1.

Šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą Varhoven administrativen sad (Vyriausiasis administracinis teismas, Bulgarija) pateikė dėl Direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus ( 2 ), pirmiausia jos 4 ir 7 straipsnių, išaiškinimo bei dėl Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos (toliau – JT neįgaliųjų teisių konvencija) ( 3 ) 5 straipsnio 2 dalies.

2.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Petya Milkova skundą dėl sprendimo, kuris lėmė jos darbo santykių nutraukimą ir buvo pagrįstas pareigybės, kurią kaip tarnautoja užėmė negalią turinti suinteresuotoji, panaikinimu. Ji kaltina administracinę įstaigą, kurioje dirbo, tuo, kad ši netaikė jai Bulgarijos teisės aktų, pagal kuriuos tam tikrų kategorijų sergantiems asmenims suteikiama speciali apsauga nuo atleidimo iš darbo, bet tik tuo atveju, jeigu jie yra darbuotojai.

3.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, ar tokios nacionalinės teisės normos suderinamos su minėtomis JT neįgaliųjų teisių konvencijos ir Direktyvos 2000/78 nuostatomis. Jeigu būtų nesuderinami, jis klausia, ar valstybės narės pareiga laikytis šių dviejų instrumentų tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, implikuoja reikalavimą nacionalinių taisyklių, pagal kurias saugomi tik neįgalūs darbuotojai ( 4 ), taikymo sritį išplėsti, įtraukiant tarnautojus, turinčius tokią pačią negalią.

4.

Iškart norėčiau pažymėti, kad manau, jog tokia situacija nepatenka į materialinę Direktyvos 2000/78 taikymo sritį, todėl šioje byloje nėra reikalo aiškinti šios direktyvos nuostatų net ir atsižvelgiant į JT neįgaliųjų teisių konvenciją. Vis dėlto šiuo klausimu papildomai pateiksiu kelias pastabas.

5.

JT neįgaliųjų teisių konvencija Europos bendrijos vardu buvo patvirtinta Tarybos sprendimu 2010/48/EB ( 5 ) ir Bulgarijos Respublikos ratifikuota 2012 metais ( 6 ).

6.

Pagal šio konvencijos 1 straipsnio pirmą pastraipą jos tikslas – „įtvirtinti, ginti ir užtikrinti visų neįgaliųjų galimybes visapusiškai ir lygiateisiškai naudotis visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui“. Šio straipsnio antroje pastraipoje neįgalieji apibrėžiami kaip „asmenys, turintys ilgalaikių fizinių, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie drauge su kitomis įvairiomis kliūtimis gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje tokiomis pat kaip ir kitų asmenų sąlygomis“.

7.

JT neįgaliųjų teisių konvencijos 4 straipsnio „Bendrieji įsipareigojimai“ 1 dalyje nustatyta, kad „valstybės, Konvencijos Šalys, įsipareigoja užtikrinti ir skatinti visapusišką visų neįgaliųjų visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių įgyvendinimą nediskriminuojant dėl negalios <…>“.

8.

Pagal šios konvencijos 5 straipsnį „Lygybė ir nediskriminavimas“:

„1.   Valstybės, Konvencijos šalys, pripažįsta, kad prieš ir pagal įstatymus visi asmenys yra lygūs ir turi teisę į lygiavertę įstatymų apsaugą ir teisę vienodai naudotis įstatymų teikiamomis galimybėmis be jokio diskriminavimo.

2.   Valstybės, Konvencijos šalys, draudžia bet kokį diskriminavimą dėl negalios ir garantuoja neįgaliesiems vienodą ir veiksmingą teisinę apsaugą nuo visų rūšių diskriminacijos.

<…>“

9.

Minėtos konvencijos 27 straipsnyje „Darbas ir užimtumas“ nurodyta:

„1.   Valstybės, Konvencijos šalys, pripažįsta tokią pat neįgaliųjų kaip ir kitų asmenų teisę į darbą; tai yra neįgaliųjų teisė į galimybę užsidirbti pragyvenimui laisvai pasirinkus darbą ar laisvai priėmus darbo pasiūlymą atviroje, įtraukioje ir neįgaliesiems prieinamoje darbo rinkoje ir darbo aplinkoje. Valstybės, Konvencijos šalys, užtikrina ir remia neįgaliųjų, įskaitant tuos, kurie tapo neįgalūs dirbdami, teisę į darbą ir imasi reikiamų priemonių, įskaitant ir teisės aktų priėmimą, kuriomis, inter alia, būtų:

<…>“

10.

Pagal Direktyvos 2000/78 27 konstatuojamąją dalį „1986 m. liepos 24 d. Rekomendacija 86/379/EEB dėl neįgaliųjų užimtumo Bendrijoje[ ( 7 )] Taryba patvirtino nurodymų sistemą, kurioje išdėstė neįgaliųjų užimtumui ir mokymui skatinti skirtos pozityviosios diskriminacijos pavyzdžius, o 1999 m. birželio 17 d. Rezoliucijoje dėl neįgaliųjų lygių galimybių įsidarbinti[ ( 8 )] patvirtino, jog, inter alia, ypač svarbu atkreipti dėmesį į neįgaliųjų priėmimą į darbą, jų darbo vietų išsaugojimą, mokymą ir ilgalaikį mokymąsi [mokymąsi visą gyvenimą]“.

11.

Remiantis minėtos direktyvos 1 straipsniu jos tikslas – „nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą“.

12.

Direktyvos 2000/78 2 straipsnio „Diskriminacijos sąvoka“ 1 dalyje nustatyta, jog šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos [reiškia, kad nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių]“. Šio straipsnio 2 dalyje apibrėžiamos „tiesioginės diskriminacijos“ ir „netiesioginės diskriminacijos“ sąvokos, kaip jos suprantamos pagal šią direktyvą.

13.

Nagrinėjamos direktyvos 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalies c punkte nurodyta, kad, „neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas, <…> įdarbinimui ir darbo sąlygoms, įskaitant atleidimą iš darbo ir atlyginimą“.

14.

Šios direktyvos 4 straipsnio „Profesiniai reikalavimai“ 1 dalyje įtvirtinta, kad, „nepaisant 2 straipsnio 1 ir 2 dalies [dalių], valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris remiantis savybe, susijusia su kuria nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių, nebūtų laikomas diskriminacija, jei dėl konkrečių profesinės veiklos rūšių arba dėl jų vykdymo sąlygų tokia savybė yra įprastas [esminis] ir lemiantis [lemiamas] profesinis reikalavimas, šis tikslas yra teisėtas, o reikalavimas proporcingas“.

15.

Direktyvos 2000/78 7 straipsnis „Pozityvūs veiksmai“ suformuluotas taip:

„1.   Siekiant praktiškai užtikrinti visapusišką lygybę [profesinės veiklos srityje], vienodo požiūrio principas nė vienai valstybei narei nedraudžia toliau taikyti arba imtis konkrečių priemonių, skirtų užkirsti keli[ui] patirti nepatogumus dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių arba juos kompensuoti.

2.   Vienodo požiūrio į neįgaliuosius principas nepažeidžia valstybės narės teisės toliau taikyti arba priimti nuostatas dėl sveikatos ir darbo saugos arba priemones, kuriomis būtų sukurtos arba toliau taikomos jų integraciją į darbo aplinką garantuojančios ar skatinančios sąlygos ar galimybės“.

