EUROPOS KOMISIJA

Briuselis, 2022 04 27

COM(2022) 650 final

2022/0134(COD)

Pasiūlymas

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA

dėl trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (nauja redakcija)

{SEC(2022) 200 final} - {SWD(2022) 650 final} - {SWD(2022) 651 final}

AIŠKINAMASIS MEMORANDUMAS

1.    PASIŪLYMO APLINKYBĖS

•    Pasiūlymo pagrindimas ir tikslai

Šis pasiūlymas – tai dalis priemonių rinkinio, pasiūlyto kaip tolesnis veiksmas, susijęs su 2020 m. rugsėjo 23 d. priimtu Komisijos komunikatu dėl naujo Migracijos ir prieglobsčio pakto 1 , kuriame pabrėžiama, kad reikia pašalinti pagrindinius ES teisėtos migracijos politikos trūkumus, reaguojant į bendrą tikslą pritraukti ES reikalingų įgūdžių ir talentų. Kaip viena iš šio vadinamojo įgūdžių ir talentų dokumentų rinkinio priemonių Pakte paskelbta naujos redakcijos Ilgalaikių gyventojų direktyva (Direktyva 2003/109/EB), kuria siekiama sukurti tikrą ES ilgalaikio buvimo šalyje statusą, visų pirma stiprinant ilgalaikių gyventojų teisę judėti ir dirbti kitose valstybėse narėse. Į dokumentų rinkinį taip pat įtraukta naujos redakcijos Vieno leidimo direktyva (Direktyva 2011/98/ES 2 ) ir pridedamas komunikatas, kuriame išdėstytas naujas požiūris į plataus užmojo ir darnią ES teisėtos migracijos politiką, padedančią pritraukti talentų į mūsų darbo rinkas ir sukurti saugius būdus pasiekti Europą 3 .

Didžioji dauguma migrantų atvyksta į Europą ir joje gyvena teisėtai. Iš viso ES teisėtai gyvena 23 milijonai trečiųjų šalių piliečių, o tai sudaro 5,1 proc. visų ES gyventojų 4 . Iš šios dalies daugiau kaip 10 milijonų 5 trečiųjų šalių piliečių turi ilgalaikį arba nuolatinį leidimą gyventi ES. Jie sudaro tikslinę grupę, kurią numatoma įtraukti į Direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso 6 (toliau – direktyva) taikymo sritį.

Direktyvoje nustatomos sąlygos, pagal kurias valstybėje narėje bent penkerius metus teisėtai ir nepertraukiamai pragyvenę trečiųjų šalių piliečiai gali įgyti ES ilgalaikio gyventojo statusą. Šis statusas suteikia daug pranašumų: jis yra nuolatinis, jis suteikia teises naudotis vienodo požiūrio principu daugelyje sričių (įskaitant visapusišką galimybę įsidarbinti arba dirbti savarankiškai) ir juo užtikrinama stipresnė apsauga nuo išsiuntimo. Nors šiuos pranašumus taip pat gali suteikti pagal nacionalinę teisę reglamentuojamas nuolatinio gyventojo statusas (direktyva leidžiamos šios lygiagrečios nacionalinės sistemos), ES ilgalaikio gyventojo statusas papildomai suteikia galimybę judėti ir gyventi kitose valstybėse narėse, remiantis trimis išsamiais pagrindais: dėl vykdomos ekonominės veiklos (samdomo arba savarankiško darbo); dėl studijų ir profesinio mokymo; kitais tikslais. Tačiau ši teisė į judumą ES viduje nėra savaiminė teisė – jai taikomos tam tikros sąlygos.

Atlikus direktyvos ir jos taikymo ataskaitų 7 vertinimą per ES teisėtos migracijos teisės aktų tinkamumo patikrą 8 , kuri buvo užbaigta 2019 m., nustatyta keletas su tikslų pasiekimu susijusių trūkumų, taip pat dėl direktyvos taikymo valstybėse narėse kylantys praktiniai probleminiai klausimai.

Šiuo pasiūlymu siekiama sukurti veiksmingesnę, nuoseklesnę ir teisingesnę sistemą, pagal kurią suteikiamas ES ilgalaikio gyventojo statusas. Ši sistema turėtų būti labai svarbi teisėtai ir ilgam ES įsikūrusių trečiųjų šalių piliečių integravimo priemonė.

Pasiūlymu siekiama palengvinti ES ilgalaikio gyventojo statuso įgijimą, visų pirma: leidžiant trečiųjų šalių piliečiams sumuoti gyvenimo skirtingose valstybėse narės laikotarpius, siekiant atitikti reikalavimą, susijusį su gyvenimo ES trukme, ir paaiškinant, kad turėtų būti visapusiškai atsižvelgiama į visus teisėto gyvenimo laikotarpius, įskaitant laikotarpius, kai asmuo gyveno valstybėje narėje studijuodamas, naudodamasis laikina apsauga arba pradžioje nustatytais laikinais pagrindais. Teisėto buvimo teritorijoje turint trumpalaikę vizą laikotarpiai nelaikomi gyvenimo valstybėje narėje laikotarpiais ir neturėtų būti įskaičiuojami.

Pasiūlymu taip pat siekiama sustiprinti ilgalaikių gyventojų ir jų šeimos narių teises. Jos apima, be kita ko, teisę judėti ir dirbti kitose valstybėse narėse, kuri turėtų būti glaudžiai suderinta su ES piliečių turima teise. Leidimas trečiųjų šalių piliečiams, kurie jau yra ES ilgalaikiai gyventojai vienoje valstybėje narėje, pakeisti darbo vietą ir persikelti dirbti į kitą valstybę narę gali padėti padidinti darbo rinkos veiksmingumą visoje ES, panaikinant įgūdžių trūkumus ir subalansuojant regioninius netolygumus. Jis taip pat gali padėti padidinti bendrą ES patrauklumą užsienio talentams.

Be to, pasiūlymu sukuriamas mechanizmas, kuriuo siekiama užtikrinti, kad ES ilgalaikiam leidimui gyventi ir nacionaliniams leidimams nuolat gyventi būtų taikomos vienodos sąlygos, susijusios su procedūromis, teisėmis į vienodą požiūrį ir galimybe susipažinti su informacija, kad trečiųjų šalių piliečiai iš tikrųjų turėtų galimybę rinktis iš šių dviejų leidimų. Juo taip pat sudaromos palankesnės sąlygos apykaitinei migracijai, palengvinant ilgalaikių gyventojų grįžimą į kilmės šalį neprarandant savo teisų, nes tai naudinga tiek kilmės, tiek gyvenamosios vietos šalims.

Europos Parlamentas savo 2021 m. gegužės 21 d. rezoliucijoje dėl naujų teisėtos darbo jėgos migracijos būdų 9 palankiai įvertino Komisijos planuojamą direktyvos peržiūrą ir nurodė, kad tai „suteiktų galimybę didinti judumą ir supaprastinti bei suderinti procedūras“. Savo 2021 m. lapkričio 25 d. rezoliucijoje su rekomendacijomis Komisijai dėl teisėtos migracijos politikos ir teisės 10 Europos Parlamentas paprašė Komisijos iš dalies pakeisti direktyvą, kad ES ilgalaikiams gyventojams būtų suteikta veiksminga teisė į judumą ES viduje ir kad gyvenimo šalyje metų skaičius, reikalingas ES ilgalaikio gyventojo statusui įgyti, būtų sumažintas nuo penkerių iki trejų metų.

Nuo direktyvos įsigaliojimo 2003 m. Komisija gavo daug skundų (visų pirma iš prašytojų arba ES ilgalaikio gyventojo statusą turinčių asmenų), dėl kai kurių iš jų pradėtos pažeidimo nagrinėjimo procedūros, dėl daugelio klausimų taip pat buvo priimti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) sprendimai. Šia naujos redakcijos direktyva taip pat siekiama pašalinti pagrindinius trūkumus, paaiškėjusius vykdant pažeidimų nagrinėjimo procedūras, ir kodifikuoti ESTT teismo praktiką.

•    Suderinamumas su toje pačioje politikos srityje galiojančiomis nuostatomis

Šis pasiūlymas yra suderinamas su 2020 m. rugsėjo 23 d. priimtu Komisijos nauju Migracijos ir prieglobsčio paktu 11 , kuriame pabrėžiama, kad reikia pašalinti pagrindinius ES teisėtos migracijos politikos trūkumus, reaguojant į bendrą tikslą pritraukti ES reikalingų įgūdžių ir talentų.

Šis pasiūlymas papildo kitas teisėtos migracijos ir prieglobsčio srityje priimtas ES priemones, visų pirma direktyvas, kuriomis reglamentuojamas gyventojo statusas, kuris gali lemti ilgalaikio gyventojo statusą: ES mėlynosios kortelės direktyvą (Direktyvą 2009/50/EB dėl aukštos kvalifikacijos darbuotojų) 12 , Vieno leidimo direktyvą (Direktyvą 2011/98/ES) 13 , Direktyvą (ES) 2016/801 dėl studentų ir mokslo darbuotojų 14 , Direktyvą 2003/86/EB dėl šeimos susijungimo 15 (toliau – Teisėtos migracijos direktyvas), Grąžinimo direktyvą (Direktyvą 2008/115/EB) 16 ir Direktyvą 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų reikalavimų 17 .

Šis pasiūlymas atitinka 2021–2027 m. Integracijos ir įtraukties veiksmų planą 18 , kuriame numatyta bendra politikos sistema, kuria siekiama padėti valstybėms narėms toliau plėtoti ir stiprinti savo nacionalinę trečiųjų šalių piliečių, įskaitant ES ilgalaikius gyventojus, integracijos politiką.

•    Suderinamumas su kitomis Sąjungos politikos sritimis

Šis pasiūlymas dera su 2020 m. gegužės 27 d. Komisijos komunikato „Proga Europai atsigauti ir paruošti dirvą naujai kartai“ 19 , kuriame kaip Sąjungos ekonomikos gaivinimo būdas nurodomas perėjimas prie žalesnės, skaitmeninės ir atsparesnės ekonomikos ir visuomenės, kuriose poreikis tobulėti ir pritaikyti įgūdžius, žinias ir kompetenciją tampa dar svarbesnis. Trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, integracijos ir judumo ES viduje gerinimo priemonės turi būti vertinamos atsižvelgiant į šį platesnį kontekstą.

Jis taip pat atitinka Europos įgūdžių darbotvarkę 20 , kurioje raginama laikytis strategiškesnio požiūrio į teisėtą migraciją, nukreipto į geresnį talentų pritraukimą ir išlaikymą ir ypač į poreikį užtikrinti geresnį derinimą, aiškias procedūras ir trečiųjų šalių piliečių kompetencijos pripažinimą ES darbo rinkoje.

2.    TEISINIS PAGRINDAS, SUBSIDIARUMO IR PROPORCINGUMO PRINCIPAI

•    Teisinis pagrindas

Pasiūlymo teisinis pagrindas yra SESV 79 straipsnio 2 dalis, kuria Europos Parlamentui ir Tarybai suteikiami įgaliojimai veikti pagal įprastą teisėkūros procedūrą ir priimti priemones, susijusias su: a) atvykimo ir gyvenimo sąlygomis bei ilgalaikių vizų ir leidimų gyventi išdavimo valstybėse narėse standartais ir b) teisėtai valstybėje narėje gyvenančių trečiųjų šalių piliečių teisių, įskaitant sąlygas, kuriomis reglamentuojama judėjimo ir gyvenimo laisvė kitose valstybėse narėse, nustatymu.

•    Subsidiarumo principas (neišimtinės kompetencijos atveju)

Taikomas subsidiarumo principas, nes tai yra pasidalijamosios kompetencijos sritis 21 . Poreikis sukurti bendrą ES teisėtos migracijos sistemą susijęs su vidaus sienų kontrolės panaikinimu ES ir Šengeno erdvės sukūrimu. Atsižvelgiant į tai, vienos valstybės narės migracijos politika ir sprendimai daro poveikį kitoms valstybėms narėms, todėl manoma, kad būtina nustatyti bendras ES taisykles, susijusias su trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir gyvenimo valstybėse narėse sąlygomis bei procedūromis, ir nustatyti jų teises po jų priėmimo 22 .

Iš tinkamumo patikrinimo rezultatų matyti, kad teisėtos migracijos direktyvos, įskaitant Ilgalaikių gyventojų direktyvą, turėjo tam tikrą teigiamą poveikį, kurio valstybės narės, veikdamos atskirai, nebūtų užtikrinusios, pvz., yra tam tikru mastu suderintos sąlygos, procedūros ir teisės, taip padedant sukurti vienodas sąlygas visose valstybėse narėse, supaprastintos administracinės procedūros, užtikrintas didesnis teisinis tikrumas ir nuspėjamumas trečiųjų šalių piliečiams, darbdaviams ir administravimo institucijoms, geriau pripažįstamos trečiųjų šalių piliečių teisės (t. y. teisė reikalauti, kad su jais būtų elgiamasi taip pat, kaip ir su atitinkamos šalies piliečiais, daugelyje svarbių sričių, pavyzdžiui, susijusių su darbo sąlygomis, galimybėmis mokytis ir gauti socialinės apsaugos išmokas, ir procesinės teisės), didesnis judumas ES viduje.

Nauja redakcija išdėstyta Ilgalaikių gyventojų direktyva siekiama tolesnio suderinimo ir supaprastinimo. Visų pirma trečiųjų šalių piliečiai naudotųsi didesnėmis teisėmis, o sudarius palankesnes sąlygas gauti ES ilgalaikio gyventojo statusą būtų užtikrintas saugus ir stabilus gyventojo statusas trečiųjų šalių piliečiams, kurie priešingu atveju neatitiktų pilietybės statuso įgijimo sąlygų. Veiksmingos judumo ES viduje taisyklės taip pat gali būti nustatytos tik ES lygmeniu, nes jokia nacionalinė migracijos politika niekada nepadėjo sudaryti palankesnių sąlygų kitoje valstybėje narėje gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams teikti prašymus. Be to, valstybių narių prerogatyva nustatyti į jų teritoriją ieškoti darbo iš trečiųjų šalių atvykstančių trečiųjų šalių piliečių apimtį yra susijusi tik su trečiųjų šalių piliečiais, atvykstančiais iš ES nepriklausančių šalių, ir netaikoma jų judumui ES viduje. Todėl ES taisyklės daro didelę įtaką veiksmingam trečiųjų šalių piliečių judumui valstybėse narėse.

•    Proporcingumo principas

Šiuo pasiūlymu padaryti Ilgalaikių gyventojų direktyvos pakeitimai yra riboti ir tiksliniai, jais siekiama veiksmingai pašalinti pagrindinius trūkumus, nustatytus taikant ir vertinant direktyvą. Remiantis poveikio vertinimu, siūlomi pakeitimai apsiriboja tais aspektais, kurių valstybės narės pačios negali patenkinamai pasiekti, o suinteresuotosioms šalims tenkanti administracinė našta nebūtų neproporcinga tikslams, kuriuos reikia pasiekti, be kita ko, dėl to, kad tomis priemonėmis tik būtų atnaujintos arba papildytos jau galiojančios procedūros. Visų pirma, atsižvelgiant į numatomą trečiųjų šalių piliečių padėties pagerėjimą, didesnes galimybes darbdaviams ir supaprastinimus nacionalinėms administracijoms, valstybės narės mano, kad būtini administracinių procedūrų pritaikymai yra proporcingi.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, pasiūlymu neviršijama tai, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti.

•    Priemonės pasirinkimas

Šiuo pasiūlymu siekiama numatyti tikslinius direktyvos pakeitimus, kuriais siekiama pašalinti skirtumus, neatitikimus ir trūkumus, nustatytus taikant ir vertinant direktyvą. Kadangi šiuo pasiūlymu siekiama nauja redakcija išdėstyti Ilgalaikio gyventojo direktyvą, tinkamiausia yra ta pati teisinė priemonė.

3.    EX POST VERTINIMO, KONSULTACIJŲ SU SUINTERESUOTOSIOMIS ŠALIMIS IR POVEIKIO VERTINIMO REZULTATAI

•    Galiojančių teisės aktų ex post vertinimas / tinkamumo patikrinimas

2011 m. pateiktoje pirmojoje įgyvendinimo ataskaitoje įvertinta nacionalinių teisės aktų atitiktis direktyvos nuostatoms ir atskleista, kad trečiųjų šalių piliečiams apskritai trūksta informacijos apie ES ilgalaikio gyventojo statusą ir su juo susijusias teises, taip pat atskleista daug direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę trūkumų. 2019 m. antrojoje įgyvendinimo ataskaitoje nurodyta, kad padėtis pagerėjo, tačiau kai kurie neišspręsti klausimai toliau trukdo visiškai pasiekti pagrindinius direktyvos tikslus.

2019 m. teisėtos migracijos teisės aktų tinkamumo patikrinimo ataskaitoje pateiktas išsamus visos ES teisėtos migracijos sistemos vertinimas, atliktas siekiant nustatyti, ar ji vis dar atitinka savo paskirtį. Visų pirma kalbant apie Ilgalaikių gyventojų direktyvą, atlikus tinkamumo patikrinimą nustatyta, kad esama tam tikrų neatitikimų su kitomis vėliau priimtomis ES teisėtos migracijos direktyvomis, ypač susijusių su ilgalaikiams gyventojams ir jų šeimos nariams suteikiamomis teisėmis, įskaitant judumo ES viduje teisę. Be to, nustatyta, kad ES ilgalaikio gyventojo statusas ir lygiagrečios nacionalinės leidimo nuolat gyventi schemos nepakankamai koordinuojamos ir derinamos, taip pat dažniau naudojamasi nacionalinėmis sistemomis, palyginti su ES sistema.

Remiantis įgyvendinimo ataskaitomis ir tinkamumo patikrinimu, pasiūlyme nustatytos problemos suskirstytos į šešias pagrindines sritis: i) ES ilgalaikio gyventojo statusas naudojamas nepakankamai; ii) sąlygas ES ilgalaikio gyventojo statusui įgyti pernelyg sunku įvykdyti; iii) ilgalaikiai gyventojai susiduria su daugybe kliūčių, trukdančių naudotis judumo ES viduje teisėmis; iv) ilgalaikių gyventojų ir jų šeimos narių teisės nepakankamai aiškios ir nuoseklios; v) apykaitinės migracijos galimybės ilgalaikiams gyventojams yra ribotos; vi) kyla rizika, kad ES ilgalaikio gyventojo statusas bus įgyjamas piktnaudžiaujant investuotojų leidimo gyventi schemomis, pagal kurias leidimų gyventi išdavimui netaikomas reikalavimas nepertraukiamai fiziškai būti valstybėje narėje arba taikomas tik reikalavimas, kad investuotojas ribotą laiką būtų valstybėje narėje.

•    Konsultacijos su suinteresuotosiomis šalimis

Atliekant teisėtos migracijos teisės aktų tinkamumo patikrinimą 23 buvo surengtos plataus masto konsultacijos, įskaitant viešas konsultacijas. 2020 m. rugsėjo 23 d. – gruodžio 30 d. Komisijos portale „Išsakykite savo nuomonę“ 24 buvo surengtos dar vienos viešos konsultacijos internetu dėl teisėtos migracijos ateities. 2021 m. pirmąjį pusmetį vyko tikslinės konsultacijos, per kurias buvo užduota daugiau techninių klausimų dėl direktyvos peržiūros. Kai kurias konsultacijas Komisija surengė savarankiškai, o kitos vyko atliekant išorės rangovui užsakytą tyrimą. Atliekant šį poveikio vertinimą taip pat buvo teikiamos ad hoc užklausos Europos migracijos tinklo nariams.

Atsakymus į dvi minėtas viešas konsultacijas pateikė ES piliečiai, organizacijos ir trečiųjų šalių piliečiai (gyvenantys ES arba už jos ribų), verslo asociacijos ir organizacijos, nevyriausybinės organizacijos, akademinės ir (arba) mokslinių tyrimų institucijos, profesinės sąjungos, ministerijos ir viešųjų paslaugų subjektai. Tikslinės konsultacijos apėmė valstybių narių kompetentingas institucijas, verslo asociacijas ir organizacijas, nevyriausybines organizacijas, akademinę bendruomenę, praktikuojančius teisininkus, ekspertų grupes ir viešųjų paslaugų subjektus.

Konsultacijų procesas iš esmės parodė, kad migrantai, kurie jau gyvena ES arba ketina persikelti į ES, patiria neigiamą dabartinės direktyvos trūkumų poveikį, lemiantį administracinę naštą, ilgą laukimo laiką, netikrumą ir painiavą dėl taikytinų taisyklių ir rezultatų. Tai gali atgrasyti migrantus nuo prašymo suteikti jiems ES ilgalaikio gyventojo statusą. Su ES ilgalaikio gyventojo statusu susijusioms teisėms taikomi apribojimai, ypač susiję su šeimos susijungimu ir judumu ES viduje, gali pakenkti ES patrauklumui trečiųjų šalių piliečių akyse ir riboti jų integraciją į priimančiąsias visuomenes. Tai taip pat daro netiesioginį poveikį kilmės šalims, nes dėl nepakankamos jų piliečių integracijos priimančiosiose šalyse gali sumažėti piniginių perlaidų.

Pasiūlyme atsižvelgta į visas pagrindines per konsultacijas nustatytas problemas ir juo šios problemos sprendžiamos.

•    Tiriamųjų duomenų rinkimas ir naudojimas

Direktyvos peržiūros poveikio vertinimas buvo paremtas išorės rangovo atliktu tyrimu 25 . Be to, dėl direktyvos peržiūros konsultuotasi su keliomis ekspertų grupėmis: 2021 m. kovo 2 d. – migrantų nuomonės migracijos, prieglobsčio ir integracijos srityje ekspertų grupe, 2021 m. kovo 10 d. – Europos valstybinių užimtumo tarnybų tinklu, 2021 m. balandžio 14 d. – neformalia Komisijos ekonominės migracijos ekspertų grupe ir 2021 m. balandžio 29 d. – ES teisėtos migracijos specialistų tinklu. Taip pat konsultuotasi su Europos migracijos tinklu, pateikiant ad hoc užklausą 26 .

•    Poveikio vertinimai

Rengiant pasiūlymą atliktame poveikio vertinime įvertintos keturios politikos galimybės ir pateiktos įvairios vis platesnio užmojo politikos priemonės:

1 galimybė – direktyvos veiksmingumo didinimo veiksmai. Ši politikos galimybė apėmė su teisėkūra nesusijusius veiksmus, kuriais siekiama pagerinti direktyvos taikymą ir skatinti ES ilgalaikio gyventojo statusą nekeičiant teisės aktų.

2 galimybė – tikslinė direktyvos peržiūra. Ši politikos galimybė apėmė keletą tikslinių direktyvos pakeitimų, kuriais siekiama sukurti veiksmingesnę, nuoseklesnę ir teisingesnę sistemą ES ilgalaikio gyventojo statusui įgyti, visų pirma užtikrinant vienodas sąlygas su lygiagrečiais nacionaliniais statusais, ir gerinti ilgalaikių gyventojų bei jų šeimos narių teises, įskaitant geresnę teisę į judumą ES viduje.

