1.

Nacionalinio teismo pareigos, jeigu jam yra žinomos šiuo atžvilgiu būtinos teisinės ir faktinės aplinkybės, savo iniciatyva nustatyti, ar vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo sutartyje yra nesąžininga sąlyga, įtvirtinimas Sąjungos teisėje pagal Direktyvą 93/13/EEB ( 2 ) rodo didelę pažangą vartotojų apsaugos srityje.

2.

Šioje byloje Teisingumo Teismo prašoma nustatyti, ar pagal Direktyvą 93/13 reikalaujama, kad valstybei narei kiltų deliktinė atsakomybė dėl to, kad nacionalinis teismas per konkrečią priverstinio vykdymo procedūrą savo iniciatyva neįvertino vartojimo kredito sutartyje esančios nesąžiningos sąlygos buvimo. Apskritai kyla klausimas, ar už tai, kad nacionaliniai teismai neįvykdo pareigos savo iniciatyva įvertinti, ar pardavėjo arba tiekėjo ir vartotojo sudarytoje sutartyje esančios sąlygos sąžiningos, kyla atsakomybė atitinkamai valstybei narei, ir, jeigu taip, tai kokiomis sąlygomis.

3.

Ši byla iškelta nagrinėjant M. Tomášová ir Ministerstvo spravodlivosti SR (Slovakijos Respublikos teisingumo ministerija) bei Pohotovosť s.r.o. ginčą dėl arbitražo sprendimo, kuriuo M. Tomášová buvo įpareigota sumokėti pinigų sumas, susijusias su vartojimo kredito sutarties sudarymu, vykdymo.

4.

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, M. Tomášová yra pensininkė, kurios vienintelės pajamos – 347 EUR pensija. 2007 m. ji sudarė vartojimo kredito sutartį su Pohotovosť, pagal ją susitarė dėl 232 EUR paskolos.

5.

Tai buvo prisijungimo sutartis su arbitražine išlyga ir joje numatytas įpareigojimas sutikti su ginčų dėl sutarties nagrinėjimu arbitražo teisme, kurio buveinė nutolusi nuo M. Tomášová gyvenamosios vietos daugiau kaip 400 km. Be to, pagal šią sutartį buvo nustatyti metiniai 91,25 % delspinigiai. Maža to, nagrinėjamoje sutartyje nebuvo nurodyta bendra faktinė metinė kredito kainos norma.

6.

Kadangi M. Tomášová vėlavo grąžinti kreditą ir negalėjo sumokėti minėtų delspinigių, ji susitarė su Pohotovosť dėl dar vienos 232,36 EUR paskolos.

7.

2008 m. balandžio 9 d. ir gegužės 15 d. sprendimais Stálý rozhodcovský súd (nuolatinis arbitražo teismas) įpareigojo M. Tomášová sumokėti Pohotovosť įvairias sumas už nagrinėjamų kreditų negrąžinimą, taip pat delspinigius ir bylinėjimosi išlaidas.

8.

Kai minėti sprendimai įsiteisėjo ir tapo vykdytini, Pohotovosť2008 m. spalio 13 ir 27 d. pateikė Okresný súd Prešov (Slovakijos Prešovo apylinkės teismas) prašymus dėl vykdymo; 2008 m. gruodžio 15 ir 16 d. sprendimais šis patenkino šiuos prašymus.

9.

Kaip nurodyta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pateikiant šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjami vykdymo procesai dar nebuvo pasibaigę.

10.

2010 m. liepos 9 d. M. Tomášová pateikė Slovakijos Respublikos teisingumo ministerijai reikalavimą atlyginti 2000 EUR žalą, kurią teigia patyrusi dėl to, kad Okresný súd Prešov (Prešovo apylinkės teismas) pažeidė Sąjungos teisę, nes tose bylose minėtas teismas patenkino vykdymo prašymus, grindžiamus nesąžininga arbitražine išlyga, kuriais sumas siekta išieškoti remiantis nesąžininga sąlyga.

11.

2010 m. spalio 22 d. sprendimu Okresný súd Prešov (Prešovo apylinkės teismas) atmetė M. Tomášová reikalavimą kaip nepagrįstą, remdamasis tuo, kad ji neišnaudojo visų turimų teisių gynimo priemonių, kad nagrinėjami vykdymo procesai dar galutinai nebaigti, todėl kol kas nekyla žalos klausimo; tad minėtas reikalavimas pateiktas per anksti.

12.

Šį sprendimą M. Tomášová apskundė apeliacine tvarka.

13.

2012 m. sausio 31 d. sprendimu Krajský súd v Prešove (Slovakijos Prešovo apygardos teismas) panaikino minėtą teismo sprendimą ir grąžino bylą nagrinėti Okresný súd Prešov (Prešovo apylinkės teismas). Jo nuomone, Okresný súd Prešov argumentai, kuriais jis grindė M. Tomášová reikalavimo atlyginti žalą atmetimą, nėra įtikinami.

14.

Būtent tokiomis sąlygomis Okresný súd Prešov (Prešovo apylinkės teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

15.