16.

Pagal Darbo kodekso (Kodeks na truda) ( 9 ) 328 straipsnio 1 dalies 2 punktą „darbdavys gali nutraukti darbo sutartį, pateikęs išankstinį rašytinį įspėjimą darbuotojui, laikydamasis 326 straipsnio 2 dalyje nustatytų terminų <…> mažindamas darbo vietų skaičių“.

17.

Darbo kodekso 333 straipsnio „Apsauga atleidimo iš darbo atveju“ 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad „328 straipsnio 1 dalies 2, 3, 5 ir 11 punktuose nurodytais atvejais <…> darbdavys gali atleisti darbuotoją tik konkrečiu atveju iš anksto gavęs Darbo inspekcijos leidimą:

<…>

3.   [dėl] darbuotojų, sergančių kuria nors iš sveikatos ministro įsakyme nurodytų ligų.“

18.

Nacionalinės sveikatos ministerijos ir Bulgarijos profesinių asociacijų centrinės tarybos įsakymo Nr. 5/1987 dėl ligų, kuriomis sergantiems darbuotojams teikiama speciali apsauga pagal Darbo kodekso 333 straipsnio 1 dalį (Naredba Nr. 5/1987 za bolestite, pri koito rabotnitsite, boleduvashti ot tyah, imat osobena zakrila saglasno chl. 333, al. 1, ot kodeksa na trud, izdadena ot Ministerstvoto na narodnoto zdrave i Tsentralniyat savet na balgarskite profesionalni sayrééduzi) ( 10 ), 1 straipsnyje nustatyta:

„Dalinio įmonės likvidavimo, darbo vietų panaikinimo ar darbo sustabdymo daugiau kaip 30 dienų atveju įmonė, tik gavusi išankstinį atitinkamo teritorinio Darbo inspekcijos padalinio leidimą“, gali atleisti toliau išvardytomis ligomis sergančius darbuotojus: „išeminė širdies liga“, „aktyvioji tuberkuliozės forma“, „onkologinė liga“, „profesinė liga“, „psichikos liga“ ir „diabetas“.

19.

Administravimo įstatymo (Zakon za administratsiata) ( 11 ) 12 straipsnis suformuluotas taip:

„(1)   Administracijos darbą užtikrina valstybės tarnautojai ir darbuotojai pagal darbo sutartį.

(2)   Valstybės tarnautojų įdarbinimo sąlygos ir statusas nustatomi įstatymuose.

(3)   Darbo sutartys su administracijos darbuotojais sudaromos taikant Darbo kodeksą.“

20.

Pagal Valstybės tarnybos įstatymo (Zakon za darzhavnia sluzhitel) ( 12 ) 1 straipsnį šiuo įstatymu reglamentuojami „valstybės ir tarnautojo tarnybos santykių, šiam vykdant savo funkcijas, turinys ir pabaiga, jei specialiajame įstatyme nenumatyta kitaip“.

21.

Minėto įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad „įdarbinusi institucija gali nutraukti tarnybos santykius panaikinus pareigybes, informavusi apie tai prieš vieną mėnesį <…>“.

22.

Pagal sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Apsaugos nuo diskriminacijos įstatymas (Zakon za zashtita ot diskriminatsia) ( 13 ) yra norminis teisės aktas, kuriuo reglamentuojama apsauga nuo visų formų diskriminacijos ir, įgyvendinant vienodo požiūrio srities Bendrijos direktyvas, prisidedama siekiant užkirsti kelią diskriminacijai.

23.

Pagal minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalį „draudžiama bet kokia tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija dėl <…> negalios <…> arba dėl bet kurios kitos asmeninės savybės, nurodytos įstatyme ar tarptautinėje sutartyje, kurios šalis yra Bulgarijos Respublika“.

24.

Minėto įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, kad „įgyvendindamas savo teisę vienašališkai nutraukti darbo sutartį pagal Darbo kodekso 328 straipsnio 1 dalies 2–5, 10 ir 11 punktus bei 329 straipsnį arba tarnybos santykius pagal Valstybės tarnybos įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 5 punktus darbdavys taiko vienodus kriterijus, neatsižvelgdamas į 4 straipsnio 1 dalyje nurodytus pagrindus“.

25.

P. Milkova turi psichikos sutrikimų, lėmusių 50 % invalidumą.

26.

Nuo 2012 m. spalio 10 d. P. Milkova dirbo tarnautoja Bulgarijos administracinėje įstaigoje Agentsia za privatizatsia i sledprivatizatsionen kontrol (Privatizavimo ir kontrolės po privatizavimo agentūra, toliau – agentūra).

27.

Etatų skaičių agentūroje sumažinus nuo 105 iki 65, P. Milkovai buvo pranešta, kad jos tarnybos santykiai po vieno mėnesio bus nutraukti, nes naikinama jos pareigybė. Agentūros vykdančiojo direktoriaus sprendimu, priimtu remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2014 m. kovo 1 dieną tarnybos santykiai su P. Milkova buvo nutraukti.

28.

P. Milkova minėtą sprendimą apskundė Administrativen sad Sofia‑grad (Sofijos administracinis teismas, Bulgarija), teigdama, kad jos atveju turėjo būti taikomas Bulgarijos darbo kodekso 333 straipsnio 1 dalies 3 punktas, todėl, norint nutraukti jos tarnybos santykius, reikėjo gauti Darbo inspekcijos leidimą. Gindamasis agentūros vykdantysis direktorius teigė, kad toks leidimas nebūtinas, todėl skundžiamas sprendimas yra teisėtas.

29.

Šis pirmosios instancijos teismas atmetė skundą remdamasis tuo, kad nors P. Milkova yra neįgali, jai negali būti taikoma speciali apsauga, numatyta Darbo kodekso 333 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nes ši nuostata netaikoma nutraukiant tarnautojo darbo santykius.

30.

P. Milkova kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą su kasaciniu skundu dėl minėto teismo sprendimo. Manydamas, kad siekiant išspręsti pagrindinę bylą būtinas Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimas, 2015 m. liepos 16 d. nutartimi (ją Teisingumo Teismas gavo 2015 m. liepos 24 d.) Varhoven administrativen sad (Vyriausiasis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

31.

Bulgarijos vyriausybė ir Europos Komisija pateikė Teisingumo Teismui rašytines pastabas. 2016 m. gegužės 27 d. laišku Teisingumo Teismo Statuto 23 straipsnyje nurodytų suinteresuotųjų asmenų buvo paprašyta raštu atsakyti į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus. Atsakydamos į šiuos klausimus P. Milkova, Bulgarijos vyriausybė ir Komisija pateikė papildomų pastabų. Teismo posėdis nebuvo surengtas.

32.

Motyvuodamas savo sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad pagal Bulgarijos teisės sistemą iš esmės užtikrinama neįgaliųjų apsauga ir užkertamas kelias bet kokiai diskriminacijai dėl negalios ( 14 ), tačiau praktiškai atskiri konkrečiai veikiantys mechanizmai taikomi tik ribotai neįgaliųjų asmenų grupei, o ne jiems visiems vienodai.

33.

