigi siauras žodžio „raštu“ aiškinimas, atrodo, taip pat prieštarautų Monrealio konvencijos trečioje konstatuojamojoje dalyje įtvirtintam tikslui „užtikrinti <…> vartotojų interesų apsaugą“. Apibendrindama pažymėsiu, jog Monrealio konvencijoje nerandu aiškaus reikalavimo, kad rašytinis skundas būtų pateikiamas surašytas popieriuje, ir neįžvelgiu įtikinamo pagrindo manyti, jog naudojant elektronines laikmenas pateikiami tekstai neturėtų būti laikomi „raštu“ pateiktais skundais, jeigu nagrinėjamas tekstas atitinka tikslus, kuriais taikomas tas reikalavimas.

45.

Tiesa, Monrealio konvencijos nuostatose dėl skundų pateikimo turi būti įžvelgiamas tam tikras papildomas praktinis kriterijus ir tam tikras bendro pobūdžio reikalavimas, kad šalys turėtų veikti sąžiningai. Atsižvelgiant į tai, kad vežėjai turi sparčiai nagrinėti keleivių skundus, tam tikrų formų rašytiniai skundai (pavyzdžiui, akmens plokštėje arba molio lentelėje) mažiau patogūs nei kiti ( 10 ). Kita vertus, skundas, kuris visais praktiniais tikslais atitinka pateikimo raštu reikalavimo tikslus, neturėtų būti laikomas nepriimtinu dėl to, kad nėra tikrojo popieriaus lapo. Taigi aiškinant žodį „raštu“, mano nuomone, turi būti pagrįstai atsižvelgiama į reikalavimo tikslą, praktinio taikymo aspektus ir įprastą vartoseną tuo metu, kai klostosi nagrinėjamos faktinės aplinkybės. Neatsižvelgiant į tai, kaip įmonės įprastai vykdo verslo veiklą su klientais, neįmanoma nesulaukti absurdiškų rezultatų.

46.

Dabar daugelyje ekonomikos sektorių įprasta visus dokumentus skenuoti ir saugoti tik elektroniniu formatu, o popieriuje atspausdinti tik jei būtina konkrečiu tikslu.

47.

Finnair netvirtino, kad „įrašant“ informaciją į informacinės sistemos standžiuosius diskus neužtikrinamas jos nuolatinis pobūdis ir galimybė ją susirasti taip pat patikimai, kaip įforminant popieriuje. Surašymą popieriuje galima palyginti su kompiuterių sistema, tinkamai apsaugota rezervinio kopijavimo priemonėmis gedimo atveju, ir tokį dokumentą tikrai lengviau padėti į netinkamą vietą arba prarasti nei elektroninį failą, kurio paiešką galima atlikti atitinkamoje elektroninėje laikmenoje. Taip pat nebuvo teigiama, jog elektroninių „dokumentų atsekamumas“ prastesnis už spausdintų (t. y. popierinių) dokumentų atsekamumą norint užfiksuoti momentą, kada vežėjui pateikta informacija apie įregistruotam bagažui padarytą žalą, ir visus paskesnius pakeitimus ar papildymus.

48.

Mano nuomone, jeigu reikiama informacija apie įregistruotam bagažui padarytą žalą įrašoma į nuolatinę laikmeną ir joje ją galima surasti, o vežėjas turi ją ir valdo, to turėtų pakakti, kad nagrinėjamas skundas Monrealio konvencijos tikslais būtų laikomas pateiktu „raštu“. Šiuo požiūriu neturėtų būti svarbu, ar skundo laikmena yra popierius ir ar norint jį surasti reikia eiti į fizinį archyvą, atidaryti stalčių ir išimti iš jo popierinę kopiją arba ar laikmena yra kompiuterio standusis diskas ir norint surasti skundą reikia atverti atitinkamą failą ir jį skaityti kompiuterio ekrane (arba atspausdinti popieriuje).

49.

Šioje byloje Finnair parengė ir keleivei išdavė popieriuje atspausdintą fizinę pažymą apie skundo gavimą, o keleivė ją panaudojo teikdama reikalavimą draudimo bendrovei. Mano nuomone, siekiant pateikti skundą raštu, tokio dokumento rengti nebūtina. Informacija, kurią K. Mäkelä-Dermedesiotis telefonu pateikė Finnair keleivių aptarnavimo skyriaus atstovui, virto rašytiniu pranešimu, kai tas atstovas ją suvedė į Finnair informacinę sistemą. Tačiau faktas, jog tas pats arba kitas Finnair keleivių aptarnavimo skyriaus darbuotojas, paspaudęs spausdinimo mygtuką, galėjo išduoti popierinę pažymą, kuri galėjo būti (ir buvo) panaudota kaip skundo įrodymas keleivės draudimo bendrovėje, liudija, kad Finnair turėjo visą reikiamą informaciją apie skundą raštu.