3 galimybė – platesnio masto direktyvos peržiūra taikant teisėkūros procedūrą. Ši politikos galimybė apėmė tikslinius 2 galimybės pakeitimus, kartu sudarant palankesnes sąlygas įgyti ES ilgalaikio gyventojo statusą. Pasirinkus šią galimybę, visų pirma valstybėms narėms būtų leidžiama sutrumpinti ES ilgalaikio gyventojo statusui įgyti reikalingą gyvenimo šalyje laikotarpį nuo penkerių iki trejų metų (užtikrinant, kad Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai, kurie pagal ES teisę naudojasi laisvo judėjimo teisėmis, neatsidurtų mažiau palankioje padėtyje nei trečiųjų šalių piliečiai) ir sumuoti gyvenimo laikotarpius skirtingose valstybėse narėse. Be to, būtų paaiškintos su ekonominiais ištekliais ir integracija susijusios sąlygos.

4 galimybė – esminė direktyvos peržiūra taikant teisėkūros procedūrą, kuria sukuriamas vienas ES nuolatinio gyventojo statusas. Šia galimybe nustatomas visiškai suderintas ES nuolatinio gyventojo statusas, panaikinant lygiagrečias nacionalines schemas, sutrumpinant statusui įgyti reikalingą gyvenimo šalyje laikotarpį (tai turi taikyti visos valstybės narės) ir savaime suteikiant teisę judėti ir gyventi antrojoje valstybėje narėje, taikant sąlygas, panašias į tas, kurios taikomos ES piliečiams, besinaudojantiems laisvo judėjimo teisėmis.

Remiantis socialinio ir ekonominio poveikio, veiksmingumo ir efektyvumo vertinimu, tinkamiausia politikos galimybė yra 3 galimybė – platesnio masto direktyvos peržiūra taikant teisėkūros procedūrą. Tinkamiausia galimybė apima daug politikos priemonių, kuriomis būtų pašalinta dauguma direktyvoje nustatytų trūkumų.

Tikimasi, kad tinkamiausia galimybė turės labai teigiamą socialinį ir ekonominį poveikį. Ekonominis poveikis grindžiamas lūkesčiu, kad daugiau trečiųjų šalių piliečių galės naudotis ES ilgalaikio gyventojo statusu ir su juo susijusiomis teisėmis ir didesnė trečiųjų šalių piliečių dalis persikels į antrąją valstybę narę. Dėl to iš esmės padidėtų mokestinės pajamos, našumas ir vartojimas, taip pat ekonomikos augimas. Taip pat tikimasi, kad dėl didesnio darbo užmokesčio didės ir perlaidos kaip ilgalaikių gyventojų pajamų dalis.

Be to, tinkamiausia politikos galimybė visiškai atitiktų Komisijos naujame Migracijos ir prieglobsčio pakte nustatytus politikos tikslus. Taip pat būtų užtikrintas papildomas suderinamumas su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika.

Manoma, kad tinkamiausia galimybė taip pat padės geriausiai suderinti įvairių suinteresuotųjų šalių lūkesčius, todėl politiniu požiūriu ji yra pati tinkamiausia. Šiuo požiūriu poveikio vertinime išryškėjo tai, kad nuomonės dėl pridėtinės vertės, kurią suteiktų ES ilgalaikio gyventojo statusui gauti reikalingo laikotarpio sutrumpinimas nuo penkerių iki trejų metų, išsiskyrė. Kadangi šiuo etapu negalima tiksliai nustatyti, kokiu mastu toks laikotarpio sutrumpinimas veiksmingai padėtų skatinti ilgam ES įsikurti ketinančių trečiųjų šalių piliečių integracijos procesą, šiuo pasiūlymu reikalaujamas gyvenimo laikotarpis nekeičiamas – jis ir toliau yra penkeri metai.

Visų pirma akivaizdu, kad trečiųjų šalių piliečiai integruodamiesi vis dar patiria sunkumų visose valstybėse narėse, priklausomai ne tik nuo to, kaip jie atvyko, kokio lygio yra jų įgūdžiai, kalbos žinios ir koks jų išsilavinimas, bet ir nuo valstybių narių taikomų paramos priemonių lygio 27 . Dėl šios priežasties ES valstybėse narėse šiuo metu nėra vienodų su trečiųjų šalių piliečių integracija susijusių sąlygų, tad joms užtikrinti reikėtų suderinto požiūrio į ES ilgalaikio gyventojo statusui gauti reikalingo laikotarpio sutrumpinimą. Nors poveikio vertinime apsvarstyta galimybė leisti valstybėms narėms sutrumpinti gyvenimo laikotarpį iki trejų metų remiantis neprivalomu požiūriu, Komisija šią galimybę atmetė, kad būtų išvengta netolygumo direktyvos taikymo srityje, kuris galėtų atsirasti ją pasirinkus.

Padedant 2021–2027 m. Integracijos ir įtraukties veiksmų planu ES lygmeniu sukurtai sistemai, ES ir jos valstybės narės įgyvendina daugybę priemonių, kuriomis siekiama palengvinti ir paspartinti trečiųjų šalių piliečių integraciją ir įtrauktį, o Komisija vykdo šioje srityje daromos pažangos stebėseną 28 . Remdamasi šia stebėsena ir nuodugniu vertinimu, kokį poveikį su leidimais gyventi susietos teisės turi trečiųjų šalių piliečių integracijai valstybėse narėse, Komisija peržiūrės ES ilgalaikio gyventojo statusui įgyti reikalingo gyvenimo laikotarpio klausimą, kad turėtų daugiau informacijos galimybės sutrumpinti penkerių metų ribą svarstymui. Šis vertinimas bus pateiktas pirmoje ataskaitoje dėl naujos redakcijos direktyvos taikymo, kuri turės būti priimta per dvejus metus pasibaigus perkėlimo į nacionalinę teisę laikotarpiui.

Nors pasiūlyme reikalingas penkerių metų gyvenimo laikotarpis išlaikomas kaip bendroji taisyklė, vis dėlto nustatomi du svarbūs pokyčiai, kurie suteiktų Europos pridėtinę vertę, nes būtų labai palengvintas ES ilgalaikio gyventojo statuso įgijimas judumo tarp valstybių narių situacijose. Pirma, Komisija siūlo sumuoti gyvenimo skirtingose valstybėse narėse laikotarpius, kad būtų pasiekta penkerių metų riba. Antra, tiems asmenims, kurie jau turi ES ilgalaikio gyventojo statusą vienoje valstybėje narėje, reikėtų tik trejų metų, kad jie galėtų įgyti šį statusą antrojoje valstybėje narėje.

Reglamentavimo patikros valdybos nuomonė

2021 m. rugsėjo 22 d. poveikio vertinimas buvo pateiktas Reglamentavimo patikros valdybai, o 2021 m. spalio 20 d. buvo surengtas posėdis. 2021 m. spalio 25 d. Valdyba vertinimui pritarė su išlygomis. Valdyba atkreipė dėmesį į tam tikrus poveikio vertinimo aspektus, į kuriuos reikėtų atsižvelgti. Konkrečiai, Valdyba paprašė išsamiau paaiškinti šios iniciatyvos taikymo sritį ir jos ryšį su Vieno leidimo direktyvos peržiūra. Be to, Valdyba paprašė geriau atskleisti pagrindinius politikos pasirinkimo galimybių skirtumus ir geriau išanalizuoti, ar galimi alternatyvūs požiūriai į siūlomas priemones. Valdyba taip pat paprašė paaiškinti, kaip valstybėms narėms taikomos neprivalomos priemonės paveiks direktyvos veiksmingumą. Galiausiai Valdyba paprašė papildomos analizės ir įrodymų dėl padėties darbo rinkoje patikrinimo, atliekamo persikeliant į antrąją valstybę narę, galimo panaikinimo poveikio.

Į šias ir kitas išsamesnes Valdybos pateiktas pastabas buvo atsižvelgta galutiniame poveikio vertinimo variante, kuriame visų pirma aiškiau aprašoma nustatyta problema ir iniciatyvos tikslai, taip pat tai, kaip tos problemos būtų sprendžiamos ir tų tikslų būtų siekiama skirtingomis politikos galimybėmis. Į Valdybos pastabas taip pat atsižvelgta siūlomoje direktyvoje.

•    Reglamentavimo kokybė ir supaprastinimas

Ši iniciatyva buvo įtraukta į 2021 m. Komisijos darbo programos II priedą 29 , todėl ji yra Reglamentavimo kokybės ir rezultatų programos (REFIT) dalis.

Pateiktos sumos yra vidutinė visų vidutinių metinių išlaidų, sutaupytų taikant į tinkamiausią galimybę įtrauktas priemones, vertė.

•    Pagrindinės teisės

Ši iniciatyva atitinka Pagrindinių teisių chartiją ir ja sustiprinamos kai kurios joje įtvirtintos teisės. Ji padeda stiprinti konkrečias pagrindines teises, visų pirma: teisę nebūti diskriminuojamam (21 straipsnis), teisę į šeimos ir profesinį gyvenimą (33 straipsnis) ir teisę į socialinę apsaugą bei socialinę paramą (34 straipsnis).

4.    POVEIKIS BIUDŽETUI

Poveikio Europos Sąjungos biudžetui nėra.

5.    KITI ELEMENTAI

•    Įgyvendinimo planai ir stebėsena, vertinimas ir ataskaitų teikimo tvarka

Komisija tikrins, ar nauja redakcija išdėstyta direktyva tinkamai ir veiksmingai perkelta į visų dalyvaujančių valstybių narių nacionalinę teisę. Įgyvendinimo etapu Komisija rengs reguliarius kontaktinio komiteto susitikimus su visomis valstybėmis narėmis. Komisija periodiškai teiks Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą, kurioje bus įvertintas Ilgalaikių gyventojų direktyvos įgyvendinimas, veikimas ir poveikis.

Direktyvos taikymas bus stebimas atsižvelgiant į svarbiausius veiklos tikslus, naudojant įvairius aktualius ir išmatuojamus rodiklius, grindžiamus lengvai prieinamais, pripažintais ir patikimais duomenų šaltiniais. Pagal persvarstytą direktyvą privaloma teikti daugiau įvairios informacijos, siekiant geriau užtikrinti, kad informacija būtų pateikiama laiku ir patikima. Eurostato ir kompetentingų nacionalinių statistikos institucijų paskelbti oficialūs Europos ir nacionaliniai statistiniai duomenys turėtų būti kuo labiau naudojami išduotų ES ilgalaikių leidimų gyventi (taip pat nacionalinių ilgalaikių leidimų gyventi atžvilgiu) skaičiui stebėti ir, kai įmanoma, trečiųjų šalių piliečių, besinaudojančių judumu ES viduje ir apykaitine migracija, skaičiui stebėti. Be to, Komisija toliau prašys esamų ES agentūrų ir tinklų, pavyzdžiui, Pagrindinių teisių agentūros ir Europos migracijos tinklo, paramos. Taip pat Komisija toliau pasitelks esamas ekspertų grupes, kurios prisidėjo prie poveikio vertinimo.

•    Aiškinamieji dokumentai (direktyvoms)

Atsižvelgiant į tai, kad pasiūlyme yra daugiau teisinių pareigų, palyginti su dabartine direktyva, reikės aiškinamųjų dokumentų, įskaitant nacionalinių nuostatų ir direktyvos atitikties lentelę, pateikiamą kartu su pranešimu apie perkėlimo į nacionalinę teisę priemones, kad būtų galima aiškiai nustatyti perkėlimo į nacionalinę teisę priemones, kurias valstybės narės įtraukė į esamus teisės aktus.

•    Išsamus konkrečių pasiūlymo nuostatų paaiškinimas

I SKYRIUS. BENDROSIOS NUOSTATOS

1–3 straipsniai

Šiame skyriuje nustatomas pasiūlymo dalykas, apibrėžtys ir taikymo sritis. Pagrindinis pokytis pasiūlyme dėl naujos redakcijos direktyvos susijęs su direktyvos taikymo sritimi, nes yra panaikinta išimtis, susijusi su „tais atvejais, kai <...> leidimas gyventi yra oficialiai apribotas“, nes dėl jos aiškinimo atsirado teisinio netikrumo valstybėms narėms direktyvą perkeliant į nacionalinę teisę ir ją taikant.

II SKYRIUS.    ILGALAIKIO GYVENTOJO STATUSAS VALSTYBĖJE NARĖJE

4 straipsnis

Šiame straipsnyje nustatomos taisyklės dėl ES ilgalaikio gyventojo statusui įgyti reikalingo gyvenimo laikotarpio apskaičiavimo. Pasiūlymu dėl naujos redakcijos direktyvos nustatomas papildomas pakeitimas, kuriuo siekiama leisti trečiųjų šalių piliečiams sumuoti gyvenimo skirtingose valstybėse narėse laikotarpius, jeigu jie dvejus metus teisėtai ir nepertraukiamai gyveno valstybės narės, kurioje pateiktas prašymas, teritorijoje. Šia nauja nuostata bus skatinamas trečiųjų šalių piliečių judumas ES viduje, nes jie galės remtis savo gyvenimu skirtingose valstybėse narėse ir per trumpesnį laikotarpį įgyti ES ilgalaikio gyventojo statusą.

Pasiūlyme aiškiai nustatyta, kad, norint įgyti ES ilgalaikio gyventojo statusą, bus visapusiškai atsižvelgiama į bet kokį pagal Sąjungos arba nacionalinę teisę išduotos trumpalaikės vizos arba leidimo gyventi turėtojo gyvenimo laikotarpį, įskaitant gyvenimo remiantis į dabartinės direktyvos taikymo sritį neįtrauktu pagrindu arba statusu laikotarpius, pavyzdžiui, kai asmuo gyvena studijų ar profesinio mokymo tikslais arba kaip asmuo, kuriam suteikta nacionalinė arba laikina apsauga, arba gyvena pradžioje remiantis tik laikinais pagrindais. Šia nuostata siekiama įtraukti atvejus, kai trečiosios šalies pilietis, kuris anksčiau gyveno remdamasis į direktyvos taikymo sritį neįtrauktu pagrindu arba statusu (pvz., kaip studentas), vėliau gyvena remdamasis į direktyvos taikymo sritį įtrauktu pagrindu arba statusu (pvz., kaip darbuotojas). Tokiais atvejais skaičiuojant penkerių metų laikotarpį bus galima įskaičiuoti visus gyvenimo laikotarpius, pvz., studijuojant, jeigu visą tą laiką gyventa teisėtai ir nepertraukiamai.

Gyvenimas valstybėje narėje turi būti teisėtas ir nepertraukiamas. Siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimo ES ilgalaikio gyventojo statusu rizikai, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų tinkamai stebima atitiktis reikalavimui dėl teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo valstybės narės teritorijoje visų kategorijų trečiųjų šalių piliečių atveju. Ši rizika ypač aktuali tų trečiųjų šalių piliečių, kurie turi leidimą gyventi, išduotą bet kokios rūšies investicijų valstybėje narėje pagrindu, atveju, nes išduodant šiuos leidimus gyventi ne visada taikomas reikalavimas nepertraukiamai fiziškai būti valstybėje narėje arba taikomas tik reikalavimas, kad investuotojai ribotą laiką būtų valstybėje narėje.

Siekiant užkirsti kelią šiai rizikai, valstybės narės turėtų sugriežtinti gyvenamosios vietos reikalavimo patikras, visų pirma nagrinėdamos prašymus suteikti ES ilgalaikio gyventojo statusą, gautus iš trečiųjų šalių piliečių, turinčių ir (arba) turėjusių investicijų pagrindu išduotą leidimą gyventi, tais atvejais, kai išduodant tokius leidimus nebuvo taikomas reikalavimas dėl nepertraukiamo fizinio buvimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje arba buvo taikomas reikalavimas dėl investuotojo buvimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje ribotą laiką. Pasiūlymas taip pat apima nuostatą, pagal kurią sumuojant gyvenimo skirtingose valstybėse narėse laikotarpius valstybėms narėms neleidžiama atsižvelgti į laikotarpius, kai asmuo gyveno turėdamas leidimą gyventi, išduotą bet kokių investicijų kitoje valstybėje narėje pagrindu. Ši nuostata įtraukta siekiant sumažinti tokių schemų patrauklumą ir ja atsižvelgiama į tai, kad ne visos valstybės narės reglamentavo šios kategorijos leidimus gyventi 30 .

5 straipsnis

Šiame straipsnyje nustatomos ES ilgalaikio gyventojo statuso įgijimo sąlygos. Prašymą teikiantys asmenys turi įrodyti, kad turi pakankamai išteklių ir sveikatos draudimą, kad netaptų našta valstybei narei, ir iš jų gali būti reikalaujama laikytis integracijos sąlygų. Pasiūlymu nustatomos papildomos nuostatos, kuriomis siekiama jas paaiškinti ir apriboti valstybių narių veiksmų laisvę, kodifikuojant Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką.

Kalbant apie išteklių sąlygą, pagal ES Teisingumo Teismo praktiką (Chakroun, C-578/08 ir X prieš Belgische Staat, C-302/18), valstybės narės gali nurodyti tam tikrą sumą kaip orientacinę sumą, tačiau negali nustatyti minimalių pajamų lygio, žemiau kurio atmetami visi prašymai suteikti ES ilgalaikio gyventojo statusą, neatsižvelgiant į faktinį kiekvieno prašytojo padėties tyrimą. Atlikdamos stabilių ir reguliarių išteklių vertinimą, valstybės narės gali atsižvelgti į tokius veiksnius, kaip įnašai į pensijų sistemą ir su mokesčiais susijusių įsipareigojimų vykdymas. Sąvoka „ištekliai“ susijusi ne tik su prašymą suteikti ES ilgalaikio gyventojo statusą pateikusio asmens „nuosavais ištekliais“, bet ir gali apimti išteklius, kuriuos šiam prašytojui suteikė trečiasis asmuo, jeigu, atsižvelgiant į konkretaus prašymą pateikusio asmens individualias aplinkybes, jie laikomi stabiliais, reguliariais ir pakankamais.

Valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė reikalauti, kad asmenys, prašantys suteikti ES ilgalaikio gyventojo statusą, atitiktų integracijos sąlygas, pavyzdžiui, reikalauti, kad jie išlaikytų pilietinės integracijos arba kalbos egzaminą. Tačiau, vadovaujantis ES Teisingumo Teismo praktika (P & S, C-579/13), šio reikalavimo įgyvendinimo priemonės neturėtų kelti pavojaus tikslui skatinti trečiųjų šalių piliečių integraciją, atsižvelgiant visų pirma į pilietinės integracijos egzaminui išlaikyti reikalingų žinių lygį, tam egzaminui pasirengti būtinų kursų ir medžiagos prieinamumą, trečiųjų šalių piliečiams taikomų dalyvavimo egzamine registracijos mokesčių dydį arba į konkrečių individualių aplinkybių, pavyzdžiui, amžiaus, neraštingumo ar išsilavinimo lygio, nagrinėjimą.

6 straipsnis

Šiame straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės gali atsisakyti suteikti ES ilgalaikio gyventojo statusą viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo sumetimais, kaip jau numatyta Direktyvoje 2003/109/EB.

7 straipsnis

Šiame straipsnyje nustatomos administracinės statuso įgijimo procedūros, panašios į tas, kurios jau numatytos Direktyvoje 2003/109/EB. Į pasiūlymą dėl naujos redakcijos direktyvos įtraukta nauja nuostata, kuria išsamiau reglamentuojami atvejai, kai pateikti dokumentai arba kartu su prašymu pateikta informacija yra nepakankami arba neišsamūs, panaši į tai, kas jau numatyta kitose naujesnėse ES direktyvose dėl teisėtos migracijos.

8 straipsnis

Šiame straipsnyje nustatomos leidimo gyventi, kuriuo patvirtinamas ES ilgalaikio gyventojo statusas, išdavimo taisyklės. Pasiūlyme dėl naujos redakcijos direktyvos leidimas pervadinamas į „ES ilgalaikį leidimą gyventi“.

9 straipsnis

Šiame straipsnyje nustatomos privalomos ir neprivalomos statuso panaikinimo ir praradimo priežastys, kaip jau numatyta Direktyvoje 2003/109/EB. Pasiūlymu dėl naujos redakcijos direktyvos išplečiama galimybė ES ilgalaikiams gyventojams išvykti iš Sąjungos teritorijos neprarandant ES ilgalaikio gyventojo statuso, pratęsiant nebuvimo laikotarpį nuo dabartinių 12 iki 24 mėnesių. Šiuo pakeitimu siekiama skatinti apykaitinę ES ilgalaikių gyventojų migraciją visų pirma tam, kad jie galėtų investuoti savo kilmės šalyse ir dalytis Sąjungoje įgytomis žiniomis ir įgūdžiais, taip pat laikinai grįžti į savo šalis dėl asmeninių ir šeiminių aplinkybių.

Ilgesnio nebuvimo atveju valstybės narės turėtų nustatyti supaprastintą ES ilgalaikio gyventojo statuso pakartotinio įgijimo procedūrą. Siekiant užtikrinti didesnį teisinį tikrumą ir skatinti apykaitinę migraciją, pasiūlymu dėl naujos redakcijos direktyvos reglamentuojamos pagrindinės tokios procedūros sąlygos, kurios pagal Direktyvą 2003/109/EB reglamentuojamos nacionalinės teisės aktais. Pagal pasiūlymą valstybės narės gali nuspręsti nereikalauti, kad būtų įvykdytos sąlygos, susijusios su gyvenimo trukme, ištekliais ir sveikatos draudimu. Bet kuriuo atveju valstybės narės neturėtų reikalauti, kad trečiųjų šalių piliečiai, kurie kreipiasi dėl ES ilgalaikio gyventojo statuso pakartotinio įgijimo, laikytųsi integracijos sąlygų.

Galiausiai pasiūlymu iš dalies keičiama šio straipsnio formuluotė, siekiant užtikrinti suderinamumą su Grąžinimo direktyva 2008/115/EB.

10 straipsnis

Šiame straipsnyje nustatomos procedūrinės garantijos, susijusios su atsisakymu suteikti statusą, statuso panaikinimu ar praradimu, kaip jau numatyta Direktyvoje 2003/109/EB.

11 straipsnis

Į šį straipsnį įtraukta nauja nuostata, atitinkanti naujausias ES direktyvas dėl teisėtos migracijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (Sprendimas Komisija prieš Nyderlandus, C-508/10), kuria nustatoma, kad valstybės narės gali imti mokesčius už prašymų nagrinėjimą ir kad tokių mokesčių dydis neturėtų sudaryti kliūčių gauti direktyvoje numatytą ilgalaikio gyventojo statusą ir taip pakenkti jos tikslui ir dvasiai.

12 straipsnis

Šiame straipsnyje nustatomos ES ilgalaikių gyventojų teisės į vienodą požiūrį, panašios į tas, kurios jau numatytos Direktyvoje 2003/109/EB. Pasiūlyme dėl naujos redakcijos direktyvos pateikiami trys pagrindiniai pakeitimai, kuriais siekiama sustiprinti ES ilgalaikių gyventojų teises ir pagerinti jų integracijos procesą.

