1.

Teisingumo Teismas jau ne kartą konstatavo, kad E 101 formos pažyma ( 2 ), kurią išdavė kompetentinga valstybės narės įstaiga ( 3 ) ir kuria patvirtinamas darbuotojo, judančio Europos Sąjungos viduje, priklausymas šios valstybės narės socialinės apsaugos sistemai, yra privaloma priimančiosios valstybės narės kompetentingai įstaigai ir teismams, todėl darbuotojui negali būti taikoma priimančiosios valstybės narės socialinės apsaugos sistema ( 4 ).

2.

Šioje byloje Cour de cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija), posėdžiaudamas visos sudėties, iš esmės klausia Teisingumo Teismo dėl šios teismo praktikos taikymo situacijoms, kai priimančiosios valstybės narės kompetentinga įstaiga ar teismai konstatuoja, kad akivaizdžiai neįvykdytos E 101 formos pažymos išdavimo sąlygos ( 5 ).

3.

Pagrindinėje byloje ginčas kilo tarp Vokietijos bendrovės ir Prancūzijos socialinės apsaugos institucijų dėl daugiau kaip 2 mln. EUR išieškojimo pagal Prancūzijos socialinės apsaugos įstatymą dėl to, kad ši bendrovė nemokėjo Prancūzijos socialinio draudimo įmokų už Prancūzijos upėmis plaukiojančiuose kruiziniuose laivuose pagal darbo sutartį dirbančius asmenis. Prancūzijos valdžios institucijų nuomone, kadangi atitinkami darbuotojai visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį dirbo tik Prancūzijoje plaukiojančiuose laivuose, pagal Reglamento Nr. 1408/71 ( 6 ) 13 straipsnio 2 dalies a punktą, kuriame įtvirtinta bendra taisyklė, kad asmeniui, dirbančiam pagal darbo sutartį valstybės narės teritorijoje, taikomi šios valstybės socialinės apsaugos teisės aktai, jiems taikoma Prancūzijos socialinės apsaugos sistema.

4.

Bendrovė savo ruožtu reikalauja atitinkamiems darbuotojams taikyti Šveicarijos socialinės apsaugos teisės aktus remdamasi E 101 formos pažymomis, kuriomis patvirtinamas jų priklausymas Šveicarijos socialinės apsaugos sistemai. Šias pažymas kompetentinga Šveicarijos įstaiga išdavė remdamasi minėto reglamento 14 straipsnio 2 dalies a punkto i papunkčiu, kuriame numatyta išimtis, pagal kurią asmeniui, sausumos, vandens ar oro transporto įmonės, kuri teikia tarptautines transporto paslaugas veždama keleivius ar krovinius, filialo darbuotojui, taikomi valstybės, kurios teritorijoje yra šis filialas, teisės aktai.

5.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, atitinkamų darbuotojų veiklos sąlygos akivaizdžiai nepatenka į Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio materialinę taikymo sritį. Todėl kyla klausimas, ar tokiomis aplinkybėmis priimančiosios valstybės narės kompetentinga įstaiga ar teismai gali vertinti ir prireikus išimties tvarka kvestionuoti kitos valstybės narės kompetentingos įstaigos išduotos E 101 formos pažymos galiojimą.

6.

Šiuo prašymu keliamas keblus klausimas, kaip socialinės apsaugos srityje tarpusavyje suderinti, viena vertus, teisinio saugumo ir laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje principus ir, kita vertus, būtinybę užtikrinti teisingą atitinkamų Reglamento Nr. 1408/71 nuostatų taikymą. Šis klausimas pastaraisiais metais tapo dar svarbesnis dėl valstybių narių darbo rinkų integracijos ( 7 ).

7.

Šioje išvadoje paaiškinsiu motyvus, kodėl manau, kad šios bylos aplinkybėmis nepagrįsta keisti Teisingumo Teismo praktiką taip, kad būtų pripažinta E 101 formos pažymos privalomosios galios išimtis.

8.

Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinės dalies „Taikytinų teisės aktų nustatymas“ 13 straipsnio „Bendrosios taisyklės“ 1 dalyje ir 2 dalies a punkte nustatyta:

„1.   <…> asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tokie teisės aktai nustatomi remiantis šios antraštinės dalies nuostatomis.

2.   Laikantis 14–17 straipsnių:

9.

Šio reglamento 14 straipsnio „Specialios taisyklės, taikomos pagal darbo sutartį mokamą darbą dirbantiems asmenims, išskyrus jūreivius“, esančio toje pat antraštinėje dalyje, 2 dalies a punkto i papunktyje nurodyta:

„13 straipsnio 2 dalies a punktas taikomas laikantis šių išimčių ir sąlygų:

<…>

10.

Reglamento Nr. 1408/71 84a straipsnio „Įstaigų ir asmenų, kuriems taikomas šis reglamentas, tarpusavio santykiai“ 3 dalyje nurodyta:

„Atsiradus šio reglamento aiškinimo ar taikymo sunkumams, dėl kurių kiltų grėsmė asmens, kuriam taikomas šis reglamentas, teisėms, kompetentingos valstybės arba atitinkamo asmens gyvenamosios vietos valstybės įstaiga kreipiasi į atitinkamos (‑ų) valstybės (‑ių) narės (‑ių) įstaigą (‑as). Jeigu per protingą laikotarpį sprendimo nerandama, atitinkamos valdžios institucijos gali kreiptis į Administracinę komisiją įsikišti.“

11.

Reglamentas Nr. 1408/71 buvo panaikintas ir pakeistas Reglamentu Nr. 883/2004 ( 8 ) nuo 2010 m. gegužės 1 d. ( 9 ) Taigi ratione temporis pagrindinės bylos aplinkybėms taikomas Reglamentas Nr. 1408/71 ( 10 ).

12.

Reglamento (EEB) Nr. 574/72 ( 11 ) 12a straipsnio, kuris yra šio reglamento III antraštinėje dalyje „Reglamento nuostatų įgyvendinimas teisės aktų taikymui nustatyti“, 1a dalyje nurodyta:

„Tam, kad būtų taikomos reglamento 14 straipsnio 2 <…> dali[es] <…> nuostatos, taikomos tokios taisyklės:

<…>

Jei pagal reglamento 14 straipsnio 2 dalies a punktą asmeniui, kuris yra keliaujančio ar skraidančio personalo narys tarptautinėje transporto įmonėje, taikomi teisės aktai tos valstybės narės, kurios teritorijoje įsikūrusi registruota įmonės buveinė ar vykdoma veikla arba yra įsikūręs jį įdarbinantis filialas, ar nuolatinė atstovybė, arba kurioje jis gyvena ar daugiausiai dirba, tos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirta įstaiga išduoda liudijimą, patvirtinantį, kad jam taikomi tos valstybės narės teisės aktai.“

13.

