—

Europos Komisijos, atstovaujamos B. Hartmann, F. Castillo de la Torre ir J. Samnadda,

—

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos O. Šváb, M. Smolek, E. Ruffer ir J. Vláčil,

—

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos D. Segoin, F.‑X. Bréchot, D. Colas ir G. de Bergues,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato S. Fiorentino,

—

Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos D. Kriaučiūno ir R. Dzikovič,

—

Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Fehér, G. Koós ir M. Bóra,

—

Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos R. Radu, A. Voicu, R. Mangu ir E. Gane,

—

Suomijos vyriausybės, atstovaujamos J. Heliskoski,

—

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos M. Holt ir V. Kaye, padedamų baristerio R. Palmer,

—

Europos Parlamento, atstovaujamo A. Neergaard, D. Warin ir A. Auersperger Matić,

—

Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos F. Florindo Gijón ir M. Balta,

1.

Europos Komisijos Teisingumo Teismui pateiktas prašymas pateikti nuomonę suformuluotas taip:

„Ar Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją sudaryti Marakešo sutartį dėl geresnių sąlygų susipažinti su paskelbtais kūriniais sudarymo akliems, regos sutrikimų ar kitą spausdinto teksto skaitymo negalią turintiems asmenims?“

2.

Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos, Europos bendrijos vardu patvirtintos 2009 m. lapkričio 26 d. Tarybos sprendimu 2010/48/EB (OL L 23, 2010, p. 35, toliau – JT konvencija), 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės, Konvencijos šalys, pripažįsta neįgaliųjų teisę taip pat kaip ir kitiems asmenims dalyvauti kultūriniame gyvenime ir imasi visų reikiamų priemonių, kad užtikrintų neįgaliesiems galimybę:

<…>“

3.

2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, 2001, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230 ir klaidų ištaisymas OL L 314, 2008 11 25, p. 16) 1, 4, 6, 7, 9, 21 ir 31 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

4.

Šios direktyvos 2 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės, be kita ko, nustato išimtinę teisę autoriams leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visą jų kūrinį arba jo dalį.

5.

Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamais tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.“

6.

Direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta:

„Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį viešą jų kūrinių originalo ar jo kopijų platinimą parduodant ar kitais būdais.“

7.

Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3–5 dalys išdėstytos taip:

„3.   Valstybės narės 2 ir 3 straipsniuose nustatytoms teisėms gali nustatyti išimtis arba apribojimus šiais atvejais, kai:

<…>

<…>

4.   Tais atvejais, kai valstybės narės atgaminimo teisei pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis gali nustatyti išimtį ar apribojimą, jos gali panašiai nustatyti išimtį ar apribojimą platinimo teisei, kaip nurodyta 4 straipsnyje, tokiu mastu, kurį pateisina leidžiamo atgaminimo tikslas.

5.   Šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse nustatytos išimtys ir apribojimai taikomi tik tam tikrais specialiais atvejais, kurie neprieštarauja įprastiniam kūrinio ar kito objekto naudojimui ir nepagrįstai nepažeidžia teisėtų teisių turėtojų interesų.“

8.

Marakešo sutarties dėl geresnių sąlygų susipažinti su paskelbtais kūriniais sudarymo akliems, regos sutrikimų ar kitą spausdinto teksto skaitymo negalią turintiems asmenims (toliau – Marakešo sutartis) preambulėje nurodyta:

„Susitariančiosios šalys,

<…>

<…>

<…>“

9.

Šios sutarties 1 straipsnis suformuluotas taip:

„Jokiomis šios Sutarties nuostatomis nenukrypstama nuo kitose sutartyse nustatytų susitariančiųjų šalių dvišalių įsipareigojimų ir nepažeidžiamos kitose sutartyse nustatytos susitariančiųjų šalių teisės.“

10.

Šios sutarties 2 straipsnyje numatyta:

„Šioje Sutartyje:

Įgaliotasis subjektas pats nustato ir taiko savo praktiką, kuria siekiama:

11.

Šio sutarties 4 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:

12.

Marakešo sutarties 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad susitariančiosios šalys 4 straipsnio 1 dalies nuostatas gali įgyvendinti nacionaliniuose autorių teisių įstatymuose numatydamos apribojimą ar išimtį, kurių tam tikri požymiai apibūdinti 4 straipsnio 2 dalyje.

13.

Šios sutarties 4 straipsnio 3–5 dalyse įtvirtinta:

„3.   Susitariančioji šalis 4 straipsnio 1 dalies nuostatas gali įgyvendinti, nacionaliniame autorių teisių įstatyme numatydama kitus apribojimus ar išimtis, vadovaudamasi 10 ir 11 straipsniais <…>.

4.   Šiame straipsnyje nurodytus apribojimus ar išimtis susitariančioji šalis gali numatyti taikyti tik tiems kūriniams, kurių konkrečios prieinamos formos kopijų naudos gavėjai neturi galimybės priimtinomis sąlygomis įsigyti toje rinkoje. <…>

5.   Atlygio taikant šiame straipsnyje nurodytus apribojimus ar išimtis klausimas sprendžiamas nacionalinėje teisėje.“

14.

Minėtos sutarties 5 straipsnyje nustatyta:

„1.   Susitariančiosios šalys numato, kad įgaliotasis subjektas gali platinti ar pateikti taikant apribojimą ar išimtį arba pagal įstatymą parengtas prieinamos formos kopijas naudos gavėjui arba kitos susitariančiosios šalies įgaliotajam subjektui <…>.

2.   Susitariančioji šalis 5 straipsnio 1 dalies nuostatas gali įgyvendinti, nacionaliniame autorių teisių įstatyme numatydama apribojimą ar išimtį, kuriuo:

su sąlyga, kad prieš platindamas ar pateikdamas prieinamos formos kopijas pirminis įgaliotasis subjektas nežinojo ar pagrįstai negalėjo žinoti, kad ši kopija bus pateikta kitiems nei naudos gavėjai asmenims <…>.

<…>

4.   

<…>“

15.

Marakešo sutarties 6 straipsnyje numatyta:

„Jei susitariančiosios šalies nacionalinėje teisėje naudos gavėjui, jo vardu veikiančiam asmeniui ar įgaliotajam subjektui leidžiama rengti kūrinio prieinamos formos kopiją, tos susitariančiosios šalies nacionalinėje teisėje jiems taip pat leidžiama be teisių turėtojo leidimo naudos gavėjų labui importuoti prieinamos formos kopiją.“

16.

Šios sutarties 9 straipsnio 1 ir 2 dalys išdėstytos taip:

„1.   Susitariančiosios šalys siekia padėti tarp valstybių keistis prieinamos formos kopijomis, skatindamos savanoriškai keistis informacija, kad įgaliotieji subjektai galėtų lengviau identifikuoti vieni kitus. Šiuo tikslu PINO Tarptautinis biuras sukuria informacinį punktą.

2.   Susitariančiosios šalys apsiima padėti savo įgaliotiesiems subjektams, vykdantiems veiklą pagal 5 straipsnį, pateikti informaciją apie savo 2 straipsnio c punkte nurodytą praktiką, t. y. keistis šia informacija tarp įgaliotųjų subjektų ir prireikus pateikti informaciją apie savo politiką ir praktiką, įskaitant susijusį tarpvalstybinį keitimąsi prieinamos formos kopijomis, suinteresuotosioms šalims bei visuomenės atstovams.“

17.

Minėtos sutarties 11 straipsnyje nustatyta:

„Priimdama priemones, būtinas šios Sutarties taikymui užtikrinti, susitariančioji šalis gali naudotis Berno konvencijoje, Sutartyje dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba, ir PINO autorių teisių sutartyje, įskaitant jų aiškinamuosius susitarimus, nustatytomis teisėmis ir turi vykdyti juose nustatytus įsipareigojimus, laikydamasi šių sąlygų:

18.