Pastabas raštu pateikė Slovakijos, Čekijos vyriausybės ir Europos Komisija.

16.

2015 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismas pagal savo Procedūros reglamento 101 straipsnį paprašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikti paaiškinimų. Šiame prašyme nacionalinio teismo buvo prašoma patikslinti, ar vykstant pagrindinėje byloje nagrinėjamam vykdymo procesui jis turi priimti sprendimą paskutine instancija, ir, jeigu taip, kokiomis sąlygomis. Nacionalinis teismas atsakė į šį prašymą laišku, jį Teisingumo Teismas gavo 2016 m. vasario 16 d.

17.

Ši byla susijusi su valstybės narės atsakomybės atsiradimo sąlygomis, kad būtų galima reikalauti žalos atlyginimo privatiems asmenims dėl nacionaliniam teismui priskirtinų Sąjungos teisės pažeidimų. Pateikti klausimai susiję su konkrečiomis bylos aplinkybėmis, susijusiomis su priverstiniu arbitražo sprendimo vykdymu, sudarius vartojimo kredito sutartį, kurioje, kaip buvo teigiama, yra nesąžiningų sąlygų, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 93/13.

18.

Pirmuoju, antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos, mano nuomone, reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Sąjungos teisės pažeidimas dėl teismo sprendimo, priimto vykstant priverstinio vykdymo procesui, grindžiamam arbitražo sprendimu, kuriuo patenkintas prašymas išieškoti sumas remiantis sąlyga, kurią reikia laikyti nesąžininga, yra „pakankamai sunkus“ pažeidimas, dėl kurio kyla deliktinė atitinkamos valstybės narės atsakomybė, ir, jeigu taip, kokiomis sąlygomis. Šiomis aplinkybėmis jam kyla klausimas, ar šiuo atžvilgiu turi įtakos aplinkybė, kad šis vykdymo procesas dar nebaigtas, kad asmuo, dėl kurio šis procesas pradėtas, buvo visiškai pasyvus ir neišnaudojo visų teisių gynimo priemonių, kurios jam yra prieinamos atitinkamoje teisinėje sistemoje, pavyzdžiui, nepareiškė ieškinio dėl nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo.

19.

Ketvirtasis ir penktasis klausimai susiję su galimo reikalavimo atlyginti žalą, patirtą dėl nacionalinio teismo neveikimo, pasireiškusio tuo, kad jis neįvertino nesąžiningo nagrinėjamos sutarties sąlygų pobūdžio, apimtimi ir jo sąsaja su kitais civilinio pobūdžio ieškiniais.

20.

Atsižvelgiant į pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus, iš esmės reikia išnagrinėti, ar dėl to, kad nacionalinis teismas, atsakingas už vykdymo klausimus, savo iniciatyva neįvertino, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos vartojimo sutarties sąlygos yra nesąžiningos ir vėliau neatsisakė taikyti jų per ginčijamą vykdymo procesą, gali kilti deliktinė atitinkamos valstybės narės atsakomybė.

21.

Mano supratimu, šie klausimai apima du aspektus, kuriuos nagrinėsiu paeiliui.

22.

Pirmasis aspektas susijęs su tuo, ar tokiomis aplinkybėmis, kurios susiklostė šioje byloje, valstybės narės deliktinė atsakomybė už Sąjungos teisės pažeidimą gali atsirasti dėl nacionalinio teismo veiksmo ar neveikimo, kai, atrodo, taip gali būti tik jeigu teismas priima sprendimą paskutine instancija.

23.

Antrasis aspektas susijęs su tuo, ar nesąžiningos sąlygos nenagrinėjimą ir neatsisakymą taikyti šią sąlygą galima laikyti „pakankamai sunkiu“ Sąjungos teisės normos, kuria privatiems asmenims siekiama suteikti teises, pažeidimu, ir, jei taip, kokiomis sąlygomis.

24.

Šiuo atveju iš prejudicinių klausimų lyg ir matyti, kad pagrindinė byla susijusi su atveju, kai bylą nagrinėjantis teismas turi priimti sprendimą ne paskutine instancija. Iš tiesų atrodo, jog šie klausimai turi prasmę tik jeigu būtų manoma, kad ginčijamas vykdymo procesas dar nėra galutinai baigtas. Kaip suprantu bylos medžiagą, atrodo, kad pagrindinės bylos ieškovei galutinai privalomas sprendimas dar nebuvo priimtas iš esmės, be to, pagrindinės bylos ieškovė pateikė reikalavimą atlyginti žalą, tariamai patirtą dėl teismo sprendimo, kurį buvo galima apskųsti įprasta teismine tvarka.

25.

Tačiau iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos neaišku, ar pagrindinėje byloje Okresný súd Prešov (Prešovo apylinkės teismas) priima sprendimą paskutine instancija, ar ne.

