1.

Per šią prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą siekiama išsiaiškinti, ar poveikio aplinkai vertinimą pagal PAV direktyvą ( 2 ) galima atlikti vėliau, kai atitinkamas projektas jau įgyvendintas. Abejonė dėl tokios galimybės kyla dėl to, kad šio vertinimo tikslas gali būti visiškai pasiektas tik tuomet, kai vertinimas atliekamas prieš gaunant sutikimą dėl planuojamos veiklos ir prieš įgyvendinant projektą. Taip pat kyla klausimas, kokių yra vėlesnio vertinimo alternatyvų, kai padaryta tokių didelių procedūrinių klaidų.

2.

Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais ( 3 ) (toliau – Orhuso konvencija) 6 straipsnyje numatytas visuomenės dalyvavimas dėl veiklos rūšių, galinčių turėti didelį poveikį aplinkai. Šio dalyvavimo momentas nustatytas 6 straipsnio 4 dalyje:

„Kiekviena Šalis užtikrina visuomenės dalyvavimą jau pradiniame etape, kai yra visos galimybės svarstyti įvairius variantus ir kai galima užtikrinti veiksmingą visuomenės dalyvavimą.“

3.

PAV direktyvos antroje konstatuojamojoje dalyje primenami pagrindiniai principai, kuriais ji grindžiama:

„pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 191 straipsnį Sąjungos aplinkos apsaugos politika yra pagrįsta atsargumo ir prevencinių veiksmų principais, kad žala aplinkai būtų pirmiausia atitaisoma ten, kur ji daroma, ir kad teršėjas turėtų mokėti. Turėtų būti atsižvelgiama į poveikį aplinkai kiek įmanoma ankstesnėje visų techninio planavimo ir sprendimų priėmimo procesų stadijoje“.

4.

PAV direktyvos 1 straipsnio 2 dalies c punkte sąvoka „sutikimas dėl planuojamos veiklos“ apibrėžta taip:

„kompetentingos institucijos sprendimas, kuris suteikia užsakovui teisę įgyvendinti projektą“.

5.

PAV direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas sutikimo dėl planuojamos veiklos ir poveikio aplinkai vertinimo santykis:

„Valstybės narės imasi visų priemonių, reikalingų užtikrinti, jog prieš duodant sutikimą projektams, kurie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, be kita ko, dėl savo pobūdžio, masto ar vietos, bus reikalaujama sutikimo planuojamai veiklai ir poveikio aplinkai vertinimo. <…>“

6.

Iš PAV direktyvos 3 straipsnio kyla pagrindiniai vertinimo turinio reikalavimai:

„Vertinant poveikį aplinkai pagal 4–12 straipsnius ir kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas, apibūdinamas ir įvertinamas tiesioginis ir netiesioginis projekto poveikis šiems veiksniams:

7.

PAV direktyvos 5 straipsnyje nustatyta, kad užsakovas turi pateikti vertinimui būtiną informaciją, o 6 ir 7 straipsniuose reglamentuojamas valstybės institucijų ir visuomenės dalyvavimas.

8.

PAV direktyvos 8 straipsnyje nustatyta, kad, „priimant sprendimą dėl leidimo planuojamai ūkinei veiklai vykdyti, turi būti atsižvelgta į konsultacijų rezultatus bei į informaciją, surinktą pagal 5, 6 ir 7 straipsnius“.

9.

Pašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, Italijos teisėje šiuo metu nėra jokios nuostatos, kuria būtų reglamentuojamas jau pastatyto įrenginio poveikio aplinkai vertinimas.

10.

Įrenginių, dėl kurių sutikimas jau duotas, klausimu Įstatyminio dekreto Nr. 152/2006 29 straipsnio 1 dalyje tik numatyta, kad sprendimus dėl sutikimo ar leidimo, priimtus prieš tai neatlikus poveikio aplinkai vertinimo, galima pripažinti negaliojančiais dėl įstatymo pažeidimo, kaip ir buvo padaryta šiuo atveju.

11.

Dėl įrenginio statymo prieš tai neatlikus patikrinimo dėl poveikio aplinkai vertinimo reikalingumo ar paties vertinimo Įstatyminio dekreto Nr. 152/2006 29 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kompetentinga institucija, įvertinusi aplinkai padarytos žalos mastą ir šios žalos pritaikius sankcijas mastą, nurodo sustabdyti darbus ir gali liepti nugriauti įrenginį ir atkurti ankstesnę vietovės būklę ir ekologinę padėtį atsakingo asmens jėgomis ir lėšomis arba, jeigu šis nurodymas nevykdomas, tai padaryti ex officio.