Pirma, jame paaiškinama, kad ES ilgalaikiai gyventojai turėtų turėti tokią pačią teisę įsigyti privatų būstą kaip ir piliečiai. Teisė įsigyti privatų būstą yra ypač svarbi atsižvelgiant į pagrindinį šios direktyvos tikslą – ES ilgalaikių gyventojų integraciją į priimančiąją visuomenę. Galimybė turėti savo būstą yra veiksnys, galintis prisidėti prie trečiųjų šalių piliečių, nusprendusių įsitvirtinti ES valstybėje narėje, integracijos.

Antra, šiuo straipsniu socialinės apsaugos apibrėžtis ir teisė į pensijų bei išmokų šeimai eksportą suderinama su naujausių teisėtos migracijos direktyvų nuostatomis. Visų pirma daroma nuoroda į Reglamentą (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos apibrėžties (1 dalies d punktas). Į trečiąją šalį persikeliantys ES ilgalaikiai gyventojai arba maitintojo netekę tokių gyventojų šeimos nariai turėtų gauti įstatymuose numatytas pensijas tokiomis pačiomis sąlygomis ir tokio paties dydžio kaip ir atitinkamų valstybių narių piliečiai, kai tokie piliečiai persikelia į trečiąją šalį, kaip nustatyta kitose teisėtos migracijos direktyvose (6 dalis).

Galiausiai pasiūlymu ES ilgalaikiams gyventojams suteikiamos vienodos galimybės gauti socialinę apsaugą ir socialinę paramą, panaikinant galimybę valstybėms narėms apriboti jas galimybe gauti „pagrindines išmokas“.

13 straipsnis

Šiame straipsnyje nustatomos taisyklės, kuriomis užtikrinama sustiprinta apsauga nuo sprendimų, kuriais nutraukiamas ES ilgalaikių gyventojų teisėtas buvimas. Atsižvelgiant į tai, kad priėmus Direktyvą 2008/115 valstybėse narėse galioja bendros taisyklės dėl neteisėtai valstybės narės teritorijoje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos, šio straipsnio formuluotė turi būti iš dalies pakeista. Sustiprinta apsauga: galimybės nutraukti teisėtą ES ilgalaikių gyventojų buvimą apribojimas – jis nutrauktinas tik tuo atveju, jei jie kelia realią ir pakankamai didelę grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Be to, numatyta, kad sprendimai, kuriais nutraukiamas ES ilgalaikių gyventojų teisėtas buvimas, neturėtų būti grindžiami ekonominiais sumetimais.

14 straipsnis

Šiame straipsnyje nustatyta, kad kartu su ES ilgalaikiu leidimu gyventi valstybės narės turi teisę išduoti nacionalinius nuolatinius arba neriboto galiojimo leidimus gyventi. Tačiau į pasiūlymą dėl naujos redakcijos direktyvos įtrauktos naujos nuostatos, kuriomis siekiama užtikrinti vienodas ES ilgalaikio leidimo gyventi ir nacionalinių leidimų nuolat gyventi išdavimo sąlygas, kad trečiųjų šalių piliečiai turėtų realią galimybę rinktis iš šių dviejų leidimų. Valstybės narės visų pirma užtikrina, kad: ES statusui įgyti taikomi reikalavimai dėl integracijos ir išteklių nebūtų griežtesni nei dėl nacionalinio statuso įgijimo taikomi reikalavimai (5 straipsnio 3 dalis); ES leidimų prašantys asmenys mokėtų tokio paties dydžio mokesčius už jų prašymų nagrinėjimą kaip ir asmenys, prašantys išduoti nacionalinius leidimus (11 straipsnis); ES ilgalaikio gyventojo statuso turėtojams būtų taikomos procesinės garantijos ir teisės būtų ne mažesnės nei nacionalinių nuolatinių arba neriboto galiojimo leidimų gyventi turėtojams taikomos procesinės garantijos ir teisės (10 straipsnio 3 dalis, 12 straipsnio 8 dalis, 15 straipsnio 6 dalis). Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad ES ilgalaikio leidimo gyventi atveju būtų vykdoma tokio pat lygio informavimo, skatinimo ir reklamos veikla, kokia yra vykdoma nacionalinių nuolatinių arba neriboto galiojimo leidimų gyventi atveju (27 straipsnis). Nuolatinių arba neriboto galiojimo nacionalinių leidimų turėtojams, kurie kreipiasi dėl ES ilgalaikio leidimo gyventi, taikoma supaprastinta procedūra (7 straipsnio 4 dalis).

15 straipsnis

Į šį straipsnį įtrauktos naujos nuostatos, kuriomis siekiama palengvinti ES ilgalaikių gyventojų šeimos susijungimą, nukrypstant nuo bendrųjų Direktyvos 2003/86/EB taisyklių. Visų pirma valstybės narės neturėtų taikyti sąlygų, susijusių su integracija šeimos susijungimo tikslu, nes laikoma, kad ES ilgalaikiai gyventojai ir jų šeimos yra integruoti į priimančiąją visuomenę, ir neturėtų taikyti jokių laiko apribojimų, susijusių su šeimos narių patekimu į darbo rinką.

Be to, šiame straipsnyje nustatomos konkrečios ES ilgalaikio gyventojo statuso įgijimo taisyklės, taikomos ES ilgalaikių gyventojų vaikams, gimusiems arba įvaikintiems ES ilgalaikį leidimą gyventi išdavusios valstybės narės teritorijoje, nes šiuo metu tokio statuso suteikimas vaikams nėra reglamentuojamas jokiais ES teisės aktais. Kadangi turėtų būti gerbiamas šeimos gyvenimas, o jo apsauga yra vienas esminių ES ilgalaikių gyventojų integracijos aspektų, jų vaikai, gimę arba įvaikinti ES ilgalaikį leidimą gyventi išdavusios valstybės narės teritorijoje, turėtų savaime įgyti ES ilgalaikio gyventojo statusą toje valstybėje narėje, netaikant reikalavimo dėl ankstesnio gyvenimo joje.

III SKYRIUS.    GYVENIMAS KITOSE VALSTYBĖSE NARĖSE

16–18 straipsniai

Šiuose straipsniuose nustatomos pagrindinės ES ilgalaikių gyventojų ir jų šeimos narių judumo ES viduje taisyklės ir sąlygos. Šiuo pasiūlymu dėl naujos redakcijos direktyvos siekiama sudaryti palankesnes sąlygas judumui ES viduje, pašalinant tam tikras kliūtis, kurios jam iki šiol trukdė. Visų pirma antrajai valstybei narei nebeturėtų būti suteikta teisė tikrinti padėtį darbo rinkoje nagrinėjant ES ilgalaikių gyventojų pateiktus prašymus dėl ekonominės veiklos vykdymo pagal darbo sutartį arba savarankiškai, ir turėtų būti panaikintos visos anksčiau kitose valstybėse narėse gyvenantiems ES ilgalaikiams gyventojams taikytos kvotos. Be to, ES ilgalaikiams gyventojams turėtų būti suteikta teisė pateikti prašymą dar gyvenant pirmojoje valstybėje narėje ir pradėti dirbti arba studijuoti ne vėliau kaip per 30 dienų nuo prašymo pateikimo dienos. Galiausiai, kai ES ilgalaikiai gyventojai prašo išduoti leidimą gyventi antrojoje valstybėje narėje, kad galėtų užsiimti reglamentuojamąja profesija, pagal Direktyvą 2005/36/EB ir kitus taikytinus Sąjungos ir nacionalinės teisės aktus jų profesinė kvalifikacija turėtų būti pripažįstama taip pat, kaip ir laisvo judėjimo teise besinaudojančių Sąjungos piliečių profesinė kvalifikacija.

19–20 straipsniai

Šiuose straipsniuose numatyta, kad antroji valstybė narė gali atmesti prašymus leisti gyventi šalyje viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos sumetimais, kaip jau numatyta Direktyvoje 2003/109/EB. 20 straipsnyje grėsmės visuomenės sveikatai apibrėžtis suderinama su naujausių teisėtos migracijos direktyvų nuostatomis, pateikiant kryžminę nuorodą į Šengeno sienų kodeksą.

21 straipsnis

Šiame straipsnyje nustatomos administracinės teisės gyventi antrojoje valstybėje narėje įgijimo procedūros, panašios į tas, kurios jau numatytos Direktyvoje 2003/109/EB. Pasiūlyme dėl naujos redakcijos direktyvos nustatomas trumpesnis terminas (90 dienų + 30 dienų išimtinėmis aplinkybėmis), atsižvelgiant į naujausias teisėtos migracijos direktyvas, ir leidžiama šeimos nariams susumuoti gyvenimo skirtingose valstybėse narėse laikotarpius, kad gautų atskirą leidimą gyventi, nukrypstant nuo Direktyvos 2003/86/EB.

22–23 straipsniai

Šiuose straipsniuose nustatytos taisyklės dėl ES ilgalaikio leidimo gyventi tarptautinės apsaugos gavėjams pakeitimų ir dėl su judumu susijusių procedūrinių garantijų, kaip jau numatyta Direktyvoje 2003/109/EB su pakeitimais, padarytais Direktyva 2011/51/ES.

24 straipsnis

Šiame straipsnyje nustatyta, kad ES ilgalaikiams gyventojams ir jų šeimos nariams įgijus teisę gyventi antrojoje valstybėje narėje, jiems turėtų būti taikomos tokios pačios sąlygos, kaip ir antrosios valstybės narės piliečiams, tose pačiose srityse ir tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip nurodyta pasiūlymo 12 straipsnyje. Juo pagerinamos antrojoje valstybėje narėje gyvenančių ES ilgalaikių gyventojų ir jų šeimos narių galimybės patekti į antrosios valstybės narės darbo rinką, nes panaikinama galimybė valstybėms narėms apriboti tokias galimybes per pirmuosius 12 mėnesių. Vis dėlto, siekiant užtikrinti, kad ir toliau būtų tenkinami gyvenimo antrojoje valstybėje narėje kriterijai, antrajai valstybei narei turėtų būti leidžiama reikalauti, kad ES ilgalaikiai gyventojai ir jų šeimos nariai praneštų kompetentingoms institucijoms apie bet kokį darbdavio ar ekonominės veiklos pasikeitimą.

25 straipsnis

Šiame straipsnyje nustatomos taisyklės dėl gyventojo statuso panaikinimo antrosiose valstybėse narėse ir pareigos priimti asmenį pirmojoje valstybėje narėje, kaip jau numatyta Direktyvoje 2003/109/EB, su keliais pakeitimais, kuriais siekiama užtikrinti suderinamumą su Grąžinimo direktyva (Direktyva 2008/115/EB), kurioje nustatyti bendri standartai ir procedūros, taikytini valstybėse narėse grąžinant neteisėtai esančius trečiųjų šalių piliečius.

26 straipsnis

Šiame straipsnyje nustatoma, kad antrojoje valstybėje narėje gyvenantiems ES ilgalaikiams gyventojams turėtų būti suteikta galimybė įgyti ES ilgalaikio gyventojo statusą antrojoje valstybėje narėje tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios yra būtinos norint įgyti šį statusą pirmojoje valstybėje narėje. Siekiant paspartinti asmenų, kurie jau integravosi kitoje ES valstybėje narėje, integraciją antrojoje valstybėje narėje, pasiūlyme dėl naujos redakcijos direktyvos nustatoma, kad reikalingas gyvenimo antrojoje valstybėje narėje laikotarpis turėtų būti treji metai. ES ilgalaikio gyventojo statuso įgijimo antrojoje valstybėje narėje tikslais neturėtų būti galima sumuoti gyvenimo skirtingose valstybėse narėse laikotarpių.

Vis dėlto antroji valstybė narė turėtų galėti laisvai nuspręsti, ar suteikti socialinę paramą arba paramą studijoms, įskaitant profesinį mokymą, kurią sudaro studentų stipendijos arba studentų paskolos, ES ilgalaikiams gyventojams, išskyrus tuos, kurie yra darbuotojai arba savarankiškai dirbantys asmenys, arba jų šeimos nariams, prieš pasibaigiant penkerių metų teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo antrojoje valstybėje narėje laikotarpiui, atsižvelgiant į tai, kad Sąjungos piliečiams, kurie naudojosi laisvo judėjimo teisėmis kitu nei darbuotojų ar savarankiškai dirbančių asmenų statuso pagrindu pagal Direktyvą 2004/38/EB arba SESV 21 straipsnį, arba jų šeimos nariams taip pat gali būti atsisakyta suteikti tokias išmokas prieš įgyjant teisę nuolat gyventi šalyje po penkerių teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo šalyje metų.

Antroji valstybė narė gali nuspręsti suteikti tokią pagalbą ES ilgalaikiams gyventojams prieš pasibaigiant penkerių metų teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo šalyje laikotarpiui, jeigu ji užtikrina, kad Sąjungos piliečiams, kurie naudojasi laisvo judėjimo teisėmis pagal Direktyvą 2004/38/EB arba SESV 21 straipsnį (išskyrus darbuotojus, savarankiškai dirbančius asmenis arba tokį statusą išlaikančius asmenis), jų šeimos nariams, taip pat trečiųjų šalių piliečiams, kurie pagal Sąjungos bei jos valstybių narių ir trečiųjų šalių susitarimą naudojasi laisvo judėjimo teise, lygiaverte Sąjungos piliečių laisvo judėjimo teisei, ir jų šeimos nariams būtų taikomos tokios pačios sąlygos.

Galiausiai prieš pasibaigiant penkerių metų teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo toje valstybėje narėje laikotarpiui, kai ES ilgalaikis gyventojas yra baigęs samdomo arba savarankiško darbo veiklą ir neturi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams ir sveikatos draudimo, kad netaptų nepriimtina našta antrosios valstybės narės socialinės paramos sistemai, jo teisėtas buvimas šalyje gali būti nutrauktas tuo pagrindu, atsižvelgiant į tai, kad Sąjungos piliečiai, kurie naudojosi laisvo judėjimo teisėmis, ir jų šeimos nariai tokiu atveju gali būti išsiunčiami prieš įgyjant teisę nuolat gyventi šalyje po penkerių teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo šalyje metų.

IV SKYRIUS. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

27 straipsnis

Šiuo nauju straipsniu valstybės narės įpareigojamos sudaryti palankesnes sąlygas prašymą pateikusiems asmenims gauti informaciją apie ES ilgalaikio gyventojo statuso ir su juo susijusių teisių įgijimą pagal naujausias teisėtos migracijos direktyvas.

28–33 straipsniai

Šiuose straipsniuose nustatomos taisyklės dėl ataskaitų teikimo, kontaktinių centrų, perkėlimo į nacionalinę teisę, įsigaliojimo ir adresatų, kaip jau numatyta Direktyvoje 2003/109/EB. 31 straipsnyje nustatyta, kad pasibaigus naujos redakcijos direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminui, Direktyva 2003/109/EB panaikinama

.

🡻 2003/109/EB (pritaikytas)

2022/0134 (COD)

Pasiūlymas

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA

dėl trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (nauja redakcija)

⌦ EUROPOS PARLAMENTAS ⌫ IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 63 straipsnio 3 ir 4 dalis ⌦ atsižvelgdami į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 79 straipsnio 2 dalies a ir b punktus ⌫ ,

atsižvelgdamai į Komisijos pasiūlymą,

teisėkūros procedūra priimamo akto projektą perdavus nacionaliniams parlamentams,

atsižvelgdamai į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę,

atsižvelgdamai į Regionų komiteto nuomonę,

laikydamiesi įprastos teisėkūros procedūros,

kadangi:

⇩ naujas

(1)Tarybos direktyva 2003/109/EB 31 buvo iš esmės keičiama 32 . Kadangi tą direktyvą reikia keisti dar kartą, dėl aiškumo ji turėtų būti išdėstyta nauja redakcija;

🡻 2003/109/EB 1 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

Siekiant laipsniškai įgyvendinti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, Europos bendrijos steigimo sutartis numato laisvą asmenų judėjimą užtikrinančių priemonių įgyvendinimą, kartu su šalutinėmis priemonėmis, susijusiomis su išorinių sienų kontrole, prieglobsčiu ir imigracija, taip pat priemonių, susijusių su prieglobsčiu, imigracija ir trečiųjų šalių piliečių teisių apsauga, įgyvendinimą.

🡻 2003/109/EB 2 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

Europos Vadovų Taryba savo specialiajame susitikime Tamperėje 1999 m. spalio 15 ir 16 d. pareiškė, kad trečiųjų šalių piliečių juridinis statusas turėtų būti derinamas su valstybių narių piliečių statusu, ir kad tam tikrą laikotarpį, kurį reikėtų nustatyti, valstybėje narėje teisėtai gyvenančiam ir turinčiam ilgalaikio gyventojo leidimą toje valstybėje narėje asmeniui būtų suteiktos tam tikros vienodos teisės, kurios kaip galima labiau atitinka Europos Sąjungos piliečių turimas teises.

🡻 2003/109/EB 3 konstatuojamoji dalis

(2)Ši direktyva gerbia pagrindines teises ir laikosišia direktyva gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi visų pirma Europos Žžmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje bei Europos Sąjungos Ppagrindinių teisių chartijoje nustatytų principų.;

🡻 2003/109/EB 4 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(3)Ttrečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai ⌦ ES ⌫ valstybių narių gyventojai, integracija yra ⌦ vienas esminių elementų ⌫ esminis elementas skatinant ekonominę ir socialinę sanglaudą, kurią Sutartis nurodo pagrindiniu Bendrijos tikslu. ⌦ kuri Sutartyje nurodyta kaip vienas pagrindinių Sąjungos tikslų; ⌫ 

🡻 2003/109/EB 5 konstatuojamoji dalis

(4)Vvalstybės narės turi įgyvendinti šios direktyvos nuostatas be diskriminacijosnediskriminuodamos lyties, rasės, odos spalvos, etninės ar socialinės kilmės, genetinių savybių, kalbos, religijos ar įsitikinimų, politinių ar kitokių nuomonių, priklausymo nacionalinei mažumai, turto, prigimties, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos pagrindu.;

🡻 2011/51/ES 2 ir 4 konstatuojamosios dalys (pritaikytas)

(5)⌦ ES ⌫ Iilgalaikio gyventojo statuso gavimo perspektyva valstybėje narėje perspektyva po tam tikro laiko yra svarbi visiškai integruojant asmenis, kuriems suteikta tarptautinė apsauga jų gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Todėl asmenys, kuriems suteikiamasuteikta tarptautinė apsauga, turėtų turėti galimybę gauti ⌦ ES ⌫ ilgalaikio gyventojo statusą valstybėje narėje, kuri jiems suteikė tarptautinę apsaugą, tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kiti trečiųjų šalių piliečiai.;

⇩ naujas

(6)trečiųjų šalių piliečiams, kuriems pagal ES teisę suteiktos laisvo judėjimo teisės, turėtų būti suteikta galimybė gauti ES ilgalaikio gyventojo statusą pagal tas pačias taisykles, kaip ir visiems kitiems trečiųjų šalių piliečiams, kuriems taikoma ši direktyva. Teisės, kurias tokie trečiųjų šalių piliečiai įgyja kaip ES ilgalaikio gyventojo statusą turintys asmenys, neturėtų daryti poveikio teisėms, kuriomis jie gali naudotis pagal Direktyvą 2004/38/EB 33 . Visos šios direktyvos nuostatos dėl asmenų, kuriems suteikta laisvo judėjimo teisė, taip pat turėtų būti taikomos trečiųjų šalių piliečiams, kurie naudojasi laisvo judėjimo teisėmis, lygiavertėmis Sąjungos piliečių teisėms pagal Sąjungos bei valstybių narių ir trečiųjų šalių arba Sąjungos ir trečiųjų šalių susitarimus;

🡻 2003/109/EB 6 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(7)Pagrindinis kriterijus, kad būtų suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas turi būti gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė ⌦ pagrindinis kriterijus suteikiant ES ilgalaikio gyventojo statusą turėtų būti gyvenimo valstybės narės teritorijoje laikotarpis ⌫. Gyvenama turiėtų būti teisėtai ir nuolat, kad būtų galima parodyti, jog žmogusasmuo įsitvirtino toje šalyje. Reikėtų numatyti prielaidas tam tikram lankstumui, kas leistų atsižvelgti į tokias aplinkybes, dėl kurių ⌦ Turėtų būti numatytas tam tikras lankstumas, kad būtų galima atsižvelgti į aplinkybes, kuriomis ⌫ asmeniui gali tekti laikinai išvykti iš tos teritorijos.;

⇩ naujas

(8)siekdamos užkirsti kelią piktnaudžiavimui įgyjant ES ilgalaikio gyventojo statusą, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų tinkamai stebimas visų kategorijų trečiųjų šalių piliečių teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo reikalavimo vykdymas. Ši rizika ypač aktuali tų trečiųjų šalių piliečių, kurie turi leidimą gyventi, išduotą bet kokios rūšies investicijų valstybėje narėje pagrindu, atveju, nes išduodant šiuos leidimus gyventi ne visada taikomas reikalavimas nuolat fiziškai būti valstybėje narėje arba investuotojams taikomas reikalavimas valstybėje narėje būti tik tam tikrą laiką. Siekdamos užkirsti kelią šiai rizikai, valstybės narės turėtų sugriežtinti teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo reikalavimo vykdymo kontrolę, visų pirma atsižvelgdamos į prašymus suteikti ES ilgalaikio gyventojo statusą, pateiktus trečiųjų šalių piliečių, gyvenančių valstybėje narėje mainais už bet kokias investicijas, pvz., kapitalo pervedimus, turto pirkimą ar nuomą, investicijas į vyriausybės obligacijas, investicijas į bendroves, dovanojamą turtą ar labdarą, kuria prisidedama prie viešųjų gėrybių, ir įnašus į valstybės biudžetą;

(9)ES ilgalaikio gyventojo statusui gauti reikalingas gyvenimo laikotarpis turėtų būti pragyventas toje pačioje valstybėje narėje, kurioje pateiktas prašymas. Tačiau, siekdamos skatinti trečiųjų šalių piliečių judumą ES viduje, valstybės narės turėtų leisti trečiųjų šalių piliečiams sumuoti gyvenimo skirtingose valstybėse narėse laikotarpius. Siekiant apriboti leidimo investuotojams gyventi šalyje programų patrauklumą, atsižvelgiant į tai, kad ne visos valstybės narės yra reglamentavusios šios kategorijos leidimus gyventi, valstybės narės, sumuodamos laikotarpius, neturėtų atsižvelgti į asmens, gavusio leidimą gyventi dėl bet kokių investicijų kitoje valstybėje narėje, gyvenimo laikotarpius;

(10)kai siekiama gauti ES ilgalaikio gyventojo statusą, turėtų būti skaičiuojamas bet koks pagal Sąjungos ar nacionalinę teisę išduotos ilgalaikės vizos arba leidimo gyventi turėtojo gyvenimo laikotarpis, įskaitant gyvenimo turint statusą ar pagrindais, kurie nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį, laikotarpius, pavyzdžiui, gyvenimo studijų ar profesinio mokymo tikslais, gyvenimo kaip nacionalinės arba laikinosios apsaugos gavėjo arba gyvenimo iš pradžių remiantis tik laikinais pagrindais, laikotarpius. Jei atitinkamas trečiosios šalies pilietis įgijo teisę gyventi, pagal kurią jam bus suteiktas ES ilgalaikio gyventojo statusas, į šiuos laikotarpius turėtų būti visapusiškai atsižvelgiama apskaičiuojant laikotarpį, kurio reikia ES ilgalaikio gyventojo statusui įgyti, su sąlyga, kad apskritai gyventa teisėtai ir nepertraukiamai;