Iš Administravimo įstatymo 12 straipsnio 1–3 dalių matyti, kad administracinių užduočių, kaip antai vykdomų valstybinės įstaigos, kurioje P. Milkova dirbo iki jos tarnybos santykių nutraukimo, atlikimas gali būti patikėtas arba asmenims, turintiems tarnautojo statusą, arba pagal sutartį dirbantiems asmenims, turintiems pagal darbo sutartį dirbančių asmenų, kuriems taikomas Darbo kodeksas, statusą.

34.

Taip pat neginčijama, kad psichikos sutrikimai, kurių turi P. Milkova, yra įtraukti į susirgimų sąrašą Įsakymo Nr. 5/1987 dėl ligų, kuriomis sergantiems darbuotojams teikiama speciali apsauga pagal Darbo kodekso 333 straipsnio 1 dalį 1 straipsnyje. Taigi ši apsauga jai būtų buvusi taikoma, jeigu agentūroje ji būtų dirbusi pagal darbo sutartį, o ne kaip tarnautoja.

35.

Pagal Darbo kodekso 333 straipsnį kartu su šio kodekso 328 straipsnio 1 dalies 2 punktu siekdamas atleisti iš darbo tam tikrą negalią turintį darbuotoją dėl to, kad panaikinama jo darbo vieta, darbdavys privalo gauti išankstinį Darbo inspekcijos leidimą, kuri įgaliota įvertinti numatomo atleidimo iš darbo poveikį suinteresuotojo asmens sveikatos būklei ir prireikus uždrausti jį atleisti ( 15 ).

36.

Varhoven administrativen sad (Vyriausiasis administracinis teismas) patikslina, kad Valstybės tarnybos įstatyme nėra analogiškos nuostatos neįgalių tarnautojų naudai ir kad pagal nacionalinių teismų praktiką P. Milkova taip pat negali pasinaudoti tokia išankstine apsauga. Pagal šią nusistovėjusią teismų praktiką, kadangi minėtame įstatyme nėra aiškios nuorodos į Darbo kodekso 333 straipsnio 1 dalį, šiame kodekse nustatytos apsaugos priemonės negali būti taikomos tarnautojo naudai, net ir pagal analogiją.

37.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad nuo 1987 m. šio kodekso visiems tam tikrą negalią turintiems asmenims suteikiamą papildomą apsaugą atsisakyta taikyti tarnautojams, kai 1999 m. buvo priimtas Valstybės tarnybos įstatymas, atitinkamo įstatymo projekto autoriui nepateikus jokių aiškių motyvų. Tačiau ši apsauga ir toliau taikoma visiems darbuotojams pagal darbo sutartį, įskaitant tuos, kurie dirba vykdydami viešajai valdžiai skirtas užduotis; ši teisinė padėtis nepasikeitė ir Bulgarijos Respublikai 2007 m. sausio 1 d. įstojus į Sąjungą.

38.

Taigi ginčijamo skirtingo požiūrio į įvairius asmenis su tokia pačia negalia kriterijus siejamas su tarnautojo arba darbuotojo pagal darbo sutartį statuso turėjimu, nes visi asmenys, su kuriais pasirašyta darbo sutartis, gali naudotis aptariama apsaugos priemone, neatsižvelgiant į tai, ar jie dirba privačiojoje, ar valstybinėje įstaigoje. Norėčiau pabrėžti, kad Komisijos rašytiniai dokumentai šiuo atžvilgiu kelia neaiškumų, nes šiuose dokumentuose nurodyta, kad skirtingas požiūris priklauso nuo to, ar šie asmenys dirba privačiajame, ar viešajame sektoriuje ( 16 ).

39.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad Apsaugos nuo diskriminacijos įstatyme, priimtame siekiant perkelti šią sritį reglamentuojančias Bendrijos direktyvas ( 17 ), yra argumentas, liudijantis skirtingo požiūrio naudai, kai darbo santykiai nutraukiami dėl neįgaliojo asmens darbo vietos panaikinimo, atsižvelgiant į tai, ar darbdavys yra privatus, ar viešasis subjektas. Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad minėto įstatymo 21 straipsnyje skiriami šie du atvejai, nepaisant bendrojo reikalavimo, kad darbdavys, naudodamasis teise vienašališkai nutraukti darbo sutartį ar darbo santykius su neįgaliuoju, turi taikyti vienodus kriterijus.

40.

Šis teismas mano, kad neaišku, kiek pagal JT neįgaliųjų teisių konvencijos, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) ir Direktyvos 2000/78 nuostatas, kuriomis nustatytos bendrosios sąlygos, susijusios su vienodu požiūriu į visus neįgaliuosius, leidžiama toliau taikyti tokias Bulgarijos teisės normas, lemiančias skirtingą požiūrį į dviejų kategorijų pažeidžiamus darbuotojus, nors jų padėtis dėl darbo santykių nutraukimo yra panaši.

41.

Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia klausia Teisingumo Teismo apie galimą JT neįgaliųjų teisių konvencijos 5 straipsnio 2 dalies poveikį nagrinėjamu atveju, kaip ir Komisija, manau, kad tinkamiau spręsti šį klausimą išnagrinėjus dvigubą Direktyvos 2000/78 nuostatų taikymo ir aiškinimo problematiką, kuri yra bendra antrajam ir trečiajam prejudiciniams klausimams.

42.

Pirmąjį prejudicinį klausimą reikia suprasti kaip iš esmės susijusį su galimu Direktyvos 2000/78 aiškinimu atsižvelgiant į minėtą konvenciją, o ši tema reikšminga tik tuo atveju, jei ši direktyva iš tikrųjų taikytina, o taip, mano nuomone, nėra dėl priežasčių, kurias nurodysiu toliau.

43.

Galiausiai pažymėtina, kad ketvirtasis prejudicinis klausimas, kuris suformuluotas sąlygiškai, yra papildomas pirmesnių klausimų atžvilgiu ir į jį, atsižvelgiant į tai, kaip, mano manymu, atsakytina į pastaruosius, nebus būtina atsakyti.

44.

Ir antruoju, ir trečiuoju prejudiciniu klausimais siekiama išsiaiškinti, ar pagal Direktyvos 2000/78 nuostatas, konkrečiau – pagal jos 4 ir 7 straipsnius, valstybė narė gali priimti teisės aktus, kaip antai pagrindinėje byloje aptariamus Bulgarijos teisės aktus, pagal kuriuos darbuotojams, turintiems tam tikrą negalią, suteikiama speciali išankstinė apsauga nuo atleidimo iš darbo, kartu netaikydama šio reglamentavimo tarnautojams, turintiems tokią pačią negalią.

45.

Taigi šiuos klausimus reikia nagrinėti kartu, pirmiausia nustatant, ar Direktyva 2000/78 taikytina tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje.

46.

Tiesa, kaip pažymi Bulgarijos vyriausybė ir Komisija, pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies c punktą ji taikoma, „neviršijant [Sąjungai] suteiktų įgaliojimų“, „visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiajame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas <…> įdarbinimui ir darbo sąlygoms, įskaitant atleidimą iš darbo“. Taigi sistema, prie kurios P. Milkovą jos tarnybos santykių nutraukimo metu buvo priskyrusi ją į darbą priėmusi viešoji įstaiga, gali patekti į materialinę minėtos direktyvos taikymo sritį. Be to, neginčijama, kad psichikos sutrikimai, kurių turi P. Milkova, patenka į „negalios“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2000/78, kaip šią sąvoką yra apibrėžęs Teisingumo Teismas ( 18 ).