Reglamentas Nr.°574/72 buvo panaikintas ir pakeistas Reglamentu (EB) Nr. 987/2009 ( 12 ) nuo 2010 m. gegužės 1 d. ( 13 ). Taigi pagrindinei bylai ratione temporis taikomas pirmasis reglamentas ( 14 ).

14.

Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl laisvo asmenų judėjimo (toliau – EB ir Šveicarijos susitarimas) ( 15 ) 8 straipsnio „Socialinės apsaugos sistemų koordinavimas“ b punkte nustatyta:

„Pagal II priedą Susitariančiosios Šalys numato socialinės apsaugos sistemų koordinavimą, kurio tikslas:

15.

EB ir Šveicarijos susitarimo II priedo „Socialinės apsaugos sistemų koordinavimas“ 1 straipsnyje nurodyta:

„1.   Susitariančiosios Šalys susitaria socialinės apsaugos sistemų derinimo [koordinavimo] srityje tarpusavyje taikyti susitarimo pasirašymo momentu galiojančius ir šio priedo A skirsniu iš dalies pakeistus Bendrijos teisės aktus, į kuriuos daroma nuoroda, arba jiems lygiavertes normas.

2.   Teisės aktuose, į kuriuos pateikiama nuoroda šio priedo A skirsnyje, minima sąvoka „valstybė (‑s) narė (‑s)“ apima valstybes, kurioms taikomi minėti [Bendrijos] teisės aktai, ir Šveicariją.“

16.

Minėto priedo A skirsnyje nurodyti, be kita ko, reglamentai Nr. 1408/71 ir 574/72.

17.

Pagal Reglamento Nr. 883/2004 90 straipsnio 1 dalies c punktą ir Reglamento Nr. 987/2009 96 straipsnio 1 dalies c punktą reglamentai Nr. 1408/71 ir 574/72 lieka galioti ir turi teisinę galią įgyvendinant, be kita ko, EB ir Šveicarijos susitarimą, kol šis susitarimas nepakeičiamas pagal reglamentus Nr. 883/2004 ir 987/2009.

18.

EB ir Šveicarijos susitarimu įsteigto Jungtinio komiteto sprendimu Nr. 1/2012 ( 16 ), įsigaliojusiu 2012 m. balandžio 1 d., atnaujintas susitarimo II priedo A skirsnis ir nuo šiol pateikta nuoroda į reglamentus Nr. 883/2004 ir 987/2009. Kadangi pagrindinės bylos faktinės aplinkybės susiklostė anksčiau, nei įsigaliojo šis sprendimas, ratione temporis taikomi reglamentai Nr. 1408/71 ir 574/72 ( 17 ).

19.

Vokietijos teisės reglamentuojama bendrovė A‑Rosa Flussschiff GmbH (toliau – A‑Rosa), kurios buveinė yra Vokietijoje, organizuoja kruizus įvairiomis Europos upėmis. A‑Rosa turi filialą Šveicarijoje, kurio veikla – spręsti visus veiklos, teisinius ir eksploatavimo klausimus, susijusius su Europoje plaukiojančiais laivais, taip pat šiuose laivuose naudojamais žmogiškaisiais ištekliais. Bendrovė Prancūzijoje neturi nei dukterinės bendrovės, nei filialo.

20.

A‑Rosa Prancūzijoje, t. y. Ronos ir Sonos upėse, eksploatuoja, be kita ko, du kruizinius laivus, kuriuose dirba su viešbučio paslaugų teikimu susijusias pareigas einantys sezoniniai darbuotojai – valstybių narių, išskyrus Prancūziją, piliečiai. Abu laivai plaukiojo tik Prancūzijos vidaus vandenyse.

21.

2007 m. birželio 7 d. minėti du A‑Rosa laivai buvo be įspėjimo patikrinti ir po šių patikrinimų Prancūzijos socialinės apsaugos institucijos nustatė beveik 90 pagal darbo sutartį dirbančių asmenų, šiuose laivuose ėjusių įvairias pareigas, susijusias su viešbučio paslaugų teikimu, socialinio draudimo pažeidimų. Šiuos darbuotojus pagal Šveicarijos teisės reglamentuojamas darbo sutartis buvo įdarbinęs bendrovės filialas, esantis Šveicarijoje.

22.

Atliekant šias patikras A‑Rosa pateikė pirmąją E 101 formos pažymų partiją už 2007 m., šias pažymas 2007 m. rugsėjo 6 d. išdavė Sozialversicherungsanstalt des Kantons Graubünden (Graubiundeno kantono (Šveicarija) socialinio draudimo institucija, toliau – Šveicarijos įstaiga), patvirtindama atitinkamų darbuotojų priklausymą Šveicarijos socialinės apsaugos sistemai pagal Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punkto i papunktį.

23.

2007 m. spalio 22 d. Žemutinio Reino Union de recouvrement des cotisations de sécurité sociale et d’allocations familiales (Socialinės apsaugos įmokų ir šeimos išmokų išieškojimo asociacija, toliau – Urssaf) pranešė, kad A‑Rosa Prancūzijos socialinės apsaugos sistemai skolinga 2024123 EUR, įskaitant delspinigius, dėl nesumokėtų įmokų už atitinkamus darbuotojus 2005 m. balandžio 1 d.–2007 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu.

24.

2008 m. liepos 7 d.A‑Rosa užginčijo šį pranešimą apie mokėtinus mokesčius Tribunal des affaires de sécurité sociale du Bas‑Rhin (Žemutinio Reino socialinės apsaugos bylų teismas, Prancūzija), šis teismas 2011 m. vasario 9 d. sprendimu atmetė ieškinį. Teismas nusprendė, be kita ko, kad bendrovės veikla Prancūzijoje buvo įprasto, nuolatinio ir tęstinio pobūdžio ir kad aplinkybė, jog darbdavys pateikė E 101 formos pažymas, negalėjo būti pagrindas panaikinti ginčijamą pranešimą apie mokėtinus mokesčius.

25.

2011 m. kovo 10 d.A‑Rosa padavė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo Cour d’appel de Colmar (Kolmaro apeliacinis teismas, Prancūzija). Elzaso Urssaf, perėmusi Žemutinio Reino Ursaff teises, paprašė minėto teismo, be kita ko, patvirtinti 2011 m. vasario 9 d.Tribunal des affaires de sécurité sociale du Bas‑Rhin sprendimą.

26.

2011 m. gegužės 27 d. raštu „Prašymas panaikinti E 101 formos pažymas, išduotas bendrovės [A‑Rosa] Prancūzijoje įdarbintiems asmenims“ Žemutinio Reino Urssaf paprašė Šveicarijos įstaigos panaikinti E 101 formos pažymas, pateikdama, be kita ko, toliau nurodytus argumentus:

„Kadangi laivyba nuolat verčiamasi tik Prancūzijoje, asmenų, pagal darbo sutartį įdarbintų būtent tam, kad dirbtų laive, duomenys turėjo būti periodiškai deklaruojami Prancūzijos socialinės apsaugos institucijoms.