12.

Įstatyminio dekreto Nr. 152/2006 29 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad „tuo atveju, kai sutikimai ar leidimai, išduoti atlikus poveikio aplinkai vertinimą, teisme pripažįstami negaliojančiais arba panaikinami atlikus savikontrolę arba suderinamumo su aplinkos apsaugos nuostatomis vertinimas pripažįstamas negaliojančiu, 4 dalyje nustatyti įgaliojimai vykdomi tik atlikus naują poveikio aplinkai vertinimą“.

13.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl dviejų elektros energijos gamybos iš biodujų, gaunamų biomasės anaerobinio skaidymo procese, įrenginių, kurių kiekvieno nominali galia yra 999 kW elektros energijos; vieną įrenginį pastatė VBio1 Società Agricola S.r.l. (toliau – VBio1) Koridonijos savivaldybėje (byla C‑196/16), kitą – VBio2 Società Agricola S.r.l. (toliau – VBio2) Loro Pičeno savivaldybėje (byla C‑197/16).

14.

Markės regionas sutikimą dėl įrenginio Koridonijoje davė 2012 m. birželio 5 d. pagal 2011 m. spalio mėn. prašymus dėl sutikimo dėl planuojamos veiklos, dėl įrenginio Loro Pičene – 2012 m. birželio 29 d. pagal 2011 m. gruodžio mėn. prašymus dėl sutikimo dėl planuojamos veiklos.

15.

Poveikio aplinkai vertinimas priklausė Mačeratos provincijos kompetencijai ir ji jo neatliko, nes pagal Markės regiono teisės aktus tokio dydžio įrenginiams jis nereikalingas. Tik vėliau Italijos Konstitucinis Teismas šį regiono teisinį reglamentavimą pripažino negaliojančiu. Todėl abiejų savivaldybių ir kitų pareiškėjų skundai dėl sutikimų dėl planuojamos veiklos buvo patenkinti. Vis dėlto VBio1 ir VBio2 savo įrenginius jau buvo pastačiusios ir pradėjusios eksploatuoti.

16.

Panaikinus sutikimus dėl planuojamos veiklos, Mačeratos provincijos kompetentingos institucijos pirmiausia konstatavo, jog abiejų įrenginių poveikio aplinkai vertinimas turi būti atliktas, ir tada 2014 m. liepos 7 d. (Koridonija) ir 2015 m. vasario 10 d. (Loro Pičenas) pateikė teigiamą vertinimą dėl suderinamumo su aplinkos apsaugos nuostatomis. Dėl šių paskutinių sprendimų paduoti skundai pagrindinėje byloje.

17.

Todėl Tribunale Amministrativo Regionale per le Marche (Markės regiono administracinis teismas) Teisingumo Teismui teikia šį klausimą:

Ar, atsižvelgiant į SESV 191 straipsnio ir PAV direktyvos 2 straipsnio nuostatas, procedūros dėl poveikio aplinkai vertinimo reikalingumo patikrinimo (ir galbūt paties PAV) vykdymas jau pastačius įrenginį yra suderinamas su Sąjungos teise, jeigu nacionalinis teismas panaikino leidimą dėl to, kad nebuvo atliktas patikrinimas dėl poveikio aplinkai vertinimo reikalingumo, nes šis patikrinimas netaikytas remiantis Sąjungos teisei prieštaraujančiais vidaus teisės aktais?

18.

Rašytines pastabas pateikė Koridonijos ir Loro Pičeno savivaldybės, A. Alessandrini ir kt. kaip pareiškėjai, Mačeratos provincija ir Markės regionas kaip atsakovai, VBio1 ir VBio2 kaip kiti bylos dalyviai, taip pat Italijos Respublika ir Europos Komisija. Visos šalys, išskyrus A. Alessandrini ir kt., išsakė savo poziciją ir per teismo posėdį 2017 m. kovo 8 d.

19.

Administracinis teismas nori išsiaiškinti, ar nepagrįstai neatliktą poveikio aplinkai vertinimą galima atlikti vėliau, kai atitinkamas įrenginys jau pastatytas remiantis sutikimu dėl planuojamos veiklos, kuris paskui buvo sėkmingai apskųstas.