26.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laiške, kuriuo atsakė į Teisingumo Teismo prašymą pateikti paaiškinimų, nepateikė su šiais aspektais susijusio atsakymo. Iš taikytinos nacionalinės teisės matyti, kad teismo nutartis, kuria atmetamas prašymas leisti vykdyti sprendimą, gali būti apskųsta ( 3 ). Be to, sprendimą, kuriuo tenkinami skolininko prieštaravimai, galima apskųsti įprasta tvarka ( 4 ). Taigi remiantis tuo darytina išvada, kaip patikslino Slovakijos vyriausybė, kad, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, vykdymo klausimus nagrinėjantis teismas, dėl kurio proceso kilo šis ginčas, gali būti (bet nebūtinai yra) ( 5 ) sprendimą paskutine instancija priimantis teismas.

27.

Mano nuomone, pastaroji aplinkybė yra svarbiausia nagrinėjant klausimą, susijusį su valstybių narių atsakomybės už jų teisinei sistemai priklausančių teismų padarytą pažeidimą atsiradimu.

28.

Žinoma, neginčijama, kad valstybių narių atsakomybės už žalą privatiems asmenims, sukeltą dėl Sąjungos teisės pažeidimo, principas, kuris buvo įtvirtintas Sprendime Francovich ir kt. ( 6 ) ir kurio taikymo sąlygos patikslintos Sprendime Brasserie du pêcheur ir Factortame ( 7 ), galioja visais atvejais, kai valstybė narė pažeidžia Sąjungos teisę, nesvarbu, dėl kokio valstybės narės organo veiksmų ar neveikimo įsipareigojimas neįvykdytas ( 8 ).

29.

Taigi Sprendime Köbler ( 9 ) Teisingumo Teismas patikslino, kad šis principas taip pat taikytinas tam tikromis sąlygomis, jeigu Sąjungos teisės pažeidimą lėmė nacionalinio teismo sprendimas.

30.

Taigi negalima iš karto atmesti, kad apskritai valstybė yra atsakinga už Sąjungos teisės pažeidimą, padarytą dėl nacionalinio teismo veiksmo ar neveikimo, nesvarbu, koks yra šio teismo pobūdis arba vieta nagrinėjamoje teismų organizavimo sistemoje.

31.

Nors teoriškai kiekvienas nacionalinio teismo sprendimas, kuriuo pažeidžiama Sąjungos teisė, gali užtraukti valstybės atsakomybę, vis dėlto šios aplinkybės ne visuomet pakanka, kad ši atsakomybė atsirastų visais atvejais.

32.

Jeigu šis veiksmas ar neveikimas atsiranda vykdant teismines funkcijas ir jeigu jis gali būti apskųstas pagal nacionaliniu lygmeniu taikomas proceso normas, apskundžiant ginčijamą teismo sprendimą apeliacine ar kasacine tvarka, būtent bylą paskutine instancija nagrinėjančio teismo sprendimas ultima ratio lemia Sąjungos teisei prieštaraujantį valstybės veiksmą ar neveikimą.

33.

Taigi, iš 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Köbler (C‑224/01, EU:C:2003:513), ir paskesniais sprendimais suformuluotos teismo praktikos ( 10 ) aiškiai matyti, kad tokiomis aplinkybėmis šis principas galioja tik sprendimą paskutine instancija priimantiems teismams.

34.

Minėtame principiniame sprendime, remdamasis, be kita ko, esminiu teisminės valdžios vaidmeniu apsaugant privačių asmenų teises, kurias jie kildina iš Sąjungos normų, ir aplinkybe, kad sprendimą paskutine instancija priimantis teismas paprastai yra paskutinė instancija, kurioje privatūs asmenys gali ginti Sąjungos teisės jiems suteikiamas teises, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad šių teisių apsauga būtų susilpninta ir visiškam Sąjungos teisės normų, kuriomis suteikiamos šios teisės, veiksmingumui būtų pakenkta, jeigu privatūs asmenys negalėtų tam tikromis sąlygomis gauti žalos, kurią patyrė dėl Sąjungos teisės pažeidimo, priskirtino bylą paskutine instancija nagrinėjančio teismo sprendimui, atlyginimo ( 11 ).

35.

Kartu Teisingumo Teismas Sprendime Traghetti del Mediterraneo ( 12 ) aiškiai nurodė, kad, atsižvelgiant į teisminės funkcijos specifiką ir teisėtus teisinio saugumo reikalavimus, valstybės atsakomybė tokiais atvejais nėra neribota. Kaip jis nurodė tame sprendime, „ši atsakomybė gali kilti tik išskirtiniais atvejais, kai nacionalinis teismas [sprendžia] paskutinėje instancijoje“ ( 13 ).

36.

Vėliau priimtame Sprendime Târșia ( 14 ) Teisingumo Teismas teigė, jog būtent dėl to, kad teismo sprendimas, kuriuo D. C. Târșia buvo įpareigotas sumokėti mokestį, įsigaliojo, t. y. sprendimas, kuris vėliau iš esmės buvo pripažintas nesuderinamu su Sąjungos teise, turėjo būti numatyta valstybės atsakomybės atsiradimo galimybė, kad atitinkamas asmuo galėtų teisiškai apginti savo teises.

37.