Šios sutarties 12 straipsnis išdėstytas taip:

„1.   Susitariančiosios šalys pripažįsta, kad susitariančioji šalis gali naudos gavėjų labui nacionaliniame įstatyme nustatyti kitus nei šioje Sutartyje numatytieji autorių teisių apribojimus ir išimtis, atsižvelgiant į tos susitariančiosios šalies ekonominę padėtį, jos socialinius bei kultūrinius poreikius ir jos tarptautines teises bei įsipareigojimus, o jei tai mažiausiai išsivysčiusi šalis – atsižvelgiant į jos ypatingus poreikius, konkrečias tarptautines teises ir įsipareigojimus ir su jais susijusias lankstumo sąlygas.

2.   Šia Sutartimi nepažeidžiami nacionaliniuose įstatymuose negalią turinčių asmenų labui numatyti kiti apribojimai ir išimtys.“

19.

2012 m. lapkričio 26 d. Europos Sąjungos Taryba priėmė sprendimą ir juo įgaliojo Komisiją Europos Sąjungos vardu dalyvauti Pasaulinėje intelektinės nuosavybės organizacijoje (PINO) pradėtose derybose dėl galimos tarptautinės sutarties, kurioje aklų, regos sutrikimų ar kitą spausdinto teksto skaitymo negalią turinčių asmenų naudai (toliau – „naudos gavėjai“) būtų nustatyti autorių teisių apribojimai ir išimtys.

20.

Šios derybos buvo užbaigtos 2013 m. birželio 17–28 d. Marakeše (Marokas) vykusioje diplomatinėje konferencijoje; joje 2013 m. birželio 27 d. buvo priimta Marakešo sutartis.

21.

Taryba įgaliojimus Sąjungos vardu pasirašyti šią sutartį suteikė 2014 m. balandžio 14 d. Sprendimu 2014/221/ES (OL L 115, 2014, p. 1). Šiame sprendime daroma nuoroda tiek į SESV 114 straipsnį, tiek į 207 straipsnį.

22.

2014 m. spalio 21 d. Komisija priėmė pasiūlymą dėl sprendimo dėl sudaryti Marakešo sutartį Europos Sąjungos vardu; jame nurodytas tas pats teisinis pagrindas. Šis pasiūlymas Taryboje nesurinko reikiamos balsų daugumos.

23.

Pirmiausia Komisija nurodo, kad Marakešo sutartis turi būti sudaryta kartu remiantis SESV 114 straipsniu dėl to, kad šia sutartimi suderinami valstybių narių teisės aktai, ir SESV 207 straipsniu, kad būtų reglamentuotas keitimasis prieinamos formos kopijomis su trečiosiomis šalimis. Todėl pagal SESV 3 straipsnio 1 ir 2 dalis Sąjunga turi išimtinę kompetenciją sudaryti šią sutartį.

24.

Jeigu tokiai nuomonei nebūtų pritarta, Komisija teigia, kad ši sutartis turėtų būti sudaryta remiantis vien SESV 207 straipsniu ir kad pagal SESV 3 straipsnio 1 dalį Sąjunga turi išimtinę kompetenciją tai padaryti.

25.

Komisija primena, kad pagal SESV 3 straipsnio 1 dalį Sąjunga turi išimtinę kompetenciją bendros prekybos politikos srityje, įskaitant kiek tai susiję su intelektinės nuosavybės komerciniais aspektais.

26.

Pastaroji sąvoka apima visą Marakešo sutartį ar bent jau jos 5 ir 6 straipsnius, taip pat kitų šios sutarties straipsnių aspektus, apie kuriuos užsiminta 5 ir 6 straipsniuose.

27.

Šiam teiginiui pagrįsti Komisija, remdamasi 2013 m. liepos 18 d. Sprendimu Daiichi Sankyo ir Sanofi-Aventis Deutschland (C‑414/11, EU:C:2013:520), nurodo, kad prie sąvokos „intelektinės nuosavybės komerciniai aspektai“, kaip ji suprantama pagal SESV 207 straipsnį, gali būti priskiriamos tik tos intelektinės nuosavybės srityje Sąjungos priimtos normos, kurios turi specifinį ryšį su tarptautine komercine prekyba.

28.

Ši sąvoka apima ne vien su Pasaulio prekybos organizacija (PPO) susijusias sutartis. Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad tarptautinis susitarimas, kuriuo derinamos intelektinės nuosavybės apsaugos sistemos, apskritai turi ryšį su bendra prekybos politika, jeigu juo siekiama skatinti prekybą.

29.

Nagrinėjamu atveju Komisija mano, kad nors Marakešo sutarties 4–6 ir 9 straipsniuose numatyta derinti susitariančiųjų šalių teisės aktus, pirmiausia ja siekiama ne suderinti šiuos aktus, o palengvinti tarpvalstybinį keitimąsi prieinamos formos kopijomis, įskaitant tokį keitimąsi tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių, suderinant tokius teisės aktus, kaip, be kita ko, nurodyta šios sutarties preambulėje ir 9 straipsnyje. Šių tarptautinės teisės normų intelektinės nuosavybės srityje priėmimas, atrodo, yra tik paprasta priemonė tarptautinės prekybos liberalizavimo tikslui pasiekti.

30.

Tai, kad Marakešo sutartis taikoma tik prieinamos formos kopijoms, padarytoms neatlygintinai, neturi reikšmės, nes, pirma, tai nepašalina galimybės numatyti atlygį, skirtą patirtoms išlaidoms padengti, ir, antra, SESV 207 straipsnis taikytinas ir tais atvejais, kai prekės tiekiamos arba paslaugos teikiamos neatlygintinai. Šiuo aspektu svarbu nurodyti, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies b punkte numatyta išimtis ar apribojimas taikomas ir veiklai, kuria nesiekiama pelno. Be to, šioje sutartyje įtvirtinta sistema gali susikirsti su komercine prieinamos formos kopijų platinimo ir keitimosi jomis veikla.

31.

Komisija taip pat mano, jog negalima pritarti argumentui, kad minėta sutartimi galiausiai siekiama socialinių ar humanitarinių tikslų, nes iš 1979 m. spalio 4 d. Nuomonės 1/78 (Tarptautinis susitarimas dėl natūralaus kaučiuko) (EU:C:1979:224) ir 1995 m. spalio 17 d. Sprendimo Werner (C‑70/94, EU:C:1995:328) matyti, kad bendros prekybos politikos negalima aiškinti siaurai, neįtraukiant į ją priemonių, kuriomis siekiama specifinių tikslų.

32.

Komisija teigia, kad tuo atveju, kai tinkamu teisiniu pagrindu visai Marakešo sutarčiai ar jos daliai patvirtinti reikėtų laikyti ne SESV 270, bet kitą straipsnį, Sąjunga turėtų išimtinę kompetenciją pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį, kurioje, be kita ko, numatyta, kad Sąjunga naudojasi tokia kompetencija tarptautiniam susitarimui sudaryti, jeigu jo sudarymas gali daryti poveikį bendroms Sąjungoms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį.

33.

Nors Komisija teigia, kad būtent SESV 114 straipsnis, o ne 19 straipsnis, yra tinkamas teisinis pagrindas, ji mano, jog teisinio pagrindo nustatymas bet kuriuo atveju yra antraeilis dalykas, nes tai nesvarbu nustatant, ar tarptautinis susitarimas daro poveikį bendroms Sąjungoms taisyklėms.

34.