🡻 2003/109/EB 7 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

⇨ naujas

(11)Nnorėdami gauti ⌦ ES ⌫ ilgalaikio gyventojo statusą, trečiosios šalies piliečiai turiturėtų įrodyti, kad jie turi pakankamus ištekliuspakankamų išteklių ir sveikatos draudimą, kad netaptų našta valstybei narei. ⇨ Valstybės narės tam tikrą sumą gali nurodyti kaip orientacinę, tačiau jos negali nustatyti minimalių pajamų lygio, kurio nepasiekus visi prašymai suteikti ES ilgalaikio gyventojo statusą būtų atmetami, neatsižvelgiant į faktinio konkretaus prašytojo atvejo nagrinėjimo rezultatus. ⇦ Valstybės narės, atlikdamos pastoviųstabilių ir reguliarių išteklių įvertinimą, gali atsižvelgti į tokius faktorius, veiksnius kaip įnašai į pensijų sistemą ir su mokesčiais susijusių įsipareigojimų mokestinių prievolių vykdymas. ⇨ Išteklių sąvoka turėtų būti susijusi ne tik su prašymą suteikti ES ilgalaikio gyventojo statusą pateikusio asmens nuosavais ištekliais, bet gali apimti ir išteklius, kuriuos tam prašytojui teikia trečiasis asmuo, jeigu, atsižvelgiant į konkrečias atitinkamo prašytojo aplinkybes, jie laikomi stabiliais, reguliariais ir pakankamais; ⇦

⇩ naujas

(12)valstybės narės turėtų turėti galimybę reikalauti, kad asmenys, teikiantys prašymus suteikti ES ilgalaikio gyventojo statusą, atitiktų integracijos sąlygas, pavyzdžiui, reikalauti, kad jie išlaikytų pilietinės integracijos arba kalbos egzaminą. Tačiau šio reikalavimo įgyvendinimo priemonės neturėtų kelti pavojaus tikslui skatinti trečiųjų šalių piliečių integraciją, visų pirma atsižvelgiant į žinių, kurių reikia norint išlaikyti pilietinės integracijos egzaminą, lygį, kursų ir medžiagos, reikalingų tam egzaminui pasirengti, prieinamumą, registracijos mokesčių, taikomų trečiųjų šalių piliečiams už tą egzaminą, dydį arba į konkrečias individualias aplinkybes, pavyzdžiui, amžių, neraštingumą ar išsilavinimo lygį;

🡻 2003/109/EB 8 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(13)Bbe to, ⌦ ES ⌫ ilgalaikio gyventojo statusą norintys gauti ir išlaikyti trečiosios šalies piliečiai neturėtų kelti grėsmės viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui. Viešosios tvarkos sąvoka gali apimti teistumą už rimto nusikaltimo įvykdymą.padarytą sunkų nusikaltimą;

🡻 2003/109/EB 9 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(14)Aatsisakymas suteikti ⌦ ES ⌫ ilgalaikio gyventojo statusą neturėtų būti grindžiamas ekonominiais sumetimais, ir jie nelaikomi ⌦ neturėtų būti laikomi ⌫ turinčiais įtakos atitinkamoms sąlygoms.;

🡻 2003/109/EB 10 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(15)Turi būti priimtos taisyklės, nustatančios pareiškimų ilgalaikio gyventojo statusui gauti nagrinėjimo darbo tvarką ⌦ turėtų būti išdėstytos taisyklės, reglamentuojančios prašymų suteikti ES ilgalaikio gyventojo statusą nagrinėjimo tvarką ⌫ . Ši tvarka turi būti veiksminga ir lengvai taikoma, ji turi atsižvelgti į įprastinį valstybių narių administracijos institucijų darbo krūvį, ji taip pat turi būti skaidri ir teisinga, siekiant suteikti pakankamą teisinį aiškumą su ja susijusiems asmenims ⌦ turėtų būti veiksminga ir valdoma, atsižvelgiant į įprastą valstybių narių administracijų darbo krūvį, be to, ji turėtų būti skaidri ir teisinga, kad atitinkamiems asmenims būtų suteiktas tinkamas teisinis tikrumas ⌫ . Ji neturi neturėtų būti kliudymo naudotis teise apsigyventi priemone. ⌦ neturėtų būti kliudymo naudotis teise gyventi šalyje priemone; ⌫ 

🡻 2003/109/EB 11 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(16)Ilgalaikio gyventojo statusą suteikimui patvirtinti turi būti išduotas leidimas gyventi, suteikiantis atitinkamiems asmenims galimybę lengvai ir nedelsiant įrodyti savo juridinį statusą ⌦ ES ilgalaikio gyventojo statuso įgijimas turėtų būti patvirtintas ES ilgalaikiais leidimais gyventi, kad atitinkami asmenys galėtų lengvai ir nedelsiant įrodyti savo teisinį statusą. ⌫ Tokie leidimai gyventi taip pat turi būti aukšto techninio lygioturėtų atitikti aukšto techninio lygio standartus, ypač siekiant apsaugos nuo padirbinėjimo ir klastojimo, siekiant išvengti piktnaudžiavimųo toje valstybėje narėje, kurioje gautas tas statusas ir valstybėse narėse, kuriose įgyvendinama teisė apsigyventi ⌦ šalyje ⌫ .;

⇩ naujas

(17)siekiant skatinti apykaitinę ES ilgalaikių gyventojų migraciją, visų pirma tam, kad jie galėtų investuoti savo kilmės šalyse ir dalytis Sąjungoje įgytomis žiniomis bei įgūdžiais, taip pat laikinai grįžti į savo kilmės šalis dėl asmeninių ir šeiminių aplinkybių, ES ilgalaikiams gyventojams turėtų būti leidžiama iki 24 mėnesių iš eilės būti už Sąjungos teritorijos ribų neprarandant ES ilgalaikio gyventojo statuso. Ilgesnio nebuvimo atveju valstybės narės turėtų nustatyti supaprastintą ES ilgalaikio gyventojo statuso atkūrimo procedūrą;

🡻 2003/109/EB 12 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(18)Norint sukurti autentišką dokumentą dėl ilgalaikių gyventojų integracijos į tą visuomenę, kurioje jie gyvena, su ilgalaikiais gyventojais įvairiausiais ekonominiais ir socialiniais klausimais turi būti elgiamasi šioje direktyvoje atitinkamomis nustatytomis sąlygomis lygiai taip pat, kaip ir su valstybės narės piliečiais. ⌦ Norint sukurti tikrą ES ilgalaikių gyventojų integracijos į tą visuomenę, kurioje jie gyvena, priemonę, ES ilgalaikių gyventojų ir valstybės narės piliečių traktavimas įvairiais ekonominiais ir socialiniais klausimais šioje direktyvoje nustatytomis atitinkamomis sąlygomis turėtų būti vienodas; ⌫

🡻 2011/51/ES 7 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(19)Asmenims, kuriems suteikiama tarptautinė apsauga, turėtų būti užtikrintos lygios teisės valstybėje narėje, kuri jiems suteikė tarptautinę apsaugą, nedarant poveikio teisėms ir išmokoms, numatytoms Direktyvoje, taip pat 1951 m. liepos 28 d. Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso, su pakeitimais, padarytais 1967 m. sausio 31 d. Niujorke pasirašytu protokolu (toliau – Ženevos konvencija). ⌦ vienodas požiūris į tarptautinės apsaugos gavėjus tarptautinę apsaugą jiems suteikusioje valstybėje narėje neturėtų daryti poveikio pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/95/ES 34 ir 1951 m. liepos 28 d. Konvenciją dėl pabėgėlių statuso su pakeitimais, padarytais 1967 m. sausio 31 d. Niujorke pasirašytu protokolu, (toliau – Ženevos konvencija) garantuojamoms teisėms ir lengvatoms; ⌫ 

🡻 2003/109/EB 13 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

Kalbant apie socialinę pagalbą, galimybė apriboti išmokas ilgalaikiams gyventojams, paliekant tik esmines socialines išmokas, turi būti suprantama, kad į šią sąvoką įeina nors minimalus priedas prie pajamų, pagalba ligos, nėštumo atveju, pagalba tėvams ir ilgalaikės priežiūros atveju. Tokių išmokų teikimo sąlygos turėtų būti nustatytos nacionaliniais įstatymais.

🡻 2003/109/EB 14 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

Valstybei narei ir toliau turi būti privalu suteikti galimybę nepilnamečiams naudotis švietimo sistema panašiomis sąlygomis, kokios yra nustatytos tos šalies piliečiams.

🡻 2003/109/EB 15 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

Į profesinio mokymo stipendijų sąvoką neįeina pagal socialinės pagalbos sistemą finansuojamos priemonės. Be to, galimybė gauti stipendiją gali priklausyti nuo to, ar stipendijos prašantis asmuo pats tenkina ilgalaikio gyventojo statuso suteikimo sąlygas. Kalbant apie stipendijų skyrimą, valstybės narės gali atsižvelgti į tą faktą, kad Sąjungos piliečiai gali naudotis ta pačia galimybe savo kilmės šalyje.

⇩ naujas

(20)trečiosios šalies piliečio kitoje valstybėje narėje įgyta profesinė kvalifikacija turėtų būti pripažįstama tomis pačiomis sąlygomis, kokios taikomos Sąjungos piliečiams. Į kvalifikaciją, įgytą trečiojoje šalyje, turėtų būti atsižvelgiama laikantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36/EB 35 . Šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis pagal nacionalinę teisę nustatytoms sąlygoms užsiimti reglamentuojamosiomis profesijomis;

(21)šia direktyva turėtų būti atsižvelgiama į bendrus neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartus ir procedūras valstybėse narėse, nustatytus Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB 36 ;

🡻 2003/109/EB 16 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(22)⌦ ES ⌫ Iilgalaikiams gyventojams turi būti taikomos sustiprintos apsaugos nuo išsiuntimo ⌦ sprendimų, kuriais jų buvimas nutraukimasteisėtas buvimas nutraukiamas, ⌫ priemonės. Tokia apsauga grindžiama Europos žmogaus teisių teismo sprendimuose nustatytais kriterijais. Norėdamos užtikrinti apsaugą nuo išsiuntimo, valstybės narės turi numatyti veiksmingą teisės gynimą teisine tvarka. ⌦ Valstybės narės turėtų numatyti veiksmingas teisių gynimo priemones dėl tokių sprendimų; ⌫ 

⇩ naujas

(23)sprendimai, kuriais nutraukiamas ES ilgalaikių gyventojų teisėtas buvimas, neturėtų būti grindžiami ekonominiais sumetimais;

🡻 2011/51/ES 10 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(24)Jei valstybė narė, laikydamasi Direktyvos 2003/109/EB, ketina išsiųsti šioje valstybėje narėje ilgalaikio gyventojo statusą įgijusį asmenį, kuriam buvo suteikta tarptautinė apsauga, tas asmuo turėtų būti apsaugotas nuo grąžinimo vadovaujantis Direktyva 2011/95/EB ir Ženevos konvencijos 33 straipsniu ⌦ jeigu valstybė narė ketina nutraukti asmens, kuriam suteikta tarptautinė apsauga ir kuris toje valstybėje narėje įgijo ES ilgalaikio gyventojo statusą, teisėtą buvimą šioje direktyvoje numatytu pagrindu ir jį grąžinti, tam asmeniui turėtų būti suteikta apsauga nuo grąžinimo, užtikrinama pagal Direktyvą 2011/95/ES ir Ženevos konvencijos 33 straipsnį ⌫ . Tuo tikslu, jei atitinkamam asmeniui tarptautinė apsauga suteikiama vienoje valstybėje narėje, bet jis šiuo metu gyvena įgijęs ilgalaikio gyventojo statusą kitoje valstybėje narėje, būtina numatyti, kad tas asmuo gali būti išsiųstas ⌦ kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jis šiuo metu gyvena įgijęs ilgalaikio gyventojo statusą, būtina numatyti, kad to asmens galima pareikalauti išvykti ⌫ tik į tą valstybę narę, kuri suteikė tarptautinę apsaugą, ir kad ta valstybė narė privalo priimti tą asmenį atgal, nebent grąžinimas yra leidžiamas pagal Direktyvą 2011/95/ES. Tokios pačios garantijos turėtų būti taikomos asmeniui, kuriam suteikiamasuteikta tarptautinė apsauga ir kuris gyvena antrojoje valstybėje narėje, bet dar nėra įgijęs ⌦ ES ⌫ ilgalaikio gyventojo statuso.;

🡻 2011/51/ES 11 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(25)Jei asmens, kuriam suteikiamajei asmens, kuriam suteikta tarptautinė apsauga, išsiuntimas ⌦ grąžinimas ⌫ už Sąjungos teritorijos ribų yra leidžiamas pagal Direktyvą 2011/95/ES, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad iš atitinkamų šaltinių, įskaitant tam tikrais atvejais valstybę narę, kuri suteikė tarptautinę apsaugą, būtų gauta ir atidžiai įvertinta visa informacija, siekiant užtikrinti, kad sprendimas išsiųsti ⌦ grąžinti ⌫ tą asmenį, kuriam suteikiamasuteikta tarptautinė apsauga, atitiktų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnį ir 19 straipsnio 2 dalį.;

⇩ naujas

(26)siekiant skatinti geresnę ES ilgalaikių gyventojų integraciją, turėtų būti nustatytos taisyklės dėl palankių šeimos susijungimo sąlygų ir sutuoktinių galimybės dirbti. Todėl turėtų būti nustatytos konkrečios nuo Tarybos direktyvos 2003/86/EB nukrypti leidžiančios nuostatos. Šeimos susijungimui neturėtų būti taikomos su integracija susijusios sąlygos, nes laikoma, kad ES ilgalaikiai gyventojai ir jų šeimos yra integruoti į priimančiąją visuomenę;

(27)kadangi turėtų būti gerbiamas šeimos gyvenimas ir jo apsauga yra vienas esminių ES ilgalaikių gyventojų integracijos elementų, ES ilgalaikių gyventojų vaikai, gimę arba įvaikinti ES valstybės narės, minėtiems gyventojams išdavusios ES ilgalaikį leidimą gyventi, teritorijoje, toje valstybėje narėje turėtų automatiškai įgyti ES ilgalaikio gyventojo statusą, visų pirma jiems neturėtų būti taikomas ankstesnio gyvenimo laikotarpio reikalavimas;

🡻 2003/109/EB 17 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

⇨ naujas

(28)⌦ ES ⌫ Iilgalaikio gyventojo statuso įgijimo sąlygų suderinimas skatina valstybių narių savitarpio pasitikėjimą. ⇨ Tačiau šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis valstybių narių teisei išduoti kitus nei ES ilgalaikis leidimas gyventi nuolatinius arba neriboto galiojimo leidimus gyventi. ⇦ Kai kurios valstybės narės išduoda nuolatinio arba neriboto galiojimo leidimus palankesnėmis sąlygomis, nei numatyta šioje direktyvoje. Sutartis neatmeta galimybės taikyti palankesnes nacionalines nuostatas. Tačiau, siekiant šios direktyvos tikslų, turėtų būti nustatyta, kad palankesnėmis sąlygomis išduoti leidimai nesuteikia teisės gyventi kitoje valstybėje narėje. ⇨ Tokie nacionaliniai leidimai gyventi neturėtų suteikti teisės gyventi kitose valstybėse narėse;
 ⇦ 

⇩ naujas

(29) valstybės narės turėtų užtikrinti vienodas ES ilgalaikių leidimų gyventi ir nacionalinių nuolatinių arba neriboto galiojimo leidimų gyventi sąlygas, kiek tai susiję su procedūrinėmis teisėmis ir teisėmis į vienodą požiūrį, procedūromis ir galimybe gauti informaciją. Visų pirma valstybės narės turėtų užtikrinti, kad ES ilgalaikiams gyventojams ir jų šeimos nariams suteikiamų procedūrinių garantijų ir teisių lygis nebūtų žemesnis už procedūrinių garantijų ir teisių, kuriomis naudojasi asmenys, turintys nacionalinius nuolatinius arba neriboto galiojimo leidimus gyventi, lygį. Valstybės narės taip pat turėtų užtikrinti, kad prašymą suteikti ES ilgalaikį leidimą gyventi teikiančių asmenų už jų prašymų nagrinėjimą nebūtų reikalaujama mokėti didesnius mokesčius nei tie, kuriuos reikalaujama mokėti prašymus išduoti nacionalinius leidimus gyventi teikiančių asmenų. Galiausiai valstybės narės turėtų vykdyti tokio paties lygio informavimo, propagavimo ir reklamos veiklą, susijusią su ES ilgalaikiu leidimu gyventi, kokia vykdoma ir nacionalinių nuolatinių arba neriboto galiojimo leidimų gyventi atveju; tai, pavyzdžiui, nacionalinėse interneto svetainėse teikiama informacija apie teisėtą migraciją ir informavimo kampanijos, taip pat mokymo programos, teikiamos kompetentingoms migracijos institucijoms;

🡻 2003/109/EB 18 konstatuojamoji dalis

⇨ naujas

(30)⇨ turėtų būti sudarytos palankesnės sąlygos ES ilgalaikiams gyventojams gyventi kitose valstybėse narėse. ⇦ Sąlygų, pagal kurias trečiųjų šalių piliečiai, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, gali įgyti teisę gyventi kitoje valstybėje narėje, sukūrimas turėtų veiksmingai prisidėti kuriant vidaus rinkos erdvę, kurioje užtikrintas laisvas asmenų judėjimas. ⌦ Nustatytos sąlygos, kuriomis trečiųjų šalių piliečiai, kurie yra ES ilgalaikiai gyventojai, gali įgyti teisę gyventi kitoje valstybėje narėje, turėtų padėti veiksmingai kurti vidaus rinką kaip erdvę, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas. ⌫
 Tai taip pat galėtų tapti reikšmingu mobilumo faktoriumi, ypač Sąjungos darbo rinkoje. ⇨ Trečiųjų šalių piliečių, kurie jau yra ES ilgalaikiai gyventojai vienoje valstybėje narėje, profesinis ir geografinis judumas turėtų būti pripažįstamas kaip svarbus darbo rinkos veiksmingumo Sąjungoje didinimo, kvalifikuotų darbuotojų trūkumo problemos sprendimo ir regionų pusiausvyros sutrikimų kompensavimo veiksnys; ⇦ 

🡻 2011/51/ES 5 konstatuojamoji dalis

(31)Aatsižvelgiant į asmenų, kuriems suteikiamasuteikta tarptautinė apsauga, teisę gyventi kitoje valstybėje narėjekitose valstybėse narėse nei toje, kuri jiems suteikė tarptautinę apsaugą, būtina užtikrinti, kad tos kitos valstybės narės būtų informuotos apie atitinkamų asmenų apsaugos aplinkybes, kad jos galėtų vykdyti savo pareigas ⌦ prievoles ⌫ dėl negrąžinimo principo.;

🡻 2011/51/ES 9 konstatuojamoji dalis

(32)Aatsakomybės už asmenų, kuriems suteikiamasuteikta tarptautinė apsauga, apsaugą perkėlimas nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį.;

🡻 2003/109/EB 19 konstatuojamoji dalis

(33) Rreikėtų numatyti, kad teise apsigyventi kitoje valstybėje narėje galėtų būti naudojamasi norint dirbti arba dirbant savarankiškai, mokytis, ar netgi įsikurti neužsiimant jokia ekonominės veiklos forma. ⌦ dirbti kaip samdomajam arba savarankiškai dirbančiam asmeniui, mokytis,studijuoti ar netgi įsikurti neužsiimant jokios formos ekonomine veikla; ⌫ 

⇩ naujas

(34)siekiant palengvinti ES ilgalaikių gyventojų judumą ES viduje, kad jie galėtų vykdyti ekonominę veiklą kaip samdomieji darbuotojai arba savarankiškai dirbantys asmenys, nagrinėjant prašymus leisti gyventi antrojoje valstybėje narėje padėtis darbo rinkoje neturėtų būti tikrinama;

(35)kai tik ES ilgalaikis gyventojas per šioje direktyvoje nustatytą terminą pateikia išsamų prašymą gyventi antrojoje valstybėje narėje, ta valstybė narė turėtų turėti galimybę leisti ES ilgalaikiam gyventojui pradėti dirbti arba studijuoti. ES ilgalaikiai gyventojai turėtų turėti teisę pradėti dirbti arba studijuoti ne vėliau kaip per 30 dienų nuo prašymo leisti gyventi antrojoje valstybėje narėje pateikimo;

(36)jei ES ilgalaikiai gyventojai ketina prašyti leidimo gyventi antrojoje valstybėje narėje, kad galėtų užsiimti reglamentuojamąja profesija, jų profesinės kvalifikacijos turėtų būti pripažįstamos taip pat, kaip ir Sąjungos piliečių, kurie naudojasi laisvo judėjimo teise, pagal Direktyvą 2005/36/EB ir kitą taikytiną Sąjungos ir nacionalinę teisę;

🡻 2003/109/EB 20 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

⇨ naujas

(37)Kartu su ilgalaikiu gyventoju turėtų būti sudaryta galimybė įsikurti kitoje valstybėje narėje ir jo šeimos nariams, kad būtų išlaikyta šeimos vienybė ir nekliudoma ilgalaikiam gyventojui naudotis savo teise apsigyventi. ⌦ galimybę gyventi su ES ilgalaikiu gyventoju antrojoje valstybėje narėje taip pat turėtų turėti šeimos nariai, kad būtų išsaugota šeimos vienybė ir nebūtų trukdoma naudotis ES ilgalaikio gyventojo teise gyventi šalyje. ⌫
Kalbant apie šeimos narius, kuriems gali būti leista lydėti arba atvykti pas ilgalaikius gyventojus ⌫ ES ilgalaikius gyventojus arba prie jų prisijungti ⌫ , valstybės narės turėtų skirti ypatingą dėmesį jų išlaikomiems neįgaliems suaugusiems vaikams ir ⌦ pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiams ⌫ pirmos eilės giminaičiams pagal tiesiąją aukštutinę giminystės liniją.;

🡻 2003/109/EB 21 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(38)Vvalstybė narė, kurioje ⌦ ES ⌫ ilgalaikis gyventojas ketina pasinaudotis savo teise apsigyventi ⌦ šalyje ⌫ , privalo turėti galimybę patikrinti, ar atitinkamas asmuo tenkina gyvenimo jos teritorijoje sąlygas. Ji taip pat turi turėti galimybę patikrinti, ar atitinkamas asmuo nekelia grėsmės viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba visuomenės sveikatai.; 

🡻 2003/109/EB 22 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(39)Norint išvengti, kad teisė apsigyventi netaptų negaliojančia, su ilgalaikiais gyventojais antrojoje valstybėje narėje turėtų būti elgiamasi, šioje direktyvoje nustatytomis sąlygomis, taip pat, kaip ir statusą suteikusioje valstybėje narėje. ⌦ kad teisė gyventi šalyje neprarastų prasmės, požiūris į ES ilgalaikius gyventojus antrojoje valstybėje narėje turėtų būti toks pats, koks šioje direktyvoje nustatytomis sąlygomis jiems taikomas valstybėje narėje, kurioje jie įgijo statusą. ⌫ Socialinės pagalbos išmokų skyrimas nepažeidžia valstybės narės galių ⌦ paramos išmokų skyrimas nedaro poveikio valstybių narių galioms ⌫ panaikinti leidimą gyventi, jei atitinkamas asmuo nebetenkina šioje direktyvoje nurodytų reikalavimų.;

⇩ naujas

(40)siekiant užtikrinti, kad ir toliau būtų tenkinami gyvenimo antrojoje valstybėje narėje kriterijai, antrajai valstybei narei turėtų būti leidžiama reikalauti, kad ES ilgalaikiai gyventojai ir jų šeimos nariai praneštų kompetentingoms institucijoms apie bet kokius darbdavio ar ekonominės veiklos pasikeitimus. Pranešimo procedūra neturėtų sustabdyti atitinkamų asmenų teisės vykdyti ekonominę veiklą kaip samdomiesiems darbuotojams arba savarankiškai dirbantiems asmenims, be to, padėtis darbo rinkoje neturėtų būti tikrinama;

🡻 2003/109/EB 23 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

⇨ naujas

(41)Trečiosios šalies piliečiams turėtų būti suteikta galimybė gauti ilgalaikio gyventojo statusą toje valstybėje narėje, kur jie persikraustė ir nusprendė įsikurti tokiomis sąlygomis, kurios prilygsta toms sąlygoms, kurių reikalaujama norint gauti šį statusą pirmojoje valstybėje narėje. ⌦ trečiųjų šalių piliečiams turėtų būti suteikiama galimybė valstybėje narėje, į kurią jie išvyko ir kurioje nusprendė įsikurti, ES ilgalaikio gyventojo statusą įgyti ⌫ ⇨ tokiomis pačiomis sąlygomis, ⇦ ⌦ kokių laikytis reikalaujama norint šį statusą įgyti pirmojoje valstybėje narėje. ⌫ 
 ⇨ Tačiau reikalaujamas gyvenimo antrojoje valstybėje narėje laikotarpis turėtų būti treji metai ir sumuoti gyvenimo skirtingose valstybėse narėse laikotarpių neturėtų būti įmanoma. Tokiu atveju antrajai valstybei narei turėtų būti palikta teisė nuspręsti, ar ji teiks socialinę paramą arba paramą studijoms, įskaitant profesinį mokymą, ES ilgalaikiams gyventojams, kurie nėra samdomieji darbuotojai arba savarankiškai dirbantys asmenys, arba jų šeimos nariams, nepraėjus penkerių metų teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo jos teritorijoje laikotarpiui, atsižvelgiant į tai, kad Sąjungos piliečiams, kurie naudojosi laisvo judėjimo teisėmis ne kaip samdomieji ar savarankiškai dirbantys asmenys pagal Direktyvą 2004/38/EB arba SESV 21 straipsnį, arba jų šeimos nariams taip pat gali būti atsisakyta skirti tokias išmokas, nepraėjus penkerių metų teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo laikotarpiui. Antroji valstybė narė (su sąlyga, kad ji užtikrina vienodą požiūrį į Sąjungos piliečius, kurie naudojasi laisvo judėjimo teisėmis pagal Direktyvą 2004/38/EB arba SESV 21 straipsnį), nepraėjus penkerių metų teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo laikotarpiui, gali nuspręsti teikti tokią paramą ES ilgalaikiams gyventojams, kurie nėra samdomieji darbuotojai arba savarankiškai dirbantys asmenys ar tokį statusą išlaikantys asmenys, ir jų šeimos nariams, taip pat trečiųjų šalių piliečiams, kurie pagal Sąjungos bei jos valstybių narių ir trečiųjų šalių susitarimą naudojasi laisvo judėjimo teise, lygiaverte Sąjungos piliečių teisei, ir jų šeimos nariams. Be to, nepraėjus penkerių metų teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo toje valstybėje narėje laikotarpiui, jeigu ilgalaikis ES gyventojas nutraukė darbą pagal darbo sutartį arba savarankišką darbą ir neturi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams bei visaverčio sveikatos draudimo, kad jis netaptų nepagrįsta našta antrosios valstybės narės socialinės paramos sistemai, jo teisėtas buvimas tuo pagrindu gali būti nutraukiamas, atsižvelgiant į tai, kad tokiomis aplinkybėmis Sąjungos piliečiai, kurie pasinaudojo laisvo judėjimo teisėmis, ir jų šeimos nariai gali būti išsiunčiami;

🡻 2003/109/EB 24 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(42)Kadangi valstybės narės negali deramai įgyvendinti siūlomos veiklos tikslų, t. y. nustatyti ilgalaikio gyventojo statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygų, bei su tuo susijusių teisų, taip pat ilgalaikių gyventojų teisės apsigyventi kitose valstybėse narėse įgyvendinimo sąlygų, todėl, atsižvelgiant į tokios veiklos mastą ir poveikį, tai gali lengviau pasiekti Bendrija, Bendrija gali priimti priemones atsižvelgdama į Sutarties 5 straipsnyje nustatytą subsidiarumo principą. ⌦ kadangi šios direktyvos tikslų, t. y. nustatyti ES ilgalaikio gyventojo statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygų bei su tuo susijusių teisų, taip pat ES ilgalaikių gyventojų naudojimosi teise gyventi kitose valstybėse narėse sąlygų, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl veiksmo masto arba poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. ⌫ Pagal tame straipsnyje nurodytą proporcingumo principą, ši direktyva neperžengia šiems tikslams pasiekti reikalingų ribų. ⌦ Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti; ⌫

🡻 2003/109/EB 25 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

⇨ naujas

(43)Pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir prie Europos bendrijos steigimo sutarties pridėto Protokolo dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius, ir nenusižengiant minimo protokolo 4 straipsniui, šios valstybės narės nedalyvauja priimant šią direktyvą, nėra ja saistomos ir ji joms netaikoma. ⌦ pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 1 ir 2 straipsnius ir nedarant poveikio to protokolo ⌫ ⇨ 3 ir ⇦ ⌦ 4 straipsniams, ⌫ ⇨ Airija ⇦ ⌦ nedalyvauja priimant šią direktyvą ir ji nėra jai privaloma ar taikoma; ⌫ 

[ARBA]

Pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir prie Europos bendrijos steigimo sutarties pridėto Protokolo dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius, ir nenusižengiant minimo protokolo 4 straipsniui, šios valstybės narės nedalyvauja priimant šią direktyvą, nėra ja saistomos ir ji joms netaikoma. ⌦ pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 4a straipsnį ir nedarant poveikio to protokolo 4 straipsniui, ⌫ ⇨ [… raštu] Airija pranešė apie savo pageidavimą dalyvauti priimant ir taikant šią direktyvą; ⇦]

🡻 2003/109/EB 26 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(44)Pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir prie Europos bendrijos steigimo sutarties pridėto Protokolo dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius, Danija nedalyvauja priimant šią direktyvą, nėra ja saistoma ir ji jai netaikoma. ⌦ pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šią direktyvą ir ji nėra jai privaloma ar taikoma; ⌫ 

⇩ naujas

(45)prievolė perkelti šią direktyvą į nacionalinę teisę turėtų apsiriboti tomis nuostatomis, kurios iš esmės skiriasi nuo ankstesnės direktyvos nuostatų. Prievolė perkelti nepakeistas nuostatas atsiranda pagal tą anksčiau priimtą direktyvą;

(46)ši direktyva neturėtų daryti poveikio valstybių narių pareigoms, susijusioms su direktyvų, nurodytų I priedo B dalyje, perkėlimo į nacionalinę teisę terminais,

🡻 2003/109/EB (pritaikytas)

⇨ naujas

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

I SKYRIUS    

BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis

Reguliavimo dDalykas

Šia direktyva nustatoma:

a)sąlygas, kuriomis valstybė narė suteikia ilgalaikio gyventojo statusą jos teritorijoje teisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams ir panaikina tokį statusą, bei su tokiu statusu susijusias teises; ir ⌦ valstybės narės suteikiamo ES ilgalaikio gyventojo statuso suteikimo ir panaikinimo jos teritorijoje teisėtai ⌫ ⇨ ir nepertraukiamai ⇦ ⌦ gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams sąlygos ir su tuo susijusios teisės, taip pat ⌫

b)ilgalaikio gyventojo statusą turinčių trečiųjų šalių piliečių apsigyvenimo sąlygas kitoje valstybėje narėje, nei toje, kuri suteikė tokį statusą ⇨ a punkte nurodytų trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių atvykimo ir gyvenimo kitose valstybėse narėse nei ta, kuri pirmoji suteikė ES ilgalaikio gyventojo statusą, sąlygos ir teisės ⇦ .

2 straipsnis

Sąvokos ⌦ Terminų apibrėžtys ⌫

Šioje direktyvoje:

a)trečiosios šalies pilietis – bet kuris pilietisasmuo, kuris nėra Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties 17 ⌦ 20 ⌫ straipsnio 1 dalyje;

b)⌦ ES ⌫ ilgalaikis gyventojas – bet kuris trečiosios šalies pilietis, turintis ⌦ ES ⌫ ilgalaikio gyventojo statusą, kaip nustatyta 4–7 straipsniuose;

c)pirmoji valstybė narė – valstybė narė, kuri pirmoji suteikė trečiosios šalies piliečiui suteikė ⌦ ES ⌫ ilgalaikio gyventojo statusą;

d)antroji valstybė narė – bet kuri valstybė narė, išskyrus tą, kuri pirmoji suteikė trečiosios šalies piliečiui suteikė ⌦ ES ⌫ ilgalaikio gyventojo statusą, ir kurioje tas ilgalaikis gyventojas įgyvendina savo teisę apsigyventi ⌦ naudojasi teise gyventi šalyje ⌫ ;

e)šeimos nariai – trečiosios šalies piliečiai, gyvenantys atitinkamoje valstybėje narėje pagal 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvą 2003/86/EB 37  dėl teisės į šeimos susijungimą;

🡻 2011/51/ES 1 straipsnio 1 punktas

f)tarptautinė apsauga – tarptautinė apsauga, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES 38  2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 2 straipsnio a dalyje;

🡻 2003/109/EB (pritaikytas)

g)ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi EB ⌦ ES ilgalaikis leidimas gyventi ⌫ – atitinkamos valstybės narės išduotas leidimas, leidimas, išduotas gavus ⌦ ES ⌫ ilgalaikio gyventojo statusą.

3 straipsnis

Taikymo sritis

1.    Ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, teisėtai gyvenantiems valstybėje narėjevalstybės narės teritorijoje.

2.    Ši direktyva netaikoma trečiųjų šalių piliečiams, kurie:

a)apsigyvena turėdami tikslą studijuoti arba įgyti profesinį išsilavinimą;

b)turi leidimą gyventi valstybėje narėje laikinosios apsaugos pagrindu, arba kreipėsi dėl leidimo gyventi tokiu pagrindu ir laukia, kol bus priimtas sprendimas dėl jų statuso;

🡻 2011/51/ES 1 straipsnio 2 punkto a papunktis

c)turi leidimą gyventi valstybėje narėje pritaikius kitokio pobūdžio apsaugą, nei tarptautinė apsauga, arba kreipėsi su prašymu dėl leidimo gyventipateikė prašymą leisti gyventi remdamiesi tuo pagrindu ir laukia, kol bus priimtas sprendimas dėl jų statuso;

d)kreipėsi su prašymu dėl tarptautinės apsaugospateikė tarptautinės apsaugos prašymą, ir dėl jų prašymo dar nepriimtas galutinis sprendimas;

🡻 2003/109/EB (pritaikytas)

e)yra apsigyvenęgyvena tiktai laikinais pagrindais, pavyzdžiui, pagal „au pairs“ programą „au pair“ ar kaip sezoniniai darbuotojai, arba kaip darbuotojai, pasiųsti paslaugos tiekėjo tarpvalstybiniam paslaugų teikimui, arba patys teikdami tarpvalstybines paslaugas, arba tais atvejais, kai jų leidimas gyventi yra oficialiai apribotas;

f)naudojasi teisiniu statusu, kurį suteikiareglamentuojamu 1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių, 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių, 1969 m. Vienos konvencija dėl specialiųjų misijų arba 1975 m. Vienos konvencija dėl valstybių atstovavimo jų santykiuose su visuotinio pobūdžio tarptautinėmis organizacijomis.

3.    Ši direktyva taikoma nepažeidžiant palankesnių nuostatų, nustatytų ⌦ nedarant poveikio palankesnėms nuostatoms, nustatytoms ⌫ :

a)dvišaliuose ir daugiašaliuose susitarimuose Bendrijos mastu ar tarp Bendrijos ir jos valstybių narių su trečiosiomis šalimis ⌦ dvišaliuose arir daugiašaliuose Sąjungos ar Sąjungos ir jos valstybių narių bei trečiųjų šalių susitarimuose ⌫ ;

b)dvišaliuose susitarimuose, kurie buvo sudaryti tarp valstybės narės ir trečiosios šalies ⌦ valstybės narės ir trečiosios šalies jau sudarytuose ⌫ iki šios direktyvos įsigaliojimo;

🡻 2011/51/ES 1 straipsnio 2 punkto b papunktis

c)1995 m. gruodžio 13 d. Europos konvencijoje dėl įsisteigimo, 1961 m. spalio 18 d. Europos socialinėje chartijoje, iš dalies pakeistoje 1987 m. gegužės 3 d. Europos socialinėje chartijoje ir 1977 m. lapkričio 24 d. Europos konvencijoje dėl migruojančių darbuotojų teisinio statuso, 1951 m. liepos 28 d. Konvencijos dėl pabėgėlių, su pakeitimais, padarytais 1967 m. sausio 31 d. Niujorke pasirašytu protokolu, priedo 11 punkte, ir 1980 m. spalio 16 d. Europos susitarime dėl atsakomybės už pabėgėlius perkėlimo.

🡻 2003/109/EB (pritaikytas)

⇨ naujas

II SKYRIUS    

ILGALAIKIO GYVENTOJO STATUSAS VALSTYBĖJE NARĖJE

4 straipsnis

Buvimo trukmė ⌦ Gyvenimo laikotarpis ⌫

1.    ⇨ Nepaisant šio straipsnio 3 dalies, ⇦ Valstybės narės suteikia ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie prieš pat paduodami atitinkamą pareiškimą yra penkerius metus teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje ⌦ valstybės narės suteikia ES ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie iki pateikdami atitinkamą prašymą yra penkerius metus teisėtai ir nepertraukiamai pragyvenę jos teritorijoje ⌫ .

⇩ naujas

2.    Valstybės narės nustato tinkamus kontrolės mechanizmus, kuriais užtikrinama, kad teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo reikalavimo įvykdymas būtų tinkamai stebimas, ypač atsižvelgiant į trečiųjų šalių piliečių, turinčių ir (arba) turėjusių leidimą gyventi, išduotą bet kokios rūšies investicijų valstybėje narėje pagrindu, pateiktus prašymus.

3.    Valstybės narės leidžia trečiųjų šalių piliečiams sumuoti gyvenimo skirtingose valstybėse narėse laikotarpius, kad būtų įvykdytas su gyvenimo laikotarpiu susijęs reikalavimas, su sąlyga, kad jie valstybės narės, kurioje prašymas suteikti ES ilgalaikio gyventojo statusą buvo pateiktas prieš pat pateikiant prašymą, teritorijoje teisėtai ir nepertraukiamai gyveno dvejus metus. Siekdamos sumuoti gyvenimo skirtingose valstybėse narėse laikotarpius, valstybės narės neįskaito leidimo gyventi, išduoto bet kokios rūšies investicijų kitoje valstybėje narėje pagrindu, turėtojo gyvenimo laikotarpių.

🡻 2011/51/ES 1 straipsnio 3 punkto a papunktis (pritaikytas)

1a4.    Valstybės narės nesuteikia ⌦ ES ⌫ ilgalaikio gyventojo statuso tarptautinės apsaugos pagrindu, jei tarptautinė apsauga panaikinama, nutraukiama arba atsisakoma ją pratęsti, kaip nustatyta Direktyvos 2004/83/EB2011/95/ES 14 straipsnio 3 dalyje ir 19 straipsnio 3 dalyje.

⇩ naujas

5. Apskaičiuojant 1 dalyje nurodytą laikotarpį atsižvelgiama į bet kokį ilgalaikės vizos arba leidimo gyventi, išduoto pagal Sąjungos ar nacionalinę teisę, turėtojo gyvenimo laikotarpį, įskaitant 3 straipsnio 2 dalies a, b, c ir e punktuose nurodytus atvejus, jei atitinkamas trečiosios šalies pilietis įgijo teisę gyventi, pagal kurią jam bus galima suteikti ES ilgalaikio gyventojo statusą.

🡻 2003/109/EB

2. Apskaičiuojant šio straipsnio 1 dalyje nurodytą laikotarpį, gyvenimo dėl 3 straipsnio 2 dalies e ir f punktuose nurodytų priežasčių laikotarpių trukmė neįskaičiuojama.

3 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytais atvejais, kai suinteresuotas trečiosios šalies pilietis įgyja teisę apsigyventi, kuri suteikia jam galimybę gauti ilgalaikio gyventojo statusą, apskaičiuojant šio straipsnio 1 dalyje nurodytą laikotarpį, galima įskaičiuoti tiktai pusę gyvenimo studijų arba profesinio mokymo tikslais trukmės.

🡻 2011/51/ES 1 straipsnio 3 punkto b papunktis

Apskaičiuojant asmenų, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, 1 dalyje nurodytą laikotarpį įtraukiama bent pusė laikotarpio nuo tos dienos, kurią pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas ir kurio pagrindu buvo suteikta ta tarptautinė apsauga, iki dienos, kurią buvo suteiktas Direktyvos 2004/83/EB2011/95/ES 24 straipsnyje nurodytas leidimas gyventi, arba visas tas laikotarpis, jei jis ilgesnis kaip 18 mėnesių.

🡻 2003/109/EB

36.    Buvimo už valstybės narės teritorijosNebuvimo valstybės narės teritorijoje laikas nepertraukia šio straipsnio 1 dalyje nurodyto laikotarpio ir įskaičiuojamas į jį, jei tokia išvykatoks nebuvimas netrunka ilgiau nei šešis mėnesius iš eilės ir iš viso per straipsnio 1 dalyje nurodytą laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių.

Ypatingais ar išskirtiniais laikino pobūdžio atvejais valstybės narės gali pagal savo nacionalinės teisės aktusnacionalinę teisę leisti, kad straipsnio 1 dalyje nurodyto laikotarpio nepertrauktų ilgesnė išvykos trukmėis nebuvimas, nei nurodyta pirmojoje pastraipoje. Tokiais atvejais valstybės narės, apskaičiuodamos 1 dalyje nurodytą laikotarpį, neįskaičiuoja tokios išvykos trukmėsnebuvimo laikotarpio.

Nukrypstant nuo antrosios pastraipos, valstybės narės gali, apskaičiuodamos visą 1 dalyje nurodytą laikotarpį, atsižvelgti į tarnybinių komandiruočių, įskaitant teikiant tarpvalstybines paslaugas, išvykų trukmę ⌦ valstybės narės, apskaičiuodamos visą 1 dalyje nurodytą laikotarpį, gali atsižvelgti į nebuvimo laikotarpius, susijusius su komandiruote darbo tikslais, įskaitant tarpvalstybinių paslaugų teikimą ⌫ .

🡻 2003/109/EB (pritaikytas)

⇨ naujas

5 straipsnis

⌦ ES ⌫ Iilgalaikio gyventojo statuso įgijimo sąlygos

1.    Valstybės narės reikalauja, kad trečiųjų šalių piliečiai įrodytų, kad jie patys ir nuo jų priklausomi šeimos nariai turi:

a)pastoviųstabilių ir reguliarių išteklių, ⇨ įskaitant teikiamus trečiojo asmens, ⇦ kurių pakanka patiems išsilaikyti patiems ir išlaikyti savo šeimos narius, nesikreipiant į atitinkamos valstybės narės socialinės pagalbos ⌦ paramos ⌫ sistemą. Valstybės narės įvertina tokių išteklių pobūdį ir reguliarumą, bei gali atsižvelgti į minimalų atlyginimo ir pensijų lygį, iki pareiškimo ilgalaikio gyventojo statusui gauti, pateikimo ⌦ Valstybės narės įvertina šių išteklių pobūdį bei reguliarumą ir gali atsižvelgti į minimalaus darbo užmokesčio ir pensijų lygį iki prašymo suteikti ilgalaikio gyventojo statusą pateikimo ⌫ ;

b)sveikatos draudimą, apimantį visas rizikas, kurios paprastai numatomos tos valstybės narės piliečių draudime ⌦ sveikatos draudimą nuo visų rizikų, nuo kurių paprastai draudžiami atitinkamos valstybės narės piliečiai ⌫ .

⇩ naujas

2.Taikydamos 1 dalies a punktą, valstybės narės įvertina stabilių ir reguliarių išteklių pobūdį bei reguliarumą ir gali atsižvelgti į minimalaus darbo užmokesčio ir pensijų lygį iki prašymo suteikti ilgalaikio gyventojo statusą pateikimo.
Valstybės narės kaip orientacinę sumą gali nurodyti tam tikrą sumą, tačiau jos negali nustatyti minimalių pajamų lygio, kurio nepasiekus būtų atmetami visi prašymai suteikti ES ilgalaikio gyventojo statusą, neatsižvelgiant į faktinio konkretaus prašytojo atvejo nagrinėjimo rezultatus.

🡻 2003/109/EB

32.    Valstybės narės gali pareikalauti, kad trečiųjų šalių piliečiai tenkintų nacionalinėje teisėje numatytas integracijos sąlygas.

⇩ naujas

4.    Kai valstybės narės išduoda nacionalinius leidimus gyventi pagal 14 straipsnį, jos nereikalauja, kad prašymą išduoti ES ilgalaikį leidimą gyventi teikiantys asmenys laikytųsi griežtesnių išteklių ir integracijos sąlygų nei tos, kurios taikomos prašymus išduoti tokius nacionalinius leidimus gyventi teikiantiems asmenims.

🡻 2003/109/EB (pritaikytas)

6 straipsnis

Viešoji tvarka ir visuomenės saugumas

1.    Valstybės narės gali atsisakyti suteikti ⌦ ES ⌫ ilgalaikio gyventojo statusą viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo sumetimais.

Priimdama atitinkamą sprendimą, valstybė narė apsvarsto suinteresuotoatitinkamo asmens viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo pažeidimo sunkumą ar rūšį, arba tokio asmens keliamą pavojų, taip pat deramai atsižvelgdama į jo buvimo trukmę ⌦ gyvenimo laikotarpį ⌫ ir ryšius su gyvenamąja šalimi.

2.    Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas atsisakymas negali būti grindžiamas ekonominiais sumetimais.

7 straipsnis

⌦ ES ⌫ Iilgalaikio gyventojo statuso įgijimas

1.    Norėdamas gauti ⌦ ES ⌫ ilgalaikio gyventojo statusą, trečiosios šalies pilietis pateikia pareiškimą ⌦ prašymą ⌫ tos valstybės narės, kurioje jis gyvena, kompetentingoms institucijoms. Prie pareiškimo prašymo pridedami nacionalinės teisės aktuose nurodyti dokumentiniai įrodymai, įrodantys, ⌦ prašymo pridedami nacionalinėje teisėje nustatytini dokumentiniai įrodymai, ⌫ kad jis ar ji tenkina 4 ir 5 straipsnyje nustatytas sąlygas, taip pat, jei reikalaujama, galiojantis kelionės dokumentas arba jo patvirtinta kopija.

Tarp pirmojoje pastraipoje minimų įrodymų taip pat gali būti dokumentai, susiję su deramu būstu.

2.    Kompetentingos nacionalinės institucijos kaip galima greičiau, bet jokiukuo greičiau ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo pareiškimo ⌦ prašymo ⌫ pateikimo dienos, raštu praneša pareiškėjui ⌦ prašytojui ⌫ apie savo sprendimą. Apie bet kurį tokį sprendimą pranešama suinteresuotamatitinkamam trečiosios šalies piliečiui pranešama laikantis atitinkamos valstybės nacionalinės teisės aktuose numatytos pranešimų pateikimo tvarkos.

Ypatingais atvejais, susijusiais su pareiškimo nagrinėjimo sudėtingumu, pirmojoje pastraipoje nurodytas terminas gali būti pratęstas.

⇩ naujas

Jeigu su prašymu pateikti dokumentai ar pateikta informacija yra netinkami ar neišsamūs, kompetentingos institucijos prašytojui praneša, kokių papildomų dokumentų ar informacijos reikalaujama, ir nustato pagrįstą terminą jiems pateikti. Pirmoje pastraipoje nurodytas laikotarpis sustabdomas, kol institucijos gaus reikalaujamus papildomus dokumentus ar informaciją. Jei per tą terminą reikalaujami papildomi dokumentai ar informacija nepateikiami, prašymas gali būti atmestas.

🡻 2003/109/EB (pritaikytas)

Be to, suinteresuotamAtitinkamam asmeniui pranešama apie jo teises ir pareigas pagal šią direktyvą.

Bet kurios pasekmės, atsiradusios dėl to, kad šioje nuostatoje nurodyto termino pabaigoje nebuvo priimta jokio sprendimo, reglamentuojamos atitinkamos valstybės narės nacionalinės teisės aktais.

3.    Jei yra tenkinamos 4 ir 5 straipsnyje numatytos sąlygos, ir asmuo nekelia grėsmės, kaip apibrėžtanustatyta 6 straipsnyje, atitinkama valstybė narė suteikia suinteresuotamatitinkamam trečiosios šalies piliečiui ⌦ ES ⌫ ilgalaikio gyventojo statusą.

⇩ naujas

4.    Kai prašymas išduoti ES ilgalaikį leidimą gyventi yra susijęs su trečiosios šalies piliečiu, turinčiu tos pačios valstybės narės pagal 14 straipsnį išduotą nacionalinį leidimą gyventi, ta valstybė narė nereikalauja, kad prašytojas pateiktų įrodymų dėl 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų sąlygų, jei tų sąlygų laikymasis jau buvo patikrintas teikiant prašymą išduoti nacionalinį leidimą gyventi.

🡻 2003/109/EB (pritaikytas)

8 straipsnis

Ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi EB ⌦ ES ilgalaikis leidimas gyventi ⌫

1.    ⌦ ES ⌫ Iilgalaikio gyventojo statusas yra nuolatinis, atsižvelgiant į 9 straipsnį.

2.    Valstybės narės ⌦ ES ⌫ ilgalaikiams gyventojams išduoda ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi EB ⌦ ES ilgalaikį leidimą gyventi ⌫ . Leidimas galioja ne mažiau nei penkerius metus; pasibaigus galiojimo laikui, jis, jei to reikalaujama, pateikus pareiškimą ⌦ prašymą ⌫ , automatiškai pratęsiamas.

3.    Ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi EB gali būti išduodamas įklijos arba atskiro dokumento pavidalu. Jis išduodamas pagal 2002 m. birželio 13 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 1030/2002, nustatančiame vienodą leidimų gyventi trečiųjų šalių piliečiams formą, nustatytas taisykles ir standartinę formą ⌦ ES ilgalaikio gyventojo leidimas išduodamas pagal Tarybos reglamente (EB) Nr. 1030/2002 39 nustatytas taisykles ir standartinę formą ⌫ . Po antrašte „leidimo rūšis“ valstybės narės įrašo „ ⌦ ES ⌫ ilgalaikis gyventojas – EB“.

🡻 2011/51/ES 1 straipsnio 4 punktas (pritaikytas)

4.    Jei valstybė narė išduoda ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES ⌦ ilgalaikį leidimą gyventi ⌫ trečiosios šalies ⌦ piliečiui ⌫ gyventojui, kuriam ji suteikė tarptautinę apsaugą, ji to ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi ES eilutėje „Pastabos“ įrašo tokią pastabą: „(data) tarptautinę apsaugą suteikė (valstybės narės pavadinimas).“ ⌦ „Tarptautinę apsaugą [data] suteikė [valstybės narės pavadinimas]“. ⌫

5.    Jei ilgalaikio gyventojo leidime gyventi ES, ⌦ ES ilgalaikiame leidime gyventi, ⌫ išduotame antrosios valstybės narės trečiosios šalies piliečiui, kuris jau turi kitoje valstybėje narėje išduotą ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES ⌦ ES ilgalaikį leidimą gyventi ⌫ , kuriame yra 4 dalyje nurodyta pastaba, antroji valstybė narė įrašo tą pačią pastabą ilgalaikio gyventojo leidime gyventi ES ⌦ įrašo savo išduodamame ES ilgalaikiame leidime gyventi ⌫ .

Prieš įrašydama 4 dalyje nurodytą pastabą, antroji valstybė narė prašo toje pastaboje nurodytos valstybės narės pateikti informaciją, ar ilgalaikis gyventojas vis dar naudojasi tarptautine apsauga ⌦ ES ilgalaikiam gyventojui vis dar suteikta tarptautinė apsauga ⌫. Pastaboje nurodyta valstybė narė į prašymą suteikti informaciją atsako ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šio prašymo gavimo dienos. Jei, priėmus galutinį sprendimą, tarptautinė apsauga buvo panaikinta, antroji valstybė narė neįrašo tos pastabos.

6.    Tais atvejais, kai laikantis atitinkamų tarptautinių dokumentų ar nacionalinės teisės aktų atsakomybė už ⌦ ES ⌫ ilgalaikio gyventojo tarptautinę apsaugą buvo perkelta antrajai valstybei narei po to, kai buvo išduotas 5 dalyje nurodytas ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi ES ⌦ ES ilgalaikis leidimas gyventi ⌫ , antroji valstybė narė ⌦ ne vėliau kaip ⌫ per tris mėnesius nuo tokio perkėlimo atitinkamai iš dalies pakeičia 4 dalyje nurodytą pastabą.

🡻 2003/109/EB (pritaikytas)

⇨ naujas

9 straipsnis

Statuso panaikinimas arba praradimas

1.    ⌦ ES ⌫ Iilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ⌦ ES ⌫ ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, kai:

a)paaiškėja, kad ⌦ ES ⌫ ilgalaikio gyventojo statusas įgytas apgaulės būdu;

b)nutarta taikyti išsiuntimo priemonę pagal 12 straipsnį; ⌦ priimamas sprendimas nutraukti teisėtą buvimą 13 straipsnyje numatytomis sąlygomis; ⌫

c)praleista ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės išvykus iš Bendrijos teritorijos ⌦ daugiau negu ⌫ ⇨ 24 ⇦ ⌦ mėnesius nebūta Sąjungos teritorijoje ⌫ .

2.    Nukrypstant nuo šio straipsnio 1 dalies c punkto, valstybės narės gali nustatyti, kad ⌦ dėl ypatingų arba išskirtinių priežasčių ⌫ nebuvus ilgiau nei 12 mėnesių ⇨ 24 mėnesius ⇦ iš eilės arba dėl ypatingų arba išskirtinių priežasčių ilgalaikio gyventojo statusas nėra panaikinamas arba prarandamas.

3.    Valstybės narės gali nustatyti, kad ⌦ ES ⌫ ilgalaikis gyventojas praranda teisę išlaikyti ⌦ ES ⌫ ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, jei jis ar ji kelia grėsmę viešajai tvarkai, atsižvelgiant į jo ar jos įvykdyto pažeidimo rimtumąsunkumą, tačiau tokia grėsme negali būti grindžiamas išsiuntimas ⌦ jo teisėto buvimo nutraukimas ⌫ pagal 1312 straipsnį.

43a.    Panaikinus, nutraukus arba atsisakius pratęsti tarptautinę apsaugą, laikantis Direktyvos 2004/83/EB2011/95/ES 14 straipsnio 3 dalies ir 19 straipsnio 3 dalies, valstybės narės gali panaikinti ⌦ ES ⌫ ilgalaikio gyventojo statusą, jeigu ilgalaikio gyventojo statusas buvo suteiktas tarptautinės apsaugos pagrindu.

🡻 2003/109/EB (pritaikytas)

54.    Ilgalaikis gyventojas, kuris gyveno kitoje valstybėje narėje pagal III skyrių, daugiau nebegali išlaikyti pirmojoje valstybėje narėje įgyto ⌦ ES ⌫ ilgalaikio gyventojo statuso, kai toks statusas jam suteikiamas kitoje valstybėje narėje pagal 2623 straipsnį.

Bet kuriuo atveju, išbuvus šešerius metus išvykus iš ilgalaikio gyventojo statusą suteikusios valstybės narės teritorijos, atitinkamas asmuo praranda teisę išlaikyti savo ilgalaikio gyventojo statusą toje valstybėje narėje ⌦ Bet kuriuo atveju po šešerių metų nebuvimo ES ilgalaikio gyventojo statusą suteikusios valstybės narės teritorijoje atitinkamas asmuo praranda teisę išlaikyti savo ES ilgalaikio gyventojo statą minėtoje valstybėje narėje ⌫ .

Nukrypstant nuo antrosios pastraipos nuostatų, atitinkama valstybė narė gali nustatyti, kad prabuvęs išvykoje ilgiau nei šešerius metus, ilgalaikis gyventojas dėl ypatingų priežasčių išlaiko šį statusą toje valstybėje narėje ⌦ ilgiau nei šešerius metus nebuvęs ilgalaikis ES gyventojas dėl konkrečių priežasčių išsaugo savo statusą minėtoje valstybėje narėje ⌫ .

⇩ naujas

Atitinkamos valstybės narės gali keistis informacija, kad patikrintų statuso praradimą arba panaikinimą šioje dalyje nurodytais atvejais.

🡻 2003/109/EB (pritaikytas)

65.    Šio straipsnio 1 dalies c punkte ir straipsnio 4 dalyje nurodytais atvejais, statusą suteikusi valstybė narė taiko palengvintą ⌦ ES ⌫ ilgalaikio gyventojo statuso atstatymoatkūrimo tvarką.

Minima tvarka ypač taikoma asmenims, gyvenusiems antrojoje valstybėje narėje studijų tikslu.

Ilgalaikio gyventojo statuso atstatymo sąlygas ir tvarką nustato nacionalinė teisė.

⇩ naujas

Tokiais atvejais valstybės narės gali nuspręsti nereikalauti, kad būtų įvykdytos 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos.

Valstybės narės nereikalauja, kad trečiųjų šalių piliečiai, kurie pateikia prašymą dėl ES ilgalaikio gyventojo statuso atkūrimo, laikytųsi integracijos sąlygų.

🡻 2003/109/EB (pritaikytas)

76.    Pasibaigęs ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi EB jokiais atvejais ⌦ Baigęs galioti ES ilgalaikis leidimas gyventi jokiu būdu ⌫ negali būti pagrindu panaikinti ⌦ ES ⌫ ilgalaikio gyventojo statusą arba jį prarasti.

87.    Jei panaikinus arba praradus ⌦ ES ⌫ ilgalaikio gyventojo statusą nereiškia, kad tas asmuo turi būti išsiųstas ⌦ teisėtas buvimas nenutraukiamas ⌫ , atitinkama valstybė narė leidžia tokiam asmeniui likti jossavo teritorijoje, jei jis ar ji tenkina nacionalinės teisės aktuose nustatytas sąlygas ir (arba) nekelia grėsmės viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui.

10 straipsnis

Procedūrinės garantijos

1.    Priėmus sprendimą atmesti pareiškimą ilgalaikio gyventojo statusui gauti ⌦ prašymą suteikti ES ilgalaikio gyventojo statusą ⌫ arba panaikinus tokį statusą, kiekvienu atveju nurodomos to sprendimo priežastys. Apie bet kurį tokį sprendimą pranešama suinteresuotamatitinkamam trečiosios šalies piliečiui pranešama laikantis atitinkamos valstybės nacionalinės teisės aktuose numatytos pranešimų pateikimo tvarkos. Pranešime nurodoma, kokios yra atitinkamos pažeistos teisės gynimo priemonės ⌦ teisių gynimo procedūros ⌫ , bei laikotarpis, per kurį suinteresuotasatitinkamas asmuo gali imtis veiksmų.

2.    Jei yra atmetamas prašymas suteikti ⌦ ES ⌫ ilgalaikio gyventojo statusą, arba toks statusas panaikinamas ar prarandamas, arba nepratęsiamas leidimas gyventi, suinteresuotasatitinkamas asmuo turi teisę atitinkamoje valstybėje narėje teisiškai užginčyti tokius sprendimus teismo keliu.

⇩ naujas

3.    Kai valstybės narės išduoda nacionalinius leidimus gyventi pagal 14 straipsnį, jos ES ilgalaikio leidimo gyventi turėtojams ir prašytojams suteikia tokias pačias procedūrines garantijas, kokios numatytos jų nacionalinėse sistemose, kai procedūrinės garantijos pagal tokias nacionalines sistemas yra palankesnės nei numatytosios šio straipsnio 1 ir 2 dalyse ir 7 straipsnio 2 dalyje.

11 straipsnis

Mokesčiai

Valstybės narės gali reikalauti mokėti mokesčius už prašymų tvarkymą pagal šią direktyvą. Valstybės narės už prašymų nagrinėjimą nustatyti mokesčiai negali būti neproporcingi ar pernelyg dideli.

Kai valstybės narės išduoda nacionalinius leidimus gyventi pagal 14 straipsnį, jos nereikalauja, kad prašymą išduoti ES ilgalaikio gyventojo leidimą teikiantys asmenys mokėtų didesnius mokesčius nei taikomi prašymus išduoti tokius nacionalinius leidimus gyventi teikiantiems asmenims.

🡻 2003/109/EB (pritaikytas)

⇨ naujas

1211 straipsnis

Vienodas požiūris

1.    Ilgamečiai ⌦ ES ilgalaikiai ⌫ gyventojai kaip ir tos šalies piliečiai vienodai turi teisęturi vienodas teises:

a)naudotis galimybe įsidarbinti arba dirbti savarankiškai, jei tokia veikla nereikalauja, kad ir retkarčiais, vykdyti valstybinės valdžios funkcijų, taip pat į vienodas įdarbinimo ir darbo sąlygas, įskaitant atleidimo iš darbo ir atlyginimo sąlygas;

b)į švietimą ir profesinį mokymą, taip pat gauti stipendijas pagal nacionalinęės teisęės nuostatas;

c)į profesinių diplomų, pažymėjimų ir kitų kvalifikacijos dokumentų pripažinimą pagal atitinkamą nacionalinę tvarką;

d) į socialinę apsaugą, socialinę pagalbą ir socialinį saugumą, kaip numatyta nacionalinėje teisėje ⇨į Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 40  3 straipsnyje nurodytų sričių socialinę apsaugą, taip pat nacionalinėje teisėje nustatytą socialinę paramą bei socialinę apsaugą ⇦;

e)gauti mokesčių nuolaidas ⌦ lengvatas ⌫ ;

f)naudotis prekėmis ir paslaugomis, bei visuomenei prieinamų prekių ir paslaugų pasiūla, taip pat būsto įsigijimo tvarka ⇨ įskaitant galimybę įsigyti privatų būstą, taip pat prieigos prie viešojo būsto tvarka ⇦ ;

g)į asociacijų ir jungimosi į sąjungas bei stojimo į darbuotojus ar darbdavius atstovaujančias organizacijas ar į bet kurias kitas organizacijas, kurios nariai yra konkrečios profesijos atstovai, laisvę, taip pat į teisę naudotis visomis tokių organizacijų teikiamomis privilegijomis, nepažeidžiant nacionalinių nuostatų dėl viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo ⌦ į asociacijų laisvę ir laisvę jungtis į sąjungas bei stoti į darbuotojams ar darbdaviams atstovaujančias organizacijas ar į bet kurias kitas organizacijas, kurių nariai yra konkrečios profesijos atstovai, įskaitant teisę naudotis visomis tokių organizacijų teikiamomis privilegijomis, nedarant poveikio nacionalinėms nuostatoms dėl viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo ⌫ ;

h)laisvai judėti visoje atitinkamos valstybės narės teritorijoje, laikantis nacionalinės teisės aktuose saugumo sumetimais nustatytų apribojimų.

2.    Kalbant apie straipsnio 1 dalies b, d, e, f ir g punktų nuostatas, atitinkama valstybė narė gali apsiriboti vienodo požiūrio taikymu tiktai tiems atvejams, kai ⌦ ES ⌫ ilgalaikio gyventojo, arba jo šeimos nario, kurio labui jis ar ji nori gauti išmokas, registruota arba įprastinė gyvenamoji vieta yra tos valstybės narės teritorijoje.

3.    Valstybės narės gali apriboti vienodo su savo šalies piliečiais požiūrio taikymą šiais atvejais:

a)valstybės narės gali išlaikyti teisės į samdomą ar savarankišką darbą apribojimus tais atvejais, kai pagal veikiančius nacionalinės arba Bendrijos ⌦ Sąjungos ⌫ teisės aktus tokia veikla leidžiama užsiimti tiktai šalies piliečiams arba ES ar EEE piliečiams;

b)valstybės narės gali reikalauti atitinkamo kalbos mokėjimo įrodymo, norint pasinaudoti teise į švietimą ar profesinį mokymą. Norint įstoti į universitetą, gali būti taikomi konkretūs išsilavinimo reikalavimai.

4. Valstybės narės gali apriboti vienodo požiūrio taikymą socialinės pagalbos ir socialinės apsaugos atveju teikdamos tiktai esmines išmokas.

🡻 2011/51/ES 1 straipsnio 6 punktas

44a.    Valstybės narės, kuri suteikė tarptautinę apsaugą, atžvilgiu 3 ir 4 dalys nepažeidžia Direktyvos 2004/83/ESnedaro poveikio Direktyvai 2011/95/ES.

⇩ naujas

5.    Į trečiąją šalį persikeliantys ES ilgalaikiai gyventojai arba trečiojoje šalyje gyvenantys maitintojo netekę jų šeimos nariai, kurie įgyja teises kaip ES ilgalaikiai gyventojai, gauna su senatve, negalia ir mirtimi susijusias valstybines pensijas, grindžiamas ES ilgalaikio gyventojo ankstesniu darbu, kurios įgytos pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 3 straipsnyje nurodytus teisės aktus, tokiomis pačiomis sąlygomis ir tokio paties dydžio, kaip ir atitinkamų valstybių narių piliečiai, kai tokie piliečiai persikelia į trečiąją šalį.

🡻 2003/109/EB (pritaikytas)

56.    Valstybės narės gali nuspręsti suteikti teisę į papildomas išmokas straipsnio 1 dalyje nurodytose srityse.

Valstybės narės gali nuspręsti taikyti vienodą požiūrį ir straipsnio 1 dalyje nenurodytose srityse.

⇩ naujas

7.    Kai valstybės narės išduoda nacionalinius leidimus gyventi pagal 14 straipsnį, jos suteikia ES ilgalaikio leidimo gyventi turėtojams tokias pačias vienodo požiūrio teises, kokios suteikiamos nacionalinio leidimo gyventi turėtojams, jei tokios vienodo požiūrio teisės yra palankesnės už numatytąsias šiame straipsnyje.

🡻 2003/109/EB (pritaikytas)

1312 straipsnis

Apsauga nuo išsiuntimo sprendimų, ⌦ kuriais nutraukiamas teisėtas buvimas ⌫ 

1.    Valstybės narės gali priimti sprendimą išsiųsti ilgalaikį gyventoją tiktai tuo atveju, jei jis ar ji ⌦ Valstybės narės gali priimti sprendimą nutraukti ES ilgalaikio gyventojo teisėtą buvimą tik jeigu jis ⌫ kelia realią ir pakankamai rimtądidelę grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

2.    Straipsnio 1 dalyje nurodytas sprendimas negali būti grindžiamas ekonominiais sumetimais.

3.    Prieš priimdamos sprendimą išsiųsti ilgametį gyventoją, valstybės narės turi atsižvelgti į šiuos veiksnius ⌦ nutraukti ES ilgalaikio gyventojo teisėtą buvimą, valstybės narės atsižvelgia į šiuos veiksnius ⌫ :

a)gyvenimo jų teritorijoje trukmę ⌦ laikotarpį ⌫ ;

b)suinteresuotoatitinkamo asmens amžių;

c)to pasekmes suinteresuotamatitinkamam asmeniui ir jo šeimos nariams;

d)ryšius su gyvenamąja ⌦ gyvenamosios vietos ⌫ šalimi arba ryšių su kilmės šalimi nebuvimą.

🡻 2011/51/ES 1 straipsnio 7 punkto a papunktis (pritaikytas)

3a4.    Jei valstybė narė priima sprendimą išsiųsti ilgalaikį gyventoją, kurio ilgalaikio gyventojo leidime gyventi ES yra 8 straipsnio 4 dalyje nurodyta pastaba ⌦ nutraukti ES ilgalaikio gyventojo, kurio ilgalaikio gyventojo leidime gyventi ES yra 8 straipsnio 4 dalyje nurodyta pastaba, teisėtą buvimą ⌫ , ji prašo toje pastaboje nurodytos valstybės narės patvirtinti, ar atitinkamas asmuo toje valstybėje narėje vis dar naudojasi tarptautine apsauga ⌦ toje valstybėje narėje atitinkamam asmeniui vis dar suteikta tarptautinė apsauga ⌫ . Pastaboje nurodyta valstybė narė į prašymą suteikti informaciją atsako ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šio prašymo gavimo dienos.

3b5.    Jei ilgalaikis gyventojas vis dar naudojasi tarptautine apsauga pastaboje nurodytoje valstybėje narėje, tas asmuo išsiunčiamas į tą valstybę narę, kuri, nedarydama poveikio taikomoms Sąjungos ir nacionalinės teisės aktams ir šeimos vientisumo principui, nedelsdama ir netaikydama jokių formalumų, priima atgal tą asmenį, kuriam suteikta tarptautinė apsauga, ir jo šeimos narius ⌦ Jei ES ilgalaikiam gyventojui vis dar suteikta tarptautinė apsauga pastaboje nurodytoje valstybėje narėje, pagal Direktyvos 2008/115/EB 6 straipsnio 2 dalį reikalaujama, kad tas asmuo vyktų į tą valstybę narę, kuri, nedarydama poveikio taikytinai Sąjungos ar nacionalinei teisei ir šeimos vientisumo principui, nedelsdama ir netaikydama jokių formalumų, tą asmenį, kuriam suteikta tarptautinė apsauga, ir jo šeimos narius priimtų atgal ⌫.

3c6.    Nukrypstant nuo 3b dalies, sprendimą dėl išsiuntimo priėmusi valstybė narė, laikydamasi tarptautinių įsipareigojimų, išsaugo teisę išsiųsti ilgalaikį gyventoją ne į tarptautinę apsaugą suteikusią valstybę narę, bet į kitą valstybę, jei tas asmuo įvykdo Direktyvos 2004/83/EB 21 straipsnio 2 dalyje apibrėžtas sąlygas ⌦ Nukrypstant nuo 5 dalies, sprendimą dėl teisėto buvimo nutraukimo priėmusi valstybė narė, laikydamasi savo tarptautinių įsipareigojimų, išlaiko teisę grąžinti ES ilgalaikį gyventoją į šalį, kuri nėra tarptautinę apsaugą suteikusi valstybė narė, jeigu tas asmuo atitinka Direktyvos 2011/95/ES 21 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas ⌫ .

🡻 2003/109/EB (pritaikytas)

47.    Priėmus sprendimą išsiųsti, ilgalaikis gyventojas turi teisę naudotis atitinkamos valstybės narės teismine pažeistų teisių gynimo tvarka ⌦ Jei priimamas sprendimas nutraukti ES ilgalaikio gyventojo teisėtą buvimą, ES ilgalaikis gyventojas atitinkamoje valstybėje narėje gali pasinaudoti teismine teisių gynimo procedūra ⌫ .

58.    Atitinkamų išteklių neturintiems ⌦ ES ⌫ ilgalaikiams gyventojams suteikiama teisinė pagalba tokiomis pačiomis sąlygomis, kurios taikomos tos valstybės, kurioje jie gyvena, piliečiams.

 🡻 2011/51/ES 1 straipsnio 7 punkto b papunktis

69.    Šis straipsnis nepažeidžia Direktyvos 2004/83/EB 21 straipsnio 1 daliesnedaro poveikio Direktyvos 2011/95/ES 21 straipsnio 1 daliai.

🡻 2003/109/EB (pritaikytas)

⇨ naujas

1413 straipsnis

Palankesnės nacionalinės nuostatos ⌦ Nuolatiniai arba neriboto galiojimo nacionaliniai leidimai gyventi ⌫

Valstybės narės gali išduoti nuolatinio arba neribotojo galiojimo leidimus gyventi palankesnėmis sąlygomis, nei nurodyta šioje direktyvoje ⇨ Šia direktyva nedaromas poveikis valstybių narių teisei išduoti kitus nuolatinius arba neriboto galiojimo leidimus gyventi nei pagal šią direktyvą išduodami ES ilgalaikiai leidimai gyventi ⇦ . Tokie leidimai gyventi nesuteikia teisės apsigyventi kitose valstybėse narėse, kaip nurodyta šios direktyvos III skyriuje.

⇩ naujas

15 straipsnis 
Šeimos nariai 

1.    ES ilgalaikio gyventojo vaikai, gimę arba įvaikinti ES ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi išdavusios valstybės narės teritorijoje, automatiškai įgyja ES ilgalaikio gyventojo statusą ir jiems netaikomos 4 ir 5 straipsniuose nustatytos sąlygos. Kad gautų ES ilgalaikio gyventojo leidimą savo vaikui, ES ilgalaikis gyventojas pateikia prašymą valstybės narės, kurioje jis gyvena, kompetentingoms institucijoms.

2.    Nukrypstant nuo Direktyvos 2003/86/EB 4 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos ir 7 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos, jose nurodytos integracijos sąlygos ir priemonės gali būti taikomos, tačiau tik kai atitinkamiems asmenims jau yra leistas šeimos susijungimas.

3.    Nukrypstant nuo Direktyvos 2003/86/EB 5 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos, jeigu tenkinamos šeimos susijungimo sąlygos, sprendimas priimamas ir apie jį pranešama kuo greičiau, bet ne vėliau kaip per 90 dienų nuo prašymo dėl šeimos susijungimo pateikimo dienos. Atitinkamai taikoma šios direktyvos 7 straipsnio 2 dalis ir 10 straipsnis.

4.    Nukrypstant nuo Direktyvos 2003/86/EB 14 straipsnio 2 dalies, valstybės narės netikrina savo darbo rinkos padėties.

5.    Kai valstybės narės pagal 14 straipsnį išduoda nacionalinius leidimus gyventi, jos suteikia ES ilgalaikių gyventojų šeimos nariams tokias pačias teises, kokios suteikiamos tokių nacionalinių leidimų gyventi turėtojų šeimos nariams, jei tokios teisės yra palankesnės nei numatytosios šio straipsnio 1–4 dalyse.

🡻 2003/109/EB (pritaikytas)

⇨ naujas

III SKYRIUS    

GYVENIMAS KITOSE VALSTYBĖSE NARĖSE

1614 straipsnis

Principas

1.    Ilgalaikis gyventojas įgyja teisę gyventi kitos, nei ilgalaikio gyventojo statusą jam suteikusios valstybės narės, teritorijoje, ⌦ ES ilgalaikis gyventojas įgyja teisę gyventi ⌫ ⇨ antrosios ⇦ ⌦ valstybės narės teritorijoje ⌫ ilgiau kaip tris mėnesius ⌦ , jei yra tenkinamos šiame skyriuje nustatytos sąlygos ⌫ .

2.    ⌦ ES ⌫ Iilgalaikis gyventojas gali apsigyventi antrojoje valstybėje narėje šiais pagrindais:

vykdydamas ekonominę veiklą samdomo arba savarankiško darbo pagrindais ⌦ kaip samdomasis arba savarankiškai dirbantis asmuo ⌫ ;

b)studijų arba profesinio mokymo tikslais;

c)kitais tikslais.

3.    Straipsnio 2 dalies a punkte minimos ekonominės veiklos, vykdomos samdomo arba savarankiško darbo pagrindais, atveju, valstybės narės gali ištirti padėtį savo darbo rinkoje ir taikyti savo nacionalinius reikalavimus, numatytus, atitinkamai, laisvų vietų užėmimui arba tokios veiklos vykdymui.

Valstybės narės, atsižvelgdamos į darbo rinkos politiką, gali teikti pirmenybę Sąjungos piliečiams, trečiosios šalies piliečiams, kai taip yra nustatyta Bendrijos teisės aktuose, taip pat trečiosios šalies piliečiams, teisėtai gyvenantiems ir gaunantiems nedarbo išmokas atitinkamoje valstybėje narėje.

4.    Nukrypstant nuo straipsnio 1 dalies nuostatų, valstybės narės gali riboti visą teisę apsigyventi galinčių gauti asmenų skaičių, jei tuo metu, kai buvo priimta ši direktyva, tokie apribojimai dėl trečiųjų šalių piliečių priėmimo jau buvo nustatyti galiojančiuose teisės aktuose.

53.    Šis skyrius netaikomas tokių ilgalaikių gyventojų gyvenimoui valstybių narių teritorijose, kuriejeigu jie yra atvykę:

a)kaip samdomi darbuotojai, atsiųsti paslaugos tiekėjo teikti tarpvalstybines paslaugas;

b)kaip tarpvalstybinių paslaugų teikėjai.

Remdamosi savo nacionaline teise, valstybės narės gali nustatyti sąlygas, pagal kurias ilgalaikiai gyventojai, norintys persikelti į antrąją valstybę narę, kad galėtų vykdyti ekonominę veiklą dirbdami sezoniniais darbuotojais, gali gyventi toje valstybėje narėje. Tarpvalstybiniams darbuotojams taip pat gali taip pat būti taikomos nacionalinės teisės nuostatos.

64.    Šiuo skyriumi nepažeidžiami atitinkami Bendrijos teisės aktai ⌦ nedaromas poveikis atitinkamiems Sąjungos teisės aktams ⌫ dėl socialinės trečiųjų valstybių piliečių apsaugos.

1715 straipsnis

Gyvenimoas antrojoje valstybėje narėje sąlygos

1.    Atvykęs į antrosios valstybės narės teritoriją, ilgalaikis gyventojas kaip galima greičiau, ne vėliau kaip praėjus trims mėnesiams po atvykimo, kreipiasi į tos valstybės narės kompetentingas institucijas, prašydamas išduoti leidimą gyventi, ⌦ ES ilgalaikis gyventojas kuo greičiau ir ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo atvykimo tos valstybės narės kompetentingoms institucijoms pateikia prašymą išduoti leidimą gyventi ⌫ .

🡻 2003/109/EB (pritaikytas)

⇨ naujas

Valstybės narės gali sutikti ⇨ sutinka ⇦ , kad ⌦ ES ⌫ ilgalaikis gyventojas paduotų kompetentingoms antrosios valstybės narės institucijoms prašymą išduoti leidimą gyventi dar tebegyvendamas pirmosios valstybės narės teritorijoje.

2.    Valstybės narės gali pareikalauti, kad suinteresuotiatitinkami asmenys pateiktų dokumentus, įrodančius, kad jie turi:

a)pastoviųstabilių ir reguliarių išteklių, ⇨ įskaitant teikiamus trečiojo asmens, ⇦ kurių pakanka išsilaikyti patiems ir išlaikyti savo šeimos narius, neprašant socialinės pagalbos ⌦ paramos ⌫ iš atitinkamos valstybės narės. Kiekvienos 1416 straipsnio 2 dalyje nurodytos kategorijos atveju valstybė narė įvertina tokių išteklių pobūdį ir reguliarumą bei gali atsižvelgti į minimalų atlyginimo ir pensijų lygį;

b)sveikatos draudimą, apimantį visas rizikas, kurios paprastai numatomos suinteresuotos valstybės narės piliečių draudime ⌦ sveikatos draudimą, antrojoje valstybėje narėje apimantį visų rūšių riziką, kurią paprastai apima atitinkamos valstybės narės piliečių draudimas ⌫ .

3.    Valstybės narės gali pareikalauti, kad trečiųjų šalių piliečiai laikytųsi integracijos priemonių pagal nacionalinės teisės aktusnacionalinę teisę.

Ši sąlyga netaikoma, jei iš suinteresuotųatitinkamų trečiosios šalies piliečių jau buvo pareikalauta, pagal 5 straipsnio 2 dalį, kad jie atitiktų integracijos sąlygas, kad galėtų gauti ilgalaikio gyventojo statusą.

Nenusižengiant antrajai pastraipai, atitinkamiems,Nedarant poveikio antrai pastraipai, atitinkamiems asmenims gali būti nurodyta lankyti kalbos kursus.

4.    Prie pareiškimo pridedami nacionaliniuose įstatymuose nurodyti dokumentiniai įrodymai, įrodantys, kad suinteresuoti asmenys tenkina atitinkamas sąlygas, taip pat ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi ir galiojantis kelionės dokumentas, arba jų patvirtintos kopijos ⌦ Prie prašymo pridedami nacionalinėje teisėje nustatytini dokumentiniai įrodymai, kad atitinkami asmenys tenkina atitinkamas sąlygas, taip pat jų ilgalaikis leidimas gyventi ir galiojantis kelionės dokumentas arba jų patvirtintos kopijos ⌫ .

Tarp pirmojoje pastraipoje minimų įrodymų taip pat gali būti dokumentai, susiję su deramu būstu.

Konkrečiai:

a)tuo atveju, jei yra vykdoma ekonominė veikla, antroji valstybė narė gali pareikalauti, kad suinteresuotiatitinkami asmenys pateiktų įrodymus:

i)jei jie dirba samdomą darbą – darbo sutartį, darbdavio pareiškimą, kad jie yra pasamdyti, arba siūlymą sudaryti darbo sutartį nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis. Valstybės narės nustato, kurio iš šių nurodytų įrodymų bus reikalaujama;

ii)jei jie dirba savarankišką darbą – turi atitinkamus ištekliuskad turi atitinkamų išteklių, kurių pagal nacionalinės teisės aktusę teisę yra reikalaujama norint vykdyti tokią veiklą, pateikdami būtinus dokumentus ir leidimus;

b)studijų arba profesinio mokymo atveju antroji valstybė narė gali pareikalauti, kad suinteresuotiatitinkami asmenys pateiktų dokumentus, įrodančius, kad jie priimti studijuoti arba mokytis profesijos akredituotoje įstaigoje.

⇩ naujas

Kalbant apie ekonominės veiklos vykdymą reglamentuojamosios profesijos srityje, kaip apibrėžta Direktyvos 2005/36/EB 3 straipsnio 1 dalies a punkte, prašymo suteikti leidimą gyventi antrojoje valstybėje narėje reikmėms ES ilgalaikiams gyventojams profesinių kvalifikacijų pripažinimo srityje pagal taikytiną Sąjungos ir nacionalinę teisę taikomos vienodos sąlygos kaip ir Sąjungos piliečiams.

5.    ES ilgalaikiam gyventojui leidžiama pradėti dirbti arba studijuoti antrojoje valstybėje narėje ne vėliau kaip praėjus 30 dienų po išsamaus prašymo pateikimo dienos. 

🡻 2003/109/EB (pritaikytas)

⇨ naujas

1816 straipsnis

Šeimos narių teisė apsigyventi antrojoje valstybėje narėje

1.    Kai ⌦ ES ⌫ ilgalaikis gyventojas naudojasi savo teise gyventi antrojoje valstybėje narėje, ir kai jo ar jos šeima buvo sudaryta jau pirmojoje valstybėje narėje, jo šeimos nariai, kurie atitinka nurodyti Direktyvos 2003/86/EB 4 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas, turi teisę lydėti ⌦ ES ⌫ ilgalaikį gyventoją arba pas jį atvyktiprie jo prisijungti.

2.    Kai ⌦ ES ⌫ ilgalaikis gyventojas naudojasi savo teise gyventi antrojoje valstybėje narėje, ir kai jo ar jos šeima buvo sudaryta jau pirmojoje valstybėje narėje, jo šeimos nariams, nenurodytiems Direktyvos 2003/86/EB 4 straipsnio 1 dalyje, gali būti leidžiama lydėti ⌦ ES ⌫ ilgalaikį gyventoją arba pas jį atvyktiprie jo prisijungti.

3.    Pateikiant prašymą dėl leidimo gyventi, taikomos 1517 straipsnio 1 dalies nuostatos.

4.    Antroji valstybė narė gali pareikalauti, kad atitinkami šeimos nariai kartu su prašymu išduoti leidimą gyventi pateiktų:

a)savo ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi EB ⌦ ES ilgalaikį leidimą gyventi ⌫ arba leidimą gyventi ir galiojantį kelionės dokumentą, arba jų patvirtintas kopijas;

b)įrodymus, įrodančius, kad jie, kaip ⌦ ES ⌫ ilgalaikio gyventojo šeimos nariai, gyveno pirmojoje valstybėje narėje;

c)įrodymus, įrodančius, kad jie turi pastoviųstabilių ir reguliarių išteklių, ⇨ įskaitant teikiamus trečiojo asmens, ⇦ kurių pakanka išsilaikyti neprašant socialinės pagalbos ⌦ paramos ⌫ iš atitinkamos valstybės narės, arba, kad ⌦ ES ⌫ ilgalaikis gyventojas turi jiems tokius ištekliustokių išteklių ir draudimą, taip pat ir sveikatos draudimą, apimantį visas rizikas antrojoje valstybėje narėje. Valstybės narės įvertina tokių išteklių pobūdį ir reguliarumą bei gali atsižvelgti į minimalų atlyginimo ir pensijų lygį.

5.    Jei šeima dar nebuvo sudaryta pirmojoje valstybėje narėje, taikoma Direktyva 2003/86/EB.

1917 straipsnis

1.    Valstybės narės gali atsisakyti patenkinti ⌦ atmesti ES ⌫ ilgalaikių gyventojų ar jų šeimos narių prašymus dėl leidimo gyventi, jei atitinkamas asmuo kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Priimdamos atitinkamą sprendimą, valstybės narės atsižvelgia į ilgalaikio gyventojo ar jo šeimos nario (narių) viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo pažeidimo sunkumą ar rūšį, ar suinteresuotoatitinkamo asmens keliamą pavojų.

2.    Straipsnio pirmojoje1 dalyje nurodytas sprendimas negali būti grindžiamas ekonominiais sumetimais.

2018 straipsnis

1.    Valstybės narės gali atsisakyti patenkinti ⌦ atmesti ES ⌫ ilgalaikių gyventojų ar jų šeimos narių prašymus dėl leidimo gyventi, jei atitinkamas asmuo kelia grėsmę visuomenės sveikatai ⇨ , kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 2 straipsnio 21 punkte 41  ⇦.

2.    Vienintelės ligos, kuriomis gali būti grindžiamas atsisakymas įsileisti į šalį ar suteikti teisę apsigyventi antrosios valstybės narės teritorijoje, yra atitinkamuose taikytinuose Pasaulio sveikatos organizacijos teisiniuose dokumentuose nurodytosios ligos arba tokios infekcinės ar parazitų platinamos užkrečiamosios ligos, kurios yra priimančiosios šalies piliečius saugančių nuostatų objektas. Valstybės narės nepriima naujų griežtesnio ribojančio pobūdžio nuostatų arba praktikos.

3.    Ligos, kuriomis susergama po to, kai buvo išduotas pirmasis leidimas gyventi antrojoje valstybėje narėje, negali būti atsisakymo pratęsti leidimą arba išsiuntimo iš teritorijos pagrindu.

4.    Norint įsitikinti, kad asmenys, kuriems taikoma ši direktyva, neserga jokiomis straipsnio 2 dalyje minimomis ligomis, valstybė narė gali pareikalauti jų sveikatos patikrinimo. Tokie sveikatos patikrinimai, kurie gali būti atliekami nemokamai, neatliekami sistemingai.

2119 straipsnis

Pareiškimų ⌦ Prašymų ⌫ nagrinėjimas ir leidimų gyventi išdavimas

1.    Kompetentingos nacionalinės institucijos išnagrinėja pareiškimus per keturis mėnesius nuo jų pateikimo dienos. ⇨ Kompetentingos nacionalinės institucijos priima sprendimą dėl prašymo ir kuo greičiau, bet ne vėliau kaip per 90 dienų nuo prašymo pateikimo dienos, apie tai raštu praneša prašytojui. ⇦ 

Jei prie pareiškimo nepridėti 15 ir 16 straipsniuose išvardyti dokumentiniai įrodymai arba esant išskirtinėms aplinkybėms, susijusioms su pareiškimo nagrinėjimo sudėtingumu, pirmojoje straipsnio pastraipoje nurodytas terminas gali būti pratęstas ne ilgesniam nei trijų mėnesių ⌦ Jei prie prašymo nepridedami 17 ir 18 straipsniuose išvardyti dokumentiniai įrodymai arba esant išskirtinėms aplinkybėms, susijusiomis su prašymo nagrinėjimo sudėtingumu, pirmoje pastraipoje nurodytas terminas gali būti pratęsiamas ne ilgesniam kaip ⌫ ⇨ 30 dienų ⇦ laikotarpiui. Tokiais atvejais kompetentingos valdžios institucijos apie tai praneša pareiškėjui ⌦ prašytojui ⌫ .

2.    Jei įvykdytos 1416, 15 17 ir 16 18 straipsniuose nurodytos sąlygos, antroji valstybė narė, atsižvelgdama į 17 19 ir 1820 straipsnių nuostatas, susijusias su viešąja tvarka, visuomenės saugumu ir visuomenės sveikata, ⌦ ES ⌫ ilgalaikiam gyventojui išduoda pratęsiamą leidimą gyventi. Pasibaigus šio leidimo gyventi galiojimo laikui, jis gali būti pratęstas, pateikus, jei to reikalaujama, pareiškimą ⌦ prašymą ⌫ . Antroji valstybė narė praneša apie savo sprendimą pirmajai valstybei narei.

3.    Antroji valstybė narė ⌦ ES ⌫ ilgalaikio gyventojo šeimos nariamsai išduotda pratęsiamus leidimus gyventi, galiojančius tokį patį laikotarpiuiį, kaip ir ⌦ ES ⌫ ilgalaikiam gyventojui išduotas leidimas.

⇩ naujas

4.    Nukrypstant nuo Direktyvos 2003/86/EB 15 straipsnio 1 dalies, siekiant apskaičiuoti gyvenimo laikotarpį, būtiną atskiram leidimui gyventi gauti, gyvenimo skirtingose valstybėse narėse laikas sumuojamas. Valstybės narės gali reikalauti, kad iki pateikiant prašymą išduoti atskirą leidimą gyventi valstybės narės, kurioje teikiamas prašymas išduoti atskirą leidimą gyventi, teritorijoje būtų teisėtai ir nepertraukiamai pragyventa dvejus metus.

🡻 2011/51/ES 1 straipsnio 8 punktas (pritaikytas)

2219a straipsnis

Ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi ES daliniai ⌦ ES ilgalaikių leidimų gyventi pakeitimai ⌫

1.    Kai ilgalaikio gyventojo leidime gyventi ES ⌦ ES ilgalaikiame leidime gyventi ⌫ yra 8 straipsnio 4 dalyje nurodyta pastaba ir kai laikantis atitinkamų tarptautinių dokumentų ar nacionalinės teisės aktų atsakomybė už ⌦ ES ⌫ ilgalaikio gyventojo tarptautinę apsaugą perkeliama antrajai valstybei narei prieš išduodant 8 straipsnio 5 dalyje nurodytą ⌦ ES ilgalaikį leidimą gyventi ⌫ ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES, antroji valstybė narė paprašo ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES ⌦ ES ilgalaikį leidimą gyventi ⌫ išdavusios valstybės narės atitinkamai iš dalies pakeisti tą pastabą.

2.    Kai ⌦ ES ⌫ ilgalaikiam gyventojui suteikiama tarptautinė apsauga antrojoje valstybėje narėje prieš tai valstybei narei išduodant 8 straipsnio 5 dalyje nurodytą ⌦ ES ilgalaikį leidimą gyventi ⌫ ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES, ta valstybė narė paprašo valstybės narės, kuri išdavė ⌦ ES ilgalaikį leidimą gyventi ⌫ ilgalaikį gyventojo leidimą gyventi ES, jį iš dalies pakeisti, kad būtų įrašyta 8 straipsnio 4 dalyje nurodyta pastaba.

3.    Gavusi 1 ir 2 dalyse nurodytą prašymą, ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES išdavusi valstybė narė išduoda iš dalies pakeistą ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES ne vėliau kaip po trijų mėnesių nuo tos antrosios valstybės narės prašymo gavimo ⌦ Gavusi 1 ir 2 dalyse nurodytą prašymą, ES ilgalaikį leidimą gyventi išdavusi valstybė narė iš dalies pakeistą ES ilgalaikį leidimą gyventi išduoda ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo antrosios valstybės narės prašymo gavimo ⌫ .

🡻 2003/109/EB (pritaikytas)

⇨ naujas

2320 straipsnis

Procedūrinės garantijos

1.    Atmetus prašymą dėl leidimo gyventi, turi būti nurodomos tokio sprendimo priežastys. Apie tai pranešama suinteresuotamatitinkamam trečiosios šalies piliečiui, pranešama laikantis atitinkamuose nacionalinės teisės aktuose nustatytos pranešimų pateikimo tvarkos. Pranešime detaliai nurodoma, kokia yra galiojanti pažeistų teisių gynimo tvarka ir terminai, kurių laikantis galima imtis atitinkamų veiksmų ⌦ Pranešime nurodomos galimos teisių gynimo procedūros ir terminas, per kurį galima imtis veiksmų. ⌫ .

Bet kurios pasekmės, atsiradusios dėl to, kad nebuvo priimta jokio sprendimo pasibaigus 1921 straipsnio 1 dalyje nurodytam terminui, reglamentuojamos atitinkamos valstybės narės nacionalinės teisės aktais.

2.    Jei yra atmetamas prašymas dėl leidimo gyventi atmetamas, arba toks leidimas nepratęsiamas arba panaikinamas, suinteresuotasatitinkamas asmuo turi teisę atitinkamoje valstybėje narėje teisiškai užginčyti tokį sprendimą teismo keliu.

2421 straipsnis

Požiūris antrojoje valstybėje narėje

1.    Gavę 19 21 straipsnyje nurodytą leidimą gyventi antrojoje valstybėje narėje, ⌦ ES ⌫ ilgalaikiai gyventojai ⇨ ir jų šeimos nariai ⇦ iš karto turi teisę naudotis vienodo požiūrio principu 1112 straipsnyje nurodytojse srityjse ir nurodytomis sąlygomis.

2.    ⌦ ES ⌫ Iilgalaikiai gyventojai turi teisę dalyvauti darbo rinkoje pagal straipsnio 1 dalįies nuostatas.

Valstybės narės gali nustatyti, kad 14 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytiems asmenims ne ilgesniam nei 12 mėnesių laikotarpiui gali būti ribojama teisė į kitokią samdomą veiklą nei ta veikla, dėl kurios jiems buvo suteiktas leidimas gyventi nacionalinės teisės aktuose numatytomis sąlygomis.

⇩ naujas

Valstybės narės gali nustatyti, kad ES ilgalaikiai gyventojai ir jų šeimos nariai, vykdantys ekonominę veiklą kaip samdomieji darbuotojai arba savarankiškai dirbantys asmenys, kompetentingoms institucijoms praneštų apie bet kokius darbdavio ar ekonominės veiklos pasikeitimus. Toks reikalavimas neturi įtakos atitinkamų asmenų teisei pradėti ir vykdyti naują veiklą.

🡻 2003/109/EB (pritaikytas)

⇨ naujas

Valstybės narės gali pagal nacionalinę teisę nustatyti sąlygas, kuriomis 14 straipsnio 2 dalies b arba c pastraipose16 straipsnio 2 dalies b ir c punktuose minimi asmenys ⇨ ir jų šeimos nariai ⇦ galėtųs dirbti samdomą ar savarankišką darbą.

3.    Gavę 19 straipsnyje nurodytą leidimą gyventi antrojoje valstybėje narėje, ilgalaikio gyventojo šeimos nariai gali tuojau pat toje valstybėje narėje naudotis Direktyvos 2003/86/EB 14 straipsnyje išvardytomis teisėmis.

2522 straipsnis

Leidimo gyventi panaikinimas ir pareiga priimti asmenį atgal ⌦ prievolė priimti atgal ⌫

1.    Kol trečiosios šalies piliečiui nesuteiktas ⌦ ES ⌫ ilgalaikio gyventojo statusas, antroji valstybė narė gali nuspręsti nepratęsti leidimo gyventi arba jį panaikinti, ir nurodyti atitinkamam asmeniui ir jo šeimos nariams nacionalinės teisės aktuose nustatyta tvarka, įskaitant ir išsiuntimo tvarką, palikti jos teritoriją šiais atvejais:

   a)    viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo sumetimais, kaip nurodyta 1719 straipsnyje;

   b)    jei nebetenkinamos 1416, 1517 ir 1618 straipsniuose nurodytos sąlygos;

c)jei tas trečiosios šalies pilietis gyvena atitinkamoje valstybėje narėje neteisėtai.

2.    Antrajai valstybei narei pritaikiusPriėmusi bet kurią iš straipsnio 1 dalyje nurodytų priemonių, ⇨ antroji valstybė narė reikalauja, kad atitinkamas asmuo ir jo šeimos nariai vyktų į pirmosios valstybės narės teritoriją pagal Direktyvos 2008/115/EB 6 straipsnio 2 dalį. ⇦
pPirmoji valstybė narė nedelsdama ir benetaikydama jokių formalumų priima tą ⌦ ES ⌫ ilgalaikį gyventoją ir jo šeimos narius atgal į savo teritoriją. Antroji valstybė narė praneša pirmajai valstybei narei apie savo sprendimą ⇨ informuoja pirmąją valstybę narę apie Direktyvos 2008/115/EB 6 straipsnio 2 dalyje numatytos procedūros taikymą ⇦ .

3.    Kol trečiosios šalies piliečiui nesuteiktas ilgalaikio gyventojo statusas, ir nenusižengiant straipsnio 2 dalyje nurodytai pareigai priimti asmenį atgal, antroji valstybė narė gali nuspręsti, remdamasi svariais viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo sumetimais, išsiųsti trečiosios šalies pilietį iš Sąjungos teritorijos pagal 12 straipsnyje nustatytas garantijas ir jų laikydamasi.

Tokiais atvejais, antroji valstybė narė, priimdama minėtą sprendimą, pasikonsultuoja su pirmąja valstybe nare.

Priėmusi sprendimą išsiųsti atitinkamą trečiosios šalies pilietį, antroji valstybė narė imasi visų deramų priemonių veiksmingai įgyvendinti tokį sprendimą. Tokiais atvejais antroji valstybė narė pateikia pirmajai valstybei narei reikiamą informaciją, susijusią su sprendimo išsiųsti įgyvendinimu.

🡻 2011/51/ES 1 straipsnio 9 punktas

⇨ naujas

33a.    Jei per tą laiką tarptautinė apsauga nebuvo panaikinta arba asmuo nepriskiriamas vienai iš Direktyvos 2004/83/EB2011/95/ES 21 straipsnio 2 dalyje nurodytų kategorijų, šio straipsnio 3 dalis nėra taikoma trečiosios šalies piliečiams ⇨ antroji valstybė narė negrąžina trečiųjų šalių piliečių ⇦ , kurių ES ilgalaikio gyventojo leidime, išduotame pirmojoje valstybėje narėje, yra šios direktyvos 8 straipsnio 4 dalyje nurodyta pastaba.

Ši dalis nepažeidžia Direktyvos 2004/83/EB 21 straipsnio 1 daliesŠia dalimi nedaromas poveikis Direktyvos 2011/95/ES 21 straipsnio 1 daliai.

🡻 2003/109/EB (pritaikytas)

4.    Kartu su sprendimu išsiųsti negali būti taikomas ir nuolatinis draudimas apsigyventi straipsnio 1 dalies b ir c pastraipose numatytais atvejais.

45.    Straipsnio 2 dalyje nurodyta pareiga priimti asmenį nepažeidžia galimybės ilgalaikiam gyventojui ir jo ar jos šeimos nariams persikelti ⌦ prievole priimti asmenį atgal nedaromas poveikis ES ilgalaikio gyventojo ar jo šeimos narių galimybei judėti ⌫ į trečiąją valstybę narę.

2623 straipsnis

⌦ ES ⌫ Iilgalaikio gyventojo statuso įgijimas antrojoje valstybėje narėje

1.    Pateikus pareiškimą ⌦ prašymą ⌫ , antroji valstybė narė, laikydamasi 3, 4, 5 ir 6 straipsnio nuostatų, suteikia ⌦ ES ⌫ ilgalaikiams gyventojams 7 straipsnyje numatytą statusą. Antroji valstybė praneša apie savo sprendimą pirmajai valstybei narei.

⇩ naujas

2.    Nukrypstant nuo 4 straipsnio 1 ir 3 dalių, antroji valstybė narė suteikia ES ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie, įgiję teisę gyventi šalyje pagal šį skyrių, trejus metus iki atitinkamo prašymo pateikimo teisėtai ir nepertraukiamai gyveno jos teritorijoje.

3.    Antroji valstybė narė neprivalo suteikti teisės į socialinę paramą ar paramą studijoms, įskaitant profesinį mokymą, kurią sudaro studentų stipendijos ar studentų paskolos, ES ilgalaikiams gyventojams, kurie nėra samdomieji darbuotojai arba savarankiškai dirbantys asmenys, arba jų šeimos nariams, nepraėjus penkerių metų teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo jos teritorijoje laikotarpiui.

Antroji valstybė narė (su sąlyga, kad ji užtikrina vienodą požiūrį į Sąjungos piliečius, kurie naudojasi laisvo judėjimo teisėmis pagal Direktyvą 2004/38/EB arba SESV 21 straipsnį), nepraėjus penkerių metų teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo laikotarpiui, gali nuspręsti suteikti teisę į tokią paramą ES ilgalaikiams gyventojams, kurie nėra samdomieji darbuotojai arba savarankiškai dirbantys asmenys ar tokį statusą išlaikantys asmenys, ir jų šeimos nariams, taip pat trečiųjų šalių piliečiams, kurie pagal Sąjungos bei jos valstybių narių ir trečiųjų šalių susitarimą naudojasi laisvo judėjimo teise, lygiaverte Sąjungos piliečių teisei, ir kurie nėra samdomieji darbuotojai arba savarankiškai dirbantys asmenys ar tokį statusą išlaikantys asmenys, ir jų šeimos nariams.

4.    Nukrypstant nuo 13 straipsnio 2 dalies ir tik nepraėjus penkerių metų teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo jos teritorijoje laikotarpiui, antroji valstybė narė gali priimti sprendimą nutraukti ES ilgalaikio gyventojo, kuris nutraukė darbą pagal darbo sutartį arba savarankišką darbą, teisėtą buvimą, jei jis neturi pakankamų išteklių sau ir savo šeimos nariams bei visaverčio sveikatos draudimo, kad jis netaptų nepagrįsta našta jos socialinės paramos sistemai.

🡻 2003/109/EB (pritaikytas)

25.    Pareiškimai dėl ⌦ Prašymai dėl ES ⌫ ilgalaikio gyventojo statuso antrojoje valstybėje narėje pateikiami ir nagrinėjami 7 straipsnyje nustatyta tvarka. Išduodant leidimą apsigyventi taikomas 8 straipsnis. Jei pareiškimas ⌦ prašymas ⌫ yra atmetamas, taikomos 10 straipsnyje nustatytos procedūrinės garantijos.

IV SKYRIUS    

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

⇩ naujas

27 straipsnis 
Galimybė susipažinti su informacija 

1.    Valstybės narės užtikrina, kad prašymą išduoti ES ilgalaikio gyventojo leidimą teikiantys asmenys galėtų lengvai susipažinti su informacija

(a)dėl dokumentinių įrodymų, kurių reikia prašymui parengti;

(b)dėl statuso įgijimo ir gyvenimo šalyje sąlygų, taikomų trečiųjų šalių piliečiams ir jų šeimos nariams, įskaitant jų teises ir pareigas bei procedūrines garantijas.

2.    Kai valstybės narės išduoda nacionalinius leidimus gyventi pagal 14 straipsnį, jos užtikrina tokias pačias galimybes susipažinti su informacija apie ES ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi, kaip ir galimybes susipažinti su informacija, susijusia su tokiais nacionaliniais leidimais gyventi.

🡻 2003/109/EB (pritaikytas)

2824 straipsnis

Pranešimai ir pataisos ⌦ Ataskaita ir peržiūros sąlyga ⌫

Komisija periodiškai, pirmąjį kartą ne vėliau kaip 2011 m. sausio 23 d., teikia pranešimus Tarybai ir Europos Parlamentui apie šio direktyvos taikymą valstybėse narėse ir pasiūlo bet kurias jos nuomone reikalingas pataisas ⌦ periodiškai, o pirmą kartą ne vėliau kaip [dveji metai nuo perkėlimo į nacionalinę teisę laikotarpio pabaigos], teikia Europos Parlamentui ir Tarybai šios direktyvos taikymo valstybėse narėse ataskaitas ir siūlo, jos nuomone, būtinus pakeitimus ⌫ . Tokie pataisų siūlymai visų pirma teikiami dėl 4, 5, 9, 11 straipsnių ir III skyriaus. ⌦ Prireikus šie pasiūlymai dėl pakeitimų teikiami pirmiausia dėl 4, 5, 9, 12 straipsnių ir III skyriaus. ⌫ 

⇩ naujas

Minėtoje ataskaitoje Komisija konkrečiai įvertina 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalaujamo gyvenimo laikotarpio poveikį trečiųjų šalių piliečių integracijai, įskaitant galimą šio laikotarpio sutrumpinimo naudą, atsižvelgdama, inter alia, į įvairius veiksnius, svarbius trečiųjų šalių piliečių integracijai valstybėse narėse.

 🡻 2011/51/ES 1 straipsnio 10 punktas

⇨ naujas

2925 straipsnis

Punktai ryšiams palaikyti ⌦ Kontaktiniai centrai ⌫

Valstybės narės paskiria punktus ryšiams palaikyti ⌦ kontaktinius centrus ⌫, kurie bus atsakingi už 8, ⇨ 9, ⇦1213, 1921, 19a22, 22 25 ir 2326 straipsniuose nurodytos informacijos ir dokumentacijosų priėmimą ir perdavimą.

🡻 2003/109/EB (pritaikytas)

⇨ naujas

Valstybės narės deramai bendradarbiauja keičiantis straipsnio 1keisdamosi pirmoje dalyje nurodyta informacija ir dokumentacijais.

3026 straipsnis

Perkėlimas į nacionalinę teisę

1.    Valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję vėliausiai iki 2006 m. sausio 23 d. įgyvendina šią direktyvą ⌦ Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad 1 straipsnio b punkto, 4 straipsnio 1–3 ir 5 dalių, 5 straipsnio 2 ir 4 dalių, 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių, 8 straipsnio 3 dalies, 9 straipsnio 1 dalies c punkto, 2, 5 ir 6 dalių, 10 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio, 12 straipsnio 1 dalies d ir f punktų, 2, 5 ir 7 punktų, 13 straipsnio, 14 straipsnio, 15 straipsnio, 16 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 1, 2, 4 ir 5 dalių, 18 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio, 21 straipsnio 1 ir 4 dalių, 24 straipsnio, 25 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių, 26 straipsnio 2–4 dalių, 27 straipsnio, 28 straipsnio ir 29 straipsnio būtų laikomasi ne vėliau kaip nuo ⌫ ⇨ […] ⇦ . Jos nedelsdamos apie tai praneša Komisijai ⌦ Jos nedelsdamos pateikia Komisijai tų teisės aktų nuostatų tekstą ⌫ .

Valstybės narės, priimdamos šias priemones ⌦ nuostatas ⌫ , daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. ⌦ Jos taip pat turi įtraukti teiginį, kad galiojančiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose pateiktos nuorodos į direktyvą, kurią panaikina ši direktyva, laikomos nuorodomis į šią direktyvą. ⌫ Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės. ⌦ Nuorodos darymo tvarką ir minėto teiginio redakciją nustato valstybės narės. ⌫

⌦ 2.    Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų nacionalinės teisės aktų pagrindinių nuostatų tekstus. ⌫

⌦ 31 straipsnis ⌫

⌦ Panaikinimas ⌫

⌦ Direktyva 2003/109/EB su pakeitimais, padarytais direktyva, nurodyta I priedo A dalyje, panaikinama [diena po datos, nustatytos šios direktyvos 30 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje], nedarant poveikio valstybių narių pareigoms, susijusioms su direktyvų, nurodytų I priedo B dalyje, perkėlimo į nacionalinę teisę terminais ir taikymo pradžios datomis. ⌫

⌦ Nuorodos į panaikintą direktyvą laikomos nuorodomis į šią direktyvą, ir skaitomos pagal II priede pateiktą atitikties lentelę. ⌫

3227 straipsnis

Įsigaliojimas ⌦ ir taikymas ⌫

Ši direktyva įsigalioja jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną. ⌦ Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. ⌫ 

⌦ 1 straipsnio a punktas, 3 straipsnis, 4 straipsnio 4 ir 6 dalys, 5 straipsnio 1 ir 2 dalys, 6 straipsnis, 7 straipsnio 3 dalis, 8 straipsnio 2 ir 4–6 dalys, 9 straipsnio 1 dalies a ir b punktai, 2–4, 7 ir 8 dalys, 10 straipsnio 1 ir 2 dalys, 12 straipsnio 1 dalies a–c ir e–h punktai, 3, 5 ir 7 dalys, 13 straipsnio 1 ir 3–9 dalys, 16 straipsnio 2–4 dalys, 17 straipsnio 2 ir 3 dalys, 18 straipsnio 2–5 dalys, 19 straipsnis, 20 straipsnis, 21 straipsnio 2 ir 3 dalys, 22 straipsnis, 23 straipsnis, 25 straipsnio 3 ir 4 dalys, 26 straipsnio 1 ir 3 dalys taikomos nuo [kita diena po 30 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodytos datos]. ⌫

3328 straipsnis

Adresatai

Ši direktyva skirta valstybėms narėms pagal Europos bendrijos steigimo sutartį ⌦ Ši direktyva pagal Sutartis skirta valstybėms narėms ⌫ .

Priimta Briuselyje

(1)     COM(2020) 609 final .

(2)    COM(2022) 655.

(3)    COM(2022) 657.

(4)     https://ec.europa.eu/eurostat/statistics-explained/index.php?title=Migration_and_migrant_population_statistics#Migrant_population:_23_million_non-EU_citizens_living_in_the_EU_on_1_January_2020  

(5)     http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=migr_reslong&lang=en  

(6)    2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL L 16, 2004 1 23, p. 44).

(7)     COM(2011) 585 , Pirmoji taikymo ataskaita, ir COM(2019) 161 , Antroji taikymo ataskaita.

(8)     https://ec.europa.eu/home-affairs/what-we-do/policies/legal-migration/fitness-check_en#:~:text =

(9)    2021 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl naujų teisėtos darbuotojų migracijos kelių (2020/2010(INI)) .

(10)    2021 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento rezoliucija su rekomendacijomis Komisijai dėl teisėtos migracijos politikos ir teisės (2020/2255(INL) .

(11)     COM/2020/609 final .

(12)    2009 m. gegužės 25 d. Tarybos direktyva 2009/50/EB dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo sąlygų siekiant dirbti aukštos kvalifikacijos darbą (OL L 155, 2009 6 18, p. 17), peržiūrėta 2021 m. spalio 20 d. Direktyva (ES) 2021/1883 dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo sąlygų siekiant dirbti aukštos kvalifikacijos darbą, kuria panaikinama Tarybos direktyva 2009/50/EB (OL L 382, 2021 10 28, p. 1–38).

(13)    2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/98/ES dėl vienos prašymų išduoti vieną leidimą trečiųjų šalių piliečiams gyventi ir dirbti valstybės narės teritorijoje pateikimo procedūros ir dėl valstybėje narėje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių darbuotojų bendrų teisių (OL L 343, 2011 12 23, p. 1–9). Naujos redakcijos Vieno leidimo direktyva taip pat yra įgūdžių ir talentų dokumentų rinkinio dalis.

(14)    2016 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/801 dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir gyvenimo mokslinių tyrimų, studijų, stažavimosi, savanoriškos tarnybos, mokinių mainų programų arba edukacinių projektų ir dalyvavimo Au pair programoje tikslais sąlygų (OL L 132, 2016 5 21, p. 21).

(15)    2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (OL L 251, 2003 10 3, p. 12).

(16)    2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008 12 24, p. 98).

(17)    2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011 12 20, p. 9).

(18)    COM(2020) 758 final.

(19)    COM(2020) 456 final.

(20)    COM(2020) 274 final.

(21)    Vis dėlto bet kuri teisėtos migracijos srityje siūloma priemonė „neturi įtakos valstybių narių teisei nustatyti į jų teritoriją iš trečiųjų šalių ieškoti samdomo arba savarankiško darbo atvykstančių trečiųjų šalių piliečių priėmimo apimtis“ (SESV 79 straipsnio 5 dalis).

(22)    Žr. tinkamumo patikrinimo p. 3.

(23)     https://ec.europa.eu/home-affairs/system/files/2019-03/201903_legal-migration-check-annex-3aii-icf_201806.pdf  

(24)     https://ec.europa.eu/home-affairs/content/public-consultation-future-eu-legal-migration_en  

(25)    ICF, Study in support of the Impact assessments on the revision of Directive 2003/109/EC and Directive 2011/98/EU.

(26)    EMN (2021) Ad Hoc Query 2021.36 to support an impact assessment study on the revision of the Single Permit Directive.

(27)    Žr. Europos Komisijos 2021–2027 m. Integracijos ir įtraukties veiksmų planą.

(28)    Komisijos veiksmų plano laikotarpio vidurio peržiūra bus atlikta 2024 m. pabaigoje.

(29)     https://ec.europa.eu/info/sites/default/files/2021_commission_work_programme_annexes_en.pdf  

(30)    Komisijos ataskaita „Investuotojų pilietybės ir leidimo gyventi schemos Europos Sąjungoje“, COM(2019) 12 final.

(31)    2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL L 16, 2004 1 23, p. 44).

(32)    Žr. I priedo A dalį.

(33)    2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir tarybos Direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, 2004 4 30, p. 77). 

(34)    2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (nauja redakcija) (OL L 337, 2011 12 20, p. 9).

(35)    2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (OL L 255, 2005 9 30, p. 22).

(36)    2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008 12 24, p. 98).

(37)    2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (OL L 251, 2003 10 3, p. 12).

(38)    2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (nauja redakcija) (OL L 337, 2011 12 20, p. 9).

(39)    2002 m. birželio 13 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1030/2002, nustatantis vienodą leidimų apsigyventi trečiųjų šalių piliečiams formą (OL L 157, 2002 6 15, p. 1).

(40)    2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, 2004 4 30, p. 1).

(41)    2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (OL L 77, 2016 3 23, p. 1).

EUROPOS KOMISIJA

Briuselis, 2022 04 27

COM(2022) 650 final

PRIEDAI

prie

Pasiūlymo dėl

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVOS

dėl trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (nauja redakcija)

{SEC(2022) 200 final} - {SWD(2022) 650 final} - {SWD(2022) 651 final}

🡹 

I PRIEDAS

A dalis

Panaikinama direktyva ir jos vėlesnių pakeitimų sąrašas 
(kaip nurodyta 31 straipsnyje)

B dalis

Perkėlimo į nacionalinę teisę terminai 
(kaip nurodyta 31 straipsnyje)

_____________

II PRIEDAS

Atitikties lentelė

_________