<…>

Kadangi laivai plaukiojo tik Prancūzijos teritoriniuose vandenyse, darytina išvada, kad Reglamento Nr. 1408/71] [14 straipsnio 2 dalies a punktas], susijęs su tarptautiniu keleivių vežimu, netaikytinas šios bendrovės pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų situacijai.

Todėl šiems darbuotojams išduotos E 101 formos pažymos neturėjo būti parengtos pagal [Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punktą]“.

27.

2011 m. rugpjūčio 18 d. rašte, skirtame Žemutinio Reino Urssaf, Šveicarijos įstaiga, be kita ko, pažymėjo ( 18 ):

„Įmonė [A‑Rosa] siūlo keliones kruiziniais laivais Dunojaus, Ronos, Sonos ir Reino upėmis. Ši bendrovė, be kita ko, aktyviai verčiasi komercine veikla Šveicarijoje. Jos dukterinė bendrovė Kūre vykdo veiklą, susijusią su kruizinių laivų eksploatavimu. Darbuotojai taip pat buvo įdarbinami per Šveicarijoje, Kūre, esančią dukterinę bendrovę.

Kelionės Dunojumi ir Reinu driekiasi per kelias Europos šalis. Be to, [A‑Rosa] teigia, kad šiuose laivuose dirbantys asmenys pakaitomis dirba įvairius darbus pagal kintamą grafiką. [A‑Rosa] darbuotojai iš esmės atitinka [Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punkto sąlygas].

Atkreipėme įmonės [A‑Rosa] dėmesį į tai, kad pagal Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punkto nuostatas] specialieji teisės aktai, susiję su pagal darbo sutartį dirbančiais asmenimis, taikomi tik jeigu jie dirba tarptautinei vežimo įmonei dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje. Jei asmenys iš tikrųjų dirba laivuose tik Prancūzijos teritorijoje, pagal veiklos vietos principą taikomos Prancūzijos teisės aktų nuostatos (Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punkto nuostatos]).

Nuo šiol įpareigojome įmonę [A‑Rosa] <…> išskaičiuoti socialinės apsaugos įmokas [pagal] atitinkamos šalies teisę už asmenis, faktiškai dirbančius tik vienoje [Europos Sąjungos] valstybėje.

Atsižvelgdami į visas faktines aplinkybes ir visų pirma turėdami omenyje tai, kad 2007 m. visos socialinės apsaugos įmokos už Jūsų nurodytus asmenis, dėl kurių pateikėte reikalavimą, buvo išskaičiuotos ir sumokėtos Šveicarijoje, prašome Jūsų atsisakyti atgaline data koreguoti apmokestinimą socialinio draudimo mokesčiu pagal Prancūzijos teisės aktų nuostatas.“

28.

Vykstant procesui Cour d’appel de Colmar A‑Rosa pateikė antrąją 2012 m. gegužės 14 d. kompetentingos Šveicarijos institucijos pagal Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punkto i papunktį išduotų E 101 formos pažymų partiją už 2005 ir 2006 metus.

29.

2013 m. rugsėjo 12 d. minėtas apeliacinis teismas iš esmės atmetė A‑Rosa paduotą apeliacinį skundą. Šis teismas, be kita ko, pripažino, kad bendrovės pateiktos E 101 formos pažymos neatleido jos nuo įsipareigojimų pagal Prancūzijos socialinės apsaugos sistemą, kuri turėjo būti taikoma darbuotojams pagal Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punktą. Dėl šio reglamento 14 straipsnio 2 dalies a punkto i papunktyje numatytos išimties minėtas teismas pažymėjo:

„<…> Viena vertus, <…> vien pateiktos E 101 formos pažymos nesusietos su laivuose Luna ir Stella faktiškai dirbtu darbu, net nenurodyti šių laivų pavadinimai.

Kita vertus, bendrovė apeliantė taip pat nenurodo, kad atitinkamus darbuotojus buvo įdarbinusi į kitas pareigas nei susijusias su viešbučio paslaugų teikimu laivuose Luna ir Stella. Kaip patikslina bendrovė, šiuos du kruizinius laivus ji eksploatavo tik Prancūzijoje Ronos ir Sonos upėse nuo balandžio iki lapkričio mėn., o žiemos laikotarpiu juos laikė prišvartuotus Lione.

Tuo remiantis darytina išvada, kad nors klientų galėjo būti ieškoma užsienyje ir su bendrove apeliante jie galėjo sudaryti sutartis ne Prancūzijos teritorijoje, asmenų vežimas vidaus vandens keliais, kuriam ir buvo įdarbinti atitinkami darbuotojai, buvo vykdomas tik nacionalinėje teritorijoje ir nėra tarptautinio pobūdžio.

E 101 formos pažymos bendrovei apeliantei tikrai buvo išduotos remiantis [Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punkto i papunkčiu], tačiau pažymėtina, kad ji tiksliai nenurodė nei darbo atlikimo vietos, nei laivų, kuriuose buvo įdarbinti asmenys. Taip ši bendrovė pasiliko galimybę įdarbinti asmenis tarptautinio transporto srityje, konkrečiai, laivuose, kuriuos ji teigia eksploatuojanti Reine ir Dunojuje, ir nėra pagrindo abejoti per posėdį pateiktų E 101 formos pažymų galiojimu.

Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, jog atitinkami darbuotojai galiausiai buvo įdarbinti tik kruizinėms kelionėms Prancūzijoje, bendrovei apeliantei negali būti taikoma pagal leidžiančią nukrypti nuostatą tarptautiniam keleivių vežimui nustatyta tvarka.“

30.

Iš 2013 m. rugsėjo 12 d.Cour d’appel de Colmar sprendimo matyti, kad Elzaso Urssaf prašė iškviesti į teismo posėdį Šveicarijos įstaigą, tačiau ši neatvyko ir jai nebuvo atstovaujama.

31.

2013 m. spalio 21 d.A‑Rosa minėtą sprendimą apskundė Cour de cassation (Prancūzija), šis, posėdžiaudamas visos sudėties, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal Reglamento Nr. 574/72 <…> 11 straipsnio 1 dalį ir 12a straipsnio 1a dalį valstybės narės, kurios socialinės apsaugos teisės aktai toliau taikomi pagal darbo sutartį dirbančio asmens padėčiai, kompetentingos valdžios institucijos paskirtos įstaigos išduotai E 101 formos pažymai suteikiama galia privaloma, pirma, priimančiosios valstybės valdžios institucijoms ir įstaigoms ir, antra, tos valstybės narės teismams, kai nustatyta, kad pagal darbo sutartį dirbančio asmens veiklai taikomos sąlygos akivaizdžiai nepatenka į Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų leidžiančių nukrypti nuostatų materialinę taikymo sritį?“

32.

