1.

Ši byla susijusi su viešuoju konkursu dėl ligoninių IT sistemų tiekimo Lenkijoje. Tą konkursą pirma laimėjo Komputer Konsult Sp z o.o. (toliau – KK). Esaprojekt Sp. z o.o. (toliau – Esaprojekt), kuri taip pat buvo pateikusi pasiūlymą, sprendimą dėl konkurso laimėtojo apskundė nacionaliniams teismams. Sprendimas buvo panaikintas, nes patirtis, kuria rėmėsi KK, buvo nepakankama. KK buvo paprašyta patikslinti savo patirties aprašymą. KK iš dalies pakeitė aprašymą įtraukdama naują trečiosios šalies turimą patirtį. Konkurso laimėtoja buvo vėl pripažinta KK. Esaprojekt vėl apskundė tą sprendimą, todėl šioje byloje teikiamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą.

2.

Nacionalinis teismas Teisingumo Teismui teikia kelis klausimus, kuriais siekia, pirma, nustatyti sąlygas, kuriomis konkurso dalyviai gali iš dalies keisti savo patirties aprašymą ir remtis trečiųjų šalių patirtimi, antra, išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis konkurso dalyvio pateikta informacija laikytina „suklaidinimu“ pagal Direktyvos 2004/18/EB ( 2 ) 45 straipsnio 2 dalies g punktą, trečia, sužinoti, ar galima remtis visa pagal atskiras sutartis įgyta patirtimi siekiant atitikti konkurso reikalavimus, jeigu perkančioji organizacija nėra aiškiai numačiusi tokios galimybės.

3.

Direktyvos 2004/18 (toliau – direktyva) 2 straipsnyje nustatyti skaidrumo ir nediskriminavimo principai, taikytini rengiant viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo konkursus.

4.

44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartys sudaromos, be kita ko, remiantis profesinių ir techninių žinių arba gebėjimų kriterijais, apibrėžtais 48 straipsnyje. 44 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nustatyti minimalūs pajėgumo reikalavimai „turi būti susiję ir proporcingi sutarties dalykui“.

5.

Skirsnyje „Kokybinės atrankos kriterijai“, 45 straipsnio 2 dalies g punkte, numatyta, kad ūkio subjektas gali būti pašalintas iš dalyvavimo pirkime, jei „yra pripažintas kaltu dėl rimto melagingos informacijos, reikalaujamos šiame skirsnyje, pateikimo arba yra pripažintas kaltu dėl tokios informacijos nepateikimo“ [yra pripažintas kaltu dėl rimto suklaidinimo pateikdamas šiame skirsnyje reikalaujamą informaciją arba jos nepateikdamas]“, o pagal 45 straipsnio 2 dalį apskritai „[v]alstybės narės, remdamosi nacionaline teise ir atsižvelgdamos į Bendrijos teisę, apibrėžia šio straipsnio dalies įgyvendinimo sąlygas“.

6.

48 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kaip galima įrodyti patirtį, pirmiausia a punkte numatant, jog galima pateikti atliktų darbų, svarbiausių prekių arba pagrindinių paslaugų sąrašą.

7.

48 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog ūkio subjektas „konkrečios sutarties atveju gali remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais, nepriklausomai nuo to, kokio teisinio pobūdžio būtų jo ryšiai su jais“. Tokiais atvejais ūkio subjektas privalo įrodyti, kad, „vykdant sutartį, tie ištekliai jam bus prieinami, pateikdamas, pavyzdžiui, tų ūkio subjektų įsipareigojimą jam suteikti būtinus išteklius“.

8.

51 straipsnyje „Papildoma dokumentacija ir informacija“ nustatyta, kad perkančioji organizacija „gali prašyti ūkio subjektų papildyti arba paaiškinti sertifikatus ir dokumentus, pateiktus pagal 45–50 straipsnius“.

9.

Viešųjų pirkimų įstatymo (Ustawa Prawo zamówień publicznych, toliau – PZP įstatymas) 2 straipsnio 13 punkte sąvoka „viešųjų pirkimų sutartys“ apibrėžta kaip „atlygintinos sutartys, kurias sudaro perkančioji organizacija ir ūkio subjektas ir kurių dalykas yra paslaugų teikimas, prekių tiekimas arba statybos darbai“.

10.

PZP įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, kad iš sutarties sudarymo procedūros pašalinami ūkio subjektai, kurie „<…> pateikė melagingos informacijos, kuri turi arba gali turėti įtaką vykdomo konkurso rezultatui <…>“.

11.

PZP įstatymo 26 straipsnyje numatyta, kad perkančioji organizacija gali prašyti konkurso dalyvių pateikti trūkstamą informaciją, ištaisyti klaidas arba patikslinti deklaracijas ar dokumentus.

12.

Ši byla susijusi su viešuoju sutarties dėl valstybinių ligoninių IT sistemų pirkimo konkursu Lodzės vaivadijoje (Lenkija). Šiai bylai svarbios konkurso dalies dalykas yra integruotos ligoninių sistemos (ILS) pirkimas ir tiekimas vaivadijos Mikalojaus Koperniko ligoninės, turinčios atskirą teisinį subjektiškumą, administracinei (pilkajai) ir medicininei (baltajai) dalims administruoti.

13.

Pagal pirkimo specifikacijas dėl sutarties sudarymo galėjo varžytis ūkio subjektai, be kitų dalykų, galėję įrodyti, kad įvykdė bent dvi sutartis, apimančias (kiekvienai iš nurodytų sutarčių) integruotos ligoninių sistemos (ILS) tiekimą, įrengimą, konfigūravimą ir įdiegimą sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje yra bent 200 lovų, baltojoje ir pilkojoje dalyse; bendra sutarties vertė turėjo būti ne mažesnė kaip 450000,00 PLN neatskaičius mokesčių.

14.

Kaip įrodymą, kad tenkina nurodytą sąlygą, ūkio subjektai turėjo pateikti deklaraciją ir patiektų pagrindinių baltosios ir pilkosios dalių ILS prekių sąrašą.

15.

KK savo pasiūlyme nurodė dvi baltosios ir pilkosios dalių ILS prekių tiekimo pozicijas ligoninėse: i) Slupske (toliau – prekių tiekimas Slupske); ir ii) Naujajame Sonče (toliau – prekių tiekimas Naujajame Sonče). Abiem atvejais prekes tiekė konsorciumas Konsultant IT Sp. z o.o. (toliau – KIT) ir KK.

16.

ILS pirkimo ir tiekimo konkursą laimėjo KK. Esaprojekt apskundė tą sprendimą, iš esmės teigdama, jog KK išvardytos sutartys neatitinka konkurso reikalavimų dėl su ILS susijusios patirties.

17.

Skundas buvo patenkintas. Perkančiajai organizacijai nurodyta paprašyti KK PZP įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka pateikti paaiškinimų dėl sutarčių, kurios nurodytos siekiant patvirtinti, kad yra tenkinama dalyvavimo konkurse sąlyga, susijusi su žiniomis ir patirtimi.

18.

Pateikus tokį prašymą paaiškėjo, kad prekių tiekimas Slupske vyko surengus dvi konkurso procedūras ir sudarius dvi skirtingas sutartis. Viena iš tų sutarčių neaprėpė baltosios dalies, kita – pilkosios. Perkančioji organizacija nusprendė, jog prekių tiekimas Slupske neatitinka šios išvados 13 punkte nurodytų pirkimo specifikacijų, nes tai nebuvo viena „viešoji sutartis“, kaip apibrėžta PZP įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje, mat jis vyko pagal dvi sutartis. Todėl perkančioji organizacija paprašė KK papildyti dokumentus – įrodyti, kad yra tenkinamos konkurso sąlygos.

19.

Siekdama papildyti dokumentus, KK pateikė naują patiektų prekių sąrašą. Į tą sąrašą, kaip ir anksčiau, buvo įtrauktas prekių tiekimas Naujajame Sonče. Taip pat buvo įtraukti du nauji prekių tiekimo atvejai, kai prekes tiekė trečioji šalis, Medinet Systemy Informatyczne Sp. z o.o. (toliau – Medinet ir Medinet prekių tiekimas). KK taip pat pateikė Medinet įsipareigojimą leisti disponuoti būtinaisiais ištekliais vykdant sutartį ir dalyvauti vykdant sutartį kaip patarėja ir konsultantė.

20.

Perkančioji organizacija priėmė pakeistą KK pasiūlymą. Esaprojekt vėl pateikė Krajowa Izba Odwoławcza (Nacionalinė apeliacinė taryba, Lenkija) skundą dėl Województwo Łódzkie. Šiomis aplinkybėmis tas teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„Pirmasis klausimas:

Ar pagal [Direktyvos 2004/18] 51 straipsnį, siejamą su šios direktyvos 2 straipsnyje pripažįstamu vienodo ir nediskriminacinio ūkio subjektų vertinimo principu bei skaidrumo principu, leidžiama, kad ūkio subjektas, patikslindamas arba papildydamas dokumentus, galėtų nurodyti kitų sutarčių įvykdymą (t. y. atliktą prekių tiekimą ar paslaugų teikimą), nei jis nurodė prie konkurso pasiūlymo pridėtame sąraše, o konkrečiai – ar jis gali nurodyti kito subjekto įvykdytas sutartis, jeigu konkurso pasiūlyme nenurodė, kad naudojasi šio subjekto ištekliais?

Antrasis klausimas:

Ar, atsižvelgiant į 2013 m. spalio 10 d. Sprendimą Manova (C‑336/12, EU:C:2013:647) iš kurio matyti, kad „vienodo požiūrio principą reikia aiškinti taip, kad pagal jį perkančiajai organizacijai nedraudžiama, pasibaigus paraiškų dalyvauti konkurse pateikimo terminui, prašyti kandidato pateikti jo situaciją apibūdinančius dokumentus, kaip antai paskelbtos balanso ataskaitos, kai aplinkybę, kad tokie dokumentai egzistavo prieš pasibaigiant paraiškų dalyvauti konkurse pateikimo terminui, galima objektyviai patikrinti, jei minėto konkurso dokumentuose nebuvo aiškiai nustatyta pareiga pateikti tokius dokumentus, kurios neįvykdžius paraiška bus atmesta“, [Direktyvos 2004/18] 51 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad dokumentus papildyti galima tik jeigu įmanoma objektyviai nustatyti, kad šie dokumentai egzistavo prieš pasibaigiant pasiūlymų ar paraiškų leisti dalyvauti konkurse pateikimo terminui, o gal Teisingumo Teismas nurodė tik vieną iš galimybių, ir dokumentus galima papildyti ir kitais atvejais, pvz., pridedant dokumentus, kurių iki to termino pabaigos nebuvo, tačiau kurie gali objektyviai patvirtinti, kad sąlyga yra tenkinama?

Trečiasis klausimas:

Jeigu į antrąjį klausimą būtų atsakyta taip, kad galima papildyti ir kitokius dokumentus nei nurodytieji Sprendime Manova, C‑336/12, ar galima papildomai pateikti ūkio subjekto, subrangovų ar kitų subjektų, kurių gebėjimais ūkio subjektas remiasi, parengtus dokumentus, jeigu jie nebuvo pateikti kartu su konkurso pasiūlymu?

Ketvirtasis klausimas:

Ar pagal [Direktyvos 2004/18] 44 straipsnį, siejamą su šios direktyvos 48 straipsnio 2 dalies a punktu ir jos 2 straipsnyje pripažįstamu ūkio subjektų vienodo vertinimo principu, leidžiama remtis kito subjekto pajėgumais, apie kuriuos kalbama 48 straipsnio 3 dalyje, sudedant dviejų subjektų, pavieniui neturinčių perkančiosios organizacijos reikalaujamų žinių ir patirties, žinias ir patirtį, tuo atveju, kai ši patirtis yra nedaloma (t. y. ūkio subjektas turi būti įvykdęs visą dalyvavimo procedūroje sąlygą) ir sutarties vykdymas yra nedalomas (sudaro vieną visumą)?

Penktasis klausimas:

Ar pagal [Direktyvos 2004/18] 44 straipsnį, siejamą su šios direktyvos 48 straipsnio 2 dalies a punktu ir jos 2 straipsnyje pripažįstamu ūkio subjektų vienodo vertinimo principu, ūkio subjektų grupės patirtimi leidžiama remtis taip, kad ūkio subjektas, įvykdęs sutartį kaip vienas iš ūkio subjektų grupės narių, gali remtis šios grupės įvykdyta sutartimi, nepaisydamas savo indėlio vykdant šią sutartį, o gal jis gali remtis tik savo paties realiai įgyta patirtimi, kurią įgijo vykdydamas konkrečią sutarties dalį, jam priskirtą grupėje?

Šeštasis klausimas:

Ar [Direktyvos 2004/18] 45 straipsnio 2 dalies g punktas, kuriame nurodyta, kad iš konkurso galima pašalinti ūkio subjektą, jeigu jis yra pripažintas kaltu dėl rimto suklaidinimo pateikdamas informaciją arba jos nepateikdamas, turi būti aiškinamas taip, kad iš konkurso turi būti pašalinamas ūkio subjektas, pateikęs klaidingos informacijos, kuri daro arba gali daryti įtaką konkurso rezultatui, pripažįstant, kad suklaidinimą lėmė pats perdavimas perkančiajai organizacijai faktinių aplinkybių neatitinkančios informacijos, turinčios poveikį perkančiosios organizacijos sprendimui dėl ūkio subjekto pašalinimo (ir jo pasiūlymo atmetimo), neatsižvelgiant į tai, ar ūkio subjektas tai padarė apgalvotai ir tyčia, ar netyčia, dėl nerūpestingumo, aplaidumo ar dėl to, kad nebuvo deramai stropus? Ar „kaltu dėl rimto suklaidinimo pateikiant <…> reikalaujamą informaciją arba jos nepateikiant“ galima pripažinti tik tokį ūkio subjektą, kuris pateikė klaidingos informacijos (neatitinkančios faktinių aplinkybių), ar ir ūkio subjektą, kuris, nors ir pateikė teisingą informaciją, tačiau pateikė ją taip, kad perkančioji organizacija manytų, jog ūkio subjektas atitinka jos nustatytas sąlygas, nors jis jų neatitinka?

Septintasis klausimas:

Ar pagal [Direktyvos 2004/18] 44 straipsnį, siejamą su šios direktyvos 48 straipsnio 2 dalies a punktu ir jos 2 straipsnyje pripažįstamu ūkio subjektų vienodo vertinimo principu, ūkio subjektui leidžiama remtis turima patirtimi, jeigu ūkio subjektas dviem ar daugiau sutarčių kartu remiasi kaip vienu pirkimu, nors perkančioji organizacija nei skelbime, nei pirkimo specifikacijose nenurodė tokios galimybės?“

21.

Rašytines pastabas pateikė Lenkijos ir Italijos vyriausybės ir Komisija. 2016 m. rugsėjo 21 d. vykusiame teismo posėdyje dalyvavo Lenkijos vyriausybė, Komisija ir Województwo Łódzkie (atsakovė pagrindinėje byloje).

22.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar, atsižvelgiant į direktyvos 2 ir 51 straipsnius, praėjus konkurso pasiūlymų pateikimo terminui konkurso dalyvis gali nurodyti trečiosios šalies patirtį, kuri nebuvo nurodyta pirminiame konkurso pasiūlyme.

23.

Antruoju ir trečiuoju klausimais siekiama išsiaiškinti, ar, atsižvelgiant į Sprendimą Manova ( 3 ), konkurso dalyvis gali pateikti dokumentus, kuriais įrodomas jo gebėjimas remtis tos trečiosios šalies patirtimi, po konkurso pasiūlymų pateikimo termino (šioje byloje – Medinet įsipareigojimą).

24.

Dėl pirmojo klausimo manau, jog tokių nuorodų paprastai įtraukti negalima dėl toliau išdėstytų priežasčių. Dėl tokio atsakymo antrojo ir trečiojo klausimų išsamiai svarstyti nebereikia.

25.

Direktyvos 51 straipsnyje numatyta, kad perkančiosios organizacijos gali prašyti konkurso dalyvių „papildyti arba paaiškinti“ jų pateiktus dokumentus. Žodžiai „papildyti arba paaiškinti“, ko gera, gana lankstūs. Tačiau pagal nusistovėjusią teismo praktiką ( 4 ) remiantis vienodo požiūrio principu ir laikantis skaidrumo pareigos viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūroje draudžiamos bet kokios perkančiosios organizacijos ir konkurso dalyvio derybos. Vadinasi, apskritai perkančioji organizacija negali prašyti paaiškinimų iš konkurso dalyvio, kurio pasiūlymą ji laiko netiksliu ar neatitinkančiu techninių konkurso specifikacijų reikalavimų, arba net sudaryti įspūdį, kad ji leistų iš dalies pakeisti pasiūlymą ( 5 ).

26.

Vis dėlto direktyva „nedraudžiama atskirais atvejais pataisyti ar papildyti pasiūlymo duomenų, be kita ko, dėl to, kad akivaizdžiai būtinas paprastas jų paaiškinimas, arba siekiant ištaisyti akivaizdžias faktų klaidas“, jeigu dėl to nerengiamas naujas konkurso pasiūlymas ( 6 ). Iš konkurso dalyvių galima tikėtis kruopštumo ( 7 ), bet pernelyg didelių formalumų reikėtų vengti ( 8 ). Tai ypač svarbu atsižvelgiant į poreikį užtikrinti, kad konkurso pasiūlymai būtų atviri ir konkurencingi.

27.

Taigi galimybė pateikti papildomą informaciją praėjus konkurso pasiūlymų pateikimo terminui laikoma išimtine, bet ne neįmanoma. Tad kyla klausimas, kur nubrėžti ribą.

28.

Mano nuomone, Teisingumo Teismo požiūrį galbūt geriausiai galima apibūdinti metafora: iki konkurso pasiūlymo pateikimo termino pabaigos konkurso dalyvio pateikta informacija ir dokumentai yra momentinė nuotrauka. Perkančioji organizacija gali atsižvelgti tik į toje nuotraukoje esančią informaciją ir dokumentus. Tai netrukdo perkančiajai organizacijai pasididinti tas nuotraukos dalis, kurios nėra pakankamai ryškios, ir prašyti padidinti nuotraukos skiriamąją gebą, kad visos detalės būtų matyti aiškiai. Tačiau pagrindinė informacija jau turi būti pirminėje nuotraukoje, nors ir prastos skiriamosios gebos.

29.

Vadovaudamasis tokia logika, manau, jog konkurso dalyviui iš principo negali būti leidžiama įrodyti, kad jis atitinka techninius ir profesinius konkurso reikalavimus, remiantis iki pasiūlymo pateikimo datos nenurodytų trečiųjų šalių patirtimi. Tos informacijos pirminėje nuotraukoje tiesiog nebuvo.

30.

Taigi rėmimasis trečiąja šalimi nėra tik paaiškinimas ar formalumas. Tai faktiškai reikšmingas pasiūlymo pakeitimas. Keičiama net subjektų, kurie vykdo darbus arba bent jau kurių patirtimi remiamasi, tapatybė. Tai esminis pakeitimas, darantis poveikį pagrindiniam procedūros elementui ( 9 ). Be to, kaip pažymėjo Komisija, dėl tokio pakeitimo perkančioji organizacija gali prašyti papildomų įrodymų ir net gali būti daromas poveikis pasiūlymus teikti kviečiamų kandidatų atrankai.

31.

Apskritai kalbant, leidimas atlikti tokius pakeitimus, žinoma, gali turėti poveikį konkurso procedūrai. Konkurso dalyvio sprendimas remtis savo patirtimi arba pasinaudoti trečiosios šalies patirtimi turi būti priimtas tam tikru momentu ir remiantis tuo metu turima informacija. Leidimas konkurso dalyviui dar kartą priimti tą verslo sprendimą praėjus tam tikram laikui, be abejo, galėtų suteikti jam pranašumą, kuris neatitiktų vienodo požiūrio reikalavimo. Pavyzdžiui, kai konkurso dalyvis sužino, kiek yra konkurentų ir kas jie, arba išgirsta apie nuosmukį rinkoje, tai gali jį paskatinti pasitelkti labiau patyrusį partnerį, kad padidėtų tikimybė laimėti konkursą ( 10 ).

32.

Ši išvada patvirtinama ir bylose, susijusiose su konkurso pasiūlymus teikiančių konsorciumų sudėties keitimu pasibaigus pasiūlymų pateikimo terminui. Neseniai nagrinėtoje byloje Højgaard dviejų bendrovių konsorciumas buvo atrinktas pirminėje atrankoje ir pateikė viešojo konkurso pasiūlymą, bet vėliau, prieš sudarant sutartį, iširo. Viena iš bendrovių, Aarsleff, kaip pirminėje atrankoje atrinkta konkurso dalyvė bandė pakeisti konsorciumą. Tokį pakeitimą buvo leista padaryti ir sutartis buvo sudaryta su Aarsleff. Sutarties sudarymas buvo užginčytas nacionaliniuose teismuose ir Teisingumo Teismui pateiktas klausimas dėl konsorciumo sudėties pakeitimo suderinamumo su vienodo požiūrio principu.

33.

Savo sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, jog taisykles dėl pirkimo procedūrose dalyvaujančių konsorciumų sudėties keitimo paprastai nustato valstybės narės ( 11 ). Tačiau, norint užtikrinti vienodo požiūrio principo laikymąsi, Aarsleff turėjo atitikti pirminės atrankos kriterijus atskirai ( 12 ).

34.

Be to, jeigu perkančioji organizacija prašo konkurso dalyvio išbraukti tam tikrus punktus iš jo patirties sąrašo, jis, žinoma, gali toliau remtis likusiais punktais. Tačiau jis negali į sąrašą įtraukti naujos, trečiosios šalies patirties ( 13 ).

35.

Taigi į pirmąjį nacionalinio teismo klausimą siūlau atsakyti taip, kad ūkio subjektas negali remtis trečiosios šalies patirtimi pirmą kartą pasibaigus pasiūlymų pateikimo terminui. Atsižvelgiant į šį atsakymą, antrasis ir trečiasis nacionalinio teismo klausimai (susiję su sąlygomis, kuriomis galima teikti tokios trečiosios šalies patirties įrodymus) iš esmės atkrenta. Iš tiesų, jeigu ūkio subjektas visai negali remtis trečiąja šalimi, būtų beprasmiška teikti tos trečiosios šalies įsipareigojimus arba jos patirties įrodymus.

36.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, į pirmuosius tris nacionalinio teismo klausimus siūlau atsakyti taip:

Pagal Direktyvos 2004/18 51 straipsnį, siejamą su šios direktyvos 2 straipsnyje pripažįstamu vienodo ir nediskriminacinio ūkio subjektų vertinimo principu bei skaidrumo principu, neleidžiama, kad ūkio subjektas, patikslindamas arba papildydamas dokumentus, galėtų nurodyti kitų trečiųjų šalių įvykdytas sutartis, nei jis nurodė prie konkurso pasiūlymo pridėtame sąraše, arba pateikti tokios trečiosios šalies įsipareigojimą leisti konkurso dalyviui disponuoti jos ištekliais.

37.

Ketvirtasis klausimas susijęs su tuo, kad pagrindinėje byloje pagal pirkimo specifikacijas konkurso dalyviai turi būti įvykdę „bent dvi sutartis“ ir kiekviena turi apimti baltąją ir pilkąją dalis, kaip nurodyta šios išvados 13 punkte. Perkančiosioms organizacijoms paprašius pateikti paaiškinimą, KK nurodė dvi Medinet prekių tiekimo sutartis ir vieną prekių tiekimą Naujajame Sonče.

38.

Atsižvelgdamas į tai, nacionalinis teismas iš esmės siekia nustatyti, ar norint atitikti reikalavimą įvykdyti „bent dvi sutartis“ pagal direktyvos 44 straipsnį ir 48 straipsnio 2 dalies a punktą ir laikantis vienodo požiūrio principo pagal direktyvos 2 straipsnį galima remtis patirtimi, susijusia su Medinet prekių tiekimo sutartimis ir prekių tiekimu Naujajame Sonče.

39.

Iš direktyvos teksto aišku, kad rengiant viešojo pirkimo konkursus ūkio subjektai paprastai gali remtis kitų subjektų pajėgumu ( 14 ). Ši bendroji taisyklė taip pat atitinka tikslą viešuosius pirkimus atverti konkurencijai ( 15 ) ir ją ne vieną kartą patvirtino Teisingumo Teismas ( 16 ). Taigi pajėgumas, kuriuo gali remtis ūkio subjektas, gali būti suskaidytas arba padalytas tarp kelių subjektų, žinoma, su sąlyga, kad ūkio subjektas praktiškai galės naudotis būtinais tų kitų subjektų ištekliais ( 17 ).

40.

Vis dėlto, siekiant užtikrinti „minimalius pajėgumo reikalavimus“ ( 18 ), išimties tvarka rėmimasis trečiosiomis šalimis gali būti ribojamas. Taip būna, kai yra „darbų, kuriems dėl jų išskirtinumo reikalingi tam tikri pajėgumai, kurių neįmanoma pasiekti susumavus mažesnius kelių ūkio subjektų pajėgumus“. Tokie reikalavimai turi būti susiję su sutarties dalyku ir jam proporcingi ( 19 ).

41.

Šioje byloje pagal pirkimo specifikacijas turi būti įvykdytos „bent dvi sutartys“, susijusios su tam tikra sritimi (ILS). Iš aptartų dalykų matyti, jog tas reikalavimas gali būti nustatytas kaip būtiniausias reikalavimas ir gali būti draudžiama remtis trečiosiomis šalimis, su sąlyga, kad tai „susiję su sutarties dalyku ir jam proporcinga“.

42.

Į faktinį klausimą, ar taip yra, turi atsakyti nacionalinis teismas.

43.

Vis dėlto nacionalinis teismas daro prielaidą, jog tarp pirkimo specifikacijų, pagal kurias, viena vertus, reikia turėti sukauptos, pasikartojančios patirties vienoje srityje, kita vertus – patirties įvairiose atskirose srityse, yra kokybinis skirtumas.

44.

Pritariu, kad intuityviai toks skirtumas yra. Įvairių sričių patirtį ne visada galima sujungti ir gali būti neįmanoma pakeisti tarpsektorinės patirties arba išsamios patirties integruotų sistemų srityje. Tačiau tokie tarpdalykiniai deriniai, ko gera, kelia mažiau sunkumų nei paprastas patirties metų ar pavienių sutarčių sudėjimas. Antrą sutartį toje pačioje srityje vykdanti bendrovė ją vykdys remdamasi savo ankstesne patirtimi, galbūt ką nors darydama naujai ir kitaip ( 20 ).

45.

Vis dėlto galiausiai teisinė norma abiem atvejais yra ta pati. Tai, kiek vieno dvi sutartis įvykdžiusio ūkio subjekto patirtį galima pakeisti dviejų ūkio subjektų, kurių kiekvienas įvykdęs po vieną sutartį, patirtimi, yra fakto klausimas, į kurį turi atsakyti nacionalinis teismas.

46.

Savo klausime nacionalinis teismas aiškiai nurodo, kad atitinkama patirtis ir sutarties vykdymas „yra nedalomas“. Tai reiškia, kad nacionalinis teismas jau padarė išvadą, jog: a) remtis bendrąja patirtimi neleidžiama; ir b) toks draudimas yra „susijęs su sutarties dalyku ir jam proporcingas“. Darant prielaidą, kad taip yra, pagal nacionalinio teismo nurodytas direktyvos nuostatas perkančioji organizacija gali neleisti remtis kito subjekto ištekliais sudedant dviejų subjektų žinias ir patirtį.

47.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį nacionalinio teismo klausimą siūlau atsakyti taip:

Pagal Direktyvos 2004/18 44 straipsnį, siejamą su šios direktyvos 48 straipsnio 2 dalies a punktu ir jos 2 straipsnyje pripažįstamu vienodo požiūrio principu, ūkio subjektui neleidžiama remtis kito subjekto žiniomis ir patirtimi, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 48 straipsnio 3 dalį, jeigu perkančioji organizacija aiškiai to neleidžia. Tačiau toks draudimas turi būti susijęs su sutarties dalyku ir jam proporcingas.

48.

Penktuoju klausimu nacionalinis teismas prašo išaiškinti sąlygas, kuriomis ūkio subjektas gali remtis ankstesne bendrovių grupės, kurios narys jis buvo, patirtimi. Tas klausimas faktiškai susijęs su tuo, kad pagrindinėje byloje prekių tiekimą Naujajame Sonče ir prekių tiekimą Slupske vykdė dviejų bendrovių, KK ir KIT, konsorciumas. Taigi, kaip suprantu, nacionalinis teismas siekia nustatyti, ar KK gali besąlygiškai remtis ta patirtimi savo konkurso pasiūlymui pagrįsti arba ar KK vaidmuo tiekiant prekes buvo reikšmingas ( 21 ).

49.

Mano nuomone, konkretus konsorciumo nario vaidmuo ir su juo susijusi patirtis iš tikrųjų labai svarbu.

50.

Direktyvos 44 straipsnyje ir 48 straipsnio 2 dalies a punkte numatytas konkurso pasiūlymų vertinimas remiantis, be kita ko, patirtimi, patvirtinta per pastaruosius kelis metus atliktų darbų ir patiektų prekių sąrašais. Turėti sutarčiai įvykdyti būtiną patirtį ir pažinoti ką nors, kas turi tos patirties, žinoma, nėra tas pats. Be to, patirties negalima įgyti tiesiog formaliai būnant sutarties šalimi ar konsorciumo nariu.

51.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė tinkamą greitkelį tiesiančio trijų bendrovių konsorciumo pavyzdį: bankas (finansuojantis veiklą), statybos bendrovė (faktiškai atliekanti statybos darbus) ir paslaugų teikėjas (teikiantis teisines, administracines ir apskaitos paslaugas). Akivaizdu, kad tokios veiklos finansavimas nesuteikia bankui patirties, būtinos norint nutiesti greitkelį.

52.

Vis dėlto galiausiai konkretus kiekvienos bendrovės vaidmuo ir įgyjama patirtis priklauso nuo konkrečių aplinkybių. Pavyzdžiui, gali būti, kad bankas vadovavo finansavimui, bet paslaugų teikėjas buvo glaudžiai susijęs su šia veiklos dalimi, tad įgijo tam tikros patirties šioje srityje. Tokia patirtis gali būti visiškai tinkama ir pakankama dalyvaujant kitoje viešojo pirkimo procedūroje dėl kito projekto. Arba ne. Tai fakto klausimai.

53.

Taigi konkretus KK bendrovės vaidmuo tiekiant prekes Naujajame Sonče (ir Slupske) ( 22 ), ir ar tai atitinka skelbime apie konkursą nustatytą reikalavimą dėl patirties, yra fakto klausimas, į kurį turi atsakyti nacionalinis teismas.

54.

Galiausiai išdėstytos pastabos susijusios su situacija, kai ūkio subjektas pristato ankstesnę ūkio subjektų grupės įvykdyto prekių tiekimo patirtį būtent kaip savo patirtį. Tos pastabos nedaro poveikio ūkio subjekto galimybei remtis trečiųjų šalių pajėgumais, kaip numatyta, pavyzdžiui, direktyvos 48 straipsnio 3 dalyje ir išsamiau aptarta šios išvados 39 punkte.

55.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, į penktąjį nacionalinio teismo klausimą siūlau atsakyti, kad:

Direktyvos 2004/18 44 straipsnis ir 48 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinami taip, kad ūkio subjektas, įvykdęs sutartį kaip vienas iš ūkio subjektų grupės narių, gali remtis tik savo paties patirtimi, kurią jis įgijo vykdydamas konkrečią sutarties dalį. Tokia išvada netrukdo ūkio subjektui remtis trečiųjų šalių pajėgumais direktyvoje nustatytomis sąlygomis.

56.

Septintasis klausimas susijęs su tuo, kad pagrindinėje byloje prekės Slupske buvo tiekiamos vykdant dvi atskiras sutartis, pagal kurias buvo įgyta viena kitą papildanti patirtis (baltojoje ir pilkojoje dalyse), o skelbime apie konkursą ir pirkimo dokumentuose nurodomos sutartys, susijusios ir su baltąja, ir su pilkąja dalimis kartu ( 23 ).

57.

Tokiomis aplinkybėmis nacionalinis teismas prašo išaiškinti sąlygas, kuriomis vykdant dvi atskiras sutartis įgytą patirtį galima pristatyti kartu, siekiant patenkinti reikalavimą, kuris nebuvo aiškiai nustatytas kaip dalomas.

58.

Dėl toliau paaiškintų priežasčių manau, jog į šį klausimą reikėtų atsakyti taip, kad ūkio subjektai paprastai turėtų turėti galimybę taip sudėti „suskaidytą“ patirtį. Perkančioji organizacija turėtų tai visiškai drausti tik išimtinėmis aplinkybėmis.

59.

Be kita ko, iš pirma pateiktų atsakymų į ketvirtąjį ir penktąjį klausimus matyti, jog direktyvoje konkrečiai nenustatyta, kaip ir kas turi sudėti atitinkamą patirtį. Taigi tam tikromis sąlygomis ūkio subjektas paprastai gali remtis: a) patirtimi, įgyta vykdant tik jo pasirašytas sutartis; b) patirtimi, įgyta vykdant ūkio subjektų grupės, kuriai jis priklauso, pasirašytas sutartis; c) trečiosios šalies patirtimi.

60.

Svarbiausia tai, ar visos patirties, kuria ūkio subjektas gali sąžiningai remtis (jo paties ar trečiosios šalies), pakanka sutarčiai įvykdyti.

61.

Taigi faktas, kad patirtis formaliai įgyta pagal dvi ar kelias atskiras sutartis, o ne vieną sutartį, paprastai turėtų būti nereikšmingas. Jeigu visos patirties pakanka sutarčiai įvykdyti, to turėtų pakakti.

62.

Iš tiesų konkurso reikalavimus galima atitikti sudedant įvairių ūkio subjektų pajėgumus ar patirtį. A fortiori, iš principo būtų tiesiog nelogiška neleisti sudėti to paties ūkio subjekto pajėgumų ar patirties, įgytos vykdant skirtingas sutartis.

63.

Galimybę sudėti skirtingų ūkio subjektų patirtį galima apriboti, jeigu tai „susiję su sutarties dalyku ir jam proporcinga“ ( 24 ). Mano nuomone, tokius argumentus ir apribojimus galima taip pat pritaikyti patirčiai, suskaidytai pagal skirtingas to paties operatoriaus vykdytas sutartis. Taigi, pavyzdžiui, perkančioji organizacija iš principo gali nustatyti, kad tam tikrus patirties reikalavimus galima patenkinti remiantis atskiromis sutartimis, kurių kiekviena susijusi su skirtingų sričių patirtimi. Tačiau kartu toks reikalavimas turi būti būtinas, proporcingas ir susijęs su sutarties dalyku.

64.

Nustatyti, ar konkrečioje pirkimo procedūroje reikalaujama patirtis atitinka tas sąlygas, turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Tačiau derėtų pabrėžti šiuos bendruosius aspektus.

65.

Pirma, pirkimo procedūros iš principo turėtų būti atviros konkurencijai ( 25 ). Turint omenyje šį tikslą, draudimas remtis trečiosios šalies patirtimi yra išimtis. Išimtis taip pat turėtų būti draudimas remtis „suskaidyta“ patirtimi. Taigi skelbime apie konkursą ar pirkimo specifikacijose nesant tokio draudimo, negalima tiesiog daryti prielaidos, kad tai draudžiama. Draudimas turi būti aiškiai nustatytas.

66.

Antra, nacionalinis teismas konkrečiai nurodo direktyvos 2 straipsnį, kuriame taip pat nustatytas vienodo požiūrio principas. Mano nuomone, dėl šio principo neturėtų kilti jokių nuogąstavimų remiantis visa pagal atskiras sutartis įgyta patirtimi, jeigu: a) bet kuriam pasiūlymą teikiančiam ūkio subjektui iš principo leidžiama remtis tokiomis sutartimis kartu; arba b) tai neleidžiama nė vienam ūkio subjektui (kai perkančioji organizacija tai draudžia).

67.

Trečia, jeigu nedraudžiama remtis kartu sudėta patirtimi, perkančioji organizacija turi nustatyti, ar konkrečiu atveju pagal dvi ar kelias sutartis sudėta patirtis yra pakankama, kad būtų patenkinti pirkimo specifikacijose nustatyti reikalavimai, o nacionaliniai teismai vykdo tokių sprendimų peržiūrą. Iš tikrųjų, net jeigu galima sudėti dvi ar kelias sutartis, tam tikrais atvejais gali būti, kad visos patirties tiesiog nepakanka. Atliekant tokį vertinimą reikėtų atsižvelgti į visus svarbius elementus, įskaitant, pavyzdžiui, įvairių sutarčių ( 26 ) ir konkrečių reikalavimų ( 27 ) ryšį.

68.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, į septintąjį nacionalinio teismo klausimą siūlau atsakyti taip:

Pagal Direktyvos 2004/18 44 straipsnį ir 48 straipsnio 2 dalies a punktą, siejamus su jos 2 straipsnyje pripažįstamu vienodo požiūrio principu, ūkio subjektui leidžiama remtis turima patirtimi, kai jis dviem ar daugiau sutarčių kartu remiasi kaip vienu pirkimu, kai perkančioji organizacija aiškiai to nedraudžia. Toks draudimas turi būti susijęs su sutarties dalyku ir jam proporcingas.

69.

Šeštuoju klausimu nacionalinis teismas siekia išsiaiškinti, ar iš konkurso galima pašalinti dalyvį, jeigu jis yra pripažintas „kaltu dėl rimto suklaidinimo“ (pateikdamas informaciją arba jos nepateikdamas) pagal direktyvos 45 straipsnio 2 dalies g punktą, neatsižvelgiant į jo subjektyvų požiūrį į savo veiksmus. Jis taip pat klausia, ar pagal tą nuostatą galima atmesti konkurso pasiūlymą, jeigu konkurso dalyvis faktiškai neatitinka konkurso sąlygų, bet kūrybingai pateikė informaciją taip, kad ji būtų techniškai teisinga ir sudarytų įspūdį, jog sąlygos tenkinamos.

70.

Pagal 45 straipsnio 2 dalies g punktą valstybė narė gali ( 28 ) iš konkurso šalinti jo dalyvius tam tikrais suklaidinimo atvejais. Suklaidinta gali būti pateikiant „reikalaujamą“ informaciją, pavyzdžiui, skirtą pajėgumams įrodyti, arba jos nepateikiant.

71.

Taigi, kalbant apie natūralią žodžių reikšmę, 45 straipsnio 2 dalies g punktas susijęs su atvejais, kai ūkio subjektas nepateikia tam tikros informacijos arba ją pateikia, ir dėl to perkančioji organizacija klaidingai suvokia jo pajėgumus.

72.

Pagrindas pašalinti konkurso dalyvį yra ne bet koks suklaidinimas. Žodžio „rimtas“ vartojimas reiškia, jog paprasto klaidingos informacijos pateikimo nepakanka, kad būtų taikomas 45 straipsnio 2 dalies g punktas, reikia pasiekti tam tikrą rimtumo ribą.

73.

Vis dėlto neaišku, kaip nustatyti rimtumą. Lyginant redakcijas įvairiomis kalbomis, šiuo klausimu kyla dar daugiau neaiškumų. Redakcijose tam tikromis kalbomis sunkumą ar rimtumą reiškiantis žodis vartojamas kartu su žodžiu „kaltas“ ( 29 ), o tai būtų galima aiškinti kaip tam tikros tyčios arba neatsargumo laipsnio apibūdinimą. Redakcijose kitomis kalbomis sunkumą ar rimtumą reiškiantis žodis vartojamas kartu su sąvoka „suklaidinimas“, o tai reiškia, kad dėmesys sutelkiamas į patį veiksmą ir (arba) jo pasekmes ( 30 ).

74.

Gali padėti nuspręsti paskutinė direktyvos 45 straipsnio 2 dalies pastraipa. Pagal ją valstybės narės nacionalinės teisės aktuose turi nustatyti 45 straipsnio 2 dalies „įgyvendinimo sąlygas“. Taigi 45 straipsnio 2 dalies g punktą galima suprasti taip, kad juo apibrėžiamos būtiniausios sąlygos, kuriomis galima nustatyti pakankamai rimtą suklaidinimą, kad valstybės narės galėtų pašalinti dalyvį iš konkurso. Tačiau juo nesiekiama visiškai suderinti šios sąvokos ( 31 ). Toks aiškinimas taip pat atitinka griežtą pašalinimo pagrindų aiškinimą ir poreikį individualiai vertinti kiekvieno ūkio subjekto atvejį.

75.

Koks yra tas minimalus rimtumo laipsnis? Dėl toliau išvardytų priežasčių manau, jog „rimtumas“ turėtų būti susijęs su objektyviomis informacijos pateikimo arba nepateikimo pasekmėmis, neatsižvelgiant į informaciją teikiančio ar jos neteikiančio asmens subjektyvų požiūrį ar ketinimus.

76.

Mano nuomone, 45 straipsnio 2 dalies g punktas gali būti taikomas tik veiksmams ar neveikimui, dėl kurio atsiranda konkurencinis pranašumas ir ūkio subjektas toliau dalyvauja pirkimo procedūroje, nors antraip nebūtų galėjęs to daryti ( 32 ). Kitaip tariant, jeigu suklaidinimas (kai informacija pateikiama arba nepateikiama) negali lemti rezultato, tai negali būti tinkamas pagrindas pašalinti dalyvį iš konkurso. Toliau šią sąlygą vadinsiu „rezultato sąlyga“.

77.

Toks aiškinimas patvirtinamas kalbinėse redakcijose, kuriose pabrėžiamas suklaidinimo rimtumas. Jį galima laikyti suderinamu su redakcijomis, kuriose pabrėžiamas „kaltės“ rimtumas. Toks aiškinimas taip pat atitinka atvirumo konkurencijai tikslą ir griežtą pašalinimo pagrindų aiškinimą. Jeigu konkurso dalyvis gali geriausiai įvykdyti sutartį, nes siūlo geriausią kainą arba teikia ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą ( 33 ), jo pašalinimas prieštarautų direktyvos tikslui užtikrinti, kad sutartys būtų sudaromos remiantis objektyviais kriterijais, esant geriausiam kokybės ir kainos santykiui ( 34 ).

78.

Vadinasi, rezultato sąlyga yra sine qua non pašalinimo dėl suklaidinimo sąlyga.

79.

Be to, mano nuomone, 45 straipsnio 2 dalies g punktas teoriškai gali būti taikomas visais atvejais, kai tenkinama rezultato sąlyga. Iš tiesų, jeigu tam tikros informacijos pateikimas arba nepateikimas gali lemti rezultatą, tai savaime rimta. Šiuo požiūriu tam tikromis aplinkybėmis turėti netikėtų pasekmių ir iš esmės pakeisti konkurso rezultatą galėtų „akivaizdi“ arba „nedidelė“ klaida ar „paprasta raštvedybos klaida“. Tokios klaidos gali būti visiškai netyčinės. Tačiau jos tikrai nėra nedidelės ar nesvarbios konkurentui, kuris pralaimi konkursą arba atsiduria gerokai nepalankesnėje padėtyje.

80.

Taigi manau, kad vien rezultato sąlygos tenkinimas yra pakankamas pagrindas pašalinti konkurso dalyvį už suklaidinimą ir kitos sąlygos gali būti netenkinamos. Toks suklaidinimo sąvokos aiškinimas, t. y. neatsižvelgiant į subjektyvius konkurso dalyvio ketinimų elementus, pagal 45 straipsnio 2 dalies g punktą patvirtinamas trimis toliau išdėstytais argumentais.

81.

Pirma, direktyvos 45 straipsnio 2 dalies g punkte net neminimas subjektyvus požiūris apskritai arba konkrečiai tyčia, neapdairumas ar neatsargumas, ką jau kalbėti apie bandymą apibrėžti šias sąvokas. Tokiomis sąlygomis nederėtų mėginti apibrėžti 45 straipsnio 2 dalies g punkto taikymo srities remiantis tokiomis sudėtingomis sąvokomis, kurių apibrėžtis tektų tiesiog sugalvoti. Vien dėl šio fakto šią nuostatą reikėtų aiškinti objektyviai, kaip siūlau šioje išvadoje. Be to, 45 straipsnio 2 dalyje nustatytos tik pagrindinės sąlygos, kuriomis ES teisėje numatoma galimybė šalinti dalyvius iš konkurso. Ten aiškiai daroma nuoroda į nacionalinę teisę, kurioje turi būti įtvirtintos įgyvendinimo sąlygos, pavyzdžiui, nacionalinės teisės aktuose numatant neatsargumo ar tyčios sąvokas.

82.

Antra, su šiuo klausimu susijęs praktinis aspektas: ar tikrai būtų galima pagrįstai tikėtis, kad vykstant viešojo pirkimo procedūrai administracinė institucija, kuri neretai skuba ir galbūt gauna daug didelės apimties konkurso pasiūlymų, turėtų nagrinėti ir nustatyti įmonių ketinimus? Gana aišku, kad tai būtų neįmanoma.

83.

Trečia, net jeigu administracinė institucija galėtų nustatyti įmonės ketinimus, kiek tai faktiškai būtų naudinga? Paprastai tikimasi, kad konkursuose dalyvaujantys ūkio subjektai elgsis pakankamai stropiai ( 35 ). Tiesiog daroma prielaida, jog profesionalai moka elgtis ir elgiasi pakankamai apdariai. Tai reiškia, kad be tyčios taip pat galėtų būti įvairių neatsargumo formų. Tokiu atveju subjektyvus požiūris faktiškai nebūtų tikrasis lemiamas kriterijus.

84.

Taigi rezultato sąlyga yra sine qua non sąlyga ir jos taip pat savaime pakanka, kad būtų taikomas 45 straipsnio 2 dalies g punktas. Tačiau taip valstybėms narėms tik sudaroma galimybė pašalinti ūkio subjektą iš konkurso. Pagal 45 straipsnio 2 dalies paskutinę pastraipą išsamios sąlygos, kuriomis ūkio subjektai turėtų būti praktiškai šalinami iš konkurso, turi būti nustatomos nacionaliniu lygmeniu.

85.

Galiausiai, kalbant apie direktyvos 45 straipsnio 2 dalies g punktą, nacionalinis teismas aiškiai kelia klausimą, ar tą nuostatą galima taikyti, jeigu tendencingai pateikiama teisinga informacija. Kitaip tariant, informacija pateikiama taip, kad atrodo, jog konkurso reikalavimai tenkinami, nors iš tikrųjų taip nėra. Nacionalinio teismo klausimu numatoma situacija, kai ūkio subjektas netenkina konkurso reikalavimų.

86.

Tokiu atveju ūkio subjektas paprastai būtų pašalintas tiesiog todėl, kad neatitinka konkurso reikalavimų. Toks konkurso dalyvis galėtų toliau dalyvauti procedūroje tik jeigu jo pasiūlymas būtų pakeistas taip, kad atitiktų reikalavimus. Be to, tik tokiu atveju reikėtų apskritai svarstyti galimybę pašalinti dalyvį iš konkurso pagal direktyvos 45 straipsnio 2 dalies g punktą.

87.

Kaip paaiškinta mano analizėje dėl pirmojo klausimo, yra aiškių apribojimų, kokie konkurso pasiūlymo pakeitimai praėjus pasiūlymų pateikimo terminui yra priimtini. Tokie apribojimai gali būti viršijami, jeigu dėl pakeitimų atsiranda reikšmingų pokyčių, kaip šiuo atveju (t. y. skirtumas tarp konkurso reikalavimų netenkinimo prieš atliekant pakeitimus ir tų reikalavimų tenkinimo po pakeitimų).

88.

Darant prielaidą, jog tokie pakeitimai teoriškai įmanomi, ar ūkio subjektą vis tiek galima pašalinti iš konkurso už suklaidinimą pirminiame pasiūlyme?

89.

Mano nuomone, į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai: toks ūkio subjektas galėtų būti pašalintas. Taip yra todėl, kad: a) jis iš pradžių nepateikė informacijos, kurią reikia pateikti pagal 48 straipsnio 2 dalies a punktą (ir tai yra viena iš suklaidinimo rūšių pagal direktyvos 45 straipsnio 2 dalies g punktą); ir b) tokios informacijos nepateikimas yra reikšmingas, nes galėtų lemti konkurso rezultatą (rezultato sąlyga).

90.

Taigi klausimas susijęs ne su tuo, ar ūkio subjektas, ko gera, nelabai tinkamai pristatė savo faktinę patirtį. Jis labiau susijęs su tuo, kad, neatsižvelgiant į patirties nurodymą, ūkio subjektas iš pradžių nepateikė pagal 48 straipsnio 2 dalies a punktą reikalaujamos informacijos, o dėl paskesnio tos informacijos pateikimo pasikeitė konkurso rezultatas.

91.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, į šeštąjį nacionalinio teismo klausimą siūlau atsakyti taip:

Pagal Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies g punktą ūkio subjektas gali būti pripažintas kaltu dėl rimto suklaidinimo tik jeigu tariamas suklaidinimas gali turėti poveikį perkančiosios organizacijos sprendimui leisti ūkio subjektui toliau dalyvauti procedūroje, kai priešingu atveju jis būtų pašalintas. Tos nuostatos taikymą lemia pagal Direktyvos 2004/18 VII skyriaus 2 skirsnį reikalaujamos informacijos pateikimas arba nepateikimas. Direktyvos 45 straipsnio 2 dalies g punkto taikymas nepriklauso nuo faktiškai neteisingos informacijos pateikimo arba ūkio subjekto konkretaus subjektyvaus požiūrio.

92.

Teisingumo Teismui siūlau taip atsakyti į Krajowa Izba Odwoławcza (Nacionalinė apeliacinė taryba, Lenkija) pateiktus klausimus:

Pirmasis–trečiasis klausimai:

Pagal 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (toliau – Direktyva 2004/18) 51 straipsnį, siejamą su šios direktyvos 2 straipsnyje pripažįstamu vienodo ir nediskriminacinio ūkio subjektų vertinimo principu bei skaidrumo principu, neleidžiama, kad ūkio subjektas, patikslindamas arba papildydamas dokumentus, galėtų nurodyti kitų trečiųjų šalių įvykdytas sutartis, nei jis nurodė prie konkurso pasiūlymo pridėtame sąraše, arba pateikti tokios trečiosios šalies įsipareigojimą leisti konkurso dalyviui naudotis jos ištekliais.

Ketvirtasis klausimas:

Pagal Direktyvos 2004/18 44 straipsnį, siejamą su šios direktyvos 48 straipsnio 2 dalies a punktu ir jos 2 straipsnyje pripažįstamu vienodo požiūrio principu, ūkio subjektui neleidžiama remtis kito subjekto žiniomis ir patirtimi, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 48 straipsnio 3 dalį, jeigu perkančioji organizacija aiškiai to neleidžia. Tačiau toks draudimas turi būti susijęs su sutarties dalyku ir jam proporcingas.

Penktasis klausimas:

Direktyvos 2004/18 44 straipsnis ir 48 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinami taip, kad ūkio subjektas, įvykdęs sutartį kaip vienas iš ūkio subjektų grupės narių, gali remtis tik savo paties patirtimi, kurią įgijo vykdydamas konkrečią sutarties dalį. Tokia išvada netrukdo ūkio subjektui remtis trečiųjų šalių pajėgumais direktyvoje nustatytomis sąlygomis.

Šeštasis klausimas:

Pagal Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies g punktą ūkio subjektas gali būti pripažintas kaltu dėl rimto suklaidinimo tik jeigu tariamas suklaidinimas gali turėti poveikį perkančiosios organizacijos sprendimui leisti ūkio subjektui toliau dalyvauti procedūroje, kai priešingu atveju jis būtų pašalintas. Tos nuostatos taikymą lemia pagal Direktyvos 2004/18 VII skyriaus 2 skirsnį reikalaujamos informacijos pateikimas arba nepateikimas. Direktyvos 45 straipsnio 2 dalies g punkto taikymas nepriklauso nuo faktiškai neteisingos informacijos pateikimo arba ūkio subjekto konkretaus subjektyvaus požiūrio.

Septintasis klausimas:

Pagal Direktyvos 2004/18 44 straipsnį ir 48 straipsnio 2 dalies a punktą, siejamus su jos 2 straipsnyje pripažįstamu vienodo požiūrio principu, ūkio subjektui leidžiama remtis turima patirtimi, kai jis dviem ar daugiau sutarčių kartu remiasi kaip vienu pirkimu, kai perkančioji organizacija aiškiai to nedraudžia. Toks draudimas turi būti susijęs su sutarties dalyku ir jam proporcingas.