GENERALINIO ADVOKATO

MICHAL BOBEK IŠVADA,

pateikta 2017 m. kovo 30 d. ( 1 )

Byla C‑320/15

Europos Komisija

prieš

Graikijos Respubliką

„Valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymas – Aplinka – Miesto nuotekų valymas – Direktyvos 91/271/EEB 4 straipsnio 1 ir 3 dalys ir I priedo B ir D dalys – Tipiniai mėginiai“

I. Įvadas

1.

Tarybos direktyva 91/271/EEB dėl miesto nuotekų valymo (toliau – DMNV) ( 2 ) siekiama apsaugoti aplinką nuo, be kita ko, išleidžiamų nepakankamai išvalytų nuotekų žalingo poveikio. Joje numatytos valstybių narių pareigos tinkamai išvalyti miesto nuotekas. Norėdamos įrodyti, kad miesto nuotekos atitinka taikytinus reikalavimus, valstybės narės turi rinkti miesto nuotekų, kurias yra išvaliusios pagal numatytus reikalavimus, mėginius.

2.

Komisija teigia, kad Graikijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal DMNV aštuoniose aglomeracijose. Ši valstybė narė neginčija, kad nurodyti įsipareigojimai neįvykdyti penkiose iš šių aglomeracijų. Tačiau dėl kitų trijų aglomeracijų Graikijos Respublika ir Komisija nesutaria, ar pirmoji pateikė pastarajai pakankamai išvalytų nuotekų mėginių.

3.

Pagal DMNV reikalaujamų mėginių kiekio klausimas tikrai nėra naujas. Tačiau galbūt būtų teisinga pripažinti, kad anksčiau Teisingumo Teismas jį ne visada spręsdavo visiškai nuosekliai. Todėl Teisingumo Teismo prašymu šioje išvadoje siekiama išsiaiškinti šį konkretų klausimą.

II. Teisinis pagrindas

4.

DMNV numatytos pareigos nustatytos atitinkamos aglomeracijos vadinamajam gyventojų ekvivalentui (toliau – g. e.) ( 3 ).

5.

DMNV 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog valstybės narės turėjo užtikrinti, kad, be kita ko, aglomeracijose, turinčiose nuo 2000 iki 15000 g. e. ( 4 ), ne vėliau kaip iki 2005 m. gruodžio 31 d. būtų pastatytos miesto nuotekų surinkimo sistemos ( 5 ).

6.

DMNV 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog valstybės narės turėjo užtikrinti, kad, be kita ko, į nuotekų surinkimo sistemas patenkančioms miesto nuotekoms, prieš tai, kai jos išleidžiamos į vandens telkinius, būtų taikomas antrinis arba jam prilygstantis valymas. Aglomeracijose, turinčiose nuo 10000 iki 15000 g. e., ir aglomeracijose, turinčiose nuo 2000 iki 10000 g. e., šioje nuostatoje numatytas reikalavimas dėl nuotekų išleidimo į gėlo vandens telkinius ir estuarijas turėjo būti įvykdytas ne vėliau kaip iki 2005 m. gruodžio 31 d.

7.

DMNV 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tokios išleidžiamos nuotekos turi atitikti DMNV I priedo B dalies reikalavimus.

8.

I priedo B dalyje detaliau numatyti tokie vandens išleidimo iš miesto nuotekų valymo įrenginių į priimančiuosius vandenis reikalavimai:

„1.

Miesto nuotekų valymo įrenginiai yra projektuojami arba modifikuojami taip, kad būtų galima imti kontrolinius atitekančių bei išvalytų nuotekų tipinius mėginius prieš jas išleidžiant į paviršinius vandens telkinius priimtuvus.

2.

Iš miesto nuotekų valymo įrenginių išleidžiamos nuotekos, kurios turi būti valomos laikantis 4 ir 5 straipsnių, atitinka 1 lentelėje pateiktus reikalavimus.

<…>“

9.

DMNV 15 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje numatyta, kad kompetentingos institucijos ar atitinkamos įstaigos stebi ir kontroliuoja, be kita ko, nuotekas iš miesto nuotekų valymo įrenginių. Taip siekiama I priedo D dalyje nustatyta kontrolės tvarka patikrinti, kaip laikomasi I priedo B dalies reikalavimų.

10.

DMNV I priedo D dalyje detaliai išdėstyti kontrolei ir rezultatų vertinimui taikomi pamatiniai metodai. 3 punkte numatyta, kad minimalus metinis mėginių skaičius yra nustatomas pagal nuotekų valymo įrenginių dydį ir per metus jie yra reguliariai imami. Valymo įrenginiams, kurių dydis nuo 2000 iki 9999 g. e., nustatytas minimalus skaičius – 12 mėginių per pirmuosius metus. Vėlesniais metais reikalaujama 4 mėginių, jeigu pirmaisiais metais paimti mėginiai atitiko DMNV nuostatas. Jeigu vienas iš keturių mėginių neatitinka normų, kitais metais reikia imti dar 12 mėginių. Valymo įrenginiams, kurių dydis nuo 10000 iki 49999 g. e., nustatytas minimalus skaičius – 12 mėginių.

III. Procedūra

11.

2007 m. gegužės 29 d. raštu Komisija paprašė Graikijos Respublikos per 6 mėnesius pateikti duomenis apie DMNV įgyvendinimą. Konkrečiai kalbant, Komisija šių duomenų paprašė tam, kad galėtų įvertinti, kaip laikomasi DMNV 4 straipsnio reikalavimų. Prašymas buvo susijęs su aglomeracijomis, turinčiomis daugiau kaip 2000 g. e.

12.

Išnagrinėjusi Graikijos Respublikos pateiktus 2007 m. duomenis, Komisija padarė išvadą, kad 62 aglomeracijose buvo pažeisti DMNV 4 straipsnio reikalavimai.

13.

2010 m. spalio 5 d. raštu Komisija paprašė Graikijos Respublikos pateikti paaiškinimus. 2010 m. gruodžio 21 d. Graikijos Respublika atsakė į šį raštą ir pateikė papildomos informacijos.

14.