Marakešo sutartyje įtvirtintos autorių teisės ir gretutinės teisės, ypač šių teisių išimtys ir apribojimai, Sąjungos lygiu buvo suderinti Direktyva 2001/29.

35.

Žinoma valstybės narės gali pačios nuspręsti, ar taikyti šioje direktyvoje numatytas išimtis ir apribojimus, tačiau tam jos naudojasi ribota diskrecija, nes, viena vertus, minėtos direktyvos 5 straipsnyje įtvirtintas išsamus išimčių ir apribojimų sąrašas, o kita vertus, valstybės narės šias išimtis ir apribojimus galėtų taikyti tik laikydamosi Sąjungos teisės nustatytų apribojimų.

36.

Darytina išvada, kad Marakešo sutartyje tikrai nukrypstama nuo autorių teisių ir gretutinių teisių, kurios buvo visiškai suderintos Direktyva 2001/29, nes joje numatyta privaloma taikyti išimtis ar apribojimas dėl naudojimo, tiesiogiai susijusio su negalia, o direktyvos 5 straipsnio 3 dalies b punkte tokiu atveju numatyta tik galimybė taikyti išimtį ar apribojimą.

37.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kai valstybės narės nusprendžia numatyti tokią išimtį ar apribojimą, jos naudojasi ne „išsaugota“ kompetencija, o pagal Sąjungos teisę „suteikta (leidžiama)“ galimybe, laikydamosi Sąjungos teisės nustatytos tvarkos. Vien aplinkybės, jog valstybės narės naudojasi tam tikra laisve reglamentuoti tam tikrus aspektus, nepakanka išvadai, kad Sąjungos išorės kompetencija šioje srityje nėra išimtinė, padaryti.

38.

Komisija taip pat nurodo, kad laikantis Marakešo sutarties 11 straipsnio ir Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 5 dalies nustatytas šioje sutartyje numatytos išimties ar apribojimo taikymo reikalavimas laikytis bendrosios sąlygos, pagal kurią tokios išimties ar apribojimo taikymas negali pažeisti teisių turėtojo teisėtų interesų ar prieštarauti įprastiniam jo kūrinio naudojimui. Ši pareiga kyla iš tarptautinių susitarimų, kurie patenka į Sąjungos išimtinę kompetenciją.

39.

Galiausiai Komisija mano, kad Marakešo sutarties 5 ir 6 straipsniuose reglamentuojama prekyba tarp valstybių narių ir jie turi poveikį prekių judėjimo laisvei. Be to, šios sutarties 7 straipsnis turi poveikį Direktyvos 2001/29 6 straipsniui, susijusiam su teisių turėtojų naudojamų techninių priemonių apsauga.

40.

Čekijos, Prancūzijos, Italijos, Vengrijos, Rumunijos, Suomijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės mano, kad Sąjunga neturi išimtinės kompetencijos sudaryti Marakešo sutarties, remdamasi SESV 3 straipsnio 1 dalimi ir 207 straipsniu.

41.

Šiuo klausimu jos pažymi, kad iš 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Daiichi Sankyo ir Sanofi-Aventis Deutschland (C‑414/11, EU:C:2013:520) matyti, kad tik normos, turinčios specifinį ryšį su tarptautine komercine prekyba, gali būti priskirtos prie sąvokos „intelektinės nuosavybės komerciniai aspektai“, kaip ji suprantama pagal SESV 207 straipsnį. Šis ryšys priklauso nuo numatyto sudaryti susitarimo dalyko ir tikslų atitikties bendrai prekybos politikai, o vien padarinių tarptautinei prekybai nepakanka.

42.

Jos teigia, kad Marakešo sutarties dalykas nėra tarptautinės komercinės prekybos liberalizavimas ar skatinimas ir ja nesiekiama šio tikslo.

43.

Pirma, iš šios sutarties preambulės ir nuostatų matyti, kad ja siekiama skatinti asmenų su negalia lygias galimybes ir socialinę įtrauktį. Tarpvalstybinis keitimasis yra tik priemonė šiam tikslui pasiekti arba, kaip mano Vengrijos vyriausybė, papildomas šios sutarties tikslas. Be to, Prancūzijos vyriausybė mano, kad šia sutartimi taip pat siekiama bendradarbiavimo vystymosi labui ir humanitarinės pagalbos. Todėl Marakešo sutartimi suderinant nacionalinės teisės aktus siekiama padidinti galimų naudoti prieinamos formos kopijų skaičių, o ne skatinti, palengvinti ar reglamentuoti tarptautinę komercinę prekybą.

44.

Dėl nurodytų priežasčių Prancūzijos, Rumunijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės mano, kad negalima daryti išvados, jog šia sutartimi siekiama išplėsti Sąjungos teisės nuostatoms analogiškų nuostatų, kaip nagrinėtos byloje, kurioje priimtas 2013 m. spalio 22 d. Sprendimas Komisija / Taryba (C‑137/12, EU:C:2013:675), taikymą, taip skatinant tarptautinę prekybą. Suomijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės taip pat laikosi nuomonės, kad 2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonė 2/00 (Kartachenos biosaugos protokolas) (EU:C:2001:664) ir 2009 m. rugsėjo 8 d. Sprendimas Komisija / Parlamentas ir Taryba (C‑411/06, EU:C:2009:518) yra svarbūs precedentai, nes juose Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad minėtose bylose nagrinėti susitarimai, reglamentuojantys tarptautinę prekybą, nepriskiriami prie bendros prekybos politikos srities dėl jais siekiamų tikslų.

45.

Antra, Čekijos, Prancūzijos, Italijos, Vengrijos, Suomijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės teigia, kad Marakešo sutartyje numatytas keitimasis nėra komercinis, o tai, remiantis Teisingumo Teismo praktika, reiškia, kad jis nepriskirtinas prie bendros prekybos politikos srities.

46.

Jų teigimu, iš nagrinėjamos sutarties 4 straipsnio 2 dalies matyti, kad joje numatytą išimtį ar apribojimą gali taikyti tik įgaliotasis subjektas, naudos gavėjas ar naudos gavėjo vardu veikiantis asmuo, nesiekdamas pelno. Be to, pagal šios sutarties 4 straipsnio 4 dalį susitariančiosioms šalims leidžiama nustatyti autorių teisių išimtis ar apribojimus, tik jeigu rinkoje naudos gavėjams negali būti pasiūlyta įsigyti prieinamos formos kopijų už priimtiną kainą. Panašiai – Marakešo sutartyje nurodytą tokių kopijų tarpvalstybinį keitimąsi galėtų vykdyti tik įgaliotasis subjektas, nesiekdamas pelno.

47.

Prancūzijos, Vengrijos, Rumunijos, Suomijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės mano, jog taip pat svarbu nurodyti, kad PINO derybos dėl Marakešo sutarties buvo pradėtos siekiant laikytis JT konvencijoje nustatytų įsipareigojimų, o šia konvencija siekiama kitų tikslų nei liberalizuoti ir skatinti tarptautinę komercinę prekybą.

48.

Vis dėlto Lietuvos vyriausybė ir Parlamentas teigia, kad nagrinėjamos sutarties 5, 6 ir 9 straipsniais ir juos įgyvendinančiomis nuostatomis siekiama skatinti, palengvinti ir reglamentuoti tarpvalstybinį keitimąsi, todėl jie patenka į bendros prekybos politikos sritį, kuri priskirta Sąjungos išimtinei kompetencijai. Jungtinės Karalystės vyriausybė pritaria šiai išvadai kaip alternatyvai.

49.