47.

Vis dėlto, kaip ir Komisija, esu tos nuomonės, kad Direktyva 2000/78 netaikytina byloje, turinčioje tokių ypatumų, kaip P. Milkovos atveju, nes šios direktyvos nuostatos neapima kriterijaus, kuriuo grindžiamas suinteresuotosios skundžiamas skirtingas požiūris.

48.

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinė byla pasižymi tuo, jog suinteresuotoji neturėjo galimybės pasinaudoti Bulgarijos teisės aktais, kuriais būtent darbuotojai pagal darbo sutartį, sergantys ligomis, pavyzdžiui, turintys psichikos sutrikimų, yra saugomi jų darbo sutarties nutraukimo atveju, ne dėl turimos negalios, o vien dėl to, kad turėjo tarnautojo, o ne darbuotojo pagal darbo sutartį statusą, kurio reikalaujama pagal šiuos teisės aktus ( 19 ).

49.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pripažįsta, kad šiuo atveju ginčijamas skirtingas požiūris yra pagrįstas ne „asmenine savybe“, kuri reiškia negalią ( 20 ), o grindžiamas aplinkybe, kad šiuo atveju priešpastatomos dvi grupės asmenų – neįgalūs darbuotojai pagal darbo sutartį ir neįgalūs tarnautojai – vykdantys profesinę veiklą skirtingu teisiniu pagrindu: vieni – pagal darbo sutartį, kiti – turėdami tarnautojo statusą.

50.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, nacionalinės teisės aktai ir nacionalinių teismų praktika, kaip antai taikomi pagrindinėje byloje, gali būti nesuderinami su Sąjungos teisėje nustatytais reikalavimais užtikrinti visų neįgaliųjų lygybę užimtumo ir profesinėje srityje. Būtent dėl to šis teismas prašo išaiškinti Direktyvos 2000/78 nuostatas.

51.

Šiuo atžvilgiu primintina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką tiek iš Direktyvos 2000/78 pavadinimo ir preambulės, tiek iš šios direktyvos turinio ir tikslo matyti, kad ja siekiama nustatyti bendruosius pagrindus, kuriais užtikrinamas vienodas požiūris į kiekvieną asmenį užimtumo ir profesinėje srityje, suteikiant jam veiksmingą apsaugą nuo diskriminacijos dėl kurios nors iš šios direktyvos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių ( 21 ), tarp kurių nurodyta negalia. Taigi Direktyvos 2000/78 2 straipsnyje aiškiai nustatyta, jog tam, kad tariama diskriminacija patektų į šios direktyvos taikymo sritį, ji turi būti „dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių“.

52.

Vis dėlto tarp šių Direktyvoje 2000/78 aiškiai nurodytų priežasčių neminimas konkretus darbo santykių pobūdis, o tai yra kriterijus, kuriuo remiantis buvo laikomasi skirtingo požiūrio į kasatorę pagrindinėje byloje, lėmusio, kad jai nebuvo taikoma apsauga, kuri Bulgarijos darbo kodekso 333 straipsnio 1 dalyje numatyta neįgaliems darbuotojams pagal darbo sutartį ir kurią pagal nacionalinių teismų praktiką atsisakoma išplėsti ir taikyti tarnautojams.

53.

Be to, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad, atsižvelgiant į EB 13 straipsnio (dabar – SESV 19 straipsnis), kuriuo pagrįsta Direktyva 2000/78, formuluotę ( 22 ), šios direktyvos taikymo srities negalima pagal analogiją išplėsti, be kita ko, remiantis bendruoju nediskriminavimo principu ( 23 ), apimant diskriminaciją dėl kitų nei šios direktyvos 1 straipsnyje baigtiniame sąraše išvardytų pagrindų ( 24 ).

54.

Taigi nauju skiriamuoju kriterijumi, kaip antai šiuo atveju neįgalųjį saistančių darbo santykių pobūdžiu, negali būti papildyti išsamiai išvardyti pagrindai, į kuriuos atsižvelgiant pagal šią direktyvą draudžiama bet kokia diskriminacija. Tai reiškia, kad galimo skirtingo požiūrio į valstybinės įstaigos tarnautojus ir valstybiniame ar privačiajame sektoriuje pagal sutartį dirbančius asmenis, kaip antai požiūrio, kurio, kaip nurodyta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, laikytasi P. Milkovos atžvilgiu, nereglamentuoja nediskriminavimo principas, kaip jis buvo sukonkretintas Direktyvoje 2000/78. Šiuo klausimu primintina, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog į šios direktyvos taikymo sritį nepatenka skirtingas požiūris, kurio laikomasi atsižvelgiant į socialinę profesinę kategoriją, kuriai priklauso atitinkami asmenys ( 25 ).

55.

Norėčiau patikslinti, kad manau, jog vien aplinkybės, jog suinteresuotoji yra neįgalus asmuo, nepakanka, kad šioje byloje būtų taikytina Direktyva 2000/78. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog „šioje direktyvoje įtvirtintas vienodo požiūrio principas [užimtumo ir profesinėje srityje] taikomas ne konkrečiai asmenų grupei [kaip antai neįgaliesiems], bet dėl [šios direktyvos] 1 straipsnyje išvardytų priežasčių“ ( 26 ).

56.

Nors ir buvo pripažinta, kad Direktyvos 2000/78 taikymo sritis, kiek tai susiję su minėtomis priežastimis, neturi būti aiškinama siaurai, vis dėlto, mano manymu, jos nuostatomis reglamentuojami tik nediskriminavimo principo, kaip jis apibrėžtas šioje direktyvoje, pažeidimai, kurie iš tikrųjų pagrįsti, net ir netiesiogiai ( 27 ), kuriuo nors iš galimų diskriminavimo veiksnių, šioje direktyvoje išvardytų baigtiniame sąraše. Tačiau pagrindinėje byloje taip nėra, nes, kaip konstatavo pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, skirtingo požiūrio į P. Milkovą laikytasi ne dėl jos negalios, t. y. vienintelio iš išvardytų pagrindų, į kurį šiuo atveju būtų galima atsižvelgti, o dėl jos turėto tarnautojos statuso.

57.

Pridurtina, kad 2008 m. pradėti parengiamieji teisėkūros darbai siekiant iš dalies pakeisti materialinę Direktyvos 2000/78 taikymo sritį nepaneigia šios analizės ( 28 ). Buvo numatyta išplėsti vienodo požiūrio į asmenis, nepaisant jų religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos, principo taikymo sritį, įgyvendinant jį ir „ne darbo rinkoje“ ( 29 ), o ne išplėsti šioje direktyvoje pateikiamą išsamų diskriminavimo priežasčių sąrašą, be to, pažymėtina, kad tokio pat požiūrio laikytasi dėl kitų dviejų direktyvų, susijusių su nediskriminavimu, kurių dalinį pakeitimą taip pat apima šis peržiūros projektas ( 30 ).

58.