Nors doktrinoje buvo diskutuojama dėl to, ar šį valstybės atsakomybės atsiradimą galėtų lemti nacionalinių teismų, kurie nebūtinai nagrinėja bylą paskutine instancija ( 15 ), sprendimai, man atrodo, jog iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aiškiai matyti, kad ši atsakomybė atsiranda tik dėl nacionalinių teismų, kurių sprendimų negalima apskųsti įprasta tvarka, neveikimo.

38.

Iš tiesų Sprendime Köbler ( 16 ) nustatyta naujovė, grindžiama Teisingumo Teismo pateikiama plačia ir unitarine sąvokos „valstybė“ samprata, kiek tai susiję su deliktinės atsakomybės atsiradimu už Sąjungos teisės pažeidimą, šiuo atveju turėtų prasmę tik jeigu būtų nacionaliniam teismui, nagrinėjančiam bylą paskutine instancija, priskirtinas sprendimas, tačiau tai nereiškia, kad tai būtinai yra aukščiausiasis teismas.

39.

Manau, šis argumentas vienareikšmiai kyla iš minėto sprendimo. Iš tiesų man atrodo, jog jame Teisingumo Teismas primygtinai pabrėžė teismų, nagrinėjančių bylą paskutine instancija, sprendimų galutinį pobūdį. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad „galutinį sprendimą priimantis [nacionalinis] teismas pagal apibrėžimą yra paskutinė instancija, kur privatūs asmenys gali remtis Bendrijos teisėje pripažintomis teisėmis“, ir „kadangi šių teisių pažeidimas galutiniu šio teismo sprendimu paprastai nebegali būti ištaisytas, iš asmenų negalima atimti galimybės patraukti atsakomybėn valstybę siekiant apginti savo teises“ ( 17 ).

40.

Be to, man atrodo, kad ši išvada užtikrina tinkamą pusiausvyrą tarp, pirma, būtinybės veiksmingai užtikrinti teises, kurias privatūs asmenys kildina iš Sąjungos teisės, ir, antra, ypatybių, būdingų teismo institucijų elgesiui kiekvienoje valstybėje narėje ir sunkumų, su kuriais nacionaliniai teismai gali susidurti, įgyvendindami savo teisminę funkciją.

41.

Kitaip tariant, Sąjungos teisė pažeidžiama ir dėl to atsiranda valstybės atsakomybė, kai žala padaroma teisminio pobūdžio sprendimu, jeigu susiklosto situacija, rodanti visos teismų sistemos nesėkmę, t. y. jeigu teismas, priimantis sprendimą paskutine instancija, nesugebėjo veiksmingai užtikrinti pagal Sąjungos teisę suteiktos teisės apsaugos. Kalbant apie valstybės įsipareigojimų neįvykdymą, priskiriamą jai dėl teismo neįvykdyto įpareigojimo, man atrodo būtina priimti įsiteisėjusį teismo sprendimą, dėl kurio ateityje gali būti paralyžiuojama atitinkamų asmenų teisinė padėtis ( 18 ).

42.

Kaip, mano nuomone, patvirtina Teisingumo Teismo praktika ( 19 ), ši išvada atrodo tinkama ir tuo atveju, kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neįvykdo savo pareigos pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą tenkančios teismams, kurių sprendimų pagal vidaus teisę negalima toliau apskųsti, jeigu jiems kyla abejonių dėl Sąjungos teisės aiškinimo, ir tuo atveju, kai nagrinėjamas klausimas dėl Sąjungos materialinės teisės laikymosi, kai teismams Direktyvos 93/13, konkrečiau – jos 6 straipsnio 1 dalies veiksmingumo sumetimais būtina įvertinti nesąžiningą vartojimo sutartyse esančių sąlygų pobūdį ir galbūt jų netaikyti.

43.

Ar būtinybė suteikti ypatingą apsaugą vartotojams, kurie paprastai laikomi pažeidžiama šalimi, ir viešosios tvarkos statusas, kurį Teisingumo Teismas suteikia normoms, kuriomis pagal Direktyvą 93/13 ( 20 ) užtikrinama vartotojų apsauga, gali panaikinti šią išvadą ar ją pakeisti, atsižvelgiant į procesinės autonomijos principui taikomus apribojimus, kiek tai susiję su konkrečiomis valstybės atsakomybės atsiradimo sąlygomis?

44.

Manau, kad ne.

45.

Man atrodo, kad Direktyvos 93/13 veiksmingumas užtikrinamas nacionaliniam teismui suteikta teise arba tam tikrais atvejais – pareiga konstatuoti nesąžiningą pobūdį ir bylą paskutine instancija nagrinėjančio teismo galimybe panaikinti nesilaikant šio įpareigojimo priimtą sprendimą. Manau, tai reikštų daugiau, nei numatyti valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimą visais atvejais, kai teigiama, kad teismas, nesvarbu, kokia jo vieta nacionalinėje teismų sistemoje ir dalyvavimo lygis, neįvykdė pareigos įvertinti nesąžiningą vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo sudarytoje sutartyje esančios sąlygos pobūdį, ir tam tikrais atvejais atsisakyti ją taikyti.

46.

Vis dėlto, nors šis veiksmingumo principas nekvestionuojamas, pagal lygiavertiškumo principą galėtų būti kitaip ( 21 ). Nors Teisingumo Teismo nustatytos atsakomybės atsiradimo sąlygos iš tiesų yra būtinos ir pakankamos, kad atsirastų privačių asmenų teisė į žalos atlyginimą, vis dėlto neatmetama, kad valstybės atsakomybė gali kilti mažiau griežtomis sąlygomis pagal nacionalinę teisę. Taigi, jeigu pagal taikytiną nacionalinę teisę gali kilti teismų, nagrinėjančių bylą ne paskutine instancija, atsakomybė už taikytinų nacionalinės teisės normų pažeidimus, ši galimybė turi egzistuoti tomis pačiomis sąlygomis ir tuo atveju, jeigu nacionalinis teismas pažeidė teises, kurias privatūs asmenys kildina iš Sąjungos teisės, be kita ko, ir iš Direktyvos 93/13.

47.

Iš visų šių argumentų darytina išvada, kad, jeigu tik yra laikomasi lygiavertiškumo pricipo, Sąjungos teisėje valstybei narei savaime nenustatomas įpareigojimas atlyginti žalą, atsiradusią dėl teismo sprendimo, kurį dar galima apskųsti įprasta tvarka.

48.

Todėl valstybės narės atsakomybė už žalą privačiam asmeniui dėl nacionalinio teismo padaryto Sąjungos teisės pažeidimo gali kilti tik išimtiniu atveju, jeigu šis teismas priima sprendimą paskutine instancija, o tai, kalbant apie pagrindinę bylą, turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į konkrečias šios bylos aplinkybes.

49.

Jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą pagrindinėje byloje reikėtų laikyti bylą paskutine instancija nagrinėjančiu teismu, tuomet dar kiltų klausimas, kiek jis pakankamai akivaizdžiai pažeidė teisės normą, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims.

50.

Kiek tai susiję su valstybės narės atsakomybės atsiradimo dėl Sąjungos teisės pažeidimo sąlygomis, Teisingumo Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad nukentėjusieji turi teisę į patirtos žalos atlyginimą, jeigu įvykdytos trys sąlygos, t. y. kad pažeista Sąjungos teisės norma siekiama suteikti jiems teisių, šios normos pažeidimas yra pakankamai sunkus ir tarp šio pažeidimo bei šių asmenų patirtos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys ( 22 ). Valstybės narės atsakomybei už Sąjungos teisę pažeidžiančiu galutinės instancijos nacionalinio teismo sprendimu padarytą žalą taikytinos tos pačios sąlygos ( 23 ).

51.

Sąlygas, leidžiančias nustatyti valstybių narių atsakomybę už Sąjungos teisės pažeidimais privatiems asmenims padarytą žalą, iš esmės turi taikyti nacionaliniai teismai, laikydamiesi Teisingumo Teismo pateiktų šio taikymo gairių ( 24 ).

52.

Šias gaires būtų galima apibendrinti taip.

53.

Pirmiausia reikia nustatyti, ar pažeista norma suteikia teisių privatiems asmenims. Beveik neabejoju, kad Direktyvos 93/13 nuostatos ir nacionaliniams teismams tenkantys įpareigojimai siekiant užtikrinti visišką šio teisės akto veiksmingumą suteikia privatiems asmenims teisių, kurias nacionaliniai teismai turi ginti.

54.

Antra ir kalbant apie sąlygą, susijusią su „akivaizdaus“ pažeidimo buvimu, pripažinta, kad, atsižvelgiant į teismo funkcijos specifiką ir teisėtus teisinio saugumo reikalavimus, valstybės atsakomybė už žalą, padarytą privatiems asmenims dėl Sąjungos teisės pažeidimo nacionalinio teismo sprendimu, nėra neribota. Taigi, be pirma nurodytos aplinkybės, kad ši atsakomybė gali kilti tik išimtiniais atvejais, kai atitinkamas nacionalinis teismas nagrinėja bylą paskutine instancija, reikia įvertinti, ar jis akivaizdžiai pažeidė taikytiną teisę ( 25 ).

55.

Kaip yra kalbant apie nacionaliniam teismui tenkantį įpareigojimą savo iniciatyva nustatyti, ar vartotojo ir pardavėjo arba tiekėjo sudarytoje sutartyje yra nesąžininga sąlyga?

56.

Primenu, kad Direktyvoje 93/13 nustatyta apsaugos sistema pagrįsta mintimi, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo, atsižvelgiant tiek į galimybes derėtis, tiek į informacijos lygį, o tai reiškia, kad jam reikia sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto nustatytomis sąlygomis ir jis negali daryti įtakos jų turiniui ( 26 ).

57.

Atsižvelgiant į tokią mažiau palankią situaciją, Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nesąžiningos sąlygos vartotojams neprivalomos. Iš teismo praktikos matyti, jog tai yra imperatyvi nuostata, kuria formalią pusiausvyrą tarp sutarties šalių teisių ir pareigų siekiama pakeisti realia pusiausvyra, galinčia atkurti sutarties šalių lygybę ( 27 ).

58.

Siekdamas užtikrinti Direktyvoje 93/13 nustatytą apsaugą, Teisingumo Teismas taip pat ne kartą pabrėžė, kad egzistuojanti vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo nelygybė gali būti kompensuota tik pozityviais su sutartiniais santykiais nesusijusių subjektų veiksmais ( 28 ).

59.

Atsižvelgdamas į šiuos principus, Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinis teismas turi savo iniciatyva įvertinti nesąžiningą sutarties sąlygos pobūdį ( 29 ).

60.

Dėl klausimo, ar teismas „padarė pakankamai sunkų Sąjungos teisės pažeidimą“ tokiomis aplinkybėmis, kokios apibūdintos nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nenurodęs nesąžiningo vartojimo sutartyje esančios sąlygos pobūdžio, pažymėtina, kad pagal teismo praktiką ( 30 ) yra svarbios kelios aplinkybės, kurias, mano nuomone, galima suskirstyti į dvi kategorijas.

61.

Pirmoji kategorija susijusi su bendru pažeistos normos aiškumo ir tikslumo laipsniu, o tai reiškia, kad prireikus reikia nustatyti, ar dėl nacionaliniam teismui taikytinos teisės yra aiški Teisingumo Teismo praktika. Antroji kategorija susijusi su visomis atitinkamai situacijai būdingomis konkrečiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, nacionalinėms institucijoms pagal pažeistą normą suteikiama diskrecija; aiškiu, tyčiniu ir (arba) pateisinamu pažeidimo, kuriuo kaltinama, pobūdžiu ir visomis faktinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis, kurias nacionaliniam teismui nurodė bylos šalys. Dėl antrojo aspekto Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad prašymą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis nacionalinis teismas turi atsižvelgti į visus jam pateiktą nagrinėti situaciją apibūdinančius veiksnius ( 31 ).

62.

Pirma, kalbant apie tai, ar pažeista norma yra pakankamai aiški ir tiksli, nepaneigiama, kad Sąjungos tesės pažeidimas yra tikrai akivaizdus, jei išlieka nepaisant priimto sprendimo, kuriuo konstatuojamas inkriminuojamas įsipareigojimų neįvykdymas, prejudicinio sprendimo arba nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos šiuo klausimu, iš kurių aišku, kad aptariamas elgesys yra pažeidimas ( 32 ).

63.

Šiuo atveju dėl arbitražo sprendimo priverstinio vykdymo klausimus nagrinėjančio teismo pareigos savo iniciatyva nagrinėti nesąžiningą sutarties sąlygos pobūdį laikausi nuomonės, kad šiai taisyklei, kurią Teisingumo Teismas nustatė savo praktikoje, tuo metu, kai buvo priimti pagrindinėje byloje nagrinėjamą priverstinį vykdymą leidžiantys sprendimai, nebūtinai buvo būdingas reikalaujamas aiškumo ir tikslumo laipsnis. Visų pirma negalima daryti aiškios išvados, kad apie šią taisyklę buvo galima aiškiai spręsti iš teismo praktikos tuo metu, kai buvo priimti pagrindinėje byloje nagrinėjami teismų sprendimai (atitinkamai 2008 m. gruodžio 15 ir 16 d.).

64.

Šią išvadą darau dėl dviejų pagrindinių priežasčių.

65.

Pirma, man atrodo, kad Teisingumo Teismas, prašyme priimti prejudicinį sprendimą paprašytas išaiškinti Direktyvos 93/13 nuostatas, dėl kurių iškeltos labai įvairios bylos, ne visada yra pateikęs aiškų atsakymą į klausimą, ar nacionalinis teismas „turėtų“, ar „galėtų“ nagrinėti sąlygą, kurią laiko nesąžininga, ir, jeigu taip, ar jis galėtų, ar turėtų atsisakyti ją taikyti. Nors naujausioje teismo praktikoje vienareikšmiai teigiama, kad teismas tam tikromis aplinkybėmis turi pareigą nagrinėti sąlygos nesąžiningumą ( 33 ) ir prireikus nustatyti visas pasekmes, taip buvo ne visada. Teisingumo Teismas ilgai vartojo šiek tiek dviprasmiškas formuluotes, ir dažniausiai tai galima paaiškinti kiekvienai bylai būdingomis aplinkybėmis ( 34 ).

66.

Be to, daugelyje bylų buvo kilęs klausimas tik dėl teismo pareigos vertinti nesąžiningą jam vertinti pateiktų sąlygų pobūdį labai ypatingomis aplinkybėmis. Pagal nuo šiol įsitvirtinusią formuluotę nacionalinis teismas privalo savo iniciatyva įvertinti, ar sutarties sąlyga, kuriai taikoma Direktyva 93/13, yra nesąžininga, ir taip kompensuoti tarp vartotojo ir pardavėjo arba tiekėjo esantį disbalansą, jeigu jis turi šiai užduočiai atlikti reikalingą teisinę ir faktinę informaciją ( 35 ).

67.

Antra, šis „pareigos“ įtvirtinimas yra dar mažiau akivaizdus, kalbant apie tokį priverstinio vykdymo procesą, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, kuriame kompetentingas nacionalinis teismas paprastai dalyvauja nedaug ( 36 ) arba išvis nedalyvauja ( 37 ). Taigi, kaip jau turėjau progą paminėti, per tokius procesus, kurie vykdomi supaprastinta tvarka, dažnai būna taip, kad teismas negali sužinoti visų reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių.

68.

Iš tiesų reikėtų pažymėti, kad tik Nutartyje Pohotovosť ( 38 ) Teisingumo Teismas nagrinėjo tokį atvejį, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje ir, be kita ko, nusprendė, kad jeigu ieškinį dėl galutinio arbitražo sprendimo priverstinio vykdymo nagrinėjantis teismas turi pagal vidaus proceso normas savo iniciatyva įvertinti arbitražinės išlygos ir nacionalinių viešosios tvarkos normų tarpusavio prieštaravimą, jis taip pat turi savo iniciatyva įvertinti nesąžiningą šios sąlygos pobūdį atsižvelgdamas į Direktyvos 93/13 6 straipsnį, jeigu jam žinomos šiuo tikslu būtinos teisinės ir faktinės aplinkybės.

69.

Nors minėtoje nutartyje, siekiant atsakyti į pateiktus klausimus, ir nurodoma Teisingumo Teismo iki tol suformuluota praktika ( 39 ), negalima atmesti, kad, nacionalinio teismo požiūriu, tuo metu jam tekę įpareigojimai galėjo kelti tam tikrų klausimų.

70.

Šiuo atžvilgiu man atrodo, jog tai, kad Teisingumo Teismas manė esant reikalinga išspręsti bylą Pohotovost’ (C‑76/10) ( 40 ) nutartimi, priimta remiantis Procedūros reglamento 104 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa (nutarties priėmimo dieną galiojusi redakcija) ( 41 ), neturi jokios lemiamos reikšmės nuomonei, kad arbitražo sprendimo vykdymo klausimus nagrinėjančiam teismui tenkantys įpareigojimai buvo „aiškiai ir tiksliai“ matyti iš teismo praktikos.

71.

Iš tiesų laikausi nuomonės, kad vertinimas, ar nacionalinis teismas susidūrė su aiškia ir tikslia teisės norma, neturi jokio ryšio su Teisingumo Teismo sprendimu, siekiant išaiškinti šią normą, nagrinėti bylą supaprastinta tvarka. Vienintelė aplinkybė, kad galėjo būti pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, leidžia daryti prielaidą, kad bent daliai nacionalinių teismų nagrinėjama norma galėjo kelti aiškinimo sunkumų.

72.

Kaip generalinis advokatas nurodė byloje, kurioje buvo priimtas 2002 m. birželio 4 d. Sprendimas Lyckeskog (C‑99/00, EU:C:2002:329) ( 42 ), nagrinėdamas galimą ryšį tarp pagrįstos abejonės buvimo, dėl kurios nacionalinis teismas, remiantis teismo praktika, suformuluota Sprendime Cilfit ir kt. ( 43 ), privalo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, akivaizdumo klausimo ir ankstesnės redakcijos Teisingumo Teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 3 dalies, „pirmuoju atveju atsižvelgiama į nacionalinio teismo abejonių, kurių jam gali kilti dėl Bendrijos teisės klausimo, pobūdį ir lygį siekiant nuspręsti, ar jam reikia kreiptis į Teisingumo Teismą, ar ne; tačiau antruoju atveju tai yra abejonės, kurių atsakymas į klausimą galėtų kelti Teisingumo Teismui, nusprendžiant, kokia procedūra vadovautis atsakant į šį klausimą“ ( 44 ).

73.

Antra, darant prielaidą, kad teisės norma, kuria siekiama suteikti teises šioje byloje nagrinėjamiems privatiems asmenims, būtų laikoma įtvirtinta bylai reikšmingų faktinių aplinkybių susiklostymo laikotarpiu, antrasis aspektas, kurį, mano nuomone, reikėtų išnagrinėti siekiant nustatyti, ar iš tiesų teisės norma yra „akivaizdžiai pažeista“, susijęs su visomis šioje byloje nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis.

74.

Iš tiesų teismas privalo nagrinėti nesąžiningą sąlygos pobūdį savo iniciatyva ir prireikus atsisakyti ją taikyti tik jeigu jam yra žinomos visos reikšmingos faktinės ir teisinės aplinkybės. Šis atsižvelgimas į visas aplinkybes turi lemiamą reikšmę ir būtent dėl šios priežasties Teisingumo Teismas, sutikdamas aiškinti bendrus kriterijus, kuriuos Europos teisės aktų leidėjas taikė Direktyvos 93/13 3 straipsnyje, kad apibrėžtų nesąžiningos sąlygos sąvoką, paprastai nepriima sprendimo dėl šių kriterijų taikymo konkrečiai sąlygai ( 45 ).

75.

Manau, kad viena iš faktinių aplinkybių, į kurias reikia atsižvelgti, yra atitinkamo vartotojo reakcija arba kaip tik pasyvumas. Iš tiesų Teisingumo Teismas yra patikslinęs, kad nors pagal Direktyvą 93/13 bylose, kuriose ginčas kyla tarp pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo, nustatoma pozityvi su sutarties šalimis nesusijusi tokias bylas nagrinėjančio nacionalinio teismo įsikišimo pareiga, laikantis veiksmingumo principo negali būti veikiama taip, kad būtų pakeičiamas visiškas atitinkamo vartotojo pasyvumas. Todėl vien aplinkybė, kad vartotojas gali remtis teisės aktų nuostatų, susijusių su nesąžiningomis sąlygomis, apsauga tik jeigu kreipiasi į teismą, savaime negali būti laikoma neatitinkančia veiksmingumo principo ( 46 ).

76.

Šį reikalavimą, t. y. pagal kurį būtina atsižvelgti į tariamai nukentėjusiojo asmens įdėtas pastangas siekiant išvengti patirtos žalos ar bent jau apriboti jos dydį, konkrečiai nustatė Teisingumo Teismas ( 47 ) ir jis neabejotinai susijęs su reikalavimu, kad būtų bylą paskutine instancija nagrinėjančio teismo sprendimas ( 48 ).

77.

Galiausiai galima konstatuoti tik tai, kad pareiga pagal Direktyvą 93/13 savo iniciatyva vertinti nesąžiningą sutarčių sąlygų pobūdį atsiranda tik tuo atveju, jeigu nacionaliniam teismui yra žinomos šiuo atžvilgiu reikalingos faktinės ir teisinės aplinkybės.

78.

Toks vertinimas yra visiškai subjektyvus ir jį turi atlikti nacionalinis teismas. Kad būtų galima daryti išvadą, jog tai, kad teismas neįvertino ir prireikus neatsisakė taikyti vartotojų ir pardavėjų arba tiekėjų sudarytose sutartyse esančių nesąžiningų sąlygų, yra akivaizdu, ir už tai remiantis valstybės atsakomybe už Sąjungos teisės pažeidimą gali būti nubausta, reikėtų atsižvelgti ir į tai, ar toks neveikimas pateisinamas, ar ne.

79.

Tai, kad bylą nagrinėjančio teismo dėmesį į šį aspektą atkreipė pats vartotojas arba tai buvo padaryta kitais informavimo kanalais, taip pat turi didelę reikšmę.

80.

Kaip jau minėjau, ketvirtasis ir penktasis klausimai susiję su galimo reikalavimo atlyginti žalą, patirtą dėl teismo neveikimo, apimtimi ir šio reikalavimo ryšiu su kitais ieškiniais.

81.

Iš tiesų ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar dėl galimo pagrindinėje byloje nagrinėjamo Sąjungos teisės pažeidimo padaryta žala atitinka M. Tomášová reikalaujamos atlyginti žalos sumą ir ar šią sumą galima prilyginti išieškotai skolai, t. y. nepagrįstam praturtėjimui. Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar ieškinys dėl nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo, kaip teisių gynimo priemonė, yra viršesnis už ieškinį dėl žalos atlyginimo.

82.

Man atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai susiję su valstybių narių procesinei autonomijai priskiriamais aspektais.

83.

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad jeigu sąlygos, susijusios su valstybės atsakomybės atsiradimu, yra tenkinamos (ar taip yra, turi nustatyti nacionaliniai teismai), valstybė privalo atlyginti padarytą žalą remdamasi nacionaline teise, kuri reglamentuoja atsakomybę, atsižvelgdama į tai, kad nacionalinės teisės aktuose nustatytos žalos atlyginimo sąlygos, susijusios tiek su esme, tiek su forma, negali būti mažiau palankios už tas, kurios susijusios su panašiais nacionaline teise grindžiamais reikalavimais (lygiavertiškumo principas), ir tokios, kad dėl jų taptų beveik neįmanoma arba pernelyg sudėtinga gauti žalos atlyginimą (veiksmingumo principas) ( 49 ).

84.

Remiantis tuo darytina išvada, kad taisyklės, susijusios su žalos, padarytos dėl Sąjungos teisės pažeidimo, įvertinimu, nustatomos kiekvienos valstybės narės nacionalinėje teisėje, turint omenyje tai, kad pagal nacionalinės teisės aktus dėl žalos atlyginimo, kuriuose nustatomos minėtos taisyklės, turi būti paisoma lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų.

85.

Be to, ryšys tarp ieškinio dėl žalos, tariamai patirtos pažeidus teisės normą, atlyginimo ir kitų pagal nacionalinę teisę galimų pareikšti ieškinių, visų pirma ieškinių dėl nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo, kurie galėtų būti pareikšti pagal nacionalinę teisę, nustatomas pagal nacionalinės teisės aktus, jeigu tik laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų.

86.

Taigi, jeigu tik laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų, kriterijai, kuriais remiantis galima konstatuoti ir įvertinti dėl Sąjungos teisės pažeidimo padarytą žalą, turi būti nustatomi kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje.

87.

Siūlau į Okresný súd Prešov (Prešovo apylinkės teismas, Slovakija) pateiktus klausimus atsakyti taip: