1.

Ar teisės į gynybą, įskaitant teisę būti išklausytam prieš administracijai priimant bet kokį sprendimą, užtikrinimas yra panašiai svarbus kaip ir nacionalinėje teisėje nustatytų su viešąja tvarka susijusių normų, todėl paskutinės instancijos administracinis teismas, vadovaudamasis lygiavertiškumo principu, turi priimti sprendimą dėl skundo pagrindo, grindžiamo teisės būti išklausytam pažeidimu, kuris pirmą kartą pateiktas šioje instancijoje, kai pagal nacionalinę teisę tai leidžiama daryti dėl su viešąja tvarka susijusių pagrindų?

2.

Toks iš esmės yra Belgijos Conseil d’État (Valstybės taryba) pateiktas klausimas nagrinėjant bylą tarp Ispanijos piliečio A. Bensada Benallal ir Belgijos užsieniečių tarnybos, susijusią su šios įstaigos 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimu panaikinti pareiškėjo pagrindinėje byloje leidimą gyventi ir nurodyti jam išvykti iš Belgijos teritorijos.

3.

Konkrečiau kalbant, praėjus metams, kai jam, kaip samdomam darbuotojui, buvo išduotas leidimas gyventi, Belgijos užsieniečių tarnyba priėmė minėtą sprendimą ir jį motyvavo tuo, kad paaiškėjo, jog „suinteresuotasis asmuo [buvo] pateik[ęs] klaidinančią informaciją, o ja remdamasi Berchem‑Sainte‑Agathe [Belgija] komunos administracija pripažino jo teisę gyventi šalyje. Iš tikrųjų, 2013 m. rugsėjo 4 d. ataskaitoje [Nacionalinis socialinio draudimo biuras] padarė išvadą, kad visi įmonėje <...> įdarbinti asmenys nebuvo apdrausti pagal bendrąją samdomų darbuotojų socialinės apsaugos sistemą: „[t]ikslūs ir neprieštaringi įrodymai teisiškai pakankamai patvirtina tai, kad [minėtos] įmonės <...> darbuotojai nevykdė jokios darbinės veiklos <...> ir todėl nėra jos su įdarbintais asmenimis sudarytos <...> darbo sutarties“.

4.

2014 m. sausio 2 d. pareiškėjas pagrindinėje byloje pateikė Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų tarnyba) skundą dėl minėto sprendimo panaikinimo. Grįsdamas savo skundą pareiškėjas pagrindinėje byloje nurodė vienintelį skundo pagrindą, susijusį su teisės akto nuostatos, susijusios su formaliu administracinio akto motyvavimu, pažeidimu, su gero administravimo principo, teisinio tikrumo principo, proporcingumo principo, apdairumo ir kruopštumo principų, sąžiningo valdymo principo, principo, kuriuo remiantis administracija sprendimus turi priimti atsižvelgdama į visą informaciją, pažeidimu ir 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB ( 2 ), 35 straipsnio pažeidimu.

5.

Pateikdamas argumentus, kuriais buvo siekiama paaiškinti vienintelį skundo pagrindą, pareiškėjas pagrindinėje byloje, be kita ko, tvirtina, kad ginčijamas sprendimas nepakankamai motyvuotas. Šiuo klausimu jis tvirtina, kad Belgijos užsieniečių tarnybos ataskaita, kuria remiantis buvo priimtas ginčijamas sprendimas, nebuvo nei pridėta prie minėto sprendimo, nei jame iš esmės pakartota, nei buvo jam pateikta iki pranešant apie šį sprendimą, todėl pareiškėjas pagrindinėje byloje negalėjo suprasti dėl jo priimto sprendimo motyvų.

6.

2014 m. balandžio 30 d. sprendimu Conseil du contentieux des étrangers atmetė šį skundą. Šiame sprendime jis visų pirma pažymėjo, kad:

„Bet kuriuo atveju Conseil konstatuoja, kad praėjo beveik metai nuo pareiškėjo darbo sutarties, sudarytos su įmone <...>, pateikimo iki [Belgijos užsieniečių tarnybos] socialinių reikalų inspektoriaus ataskaitos, kuria buvo remtasi priimant [ginčijamą] sprendimą; per šį laikotarpį pareiškėjas raštu nepranešė arba nepateikė atsakovei jokios informacijos apie ieškinyje nurodytas ir galimai dėl darbo sutarties su minėta įmone kilusias problemas.

Tačiau, jei pareiškėjas manė galintis pateikti įrodymų tam, kad būtų užkirstas kelias jo leidimo gyventi atšaukimui, jis privalėjo pats apie tai pranešti atsakovei, o ne pastaroji privalėjo pakviesti pareiškėją pareikšti pastabų šiuo klausimu. Conseil primena, kad būtent pareiškėjui tenka pareiga įrodinėti, kad jis atitinka sąlygas, susijusias su prašoma pripažinti teise ir su jos išlaikymu. Kadangi pareiškėjas pateikė prašymą dėl registracijos Belgijoje kaip „samdomo darbuotojo“ pažymos išdavimo, jis galėjo (privalėjo) pagrįstai numatyti, kad darbo sutarties neįvykdymas (nors ir dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių) turės pasekmių jo teisei gyventi šalyje, ir suprasti, kad buvo būtina iš karto, quod non remiantis administraciniais dokumentais, pateikti atsakovei šią informaciją.

Aplinkybė, kad pareiškėjas, „kaip patvirtina tyrimas, negavo jokio registruoto laiško ir jam nebuvo suteikta galimybė būti išklausytam“, nepaneigia šios išvados, kadangi pareiškėjo pateiktas kaltinimas susijęs su [Belgijos užsieniečių tarnybos] socialinių reikalų inspektoriaus, parengusio 2013 m. rugsėjo 4 d. ataskaitą, apklausa (be to, ji pagrįsta ne tik pareiškimais, bet ir objektyviomis išvadomis, kurių nė vienos pareiškėjas neginčijo) ir tiesiogiai nesusijęs su [ginčijamu] sprendimu.“

7.

2014 m. gegužės 10 d. pareiškėjas pagrindinėje byloje pateikė kasacinį skundą Conseil d’État; į šį kasacinį skundą taip pat įtrauktas kasacinio skundo pagrindas, kuriuo pareiškėjas pagrindinėje byloje tvirtina, kad Belgijos užsieniečių tarnyba turėjo jį išklausyti prieš priimdama ginčijamą sprendimą. Šiuo požiūriu pareiškėjas pagrindinėje byloje teigia, kad buvo pažeisti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 41 ir 51 straipsniai, teisės į gynybą užtikrinimo principas, rungimosi principas ir principas audi alteram partem.

8.

Belgijos užsieniečių tarnyba atsako visų pirma, kad pagrindas nepriimtinas, kadangi jis pirmą kartą pateiktas kasaciniame procese ir nesusijęs su viešąja tvarka.

9.

Conseil d’État pažymi, kad pareiškėjas pagrindinėje byloje nurodo pagrindą, kuris nebuvo pateiktas Conseil du contentieux des étrangers. Pagal Belgijos teisę Conseil d’État gali pripažinti tokį pagrindą priimtinu tik tuo atveju, jeigu jis susijęs su viešąja tvarka. Conseil d’État pažymi, kad pagal nacionalinę teisę su viešąja tvarka susijusios normos yra Belgijos teisinėje sistemoje esminę svarbą turinčios teisės normos, susijusios su administracinių institucijų ir teismų jurisdikcija, su teisių į gynybą užtikrinimu ir tam tikromis pagrindinėmis teisėmis.

10.

Vadovaudamasi visų pirma sprendimais van der Weerd ir kt. (C‑222/05–C‑225/05, EU:C:2007:318) ir Asturcom Telecomunicaciones (C‑40/08, EU:C:2009:615), Conseil d’État kelia klausimą, ar bendrasis Europos Sąjungos teisės principas – teisės į gynybą užtikrinimo principas, įskaitant ir teisę būti išklausytam, – užima panašią vietą Europos Sąjungos teisės sistemoje kaip ir Belgijos su viešąja tvarka susijusios vidaus teisės normos ir ar remiantis lygiavertiškumo principu pagrindą, susijusį su bendruoju Europos Sąjungos teisės principo – teisės į gynybą užtikrinimo – pažeidimu, turi būti galima pirmą kartą nurodyti Conseil d’État kasaciniame procese, kaip tai leidžiama pagal vidaus teisę dėl viešąja tvarka grindžiamų pagrindų.

11.

Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar bendrasis Sąjungos teisės principas – teisės į gynybą užtikrinimo principas, apimantis kiekvieno asmens teisę būti išklausytam nacionalinių institucijų prieš priimant bet kokį sprendimą, galintį neigiamai paveikti šio asmens interesus, kaip antai šiuo atveju sprendimą panaikinti leidimą gyventi šalyje, – turi lygiavertę svarbą Europos Sąjungos teisės sistemoje, kokią turi Belgijos su viešąja tvarka susijusios vidaus teisės normos, ir ar, remiantis lygiavertiškumo principu, pagrindą, susijusį su bendrojo Europos Sąjungos teisės principo – teisės į gynybą užtikrinimo – pažeidimu, turi būti galima pirmą kartą nurodyti Conseil d’État kasaciniame procese, kaip tai leidžiama pagal vidaus teisę dėl viešąja tvarka grindžiamų pagrindų?“

12.

Rašytines pastabas šiuo klausimu pateikė pareiškėjas pagrindinėje byloje, Belgijos, Prancūzijos vyriausybės ir Europos Komisija. Išskyrus pareiškėją pagrindinėje byloje, kurio atstovai posėdyje nedalyvavo, šios šalys taip pat pateikė pastabas 2015 m. lapkričio 19 d. teismo posėdyje.

13.

Ši byla suteikia Teisingumo Teismui galimybę pateikti tam tikrų paaiškinimų dėl teismo vaidmens nagrinėjant administracines bylas, visų pirma dėl galimybės jam pripažinti priimtinu pagrindą, susijusį su teisės būti išklausytam pažeidimu, kuris pirmą kartą pateikiamas kasaciniame procese, arba tokį pagrindą nagrinėti savo iniciatyva.

14.

Prieš nagrinėjant dvi prejudicinį klausimą pateikusio teismo pateikto klausimo dalis reikia pateikti keturias preliminarias pastabas.

15.

Pirmoji iš jų susijusi su teisinių klausimų ir faktinių aplinkybių, dėl kurių prasidėjo pagrindinė byla, aiškinimu ir visų pirma su Conseil d’État tvirtinimu, kad pagrindas, susijęs su teisės būti išklausytam pažeidimu, pirmą kartą buvo pateiktas tik kasaciniame skunde. Skaitant 2014 m. balandžio 30 d.Conseil du contentieux des étrangers sprendimą, kurio reikšmingos ištraukos buvo pateiktos šios išvados 6 punkte, atrodo, kad šis teismas aiškino, kad pagal vienintelį jam pateiktą pagrindą – bent jau numanomai – Belgijos užsieniečių tarnyba pažeidė pareiškėjo pagrindinėje byloje teisę būti išklausytam prieš priimant ginčijamą sprendimą. Iš tiesų Conseil du contentieux des étrangers tvirtino, kad nors pareiškėjas pagrindinėje byloje „manė galintis pateikti įrodymų tam, kad būtų užkirstas kelias jo leidimo gyventi atšaukimui, jis privalėjo pats apie tai pranešti atsakovei, o ne ši privalėjo pakviesti [jį] pareikšti pastabų šiuo klausimu“. Taigi iš pirmo žvilgsnio tai tikrai yra nuomonės išsakymas dėl šio kaltinimo, dėl kurio kasaciniame procese Conseil d’État būtų tereikėję tik išanalizuoti pirmojo teismo pateiktą vertinimą ir, esant reikalui, jį panaikinti, pagrįstumo ( 3 ).

16.

Vis dėlto akivaizdu, kad paskirstant Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų jurisdikciją pagal SESV 267 straipsnį Conseil d’État pateiktą išaiškinimą dėl pareiškėjo pagrindinėje byloje skundo pirmojoje instancijoje apimties vertina išskirtinai tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas; Teisingumo Teismui nereikia šio klausimo vertinti. Tačiau išvadą, kad teisės būti išklausytam, kuri grindžiama Sąjungos teise, pažeidimu grindžiamas pagrindas buvo pateiktas tik kasaciniame procese prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, Teisingumo Teismas turi laikyti galutine.

17.

Tas pats pasakytina (tai yra mano antroji pastaba) ir dėl šio pagrindo kvalifikavimo pagal nacionalinę teisę, neatsižvelgiant į tai, kad savo rašytinėse pastabose Belgijos vyriausybė jį ginčija. Iš tiesų nagrinėdamas prejudicinius klausimus Teisingumo Teismas neturi priimti sprendimo dėl šios vyriausybės teiginio, kad nacionalinėje teisėje esama skirtumo tarp, viena vertus, teisės į gynybą drausminėje procedūroje ir baudžiamajame procese pažeidimo, kuris priskirtinas viešąja tvarka grindžiamų pagrindų, kuriuos teismas gali nagrinėti savo iniciatyva, kategorijai, ir, kita vertus, teisės būti išklausytam administracinės institucijos prieš priimant sprendimą asmens nenaudai pažeidimo, kuris nesusijęs su viešąja tvarka ir todėl negali būti nagrinėjamas teismo savo iniciatyva ( 4 ).

18.

Šiuo požiūriu pakanka konstatuoti, kad Conseil d’État į savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktą teisės į gynybą užtikrinimo klausimą įtraukia ir klausimą dėl teisės būti išklausytam užtikrinimo ir pirmiausia daro prielaidą, kad pagal nacionalinę teisę teismas šią teisę gali nagrinėti savo iniciatyva, ir tai, be kita ko, būtent ir pagrindžia prejudicinio klausimo tikslą, susietą su reikalavimais, grindžiamais lygiavertiškumo principo užtikrinimu.

19.

Trečioji mano pastaba susijusi su Sąjungos teisės taikymo sritimi ir Belgijos užsieniečių tarnybos vertinimu, kuriam pritarė ir Conseil du contentieux des étrangers ir kuriuo remiantis, iš esmės, pareiškėjo pagrindinėje byloje leidimo gyventi šalyje panaikinimas motyvuojamas piktnaudžiavimu arba sukčiavimu taikant Sąjungos teisę.

20.

Pareiškėjas pagrindinėje byloje ginčijo šį Belgijos užsieniečių tarnybos vertinimą tvirtindamas, kad ši institucija pažeidė Direktyvos 2004/38 35 straipsnį „Piktnaudžiavimas teisėmis“, pagal kurį būtent valstybės narės, laikydamosi proporcingumo principo, gali „patvirtinti būtinas priemones atsisakyti [suteikti], nutraukti ar panaikinti bet kokią šia direktyva suteiktą teisę, jei jomis piktnaudžiaujama ar sukčiaujama“.

21.

Galima kelti klausimą, ar toks naudojimasis teise piktnaudžiaujant ar sukčiaujant, darant prielaidą, kad tai įrodyta, lemtų, kad valstybės narės piliečiui, kuris pasinaudojo ESV sutartimi garantuojama judėjimo laisve, Sąjungos teisė taptų netaikoma, kadangi pateiktas klausimas prarastų prasmę.

22.

Iš tiesų, kaip jau turėjau progą pažymėti savo išvadoje byloje Fonnship ir Svenska Transportarbetareförbundet (C‑83/13, EU:C:2014:201, 62 ir 66 punktai), Teisingumo Teismas nepateikė nedviprasmiško atsakymo į klausimą, ar piktnaudžiavimo teise sąvoka gali būti Sąjungos teisės nuostatų taikymo sritį apibrėžianti taisyklė – tokiu atveju Teisingumo Teismas neturėtų jurisdikcijos atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą klausimą – ar, priešingai, ji suvokiama kaip taisyklė arba principas, leidžiantis riboti (subjektyvios) teisės, suteiktos minėtomis nuostatomis, įgyvendinimą, kas leistų manyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija patenka į šios teisės taikymo sritį ir kad reikia atsakyti į šį Teisingumo Teismui pateiktą klausimą ( 5 ).

23.

Kadangi nebūtina pakartoti argumentų, patvirtinančių antrąją hipotezę, esu linkęs manyti, kad jeigu draudimas piktnaudžiauti teise būtų laikomas Sąjungos teisės nuostatų taikymo srities apibrėžimo principu, tai reikštų, kad pagrindinių judėjimo laisvių požiūriu jam būtų suteiktas toks pat statusas kaip ir protingumo taisyklei („rule of reason“), o tai, mano nuomone, neteisinga ir nepatartina. Iš tikrųjų, dėl tokio pripažinimo tektų visada tikrinti, ar konkretus atvejis nereiškia piktnaudžiavimo teise, prieš tikrinant, ar ji patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį. Manau, kad, šitaip susiejus piktnaudžiavimą ir teisę, piktnaudžiavimo nagrinėjimui suteikiant pirmenybę prieš teisės nagrinėjimą būtų labai pakenkta ESV sutartimi užtikrinamų judėjimo laisvių veiksmingumui ( 6 ).

24.

Be to, mano nuomone, Direktyvos 2004/38 35 straipsnis patvirtina, kad draudimas piktnaudžiauti teise yra Sąjungos teisėje privatiems asmenims suteiktas subjektines teises ribojantis principas. Iš tikrųjų šia nuostata tik leidžiama valstybėms narėms patvirtinti priemones, kuriomis baudžiama už piktnaudžiavimą teise, kuri šia nuostata prieš tai buvo suteikta Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams.

25.

Todėl tokia situacija, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, mano nuomone, tikrai patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį. Taigi Teisingumo Teismas turės iš esmės atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą klausimą.

26.

Galiausiai ketvirtoji mano pastaba susijusi su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikto klausimo ribų nustatymu.

27.

Tas teismas teikia klausimą Teisingumo Teismui dėl teisės į gynybą, įskaitant teisę suinteresuotajam asmeniui būti išklausytam administracijos prieš priimant sprendimą jo nenaudai, kaip bendrojo Sąjungos teisės principo, o ne kaip Chartijos 41 ir 47 straipsniuose, iš kurių, beje, pirmąja nuostata rėmėsi pareiškėjas pagrindinėje byloje teikdamas kasacinį skundą Conseil d’État, įtvirtinto principo, užtikrinimo.

28.

Chartijos 41 straipsnio taikymo valstybėms narėms, kai jos įgyvendina Sąjungos teisę, t. y. kai jų priimamos nacionalinės priemonės patenka į šios teisės taikymo sritį ( 7 ), klausimas vis dar lieka prieštaringai vertinamas.

29.

Nors šiame straipsnyje nurodyta „teisė į gerą administravimą“ apima, kaip nurodyta jo 2 dalies a punkte, „kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę“, pagal jo 1 dalį jo nuostatos taikomos tik „Sąjungos institucijo[m]s, įstaigo[m]s ir organa[ms]“.

30.

Įvairiose bylose Teisingumo Teismas, remdamasis šia formuluote, padarė išvadą, kad Chartijos 41 straipsnio 2 dalis netaikoma valstybėms narėms ( 8 ), o tai paskatino pateiktus klausimus kai kuriose iš šių bylų nagrinėti bendrojo Sąjungos teisės principo – teisės į gynybą užtikrinimo, kurios sudedamoji dalis yra teisė būti išklausytam ( 9 ), – požiūriu.

31.

Vis dėlto pagal kitą teismo praktikos kryptį Teismas nusprendė, kad Chartijos 41 straipsnis galėjo būti taikomas valstybių narių priemonėms, kai tomis priemonėmis įgyvendinama Sąjungos teisė ( 10 ), kuri, remiantis jo sprendimu, yra „visuotinai taikoma“ ( 11 ).

32.

Kaip priminiau savo išvadoje byloje CO Sociedad de Gestion y Participación ir kt. (C‑18/14, EU:C:2015:95, išnaša 48 puslapio apačioje), Chartijos 51 straipsnio 1 dalyje valstybės narės įpareigojamos, „kai <...> įgyvendina Sąjungos teisę“, taikyti Chartijos nuostatas. Taigi tokiomis aplinkybėmis valstybės narės privalo laikytis Chartijos nuostatų, įskaitant, manau, jos 41 straipsnio 2 dalies a punkte numatytą administruojamo subjekto teisę būti išklausytam. Pažodžiui aiškinti Chartijos 41 straipsnį – kad jis netaikytinas valstybėms narėms – reikštų sutikti, kad minėtame 41 straipsnyje numatyta teisė būti išklausytam yra 51 straipsnio, kuriame numatyta, kad visos „Chartijos nuostatos“ valstybėms narėms taikytinos, kai jos įgyvendina Sąjungos teisę, išimtis. Kaip savo išvadoje byloje Mukarubega (C‑166/13, EU:C:2014:2031, 56 punktas) pažymėjo generalinis advokatas M. Wathelet, „tai, kad Chartijos 41 straipsnio tekste taip gali būti įtvirtinta jos 51 straipsnio taisyklės išimtis, leidžianti valstybėms narėms netaikyti Chartijos straipsnio net ir tuomet, kai jos įgyvendina Sąjungos teisę, yra nenuoseklu <...>“.

33.

Pagrindinėje byloje ginčijamas sprendimas, kuriuo Belgijos užsieniečių tarnyba panaikino Sąjungos piliečio leidimą gyventi ir jam nurodė palikti Belgijos Karalystės teritoriją, neabejotinai yra priemonė, kuriai taikoma Sąjungos teisė ir kuria, tiksliau tariant, siekiama pasinaudoti Direktyvos 2004/38 35 straipsnyje suteiktu leidimu.

34.

Taigi Teisingumo Teismas galėtų performuluoti pateiktą klausimą taip, kad į jį atsakytų Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkto nuostatų požiūriu, o ne bendrojo Sąjungos teisės principo – teisės į gynybą, įskaitant teisę būti išklausytam, užtikrinimo – požiūriu; atsižvelgiant į anksčiau pateiktus argumentus, toks sprendimas būtų tinkamiausias.

35.

Atsižvelgdamas į šiuos patikslinimus manau, kad atsakymas į pateiktą klausimą susideda iš dviejų dalių. Pirma, svarbu išnagrinėti, ar, kaip tvirtina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tam, kad būtų taikomas lygiavertiškumo principas, reikia, kad Sąjungos teisės sistemoje užtikrinti teisę būti išklausytam būtų panašiai svarbu kaip ir nacionalinėje teisėje, kad šis klausimas galėtų būti nagrinėjamas teismo iniciatyva. Antra, jeigu taip, reikės išnagrinėti, ar teisė būti išklausytam yra su viešąja tvarka susijusi norma, kuri gali būti nagrinėjama Sąjungos teismo iniciatyva, o dėl to kyla prieštaringai vertinamas klausimas – ar šios teisės pažeidimas gali būti laikomas esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimu.

36.

Teisingumo Teismas daug kartų yra nusprendęs, kad teisė būti išklausytam bet kuriam asmeniui užtikrina galimybę vykstant administracinei procedūrai iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo tinkamai ir veiksmingai pareikšti savo nuomonę ( 12 ).

37.

Pagal Teisingumo Teismo praktiką pareiga paisyti teisės būti išklausytam taikytina, net kai taikytinuose teisės aktuose toks formalumas nėra aiškiai numatytas ( 13 ), ir iš principo ji tenka valstybių narių administracinėms institucijoms, kai jos imasi priemonių, patenkančių į Sąjungos teisės taikymo sritį ( 14 ).

38.

Jei Sąjungos teisėje nenustatyta nei sąlygų, kuriomis turi būti paisoma teisės būti išklausytam, nei šios teisės nepaisymo pasekmių, šios sąlygos ir pasekmės nustatomos nacionalinėje teisėje atsižvelgiant į tai, kiek patvirtintos atitinkamos priemonės yra tapačios priemonėms, taikomoms privatiems asmenims panašiose nacionalinės teisės reguliuojamose situacijose (lygiavertiškumo principas), ir kiek dėl jų naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis netaps praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) ( 15 ).

39.

Šiuo atveju, kaip tai pagrįstai pabrėžė Komisija, pagal Direktyvos 2004/38 31 straipsnį numatyta, jog valstybės narės turi užtikrinti, kad atitinkami asmenys turėtų teisę pasinaudoti teisminėmis procedūromis skųsdami sprendimus dėl išsiuntimo iš šalies ( 16 ), tačiau joje nenumatyta šių asmenų teisė būti išklausytiems priimančiosios valstybės narės kompetentingos administracinės institucijos prieš priimant tokį sprendimą.

40.

Todėl, kaip teisingai nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, teisės būti išklausytam naudojimosi sąlygos turi būti reglamentuotos nacionalinės teisės vadovaujantis valstybių narių procesine autonomija, tačiau laikantis lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų.

41.

Aiškiai suprantama, kodėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neteikia jokio klausimo Teisingumo Teismui dėl veiksmingumo principo taikymo srities.

42.

Iš tiesų tai, kad paskutinės instancijos administracinis teismas negali savo iniciatyva nagrinėti pagrindo, susijusio su teisės būti išklausytam pažeidimu, kuris pirmą kartą pateiktas šiame teisme, arba turi atmesti jį kaip nepriimtiną, tikrai nereiškia, kad pagal nacionalines procesines taisykles neįmanoma arba pernelyg sudėtinga kreiptis dėl tokios teisės pažeidimo į nacionalinius teismus. Pagal Teisingumo Teismo praktiką veiksmingumo principo atžvilgiu svarbu, kad šalys turėtų realią galimybę remtis Sąjungos teise grindžiamu pagrindu nacionaliniuose teismuose ( 17 ). Kitaip tariant pagal šį principą nereikalaujama, kad nacionalinis teismas ištaisytų šalių klaidas, padarytas dėl jų neveiklumo arba neveikimo, jeigu jos turėjo realią galimybę pagal nacionalines procesines normas remtis Sąjungos teisės pažeidimu grindžiamu pagrindu. Kadangi taip tikrai yra nagrinėjamu atveju, nes pareiškėjui pagrindinėje byloje advokatas atstovavo nuo skundo pateikimo pirmosios instancijos teisme, veiksmingumo principo taikymas nereiškia, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi savo iniciatyva nagrinėti teisės būti išklausytam pažeidimu grindžiamą pagrindą, neatsižvelgdamas į jos svarbą Sąjungos teisės sistemai ( 18 ).

43.

Tikrai sudėtingesnis yra klausimas, ar lygiavertiškumo principas turi tokią pasekmę prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atžvilgiu.

44.

Šis principas reiškia, kad ieškiniams taikomos proceso taisyklės, kuriomis užtikrinama Sąjungos teise pagrįstų individualių teisių apsauga, negali būti mažiau palankios už tas, kurios taikomos panašiems pagal vidaus teisę pareikštiems ieškiniams ( 19 ).

45.

Taigi tuo remdamiesi galėtume logiškai daryti išvadą, kad kai pagal nacionalines proceso taisykles nacionaliniams teismams numatyta galimybė arba nustatyta pareiga savo iniciatyva nagrinėti nacionaline teise grindžiamą pagrindą, pagal lygiavertiškumo principą tam tikra prasme iškart reikalaujama, kad ši galimybė arba ši pareiga taip pat galiotų ir Sąjungos teise grindžiamų pagrindų atžvilgiu.

46.

Šiuo atveju tokio požiūrio laikosi Prancūzijos vyriausybė. Iš esmės ši vyriausybė tvirtina, kad jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nustato, kad teisės būti išklausytam pažeidimu grindžiamas pagrindas yra su viešąja tvarka susijęs pagrindas, kuris gali būti pirmą kartą jam pateiktas kasaciniame procese remiantis nacionaline teise, remiantis lygiavertiškumo principu bendrojo Sąjungos teisės principo – teisės būti išklausytam užtikrinimo – pažeidimu grindžiamam pagrindui šiame teisme galėtų būti taikoma ta pati tvarka. Teismo posėdyje ši vyriausybė patikslino, kad, priešingai, nei tvirtino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, vadovaujantis valstybių narių procesine autonomija pagal Sąjungos teisę tikrai nereikia nagrinėti, ar teisės būti išklausytam pažeidimas priskirtinas viešajai tvarkai.

47.

Jeigu pritartume šiam, be kita ko, patraukliam, pasiūlymui, atsakymas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą klausimą galiausiai būtų gana paprastas.

48.

Vis dėlto šiame pasiūlyme – kaip ir dėl jo per Teismo posėdį šios vyriausybės pasiūlytoje kitokioje prejudicinio klausimo formuluotėje – neatsižvelgiama į Teisingumo Teismo praktiką ( 20 ), dėl kurios atsakymas, kurį reikia pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, yra kur kas sudėtingesnis.

49.

Iš tiesų pagal šią teismo praktiką reikalaujama, kad būtų išnagrinėta, ar Sąjungos teisės sistemoje nagrinėjamos normos „vieta“ yra bent jau lygiavertė „vietai“, kurią užima normos, kurios pagal nacionalinę teisę gali arba privalo būti nagrinėjamos nacionalinio teismo iniciatyva.

50.

Tuo vadovaudamasis, Sprendime van der Weerd ir kt. (C‑222/05–C‑225/05, EU:C:2007:318, 29–31 punktai) Teisingumo Teismas nesutiko, kad direktyvos, nustatančios snukio ir nagų ligos kontrolės priemones, nuostatos galėtų „[Sąjungos] teisės sistemoje [užimti] panašią vietą“, kaip Nyderlandų teisėje užima su viešąja tvarka susijusių normų pažeidimu grindžiami pagrindai, kurie iš esmės buvo suvokiami kaip pagrindai, susiję su administracinių valdžios institucijų kompetencija ir ieškinių priimtinumu. Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad šioje byloje lygiavertiškumo principo taikymas nereiškia, kad nacionalinis teismas privalėjo savo iniciatyva patikrinti jame ginčijamų administracinių aktų teisėtumą pagal aptariamoje direktyvoje nustatytus kriterijus. To paties sprendimo 32 punkte Teisingumo Teismas pridūrė, kad nors direktyvos nuostatos buvo susijusios su visuomenės sveikatos politika, jomis turėjo būti remiamasi „siekiant atsižvelgti į asmeninius asmenų interesus“, kurie ir buvo kovos su snukio ir nagų liga priemonių objektas.

51.

Vėliau Teisingumo Teismas reziumavo šią teismo praktiką, t. y. jog ji reiškia, kad „lygiavertiškumo princip[u] <...> reikalaujama, jog nacionalinėje teisėje įtvirtintos sąlygos [Sąjungos] teisės taisyklei taikyti savo iniciatyva nebūtų mažiau palankios nei tos, kurios reglamentuoja tos pačios kategorijos vidaus teisės normų taikymą savo iniciatyva“ ( 21 ).

52.

Taigi pagal šią teismo praktiką, ar teismo iniciatyva nagrinėjamas Sąjungos teisės normos pažeidimu grindžiamas pagrindas ir kokia to nagrinėjimo apimtis, priklauso nuo kategorijos, kuriai priskirtina ši Sąjungos teisės norma, lygiavertiškumo arba vienodumo, palyginti su normomis, kurias nacionalinis teismas gali nagrinėti savo iniciatyva nacionalinėje teisės sistemoje.

53.

Kitaip tariant, jeigu pagal nacionalines proceso normas nacionaliniam teismui leidžiama savo iniciatyva nagrinėti nacionalines „privalomas“ normas, kaip buvo bylose, dėl kurių buvo priimti sprendimai van Schijndel ir van Veen (C‑430/93 ir C‑431/93, EU:C:1995:441, 13, 14 ir 22 punktai) ir Kraaijeveld ir kt. (C‑72/95, EU:C:1996:404, 57, 58 ir 60 punktai), šis teismas privalės savo iniciatyva nagrinėti lygiavertiškai privalomas, kaip tai bus nustatęs Teisingumo Teismas, Sąjungos teisės normas.

54.

Jeigu nacionalinės procesinės normos yra griežtesnės ir pagal jas nustatyta, kad pagrindas teismo iniciatyva gali būti nagrinėjamas, jeigu nacionalinės teisės norma, kuri buvo pažeista, laikoma susijusia su viešąja tvarka, Sąjungos teisės pažeidimu grindžiamas pagrindas taip pat turi būti grindžiamas normos, kuri Sąjungos teisėje užima „panašią vietą“ arba yra „tos pačios kategorijos“, pažeidimu tam, kad nacionalinių teismų jis būtų vertinamas lygiavertiškai.

55.

Vis dėlto pagal Prancūzijos vyriausybės ginamą argumentą, regis, paliekama pernelyg didelė valstybių narių procesinė autonomija, nepaisant to, kad aiškinti reikia lygiavertiškumo principą, kuriuo siekiama sumažinti minėtą autonomiją ir kurio taikymo sritis turi būti nustatyta Sąjungos teisėje.

56.

Būtent remiantis Teisingumo Teismo praktika nustatyta su viešąja tvarka susijusio pagrindo Sąjungos teisėje apibrėžtis, siekiant išvengti, kad atitinkamos Sąjungos normos taikymas galėtų priklausyti tik nuo jos vertinimo nacionalinėje teisėje.

57.

Patiktų tai Prancūzijos vyriausybei, ar ne, manau, kad šis požiūris atitinka Sprendime Eco Swiss (C‑126/97, EU:C:1999:269, 24, 31, 37 ir 41 punktai) pasirinktą kryptį. Iš tiesų šiame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad EB 81 straipsnio (dabar – SESV 101 straipsnis) svarba buvo tokia pati kaip aptariamos valstybės narės teisės normų, susijusių su viešąja tvarka, ir kad dėl to pagal lygiavertiškumo principą reikalaujama, kad nacionalinis teismas patenkintų prašymą panaikinti arbitražo sprendimą, kuris, jo nuomone, pažeidė šį straipsnį, kadangi vadovaujantis nacionalinėmis procesinėmis normomis šis teismas turėjo patenkinti prašymą dėl panaikinimo, kuris grindžiamas su viešąja tvarka susijusių nacionalinių normų pažeidimu, nors pagal nacionalinę teisę nacionalinės teisės normų konkurencijos srityje pažeidimas arbitražo sprendimu paprastai nebuvo laikomas su viešąja tvarka susijusiu pažeidimu.

58.

Kitaip tariant, nors valstybių narių proceso autonomija pripažįstama, ši autonomija neturėtų būti tokia didelė, kad apimtų Sąjungos teisės normų, susijusių su viešąja tvarka, apibrėžtį arba kvalifikavimą.

59.

Taigi manau, kad, kaip tai tvirtino ir in concreto nagrinėjo savo rašytinėse pastabose pareiškėjas pagrindinėje byloje ir Belgijos vyriausybė, dėl Teisingumo Teismo praktikos atsiranda poreikis kelti klausimą, ar teisės būti išklausytam užtikrinimas Sąjungos teisėje yra tokios pačios arba panašios svarbos kaip ir su viešąja tvarka susijusios normos nacionalinėje teisėje.

60.

Sąjungos teisme vykstant procesui draudžiama remtis naujais pagrindais, išskyrus vieną iš toliau nurodytų atvejų: kai šie pagrindai pagrindžiami teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui ( 22 ), kai iš tiesų jie tik pakartoja anksčiau pateiktą skundo pagrindą arba kai jie grindžiami su viešąja tvarka susijusios normos pažeidimu ( 23 ).

61.

Kalbant apie pastarąjį aspektą Teisingumo Teismo procedūros reglamento 150 straipsnyje pažymima, kad Teisingumo Teismas savo iniciatyva bet kada gali nuspręsti priimti sprendimą dėl su viešąja tvarka susijusių nepriimtinumo pagrindų. Be to, pagal jau nusistovėjusią teismo praktiką Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Sąjungos teismas turi savo iniciatyva nagrinėti su viešąja tvarka susijusius pagrindus ( 24 ).

62.

Sąrašas tikrai ne baigtinis, tačiau būtent taip Teisingumo Teismas savo iniciatyva nagrinėja, įskaitant ir kasaciniame procese, ieškinio teismui nepriimtinumo motyvus ( 25 ) arba jo dalyko praradimą ( 26 ), Sąjungos akto autoriaus kompetenciją ( 27 ), teismo, į kurį kreiptasi, kompetenciją ( 28 ), Bendrojo Teismo sudėties neteisėtumą ( 29 ), taip pat motyvavimo tokiame akte stoką arba jo nepakankamumą ( 30 ). Taigi tai pagrindai, susiję su formaliu aktų teisėtumu.

63.

Tačiau nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka Teisingumo Teismas atsisakė savo iniciatyva nagrinėti su bylos esme susijusius pagrindus, grindžiamus materialinių Sąjungos sutarties arba aktų nuostatų pažeidimu ( 31 ), kurie pirmą kartą buvo pateikti jo nagrinėjamame procese. Taigi atrodo, kad Teisingumo Teismas ne itin linkęs savo iniciatyva nagrinėti aktų turinio teisėtumu grindžiamus pagrindus ( 32 ).

64.

Vis dėlto Teisingumo Teismas niekada abstrakčiai nenustatė kriterijų, leidžiančių nustatyti, ar pagrindas yra susijęs su viešąja tvarka.

65.

Tiesa, kad nelengva nustatyti tokį pagrindą, kadangi tai galiausiai priklauso nuo atitinkamos teisės sistemos pagrindinių vertybių, šalių vaidmenų, taikomų procesinių taisyklių ir teismo, į kurį kreiptasi, pobūdžio (civilinių ar administracinių bylų) ir jo instancijos (bylą iš esmės nagrinėjantis ar kasacinis teismas) ( 33 ).

66.

Vis dėlto remiantis teismo praktika galima tam tikru tikslumu nustatyti su Sąjungos teisės sistema ir Sąjungos teismų sistema susijusius kriterijus.

67.

Kaip jau esu pažymėjęs ankstesnėse išvadose ( 34 ), šiuo požiūriu sutinku dėl dviejų kriterijų, išskirtų generalinio advokato F. Jacobs išvados byloje Salzgitter / Komisija (C‑210/98 P, EU:C:2000:172) 141 ir 142 punktuose.

68.

Taigi reikia įvertinti, viena vertus, ar pažeista norma siekiama įgyvendinti Sąjungos teisės sistemos pagrindinį tikslą arba įdiegti pagrindinę vertybę ir ar jos vaidmuo įgyvendinant šį tikslą arba diegiant šią vertybę yra reikšmingas ir, kita vertus, ar ši norma buvo nustatyta, siekiant tenkinti trečiųjų šalių interesus arba bendruomenės interesus apskritai, o ne tik tiesiogiai susijusių asmenų interesus ( 35 ).

69.

Akivaizdu, kad pirmasis kriterijus pripažintinas įvykdytu. Iš tikrųjų, teisės būti išklausytam vykstant bet kuriai administracinei procedūrai užtikrinimas yra teisės į gynybą, kuri yra bendrasis (ir pagrindinis) Sąjungos teisės principas, sudedamoji dalis ( 36 ). Pagal ES sutarties 2 straipsnį Sąjunga grindžiama tokiomis vertybėmis, kaip teisinė valstybė ir pagarba žmogaus teisėms, ir, Teisingumo Teismo nuomone, pastarųjų laikymasis yra Sąjungos aktų teisėtumo sąlyga ( 37 ) ir Sutarties „konstitucinis principas“ ( 38 ). Be to, nors ES sutarties 6 straipsnio 1 punkte teigiama, kad Sąjunga pripažįsta Chartijoje išdėstytas teises ir principus, o tai apima ir nurodytus 41 straipsnyje, šio straipsnio 3 dalyje priduriama, kad pagrindinės teisės, kurias garantuoja 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, sudaro Sąjungos teisės bendruosius principus.

70.

Taigi teisės būti išklausytam užtikrinimu diegiama esminė Sąjungos teisės sistemos vertybė – konstitucinė šios sistemos sąsaja su pagarba asmenims pripažintoms teisėms ir laisvėms, įvirtintoms Chartijoje.

71.

Vis dėlto nustatyti, ar teisės būti išklausytam užtikrinimas atitinka antrą kriterijų, t. y. ar jis buvo nustatytas tenkinant bendrąjį interesą, ar tik tiesiogiai susijusių asmenų interesus, sunkiau.

72.

Atsižvelgiant į tai, kaip Teisingumo Teismo praktikoje atskiriami su formos teisėtumu susiję pagrindai, kurie gali būti nagrinėjami teismo iniciatyva, nuo su turinio teisėtumu susijusių pagrindų, kurių nagrinėjimas teismo iniciatyva, atrodo, negalimas, reikia išnagrinėti, ar teisės būti išklausytam pažeidimas gali būti esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnį, t. y., mano manymu, būti esminės procesinės sąlygos, neatskiriamos nuo nagrinėjamą aktą priėmusios institucijos valios suformavimo arba išreiškimo, pažeidimas, galintis ipso jure pakeisti jo esmę ( 39 ).

73.

Bendrasis Teismas ir Tarnautojų teismas kelis kartus taip kvalifikavo teisės būti išklausytam pažeidimą, kas lėmė, jog jis buvo nagrinėtas teismo iniciatyva.

74.

Taigi Bendrasis Teismas savo iniciatyva nagrinėjo Komisijos elgesį, kai ši nepakvietė kartelyje dalyvavusių įmonių asociacijų pateikti pastabų vykstant administracinei procedūrai dėl galimo baudos skyrimo joms ( 40 ) ir kai neišklausė įmonių prieš priimdama sprendimus dėl atsisakymo išieškoti importo muitus arba dėl jų neišieškojimo ( 41 ). Tarnautojų teismas pripažino galintis savo iniciatyva nagrinėti administracijos elgesį, kai ši nepakvietė tarnautojo pateikti savo nuomonės prieš priimdama sprendimą dėl suinteresuotojo asmens priskyrimo prie lygio ( 42 ), kai tarnautojui nesuteikė galimybės pateikti pastabų dėl vertinimo dokumento, kuriuo administracija ketina grįsti savo sprendimą atsisakyti su šiuo tarnautoju sudaryti neterminuotą sutartį ( 43 ), arba kai administracija neišklausė tarnautojo prieš atsisakydama atnaujinti terminuotą sutartį su juo ( 44 ).

75.

Šios krypties teismo praktikoje nenurodoma priežasčių, kuriomis remiantis gynybos teisių, įskaitant teisę būti išklausytam, pažeidimas turi būti vertinamas kaip esminio procedūrinio reikalavimo, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnį, pažeidimas.

76.

Šios krypties teismo praktikoje beveik visuomet remiamasi dviem Teisingumo Teismo sprendimais: Sprendimu Interhotel / Komisija (C‑291/89, EU:C:1991:189, 14 punktas) ir Sprendimu Komisija / Sytraval ir Brink’s France (C‑367/95 P, EU:C:1998:154, 67 punktas).

77.

Vis dėlto, mano nuomone, šie du sprendimai nepagrindžia požiūrio, kurio laikosi Bendrasis Teismas ir Tarnautojų teismas.

78.

Tai visiškai akivaizdu Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France (C‑367/95 P, EU:C:1998:154, 67 punktas) atveju. Iš tiesų jis buvo susijęs ne su teise būti išklausytam, bet su motyvavimo pareigos, kuri pripažinta priskirtina esminių procedūrinių reikalavimų, kaip jie suprantami pagal SESV 263 straipsnį, kategorijai, pažeidimu ( 45 ).

79.

Sprendimas Interhotel / Komisija (C‑291/89, EU:C:1991:189) susijęs su ieškiniu dėl Komisijos sprendimo sumažinti iš Europos socialinio fondo Portugalijoje vykdomiems profesinio rengimo ir orientavimo projektams skiriamą finansinę paramą, kurią gavo bendrovė Interhotel, panaikinimo. Taikomuose Bendrijos teisės aktuose buvo aiškiai numatyta, kad tokiu atveju, kaip nagrinėjamas šioje byloje, sumažinti finansinę paramą Komisija galėjo tik prieš tai suteikusi atitinkamai valstybei narei galimybę pateikti pastabų. Teisingumo Teismas, priminęs, kad jis gali savo iniciatyva nagrinėti esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimą, panaikino Komisijos sprendimą, kadangi ji prieš priimdama sprendimą negavo Portugalijos Respublikos pastabų.

80.

Iš pirmo žvilgsnio ši išvada galėtų leisti manyti, kad ji patvirtina anksčiau nagrinėtą Bendrojo Teismo ir Tarnautojų teismo praktiką.

81.

Vis dėlto Sprendimo Interhotel / Komisija (C‑291/89, EU:C:1991:189) 15–17 punktuose ne tik pažymima, kad pareiga išklausyti atitinkamą valstybę narę aiškiai kyla iš nagrinėjamo Bendrijos reglamento nuostatų, bet taip pat visų pirma pabrėžiamas „[valstybės narės] pagrindinis vaidmuo“ ir „prisiimamos atsakomybės teikiant ir kontroliuojant rengimo projektų finansavimą svarba“, o tai reiškia, kad galimybė jai pateikti pastabų prieš priimant galutinį sprendimą dėl finansinės paramos sumažinimo yra „esminis procedūrinis reikalavimas“, dėl kurio nesilaikymo minėtas sprendimas negalioja.

82.

Manau, kad būtent atsižvelgdamas į valstybės narės vaidmens ir atsakomybės atitinkamoje srityje svarbą privalomo pasitarimo su atitinkama valstybe nare, kuris, beje, aiškiai numatytas Bendrijos teisės aktuose, nevykdymą Teisingumo Teismas kvalifikavo kaip esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimą. Galiausiai šis pasitarimas gali būti vertinamas kaip konkreti kompetencijų tarp institucijų ir valstybių narų pasidalijimo išraiška arba, kitaip tariant, kaip Sąjungos institucinė pusiausvyra. Todėl visiškai suprantama, kad tokio išankstinio pasitarimo nevykdymas gali būti laikomas bendrojo intereso tenkinimo sumetimais nustatytos normos, kuria siekiama įgyvendinti Sąjungos pagrindinį tikslą arba įdiegti Sąjungos pagrindinę vertybę, pažeidimu, ir dėl to Teisingumo Teismas turi jį nagrinėti savo iniciatyva.

83.

Beje, dėl to Teisingumo Teismas pripažino, kad juridinis asmuo galėtų remtis valstybės narės teisių pažeidimu, kuris peržengia paprasto pastarojo subjektyvių teisių pažeidimo ribas ir dėl kurio Komisijos sprendimas tampa ipso jure negaliojantis ( 46 ).

84.

Manau, kad šiomis aplinkybėmis rizikinga mėginti iš Sprendimo Interhotel / Komisija (C‑291/89, EU:C:1991:189) kildinti bendrą teiginį, kad teisės į gynybą ir būtent teisės juridiniam ar fiziniam asmeniui būti išklausytam per bet kokią administracinę procedūrą pažeidimas yra Sąjungos teisės sistemos esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas, kurį Sąjungos teismas turi nagrinėti savo iniciatyva.

85.

Mano nuomone, šį atsargų požiūrį dar labiau patvirtina trys lemiami veiksniai.

86.

Pirma, Teisingumo Teismas iki šiol niekada Sprendimu Interhotel / Komisija (C‑291/89, EU:C:1991:189) suformuotos praktikos netaikė plačiau nei tik atvejams, susijusiems su pagal Sąjungos teisę valstybėms narėms pripažintų procesinių garantijų užtikrinimu ( 47 ).

87.

Vėliau, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, Teisingumo Teismas atmetė pagrindus, kurie pateikti Bendrajam Teismui nagrinėjant dubliką arba pateikti Teisingumo Teismui pirmą kartą nagrinėjant bylą, grindžiamus juridinių asmenų teisės būti išklausytiems arba teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimu per Komisijos administracinę procedūrą, susijusią su konkurencijos taisyklių taikymu, kadangi pagrindai vertinti kaip nauji ir, vadinasi, nepriimtini ( 48 ).

88.

Tai tikrai reiškia, kad Teisingumo Teismas mano, jog nors tokie pagrindai ir grindžiami Sąjungos teisės sistemoje saugomų pagrindinių teisių pažeidimu, jie nepriskirtini su viešąja tvarka susijusių pagrindų, kuriuos Sąjungos teismas turi nagrinėti savo iniciatyva, kategorijai.

89.

Galiausiai esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo pasekmė, t. y. atitinkamo akto panaikinimas ipso jure, ne itin dera su Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią dėl teisės būti išklausytam pažeidimo sprendimas, priimtas po aptariamos administracinės procedūros, panaikinamas tik tuo atveju, jeigu šis pažeidimas galėjo lemti kitokią šios procedūros baigtį ( 49 ).

90.

Kaip matyti iš Sprendimo G. ir R. (C‑383/13 PPU, EU:C:2013:533, 38 punktas), ši teismo praktika visapusiškai taikoma teisės būti išklausytam administracinės procedūros dėl trečiosios šalies piliečio sulaikymo, siekiant jį išsiųsti pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse ( 50 ), pratęsimo atveju. Iš tiesų, nors šioje direktyvoje ir nekalbama apie tokios teisės pažeidimo pasekmes, todėl iš principo valstybės narės, pasinaudodamos procesine autonomija, turi nustatyti šias pasekmes laikydamosi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų, Teisingumo Teismas, tikriausiai vadovaudamasis pastaruoju principu, mano, kad sprendimo dėl sulaikymo pratęsimo automatiškas panaikinimas dėl teisės būti išklausytam pažeidimo gali pakenkti direktyvos veiksmingumui ( 51 ).

91.

Atrodo, kad „Sąjungos teisėje“, kuria šiame sprendime rėmėsi Teisingumo Teismas, nenumatyta, kad dėl teisės būti išklausytam pažeidimo automatiškai panaikinamas po ginčijamos administracinės procedūros priimtas aktas, nors tokia būtų logiška pasekmė, jeigu tokios teisės pažeidimas būtų kvalifikuojamas kaip esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimas.

92.

Be to, pati Bendrojo Teismo ir Tarnautojų teismo praktika šiuo klausimu nėra vienareikšmiška. Iš tiesų, nors šiuose dviejuose sprendimuose šie du teismai teisę būti išklausytam kvalifikavo kaip esminį procedūrinį reikalavimą, kai kuriose iš šių bylų jie, siekdami laikytis ką tik minėtos Teisingumo Teismo praktikos, nagrinėjo, ar nesant tokio pažeidimo administracinės procedūros baigtis būtų buvusi kitokia ( 52 ). Jau buvo nurodyta, kad, Sąjungos teismui nustačius (tikro) esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimą, toks vertinimas tikrai nereikalingas, nes administracinis aktas yra automatiškai negaliojantis.

93.

Taigi atsižvelgdamas į dabartinę Teisingumo Teismo praktiką manau, kad teisės būti išklausytam per administracinę procedūrą pažeidimas nėra esminio procedūrinio reikalavimo, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 punktą, pažeidimas, kurį Sąjungos teismas gali nagrinėti savo iniciatyva ( 53 ).

94.

Manau, kad šis vertinimas negaliotų tik tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas norėtų labiau sureikšminti „pralaidumą“, kuris, regis, egzistuoja tarp teisės būti išklausytam užtikrinimo ir administracinėms institucijoms tenkančios pareigos pateikti motyvus, ir taip šią teisę aiškiau ir užtikrinčiau susieti su gero administravimo principu, susijusiu su bendruoju interesu ( 54 ).

95.

Reikia pripažinti, kad šis požiūris, kurio Teismo posėdyje iš esmės laikėsi Komisija, kažkiek atitinka Teisingumo Teismo praktiką.

96.

Iš tiesų sprendimuose Mukarubega (C‑166/13, EU:C:2014:2336, 47 ir 48 punktai) ir Boudjlida (C‑249/13, EU:C:2014:2431, 37 ir 38 punktai) Teisingumo Teismas teisę būti išklausytam susiejo su siekiu užtikrinti, kad kompetentinga valdžios institucija galėtų rūpestingai, nešališkai ir deramai atsižvelgti į visas svarbias su atitinkamu atveju susijusias aplinkybes, kad ši valdžios institucija galėtų nurodyti išsamius savo sprendimo motyvus. Taip nuspręsdamas Teisingumo Teismas mano, kad administracinio akto motyvų pateikimas yra „teisės į gynybą gerbimo principo padarinys“.

97.

Be to, teismo posėdyje pateikti Komisijos argumentai taip pat atrodo pakankamai dera su aiškiu teisės būti išklausytam įtraukimu tarp teisių, susijusių su Chartijos 41 straipsnyje įtvirtinta „teise į gerą administravimą“, be administracinių institucijų pareigos pateikti savo sprendimų motyvus.

98.

Vis dėlto manau, kad Teisingumo Teismas turėtų saugotis bet kokio sinkretizmo, kad nebūtų supainiotas asmenų teisės būti išklausytiems ir administracijos pareigos pateikti motyvus pobūdis ir taikymo sritis.

99.

Tiksliau tariant, administracijos pareiga pateikti motyvus tikrai neapsiriboja tik jos atsižvelgimu į asmenų pastabas prieš priimant bet kokį jiems nenaudingą sprendimą. Kaip iš esmės matyti iš teismo praktikos, ji visų pirma padeda siekti bendresnio tikslo – užtikrinti, kad Sąjungos teismas galėtų vykdyti jame ginčijamo akto teisėtumo kontrolę ( 55 ). Manau, kad jeigu Sąjungos teismas negali visapusiškai vykdyti šios kontrolės, jam būtų pagrįsta savo iniciatyva nagrinėti tokios pareigos nevykdymą. Dėl to, kad asmuo negalėjo deramai pateikti savo pastabų per administracinę procedūrą, po kurios priimtas jam nenaudingas sprendimas, šie motyvai, žinoma, gali būti nepakankamai išsamūs arba net nepagrįsti ( 56 ). Tačiau tai sistemingai netrukdo Sąjungos teismui vykdyti jų teisėtumo kontrolės ( 57 ).

100.

Taigi manau, kad Komisijos argumentai nėra pakankamai įtikinami, kad būtų galima atmesti dabartinę raidą Teisingumo Teismo praktikos, pagal kurią teisės būti išklausytam per administracinę procedūrą pažeidimas nėra esminio procedūrinio reikalavimo, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnį, pažeidimas, priskirtinas su viešąja tvarka susijusių pagrindų, kuriuos Sąjungos teismas gali nagrinėti savo iniciatyva, kategorijai. Taigi tariamai nukentėjusioji šalis turėtų tokios teisės pažeidimu remtis Sąjungos teisme, tačiau šis neprivalo taisyti dėl aplaidumo arba neveikimo padarytų šios šalies klaidų.

101.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui į Belgijos Conseil d’État pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:

Asmens teisės būti išklausytam nacionalinių institucijų prieš priimant bet kokį sprendimą jo nenaudai užtikrinimas neturi lygiavertės svarbos ar vietos Europos Sąjungos teisės sistemoje, kokias nacionalinėje teisėje turi su viešąja tvarka susijusios Belgijos teisės normos, kaip antai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos normos.

Pagal lygiavertiškumo principą nereikalaujama, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės būti išklausytam pažeidimu grindžiamas pagrindas, pirmą kartą pateiktas paskutinės instancijos teisme, nagrinėjančiame bylą kasacine tvarka, kaip antai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, būtų pripažintas priimtinu ir nagrinėjamas iš esmės.