Taigi, kadangi skirtingas požiūris į neįgalius darbuotojus pagal darbo sutartį ir neįgalius tarnautojus, apie kurį kalbama pagrindinėje byloje, pagrįstas darbo santykių, siejančių šių dviejų kategorijų pažeidžiamus asmenis su jų darbdaviu, pobūdžiu ir šis skiriamasis kriterijus nėra įtrauktas į baigtinį diskriminavimo priežasčių sąrašą, pateiktą Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje, ši direktyva, mano nuomone, netaikytina tokiai situacijai, kaip ta, dėl kurios kilo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamas ginčas.

59.

Tokiomis aplinkybėmis, mano manymu, nebūtina aiškinti Direktyvos 2000/78 nuostatų, nurodytų antrajame ir trečiajame prejudiciniuose klausimuose. Todėl tolesnes pastabas pateiksiu tik tam atvejui, jei Teisingumo Teismas nuspręstų pateikti prašomą išaiškinimą.

60.

Motyvuodamas savo sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas užsimena apie Chartiją, tačiau visai nepaaiškina, kuo ši Sąjungos teisės priemonė gali būti svarbi atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes. Jis nepateikia jokių argumentų dėl poveikio, kurį šiuo atveju galėtų turėti viena ar kita šio teisės akto nuostata, be to, šis aktas nėra nurodytas pateiktuose klausimuose. Teisingumo Teismui pateiktose rašytinėse pastabose šiuo atžvilgiu taip pat nėra aiškesnių nuorodų ( 31 ).

61.

Vis dėlto pagal nusistovėjusią teismų praktiką Chartija užtikrinamos pagrindinės teisės gali būti taikomos tik esant situacijoms, kurias reglamentuoja Sąjungos teisė, ir tam, kad galėtų nuspręsti dėl Chartijos nuostatų išaiškinimo, Teisingumo Teismas turi turėti visą informaciją, kuri jam leistų konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį ( 32 ). Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neparodė, kad nacionalinėmis teisės normomis, kuriomis gali būti reglamentuojama situacija pagrindinėje byloje ( 33 ), siekiama tiesiogiai ir konkrečiai įgyvendinti konkrečias Sąjungos teisės nuostatas pagal Chartijos 51 straipsnį ( 34 ), Teisingumo Teismas, mano manymu, turėtų nuspręsti, kad nėra pagrindo nagrinėti minėtų normų atitikties šiame akte įtvirtintoms pagrindinėms teisėms ( 35 ).

62.

Be to, Sąjungos teisės nuostatų – nagrinėjamu atveju – Direktyvos 2000/78 straipsnių, nurodytų antrajame ir trečiajame prejudiciniuose klausimuose, atsižvelgiant į Chartijos nuostatas ir konkrečiai į jos 20, 21, 26 ar 30 straipsnius ( 36 ) – išaiškinimas galimas tik neperžengiant Teisingumo Teismo jurisdikcijos, kuri šiuo atveju priklauso nuo šios direktyvos materialinės taikymo srities, ribų. Chartijos nuostatos, kurios gali būti nurodytos, negali savaime pagrįsti Teisingumo Teismo jurisdikcijos spręsti dėl teisinės situacijos, kuri nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį ( 37 ).

63.

Pažymėtina, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą tarp eilučių kalbama apie principą, pagal kurį draudžiama bet kokia neįgaliųjų diskriminacija. Šiuo atžvilgiu norėčiau priminti, kad kai Teisingumo Teismui buvo pateiktas prejudicinis klausimas, susijęs su bendrojo nediskriminavimo dėl amžiaus principo, įtvirtinto Chartijos 21 straipsnyje ir sukonkretinto Direktyvoje 2000/78, išaiškinimu ( 38 ), šis klausimas buvo nagrinėjamas atsižvelgiant vien į šią direktyvą ( 39 ), konkrečiai kalbant apie privataus asmens ir nacionalinės administracinės institucijos ginčus, kaip yra ir šiuo atveju. Taigi logiška, kad tokio paties požiūrio reikėtų laikytis ir kalbant apie nediskriminavimo dėl negalios principą, kuris taip pat įtvirtintas Chartijos 21 straipsnyje ir sukonkretintas Direktyvoje 2000/78.

64.

Kadangi, mano nuomone, ši direktyva tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, kai aptariamas skirtingas požiūris grindžiamas kitu kriterijumi nei šios direktyvos 1 straipsnyje baigtiniame sąraše išvardytieji, kaip nurodyta pirma, netaikytina ( 40 ), manau, kad nagrinėjant šią bylą minėtos direktyvos nuostatos neturėtų būti aiškinamos atsižvelgiant į Chartijos nuostatas.

65.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, iš esmės manau, kad šioje byloje nėra pagrindo aiškinti Direktyvos 2000/78 4 ir 7 straipsnių, netgi atsižvelgiant į Chartijos nuostatas. Vis dėlto papildomai pateiksiu kelias pastabas tam atvejui, jei Teisingumo Teismas nepritartų šiam požiūriui.

66.

Pirmiausia pažymėtina, kad Bulgarijos vyriausybė savo pastabose skyrė didelį dėmesį Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 5 daliai ( 41 ), siekdama įrodyti, kad tokios teisės normos, kaip aptariamos pagrindinėje byloje, yra leistinos atsižvelgiant į šią nuostatą ( 42 ). Tačiau, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konkrečiai neprašė išaiškinti būtent šios nuostatos ( 43 ) nei Teisingumo Teismui pateiktuose prejudiciniuose klausimuose, nei nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamojoje dalyje ir nepateikė jokių, net ir numanomų, argumentų šiuo klausimu ( 44 ), manau, kad man nėra reikalo vien papildomai pareikšti nuomonės šiuo klausimu. Norėčiau tiesiog pažymėti, kad, kaip pripažįsta Bulgarijos vyriausybė, minėta 2 straipsnio 5 dalis Teisingumo Teismo praktikoje aiškinama siaurai, nes ši nuostata – tai diskriminacijos draudimo principo išimtis ( 45 ).

67.

Dėl Direktyvos 2000/78 4 straipsnio, kuris aiškiai minimas antrajame prejudiciniame klausime, pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė jokio paaiškinimo, dėl ko, siekiant priimti sprendimą jo nagrinėjamoje byloje, būtų naudinga, kad Teisingumo Teismas išaiškintų šią nuostatą ( 46 ). Tik Bulgarijos vyriausybė pateikė pastabų dėl šio straipsnio 1 dalies, kuriose primena, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog šią nuostatą reikia aiškinti siaurai, nes ji leidžia nukrypti nuo nediskriminavimo principo ( 47 ), ir teigė, kad pagal minėtą 1 dalį šiuo atveju aptariama nacionalinės teisės norma yra leistina ( 48 ).

68.