20.

Pirmiausia patikslinsiu bylos dalyką (apie tai – A dalyje), paskui išnagrinėsiu PAV direktyvos nuostatas dėl poveikio aplinkai vertinimo momento (apie tai – B dalyje) ir galiausiai apsvarstysiu vertinimo neatlikimo pasekmes, kai projektai jau įgyvendinti (apie tai – C dalyje).

21.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad administracinio teismo nurodytas SESV 191 straipsnis pats savaime negali būti valstybių narių priemonių vertinimo kriterijus. Kaip pagrįstai argumentuoja Komisija, ši nuostata skirta Sąjungai. Vis dėlto ji gali būti reikšminga aiškinant antrinę teisę ( 4 ).

22.

Taigi prašymas priimti prejudicinį sprendimą pagrįstai grindžiamas PAV direktyva, iš dalies pakeista Direktyva 2011/92. Pirmieji prašymai per atitinkamą sutikimo dėl planuojamos veiklos procedūrą buvo pateikti jau 2011 m. spalio 4 d. ( 5 ) ir 2011 m. gruodžio 16 d. ( 6 ), o Direktyva 2011/92 įsigaliojo tik 2012 m. vasario mėn. Vis dėlto nauja teisės norma iš principo, ypač vykstančiuose procesuose, taikoma nuo akto, kuriame ji įtvirtinta, įsigaliojimo momento ( 7 ). Nuo šio principo galima nukrypti tik išimties tvarka, kai dėl tokio taikymo atsirastų neproporcinga našta ( 8 ). Šiuo atveju toks nukrypimas nereikalingas, nes anksčiau galiojusios nuostatos ir Direktyva 2011/92 iš esmės tapačios ( 9 ). Todėl 2012 m. birželio mėn. sutikimai dėl abiejų įrenginių turėjo būti vertinami jau pagal Direktyvą 2011/92.

23.

Taip pat reikia aiškia nurodyti, kad Teisingumo Teismas neturi priimti sprendimo dėl to, ar iš tikrųjų reikalingas nagrinėjamų biodujų įrenginių poveikio aplinkai vertinimas ir pagal kokius kriterijus dėl to turėtų būti sprendžiama. Todėl VBio1 ir VBio2 argumentai dėl šiuo metu galiojančių Italijos teisės normų, kuriose nenumatyta pareiga atlikti vertinimą, netaikytini. Taigi šioje byloje nereikia gilintis ir į klausimą, ar šis naujas teisinis reglamentavimas, atsižvelgiant į biodujų įrenginių keliamą riziką aplinkai, pavyzdžiui, sprogimo pavojų, metano ir formaldehido emisiją arba nitratų taršą fermentavimo proceso liekanas naudojant tręšimui, suderinama su PAV direktyva.

24.

PAV direktyvos 3 straipsnyje nustatyta, kad vertinant poveikį aplinkai nustatomas, apibūdinamas ir įvertinamas tiesioginis ir netiesioginis projekto poveikis aplinkai. Remiantis 6 straipsniu, atliekant vertinimą turi būti užtikrinta, be kita ko, visuomenės dalyvavimo galimybė. Pagal 2 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį ir 1 straipsnio 2 dalies c punktą tai turi įvykti prieš duodant sutikimą dėl planuojamos veiklos, kuriuo suteikiama teisė vykdyti projektą.

25.

Be to, remiantis PAV direktyvos antra konstatuojamąja dalimi, į poveikį aplinkai turėtų būti atsižvelgiama kiek įmanoma ankstesnėje visų techninio planavimo ir sprendimų priėmimo procesų stadijoje. Šioje nuostatoje nurodyta, jog tai atitinka atsargumo ir prevencijos principus, kad žala aplinkai būtų pirmiausia atitaisoma ten, kur ji daroma, ir kad teršėjas turėtų mokėti, – pagal SESV 191 straipsnio 2 dalį šiais principais pagrįsta Sąjungos aplinkos apsaugos politika. Teisingumo Teismas tai supranta taip, kad poveikio aplinkai vertinimo tikslas yra užkirsti kelią taršai ar trukdžiams nuo pat pradžių, o ne vėliau bandyti kovoti su jų padariniais ( 10 ).

26.