Įvairios pastabas Teisingumo Teismui pateikusios vyriausybės išdėsto skirtingas nuomones dėl tinkamo teisinio Marakešo sutarties sudarymo pagrindo. Prancūzijos vyriausybė nurodo SESV 114 ir 209 straipsnius, o jei šiai nuomonei nebūtų pritarta, – SESV 19 ir 209 straipsnius, Vengrijos vyriausybė – SESV 4 ir 114 straipsnius, Jungtinės Karalystės vyriausybė – SESV 19 straipsnį, o Suomijos vyriausybė – SESV 19 ir 114 straipsnius.

50.

Nepaisant šių skirtumų, Čekijos, Prancūzijos, Italijos, Lietuvos, Rumunijos, Suomijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės mano, kad Sąjunga pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį neturi išimtinės kompetencijos sudaryti nagrinėjamą sutartį, nes ta sutartis negali daryti poveikio Sąjungos bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo srities.

51.

Šiuo klausimu jos pažymi, kad iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog bet kurios tokio pobūdžio sutarties sudarymas turi būti pagrįstas numatomo sudaryti tarptautinio susitarimo ir galiojančios Sąjungos teisės ryšio konkrečia analize, atlikta atsižvelgiant, be kita ko, į atitinkamų nuostatų pobūdį ir turinį.

52.

Jų teigimu, Direktyva 2001/29 buvo tik minimaliai suderinti tam tikri autorių teisių ir gretutinių teisių aspektai; ja nebuvo suderintos šių teisių išimtys ir apribojimai.

53.

Pavyzdžiui, Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies b punkte valstybėms narėms tik suteikiama galimybė nustatyti autorių teisių ar gretutinių teisių išimtis ar apribojimus asmenų su negalia naudai. Taigi valstybės narės išsaugo tiek vidaus, tiek išorės kompetenciją padaryti šias išimtis ar šiuos apribojimus privalomus. Prancūzijos ir Rumunijos vyriausybės teigia, kad šią analizę patvirtina aplinkybė, kad minėtoje direktyvoje nenustatyta autorių teisių ar gretutinių teisių išimčių ar apribojimų asmenų su negalia naudai taikymo tvarka. Jungtinė Karalystė taip pat nurodo, kad tarp Marakešo sutarties ir šios direktyvos nėra jokių neatitikimų.

54.

Remdamosi šiais argumentais Prancūzijos, Vengrijos ir Rumunijos vyriausybės nurodo, kad iš 1995 m. lapkričio 15 d. Nuomonės 1/94 (Susitarimai – PPO sutarties priedai) (EU:C:1994:384) matyti, jog sudarydama tarptautinį susitarimą Sąjunga negali įpareigoti patvirtinti su autorių teisių arba gretutinių teisių išimtimis ar apribojimais asmenų su negalia naudai susijusias priemones, nes valstybės narės turi teisę nustatyti priemones, kurios būtų taikomos jų viduje.

55.

Vis dėlto Prancūzijos vyriausybė mano, kad situacija pasikeitė, kai 2015 m. gegužės 19 d. Taryba pateikė Komisijai prašymą pateikti teisės akto, kuriuo į Sąjungos teisę būtų įtraukta Marakešo sutarties 4 straipsnyje nustatyta privaloma išimtis ar apribojimas, pasiūlymą, ir šis prašymas buvo patenkintas. Ši aplinkybė yra svarbi remiantis Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią nustatant, ar didžiąją dalį tam tikros srities reglamentuoja Sąjungos teisės normos, reikia, be kita ko, atsižvelgti į Sąjungos teisės raidos perspektyvas. Todėl nurodytos sutarties 4 straipsnis patenka į Sąjungos išimtinę kompetenciją.

56.

Ši vyriausybė laikosi nuomonės, kad nurodyta išvada nepaneigia pasidalomosios kompetencijos buvimo, kiek tai susiję su kitomis nagrinėjamos sutarties nuostatomis, juo labiau jeigu jos susijusios su bendradarbiavimu vystymosi labui ir humanitarine pagalba, ir kad SESV 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog naudojimasis Sąjungos kompetencija šiose srityse negali trukdyti valstybėms narėms naudotis savo kompetencija.

57.

Atvirkščiai, Čekijos, Italijos, Vengrijos, Rumunijos, Suomijos, Jungtinės Karalystės vyriausybės, Parlamentas ir Taryba teigia, kad šios nuomonės 55 punkte nurodyto Tarybos prašymo nepakanka nustatyti Sąjungos teisės raidos perspektyvą, į kurią turi būti atsižvelgta vertinant Sąjungos išimtinės kompetencijos buvimą Marakešo sutartimi reglamentuojamoje srityje.

58.

Vis dėlto Parlamentas mano, kad Sąjunga turi išimtinę kompetenciją, kiek tai susiję su nagrinėjamos sutarties 4 straipsniu; beje, ji pasinaudojo kompetencija šioje srityje priimdama Direktyvą 2001/29. Tai, kad valstybės narės turi diskreciją taikyti šioje direktyvoje nustatytas išimtis ir apribojimus, nereiškia, jog yra pasidalomoji kompetencija, nes su Sąjungos teisės akto taikymo sritimi susijusias išimtis reikia skirti nuo tokiame akte nustatytų teisių išimčių.

59.

Be to, Marakešo sutarties 4 straipsnio poveikis Direktyvoje 2001/29 nustatytai sistemai yra akivaizdus, nes šia sutartimi panaikinama valstybių narių turima diskrecija pagal šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalies b punktą.

60.

Atsižvelgiant į Marakešo sutarties tikslą ir turinį aiškiai matyti, kad ji nesusijusi nė su viena iš pirmų keturių SESV 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų sričių. Tačiau reikia išnagrinėti, ar visa ši sutartis, ar jos dalis turi ryšį su SESV 207 straipsnyje apibrėžta bendra prekybos politika; pastaroji pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies e punktą priskirta Sąjungos išimtinei kompetencijai.

61.

Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika vien aplinkybės, kad Sąjungos aktas gali turėti tam tikrų padarinių tarptautinei prekybai, nepakanka padaryti išvadą, kad šį aktą reikia priskirti prie bendros prekybos politikos srities aktų. Sąjungos aktas priskirtinas prie tokios politikos srities, jeigu jo specifinis ryšys su tarptautine prekyba pasireiškia tuo, kad jis yra iš esmės skirtas tokiai prekybai skatinti, palengvinti ar reglamentuoti ir turi jai tiesioginį ir nedelsiamą poveikį (2013 m. liepos 18. Sprendimo Daiichi Sankyo ir Sanofi-Aventis Deutschland, C‑414/11, EU:C:2013:520, 51 punktas ir 2013 m. spalio 22 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑137/12, EU:C:2013:675, 57 punktas).

62.

Nustatant, ar Marakešo sutartis priskirtina prie šios politikos srities, svarbu išnagrinėti ir jos tikslus, ir turinį.

63.

Pirma, dėl Marakešo sutarties tikslo reikia pažymėti, kad pačiame jos pavadinime nurodyta, jog ja siekiama užtikrinti geresnes sąlygas naudos gavėjams, t. y. akliems, regos sutrikimų ar kitą spausdinto teksto skaitymo negalią turintiems asmenims susipažinti su paskelbtais kūriniais.

64.

Susitariančiųjų šalių siekis suderinti autorių teisių išimtis ir apribojimus ir palengvinti prieinamos formos kopijų sklaidą, kad būtų užtikrintos geresnės sąlygos naudos gavėjams susipažinti su paskelbtais kūriniais ir taip būtų pašalintos šiuo metu egzistuojančios šios galimybės susipažinti kliūtys, patvirtintas, be kita ko, nagrinėjamos sutarties preambulės 7, 8 ir 12 konstatuojamosiose dalyse.

65.

Be to, iš nagrinėjamos sutarties preambulės 1, 2 ir 4 konstatuojamųjų dalių matyti, kad tarptautiniu lygiu sustiprinta teisinė sistema, įtvirtinta šioje sutartyje, galiausiai turi leisti užtikrinti asmenų su negalia nediskriminavimo, vienodų galimybių, prieigos, visiško ir veiksmingo dalyvavimo ir socialinės įtraukties principų, paskelbtų JT konvencijoje, laikymąsi, be kita ko, šalinant kliūtis, kurios trukdo jų saviraiškos laisvei, naudojimuisi teise į mokslą ir visapusiškai tobulėti.

66.

Iš tiesų Marakešo sutarties preambulės 4 ir 7 konstatuojamosiose dalyse kalbama apie prieinamos formos kopijų sklaidą ir tarpvalstybinį keitimąsi.

67.

Vis dėlto, viena vertus, šiose konstatuojamosiose dalyse nenurodytas komercinis tokios sklaidos ar keitimosi pobūdis, o kita vertus, ši sklaida ir keitimasis nurodyti tik kaip priemonė, skirta sudaryti geresnėms sąlygoms naudos gavėjams susipažinti su minėtomis kopijomis ir išvengti tam skiriamų susitariančiųjų šalių pastangų dubliavimosi.

68.

Be to, nors iš nagrinėjamos sutarties preambulės 3, 9, 10 ir 12 konstatuojamųjų dalių matyti, kad susitariančiosios šalys pripažįsta autorių teisių apsaugos svarbą bendrai ir tarptautinės autorių teisių sistemos svarbą konkrečiai, iš preambulėje pavartotų formuluočių nematyti, kad šia sutartimi būtų siekiama stiprinti šią apsaugą ar sistemą.

69.

Iš šios sutarties nuostatų taip pat nematyti, kad ja būtų siekiama kitų, nei jos pavadinime ir preambulėje išdėstytų, tikslų.

70.

Taigi reikia daryti išvadą, kad Marakešo sutartimi iš esmės siekiama pagerinti naudos gavėjų padėtį įvairiomis priemonėmis, tarp kurių yra ir paprastesnė prieinamos formos kopijų sklaida, sudarant geresnes sąlygas šiems asmenims susipažinti su paskelbtais kūriniais.

71.

Dėl nagrinėjamos sutarties turinio reikia pažymėti, kad iš jo matyti, jog siekdamos nurodytų tikslų susitariančiosios šalys turi imtis dviejų atskirų ir viena kitą papildančių priemonių.

72.

Pirma, sutarties 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad susitariančiosios šalys nustato atgaminimo teisės, platinimo teisės ir teisės viešai paskelbti kūrinį apribojimą ar išimtį, siekdamos sudaryti geresnes sąlygas naudos gavėjams gauti kūrinių prieinamos formos kopijas. Kitose šio straipsnio dalyse nurodyti būdai, kuriais pasinaudodamos susitariančiosios šalys gali įgyvendinti šią pareigą nacionalinės teisės aktuose, nors šiuo klausimu joms paliekama plati diskrecija.

73.

Antra, Marakešo sutarties 5 ir 6 straipsniuose nustatytos tam tikros pareigos, susijusios su prieinamos formos kopijų tarpvalstybiniu keitimusi.

74.

Sutarties 5 straipsnio 1 dalyje konkrečiai įtvirtinta, kad susitariančiosios šalys numato, jog tais atvejais, kai prieinamos formos kopija parengta pagal apribojimą ar išimtį, ar pagal įstatymą, įgaliotasis subjektas gali tokią kopiją platinti ar pateikti naudos gavėjams arba kitos susitariančiosios šalies įgaliotajam subjektui. Kitose šio straipsnio dalyse nurodyti būdai, kuriais pasinaudodamos susitariančiosios šalys gali įgyvendinti šią pareigą nacionalinės teisės aktuose, nors šiuo klausimu joms paliekama plati diskrecija.

75.

Savo ruožtu sutarties 6 straipsnyje nurodyta, kad jei pagal susitariančiosios šalies nacionalinę teisę naudos gavėjui, jo vardu veikiančiam asmeniui arba įgaliotajam subjektui leidžiama rengti kūrinio prieinamos formos kopiją, pagal šią teisę šiems asmenims taip pat leidžiama be teisių turėtojo leidimo importuoti prieinamos formos kopiją naudos gavėjų naudai.

76.

Sutarties 5 ir 6 straipsnius papildo 9 straipsnis; jame susitariančiosios šalys įpareigojamos bendradarbiauti, kad būtų palengvintas prieinamos formos kopijų tarpvalstybinis keitimasis.

77.

Remiantis šia informacija, reikia nustatyti, ar visa Marakešo sutartis, ar jos dalis patenka į bendros prekybos politikos sritį.

78.

Pirmiausia šiuo klausimu, be abejo, reikia nurodyti, kad normos, Sąjungos priimtos intelektinės nuosavybės srityje, kurios turi specifinį ryšį su tarptautine komercine prekyba, gali patekti į SESV 207 straipsnio 1 dalyje vartojamą sąvoką „intelektinės nuosavybės komerciniai aspektai“, taigi į bendros prekybos politikos sritį (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Daiichi Sankyo ir Sanofi-Aventis Deutschland, C‑414/11, EU:C:2013:520, 52 punktą).

79.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad tam tikros tarptautinės teisės normos, kuriose įtvirtintos nuostatos, taikytinos dėl kiekvienos iš pagrindinių kategorijų intelektinės nuosavybės teisių, turi specifinį ryšį su tarptautine prekyba, nes šios normos, kaip sudedamoji PPO sistemos dalis, yra tarptautinės prekybos liberalizavimo dalis ir jomis siekiama palengvinti šią prekybą, sumažinant tarptautinės prekybos trikdžius (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Daiichi Sankyo ir Sanofi-Aventis Deutschland, C‑414/11, EU:C:2013:520, 53 ir 57–60 punktus).

80.

Be to, Teisingumo Teismas, remdamasis tuo, kad normomis, nustatančiomis sąlygine prieiga grindžiamų paslaugų tinkamą teisinę apsaugą, labiau siekiama skatinti tokių paslaugų tarptautinę prekybą, nei pagerinti vidaus rinkos veikimą, nusprendė, kad jos turi specifinį ryšį su šia prekyba, taigi patenka į bendros prekybos politikos sritį (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 22 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑137/12, EU:C:2013:675, 64, 65 ir 67 punktus).

81.

Vis dėlto, priešingai, nei teigia Komisija, panašių motyvų negalima pritaikyti Marakešo sutarties nuostatoms, nustatančioms atgaminimo teisės, platinimo teisės ir teisės viešai paskelbti kūrinį apribojimą ar išimtį.

82.

Kaip matyti iš šios nuomonės 63‑70 punktų, Marakešo sutartimi siekiama pagerinti naudos gavėjų padėtį, įvairiomis priemonėmis sudarant geresnes sąlygas šiems asmenims susipažinti su paskelbtais kūriniais, o ne palengvinti ar reglamentuoti prieinamos formos kopijų tarptautinę prekybą.

83.

Konkrečiai dėl atgaminimo teisės, platinimo teisės ir teisės viešai paskelbti kūrinį apribojimų ar išimčių suderinimo reikia pažymėti, kad nagrinėjamos sutarties preambulės 12 konstatuojamojoje dalyje būtent nurodyta, kad tokiu suderinimu siekiama sudaryti geresnes sąlygas naudos gavėjams susipažinti su kūriniais ir jais naudotis.

84.