Savo ruožtu nelabai suprantu, kaip, atsižvelgiant į pagrindinės bylos duomenis, šiuo atveju galėtų būti taikomas Direktyvos 2000/78 4 straipsnis, taigi ir kuo būtų naudingas jo esmės išaiškinimas. Pagal šį straipsnį skirtingas požiūris gali nereikšti diskriminacijos, „jei dėl konkrečių profesinės veiklos rūšių arba dėl jų vykdymo sąlygų tokia savybė yra įprastas [esminis] ir lemiantis [lemiamas] profesinis reikalavimas, šis tikslas yra teisėtas, o reikalavimas proporcingas“ ( 49 ). Tačiau Bulgarijos teisės norma, apie kurią šiuo atveju kalbama, įtvirtina skirtingą požiūrį dėl to, kad pagal ją suteikiama speciali apsauga darbuotojams pagal darbo sutartį, o ne tarnautojams; taip pat ši teisės norma ypatinga tuo, kad yra taikoma ir darbuotojams pagal darbo sutartį, dirbantiems viešajame sektoriuje, kurie gali vykdyti tokią pačią profesinę veiklą kaip ir tarnautojai. Todėl aptariamas skiriamasis veiksnys šiuo atveju nėra pagrįstas „savybe“, kuri būtų „susijusi su kuria nors iš Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje nurodytų priežasčių“ ir reikštų „esminį ir lemiamą profesinį reikalavimą“ pagal Teisingumo Teismo praktikoje nustatytas minėto 4 straipsnio taikymo sąlygas ( 50 ).

69.

Bet kuriuo atveju manau, kad minėto 4 straipsnio, kaip jis išaiškintas ankstesniuose Teisingumo Teismo sprendimuose, tekstas niekaip neleidžia teigti, kad tokia teisės norma yra nesuderinama su Sąjungos teisėje nustatytais reikalavimais.

70.

Dėl Direktyvos 2000/78 7 straipsnio, kuris yra trečiojo prejudicinio klausimo dalykas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad „neaišku, kiek Bulgarijos Respublikos priimtos nuostatos, reiškiančios priemones, kuriomis neįgaliesiems suteikiama speciali apsauga, bet tik neįgaliems darbuotojams pagal darbo sutartį, net jeigu jie dirba viešajame sektoriuje, atitinka pozityvius veiksmus, kaip jie suprantami pagal [minėtą] 7 straipsnį“.

71.

Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad minėto 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog „vienodo požiūrio principas nė vienai valstybei narei nedraudžia toliau taikyti arba imtis konkrečių priemonių, skirtų užkirsti keli[ui] patirti nepatogumus dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių arba juos kompensuoti“, „siekiant praktiškai užtikrinti visapusišką lygybę [profesinės veiklos srityje]“ ( 51 ). Minėto 7 straipsnio 2 dalyje ši galimybė imtis pozityvių veiksmų patvirtinama būtent neįgaliųjų naudai ( 52 ), jei tokiomis priemonėmis siekiama apsaugoti jų sveikatą ir užtikrinti darbo saugą arba sudaryti sąlygas jų integracijai į darbo aplinką ( 53 ).

72.

Pagal šias nuostatas, kuriomis saugomas valstybių narių suverenumas ( 54 ), pripažįstama jų teisė, o ne pareiga veikti, siekiant ištaisyti faktiškai esančią nelygybę. Kaip pažymėta Direktyvos 2000/78 parengiamuosiuose dokumentuose ( 55 ), „pats vienodas požiūris gali būti nepakankamas, jei nelemia faktinės lygybės“ ( 56 ), taip pat „gali reikšti ir tai, kad atitinkamoms asmenų grupėms turi būti pripažintos specialios teisės“ ( 57 ).

73.

Kaip ir Bulgarijos vyriausybė bei Komisija, manau, kad net darant prielaidą, jog teisės normas, kaip antai aptariamas pagrindinėje byloje, Teisingumo Teismas pripažins patenkančiomis į Direktyvos 2000/78 7 straipsnio taikymo sritį, pirmiausia į šio straipsnio 2 dalies taikymo sritį, kaip teigia ši vyriausybė ( 58 ), iš šių nuostatų niekaip nematyti, kad valstybė narė negali apriboti naudojimosi priemonėmis taikant jas konkrečiai asmenų grupei – šiuo atveju neįgaliesiems, kurias ji priėmė siekdama apsaugoti jų sveikatą ( 59 ).

74.

Todėl papildomai pažymiu, kad jei Teisingumo Teismas nuspręstų pateikti Direktyvos 2000/78 4 ir 7 straipsnių išaiškinimą, juos reikėtų aiškinti taip, kad pagal šias nuostatas tokia teisės norma nėra draudžiama.

75.

Iš pirmo žvilgsnio, galėtų pasirodyti, kad pirmuoju prejudiciniu klausimu, kuriuo siekiama išsiaiškinti, ar „pagal [JT neįgaliųjų teisių] konvencijos 5 straipsnio 2 dalį leidžiamos [nacionalinės teisės normos, kaip antai aptariama pagrindinėje byloje]“, prašoma, kad Teisingumo Teismas išaiškintų nuostatą, kuri nepriklauso nei pirminei, nei antrinei Sąjungos teisei. Tačiau pagal SESV 267 straipsnio 1 dalį toks išaiškinimas nepriklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai.

76.

Vis dėlto iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų matyti, jog šis klausimas pagrįstas būtinybe, kad Direktyvos 2000/78 aiškinimas atitiktų JT neįgaliųjų teisių konvenciją, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką ( 60 ). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pagal minėtą konvenciją, konkrečiau kalbant, pagal jos 5 straipsnio 2 dalį ( 61 ), reikalaujama, kad būtų „įstatymu nustatyta teisinga ir veiksminga neįgaliųjų apsauga nuo diskriminavimo dėl bet kokios priežasties, o ne tik dėl tam tikrų asmeninių savybių, dėl kurių gali būti teikiama apsauga, kaip antai nurodytųjų Sąjungos antrinėje teisėje“ ( 62 ).

77.

Taigi pirmąjį klausimą reikia suprasti kaip klausimą, kuriuo iš esmės siekiama sužinoti, ar Direktyvos 2000/78 išaiškinimas atsižvelgiant į šią konvenciją leidžia manyti, kad pagal Sąjungos teisę draudžiamos teisės normos, kaip antai aptariamos pagrindinėje byloje, kiek jos lemia skirtingą požiūrį į darbuotojus pagal darbo sutartį ir tarnautojus, turinčius tokią pačią negalią, nors tokiose normose taikomas skiriamasis kriterijus grindžiamas ne negalia, o darbo santykių, siejančių šių dviejų kategorijų neįgalius asmenis su jų darbdaviu, pobūdžio skirtumu ir nors šis kriterijus nėra įtrauktas į išsamų draudžiamos diskriminacijos priežasčių sąrašą, pateiktą minėtos direktyvos 1 straipsnyje.

78.

Norėčiau jau dabar patikslinti, kad performulavimas būtinas ( 63 ) ir kalbant apie dalį ketvirtojo prejudicinio klausimo, kiek jame kalbama apie „tarptautinių <…> teisės normų [laikymąsi]“, o šia fraze prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, net jei ir nepaaiškino savo klausimo šiuo požiūriu, mano manymu, konkrečiai turi omenyje JT neįgaliųjų teisių konvenciją ir poveikį, kurį lemia pareiga atsižvelgti į šį teisės aktą, kiek tai susiję su įgyvendintinomis priemonėmis, siekiant panaikinti galimą diskriminaciją tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje ( 64 ).

79.

Rašytiniame atsakyme į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus Bulgarijos vyriausybė teigė, kad iš JT neįgaliųjų teisių konvencijos 5 straipsnio 2 ir 4 dalių kartu su jos 27 straipsnio 1 dalies g ir h punktais ( 65 ) ir su 4 straipsnio 1 dalies d ir e punktais ( 66 ) matyti, kad pagal šią konvenciją skiriamos valstybėms tenkančios pareigos neįgaliųjų, dirbančių viešajame sektoriuje, atžvilgiu, ir pareigos neįgaliųjų, dirbančių privačiajame sektoriuje, atžvilgiu, todėl tokį skiriamąjį kriterijų galima taikyti ir nacionalinės teisės normose ( 67 ). Bulgarijos vyriausybės teigimu, atsižvelgiant į tarnautojų tarnybos santykių specifiką ( 68 ) Bulgarijos teisės normomis nėra sukuriama teisės spraga, reikalaujanti pagal analogiją taikyti šią apsaugos priemonę pastarųjų naudai Valstybės tarnybos įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu atveju.

80.

Kaip rašytinėse pastabose teigė Komisija, kadangi aptariamos nacionalinės teisės normos nepatenka į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį ir nėra kitų taikytinų Sąjungos teisės normų, atitinkama valstybė narė, t. y. Bulgarijos Respublika, turi užtikrinti, kad būtų laikomasi JT neįgaliųjų teisių konvencijoje nustatytų reikalavimų, kuriais galima remtis jos, kaip šios konvencijos šalies, atžvilgiu.

81.

Šiuo klausimu primintina, kad, kaip pažymi Bulgarijos vyriausybė ir Komisija, Teisingumo Teismas jau yra ne kartą nusprendęs: kadangi Europos Sąjunga patvirtino JT neįgaliųjų teisių konvenciją, jos nuostatos yra sudėtinė Sąjungos teisės sistemos dalis ( 69 ) nuo šios konvencijos įsigaliojimo dienos ( 70 ).

82.

Priešingai, nei savo rašytiniame atsakyme į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus teigia P. Milkova ( 71 ), iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad pagal minėtą konvenciją tenkančios pareigos saisto jos šalis, ir kadangi tai, kaip bus vykdomos šios konvencijos nuostatos ir kaip ji veiks, priklauso nuo vėlesnio jos šalių teisės aktų priėmimo ( 72 ), šios nuostatos, atsižvelgiant į jų turinį, nėra besąlyginės ir pakankamai tikslios, todėl neturi tiesioginio poveikio Sąjungos teisėje ( 73 ).

83.

Vis dėlto Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad Sprendimo 2010/48 II priedo priedėlyje Direktyva 2000/78 aiškiai minima tarp „Sąjungos teisės aktų, susijusių su [JT neįgaliųjų teisių] konvencijos reglamentuojamais klausimais“ būtent „savarankiško gyvenimo ir socialinės aprėpties, darbo bei užimtumo srityse“. Kaip savo rašytinėse pastabose nurodo Bulgarijos vyriausybė, remdamasis tuo Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad minėta konvencija galima remtis siekiant išaiškinti Direktyvą 2000/78, kuri turi būti aiškinama kiek įmanoma pagal šią konvenciją, atsižvelgiant į Sąjungos sudarytų tarptautinių susitarimų viršenybę prieš antrinės teisės aktus ( 74 ).

84.

Sąjungai ratifikavus JT neįgaliųjų teisių konvenciją Teisingumo Teismas pritaikė savo sąvokos „negalia“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2000/78, apibrėžtį, perimdamas minėtos konvencijos 1 straipsnio antroje pastraipoje vartojamus terminus ( 75 ), ir apibrėžė „tinkamų patalpų“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 5 straipsnį ( 76 ), atsižvelgdamas į šios konvencijos 2 straipsnio ketvirtos pastraipos formuluotę ( 77 ).

85.

Mano manymu, nagrinėjant šią bylą nėra pagrindo aiškinti Direktyvos 2000/78 atsižvelgiant į JT neįgaliųjų teisių konvenciją, nes nacionalinio teismo sprendžiamas ginčas dėl pirma nurodytų priežasčių nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį ( 78 ). Taigi tolesnes pastabas pateiksiu tik papildomai, siekdamas išsamumo.

86.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės prašo nustatyti, ar materialinė Direktyvos 2000/778 taikymo sritis gali būti aiškinama plačiai atsižvelgiant į JT neįgaliųjų teisių konvencijos 5 straipsnio 2 dalies turinį ( 79 ).

87.

Rašytiniame atsakyme į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus Komisija pažymėjo, kad minėto 5 straipsnio 2 dalimi siekiama paaiškinti, kiek tai susiję su negalia, lygybės ir nediskriminavimo principus, suformuluotus šio straipsnio 1 dalyje. Komisija tvirtino, kad ši nuostata nesuteikia didesnės apsaugos nei ta, kuri jau teikiama pagal Direktyvos 2000/78 2 ir 5 straipsnius ( 80 ). Be to, Komisija teigė, kad „vienodos ir veiksmingos teisinės apsaugos nuo visų rūšių diskriminacijos“ principas, nustatytas minėtoje 2 dalyje, taikytinas tik diskriminacijos dėl negalios atveju, o taip, ji mano, šiuo atveju nėra.

88.

Savo ruožtu norėčiau pažymėti, kad tiek iš JT neįgaliųjų teisių konvencijos 2 straipsnio ( 81 ), tiek iš jos 4 straipsnio ( 82 ) matyti, jog pagal šią konvenciją konkrečiai draudžiama bet kokia diskriminacija dėl negalios ( 83 ) . Tas pats pasakytina ypač ( 84 ) apie šios konvencijos 27 straipsnį, pagal kurio 1 dalies a punktą draudžiama „diskriminacija dėl negalios visose srityse, susijusiose su visomis užimtumo formomis“, be kita ko, su „darbo išsaugojimu“, o tai apima galimą apsaugą darbo santykių nutraukimo atveju. Tačiau skirtingas požiūris, įtvirtintas pagrindinėje byloje aptariamose Bulgarijos teisės aktų nuostatose, yra pagrįstas darbo santykių pobūdžiu, o ne P. Milkovos turima negalia.

89.

Be to, mano manymu, JT neįgaliųjų teisių konvencija siekiama užtikrinti vienodą požiūrį ne į visų kategorijų neįgaliuosius, o į asmenis, kurie turi negalią, ir į asmenis, kurie tokios negalios neturi. Iš daugelio minėtos konvencijos nuostatų matyti, kad ja siekiama skatinti neįgaliųjų „ir kitų asmenų“ lygybę ( 85 ) . Šis išorinis palyginimo aspektas ( 86 ) pirmiausia matyti minėtos konvencijos 1 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodytas šios konvencijos tikslas ir apibrėžta „neįgaliųjų“ sąvoka, aiškiai pavartojant formuluotę „tokiomis pat kaip ir kitų asmenų sąlygomis“ ( 87 ). Panašiai pasakyta 7 straipsnyje: „taip pat kaip ir kiti vaikai“ ( 88 ). Be to, šios konvencijos 2 straipsnyje pateikiama „diskriminacijos dėl negalios“ apibrėžtis remiantis nurodytų teisių ir laisvių įgyvendinimu ir naudojimusi jomis „kaip ir kitiems asmenims“ ( 89 ). Ši formuluotė pakartojama įvairiuose minėtos konvencijos straipsniuose, susijusiuose su neįgaliųjų teisėmis, kurias pagal šią konvenciją siekiama remti ir apsaugoti, taip pat užtikrinti visapusišką ir vienodą naudojimąsi jomis ( 90 ), o kiek tai susiję su šia byla – 27 straipsnyje, skirtame darbui ir užimtumui ( 91 ).

90.

Panašią formuluotę vartojo Teisingumo Teismas savo sprendimuose, susijusiuose su Direktyvoje 2000/78 minimomis sąvokomis, aiškinamomis pagal JT neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas, kaip antai „negalios“ ar „tinkamų patalpų“ sąvokomis. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas ne kartą nurodė „trukdymą [neįgaliajam] visapusiškai ir veiksmingai užsiimti profesine veikla tokiomis pačiomis kaip ir kitų darbuotojų sąlygomis“ ( 92 ), o ne tokiomis pačiomis sąlygomis įvairių kategorijų neįgaliesiems. Mano nuomone, laikydamasi būtent tokio požiūrio Sąjunga ratifikavo minėtą konvenciją ( 93 ).

91.

Taigi, mano manymu, JT neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatos neskirtos apimti tokios situacijos, kokia susiklostė pagrindinėje byloje, ir bet kuriuo atveju Direktyvos 2000/78 aiškinimas pagal šias nuostatas negali turėti įtakos baigtiniam diskriminacijos priežasčių sąrašo, pateikiamo šios direktyvos 1 straipsnyje, pobūdžiui ( 94 ) taip, kad jis būtų papildytas priežastimi, susijusia su skirtingu darbo santykių, saistančių dviejų kategorijų neįgaliuosius, pobūdžiu.

92.

Todėl, jei Teisingumo Teismas šioje byloje nuspręstų, kad būtina išaiškinti Direktyvą 2000/78 pagal JT neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas, remiantis išdėstytais argumentais, mano manymu, reikėtų daryti išvadą, kad sąvoka „diskriminacija dėl negalios“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, apibrėžtina kaip grindžiama prielaida, kad į asmenis, turinčius tam tikrą negalią, laikomasi nepalankesnio požiūrio arba jų padėtis tampa nepalankesnė kitų asmenų atžvilgiu, t. y. asmenų, kurie neturi tokios negalios, bet kurių padėtis apskritai yra lygiavertė pirmųjų padėčiai. Be to, pagal šią direktyvą „vienodo požiūrio principą“ negalią turinčių asmenų atžvilgiu reikia suprasti kaip principą, kuriuo siekiama užtikrinti šių asmenų lygybę asmenų, kurie neturi tokios ilgalaikės negalios, atžvilgiu.

93.

Galiausiai konkrečiai dėl aptariamo atvejo pažymėtina, kad iš jokios minėtos konvencijos nuostatos nematyti, kad valstybėms narėms tenka pareiga kuo ilgiau išlaikyti įdarbintą neįgalų asmenį, kai naikinama jo darbo vieta, taigi, kad į P. Milkovą būtų laikomasi palankesnio požiūrio, kaip ji pageidavo.

94.

Net darant prielaidą, kad į JT neįgaliųjų teisių konvencijos 5 straipsnio 2 dalies taikymo sritį patenka Direktyvoje 2000/78 nenumatyti atvejai, kaip, atrodo, teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tai, mano nuomone, neturėtų reikšmės, nes šios konvencijos nuostatos nėra tiesiogiai taikomos Sąjungos teisėje ( 95 ), taigi gali turėti tik tokį poveikį minėtai direktyvai tik tiek, kiek jos nuostatos aiškintinos pagal šią konvenciją, o šios nuostatos pačios apibrėžia savo taikymo sritį.

95.

Taigi iš esmės manau, kad šiuo atveju nėra pagrindo aiškinti Direktyvos 2000/78 atsižvelgiant į JT neįgaliųjų teisių konvenciją; taip pat, jei Teisingumo Teismas nepritartų mano nuomonei, jis turėtų pateikti tokį aiškinimą nurodydamas, kad minėta konvencija siekiama užtikrinti vienodą požiūrį ne į įvairių kategorijų neįgaliuosius, o į visus neįgaliuosius ir į negalios neturinčius asmenis.

96.

Ketvirtasis prejudicinis klausimas pateikiamas papildomai, nes užduotas su prielaida, „jeigu į pirmąjį ir trečiąjį klausimus būtų atsakyta neigiamai“.

97.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Bulgarijos Respublikos valdžios institucijoms tenkanti pareiga laikytis tiek minėtų tarptautinės teisės normų, tiek Sąjungos teisės normų implikuoja reikalavimą tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, nacionalinės teisės normų, pagal kurias neįgaliems darbuotojams, pagal darbo sutartį dirbantiems privačiajame ar viešajame sektoriuje, suteikiama apsauga nuo atleidimo iš darbo ( 96 ), taikymo sritį išplėsti taip, kad šios apsaugos taisyklės būtų taikomos ir tarnautojams, turintiems tokią pačią negalią, siekiant atitikties vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje principui. Tokio požiūrio laikėsi P. Milkova ( 97 ).

98.

Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šis klausimas susijęs su tuo, jog atitinkamas Bulgarijos teisės normas nacionaliniai teismai taiko griežtai ( 98 ) ir kad šis griežtas požiūris gali neatitikti Sąjungos teisės normų, išaiškintų, be kita ko, atsižvelgiant į JT neįgaliųjų teisių konvenciją ( 99 ), pagal kurias reikalaujama įstatymu užtikrinti teisingą ir veiksmingą visų neįgaliųjų apsaugą nuo diskriminacijos.

99.

Kaip ir Bulgarijos vyriausybė bei Komisija, manau, kad, atsižvelgiant į išsamius atsakymus, kuriuos siūlau pateikti į pirmesnius prejudicinius klausimus, ir į sąlyginį ketvirtojo klausimo pobūdį, į pastarąjį atsakyti nereikia, taigi nereikia ir šiuo atžvilgiu pateikti konkrečių argumentų.

100.

Dar papildomai ir bet kuriuo naudingu tikslu kalbant apie vaidmenį, kuris gali tekti nacionaliniams teismams siekiant užtikrinti, kad valstybė narė visiškai vykdytų jai pagal Sąjungos teisę tenkančius įpareigojimus – o tai klausimas, kuris, mano manymu, slypi ketvirtajame prejudiciniame klausime, – norėčiau paprasčiausiai nurodyti su šiuo klausimu susijusią Teisingumo Teismo praktiką, konkrečiai – sprendimus, priimtus dėl diskriminacijos, kurią lemia darbo teisės srities nacionalinės teisės normos ( 100 ).

101.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Varhoven administrativen sad (Vyriausiasis administracinis teismas, Bulgarija) į pateiktus prejudicinius klausimus:

2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvą 2000/78/EB, nustatančią vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, reikia aiškinti taip, kad ji netaikytina situacijai, kai skirtingas požiūris, kurį lemia atitinkamos nacionalinės teisės normos, į darbuotojus pagal darbo sutartį ir tarnautojus, turinčius tokią pačią negalią, grindžiamas ne negalios, o darbo santykių, siejančių atitinkamai šių dviejų kategorijų neįgalius asmenis su jų darbdaviu, pobūdžio kriterijumi.