50.

Tad atsakant į antrąjį klausimą Teisingumo Teismui siūlau nurodyti, jog Monrealio konvencijos 31 straipsnio 3 dalį reikėtų aiškinti taip, kad reikalavimas pateikti skundą raštu gali būti įvykdytas naudojant elektroninę procedūrą, pavyzdžiui, įregistruojant keleivio skundą vežėjo informacinėje sistemoje.

51.

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar tenkinamas Monrealio konvencijos 31 straipsnyje nustatytas reikalavimas, jeigu vežėjo keleivių aptarnavimo skyriaus atstovas keleivio vardu užfiksuoja skundą raštu popieriuje arba elektroniniu būdu vežėjo informacinėje sistemoje.

52.

Neginčijama, kad Finnair keleivių aptarnavimo skyriaus atstovas įrašė K. Mäkelä-Dermedesiotis pateiktą informaciją į Finnair informacinę sistemą. Taigi keleivė buvo ir informacijos šaltinis, ir savarankiška skundo autorė. Vėliau Finnair išdavė ir išsiuntė K. Mäkelä-Dermedesiotis pažymą. Nėra aišku, ar Finnair išsisaugojo popierinę tos pažymos kopiją.

53.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antruoju klausimu siekta išsiaiškinti, „ką reiškia „raštu“, o trečiasis klausimas susijęs su tuo, „ar keleivis pats turi pateikti skundą raštu, ar pakanka, jei skundas užrašomas jo iniciatyva ir jo nurodymu“.

54.

Monrealio konvencijos 31 straipsnyje nėra konkrečiai nurodyta, kad skundą „raštu privalo pateikti keleivis“. Mat 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog „[ž]alos atveju – asmuo[,] turintis teisę, kad jam būtų pristatytas krovinys, [per tam tikrą griežtai nustatytą terminą] privalo pateikti skundą vežėjui“, o 31 straipsnio 3 dalyje tik reikalaujama, kad „[v]isi skundai privalo būti pateikti raštu ir perduoti arba išsiųsti per nurodytą laikotarpį“ ( 11 ). Sutinku, kad tekstas prancūzų kalba (kuria rengiant teisės aktus įprastai vartojami daiktavardžiai, o ne veiksmažodžiai), kurio ir 31 straipsnio 2 dalyje, ir 31 straipsnio 3 dalyje vartojamas daiktavardis „protestation“, labiau suponuoja, jog skundą („protestation“) raštu privalo parengti pats keleivis, o vėliau tas skundas yra „remise ou expédiée“ (perduodamas arba išsiunčiamas) vežėjui. Tačiau tekstas anglų kalba, kuriame vartojami veiksmažodžiai, lankstesnis. Veiksmažodis „privalo pateikti skundą“ 31 straipsnio 2 dalyje tiesiog reiškia, kad skundą turi inicijuoti„asmuo[,] turintis teisę, kad jam būtų pristatytas krovinys“ (su tuo veiksmažodžiu siejamas veiksnys). Veiksnys, su kuriuo siejamas veiksmažodis „pateikti“ 31 straipsnio 3 dalyje, yra keleivio skundas. Tai savaime nereiškia, kad skundą raštu privalo parengti pats keleivis. Taip tiesiog apibūdinama, kas turi būti skundo pateikimo proceso pabaigoje (t. y. skundas raštu), kad skundas būtų pripažintas galiojančiu.

55.

Monrealio konvencijos redakcijos autentiškos įvairiomis kalbomis ( 12 ). Taikant VKTST 31 straipsnį, Monrealio konvencijos 31 straipsnį reikia aiškinti „laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į [konvencijoje] vartojamų sąvokų įprastą reikšmę ir [konvencijos] objektą bei jos tikslą“. Man atrodo, kad remiantis dabartine formuluote galima patyrinėti, ar keleivio inicijuotas skundas, kuriam rašytinę formą suteikė kas nors kitas, gali būti laikomas galiojančiu skundu, jeigu toks aiškinimas geriau atitiktų Monrealio konvencijos objektą ir tikslą XXI amžiaus sąlygomis.

56.

Taip pat derėtų pažymėti, jog konvencijoje nenumatyta, kad skundas turi būti pasirašytas, arba nereikalaujama, kad jis būtų siunčiamas registruotu paštu (ar kokia nors kita konkrečia pristatymo priemone), kad tai būtų tinkamas skundo kilmės įrodymas. Iš tikrųjų pagal konvenciją apskritai nereikalaujama, kad skundas būtų siunčiamas paštu: 31 straipsnio 3 dalyje tiesiog nustatyta, jog skundas turi būti „perduotas arba išsiųstas“. Konvencijoje taip pat nereglamentuojama, kaip įrodyti skundo turinį ir laiką, jeigu vėliau šalys tais klausimais nesutartų (arba nesutartų, ar skundas apskritai buvo pateiktas). Visi šie klausimai sprendžiami pagal susitariančiųjų valstybių proceso taisykles. Skundas pateikiamas tik tam, kad būtų išreikštas keleivio reikalavimas vežėjui. Kitokio teisinio poveikio jis, atrodo, neturi.