Be to, Marakešo sutarties 4 straipsnis nederina nacionalinės teisės aktų, kurie sudaro galimybes iš esmės palengvinti tarptautinę prekybą, nes susitariančiosios šalys turi plačią diskreciją įgyvendinti šį straipsnį, o iš šios sutarties 12 straipsnio matyti, kad ja nesiekiama uždrausti susitariančiosioms šalims nacionalinės teisės aktuose nustatyti kitų, nei šioje sutartyje nustatytų, išimčių ir apribojimų naudos gavėjų naudai ir nedraudžiama to daryti.

85.

Komisijos argumentui, kad iš intelektinės nuosavybės klausimus reglamentuojančių normų tik normos, reglamentuojančios neturtines teises, nepatenka į SESV 207 straipsnyje vartojamą sąvoką „intelektinės nuosavybės komerciniai aspektai“, negalima pritarti, nes taip būtų pernelyg išplėsta bendros prekybos politikos taikymo sritis ir prie jos priskirtos normos, kurios neturi specifinio ryšio su tarptautine komercine prekyba.

86.

Tokiomis aplinkybėmis negalima laikyti, kad Marakešo sutarties normos, kuriomis nustatoma atgaminimo teisės, platinimo teisės ir teisės viešai paskelbti kūrinį išimtis ar apribojimas, turi specifinį ryšį su tarptautine prekyba, dėl kurio jos būtų susijusios su SESV 207 straipsnyje nurodytais intelektinės nuosavybės komerciniais aspektais.

87.

Antra, dėl Marakešo sutarties normų, reglamentuojančių prieinamos formos kopijų eksportą ir importą, reikia nurodyti, kad jos, be jokių abejonių, susijusios su tokių kopijų tarptautine prekyba.

88.

Vis dėlto iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad vertinant šių normų ryšį su bendra prekybos politika reikia atsižvelgti į jų tikslą (šiuo klausimu žr. 2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonės 2/00 (Kartachenos biosaugos protokolas), EU:C:2001:664, 35–37 punktus ir 2009 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija / Parlamentas ir Taryba, C‑411/06, EU:C:2009:518, 49–54 ir 71, 72 punktus).

89.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šios nuomonės 63–70 punktuose, ir, nesant jokio įrodymo, kad Marakešo sutarties 5, 6 ir 9 straipsniais siekiama kito tikslo nei tas, kurio siekiama visa šia sutartimi, reikia daryti išvadą, kad šiais straipsniais konkrečiai siekiama ne skatinti, palengvinti ar reglamentuoti prieinamos formos kopijų tarptautinę prekybą, o pagerinti naudos gavėjų padėtį, sudarant jiems geresnes sąlygas susipažinti su kitose susitariančiosiose šalyse atgamintomis prieinamos formos kopijomis.

90.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, prieinamos formos kopijų tarpvalstybinio keitimosi palengvinimas veikiau yra priemonė šios sutarties nekomercinio pobūdžio tikslui pasiekti, o ne jai priskiriamas tikslas.

91.

Be to, reikia nurodyti, kad, atsižvelgiant į Marakešo sutartyje numatyto keitimosi požymius, jis negali būti prilygintas komerciniais tikslais vykdomai tarptautinei prekybai (pagal analogiją žr. 2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonės 2/00 (Kartachenos biosaugos protokolas), EU:C:2001:664, 38 punktą ir 2009 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija / Parlamentas ir Taryba, C‑411/06, EU:C:2009:518, 69 punktą).

92.

Nagrinėjamos sutarties 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga leisti prieinamos formos kopijų eksportą taikoma tik įgaliotojo subjekto vykdomam eksportui. Šios sutarties 9 straipsnis patvirtina, kad tokiu mechanizmu siekiama skatinti, palengvinti ar reglamentuoti ne bet kokį keitimąsi prieinamos formos kopijomis, o tik keitimąsi tarp įgaliotųjų subjektų.

93.

Marakešo sutarties 2 straipsnio c punkte nurodyta, kad šie subjektai turi būti įgalioti arba pripažinti vyriausybės, vykdyti veiklą nesiekdami pelno ir savo paslaugas teikti tik naudos gavėjams. Nors pagal sutarties 4 straipsnio 5 dalį nedraudžiama, kad jos 5 straipsnyje reglamentuojamas eksportas būtų atlygintinis, toks atlygis gali būti taikomas tik laikantis apribojimų, nustatytų dėl eksportuotojo ne pelno veiklos pobūdžio.

94.

Panašiai pagal sutarties 6 straipsnį susitariančiosios šalys įpareigojamos leisti importą tik tais atvejais, kai importo veikla tiesiogiai ar netiesiogiai užsiima pats naudos gavėjas arba įgaliotasis subjektas.

95.

Be to, iš Marakešo sutarties 5 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio aiškiai matyti, kad šios nuostatos taikomos tik eksportui ir importui naudos gavėjų labui, prireikus pasitelkiant įgaliotąjį subjektą. Sutarties 2 straipsnio c punkte ir 5 straipsnio 2 ir 4 dalyse papildomai nustatytas mechanizmas, skirtas užtikrinti, kad importuotas ar eksportuotas prieinamos formos kopijas gautų tik naudos gavėjai.

96.

Dar daugiau, prieinamos formos kopijos, kurių eksportą reglamentuoja nagrinėjamos sutarties 5 straipsnio 1 dalis, yra tik tos kopijos, kurios buvo parengtos taikant apribojimą ar išimtį, ar pagal įstatymą. Savo ruožtu sutarties 6 straipsnyje tik numatyta, kad tokių kopijų importas į susitariančiosios šalies teritoriją turi būti leidžiamas, jeigu pagal šios susitariančiosios šalies teisę naudos gavėjui ar įgaliotajam subjektui leidžiama parengti šias kopijas.

97.

Taigi ne tik Marakešo sutartyje skatinamas tarpvalstybinis keitimasis nepatenka į įprastą tarptautinės komercinės prekybos sritį, bet ir šioje sutartyje įtvirtinta speciali tvarka netaikoma prieinamos formos kopijų tarptautinei prekybai, kurią paprasti ūkio subjektai vykdo komerciniais tikslais arba ne pagal nuostatas, nustatančias išimtis ar apribojimus naudos gavėjų naudai.

98.

Be to, nagrinėjamos sutarties 1 ir 11 straipsniuose nustatytas reikalavimas vykdyti pagal tarptautines sutartis prisiimtus įsipareigojimus, o tai reiškia, kad joje nustatyta tvarka nesiekiama nukrypti nuo tarptautinės teisės normų, reglamentuojančių literatūros ir meno kūrinių tarptautinę komercinę prekybą.

99.

Atsižvelgiant į skirtingus požymius, Marakešo sutartyje nustatytą tvarką reikia skirti nuo tvarkos, patenkančios į bendros prekybos politikos sritį, išnagrinėtos Teisingumo Teismo 1979 m. spalio 4 d. Nuomonėje 1/78 (Tarptautinis susitarimas dėl natūralaus kačiuko) (EU:C:1979:224), 1995 m. spalio 17 d. Sprendime Werner (C‑70/94, EU:C:1995:328), 2006 m. sausio 10 d. Sprendime Komisija / Taryba (C‑94/03, EU:C:2006:2) ir 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendime Komisija / Taryba (C‑281/01, EU:C:2002:761); pastarąja tvarka nebuvo siekiama vien komercinių tikslų; ji buvo pagrįsta nustatytomis komercinio pobūdžio priemonėmis.

100.

Esant tokiai situacijai, vien aplinkybė, kad Marakešo sutartyje nustatyta tvarka gali būti taikoma kūriniams, dėl kurių vykdoma ar gali būti vykdoma komercinė veikla, ir kad tam tikromis aplinkybėmis ji gali turėti netiesioginį poveikį tokių kūrinių tarptautinei prekybai, nereiškia, kad ji patenka į bendros prekybos politikos sritį (pagal analogiją žr. 2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonės 2/00 (Kartachenos biosaugos protokolas), EU:C:2001:664, 40 punktą).

101.

Taigi darytina išvada, kad Marakešo sutarties sudarymas nepatenka į SESV 207 straipsnyje apibrėžtos bendros prekybos politikos sritį ir dėl to pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies e punktą Sąjunga neturi išimtinės kompetencijos jos sudaryti.

102.

Pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį Sąjunga turi išimtinę kompetenciją sudaryti tarptautinius susitarimus, kai jų sudarymas numatytas Sąjungos teisėkūros procedūra priimtame akte arba yra būtinas, kad Sąjunga galėtų naudotis savo vidaus kompetencija, arba jei jų sudarymas gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį.

103.

Marakešo sutarties sudarymas nenumatytas jokiame Sąjungos teisėkūros akte ir jis nėra būtinas, kad Sąjunga galėtų naudotis savo vidaus kompetencija.

104.

Todėl šiai bylai svarbus tik vienas atvejis, nurodytas SESV 3 straipsnio 2 dalyje, kuris atitinka situaciją, kai tarptautinio susitarimo sudarymas „gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį“.

105.

Šiuo aspektu iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog yra pavojus, kad valstybių narių prisiimtais tarptautiniais įsipareigojimais gali būti pažeistos Sąjungos bendrosios taisyklės ar pakeista jų taikymo sritis, kuriuo pateisinama Sąjungos išimtinė išorės kompetencija, jeigu tokie įsipareigojimai susiję su minėtų taisyklių taikymo sritimi (2014 m. spalio 14 d. Nuomonės 1/13 (Trečiųjų šalių prisijungimas prie Hagos konvencijos), EU:C:2014:2303, 71 punktas ir 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Green Network, C‑66/13, EU:C:2014:2399, 29 punktas).

106.

Tokiam pavojui konstatuoti nebūtina, kad sritis, kurioje prisiimama tarptautinių įsipareigojimų, visiškai sutaptų su Sąjungos teisės aktų reglamentuojama sritimi (2014 m. spalio 14 d. Nuomonės 1/13 (Trečiųjų šalių prisijungimas prie Hagos konvencijos), EU:C:2014:2303, 72 punktas ir 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Green Network, C‑66/13, EU:C:2014:2399, 30 punktas).

107.

Konkrečiai kalbant, tokie tarptautiniai įsipareigojimai gali daryti poveikį Sąjungos taisyklių taikymo sričiai ar ją pakeisti tuo atveju, kai jų prisiimama srityje, kurios didžioji dalis reglamentuojama šių taisyklių (šiuo klausimu žr. 2014 m. spalio 14 d. Nuomonės 1/13 (Trečiųjų šalių prisijungimas prie Hagos konvencijos), EU:C:2014:2303, 73 punktą ir 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Green Network, C‑66/13, EU:C:2014:2399, 31 punktą).

108.

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina: kadangi Sąjunga turi tik suteiktą kompetenciją, kompetencijos, kuri, be to, yra išimtinio pobūdžio, buvimas turi būti pagrįstas išvadomis, padarytomis visapusiškai ir konkrečiai išanalizavus santykį, egzistuojantį tarp numatyto sudaryti tarptautinio susitarimo ir galiojančios Sąjungos teisės. Atliekant šią analizę reikia atsižvelgti į sritis, reglamentuojamas atitinkamai Sąjungos teisės normų ir numatomo sudaryti susitarimo nuostatų, jų galimą raidą, šių normų ir nuostatų pobūdį, taip pat turinį, kad būtų galima patikrinti, ar nagrinėjamas susitarimas gali daryti poveikį vienodam ir nuosekliam Sąjungos taisyklių taikymui ir geram jų sukuriamos sistemos veikimui (2014 m. spalio 14 d. Nuomonės 1/13 (Trečiųjų šalių prisijungimas prie Hagos konvencijos), EU:C:2014:2303, 74 punktas ir 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Green Network, C‑66/13, EU:C:2014:2399, 33 punktas).

109.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip matyti iš šios nuomonės 71–76 punktų, Marakešo sutartyje nustatyta, kad susitariančiosios šalys, siekdamos jos tikslų, turi imtis dviejų atskirų ir viena kitą papildančių priemonių, t. y. pirma, nustatyti atgaminimo teisės, platinimo teisės ir teisės viešai paskelbti kūrinį apribojimą ar išimtį, siekdamos sudaryti geresnes sąlygas naudos gavėjams gauti kūrinių prieinamos formos kopijas, ir, antra, patvirtinti eksporto ir importo tvarką, skirtą tam tikrų rūšių tarpvalstybiniam keitimuisi prieinamos formos kopijomis palengvinti.

110.

Vis dėlto Direktyvos 2001/29 2–4 straipsniuose autoriams suteikiama išimtinė teisė leisti arba uždrausti kūrinių atgaminimą, viešą paskelbimą ir platinimą.

111.

Be to, šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalies b punkte nurodyta, kad valstybės narės turi teisę nustatyti atgaminimo teisės ir viešo paskelbimo teisės išimtį ar apribojimą tuo atveju, kai kūriniai naudojami „žmonių su negalia naudai ir šis naudojimas yra tiesiogiai susijęs su šia negalia, yra nekomercinio pobūdžio ir tokio masto, kurį pateisina atitinkama negalia“. Iš direktyvos 5 straipsnio 4 dalies matyti, kad valstybės narės taip pat gali nustatyti platinimo teisės išimtį ar apribojimą tokiu mastu, kurį pateisina leidžiamo atgaminimo tikslas, nurodytas jos 5 straipsnio 3 dalies b punkte.

112.

Taigi Marakešo sutartyje nustatyta išimtis ar apribojimas turi būti taikomi Direktyvos 2001/29 suderintoje srityje. Tas pats pasakytina apie šioje sutartyje nustatytą importo ir eksporto tvarką, nes galiausiai ja siekiama leisti vienoje susitariančiojoje šalyje paskelbtas prieinamos formos kopijas viešai paskelbti ar platinti kitos susitariančiosios šalies teritorijoje be teisių turėtojų leidimo.

113.

Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad nors kai kurios pastabas Teisingumo Teismui pateikusios vyriausybės pažymėjo, jog Marakešo sutartyje nustatyti įsipareigojimai galėtų būti vykdomi nepažeidžiant Direktyvos 2001/29, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką valstybės narės negali prisiimti tarptautinių įsipareigojimų srityje, kurios didžioji dalis yra reglamentuojama Sąjungos bendrųjų taisyklių, ne per Sąjungos institucijas, net jeigu tarp tokių įsipareigojimų ir šių taisyklių nėra prieštaravimo (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑114/12, EU:C:2014:2151, 70 ir 71 punktus ir 2014 m. spalio 14 d. Nuomonės 1/13 (Trečiųjų šalių prisijungimas prie Hagos konvencijos), EU:C:2014:2303, 86 punktą).

114.

Atsižvelgiant į tai, bet kuriuo atveju negali būti lemiama aplinkybė (darant prielaidą, kad ji nustatyta), kad Marakešo sutarties 11 straipsnyje nustatyta pareiga panaši į iš Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 5 dalies kylančią pareigą ar kad šios sutarties 4–6 straipsniuose nustatytos sąlygos savaime neprieštarauja šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalies b punkte ir 4 dalyje nustatytoms sąlygoms.

115.

Be to, kaip pažymėjo pastabas Teisingumo Teismui pateikusios vyriausybės, reikia nurodyti, kad iš Direktyvos 2001/29 pavadinimo ir 7 konstatuojamosios dalies matyti, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas autorių teises ir gretutines teises suderino tik iš dalies, nes šia direktyva nesiekiama pašalinti nacionalinės teisės aktų skirtumų, kurie nedaro žalos vidaus rinkos veikimui, ar užkirsti jiems kelio (šiuo klausimu žr. 2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Copydan Båndkopi, C‑463/12, EU:C:2015:144, 88 punktą ir 2015 m. kovo 26 d. Sprendimo C More Entertainment, C‑279/13, EU:C:2015:199, 29 punktą).

116.

Konkrečiai kalbant apie minėtų teisių išimtis ir apribojimus, reikia nurodyti, jog minėtos direktyvos 31 konstatuojamojoje dalyje skelbiama, kad jų suderinimo laipsnis turėtų būti grindžiamas jų poveikiu tinkamam vidaus rinkos veikimui. Beje, būtent todėl Sąjungos teisės aktų leidėjas šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalies b punkte ir 4 dalyje nevisiškai suderino išimtis ir apribojimus asmenų su negalia naudai.

117.

Vis dėlto pats savaime šis argumentas negali būti lemiamas.

118.

Iš tikrųjų, nors iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad tarptautinis susitarimas, reglamentuojantis visiškai suderintą sritį, gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonės 1/94 (Susitarimai – PPO sutarties priedai), EU:C:1994:384, 96 punktą ir 2002 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Komisija / Danija, C‑467/98, EU:C:2002:625, 84 punktą), tai yra tik vienas iš atvejų, kai tenkinama SESV 3 straipsnio 2 dalies pabaigoje nustatyta sąlyga (šiuo klausimu žr. 2006 m. vasario 7 d. Nuomonės 1/03 (Nauja Lugano konvencija), EU:C:2006:81, 121 punktą).

119.

Taip pat reikia pažymėti, kad nors valstybės narės turi diskreciją naudotis galimybe nustatyti išimtį ar apribojimą asmenų su negalia naudai, ši diskrecija pagrįsta Sąjungos teisės aktų leidėjo sprendimu suteikti valstybėms narėms šią galimybę Direktyvoje 2001/29 suderintomis teisės nuostatomis, kuriomis užtikrinama didelė ir darni atgaminimo teisių, viešo paskelbimo teisių ir platinimo teisių apsauga (šiuo klausimu žr. 2012 m. balandžio 26 d. Sprendimo DR ir TV2 Danmark, C‑510/10, EU:C:2012:244, 32 punktą ir 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑114/12, EU:C:2014:2151, 79 punktą).

120.

Minėtos direktyvos 5 straipsnio 3 dalies b punktas ir 4 dalis nepriskirtini prie atvejo, nurodyto 1993 m. kovo 19 d. Nuomonės 2/91 (TDO Konvencija Nr. 170) (EU:C:1993:106) 18 ir 21 punktuose; šioje nuomonėje Teisingumo Teismas nepripažino Sąjungos išimtinės kompetencijos tiek dėl Sąjungos teisės, tiek dėl nurodytos tarptautinės konvencijos nuostatose įtvirtintų minimalių reikalavimų pobūdžio.

121.

Direktyvos 2001/29 nuostatos ne nustato minimalų autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos lygį, neturintį poveikio valstybių narių kompetencijai numatyti didesnę šių teisių apsaugą, o veikiau įtvirtina nuo Sąjungos teisės aktų leidėjo suderintų teisių nukrypti leidžiančią nuostatą, pagal kurią laikantis tam tikrų sąlygų valstybėms narėms leidžiama nustatyti šių teisių išimtį ar apribojimą. Todėl šia Sąjungos teisės suteikta galimybe pasinaudojusi valstybė narė galiausiai užtikrins mažesnę tų pačių teisių apsaugą nei apsauga, paprastai užtikrinama dėl šios direktyvos 2‑4 straipsniuose įtvirtinto suderinto apsaugos lygio.

122.

Šiomis aplinkybėmis reikia pridurti, kad valstybėms narėms suteikta diskrecija turi būti naudojamasi laikantis Sąjungos teisėje nustatytų apribojimų (pagal analogiją žr. 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Painer, C‑145/10, EU:C:2011:798, 104 punktą), o tai reiškia, kad valstybės narės negali savo nuožiūra nustatyti nesuderintų išimties ar apribojimo asmenų su negalia naudai parametrų (pagal analogiją žr. 2012 m. balandžio 26 d. Sprendimo DR ir TV2 Danmark, C‑510/10, EU:C:2012:244, 36 punktą).

123.

Konkrečiai kalbant, valstybės narės savo teisės aktuose gali nustatyti išimtį ar apribojimą asmenų su negalia naudai, tik jeigu laikosi visų Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies b punkte nustatytų sąlygų, t. y. ši išimtis ar apribojimas taikomi tik naudojimui asmenų su negalia naudai ir šis naudojimas tiesiogiai susijęs su šia negalia, yra nekomercinio pobūdžio ir tokio masto, kurį pateisina atitinkama negalia (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo OSA, C‑351/12, EU:C:2014:110, 39 punktą); šios sąlygos neįtvirtintos Marakešo sutarties 4–6 straipsniuose.

124.

Be to, valstybės narės turima diskrecija taikyti išimtį ar apribojimą asmenų su negalia naudai negali naudotis taip, kad pažeistų šia direktyva siekiamus tikslus nustatyti aukštą autorių apsaugos lygį ir užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą, kaip matyti iš jos 1 ir 9 konstatuojamųjų dalių (pagal analogiją žr. 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Painer, C‑145/10, EU:C:2011:798, 107 punktą ir 2014 m. balandžio 10 d. Sprendimo ACI Adam ir kt., C‑435/12, EU:C:2014:254, 34 punktą).

125.

Nurodytą valstybių narių diskreciją taip pat riboja Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 5 dalis, pagal kurią numatyta triguba šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalies b punkte esančios išimties ar apribojimo nustatymo sąlyga, t. y. toks apribojimas ar išimtis taikomi tik tam tikrais specialiais atvejais, jie neturi prieštarauti įprastam kūrinio naudojimui ir neturi nepagrįstai pažeisti teisėtų autorių teisių turėtojų interesų (pagal analogiją žr. 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Infopaq International, C‑5/08, EU:C:2009:465, 58 punktą ir 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Painer, C‑145/10, EU:C:2011:798, 110 punktą).

126.

Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, darytina išvada, kad nors valstybės narės turi galimybę taikyti Direktyvos 2001/29 2–4 straipsniuose įtvirtintų suderintų normų išimtį ar apribojimą asmenų su negalia naudai, šią galimybę joms suteikė Sąjungos teisės aktų leidėjas ir ji yra griežtai apribota šios nuomonės 123‑125 punktuose išdėstytų Sąjungos teisės reikalavimų.

127.

Taip pat svarbu pažymėti, kad tais atvejais, kai Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies b punkte numatyta tik valstybių narių galimybė nustatyti išimtį ar apribojimą naudos gavėjų naudai, Marakešo sutarties 4 straipsnyje įtvirtinta pareiga tai padaryti.

128.

Dėl to sudarius nurodytą sutartį Sąjungos teisėje įtvirtinti įvairūs apribojimai ir reikalavimai, nurodyti šios nuomonės 123‑125 punktuose, bus taikomi visoms valstybėms narės ir jos turės nustatyti tokią išimtį ar apribojimą pagal šios sutarties 4 straipsnį.

129.

Darytina išvada, kad visi Marakešo sutartyje nustatyti įsipareigojimai patenka į sritį, kurios didžioji dalis jau reglamentuojama Sąjungos bendrųjų taisyklių, ir kad šios sutarties sudarymas gali daryti poveikį šioms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį.

130.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Marakešo sutarties sudarymas patenka į Sąjungos išimtinės kompetencijos sritį.