Taip pat reikia nurodyti Orhuso konvencijos 6 straipsnį, kuris į Sąjungos teisę perkeltas PAV direktyva ( 11 ). Jame numatyta, kad visuomenės dalyvavimas dėl sprendimų, galinčių turėti didelį poveikį aplinkai, turi vykti jau pradiniame etape, kai yra visos galimybės svarstyti įvairius variantus ir kai galima užtikrinti veiksmingą visuomenės dalyvavimą ( 12 ). Šis sukonkretinimas parodo visuomenės dalyvavimo jau pradiniame etape tikslą: dalyvavimas veiksmingesnis, kai į jį galima visapusiškai atsižvelgti įgyvendinant projektą. Pavyzdžiui, pirmiausia gali paaiškėti, kaip pastatyti įrenginį išvengiant papildomų sąnaudų, kad jo neigiamas poveikis aplinkai būtų kuo mažesnis.

27.

Tačiau kai įrenginys jau pastatytas, paprastai nebėra visų galimybių svarstyti įvairius variantus. Esamam įrenginiui keisti dažniausiai reikia didesnių sąnaudų, negu atitinkamoms priemonėms iš pat pradžių įtraukti į projektą.

28.

Kai poveikio aplinkai vertinimas atliekamas tik tuomet, kai įrenginys jau pastatytas, jis dar gali būti veiksmingas tiek, kiek atliekant vertinimą nurodomi aplinkos teisės reikalavimai, dėl kurių įrenginį būtina keisti, prireikia iš dalies pakeisti naudojantis diskrecija priimtus sprendimus arba pateikiami nurodymai, kaip tausojant aplinką išnaudoti dar likusias galimybes.

29.

O jei iš vertinimo paaiškėja, kaip būtų buvę galima įrenginį pastatyti geriau, kad jo neigiamas poveikis aplinkai būtų kuo mažesnis, bent jau pagal PAV direktyvą nereikalaujama, kad užsakovas padarytų atitinkamus pakeitimus. Mat joje nenustatyta materialinių teisinių nuostatų dėl poveikio aplinkai palyginimo su kitais veiksniais ir neuždrausta vykdyti projektų, kurie galėtų turėti neigiamą poveikį aplinkai ( 13 ).

30.

Be to, praktiniai sunkumai teisingai nustatant poveikį aplinkai prieštarauja tam, kad poveikis aplinkai būtų vertinamas tik pastačius įrenginį. Mat tas įrenginys jau pakeitė vietos aplinkos sąlygas ir šių pakeitimų vėliau neįmanoma tiksliai nustatyti. Pavyzdžiui, jei buvo sunaikinti neaptikti tokių griežtai saugomų rūšių, kaip šikšnosparniai arba tam tikri driežai, ištekliai, negalima garantuoti, kad tai vėliau dar bus įmanoma pastebėti.

31.

Šie neišvengiami praktiniai vėlesnio vertinimo trūkumai daugių daugiausia gali būti iš dalies kompensuojami tuo, kad vertinimą atliekant vėliau galima atsižvelgti į faktiškai konstatuotiną įrenginio eksploatacijos poveikį aplinkai, o vertinimą atliekant laiku jį būtų buvę galima tik prognozuoti.

32.

Taigi reikia pažymėti, kad neabejotinai projekto poveikio aplinkai vertinimą reikia atlikti prieš duodant sutikimą dėl planuojamos veiklos, o jau pastačius įrenginį atliktas poveikio aplinkai vertinimas negali visiškai kompensuoti to, kad toks vertinimas turėjo būti atliktas laiku ( 14 ).

33.

Šia išvada, beje, pabrėžiama veiksmingų laikinųjų apsaugos priemonių būtinybė kilus ginčui dėl projektų poveikio aplinkai vertinimo. Jei būtų atsisakoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, net jei skundas būtų patenkinamas, nebūtų jokių veiksmingų priemonių padėčiai atitaisyti. Dar prastesnė padėtis susiklostytų, jei kompetentingi teismai – kaip aiškina VBio1 ir VBio2 – iš tikrųjų atmestų prašymą sustabdyti sutikimų dėl planuojamos veiklos galiojimą ir taip suteiktų galimybę įrenginius pastatyti anksčiau.

34.