57.

Taigi, pagal dabartinę Monrealio konvencijos formuluotę keleiviui konkrečiai nėra draudžiama prašyti kieno nors pagalbos, kad skundas, kurį jis nori pateikti, būtų parengtas raštu.

58.

Štai du akivaizdūs pavyzdžiai.

59.

Keleivis A yra verslininkas. Po verslo kelionės išpakuodamas savo įregistruotą bagažą jis nemaloniai nustemba pastebėjęs, kad į lagaminą buvo įsibrauta ir keli daiktai dingo. Kitą dieną jis paskambina į biurą savo sekretorei ir padiktuoja būtiną informaciją, o ji parengia glaustą raštą. Sekretorė atspausdina tą informaciją. Keleivis (neįskaitomai) parafuoja atspausdintą raštą puslapio apačioje ir liepia jai išsiųsti. Ji atspausdintą raštą nuskenuoja ir elektroniniu paštu išsiunčia oro linijų bendrovei.

60.

Keleivis B skrenda į tolimą paskirties vietą, kurioje planuoja pradėti dviejų savaičių trukmės žygį. Jis atvyksta vėlai vakare ir, gavęs įregistruotą kuprinę, pastebi, kad ji sugadinta. Informacijos skyriuje nieko nėra, o transportas, kuriuo jis turėtų vykti toliau, netrukus išvažiuoja. Jis pamato didelę iškabą tarptautine (anglų) kalba „Problemos su lagaminais? Skambinkite [telefono numeris]“. Jis užsirašo tą telefono numerį ir kitą rytą (kol jo mobilusis telefonas vis dar ryšio zonoje) skambina antžeminių paslaugų tarnybos darbuotojams, kad pateiktų skundą. Keleivių aptarnavimo skyriaus darbuotojas įveda informaciją į oro linijų bendrovės kompiuterinę duomenų bazę ir į keleivio B mobilųjį telefoną išsiunčia žinutę su priedu, taip pat išsiunčia jam kopiją elektroniniu paštu.

61.

Keleivio A skundą elektroninėmis priemonėmis tvarko tiesiogiai jam pavaldus asmuo, tas skundas atspausdinamas, vėl paverčiamas elektroninės formos ir išsiunčiamas. Ar jis dėl to tampa negaliojantis? Ar būtų skirtumas, jeigu verslininkas raštą ne parafuotų, o pasirašytų (arba visai nepasirašytų) ar jeigu sekretorė jį išsiųstų registruotu paštu?

62.

Keleivis B atsidūrė padėtyje, kurioje jis pats praktiškai negali parengti skundo raštu ir išsiųsti jo oro linijų bendrovei per septynias dienas nuo sugadintos kuprinės gavimo. Oro uostuose, kuriuose oro linijų bendrovėms fiziškai neatstovaujama, jos neretai pasitelkia antžeminių paslaugų tarnybų darbuotojus, kad šie spręstų prarasto bagažo klausimus. Antžeminių paslaugų tarnybų darbuotojų nebuvo, kai buvo baigtas keleivio B skrydis, bet buvo nurodytas kontaktinis telefono numeris. Keleivis B padarė būtent tai, ko jo buvo prašoma, kad laiku pateiktų skundą antžeminių paslaugų tarnybos darbuotojams ir kad jie jį perduotų vežėjui.

63.

Abiem atvejais skundą aiškiai inicijavo keleivis. Tai keleivio skundas. Tik raštu jį užfiksavo kitas asmuo. Taigi dabar yra aiškus skundo turinį fiksuojantis rašytinis dokumentas. Man atrodo, tai atitinka Monrealio konvencijos objektą ir tikslą. Kalbant oficialiau, Monrealio konvencijos 31 straipsnio 3 dalies tikslais turėtų pakakti, kad skundas būtų surašytas keleivio vardu arba keleivio nurodymu, kad skundo turinį sudaranti informacija būtų aiškiai laikoma gauta iš keleivio ir kad pateiktas skundas faktiškai atitiktų keleivio reikalavimą.

64.

Nesuprantu, kodėl keleivio vardu jo reikalavimo negali surašyti vežėjo atstovas. Įmonės, įskaitant oro linijų bendroves, dažnai savo klientams teikia paslaugas, kartais imdamos atlygį už tą konkretų veiksmą, bet neretai kartu su kitomis teikiamomis paslaugomis arba tiekiamomis prekėmis, už kurias klientas sumokėjo. Tokia pagalba neretai susijusi su pagalba klientams teikiant skundus ( 13 ).