2011 m. birželio 17 d. Komisija pateikė oficialų pranešimą, kuriame nurodė, kad Graikijos Respublika neįvykdė DMNV numatytų pareigų. 2011 m. rugpjūčio 11 d. Graikijos Respublika atsakė į šį pranešimą – ji pateikė papildomos informacijos apie atitinkamas aglomeracijas.

15.

2012 m. birželio 1 d. Komisija priėmė Graikijos Respublikai skirtą pagrįstą nuomonę, kurioje nurodė, kad ši valstybė narė ir toliau nevykdo įsipareigojimų pagal DMNV.

16.

Šalims dar kartą apsikeitus informacija, 2014 m. vasario 21 d. Komisija nusiuntė Graikijos Respublikai papildomą pagrįstą nuomonę. Ji nurodė, kad aštuoniose aglomeracijose, būtent Prosocanės, Doksato, Elefterupolio, Vagijos, Desfinos, Galatistos, Polichrono ir Chaniočio, ir toliau nesilaikoma DMNV 4 straipsnio reikalavimų.

17.

2015 m. birželio 26 d. Komisija pareiškė ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal SESV 258 straipsnį. Ji pareikalavo pripažinti, kad Graikijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų, numatytų DMNV 4 straipsnio 1 ir 3 dalyse.

18.

Rašytines pastabas pateikė Graikijos Respublika ir Komisija. Be to, per 2017 m. sausio 25 d. posėdį abi šalys išdėstė pastabas žodžiu.

IV. Vertinimas

19.

Šios išvados struktūra nurodyta toliau. Pirma, pateikiu ankstesnės jurisprudencijos, kurioje tiesiogiai arba netiesiogiai nagrinėjamas DMNV nuostatų ir jos I priedo B bei D dalių santykis, glaustą apžvalgą (A skirsnis). Antra, mėginu susisteminti šią jurisprudenciją atsižvelgdamas į du pagrindinius šiai bylai svarbiausius elementus: DMNV vidinę logiką ir struktūrą ir jos nuostatų santykį su I priedu (B skirsnio 1 dalis) ir susijusius valstybių narių įsipareigojimus dėl mėginių, kuriuos reikia pateikti (B skirsnio 2 dalis). Trečiame skirsnyje (C skirsnis) nagrinėjama ši byla: pirmiausia kalbama apie aglomeracijas, dėl kurių neginčijama, kad iš jų nebuvo pateikta mėginių (C skirsnio 1 dalis), o vėliau – apie tas, dėl kurių kilo ginčų (C skirsnio 2 dalis).

A. Suformuota jurisprudencija

20.

Mėginių teikimo pagal DMNV klausimas turi du pagrindinius aspektus: pirma, DMNV 4 ir 15 straipsnių ir, antra, I priedo B ir D dalių santykio specifinis pobūdis. Iš to išplaukia klausimas, susijęs su mėginių, kuriuos valstybės narės turi pateikti pagal kiekvieną iš šių nuostatų, kiekiu ir kokybe.

21.

Teisingumo Teismas jau turėjo keletą progų išdėstyti požiūrį dėl atitinkamų DMNV nuostatų ir jos I priedo B bei D dalių santykio.

22.

Sprendime Komisija / Italija ( 6 ) Teisingumo Teismas nurodė, jog atsižvelgiant į aplinkybę, kad įvykdyti DMNV I priedo D dalies reikalavimai, galima daryti išvadą, jog šios direktyvos 4 straipsnio reikalavimai nepažeisti.

23.

Ginčas dėl to, ar teisinga ir priešinga išvada, būtent kad įrodyti, jog 4 straipsnis nepažeistas, galima tik jeigu suinteresuotoji valstybė narė pateikia numatytą skaičių I priedo D dalyje nurodyta tvarka surinktų mėginių, vėliau išnagrinėtas Sprendime Komisija / Belgija. Belgija nurodė, kad „pagal [DMNV] 4 straipsnį ir I priedo B punktą, kai nuotekų valymo įrenginys pradėtas naudoti ir pirmieji tyrimų rezultatai rodo, kad nuotekų sudėtis atitinka direktyvos I priedo 1 lentelėje nurodytas normas, įsipareigojimai pagal direktyvą yra įvykdyti“ ( 7 ).

24.

Teisingumo Teismas toje byloje priimtame sprendime aiškiai neišdėstė požiūrio dėl šio klausimo. Dėl konkrečių aptariamų aglomeracijų Teisingumo Teismas nurodė, kad „Komisijos ieškinio pateikimo dieną jose buvo nuotekų valymo įrenginių, tačiau, priešingai, nei numatyta [DMNV] I priedo D punkte, per pirmuosius jų veikimo metus nebuvo paimta dvylikos mėginių“. Vis dėlto toliau Teisingumo Teismas pridūrė, kad „<…> pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui šiose dviejose aptariamose aglomeracijose nebuvo nuotekų valymo įrenginių ir todėl jose nesilaikyta [DMNV] 4 straipsnio reikalavimų“ ( 8 ).

25.

Sprendime Komisija / Portugalija (toliau – Sprendimas Komisija / Portugalija Nr. 1) Komisija teigė, kad „pagal [DMNV] 4 straipsnyje valstybėms narėms tenkančius įpareigojimus reikia atlikti šios direktyvos I priedo D punkte numatytą kontrolę, o tam būtina per vienus metus <…> paimti minimalų mėginių skaičių <…>“ ( 9 ).

26.

Toje pačioje byloje 4 straipsnio ir I priedo B bei D dalių santykis aiškiai išnagrinėtas generalinio advokato P. Cruz Villalón pateiktoje išvadoje. Jis padarė išvadą, kad norint įvertinti, ar įvykdytos DMNV 4 straipsnyje numatytos valstybių narių pareigos, reikia remtis I priedo B dalimi, o ne jo D dalimi. Jis pabrėžė, kad DMNV I priedo D dalis susijusi su jos 15 straipsniu. Ta nuostata susijusi su kontrole, atliekama sumontavus įrenginius. Tai „tęstinė pareiga, kuria siekiama užtikrinti, kad išleidžiami vandenys visą laiką atitiktų kokybės reikalavimus, taikytinus nuo įrenginio funkcionavimo pradžios“ ( 10 ). Norint nustatyti, ar tam tikri valymo įrenginiai atitinka I priedo B dalies reikalavimus, „nebūtina atlikti I priedo D dalyje numatytos mėginių analizės“ ( 11 ).

27.

Be to, generalinis advokatas P. Cruz Villalón nurodė, kad jeigu siekiant nustatyti, ar įvykdyti 4 straipsnio reikalavimai, būtų reikalaujama pateikti per metus surinktus mėginius, tai reikštų, kad šie mėginiai turi būti pateikti per 4 straipsnyje nurodytus terminus. Iš tiesų tai reikštų, kad nuotekų surinkimo sistemos pagal 3 straipsnį aglomeracijose turėjo būti įrengtos vienus metus prieš faktiškai numatytus terminus ( 12 ).

28.

Sprendime Komisija / Portugalija Nr. 1 Teisingumo Teismas rėmėsi generalinio advokato pasiūlytu aiškinimu. Atsakydamas į Komisijos argumentą, kad norint įrodyti, jog laikomasi 4 straipsnio reikalavimų, reikia taikyti I priedo D dalyje numatytą metodą, Teisingumo Teismas pareiškė, kad Direktyvos 91/271 4 straipsnyje nėra nuorodos į I priedo D dalį. Teisingumo Teismas rėmėsi generalinio advokato išvada ir nurodė, jog I priedo D dalyje įtvirtinta „tęstinė pareiga, pagal kurią siekiama užtikrinti, kad išleidžiami vandenys „visą laiką“ atitiktų kokybės reikalavimus“, numatytus I priedo B dalyje ( 13 ). Taigi, šia nuostata nereikalaujama imti mėginių vienus metus. Teisingumo Teismas pridūrė, kad „jeigu valstybė narė gali pateikti mėginį, atitinkantį [DMNV] I priedo B dalies reikalavimus, iš šios direktyvos 4 straipsnio kylantys įpareigojimai laikytini įvykdytais“ ( 14 ).

29.

Tokį patį aiškinimą Teisingumo Teismas taikė Sprendime Komisija / Ispanija ( 15 ). Šiame sprendime Teisingumo Teismas priminė, kad, jeigu valstybė narė gali pateikti vieną mėginį, kuris atitinka DMNV I priedo B dalies reikalavimus, turi būti laikoma, kad iš 4 straipsnio kylantys įsipareigojimai įvykdyti. Taip yra todėl, kad ta nuostata nereikalaujama imti mėginių vienus metus. Toliau Teisingumo Teismas taip pat išsprendė klausimą dėl įsipareigojimų įvykdymo įvertinimo pagal DMNV 5 straipsnį ( 16 ).

30.

Tačiau atrodo, kad Sprendime Komisija / Graikijos Respublika ( 17 ) nevisiškai laikomasi požiūrio, jog pakanka vieno mėginio. Teisingumo Teismas tame sprendime padarytą išvadą dėl to, kad Graikijos Respublika pažeidė DMNV 4 straipsnio 3 dalį, grindė aplinkybe, kad ši valstybė narė nepateikė įrodymų pagal I priedo D dalį ( 18 ).

31.

Vėliau priimtame taip pat su Portugalija susijusiame sprendime (toliau – Sprendimas Komisija / Portugalija Nr. 2) ( 19 ) nagrinėjamas ieškinys, pareikštas pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį ( 20 ). Komisija vėl nurodė, kad, norint įrodyti, jog laikomasi DMNV 4 straipsnio reikalavimų, reikia įvertinti mėginius per vienų metų laikotarpį pagal I priedo D dalį, kurioje nustatytas minimalus metinis mėginių skaičius ( 21 ).

32.

Generalinė advokatė J. Kokott toje byloje pateiktoje išvadoje ( 22 ) nurodė, kad „iš [DMNV] nematyti, jog apskritai tam, kad 4 straipsnis būtų laikomas perkeltu į nacionalinę teisę, turėtų būtų imami mėginiai, susiję su tam tikru valymo įrenginiu. Atvirkščiai, pareiga periodiškai imti mėginius egzistuoja greta pareigos atlikti veiksmingą antrinį valymą ir nuo jos nepriklauso.“ ( 23 ) Ji paaiškino, kad „mėginių ėmimas yra tinkamas įrodymas, jog valymo įrenginys atitinka [DMNV] reikalavimus“ ( 24 ).

33.

Sprendime Komisija / Portugalija Nr. 2 Teisingumo Teismas neišdėstė aiškaus požiūrio į Komisijos argumentus, tik nurodė, kad, kadangi Portugalija keletą mėnesių periodiškai ėmė mėginius aptariamoje aglomeracijoje, joje išleidžiami vandenys atitiko DMNV 4 straipsnio 3 dalies reikalavimus ( 25 ).

34.

Apibendrinant galima nurodyti, kad, iš pradžių likus neaiškumų Sprendime Komisija / Italija ( 26 ) ir Sprendime Komisija / Belgija ( 27 ) dėl I priedo D dalies tikslaus teisinio santykio, Sprendime Komisija / Portugalija Nr. 1 Teisingumo Teismas atskyrė vienkartinį įsipareigojimą, susijusį su pradėjimu eksploatuoti įrenginį pagal 4 straipsnį, ir tęstinį įsipareigojimą kontroliuoti pagal DMNV 15 straipsnį po to, kai įrenginiai sumontuojami. Jis nurodė, jog valstybei narei užtenka vieno mėginio, kad ji galėtų įrodyti, jog laikomasi DMNV 4 straipsnio reikalavimų.

B. Atitikties DMNV 4 straipsniui įrodymas

35.

Atsižvelgiant į pirmiau pateiktą apibendrinimą, sunku paneigti, kad pirminė jurisprudencija, ko gero, nebuvo labai aiški. Tačiau Sprendime Komisija / Portugalija Nr. 1 šis klausimas buvo išaiškintas.

36.

Šiame skirsnyje dar kartą glaustai išdėstyti svarbiausi šios bylos teisinio pagrindo elementai ir vėl pagrindinis dėmesys skiriamas dviem esminiams elementams: svarbių DMNV nuostatų vidinei struktūrai ir logikai (1 dalis) ir valstybių narių pareigos imti mėginius detalėms (2 dalis).

1.  DMNV vidinė struktūra

37.

Kaip nurodyta ankstesniame šios išvados skirsnyje, generalinis advokatas P. Cruz Villalón išvadoje, pateiktoje byloje Komisija / Portugalija Nr. 1, aiškiai atskyrė, pirma, 4 straipsnį ir I priedo B dalį ir, antra, 15 straipsnį ir I priedo D dalį. Vėliau tokį atskyrimą patvirtino Teisingumo Teismas.

38.

Komisija anksčiau teigė ir šioje byloje pateiktose rašytinėse pastabose toliau teigia, kad ES teisės aktų leidėjo I priedo D dalyje numatytas kontrolės, taikomos sumontavus įrenginius, metodas turi būti taikomas ir norint įvertinti, ar laikomasi vienkartinio įsipareigojimo pagal 4 straipsnį.

39.

Tačiau toks požiūris prieštarauja DMNV vidinei struktūrai ir logikai.

40.

Reikėtų nepamiršti, kad DMNV 4 ir 15 straipsnių tikslai skiriasi. 4 straipsniu siekiama užtikrinti, kad valstybės narės tam tikrose aglomeracijose per nurodytus terminus miesto nuotekoms imtų taikyti antrinį arba jam prilygstantį valymą. 15 straipsniu siekiama užtikrinti, kad valstybės narės ir toliau tokioms miesto nuotekoms taikytų antrinį arba jam prilygstantį valymą visą sumontuotų valymo įrenginių eksploatavimo laikotarpį.

41.

Atsižvelgiant į šiuos skirtingus tikslus, kiekvienoje iš šių nuostatų daroma nuoroda į skirtingą DMNV I priedo dalį. Šiose dalyse detaliai išdėstytos valstybių narių pareigos imti mėginius. Jų turinys atitinka skirtingus tikslus, kurių siekiama 4 ir 15 straipsniais.

42.

4 straipsnio 3 dalyje daroma nuoroda į I priedo B dalį. Pastarojoje išdėstyti konkretūs antrinio arba jam prilygstančio valymo reikalavimai, kurių reikia laikytis, kai surinkimo sistema pradedama eksploatuoti.

43.

15 straipsnyje daroma nuoroda į I priedo D dalį. Šioje dalyje numatytos kontrolės procedūros, skirtos stebėti, kaip nuolat laikomasi I priedo B dalyje numatytų reikalavimų, kai pradedama eksploatuoti surinkimo sistema. Šios sumontavus įrenginius vykdomos kontrolės taisyklės turi būti taikomos kasmet. Valstybės narės privalo rinkti išvalytų miesto nuotekų mėginius visus metus ir periodiškai.

44.

Taigi, 4 straipsnyje ir I priedo B dalyje nustatytų pareigų įvykdymo vertinimas loginiu požiūriu atliekamas atsižvelgiant į vieną laiko momentą – tą momentą, kai atitinkama surinkimo sistema pradedama eksploatuoti. 15 straipsnyje ir I priedo D dalyje numatytų pareigų įvykdymo vertinimas iš esmės yra tęstinis neapibrėžtos trukmės procesas. Be to, I priedo B dalyje dar numatyti tam tikri materialiniai reikalavimai (vertės), kurių reikia laikytis vėliau visą surinkimo sistemos eksploatavimo laikotarpį.

2.  DMNV 4 straipsnyje numatyta pareiga imti mėginius

45.

Klausimas dėl pareigos imti mėginius konkrečių detalių logiškai kyla atsižvelgiant į pirmiau aprašytą DMNV vidinę struktūrą.

46.

Jau paaiškinau, kad pagal I priedo D dalį Komisija negali reikalauti valstybių narių pateikti 12 mėginių per vienų metų laikotarpį, kad patikrintų, ar laikomasi DMNV 4 straipsnio reikalavimų.

47.

Akivaizdu, kad dabar, priešingai nei anksčiau, Komisija nereikalauja pateikti 12 mėginių. Tačiau per posėdį Komisija akcentavo argumentą, kad vis dėlto valstybių narių pateikti mėginiai turi būti tipiniai.

48.

Iš tiesų I priedo B dalies 1 punkte numatyta, kad „nuotekų valymo įrenginiai yra projektuojami arba modifikuojami taip, kad būtų galima imti kontrolinius atitekančių bei išvalytų nuotekų tipinius mėginius prieš jas išleidžiant į paviršinius vandens telkinius priimtuvus“ ( 28 ).

49.

Todėl Komisija teisingai nurodo, kad mėginiai, kurių reikalaujama pagal 4 straipsnį, siejamą su I priedo B dalimi, turi būti tipiniai. Tačiau I priedo B dalies (arba DMNV apskritai) tekste išsamiau nepaaiškinta, ką reiškia tipinių mėginių sąvoka.

50.

Taigi, kas tie „tipiniai mėginiai“? Reikia išsiaiškinti du šios sąvokos aspektus: kiekybinį ir kokybinį.

51.

Kalbant apie kiekybinį aspektą, kuris susijęs su mėginių skaičiumi, reikėtų pabrėžti tris dalykus.

52.

Pirma, kaip jau minėta, atsižvelgiant į DMNV vidinę struktūrą, skiriami 4 ir 15 straipsniai. Juose abiejuose daromos nuorodos į skirtingas I priedo dalis. Todėl logiška, kad mėginių skaičius, kurio gali būti reikalaujama pagal kiekvieną iš šių nuostatų, turi skirtis. Jeigu ES teisės aktų leidėjas būtų siekęs nustatyti, kad įrodyti, jog laikomasi 4 straipsnio 3 dalies reikalavimų, galima tik imant mėginius visus metus, jis būtų taikęs tokį patį procedūrinį sprendimą, koks numatytas I priedo D dalyje.

53.

Antra, mėginių, kuriuos reikia pateikti pagal I priedo B dalį, skaičius dar turi būti mažesnis už mėginių, kurie turi būti pateikti pagal I priedo D dalį, skaičių. Tokia išvada taip pat išplaukia iš skirtingos logikos, kuria grindžiamos abi nuostatos: reikalavimas, taikomas įsipareigojimams dėl sumontavus įrenginius vykdomos nuolatinės kontrolės, kuri planuojama kasmet, neišvengiamai yra griežtesnis nei reikalavimas įrodyti, kad tam tikru metu įrenginiai pradėti eksploatuoti ir pradėtas vykdyti antrinis arba jam prilygstantis miesto nuotekų valymas.

54.

Reikalavimas dėl „mažiau nei 12“ gali atrodyti gana aiškus natūraliųjų skaičių aritmetikos srityje. Tačiau kalbant apie jį kaip apie reikalavimą įrodymams, kuriuos valstybės narės turi pateikti pagal DMNV, gali prireikti jį paaiškinti papildomai.

55.

Trečia, štai kodėl svarbūs DMNV 4 straipsnio logika ir tikslas. Kaip jau nurodyta ankstesniame šios išvados skirsnyje, 4 straipsnyje ir I priedo B dalyje iš esmės kalbama apie vieną momentą ir su juo susijusį patikrinimą: miesto nuotekų antrinio valymo įrenginių eksploatacijos pradžią per nurodytus terminus. Kadangi šis patikrinimas, priešingai nei bet kuri vėlesnė nuolatinė kontrolė pagal DMNV 15 straipsnį, iš esmės yra vienkartinis, susijęs su vienu laiko momentu, turėtų užtekti vieno mėginio.

56.

Todėl Sprendime Komisija / Portugalija Nr. 1 Teisingumo Teismas aiškiai patvirtino, kad, kalbant apie konkretų tokių mėginių skaičių, vieno mėginio, kuris atitinka I priedo B dalyje nurodytus reikalavimus, pakanka norint įrodyti atitiktį DMNV 4 straipsniui.

57.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus aspektus galima tik pakartoti, kad akivaizdu, jog įrodymų vertinimas pats savaime priklauso nuo konkretaus atvejo. Jį atliekant reikia atsižvelgti į savitas kiekvienos bylos faktines aplinkybes. Tačiau apskritai tam, kad būtų galima patvirtinti, jog valstybės narės nuotekų surinkimo sistema atitinka 4 straipsnio 3 dalies ir I priedo B dalies reikalavimus, pakanka vieno mėginio.

58.

Vis dėlto reikėtų nepamiršti, kad I priedo B dalies tekste vartojama daugiskaita. Joje kalbama apie tipinius mėginius, o ne tipinį mėginį.

59.

Tačiau iš pirmo žvilgsnio galbūt šiek tiek netikėtai šis elementas susijęs ne su mėginių kiekiu, o su reikalaujamo mėginio vidine kokybe ir sudėtimi.

60.

Per posėdį Komisija pateikė naudingą paaiškinimą, kad I priedo B dalyje vartojama daugiskaita atspindi aplinkybę, jog norint pagal DMNV 4 straipsnį įvertinti, ar laikomasi I priedo B dalies reikalavimų, reikia pateikti dviejų skirtingų rūšių mėginius: vieną – įtekančių nuotekų ir kitą – ištekančių išvalytų vandenų.

61.

Taigi, Komisija atskyrė mėginių kokybę ir jų kiekį. Ji pripažįsta, kad, atsižvelgiant į Sprendimą Komisija / Portugalija Nr. 1 ( 29 ), kalbant apie mėginių kiekį, vieno mėginio pakanka. Tačiau ji pabrėžia būtiną pateikiamo mėginio kokybę.

62.

Neatsižvelgdamas į klausimą, ar tokį argumentą galima nurodyti šioje byloje (jį nagrinėju šios išvados C skirsnio 2 dalyje, 84 ir paskesniuose punktuose), apskritai manau, kad toks požiūris atitinka I priedo B dalies tekstą. Iš tiesų I priedo B dalies 1 punkte kalbama apie „atitekančių bei išvalytų nuotekų <…> mėginius“.

63.

Taigi, valstybė narė, norėdama įrodyti, kad laikosi DMNV 4 straipsnio reikalavimų, privalo pateikti bent vieną tipinį mėginį. Pagal I priedo B dalies 1 punkto formuluotę Komisija iš esmės gali reikalauti valstybės narės pateikti du mėginius: vieną – atitekančių miesto nuotekų, o kitą – išvalytų vandenų. Tačiau, atsižvelgiant į Sprendimą Portugalija / Komisija Nr. 1, jeigu tai techniškai įmanoma, abu šiuos elementus galima surinkti tuo pačiu momentu. Kalbant apie mėginį vartojama daugiskaita reiškia, kad jį sudaro du pirmiau nurodyti elementai, todėl jis yra tipinis, tačiau gali būti vartojama ir vienaskaita, nes visi jo elementai surenkami tuo pačiu metu.

C. Dėl šios bylos

64.

Pagal suformuotą jurisprudenciją per procesą, pradėtą Komisijai pareiškus ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal SESV 258 straipsnį, pareiga įrodyti tenka Komisijai. Ji turi pateikti Teisingumo Teismui visus įrodymus, reikalingus norint patikrinti, ar buvo neįvykdyti įsipareigojimai. Valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į valstybės narės padėtį pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje ( 30 ).

65.

Kaip per posėdį patvirtino Komisija, šioje byloje toks terminas baigėsi 2014 m. balandžio 21 d.

1.  Prosocanės, Doksato, Elefterupolio, Vagijos ir Galatistos aglomeracijos

66.

Graikijos Respublika neginčijo kaltinimų dėl įsipareigojimų neįvykdymo Prosocanės, Doksato, Elefterupolio, Vagijos ir Galatistos aglomeracijose. Graikijos Respublika pripažįsta, kad būtini nuotekų surinkimo sistemų statybos ir gerinimo darbai dar nebaigti. Dėl Prosocanės, Doksato, Elefterupolio ir Vagijos aglomeracijų Graikijos Respublika pripažįsta, kad DMNV reikalavimai bus įvykdyti tik kai bus baigti tebevykstantys darbai. Dėl Galatistos aglomeracijos Graikijos Respublika sutinka, kad nuotekų surinkimo sistemos veikimas neatitinka DMNV, todėl ji turi būti pakeista.

67.

Procese pagal SESV 258 straipsnį nurodytą įsipareigojimų neįvykdymą konstatuoti gali tik Teisingumo Teismas ( 31 ), net jeigu atitinkama valstybė narė neginčija įsipareigojimų neįvykdymo.

68.

Šioje byloje Graikijos Respublika pripažįsta, kad nuotekų surinkimo sistemos pirmiau nurodytose aglomeracijose neužbaigtos arba turi būti atnaujintos. Tokios pozicijos ji iš esmės laikėsi per žodinį bylos nagrinėjimą. Todėl nėra jokių aplinkybių, kurios prieštarautų Komisijos pateiktiems įrodymams dėl DMNV 4 straipsnio pažeidimo, susijusio su tuo, kad šiose penkiose aglomeracijose nebuvo užtikrintas antrinis arba jam prilygstantis miesto nuotekų valymas prieš išleidžiant į vandens telkinius.

2.  Polichrono, Chaniočio ir Desfinos aglomeracijos

69.

Ginčijamas kaltinimas, kad 4 straipsnyje numatyti įsipareigojimai neįvykdyti toliau nurodytose trijose aglomeracijose.

70.

Dėl Polichrono Graikijos Respublika pateikė 12 mėginių, surinktų 2012 m., ir 12 mėginių, surinktų 2013 m. Komisija nurodo, kad pateikti keturi 2012 m. mėginiai viršija nurodytas normas. Be to, ji nurodo, kad pateikti trys 2013 m. mėginiai taip pat viršija šias normas. Komisija teigia, kad tai reiškia, jog pateikta daugiau reikalavimų neatitinkančių mėginių, nei leidžiama pagal I priedo 3 lentelę. Komisija mano, kad pateiktų mėginių negalima laikyti tipiniais, nes jie paimti ne pagal I straipsnio D dalies reikalavimus. Konkrečiau kalbant, nebuvo pateikta 2012 m. sausio–balandžio mėn. ir 2013 m. sausio–balandžio, lapkričio ir gruodžio mėn. mėginių. Komisijos požiūris, jog Graikijos Respublika nepateikė mėginių, rodančių, kad įsipareigojimai įvykdyti, iš esmės nepasikeitė atsižvelgiant į 16 mėginių, surinktų 2013 m., kuriuos ši valstybė narė gindamasi pateikė per proceso rašytinę stadiją.

71.

Dėl Chaniočio Graikijos Respublika pateikė 12 mėginių, surinktų 2012 m. Komisijos teigimu, tik vienas mėginys neatitiko nustatytų normų. Tačiau Komisija nurodo, kad pateiktų mėginių negalima vertinti kaip tipinių ir imtų periodiškai, nes 2012 m. sausio–balandžio mėn. nebuvo paimta nė vieno mėginio. Be to, iš pradžių nebuvo pateikta nė vieno 2013 m. mėginio. Dėl mėginių, kuriuos Graikijos Respublika gindamasi pateikė per proceso rašytinę stadiją, Komisija mano, kad pateikti 2013 m. mėginiai neatitinka nustatytų normų ir kad pateikti 2014 m. mėginiai nebuvo imti periodiškai.

72.

Dėl Desfinos Graikijos Respublika pateikė keturis 2011 m. mėginius, du 2012 m. mėginius ir aštuonis 2013 m. mėginius. Komisija nurodo, kad pagal I priedo D dalį per 2012 m. turėjo būti paimta 12 mėginių, nes vienas iš per 2011 m. paimtų mėginių neatitiko nustatytų normų. Kadangi buvo nustatyta, kad vienas iš per 2012 m. paimtų mėginių neatitiko reikalavimų, Graikijos Respublika taip pat turėjo paimti dar 12 mėginių per 2013 m. Be to, surinkti mėginiai negalėjo būti imti periodiškai, nes jų skaičius nebuvo pakankamas. Dar daugiau, vieno iš pateiktų 2013 m. mėginių vienas iš parametrų neatitiko DMNV I priedo D dalies 4 punkte nurodytų normų.

73.

Kitaip tariant, rašytinėse pastabose Komisija nurodo, jog tam, kad būtų sudaryta galimybė atlikti patikimą vertinimą pagal DMNV 4 straipsnį, Graikijos Respublika turėjo taikyti I priedo D dalyje nurodytus metodus ir dėl kiekvienos aptariamos aglomeracijos pateikti patenkinamus rezultatus už laikotarpį, atitinkantį ne mažiau kaip vienus metus po atitinkamos nuotekų surinkimo sistemos eksploatacijos pradžios.

74.

Atsižvelgiant į ankstesniame skirsnyje nurodytus argumentus galima teigti, kad Komisijos argumentai klaidingi. Kad ir kaip būtų vertinami mėginiai, pateikti iš šių trijų aglomeracijų, kiekybiniu požiūriu jie atitinka 4 straipsnio, siejamo su I priedo B dalimi, reikalavimus. Buvo pateikta daugiau kaip vienas mėginys.

75.

Per posėdį Komisijos paprašyta pakomentuoti Teisingumo Teismo sprendimą Komisija / Portugalija Nr. 1. Atsižvelgdama į šį sprendimą, Komisija sutiko, kad vienas mėginys gali būti pakankamas atitikties DMNV 4 straipsnio reikalavimams įrodymas.

76.

Komisija pripažįsta šią aplinkybę, tačiau teigia, kad šioje byloje pateikti mėginiai nėra tipiniai kokybės požiūriu.

77.

Pirmiausia Komisija aiškina, jog tam, kad mėginys būtų laikomas tipiniu, jis turi būti paimtas konkrečiu momentu, kurį reikia vertinti atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir kuris iš esmės turi atspindėti didžiausią galimą taršą aptariamoje aglomeracijoje (vasarą – arti jūros esančiose aglomeracijose, laikotarpiu po vynuogių derliaus nuėmimo – vynininkystės regionuose ir žiemą – kalnuose esančiose aglomeracijose).

78.

Tokį specifinį sąvokos „tipinis“ aiškinimą reikia atmesti. Taip Komisija iš esmės mėgina nepagrįstai įtraukti I priedo D dalyje numatytus kontrolės reikalavimus, kurie akivaizdžiai netaikomi valstybių narių įsipareigojimams pagal DMNV 4 straipsnį, į I priedo B dalį.

79.

Kaip jau minėta, norint įrodyti atitiktį DMNV 4 straipsniui, pakanka pateikti vieną mėginį, kuris atitinka I priedo B dalies reikalavimus. 4 straipsnyje ir I priedo B dalyje nėra jokių užuominų apie tai, kada turi būti paimtas mėginys. Atsižvelgiant į DMNV vidinę struktūrą, galima padaryti išvadą, kad mėginiai, kuriuos reikia paimti vieną kartą, turi būti paimti tuomet, kai įrengiama nuotekų surinkimo sistema.

80.

Svarbu pažymėti, kad niekas Komisijai nedraudžia pareikalauti iš tam tikros valstybės narės pateikti I priedo D dalies reikalavimų laikymosi įrodymų. Tačiau toks reikalavimas turi būti reiškiamas pagal DMNV 15 straipsnį, o ne pagal 4 straipsnį. Kaip šioje byloje teisingai pažymėjo Graikijos Respublika, Komisija remiasi tik 4 straipsnio, o ne 15 straipsnio pažeidimu.

81.

Antra, per posėdį Komisija dar nurodė, jog tam, kad ji galėtų įvertinti mėginio tipinį pobūdį, ji taip pat turi turėti duomenų, kurie gali būti palyginti tarpusavyje, būtent – informacijos apie atitekančias ir išvalytas nuotekas. Komisijos teigimu, neturėdami tokių duomenų ekspertai negali įvertinti pateikto mėginio tipinio pobūdžio.

82.

Kaip nurodyta šios išvados 60–62 punktuose, apskritai tokiam požiūriui galima pritarti atsižvelgiant į I priedo B dalies 1 punkto tekstą. Iš tiesų I priedo B dalies 1 punkte kalbama apie „atitekančių bei išvalytų nuotekų tipinius mėginius“.

83.

Tačiau šioje byloje Komisija šiuos argumentus pirmą kartą suformulavo per žodinį bylos nagrinėjimą.

84.

Pagal suformuotą jurisprudenciją pagal SESV 258 straipsnį pareikšto ieškinio dalykas ribojamas kaltinimais, nurodytais per ikiteisminę procedūrą. Teisingumo Teismas ne kartą konstatavo, kad pagrįstos nuomonės ir ieškinio dalykas turi sutapti ir jie turi būti grindžiami tais pačiais kaltinimais. Taip yra todėl, kad ikiteismine procedūra siekiama suteikti atitinkamai valstybei narei galimybę, pirma, įvykdyti įsipareigojimus pagal ES teisę ir, antra, pateikti savo gynybos argumentus atsakant į Komisijos suformuluotus kaltinimus ( 32 ).

85.

Žinoma, būtų galima formaliai teigti, kad ieškinio dalykas išliko tas pats, t. y. Graikijos Respublikos įsipareigojimų, numatytų DMNV 4 straipsnio 1 ir 3 dalyse, neįvykdymas. Tačiau iš tiesų teiginys, kad Graikijos Respublikos pateikti mėginiai nebuvo tipiniai kokybės požiūriu, yra visiškai naujas argumentas. Juo materialiniu požiūriu visiškai nukrypstama nuo iki tol Komisijos išdėstytų argumentų, kurie kalbant apie tris ginčų sukėlusias aglomeracijas dar kartą išdėstyti šios išvados 70–73 punktuose.

86.

Todėl jį reikia atmesti. Šiame proceso etape Teisingumo Teismas negali tikrinti jokių Komisijos pateiktų argumentų. Dar svarbiau tai, kad, jeigu Komisijai būtų leista taip stipriai nukrypti nuo savo ieškinio esmės, suinteresuotoji valstybė narė netektų galimybės pateikti pastabų ir veiksmingai pasinaudoti savo gynybos teisėmis. Kaip per posėdį nurodė Graikijos Respublika, ji anksčiau ne tik negalėjo išdėstyti požiūrio į šį Komisijos argumentą: Komisija taip pat neprašė pateikti per posėdį dėl kitų aglomeracijų, kurias ji iš pradžių minėjo šioje byloje per ikiteisminę procedūrą, nurodytų įrodymų ( 33 ).

87.

Apibendrinant reikėtų pakartoti, kad Komisija iš esmės pripažįsta, jog dėl Polichrono, Chaniočio ir Desfinos aglomeracijų Graikijos Respublika pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje sugebėjo pateikti bent po vieną I priedo B dalies reikalavimus, kaip juos anksčiau suprato Komisija, atitinkantį mėginį.

88.

Todėl manau, kad dėl šių aglomeracijų Komisija neįrodė, jog Graikijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų, numatytų DMNV 4 straipsnyje. Tiek, kiek ieškinys susijęs su šiuo klausimu, jį reikėtų atmesti.

V. Dėl bylinėjimosi išlaidų

89.

Kadangi dalis kiekvienos šalies reikalavimų patenkinta, o dalis atmesta, siūlau Teisingumo Teismui pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį nuspręsti, kad kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

VI. Išvada

90.

Dėl pirma išdėstytų priežasčių siūlau Teisingumo Teismui:

a)

Pripažinti, kad Graikijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų, numatytų 1991 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 91/271/EEB dėl miesto nuotekų valymo 4 straipsnio 1 ir 3 dalyse, Prosocanės, Doksato, Elefterupolio, Vagijos ir Galatistos aglomeracijose. Šiose aglomeracijose Graikijos Respublika pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje neužtikrino, kad iš miesto nuotekų valymo įrenginių išleidžiamos nuotekos būtų tinkamai valomos, kaip to reikalaujama pagal šios direktyvos I priedo B dalį.

b)

Atmesti ieškinį, kiek jis susijęs su Polichrono, Chaniočio ir Desfinos aglomeracijomis.

c)

Nurodyti kiekvienai šaliai padengti savo bylinėjimosi išlaidas.


( 1 ) Originalo kalba: anglų.

( 2 ) 1991 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyva dėl miesto nuotekų valymo (OL L 135, 1991 5 30, p. 40; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 26).

( 3 ) DMNV 2 straipsnio 6 punkte šis parametras apibrėžtas kaip organinė biologiškai skaidoma apkrova, kuriai oksiduoti deguonies poreikis yra 60 g per dieną.

( 4 ) Visos su šia byla susijusios aglomeracijos turi nuo 2000 iki 15000 g. e. – mažiausias g. e. yra 2024 (Desfinos aglomeracija), o didžiausias siekia 10786 (Chaniočio aglomeracija).

( 5 ) Nuotekų surinkimo sistema DMNV 2 straipsnio 5 dalyje apibrėžta kaip vamzdynų sistema, kurioje surenkamos ir per kurią teka miesto nuotekos.

( 6 ) 2012 m. liepos 19 d. Sprendimas Komisija / Italija (C‑565/10, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:476, 37 punktas).

( 7 ) 2014 m. lapkričio 6 d. Sprendimas Komisija / Belgija (C‑395/13, EU:C:2014:2347, 22 punktas).

( 8 ) 2014 m. lapkričio 6 d. Sprendimas Komisija / Belgija (C‑395/13, EU:C:2014:2347, 46 ir 48 punktai).

( 9 ) 2016 m. sausio 28 d. Sprendimas Komisija / Portugalija (C‑398/14, EU:C:2016:61, 33 punktas).

( 10 ) Generalinio advokato P. Cruz Villalón išvada, pateikta byloje Komisija / Portugalija (C‑398/14, EU:C:2015:625, 43 punktas).

( 11 ) Generalinio advokato P. Cruz Villalón išvada, pateikta byloje Komisija / Portugalija (C‑398/14, EU:C:2015:625, 44 punktas).

( 12 ) Generalinio advokato P. Cruz Villalón išvada, pateikta byloje Komisija / Portugalija (C‑398/14, EU:C:2015:625, 37 punktas).

( 13 ) 2016 m. sausio 28 d. Sprendimas Komisija / Portugalija (C‑398/14, EU:C:2016:61, 37 punktas).

( 14 ) 2016 m. sausio 28 d. Sprendimas Komisija / Portugalija (C‑398/14, EU:C:2016:61, 39 punktas). Išskirta mano.

( 15 ) 2016 m. kovo 10 d. Sprendimas Komisija / Ispanija (C‑38/15, nepaskelbtas Rink., EU:C:2016:156, 24 punktas).

( 16 ) DMNV 5 straipsnis susijęs su vadinamosiomis jautriomis zonomis. 5 straipsnio 3 dalyje taip pat daroma nuoroda į I priedo B dalį.

( 17 ) 2015 m. spalio 15 d. Sprendimas Komisija / Graikijos Respublika (C‑167/14, nepaskelbtas Rink., EU:C:2015:684).

( 18 ) Teisingumo Teismas iš esmės nurodė, kad Graikijos Respublika neįrodė, jog ji reguliariai ėmė mėginius, kaip reikalaujama I priedo D dalyje. Teisingumo Teismo manymu, taip nebuvo sudaryta galimybė patikrinti, ar įvykdyti DMNV 4 straipsnio 3 dalies reikalavimai. 2015 m. spalio 15 d. Sprendimas Komisija / Graikijos Respublika (C‑167/14, nepaskelbtas Rink., EU:C:2015:684, 48 punktas).

( 19 ) 2016 m. birželio 22 d. Sprendimas Komisija / Portugalija (C‑557/14, EU:C:2016:471).

( 20 ) Šis ieškinys buvo susijęs su ankstesnio 2009 m. gegužės 7 d. Sprendimo Komisija / Portugalija (C‑530/07, nepaskelbtas Rink., EU:C:2009:292) įvykdymu.

( 21 ) 2016 m. birželio 22 d. Sprendimas Komisija / Portugalija (C‑557/14, EU:C:2016:471, 43 punktas).

( 22 ) Generalinės advokatės J. Kokott išvada, pateikta byloje Komisija / Portugalija (C‑557/14, EU:C:2016:119, 29 punktas).

( 23 ) Generalinės advokatės J. Kokott išvada, pateikta byloje Komisija / Portugalija (C‑557/14, EU:C:2016:119, 29 punktas).

( 24 ) Generalinės advokatės J. Kokott išvada, pateikta byloje Komisija / Portugalija (C‑557/14, EU:C:2016:119, 30 punktas).

( 25 ) 2016 m. birželio 22 d. Sprendimas Komisija / Portugalija (C‑557/14, EU:C:2016:471, 63 punktas).

( 26 ) 2012 m. liepos 19 d. Sprendimas Komisija / Italija (C‑565/10, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:476).

( 27 ) 2014 m. lapkričio 6 d. Sprendimas Komisija / Belgija (C‑395/13, EU:C:2014:2347).

( 28 ) Išskirta mano.

( 29 ) 2016 m. sausio 28 d. Sprendimas Komisija / Portugalija (C‑557/14, EU:C:2016:61).

( 30 ) Žr. 2016 m. sausio 28 d. Sprendimą Komisija / Portugalija (C‑398/14, EU:C:2016:61, 4749 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

( 31 ) 1993 m. birželio 22 d. Sprendimas Komisija / Danija (C‑243/89, EU:C:1993:257, 30 punktas), 2005 m. kovo 3 d. Sprendimas Komisija / Vokietija (C‑414/03, EU:C:2005:134, 9 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2009 m. spalio 6 d. Sprendimas Komisija / Švedija (C‑438/07, EU:C:2009:613, 53 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

( 32 ) 1992 m. lapkričio 24 d. Sprendimas Komisija / Vokietija (C‑237/90, EU:C:1992:452, 20 punktas), 2005 m. rugsėjo 22 d. Sprendimas Komisija / Belgija (C‑221/03, EU:C:2005:573, 3638 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija) ir 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Komisija / Vokietija (C‑525/12, EU:C:2014:2202, 21 punktas).

( 33 ) Per ikiteisminę procedūrą Komisija iš pradžių kalbėjo apie 62 aglomeracijas (žr. šios išvados 12 punktą).