Vis dėlto kokių veiksmų imtis, jei tik įgyvendinus projektą suprantama, kad jo poveikis aplinkai turėjo būti įvertintas? Nors nenurodyta, bet gali būti, jog Koridonijos, Loro Pičeno savivaldybių ir A. Alessandrini ir kt. argumentai grindžiami lūkesčiu, kad naujų sutikimų dėl nagrinėjamų projektų nebebus galima duoti, todėl įrenginiai turėtų būti nugriauti.

35.

Ši teisinė pasekmė bent teoriškai įmanoma, tačiau vargu ar tikėtina. Nors visiškai ištaisyti procedūrinės klaidos įgyvendinus projektą nebeįmanoma (apie tai – 1 skirsnyje), jos pasekmes vis dar galima labai sumažinti (apie tai – 2 skirsnyje).

36.

Kalbant apie atitaisymą to, kad poveikio aplinkai vertinimas nebuvo atliktas laiku, reikia pasakyti, kad proceso šalys intensyviai diskutuoja, kaip reikia aiškinti sprendimą dėl Airijos. Juo remiantis, Sąjungos teisei prieštaraujančių operacijų ar veiksmų įteisinimas leidžiamas tik tuomet, kai juo suinteresuotiesiems asmenims nesuteikiama galimybės apeiti Sąjungos nuostatų ar jų netaikyti, be to, ši galimybė turi būti išimtinė ( 15 ).

37.

Vis dėlto bylos šalys neatsižvelgė į aplinkybę, kad Teisingumo Teismas, vėliau remdamasis šiuo sprendimu, patikslino reikalavimus, keliamus atitaisymui to, kad nebuvo užtikrintas visuomenės dalyvavimas TIPK direktyvos taikymo srityje ( 16 ). Pagal šiuos reikalavimus atitaisymo momentu dar turi būti galimi visi variantai ir atitaisymas šioje stadijoje turi leisti suinteresuotajai visuomenei daryti realią įtaką sprendimo priėmimo procedūros rezultatui ( 17 ). Šie argumentai turi būti taikomi ir poveikio aplinkai vertinimui.

38.

Tačiau kadangi įgyvendinus projektą nebėra galimi visi variantai ir dėl to visuomenės dalyvavimo veiksmingumas apribotas, tuo etapu visiškai atitaisyti to, kad poveikio aplinkai vertinimas nebuvo atliktas, nebeįmanoma. Taigi ateityje projekto negalima traktuoti taip, lyg sutikimas dėl jo būtų buvęs duotas įvykdžius pareigą atlikti poveikio aplinkai vertinimą.

39.

Vis dėlto tuo dar išsamiai nepaaiškinama, kokių veiksmų imtis dėl procedūrinės klaidos pasekmių. Mano manymu, reikia imtis pragmatinių priemonių, kuriomis nebūtų sukuriama paskata apeiti PAV direktyvą.

40.

Teisingumo Teismas jau pabrėžė, kad pagal ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą valstybės narės turi panaikinti neteisėtas Sąjungos teisės pažeidimo pasekmes. Tokią pareigą turi kiekviena atitinkamos valstybės narės institucija neviršydama savo kompetencijos. Todėl kompetentingos institucijos, neviršydamos savo kompetencijos, turi imtis visų reikiamų bendrųjų ar specialiųjų priemonių, kad projektai būtų vertinami atsižvelgiant į tai, ar jie gali daryti didelį poveikį aplinkai, ir, jei taip, kad šis poveikis būtų ištirtas. Tokios priemonės yra, pavyzdžiui, jau išduoto sutikimo dėl planuojamos veiklos panaikinimas arba jo galiojimo sustabdymas, kad būtų atliktas konkretaus projekto poveikio aplinkai vertinimas pagal PAV direktyvą. Tik kartu reikia atsižvelgti į valstybių narių procesinę autonomiją ( 18 ).

41.

Be to, sutikimo dėl planuojamos veiklos panaikinimo arba jo galiojimo sustabdymo atveju paprastai – kaip pagrindinėje byloje – pirmiausia reikės sustabdyti atitinkamo įrenginio eksploataciją ( 19 ). Pagal PAV direktyvos 1 straipsnio 2 dalies c punktą ir 2 straipsnio 1 dalį šis sutikimas dėl planuojamos veiklos yra projekto įgyvendinimo, taigi ir jo eksploatacijos sąlyga. Be to, toks požiūris atitinka prevencijos ir atsargumo principus. Mat jei poveikio aplinkai vertinimas buvo reikalingas, abejotina, ar neatlikus šio vertinimo duotas sutikimas dėl planuojamos veiklos atitinka visus galiojančius aplinkos apsaugos standartus. Be to, eksploatacijos sustabdymo rizika sukuria didelę paskatą siekiant gauti sutikimą dėl planuojamos veiklos atsižvelgti į PAV direktyvą.