65.

Keleivis gali pagrįstai tikėtis, kad vežėjo keleivių aptarnavimo skyriaus atstovas veiks sąžiningai ir įkels rašytinį skundą į skundams tvarkyti skirtą vežėjo informacinę sistemą, a fortiori kai vežėjo keleivių aptarnavimo skyrius išduoda pažymą, kuria patvirtina, jog skundas įkeltas į kompiuterinę sistemą.

66.

Faktinės aplinkybės nagrinėjamoje byloje nėra neįprastos. Per nustatytą terminą keleivis paskambina į vežėjo keleivių aptarnavimo skyrių vežėjo tuo tikslu nurodytu telefono numeriu, kad praneštų apie skundą dėl bagažo, kuriam padaryta žala. Vežėjo keleivių aptarnavimo skyriaus atstovas keleivio vardu surašo ir apdoroja keleivio teikiamą informaciją (dabar tai paprastai atliekama elektroninėmis priemonėmis). Yra visi būtini elementai, kad vežėjas apsaugotų savo interesus. Paties vežėjo atstovas, surašydamas keleivio teikiamą informaciją, tikriausiai neperdės reikalavimo keleivio naudai. Manau, tipinis keleivis, kuris keliauja kaip vartotojas, nesitikės, kad iš jo bus reikalaujama papildomų (prima facie beprasmiškų) veiksmų: surašyti visiškai tą pačią informaciją, kurią vežėjo keleivių aptarnavimo skyriaus atstovas ką tik suvedė į vežėjo informacinę sistemą, ir pačiam persiųsti ją vežėjui.

67.

Nors galiausiai tą klausimą turėtų spręsti tik nacionalinis teismas, man atrodo, kad šiomis aplinkybėmis pagal Monrealio konvencijos 31 straipsnį pateiktas galiojantis rašytinis skundas.

68.

Galiausiai derėtų pažymėti, jog Monrealio konvencijos 31 straipsnio aiškinimas atsižvelgiant į tikslą atitinka jos trečioje konstatuojamojoje dalyje nustatytą vartotojų teisių apsaugos tikslą ir Teisingumo Teismo taikomą vartotojams palankų požiūrį aiškinant keleivių teisę gauti kompensaciją iš oro linijų bendrovių pagal Reglamentą Nr. 261/2004 (Oro transporto keleivių teisių reglamentas) ( 14 ).

69.

Taigi į trečiąjį klausimą Teisingumo Teismui siūlau atsakyti taip, kad Monrealio konvencijos 31 straipsnio reikalavimai tenkinami, jeigu vežėjo keleivių aptarnavimo skyriaus atstovas keleivio vardu užfiksuoja skundą raštu popieriuje arba elektroniniu būdu vežėjo informacinėje sistemoje.

70.

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Monrealio konvencijos 31 straipsnyje dėl skundo keliama kitų esminių reikalavimų, neskaitant to, kad vežėjas turi būti informuotas apie atsiradusią žalą.

71.

Pakaktų pažymėti, jog Monrealio konvencijos 31 straipsnis (kaip matyti iš jo antraštės) susijęs tik su „skundų pateikimu laiku“. Taigi jis susijęs tik su pirminėmis sąlygomis, kurios turi būti įvykdytos, kad vežėjui būtų galima pareikšti ieškinį (t. y. kad skundas turi būti pateiktas laiku ir raštu). Jeigu tos sąlygos nėra įvykdytos, jokie ieškiniai vežėjui nepriimami, išskyrus vežėjo sukčiavimo atvejus (31 straipsnio 4 dalis). Jeigu sąlygos įvykdytos, ieškinys vežėjui priimtinas. Jeigu vežėjas su reikalavimu nesutinka, tai, ar ieškinys ilgainiui bus patenkintas, ar atmestas, priklausys nuo to, ar laikomasi taikytinų procesinių ir įrodymų pateikimo taisyklių, ir nuo teismui, į kurį kreipiamasi, pateiktos medžiagos. Tačiau nė vienas iš šių aspektų Monrealio konvencijos 31 straipsnyje nereglamentuojamas.

72.

Todėl manau, jog į ketvirtąjį prejudicinį klausimą reikėtų atsakyti taip, kad Monrealio konvencijos 31 straipsnyje nėra keliama kitų esminių skundo priimtinumo reikalavimų, neskaitant to, kad vežėjas turėtų būti informuotas apie atsiradusią žalą per tame straipsnyje nustatytą terminą ir jame nurodyta forma.

73.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, į Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas, Suomija) pateiktus klausimus Teisingumo Teismui siūlau atsakyti taip: