—

Banco Privado Português SA, likviduojamos įmonės, ir Massa Insolvente do Banco Privado Português SA, atstovaujamų advogadas M. Ferreira Santos ir R. Leandro Vasconcelos,

—

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes ir A. Cunha, padedamų advogados M. Pena Machete ir G. Reino Pires,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos M. França, L. Flynn ir M. Afonso,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2010 m. liepos 20 d. Komisijos sprendimo 2011/346/ES dėl valstybės pagalbos C 33/09 (ex NN 57/09, CP 191/09), kurią Portugalija suteikė BPP kaip valstybės garantiją (OL L 159, 2011, p. 95), galiojimo ir dėl 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 14 straipsnio 1 ir 2 dalių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Estado português (Portugalijos valstybė) ginčą su Banco Privado Português SA (toliau – BPP), likviduojama įmone, ir Massa Insolvente do Banco Privado Português SA (visi BPP kreditoriai) dėl šios valstybės reikalavimo priskyrimo prie likviduojamo BPP skolinių įsipareigojimų; šio reikalavimo suma – 24 462 921,24 EUR kartu su mokėtinomis palūkanomis, t. y. išieškotinos pagalbos suma, kuri buvo neteisėtai suteikta BPP kaip 450 mln. EUR paskolos šiam bankui valstybės garantija (toliau – garantija).

3

Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio f punkte neteisėta pagalba apibrėžiama kaip nauja pagalba, įgyvendinta pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį.

4

Šio reglamento 14 straipsnyje „Pagalbos išieškojimas“ įtvirtinta:

„1.   Jeigu esant neteisėtai pagalbai priimami neigiami sprendimai, Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota iš gavėjo (toliau – sprendimas išieškoti pagalbą). Komisija nereikalauja išieškoti pagalbos, jeigu tai prieštarautų bendrajam [Sąjungos] teisės principui.

2.   Pagalbą, kurią reikia išieškoti pagal sprendimą išieškoti pagalbą, sudaro palūkanos, atitinkančios tam tikrą Komisijos nustatytą normą. Palūkanos mokamos nuo neteisėtos pagalbos išmokėjimo gavėjui dienos iki jos išieškojimo dienos.

3.   Nepažeidžiant nei vienos [Europos Sąjungos] Teisingumo Teismo nurodymo [Nepažeidžiant [Europos Sąjungos] Teisingumo Teismo nutarties, priimtos] pagal [SESV 278] straipsnį, pagalba išieškoma nedelsiant ir pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę nustatytas procedūras, jeigu jos leidžia nedelsiant ir veiksmingai įvykdyti Komisijos sprendimą. Šiuo tikslu, kai bylą svarsto nacionaliniai teismai, suinteresuotosios valstybės narės, nepažeisdamos [Sąjungos] teisės, imasi visų priemonių, kurios numatytos jų atitinkamuose teisiniuose aktuose, įskaitant laikinąsias priemones.“

5

2009 m. kovo 13 d. Sprendimu C(2009) 1892 galutinis dėl valstybės pagalbos NN 71/08 – Portugalija, Auxílio estatal ao Banco Privado Português BPP (OL C 174, p. 1, toliau – 2009 m. kovo 13 d. sprendimas) Komisija dėl skubos nusprendė nepateikti prieštaravimų dėl Estado português pagalbos, kuri suteikta kaip 450 mln. EUR paskolos, kurią 2008 m. gruodžio 5 d. BPP gavo iš šešių Portugalijos bankų, garantija. Ši garantija patvirtinta remiantis EB 87 straipsnio 3 dalies b punktu (dabar SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktas) šešių mėnesių laikotarpiui, t. y. iki 2009 m. birželio 5 d.

6

Iš šio sprendimo 34 konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisijos pateiktas pagalbos vertinimas nedaro poveikio vertinimui, kurį ji turės atlikti, jei priemonės taikymas bus pratęstas pasibaigus pirmesniame punkte nurodytam terminui.

7

Minėto sprendimo 39 konstatuojamojoje dalyje teigiama:

„Nepaisant didelės siūlomo užstato vertės, atlygis už <...> garantiją buvo pernelyg mažas, palyginti su tuo, kas paprastai laikoma tinkama su sunkumais susidūrusiems bankams. Komisija mano, kad toks atlygis išimtinai galėtų būti pripažintas tinkamu siekiant užtikrinti [BPP] išsilaikymą ne tik trumpu sanavimo laikotarpiu. Be to, pritarti tokio dydžio atlygiui galima tik su sąlyga, kad per šešių mėnesių terminą bus pateiktas restruktūrizavimo planas. Komisija tikisi, kad ilgainiui valstybės įsikišimo gelbstint BPP išlaidos atsispindės restruktūrizavimo plane, skirtame atkurti [jo] gyvybingumą, <…> ir kad į suteiktos pagalbos poveikį konkurencijai bus atsižvelgta imantis kompensacinių priemonių. Šiomis aplinkybėmis Komisija taip pat primena ir teigiamai vertina Portugalijos institucijų įsipareigojimą pateikti restruktūrizavimo planą per šešis mėnesius nuo pagalbos priemonės suteikimo [BPP] dienos, t. y. iki 2009 m. birželio 5 d.“

8

2009 m. kovo 13 d. sprendimo 41 konstatuojamojoje dalyje Komisija primena, kad apie bet kokį galimą pagalbos priemonės taikymo pratęsimą, kurio trukmė negali viršyti šešių mėnesių, būtina jai pranešti ir gauti jos patvirtinimą.

9

Sprendimo 2011/346 9, 12, 13 ir 19–24 konstatuojamosios dalys išdėstytos taip:

<…>

<…>

10

Dėl garantijos pripažinimo „valstybės pagalba“ pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį Sprendimo 2011/346 57–60 konstatuojamosiose dalyse skelbiama:

11

Dėl pagalbos suderinamumo su vidaus rinka nagrinėjimo šio sprendimo 65, 67, 68 ir 70–72 konstatuojamosiose dalyse nurodoma:

<…>

<…>

12

Sprendimo 2011/346 1 straipsnyje pareiškiama, kad „valstybės pagalba, suteikta kaip garantija už 450 mln. [eurų] paskolą, kurią Portugalija neteisėtai suteikė pažeisdama [SESV] 108 straipsnio 3 dalį, [BPP] yra nesuderinama su vidaus rinka“.

13

Pagal šio sprendimo 2 straipsnio 1 dalį „Portugalija turi išieškoti 1 straipsnyje nurodytą pagalbą iš pagalbos gavėjo“.

14

Minėto sprendimo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „1 straipsnyje nurodyta pagalba turi būti išieškota nedelsiant ir veiksmingai“.

15

Įmonių nemokumo ir restruktūrizavimo kodekso (Código da Insolvência e da Recuperação de Empresas), patvirtinto 2004 m. kovo 18 d. Dekretu įstatymu Nr. 53/2004 (toliau – CIRE), 91 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Bet koks nemokumo paskelbimo dieną dar nevykdytinas skolinis įsipareigojimas, už kurį dar nemokėtinos palūkanos arba mokėtinos mažesnės palūkanos, nei jos būtų mokėtinos taikant įstatymu nustatytą palūkanų normą, laikomas sumažintu iki sumos, kuri (jei už laikotarpį, iki sueis terminas, būtų pridėtos palūkanos nuo šios sumos, apskaičiuotos taikant atitinkamai įstatymu nustatytą palūkanų normą arba normą, lygią skirtumui tarp įstatymu nustatytos normos ir sutartinės normos) atitiktų nagrinėjamo skolinio įsipareigojimo vertę.“

16

2010 m. rugsėjo 9 d.Estado português prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikė prašymą, susijusį su CIRE, siekdama, kad jos reikalavimas, atsiradęs dėl išieškojimo pagal Sprendimą 2011/346, būtų užregistruotas ir priskirtas prie likviduojamo BPP skolinių įsipareigojimų.

17

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme Massa Insolvente do Banco Privado Português SA prieštaravo šiam prašymui, tvirtindami, kad Sprendimas 2011/346 yra neteisėtas, todėl Estado português reikalavimas neturi teisinio pagrindo.

18

Tokiomis aplinkybėmis 2011 m. rugsėjo 9 d. atsakovės pagrindinėje byloje pareiškė ieškinį Sąjungos Bendrajame Teisme, prašydamos panaikinti Sprendimą 2011/346; šį ieškinį 2014 m. gruodžio 12 d. Bendrasis Teismas atmetė (Sprendimas Banco Privado Português ir Massa Insolvente do Banco Privado Português / Komisija, T‑487/11, EU:T:2014:1077).

19

Atsižvelgdamas į Bendrajame Teisme nagrinėjamą bylą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sustabdė bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas sprendimas patvirtinti arba paneigti Sprendimo 2011/346 teisėtumą. Estado português apskundė nutartį sustabdyti bylos nagrinėjimą Tribunal da Relação de Lisboa (Lisabonos apeliaciniam teismui); pastarasis teismas nurodė procesą atnaujinti, priminęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo galimybę pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar Sprendimas 2011/346 galioja. Pirma, dėl garantijos pripažinimo „valstybės pagalba“ pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį šis teismas primena, jog, nurodant šios nuostatos taikymo kriterijus, numatyta, kad nagrinėjama priemonė turi realiai daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai, o ne tik galėti tokią įtaką daryti. Iš Sprendimo 2011/346 motyvų nematyti, kad Komisija konstatavo, jog garantija realiai darė įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Be to, anot minėto teismo, iš faktinių aplinkybių tokios įtakos egzistavimo bet kuriuo atveju negalima nustatyti. Šiuo klausimu šis teismas primena, jog iš Sprendimo 2011/346 77 konstatuojamosios dalies matyti, kad garantija BPP suteikta siekiant užtikrinti paskolą, ši paskola panaudota atsiskaityti su BPP kreditoriais, kurių kreditų terminai buvo pasibaigę arba kurių kredito linijų terminas baigėsi, ir kad BPP nutraukė veiklą rinkoje nuo 2008 m. gruodžio 1 d.

21

Antra, dėl pagalbos suderinamumo vertinimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena, jog 2009 m. kovo 13 d. sprendime padaryta išvada, kad garantiją buvo galima pripažinti suderinama su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą šešių mėnesių laikotarpiui nuo garantijos suteikimo dienos, t. y. nuo 2008 m. gruodžio 5 d. iki 2009 m. birželio 5 d., nes BPP finansinių įsipareigojimų neįvykdymas galėjo labai sutrikdyti Portugalijos finansinę sistemą. Sprendime 2011/346 Komisija vis dėlto pripažino pagalbą nesuderinama, nes Estado português nepateikė restruktūrizavimo plano iki sueinant nustatytam 6 mėnesių terminui, kuriuo remiantis pagalbos priemonė buvo patvirtinta. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Sprendime 2011/346 tinkamai nepaaiškinta, kodėl ta aplinkybė, jog Estado português nepateikė BPP restruktūrizavimo plano, turi įtakos 2009 m. kovo 13 d. sprendime konstatuotam suderinamumui, ypač laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 5 d. iki 2009 m. birželio 5 d.

22

Trečia, anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, Sprendimo 2011/346 motyvai yra prieštaringi, taip pat egzistuoja prieštaravimas tarp šio sprendimo motyvų ir rezoliucinės dalies dėl momento, nuo kurio garantija tapo neteisėta. Iš šio sprendimo 24 konstatuojamosios dalies matyti, kad pagalba tapo neteisėta nuo 2009 m. birželio 6 d. Tačiau minėto sprendimo 72 konstatuojamojoje dalyje patikslinama, kad pagalba nesuderinama su vidaus rinka nuo 2008 m. gruodžio 5 d. iki 2010 m. balandžio 15 d. Sprendimo 2011/346 rezoliucinėje dalyje tik pareiškiama, kad pagalba nesuderinama su vidaus rinka. Momentas, nuo kurio garantija tapo neteisėta, yra lemiamas apskaičiuojant pagalbos dydį.

23

Galiausiai, ketvirta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tvirtina, kad šiuo atveju CIRE 91 straipsnio 2 dalies taikymas gali reikšti sumos, kuri turėtų būti grąžinta Estado português, sumažinimą. Todėl reikia nustatyti, ar Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnis kliudytų, remiantis CIRE 91 straipsnio 2 dalimi, jei tenkinami reikalavimai, sumažinti valstybės išieškotiną sumą.

24

Šiomis aplinkybėmis Tribunal do Comércio de Lisboa (Lisabonos komercinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

25

Papildomai Tribunal do Comércio de Lisboa pateikia tokį aiškinimo klausimą:

„Ar Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 ir 2 dalimis draudžiama, kad konkrečiu atveju būtų sumažinta išieškotina pagalbos suma, kai tokia taisyklė be diskriminacijos taikoma visiems nemokios įmonės kreditoriams?“

26

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikti penki klausimai: pirmi keturi – dėl Sprendimo 2011/346 galiojimo, o penktas – dėl Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 ir 2 dalių išaiškinimo. Reikia atskirai nagrinėti, ar priimtini pirmi keturi klausimai, o tada – ar priimtinas penktasis klausimas.

27

Portugalijos vyriausybė tvirtina, kad klausimai dėl Sprendimo 2011/346 galiojimo yra nepriimtini. Remdamasi Sprendimu TWD Textilwerke Deggendorf (C‑188/92, EU:C:1994:90), ši vyriausybė tvirtina, kad, nepareiškus Bendrajame Teisme ieškinio dėl šio sprendimo panaikinimo, jis tapo jai galutinis ir kelti jo galiojimo klausimo nacionaliniame teisme nebegalima. Be to, nebuvo prašoma sustabdyti Sprendimo 2011/346 vykdymo. Todėl jį reikia įvykdyti taip, kad pagalba būtų nedelsiant veiksmingai išieškota.

28

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Sprendime TWD Textilwerke Deggendorf (EU:C:1994:90, 17 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybės pagalbos, dėl kurios Komisija priėmė sprendimą, tiesiogiai skirtą tik jos gavėjo valstybei narei, gavėjas neabejotinai galėjęs jį apskųsti, tačiau to nepadaręs per SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje numatytą imperatyvų terminą, negali nacionaliniuose teismuose kelti šio sprendimo teisėtumo klausimo, pareikšdamas ieškinį dėl nacionalinių institucijų priimtų jo įgyvendinimo priemonių (taip pat žr. Sprendimo Nachi Europe, C‑239/99, EU:C:2001:101, 30 punktą ir Sprendimo Lucchini, C‑119/05, EU:C:2007:434, 55 punktą). Teisingumo Teismo manymu, padarius priešingą išvadą pagalbos gavėjui būtų pripažinta galimybė išvengti galutinio pobūdžio, kurį pagal teisinio saugumo principą sprendimas turi įgyti pasibaigus apskundimo terminui (Sprendimo Nachi Europe, EU:C:2001:101, 30 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

29

Aplinkybės, kuriomis remiamasi šioje teismo praktikoje, yra kitokios nei pagrindinėje byloje. Nagrinėjamos pagalbos gavėjas šiuo atveju per SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje numatytą terminą pareiškė ieškinį dėl Sprendimo 2011/346 panaikinimo Bendrajame Teisme, o šis priėmė Sprendimą Banco Privado Português ir Massa Insolvente do Banco Privado Português / Komisija (EU:T:2014:1077), todėl tai, kad jis ginčija šio sprendimo galiojimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, nereiškia, kad jis siekia išvengti sprendimo įgyto galutinio pobūdžio.

30

Be to, kadangi Teisingumo Teismo nuomonė Sprendimo TWD Textilwerke Deggendorf (EU:C:1994:90) 18 punkte pagrįsta rizika, kad gali būti siekiama išvengti Sąjungos akto galutinio pobūdžio, ji taikoma tik tai šaliai, kuri nacionaliniame teisme remiasi Europos Sąjungos akto neteisėtumu, nors neabejotinai galėjo pareikšti ieškinį dėl šio akto panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį, bet per nustatytą terminą to nepadarė. Vadinasi, aplinkybė, kad Estado português, kuri nacionaliniame teisme neginčija Sprendimo 2011/346 teisėtumo, nepareiškė ieškinio dėl šio sprendimo panaikinimo Bendrajame Teisme, neturi reikšmės vertinant klausimų dėl minėto sprendimo galiojimo priimtinumą.

31

Galiausiai iš Sprendimo TWD Textilwerke Deggendorf (EU:C:1994:90) negalima daryti išvados, kad prejudicinis klausimas dėl Sąjungos akto galiojimo yra priimtinas, tik jei pateiktas prašymas sustabdyti šio akto vykdymą pagal SESV 278 straipsnį. Šis sprendimas pagrįstas ne Sąjungos akto, dėl kurio galiojimo keliamas klausimas, vykdomuoju pobūdžiu, o rizika, kad bus išvengta jo galutinio pobūdžio.

32

Taigi pirmieji keturi prejudiciniai klausimai dėl Sprendimo 2011/346 galiojimo yra priimtini.

33

Anot Komisijos, nutartyje dėl prašymo priimti sprendimą nepaaiškinta šio klausimo reikšmė bylai. Todėl ji mano, kad šis klausimas nepriimtinas.

34

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, Teisingumo Teismui ir nacionaliniam teismui bendradarbiaujant pagal SESV 267 straipsnį, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuriam tenka atsakomybė priimti sprendimą, atsižvelgdamas į bylos ypatumus, gali įvertinti, ar norint tinkamai išspręsti bylą būtina pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų reikšmę. Todėl gavęs klausimus dėl Sąjungos teisės išaiškinimo Teisingumo Teismas iš principo privalo dėl jų priimti sprendimą (žr., be kita ko, Sprendimo Kamberaj, C‑571/10, EU:C:2012:233, 40 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir Nutarties Dél‑Zempléni Nektár Leader Nonprofit, C‑24/13, EU:C:2014:40, 39 punktą).

35

Tačiau Teisingumo Teismas turi įvertinti sąlygas, kuriomis į jį kreipiasi nacionalinis teismas, ir patikrinti savo paties kompetenciją. Siekiant užtikrinti bendradarbiavimą, kuris turi dominuoti vykstant prejudicinių sprendimų priėmimo procedūrai, reikia, kad nacionalinis teismas atsižvelgtų į Teisingumo Teismui patikėtą funkciją prisidėti prie teisingumo vykdymo valstybėse narėse, o ne teikti nuomones dėl bendrų ar hipotetinių klausimų (žr. Sprendimo Kamberaj, EU:C:2012:233, 41 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir Nutarties Dél‑Zempléni Nektár Leader Nonprofit, EU:C:2014:40, 40 punktą).

36

Šiuo klausimu nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą galima atmesti, tik jei akivaizdu, kad prašymas išaiškinti Sąjungos teisę niekaip nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar objektu, kai problema yra hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės ar teisinės aplinkybės, būtinos norint pateikti naudingą atsakymą į jam pateiktus klausimus (žr. Sprendimo Kamberaj, EU:C:2012:233, 42 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir Nutarties Dél‑Zempléni Nektár Leader Nonprofit, EU:C:2014:40, 41 punktą).

37

Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 ir 2 dalis, kad galėtų įvertinti, ar su šiomis nuostatomis suderinama CIRE 91 straipsnio 2 dalis.

38

Tačiau Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje nėra nieko, iš ko būtų galima spręsti, kad CIRE 91 straipsnio 2 dalis taikoma pagrindinėje byloje. Minėta nuostata susijusi su skoliniais įsipareigojimais, kurie „nemokumo paskelbimo dieną dar [nevykdytini ir už kuriuos] dar nemokėtinos palūkanos arba mokėtinos mažesnės palūkanos, nei jos būtų mokėtinos taikant įstatymu nustatytą palūkanų normą“.

39

Pagrindinėje byloje nagrinėjamas Estado português reikalavimas buvo vykdytinas prieš 2010 m. balandžio 15 d. pradedant BPP likvidavimo procedūrą. Kaip priminta Sprendimo 2011/346 24 konstatuojamojoje dalyje, pagrindinėje byloje nagrinėjamą valstybės pagalbą bet kuriuo atveju reikia laikyti neteisėta pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį nuo 2009 m. birželio 6 d., nes 2009 m. kovo 13 d. ši pagalba pripažinta suderinama su vidaus rinka tik šešių mėnesių laikotarpį, t. y. iki 2009 m. birželio 5 d.

40

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas apie CIRE 91 straipsnio 2 dalies taikymą pagrindinėje byloje kalba tik hipotetiškai.

41

Tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad penktasis prejudicinis klausimas nesusijęs su Sąjungos teisės išaiškinimu, kuris būtų objektyviai reikalingas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui siekiant priimti sprendimą (žr. Nutarties Abt ir kt., C‑194/10, EU:C:2011:182, 37 punktą ir Nutarties Dél‑Zempléni Nektár Leader Nonprofit, EU:C:2014:40, 44 punktą).

42

Vadinasi, penktasis prejudicinis klausimas dėl Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 ir 2 dalių išaiškinimo yra nepriimtinas.

43

Šiais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar garantijos pripažinimas „valstybės pagalba“ pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį yra pakankamai motyvuotas, turint mintyje aplinkybę, kad Sprendime 2011/346 nenurodyta priežastis, dėl kurios ši garantija daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Taip pat šis teismas klausia, ar Komisija galėjo pagrįstai konstatuoti, kad garantija daro įtaką šiai prekybai, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, atsižvelgdama į pagal šią garantiją užtikrintos paskolos paskirtį ir į tai, kad BPP nebevykdė veiklos nuo 2008 m. gruodžio 1 d.

44

Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika darytina išvada, kad SESV 296 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi atitikti ginčijamo akto pobūdį bei aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti institucijos, kuri priėmė šį aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti jo kontrolę (Sprendimo Nuova Agricast, C‑390/06, EU:C:2008:224, 79 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

45

Galima pripažinti „valstybės pagalba“ pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, tik jei tenkinamos visos šioje nuostatoje nurodytos sąlygos (Sprendimo Komisija / Deutsche Post, C‑399/08 P, EU:C:2010:481, 38 punktas ir jame nurodyta teismo praktika ir Sprendimo Ministerio de Defensa ir Navantia, C‑522/13, EU:C:2014:2262, 19 punktas), todėl Komisijos sprendime dėl tokio pripažinimo turi būti išdėstyti motyvai, dėl kurių ši institucija mano, kad nagrinėjama valstybės priemonė tenkina visas minėtas sąlygas.

46

Svarstant, ar Sprendimas 2011/346 pakankamai motyvuotas dėl įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai sąlygos, numatytos SESV 107 straipsnio 1 dalyje, svarbu priminti, kad Komisija neprivalo įrodyti, kad valstybės priemonė padarė realią įtaką šiai prekybai ar kad ji realiai iškraipė konkurenciją. Jai tik reikia įrodyti, kad minėta priemonė gali turėti tokį poveikį (šiuo klausimu žr. Sprendimo Unicredito Italiano, C‑148/04, EU:C:2005:774, 54 punktą; Sprendimo Cassa di Risparmio di Firenze ir kt., C‑222/04, EU:C:2006:8, 140 punktą; Sprendimo Libert ir kt., C‑197/11 ir C‑203/11, EU:C:2013:288, 76 punktą ir Sprendimo Eventech, C‑518/13, EU:C:2015:9, 65 punktą).

47

Šiuo atveju reikia pažymėti, kad Komisija pateikė įrodymų, kad pranašumas, kuriuo naudojosi BPP, galėjo daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Šiuo klausimu Sprendimo 2011/346 58 konstatuojamojoje dalyje ji nurodo BPP konkurencinės padėties sustiprinimą, palyginti su kitomis finansų įstaigomis. Dar minėto sprendimo 59 konstatuojamojoje dalyje ji primena BPP veiklą ir padėtį nacionalinėje ir tarptautinėse finansų rinkose. To paties sprendimo 9 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad BPP veikia dviejose valstybėse narėse ir teikia privačios bankininkystės, įmonių konsultavimo ir privataus kapitalo paslaugas.

48

Atsižvelgiant į šio sprendimo 44–46 punktuose nurodytą teismo praktiką, reikia konstatuoti, kad Sprendimas 2011/346 motyvuotas pakankamai, nes iš jo aiškiai ir nedviprasmiškai matyti institucijos, kuri priėmė šį aktą, argumentai, kuriais remdamasi Sprendimo 2011/346 60 konstatuojamojoje dalyje ji nusprendė, kad šiuo atveju tenkinama sąlyga, susijusi su įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

49

Dėl klausimo, ar Komisija galėjo pagrįstai konstatuoti, kad garantija darė įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, iš šio sprendimo 46 punkto matyti, jog tam, kad nacionalinę priemonę būtų galima pripažinti „valstybės pagalba“, užtenka nustatyti, ar tokia priemonė gali daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

50

Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš Sprendimo 2011/346 13 konstatuojamosios dalies, paskola, dėl kurios suteikta garantija, galėjo būti naudojama tik atsiskaitymams su BPP indėlininkais ir kitais kreditoriais, tačiau, atsižvelgiant į jos paskirtį, negalima paneigti, kad garantija galėjo daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

51

Dėl sąlygos, susijusios su įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai, jau nuspręsta, kad, jei valstybės narės teikiama pagalba stiprinama įmonės padėtis, palyginti su kitomis prekyboje tarp valstybių narių konkuruojančiomis įmonėmis, tokia prekyba turi būti laikoma prekyba, kuriai pagalba daro įtaką. Šiuo požiūriu aplinkybė, kad ekonomikos, kaip antai finansų, sektorius, buvo iš esmės liberalizuotas Sąjungos lygiu, o tai sustiprino konkurenciją, kurią jau galėjo lemti Sutartyje numatytas laisvas kapitalo judėjimas, gali reikšti realią ar potencialią pagalbos įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai (šiuo klausimu žr. Sprendimo Cassa di Risparmio di Firenze ir kt., EU:C:2006:8, 141, 142 punktus ir 145 punkto pirmą įtrauką).

52

Garantija suteikė BPP pranašumą, nes, kaip matyti iš Sprendimo 2011/346 57 konstatuojamosios dalies, užtikrino šio banko galimybę gauti geresnes finansines paskolos sąlygas, negu paprastai siūloma kitoms bendrovėms rinkos sąlygomis panašiomis aplinkybėmis, jei apskritai tokios paskolos būtų suteiktos. Tokiomis aplinkybėmis Komisija pagrįstai šio sprendimo 59 punkte konstatuoja, kad, turint omenyje BPP veiklą ir padėtį nacionalinėje ir tarptautinėse finansų rinkose, šis pranašumas galėjo paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Kaip pažymi Komisija, be kapitalo injekcijos, kuri galėjo būti atlikta tik gavus garantiją, BPP klientai tikriausiai būtų pasirinkę konkuruojantį banką vos pradėjus aiškėti, kad BPP turi finansinių sunkumų.

53

Tariamas BPP komercinės veiklos nutraukimas negali paneigti šios Komisijos išvados, padarytos Sprendimo 2011/346 59 konstatuojamojoje dalyje.

54

Net jei būtų įrodyta, kad veikla tikrai buvo nutraukta, iki bankinės veiklos licencijos panaikinimo 2010 m. balandžio 15 d. BPP galėjo vėl pradėti imtis įprastos komercinės veiklos. Todėl Komisija pagrįstai Sprendimo 2011/346 59 konstatuojamojoje dalyje konstatavo, jog tik nuo 2010 m. balandžio 15 d. nebeliko pavojaus, kad BPP vėl pradės veikti rinkoje ir kad todėl galės paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą.

55

Taigi pirmojo klausimo pirmos dalies ir trečiojo klausimo nagrinėjimas neatskleidė nieko, kas galėtų daryti poveikį Sprendimo 2011/346 galiojimui.

56

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Sprendimas 2011/346 yra nepakankamai motyvuotas, nes pagalba, kuri iš pradžių buvo pripažinta suderinama su vidaus rinka, šiame sprendime pripažinta su ja nesuderinama. Be to, jis klausia, ar minėtas sprendimas nėra pagrįstas prieštaringais motyvais, nes iš šio sprendimo 24 konstatuojamosios dalies matyti, kad pagalba tapo neteisėta nuo 2009 m. birželio 6 d., o jo 71 ir 72 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad ta pati pagalba nesuderinama su vidaus rinka nuo 2008 m. gruodžio 5 d.

57

Šiuo klausimu reikia priminti, jog SESV 108 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje numatoma, kad valstybės narės privalo pranešti apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą. Pagal šios nuostatos paskutinį sakinį pagalbą ketinanti suteikti valstybė narė planuojamų priemonių neįgyvendina, kol minėta procedūra neužbaigiama galutiniu Komisijos sprendimu. Šioje nuostatoje numatytu draudimu siekiama, kad pagalbos padariniai nepasireikštų, kol baigsis Komisijai suteiktas protingas terminas detaliai išnagrinėti projektą ir prireikus pradėti šio straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑301/87, EU:C:1990:67, 17 punktą ir Sprendimo CELF ir ministre de la Culture et de la Communication, C‑199/06, EU:C:2008:79, 33–36 punktus).

58

Taigi SESV 108 straipsnio 3 dalis numato naujų pagalbos projektų prevencinę kontrolę (Sprendimo Lorenz, 120/73, EU:C:1973:152, 2 punktas; Sprendimo CELF ir ministre de la Culture et de la Communication, EU:C:2008:79, 37 punktas ir Sprendimo Deutsche Lufthansa, C‑284/12, EU:C:2013:755, 25 punktas).

59

Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad pagalbos priemonė, įgyvendinta pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalies reikalavimus, yra neteisėta. Tokį aiškinimą taip pat patvirtina Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio f punktas (žr. Sprendimo Residex Capital IV, C‑275/10, EU:C:2011:814, 28 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

60

Komisija turi išnagrinėti planuojamos pagalbos suderinamumą su vidaus rinka, net kai valstybė narė pažeidžia draudimą įgyvendinti pagalbos priemones ir dėl to pagalba yra neteisėta. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Komisijos sprendimas dėl pagalbos suderinamumo nedaro poveikio jos neteisėtumui, kurį lėmė SESV 108 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje nustatyto draudimo pažeidimas. Bet koks kitas aiškinimas sudarytų atitinkamai valstybei narei palankias sąlygas nesilaikyti SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutinio sakinio ir ši nuostata netektų veiksmingumo (šiuo klausimu žr. Sprendimo Fédération nationale du commerce extérieur des produits alimentaires ir Syndicat national des négociants et transformateurs de saumon, C‑354/90, EU:C:1991:440, 16 punktą ir Sprendimo CELF ir ministre de la Culture et de la Communication, EU:C:2008:79, 40 punktą).

61

Šiomis sąlygomis aplinkybė, kad Sprendime 2011/346 nurodytos skirtingos datos, nuo kada valstybės pagalbą, pirma, reikia laikyti neteisėta ir, antra, nesuderinama su vidaus rinka, nerodo jokio jį pagrindžiančių motyvų prieštaravimo.

62

Be to, Sprendimo 2011/346 20, 21, 57 ir 67–71 konstatuojamosiose dalyse pakankamai išsamiai paaiškinta, kodėl garantija pripažinta nesuderinama su vidaus rinka, nors 2009 m. kovo 13 d. sprendime ši pagalba pripažinta su ja suderinama, jei laikomasi tam tikrų sąlygų.

63

Iš Sprendimo 2011/346 20, 21, 57, 67, 68 ir 70 konstatuojamųjų dalių matyti, kad 2009 m. kovo 13 d. sprendimas buvo laikinas ir priimtas atsižvelgiant į Portugalijos institucijų įsipareigojimus nepratęsti garantijos galiojimo po 2009 m. birželio 5 d., iš anksto nepranešus Komisijai ir negavus jos patvirtinimo, ir per šešių mėnesių laikotarpį, t. y. iki 2009 m. birželio 5 d., pateikti BPP restruktūrizavimo planą. Sprendimo 2011/346 67 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad Portugalijos institucijos dukart pratęsė garantiją iš anksto apie tai nepranešusios Komisijai ir negavusios jos patvirtinimo ir kad BPP restruktūrizavimo planas nebuvo pateiktas net ir po to, kai Komisija išsiuntė Portugalijos Respublikai nurodymą jį pateikti. Todėl, priminusi pagalbos priemonės patvirtinimo sąlygas ir konstatavusi, kad jų nebuvo laikomasi, Sprendimo 2011/346 71 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad garantija yra nesuderinama su vidaus rinka.

64

Vadinasi, pirmojo klausimo antros dalies ir antrojo klausimo nagrinėjimas irgi neatskleidė nieko, kas galėtų daryti poveikį Sprendimo 2011/346 galiojimui.

65

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar Sprendimu 2011/346 pažeidžiamas SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktas, nes šiame sprendime su vidaus rinka nesuderinama pripažinta pagalba skirta „valstybės narės ekonomikos dideliems sutrikimams atitaisyti“, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą. Be to, jis nori sužinoti, ar pagal šią nuostatą garantiją reikia pripažinti suderinama su vidaus rinka.

66

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagalba, kuriai taikomas SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktas, nėra ex lege suderinama su vidaus rinka, tačiau Komisija gali ją pripažinti suderinama su minėta rinka. Šis vertinimas priklauso išimtinei šios institucijos, kontroliuojamos Sąjungos teismų, kompetencijai (šiuo klausimu žr. Sprendimo Deutsche Lufthansa, EU:C:2013:755, 28 punktą).

67

Taikydama SESV 107 straipsnio 3 dalį Komisija turi didelę vertinimo laisvę, apimančią sudėtingus ekonominius ir socialinius vertinimus (šiuo klausimu žr. Sprendimo Deufil / Komisija, 310/85, EU:C:1987:96, 18 punktą ir Sprendimo Italija / Komisija, C‑372/97, EU:C:2004:234, 83 punktą). Teisingumo Teismas, kontroliuodamas tokios laisvės įgyvendinimo teisėtumą, negali pakeisti Komisijos vertinimo savuoju (šiuo klausimu žr. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑169/95, EU:C:1997:10, 34 punktą ir Sprendimo Unicredito Italiano, EU:C:2005:774, 71 punktą).

68

Atsakovės pagrindinėje byloje tvirtina, jog iš Sprendimo 2011/346 64–76 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija pripažino garantijos nesuderinamumą su vidaus rinka remdamasi vien procedūrinių reikalavimų nesilaikymu, t. y. aplinkybe, kad Portugalijos Respublika du kartus pratęsė garantijos terminą, iš anksto nepranešusi apie tai Komisijai ir negavusi jos patvirtinimo, ir aplinkybe, kad ši valstybė narė per 2009 m. kovo 13 d. sprendime nustatytą šešių mėnesių terminą nepateikė BPP restruktūrizavimo plano. Taigi Komisija neįvertino, ar nagrinėjama pagalba buvo skirta atitinkamos valstybės narės ekonomikos dideliems sutrikimams atitaisyti, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą.

69

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kiek tai susiję su valstybės garantijų, suteiktų finansų institucijoms kilus pasaulinei finansų krizei, vertinimu pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą, Komisija apribojo savo vertinimo laisvę, paskelbdama Bankų komunikatą. Komisija negali nukrypti nuo šiame komunikate paskelbtų taisyklių, nes kitaip jai gali būti paskirta sankcija už bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių apsaugos, pažeidimą (žr. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. / Komisija, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, EU:C:2005:408, 211 punktą).

70

Iš Bankų komunikato matyti, kad valstybės garantijos suteikimas yra skubos priemonė, todėl bet kuriuo atveju yra laikina (13 ir 24 punktai). Tokia garantija turi būti taikoma kartu su naudos gavėjo restruktūrizavimo arba likvidavimo priemonėmis (29–31 punktai).

71

2009 m. kovo 13 d. sprendime Komisija taikė Bankų komunikato kriterijus. Iš šio sprendimo 39 konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisija patvirtino garantiją šešių mėnesių laikotarpiui, t. y. iki 2009 m. birželio 5 d., su sąlyga, kad iki tos pačios dienos Portugalijos Respublika, laikydamasi įsipareigojimų, pateiks BPP restruktūrizavimo planą. Minėto sprendimo 34 konstatuojamojoje dalyje Komisija patikslina, kad pagalbos vertinimas nedaro poveikio vertinimui, kurį ji turės atlikti, jei priemonės taikymas bus pratęstas pasibaigus šiam šešių mėnesių terminui, o to paties sprendimo 41 konstatuojamojoje dalyje primena, kad apie bet kokį garantijos pratęsimą būtina iš anksto jai pranešti.

72

Taip pat laikydamasi Bankų komunikato Sprendimo 2011/346 67, 70 ir 71 konstatuojamosiose dalyse Komisija konstatavo, kad pasibaigus 2009 m. kovo 13 d. sprendime numatytam šešių mėnesių laikotarpiui svarbūs kriterijai, kuriais vadovaudamasi ši institucija laikinai patvirtino nagrinėjamą pagalbą, nebebuvo tenkinami, nes nepaisydamos įsipareigojimų Portugalijos institucijos nepateikė per nustatytą terminą BPP restruktūrizavimo plano ir viršydamos maksimalų šešių mėnesių terminą du kartus pratęsė garantiją, bet apie šiuos pratęsimus Komisijos iš anksto oficialiai neinformavo.

73

Iš 2009 m. kovo 13 d. sprendimo 39 konstatuojamosios dalies ir Sprendimo 2011/346 71 konstatuojamosios dalies matyti, kad atlygį už garantiją, kuris buvo daug mažesnis už tą, kurio paprastai reikalaujama pagal Bankų komunikatą, Komisija galėjo patvirtinti tik trumpam laikui ir tik su sąlyga, kad Portugalijos Respublika per šešių mėnesių laikotarpį pateiks restruktūrizavimo arba likvidavimo planą, leisiantį tinkamai apriboti konkurencijos iškraipymus.

74

Kitaip, nei tvirtina atsakovės pagrindinėje byloje, pagalbos, suteiktos kaip valstybės garantija, apribojimas laiko atžvilgiu ir pareiga pranešti apie tos garantijos pratęsimą, taip pat minėtos garantijos gavėjo pareiga pateikti restruktūrizavimo planą, yra ne vien formalumai, o būtinos sąlygos, kad šią pagalbą būtų galima pripažinti suderinama su vidaus rinka ir priemonėmis, skirtomis užtikrinti, kad sunkumų patiriančiai įmonei suteikta skubi pagalba neviršytų to, kas būtina atitinkamam bendro intereso tikslui pasiekti; šiuo atveju toks tikslas – išvengti didelių valstybės narės ekonomikos sutrikimų.

75

Taigi ketvirtojo klausimo nagrinėjimas neatskleidė nieko, kas galėtų daryti poveikį Sprendimo 2011/346 galiojimui.

76

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimų nagrinėjimas neatskleidė nieko, kas galėtų daryti poveikį Sprendimo 2011/346 galiojimui.

77

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

Išnagrinėjus Tribunal do Comércio de Lisboa (Portugalija) prejudicinius klausimus matyti, kad nėra nieko, kas galėtų daryti poveikį 2010 m. liepos 20 d. Komisijos sprendimo 2011/346/ES dėl valstybės pagalbos C 33/09 (ex NN 57/09, ex CP 191/09), kurią Portugalija suteikė BPP kaip valstybės garantiją, galiojimui.