Pastabas raštu pateikė A‑Rosa, Elzaso Urssaf, Belgijos ir Čekijos vyriausybė, Airija, Prancūzijos ir Kipro vyriausybės, taip pat Europos Komisija. 2016 m. spalio 5 d. posėdyje išklausyta A‑Rosa, Elzaso Urssaf, Belgijos vyriausybė, Airija, Prancūzijos vyriausybė ir Komisija.

33.

Savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo patikslinti, ar Teisingumo Teismo praktikoje įprastai pripažįstama privalomos galios E 101 formos pažyma ( 19 ) yra privaloma priimančiosios valstybės narės kompetentingai institucijai ir teismams, kai jie konstatuoja, kad pagal darbo sutartį dirbančio asmens veiklos sąlygos akivaizdžiai nepatenka į Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 ir 2 dalių materialinę taikymo sritį.

34.

Grįsdamas savo prašymą priimti prejudicinį sprendimą, jį pateikęs teismas, be kita ko, pažymi, kad šis klausimas dabar iškyla daugelyje bylų dėl įmonių veiklos tarptautinio pobūdžio ir mokesčių bei socialinės srities įmokų optimizavimo strategijų priėmimo, lemiančių tai, kad gali būti pažeisti laisvo darbuotojų judėjimo, laisvės teikti paslaugas principai bei pakenkta tikrai ir neiškreiptai konkurencijai vidaus rinkoje. Be to, iš Teisingumo Teismui pateiktų pastabų matyti, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas atsižvelgiant į du sprendimus, kuriuos 2014 m. kovo 11 d. priėmė Cour de cassation (Prancūzija) Baudžiamųjų bylų skyrius ir kuriais baudžiamosiose bylose kvestionuojama kitos valstybės narės kompetentingos įstaigos išduotos E 101 formos pažymos privalomoji galia ( 20 ).

35.

Pirmiausia reikėtų pažymėti, jog iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nagrinėjamas E 101 formos pažymas Šveicarijos įstaiga išdavė pagal Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punkto i papunktį, t. y. taikydama išimtį, susijusią su asmenimis, kurie yra sausumos, vandens ar oro transporto įmonės, teikiančios tarptautines keleivių ar krovinių vežimo paslaugas, darbuotojai ( 21 ). Iš to matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas dėl E 101 formos pažymos privalomosios galios šiuo atveju kyla tik dėl šios nuostatos. Iš tiesų E 101 formos pažymos privalomoji galia gali būti siejama tik su šios pažymos turiniu. Todėl manau, kad iš tikrųjų prejudicinis klausimas yra susijęs su šia nuostata, o ne su kitomis minėtame straipsnyje numatytomis išimtimis ( 22 ).

36.

Taip pat reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė jokios informacijos apie tai, kad šioje byloje, kaip, atrodo, teigia Elzaso Urssaf ir Prancūzijos vyriausybė ( 23 ), A‑Rosa ar atitinkami darbuotojai sukčiavo ar piktnaudžiavo teise. Todėl pateikdamas tolesnę analizę remsiuosi prielaida, kad prejudiciniu klausimu neprašoma pateikti išaiškinimo, susijusio su Teisingumo Teismo praktikos dėl E 101 formos pažymos privalomąja galia piktnaudžiavimo teise ar sukčiavimo atvejais ( 24 ).

37.

Atvirkščiai, manau, kad savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar priimančiosios valstybės narės kompetentinga įstaiga arba teismai gali neatsižvelgti į E 101 formos pažymą, kad darbuotojui būtų taikoma šios valstybės narės socialinės apsaugos sistema tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai ši įstaiga ar teismai konstatuoja, kad pagal darbo sutartį dirbančio asmens veiklos sąlygos akivaizdžiai nepatenka į nuostatos, kuria remiantis buvo išduota E 101 formos pažyma, – šiuo atveju Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punkto i papunkčio – materialinę taikymo sritį, nors, nepaisydama šios išvados, pažymą išdavusi įstaiga jos nepanaikino ir nepripažino negaliojančia ( 25 ).

38.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju Prancūzijos valdžios institucijos ir Šveicarijos įstaiga, išdavusi E 101 formos pažymas, vedė dialogą dėl jų panaikinimo. Šiomis aplinkybėmis Šveicarijos institucija Prancūzijos valdžios institucijoms pripažino, kad minėtas 14 straipsnio 2 dalies a punktas netaikytinas atitinkamiems darbuotojams, jei jie tikrai dirba laivuose tik Prancūzijos teritorijoje ( 26 ).

39.

Vis dėlto Šveicarijos įstaiga konkrečiai neįvertino, ar ir kiek tai buvo atitinkamų darbuotojų atvejis, kad dėl kiekvienos iš šių pažymų nustatytų, ar reikia jas panaikinti, ar pripažinti negaliojančiomis. Be to, ši institucija prašė Prancūzijos valdžios institucijos atsisakyti atgaline data koreguoti apmokestinimą socialinio draudimo mokesčiu pagal Prancūzijos teisės aktų nuostatas, tačiau Prancūzijos valdžios institucijos neoficialiai atsisakė tai padaryti. Iš tiesų A‑Rosa pateiktas pranešimas apie mokėtinus mokesčius reiškė būtent tokį koregavimą atgaline data ( 27 ). Apibendrinant, reikia pasakyti, kad Prancūzijos valdžios institucijų ir Šveicarijos įstaigos dialogas neleido išspręsti šioje byloje nagrinėjamu atveju iškilusių klausimų, tarp jų ir E 101 formos pažymų ir šiuo tikslu atliktinų korekcijų klausimo.

40.

Šioje byloje ypač svarbu nustatyti nacionalinę įstaigą, kuri tokiu atveju galiausiai yra kompetentinga nustatyti, ar E 101 formos pažyma galioja, ir nagrinėjamo darbuotojo situacijai taikytinus socialinės apsaugos teisės aktus pagal Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinės dalies nuostatas. Ar E 101 formos pažymą išdavusi įstaiga visada taria paskutinį žodį dėl šios pažymos privalomosios galios? O gal tokiu atveju priimančiosios valstybės narės kompetentingai institucijai ar bent šios valstybės narės teismams reikia pripažinti galimybę neatsižvelgti į E 101 formos pažymą, jei ją išdavusi įstaiga pati nepanaikino ar nepripažino negaliojančia šios pažymos?

41.

A‑Rosa, Čekijos vyriausybė, Airija ir Kipro vyriausybė, taip pat Komisija siūlo į prejudicinį klausimą atsakyti taip, kad E 101 formos pažyma išsaugo privalomąją galią ir tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai priimančiosios valstybės narės kompetentinga įstaiga ar teismai konstatuoja, kad pagal darbo sutartį dirbančio asmens veiklos sąlygos akivaizdžiai nepatenka į Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punkto i papunkčio materialinę taikymo sritį. Kaip nurodo šios šalys, iš Teisingumo Teismo praktikos, pirmiausia suformuluotos Sprendime FTS ( 28 ), matyti, kad tik E 101 formos pažymą išdavusi įstaiga, šiuo atveju – Šveicarijos įstaiga, yra kompetentinga nuspręsti, ar pripažinti E 101 formos pažymą negaliojančia, ar jos netaikyti ją panaikinus, jei konstatuoja, kad šią pažymą išdavė per klaidą.

42.

Atvirkščiai, Elzaso Urssaf ir Prancūzijos vyriausybė iš esmės siūlo Teisingumo Teismui pakeisti šią teismo praktiką, pripažįstant priimančiosios valstybės narės kompetentingai įstaigai ir teismams galimybę neatsižvelgti į E 101 formos pažymą, jeigu nuostata, kuria remiantis buvo išduota ši pažyma, akivaizdžiai netaikytina. Šios šalys pirmiausia remiasi Reglamente Nr. 1408/71 numatytų dialogo ir taikinimo procedūrų, taikomų siekiant užtikrinti veiksmingą teisių gynimo priemonę priimančiajai valstybei narei, trūkumais tais atvejais, kai E 101 formos pažymą išdavusi valstybė nebendradarbiauja arba kai su ja nesutariama. Antra, šios šalys remiasi Teisingumo Teismo praktikoje kitomis aplinkybėmis pripažinta nesąžiningos konkurencijos ir socialinio dempingo prevencijos svarba ( 29 ).

43.

Belgijos vyriausybė savo ruožtu laikosi nuomonės, kad tokiu atveju, dėl kurio pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, nebūtina keisti Teisingumo Teismo praktikos, kad priimančiosios valstybės narės kompetentinga įstaiga ir teismai galėtų neatsižvelgti į E 101 formos pažymą, nes tiesiog reikėtų prima facie konstatuoti, kad pažyma išduota kitam darbui nei tas, kurį atlieka šioje pažymoje nurodytas darbuotojas.

44.

Manau, prieš analizuojant klausimą, susijusį su Teisingumo Teismo praktikos dėl E 101 formos pažymos privalomosios galios pakeitimu, reikėtų priminti svarbiausias Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinėje dalyje esančiose nuostatose įtvirtintos įstatymų kolizijos sistemos savybes ir argumentus, kuriais grindžiama ši teismo praktika.

45.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad nors Reglamentu Nr. 1408/71 siekiama tik sukurti nacionalinių socialinės apsaugos teisės aktų koordinavimo sistemą, atsižvelgiant į jiems būdingas ypatybes ( 30 ), šiame Reglamente Nr. 1408/71 numatytos kolizinės normos yra privalomos valstybėms narėms ( 31 ). Kaip nurodė pats Teisingumo Teismas, šio reglamento II antraštinės dalies, kurioje yra šio 14 straipsnio 2 dalies a punkto i papunktis, nuostatos sudaro išsamią ir vientisą įstatymų kolizijos taisyklių sistemą, kuria siekiama užtikrinti, kad Sąjungoje judantiems darbuotojams būtų taikoma tik vienos valstybės narės socialinės apsaugos sistema, siekiant užkirsti kelią kelių valstybių narių teisės aktų taikymui ir iš to galintiems kilti sunkumams ( 32 ).

46.

Šis bendrasis vienos valstybės narės socialinės apsaugos srities teisės aktų taikymo principas įtvirtintas Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, kad asmenims, kuriems taikytinas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai ( 33 ).

47.

E 101 formos pažymos tikslas – užtikrinti, kad šio principo būtų laikomasi, siekiant konkrečiais atvejais išvengti jurisdikcijos kolizijų dėl skirtingo taikytinų socialinės apsaugos teisės aktų vertinimo ( 34 ). Šiuo klausimu E 101 formos pažyma padedama užtikrinti Sąjungoje judančių darbuotojų teisinį saugumą ( 35 ) ir taip sudaryti palankias sąlygas laisvam darbuotojų judėjimui ir laisvei teikti paslaugas Sąjungoje, o tai ir yra Reglamentu Nr. 1408/71 siekiamas tikslas ( 36 ).

48.

Kalbant apie E 101 formos pažymos teisinę galią, reikia pažymėti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, kol E 101 formos pažyma nepanaikinta arba nepripažinta negaliojančia, priimančiosios valstybės narės kompetentinga įstaiga privalo atsižvelgti į tai, kad darbuotojui jau taikomi valstybės, kurioje įsteigta jį įdarbinusi įmonė, socialinės apsaugos teisės aktai. Todėl ši įstaiga atitinkamam darbuotojui negali taikyti savo socialinės apsaugos sistemos ( 37 ). Teisingumo Teismas dar patikslino, kad E 101 formos pažyma taip pat privaloma priimančiosios valstybės narės teismams, kurie dėl to neįgalioti tikrinti E 101 formos pažymos galiojimo, kiek tai susiję su jos išdavimo pagrindo patvirtinimu ( 38 ).

49.

Taigi Reglamento Nr. 1408/71 nuostatomis, kaip jas yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, įtvirtinama ne tik įstatymų kolizijos taisyklių sistema, bet lygiagrečiai ir valstybių narių kompetencijos tarpusavio pasidalijimo sistema ( 39 ), t. y. tik E 101 formos pažymą išdavusi įstaiga yra kompetentinga vertinti šios pažymos galiojimą ir savo iniciatyva arba atsakydama į kitos valstybės narės kompetentingos įstaigos pateiktą prašymą nustatyti, ar, atsižvelgiant į surinktą informaciją apie tikrąją darbuotojo padėtį, minėtą pažymą reikia panaikinti ar pripažinti negaliojančia, ir dėl to ši pažyma nebebūtų privaloma kitų valstybių narių kompetentingoms įstaigoms ir teismams ( 40 ).

50.

Manau, Teisingumo Teismas primygtinai pabrėžė išimtinį pažymą išdavusios įstaigos kompetencijos pobūdį vertinant E 101 formos pažymos galiojimą ( 41 ) ne dėl formalaus požiūrio, bet dėl būtinybės užtikrinti, kad būtų laikomasi vienos valstybės narės teisės aktų taikymo principo, įtvirtinto Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 1 dalyje. Iš tiesų pripažinus lygiagrečią priimančiosios valstybės narės kompetenciją neišvengiamai kiltų grėsmė priimti konkrečiu atveju vienas kitam prieštaraujančius sprendimus dėl taikytinų teisės aktų, taigi dvigubos socialinės apsaugos grėsmė su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis, įskaitant darbuotojo dvigubą apmokestinimą įmoka ( 42 ). Be to, darbuotojas neturėtų jokios teisių gynimo priemonės, kad sukliudytų atsirasti tokiam rezultatui ( 43 ).

51.

Mano manymu, vienas kitam prieštaraujančių sprendimų rizika nėra tokia jau maža, atsižvelgiant į nagrinėjamų teisės aktų sudėtingumą ir socialinės apsaugos srityje iškylančius skirtingus nacionalinius interesus. Kaip rodo šioje byloje nagrinėjamas atvejis, nuomonės dėl taikytinų socialinės apsaugos teisės aktų gali išsiskirti net ir tuo atveju, kai priimančiosios valstybės narės kompetentinga įstaiga ar teismai mano, kad darbuotojo situacijai akivaizdžiai netaikoma nuostata, kuria remiantis buvo išduota E 101 formos pažyma ( 44 ).

52.

Net darant prielaidą, kad jau sumokėtas įmokas būtų galima susigrąžinti, darbuotojui galimai taikant priimančiosios valstybės narės socialinės apsaugos sistemą jo padėtis galėtų tapti teisiškai neapibrėžta. Kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, teisinio saugumo principas ypač griežtai taikomas tuomet, kai teisės aktai gali turėti finansinių pasekmių, nes suinteresuotieji asmenys turi turėti galimybę tiksliai žinoti jiems taikomus įpareigojimus ( 45 ). Be to, toks reikalavimas neabejotinai sukeltų administracinių ar teisinių sunkumų, o tai prieštarautų bendram Reglamento Nr. 1408/71 tikslui palengvinti laisvą darbuotojų judėjimą Sąjungoje ( 46 ).

53.

Mano nuomone, pirmiau pateiktos pastabos tinka ir priimančiosios valstybės narės kompetentingai įstaigai, ir šios valstybės narės teismams. Iš tiesų pasekmės atitinkamam darbuotojui nebūtų nesunkesnės, jeigu į E 101 formos pažymą būtų neatsižvelgiama dėl atitinkamo teismo proceso ( 47 ).

54.

Be to, man atrodo, kad priimančiosios valstybės narės teismų galimybę neatsižvelgti į kitos valstybės narės išduotą E 101 formos pažymą sunku suderinti su bendruoju principu, pagal kurį valstybės narės valdžios institucijų sprendimus kontroliuoja šios valstybės teismai ( 48 ). Iš tiesų, kadangi E 101 formos pažyma patvirtina darbuotojo dalyvavimą valstybės narės, kurios jurisdikcijai priklauso ją išdavusi įstaiga, socialinės apsaugos sistemoje, šią pažymą reikia laikyti šios valstybės narės aktu ( 49 ).

55.

Iš to, kas nurodyta pirmiau, darytina išvada, kad esama Teisingumo Teismo praktika dėl E 101 formos pažymos privalomosios galios grindžiama bendrais motyvais, susijusiais su Reglamente Nr. 1408/71 nustatytomis įstatymų kolizijos taisyklėmis. Todėl šios teismo praktikos nebūtina keisti, nebent būtų įrodyta, kad šis pakeitimas tikrai būtinas siekiant užtikrinti teisingą šių taisyklių taikymą.

56.

Tokia išvada darytina dar ir dėl to, kad 2010 m. gegužės 1 d. persvarstydamas teisės aktus dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo Europos teisės aktų leidėjas nusprendė kodifikuoti Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtintą išaiškinimą, susijusį su E 101 formos pažymos privalomąja galia, išsaugodamas išimtinę ją išdavusios įstaigos kompetenciją vertinti E 101 formos pažymos galiojimą ( 50 ).

57.

Taip pat reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei teigia Belgijos vyriausybė ( 51 ), jeigu Teisingumo Teismas pripažintų priimančiosios valstybės narės kompetentingos įstaigos ar teismų galimybę neatsižvelgti į kitos valstybės narės kompetentingos įstaigos išduotą E 101 formos pažymą, Teisingumo Teismo praktika būtų neabejotinai pakeista. Iš tiesų tokia E 101 formos pažymos privalomosios galios išimtis reikštų nukrypimą nuo šioje teismo praktikoje įtvirtinto valstybių narių kompetencijos pasidalijimo.

58.

Toliau nagrinėsiu du pagrindinius Elzaso Urssaf ir Prancūzijos vyriausybės argumentus, kuriais jos siekia pagrįsti savo siūlymus nustatyti E 101 formos pažymos privalomosios galios išimtį, t. y. pirma, tariamus Reglamente Nr. 1408/71 numatytų dialogo ir taikinimo procedūrų siekiant užtikrinti priimančiajai valstybei narei veiksmingą teisių gynimo priemonę pasiekti, kad E 101 formos pažyma būtų panaikinta (D dalis), trūkumus ir, antra, Teisingumo Teismo praktikoje pripažintą svarbą kitomis aplinkybėmis užkirsti kelią nesąžiningai konkurencijai ir socialiniam dempingui (E dalis) ( 52 ).

59.

Nors priimančiosios valstybės narės kompetentingai įstaigai ar teismams neleidžiama neatsižvelgti į E 101 pažymą, vis dėlto Reglamente Nr. 1408/71 numatyta procedūra, taikoma norint pasiekti, kad tokiu atveju, kaip nagrinėjamas šioje byloje, kai konstatuojama, kad akivaizdžiai neįvykdytos šios pažymos išdavimo sąlygos, šią pažymą išdavusi įstaiga ją panaikintų ar pripažintų negaliojančia.

60.

Ši procedūra grindžiama ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu valstybių narių lojalaus bendradarbiavimo principu, kuris yra privalomas ir priimančiajai valstybei narei, ir E 101 formos pažymą išdavusiai valstybei.

61.

Viena vertus, pagal lojalaus bendradarbiavimo principą priimančiosios valstybės narės kompetentinga įstaiga, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1408/71 84a straipsnio 3 dalies, privalo pradėti dialogo procedūrą su E 101 formos pažymą išdavusia įstaiga, jei mano, kad neįvykdytos šios pažymos išdavimo sąlygos ( 53 ). Manau, tai taikoma, be kita ko, ir tuo atveju, kai, kaip šioje byloje, priimančiosios valstybės narės kompetentinga įstaiga mano, kad pažyma yra neišsami ( 54 ). Taigi tokiu atveju pagal bendradarbiavimo principą pažymą išdavusi įstaiga turi turėti galimybę ištaisyti šią pažymą arba prireikus ją panaikinti.

62.

Pažymos išdavimo laikas taip pat negali turėti poveikio priimančiosios valstybės narės kompetentingos įstaigos pareigai pradėti dialogą su pažymą išdavusia įstaiga, jei ji mano, kad E 101 formos pažymą reikia panaikinti ( 55 ). Reikėtų priminti, jog nors pageidautina, kad E101 formos pažyma būtų išduota prieš prasidedant nurodytam laikotarpiui, ji taip pat gali būti išduota ir per šį laikotarpį ar net jam pasibaigus ( 56 ). Šią išvadą lemia tai, kad vien pažyma nesukuria nei teisės, nei teisinio santykio, ji skirta tik tam, kad būtų patvirtintas darbuotojo nurodytu laikotarpiu priklausymas socialinės apsaugos sistemai, kurios dalis yra pažymą išdavusi įstaiga.

63.

Kita vertus, pagal lojalaus bendradarbiavimo principą E 101 formos pažymą išdavusi įstaiga turi teisingai įvertinti taisyklių, susijusių su socialinės apsaugos srityje taikytinų teisės aktų nustatymu, taikymui reikšmingas faktines aplinkybes ir taip užtikrinti E 101 formos pažymoje nurodytos informacijos tikslumą ( 57 ). Šiomis aplinkybėmis ta įstaiga turi persvarstyti E 101 formos pažymos išdavimo pagrįstumą ir prireikus ją panaikinti, jeigu priimančiosios valstybės narės kompetentinga įstaiga abejoja faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiama ši pažyma, taigi joje nurodytos informacijos teisingumu, visų pirma dėl to, kad ji neatitinka Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio reikalavimų ( 58 ).

64.

Jeigu per pagrįstą laikotarpį atitinkamos institucijos neranda sprendimo, Reglamento Nr. 1408/71 84a straipsnio 3 dalyje numatyta galimybė kreiptis į Darbuotojų migrantų socialinės apsaugos administracinę komisiją (toliau – Administracinė komisija) ( 59 ). Pagal Reglamento Nr. 1408/71 81 straipsnio a punktą ši komisija nagrinėja visus administravimo ir aiškinimo klausimus, kylančius iš šio reglamento nuostatų ( 60 ).

65.

Jeigu Administracinei komisijai nepavyksta suderinti atitinkamų įstaigų pozicijų dėl konkrečiu atveju taikytinų teisės aktų, priimančioji valstybė narė, paisydama valstybėje narėje, kuriai priklauso pažymą išdavusi įstaiga, esamų galimų teisminio pobūdžio teisių gynimo priemonių ( 61 ), gali pradėti prieš šią valstybę narę procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal SESV 259 straipsnį ( 62 ). Reikėtų pridurti, kad tokia procedūra taip pat gali būti pradėta tarpininkaujant Komisijai ( 63 ). Vis dėlto šiuo atveju pradėti procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo prieš E 101 formos pažymas išdavusią valstybę narę negalima, nes Šveicarijos Konfederacija nėra Sąjungos valstybė narė. Tačiau EB ir Šveicarijos susitarime numatyta galimybė kreiptis į šiuo susitarimu įsteigtą jungtinį komitetą, kuris būtent ir yra įgaliotas spręsti, kokių priemonių imtis iškilus didelių ekonominių ar socialinių sunkumų ( 64 ).

66.

Siekiant, kad skirtingų valstybių narių kompetentingos įstaigos ar teismai konkrečiu atveju nepriimtų priešingų sprendimų dėl taikytinų teisės aktų (o tai labai pakenktų atitinkamų darbuotojų teisiniam saugumui ir laisvam jų judėjimui Sąjungoje), pagal Reglamente Nr. 1408/71 numatytas dialogo ir taikinimo procedūras negalimas joks vienašalis priimančiosios valstybės narės kompetentingos įstaigos ir teismų veiksmas.

67.

Elzaso Urssaf ir Prancūzijos vyriausybė teigia, kad tokie vienašaliai veiksmai yra būtini tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai, nepaisydama išvados, kad akivaizdžiai netenkinamos E 101 formos pažymos išdavimo sąlygos, šią pažymą išdavusi įstaiga jos nepanaikino.

68.

Vis dėlto šiuo argumentu negalima veiksmingai remtis šioje byloje siekiant pateisinti E 101 formos pažymos privalomosios galios išimtį.

69.

Iš tiesų manau, jog neįrodyta, kad Reglamentu Nr. 1408/71 nustatytomis procedūromis negalima užtikrinti tinkamo šiame reglamente nustatytų įstatymų kolizijos taisyklių taikymo, net ir tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, jei kompetentingos atitinkamų valstybių narių įstaigos faktiškai užbaigė šias procedūras. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju Prancūzijos valdžios institucijos neišnaudojo teisių gynimo priemonių, kurias jos turi pagal Reglamentą Nr. 1408/71.

70.

Pirma, nors Prancūzijos valdžios institucijos tikrai pradėjo dialogą su pažymas išdavusia Šveicarijos įstaiga, prašydamos jos panaikinti nagrinėjamas E 101 formos pažymas, 2011 m. rugpjūčio 18 d. gavusios šios įstaigos atsakymą, netęsė šio dialogo, o tai Prancūzijos vyriausybė patvirtino per teismo posėdį.

71.

Minėtame atsakyme Šveicarijos įstaiga, viena vertus, kaip man atrodo, patvirtino Prancūzijos valdžios institucijų poziciją dėl Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punkto i papunkčio aiškinimo, pripažindama, kad ši nuostata netaikytina atitinkamiems darbuotojams, jei jie faktiškai dirbo laivuose tik Prancūzijos teritorijoje. Kita vertus, ši įstaiga vis dėlto nepanaikino ir nepripažino negaliojančiomis ginčijamų E 101 formos pažymų ir kiekvienos iš jų atveju konkrečiai neįvertino, ar, atsižvelgiant į Prancūzijos valdžios institucijų padarytas išvadas, šias pažymas reikia panaikinti ar pripažinti negaliojančiomis ( 65 ). Be to, Šveicarijos įstaiga paprašė Prancūzijos valdžios institucijų neatlikti korekcijų atgaline data, bet šios institucijos su tuo nesutiko ( 66 ).

72.

Tuo remiantis darytina išvada, kad pasibaigus Prancūzijos valdžios institucijų ir Šveicarijos įstaigos dialogui keli klausimai liko neišspręsti. Negalima atmesti to, kad jos galėjo susitarti tarpusavyje, jei šį dialogą būtų tęsusios.

73.

Be to, reikia pažymėti, kad Prancūzijos valdžios institucijos dialogą su pažymas išdavusia įstaiga pradėjo tik praėjus trejiems su puse metų nuo pranešimo dėl įmokų nesumokėjimo pagal Prancūzijos sistemą įteikimo A‑Rosa. Iš tiesų šios valdžios institucijos atitinkamus darbuotojus vienašališkai įtraukė į Prancūzijos socialinės apsaugos sistemą, neatsižvelgdamos į tai, kad jiems jau buvo taikoma Šveicarijos socialinės apsaugos sistema ( 67 ).

74.

Antra, Reglamento Nr. 1408/71 84a straipsnio 3 dalyje numatyta galimybė kreiptis į Administracinę komisiją siekiant suderinti Prancūzijos valdžios institucijų ir Šveicarijos įstaigos poziciją šioje byloje nebuvo išnaudota. Nors šios komisijos sprendimai nėra privalomi ( 68 ), negalima atmesti galimybės, kad sprendimą buvo galima surasti padedant šiai komisijai.

75.

Iš to, kas nurodyta pirmiau, darytina išvada, jog šios bylos faktinės aplinkybės neatskleidžia tariamų Reglamentu Nr. 1408/71 nustatytų procedūrų trūkumų, nes šioje byloje šios procedūros buvo faktiškai apeitos. Be to, nesuprantu, kuo remdamasis Teisingumo Teismas galėtų nuspręsti, kad šios procedūros apskritai nepritaikytos tam, kad šio reglamento nuostatos būtų teisingai taikomos.

76.

Tikrai neneigiu to, kad būtų gerai patobulinti Reglamentu Nr. 1408/71 nustatytas procedūras siekiant užtikrinti teisingą šio reglamento II antraštinės dalies nuostatų taikymą ( 69 ). Vis dėlto šie klausimai iš esmės priklauso Europos teisės aktų leidėjo kompetencijai. Šiuo klausimu konstatuoju, kad kai kurie pokyčiai jau įvyko ( 70 ) ir kad dabar šia tema Europos lygmeniu vyksta su teisėkūra susijusios diskusijos ( 71 ).

77.

Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes, manau, kad Elzaso Urssaf ir Prancūzijos vyriausybės argumentais dėl tariamų Reglamentu Nr. 1408/71 nustatytų procedūrų trūkumų negalima veiksmingai remtis siekiant pateisinti E 101 formos pažymos privalomosios galios išimtį.

78.

Elzaso Urssaf ir Prancūzijos vyriausybė remiasi Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią vienas iš privalomųjų bendrojo intereso pagrindų, kuriais galima pateisinti laisvės teikti paslaugas apribojimą, be kita ko, yra įmonių, mokančių mažesnį nei minimalųjį darbo užmokestį savo komandiruotiesiems darbuotojams, sudaromos nesąžiningos konkurencijos prevencija, nes šis tikslas apima tikslą apsaugoti darbuotojus kovoje su socialiniu dempingu ( 72 ).

79.

Šios šalys teigia, kad pagal analogiją nesąžiningos konkurencijos ir socialinio dempingo prevencijos tikslas pateisintų tai, kad išimties tvarka E 101 pažyma būtų neprivaloma valstybės narės kompetentingai įstaigai ar teismams. Šiuo klausimu Elzaso Urssaf pažymi, kad kai kurios nacionalinės socialinės apsaugos įstaigos „nežaidžia žaidimo“ ir prieš išduodamos darbdavio prašomas E 101 formos pažymas nieko netikrina. Be to, Prancūzijos vyriausybės nuomone, kai kurioms E 101 formos pažymas išduodančioms valstybės narės įstaigoms ar valdžios institucijoms gali kilti pagunda išduoti E 101 formos pažymas, kurios neturėtų būti išduodamos, ir taip nesąžiningai konkuruojama su kitomis valstybėmis narėmis.

80.

Reikia pripažinti, kad nurodyta teismo praktika susijusi su tuo, ar, kai sritis nesuderinta ( 73 ), į tokius tikslus kaip nesąžiningos konkurencijos ir socialinio dempingo prevencija galima atsižvelgti kaip į privalomuosius bendrojo intereso reikalavimus, kuriais galima pateisinti darbuotojų judėjimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas apribojimus Sąjungoje.

81.

Šios bylos aplinkybėmis laisvo judėjimo apribojimus pateisina ne tiek kai kurių ūkio subjektų veiksmai, kiek tai, kad kitos valstybės narės neatliko pakankamos patikros siekdamos užtikrinti Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinėje dalyje numatytose nuostatose įtvirtintų įstatymų kolizijos taisyklių teisingą taikymą.

82.

Iš to matyti, kad Elzaso Urssaf ir Prancūzijos vyriausybės nurodytas problemas, susijusias su nesąžininga konkurencija ir socialiniu dempingu, būtų galima veiksmingai išspręsti tiesiog valstybėms narėms laikantis pagal Reglamentą Nr. 1408/71 kylančių įpareigojimų. Kaip buvo minėta, šiame reglamente numatytomis dialogo ir taikinimo procedūromis būtent ir siekiama užtikrinti, kad valstybės narės laikytųsi šių įpareigojimų ( 74 ).

83.

Atsižvelgdamas į šią išvadą, laikausi nuomonės, kad šioje byloje negalima naudingai remtis nesąžiningos konkurencijos ir socialinio dempingo prevencijos tikslais siekiant pateisinti E 101 formos pažymos privalomosios galios išimtį.

84.

Šiuo klausimu taip pat reikia priminti, kad, kaip teigia Komisija, pagal Sąjungos teisę kylantys įpareigojimai yra privalomi valstybėms narėms, neatsižvelgiant į tai, kad kitos valstybės narės galimai nevykdo joms tenkančių įpareigojimų ( 75 ). Todėl valstybė narė negali leisti sau vienašališkai imtis korekcinių ar gynybos priemonių siekdama neleisti kitai valstybei narei galimai pažeisti Sąjungos teisės normų ( 76 ). Jei būtų kitaip, iškiltų grėsmė Reglamentu Nr. 1408/71 nustatytai įstatymų kolizijos sistemai.

85.

Galiausiai reikėtų priminti, kad šioje išvadoje pateikta analizė, atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes, nesusijusi su darbuotojo ar jo darbdavio piktnaudžiavimu ar sukčiavimu ( 77 ). Taigi negalima atmesti galimybės, kad ateityje galbūt reikės patikslinti, ar Teisingumo Teismo praktika dėl E 101 formos pažymos privalomosios galios taikytina tais atvejais, kai konstatuojamas toks piktnaudžiavimas ar sukčiavimas.

86.

Atsižvelgdamas į pateiktus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Cour de cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija) pateiktą prejudicinį klausimą:

Jeigu E 101 formos pažymą išdavusi įstaiga nepanaikina E 101 formos pažymos ar nepripažįsta jos negaliojančia, ši pažyma, išduota pagal 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 574/72, nustatančio dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, įgyvendinimo tvarką, 12a straipsnio 1a dalį, patvirtinanti pagal darbo sutartį dirbančio asmens priklausymą šios valstybės narės socialinės apsaugos sistemai, pagal 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, 14 straipsnio 2 dalies a punkto i papunktį yra privaloma priimančiosios valstybės narės kompetentingai įstaigai ir teismams, nors jie ir konstatuoja, kad pagal darbo sutartį dirbančio asmens veiklos sąlygos akivaizdžiai nepatenka į pastarosios nuostatos materialinę taikymo sritį.