42.

Jei panaikinti sutikimo dėl planuojamos veiklos arba sustabdyti jo galiojimo negalima, nes jis jau įsigaliojęs, valstybės narės bent jau vėlesnio, su projektu susijusio leidimo suteikimo etape turi atsižvelgti į tai, kad nebuvo atliktas poveikio aplinkai vertinimas, ir užtikrinti praktinį šios direktyvos veiksmingumą pasirūpindamos, kad toks vertinimas būtų atliktas bent jau šiame etape ( 20 ).

43.

Projekto rengėjo teisėtų lūkesčių apsauga ir teisinis saugumas, kuriais remiasi VBio1 ir VBio2, pagrindinėse bylose, priešingai, negali būti reikšmingi.

44.

Mat kol sutikimas dėl planuojamos veiklos neįsigaliojęs, juo negalima grįsti teisėtų lūkesčių apsaugos. Jei projekto rengėjas įgyvendina projektą nepaisydamas, kad sutikimas dėl planuojamos veiklos apskųstas, jis prisiima riziką, kad vėliau gali paaiškėti, jog sutikimas dėl planuojamos veiklos neteisėtas. Priešingu atveju kiltų pavojus veiksmingai trečiųjų asmenų teisinei apsaugai, kurios reikalaujama pagal Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, o aplinkos teisės procesuose – pagal Orhuso konvencijos 9 straipsnio 4 dalį.

45.

Tiek, kiek projekto rengėjo teisėti lūkesčiai grindžiami Sąjungos teisei prieštaraujančiomis nacionalinės teisės normomis, daugių daugiausia būtų galima atsakingoms nacionalinėms institucijoms pareikšti reikalavimą atlyginti žalą ( 21 ).

46.

Kalbant apie teisinio saugumo principą, reikia pasakyti, kad tai jis prieštarauja asmens pareigų pagrindimui direktyvomis. Direktyvos nuostatomis gali būti pagrindžiamos tik asmens teisės. Todėl asmuo negali remtis direktyva prieš valstybę narę, jei valstybė turi pareigą, kuri tiesiogiai susijusi su kitos pareigos, pagal šią direktyvą nustatytos trečiajam asmeniui, vykdymu. Vien remiantis neigiamu poveikiu trečiųjų asmenų teisėms, net jeigu jis realus, negalima pateisinti asmens teisės remtis direktyvos nuostatomis prieš atitinkamą valstybę narę atėmimo ( 22 ).

47.

Todėl Teisingumo Teismas jau konstatavo, kad atitinkamos valstybės narės pareiga nurodyti kompetentingoms institucijoms atlikti poveikio aplinkai vertinimą nėra tiesiogiai susijusi su pareigos, kurią pagal PAV direktyvą turi projekto rengėjas, vykdymu. Aplinkybė, kad įrenginio eksploatacija turi būti sustabdyta, kol bus gautos šio vertinimo išvados, yra šios valstybės vėlavimo atlikti pareigą pasekmė. Tačiau šios pasekmės negalima traktuoti taip, lyg ja iš direktyvos nuostatų kylančios pareigos būtų netiesiogiai užkraunamos projekto rengėjui ( 23 ).

48.

Taigi aišku, jog tai, kad poveikio aplinkai vertinimas nebuvo atliktas, vėliau turi būti atitaisyta, jei tai iš tikrųjų dar įmanoma. Tam negali trukdyti atitinkamo projekto įgyvendinimas, o pagrindinėse bylose – biodujų įrenginių pastatymas.

49.

Toks vėlesnis vertinimas taip pat yra tikslingas, nes juo vis dar galima bent iš dalies pasiekti šios išvados 25 punkte nurodytus PAV direktyvos tikslus.

50.

Visų pirma, atliekant vertinimą vis dar galima nustatyti daugelį, o konkrečiomis aplinkybėmis gal netgi visus projekto poveikio aplinkai aspektus. Taigi vertinimas yra projekto leistinumo tikrinimo pagrindas. Mat jei paaiškėtų, kad projektas neatitinka imperatyvių teisinių reikalavimų, jis turėtų būti atitinkamai koreguojamas arba galbūt netgi nutraukiamas. Tai, kad projektas jau įgyvendintas, atliekant šį naują vertinimą negali turėti lemiamos reikšmės ( 24 ), kad būtų išvengta bet kokios paskatos piktnaudžiauti – pirmiausia projektą įgyvendinti neatlikus vertinimo ( 25 ).

51.

Didelę reikšmę vėlesnis vertinimas turi ir galimai diskrecijai, kuri suteikta sutikimą dėl planuojamos veiklos duodančiai institucijai. Mat naudodamasi šia diskrecija ji turi atsižvelgti į poveikio aplinkai vertinimo išvadas. Todėl tuo atveju, kai vertinimas atliekamas vėliau, naudojantis diskrecija priimti sprendimai turi būti tikrinami ir prireikus keičiami atsižvelgiant į šio vertinimo išvadas. Vis dėlto, kai sprendimai priimami naudojantis diskrecija, turi būti atsižvelgiama ir į projekto rengėjo pagrindines teises ( 26 ).

52.

Be to, atliekant vertinimą suinteresuotoji visuomenė, kompetentingos institucijos ir projekto rengėjas gauna informacijos apie šį poveikį aplinkai ir galimą riziką ( 27 ).

53.

Iš biodujų įrenginių pavyzdžio matyti tokios informacijos reikšmė projekto rengėjui. Jei šių įrenginių eksploatacija, kaip dažnai būna, yra papildoma veikla, atsakingieji asmenys nebūtinai jau turės konkretų išsilavinimą ir atitinkamos patirties šioje srityje, kuri leistų manyti, kad ir neatlikus poveikio aplinkai vertinimo jie sugebės įrenginio kasdienio eksploatavimo procese kuo labiau sumažinti jo daromą neigiamą poveikį ir keliamą riziką.

54.

Be to, būtų galima kelti klausimą, ar galima atitaisyti tai, kad neatlikus poveikio aplinkai vertinimo galbūt nebuvo galima įgyvendinant projektą savanoriškai išnaudoti visų neigiamo poveikio aplinkai sumažinimo galimybių. Nors toks atitaisymas atitiktų pareigą pašalinti Sąjungos teisės pažeidimo pasekmes, kita vertus, net ir laiku atliekant poveikio aplinkai vertinimą projekto rengėjas pagal PAV direktyvą neįpareigojamas projektą įgyvendinti darant kuo mažesnį poveikį aplinkai.

55.

Galiausiai Teisingumo Teismas į šį paskutinį klausimą šioje byloje neturi atsakyti, nes nėra jokių požymių, kad jis būtų reikšmingas sprendimui nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje.

56.

Taigi, nors poveikio aplinkai vertinimą leidžiama atlikti vėliau, pastačius atitinkamą įrenginį, skirtingai negu visiško procedūrinės klaidos ištaisymo atveju, negalima traktuoti, kad dėl įrenginio ir jo daromo poveikio besąlygiškai teisėtai duotas sutikimas. Tuo, kad nebuvo laiku atliktas poveikio aplinkai vertinimas, be jau minėtos eksploatacijos sustabdymo rizikos, gali būti pagrindžiamas reikalavimas atlyginti žalą, reiškiamas sutikimą dėl planuojamos veiklos davusiai institucijai, ir galbūt netgi reikalavimas pašalinti trikdžius visų pirma tiek, kiek nebuvo galima (laiku) įvykdyti įspėjamosios vertinimo funkcijos ( 28 ).

57.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti taip:

Direktyva 2011/92/ES dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo, aiškinama atsižvelgiant į SESV 191 straipsnį, įpareigoja poveikio aplinkai vertinimo reikalingumo patikrinimo ir prireikus paties vertinimo procedūrą atlikti prieš duodant sutikimą dėl planuojamos veiklos ir prieš įgyvendinant atitinkamą projektą. Jei ši pareiga neįvykdoma, kompetentingos institucijos šias procedūras turi įvykdyti vėliau ir iš rezultatų padaryti išvadas. Vis dėlto projektas negali būti traktuojamas taip, lyg sutikimas dėl jo būtų duotas visiškai laikantis Direktyvos 2011/92.